Nedidelis dūris į pirštą, keli kraujo lašai ir greitas atsakymas, parodantis, ar jūsų organizme tūno uždegimas ar ne. Paprastas, greitas ir informatyvus – štai toks yra CRB tyrimas.
Kas yra CRB?
C – reaktyvinis baltymas (CRB) – tai baltymas, kuris gaminasi kepenyse. CRB kiekis padidėja prasidėjus uždegimui. Užklupus infekcijai ar uždegimui mūsų kūnas ima gaminti įvairias medžiagas, kurios siunčiamos kaip imuninis atsakas į pažeistą vietą. CRB – viena iš tokių medžiagų, nors nėra tiksliai žinoma, kokį tikslų vaidmenį šis baltymas atlieka, tačiau CRB dalyvauja uždegiminiame procese bei naudojamas diagnostikoje nustatant infekcijos išplitimo mastą.
CRB kiekis plazmoje padidėja po 6-12 val prasidėjus uždegimui ir palaipsniui gali pakilti nuo normalaus kiekio 5 mg/l ir mažiau iki 200 mg/l. Uždegimui mažėjant, staigiai krinta ir CRB kiekis. CRB skilimo pusperiodis kraujo plazmoje yra 15-25 valandos.
Šio baltymo kiekis kraujo plazmoje didėja susirgus ligomis, kurių metu pasireiškia ląstelių žūtis arba nekrozė – tai bakterinės infekcijos, sterilios nekrozės – ūmus širdies infarktas, po chirurginių operacijų. CRB rodo taip pat lėtinius uždegimus, gali atspindėti vėžio išplitimo lygį. CRB nepadidėja arba padidėja nedaug esant nekomplikuotom virusinėm infekcijom, gali šiek tiek padidėti nėštumo metu.
Kada atliekamas CRB tyrimas?
Paprastai CRB tyrimas atliekamas įtariant uždegimą organizme. Deja, CRB tyrimas nėra specifinis, todėl esant padidėjusiam CRB nėra parodoma, kur tiksliai uždegimas slypi. Panašus tyrimas, rodantis uždegimą organizme, yra kraujo nusėdimo greičio tyrimas. Skirtumas tik tas, jog CRB greičiau padidėja esant uždegimui ir greičiau krinta, uždegimui rimstant.
CRB tyrimas vertingas šiais atvejais:
Įtariant bakterinę infekciją
Siekiant nustatyti infekcijos kilmę – bakterinė ar virusinė
Nustatant gydymo efektyvumą. CRB sparčiai mažėja, traukiantis infekcijai
Po operacijų, aptikti komplikacijas.
Kaip tyrimas atliekamas?
Tai gana dažnas tyrimas, kuris atliekamas tiek pirminės sveikatos priežiūros įstaigose, tiek ligoninėse. Įduriama į pirštą, paimama keli lašai kraujo, kurie surenkami į ploną stiklinį vamzdelį ir po kelių minučių gaunamas atsakymas. CRB taip pat galima tirti paimant kraujo iš venos, kartu su kitais biocheminiais tyrimais.
CRB rodiklio pokyčiai
Paprastai sveikiems, nesergantiems vyrams ir moterims CRB būna mažiau 5 mg/l.
Esant bakterinėms infekcijoms:
Sąnarių uždegimas, galvos smegenų dangalų uždegimas ir plaučių uždegimas – CRB svyruoja nuo 80 iki 200 mg/l ir daugiau.
Tuberkuliozinė infekcija – būdingas mažesnis CRB rodiklis.
Inkstų geldelių uždegimas – CRB svyruoja nuo 60 iki 200 mg/l ir daugiau.Vaikams, sergantiems šlapimtakių uždegimu, aukštas CRB rodiklis gali byloti apie inkstų uždegimą.
Virusinis plaučių uždegimas, virusinis smegenų dangalų uždegimas, gripas – CRB – 10-20 mg/l. Gripo atveju 3-5 ligos dieną CRB rodiklis gali padidėti iki 50.
Viršutinių kvėpavimo takų virusinės infekcijos – CRB -10 -15.
Grybelių arba parazitų sukeltų infekcijų metu, CRB pakyla nežymiai arba šiek tiek aukščiau normos.
Uždegiminės ligos be infekcijos:
Sąnarių reumatas – CRB – 30-200 mg/l. Ūmiu ligos periodu CRB randamas padidėjęs tik 70-80 proc. pacientų, todėl šis tyrimas nėra labai informatyvus, nustatant ligos aktyvumą. Papildomai atliekamas kraujo nusėdimo greičio tyrimas.
Sisteminė raudonoji vilkligė, smilkininis arteritas, reumatinė polimialgija – CRB – 10-30. Šių ligų atvejais CRB rodiklis retai būna aukštas, tačiau kraujo nusėdimo greitis beveik visada būna padidėjęs.
Krono liga – CRB rodiklis būna padidėjęs.
Opinis kolitas – retai padidėję CRB.
Kitos būsenos:
Didelė trauma arba didelė chirurginė intervencija – CRB gali svyruoti nuo 30 iki 300 mg/l. CRB aukščiausią tašką pasiekia 3 parą ir po savaitės nukrinta iki normalaus kiekio.
Širdies infarktas ar kitų audinių infarktas – CRB – 10-30 mg/l
Vėžiniai susirgimai – CRB-10-40 mg/l. Aukštesni rodikliai būdingesni išplitus vėžiui arba pacientams sergantiems mielomatoze ar Hodžkinso limfoma.
Kaip vertinamas CRB?
CRB pakilęs aukščiau 40 mg/l vertinama kaip bakterijų sukelta infekcija, nors kai kurių virusinių infekcijų atvejų, CRB taip pat gali pakilti aukščiau 40. Tad kuo aukštesnis CRB, tuo didesnė tikimybė, jog infekcija bakterinės kilmės.
Šis rodiklis padeda apsispręsti dėl būtinybės vartoti antibiotikų. Antibiotikai virusų neveikia, tačiau esant bakterinei infekcijai jie yra būtini. Virusinių infekcijų atveju mūsų imuninė sistema yra pajėgi pati susidoroti su infekcija. Gerėjant paciento būklei, traukiantis infekcijai, mažėja ir CRB rodiklis.
Nustatyta, jog žmonėms, sergantiems demencija, rizika nukristi yra 4-5 kartus didesnė nei tokio pačio amžiaus žmonės, neturintiems kognityvinių sutrikimų. Kognityviniai įgūdžiai – tai žmogaus pažintiniai gebėjimai (sukauptos žinios, atmintis, dėmesys, sprendimų priėmimas, suvokimas, kalba). Teigiama, jog sergantieji demencija yra 3 kartus didesnėje rizikoje susilaužyti šlaunikaulį, o tai gresia operacija, ilgu pooperaciniu laikotarpiu bei neįgalumu. Mirtingumas po šlaunikaulio lūžio taip pat didesnis tarp žmonių, sergančiųjų Alzheimerio liga. Tad šios grupės žmonių griuvimų prevencija yra ypač svarbi.
Vienas iš būdų užkirsti kelią griuvimams, išsiaiškinti galimas griuvimų priežastis, tuomet bus lengviau patenkinti pacientų poreikius bei sukurti palankią ir saugią aplinką jų gyvenimui.
Griuvimų priežastys
Fizinis silpnumas, eisenos pokyčiai ir prasta pusiausvyra
Kai kurie žmonės ankstyvose Alzheimerio ligos stadijose yra puikios fizinės formos, kasdien daug vaikšto, sportuoja, yra pakankamai fiziškai aktyvūs.Tuo tarpu kitiems žmonėms tik atsiradus atminties spragoms, iš karto sutrinka eisena. Kai kurie tyrimai rodo, jog eisenos ar pusiausvyros sutrikimai gali būti pirmieji ženklai, jog silpsta žmogaus kognityviniai gebėjimai. Progresuojant demencijai, mažėja raumenų jėga, sutrinka vaikščiojimo funkcija bei pusiausvyra.
Atminties sutrikimai
Progresuojant demencijai, sutrinka atmintis, tad dažnai pasitaiko situacijų, kai slaugytojas paaiškina pacientui, kad jis vienas nebandytų stotis nuo kėdės, o paprašytų pagalbos arba eidamas naudotųsi pagalbinėmis priemonėmis, tačiau pacientas tiesiog pamiršta tai padaryti. Jis elgiasi taip, kaip įpratęs daryti visą gyvenimą, užmiršta, jog serga ir nėra pakankamai fiziškai stiprus.
Galimybių pervertinimas
Kartais griuvimai pasitaiko, kai žmogus užsiima veikla, neatitinkančia jo dabartinės fizinės formos, pervertinamos galimybės. Pavyzdžiui, lipa ant kėdės kabinti užuolaidų, be pagalbos lipa laiptais ar išeina pasivaikščioti vienas, kai lauke labai slidu.
Sutrikęs vaizdinės erdvės suvokimas
Alzheimerio liga gali paveikti erdvės suvokimą, todėl žmogus gali klaidingai suvokti tai, ką jis mato ir atlikti klaidingus judesius. Tai dažnai nutinka kai žmogaus gyvenamojoje aplinkoje pakeičiama grindų spalva, vyrauja daug spindinčių paviršių, paviršiai yra nelygūs (slenksčiai). Tokiems žmonėms būtina reguliariai tikrintis regėjimą.
Netvarkinga aplinka
Kartais griuvimai įvyksta dėl sąlyginai netvarkingos aplinkos – per daug daiktų aplinkoje, užgriozdinti praėjimai. Kai kurie žmonės, sergantys demencija, linkę kaupti, sandeliuoti įvairiausius daiktus savo namuose, o tai taip pat didina riziką nukristi.
Nuovargis
Kai kurie griuvimai įvyksta tam tikru paros metu, pavyzdžiui vakare prieš miegą, tai gali byloti apie didelį nuovargį.
Vaistų pašalinis poveikis
Kai kurie vaistai didina griuvimų riziką. Pavyzdžiui, antipsichotiniai vaistai gali išprovokuoti ortostatinę hipotenziją – staigiai pakilus iš gulimos ar sėdimos padėties, patiriamas staigus arterinio kraujo spaudimo kritimas.
Kiti vaistai, tokie kaip hipnotiniai, padedantys geresniam miegui, gali sukelti mieguistumą, apsvaigimą dienos metu, o tai taip pat didina griuvimo riziką.
Mažas fizinis aktyvumas ir neramumas
Pastebėta, jog sergantieji demencija dažnai yra per mažai fiziškai aktyvūs, o tai gali iššaukti pacientų nerimą. Jei pacientas staiga ima stotis iš sėdimos padėties, tai gali būti signalas, jog jo kūnas nori fizinės veiklos, raumenims reikia šiek tiek darbo, patempimo, tad šiuo atveju labai svarbu užtikrinti paciento saugų judėjimą. Pasitarkite su specialistais dėl pacientui tinkamų fizinių pratimų, lengvos mankštos, užtikrinkite, jog pacientas neužsibūtų per ilgai vienoje padėtyje, naudokite pagalbines priemones, padedančias judėjimui. Fizinė veikla padeda demencija sergantiesiems ilgiau išlikti fiziškai aktyviems bei ilgiau išsaugoti kognityvinius gebėjimus.
Skausmas, diskomfortas
Deja, demencija sergantiems žmonėms skausmas malšinamas nepakankamai gerai. Apie tai retai susimąstoma, o motorinis ar psichinis paciento sujaudinimas nurašomas įprastiniam neramumui. Užuot liepę pacientui nusiraminti ir sėdėt ramiai, apsvarstykite skausmo galimybę. Kai kurie demencija sergantieji nemoka įvardinti skausmo verbaliai, tad stebėkite žmogaus veido išraišką, grimasas, skleidžiamus garsus. Jei žmogus yra paveiktas skausmo, būtina jį šalinti vaistais ar keičiant kūno padėtį.
Troškulys ar alkis
Kartais žmogus gali stengtis keltis iš lovos ar nuo kėdės, kai jaučia alkį ar troškulį. Užtikrinkite, kad pacientas nuolat gautų pakankamai skysčių ir būtų sotus. Jei nustatytų laiku pacientas maisto atsisako, padėkite jį į šalį ir pasiūlykite vėliau.
Noras šlapintis ar tuštintis
Griuvimai dažnai įvyksta, kai sergantieji demencija bando savarankiškai pasiekti tualetą, nors jų fizinės galimybės to neleidžia. Ypač tai dažnai nutinka, jei žmogus per ilgai laukia pagalbos, o netekęs kantrybės, išsiruošia pats. Pasitaiko, jog būtinybę nusišlapinti tualete jaučia ir tie pacientai, kuriems yra įvestas šlapimo pūslės kateteris, šis faktas yra pamirštamas arba nesuvokiamas. Deja, tai neretai baigiasi griuvimu ar iškritimu iš lovos. Norėdami to išvengti, reguliariai dienos metu palydėkite pacientus iki tualeto, jei naudojasi antele, basonu, įsitikinkite, kad jie yra lengvai pasiekiami ir reguliariai ištuštinami.
Nuobodulys
Jei demencija sergantis žmogus nuolat slampinėja po skyrių, užeina į kitas palatas, perdėlioja daiktus vis į kitas vietas, neranda sau vietos, yra motoriškai neramus, gali būti, jog žmogui yra nuobodu ir nėra kuo užsiimti. Pasidomėkite, kokių hobių pacientas turėdavo anksčiau, ką mėgdavo, pabandykite surasti jo dieną įprasminančių užsiėmimų.
Vienišumas
Demencija sergantieji gali bandyti keltis ir eiti ne pagal savo fizines galimybes ir tuomet, kai jaučiasi vieniši. Socialiniai kontaktai yra svarbūs visose amžiaus grupėse ir šis poreikis neišnyksta net ir sergant Alzheimeriu. Padėkite žmogui užmegzti socialinių kontaktų palydėdami iki renginio, aplankyti palatos draugo, net jei tas kontaktas bus labai trumpas. Tai ne tik sumažins griuvimų riziką, bet ir pagerins nuotaiką bei gyvenimo kokybę.
Kartą stoviu su savo naująja kolega prie paciento lovos. Pacientas nevaikštantis, daug laiko praleidžiantis lovoje, trečia diena nepasituština. Užduotis paprasta – įvesti žvakutę, kuri padėtų išspręsti vidurių užkietėjimo problemą. Kolegė prilaiko šonu pasuktą pacientą, aš – atsargiai išlupu žvakutę. Staiga naujoji kolegė sako:
– O kuriuo galu tu įvedi žvakutę?
-Kaip tai kuriuo? – nelabai suprantu klausimo. – Žinoma, kad smailiuoju, juk tai savaime suprantama.
-Ot ir ne, reikia vesti bukuoju, – gudriai šypsosi kolegė.
-Nesąmonė,- bandau protestuoti.
-O tu pasidomėk.
-Būtinai tai padarysiu, – atsakau ir įvedu žvakutę taip, kaip esu įpratusi.
Kas yra žvakutės?
Žvakutė – tai vaisto forma, kuri įvedama į tiesiąją žarną. Toks vaisto vartojimas puiki išeitis, kai žmogus turi ryjimo problemų, jaučia pykinimą, vemia, kamuoja traukuliai, yra be sąmonės, o taip pat senyvo amžiaus žmonėms bei mažiems vaikams. Žvakutėje esanti veiklioji medžiaga būna sumaišyta su riebalais arba į vašką panašia medžiaga, kuri ištirpsta žarnyne. Veiklioji medžiaga gali veikti lokaliai žarnyne arba būti įsiurbiama iš žarnyno į kraują.
Kaip įvesti žvakutę?
Prieš įvedant žvakutę, apsimaukite vienkartines pirštines.
Prieš naudojimą žvakutę galima šiek tiek sudrėkinti šiltu vandeniu.
Geriausia žvakutę įvesti gulint pacientui ant šono sulenktais keliais arba sėdint ant klozeto, pasilenkus į priekį.
