Kategorija: Teorija ir praktika

Paskelbta

Dehidratacija. Kaip ją atpažinti ir koreguoti.

Vanduo – gyvybės šaltinis. Net 50-60 proc. mūsų kūno svorio sudaro vanduo, kuriame yra baltymų, įvairių ląstelių, organinių ir neorganinių medžiagų. Moters organizme paprastai yra daugiau vandens nei vyrų, o su amžiumi vandens kiekis organizme mažėja.

Vanduo mūsų kūne atlieka įvairias funkcijas:

  • vanduo dalyvauja virškinimo procese, padeda įsisavinti vandenyje tirpstančias medžiagas;
  • kraujo keliu (kuriame yra vandens) vyksta maisto medžiagų transportas;
  • vanduo supa ląsteles (audinių skystis);
  • vandens pagalba ląstelėse vyksta medžiagų apykaita;
  • su vandeniu (šlapimu, išmatomis) pašalinami šalutiniai apykaitos produktai;
  • vandens pagalba vyksta temperatūros reguliacija organizme – šilumos perteklius iš kūno pašalinamas su prakaitu.

Vandens praradimas

Per dieną žmogus netenka 1,5 – 3 litrų vandens su šlapimu, išmatomis, prakaitu bei kvėpavimo metu. Per odą bei plaučius pasišalina 600-900 ml vandens per parą. Gausiai prakaituojant, pagilėjus kvėpavimui, karščiuojant skysčių netenkama daugiau. Pakilus kūno temperatūrai virš 37 laipsnių, papildomai netenkama 200 – 300 ml skysčių,  o  temperatūrai kylant, su kiekvienu laipsniu papildomai prarandamas dar toks pat kiekis. Su prakaitu pasišalina kalis, natris, chloras. Normaliai pasituštinus netenkama apie 200 ml vandens, o taip pat dalies elektrolitų. Su šlapimu pasišalina 0,6 – 1,6 l vandens ir šis kiekis tiesiogiai priklauso nuo išgerto skysčių kiekio.

Kiek vandens reikia?

Vandens poreikis suaugusiems žmonėms gali šiek tiek skirtis. Paskaičiuota, jog minimaliai suaugęs žmogus per parą turėtų išgerti 1600 ml vandens. Apie 300 ml vandens susidaro organizme vykstant medžiagų apykaitos procesams ir šis vanduo vadinamas endogeniniu. Vandens poreikis organizmui paskaičiuojamas pagal kūno masę:

Kūdikiai  0- 6 mėn. 150 ml/kg kūno svorio

Kūdikiai  6 – 12 mėn. 125 ml/kg kūno svorio

Vaikai virš 1 metų 100 ml/kg kūno svorio

Suaugę 30 ml/kg kūno svorio

Skysčiai vartojami tiek jaučiant troškulį, tiek jo nejaučiant. Tai priklauso nuo žmonių įpročių bei įvairių socialinių situacijų. Beveik visuose maisto produktuose randama vandens, o daugiausiai jo gaunama valgant vaisius ir daržoves. Paprastai su maistu gaunama apie 700 ml vandens per parą.

Apie troškulį

Troškulio jausmas žmogui yra ypač svarbus, nes įspėja apie būtinybę atsigerti. Jis pajaučiamas kai per mažai geriama skysčių, kai skysčių daug netenkama arba pavartojama daug sūraus maisto. Troškulys pajaučiamas netekus 1 proc. organizmo skysčių arba 300 – 400 ml skysčių suaugusiems žmonėms. Troškulio centras yra smegenyse pagumburyje.

Seniems žmonėms troškulio pojūtis dažnai susilpnėja, tad neretai jie geria per mažai. Skysčių poreikis didėja vemiant, viduriuojant. Noras vartoti daugiau skysčių padidėja kai nuolat daug geriama, o taip pat užvalgius sūraus maisto.

Vartojant šlapimą varančius vaistus (diuretikus), pagausėja šlapinimasis, o tai gali išprovokuoti hipotenziją, galvos svaigimą bei hipovoleminį šoką.

Odos ir gleivinių vertinimas

Odos ir gleivinių apžiūra padeda įvertinti skysčių poreikį organizmui. Sumažėjus skysčiui vartojimui arba sutrikus vandens ir elektrolitų balansui, oda praranda elastingumą, išsausėja gleivinės. Odos elastingumą nusako turgoras, kuris patikrinamas pakeliant plaštakos  odos raukšlę. Esant normaliam turgorui, raukšlė grįžta atgal į vietą ją paleidus, esant dehidratacijai – raukšlė išlieka stovinti. Šis būdas nėra tinkamas senų žmonių dehidratacijai įvertinti, nes dėl amžiaus pokyčių jų oda praranda elastingumą ir raukšlė liks stovinti nepriklausomai nuo skysčių vartojimo.

Trūkstant skysčių oda bus sausa, suglebusi, gleivinės išsausėjusios, o ypač burnoje. Gali būti sunku nuryti maistą,  gali sumažėti apetitas . Lūpos būna sausos, sutrūkinėjusios, akys įkritusios. Pažastyse visada yra šiek tiek drėgmės, esant dehidratacijai – pažastys būna visiškai sausos.

Skysčių balanso sekimas

Atsiradus dehidratacijai, gali sumažėti arterinis kraujo spaudimas, padažnėti pulsas, pakisti sąmonės būklė, tad sunkiai sergantiems pacientams būtina registruoti skysčių balansą. Paprastai registruojamas paros skysčių balansas, o po naktinės pamainos apskaičiuojama kiek skysčių suvartota ir kiek išskirta per parą. Registruojami visi išgerti skysčiai, o taip pat tie, kurie buvo sušvirkšti į zondą bei sulašinti intraveniniu būdu.

Skysčių netekimas fiksuojamas matuojant išskirto šlapimo kiekį, taip pat išskirtą skystį iš zondo, drenų. Daugiau skysčių pasišalina vemiant, viduriuojant, gausiai prakaituojant. Apie skysčių balansą daug informacijos suteikia šlapimo kiekis ir spalva. Per parą turi išsiskirti daugiau nei 500 ml šlapimo. Normalaus šlapimo spalva yra šviesiai geltona, tačiau esant dehidratacijai šlapimas bus tamsus, koncentruotas.

Dehidratacija

Dehidratacija – tai būsena, kai organizme sumažėja vandens ir jo lieka mažiau nei fiziologinė norma. Išskiriamos trys dehidratacijos formos:

  1. Hiperosmosinė dehidratacija – pasireiškia tuomet, kai vandens organizmas gauna mažiau, nei jo išskiria arba gaunama per daug natrio ir per mažai vandens. Tai nutinka vartojant per mažai skysčių, karščiuojant, sergant diabetu. Esant normaliai inkstų funkcijai, beveik visada dehidratacija bus hiperosmosinė, nes inkstai sulaiko natrį ir kartu vandenį. Padidėjus natrio kiekiui kraujotakoje, vanduo į kraujotakos sistemą ištraukiamas iš ląstelių ir tarpląstelinio skysčio.

Simptomai:

    • troškulys
    • sausos gleivinės
    • sausos, suskirdusios lūpos
    • sausa, raudona, šilta oda
    • stovinti odos raukšlė (vėlyvas simptomas)
    • sumažėjusi diurezė, šlapimas tamsus ir koncentruotas
    • žemas arterinis kraujo spaudimas
    • svorio sumažėjimas
    • gali pakilti temperatūra (ypač vaikams)
    • įdubęs momenėlis (vaikams iki 1 metų)
    • nuovargis, išsekimas, sąmonės sutrikimas, apatija, sumišimas
    • kraujo serume padidėjęs hemoglobino, natrio ir baltymo kiekis
  2. Izoosmosinė dehidratacija – pasireiškia netekus daug skysčių ir elektrolitų, o ypač natrio. Šios dehidratacijos priežastys – ilagalaikis vėmimas, viduriavimas, kraujavimas, gausi plazmos eksudacija iš nudegiminės žaizdos. Esant šiai būklei pacientai dažnai troškulio nejaučia ir vengia atsigerti, o tai dar labiau blogina situaciją. Simptomai būdingi tokie patys, kaip ir esant hiperosmosinei dehidratacijai, tik natrio kiekis kraujyje bus normalus arba sumažėjęs.
  3. Hipoosmosinė dehidratacija – pasireiškia, kai netenkama daugiau natrio nei vandens. Tai gali nutikti sutrikus inkstų funkcijai. Sumažėjus natrio kiekiui organizme gali grėsti hipovolemija, arterinio kraujo spaudimo kritimas bei šokas. Esant šiai dehidratacijai pacientas troškulio nejaučia, tačiau būdingas didelis nuovargis, apatija, gali prasidėti traukuliai.

Slauga esant dehidratacijai

Vienas svarbiausių tikslų – užkirsti kelią dehidratacijai. O tam reikalingas glaudus bendradarbiavimas su pacientu, būtina paaiškinti, kodėl svarbu pakankamai vartoti skysčių, bandyti pacientą motyvuoti. Dažnai pacientai atsisako gerti daugiau skysčių, kai turi problemų dėl šlapinimosi arba sutrikęs troškulio jutimas. Sunki sveikatos būklė, sutrikusi psichika, neaktyvumas taip pat užkerta kelią pakankamam skysčių vartojimui.

Pastebėjus, jog pacientas vartoja per mažai skysčių ar atsirado dehidratacijos simptomų, būtinai informuokite gydytoją.

Skysčių balanso sekimas taip pat gali pagelbėti užkertant kelią dehidratacijai. Jei pacientas geria labai mažai, patartina registruoti tiek išgeriamą skysčių kiekį, tiek šlapimo kiekį, o taip pat įvertinti šlapimo išvaizdą. Jei pacientas pakankamai orientuotas, išgeriamus skysčius gali registruoti pats, tai gali veikti motyvuojančiai. Aiškumo dėlei, galima suskirstyti kiek skysčių būtina išgerti iki pietų, vėliau iki vakarienės ir t.t.

Geriausiai, kad pacientas gertų tai, ką labiausiai mėgsta, tačiau gazuoti gėrimai, gėrimai su baltymais suteikia sotumo jausmą, o tai mažina troškulio jausmą. Nepatartina prikrauti daug stiklinių su gėrimais ant paciento spintelės, nes gėrimai greitai praranda šviežumą, o be to daugybė stiklinių gali veikti atbaidančiai. Geriau pasiūlykite pacientui atsigerti dažniau, bet mažesniais kiekiais, o ypač seniems žmonėms.

Motyvacija dažniau atsigerti taip pat sumažėja jei pacientui būtina kitų žmonių pagalba pasiekti  bei tenka ilgai laukti pagalbos. Kiti  pacientai varžosi pasišlapinti į basoną ar antelę, tad stengiasi vartoti kuo mažiau skysčių. Pasirūpinkite, kad šlapinimosi indas būtų lengvai pasiekiamas ir laiku ištuštinamas, neverskite paciento ilgai laukti, jei jam reikalinga pagalba pasiekti tualetą.

Jei paciento burna išsausėjusi,  pasirūpinkite gera burnos higiena – išvalykite dantis, pašalinkite apnašas nuo liežuvio, patepkite lūpas vazelinu.

Esant dehidratacijai,  susilpnėja kraujotaka, tad iškyla pragulų rizika. Nuolat apžiūrėkite paciento odą, o rizikingas vietas tepkite kremu, keiskite kūno padėtį.

