Kategorija: Teorija ir praktika

Paskelbta

Pirminė išeminio insulto pagalba

Kas dvi sekundes pasaulyje po vieną žmogų ištinka insultas, kas šešias sekundes kažkas nuo jo miršta. Smegenų insultas yra antra pagal dažnumą mirties priežasčių, vyresnių nei 60 metų amžiaus žmonių grupėje.

hjerneslag

Lietuvoje mirtingumas nuo smegenų insulto yra dvigubai didesnis negu Vakarų Europos šalyse. Manoma, jog kasmet Lietuvoje apie 20 tūkst. žmonių patiria insultą, o apie 3000 iš jų miršta. Deja, šie skaičiai nuolat vis didėja. Viena didžiausių problemų, susijusių su insultu – lydinti negalia ir su ja susijusios didžiulės slaugos ir reabilitacijos išlaidos. Teigiama, jog vidutiniškai vienam pacientui jos gali siekti 6000 eurų ir daugiau.

Nuo 2014 metų Lietuvoje įkurtas insultų klasteris – du yra Vilniuje ir po vieną Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Čia suteikiama būtina ekstrinė pagalba insultų atvejais per pirmąsias valandas. Tikimasi, jog tai sumažins mirtingumą nuo šios ligos bei negalią po ligos.

Kas yra insultas?

Insultas – tai ūmus neurologinis pažeidimas dėl kraujotakos sutrikimo tam tikroje galvos smegenų vietoje.

Išskiriami du pagrindiniai insulto tipai:

  • Išeminis insultas – jį sukelia tam tikrą smegenų vietą maitinančios kraujagyslės užsikimšimas.
  • Hemoraginis insultas – jis įvyksta staiga plyšus smegenų kraujagyslei ir kraujui išsiliejus į aplinkinius audinius.

Išeminio insulto paplitimas siekia 87 proc., o hemoraginio – 13 proc., visų insulto atvejų.

Išeminį insultą sukelia:

  • trombas, kuris susidaro smegenų ar kaklo kraujagyslėse dėl aterosklerotinių sankaupų ar kitų arterijos ligų, pažeidžiančių jos vientisumą (cukrinis diabetas, hipertenzija ir kt.)
  • embolas, tas pats kraujo krešulys, kuris susiformuoja ne smegenyse, o kituose kūno vietose, dažniausiai širdyje (dėl širdies vožtuvų nesandarumo, širdies ritmo sutrikimų ir kt.).

Kaip diagnozuoti insultą?

Insulto diagnostikoje yra labai svarbus laikas. Išeminį insultą būtina diagnozuoti kuo greičiau, geriausiai per 3 valandas nuo simptomų pradžios arba per 4,5 valandas atrinktiems pacientams. Tai svarbu tam, kad būtų galima pradėti gydymą trombolizinais vaistais. Dažniausiai insultas užklumpa namuose ir tik pusė pacientų kviečiasi greitąją pagalbą. Neretai atsiradę simptomai „nurašomi“ kitoms ligoms – hipertenzijai, širdies ritmo sutrikimams ir kt. Tačiau pavėluotai pradėjus gydyti, didėja sergamumas ir mirtingumas nuo šios ligos.

Kada galima įtarti insultą?

Insulto požymiai kartais būna sunkiai pastebimi:

  • Staiga atsiradęs veido, rankos ar kojos silpnumas ar tirpimas, ypač vienos kūno pusės
  • Staiga atsiradęs sumišimas
  • Sutrikusi kalba ar jos supratimas
  • Staiga sutrikęs matymas viena ar abiem akimis
  • Staiga atsiradęs eisenos sutrikimas
  • Galvos svaigimas, pusiausvyros, koordinacijos sutrikimas
  • Staiga prasidėjęs galvos skausmas be aiškios priežasties.

Atsiradus minėtiems simptomams pacientas ir jo šeimos nariai turi kuo skubiau kviesti greitąją pagalbą (telefonu112).

Pagal Amerikos širdies asociacijos (AHA) 2010 metų pradinio gaivinimo ir skubios pagalbos rekomendacijas naudojama Cincinačio ikihospitalinė insulto skalė (CIIS). Insultas nustatomas remiantis trimis požymiais:

  • Veido paralyžius – paprašykite paciento nusišypsoti, iškišti liežuvį arba parodyti dantis . Patologija- jei viena veido pusė juda prasčiau arba nejuda visai.

ins

  • Rankos silpnumas – pacientas užsimerkęs ištiesia abi rankas ir laiko 10 sek. Patologija – viena ranka nejuda arba nusvyra.

insul2

  • Kalbos sutrikimas – paprašykite pasakyti „Lenk medį, kol jaunas“. Patologija – jei pacientas neaiškiai taria žodžius, vartoja netinkamus žodžius arba visai nekalba.

GMP komanda privalo įvertinti paciento visas gyvybines funkcijas, o jei deguonies įsotinimas mažesnis nei 94%, jam duodama kvėpuoti deguonies.

Įtarus insultą, pacientas gabenamas į ligoninę, kur suteikiama specializuota pagalba. Labai svarbu išsiaiškinti insulto simptomų pradžią, kada viskas prasidėjo, tai vadinama nuliniu tašku.

Laikas yra smegenys

Atvykus į ligoninę rekomenduojama laikytis šių laiko intervalų:

  • Per 10 minučių nuo paciento atvykimo jį turi apžiūrėti insulto komanda, skubios pagalbos skyriaus gydytojas, neurologas ar kitas specialistas ir paskirti galvos smegenų kompiuterinės tomografijos tyrimą.
  • Per 25 minutes nuo atvykimo insulto komanda turi įvertinti paciento neurologinę būklę ir per tą laiką turi būti atliktas galvos smegenų KT tyrimas.
  • Per 45 minutes nuo atvykimo KT tyrimas turi būti aprašytas.
  • Per 1 valandą nuo atvykimo į ligoninę ir per 3 valandas nuo insulto simptomų pradžios turi būti pradėta trombolizė.

Veiksmai ligoninėje

  • Įvertinamos gyvybinės funkcijos, jei deguonies įsotinimas mažiau 94% duodama kvėpuoti deguonies.
  • Punktuojama vena, įvedamas intraveninis kateteris, paimami kraujo tyrimai: bendras kraujo, krešumo rodikliai, glikemija bei kiti biochemiai.
  • Jei yra hipoglikemija, ją būtina koreguoti.
  • Įvertinama paciento neurologinė būklė.
  • Atliekamas KT tyrimas be intraveninio kontrastavimo. Išsiaiškinama, ar nėra hemoragijos smegenyse. Jei nustatoma hemoragija, pacientui trombolizės atlikti negalime, būtina neurologo ar neurochirurgo konsultacija.
  • Užrašykite pacientui EKG.
  • Apsvarstoma ar reikalingas šlapimo pūslės kateteris, įvedamas pagal reikalą.
  • Koreguojama hipertenzija, AKS neturėtų viršyti 185/110 mmHg, tačiau sistolinis neturėtų būti žemiau 140.

Trombolizė

Tai audinių plazminogeno aktyvatoriaus (tPA) suleidimas į veną, kuris ištirpdo susidariusius krešulius. Šiuo metu Lietuvoje naudojama Actilyse.

actilyse

Kai kuriais atvejais jei trombolizė negalima arba buvo neefektyvi, taikoma mechaninė trombektomija – mechaniniu būdu pašalinamas trombas arba embolas iš užsikimšusios kraujagyslės.

Kontraindikacijos trombolizei:

  • Buvusi ar šiuo metu atsiradusi hemoragija smegenyse.
  • Buvęs išeminis insultas 3 mėnesių laikotarpyje.
  • Smegenų auglys, galvos traumos buvusios 3 mėnesių laikotarpyje.
  • Per pastarąsias 7 dienas punktuota arterija neužspaudžiamoje vietoje.
  • Neseniau kaip prieš 3 savaites buvęs kraujavimas iš virškinamojo trakto
  • Žinomas kraujo krešumo sutrikimas.
  • Neseniau kaip prieš 2 savaites buvusi didelės apimties chirurginė operacija.
  • Labai didelis išeminis smegenų pažeidimas (daugiau nei vienas trečdalis pusrutulio).

Jei nuo insulto simptomų pradžios praėję 3-4,5 valandos, tuomet be aukščiau nurodytų kontraindikacijų, atsiranda papildomai kontraindikacijų tokių kaip: amžius virš  80 metų, antikoaguliantų vartojimas, buvęs insultas, diabetas, didelės apimties insultas.

Actilyses dozė pacientui paskaičiuojama pagal svorį – 0,9 mg/kg (neviršijant 90 mg) , 10 proc. šios dozės suleidžiama staigiai į veną (bolusu), o likusioji sulašinama per 60 min.

Slaugytojo veiksmai

  1. Įsitikinkite prieš trombolizę, jog visos intervencinės procedūros atliktos (venos punkcijos, šlapimo kateterio įvedimas ir kt.).
  2. Per pirmą trombolizės valandą sekite kas 15 minučių ar pacientas nekraujuoja, o po trombolizės dar 8 valandas, kas 15-30 minučių. Nedidelis pakraujavimas gali atsirasti dūrių vietose, tuomet uždėkite spaudžiamąjį tvarstį, gali šlapimas nusidažyti šiek tiek rožine spalva, jei buvo vestas šlapimo pūslės kateteris. Taip pat stebėkite, ar neatsirado vidinių kraujavimų – staigiai atsiradęs ūmus pilvo skausmas, tuštinimasis tamsiomis išmatomis, sąnarių skausmas, ryškiai kruvinas šlapimas.
  3. Nuolat sekite paciento AKS, jis neturėtų viršyti 185/110 mmHg.
  4. Fiksuokite paciento neurologinę būklę, pablogėjusi būklė gali signalizuoti apie intrakranialinį pakraujavimą.
  5. Per pirmas 24 valandas po trombolizės venkite intraveninių punkcijų, injekcijų į raumenis, zondo, šlapimo pūslės kateterio vedimo, jei tik įmanoma.
  6. Po 24 valandų pakartotinai atliekama galvos smegenų kompiuterinė tomografija, įvertinamas gydymo efektas, stebima, ar nėra hemoragijų smegenyse.

Insulto terminai

Afazija – prarastas gebėjimas komunikuoti dėl smegenų pakenkimo, dažniausiai atsirandantis dėl kairės pusės smegenų pakenkimo.

Apraksija – neurologinis sutrikimas, kai žmogus nesugeba atlikti jam įprastų judesių, kai jam liepiama. Žmogus suvokia, ko jo prašoma, tačiau fiziškai to atlikti negali.

Disartrija – neaiški kalba arba pavartojami ne tie žodžiai dėl raumenų silpnumo ar sutrikusios koordinacijos.

Disfagija – ryjimo sutrikimas dėl smegenų pakenkimo.

Hemiparezė – vienos kūno pusės silpnumas.

Hemiplegija – dalinis arba visiškas vienos kūno pusės paralyžius.

Paskelbta

Komfortas slaugoje

Kartą į mūsų skyrių atvyko užsienio slaugos studentai pagal mainų programą. Kadangi tik nedaugelis dirbančiųjų gebėjo su jais bendrauti anglų kalba, tai dialogo užmegzti nelabai sekėsi, o ir medicininio darbo jiems niekas nepatikėjo. Neilgai trukus jie niekieno neraginami pasiraitojo rankoves ir priėję prie sunkiai sergančių, gulinčių pacientų ėmė masažuoti jų kojas. Iš pradžių toks elgesys šiek tiek nustebino, o vėliau atėjo supratimas, jog iš tiesų, tai geriausia, ką galima pasiūlyti sunkiai sergančiam žmogui – prisilietimą, švelnumą, supratimą, komfortą. Ir tai buvo stipriau už bet kokius žodžius.

suo
C.Aranega nuotr.

Komforto poreikis įgimtas dalykas, jo siekiame visi – ką tik gimęs kūdikis nurimsta paimtas ant rankų ir pasūpuotas, didesnis vaikas susižeidęs koją laukia, kol mes jį apkabinsime ir „papūsime“ nubrozdinimą, senyvas žmogus atsipalaiduoja, kai jį švelniai paimam už rankos ir ją paglostom. Komfortas vienas svarbiausių gyvenimo poreikių ir neatsiejamas holistinės slaugos elementų. Komfortiškai besijaučiantys pacientai greičiau pasveiksta, lengviau susidoroja su iškilusiom problemom, greičiau reabilituojasi, o išeinantieji taikiau pasitinka mirtį. Deja, dažnai slaugytojai atsieja save nuo komforto koncepcijos. Daugumai komfortas asocijuojasi su moteriškumu, silpnumu, pataikavimu pacientams.

Kas yra komfortas?

Žodis „komfortas“ gali būti apibūdinamas kaip fizinė ir dvasinė gerovė, skausmo ir problemų nebuvimas, kūno poreikių patenkinimas, parama ar nuraminimas kenčiant psichines kančias. Tai žmogaus nuraminimas, kai jis kenčia, psichinės įtampos sumažinimas, bendravimas, paguoda, paskatinimas, padrąsinimas, pagalba, parama.

Komforto svarba bei jo vaidmuo medicinos priežiūroje nuolat kito. Nuo 1900 iki 1929 m. komfortas slaugoje traktuojamas kaip vienas svarbiausių moralinių elementų slaugoje. Nuo 1930 iki 1959 m. komfortas suprantamas kaip strategija pagrindinių tikslų slaugos priežiūroje siekimui, nuo 1960 iki 1980 m. komforto sąvoka slaugoje nublanksta, ji tampa nebe tokia svarbi. Tuo metu manoma, jog komfortas reikalingas tik tiems pacientams, kuriems netaikomas medicininis gydymas. Vėliau, sekančius tris dešimtmečius, komforto reikšmė slaugoje ėmė šiek tiek didėti, o ypač slaugant mirštančius pacientus. Deja, mirštančiųjų slauga prilyginama paprastai priežiūrai, kurią vykdyti gali neprofesionalūs slaugai.