Įveskite žvakutę kiek galima giliau, stebėkite, kad ji neišslystų atgal.
Po žvakutės įvedimo patariama 5- 10 min ramiai pagulėti.
Žvakutes laikykite ne aukštesnėje kaip 25 laipsnių temperatūroje.
Kuriuo galu įvesti žvakutę?
Žvakutė primena cilindrą – vienas galas – smailas, kitas – bukas. Rodos pati forma pasufleruoja, jog ji turi būti įvedama smailiuoju galu ir tai atrodo visiškai logiška. Tačiau atsiranda vis daugiau užsienio slaugytojų pastebėjimų, jog žvakutės turėtų būti įvedamos bukuoju galu. Pastebėta, jog įvedant žvakutę bukuoju galu, tiesiosios žarnos raukas užsidaro geriau ir greičiau aplink žvakutės smailiąją dalį, ji natūraliai pastumiama gilyn į žarnyną, tad mažiau galimybių išslysti jai atgal. Tokį metodą ypač dažnai taiko slaugytojai, dirbantys vaikų skyriuose. Slaugytojai pastebi, jog tada vaikams toks vaisto įvedimo būdas yra mažiau skausmingas bei nemalonus. Tuo tarpu specialistai teigia, jog žvakutė gali būti įvedama tiek smailiuoju, tiek bukuoju galu, nes žvakutė pagal apimtį yra storiausia per vidurį. Tad drąsiai naudokite abi puses, o jei bijote, kad žvakutė neišskuostų atgal, išbandykite bukąjį galą.
-Daktare, man labai skauda, – dejuoja moteris perbalusiu veidu.
-O ko jūs norite, endometriozė – labai skausminga liga,- atšauna gydytoja.
(Iš nugirsto pokalbio priėmimo skyriuje)
Endometriozė – tai lėtinė vaisingo amžiaus moterų liga, kai į gimdos gleivinę panašus audinys veša už jos ribų, susidaro endometriozės židiniai. Šie židiniai kaip ir vidinis gimdos sluoksnis reaguoja į hormoninius pokyčius menstruacinio ciklo metu. Jie padidėja, kraujuoja, tačiau kraujas iš šių židinių pasišalinti negali, tad susidaro uždegimas, formuojasi sąaugos, cistos. Dažniausiai endometriozės židiniai susidaro kiaušidėse, kiaušintakiuose, gimdos paviršiuje, žarnyne, šlapimo pūslėje. Retais atvejais šie židiniai gali išplisti už pilvo ribų.
Endometriozė – jaunų moterų liga, kuri dažniausiai baigiasi kartu su menopauze. Tai viena labiausiai paplitusių nevaisingumo priežasčių. Manoma, jog 30-40 proc. moterų, sergančių endometrioze, yra sunku pastoti.
Kaip pasireiškia endometriozė?
Vienas dažniausių požymių, sergant endometrioze, yra skausmas pilvo, dubens srityje. Skausmas neretai būna susijęs su menstruacijomis, tačiau ne visada, skausmas gali kankinti ir kitomis dienomis.
Kartais skausmas būna toks stiprus, jog moteris negali gyventi įprasto gyvenimo. Skausmas gali pasireikšti:
Prieš/per/po menstruacijų
Ovuliacijos metu
Šlapinantis
Lytinių santykių metu arba po jų
Gali kankinti skausmas apatinėje nugaros dalyje
Jaučiami spazminiai žarnyno skausmai per menstruacijas
Kiti simptomai:
Tepimas rudomis išskyromis prieš ir po menstruacijų
Viduriavimas arba vidurių užkietėjimas (dažnai pasitaiko menstruacijų metu)
Pilvo pūtimas (taip pat dažnai pasitaiko menstruacijų metu)
Gausios, nereguliarios menstruacijos
Nuolatinis nuovargis, depresija
Nevaisingumas
Kas sukelia šią ligą?
Šios ligos priežastys nėra žinomos, egzistuoja tik hipotezės. Populiariausia vyravusi hipotezė – jog dalis menstruacinio audinio per kiaušintakius grįžta atgal į pilvo ertmę ir ten veša (retrogradinė teorija). Deja, paskutiniai tyrimai rodo, jog net 90 proc. moterų menstruacinis kraujas grįžta atgal, nesukeldamas endometriozės. Spėjama, jog endometriozės išsivystymas labiau priklauso nuo moters imuninės sistemos ar hormonų pusiausvyros. Yra žinoma atvejų kai endometriozė atsirado moterims po gimdos pašalinimo ir net retais atvejais vyrams po prostatos operacijos, kai jie buvo gydomi estrogenais.
Nustatyta, jog endometriumo audinio fragmentai gali keliauti po organizmą kraujo ar limfos keliu, ypač po chirurginių operacijų (pv.: Cezario pjūvio), tai paaiškina retus atvejus, kai šis audinys išplinta plaučiuose, smegenyse, akyse, odoje.
Neatmetama genetinė teorija. Manoma, jog jei šia liga sirgo moters pirmos eilės giminaičiai, didelė tikimybė, jog ji taip pat sirgs šia liga.
Kai kurios moterys, sergančios endometrioze, turi imuniteto sutrikimus, imunines ligas. Šiuo metu vis dažniau prabylama, jog endometriozė – autoimuninė liga.
Yra teorijų teigiančių, jog endometriozė išsivysto dėl kenksmingų aplinkos faktorių – užterštos aplinkos, nesveiko maisto. Šie faktoriai sutrikdo imuninę sistemą bei hormonų pusiausvyrą. Šiuo metu ypač pabrėžiama ksenoestrogenų žala, kurie savo molekuline struktūra labai primena estrogenus ir perima estrogenų funkcijas, tad organizme atsiranda jų perteklius, prasideda nenormalus ląstelių augimas. Ksenoestrogenai randami hormonais maitintų gyvulių mėsoje bei piene, paukštienoje. Taip pat ksenoestrogenai gali pakliūti į organizmą šildant maistą plastikiniuose induose mikrobangų krosnelėse, valgant pesticidais purkštas daržoves, vaisius, geriant vandenį iš plastikinių butelių.
Kaip diagnozuojama endometriozė?
Endometriozė dažnai diagnozuojama vėlyvose stadijose, kai ši liga būna toli pažengusi. Ji neturi jai būdingų specifinių požymių, todėl neretai simptomai „nurašomi“ žarnyno sutrikimams arba tiesiog skausmingoms mėnesinėms. Endometriozės diagnozavimo vėlyvose stadijose pavyktų išvengti, jei kiekviena moteris profilaktiškai kartą per metus apsilankytų pas ginekologą bei atliktų ultragarsinį tyrimą.
Tiksliausia endometriozė diagnozuojama atliekant laparoskopiją bei paimant dalį endometriozinio audinio gabalėlį biopsijai. Tai brangus, invazinis diagnostinis būdas bei atliekamas kraštutiniais atvejais. Dažniausiai liga nustatoma pagal pacientės nusiskundimus, ligos istoriją, atliekama ginekologinė apžiūra, echoskopija, magnetinis rezonansas.
Kaip gydoma endometriozė?
Vaistų išgydyti endometriozei vis dar nėra. Skiriamas gydymas palengvina ligos sukeltus simptomus bei pagerina gyvenimo kokybę. Dažniausiai gydoma:
Nesteroidiniais priešuždegiminiais vaistais, kurie mažina skausmą bei uždegimą
Hormoninis gydymas – nors ligos priežastys nėra aiškios, tačiau žinoma, jog estrogenai turi reikšmės šios ligos vystymuisi, tad skiriami hormonai, slopinantys estrogenų gamybą. Dažniausiai – geriamieji kontraceptikai, progestinai/progesteronai, danazolis, gonadotropinus atpalaiduojančio hormonų agonistai, Mirenos spiralė. Šios priemonės laikinai sumažina endometriozės sukeliamus simptomus, tačiau jei moteris planuoja pastoti, tai nėra geriausias pasirinkimas. Hormoniniai preparatai sukelia daug pašalinių reiškinių.
Chirurginis gydymas – dažniausiai atliekama laparoskopija, kurios metu pamatomas tikrasis endometriozės vaizdas bei pašalinami endometriozės židiniai bei sąaugos. Sunkiais ligos atvejais pašalinama gimda.
Kaip sau padėti?
Pakeiskite savo mitybą
Mitybos sureguliavimas neišgydo endometriozės, tačiau tai labai padeda mažinant šios ligos sukeliamus nemalonius simptomus – mažėja skausmas, uždegimas, pilvo pūtimas, stiprėja imunitetas, moteris jaučiasi geriau. Tad keletas patarimų:
Daugiau vartokite omega-3 riebiųjų rūgščių, jos mažina uždegimą. Tai natūralios riebiosios žuvys, graikiški riešutai, linų sėmenys, chia, moliūgų sėklos, žaliosios lapinės daržovės. Per dieną rekomenduojama suvalgyti valgomą šaukštą šviežiai grūstų linų sėmenų (sveiki linų sėmenys šiuo atveju netinka).
Daugiau vartokite skaidulinio maisto. Tai pilnagrūdės kruopos (išskyrus kviečius), įvarios pupos, žirniai, rudieji ryžiai, avižos, daržovės, vaisiai, uogos. Skaidulos žarnyne suriša estrogenus ir neleidžia jiems patekti atgal į kraują, jie pasišalina su išmatomis.
Išsivirkite tikro buljono iš kaulų – tai gerina žarnyno veiklą, sureguliuoja hormonų pusiausvyrą, praturtina organizmą amino rūgštimis, kalciu bei kolagenu. Manoma, kad tai gali padėti išsaugoti moters vaisingumą. Šaltiena tinka taip pat.
Vartokite produktų, turinčių magnio – moliūgų, saulėgrąžų sėklų, migdolų, bananų, avokadų, juodųjų pupelių, špinatų. Magnis ramina gimdą bei skausmą.
Vartokite kuo daugiau organiškų produktų. Jei abejojate dėl vaisių ar daržovių kokybės, prieš valgant, nulupkite jų odelę.
Gerkite žaliąją arbatą, ji padeda pašalinti toksinus iš organizmo.
Gerkite pakankamai vandens.
Venkite:
Kviečių – duonos, pyragų, makaronų. Jų sudėtyje yra fitino rūgšties, kuri gali iššaukti endometriozės simptomus. Be to, galvojama, jog šia liga sergančios moterys dažnai netoleruoja gliuteno.
Raudonos mėsos – didina uždegimą bei gali turėti augimo hormonų.
Rafinuotų, perdirbtų angliavandenių – baltos duonos, baltų miltų, pyragų.
Rafinuoto cukraus ir dirbtinio medaus – rūgština organizmą, o tai didina uždegimines reakcijas.
Kofeino – arbatoje, kavoje, saldžiuose gėrimuose. Kofeinas provokuoja pilvo spazmus, didina estrogenų kiekį organizme. Jis žinomas kaip fitoestrogenas.
Pieno produktų – pieno, grietinėlės, sūrio, sviesto – didina uždegimą.
Kiaušinių, nebent vartojami organiški, ekologiški. Nemaža dalis kiaušinių užteršta dioksinu.
Keptų, skrudintų, riebaluose virtų produktų.
Hidrintų taukų ir riebalų, sukelia uždegimus.
Sojos produktų – turi savyje fitoestrogenų.
Žemos maistinės vertės produktų, turinčių daug cheminių priedų.
Mažiau vartoti konservuotų produktų – išimtis – konservuoti pomidorai, kokosų pienas, pupelės.
Alkoholio – net ir nedidelės alkoholio dozės didina estrogenų kiekį. Taip pat jis mažina kepenyse vitamino B kiekį, o geras kepenų darbas mums yra reikalingas, kad efektyviai būtų pašalintas estrogenų perteklių.
Kokios žolės tinka?
Sergant endometrioze namuose būtina turėti aviečių lapų arbatos. Ši arbata turi ferulininės rūgšties, kuri slopina gimdos susitraukimus, atpalaiduoja spazmus, tonizuoja mažojo dubens raumenis, palengvina mėnesinių skausmus. Kasdien išgerkite 1-2 puodelius šios arbatos.
Jau kuris laikas Lietuvoje Jadvygos žolės siūlo arbatą nr.11 endometriozės simptomams lengvinti.
Taip pat tinka įvarios žolės bei jų mišiniai gerinantys kepenų darbą. Tai pagerina virškinimą, gerėja nereikalingų medžiagų bei toksinų pašalinimas, mažėja riebalų, estrogenų perteklius, rimsta skausmas. Gerkite kiaulpienių šaknų, šlamučių, pipirmėtės, kraujažolių arbatas. Kraujažolė taip pat malšina pilvo spazmus, mažina pilvo pūtimą, veikia priešuždegimiškai, ramina.
Pastebėta, jog endometriozės skausmai paaštrėja patiriant stresą, jaučiant įtampą, nervingumą, tad prieš miegą išgerkite mėtų, melisos, ramunėlių ar kitos raminančios arbatos.
Ežiuolė – ji stiprina imunitetą bei didina baltųjų kraujo kūnelių kiekį. Ežiuolę patariama vartoti su pertraukomis, tuomet pasireiškia stipresnis jos poveikis. Siūloma 10 dienų vartoti ežiuolės preparatus, po to 3 dienas padaryti pertrauką, po jos vėl vartoti 10 dienų ir taip kelis kartus.
Vitaminai, papildai
Vartokite gerąsias bakterijas (probiotikus). Kepenys suskaldo estrogenus ir siunčia juos į žarnyną pašalinti, tačiau bakterijos, esančios žarnyne, šias suskaidytas medžiagas vėl gali paversti estrogenais, o tada per žarnų sieneles hormonai vėl atgal įsiurbiami į kraują. Gerosios bakterijos gali padėti kovoti su hormonus gaminančiomis bakterijomis, tad bus išlaikomas normalus estrogenų kiekis kraujyje. Gerąsias bakterijas vartokite kasdien ir ilgai. Paprastai teigiamas efektas pajaučiamas tik po 1-3 mėnesių. Pradėjus vartoti pirmą savaitę pilvo pūtimas gali suintensyvėti, žarnynas bandys prisitaikyti prie bakterinio krūvio. Rinkitės patikimus probiotikus ir geriausiai tuos, kuriuose daugiau bakterijų rūšių (štamų).
Vartokite vitaminus, mineralus – jie svarbūs jūsų imuninei sistemai. Svarbiausi šie:
B grupės vitaminai – šie vitaminai reikalingi geram kepenų darbui bei nervų sistemai palaikyti. Vitaminas B6 mažina menstruacijų sukeliamus skausmus. Taip pat šie vitaminai paverčia riebiąsias rūgštis į geruosius prostaglandinus, kurie pasižymi priešuždegiminiu bei pilvo raumenis atpalaiduojančiu poveikiu.
Vitaminas E – mažina menstruacijų skausmus.
Vitaminas C su bioflavonoidais– mažina kraujavimus, stiprina kapiliarus bei apsaugo nuo mažakraujystės. Taip pat svarbus imuninei sistemai palaikyti. Endometriozės atveju būtina, kad imuninė sistema dirbtų pilnu pajėgumu ir vos pastebėjusi endometriozinio audinio fragmentą ne vietoje, jį sunaikintų. Bioflavonoidai taip pat mažina estrogenų kiekį organizme.
Magnis – tai raumenų relaksantas, padeda esant skausmingom mėnesinėm, mažina nugaros skausmus.
Omega 3 riebiosios rūgštys – jos ypač svarbios žmogaus reprodukcinei sveikatai ir normaliam hormonų kiekiui išlaikyti.
Išbandykite ricinos aliejaus kompresus
Daugelis moterų, sergančių endometrioze, išbandė ricinos aliejaus kompresus ir džiaugiasi pagerėjimu. Ricinos aliejus gerina kraujo ir limfos cirkuliaciją, mažina skausmą, uždegimą bei stimuliuoja imuninę sistemą vartojant jį išoriškai. Pastebėta, jog šis aliejus stimuliuoja limfocitų gamybą, kurie padeda kovoti su ligomis.