Jei pacientas nepajėgia išgerti būtino skysčių kiekio, būtina apsvarstyti intraveninį skysčių lašinimą. Koreguojant dehidrataciją skysčiai negali būti sulašinami per greitai. Kūno ląstelės per ilgą laiką bus prisitaikiusios prie mažesnio skysčių poreikio, tad papildymas skysčiais turi vykti palaipsniui.

 

Šaltiniai:

E.S. Blix, S.Breivik Basis-bok i sykepleie, 2006

wikipedia

 

 

 

 

Paskelbta

Šlaunikaulio lūžis

 

Šlaunikaulio lūžis dažniausiai ištinka senyvo amžiaus žmones ir dažniau moteris nei vyrus. Dauguma šių lūžių gydoma operaciniu būdu. Dėl šios traumos pacientai neretai praranda iki tol buvusį mobilumą, o dalis lieka prikaustyti prie lovos. Tai didelė ekonominė našta valstybei bei paciento artimiesiems.

Šlaunikaulio anatomija

Šlaunikaulis yra didžiausias iš ilgųjų kaulų, jo forma primena išlinkusi į priekį vamzdį. Šlaunikaulį sudaro šlaunikaulio galva, kuri susineria su dubenkaulio gūžduobe. Galva sulaibėja į šlaunikaulio kaklą. Kaklo pamate kyšo du gūbriai – didysis gūbrys, kuris lengvai apčiuopiamas dubens šonuose, ir mažasis gūbrys – atsigrežęs į vidų ir truputį atgal. Šlaunikaulio vidurinė dalis vadinama šlaunikaulio kūnu, kurio tolimasis galas baigiasi vidiniu ir šoniniu krumpliu. Šie jungiasi su kelio girnele.

kaulas

Šlaunikaulio lūžis

Dažniausiai lūžta šlaunikaulio kaklas (sudaro apie 55 proc. visų šlaunikaulio lūžio atvejų), o taip pat dažni lūžiai gūbrių srityje. Lūžiai gali būti su dislokacija (kaulų pasislinkimu iš vietos) ir be dislokacijos. Pasitaiko, jog lūžę kaulai taip gerai laikosi vietoje, jog lūžį būna sunku nustatyti rentgeno pagalba.

Kam dažniausiai lūžta šlaunikaulis?

Šlaunikaulio lūžiai dažniausiai įvyksta senyvo amžiaus žmonėms. Iki 50 metų šie lūžiai ypač reti. Šlaunikaulio lūžių amžiaus vidurkis yra apie 83 metai ir net 75 proc. šių pacientų sudaro moterys. Iki 60 metų šlaunikaulio lūžis įvyksta apie 4 proc. žmonių ir dažniausiai tiems, kurių sutrikusi judėjimo funkcija,  sergantys osteoporoze.

Paskaičiuota, jog išsivysčiusiose šalyse rizika susilaužyti šlaunikaulį kartą per gyvenimą moterims siekia 18 proc., o vyrams – 6 proc. Manoma, jog moterys yra  didesnėje  rizikoje susilaužyti šlaunikaulį dėl osteoporozės, kuri dažnai užklumpa pomenopauziniu laikotarpiu. Tuomet kaulai pasidaro trapesni ir dažniau lūžta. Per pastaruosius 25 metus šlaunikaulio lūžių ypač pagausėjo, o tai siejama su ilgesne gyvenimo trukme.

Įdomus faktas, jog šlaunikaulio lūžis retai įvyksta, jei žmogus serga klubo osteoartritu. Manoma, jog kaule esantys sukalkėjimai apsaugo nuo lūžių.

Prie rizikos faktorių taip pat priskiriamas – mažas fizinis aktyvumas, rūkymas, kortikosteroidų vartojimas, diabetas bei osteoporozės paplitimas šeimoje.

Kaip atpažinti šlaunikaulio lūžį?

Paprastai žmonės pasakoja tą pačią istoriją – senas žmogus nukrito ir skundžiasi stipriu skausmu vienoje šlaunikaulio pusėje. Kaulams po lūžio pasislinkus, matomas šiek tiek iškeltas šlaunikaulis,  koja lūžio pusėje yra trumpesnė bei pasukta į išorę. Judinant koją, jaučiamas skausmas šlaunikaulio srityje. Atsargiai stuksenant į pėdą, jaučiamas skausmas lūžusio šlaunikaulio pusėje. Jei kaulai po lūžio laikosi tvirtai vietoje, nėra pasislinkimo, tuomet vienintelis simptomas gali būti tik skausmas.

Neretai seni žmonės nukrinta būdami vieni namuose ir gana ilgai išguli, kol sulaukia pagalbos. Tokie pacientai atvyksta į gydymo įstaigą išsekę ir neretai su pragulomis.

Kaip diagnozuojamas šlaunikaulio lūžis?

95 proc. šlaunikaulio lūžių diagnozuojama rentgeno pagalba. Šio tyrimo pagalba nustatomas lūžio tipas bei parenkamas tinkamiausias gydymo būdas. Dauguma šlaunikaulio lūžių gydomas operaciniu būdu. Prieš operaciją atliekama plaučių nuotrauka, užrašoma elektrokardiograma bei paimami kraujo tyrimai. Tai yra standartinis ištyrimas prieš operaciją. Operacija visada yra didelis krūvis žmogaus organizmui, tad svarbu prieš operaciją išsiaiškinti apie kitas glūdinčias problemas, kurios gali apsunkinti operacijos eigą bei pooperacinį laikotarpį.

Kartais nutinka, jog rentgeno pagalba lūžio nematoma, tai ypač būdinga įsispraudusiems lūžiams, kai lūžę kaulai tvirtai laikosi vietoje. Esant įtarimui, jog lūžis tikrai yra, atliekama kompiuterinė tomografija ar magnetinis rezonansas.

Gydymas

Gydymo tikslas – atstatyti kaulus į vietą bei juos sutvirtinti. Tai taip pat sumažina skausmą. Teigiama, jog optimalus laikus operacijai – iki 24 valandų po lūžio. Nėra reikalo skubėti ir atlikinėti operaciją per pirmąsias 24 valandas. Geriau šį laiką išnaudoti tinkamam paciento paruošimui operacijai – koreguoti skysčių – elektrolitų balansą, atlikti būtinus tyrimus. Jei operacija atliekama tik po 2 parų ir vėliau, didesnė rizika, jog operacija bus nesėkminga.

Paprastai jei lūžis yra be dislokacijos, tuomet lūžę kaulai sutvirtinami varžtais. Jei lūžio metu kaulai pasislinko arba pacientas turėjo anksčiau problemų dėl šlaunikaulio, klubo, tuomet implantuojamas ir protezas.

Jauniems, neturintiems gretutinių ligų pacientams iki 60-65 metų lūžę šlaunikaulio kaulai tvirtinami varžtais (osteosintezė) nepriklausomai ar lūžis su dislokacija ar be.

Įsispraudę lūžiai taip pat operuojami, būtina stabilizuoti kaulų įskilimus bei užtikrinti, kad pacientas kuo greičiau pakiltų iš lovos ir pradėtų reabilitaciją.

Fizinis aktyvumas po šlaunikaulio operacijos

Po šlaunikaulio operacijos ypač svarbu kuo greičiau pakilti iš lovos. Paprastai jau kitą dieną pacientas keliamas iš lovos. Jei pacientas tik guli  arba sėdi ramiai lovoje, didėja tromboembolijos rizika. Pradėjus iš karto po operacijos judėti, greičiau gyja lūžę kaulai, daugiau galimybių atgauti buvusį iki lūžio mobilumą, mažėja komplikacijų rizika. Ypač svarbu, jog grįžęs į namus, žmogus ir toliau išliktų fiziškai aktyvus.

Galimos komplikacijos ir prognozė

Dažniausios komplikacijos po šlaunikaulio lūžio – kraujo krešulių (trombų) susiformavimas kraujotakos sistemoje, plaučių uždegimas bei mirtis.

Tromboembolijos rizika ypač didelė po šlaunikaulio lūžio. Manoma, jog net pusei pacientų po lūžio gali susiformuoti trombai, jei nesiimama profilaktikos priemonių. Tuo tikslu dažniausiai skiriama mažos molekulinės masės heparinas, kuris leidžiamas į paodį ne mažiau kaip 10 dienų.

Statistika rodo, jog 1 iš 4 pacientų tampa slaugomais pacientais, o pusei pacientų po šlaunikaulio lūžio nukenčia judėjimo funkcija. Mirtingumas po šlaunikaulio lūžio per pirmuosius metus siekia 25 proc. Tam turi reikšmės senyvas amžius, gretutinės ligos, didelė rizika išsivystyti plaučių uždegimui bei tromboembolijai.

Dalis pacientų po šlaunikaulio operacijos būna dezorientuoti, neramūs. Bet koks didelis įvykis vyresniame amžiuje yra didelis stresas organizmui, o ypač kai prarandamas savarankiškumas, gebėjimas laisvai judėti, pakinta aplinka. Jei po operacijos paciento dezorientacija užsitęsia, tuomet didelė tikimybė, jog ligos išeitis nėra gera.

Profilaktika

Norint apsisaugoti nuo lūžių, o ypač moterims po menopauzės, svarbu vartoti kalcio preparatus (1200 mg) bei vitaminą D (600-800 TV). Tai sulėtina osteoporozės vystymąsį. Arbatiniame šaukštelyje žuvų taukų yra apie 800 TV vitamino D.

Ne mažiau svarbus yra fizinis aktyvumas. Reikėtų nors 30 min. 5 kartus savaitėje  aktyviai pajudėti – lengvai pabėgioti ristele, pasivaikščioti gamtoje. Tai skatina kaulų audinių atsinaujinimą bei didina raumenų masę.

Taip pat būtina vengti rūkymo bei sumažinti alkoholio vartojimą.

Šaltiniai:

https://nhi.no/sykdommer/muskelskjelett/beinbrudd/larhalsbrudd/

https://sites.google.com/site/mantvydaskrikstaponis/referatas

 

Paskelbta

Laikrodžio testas

 

Jei staiga pastebėjote, jog jūsų artimas žmogus pasidarė labai užmaršus ir keistai elgiasi, paprašykite jo nupiešti laikrodį. Piešinyje gali slypėti labai daug informacijos.

Laikrodžio testas – tai vienas paprasčiausių tyrimų, kuris gali atskleisti žmogaus pažintinių (kognityvinių) funkcijų sutrikimus bei suteikti vertingos informacijos diagnozuojant  neurologines ar psichines ligas.

Pirmą kartą šis testas buvo pradėtas naudoti 1953 metais bei buvo skirtas konstruktyvinės apraksijos (nesugebėjimas atlikti tikslingus judesius) vertinimui, kuri ypač būdinga sergant demencija, o taip pat įvertinti kaktinės smegenų dalies pažeidimo lygį. Šiandien šis testas yra vienas pagrindinių tyrimo metodų nustatant Alzheimerio ligos pradžią bei kitas demencijas.

Kaip šis testas atliekamas?

Gydytojas, slaugytojas, psichologas ar kitas sveikatos priežiūros darbuotojas duoda pacientui popieriaus lapą su nupieštu 10 cm diametro apskritimu, pieštuką bei trintuką. Paciento prašoma įsivaizduoti, jog apskritimas yra laikrodis, o paciento užduotis kuo tiksliau šiame apskritime surašyti skaičius nuo 1 iki 12 taip, kaip laikrodyje. Jei pacientas naudoja akinius arba klausos aparatą, testo metu privalo juos turėti.