Šiandien komfortas išlieka vienas pagrindinių poreikių visų mūsų gyvenime. Komforto sąvoka nėra jokia naujovė, apie tai kalbėjo Florence Nightingale „Slaugos užrašuose“, kur pabrėžiama, jog sergantiesiems yra labai svarbu sveikatos stiprinimas ir komforto didinimas. Tačiau iki šiol komforto siekimas slaugoje vis dar nėra deramoje vietoje. Slaugos literatūroje abstrakčiai nagrinėjama komforto sąvoka ir pabrėžiama ypatinga jos reikšmė mirštančių pacientų slaugoje. Susidaro įspūdis, jog komfortas pacientų slaugoje tampa svarbus tik tada, kai medicininis gydymas tampa nebereikalingas. Dauguma slaugos tyrinėtojų nagrinėja tik lingvistinę komforto reikšmę, nepateikdami jokių konkrečių būdų, kaip realiai pacientams padidinti komforto jausmą slaugoje. Konkrečiau apie komforto suteikimą kalbama onkologinių pacientų slaugoje. Siūlomos lengvos mankštos programos moterims po chemoterapijos, muzikinių vaizdų peržiūra jaunesniems pacientams, tačiau tiesa tokia, jog komfortas reikalingas visiems pacientams visuose slaugos etapuose.

Komforto teorija

1990 metais Katharine Kolcaba sukūrė komforto teoriją, kuri yra viena iš slaugos teorijų.

Kolcaba išskyrė 3 komforto formas:

  • Nuraminimas- pacientas po operacijos kenčia skausmą, gavęs nuskausminamųjų jis nusiramina.
  • Atsipalaidavimas – pacientas jaučiasi patenkintas, komfortiškas, jis ką tik išsprendė jo pečius slėgusias problemas.
  • Transcendencija – tai komforto būsena, kai pacientas sugeba „pakilti“ aukščiau savo diskomforto, kai jo neįmanoma išvengti ar panaikinti.

Komforto slauga – tai slaugos menas, kuris apima slaugytojo atliekamus komfortiškus veiksmus pacientui. Pacientams komfortas ypač reikalingas atsidūrus stresinėse sveikatos priežiūros situacijose. Pacientų namiškiai, draugai gali patenkinti kai kuriuos pacientų poreikius, tačiau ne visus. Likusius nepatenkintus poreikius gali identifikuoti slaugytojai bei pritaikydami komforto priemones, patenkinti paciento poreikius. Komforto priemonės padės pacientui nusiraminti, atsipalaiduoti arba įgalins „pakilti“ aukščiau savo ligos.

Komforto poreikiai atpažįstami keturiose paciento patirties kontekstuose:

  • Fizinis – siejasi su kūno jutimais ir homeostaze. Tai skausmo malšinimas, reguliarus tuštinimasis, skysčių/elektrolitų balansas, pakankamas deguonies įsotinimas, kūno padėties keitimas.
  • Psichoemocinis – siejasi su savęs suvokimu, pasitikėjimu, seksualumu, kiek žmogus svarbus kitiems. Tai pasitikėjimo palaikymas, didinimas, nepriklausomubės išlaikymas, atsipalaidavimas, religinių praktikų pritaikymas.
  • Aplinkos – tai žmogaus patirties išorinis pagrindas. Tai triukšmo mažinimas, šviesa, spalva, temperatūra, vaizdas pro langą, galimybė pabūti gamtoje, natūralumas prieš sintetiką.
  • Sociokultūrinis – tai tarpasmeniniai, šeimos ir visuomeniniai santykiai, šeimos tradicijos, ritualai. Tai požiūris į slaugą, slaugos tęstinumas, informacija ir mokymas, šeimos ir draugų paramos stiprinimas, kultūriniai papročiai.

Komforto slaugos tipai

Techniniai – skirti homeostazės palaikymui:

  • skausmo stebėjimas, valdymas, pykinimo mažinimas, kvėpavimo gerinimas
  • komplikacijų prevencija
  • vaistų skyrimas
  • pašalinių reiškinių stebėjimas.

Treniravimas – nerimo mažinimas ir sveikimo planavimas:

  • Informacijos suteikimas
  • Vilties suteikimas, išklausymas
  • Pagalbos planas sveikatos palaikymui
  • Padrąsinimas.

Nuraminimas – nesuplanuoti veiksmai, kurie padeda pacientams ir jų šeimos nariams jaustis komfortiškai:

  • Pasirenkamas transcendencijos objektas
  • Gerinama aplinka – muzika, užsiimama menu
  • Masažas, rankos palaikymas
  • Padrąsinimas
  • Prisiminimai, ramybė
  • Dabartiniai ir buvę ryšiai su žmonėmis.

Slaugytojai, kurie savo praktikoje vadovaujasi holistiniu požiūriu į pacientą, paciento komforto poreikius atpažįsta nejučiomis, specialiai negalvodami apie nuraminimą, atsipalaidavimą ir/ar transcendenciją. Slaugos problemos įvertinimas gali judėti nuo vieno poreikio prie kito, kol surandamas pagrindinis, esminis poreikis. Kintant paciento būklei svarbu nustatyti, kokiame kontekste (fiziniame, psichoemociniame, aplinkos, sociokultūriniame) pacientas ir jo šeima tikisi pagalbos. Paprastai parinkus tinkamas komforto priemones iš paciento norimo konteksto, kiti poreikiai iš dalies taip pat patenkinami arba tampa mažiau svarbūs.

Komfortas pacientų akimis

Sunkiai susirgus, praradus tam tikras kūno funkcijas, pacientai gali jausti, jog jų kūnas tapo jiems svetimas. Jis nebefunkcionuoja taip kaip anksčiau, o žmogus jaučiasi pažeidžiamas ir silpnas. Paciento kūnas tampa tyrimo objektu, jam nustatoma diagnozė, jis gydomas. Vėliau sveikstant pacientas ima jausti, jog jo funkcijos grįžta, jis vėl gali pasitikėti savo kūnu. Per savo kūną žmogus jaučiasi komfortiškai. Komfortas – tai jaustis geriau, būti sveikam, aktyviam. Būdamas sveikas žmogus nejaučia diskomforto, gali būti ramiai namuose, dirbti, užsiimti savo mėgstama veikla. Jis vėl tampa atviras pasauliui. Tačiau kaip visa tai pasiekiama?

Bendravimo svarba – pacientams labai svarbu, jog slaugytojai su jais pabūtų, pabendrautų kaip su žmonėmis, o ne tik pacientais, kuriems reikia atlikti injekcijas ar atnešti vaistų. Svarbu paklausti, kaip jie jaučiasi, ką būtų galima dar padaryti, kad pasijutų geriau, patarti, pasiūlyti pagalbą. Net ir nedidelis komforto suteikimas pacientui, didina pasitikėjimą slaugytoju kaip profesionalu.

Buvimas kartu – tai ne visada turėtų būti supranta, kaip realus buvimas, sedėjimas šalia paciento lovos. Tai rūpinimasis pacientu, globojimas. Pacientai jaučiasi saugūs, jie nebijo parodyti savo skausmo, jaučiasi įvertinti kaip žmonės, pasitiki slaugytoju. Pacientas jaučia, jog slaugytojas visada bus šalia, kai jam jo prireiks ir suteiks reikiamą pagalbą.

Ramus pokalbis – „aš čia, šalia tavęs“, „aš tave girdžiu“, „viskas bus gerai“, šie žodžiai nuramina daugelį mažesnių vaikų, o ypač jei jie tariami atitinkamu ramiu balsu ir tonu. Tai ne tik paprasti žodžiai, bet ir mamos meilės išraiška savo vaikui. Pacientui, atsidūrus ligoninėje, tenka išgyventi įvairias intervencijas, kurios gali atrodyti pacientui bauginančios ir grėsmingos. Paprastas slaugytojo pokalbis su pacientu intervencijos metu (pasiruošimas operacijai, šlapimo pūslės kateterio vedimas ir kt.) gali ženkliai sumažinti paciento patiriamą stresą. Galima paklausti apie jo šeimą, vaikus, pasidalinti juokinga istorija arba tiesiog paprastais žodžiais paaiškinti apie atliekamą procedūrą ir jos naudą. Tai padės pacientui pasijusti komfortiškiau. Tačiau ne kiekvienas pokalbis su pacientu gali nuteikti komfortiškai. Skubėjimas, nepagarba, arogancija, pašaipa pacientui suteiks priešingą efektą, pacientas jausis nepatogiai. Tad mūsų pokalbis su pacientu turėtų priminti mamos ir vaiko ramų pašnekesį. Tai buvimas su kitu žmogumi bei galimybė pasisemti kito žmogaus stiprybės ir gauti komforto.

Rankų prisilietimas – užklupus ligai, pacientams rankų prisilietimas tampa be galo svarbus komforto šaltinis. Prieš narkozę slaugytojas švelniai paliečia ir raminančiai paglosto paciento ranką, tos pačios rankos išlygina raukšles paciento lovoje, padeda pakeisti kūno padėtį, išmaudo ir nušluosto, apglebia pečius sunkiu metu. Visi šie veiksmai padeda pacientui pasijusti patogiau, komfortškiau. Jei pacientas jaučia, jog tai atliekama tik jam ir su juo kartu, o ne rutiniškai, tai dar labiau padidina komforto lygį. Ranka turi liesti ne paciento odą, raumenis, kraujagysles ar nervus, o patį žmogų. Toks prisilietimas vadinamas komfortišku.

Namų komfortas – „daktare, o kada mane išleisite namo?“, šį klausimą girdime ypač dažnai iš pacientų ir kaip bebūtų keista, jis dažnai supykdo medikus. Neretai atsakoma – „tai ko tada čia važiavote, reikėjo ir gydytis namie“. Tačiau tiesa tokia, jog ligoninės aplinka niekada neprilygs patiriamam komfortui namuose. Ligoninėje pacientą supa jam svetimi daiktai, jis turi paklusti įstaigos taisyklėms ir laikytis jos režimo. Ryškios šviesos, triukšmas darbo metu, metalinės lovos, medicininė įranga ir lygiai tokia pati palata už sienos depersonalizuoja pacientą. Kai kurios įstaigos stengiasi palatas įrengti panašesnes į namų aplinką, sušvelninti šaltą aplinką pasirinkdami minkštesnius baldus, šiltesnes spalvas, ne tokį ryškų apšvietimą, tačiau ar tikrai tai padeda pasijusti komfortiškiau? Tiesa tokia, jog dauguma pacientų nori jaustis autonomiški, patys viską kontroliuoti, net ir užklupus ligai. Slaugytojai gali paklausti :“ar valgysite vakarienę?, gal arbatos puodelio norėtumėte?, gal reikalinga dar viena pagalvė?, gal atidaryti/uždaryti langą?“ ir kt. Slaugytojas neįsakinėja, nenurodo, bet pataria, siūlo, o pacientas renkasi. Tai padeda pacientui pasijusti svarbiu, jis jaučiasi labiau atsipalaidavęs, o slaugytojams pavyksta viską ką reikia atlikti, tik švelnesniu būdu.

Daiktai iš namų – galimybė dėvėti savo rūbus ligoninėje taip pat didina pacientų komfortą. Neaiškaus dydžio, nublukę, ne kartą lopyti, keisto kvapo ligoninės baltiniai pacientą nuasmenina, būtent todėl dauguma mieliau renkasi savo pižamas, chalatus. Taip jie labiau jaučiasi savimi, arčiau namų. Savi rūbai yra tarsi skydas, saugantis pacientus nuo šaltos ligoninės aplinkos.

Komforto laikas – liga pacientus supažindina su skausmu, kuris yra nepageidaujamas ir jo nelaukiama. Susidūrus su sunkia liga, pacientai vėliau suvokia, jog kiekvienas nepatogumas, pykinimas, skausmas turi savo pabaigą. Komfortas patiriamas žinant, jog nemalonumai baigsis. Slaugytojai negali sustabdyti ligos progresavimo ar chemoterapijos pašalinių reiškinių, tačiau jis gali nuraminti pacientą, palengvinti jo nemalonią patirtį. Kiekvienas diskomfortas suteikia galimybę atsirasti komfortui. Būtent todėl daugumos pacientų poreikis komfortui gali nesutapti su ligoninės režimu. Pavyzdžiui, pacientas jaučia skausmą, tačiau paskirtą analgetiką jis galės gauti tik po dviejų valandų arba pacientas pažadinamas tam, kad jam būtų paduota tabletė miegui. Komforui laikas yra labai svarbus elementas. Jis turėtų būti suteikiamas ne „ligoninės režimu“, o „paciento režimu“, o ypač kai kalbama apie skausmą ar pacientų pažeidžiamumą.

Tad komfortas yra vidinė būtinybė, įgimtas poreikis, kuris dėl ligos, nuovargio, išsekimo nuo mūsų nutolsta. Patirdami komfortą mes jaučiamės vėl susiję su pasauliu, su gyvenimu. Tai mūsų gyvenimo tiltas.