Kompresui reikės:
¼ puodelio ricinos aliejaus
8 lašelių levandų aliejaus (nebūtinai)
Flanelės, marlės ar drobės audinio
2 rankšluosčių
Stikliniame kepimo inde sumaišykite ricinos aliejų su levandų aliejumi, į šį mišinį įmerkite audeklą, kad apsemtų ir įkiškite 20 min į 180 laipsnių orkaitę. Audeklas turi būti pakankamai šiltas bet nedeginti. Pasiklokite rankšluostį ten, kur gulėsite. Šiltą audeklą užsidėkite ant pilvo apačios bei pridenkite kitu rankšluosčiu, kad išlaikytų šilumą kuo ilgiau. Galima užsidėti ir šilto vandens pūslę. Atsipalaiduokite ir pagulėkite ramiai 30 -60 min. Pasistenkite tuo metu nežiūrėti televizoriaus, nenaršyti telefonu ar kompiuteriu, tiesiog atsijunkite, pamedituokite. Žvelkite į tai kaip į savo gydymo procesą. Kartokite šias procedūras 3 kartus per savaitę ilgą laiką. Tik atminkite, ricinos aliejus labai klampus ir neišsiplauna, tad procedūros metu dėvėkite senus marškinius, naudokite senus rankšluosčius, kurių būtų negaila sugadinti. Indą su audeklu bei aliejumi laikykite pridengtą kambario temperatūroje, tik kaskart prieš naudojimą įpilkite šiek tiek naujo ricinos aliejaus.
Po procedūros pilvą nusišluostykite popierine servetėle.
Išlikite fiziškai aktyvios
Sergant endometrioze yra labai svarbu išlikti fiziškai aktyvioms. Tai derėtų daryti dėl 3 priežasčių:
Sportuojant smegenys išskiria chemines medžiagas – endorfinus, kurie malšina skausmus bei padeda geriau jaustis. Užtenka 10 min vidutinio intensyvumo treniruotės, kad išsiskirtų endorfinai.
Sportuojant gerėja kraujo apytaka. Širdis ima intensyviau pumpuoti kraują, tad ir kiti organai geriau aprūpinami krauju, į juos daugiau patenka deguonies bei maisto medžiagų.
Reguliariai sportuojant mažėja estrogenų kiekis organizme. Vienas iš endometriozės gydymo tikslų – mažinti estrogenų kiekį, tad reguliariai užsiimant sportu, mažėja endometriozės sukeliamų simptomų.
Sergant endometrioze rinkitės tas sporto šakas, kurios jums teikia malonumą ir nėra labai intensyvios. Tai gali būti joga, tai – či, pilatesas, plaukiojimas baseine, važiavimas dviračiu, ilgi pasivaikščiojimai gryname ore. Išsikelkite tikslą bent 3 kartus per savaitę 30 min skirti fiziniam aktyvumui. Stebėkite, kaip į tai reaguoja jūsų kūnas. Vėliau didinkite fizinio aktyvumo krūvį, tačiau nepersistenkite. Aminkite, jog labai intensyvus fizinis krūvis endometriozės simptomus gali dar labiau sustiprinti. Tad judėkite su saiku.
Išsėtinė sklerozė (IS) – tai lėtinė, autoimuninė liga, pažeidžianti galvos ir nugaros smegenų nervinių ląstelių mielininį dangalą bei optinius nervus.
IS metu imuninė sistema pradeda atakuoti mieliną – riebalinę medžiagą, kuri apgaubia ir saugo nervines skaidulas. Ligos metu atakuojamos ir nervinės skaidulos. Atsiradę pažeidimai mieline vadinamos sklerozėmis. Dangalas išplonėja, vyksta demielinizacijos procesai.
Sveika nervinė ląstelėPažeista nervinė ląstelė
Mielinas yra atsakingas už elektromechaninių impulsų perdavimą tarp galvos ir nugaros smegenų bei viso kūno. Atsiradus mielino pažeidimams, impulsai nebeperduodami taip efektyviai kaip anksčiau. Ligai progresuojant, impulsai gali būti visiškai blokuojami. Po ilgesnio laiko pažeidžiami ir patys nervai, o tai sukelia negrįžtamus pažeidimus.
Priežastys
Šios ligos priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau mokslininkai išskiria tam tikrus faktorius, kurie gali įtakoti IS atsiradimą:
Lytis – IS du tris kartus dažniau užklumpa moteris, nei vyrus, todėl manoma, jog tam įtakos turi hormonai.
Paveldimumas – ši liga nėra tiesiogiai paveldima, tačiau manoma, jog sergant šia liga pirmos eilės giminaičiams, didėja rizika susirgti ir kitiems šeimos nariams.
Amžius – pasaulyje šia liga serga apie 2,5 milijono žmonių, Lietuvoje – daugiau nei 4,5 tūkst. Daugumai ši liga nustatoma 20 – 50,4 metų, tad ligos vidurkis yra apie 32 metus, tačiau IS gali užklupti įvairaus amžiaus žmones. Šia liga serga ir vaikai, JAV daugiau nei 10 tūkst. vaikų diagnozuota išsėtinė sklerozė.
Geografiškumas ir etniškumas – mokslininkai siekia išsiaiškinti ryšį tarp IS ir saulės šviesos. Žmonės, gyvenantys arčiau ekvatoriaus, gauna daugiau saulės spindulių bei daugiau vitamino D, kuris saugo imuninę sistemą bei užkerta kelią imuninę sistemą atakuojančioms ligoms, kaip IS. Labiausiai ši liga paplitusi tarp šiaurės europiečių.
Išsėtinės sklerozės tipai
Išskiriami 4 pagrindiniai išsėtinės sklerozės tipai, kiekviena forma gali būti lengva, vidutinė ar sunki.
Recidyvuojanti – remituojanti IS
Tai viena labiausiai paplitusių IS formų, 85 proc. diagnozuotų IS yra šios formos. Liga pasireiškia staigiais, netikėtais priepuoliais, pablogėjimais, o vėliau sveikata pagerėja. Vieniems žmonėms priepuoliai būna neintensyvūs, pasireiškiantys po ilgo laiko tarpo, kitiems – dažni, sunkūs.
Antrinė progresuojanti IS
Po kurio laiko, daugumai žmonių recidyvuojanti – remituojanti forma pereina į antrinę progresuojančią IS. Šia forma sergantys žmonės tarp priepuolių nebegrįžta į pradinę sveikatos būklę, pradeda vystytis negalia. Tyrimai rodo, jog 50 proc.sergančiųjų recidyvuojančia – remituojančia forma per 10 metų liga pereina į antrinę progresuoajnčią formą, o per 25 metus net 90 proc.sergančiųjų recidyvuojančia – remituojančia forma pereina į antrinę progresuojančią formą. Šie skaičiai po truputį kinta, pradėjus taikyti ligą modifikuojančias terapijas, tačiau vis dar nėra aišku, kiek tai yra efektyvu.
Pirminė progresuojanti IS
Pirminė progresuojanti IS sudaro 10 proc.visų sergančiųjų IS. Liga pasireiškia nuolatiniu funkcijų pažeidimu nuo ligos pradžios bei recidyvų nebuvimu. Šio tipo IS serga vienodai tiek moterys, tiek vyrai. Pirminė progresuojanti IS dažniau pasireiškia vyresniems žmonėms, būdingesnės problemos dėl vaikščiojimo bei reikalinga kasdienė pagalba įprastinėse dienos veiklose.
Gerybinė
Gerybinė IS yra gana reta IS forma, kuri pasireiškia tik 5 proc.sergančiųjų IS. Liga progresuoja nuo pat ligos pasireiškimo, tačiau simptomai būna neryškūs bei būdingi dideli laiko tarpai tarpai tarp recidyvų.
Kaip liga diagnouojama?
Išsėtinė sklerozė pamėgdžioja kitas neurologines ligas, tad šios ligos diagnostika gali būti sudėtinga ir ilga. Išsėtinė sklerozė neturi tik jai būdingų simptomų, fizinių ligos išraiškų bei nėra jokių specifinių laboratorinių tyrimų, padedančių nustatyti šią ligą. Liga diagnozuojama vadovaujantis 2001 metais sukurtais „McDonalds kriterijais“, ligos istorija, neurologiniais tyrimais, magnetiniu rezonansu, nugaros smegenų skysčio tyrimu, elektrinio laidumo tyrimais ir kt.
Simptomai
Liga gali pažeisti bet kurią CNS dalį, tad simptomatika būna įvairi bei skirtis kiekvienu atskiru atveju bei skirtingu laiko momentu. Vienas dažniausių šios ligos simptomų – nuovargis. Net 80 proc.sergančiųjų skundžiasi nuovargiu, kuris gali iššaukti depresiją, sumažėjusią motyvaciją.
Kitas, vienas dažniausių nusiskundimų – skausmas, būdingas 55 proc. sergančiųjų. Žmones gali kankinti staigiai atsirandantis ūmus skausmas arba lėtinis skausmas.
Veido, kūno ar galūnių tirpimas, apmirimas, dilgčiojimas dažnai yra vienas pirmųjų IS simptomų. Kitas iš ankstyvųjų ligos simptomų – regėjimo sutrikimai – besiliejantis vaizdas, blogai matomos skirtingos spalvos, kontrastai, jaučiamas skausmas, judinant akis.
80 proc.sergančiųjų pasireiškia šlapinimosi sutrikimai – šlapimo susilaikymas, dažnas šlapinimasis, šlapimo nelaikymas, infekcijos. Šie simptomai gali būti praeinantys, lengvi arba labai rimti, sunkiai pasiduodantys gydymui.
Daugiau nei pusei pasireiškia kognityviniai sutrikimai – sumažėjęs gebėjimas mokytis bei įsiminti informaciją, negebėjimas planuoti, spręsti iškilusias problemas, fiksuoti dėmesį bei tinkamai reaguoti į aplinką. Būdingi emociniai pakitimai – depresija, nuotaikų kaita, susierzinimas, gali užeiti nenumaldomo juoko ar verksmo priepuoliai.
Kiti simptomai – svaigulys, vertigo, kojų spastiškumas, eisenos, pusiausvyros sutrikimai, sensorinis deficitas bei nuovargis, tuštinimosi problemos – vidurių užkietėjimas, išmatų nelaikymas, seksualinės problemos.
Retesni simptomai – kalbos sutrikimai – kalbama neaiškiai, mažėja žodžių. Taip pat gali būti kūno drebėjimas, kvėpavimo problemos, galvos skausmas, ryjimo sutrikimai, klausos praradimas.
Gydymas
Gydymo tikslas – modifikuoti arba pakeisti ligos eigą, gydyti simptomus bei suvaldyti ligos atkryčius. Šie vaistai pagerina IS sergančiųjų gyvenimo kokybę. Išsėtinei sklerozei gydyti naudojami šie vaistai:
Aubagio (teriflunomide) – geriamasis vaistas, kuris mažina nervų sistemos patinimus ir uždegimus.
Interferonas beta – 1a (Avonex) – leidžiamas į raumenis, sumažina atkryčius.
Interferonas beta – 1b (Betaferon) – leidžiamas po oda, padeda organizmui kovoti su virusinėmis infekcijomis.
Glatimer acetatas (Copaxone) – leidžiamas po oda, keičia organizmo imuninės sistemos darbą, retina priepuolius.
Interferonas beta – 1b (Extavia) – leidžiamas po oda, padeda kovoti su virusinėmis infekcijomis.
Fingolimod (Gilenya) – geriamasis imunosupresantas, kuris mažina kai kurių baltųjų kraujo ląstelių (limfocitų) gebėjimą laisvai judėti žmogaus organizme ir apsaugo nuo jų patekimo į galvos ir nugaros smegenis.
Mitoksantronas (Novantrone) – į veną lašinamas infuzinis tirpalas, kuris mažina T ląstelių, B ląstelių bei makrofagų aktyvumą, atakuojančių mielininį dangalą. Skiriama labai aktyviai recidyvuojančiai IS formai gydyti, kai sparčiai sunkėja negalia.
Peginterferonas beta – 1a (Plegridy) – interferonas suleidžiamas po oda, ilgiau išlieka organizme jo biologinis aktyvumas, reikalingos žymiai retesnis dozavimas.
Interferonas beta – 1 a (Rebif ) – vaistas leidžiamas po oda, mažina ligos atkryčius bei lėtina neįgalumo progresavimą.
Dimethyl fumaratas (Tecfidera) – geriamasis vaistas, kuris slopina imunines ląsteles ir molekules.
Natalizumab (Tysabri) – monokloninių antikūnų preparatas, kuris neleidžia uždegimą sukeliančioms ląstelėms skverbtis į galvos ir nugaros smegenis, taip sumažinamas nervinių ląstelių pažeidimas.
IS atkryčius sukelia uždegimas CNS, jo metu pažeidžiamas mielinas arba nervinių skaidulų dangalas bei sutrinka nervinių impulsų perdavimas, o tai sukelia anksčiau minėtus IS simptomus. Dauguma atkryčių praeina savaime be gydymo, tačiau kartais atsiradus sunkiai simptomatikai (regėjimo praradimas, stiprus silpnumas, pusiausvyros praradimas), kuri susijusi su paciento mobilumo sumažėjimu bei gyvenimo kokybės prastėjimu, reikalingas gydymas.
Atsiradus išreikštai simptomatikai pacientui skiriama 3-5 dienų intraveninė kortikosteroidų terapija. Jie mažina uždegimą bei stabdo ligos atkryčius, tačiau pačios IS neišgydo. Paprastai skiriamos didelės dozės metilprednizolono arba prednizolono. Taip pat gali būti skiriami geriamieji hormonai.
Šiuo metu pasaulyje plačiai diskutuojama apie kanabinoidų arba medicinės marichuanos vartojimą IS sergantiems pacientams. Tyrimai rodo, jog kanapės gali sumažinti vidutinį ir sunkų raumenų spastiškumą IS pacientams, tačiau kol kas nėra įrodymų, kad jos gali palengvinti kitus IS simptomus.
IS sergančio paciento slauga
Sergantieji išsėtine skleroze susiduria su daugybe sisteminių problemų. Tai gali būti šlapinimosi, tuštinimosi problemos, depresija, galvos svaigimas, vertigo, emociniai pasikeitimai, nuovargis, skausmas, seksualinės problemos, spastiškumas, drebėjimas, eisenos sutrikimai.
Šlapinimosi ir tuštinimosi problemos
Sergantiesiems IS gali būti būdingas dažnas šlapinimasis, staigus noras šlapintis, naktinis šlapinimasis, savaiminis šlapimo tekėjimas, šlapimo nelaikymas ir spastinė šlapimo pūslė – šlapimo pūslė neištuštinama visiškai, likęs šlapimas pūslėje gali sukelti infekciją. Šlapimo pūslės problemoms pašalinti naudojami šie vaistai:
tolterodine (Detrusitol) – pernelyg aktyvios šlapimo pūslės simptomatikai mažinti.
Tamsulosin (Flosin) – atpalaiduoja prostatos ir šlaplės lygiuosius raumenis.
Terazosin – lengvai hipertenzijai ir prostatos hiperplazijai gydyti, selektyvus alfa 1 adrenoreceptorių blokatorius.
Jei be pagalbos pacientas negali ištuštinti šlapimo pūslės, tuomet slaugytojas turi pamokyti kaip pačiam kateterizuotis, naudojant aseptinę techniką.
Taip pat svarbu mokyti pacientą apie teisingą skysčių vartojimą paros bėgyje. Pacientas per dieną turėtų išgerti 6-8 stiklines vandens (jei nėra kontraindikacijų), tačiau vengti vartoti skysčių 2 val prieš nakties miegą. Reikėtų vengti gėrimų ir maisto, kurie dirgina šlapimo pūslę – kofeinas, alkoholis bei dirbtiniai saldikliai. Taip pat būtina papasakoti sergančiajam IS apie šlapimo pūslės infekcijos požymius bei simptomus – sumažėjęs šlapimo kiekis, dažnas noras šlapintis, kraujas šlapime. Atsiradus minėtiems požymiams būtina kuo greičiau kreiptis į gydytoją.