 

Kai skaičiai surašomi, toliau prašoma paciento nupiešti laikrodyje rodykles, kad laikrodis rodytų tiksliai 10 minučių po 11. Kai pacientas užduotį baigia, paklausiama, kokį laiką buvo prašoma pavaizduoti ir kiek rodo jo laikrodis. Tai kontroliniai klausimai, tuo atveju, jei abejojama, ar žmogus išgirdo, suprato, ko jo buvo prašoma. Vėliau testas vertinamas.

Galima šį testą atlikti ir be paruošto nupiešto apskritimo, pacientas jį nupiešia pats, o vėliau surašo skaičius ir nurodo prašomą laiką.

clock

Kaip vertinamas testas?

Priskaičiuojama apie 15 laikrodžio testo vertinimo būdų. Gali būti vertinamas kiekvienas skaičius, teisinga skaičių tvarka, jų išdėstymas, rodyklės, teisingas laikas ir t.t. Danish Medical Journal atliko tyrimą, kuriame vertino penkis dažniausiai taikomus laikrodžio testo vertinimo būdus. Jų išvada – pats lengviausias būdas pasirodė pats tiksliausias. Tiesiog vienas taškas duodamas už teisingą atliktą laikrodžio užduotį, bei nulis, jei laikrodžio testas neatliekamas. Tiesa, nedideli nukrypimai gali būti užskaitomi – laikrodyje figuruoja ir arabiški, ir romėniški skaičiai, supainiojamos valandinės ir minutinės rodyklės, skaičiai nedaug „išeina“ iš apskritimo ribų, skaičiai išdėstomi ne visai tiksliai.

Kritinės laikrodžio testo klaidos

Išsamesni laikrodžio testo tyrimai išskyrė šešias kritines klaidas, be abejonės rodančios kognityvinį pažeidimą bei galimą demenciją. Tai:

  • Nesugeba pavaizduoti prašomo laiko
  • Nėra rodyklių laikrodyje
  • Trūksta skaičių
  • Vietoj skaičių užrašomos raidės, simboliai ir kt.
  • Kartojasi skaičiai
  • Atsisako atlikti testą – nenoras atlikti testą gali byloti apie slypinčią problemą.

Kodėl laikrodžio testas?

Prašymas nupiešti laikrodį gali atrodyti paprasta užduotis kaip du kart du, tačiau šis veiksmas apima daugybę neurologinių procesų. Piešiant laikrodį būtina gera rankų – akių koordinacija, erdvinio vaizdo suvokimas ir simetrija, skaičių ir laiko suvokimas, atmintis. Jei žmogui sunku eilės tvarka išdėstyti skaičius, vyrauja ryški asimetrija, sunku rodyklėmis pavaizduoti prašomą laiką, tuomet tai gali byloti, jog žmogaus tam tikros neurologinės ar psichologinės funkcijos sutrikusios ir jam reikalinga specialisto pagalba. Anksti pastebėjus šiuos sutrikimus bei pradėjus gydymą, galime laimėti žmogui daugiau laiko, gyventi pilnavertį gyvenimą bei  kuo ilgiau išlikti funkcionaliam kasdieninėje veikloje.

Šaltiniai:

https://utforsksinnet.no/klokketesten-avslore-alzheimers-tidlig/

https://www.verywell.com/the-clock-drawing-test-98619

https://www.thecut.com/2018/01/clock-drawing-and-trumps-cognitive-test.html

 

 

Paskelbta

Alzheimerio liga

Alzheimerio liga yra viena dažniausių demencijos priežasčių Apie 60 proc. visų demencijos atvejų sudaro sergantieji Alzheimerio liga.

Alzheimerio liga pavadinta vokiečių gydytojo Alois Alzheimer garbei, kuris pirmasis 1907 metais aprašė šios ligos simptomus 51 metų amžiaus moteriai.

Išskiriami du Alzheimerio ligos tipai:

  1. Alzheimerio liga su ankstyva pradžia (susergama iki 65 metų amžiaus)
  2. Alzheimerio liga su vėlyva pradžia (ligos simptomai atsiranda virš 65 metų)

Vertinant ligos paplitimą tarp vyrų ir moterų, pastebėta, jog ankstyvasis Alzheimeris vienodai būdingas tiek vyrams, tiek moterims. Vėlyvasis Alzheimeris dažnesnis tarp moterų.

Ankstyvasis Alzheimeris (iki 65 metų amžiaus) neretai pasireiškia ypač ryškiais simptomais pačioje ligos pradžioje – atminties, elgesio, kalbos, rašymo sutrikimais, būdingas greitas ligos progresavimas.

Vėlyvojo Alzheimerio liga nėra tokia dramatiška, mažiau simptomatikos, ligos pradžioje simptomai būna ne tokie pastebimi, o vienas ryškiausių simptomų – atminties sutrikimas.

Kas vyksta smegenyse sergant Alzheimerio liga

Alzheimerio ligos atveju stebimi fiziniai pokyčiai smegenų žievėje ir smegenų kamiene, o ypač priekinėje smegenų žievėje. Hipokampas (jūros arkliuko zona) visada yra pažeidžiamas šios ligos atveju ir manoma, jog būtent čia liga ir prasideda.

hipoc

Smegenų pažeidimui būdingi trys etapai:

  1. Šalia smegenų ląstelių susidaro specifinės dėmės (senilinės apnašos), sudarytos iš įvairių baltymų sruogų. Daugiausiai randama į krakmolą panašaus baltymo beta amiloido.Aplink šią baltymų sruogą matosi tarsi išsišakojimas, kuris byloja apie nervinių ląstelių pažeidimą. Beta amiloidinės sruogos yra nuodingos, jų poveikyje nervinės ląstelės yra pažeidžiamos, o vėliau žūsta.
  2. Šie baltymai plonyčių siūlų pavidalu apraizgo smegenų ląsteles, į jas įsiskverbia.
  3. Pažeistos ir žuvusios smegenų ląstelės nebegali perduoti viena kitai signalų (nyksta sinapsės).
plakk
Toksiškos baltymų sruogos apsupusios smegenų ląsteles

Cheminiai pažeidimai smegenyse

Alzheimerio ligos metu pažeidžiama ta smegenų dalis, kuri yra atsakinga už biocheminių medžiagų gamybą bei impulsų perdavimą. Ypač pažeidžiama nucleus basalis žievinė sritis, o tai lemia sumažėjusį acetilcholino išsiskyrimą. Acetilcholino sumažėjimas  sąlygoja dėmesio, atminties, kalbos pažeidimus. Alzheimerio ligos metu taip pat sutrinka ir kitų biocheminių medžiagų apykaita.

Kas didina riziką susirgti Alzheimerio liga

Nėra žinoma tiksliai, kas sukelia Alzheimerio ligą, tačiau yra žinoma ne mažai faktorių, kurie gali įtakoti ligos atsiradimą.

Paveldimumas

Šiuo metu yra žinomi trys Alzheimerio ligos variantai, kurie yra nulemti paveldimumo:

  • 14 – oje chromosomoje paveldima tam tikra medžiaga, kuri nulemia Alzheimerio ligos atsiradimą. Tai vienas dažniausių dominuojančių paveldimų variantų. O tai reiškia, jog apie 50 proc. žmonių, turintys šį geną, susirgs Alzheimerio liga. Šis paveldimumas sudaro 2-3 proc. visų Alzheimerio ligos atvejų.
  • Kitas variantas – pakenkimas 21-oje chromosomoje. Sutinkama mažiau nei 1 proc.atvejų.
  • Bei pažeidimas 1 – oje chromosomoje. Ypač retas atvejis.

Polinkis įgyti Alzheimerio ligą

Alzheimerio liga vėlesniame amžiuje būdinga žmonėms, turintiems Apoliproteiną E e4 . Šis baltymas atsakingas už riebalinių medžiagų transportą kraujyje. Randami trys APOE – e2, e3, e4. Paveldima medžiaga, esanti 19 chromosomoje apsprendžia, kurį baltymą žmogus turi. Net 90 proc. žmonių, paveldėję iš abiejų tėvų APOE e-4, virš 70 metų suserga  Alzheimerio liga. Jei šis baltymas paveldimas tik vieno iš tėvų, tai rizika susirgti Alzheimerio liga sumažėja iki 40 proc. Apie 40 proc. sergančių Alzheimerio liga turi APOE e4 baltymą.

Dauno sindromas

Žmonės su Dauno sindromu turi tris 21 –as chromosomas, kai tuo tarpu normaliai turime dvi. Pakitimai smegenyse, esant Dauno sindromui, labai primena Alzheimerio ligą. Smegenyse kaupiasi senilinės apnašos, o palaipsniui baltymai siūlų pavidalu apraizgo nervines ląsteles. Pradžioje pakitimai nėra tokie ryškūs, tačiau jie ypač išryškėja 40-50 metų amžiuje. Beveik visiems žmonėms, turintiems Dauno sindromą, pasireiškia smegenų pakitimai šiame amžiuje. 21- oje chromsomoje paveldima medžiaga, kuri reguliuoja beta amiloido gamybą. Kadangi žmonės su Dauno sindromu turi 3 chromosomas 21 – oje, tai beta amiloido gamyba bus aktyvesnė nei turinčių 2 chromosomas. Tai paaiškina, kodėl tiek daug žmonių su Dauno sindromu 40-50 metų amžiuje įgyja Alzheimerio ligą.

Senyvas amžius

Didėjant amžiui, didėja rizika susirgti Alzheimerio liga. Ypač didelis ligos šuolis stebimas tarp žmonių virš 75 metų.

Numanomi rizikos faktoriai

  • Galvos traumos, smegenų sukrėtimai – manoma, kad galvos smegenų traumos turi įtakos Alzheimerio ligos išsivystymui, ypač plačiai aprašyta demencija, paplitusi tarp buvusių boksininkų (dementia pugilistica).
  • Žemas išsilavinimas – turima omenyje, kai žmogus būna baigęs ne daugiau kaip 4 klases. Šis rizikos faktorius kelia daug diskusijų. Manoma, jog turintieji žemą išsimokslinimą, galėjo gyventi sunkesnį gyvenimą – vartojo alkoholį, patyrė galvos traumų, pasižymi ribotu mąstymu. Tačiau vertėtų žinoti, jog žmogui, turinčiam žemą išsimokslinimą, gali būti sunku atlikti įvairius demencijos testus, jis gali nemokėti skaityti, rašyti, o tai gali suteikti klaidingus rezultatus.
  • Aukštas kraujo spaudimas – yra žinoma, jog aukštas kraujo spaudimas yra smegenų insulto bei kraujagyslinės demencijos rizikos faktorius. Keletas studijų atskleidė, jog negydomas aukštas kraujo spaudimas gali būti Alzheimerio ligos rizikos faktorius.
  • Cholesterolis, homocisteinas ir diabetas – aukšas cholesterolio, homocisteino ar gliukozės kiekis didina kognityvinių funkcijų pažeidimą ir riziką atsirasti demencijai, o ypač Alzheimerio ligai.

Spėliojami rizikos faktoriai

Kaip galima Alzheimerio ligos priežastis taip pat buvo svarstoma virusinė teorija. Virusinės ligos, tokios kaip AIDS bei Herpės, gali iššaukti demenciją, o pastaruoju metu tyrimai rodo, jog herpes simplex virusas 1 kartu su paveldimu baltymu APOE e4 veikia kartu kaip rizikos faktorius atsirasti Alzheimerio ligai. Deja,  kol kas trūksta išsamesnių duomenų apie virusų bei Alzheimerio ligos ryšį.