Šaltiniai:

Bottorff Joan „The lived experience of being comforted by a nurse“, phenomenologyonline.com

Lin Chia – Chin „Comfort: a value forgotten in nursing“, 2010 Cancer nursing

http://currentnursing.com/nursing_theory/comfort_theory_Kathy_Kolcaba.html

http://comfortcareinnursing.blogspot.com/

aspmn.org/documents/…/SandraMerkelFull.pdf

Paskelbta

Eteriniai aliejai slaugoje

Ar žinojote, kad Florence Nightingale Krymo karo metu sužeistiems kareiviams ant kaktos lašindavo levandų eterinio aliejaus? Ji tikėjo, jog aromatinis aliejus sužeistuosius nuramins bei sumažins neigiamą gniuždančios aplinkos poveikį. Pasibaigus karui, iš laiško, išsiųsto 1856 m. balandžio 7 d., matyti, jog ji į Balaklavos bendrąją ligoninę pacientams užsakė šešis butelius miros ekstrakto.

 page

Aromaterapijos terminas pradėtas naudoti tik 20 a. pradžioje, tačiau šis gydymo metodas taikomas nuo seniausių laikų. Manoma, jog Kinija viena pirmųjų kultūrų ėmė naudoti kvapiuosius augalus žmogaus gerai savijautai palaikyti. Jie degino smilkalus siekdami harmonijos ir pusiausvyros. Egiptiečiai sukūrė pirmąjį distiliavimo  aparatą, kurio pagalba išgaudavo kedro eterinį aliejų. Vėliau jie naudojo kedro, gvazdikėlių, miros, muskato, cinamono kvapiuosius aliejus kūnų balzavimui.  Hipokratas žaizdotą odą gydė aromatinėmis voniomis.

Aromaterapijos renesansu laikomi 1940 metai, prasidėję Prancūzijoje. Kartą prancūzo chemiko Gattefosse laboratorijoje atlikinėjant eksperimentus įvyko sprogimas. Chemikas smarkiai nusidegino rankas ir plaštakas. Sužalotas rankas Gattefosse įmerkė į levandų aliejų. Žaizdos kuo puikiausiai užgijo, o randų bei užkrėtimo pavyko išvengti. Chemikas taip susižavėjo eteriniais aliejais bei jų poveikiu odai, jog tam paskyrė visą savo gyvenimą. Būtent Gattefose laikomas „aromaterapijos“ termino autorius – tokiu pavadinimu pasirodė jo pirmoji knyga. Kitas gydytojas, J. Valnet, eteriniais aliejais gydė kareiviams žaizdas Indokinijos kare, kai išseko antibiotikų rezervas. Tačiau viena iškiliausių slaugytojų, aromaterapijos žinovių, laikoma Madam Marguerite Maury (1895-1968). Ji dirbo chirurgijos slaugytoja ir ypač domėjosi eteriniais aliejais, kaip jie veikia odos elastingumą ir vientisumą Ji ėmėsi eterinių aliejų klasifikacijos bei įkūrė pirmąsias aromaterapines klinikas Prancūzijoje, Anglijoje bei Šveicarijoje.

Šiandien daugiau nei 20 metų aromaterapija taikoma Australijoje, Pietų Afrikoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje, o taip pat JAV. Idėja, jog slauga neatsiejama nuo malonaus kvapo ir švelnaus prisilietimo nėra nauja.  J.Watson – žmogaus rūpinimosi modelio autorė teigia, jog sveikata – tai harmonija su aplinka, o ją pasiekti gali padėti eterinių aliejų naudojimas pacientų slaugyme. Eteriniai aliejai padeda sukurti malonią, harmoningą aplinką bei padeda pacientams sveikti. Tai yra darbas su pacientu, kada išsiaiškinamos paciento problemos, tikslai, su meile ir rūpesčiu slaugytojas stengiasi padėti, sukuria harmoningą aplinką, o visa tai neatsiejama nuo holistinės slaugos.

Kaip mus veikia kvapai?

Dauguma mūsų veiksmų sąmoningai ar nesąmoningai priklauso nuo kvapų. Kasdien įkvepiame apie 23040 kartų. Kvapai mus gali įspėti apie ugnies pavojų, apie būtinybę pavalgyti, sužadinti norą prisiglausti prie kito asmens, o ką tik gimę naujagimiai pagal kvapą atranda mamos krūtį. Kvapai mus lydi visą gyvenimą.

Kai įkvepiame kvapą, cheminiai kvapo komponentai per nosį keliauja į uodžiamąjį stormenį smegenyse, o vėliau į limbinę smegenų dalį. Tai po smegenų žieve esantis struktūrinis žiedas, sudarytas iš 53 regionų ir 35 susijusių laidų, į kurių sudėtį įeina ir migdolinis kūnas bei hipokampas. Limbinė sistema atsakinga už emocijas ir atmintį. Migdolinis kūnas vadovauja mūsų emociniam atsakui į kvapus. Prisiminimai bei kvapo atpažinimas kyla iš hipokampo. Hipokampe taip pat yra kvapų cheminių medžiagų atminties saugykla. Įdomiausia, jog visi sensoriniai stimulai į limbinę sistemą patenka praėję pro aukštesnius smegenų centrus, tuo tarpu kvapai į limbinę sistemą – agresijos, baimių, aistros, norų, malonumų, poreikių ir instinktų karuselę –  patenka aplenkę „cenzorius“. Štai kodėl kvapai palieka tokius ryškius įspūdžius ir sukelia stiprias emocijas.

Kas yra aromaterapija?

Klinikinė aromaterapija – tai eterinių aliejų naudojimas juos įkvepiant arba atskiedus baziniu aliejumi naudojami tiesiogiai ant odos, pilama į vonią, dedami kompresai. Manoma, jog aromaterapijai kaip gydymo būdui, šiandien daugiau nei 1000 metų.

Eteriniai aliejai išgaunami iš augalų žiedų, lapų, sėklų, pumpurų, spyglių, žievės, medienos. Priklausomai nuo augalo savybių, eteriniai aliejai išgaunami naudojant distiliavimą garais, mechaninį spaudimą ar ekstrahavimą tirpikiu. Vienas naujesnių ir brangesnių eterinių aliejų išgavimo būdų – jų ekstrahavimas anglies dioksido pagalba. Šiandien aromaterapijoje naudojama apie 150 rūšių eterinių aliejų.

Eteriniai aliejai yra lipotrofiški – tirpstantys riebaluose. Dėka žmogaus odoje esančio lipidinio sluoksnio, eteriniai aliejai gerai absorbuojasi. Jie taip pat pagerina vaistinių tepalų įsisavinimą odoje.

Terapinis panaudojimas

3

Malonus kvapas gali pagerinti nuotaiką bei sumažinti tam tikrus klinikinius simptomus. Keletas lašelių levandų eterinio aliejaus gali išgelbėti nuo nemigos arba pagerinti nuotaiką. Jazminas, citrina, citrinžolė, pipirmėtė, bazilikas gali padėti atsikratyti sąstingio ir veikti stimuliuojančiai. Bergamotė, ramunėlė, sandalmedis gali atpalaiduoti. Saldusis apelsinas padeda vaikams sveikti po ligų.

Eteriniai aliejai retai naudojami neskiesti ant odos, dažniausiai jie skiedžiami su šalto spaudimo augaliniu aliejumi. Blogai gyjančioms žaizdoms, opoms, praguloms gydyti gali padėti levandų, bosvelijų, sandalmedžio, arbatmedžio, eukalipto, pelargonijos, ramunėlių eteriniai aliejai. 1-5 lašeliai eterinio aliejaus lašinama į  1 arbatinį šaukštelį šalto spaudimo aliejaus. Tinkamiausi šalto spaudimo aliejai – migdolų, puiklapių(tamanu), nakvišų, erškėtuogių, alyvuogių. Gaunamas 1-5 proc.tirpalas. Šis tirpalas pilamas ant sterilaus tvarsčio ir dedama ant odos. Šalto spaudimo aliejus neleis tvarsčiui prilipti prie odos. Tvarstis keičiamas du kartus paroje.

Eteriniai aliejai gali sumažinti uždegimą, pagerinti odos regeneraciją, išgydyti infekciją. Levandų, arbatmedžio, kadagio, pipirmėtės eteriniai aliejai yra efektyvūs kovoje prieš metil rezistentiškus stafilokokus (MRSA) bei vankomycinui atsparius Enterococcus faecium.

Eterinių aliejų panaudojimas sergant lėtinėmis ligomis

Eteriniai aliejai lėtinių ligų tikrai neišgydys, tačiau jie puikiai gali padėti susidoroti su stresu, neigiamom emocijom, pagerinti gyvenimo kokybę. Stresą mažina ramunėlių, nerolio, karčiųjų apelsinų, levandų, mandarinų, pelargonijų, rožių, saldžiųjų mairūnų eteriniai aliejai. Užlašinkite pasirinkto neskiesto aliejaus 3-5 lašelius ant nosinės ar vatos tampono ir palikite šalia paciento 5 min. Tokia aromaterapija gali būti kartojama kas 4 valandas arba dažniau.

Prisilietimas – vienas pirmųjų ir vienas svarbiausių priemonių bendravime. Sakoma, jei žmogus stokoja prisilietimų, jo oda alksta. Tyrimai rodo, jog lėtinėmis ligomis sergantys žmonės dažnai ilgisi prisilietimų, o pats prisilietimas gali sumažinti skausmą. Nenuostabu, jog aromaterapija derinama su prisilietimu yra tokia veiksminga. Eteriniai aliejai praskiedžiami baziniu aliejumi (3-5 proc.) ir pacientas masažuojamas arba atliekama „M“ technika.

Kas yra „M“ technika?

Ši technika buvo sukurta intensyviosios terapijos slaugytojos Dr.Jane Buckle. Tai apibūdinama kaip fizinė hipnoterapija, ji veikia raminančiai, atpalaiduojančiai tiek pacientą, tiek masažuotoją. Šio masažo metu naudojami švelnūs prisilietimai, paglostymai, nestiprūs paspaudimai tam tikrose vietose. Masažuojamos rankos, pėdos, veidas, nugara. Ši technika tinka sunkiai sergantiems, mirštantiems pacientams. Trumpą filmuką apie „M” techniką galite pažiūrėti čia: https://www.youtube.com/watch?v=OfZxM6jTr9s

Ir dar keletas panaudojimo būdų…

  • Jei norite pagerinti kvapą patalpoje, į puodelį su karštu vandeniu įlašinkite 5-10 lašelių eterinio aliejaus ir palikite neuždengtą kambaryje.
  • Patalpą aromatizuoti galite ir kitu būdu – ant šviestuvo neįjungtos elektrinės lemputės užlašinkite lašelį eterinio aliejaus ir įjunkite lempą. Lemputė šils ir skleis malonų aromatą.
  • Aromatinei voniai paruošti į nedidelį kiekį pieno ar bazinio aliejaus įlašinkite 5-7 lašelius eterinio aliejaus ir supilkite į vandenį. Vaikams, nėščiosioms užteks poros lašiukų.
  • Jei skalbinius plaunate bekvape priemone, o švelnaus kvapo vistiek norisi, tuomet prieš skalbimą į skalavimo stalčiuką įlašinkite keletą lašelių levandų ar kito eterinio aliejaus.

Atsargumo priemonės

  • Niekada nepilkite neskiesto eterinio aliejaus tiesiai ant odos.
  • Naudokite tik natūralius eterinius aliejus, o ne sintetinius kvapus.
  • Prieš naudojant eterinį aliejų išsiaiškinkite, ar žmogus nėra alergiškas, neserga astma ar pasirinktas kvapas žmogui yra malonus.
Paskelbta

Apie rankų higieną

 ruki

 Gera rankų higiena yra vienas paprasčiausių ir svarbiausių veiksmų, padedančių užkirsti kelią infekcijos plitimui bei padedantis išsaugoti pacientų gyvybes. Tai viena efektyviausių bei  pigiausių priemonių kovoje su infekcijomis.

Rankų higienos terminas apima du pagrindinius veiksmus:

  • Rankų plovimas su muilu ir vandeniu – sumažėja laikinos floros kolonijos bei mechaniškai pašalinamas nuo rankų purvas, žemės ir atskiros floros.
  • Rankų įtrinimas nedideliu kiekiu greitai veikiančiu, efektyviu antiseptiniu tirpalu, dezinfekuojančiu rankas.

 Rankų plovimo istorija

 Nuo seniausių laikų rankų plovimas muilu laikoma įprasta asmeninės higienos procedūra. Tačiau tik prieš 200 metų atrastas ryšys tarp rankų plovimo ir ligų plitimo. 1822 m. prancūzų farmacininkas pademonstravo, jog chlorido kalkių arba sodos tirpalas gali pašalinti bjaurų žmogaus kvapą bei būti naudojami kaip dezinfekantai ir antiseptikai. 1825 m. savo dokumentuose jis rašė, jog lankantieji ligonius, sergančius užkrečiamomis ligomis, rankas turėtų sudrėkinti skystu chlorido tirpalu.

1846 m. Ignaz Semmelweis pastebėjo, jog moterų po gimdymo mirtingumas didesnis ten, kur jų kūdikius priimdavo gydytojai iš bendrosios ligoninės, negu tų moterų, kurių naujagimius priimdavo akušerės atskirose ligoninėse. Jis teigė, jog gydytojai, kurie po autopsijos (skrodimo) eina iškart į akušerinę palatą, nešiojasi ant rankų bjaurią smarvę, o pogimdyvinę karštinę sukelia ant gydytojų rankų pernešamos “lavonų dalelės”, prikibusios po autopsijos. Tokiu būdu 1847 m. gegužę Semmelweis reikalavo, jog gydytojai plautų rankas chloro tirpalu eidami nuo vieno paciento prie kito. Moterų mirtingumas sumažėjo ženkliai.