Kita dažna problema – vidurių užkietėjimas. Jį gali sukelti sumažėjęs fizinis aktyvumas, mažas skysčių vartojimas bei pašalinis kai kurių vaistų poveikis. Jei nepasituštinama daugiau nei 2- 3 dienas, tuomet vartojami vidurius laisvinantys vaistai, žvakutės, mikroklizmutės ir kt.
Sergantiesiems IS būtina sureguliuoti mitybą, pacientai turėtų gauti pakankamai skaidulų su maistu. Rekomenduokite kuo daugiau vartoti vaisių, daržovių, pilnagrūdės duonos, pilno grūdo košes. Skatinkite išlikti aktyviems, sportuoti iki savo tolerancijos lygio.
Depresija
Pasikeitęs gyvenimas dėl išsėtinės sklerozės daugumai žmonių sukelia depresiją. Slaugytojams svarbu stebėti pacientą, laiku pastebėti depresijos simptomus – neviltį, apetito pokyčius, nemigą, pyktį, sumažėjusią energiją – tiek objektyviai, tiek subjektyviai. Sergantieji depresija gydomi tiek „žodžiu“, tiek vaistais. Paprastai vartojami šie vaistai depresijai:
Duloxetine hydrochloride (Cymbalta)
Venlafaxine
Paroxetine (Seroxat)
Fluoxetine (Flux)
Bupropion (Elontril)
Sertraline (zoloft)
Galvos sukimasis (vertigo), svaigulys
Galvos sukimasis, svaigulys dažni išsėtinės sklerozės simptomai, kurie labai pablogina gyvenimo kokybę. Iš vaistų dažniausiai skiriamas Meclizine. Didelę reikšmę atlieka paciento bei jo šeimos mokymas kaip gyventi saugiau su šia problema. Būtina paaiškinti, jog esant galvos svaigimui reikia lėtai, neskubant atsikelti iš lovos, neskubant stotis nuo kėdės, vaikščioti lėčiau. Kartais tokiems pacientams būtinas asistentas, kuris padėtų saugiai judėti. Jei svaigimas užsitęsia ar jaučiamas palogėjimas, būtina kreiptis į gydytoją.
Nuovargis
Nuovargis – taip pat viena dažniausių sergančių IS problema. Jis gali būti gydomas vaistais:
Modafinil ir metilfenidatas – didina aktyvumą, budrumą, dėmesio koncentraciją.
Be vaistų ne mažiau svarbus kokybiškas miegas bei reguliari mankšta. Patarkite pacientui kasdien eiti miegoti ir keltis tuo pačiu laiku, prieš miegą išsimaudyti šiltoje vonioje ar duše, paskaityti knygą ar užsiimti kita ramia veikla. Būtina išlikti aktyviam, pasirinkti fizinę veiklą pagal savo galimybes bei ištvermę.
Judėjimo problemos
IS pažeidžia galvos ir nugaros smegenų nervines ląsteles, o tai sukelia judėjimo problemų. Vaistais ši problema gali būti koreguojama dalfamridine (Ampyra). Taip pat skiriama darbo ir judesio terapija. Pacientas gali naudoti įvairias priemones padedančias judėti –lazdas, vaikštykles, elektrostimuliuojančius įrenginius.
Svarbu paaiškinti pacientui ir jo šeimos nariams kaip saugiai judėti – kuo mažiau nereikalingų daiktų namuose, dėvėti neslystančias kojines, lėtai atsikelti iš gulimos ar sėdimos padėties, lėtai vaikščioti.
Spastiškumas
Spastiškumas yra išsėtinės sklerozės pasekmė. Tai gydoma tiek vaistais, tiek taikomi kiti nemedicininiai būdai. Iš vaistų dažniausiai naudojami:
Dantrolen – miorelaksantas
Baclosal (Baclofenum) – mažina raumenų įtempimus, spamus.
Clonazepam – priešepileptinis vaistas.
Gabapentin – priešepileptinis vaistas, o taip pat naudojamas periferiniam neuropatiniam skausmui malšinti.
Sirdalud (tizanidine) – mažina padidėjusį raumenų tonusą.
Kitos taikomos priemonės – judesio terapija, tempimo pratimai, masažai. Pacientas mokomas judėti lėčiau, atsargiau, taikomos įvarios pagalbinės priemonės. Taip pat būtina pacientui paaiškinti, jog raumenų spastiškumą gali išprovokuoti kūno temperatūros pakilimas, intensyvus fizinis darbas, persipildžiusi šlapimo pūslė, ilgas nesituštinimas, aptempti drabužiai, menstruacijos, alkis, ligos paūmėjimas ir kt.
Tremoras (viso kūno drebulys)
Tai dar viena IS komplikacijų. Ji atsiranda dėl smegenėlių ir jų laidų pažeidimų ar bazalinių ganglijų pažeidimų. Tai vienas iš sunkiausiai gydomų simptomų. Taikoma judesio terapija, reabilitacinės programos. Jei pacientui nėra galūnių parezių, rekomenduojama dėvėti sunkias apyrankes, kurios riboja nevalingus judesius. Dažniausiai vartojami šie vaistai – propranololis, gabapentinas, karbamazepinas, klonazepamas, primidonas, izoniazidas. Deja, medikamentinis šio simptomo gydymas mažai efektyvus, todėl kai kuriais atvejais taikoma talamotomija (rentgeno kontrolėje zondu suardoma tam tikra smegenų dalis) ar gilioji smegenų stimuliacija.
Skausmas
Sergančiuosius išsėtine skleroze kankina tiek ūmus, tiek lėtinis skausmas. Skausmo malšinimas yra būtinas siekiant užtikrinti geresnę gyvenimo kokybę, sumažinti psichologinį stresą, pagerinti fizinę savijautą. Skausmo įvertinimui naudojami skausmo dienynai, skausmo klausimynai, skausmo intensyvumui nustatyti naudojamos skausmo skalės. Skausmo malšinimui naudojami šie vaistai – gabapentinas, pregabalinas, amitriptilinas, tramadolis, kai kuriais atvejais morfinas, karbamaepinas ir kt.
Regos sutrikimai
Sergantiesiems IS gali atsirasti įvairių regos sutrikimų – išsiliejęs vaizdas, dvigubas vaizdas (diplopija), sumažėjęs regos aštrumas, regos sutrikimas tam tikroje akipločio dalyje bei nistagmas (greiti akių judesiai). Be to, ši liga gali pažeisti regos nervo skaidulas, o tai gali sąlygoti regos aštrumo praradimą.
Dvejinimuisi mažinti gali būti naudojami prizminiai akiniai, akies raiščio devėjimas keičiant kairę ir dešinę akį kas keletą valandų. Jei regėjimas prastėja būtina akių gydytojo konsultacija.
Seksualinia sutrikimai
Sergančiųjų išsėtine skleroze sutrinka ir seksualinė funkcija. Tai atsiranda dėl seksualinių jutimų ir atsakų pažeidimų, dėl fizinių IS simptomų – nuovargio, silpnumo, raumenų spazmo bei psichologinių priežasčių. Moterys dažniausiai skundžiasi dėl sumažėjusių jutimų genitalijų srityje, vyrai – dėl sunkumų pasiekiant ir išlaikant erekciją bei ejekuliacijos, orgazmo sutrikimų. Seksualiniai sutrikimai nėra pakankamai gerai diagnozuojami ir vertinami. Neurologai turėtų bendradarbiauti su urologais, ginekologais, endokrinologais. Vyrams dažniausiai skiriama Viagra, Cialis ir kt., jei nėra kontraindikacijų. Moterims skiriama lubrikantų, pakaitinė hormonų terapija, raumenų spazmus atpalaiduojantys vaistai. Svarbu, kad ši tema nebūtų tabu ir pacientas galėtų patogiai išsakyti savo rūpesčius.
Kalbos sutrikimai
Kognityvinių funkcijų pažeidimas IS sergantiesiems gali pasireikšti kalbos sutrikimu. Slaugytojai turėtų žinoti, jog kartais disartrija (sutrikusi, neaiški kalba) gali sukelti disfagiją (sunku nuryti). Pastebėjus sutrikusią kalbą, pacientas turėtų būti nukreiptas pas logopedą bei būtina išsiaiškinti, ar pacientas nesusiduria su ryjimo sutrikimais.
Slaugytojų vaidmuo
Išsėtinė sklerozė dažnai pasireiškia staiga ir netikėtai. Ši liga įkalina ne tik kūną bet ir protą. Slaugytojai gali atlikti didžiulį vaidmenį padėdami IS sergantiems pacientams. Domėjimasis naujovėmis, žinių suteikimas pacientams, glaudus bendradarbiavimas tiek su kitų specialybių atstovais, tiek su paciento šeimos nariais ir pačiu pacientu sukuria profesionaliai kokybišką terapinę aplinką bei užtikrina geresnį gyvenimą sergantiesiems.
Mickevičienė D., Vaitkus A., Jurkevičienė G., Rastenytė D. „Išsėtinės sklerozės klinikiniai simptomai ir jų gydymo principai“ Metodinės rekomendacijos, Kaunas, 2012
Validacija – tai komunikacijos metodas, skirtas seniems žmonėms, kurių sutrikusi atmintis.
Tikslai:
Paremti senus žmones, kai jie siekia „suverti“ savo prisiminimų karolius.
Atitolinti vegetavimą.
Suteikti džiaugsmo, sumažintį baimę, stiprinti pasitikėjimą savimi.
Sėkmingai pritaikius validacijos metodą pastebima:
Žmogus ima daugiau kalbėti
Atsiranda daugiau pozityvių jausmų, dažniau šypsosi, domisi aplinka
Mažiau negatyvių jausmų, nustoja kandžiotis, kasytis, bartis.
Validacijos metodas buvo sukurtas amerikietės socialinės darbuotojos Naomi Feil. Naomi užaugo Cleveland Ohio senelių namuose, jos tėvas dirbo šių namų administratoriumi, o mama vadovavo socialinių reikalų skyriui. Užaugusi Feil pasirinko socialines studijas, o įgijusi magistro laipsnį Kolumbijos universitete Niujorke, pradėjo dirbti su senais žmonėmis. 1963-1980 metais Feil sukuria validacijos metodą, kartu išreikšdama nepasitenkinimą anksčiau taikytiems būdams, kurie neduoda jokių rezultatų dirbant su dezorientuotais pacientais. 1982 metais išleidžiama jos knyga – „Validacija – Feil metodas“ („Validation: The Fail Method“), 1992 metais knyga perleidžiama dar kartą. 1993 metais išleidžiama dar viena jos knyga – “Validacijos proveržis” (“Validation Breakthrough”), o 2002 metais išleidžiama papildyta knyga. Naomi Feil bei jos vyras sukūrė daugybę filmų apie senėjimą bei validacijos metodą. Naomi Feil taip pat įkūrė ir vadovauja Validacijos mokymo institutui bei skaito paskaitas Šiaurės Amerikoje bei Europoje.
Feil (1993) teigia, jog svarbu seną, dezorientuotą žmogų priimti tokį, koks jis yra, priimti jo pasaulį, jo neteisti, empatiškai jį išklausyti. Turėdama daugybę patirties dirbant su senatvine demencija sergančiais žmonėmis, Feil sukūrė savo, empatija paremtą komunikacijos metodą. Ji tiki, jog įgijus paciento pasitikėjimo, mažėja jo baimės, nebereikia naudoti prieš pacientą prievartos, jaučiamas abipusis dėkingumo jausmas. Gerėja paciento fizinės ir socialinės funkcijos, atitolinamas jo vegetavimas.
Žodis „validacija“ reiškia įvertinimą, patvirtinimą arba veiksmą, kai kažkas padaroma galiojančiu. Šiuo atveju validacija – tai situacijos, kai mes priimame senų žmonių jausmus ir potyrius kaip tikrus, priimame ir vertiname šiuos žmones kaip kompetetingus bei savaip suvokiančius tikrovę.
Naomi Feil išskiria 10 validacijos principų:
Visi žmonės yra unikalūs ir su jais turi būti elgiamasi kaip su individais.
Visi žmonės yra vertingi, nepaisant jų sutrikusios orientacijos laike ir vietoje.
Visada galima paaiškinti žmogaus dezorientyvų poelgį.
Seno žmogaus elgesį lemia ne tik smegenų anatomijos pokyčiai, bet tai atspindi ir fizinius, socialinius bei psichologinius pokyčius, kurie vyko gyvenime.
Seno žmogaus poelgį galime pakeisti tik tuo atveju, jei jis pats to nori.
Negalime teisti senų žmonių.
Kiekvienu gyvenimo momentu mes turime tam tikras užduotis. Neatlikus užduočių, vėliau gali kilti psichologinių problemų.
Sutrikus trumpalaikei atminčiai, seni žmonės šį sutrikimą bando kompensuoti prisiminimais iš praeities. Kai regėjimas nusilpsta, jie naudojasi savo vidine akimi, kai klausa nusilpsta, jie klausosi garsų iš praeities.
Jei seno žmogaus skausmingi išgyvenimai išklausomi ir pripažįstami patikimo klausytojo, jie išnyksta. Jei skausmingi išgyvenimai ignoruojami, jie dar labiau sustiprėja.
Empatija sukuria pasitikėjimą, mažina nerimą bei sugrąžina orumą.
Žemiau pateikiamos įvairios Naomi Feil validacijos technikos.
Pakartojimas
Dezorientuoti pacientai gerai jaučiasi, kai kas nors kitas ištaria jų pasakytus žodžius. Slaugos personalas gali pakartoti pagrindinius ar raktinius paciento pasakytus žodžius. Taip pat galime atkartoti pacientų balsą, ritmą bei kalbėjimo greitį. Pavyzdžiui, jei pacientas kalba labai greitai, slaugos personalas taip pat gali pabandyti kalbėti greičiau.
Feil pasakoja apie 77 metų amžiaus žmogų, kuris kaltina mechaniką, sugadinusį jo automobilį:
„Tu sugadinai mano automobilio pavaras. Jau trečią kartą tu vis kažką suklastoji. Aš nemokėsiu tau nė sudilusio skatiko, kol mano automobilis nebus toks, koks buvo! Aš noriu, kad jis būtų toks, koks buvo anksčiau.“
Mechanikas suvokia, jog žmogus identifikuojasi su savo automobiliu. Automobilio pavaros yra visiškai susidėvėjusios, taip pat kaip ir žmogus. Žmogui sunku pripažinti, jog jis vis sunkiau mato bei silpsta jo atmintis. Tad mechanikas pabando jį priimti rimtai ir pamėgdžiodamas jo žemą balsą taria:
„Tu nori, kad tavo automobilis būtų vėl naujut naujutėlis? Tu nori, kad aš jį sutvarkyčiau taip, kaip moku geriausiai?“
„Taip, būtent! Nieko daugiau ir tuoj pat! Praėjusią savaitę pavaros veikė kuo puikiausiai. Dabar sutvarkyk mano automobilį taip, koks jis buvo anksčiau. Aš nebepirksiu naujų dalių savo automobiliui. Tai labai geras automobilis.”
„Tu turi puikų automobilį, Jonai. Tu sakai, kad nori tokio automobilio, koks jis buvo anksčiau? Tu sakai, jog pavaros veikė puikiai praėjusią savaitę?
„Na, iškyla problemų, kai noriu perjungti pavarą. Kai vakar važiavau, aš vos neišvažiavau į priešingą eismo pusę.“
Žmogus suvokia, jog jo regėjimas silpsta, orientacija bei atmintis prastėja. Mechanikas šio žmogaus neteisia, nesiginčija, nediskutuoja, nors ir suvokia žmogaus funkcinius sutrikimus, todėl senas žmogus ima juo pasitikėti. Žmogus priimamas toks koks yra, o tai suteikia jam pasitikėjimo.