Kas gali apsaugoti nuo Alzheimerio ligos

Kai kurie tyrimai parodė, jog moterys, vartojančios papildomus estrogenus menopauzės metu, rečiau suserga Alzheimerio liga. Tai aiškinama, jog estrogenai galimai užkerta kelią smegenų ląstelių žūčiai bei išsaugo nervinių skaidulų tarpusavio ryšius jūros arkliuko (hipokampo) zonoje bei pačiose smegenyse, o taip pat pagerina acetilcholino gamybą, gerina smegenų kraujotaką bei apsaugo nuo senėjimo. Deja, estrogenai negali visiškai apsaugoti nuo Alzheimerio ligos, tačiau gali pavėlinti jos pradžią.

Kitas apsauginis faktorius – priešuždegiminiai vaistai arba nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai (NPV). Manoma, jog kaupiantis beta amiloidui smegenyse, iššaukiama uždegiminė reakcija, o vartojant šiuos vaistus slopinamas uždegimas. Deja, NPV vartojimas negali visiškai užkirsti kelio Alzheimerio ligai, tačiau jos pradžia gali būti vėlyvesnė.

Alzheimerio ligos simptomai

Kai liga prasideda anksti (iki 65 metų)

Skirtingiems žmonėms skirtingai pasireiškia demencijos pradžia. Susilpnėjusi atmintis – vienas pagrindinių Alzheimerio ligos simptomų. Dažnai kartu atsiranda kalbos, rašymo  ir/arba vizuospatialiniai sutrikimai (sugebėjimas atpažinti objektus ir erdvę) bei apraksija (nesugebėjimas atlikti tikslingus judesius). Jau ligos pradžioje gali atsirasti suvokimo sutrikimai. Kai kuriems pacientams gali būti taip stipriai išreikštas nesiorientavimas erdvėje ar kalbos sutrikimas, jog  atminties sutrikimas ir dezorientacija laike atsiranda kaip pasekmė anksčiau paminėtų sutrikimų. Daliai sergančiųjų būna sunku atlikti įprastus kasdieninius veiksmus: gaminti maistą, užlipti laiptais, važiuoti dviračiu, apsimauti striukę, užrakinti duris. Atsiradus kalbos sutrikimui, būna sunku surasti tinkamų žodžių išreikšti mintis, sakinys pasakomas padrika tvarka. Ligai progresuojant, pasireiškia beveik visi demencijai būdingi simptomai – baimė, depresija, įvairios psichozės, asmenybės pasikeitimas, interesų nykimas, nerimas, agresyvumas, motoriniai sutrikimai ir kt.

Kai liga prasideda vėlai (virš 65 metų)

Kai Azheimerio liga prasideda vėlai (70-80 metų), labiausiai nukenčia atmintis bei orientavimasis, ypač sutrinka laiko suvokimas. Ligai progresuojant, pasireiškia kiti simptomai – apraksija, sutrinka orientavimasis erdvėje, sunkiau rasti tinkamų žodžių. Vėliau tiek ankstyva, tiek vėlyva Alzheimerio liga progresuoja panašiai, būdingi tie patys simptomai.

Diagnostika

Alzheimerio liga nustatoma remiantis simptomais. Ypač naudingas išsamus interviu su šeimos nariais, kurie pacientą gerai pažįsta bei pastebėjo pakitimus, o taip pat vertinami paciento intelektualiniai gebėjimai, atliekami psichologiniai testai, pacientas stebimas gydytojo bei personalo. Taip pat atliekamas psichiatrinis vertinimas, pacientas tiriamas dėl kitų somatinių ligų. Alzheimerio diagnozę žymiai lengviau nustatyti tada, kai liga būna ženkliai pažengusi, nei pačioje jos pradžioje. Dažnai pacientui nustatoma Alzheimerio liga, kai jis ja serga jau kelerius metus.

Smegenų rentgeno tyrimas, kompiuterinė tomografija – Alzheimerio ligos atveju šie tyrimai gali parodyti bendrą smegenų masės sumažėjimą, tačiau šie pakitimai būdingi ne tik Alzheiemrio ligai, tai yra  įprasti pakitimai vėlyvame amžiumi. Kompiuterinė tomografija gali parodyti tam tikrus smegenų pakitimus – insultą, smegenų auglį, kurie gali paaiškinti demencijos atsiradimą.

Magnetinis rezonansas (MR) – yra pranašesnis metodas nei KT bei matomas aiškesnis smegenų vaizdas. Kai kurie tyrimai rodo, jog magnetinės tomografijos metu įmanoma išmatuoti hipokampusą, kurio sumažėjimas yra vienas pagrindinių Alzheimerio ligos rodiklių. Deja, šis metodas dar nėra taikomas, kol kas tik tyrinėjama.

Vieno fotono emisijos kompiuterinė tomografija – tai gali būti patikima priemonė diagnozės nustatymui. Šio tyrimo metu suleidžiama į veną radioaktyvios medžiagos, kuri kraujo tėkmės pagalba nukeliauja į smegenų kraujagysles. Smegenų radiospinduliuotę užfiksuoja gamakamera, kuri sukasi aplink tiriamojo paciento galvą. Ligos pradžioje pakitimai gali būti matomi tik vienoje smegenų dalyje, vėliau pakenkiamos abi. Pakitimai smegenyse matomi tik atsiradus psichologiniams simptomams, tad šis metodas nėra informatyvus labai ankstyvose demencijos stadijose. Šis tyrimas ypač tinkamas diagnozuojant frontalinę demenciją, tuomet stebimas ryškus kraujotakos sumažėjimas kaktinėje smegenų dalyje.

Elektroncefalografija (EEC) – šio tyrimo metu randami pakitimai smegenyse, tačiau jie nėra specifiniai ir nėra būdingi tik Alzheimerio ligai, tad remtis vien šiais tyrimais negalima.

Tad Alzheimerio diagnozės nustatymui būtina remtis visais įmanomais tyrimo rezultatais, o ypač ligos pradžioje. Remiamasi tiek paciento ligos istorija, tiek surinkta informacija iš artimųjų, paciento laboratoriniais tyrimais, psichologiniais testais, KT/MR. Jei pacientui įtariama Alzheimerio liga pačioje ligos pradžioje, būtina pacientą ištirti kelis kartus su 4-5 mėnesių pertrauka, kad būtų aiškiau pastebimas ligos progresavimas.

Medikamentinis gydymas

Apsaugoti arba sumažinti smegenų pakenkimą

Šiuo metu aktyviai tiriama, kokį poveikį ligos progresavimui turi beta amiloidinis baltymas. Žinoma, jog jis veikia smegenis toksiškai bei ieškoma būdų kaip jį pakeisti. Buvo sukurta vakcina prieš Alzheimerio ligą, tačiau ji nedavė sėkmingų rezultatų. Taip pat eksperimentuota su estrogenais, tačiau tyrimai buvo prastos kokybės bei nesulaukta didelio teigiamo efekto.

Šiek tiek vilčių teikia vitaminas E, kuris veikia kaip antioksidantas. Dvejų metų tyrimai atskleidė neblogus rezultatus, tad kai kurie mokslininkai siūlo šį vitaminą įtraukti į gydymą.

Kelios studijos atliktos bandant ginkmedžio lapų (Ginkgo biloba) ekstraktą, gydant lengvą bei vidutinę Alzheimerio ligą. 12 mėnesių tyrimai atskleidė nedidelį, tačiau pastebimą simptomų sumažėjimą.

Simptominis gydymas

Donezepil (Aricept) – šis vaistas skirtas simptomų lengvinimui, sergant lengva ar vidutine Alzheimerio ligos forma. Manoma, jog vaistas nepasižymi ilgalaikiu poveikiu. Šis vaistas turi ne daug pašalinių efektų ir jie gana retai pasireiškia. Gali pasitaikyti pykinimas, viduriavimas, raumenų spazmai, rečiau galvos svaigimas, širdies ritmo sutrikimai. Vaistas gaminamas tablečių forma, vartojama po vieną tabletę kartą dienoje.

Rivastigmin (Exelon) – kitas labai panašus vaistas, būdingos tos pačios pašalinės reakcijos kaip Aricept. Vaistas vartojamas 2 kartus paroje arba klijuojamas ant kūno pleistro forma.

Reminyl – trečiasis vaistas naudojamas Alzheimerio ligos simptomatikai lengvinti, tabletės geriamas du kartus paroje. Taip pat panašus veikimas bei būdingos panašios pašalinės reakcijos.

Šie trys vaistai pasižymi gana efektyviu simptomų lengvinimu apie 50 proc. sergančiųjų Alzheimerio liga. Šie vaistai ligos neišgydo, tačiau pacientai išlieka labiau budrūs, ilgiau išlaiko dėmesį ir būna aktyvesni. Gali šiek tiek pagerėti atmintis, o tai svarbu bendraujant su kitais žmonėmis. Gali pagerėti gebėjimas atlikti įprastus kasdieninius darbus namuose, padidėti iniciatyvumas. Kai kuriems gali sumažėti haliucinacijų pasireiškimas. Deja, vaistų poveikis gali trukti 1-2 metus, kai kuriems šiek tiek ilgiau. Kol kas nėra žinoma, kiek tiksliai trunka teigiamas vaistų poveikis, nėra žinoma, kodėl vieniems žmonėms teigiamas efektas pasireiškia dažniau, o kodėl kitiems šie vaistai yra visiškai neefektyvus. Kai kuriems pacientams gydymas šiais vaistais nutraukiamas po 3-4 mėnesių, nesulaukus teigiamo efekto. Vis dar nėra žinoma, kaip šie vaistai veikia pažengusias Alzheimerio ligos formas.

Ebixa (Axura) – naujas vaistas, kuris skirtas pacientams, sergantiems pažengusia demencijos forma, simptomams lengvinti. Šis vaistas pasižymi kitokiu veikimu, nei anksčiau trys aprašytieji vaistai. Šiuo metu rezultatai rodo, jog 1 iš 5 pacientų, fiksuojamas teigiamas poveikis. Efektas vertinamas pagal tai, kiek žmogus gali funkcionuoti kasdieniniame gyvenime.

Šaltinis:

K.Engedal Demens og Alzheimers sykdom, Demensomsorgens ABC hefte 3, 2017

 

 

Paskelbta

Kaip bendrauti su žmonėmis, kurių susilpnėjusi klausa

Klausa – viena iš svarbiausių žmogaus jutimo funkcijų, kuri padeda bendrauti su kitais žmonėmis bei orientuotis aplinkoje.

Klausa informuoja apie tai, kas vyksta aplink mus ir šalia mūsų, net ir nematant to akimis. Klausos pagalba bendraujame su kolegomis darbe, susirinkimuose, kalbame telefonu. Laisvalaikiu maloniai šnekučiuojamės su draugais, žaidžiame su vaikais, žiūrime kartu filmą.

Klausa padeda saugiai orientuotis aplinkoje ir įspėja apie artėjantį pavojų – eidami gatve išgirstame įspėjančius signalus, tvankią dieną – griaustinį. Išgirdę telefono ar durų skambutį žinome, jog kažkam reikia mūsų dėmesio. O klausydamiesi mums patinkančios muzikos, bangų mūšos, čiažančių rudeninių lapų po kojomis, čiauškiančių vaikų dauguma patiria malonius jausmus.

Jei klausa nesutrikusi, smegenų pagalba esame informuojami iš kurios pusės garsas sklinda.

Dėl įvairių ausų ligų, gripo, meningito komplikacijų, kenksmingų darbo sąlygų – kai dirbama dideliame triukšme, sprogimų, ototoksinių vaistų vartojimo klausa gali susilpnėti arba net visai pradingti.