Nuo 2012 metų Pasaulinė Sveikatos Organizacija (PSO) rekomenduoja plauti rankas su muilu ir vandeniu, kada jos išteptos purvu, krauju ar kitais kūno skysčiais, buvo numanomas kontaktas su sporas formuojančiais patogenais, kaip pavyzdžiui Clostridium difficile. Ir nors nei muilas, nei vanduo šių sporų nesunaikina, tačiau plaunant tinkamai, vandens ir muilo dėka sporos yra mechaniškai pašalinamos. Jei rankos nėra matomai suterštos, PSO rekomenduoja naudoti rankų dezinfekantą alkoholio pagrindu.

 Dezinfekantas ir antiseptikas, kuo jie skiriasi?

Dezinfekantas – tai cheminė priemonė (kartais fizinė), kuri sunaikina ligas sukeliančius patogenus ar kitus pavojingus mikroorganizmus, tačiau gali nesunaikinti bakterijų sporų.

Antiseptikas – tai medžiaga, kuri apsaugo ar sustabdo mikroorganizmų augimą ar veiklą, slopindama jų aktyvumą ar juos sunaikindama. Dažniausiai naudojama ant kūno audinių prieš procedūras, operacijas, kai pažeidžiamas odos vientisumas.

Odos fiziologija ir normali odos flora

Pirminė odos funkcija apsaugoti organizmą nuo vandens praradimo, saugoti kūną nuo sužeidimų bei mikroorganizmų, būti pastoviu barjeru nuo aplinkos. Oda palaiko pastovią kūno temperatūrą bei perduoda jutimus, kuriuos sukelia aplinkos dirgikliai. Be to, oda atlieka apsauginę barjerinę funkciją, išskirdama glicerolipidus bei sterolius, šios medžiagos apsaugo ir maitina odos ląsteles.

Odos storis įvairiose kūno vietose yra skirtingas – ploniausia akių vokų oda, mažiau nei 1 mm, storiausia – paduose, daugiau nei 4 mm. Oda sudaryta iš trijų sluoksnių – epidermio, tikrosios odos (dermio) ir poodžio (hipodermos).

Jei plika akimi galėtume matyti bakterijas ant odos, išvystume, jog mūsų oda yra padengta mikroorganizmų kolonijomis. Ant odos esanti flora skirstoma į dvi kategorijas:

  1. Trumpalaikė flora – ji laikosi paviršiniuose odos sluoksniuose ir lengvai pašalinama plaunant rankas. Dažniausiai tai įvairūs mikroorganizmai, kurie randami sveikatos priežiūros įstaigose.
  2. Reziduojanti flora arba ilgalaikė, kuri yra įsitvirtinusi gilesniuose odos sluoksniuose ir sunkiau pasišalina.

Kai kurių sveikatos priežiūros darbuotojų rankos gali būti užkrėstos rezidentine patogenine flora – mielių grybeliais, auksiniu stafilokoku, gram neigiamom bacilom. Nedideli odos sužalojimai, įbrėžimai, pleistro nuplėšimas, o taip pat cheminių medžiagų poveikis sumažina apsauginį odos barjerą, kurį užtikrina glicerolipidai bei steroliai. Kai šios medžiagos pašalinamos nuo odos, odai prireikia apie 6 val kad būtų atkurta 50 proc. šių medžiagų sekrecija ir 5-6 dienų, kad odos apsauginė sekrecinė funkcija būtų atkurta pilnai. Tad sveikatos priežiūros darbuotojai turi nuolat savo rankas įtrinti apsauginiais kremais bei losjonais.

Patogenų perdavimas per rankas

Patogenai nuo vieno paciento perduodami kitiems pacientams per sveikatos priežiūros darbuotojų rankas. Tai nutinka dėl šių priežasčių:

  1. Patogeniniai organizmai gyvena ant pacientų odos ir įvairių objektų aplinkoje.
  2. Dalis šių organizmų patenka ant sveikatos priežiūros darbuotojų rankų.
  3. Patogeniniai organizmai gali tapti nuolatine gyvenančia flora ant sveikatos priežiūros darbuotojų rankų.
  4. Kryžminis užsikrėtimas patogeniais organizmais įvyksta per suterštas rankas.

(PSO šaltinis, 2009)

Užsikrėtimas sveikatos priežiūros įstaigoje gali įvykti ne tik per infekuotas, šlapiuojančias žaizdas, bet ir per normalią nepažeistą odą, kolonizuotą patogenais. Mikroorganizmai dažniausiai įsikuria tarpvietės ar kirkšnių srityje, o taip pat pažastyse, liemens srityje, rankose bei po nagais. Kiek patogenų turi kiekvienas pacientas priklauso nuo įvairiausių veiksnių. Pavyzdžiui, sergančiųjų lėtiniu dermatitu, diabetu ar lėtiniu inkstų nepakankamumu oda dažnai yra kolonizuota auksiniu stafilokoku.

 Patogenai iš aplinkos

Dažniausiai sutinkami patogenai sveikatos priežiūros įstaigose yra: gram neigiamos bacilos, auksinis stafilokokas, enterokokai bei Clostridium difficile. Darbuotojai šiais patogenais gali susiteršti rankas ar pirštines prisiliesdami prie negyvų objektų.  Pacientų marškiniai, patalynė, lova bei kiti pacientų naudojami objektai gali būti užkrėsti patogeniniais organizmais. Užkrėstos gali būti lovų pakeliamos grotos, spintelių rankenėlės, pacientų oda. Patogenai gali įsikurti prie kriauklės, ant vandens reguliavimo rankenėlių, muilo dozatoriaus ir kt. O taip pat patys pacientai gali būti infekcijos šaltiniais. Slaugytojai labai lengvai gali užsikrėsti nuo naujagimių, kurie serga respiraciniu sincitiniu virusu tiesiog po naujagimio apžiūros palietusios savo nosį ar burną.

Sveikatos priežiūros darbuotojų perduodami patogenai

Tyrimai rodo, jog po priaugintais nagais bei atsilupinėjusiu nagų laku randama gana didelė koncentracija bakterijų, dažniausiai stafilokokų, gram neigiamų bakterijų, Corynebacterių bei mielių grybelių. Todėl medicinos personalui rekomenduojama vaikščioti su ne ilgesniais kaip 0,5 cm nagais bei vengti priaugintų nagų, atsilupinėjusio nagų lako – tai puiki terpė įsikurti mikroorganizmams. Nesugadintas nagų lakas pavojaus nekelia, tačiau jis turėtų būti ne senesnis kaip 4 dienų. Vėliau gali atsirasti įvairių įtrūkimų, atsilupinėjimų, ne visada matomų plika akimi.

Užfiksuota nemažai atvejų JAV kai medicinos personalas dėl netinkamų nagų sukėlė infekcijos protrūkius skyriuose. Pavyzdžiui, naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje buvo fiksuotas pseudomonos protrūkis, kurio priežastimi tapo dvi slaugytojos – viena nešiojo priaugintus nagus, kita – ilgus natūralius nagus.

Tad PSO ragina kiekvieną sveikatos priežiūros įstaigą turėti savo taisykles dėl sveikatos priežiūros darbuotojų nagų bei teigia, jog „sveikatos priežiūros darbuotojai negali nešioti priaugintų nagų ar jų galiukų („tipsų“), jei tiesiogiai kontaktuoja su pacientais, o natūralūs nagai turi būti trumpi – ≤0,5 cm ilgio. Dauguma ligoninių, slaugos namų šių PSO rekomendacijų ir laikosi.

Panašūs tyrimai rodo, jog auksinis stafilokokas, enterobakterijos dažnai randamas po sveikatos priežiūros darbuotojų žiedais, laikrodžiais dėvimais ant riešo bei nagais ilgesniais nei 2 mm. Egzistuoja didesnė tikimybė įsikurti patogenų kolonijoms odoje po žiedu nei paprastai ant rankų, kai žiedas nedėvimas. Kita studija rodo, jog net 40 proc. tirtų slaugytojų po savo žiedais nešiojosi gram neigiamas bacilas. Tuo tarpu kitas tyrimas rodo, jog po rankų plovimo tiek slaugytojai su žiedais, tiek be žiedų bakterijų kolonijų skaičius buvo panašios. Tad panašu, jog šioje vietoje dar reikia išsamesnių tyrimų. Tuo tarpu PSO rekomenduoja, nenešioti žiedų bei kitų papuošalų dirbant su pacientais, vestuvinis žiedas galimas, tačiau dirbat padidintos rizikos skyriuose – intensyvios terapijos, operacinėse – visi žiedai bei papuošalai turi būti nusiimami.

Kas geriau – muilas ar antiseptikas?

Taigi, tinkamai praktikuojama rankų higiena ženkliai sumažina infekcijų protrūkius sveikatos priežiūros įstaigose. Buvo atlikti įvairūs tyrimai, kuriais buvo siekiama išsiaiškinti, kas geriau – paprastas muilas ir vanduo ar cheminiai rankų antiseptikai, siekiant užkirsti kelią infekcijoms. Nustatyta, jog teisinga rankų higiena naudojant antiseptiką yra efektyvesnė nei naudojant paprastą muilą, Tačiau tam įtakos turi daugelis faktorių – ar teisingai atliekama rankų higiena, nagų ilgis, ar nešiojami žiedai, ar muilas, ploviklis nėra užkrėsti bakterijomis, o taip pat iš kitos aplinkos pakliuvę patogenai.

Plaunantis rankas su muilu ir vandeniu, detergentų dėka pašalinami nešvarumai, žemės bei įvairios organinės dalelės nuo rankų. Paprastas muilas pasižymi minimaliu antimikrobiniu aktyvumu, kuris tik iš dalies sunaikina ar stabdo mikroorganizmų augimą. Plaunant rankas su muilu pašalinama laikina flora nuo rankų, tačiau nenusiplauna patogenai, gyvenantys ant sveikatos priežiūros darbuotojų rankų.

Kalbant apie antiseptikus, sveikatos priežiūros įstaigose jų naudojama daug ir įvairių, tačiau dažniausiai naudojamas alkoholio pagrindu. Tiesa, renkantis antiseptiką, būtina apsvarstyti du aspektus:

  • Antiseptiko efektyvumas prieš patogenus
  • Kiek kenksmingas antiseptikas žmogaus odai

Dauguma alkoholio pagrindu pagaminti antiseptikai sudaryti iš izopropanolio, etanolio, n-propanolio ar jų mišinio. 60%–95% alkoholio tirpalo koncentracija yra laikoma efektyviausia, didesnė koncentracija mažiau efektyvi. Alkoholiai pasižymi puikiu germicidiniu aktyvumu laboratorijoje prieš gram teigiamas ir gram neigiamas vegetatyvines bakterijas, o taip pat grybelius bei antibiotikams atsparius patogenus. Herpes virusai, žmogaus imunodeficito virusas, gripo, respiracinis sincitinis virusas, vakcinija virusas in vitro sąlygomis taip pat jautrus alkoholiui. Hepatito B virusas mažiau jautrus, tačiau paveiktas 60-70% alkoholio, žūsta. Hepatito C virusas taip pat jautrus šiam procentui alkoholio ir žūsta. Tačiau nepaisant didelio efektyvumo prieš organizmus, alkoholis pasižymi mažu efektyvumu prieš bakterijų sporas, pirmuonių cistas, virusus be lipidinio apvalkalo. Alkoholiai pasižymi staigiu germicidiniu efektu ant odos, tačiau ilgesniu, išliekančiu antimikrobiniu aktyvumu nepasižymi bei neslopina bakterijų augimo po panaudojimo. Po šio antiseptiko panaudojimo bakterijos ant rankų lėtai vėl auga. Alkoholio pagrindu antiseptikai netinkami naudoti, jei rankos yra matomai purvinos ar suterštos biologiniais žmogaus skysčiais, tokiu atveju, jos pirmiausiai plaunamos muilu su vandeniu. Po plovimo naudojamas antiseptikas alkoholio pagrindu, kuris įtrinamas į rankas.

Aseptinis rankų paruošimas

Rankų plovimo technika

Procedūros trukmė – 40-60 sek.

  1. Sudrėkinkite rankas vandeniu.
  2. Išspauskite muilo tiek, kad juo padengtumėte visą rankų paviršių.
  3. Trinkite rankas delnas į delną.
  4. Dešinįjį delną trinkite į kairįjį išorinį plaštakos paviršių su išskėstais pirštais ir tą patį atlikite kita ranka.
  5. Trinkite delnas į delną išskėstais kaip vėduoklė pirštais.
  6. Įtrinkite pirštų nugarėles į priešingą delną pirštai susikabinę.
  7. Kairįjį nykštį apglėbkite dešiniąja plaštaka ir sukamaisiais judesiais įtrinkite muilu, tą patį atlikite kita ranka.
  8. Dešinės rankos pirštus judesiais aukštyn žemyn įtrinkite į kairįjį delną, tą patį atlikite kita ranka.
  9. Nuplaukite rankas vandeniu, venkite naudoti karštą vandenį – didėja dermatito rizika.
  10. Nusausinkite rankas vienkartiniu rankšluosčiu.
  11. Rankšluosčiu užsukite čiaupą.

Tais pačiais judesiais įtrinamas antiseptikas alkoholio pagrindu, tik nenaudojamas vanduo ir rankos nesausinamos rankšluosčiu, jos greitai išdžiūsta pačios.