Naudokite kraštutinumus
Naudojant šią techniką žmogaus prašoma prisiminti patį ekstremaliausią atvejį iš tos srities, kuria žmogus skundžiasi šiuo metu. Tuomet žmogus visą dėmesį sufokusuoja į savo blogiausiais prisiminimais, turi progą išreikšti savo neigiamus jausmus, o vėliau ateina palengvėjimas.
Pavyzdžiui, sena dama skundžiasi maistu, slaugos darbuotojas gali paklausti:
„Ar tai pati blogiausia vištiena, kurią tau teko valgyti?“ Slaugos darbuotojas supranta, jog moteris jaučia frustraciją dėl savo prastų dantų. Jis supranta, jog damai būtina išlieti savo pyktį, tad ji peikia maistą, tuo pačiu jos frustracija mažėja.
Įsivaizduokite kažką kitą (priešinga)
Įsivaizduojant situaciją kitu kampu arba priešingai galime atrasti problemos sprendimo būdą. 85 metų moteris skundžiasi, kad į jos kambarį kiekvieną naktį ateina vyras. „Jis vėl grįžo praėjusią naktį“. Slaugytojas stengiasi jos žodžius priimti rimtai ir prašo pagalvoti, gal buvo kokia naktis, kai vyras nepasirodė jos kambaryje.
„Na, kai aš pagalvoju, tą naktį, kai tu buvai pas mane, jis neatėjo pas mane. Bet kai tik tu išėjai, jis vėl pasirodė mano kambaryje.“
Slaugytojas bando pakartoti moters žodžius: „ Tai tu sakai, kai esi viena, ateina vyras pas tave? Jeigu aš būčiau pas tave visą laiką, tai tas vyras tavęs nevargintų?“
„Aš niekada nebuvau viena savo gyvenime. Mano vyras visada buvo su manimi. Buvo taip baisu, kai jis mirė.“
„Ką tu darei, kai jis mirė?“
„Man buvo baisu. Aš išsiimdavau visas mūsų nuotraukas, klausydavausi jo mėgstamiausios muzikos. Visą naktį prasėdėdavau bežiūrėdama nuotraukas ir besiklausydama muzikos. Taip aš praleisdavau visą naktį.“
Slaugytojas, skatindamas moterį pagalvoti apie tas naktis, kai svetimas vyras nepasirodydavo jos kambaryje, leidžia jai prisiminti, kaip ji išspręsdavo panašią situaciją anksčiau.
Tada slaugytojas ir moteris kartu peržiūri nuotraukas, prisimena jos vyrą. O moteris pati papasakoja, kaip ji anksčiau nugalėdavo vienišumo baimę.
Prisiminimas (mini veikla)
Su pacientu grįžtant į praeitį, galime rasti puikių problemos sprendimo strategijų. Tokiu būdu dezorientuoti pacientai patys pasiūlo problemos sprendimo būdą iškilusį šiuo metu. Per vėlu senus žmones mokyti naujų įgūdžių. Feil pažymi, jog naudojant tokius žodžius kaip „niekada“ arba „visada“, gali padėti sugrąžinti žmogaus prisiminimus. Pavyzdžiui: „Ar tau visada būdavo sunku užmigti, Onute? Ar ir tada kai vyras dar buvo gyvas?“ Tokie klausimai sugrąžina paciento prisiminimus. Feil teigia, jog technika 3, 4 gali būti naudojamos kartu, siekiant išspręsti iškilusią stresinę situaciją.
Elkitės natūraliai, palaikykite akių kontaktą
Feil teigia, jog dezorientuoti pacientai jaučiasi mylimi, saugesni, sumažėja baimės jausmas, kai personalas su jais palaiko akių kontaktą. Ir nors dauguma senų žmonių skundžiasi prasta rega, jie vistiek jaučia, kai personalas, kalbėdamasis su jais, žiūri tiesiai jiems į akis. Laike nesiorientuojantys seni žmonės, ieškantys savo tėvų, labai dažnai nurimsta, kai personalas ima žvelgti jiems į akis kalbėdamasis. Tokiu būdu padedama jiems grįžti į dabartį.
Roberta Coni „Erasing herself”
Naudokite dvisprasmybes
Žmogus, sergantis toli pažengusia demencija, dažnai naudoja žodžius, kurie kitiems atrodo visiškai beprasmiški. Jie dažnai komunikuoja neverbaliai, o tai sunkiai supranta aplinkiniai. Personalas, naudodamas dviprasmybes, gali komunikuoti su demenciškais pacientais, nors ir nesuprasdami visų žodžių. Pavydžiui, personalas gali interpretuoti, tai kas buvo pasakyta, pakartoti paciento žodžius arba nesuprantamus žodžius pakeisti į kitus. Tokiu būdu įmanoma išpainioti paciento išsakytas mintis, sukurti komunikaciją bei išvengti demenciško žmogaus apleidimo.
Kalbėkite aiškiai, žemu, švelniu balsu
Aštrus balso tonas dezorientuotiems pacientams gali iššaukti agresiją, kurią vėliau gali būti sunku nuslopinti. Dėl susilpnėjusios klausos seniems žmonėms gali būti sunku išgirsti aukštus tonus. Todėl geriausia kalbėti aiškiai, žemu bei rūpestingu balsu. Pacientai jaus, jog jais yra rūpinamasi ir tai sukels mažiau streso.
90 metų vyras labai ilgisi savo žmonos. Jis prastai mato ir girdi, neskiria dabarties nuo praeities. Naktį jis ima ieškoti savo žmonos, o atradęs miegančią kitą pacientę, įsilipa į jos lovą. Slaugytojas suvokia, jog žmogus jaučia poreikį miegoti vienoje lovoje su savo žmona. Ir nors žmogus prastai girdi, slaugytojas žemu, švelniu balsu jam sako:
„Jonai, ar tu ilgiesi savo žmonos? Tu pagalvojai, jog Birutė galėtų būti tavo žmona? Ar ji panaši į tavo žmoną?“- paklausia pagarbiai slaugytojas. Tuo pačiu kalbėdamas slaugytojas padeda Jonui išlipti iš kitos pacientės lovos. Senas žmogus pradeda verkti, kai slaugytojas švelniai jį paima už rankos ir palydi iki savo kambario. „ O mano nuostabioji Janyte!“
Slaugytojas švelniu balsu atkartoja : „Janytė buvo nuostabi moteris. Tu ją labai mylėjai. Tai buvo tavo mylimoji“.
Žmogus prisimena savo jaunystės dainą ir ima dainuoti. Jonas išreiškia savo meilę žmonai bei užmiega ramiai be migdomųjų.
Stebėkite ir atkartokite žmogaus judesius bei jausmus
Žmonės, sergantys toli pažengusia demencija, dažnai nevaržomai reiškia savo jausmus. Feil pataria, atkreipti dėmesį į paciento akis, veido raumenis, kvėpavimą, odos spalvą, smakrą, apatinę lūpą, rankas, pilvą, sėdėjimo pozą, pėdų padėtį, raumenų tonusą, kad būtų galima kuo tiksliau atspindėti žmogaus pozą bei judesius. Ji pataria klajoti su pacientu, kai jis klajoja koridoriais, giliai kvėpuoti, kai pacientas taip pat giliai kvėpuoja. Paciento atvaizdavimas, atliekamas su empatija, sukuria abipusį pasitikėjimą. Slaugos personalas įgyja galimybę atsidurti paciento jausmų pasaulyje bei sukuriami verbaliniai bei neverbaliniai santykiai su pacientu.
Feil pasakoja apie 86 metų netekėjusią sekretorę, kuri išdirbo firmoje 45 metus. Darbas buvo jos tikrovės šaltinis. Sena dama sėdi savo kėdėje, o jos pirštai nuolat juda, tarsi ji spausdintų mašinele. Medicinos darbuotojas prisėda šalia ir taip pat ima pavaizduoti jos pirštų judesius bei klausia jos: „kiek per minutę atspausdini ženklų? „. Moteris, kuri 6 mėnesius nuo patekimo į senelių namus nepratarė nė žodžio, išdidžiai atsako : „92!”. Per kito žmogaus empatiją, moteris pradeda orientuotis išoriškai. Jos kalba pagerėja ir ji tampa pastabesnė ją supančiai aplinkai.
Susiekite elgesį su poreikiais
Žmogaus elgesys turi būti susiejamas su pagrindiniais žmogaus poreikiais. Feil savo teiginį iliustruoja pavyzdžiu – 93 metų amžiaus moteris meiliai glosto kelis kartus perlenktą servetėlę. Sanitaras, kuris visai nesigilina į moteris elgesį, prieina ir išplėšęs iš rankos servetėlę, ją išmeta į šiukšlinę. Moteris ima šauktis pagalbos. Slaugytojas supranta, jog toks pacientės elgesys yra meilės ir švelnumo poreikio išreiškimas ir paduoda jai naują servetėlę, kurią kartu švelniai glosto. Slaugytojas paklausia, ar dabar moteriai viskas gerai, ar ji jaučiasi saugi. Pacientė atsako: „Ma – ma. Aš tave myliu!“
10. Identifikuokite ir aktyvinkite dominuojančius pacientų jausmus.
Feil pažymi, jog dauguma žmonių gali turėti pojūtį, kuris dominuoja labiausiai, o tai gali tapti raktu į šio žmogaus gyvenimo pasaulį. Vieniems gali būti labiau išreikštas vizualinis pojūtis, kitiems aštresnė klausa ir kt. Kuo dažniau vartokite tokius žodžių junginius kaip : “ar matai”, “ar girdi”, “ar jauti”. Tai taip pat padės stiprinti abipusį pasitikėjimą.
11. Lieskite
Feil mano, jog šią techniką reikėtų naudoti atsargiai, o ypač ankstyvose demencijos stadijose, nes galime sulaukti negatyvios atsakomosios reakcijos. Vėliau, progresuojant demencijai, žmonės vis mažiau priima vizualinius ir garsinius stimulus iš aplinkos, padidėja poreikis jausti žmogų šalia per prisilietimus. Feil nurodo, jog toli pažengus demencijai, žmogus ima nebeskirti artimo žmogaus nuo mažiau pažįstamo, tad slaugos personalas gali tapti svarbiausiais ir artimiausiais žmonėmis, kuriais jie džiaugiasi ir priima jų meilę.
Feil pabrėžia, jog svarbu prieiti prie žmogaus iš priekio bei jį paglostyti. Priartėdami iš nugaros, mes galime jį išgąsdinti ir sulaukti neigiamos atsakomosios reakcijos. Feil aprašo įvairius lietimo būdus – glostoma atsargiais, apvaliais judesiais, paliečiami skruostai bei pakaušis, plaštakų išoriniais paviršiais paliečiami ausų speneliai, abiem rankom glostomas smakras, švelniai paglostom kaklą iš nugaros, pamasažuojame pečius, nugarą, pamasažuojamos kojos.
Feil teigia, jog naudojant šią techniką reikėtų nepamiršti pagarbos paciento asmeninei erdvei bei gerbti jų išgyvenimus prisilietimo metu.
12. Naudokite muziką.
Kai demencija būna toli pažengusi, gerai pažįstamos melodijos, pacientus gali vėl sugrąžinti į gyvenimą, nors kalba jau būna išnykusi. Dažnai žmogus prisimena dainos žodžius. Feil pasakoja kelis atvejus, kai žinomos dainos, pagerino demencija sergančiųjų kalbą.
Validacijos technikos naudojimo pavyzdžiai
Pacientas sumišęs, nuolat skundžiasi, kad yra apvogtas
Sukonkretinkite klausimą
Pažvelkite atgal į praeitį
Neprieikite per arti
Sutrikusi orientacija laike, nori namo pas mamą arba ruošiasi į darbą
Pažvelkite į praeitį bei atsargiai pasistenkite sugrąžinti į dabartinius laikus
Sukonkretinkite klausimą
Akių kontaktas, prisilietimai
Atkartokite paciento nuotaiką
Nuolat pasikartojantys judesiai, komunikuoja per judesius, ištaria kelis žodžius
Atkartokite judesius, suraskite ritmą
Paglostykite, padrąsinkite
Muzika
Parengta pagal Norvegijos Geriatrijos centro psichologės Lise Næss kursų medžiagą
Alex Ten Napel nuotrauka iš ciklo „Forgotten Life”
Kas aš? Kur aš? Kur turiu aš eiti? Kiek dabar valandų? Aš važiuoju pas mamą…
Tokius ir panašius klausimus bei sakinius dažnai girdi tie, kurie slaugo senatvine demencija sergančius žmones.
Simptomai:
Atminties susilpnėjimas – pacientas sunkiai orientuojasi laike ir vietoje, todėl jaučiasi nesaugus, mąsto ir elgiasi nelogiškai.
– Tu pavogei mano pinigus…- Aš nesimaudysiu, aš vakar maudžiausi..- Mano marškiniai nėra purvini.. –Skusi man barzdą? Ne, man nereikia…
Asmenybės pasikeitimas – pacientas jaučia baimę, dažnai būna agresyvus, įtarus. Neretai jaučiasi prislėgtas, pasyvus, nustoja rūpintis asmenine higiena, nebesugeba pasirūpinti kasdieniniais dalykais.
– Man reikia eiti. Jie sako, kad aš nuolat einu kažkur…- Pakeisti sauskelnes? Ką tai reiškia? Aš nesu šlapias…Gelbėkit!
Neurologiniai pakitimai – pacientas motoriškai neramus, nelaiko šlapimo ir išmatų, sunku išlaikyti pusiausvyrą, atsiranda į Parkinsono ligą panašių simptomų.
Senatvinė demencija
Tai negrįžtamai progresuojanti smegenų organinė liga, kuri prasideda lėtai ir nepastebimai, atsiranda difuziniai smegenų pakitimai, kurie sukelia mąstymo, atminties bei kitus psichinius ir neurologinius sutrikimus, dėl kurių žmogus nebegali gyventi įprasto gyvenimo.
Išskiriami du senatvinės demencijos tipai:
Alzheimerio tipo – tai smegenų liga, kurios metu plonėja nervų skaidulos, nyksta jų jungtys ir pačios nervinės ląstelės, galvos smegenyse kaupiasi specifiniai baltymai, sutrinka normalūs biocheminiai informacijos perdavimo procesai.
Multiinfarktinė demencija – demencija, kuri atsiranda dėl dauginių smulkių smegenų infarktų. Šiai demencijai būdingi pablogėjimai ir pagerėjimai. Labai dažnai ankstesnėje šių pacientų ligos istorijoje randamas padidėjęs kraujo spaudimas, cukrinis diabetas arba kraujagyslių kalkėjimas.
Tiek Alzheimerio tipo, tiek multiinfarktinę demenciją gali lydėti šie simptomai:
Mąstymo sutrikimai:
Atminties sutrikimai – pradžioje pamirštami neseniai buvę įvykiai, vėliau visai dingsta atmintis.
Intelekto sutrikimai – mąsto ir elgiasi nelogiškai.
Mokymosi sutrikimai – nesugeba ko nors išmokti ir susikoncentruoti.
Prarandamas tikrovės suvokimas – blogiau orientuojasi laike, vietoje, gali nepažinti artimųjų.
Komunikacijos sutrikimai – nesupranta tai, kas sakoma bei sunku išreikšti savo mintis žodžiais.
Agnozija – nesuvokia, ką jaučia.
Apraksija – nesugeba atlikti tikslingus judesius, nepaisant noro ir fizinio gebėjimo.
Psichiniai sutrikimai:
Baimė
Depresija, pasyvumas – prarandami ankstesni interesai ir praktiniai įgūdžiai, gali imti nebesirūpinti asmenine higiena, apsileisti.