Klausa taip pat silpnėja su amžiumi, manoma, jog senatviniai klausos pakitimai prasideda virš 60 metų, o pusei 80 metų žmonių klausa yra susilpnėjusi tiek, jog reikalingas klausos aparatas.

Sutrikus klausai, žmogui pasidaro sunkiau orientuotis aplinkoje, bendrauti su aplinkiniais, o tai gali skatinti socialinę izoliaciją, slogią nuotaiką, nepasitikėjimą savimi. Slaugytojai taip pat dažnai jaučiasi beviltiškai, kai blogai prigirdinčiam žmogui reikia perduoti informaciją, susijusią su jo gydymu ar slauga. Čia reikalingas supratimas bei kantrybė, tad keletas praktiškų patarimų:

  • Nepradėkite kalbėti tol, kol nebūsite įsitikinę, jog žmogus jus pastebėjo ir supranta, jog norite jam kažką pranešti.
  • Įsitikinkite, jog žmogus jus gerai mato. Silpnai prigirdintiems žmonėms labai svarbu matyti žmogaus veidą, jo išraišką, o ypač burnos sritį.
  • Atsistokite arčiau žmogaus, bet nėra būtinybės šnekėti labai priartėjus prie veido.
  • Pašalinkite iš aplinkos trikdančius garso šaltinius – išjunkite muziką, radiją, televizorių ar skambantį telefoną.
  • Kalbėkite ramiai ir šiek tiek lėčiau. Naudokite paprastus, trumpus sakinius.
  • Kalbėkite šiek tiek garsiau, bet jokiu būdu nerėkite.
  • Kalbėkite aiškiai ir truputį daugiau naudokite lūpas tardami garsus, bet nepersistenkite.
  • Jei tai ką pasakėte žmogus nesuprato, pakartokite. Jei vistiek neišgirdo, išreikškite tai kitais žodžiais, parodykite su pirštais, naudokite kūno kalbą.
  • Užsidengus burną ranka, naudojant medicinines kaukes, kramtant gumą, silpnai prigirdinčiam žmogui bus sunkiau jus išgirsti ir suprasti.
  • Jei  stovite keliese, visada kalbėkite po vieną.
  • Patiriamas skausmas taip pat gali susilpninti klausą, bus sunkiau susikoncentruoti.
  • Jei žmogaus regėjimas geras, galite pateikti informaciją raštu.
  • Visada pagalvokite apie žmogaus privatumą. Kalbant garsiau nei įprastai, žmogaus ligos istorija ar slaugos problemos gali tapti viešos kitiems pacientams. Norėdami išsaugoti žmogaus privatumą, pasirinkite pokalbiui atskirą kambarį.

Šaltinis: Demensomsorgens ABC hefte 6, 2017

Paskelbta

Problemos Langerhanso salose

islets
Langerhanso salelės kasoje

Lapkričio 14 dieną visame pasaulyje minima Pasaulinė diabeto diena. Liūdna, tačiau sergančiųjų skaičius šia liga nuolat auga. PSO duomenimis cukriniu diabetu pasaulyje serga 1 iš 11 suaugusiųjų. Lietuvoje cukriniu diabetu serga beveik 117 tūkstančių žmonių arba kas 20 Lietuvos gyventojas. Iš jų 10 proc. sudaro sergantieji pirmojo tipo diabetu, kuris atsiranda dėl autoimuninio kasos beta ląstelių pažeidimo. Tai dažniausiai jaunų žmonių liga, kuria susergama iki 40-45 metų. Šiuo metu Lietuvoje pirmojo tipo diabetu serga apie 400 vaikų iki 14 metų.

Pirmuosius aprašus apie diabeto ligą randama Egipto rankraščiuose 1500 m.pr.Kr. Tuo metu diabetas buvo apibūdinamas kaip liga, kurios metu išsiskiria ypač daug šlapimo. Šią ligą egiptiečia gydė  keturių dienų dieta, kurios metu buvo siūloma vartoti nuovirą iš kaulų, grūdų, smėlio, švino bei žemės.

Iki 1920 metų sergantieji pirmojo tipo diabetu gyveno labai trumpai, po pirmųjų ligos požymių pasireiškimo, žmonės mirdavo  po 6-12 mėnesių. Paprastai tik labai griežta dieta, svorio sumažinimas šiek tiek pailgindavo gyvenimo trukmę.

Iki insulino injekcijų atradimo pacientus buvo bandoma gydyti dieta be angliavandenių, tačiau po tokio gydymo pacientai mirdavo dėl kacheksijos (išsekimo) arba ketoacidozės.

Maža sritis – didelės problemos

Cukrinis diabetas atsiranda dėl kasos pažeidimo. Kasoje randama apie 1 milijonas specialiųjų ląstelių, kurios vadinamos Langerhanso salelėmis. Tai labai mažos, išplitusios po visą audinį ir turinčios aiškias ribas endokrininės ląstelės. Jas pirmasis aprašė vokiečių patologas Paul Langerhans 1869 metais.

Šiose salelėse vyksta hormonų gamyba, be to beta ląstelės gamina hormoną insuliną. Insulinas veikia tarsi ląstelių raktas, jis „atrakina“ ląsteles, kad gliukozė, kurią gaunama su maistu patektų į ląsteles ir jos gautų energijos.

Susirgus 1 tipo diabetu, imuninė sistema pradeda neatpažinti beta ląstelių kasoje, jas atakuoja ir sunaikina kaip svetimkūnius. Šio tipo diabetui būdinga stipriai išreikšta simptomatika, tad diagnozė nustatoma labai greitai.

Sergant 2 tipo diabetu, sumažėja insulino jautrumas raumenyse bei kepenų ląstelėse. Šio tipo diabetas taip pat išsivysto ir dėl sumažėjusios insulino gamybos kasoje. Priešingai nei 1 tipo diabetas, šio tipo diabetas insulinu gydomas  ne taip dažnai.

Insulino atradimas

Prieš beveik šimtą metų medicinoje padarytas revoliucingas atradimas – pradėtas gydymas insulinu. Leonard Thomsen – tai 14 metų berniukas iš Toronto, kuris sirgo 1 tipo sunkia diabeto forma. 1922 metų sausio 23 dieną jis tapo pirmuoju žmogumi, kuriam buvo suleista insulino ekstrakto gauto iš galvijų kasos. Kitą dieną jam buvo suleista dar dvi injekcijos, ir gliukozės kiekis kraujyje žymiai sumažėjo. Bandymas reguliuoti gliukozės kiekį kraujyje insulino injekcijomis buvo sėkmingas, o berniukas išgyveno iki 1935 metų.

Tais pačiais metais kita, diabetu serganti mergina, Elisabeth Evans Hughes, artėjant savo penkioliktajam gimtadieniui taip pat tapo insulino recipientė. Insulino dėka ši moteris išgyveno iki 73 metų, susilaukė vaikų ir anūkų.

Elizabeth-Hughes_adult
Elisabeth Evans Hughes – viena iš pirmųjų pacientų, pradėtų gydyti insulinu 1922 m.

Insulino atradimo autoriai – gydytojai bei mokslininkai, subūrę taip vadinamą Toronto grupę. Pagrindiniai jos veikėjai – Frederick Banting, Charles Best, James B. Collip bei J.R.Macleod. Toronto universitetas savo išradimą patentavo, o nuo 1923 metų insulinas imtas naudoti visame pasaulyje. Šis išradimas apdovanotas Nobelio premija.

Vystymasis

Po insulino injekcijų atradimo, sergančiųjų diabetu gyvenimo trukmė žymiai pailgėjo, tačiau daug problemų kėlė vėlyvosios diabeto komplikacijos. O ypač tiems pacientams, kurie buvo pradėti gydyti insulinu vėlesnėse ligos stadijose.

1936 metais buvo atrasta, jog insulino veikimas pailgėja pridėjus specialaus baltymo protamino. Po 10 metų, 1946 metais, du tyrinėtojai sukūrė kristalinį protamininsuliną.

1970 metais buvo sukurtas švaresnis insulinas, kuris nesukeldavo antikūnių reakcijos, tad  retesnės pasitaikydavo alerginės reakcijos. 1982 metais kiaulės insulinas buvo sėkmingai transformuotas į žmogaus insuliną.

Gliukozės matavimai

Apie 1980 metus atsiranda pirmosios juostelės, matuojančios gliukozės kiekį kraujyje. Kiek vėliau atsiranda ir gliukozės kiekį kraujyje matuojantys aparatai, tačiau tuo metu jie buvo labai brangūs.

Iki tol pacientai būdavo guldomi į ligoninę, matuojamas gliukozės kiekis kraujyje ligoninėje bei sudozuojamas insulinas 3-6 mėnesiams iki sekančios kontrolės. Deja, tai nebuvo labai efektinga. Atsiradus gliukozės matavimo juostelėms, pacientams tampa lengviau kontroliuoti savo ligą bei aktyviau dalyvauti savo gydyme.

Beje, juostelės, parodančios gliukozės buvimą šlapime, naudotos plačiai, tačiau tai nebuvo labai tikslus metodas bei neatspindėjo gliukozės kiekio kraujyje.

Cukrinis diabetas šiandien

Praėjus beveik šimtai metų po insulino injekcijų atradimo, šis vaistas išlieka  vienas pagrindinių 1 tipo diabeto gydymui ir šiomis dienomis. Tiesa, situacija labai pagerėjo atradus įvairaus veikimo trukmės, skirtingų veikimo mechanizmų insulinų. JAV šiuo metu naudojama apie 20 rūšių insulinų. Nuo 2015 metų JAV naudojamas inhaliuojamas trumpo veikimo insulinas, kuris tinkamas tik suaugusiems, nerūkantiems ir nesergantiems plaučių ligomis žmonėms.

Šiuo metu mokslininkai aktyviai dirba siekdami sukurti insuliną, kuris veiktų 3-4 dienas, tai sumažintų injekcijų skaičių bei sumažintų komplikacijų riziką.

Kita idėja – išmanusis insulinas, kuris aktyvuotųsi tik tada, kai gliukozės kiekis kraujyje padidėja ir būtų neaktyvus, kai gliukozės ribos normalios. Manoma, jog jo klinikiniai tyrinėjimai galėtų prasidėti penkerių metų laikotarpyje.

Kasos transplantacija dažniausiai rekomenduojama esant labai pažengusiam diabetui, kai kartu atsiranda ir inkstų funkcijos nepakankamumas. Dažniausiai persodinami abu organai – kasa ir inkstai. Po transplantacijos žmogus yra priverstas visą gyvenimą vartoti imunitetą slopinančius vaistus, kurie sukelia daug pašalinių reakcijų, be to nėra visai aišku, kaip kasa sureaguos į imunosupresantus. Langerhanso salelių transplantacija taip pat nėra dažnai taikoma, paprastai reikalingos 2-3 transplantacijos procedūros, nes šios ląstelės labai jautrios, greitai žūva, didelė komplikacijų rizika, žmogus priverstas vartoti imunosupresantus visą gyvenimą, kurie didina infekcijų bei tam tikrų vėžio formų riziką.