H1

5 momentai, kuomet reikalinga rankų higiena

  1. Prieš kontaktą su pacientu – kad apsaugotume pacientą nuo kenksmingų patogenų, kurie įsikūrę ant jūsų rankų.
  2. Prieš aseptinę procedūrą – kad apsaugotume pacientą prieš kenksmingus patogenus bei užkirstume kelią paciento patogenams pakliūti į jo kūną.
  3. Susiteršus rankas kūno skysčiais ir po pirštinių nusimovimo – kad apsaugotume save ir darbo aplinką nuo kenksmingų patogenų.
  4. Po kontakto su pacientu – kad apsaugotume save ir aplinką nuo kenksmingų patogenų.
  5. Po kontakto su paciento aplinka, jei lietėte paciento spintelę, lovą ir kt.- kad apsaugotumėt save ir aplinką, kurioje dirbate nuo pavojingų patogenų.

(pagal PSO,2012)

 Pirštinių naudojimas

  • Plaukite rankas prieš apsimaunant ir nusimaunant pirštines.
  • Pirštinių naudojimas nepakeičia rankų higienos.
  • Pirštinės naudojamos esant sąlyčiui su krauju ar kitais kūno biologiniais skysčiais, potencialiai užkrėsta medžiaga.
  • Po kontakto su pacientu pirštines nusiimkite ir išmeskite, nenaudokite tų pačių pirštinių kelis kartus.
  • Nusiėmus pirštines nusiplaukite rankas arba naudokite dezinfekantą alkoholio pagrindu.

Vienkartinės pirštinės apsaugo:

  • Slaugytojus nuo paciento patogenų
  • Pacientus nuo slaugytojų patogenų
  • Nuo patogenų perdavimo vienam pacientui nuo kito paciento.

Rankų odos reakcijos, susijusios su rankų higiena

Rankų higiena sveikatos priežiūros darbuotojams dažnai iššaukia :

  • Iritacinį kontaktinį dermatitą – rankų oda išsausėja, tampa sudirgusi, niežtinti, kartais suskilinėja ir kraujuoja. Simptomai gali būti labai lengvi ir gali būti labai sunki forma, sutrikdanti darbingumą. JAV tyrimai rodo, jog 25 proc. slaugytojų kankina ši problema. Vertėtų nepamiršti, jog pažeidus odos vientisumą, pakinta ir jos flora, joje gali apsigyventi stafilokokai bei gram neigiamos bacilos. Todėl sveikatos priežiūros darbuotojams rekomenduojama nuolat naudoti rankoms emolientus bei drėgmę sulaikančius kremus – humektantus.
  • Alerginį kontaktinį dermatitą – šis dermatitas yra retesnis, dažnai pasireiškia kaip alerginis atsakas į tam tikrą rankų higienai naudojamą medžiagą ar pirštines. Pasireiškia paraudimu, patinimu, niežuliu. Dažniausiai jį išprovokuoja rankų priežiūros priemonėse esantys konservantai, kvapiosios medžiagos. Alkoholio turintys dezinfekantai retai sukelia alergines reakcijas. Taip pat gali pasireikšti alergija latekso pirštinėms, tad jos keičiamos kitos sudėties pirštinėmis, nebenaudojamas talkas pirštinių viduje.

 Rankų higienos įgūdžių ugdymas

Taigi, rankų higiena yra vienas paprasčiausių ir pigiausių priemonių, apsaugančių nuo hospitalinės infekcijos, tačiau tyrimai rodo, jog vidutiniškai sveikatos priežiūros darbuotojai rankų higienai skiria tik puse tam būtino laiko. Anot atliktų studijų, tinkamiausiai rūpinamasi rankų higiena savaitgaliais bei pediatrijos skyriuose, žemiausi rankų higienos įgūdžiai intensyviosios terapijos skyriuose, atliekant įvairias procedūras, kai yra grėsmė bakteriniam užkrėtimui bei slaugant sunkiai sergančius pacientus.

Kas trukdo tinkamai rankų higienai?

  • Nepasiekiamos rankų higienos priemonės
  • Odos sudirgimas po rankų higienos
  • Manymas, jog rankų plovimas ir dezinfekavimas yra kenksmingas odai
  • Slaugos prioritetai (labiau reikia pasirūpinti pacientu nei nusiplauti rankas)
  • Rankų higienos standartų nežinojimas
  • Paskatų stoka
  • Neužtenka laiko rankų higienai
  • Užmaršumas
  • Didelis darbo krūvis, personalo stoka
  • Rankų higienos ir infekcijos perdavimo ryšio nežinojimas.

Siekiant sumažinti hospitalinės infekcijos plitimą, sveikatos priežiūros įstaigose būtina:

  • Pasiekiamuose vietose įrengti dispenserius su rankų plovimo ir dezinfekavimo priemonėm.
  • Aprūpinti personalą emolientais, kad sumažėtų kontaktinio dermatito atvejų.
  • Mokyti personalą apie rankų higienos ir infekcijos plitimo ryšį.
  • Mažinti pacientų skaičių tenkantį vienam slaugytojui.
  • Sukurti antiseptinės rankų higienos kultūrą savo įstaigoje (iškabinti gerai matomoje vietoje rankų higienos protokolus, visiems sveikatos priežiūros darbuotojams juos pristatyti ir pademonstruoti, stebėti ir skatinti ne tik slaugytojus, bet ir pagalbinius darbuotojus, gydytojus, maisto išdavėjus ir kt. tinkamai atlikti rankų higieną.

 Parengta pagal wildirismedicaleducation.com medžiagą

Paskelbta

Kiaušidžių vėžys. Ką būtina žinoti kiekvienai?

moteris

Lietuvoje kasmet 400- 450 moterų suserga kiaušidžių vėžiu. Ši liga dažnai vadinamas tyliuoju žudiku, nes neturi jai specifinių požymių, o moterys apie ją dažnai sužino pavėluotai. Daugiau nei pusė kiaušidžių vėžio atvejų nustatoma tik III-IV stadijoje. Šiai ligai pažaboti nėra sukurtos efektyvios patikros, kuri leistų sumažinti tikimybę susirgti kiaušidžių vėžiu, tad moterims lieka vienintelė išeitis – reguliariai lankytis pas ginekologą bei stebėti savo savijautą. 

Kiekviena, bet kokio amžiaus moteris, turėtų atkreipti dėmesį į šiuos 8 požymius, kurie gali būti kiaušidžių vėžio simptomai: 

  • Nuolatinis diskomfortas pilve (dujų susikaupimas, nevirškinimo jausmas, spaudimo jausmas, pilvo pūtimas, spazmai ) ar skausmas;
  • Pykinimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas, dažnas šlapinimasis;
  • Apetito praradimas;
  • Pilnumo jausmas net ir po lengvų užkandžių;
  • Svorio padidėjimas ar sumažėjimas be aiškios priežasties;
  • Kraujavimai iš makšties ne menstruacijų metu;
  • Spaudimas dubenyje (tarsi norėtųsi nusišlapinti ar pasituštinti visą laiką);
  • Nuolatinis nugaros ar kojų skausmas.

Tad apie viską nuo pradžių.

Kas yra vėžys?

Mūsų kūnai sudaryti iš daugybės skirtingų ląstelių, kurios auga ir dalijasi, tam, kad būtų užtikrinta organizmo sveikata. Kai ląstelė pasensta ar yra pažeidžiama, ji miršta, o jos vietą pakeičia nauja ląstelė.

Kartais ląstelės DNR pakinta ar yra pakenkiama, tuomet atsiranda mutacijos, kurios įtakoja normalų ląstelės augimą bei dalijimąsį. Ląstelė nebemiršta, kaip turėtų, o naujos ląstelės pradeda augti ten, kur jų nereikia. Atsiradusios papildomos ląstelės suformuoja audinių masę – auglį. Vėžiu vadinamas procesas, kuomet pakitusios ląstelės nekontroliuojamai dalijasi bei plinta į kitus organizmo audinius.

Apie kiaušides

Kiaušidės – tai poriniai, ovalios formos moters lyties organai, esantys apatinėje pilvo dalyje, mažajame dubenyje, po vieną kiaušidę iš gimdos kairės ir dešinės pusės. Kiaušidėse bręsta moteriškos lytinės ląstelės- kiaušinėliai bei gaminami moteriški hormonai – estrogenas ir progesteronas, o taip pat šiek tiek vyriškųjų hormonų – testosterono.

ovaries

Kiaušidės yra sudarytos iš 3 pagrindinių ląstelių:

  1. Epitelinių ląstelių – šios ląstelės gaubia kiaušides.
  2. Germinogeninių ląstelių – šios ląstelės randamos kiaušidės viduje, kurios atsakingos už kiaušinėlių gamybą.
  3. Stromalinių ląstelių – iš šių ląstelių sudarytas struktūrinis audinys, palaikantis kiaušides kartus bei išskiriantis hormonus.

Kiekviena šių ląstelių gali peraugti į skirtingo tipo navikus. Kiaušidžių navikai gali būti gerybiniai (nevėžiniai) ir piktybiniai (vėžiniai). Piktybiniai navikai gali išplisti (metastazuoti) į kitas kūno dalis. 90 proc. kiaušidžių vėžių yra epiteliniai. Jie prasideda iš epitelinių ląstelių, dengiančių Falopijaus vamzdį ar kiaušidę.

Rizikos faktoriai

Manoma, jog egzistuoja tam tikri rizikos faktoriai, kurie gali įtakoti kiaušidžių vėžio atsiradimą:

  • Moters amžius – su amžiumi rizika susirgti kiaušidžių vėžiu didėja, tai dažna 50-79 metų amžiaus moterų liga.
  • Paveldimumas – esate didesnėje rizikoje, jei artimas kraujo ryšiu giminaitis sirgo krūties vėžiu apie 50 metus ar kiaušidžių vėžiu bet kokiame amžiuje.
  • Reprodukcinė istorija – dažniau serga negimdžiusios moterys ar tos, kurios sunkiau pastojo.
  • Pakaitinė  hormonų terapija didina riziką susirgti kiaušidžių vėžiu.
  • Etniškumas –Rytų Europos žydės moterys yra didesnėje rizikoje susirgti šia liga.
  • Endometriozė – ši liga taip pat priskiriama prie rizikos faktorių.

Šie rizikos faktoriai gali įtakoti epitelinio kiaušidžių vėžio atsiradimą, kitų rūšių kiaušidžių vėžio rizikos faktoriai nėra žinomi.

Genų mutacijos

Kiekvienas turime BRCA1 ir BRCA2 genus, kurie žinomi kaip auglių supresoriai. Šių genų mutacijos siejamos su krūties bei kiaušidžių vėžio paveldimumu.

Moterims, kurioms nustatomas teigiamos BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijos yra didesnėje rizikoje susirgti tiek kiaušidžių, tiek krūties vėžiu. Paprastai, moterims, turinčioms  teigiamas šių genų mutacijas, gali išsivystyti krūties vėžys jaunesniame amžiuje, o kiaušidžių vėžys – vėlesniame amžiuje. Tam tikrose populiacijose BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijos paplitusios labiau – tai tarp rytų Europos žydų ( rizika 1 iš 40), Kanados prancūzų, Islandijos bei Danijos populiacijų.

Kaip liga pasireiškia?

Kiaušidžių vėžys vadinamas tyliuoju moterų žudiku. Ši liga neturi jai būdingų specifinių požymių, ligos požymiai yra neryškūs ir dažnai priskiriami kitiems negalavimams. Tokius pačius pojūčius moterys gali justi sirgdamos ir kitomis ligomis. Tačiau į aukščiau išvardytus požymius būtina atkreipti dėmesį jei šie požymiai yra:

  • Dažni – kartojasi daugiau nei 12 kartų per mėnesį.
  • Nuolatiniai – tai tęsiasi daugiau nei 3 savaites.
  • Nauji – anksčiau nieko panašaus nejautėte ir prasidėjo pastaruoju metu.

Tokiu atveju būtina kuo skubiau apsilankyti pas ginekologą ir atlikti išsamius tyrimus.

Kaip liga diagnozuojama?

Esant įtarimams dėl kiaušidžių vėžio būtina:

  • Išsami ginekologinė apžiūra
  • Transvaginalinė ar pilvo echoskopija
  • CA-125 kraujo tyrimas

Šie tyrimai efektyviausi, kai atliekami kombinuotai. Gydytojas taip pat gali paskirti kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimą, tačiau kiaušidžių vėžys diagnozuojamas tik atlikus biopsiją chirurginės operacijos metu.

Kas yra CA-125?

Tai yra baltymas, kurį gamina tam tikros rūšies kiaušidžių vėžys. Nežymiai CA-125 gali padidėti esant tam tikros būsenoms:

  • Endometriozei
  • Fibroidams
  • Dubens uždegiminėms ligoms
  • Nėštumui

CA-125 nėra tikslus kiaušidžių vėžio žymuo, jis gali rodyti tik uždegimą mažojo dubens srityje. Ankstyvose kiaušidžių vėžio stadijose šis žymuo padidėja tik pusei sergančiųjų moterų. Vėlesnėse vėžio stadijose šis žymuo būna padidėjęs 90 proc. sergančiųjų. Šis žymuo taip pat atspindi gydymo efektyvumą, sergant kiaušidžių vėžiu. Normos riba- 0–35 KU/l (arba U/ml).

Kiaušidžių vėžio stadijos

Kiaušidžių vėžio stadijos, kaip ir kitų vėžių, priklauso kiek jis išplito nuo pirminio pažeisto organo.

I stadija: vėžys yra tik kiaušidėse.

II stadija: vėžys išplito į gimdą, kiaušintakius, šlapimo pūslę, riestinę žarną ar kitus dubens organus.

III stadija: vėžys išplito už dubens organų ir/ar į limfinius mazgus.