Pakitęs elgesys – sumažėja gebėjimas kritiškai mąstyti, būdinga lėkšta psichika, susierzinimas, nepasitikėjimas, įtarumas, klaidingi įsivaizdavimai ir haliucinacijos.
Neurologiniai simptomai:
Kūno lankstumo sumažėjimas, įsitempimas, koordinacijos sutrikimai, polinkis į griuvimus, Parkinsono ligai būdingi simptomai, motorinis neramumas, šlapimo ir išmatų nelaikymas.
Prasidėjus senatvinei demencijai, pirmiausia žmogus ima pamiršti ką tik buvusius įvykius. Senesni žmonės gali pamiršti kur pasidėjo piniginę. Vėliau sutrinka orientacija laike ir vietoje. Žmogus gali pasiklysti, miegoti ištisą parą, nesugeba kritiškai mąstyti. Tokie pakitimai ypač lėtai ir ilgai vyksta esant Alzheimerio tipo demencijai, tuo tarpu esant multiinfarktinei demencijai, simptomai būna staigesni. Pirmuosius šios ligos simptomus dažnai pastebi patys pacientai bei bando tai slėpti, teisintis. Artimieji taip pat mato, jog kažkas vyksta ne taip, tačiau neretai būna sunku išreikšti, kas būtent yra negerai. Po kiek laiko simptomai tampa ryškesni, o gebėjimai atlikti įprastus kasdienius darbus sumažėja arba visai išnyksta. Pacientas nebesugeba pasigaminti maisto, apsipirkti ar laikytis susitarimų.
Labiausiai nukenčia paciento atmintis. Keista, tačiau greičiausiai pasimiršta tai, kas ką tik nutinka, šie prisiminimai tarsi ištrinami. Geriausiai tokie pacientai prisimena vaikystę.
Kartu prarandama orientacija laike ir vietoje, pacientams sunku nusakyti laiką, datą, metų laiką ar savo gyvenamąją vietą. Žmogus pamiršta arba painioja laiko momentus, vietas iš ankstesnių prisiminimų, todėl atsiranda pyktis, sumišimas.
Šioje fazėje pastebime, jog žmogus nebesugeba atlikti sudėtingesnių veiksmų – apsirengti, padengti stalą. Gebėjimas atlikti paprastus veiksmus – atsukti vandens čiaupą, išsiimti stiklinę iš spintelės, išlieka ilgiau.
Po kurio laiko skursta paciento kalba, pacientas vartoja vis mažiau žodžių arba žodžiai netenka reikšmės, pvz. nuolat kartoja tuos pačius žodžius.
Šie pakitimai vyksta ilgus metus. Galiausiai pacientas tampa visiškai priklausomas nuo kitų, o žmogaus asmenybė ir mintys išnyksta. Tad ne be pagrindo toks žmogus vadinamas „gyvuoju numirėliu“ arba situacija apibūdinama kaip „laidotuvės be pabaigos“(Kirsti Solheim, 1990).
Faktai:
Senatvinė demencija būdinga 3-5 proc. virš 70 metų amžiaus žmonių.
Virš 80 metų amžiaus senatvine demencija serga apie 20 proc. žmonių.
Apie 50 proc. iš jų būdinga Alzheimerio tipo demencija.
Apie 20 proc. – multiinfarktinė demencija.
Likę atvejai – Alzheimerio ir multiinfarktinės demencijos derinys.
Antrinės senatvinės demencijos priežastys:
Pseudodemencija (depresija)
Medžiagų apykaitos sutrikimai
Vit. B12 trūkumas
Hidrocefalija
Galvos smegenų auglys
Inkstų funkcijos sutrikimai
Vaistai, alkoholis, ūmios infekcijos.
Kasdienės problemos dirbant su senatvine demencija sergančiais žmonėmis
Senatvine demencija sergantys žmonės gyvena praeities įvykiais, tai, kas vyko prieš daugelį metų, jiems atrodo, kad vyksta šiandien.
Pavyzdžiai:
Prie durų stovi senutė ir nuolat prašo, kad kas nors ją nuvežtų pas jos mamą. Ir nors jai pačiai 80 metų, o mama mirė prieš 30 metų, ji vistiek gyvena prisiminimais apie mamą.
Kita sena dama mindžiukuoja prie durų ir prašosi parvežama namo, nes namuose jos laukia maži ir alkani vaikai. Savo vaikus ji prisimena labai mažus, ji visiškai pamiršo, jog jos vaikai suaugę ir sukūrę savo šeimas.
Sena moteriškė iš kaimo nori grįžti į savo ūkį, nes jai būtinai reikia pašerti gyvulius, pamelžti karves, nors ūkį ji turėjo prieš 40 metų.
Senas buvęs bankininkas kiekvieną rytą ruošiasi į darbą, nors jis jau senai pensijoje.
Tokios situacijos vadinamos krizinėmis temomis. Šios temos kažkam buvo labai svarbios gyvenime, o nuolat kirbantis pareigos jausmas neduoda ramybės.
Sprendimo strategijos:
Perorientavimas
Apie 1970 metus senatvine demencija sergantiems žmonėms buvo naudojama perorientavimo į tikrovę strategija. Ši technika rėmėsi bandymais sugrąžinti pacientą į realybę, nurodant, jog jo mintys neatitinka tikrovės. O tai atrodydavo taip:
Kiek tau metų Jonai? Tau juk yra 80 metų ir tu turi suprasti, jog tavo mama nebegali būti gyva. Ji mirė prieš 30 metų, juk kitaip ji būtų dabar 120 metų, tai neįmanoma, – aiškina slaugytoja.
O, Dieve, mano mama mirė? Kodėl man niekas apie tai nepasakė? O ne, aš netikiu, kad ji mirė.“
Tuomet prasideda aktyvi diskusija su pacientu, slaugytojas bando įrodyti, jog jo mama mirusi, o pacientas darosi piktas, pasimetęs, o dažnai tampa ir fiziškai agresyvus.
Pabandykite įrodyti senatvine demencija sergančiam bankininkui pensininkui, jog jam nebereikia eiti į darbą, ir jis tuo nepatikės. Arba buvusiai ūkininkei senutei, jog ji nebeturi gyvulių ir ji jūsų nesupras.
Perorientavimo technika senatvine demencija sergantiems žmonėms netinka, todėl, kad šiems žmonėms yra sutrikusi trumpalaikė atmintis. Šis sutrikimas užkerta kelią naudotis tuo, kas buvo neseniai patirta. Dėl šios priežasties šios technikos naudojimas gali sustiprinti paciento nerimą, pasimetimą, beviltiškumą ir nusivylimą. Naujos ir senos patirties integravimas tokiems žmonėms yra sunkus darbas, nes sergant senatvine demencija prarandamas ryšys tarp trumpalaikės ir ilagalaikės atminties.
Prisiminimų išsaugojimas smegenyse priklauso nuo to, kuri smegenų struktūra yra nepažeista. Pirmiausia prisiminimas laikomas trumpalaikėje atmintyje, o palaipsniui perkeliamas į ilagalaikę atmintį. Sergančiųjų Alzheimerio liga ilgalaikė atmintis būna ilgai nepakenkta, tačiau trumpalaikė atmintis būna visiškai sutrikusi. Ligai progresuojant sutrinka ir ilgalaikė atmintis.
Schemoje galime matyti kaip vyksta atminties procesas nuo vaikystės iki suaugusiojo ir iki dabar. Dėl pakenkimų tam tikrose smegenų dalyse, patys naujausi įspūdžiai nebepatalpinami atmintyje, o seniausieji prisiminimai išlieka iki tol, kol pakenkiama visa smegenų struktūra. Reorientavimo technika yra nukreipta į dabarties prisiminimus, todėl pacientas gali pasidaryti neramus, sutrikęs ir piktas. Ši technika gali sukelti katastrofišką paciento reakciją. Pacientas gali tai suvokti kaip nuolatinį priminimą, jog jis nėra padėties šeimininkas, o tai sukelia frustraciją, nerimą, depresiją ir menką savivertę.
Sutrikus trumpalaikei atminčiai, ilgalaikė atmintis kuri laiką būna nepažeista. Kai kuriems pacientams, sergantiems demencija, prisiminimai iš tolimos praeities gali būti labai išreikšti, gyvybingi, ypač susiję su biografine ir emocine sritimi. Gyvenimas praeityje pacientui tam tikra forma gali būti tam tikra psichologinė atsvara, kompensacija, kai žmogus buvo pilnai savarankiškas ir valdė savo gyvenimą.
Atminties lygiai
Žmogaus atminties pėdsakai formuojasi visą gyvenimą. Mūsų ankstesni patyrimai bei mintys glūdi ilgalaikėje atmintyje, o įvykiai, kurie nutiko ką tik – trumpalaikėje atmintyje. Atsiradus atminties sutrikimams dažniausiai pažeidžiama trumpalaikė atmintis, žmogus neprisimena ką tik buvusių įvykių, tuo tarpu tai, kas vyko labai seniai, prisimenama gerai.
Neretai senyvo amžiaus žmonėms, kenčiantiems nuo atminties sutrikimų, užeina pykčio priepuoliai, kai susiduriama su realybe, kurios jie nesuvokia. Pavyzdžiui, stovi žmogus prie durų ir nori važiuoti namo pas savo mamą, tada jam pasakoma, jog jo mama mirusi, kad jis pats jau senas, tad mama negali būti gyva. Žmogus išsigąsta, tampa piktas, netiki tuo, kas jam sakoma, juk jis laidotuvėse mamos nedalyvavo, nes to nebepamena.
Tad senatvinė demencija pirmiausia pažeidžia trumpalaikę atmintį, o kai medicinos personalas apeliuoja būtent į šią atminties dalį, kuri pacientams yra nepasiekiama, iššaukiamas pacientų pyktis, baimė, nerimas.
Nepaisant to, reorientavimo technika vis dar dažnai naudojama, tačiau daugelis dirbančiųjų gali pastebėti, jog ši technika pacientus paverčia dar neramesniais bei pablogina situaciją. Kai tai nutinka, griebiamasi dažnai kitų strategijų:
Nekaltas melas
„Tu nori namo? Bet jau vėlu, autobusai nebevažiuoja. Lauke tamsu, lyja, šalta“. Toks nekaltas melas pacientus trumpam gali nuraminti, tačiau šioje situacijoje iškyla klausimas, ar etiška meluoti pacientui?
Alternatyvi strategija:
Pozityvus nukreipimas
Pozityvus nukreipimas – tai strategija, kurios metu stengiamasi nukreipti paciento dėmesį į pozityvius dalykus, kuriais jis susidomėtų ir nutolintų nuo iškilusios problemos. Mes pasiūlome jam ką nors pozityvaus. Pavyzdys: „Tu nori namo? Bet mes tuoj eisim valgyti skanios vakarienės, tu turi pirmiausia pavalgyti, pamatysi, tau tikrai patiks, čia juk tavo mėgstamiausias patiekalas.“
Arba: „Bet mes kaip tik dabar eisime padainuoti, tu turi mums būtinai padėti.“
Taip pat galima su pacientu trumpai išeiti pasivaikščioti, pakalbėti apie dalykus, kuriais žmogus anksčiau domėjosi, kartu atsigerti kavos.
Pozityvių nukreipimų įvairovė sukuria palankią aplinką senatvine demencija sergantiems žmonėms.
Pozityvus nukreipimas neveikia – ką daryti?
Pozityvus nukreipimas retai gali padėti, kai „situacija prie durų“ per daug įsisiautėja. Paprastai sakoma, jei žmogus stovi prie durų susipakavęs visus savo daiktus ir ruošiasi eiti namo, situacija vertinama kaip per daug uždelsta. Žmogus bus labai piktas, agresyvus ir mūsų žinios bei patirtis čia nebepadės. Tuo labiau, jog senatvine demencija sergantieji šioje situacijoje blokuoja visą informaciją, jos nepriima.
Patarimas : dirbti prevenciškai, neleisti, jog krizė taptų faktu.
Rizikingų situacijų planavimas
Norėdami užkirsti kelią tokioms rizikingom situacijom, labai svarbu suplanuoti demencija sergančiųjų kasdienę veiklą.
Būtina atkrepti dėmesį, kokiu paros metu jis tampa ypač neramus, kuriuo metu linkęs pakuotis daiktus namo, gal tam tikros situacijos iššaukia tokį elgesį, gal tai susiję su konkrečiu asmeniu? Planavimas gali padėti laiku atpažinti nerimą bei užbėgti įvykiams už akių – pozityviai nukreipti ir nuraminti. Visada yra lengviau užkirsti kelią krizinėm situacijom, nei jas spręsti.
Pavyzdys: Artimieji lanko demenciją sergantį žmogų ir ruošiasi išeiti namo.
Senatvine demencija sergantis žmogus taip pat mielai eitų namo su savo artimaisiais. Pacientą gali apnikti liūdesys arba pyktis, artimieji jaus sąžinės graužatį, o medicinos personalas turės paplušėti, kad nuramintų pacientą.
Sprendimas: paprašykite, kad vienas iš artimųjų jus informuotų apie ėjimą namo prieš 5 minutes. Mes informuosime artimuosius, jog vienas iš personalo prisės kartu prie paciento bei artimųjų bei stengsis įsilieti į kompaniją ir dalyvauti pokalbyje. Tokiu būdu bus užmegztas kontaktas su demencija sergančiuoju pacientu, o artimieji nepastebimai galės pasišalinti (svarbu, kad artimieji vengtų atsisveikinimo scenų). Artimieji patenkinti išeis namo, pacientas bus ramus, o mes išvengsime emocinių krizių.
Parengta pagal Norvegijos Gerontologijos centro psichologės Lise Naes kursų medžiagą
Virusinis hepatitas arba Botkino liga yra viena iš aktualiausių visuomenės sveikatos problemų visame pasaulyje. Susirgusiųjų hepatitu pacientų gydymas yra ilgas ir brangus, neretai liga komplikuojasi, pereina į lėtinę eigą, o žmonės ilgam praranda darbingumą. Hepatitu B pasaulyje užsikrėtę yra apie 350 mln žmonių, Lietuvoje – apie 1 proc. visų gyventojų. Hepatitu C pasaulyje užsikrėtę apie 200 mln. žmonių, tuo tarpu Lietuvoje skaičiuojama apie 1,5 – 3 proc. užsikrėtusiųjų visų gyventojų.
Hepatitą sukelia šešių tipų virusai, kurie žymimi didžiosiomis abėcėlės raidėmis – A, B, C, D, E ir G. Lėtine liga komplikuojasi B, C, D virusų tipai. Visi hepatito virusai yra RNR tipo, išskyrus hepatito B, kurį sukelia DNR tipo virusai.
Virusinis hepatitas yra sisteminė infekcinė liga, pažeidžianti parenchimines kepenų ląsteles, kurios degeneruoja ir atrofuojasi. Pakitusios kepenys nebegali suskaidyti iš virškinamojo trakto į kraują patekusių nuodingųjų medžiagų. Be virusų hepatitą taip pat gali sukelti bakterijos (sergant vidurių, dėmėtąja šiltine, sifiliu, maliarija), alkoholis, tam tikri vaistai ir kiti cheminiai toksinai.
Virusinis hepatitas yra plačiai paplitęs visame pasaulyje, todėl slaugytojai turi būti gerai susipažinę su šios ligos požymiais,simptomais bei gydymu.
Simptomai ir diagnostika
Virusinio hepatito pradžia gali būti visiškai nepastebima, besimptomė, o kartais priešingai – pasireiškia agresyvia, žaibine forma, kuri kelia grėsmę gyvybei ar pereina į lėtinę ligą. Besimptomiai ligos atvejai dažnai lieka neužregistruoti, laiku neatpažinti. Pasitaiko, jog pacientai, patekę į ligoninę dėl kitos ligos, dažnai net nežino, jog serga hepatitu bei kelia grėsmę medicinos personalui.