 Šaltiniai:

Ann- Kristin B.Helmers Problemene på de langerhanske øyer, Sykepleien, 2016 06

 Amanda Perkins Insulin basics, Nursing made incredibly easy, 2017

https://www.tv3.lt/naujiena/924468/cukrinis-diabetas-plinta-lyg-epidemija-lietuvoje-net-kas-antras-nezino-kad-serga

https://transplant.surgery.ucsf.edu/conditions–procedures/islet-transplant-for-type-1-diabetes.aspx

Paskelbta

Šlapimo tyrimas. Kaip jį perskaityti?

urin

Paprastas, greitas ir informatyvus, taip būtų galima apibūdinti šlapimo tyrimą. Tai vienas dažniausiai atliekamų tyrimų sveikatos priežiūros įstaigose.

Šlapimo tyrimas gali suteikti daug informacijos kai:

  • Įtariama šlapimo takų infekcija ar uždegimas
  • Įtariamos inkstų ligos
  • Nėštumo metu
  • Sergant cukriniu diabetu
  • Sutrikus hormonų pusiausvyrai

Standartinis šlapimo tyrimas atliekamas įmerkiant plastikinę juostelę su indikatoriumi į šlapimą, o toliau įvertinama pagal spalvinę schemą arba analizuoja aparatas. Išsamesniems šlapimo tyrimams naudojamas mikroskopas ar kiti prietaisai. Šlapimo tyrimo pagalba gali būti nustatomos šlapimo pūslės, šlapimtakių, inkstų ligos, nėštumas, cukrinis diabetas ir kt.

Teisingiausias rezultatas gaunamas, kai analizuojamas rytinis šlapimas ir jis ištiriamas tą pačią dieną.

Kaip jį perskaityti?

Santykinis tankis (SG)

Tai rodiklis, kuris atspindi inkstų funkciją, ar inkstai pakankamai gerai skiria šlapimą. Jo normos yra 1,010-1,025, tačiau šie skaičiai per parą svyruoja ir priklauso nuo suvartojamų skysčių. Šis rodiklis gali padidėti dėl skysčių netekimo (dehidratacijos, vėmimo, viduriavimo, karščiavimo ), širdies nepakankamumo, šoko. Diagnozuojant ligas aktualesnis sumažėjęs šlapimo santykinis tankis, kuris gali būti dėl inkstinio necukrinio diabeto, inkstų nepakankamumo, pielonefrito, glomerulonefrito ir kt.

Šlapimo pH

Paprastai šlapimo pH svyruoja nuo 5 -7. Šlapimas gali parūgštėti (<5) dėl viduriavimo, dehidratacijos, badavimo, valgant daug mėsos, dėl blogai kontroliuojamo diabeto. Šarminis šlapimas (>7) būdingas vegetarams, taip pat sergant inkstų nepakankamumu, esant šlapimtakių obstrukcijai, apsinuodijus salicilatais.

Baltymas šlapime

Tai vadinama albuminurija arba proteinurija. Normoje baltymo šlapime neturėtų būti. Baltymas gali atsirasti po didelio fizinio krūvio, esant karščiavimui, sergant šlapimo takų infekcija arba atsiradus šlapime kraujo. Taip pat baltymo šlapime gali būti randama sergant lėtinėmis inkstų ligomis.

Gliukozė šlapime

Gliukozė šlapime gali būti ženklas, jog sergate  diabetu arba  diabetas yra blogai kontroliuojamas.

Ketonai šlapime

Ketonai šlapime atsiranda, kai organizme skyla riebalai. Tai gali nutikti dėl badavimo, ilgalaikio vėmimo, viduriavimo, blogai kontroliuojamo cukrinio diabeto, vartojant daug baltyminio, riebaus maisto.

Leukocitai šlapime

Leukocitų šlapime gali atsirasti dėl infekcijos, o taip pat jų daug randama makšties išskyrose. Leukocitai šlapime būdingi nėštumo metu,  tuo metu padaugėja skystų makšties išskyrų, tad dalis leukocitų patenka ir į šlapimo tyrimą, tad ne visada leukocitus šlapime reikėtų vertinti kaip atsiradusį uždegimą.

Nitritai šlapime

Sveikiems žmonėms nitritų šlapime nerandama. Bakterijos, kurios sukelia šlapimo takų infekciją, nitratus paverčia į nitritus, tad nitritai yra bakterijų produktas. Jų atsiradimas šlapime byloja apie bakterinę šlapimo takų infekciją.

Kraujas šlapime

Kraujas šlapime vadinama hematurija. Ji gali būti makroskopinė – kai kraujas šlapime matomas plika akimi, arba mikroskopinė – kraujas nustatomas šlapimo tyrimo pagalba arba mikroskopu. Kraujas šlapime gali būti šlapimtakių infekcijos, akmenligės požymis, o taip pat ir tokių sunkių ligų, kaip vėžio, požymis. Moterims kraujas šlapime randamas menstruacijų metu. Kai kuriems žmonėms būdinga mikroskopinė hematurija visą gyvenimą ir tai nėra jokios ligos požymis.

Bilirubinas šlapime

Tai hemoglobino skilimo produktas, kurio normoje neturėtų būti. Bilirubinas randamas šlapime sergant hepatitu, cholecistitu, esant kepenų pažeidimui, geltai.

Drumstas šlapimas

Paprastai šlapimo drumstumas „iš akies“ neanalizuojamas. Esant įtarimui, atliekamas šlapimo tyrimas arba paimamas šlapimo pasėlis.

Šlapimo spalva

Sveiko žmogaus šlapimas yra skaidrus, geltonos spalvos. Geriant daug skysčių, šlapimas gali tapti bespalviu, trūkstant skysčių – šlapimas tampa labiau koncentruotas, tamsesnis. Rausvas šlapimas būdingas pavalgius burokėlių, vartojant tam tikrų vaistų (senos preparatai, rifampicinas) arba tai gali būti hematurijos požymis. Sergant kepenų, tulžies pūslės ligomis, šlapimas gali pasidaryti tamsiai rudas, putotas. Mėlynas, žalias šlapimas gali būti dėl maistinių dažų vartojimo arba dėl vaistų (amitriptilinas, indometacinas, propofolis).

Kaip teisingai paimti šlapimo tyrimą?

Šlapimas paimamas į švarų indą. Prieš tyrimą būtina apsiplauti lytinius organus vandeniu be prausiklio. Šlapinantis svarbu, kad oda nesiliestų su šlapimo srove. Moterys šlapimo tyrimo paėmimo metu turi atitraukti vieną nuo kitos lytines lūpas, o vyrai atitraukti apyvarpę. Šlapimo tyrimui paimama vidurinė šlapimo porcija, t.y. pradedama šlapintis į klozetą, tada pasišlapinama į šlapimo surinkimo indą ir baigiama šlapintis klozete.

Jei šlapimo tyrimas nešamas ištirti tik už kelių valandų, tuomet indas su šlapimu laikomas šaldytuve, kad neužsiterštų kitomis bakterijomis.

Kodėl toks svarbus rytinis šlapimas?

Rytinio šlapimo rezultatas yra pats tiksliausias, nes po nakties šlapimas yra labiausiai koncentruotas. Pavyzdžiui, sergant šlapimo takų infekcija, rytiniame šlapime rasime daug bakterijų ir leukocitų, o nėštumo metu rytiniame šlapime randamas didžiausias nėštumo hormonų kiekis. Dienos bėgyje geriant daug skysčių, šlapimas prasiskiedžia, tad tyrimo atsakymas gali būti netikslus.

Paskelbta

Edemos kojose. Kaip padėti pacientui?

edema

Tarp visų ląstelių, išskyrus kraujagysles, cirkuliuoja tarpląstelinis skystis. Kapiliarų pagalba tarp kraujo ir tarpląstelinio skysčio vyksta medžiagų, metabolitų ir dujų apykaita, kurių metu  reikalingos medžiagos įsiurbiamos, o nereikalingos pašalinamos. Kapiliarai yra sudaryti iš vieno sluoksnio ląstelių, kurių sienelės veikiamos dviejų slėgių – hidrostatinio ir koloidinio- osmosinio. Hidrostatinis slėgis – ištraukia iš kraujagyslių vandenį ir druskas. Koloidinis – osmosinis slėgis veikia priešinga kryptimis, sugrąžina skysčius atgal į kraujagysles. Esant įvairiom patologijom, uždegimams, kapiliarų laidumas gali padidėti ir skysčiai ima kauptis audiniuose.

Edema – tai aiškiai matomas ir palpuojamas patinimas, kurį sukelia tarpląstelinio skysčio susikaupimas audiniuose. Edemos gali atsirasti dėl :

  • Raumenų – venų pompos nusilpimo kojose (venų vožtuvų nesandarumo, giliųjų venų užakimo). Tokiais atvejais kraujas užsistovi periferijoje, kraujagyslėse didėja spaudimas ir skysčiai ima kauptis audiniuose. Pradžioje edemos atsiranda čiurnų srityje, o vėliau gali išplisti aukštyn į blauzdų sritį.
  • Per mažo albumino kiekio kraujyje. Šis sutrikimas vadinamas hipoproteineminė edema. Albuminai yra didelės molekulės, kurios reguliuoja koloidinį – osmosinį slėgį. Esant mažam baltymo kiekiui, mažėja osmosinis slėgis, tad sumažėja skysčio difuzija į limfinę ir kraujagyslių sistemą, didėja vandens kiekis tarpląsteliniuose tarpuose.
  • Edemos gali atsirasti dėl įvairių ligų, patologinių būklių. Esant širdies nepakankamumui būdingos edemos visame kūne, o ypač tose vietose, kurios yra žemiau širdies lygio. Ilgai stovint, edemos atsiranda kojose, gulintiems pacientams – kryžkaulio srityje, blauzdose. Esant širdies nepakankamumui edemos paprastai stebimos abiejose kojose. Vėliau edemos gali atsirasti ir kaklo venose.

Atsiradusios edemos kojose pacientams sukelia įvairių nepatogumų:

  • Jaučiamas kojų nutirpimas ir diskomfortas
  • Dėl edemų kojų oda įsitempia, plyšta, ima šlapiuoti, jaučiamas skausmas
  • Kojų judesiai tampa riboti, sunku įsimauti į batus
  • Iškyla pavojus atsirasti kojų opoms, praguloms, nes edemos paveiktas audinys pasižymi prasta kraujotaka
  • Žaizdos, atsivėrusios kojose, blogai gyja

Slauga esant edemoms

Pastebėjus edemas būtina pirmiausia apie tai pranešti gydytojui, nes tai gali būti rimtos ligos simptomas. Apie edemas taip pat būtina dokumentuoti paciento slaugos istorijoje. Aprašoma lokalizacija, išplitimo dydis, kuriuo paros metu edemos būna didžiausios.

Neretai paciento svorio padidėjimas gali byloti, jog formuojasi edemos. Pasitaiko, jog matomos edemos atsiranda tik tuomet, kai organizme susikaupia virš 5 litrų skysčio. Toks pacientas turėtų būti kasdien sveriamas tuo pačiu laiku, pavyzdžiui, prieš pusryčius, tais pačiais rūbais (geriausia naktiniais marškiniais). Svoris pažymimas svorio kreivėje.

Edemos taip pat gali būti stebimos matuojant edemines kūno vietas metrine juostele. Tai dažnai atliekama esant kojų trombozei, tuomet matuojama blauzdų apimtis, o esant kepenų cirozei – pilvo apimtis dėl ascito.

Esant didelėms edemoms būtina sekti diurezę bei fiksuoti suvartojamų skysčių kiekį.