IV stadija: vėžys išplito į tolimuosius organus kaip kepenis ar plaučius.

Jei kiaušidžių vėžys nustatomas ankstyvose stadijose, 90 proc.atvejų yra išgydoma. Deja, dažnai šis vėžys diagnozuojamas vėlyvose stadijose, kadangi neturi savo ligai specifinių požymių.

Gydymas

Patvirtinus kiaušidžių vėžio diagnozę, paprastai gydymas prasideda chirurgine operacija. Jos metu pašalinamos kiaušidės, gimda, kiaušintakiai ir gimdos kaklelis. Dažnai pašalinami ir pilvo limfmazgiai. Toliau gydoma radioterapija ar chemoterapija, o kartais taikomi abu šie metodai, priklausomai nuo vėžio stadijos.

Profilaktika

  • Du kartus per metus kiekviena moteris privalo apsilankyti pas savo ginekologą, esant aukščiau paminėtiems simptomams, prašykite tikslesnio ištyrimo, ypač jei jūsų giminėje buvo sergančiųjų krūties ar kiaušidžių vėžiu.
  • Manoma, jog moterys, kurios 5 ir daugiau metų vartoja oralinius kontraceptikus, rečiau suserga kiaušidžių vėžiu, tačiau kontraceptikai su dideliu estrogenų kiekiu padidina riziką susirgti krūties vėžiu 20-49 metų moterims. Kontraceptikai su mažesniu estrogenų kiekiu, krūties vėžio rizikai įtakos neturi (breastcancer.org).
  • Valgykite kuo daugiau daržovių. Vieno tyrimo metu nustatyta, kad moterys su kiaušidžių vėžio diagnoze valgančios daug daržovių (išskyrus bulves)  išgyveno penkis ir daugiau metų. Ypač naudingi brokoliai, kopūstai bei kalafiorai.
  • Manoma, jog gausus pieno produktų vartojimas taip pat neigiamai veikia sergančias kiaušidžių vėžiu moteris. Rizika anksti mirti padidėja 30 proc. Taip pat pastebėta, jog dažniau kiaušidžių vėžiu suserga tos moterys, kurių mityboje vyrauja riebalai.
  • Pasak, American Journal of Clinical Nutrition, 2010, moterys kurios vartoja daug perdirbtos mėsos –dešrų, dešrelių, yra didesnėje rizikoje susirgti vėžiu. Įtraukus į valgiaraštį žuvį, rizika susirgti vėžiu, mažėja.
  • Reguliariai sportuokite. Sportas stiprina imuninę sistemą, gerėja kraujotaka, laikysena, mažiau galimybių antsvoriui, tačiau svarbu atminti, jog per didelis fizinis krūvis alina imuninę sistemą, tad svarbu saikas.
  • Išsimiegokite. Naktinės pamainos, neišsimiegojimas didina riziką susirgti krūties ir kiaušidžių vėžiu. Miego metu išsiskiria hormonas melatoninas, kuris pasižymi antioksidacinėmis savybėmis, jo dėka apsaugomos ląstelės nuo pažeidimų. O taip pat melatoninas mažina estrogeno gamybą kiaušidėse. Esant miego trūkumui mažėja melatonino kiekis, o tuo pačiu organizme didėja estrogenų kiekis. Didelis estrogenų kiekis jau savaime yra rizikos faktorius atsirasti krūties ar kiaušidžių vėžiui.
  • Išmokite susidoroti su stresu. Stresas didina riziką susirgti vėžiu. 2013 metais Teksaso mokslininkai atrado vėžinių ląstelių baltymą, kurį pavadino Src. Tai yra normalus genas, tačiau susijungęs su streso hormonais tampa onkogenu ir atakuoja mūsų silpniausias vietas.

DONATE NOW

Paskelbta

Kepenų ciroze sergančiųjų slauga

00

Kepenų cirozė – tai lėtinė kepenų liga, kurios metu pažeidžiamos kepenų ląstelės, o jų vietą užpildo jungiamasis audinys, todėl nyksta normali kepenų struktūra, sutrinka kepenų kraujotaka ir vystosi jų nepakankamumas.

Ligos priežastys

Kepenų cirozė yra lėtinė liga, trunkanti metų metus. Vienas dažniausių jos sukelėjų yra alkoholis, o taip pat lėtiniai B ir C virusiniai hepatitai. Retesnės priežastys – tai medikamentinis ir toksinis kepenų pažeidimas, autoimuninės ir metabolinės ligos (Vilsono liga – kai sutrinka vario apykaita, hemachromatozė – sutrinka geležies apykaita, cistinė fibrozė, galaktozemija ir kt.), tulžies latako obstrukcija.

Kaip liga pasireiškia?

Ilgą laiką sergantysis jokių požymių gali nepastebėti. Dažnai tik sutrikus normaliai kepenų kraujotakai, išryškėja kepenų cirozei būdingi požymiai. Kepenų cirozės atsiradimo požymius galima suskirstyti į kompensuotos cirozės ir dekompensuotos cirozės požymius.

Kompensuota cirozė reiškia, jog kepenys yra stipriai pažeisti, tačiau jos dar yra pajėgios atlikti daugybę savo funkcijų. Žmogus gali justi kai kuriuos simptomus arba nejausti nieko ir gyventi ilgus metus be jokių rimtesnių komplikacijų.

Dekompensuota cirozė reiškia, jog kepenys yra labai stipriai pažeistos, jos nebepajėgia atlikti savo funkcijų. Atsiradusios komplikacijos yra gyvybiškai grėsmingos.

Kepenų cirozės simptomai:

Kompensuota Dekompensuota
  • Retkarčiais pakylanti temperatūra
  • Nevirškinimo jausmas
  • Kraujagyslinės „žvaigždutės“ ant kūno
  • Delnų eritema (paraudimas)
  • Pilvo skausmas
  • Nepaaiškinamas kraujavimas iš nosies
  • Padidėjusios, kietos kepenys
  • Kulkšnių patinimas
  • Blužnies padidėjimas
  • Ascitas
  • Gelta
  • Silpnumas
  • Raumenų nykimas
  • Svorio kritimas
  • Nuolatinis nedidelis karščiavimas
  • Būgno lazdelių formos pirštai
  • Purpura – nedidelės kraujosrūvos odoje ir gleivinėje (dėl sumažėjusių trombocitų skaičiaus)
  • Kraujavimas iš nosies
  • Dažni odos pažeidimai
  • Hipotenzija
  • Išretėję odos plaukai
  • Balti nagai
  • Hormoniniai sutrikimai : moterims išnyksta mėnesinės, vyrams pasireiškia sėklidžių atrofija, krūtų padidėjimas, moteriškas plaukuotumas, impotencija.

Diagnostiniai tyrimai

Kepenų cirozei diagnozuoti atliekami šie tyrimai:

  • Kompiuterinė tomografija ar kepenų echoskopija – nustatomas pakitęs kepenų vaizdas.
  • Kraujyje būna padidėjęs bilirubinas, ALT, AST kiekis, pailgėjęs protrombino laikas bei randama krajyje amoniako – šie pakitimai rodo kepenų ląstelių pažeidimus.
  • Laparoskopija ir kepenų biopsija – matomas tikrasis kepenų vaizdas.
  • Paracentezė – tiriamas ascito skystis ir jame esančios ląstelės, baltymai bei bakterijos.
  • Ezofagoskopija – tiriama dėl varikozinių mazgų stemplėje.

Gydymas

Medikamentinis:

  • Diuretikai – jie sumažina ascitą ir skysčių susikaupimą organizme.
  • Laktulozė (duphalac) – vidurius laisvinati priemonė, ji skaidoma storojoje žarnoje ir gamina pieno rūgštį. Pieno rūgštis mažina žarnyno pH, todėl mažėja bakterijų flora ir gaminamas mažesnis kiekis amoniako. Taip pat pieno rūgštis stimuliuoja peristaltiką ir didina osmosinį slėgį žarnyne, todėl iš išmatų rezorbuojamas mažesnis kiekis skysčių.Pacientas jos gauna pakankamai, jei du-tris kartus per parą minkštai tuštinasi. Amoniako kiekiui sumažinti pacientui gali būti skiriamos ir klizmos.
  • Antihipertenziniai vaistai gali būti skiriami, kad sumažėtų vartų venų hipertenzija.

Chirurginis:

  • Paracentezė – pilve padaromas nedidelis pjūvis, įvedamas vamzdelis per kurį pasišalina pilve susikaupęs skystis. Tokiu būdu pacientui sumažėja diafragmos ir plaučių spaudimas. Šios procedūros metu gali būti lašinamas albuminas, kad dalis skysčių grįžtų į kraujotaką.
  • Ezofagogastrinė intubacija – įvedamas Blekmoro zondas ir išpučiami balionėliai, kurie užspaudžia kraujuojantčius mazgus. Gali būti taikoma ir endoskopinė skleroterapija – kai endoskopo pagalba kraujuojantys mazgai sklerozuojami.

Slaugos problemos ir jų sprendimai

Nesubalansuota mityba,  mityba neatitinkanti  kūno poreikių

Pacientai, sergantys kepenų ciroze, gali atsisakyti valgio dėl dažno pykinimo, vėmimo, nevirškinimo jausmo, ascito. Jie netenka svorio, atrodo išsekę, sutrinka žarnyno veikla, nyksta raumenys. Bloga tokių pacientų mityba susijusi su blogesne ligos išeitimi.

Rekomenduojama pacientams per parą suvartoti 25-40 kcal/kg svorio. Maiste kiek įmanoma vengiama druskos. Dietoje turėtų vyrauti paprastieji angliavandeniai, kurie yra pagrindinis energijos šaltinis. Riebalų skiriama sumažintas kiekis – dėl kepenų pakenkimo jie sunkiau absorbuojasi ir gali sukelti nemalonius pojūčius žarnyne. Baltymų skiriama daugiau arba normalus kiekis, atsižvelgiant į paciento būklę. Valgant daugiau baltymų, jų kiekis didėja ir kraujo serume, todėl  mažėja edemos bei skatinama kepenų ląstelių regeneracija. Tačiau jei kraujyje didėja amoniako kiekis ir pacientas darosi encefalopatiškas, baltymai mažinami. Amoniako absorbciją taip pat mažina laktulozė.

 Maistas turėtų būti šiltas, minkštos konsistencijos, neaštrus, be druskos. Jei pacientas apetito neturi, patiekite nedideles porcijas, tačiau dažniau. Jei reikia pagalbos, pamaitinkite. Po valgio leiskite pakankamai pailsėti.

Tokiems pacientams burnoje gali atsirasti žaizdelių, kraujuoti dantenos, sklisti blogas kvapas iš burnos, todėl labai svarbi yra burnos higiena. Prieš valgį  duokite pacientui prasiskalauti burną, po valgio taip pat prasiskalaukite burną, o opeles patepkite gydomaisiais tepalais.

Nuolat sekite gliukozės, albumino, baltymų bei amoniako kiekius kraujo serume.

Patarkite pacientui visiškai atsisakyti alkoholio, rūkymo, kofeino.

Jei pacientas labai išsekęs, gali prireikti maitinimo per zondą.

Per didelis skysčių susikaupimas  organizme

Skysčiai organizme gali kauptis dėl sumažėjusio antidiurezinio hormono (vazopresino) kiekio, sumažėjus baltymų kraujo plazmoje, prastos mitybos, gausaus skysčių vartojimo bei per didelio natrio kiekio kraujyje. Tai pasireiškia edema (gali būti viso kūno edema), ascitu, kūno masės padidėjimu, dusuliu, skysčių kiekio padidėjimu pleuroje. Taip pat  sumažėjo išskiriamo šlapimo kiekis, pakinta elektrolitų kiekis kraujo serume, sutrinka sąmonė.

Pacientas jungiamas prie monitoriaus ir sekamas pulsas, arterinis kraujo spaudimas, kvėpavimo dažnis bei kraujo įsotinimas deguonimi. Taip pat būtina registruoti išgeriamus skysčius bei sekti valandinę diurezę. Pagal gydytojo rekomendacijas riboti skysčius bei druskos vartojimą, skiriami diuretikai. Būtina nuolatinė burnos higiena, troškuliui numalšinti retkarčiais galima duoti sučiulpti ledo gabalėlį.

Potenciali problema –  pažeistas odos vientisumas

Paciento odos vientisumas gali būti pažeistas dėl pablogėjusios kraujotakos, prastos mitybos, tulžies rūgščių akumuliacijos odoje, sumažėjusio odos turgoro, kaulų išsikišimų, edemų, ascito.

Gulinčiam pacientui būtina nuolatinė pragulų profilaktika – nuolatinė odos apžiūra (ypač kryžkaulio, kulnų sritys), oda tepama emolientais, kiek įmanoma labiau vengti muilo, reguliariai vartoma, apžiūrima, kad lova būtų sausa, patalynė be raukšlių. Jei yra galimybė pacientas guldomas ant besikeičiančio spaudimo čiužinio, naudojamos grikių lukštų pagalvėlės, voleliai, avies kailis ir kt.

 Rekomenduojama galūnes laikyti šiek tiek pakeltas, taip sumažėja edemos kojose bei pagerėja veninė kraujotaka.

Dažnai kepenų ciroze sergančius pacientus kamuoja niežulys, todėl būtina trumpai nukirpti nagus arba apmauti medžiagines pirštines, kad sumažėtų nusibraižymų pavojus. Niežuliui sumažinti galima odą apiplauti sodos tirpalu, patepti calamine losjonu.

Taip pat svarbu gerai prižiūrėti išangės sritį, kuri dėl dažno tuštinimosi bei tulžies druskų, tampa lengvai pažeidžiama. Po tuštinimosi būtina apiplauti ir patepti apsauginiu tepalu.