Visos hepatito formos kliniškai pasireiškia panašiai. Ligos pradžia būna netikėta, atsiranda karščiavimas, gelta, pykinimas, apetito praradimas, pilvo skausmas, patamsėja šlapimas, išmatos tampa šviesios. Mažiems vaikams būdingesnės besimptomės formos. Pacientai į gydytojus dažniausiai kreipiasi dėl tamsaus šlapimo bei akių baltymų pageltimo. Laboratorijoje yra nustatomi hepatito žymenys- antikūnai bei antigenai- taip diagnozuojamas hepatito tipas.
Hepatitas A
Hepatitas A plačiai paplitęs pasaulyje, mažai išsivysčiusiose šalyse neretai pasireiškia epidemijomis. Infekcijos sukėlėjų yra randama išmatose iki simptominio ligos pasireiškimo. Virusai, išsiskyrę su išmatomis, užkrečia aplinką ir plinta per maistą, vandenį, nešvarias rankas, indus, žaislus.
Inkubacinis periodas trunka nuo 15 iki 50 dienų. Dėl ilgo inkubacinio periodo sunku nustatyti infekcijos šaltinį. Tarp vaikų hepatitas A dažniausiai plinta per nešvarias rankas, o ligos eiga 90proc. atvejų būna besimptomė. Suaugusiems ūminė ligos stadija gali būti sunki, pasireiškianti karščiavimu, silpnumu, pykinimu, vėmimus, po 1-2 savaičių gali padidėti kepenys, išryškėti gelta, patamsėti šlapimas, pašviesėti išmatos. Liga gali trukti nuo keturių iki aštuonių savaičių. Persirgus hepatitu A dažnai pasveikstama visiškai, liga retai pereina į lėtinę formą, imunitetas įgyjamas visam gyvenimui.
Hepatito A infekcijos protrūkiai dažniausiai pasireiškia per užkrėstą vandenį, maistą, ypač vartojant jūros gėrybes, kurios buvo gautos iš užkrėsto vandens. Yra pasitaikę atvejų, kai liga išplito per braškes, kurios buvo plautos užkrėstu vandeniu. Taip pat hepatito A protrūkiai buvo fiksuoti ligoninėse, kai medicinos darbuotojai darbo vietoje valgė, gėrė ir gamino valgį.
Hepatito A profilaktika- tai sanitarijos ir higienos mokymas, tinkamas maisto ruošimas, saugus fekalijų nukenksminimas, o visų svarbiausia- rankų plovimas prieš valgį ir higienos normų laikymasis ruošiant valgį.
Nuo hepatito A taip pat apsaugo vakcina. Ji rekomenduojama daug keliaujantiems žmonėms, homoseksualiems asmenims, vaikams, kurių gyvenamoji aplinka palanki plisti hepatitui A. Asmenys, bendravę su sergančiaisiais hepatitu A, profilaktiškai per dvi savaites nuo kontakto turi gauti imunoglobulino.
Hepatitas B
Hepatitu B užsikrečiama per pažeistą odą ir gleivines, įsidūrus užkrėsta adata, kontaktuojant su virusais užkrėstu krauju ar kitais žmogaus biologiniais skysčiais, lytiniu keliu, per tatuiruotes, naudojantis bendrais skutimosi peiliukais, tais pačiais švirkštais ir adatomis. Sergančios motinos užkrečia savo naujagimius gimdymo metu.
Hepatito B virusas aplinkoje gali išlikti gyvybingas iki 7 parų ir patekęs į organizmą sukelti infekciją. Hepatito B inkubacinis periodas yra apie 75 dienos, o organizme aptinkamas po 30-60 dienų po užsikrėtimo.
Hepatitu B sergama visose šalyse, o ypač Pietų Azijoje. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis daugiau nei 780 tūkst. žmonių kasmet miršta nuo šios ligos sukeltų komplikacijų – kepenų cirozės bei kepenų vėžio. Hepatitas B būna tiek ūminis, tiek lėtinis. Paprastai infekcija rezorbuojasi, virusai iš kraujo pasišalina ir žmogus pasveiksta per pirmuosius metus. Tačiau kai kuriais atvejais virusai išlieka, žmonės tampa lėtiniais virusų nešiotojais.
Sergantiesiems lėtiniu hepatitu B neretai išsivysto kepenų cirozė ar kepenų vėžys, kurie dažnai nustatomi tik vėlyvose stadijose. Ypač didelė rizika, jog hepatitas B taps lėtiniu yra vaikams, kurie šia liga užsikrečia nuo sergančios motinos. Lėtinis hepatitas gydomas antivirusiniais vaistais, kurie sukelia daug pašalinių reakcijų, o ir gydymas ne visada būna efektyvus.
Viena efektyviausių šiuo metu profilaktikos priemonių, apsaugančių nuo hepatito B, vakcinacija. Ši vakcina yra įtraukta į privalomojo vaikų skiepijimo kalendorių. Kitos profilaktinės priemonės – lytinių santykių metu naudoti prezervatyvus, nesidalyti skutimosi priemonėmis, manikiūro, pedikiūro reikmenimis, dantų šepetėliais, adatomis, švirkštais, naudoti apsaugines pirštines, akinius kontaktuojant su krauju ir kitais biologiniais skysčiais.
Hepatitas D
Hepatitą D sukelia vadinamieji “delta virusai”. Jis visada būna susijęs su hepatitu B. Hepatitas D dažniausiai pasireiškia kaip greta einanti ar antrinė sergančiųjų lėtiniu hepatitu B infekcija. Tokia kepenų liga yra daug sunkesnė nei atskira hepatito B forma. Rekomenduojamas antivirusinis gydymas, tačiau gydymo efektyvumas nedidelis. Simptomai ir užsikrėtimo keliai tokie pat, kaip ir hepatito B.
Hepatitas C
Hepatitu C serga visų amžiaus grupių asmenys, tačiau dažniausiai 20 -39 metų amžiaus žmonės. Vyrai serga šiek tiek dažniau. Inkubacinis periodas tęsiasi nuo dviejų savaičių iki šešių mėnesių. Daugumai infekuotųjų nepasireiškia jokių simptomų. Ūmiu ligos periodu gali varginti nuovargis, pykinimas, karščiavimas, apetito sumažėjimas, kepenys tampa skausmingos, gelta dažniausiai nebūdinga. 85 proc. ir daugiau infekuotųjų išsivysto lėtinis hepatitas.
Didelėje rizikoje užsikrėsti ūminiu hepatitu C yra intraveniniai narkomanai, kokaino vartotojai, asmenys anksčiau sirgę lytiniu keliu plintančiomis ligomis, medicinos darbuotojai susižaloję infekuotomis adatomis, asmenys, dažnai keičiantys sekso partnerius bei asmenys, kuriems iki 1994 metų buvo perpiltas kraujas ar buvę kraujo donorai, o taip pat asocialūs asmenys.
Kokaino vartotojai dažnai naudoja bendrus nosinius šiaudelius, kuriais pažeidžiama nosies gleivinė ir taip pernešama infekcija, be to dauguma jų yra ir intraveniniai narkomanai.
5-6 proc. kūdikių, gimusių hepatitu C infekuotoms motinoms, taip pat užsikrečia šiuo virusu. Šis skaičius išauga iki 14 procentų, jei motinai kartu pasireiškia ir gretutinės infekcijos. Manoma, jog hepatitas C per motinos pieną neperduodamas.
Užsikrėtimas hepatitu C lytinių santykių metu nėra labai didelis (dažniau užsikrečiama hepatitu B), nebent dažnai keičiami lytiniai partneriai bei sergama kitomis lytiniu keliu plintančiomis ligomis. Tatuiruotės, auskarų vėrimas taip pat kelia pavojų, jei tai atliekama nesteriliomis adatomis ir įranga. Alkoholis dar labiau pažeidžia virusų paveiktas kepenis ir pablogina ligos eigą.
Lėtinis hepatitas C yra slaptas procesas, kuris lėtai progresuoja keletą dešimtmečių nepasireikšdamas jokiais simptomais ir fiziniais požymiais, kol lėtinis kepenų pažeidimas pereina į nekrozę ir fibrozę, o galiausiai- į cirozę. Hepatito C virusų antikūnai (anti-HCV) rodo esant ar buvus infekcijai, tačiau iš jų negalima nustatyti, ar tai ūmi, ar lėtinė liga. Hepatito C RNR serumo mėginiais aptinkami cirkuliuojantys kraujyje virusai. Kepenų fermentų aktyvumo padidėjimas kraujyje neparodo kepenų pažeidimo lygio, todėl reikalingi išsamesni tyrimai – kepenų ultragarsinis tyrimas, kuris gali atskleisti kitas kepenų ligos priežastis, kepenų biopsija.
Deja, kol kas nei vakcinos, nei imunoglobulino, apsaugančio nuo hepatito C, nėra, žmogaus organizmas nepajėgus gaminti antikūnų visiems hepatito C genotipams. Šis faktas apsunkina vakcinos kūrimą bei hepatito C gydymą.
Kaip apsisaugoti nuo hepatito C?
Medicinos darbuotojai turi laikytis universalių apsaugos taisyklių – naudoti apsaugines pirštines, akinius.
Asmenys, infekuoti hepatitu C, negali būti kraujo, organų, audinių ar sėklos donorai.
Narkomanai, vartojantys leidžiamuosius narkotikus, negali būti kraujo donorais.
Vengti didelės sekso partnerių kaitos, naudoti prezervatyvus.
Didesnės rizikos asmenys turi būti nuolat tikrinami dėl hepatito.
Donorų kraujas turi būti nuolat tikrinamas.
Švirkštų bei adatų keitimo programos narkomanams iš dalies sumažina parenteraliai plintančią infekciją.
Moteriai, infekuotai hepatitu C, nėštumas nėra kontraindikuotinas.
Per motinos pieną, manoma, hepatitas C neplinta.
Naudojantis tais pačiais indais, stalo įrankiais su infekuotuoju hepatitu C, užsikrėtimo rizikos nėra.
Hepatitas E
Hepatitas E plinta oraliniu – fekaliniu keliu, dažniausiai per užkrėstą vandenį. Didžiausias šios ligos paplitimas – Rytų ir Pietų Azijoje. Eiga panaši į hepatito A. Ši ligos forma nepereina į lėtinę, tačiau ūmi ligos stadija gali būti grėsminga sveikatai ir gyvybei. Nėščiosioms, susirgusioms šiuo virusu, komplikacijų pavojus kyla trečiame trimestre. Kinija sukūrė ir užpatentavo vakciną, apsaugančią nuo hepatito E, tačiau kol kas pasaulyje ši vakcina nepaplito.
Hepatitas G
Hepatitas G dar žinomas kaip GB – C virusas, atrastas 1995 -96 metais, tad kol kas apie jį žinoma nedaug. Dažnai šis virusas aptinkamas kartu su hepatitu B, C ar žmogaus imunodeficito virusu sergančių žmonių kraujyje. Plinta kaip ir hepatitas B bei C.
Slaugos ypatybės
Slaugytojas turi gerai išmanyti hepatito užsikrėtimo būdus, hepatitui būdingus požymius bei kaip apsisaugoti nuo šios grėsmingos infekcijos perdavimo. Renkant duomenis slaugos istorijai svarbu nustatyti potencialius užsikrėtimo hepatitu rizikos veiksnius – dažnos kelionės, narkotikų vartojimas, buvę kraujo perpylimai, hemodializės. Apie juos būtina informuoti gydytoją. Taip pat labai svarbu slaugytojui išlikti objektyviam, o sužinojus apie hepatito infekciją, nesmerkti paciento, neauklėti, o suteikti žinių apie galimą gydymą bei pagalbą. Užsikrėtusieji negali būti kraujo ar serumo donorai, turi vengti alkoholio ir privalo pasiskiepyti nuo kitų hepatito formų. Tokių žmonių priežiūrai reikia gerų slaugymo įgūdžių ir pasiruošimo. Slaugytojas turi būti parama lėtine liga sergančiam pacientui.
Slaugytojams, kontaktuojantiems su biologiniais skysčiais bei krauju, rekomenduojama pasiskiepyti nuo hepatito B, laikytis universalių apsaugos taisyklių, net tada, jei paciento istorijoje nėra hepatito rizikos veiksnių. O taip pat kiek galima dažniau naudoti vienkartines priemones, nukenksminti panaudotas adatas. Taip užtikrinsime saugią aplinką tiek sau, tiek savo pacientui.
Glaukoma – tai liga, kuri tyliai pasiglemžia daugelio žmonių regėjimą. PSO skelbia, jog glaukoma – antroji pagrindinė aklumo priežastis. Manoma, jog Lietuvoje šia liga serga apie 32 tūkstančius žmonių, o kasmet nustatoma apie 10 tūkstančių naujų atvejų. Susirgusieji glaukoma dažnai net nežino, jog serga, o diagnozė neretai nustatoma jau ligai pažengus, atliekant akių profilaktinį patikrinimą. Manoma, jog virš 40 metų amžiaus 2-3 proc. žmonių suserga glaukoma. Būtent tokio amžiaus žmonės kviečiami profilaktiškai pasitikrinti akis.
Kas yra glaukoma?
Glaukoma – tai akių ligų grupė, pažeidžianti regos nervą, o to pasakoje prarandamas regėjimas bei vystosi aklumas. Regos nervą sudaro daugiau nei 1 milijonas nervinių skaidulų, jo pagalba akių tinklainė „sujungiama“ su smegenimis ir konvertuojamas vaizdas. Sveikas regos nervas būtinas geram regėjimui. Atsiradus regos nervo pažeidimui žmogui silpsta regėjimas, siaurėja akiplotis, vaizdas matomas tarsi pro vamzdį.
Akis turi priekinę ir užpakalines kameras, kurias užpildo skystis, sudarytas iš įvairių druskų ir kitų maisto medžiagų. Šis skystis maitina lęšiuką ir rageną bei pašalina medžiagų apykaitos produktus, tai tarsi nuolat tekantis šaltinis. Skystis susidaro krumplyne, o išteka į venas per siaurą 0,37 mm skersmens latakėlį – Šlemo antį. Tekėdamas jis sukuria tam tikrą spaudimą, taip išlaikoma akies funkcijoms labai svarbi elastinga rutulio forma. Sutrikus nutekėjimui, skystis kaupiasi kamerose, akis spaudžiama iš vidaus, didėja akispūdis. Tai pažeidžia regos nervą, kuris atsakingas už vaizdo perdavimą į smegenis. Dėl spaudimo regos nervas pradeda negrįžtamai nykti, o žmogaus regėjimas prastėja.
Išskiriamos šios glaukomos rūšys:
Atviro kampo glaukoma – sudaro 90 proc. glaukomos atvejų. Ši liga vystosi lėtai, gali būti susijusi su diabetu ir trumparegyste bei palaipsniui gali pakenkti abi akis. Lėtinė glaukoma ankstyvoje stadijoje nepasireiškia jokiais simptomais, neretai nustatoma tik tada, kai prarandamas periferinis regėjimas bei regos nervas jau yra pažeistas.
Uždaro arba siauro kampo glaukoma – tai mažiau paplitusi glaukomos forma, kurią gali iššaukti akių traumos, įvairūs uždegiminiai procesai, akių vyzdžių išplėtimas vaistais. Ši glaukoma pasireiškia aštriu staigiu skausmu akyse arba aplink akis, neryškiu vaizdu bei akių paraudimu. Ši būklė reikalauja staigaus gydymo, nes gresia staigus apakimas.
Glaukoma su normaliu akispūdžiu – pasireiškia dėl akių kraujotakos pablogėjimo.
Vaikų glaukoma – tai įgimta liga, vaikai gimsta su padidėjusiu akispūdžiu. Pasitaiko 1 iš 10 000 atvejų.