Ne mažiau svarbus yra paciento mokymas. Kad edemos kojose būtų mažesnės būtina :

  • Būti labiau fiziškai aktyviam, tai stiprina raumenų – venų pompą. Skatinkite pacientą atlikti pėdų gimnastiką – judinti kojų pirštus, sukti pėdas aplink čiurną į vieną ir kitą pusę pakaitomis.
  • Vengti ilgą laiką stovėti ar sėdėti.
  • Vengti veržiančių drabužių, o ypač nepatogių, ankštų batų.
  • Vengti karštų vonelių kojoms.
  • Naudoti kompresines kojines.
  • Sėdint arba gulint kojas pakelti aukščiau. Gulint lovos kojūgalis pakeliamas 5-10 laipsnių kampu, o sėdint po kojomis padedamas suolelis, kad kelio sąnarys būtų 15 laipsnių kampu.

Kuo naudingas kojų pakėlimas?

Pakėlus aukščiau kojas, kraujas mechaniškai lengviau grįžta į širdį. Tai yra pasyvus drenažas, kuris sumažina kraujo pritekėjimą į kojas. Kojų pakėlimas kontraindikuotinas esant prastai arterinei kraujotakai kojose, hipertenzijai ar pablogėjusiai širdies veiklai.

Gydymas kompresija

Jei edemos  kojose atsiranda dėl susilpnėjusios raumenų – venų pompos, tuomet taikomos raumenų – venų pompą stiprinančios priemonės, kurios palengvina veninio kraujo sugrįžimą į širdį. Kompresijos pagalba  sukeliamas spaudimas kojose, kuris plinta gilyn į audinius. Spaudimas iš išorės tampa didesnis nei edeminiuose audiniuose, o tai neutralizuoja padidėjusį spaudimą kraujagyslėse. Edemos sumažėja, o širdies kraujotaka pagerėja. Kad kompresija būtų dar efektyvesnė, svarbu, kad pacientas būtų fiziškai aktyvus, nes raumenų judesiai taip pat gerina veninio kraujo grįžimą į širdį.

Kompresija pasiekiama elastinio binto pagalba arba dėvint kompresines kojines.

Kompresinės kojinės būna:

  • profilaktinės antitrombozinės
  • gydomosios

Profilaktinės antitrombozinės kojinės rekomenduojamos pacientams, kuriems kyla rizika kojų kraujagyslės susiformuoti trombams ir embolams, ypač tinka prieš ir po chirurginių operacijų. Šios kojinės gerina veninę kraujotaką. Kojinės būna įvairių dydžių, ilgių ir lengvai pritaikomos bet kokiam žmogui. Stipriausias spaudimas dėvint kojines jaučiamas čiurnų srityje, o kylant į viršų spaudimas mažėja. Svarbiausia, kad jos nebūtų per daug tamprios ir neužspaustų arterinės kraujotakos. Tai galima įvertinti apžiūrėjus kojų pirštus per kojinės angą (jei tokia yra). Pirštai neturėtų būti pabalę, pamėlę ar labai šalti.

Gydomosios kojinės gerina kraujotaką sergant venų ligomis, esant venų kraujotakos sutrikimams. Gydomosios kompresinės kojinės skirstomos į 4 kompresines klases:

I kompresinė klasė 18-21mmHg naudojama esant nedideliam venų išsiplėtimui, kai kojų edemos nėra arba venos išsiplėtusios nėštumo metu.

II kompresinė klasė 23-32mmHg naudojama kai venų išsiplėtimą lydi edemos kojose.

III kompresinė klasė 34-46mmHg kai yra didelio laipsnio venų išsiplėtimas, didelės edemos, skausmas.

IV kompresinė klasė ≥ 49 naudojama esant limfoedemai, tačiau jas dėvint būtina stebėti, kad nebūtų per stipriai suspaudžiamos limfagyslės.

Dauguma pacientų pradedančių dėvėti kompresines kojines jaučia nemalonų,  stiprų spaudimą, tad pasitaiko, jog po kelių dėvėjimų, žmogus tiesiog atsisako jų. Svarbu įtikinti pacientus, kad jas dėvėti būtina ir prie jų palaipsniui yra priprantama. Kompresinės kojinės apsimaunamos kiekvieną rytą, kol dar nėra edemų arba jos nėra labai didelės. Kojinės dėvimos dienos metu, o nakčiai nuimamos. Apmauti šias kojines pacientams būna lengviau dėvint gumines pirštines, taip pat galima  kojas papudruoti talku arba prieš maunant ant pėdos uždėti celofaninį maišelį, o kai kojinė būna vietoje, maišelis ištraukiamas  pro angą, esančią  kojinės pirštų srityje.

Veninė kompresija taip pat pasiekiama naudojant elastinius bintus. Kad spaudimo jausmas nebūtų toks nemalonus, patariama kompresiją didinti palaipsniui, bintas neturėtų sukelti nepatogumo. Elastinių bintų būna įvairių pločių ir skirtingų elastinių stiprumų. Ramybės būsenoje elastinio binto spaudimas būna mažesnis, o judant – didesnis, todėl rekomenduojama pacientams būti kuo labiau fiziškai aktyviems. Kojos apibintuojamos ryte, o vakare elastinis tvarstis nuimamas. Paliktas per naktį tvarstis gali užspausti arterijas, tad palikti jo nakčiai nerekomenduotina.

Elastinis tvarstis bintuojamas aštuoniukės arba spiralės principu. Pacientas sulenkia koją per kelią 90 laipsnių kampu ir pradedama bintuoti nuo kojos pirštų iki kelių. Kojos kelias taip pat uždengiamas bintu, bintuojama iki pakinklio. Kad elastinio binto spaudimas būtų vienodas, kiekvienas apačioje esantis sluoksnis padengiamas 50 proc. kitos apvijos sluoksniu. Stipriausias spaudimas turėtų būti čiurnos srityje ir kylant aukščiau spaudimas turėtų mažėti. Teisingas uždėtas bintas gerai laikosi, nesmunka, o pacientas jaučia tvirtą bet ne per daug stiprų spaudimą. Jei bintas uždėtas per daug tampriai, kojų pirštai pasidaro šalti, pabalę, cianotiški, sutrikdoma kojų kraujotaka. Tokiu atveju bintuojama iš naujo.

G

Ką dar reikėtų žinoti?

Ne visada senų žmonių kojų patinimas traktuojamas kaip kojų edema. Pasitaiko, jog raumuo, esantis šalia čiurnos išorinio kauliuko būna padidėjęs. Paprašykite, kad pacientas pajudintų kojų pirštus, jei tai ne edema, šis raumuo judės kartu. Taip pat kai kurie žmonės po čiurnos kauliuku turi riebalines pagalvėles, kurios visada būna vienodo dydžio ir nekinta, priešingai nei edemos.

Šaltinis

E.S.Blix, S. Breivik Basis bok i sykepleie, 2006

Karoliussen, K.L.Smebye Eldre, aldring og sykepleie, 1997

 

Paskelbta

Kaip išmatuoti ūgį gulintiems pacientams

naoshi

Išmatuoti vaikščiojančio paciento ūgį paprasta kaip du kart du, tačiau kai būtina sužinoti   prie lovos prikaustyto paciento ūgį, susiduriame su nemenkais iššūkiais. Paciento ūgio ir svorio dažniausiai prireikia apskaičiuojant kūno masės indeksą. Tai aktualu vertinant  paciento mitybą, skiriant tikslias vaistų dozes. Neretai apie paciento ūgį sužinome iš artimųjų arba tiesiog įrašome „iš akies“. Tačiau yra keletas būdų kaip tai padaryti tiksliau ir profesionaliau.

Pusinio atstumo metodas

Kliniškai šis metodas laikomas vienas patikimiausių. Būtent šį metodą rekomenduoja Mini mitybos plano (Mini Nutrinional Assessment (MNA)) programa, kuri taikoma daugelyje pasaulio šalių nustatyti bei įvertinti pagyvenusių ir senų žmonių mitybos ypatumus ir poreikius bei laiku pastebėti mitybos nepakankamumą.

Pusinio atstumo metodo metu išmatuojamas atstumas nuo krūtinkaulio duobutės iki ištiestos rankos viduriniojo piršto paviršiaus. Ūgis apskaičiuojamas pagal formulę.

demispan_height

Ištiesta ranka turėtų būti pečių lygyje, jei yra galimybė, geriausia rinktis kairiąją ranką. Gautas atstumas cm įrašomas į žemiau pateiktą formulę ir gaunamas apytikslis paciento ūgis.

Moterys:

(1,35 x pusinis atstumas cm) +60,1 = ūgis cm

Vyrai:

(1,40 x pusinis atstumas cm) +57,8 = ūgis cm

Dilbio matavimas

Šis metodas populiarus Didžiojoje Britanijoje. Išmatuojamas atstumas centimetrais nuo alkūnės iki riešo kauliuko vidurio (geriausia naudoti kairįjį dilbį).

ulna_height

Gautas rezultatas susirandamas žemiau pateiktoje lentelėje ir atsižvelgiant į paciento lytį bei amžių pateikiamas apytikslis ūgis.

1

Abu šie metodai pakankamai patikimi ir tinka normaliai proporcingiems žmonėms. Pusinio atstumo metodas ypač tinkamas nevaikštantiems pacientams. Ūgio nustatymas matuojant dilbį rekomenduojamas pacientams turintiems kontraktūrų.

Šaltinis:

http://www.rxkinetics.com/height_estimate.html

Paskelbta

Diagnozė – disfagija

 

dis1

Valgymas – vienas iš žmonijos malonumų. Valgydami ne tik aprūpiname organizmą reikalingomis maisto medžiagomis, bet ir socializuojamės su kitais žmonėmis, atsipalaiduojame po dienos darbų. Deja, senyvo amžiaus žmonėms valgymas gali tapti tikru iššūkiu.

Disfagija – tai rijimo sutrikimas, kai žmogui būna sunku nuryti kietą arba skystą maistą, o kartais ir kietą, ir skystą. Disfagija nėra liga, tai sutrikimas, sukeltas kitų ligų ar būsenų. Dažniausiai disfagija išsivysto atsiradus raumenų ir nervų pakenkimui, kurie dalyvauja rijimo procese. Tai gali nutikti po galvos smegenų insulto, galvos traumų. Teigiama, jog 30-60 proc.žmonių po ūmaus galvos smegenų insulto išsivysto disfagija. Rijimo, kramtymo problemos taip pat gali atsirasti žmonėms, sergantiems vėžiniais susirgimais, dantenų ligomis. Psichinės ligos taip pat gali būti disfagijos priežastimi.

Tyrimai rodo, jog daugybė senų žmonių, gyvenančių slaugos namuose, būdinga disfagija arba reikalinga kitų žmonių pagalba valgant. Sergantieji demencija gali prarasti susidomėjimą maistu, atsisakyti valgyti, spjaudytis valgio metu, nesugebėti nuryti.

Kaip nuryjamas maistas?

Rijimas – tai sudėtingas procesas, kurio metu maistas iš burnos patenka į skrandį. Šis procesas gali būti suskaidomas į 4 fazes. Šios fazės yra glaudžiai susijusios viena su kita ir vyksta nevalingai kramtant ir nuryjant maistą. Atsiradus rijimo sutrikimams, sutrinka viena ar kelios rijimo fazės, o kartais – visos keturios.