Neefektyvus kvėpavimas

Dėl padidėjusio intraabdominalinio spaudimo (dėl ascito), skysčio kaupimosi plaučiuose, sumažėjusios energijos, nuovargio gali sutrikti paciento kvėpavimas.

Dėl hipoksijos ir/ar skysčio susikaupimo pilve žmogus gali imti kvėpuoti dažnai, paviršutiniškai, pro burną, tad būtina nuolat sekti kvėpavimo dažnį, pobūdį bei kraujo įsotinimą deguonimi (saturaciją),  atlikti kraujo dujų tyrimą. Nuolat auskultuoti plaučius dėl karkalų atsiradimo plaučiuose.

Pacientui tinkamiausia pusiau sėdima padėtis, pasiūlyti ar padėti kas kart vartytis nuo vieno šono ant kito, išmokyti atlikti kvėpavimo pratimus, skatinti giliau kvėpuoti.

Taip pat nuolat sekti paciento sąmonės būseną. Sąmonė gali sutrikti dėl hipoksemijos, kvėpavimo nepakankamumo, o tai dažnai yra hepatinės komos lydintieji reiškiniai.

Sekite paciento temperatūrą, stebėkite ar paciento nekrečia drebulys, gal atsirado kosulys, tai gali būti infekcijos požymiai, pvz.: pneumonijos.

Jei reikia, paskiriama deguonies terapija – oksigenoterapija. Trinkant kvėpavimui, blogėjant kraujo dujų tyrimų rezultatams,  taikoma DPV.

Rizika susižeisti, nukraujuoti

Sergant kepenų ciroze pakinta kraujo sudėtis, sumažėja protrombino, fibrinogeno, VIII, IX ir X kraujo faktorių, sutrinka vitamino K absorbcija bei tromboplastino išskyrimas. O taip pat kraujavimo rizika padidėja dėl vartų venos hipertenzijos, stemplės opų.

Nuolat sekite pacientą dėl kraujavimo iš virškinamojo trakto, dažniausiai kraujuojama iš stemplės bei tiesiosios žarnos. Apžiūrėkite išmatas, jei vemia – skrandžio turinį dėl galimo kraujavimo.

Apžiūrėkite odą dėl petechijų (taškinių kraujosrūvų), ekchimozių (dėminių kraujosrūvų) – dėl sutrikusio krešėjimo pacientams gali išsivystyti antrinis DIK‘as.

Sekite pulsą, arterinį kraujo spaudimą.

Atlikdami įvairias intervencijas elkitės atsargiai – nematuokite kūno temperatūros per tiesiąją žarną, kiek įmanoma švelniau įveskite skrandžio zondą, jei jis reikalingas. Atlikdami injekcijas rinkitės pačias ploniausias adatas, po injekcijų gerai užspauskite dūrio vietą.

Patarkite pacientui pasirinkti kuo minkštesnį dantų šepetėlį, skutantis barzdą rinktis elektrinį skustuvą, nesistanginti tuštinantis bei nepūsti smarkiai nosies.

Vengti aspirino turinčių vaistų, dažnai šiems pacientams patariama vartoti vitamino K, C, D bei vidurius laisvinančių vaistų.

Būtina nuolat sekti hemoglobino, hematokrito kiekį bei krešėjimo rodiklius.

Potenciali problema – sutrikusi paciento sąmonė

Paciento sąmonė gali sutrikti dėl alkoholio vartojimo bei kepenų nesugebėjimo detoksikuoti tam tikrus fermentus, vaistus.

Būtina nuolat sekti paciento sąmonę, atkreipkite dėmesį jei pastebėjote, kad pacientas darosi mieguistas, neramus, trinka jo kalba, atsiranda sumišimas, agresyvumas. Tai gali būti hepatinės komos pradžia.

Kelis kartus per dieną paprašykite paciento užrašyti ant popieriaus savo vardą, palyginkite su prieš tai buvusiais užrašais, paprašykite atlikti paprastus aritmetinius veiksmus. Tai leis įvertinti paciento raumenų koordinaciją bei neurologinę būklę.

Priminkite pacientui datą, laiką, būtų puiku, jei prieš jo akis būtų laikrodis, kalendorius, taip pacientui lengviau orientuotis aplinkoje, vietoje ir laike.

Pacientui labai svarbus normalus miego – būdravimo režimas. Dėl prasto miego gali atsirasti dezorientacija, letargija, susilpnėti pažintinės funkcijos. Stenkitės kuo mažiau atlikinėti manipuliacijų tuomet, kai pacientas ilsisi ir miega.

Slaugydami stenkitės nekelti balso, nedaryti staigių ir šiurkščių judesių, venkite konfrontacijų, prievartos. Būtų geriau, jei pacientą nuolat slaugytų tie patys žmonės, tuomet pacientas jaučiasi saugesnis, pasitiki juo besirūpinančiais žmonėmis, jaučia mažiau nerimo, o tai garantuoja kokybiškesnę slaugą.

Jei paciento kraujyje padidėjo amoniako, sumažinkite arba visai nebeduokite baltymų su maistu. Be to atminkite, jog vartojant augalinius baltymus amoniako kraujyje kaupsis mažiau nei vartojant gyvulinius baltymus. Augalinių baltymų šaltinis – grikiai, ryžiai, pupelės, riešutų sviestas, bolivinė balanda, kanapių sėklos, chia sėklos.

Nerimas dėl pasikeitusios išvaizdos

Sergant kepenų ciroze ir ligai progresuojant pakinta žmogaus išvaizda, tai sukelia nemažai diskomforto ir nerimo pacientams. Pastebėta, jog jei kepenų cirozė išsivysto dėl gausaus alkoholio vartojimo, žmones kankina ir kaltės jausmas. Kaltės jausmas gali pastūmėti žmones į dar didesnę savidestrukciją (gausesnį alkoholio vartojimą).

Pacientas gali jaustis pasimetęs ir nežinoti, kaip jam gyventi toliau, kokia ligos prognozė. Pakitusi išvaizda gali priversti šalintis žmonių, bijoti būti atstumtam. Patarkite pacientui dėvėti laisvesnius, neryškių spalvų rūbus, kurie paslėptų atsiradusius kūno pokyčius.

Jei pacientas turi problemų dėl alkoholio, pasiūlykite kreiptis pagalbos į specialistus.

Kalbėkitės su pacientu, papasakokite apie jo ligą, paaiškinkite, kodėl pakito jo kūnas, leiskite jam išsakyti savo baimes, nerimą. Įtraukite į slaugą jo šeimos narius. Pacientui būtina pozityvi, draugiška aplinka.

 

 

Paskelbta

Kai skauda dėl depresijos

vincentas
Vincent van Gogh „Žvaigždėta naktis”

 Skausmas ir depresija yra glaudžiai susiję. Depresija gali sukelti skausmą, o skausmas gali išprovokuoti depresiją. Kartais skausmas ir depresija įsuka žmogų į užburtą ratą – skausmas pasunkina depresijos simptomus, o depresija savo ruožtu dar labiau sustiprina skausmą.

Tyrimai rodo, jog atvejų, kai skausmas ir depresija eina išvien, sutinkama nuo 30-50 %. Jei žmogų kankina abi šios ligos, prastėja gyvenimo kokybė, iškyla neįgalumo grėsmė, o be to šių dviejų ligų derinys sunkiai pasiduoda gydymui. Kita studija atskleidė, jog skausmo sumažėjimas ar padidėjimas tiesiogiai įtakoja depresijos sunkumą. Ir atvirkščiai, depresijos palengvėjimas ar pasunkėjimas įtakoja skausmo jutimą. Žmonės, gyvenantys su abiem šiom ligom, nuo lėtinį skausmą kenčiančių žmonių skiriasi tuo, jog jų jaučiamas skausmas yra intensyvesnis, jie nesugeba valdyti savo gyvenimo, nesugeba susidoroti su iškylančiom problemom.

Depresijos simptomai ir požymiai

  • Slogi nuotaika, nerimas ar tuštumos jausmas;
  • Beviltiškumo jausmas;
  • Kaltės, bejėgiškumo ar nereikalingumo jausmas;
  • Suirzimas ar neramumas;
  • Tampa nebeįdomi ta veikla, kuri anksčiau kėlė susidomėjimą;
  • Nuolatinis nuovargis;
  • Sunku susikoncentruoti, įsiminti detales ar kažką nuspręsti;
  • Sunku užmigti ir miegoti arba miegama visą laiką;
  • Būdingas persivalgymas ar apetito praradimas;
  • Galvojama apie mirtį ir savižudybę ar bandoma žudytis;
  • Kankina nuolatiniai kūno ar galvos skausmai, virškinimo problemos, kurios nepalengvėja gydant.

Kaip depresija ir skausmas susiję?

Milijonai nervų ląstelių yra susijungusios į vieną tinklą, kurios tarpusavyje bendrauja. Informacija impulsais keliauja iš vienos ląstelės į kitą nervinėmis skaidulomis, kurių galiukuose yra neuronų jungtys – sinapsės. Tarp tų galiukų yra mažas plyšys – vadinamas sinapsiniu plyšiu. Impulsas pasiekia sinapsę ir į sinapsinį plyšį išsilieja medžiagos, vadinamos mediatoriais (serotoninas, norepinefrinas, acetilcholinas ir kt). Šios medžiagos užveda chemines reakcijas su gretimos nervinės skaidulos receptoriu bei sukelia naują impulsą. Būtent mediatoriai perduoda informaciją iš vienos nervinės ląstelės į kitą.

Susirgus depresija, sumažėja mediatorių – serotonino ir norepinefrino, tad norint perduoti impulsą į gretimą nervinę ląstelę, signalas siunčiamas po kelis kartus. Šis procesas lyginamas su senu žiebtuvėliu, kuris vis spragsi ir spragsi ir tik po daugelio mėginimų pavyksta jį įžiebti.

Sergant depresija signalai pavėluotai keliauja į priekinę smegenų žievę, kur reguliuojama nuotaika ir mąstymas. O taip pat į hipotalamusą (pogumburį), kur reguliuojamas apetitas, miegas bei lytinis potraukis. Tokie vėlavimai atitinkamai sukelia pokyčių žmonių nuotaikai, mąstymui, miego – būdravimo režimui, apetitui ir kt.

Serotinono ir norepinefrino keliai driekiasi ir į nugaros smegenis, kur reguliuojamos visos kitos kūno funkcijos, dėl to ir iškyla problemos. Žmogus ima „jausti“ kaip funkcionuoja jo skrandis, žarnynas, raumenys, skeletas. Normaliai šie jutimai yra užslopinti ir nejuntami, tačiau sutrikus serotonino ir norepinefrino išsiskyrimui, žmogus ima kažką jausti ir šiuos jutimus interpretuoja kaip nemalonius ar skausmingus, nors iš tiesų nieko blogo nėra. Iš čia manoma, atsiranda ir nepaaiškinami skausmo pojūčiai įvairiose kūno vietose.

Tiek serotoninas, tiek norepinefrinas atsakingi ne tik už nuotaikos reguliavimą, bet ir skausmo pojūčio priėmimą ir perdavimą. Tad ne paslaptis, jog dauguma vaistų, kurie būdavo paskiriami depresijai gydyti, kartu sumažindavo ir skausmą.

Ką skauda dažniausiai?

Vienas dažniausių pasitaikančių nusiskundimų sergant depresija – lėtinis nugaros skausmas. Skausmas trukdo miegoti naktimis, apriboja judrumą dieną, žmogus jaučiasi nuolat pavargęs, suirzęs. Dėl riboto judėjimo, mažiau bendrauja su kitais žmonėmis, mažiau išeina iš namų, tampa socialiai izoliuotas. Nuolat geriant daug priešuždegiminių vaistų skausmui malšinti, gali atsirasti virškinimo sutrikimų, opų. Dėl nuolat varginančio skausmo prastėja žmogaus atmintis, koncentracija. Gali tapti sunku rūpintis namais, vaikais, eiti į darbą. Iškilusios finansinės problemos, dar labiau pagilina skausmą ir depresiją.

Antras pagal dažnumą, esant depresijai, pasireiškia kaklo skausmas. Šis skausmas taip pat trukdo miegui, apriboja judrumą. Dėl skausmo gali sumažėti apetitas, o geriant vaistus nuo skausmo, atsirasti pykinimas, žmogus gali netekti daug svorio. Apetito sumažėjimas taip pat yra vienas iš depresijos simptomų.

25 % sergančiųjų migrena taip pat kenčia nuo depresijos bei nerimo. Tai ypač būdinga sergantiems chroniška migrena – kai priepuoliai trunka 15 ir daugiau dienų per mėnesį ilgiau nei 3 mėnesius. Galvos skausmas apriboja kasdienę žmogaus veiklą, socialinį gyvenimą. Kenčiantiems nuo depresijos su galvos skausmu paprastai būdingas stabilus, spaudžiantis, veržiantis, bet ne pulsuojantis skausmas. Skausmas stipriausiai jaučiamas rytais arba vakarais, dažnai tuo pačiu metu – savaitgaliais, per atostogas. Kartais žmogus skundžiasi, jog jam galvą skauda jau kelis metus ar visą gyvenimą. Kartu gali kamuoti nemiga ar mieguistumas, energijos sumažėjimas, prasta koncentracija.

Taip pat depresija gali pasireikšti raumenų skausmu, kojų skausmu, skrandžio skausmais. Skausmas gali būti vienintelis depresijos simptomai, tad neradus fizinės skausmo priežasties, nereikėtų pamiršti, jog skausmo priežastis gali glūdėti giliau ir slėpti paciento psichologines problemas.