Glaukomos gydymas
Glaukomos terminas vartojamas nuo viduramžių, tačiau tik neseniai išsiaiškinta, kodėl prarandamas regėjimas. 1745 metais Johann Zacharias Platner pažymėjo, jog glaukomos apimtos akys būna kietos čiuopiant. Tais laikais gydyta tik chirurginiu būdu. 1856 metais Albrecht von Graefe atliko iridoektomiją ir šis gydymo metodas buvo efektyvus kai kurioms glaukomos formoms gydyti. Tai buvo didelis žingsnis medicinoje, nes ne tik atrastas vienas iš gydymo būdų, bet ir atskleista, jog glaukoma būna įvairių formų. Daugiau nei prieš 100 metų pristatytas pirmasis vaistas glaukomai gydyti – Pilokarpinas, kuris naudojamas ir šiandien.
Glaukoma – tai daugybės faktorių liga, o pagrindinė priežastis – padidėjęs akispūdis. Deja, glaukoma nėra išgydoma liga, ją įmanoma tik pristabdyti. Taikomi vaistai, kurie mažina akies spaudimą, lazerinis bei operacinis gydymas. Manoma, jog kuo didesnis akies spaudimas, tuo daugiau prarandama regėjimo.
Vaistai glaukomai gydyti
Sergantiesiems glaukoma dažniausiai paskiriami akių lašai, kurie mažina akies spaudimą bei apsaugo regos nervą. Lašiukai gali pagerinti akies skysčio nutekėjimą arba sumažinti jo gamybą. Vaistai glaukomai gydyti klasifikuojami pagal jų veikliąsias medžiagas:
Alfa agonistai – šie vaistai sumažina skysčio išsiskyrimą akyse bei pagerina akies drenažą. Galimi vaistų pavadinimai – Brimonal, Luxfen, Alphagan akių lašai. Galimi pašaliniai reiškiniai – akių perštėjimas, deginimas po vaistų įlašinimo, nuovargis, galvos skausmas, mieguistumas, išsausėjusi burna, nosis.
Beta adrenoblokatoriai – šie vaistai mažina intraokuliarinio skysčio gamybą. Galimi vaistų pavadinimai – Timosan, Aritomol, Tim – Alcon. Galimi pašaliniai reiškiniai – gali sumažėti arterinis kraujo spaudimas, retėti pulsas, atsirasti mieguistumas, dusulys, ypač sergantiems astma.
Karboanhidrazės inhibitoriai – šie vaistai sumažina akies spaudimą, mažindami intraokuliarinio skysčio gamybą. Vaistai – Azopt, Trusopt, Dorzolamide. Pašaliniai reiškiniai – šios grupės vaistai dar pakankamai nauji, tad pašaliniai reiškiniai nėra gerai ištirti, gali pasitaikyti akių perštėjimas, deginimas po lašų sulašinimo.
Cholinerginiai (miotiniai) – šie vaistai sumažina akies spaudimą, pagerindami akies skysčio nutekėjimą. Dažnai šie vaistai vartojami kartu su kitais vaistais glaukomai gydyti, tokiu būdu kontroliuojama kiek skysčio akyse pagaminama ir pagerinamas to skysčio nutekėjimas. Vaistai – Pilocarpine. Pašaliniai reiškiniai – neryškus matymas naktį ar blogai apšviestose vietose (teatre) dėl akies vyzdžio susitraukimo. Miotiniai vaistai pagerina intraokulinio skysčio drenažą, sumažindami vyzdį ir tuo pačiu pagerindami skysčio nutekėjimą iš akies.
Prostaglandinų analogai – pagerina akies skysčio pasišalinimą iš akies vidaus į kraujotaką. Vaistai – Latanoprost, Travatan, Xalatan lašai. Pašaliniai reiškiniai – gali pasikeisti akių spalva dėl rudo pigmento padidėjimo gydomoje akyje, blakstienų sustorėjimas, išvešėjimas, akių paraudimas, niežėjimas, neryškus vaizdas.
Kombinuoti vaistai – šie vaistai būna kelių vaistų grupių derinys. Tokius vaistus patogiau naudoti, nereikia kelių buteliukų lašiukų bei finansiškai pigiau. Vaistai – Cosopt (dorzolamidas+timololis), Combigan (brimonidinas+timololis), Simbrinza (brinzolamido ir brimonidino tartrato derinys). Pašaliniai reiškiniai priklauso nuo to, kokios grupės vaistų derinys vartojamas.
Jei vartojami keli lašiukai, būtina prisiminti, jog tarp lašų būtinas bent 5 minučių intervalas.
Kaip sulašinti vaistus?
Pirmiausia – higiena. Prieš procedūrą švariai nusiplaukite rankas. Vaistų buteliukas visada turi švarioje vietoje, kambario temperatūroje, sandariai uždarytas. Ant buteliuko užrašoma atidarymo data bei paciento vardas, jei vaistai naudojami gydymo įstaigoje.
Pacientas šiek tiek atlošia galvą, o slaugytojas rodomojo piršto pagalba patraukia žemyn apatinį voką. Pakreipiamas vaistų buteliukas ir įlašinamas vienas lašas vaistų į susidariusią kišenę. Vaistų buteliukas negali liestis nei prie paciento voko, nei blakstienų, kad neperneštumėm bakterijų ant buteliuko lašintuvo.
Po vaistų sulašinimo paciento paprašykite užmerkti akis ir ramiai pasedėti 2 minutes, tiek laiko reikia, kad vaistai patektų į gilesnius akies sluoksnius.
Kad vaistai dar geriau įsisavintų, tegu pacientas savo pirštų pagalvėles uždeda ant vidinių akies kampų prie nosies ir nestipriai spausdamas palaiko 2 minutes. Taip sumažinsime vaistų sisteminius pašalinius reiškinius bei vaistai neišbėgs į nosį.
Po 5 minučių galime lašinti kitus vaistus, jei vartojami keli preparatai.
Glaukomos profilaktika
Vyresniems nei 40 metų amžiaus žmonėms patariama kartą per metus apsilankyti pas akių gydytoją bei pasimatuoti akispūdį (intraokulinį spaudimą). Padidėjęs akispūdis laikomas vienu didžiausiu rizikos veiksnių glaukomos atsiradimui. Normalus akispūdis svyruoja nuo 10 iki 21 mmHg. Manoma, jog akispūdžiui esant tarp 21 -23 mmHg, rizika glaukomos išsivystymui padidėja keturis kartus, o jei virš 24 mmHg – rizika padidėja net10 kartų.
Su amžiumi taip pat didėja rizika glaukomos vystymuisi, vyresniame amžiumi ypač būdinga atviro kampo glaukoma. Taip pat būtina atkreipti dėmesį ir į paveldimumą, jei šeimoje buvo sergančiųjų šia liga, didelė tikimybė, jog ši liga gali vystytis ir kitiems šeimos nariams.
Neatmetama ir padidėjusio arterinio kraujo spaudimo bei glaukomos ryšys. Hipertenzija taip pat laikoma rizikos veiksniu.
Manoma, jog migrena ir periferinis vazospazmas taip pat gali įtakoti optinio nervo pakenkimą. Taip pat akių traumos gali predisponuoti glaukomos vystymąsį.
Teigiama, jog didžioji dalis, sergančiųjų glaukoma – trumparegiai, tad miopija (trumparegystė) taip pat laikoma rizikos veiksniu.
Tyrimai rodo, jog sergantieji cukriniu diabetu yra du kartus didesnėje rizikoje susirgti glaukoma, nors ryšys nėra kol kas visiškai aiškus.
Diskutuotinu rizikos veiksniu laikomas rūkymas. Vieni tyrimai rodo, jog buvę rūkaliai yra tokioje pačioje rizikoje susirgti glaukoma, kaip ir nerūkantieji. Kiti tyrimai rodo, jog atviro kampo glaukoma dažniau gali išsivystyti tiems rūkaliams, kurie vis dar neatsisakė rūkymo.
Ilgalaikis kortikosteroidų naudojimas dažnai sukelia vaistų iššauktą glaukomą (antrinė glaukoma). Tyrimai rodo, kad bet kokiu pavidalu vartojami kortikosteroidai (tepalai, inhaliatoriai, tabletės ir kt) sukelia intraokulinio spaudimo padidėjimą.
Teisinga insulino atlikimo technika garantuoja optimalų insulino pasisavinimą, efektyvų veikimą bei lengviau kontroliuojamą gliukozės kiekį kraujyje.
Kaip klasifikuojamas insulinas?
Pagal kilmę insulinas skirstomas į žmogaus insuliną ir insulino analogus.
Pagal veikimo trukmę insulinai skirstomi į:
ypač greito veikimo – pradeda veikti po 5-15 min, veikimo trukmė 3-5 val (Humalog),
greito veikimo – pradeda veikti po 30-60 min, veikimo trukmė 5-8 val (Actrapid, Humulin R),
vidutinio veikimo – pradeda veikti po 1-2 val, veikimo trukmė 12-18 val (Insulatard, Humulin N),
ilgo veikimo (bazinis) – pradeda veikti po1-2 val, veikimas išlieka apie 24 val (Lantus),
ypač ilgo veikimo – pradeda veikti po 1-2 val, veikimo trukmė iki 42 val (Tresiba, Toujeo).
Kaip tai pritaikoma gydyme?
Greito veikimo insulinai vartojami prieš valgį, kad būtų sumažinti gliukozės šuoliai.
Vidutinio ir ilgo veikimo insulinai naudojami baziniam gliukozės lygiui palaikyti tarp valgymų bei naktį.
Mišrūs insulinai – sudaryti iš trumpai ir vidutiniškai veikiančių insulino derinių, skirti tiek pagrindiniam, tiek su valgymu susijusiu gliukozės reguliavimu.
Injekcijos vieta pasirenkama pagal insulino veikimo laiką.
Kur leidžiamas insulinas?
Trumpai veikiantis insulinas leidžiamas į pilvą.
Ilgai veikiantis insulinas leidžiamas į šlaunį (viduriniąją ar išorinę dalį) arba į sėdmenų viršutiniąją dalį.
Vidutinio veikimo insulinas leidžiamas į šlaunį ar sėdmenį.
Trumpo ir ilgo veikimo insulino mišiniai leidžiami iš ryto į pilvą, o vakare į šlaunį.
Vaikai trumpo veikimo insuliną gali leistis į sėdmenis, tokiu būdu turime daugiau insulino leidimo vietų, tad labiau apsisaugosime nuo odos sukietėjimų. Nėščiosios taip pat gali leistis insuliną į sėdmenis.
Insulinas leidžiamas į poodį. Jei naudojama ilgesnė adata bei įduriama per giliai, insulinas patenka į raumenis, tuomet injekcija yra skausminga, o maksimalus insulino veikimas prasideda per greitai – po 15 minučių.
Jei adata per trumpa arba įduriama tik į odos paviršių, insulinas gerai nesirezorbuos, o gliukozės kiekis kraujyje išliks aukštesnis.
Norint suleisti teisingai, į poodį, patariama nykščio ir rodomojo pirštų pagalba odą suimti į raukšlę, bet ne per stipriai, kad neatsirastų kraujosrūva.
Prieš duriant adatos stūmoklis šiek tiek pastumiamas ir nuleidžiami keli lašai insulino, tuo pačiu pasitikrinam ar adata nėra užsikimšusi, ar nėra švirkšte oro.
Siekiant išvengti kraujosrūvų injekcijos vietoje, odą prieš injekciją galima pašaldyti ledo gabaliuku 30-60 sekundžių. Įduriama staigiu judesiu, lėtas dūris yra žymiai skausmingesnis. Paspaudžiamas dozuoto švirkšto galas ir sušvirkščiamas nustatytas kiekis insulino. Suleidus insuliną, suskaičiuojama iki 10 ir atleidžiama odos raukšlė bei ištraukiama adata. Skaičiuojama tam, kad kuo tikslesnė insulino dozė patektų į poodį. Per greitai ištraukus adatą, daugiau insulino lašų išsiskirs į išorę.
Keiskite adatas
Po kiekvienos injekcijos, adata išmetama ir sekančiai injekcijai imama nauja. Insulino adatos galas yra pagamintas iš nikelio, o pati adata aptraukta silikonu. Po panaudojimo šis silikonas susidėvi, tad adata lieka be apsaugos. Nikelis gali alergizuoti. Be to, daugkartinis adatų naudojimas didina riziką atsirasti odos sukietėjimams.
Insulinas neleidžiamas arti apgamų, randų, odos sužeidimų bei arčiau nei 3 cm aplink bambą. Leidžiamas insulinas turi būti kambario temperatūros, šaltas insulinas gali deginti.
Kokiu kampu leidžiamas insulinas?
Vidutinio veikimo trukmės insuliną bei insulino mišinius prieš injekcijas būtina pasukinėti tarp delnų, pavartyti kad injekuojamas tirpalas būtų tolygus. Kartais tai būtina padaryti net 10-20 kartų. Negalima insulino kratyti, atsiras oro burbulų, tai nėra pavojinga, tačiau insulinas veiks silpniau.
Kokiu kampu insuliną leisim, priklauso nuo adatos ilgio, injekcijai pasirinktos vietos bei kūno tipo. Naudojant trumpiausią adatą galima insuliną injekuoti 90 laipsnių kampu, anksčiau buvo siūloma leisti 45 laipsnių kampu, siekiant išvengti insulino patekimo į raumenis. Šiuo metu trumpiausia adata yra 6 mm ilgio, o antodis (epidermis) yra 1-4 mm storio. Leidžiant insuliną įstrižai, rizikuojame jį suleisti į odą. Šiuo metu patariama mažo svorio vaikams insuliną injekuoti 45 laipsnių kampu bei naudoti trumpiausią adatą. Suaugusiems patariama insuliną leisti 90 laipsnių kampu.
Karštis ir šaltis turi įtakos insulino veikimui
Po insulino injekcijos, dūrio vietos nepatariama masažuoti, gnaibyti, tai gali turėti įtakos kaip insulinas greitai absorbuosis. Fizinis aktyvumas bei karštis, pavyzdžiui deginimasis saulėje, karšta vonia, pagreitins insulino absorbciją.
Šaltis, rūkymas, insulino suleidimas į infiltratus lėtina insulino veikimą.
Nedidelis pakraujavimas injekcijos vietoje yra normalu, nes pažeidžiamos smulkios kraujagyslės dūrio metu. Jei vėliau injekcijos vietoje atsiranda kraujosrūvos, stengtis neleisti insulino į tas vietas, kol kraujosrūvos visiškai išnyks.
Jei injekcija skausminga
Jei insulino injekcija sukelia skausmą, privalote įsitikinti:
Ar teisinga atliekama injekcijos technika?
Ar nepataikėte į raumenis?
Ar pacientas atsipalaidavęs injekcijos metu?
Ar kiekvieną kartą naudojate naują adatą?
Ar adata nesusilenkė, nuimant apsauginį dangtelį nuo jos?
Ar insulinas nėra per šaltas(ar jis kambario temperatūros)?
Ar duriama pakankamai greitai?
Aptarkite adatos dydį su pacientu.
Kaip apsisaugoti nuo riebalinių pagalvėlių
Atliekant insulio injekcijas, odoje gali atsirasti minkšti, vynuogės dydžio guzeliai – riebalinės pagalvėlės (lipohipertrofijos). Jos atsiranda todėl, kad insulinas stimuliuoja riebalų augimą. Tos pačios adatos naudojimas kelis kartus, injekcijos vietos nekeitimas didina riziką atsirasti riebalų pagalvėlėm. Kai kas galvoja, jog injekuoti insuliną į šias pagalvėles yra mažiau skausminga, tačiau injekcijos į šias vietas garantuos nestabilų insulino veikimą. Insulinas gali absorbuotis lėčiau, o gliukozės kiekis kraujyje gali išlikti labai aukštas, vėliau gliukozės kiekis gali pavojingai nukristi. Norint išvengti šių problemų, patariama kiekvieną kartą naudoti naują adatą bei keisti injekcijos vietas. Tam labai gelbsti sudaryta injekcijos schema.