  1. Oralinė paruošiamoji fazė – prieš atsikandant ar atsigeriant žmogus pirmiausia mato, uodžia, atpažįsta tai, kas pateks į jo burną. Vyksta organizmo pasiruošimas priimti maistą. Tai ypač svarbu įsidėmėti, kai dirbama su žmonėmis, kurie turi kognityvinių sutrikimų arba negali patys pavalgyti. Jei žmogus nebūna kognityviai susipažinęs, jog dabar jis valgys, o mes grūdame maistą į burną, didelė tikimybė, jog maistas gali patekti į kvėpavimo takus ir žmogus gali užspringti. Kai maistas „atpažįstamas“, jis patenka į burną, kramtomas, sumaišomas su seilėmis ir paruošiamas nuryti. Kramtymo metu liežuvis surenka maistą burnoje ir nuneša prie dantų susmulkinti. Nuostabu, kad kramtymo metu mes nesusikramtome liežuvio.
  2. Oralinė fazė – jos metu maistas suformuojamas į kamuoliuką ir liežuvio pagalba stumiamas į užpakalinę burnos sienelę, gerklės raumenys pradeda judėti pasiruošę priimti maistą.
  3. Faringinė fazė – gerklos pakyla ir pasistumia į priekį, balso plyšys užsiveria, užkirsdamas kelią maistui patekti į plaučius.  Antgerklis judėdamas taip pat  užveria kelią į kvėpavimo takus. Minkštasis gomurys pasikelia ir užveria kelią į nosiaryklę, kad maistas ryjimo metu nepatektų į nosį. Ryklės raumenys susitraukia ir stumia maistą į stemplę. Visa tai vyksta automatiškai, nepriklausomai nuo mūsų valios ir pastangų.
  4. Stemplinė fazė – galiausiai maistas ar skystis pasiekia stemplę, viršutinis stemplės sfinkteris atsipalaiduoja ir peristaltikos dėka maistas išspaudžiamas į skrandį. Tai taip pat vyksta nevalingai.

Kaip pasireiškia disfagija?

Žmonės, kuriems būdinga disfagija, gali jausti, jog jiems sunku nuryti, maistas tarsi šokčioja gerklėje – nuryjama iki tam tikro lygio, o paskui kąsnis tarsi sustoja. Tai dažnai sukelia dusimo, oro trūkumo jausmą bei kitų nemalonių pojūčių. Dauguma tokių žmonių valgydami kosti, jiems reikia nuolat atsikrenkšti, o kartais po kosulio priepuolio maistas išvemiamas.

Daliai žmonių, patiriantiems rijimo sutrikimų, būdinga susilpnėjusi seilių sekrecija bei sausa burnos gleivinė, kitiems, priešingai – būdinga padidėjusi seilių sekrecija ir dėl gausaus seilėtekio būna problemiška nuryti maistą.

Kiti disfagijos simptomai – maistas nuolat teka per lūpų kraštą, maistas bei gėrimas nuolat patenka į nosį. Žmogus jaučia, jog maistas negali patekti į stemplę arba jaučiamas gerklėje „gumulas“. Gyvenimas su disfagija žmonėms yra išties sudėtingas.

Kai kurie disfagijos požymiai ir simptomai yra sunkiai atpažįstami. Pavydžiui, ar žinojote, jog nuolatinis nedidelis karščiavimas (37-38 °C), prakaitavimas, drebulys gali būti disfagijos požymis. Arba jei pacientas nuolat spjaudo maistą valgio metu, tai gali būti oralinės fazės disfagija, o tai reiškia, kad žmogus negali maisto tinkamai sukramtyti. Būdingiausi disfagijos požymiai:

  • Maistas neatpažįstamas
  • Nesugeba įsidėti maisto į burną
  • Seilėtekis arba būdingas spjaudimasis
  • Maistas krenta ar teka iš burnos
  • Maistas lieka už skruostų po valgio
  • Liežuvis juda pirmyn ir atgal kramtymo metu
  • Po nurijimo lieka maisto burnoje
  • Ilgas kramtymas
  • Kosulys prieš, po valgio ar valgio metu
  • Pavėluotas gerklų pakilimas rijimo metu arba jos visai nepakyla
  • Kąsnis nuryjamas per 3-4 nurijimo kartus
  • Drėgnas ar užkimęs balsas
  • Nuolatinis nusiskundimas, jog kažkas užstrigo gerklėje
  • Atsisakymas valgyti arba valgoma labai lėtai
  • Užsitęsęs nedidelis karščiavimas, stebimas drebulys prieš valgį
  • Svorio mažėjimas, apetito nebuvimas
  • Pneumonija
  • Nepakankama mityba, dehidratacija

Neretai disfagijos kamuojami pacientai negauna pakankamai reikalingo maisto kiekio, būna dehidratuoti, jiems gresia pavojus užspringti ar aspiruoti maisto į kvėpavimo takus, dažnai serga pneumonija.

Kaip padėti pacientui?

Gyvenimas su disfagija labai pakenkia žmogaus gyvenimo kokybei. Negalėjimas normaliai valgyti ir gerti ne tik užkerta kelią normaliam organizmo aprūpinimui reikalingomis maisto medžiagomis, bet ir sukelia daug psichologinių problemų. Žmogus gali jausti, jog jis nepateisina savo ir kitų lūkesčių, sulaužo įprastas gero elgesio taisykles prie stalo. Pavyzdžiui, smarkiai užsikosti valgant su kitais žmonėms, o tai neretai sukelia kitų žmonių pasibjaurėjimą. Žmogus jaučia sumažėjusią savivertę, stresą valgymo metu, kiekvienas valgymas tampa iššūkiu.  Tad dirbant su tokiais žmonėmis svarbu matyti ne tik paciento problemą, bet visą žmogų kaip asmenybę bei stebėti jo savijautą.

Padėti pacientui pavalgyti dažnai būna ne tik slaugytojų pareiga, bet ir slaugos padėjėjų, tad svarbu, jog visas medicinos personalas būtų susipažinęs su šia problema ir mokėtų tinkamai elgtis su disfagijos kamuojamais pacientais. Tad keletas patarimų:

  • Stebėkite pacientą, kaip jis elgiasi valgymo metu – kaip kramto, nuryja maistą, kokios konsistencijos, temperatūros maistas tinka labiausiai.
  • Apžiūrėkite paciento lūpas, liežuvį, burnos gleivinę, nuolatinius ir išimamus dantis, stebėkite kiek seilių burnoje susikaupia, kaip pacientas geba atkąsti maistą, kaip rūpinasi burnos higiena.
  • Valgymo metu pacientui reikalinga visiška ramybė, išjunkite televizorių, radiją, muziką. Valgomasis turėtų būti pakankamai šviesus ir jaukus. Skirkite pakankamai laiko maitinimui, susiplanuokite jų maitinimą prieš arba po kitų pacientų valgymo.
  • Būkite šalia paciento, taip jis jausis saugesnis, jei stipriai užsikosėtų ar imtų dusti. Jūsų buvimas šalia bus tarsi priminimas, jog žmogus turi susikoncentruoti į valgymo procesą, o kitą kąsnį įsidėtų į burną, kai nuryjamas ankstesnis. Gali būti, jog tokiems žmonėms reikės žodinių instrukcijų kaip valgyti. Valgant mažesniais kąsniais ir lėtesniu tempu, maistas nuryjamas lengviau.
  • Sunkesniems pacientams gali tekti padėti koordinuoti judesius prie stalo (padėti paimti šaukštą, padėti pakabinti maistą, padėti prinešti jį prie burnos) arba tiesiog pamaitinti. Jei pacientui susilpnėjusi liežuvio funkcija, geriausia maistą padėti ant liežuvio, tada maistas patenka į gomurį, „atrakinamas“ ryjimo refleksas ir pats procesas trunka trumpiau.
  • Jei žmogui viena veido pusė paralyžuota, maistą dedame į sveikosios veido pusės burnos kampą.
  • Jei pacientas turi problemų su lūpų raumenimis, gali tekti padėti užverti burną rankų pagalba.

2

  • Taip pat galima pastimuliuoti rijimo refleksą, paspaudžiant smakrą žemyn link burnos pagrindo.

1

  •  Kitas būdas, pastimuliuoti rijimo refleksą – dviem pirštais paglostyti liniją nuo smakro link stemplės.

3

  • Rijimo stimuliavimas neturėtų būti kaip tikslas savaime, tai turi būti atliekama dėl paciento. Veido, burnos sritis yra ypač privačios zonos, tad pacientas neturėtų jaustis kankinamas ar prievartaujamas.
  • Ne mažiau svarbu – parinkti tinkamą maistą. Jei valgoma duona, pašalinkite duonos plutą. Košė gali būti alternatyva duonai. Kietesnis maistas turėtų būti sumalamas arba susmulkinamas iki tyrės konsistencijos, į skysčius dedama specialių tirštinančių miltelių (yra įvairių gamintojų). Įvairios tyrės gali būti alternatyva sriuboms. Vieniems žmonėms tinka tik tyrės konsistencijos maistas, kitiems užtenka susmulkinti maistą šakute. Jei valgomi pietūs, uždėkite daugiau padažo. Jei maistas sumalamas arba smulkinamas iki tyrės, išdėliokite kiekvieną susmulkintą produktą atskirai lėkštėje, nemaišykite į vieną košę. Taip matytysis patiekalų forma bei spalva, o tai stimuliuoja apetitą. Be to, maistas turėtų būti įvairus.
  • Pacientams, turintiems rijimo sutrikimų, yra lengviau valgyti želė konsistencijos maistą. Visai skystas maistas lengvai patenka į kvėpavimo takus. Želė konsistencijos maistas yra lengviau ir saugiau nuryjamas. Kefyras yra geriau tokiems žmonėms nei pienas, nes jis tirštesnės konsistencijos. Želė konsistencijos maisto pavyzdžiai, tai – suflė, jogurtas, pudingas, kremas, apkepas be stambių gabaliukų, želė. Jei pacientas valgo mažai, maistas turėtų būti su didesniu kalorijų kiekiu.
  • Jei žmogus maitinamas tik skystu maistu, pavyzdžiui dėl opų burnoje, ryjimo sutrikimų, tai sriubos, gėrimai turėtų būti kuo įvairesni. Paprastai tokiais atvejais neapsieinama be specialių didesnio koloražo ar didesnio baltymo kiekio gėrimų ar miltelių, kuriais praturtinamas maistas.
  • Skysčiai tokiems žmonėms duodami šaukštelio pagalba arba specialiu puodeliu su snapeliu, taip geriau kontroliuojamas patenkantis skysčio kiekis.
  • Jei maistas ar skysčiai patenka į kvėpavimo takus, pacientas pamėlsta ir ima smarkiai kosėti tol, kol pasišalina maistas iš kvėpavimo takų. Tokiais atvejais svarbu, kad šalia būtų slaugytojas ir nuramintų bei padėtų pacientui. Kritiniais atvejais, jei pacientas nesugeba iškosėti patekusio maisto ir ima trikti kvėpavimas,  gali tekti atsiurbti patekusį maistą iš kvėpavimo takų siurbliu arba atlikti Heimlicho manevrą .
  • Praryti tabletes gali būti sunku ir tiems pacientams, kurie neturi rijimo sutrikimų, o ypač jei tabletės neturi slidaus apvakalo. Tabletės lengviau praryjamos, jei jos įdedamos į šaukštelį kartu su tyre ar jogurtu. Tabletės, kurios turi dalinimo juostelę, gali būti susmulkinamos iki mažesnių dalelių arba sutrinamos. Kitos tabletės turi būti sukramtomos, kapsulės atidaromos, jei pacientas negali praryti. Kai duodame pacientui tabletes, jis turi sėdėti arba stovėti, taip jos lengviau nukeliauja į stemplę.

Naudota literatūra:

E.S.Blix, S.Breivik Basis-bok i sykepleie, 2006

J.Brush Recognizing dysphagia at meals Feature article, 2007