Kaip įveikti depresiją ir skausmą?

Jei depresija nėra labai sunki, galima pabandyti susidoroti su ja savarankiškai.

  • Judėkite. Skausmas depresijos atveju apriboja žmogaus norą judėti, tačiau net ir nedidelis fizinis aktyvumas pakelia nuotaiką bei pagerina savijautą. Tai sąlygoja fizinio aktyvumo metu išsiskyrę endorfinai – geros savijautos cheminės medžiagos. Jų dėka greičiau atsistato smegenų veikla, mažėja skausmas. Pasivaikščiojimas gamtoje, lengvas bėgimas ristele, plaukiojimas baseine ar tempimo pratimai – svarbu pasirinkti tai, kas teikia malonumą.
  • Būkite gryname ore. Sergantiems depresija reikalinga kuo daugiau šviesos. Saulės šviesa pakels nuotaiką bei papildys organizmą vitaminu D. Praleiskite kasdien nors pusvalandį gryname ore.
  • Sveikai maitinkitės. Stenkitės valgyti reguliariai, gliukozės svyravimai kraujyje sukelia ir nuotaikos pokyčius. Venkite maisto, kuriame daug angliavandenių ir tuščių kalorijų – bulvių traškučiai, šokoladiniai batonėliai tik dar labiau pagilina depresiją ir varo į neviltį. Valgykite natūralų, šviežią maistą. Rinkitės produktus, didinančius serotonino kiekį- tai maistas, kuris turtingas omega -3 sočiųjų rūgščių ( laukinė lašiša, skumbrė, silkė, sardinės, ančiuviai), naudokite maistui kokosų aliejų bei kuo daugiau baltymų (kalakutiena). Gerkite žuvų taukų.
  • Išsimiegokite. Dėl depresijos gali būti sunku miegoti. Nusistatykite miego režimą – kelkitės ir eikite miegoti tuo pačiu laiku. Stenkitės nesnūduriuoti dienos metu. Pašalinkite iš miegamosios zonos televizorių, kompiuterį ir nesinaudokite jais prieš miegą. Stenkitės išmiegoti 6-8 valandas naktį. Poilsis būtinas, kad smegenys galėtų sveikai funkcionuoti.
  • Gerkite jonažolių arbatą – ši arbata kelią nuotaiką, šalina baimes, ramina, padeda atgauti dvasinę pusiausvyrą. Galite išbandyti ir jonažolės preparatus. Tik verta prisiminti, jog ši žolė mažina kontraceptinių priemonių efektyvumą, be to jonažolės reikėtų nevartoti prieš einant į saulės vonias.

Jei jaučiatės, jog vieni su savo depresija ir skausmu nesusidorojate, nelikite vieni, neužsidarykite, prašykite artimųjų pagalbos, kreipkitės į specialistus.

 Pats didžiausias skurdas – yra vienišumas bei jausmas, jog esi nemylimas. ~Motina Teresė

Paskelbta

Periferiniai kateteriai. Kaip pasirinkti tinkamiausią?

kat

 4 iš 5 pacientų, kurie patenka į ligoninę, įvedami intraveniniai kateteriai visame pasaulyje. Toks procedūros paplitimas įrodo jos reikalingumą tiek gydant pacientus, tiek gelbstint jų gyvybes, tiek atliekant diagnostinius tyrimus. Deja, paklausus slaugytojų pagal kokius kriterijus parenkamas intraveninis kateteris pacientui, dauguma patyrusių slaugytojų atsako, jog tai lemia, tai kas yra skyriuje ar tuo metu po ranka, taip pat atsižvelgiant į paciento venų storį. Tad šiek tiek plačiau apie intraveninius kateterius ir kaip išsirinkti tinkamiausią.

Kaip atrodo intraveninis kateteris?

Periferinis intraveninis kateteris – tai kateteris, kuris įvedamas pacientui į periferinę veną skysčių, kraujo lašinimui ar vaistų suleidimui.

Intravenous_cannula_decription

Standartinis periferinį kateterį sudaro:

1a – kateterio kanulė

1b – kateterio sparneliai, už jų laikoma vedant kateterį, o taip pat jų pagalba kateteris fiksuojamas prie odos

1c – vožtuvėlis skirtas vaistų suleidimui ar praplovimui

1d – kateterio galas prie kurio tvirtinasi intraveninė linija

2 – kateterio adata arba styga, ji reikalinga tik įvedimui

3 – apsauginis kamštelis apsaugantis nuo įsidūrimo adata.

Kateterio spalviniai kodai ir ilgis 

Periferiniai intraveniniai kateteriai būna įvairiausių spalvų, kiekviena spalva žymi tam tikrą kateterio diametrą. Kuo didesnis diametro skaičius – tuo kateteris plonesnis ir atvirkščiai. Bendru sutarimu kateterio spalvos atitinka šiuos diametrus:

GELTONAS = 24G

MĖLYNAS = 22G

ROŽINIS = 20G

ŽALIAS = 18G

PILKAS = 16G

ORANŽINIS = 14G

Tad žalias kateteris, kurio diametras 18G, bus storesnis nei mėlyno, kurio diametras 22G.

Taip pat periferiniai kateteriai skiriasi vienas nuo kito ir savo ilgiu. Tos pačios spalvos kateteris gali būti skirtingo ilgio. Paprastai jų ilgis svyruoja nuo 30-50 mm.

Kaip pasirinkti tinkamiausią?

Prieš parenkant intraveninį kateterį pacientui, būtų puiku, jei slaugytojas tiksliai žinotų, kam pacientui reikalingas kateteris ir kuriam laikui. Jei žvelgtume į periferinio kateterio diametrus tik kaip į didesnius ir mažesnius, tuomet galime vadovautis štai tokia schema:

Mažesnio diametro (20-24G) kateterius naudokite:

  • Pediatriniams pacientams
  • Vaistų terapijai
  • Kai paciento venos smulkios ir sunkiai punktuojamos
  • Kai paciento būklė yra stabili

Didesnio diametro (14-20G) kateterius naudokite:

  • Suaugusiems pacientams
  • Chirurginių operacijų metu
  • Gerai matomos/palpuojamos venos
  • Pacientas gaivinamas

Kaip minėjau anksčiau parenkant intraveninį kateterį būtina atkreipti dėmesį ir į jo ilgį. Trumpesnio ilgio kateteriai (30-40 mm) tinka naudoti pediatriniams pacientams, suaugusiems – jei punktuojama vena plaštakoje arba venos yra smulkios ir trapios.

Ilgesni kateteriai (40-50 mm) tinka tiesioms, aiškiai matomoms/palpuojamoms venoms, venoms, kurios punktuojamos aukščiau plaštakos.

Taip pat verta žinoti, kad kuo ilgesnis kateteris pasirenkamas, tuo didesnis pasipriešinimas tenka lašinamiems vaistams ar tirpalams, tuo lėčiau jie sulaša. Jei vaistus ar tirpalus būtina lašinti didesniu greičiu, rinkitės didesnio diametro ir trumpesnį kateterį.

Periferinio kateterio pasirinkimas tam tikrais atvejais

  • Lašinami arba leidžiami antibiotikai – antibiotikų skyrimas per intraveninį kateterį didina flebito išsivystymo pavojų. Flebitas gali išsivystyti dėl daugelio priežasčių – tai endotelio reakcija į vaistus dėl visiškai skirtingo vaistų pH bei osmoliariškumo kraujui, per ilgas kateterio buvimas venoje, flebitas būdingesnis tam tikrai grupei žmonių (sergantiems sepsiu). Taip pat flebito atsiradimas priklauso ir nuo skiriamo antibiotiko. Viena studija atskleidė, jog labiausiai flebitas būdingas pacientams, kurie per intraveninį kateterį gavo dicloxacillin‘ą ir erythromycin‘ą. Tuo tarpu benzylpenicillin‘as, cefuroxim‘as bei cloxacillin‘as laikomi vidutiniškai rizikingi flebito atsiradimui, o ampicillin‘as, imipenem‘as, clindamycin‘as, vancomycin‘as kaip mažai rizikingi. Buvo įrodyta, jog periferiniai kateteriai, pagaminti iš poliuretano, venoje išsilaiko ilgiau bei mažesnė flebito rizika, lyginant su kito tipo kateteriais.
  • Kraujo bei jo pakaitalų lašinimas – rekomendacijos kraujo ar trombocitų masės lašinimui pasirenkant periferinį kateterį yra gana plačios. Rekomenduojama rinktis periferinį kateterį nuo 16 iki 22 G. Tiesa, būtina žinoti, kad pasirinkus didesnio spindžio kateterį transfuzija vyks greičiau bei mažesnė hemolizės ar trombozės rizika, tačiau transfuzija bus skausmingesnė bei iškils flebito pavojus. Jei pasirinksim plonesnį kateterį, turėsim atvirštinį naudos ir rizikos rezultatą. Tad kiekvienu atveju reiktų atsižvelgti ir į konkrečią paciento būklę. Jei pacientas hemodinamiškai stabilus, jam reikalinga lašinti trombocitų masę dėl trombocitopenijos po chemoterapijos, galime tai atlikti ir per 22 G kateterį, įvestam į plaštakos veną. Tačiau jei pacientui yra nestabili krūtinės angina ir anemija, jam gresia skilvelių virpėjimas ar kita pavojinga aritmija, eritrocitų masės lašinimui reiktų rinktis 16 ar 18G kateterį, įvestą storoje venoje dilbyje.
  • Pacientas gaivinamas – jei gaivinamam pacientui reikalinga masyvi skysčių infuzija, tai būtina įvesti mažiausiai vieną storesį periferinį kateterį – 14 ar 16G arba du mažesnius 18 ar 20G dviejose skirtingose venose. Dažniausiai šie kateteriai „tarnauja“ tik laikinai, kol bus įvestas centrinės venos kateteris.
  • Pacientas operuojamas – daugybė studijų atskleidė, jog įvesti periferiniai kateteriai operacijų metu daugiau nei pusei pacientų sukėlė flebitą. Manoma, kad tam įtakos turi skubėjimas operacijų metu, įgūdžių trūkumas, grubi atlikimo technika. Jei kateteris prastai pritvirtinamas, jei naudojamas teflon tipo kateteris, o ne poliuretano, tuomet didėja tromboflebito išsivystymo rizika.

Taip pat pastebėta, jog tromboflebito rizika didėja, jei naudojamas tas pats periferinis kateteris operacijos metu ir po jos. Tad operuojamiems pacientams patariama prieš operaciją įvesti du intraveninius kateterius 14,16 ar 18G skersmens, kurių vienas bus naudojamas operacinėje, o kitas po operacijos. Idealu, jei kateteris būtų poliuretano. Nestabiliems pacientams geriausia punktuoti centrinę veną.

  • Pacientas, sergantis širdies ir kraujagyslių ligomis – pacientams, kurie serga nestabilia krūtinės angina ar yra ištikti ūmaus miokardo infarkto, skiriama nemažai intraveninių vaistų, skysčių, gali prireikti transfuzijos. Dažnai jiems atliekama angioplastinė procedūra, o kartais prireikia ir skubios širdies operacijos. Tad šiems pacientams prireiks mažiausiai vieno didesnio – 18 ar 20G skersmens periferinio kateterio stambioje venoje. Taip pat būtina apsvarstyti centrinės venos reikalingumą.

Centrinės venos kateterio prireiks, jei pacientui bus lašinami vazopresoriai – dopaminas, epinefrinas ar norepinefrinas. Šių vaistų lašinimas per periferinį kateterį net 68 % pacientų sukelia infiltraciją – tai nekrozė, odos atsisluoksniavimas, odos spalvos pasikeitimas ir galūnės gangrena. Jei vis dėlto naudojama periferinė vena šių vaistų lašinimui, rekomenduojama rinktis kuo plonesnį periferinį kateterį, vengti puktuoti plaštakos ar alkūnės linkio venas, kas valandą stebėti punkcijos vietą.

Jei pacientui numatyta angioplastika ar kitokia intervencinė procedūra, įveskite pacienui 16, 18 ar 20G skersmens periferinį kateterį.

Kaip įvesti intraveninį kateterį?

Pirmiausia pasirenkama tinkama vena. Reikėtų vengti punktuoti veną per sulenkimą, jei įmanoma nepunktuoti dominuojančios rankos, ten kur buvo operuota ar sužeista, yra infekcijos židinių, odos pažeidimų ir kiek įmanoma vengti punktuoti kojų venas. Didžiausios periferinės venos yra randamos dilbio srityje, tačiau jas lengviau užčiuopti nei pamatyti. Plaštakos venos yra geriau matomos, tačiau jos plonesnės, labiau vingiuotos ir trapesnės.

Prieš procedūrą slaugytojas privalo nusiplauti ir dezinfekuoti rankas, pasiruošti visas priemones, patikrinti visų priemonių galiojimo laikus. Venų prisipildymas pagerėja uždėjus šilumą ant rankos ar panaudojant gravitacijos jėgą – t.y. kiek įmanoma žemiau nuleidžiant paciento galūnę. Dezinfekuokite būsimą punkcijos vietą, pakartotinai po  nuvalymo nebepalpuokite venos. 10-15 cm virš būsimos punkcijos vietos uždėkite timpą („žgutą“), apsimaukite pirštines ir pasiimkite patogiai periferinio kateterio kanulę. Įsitikinkite, jog kanulės adata yra pjūviu į viršų, tai sumažina odos bei venos traumos tikimybę. Laisvos rankos pirštais prispauskite odą virš punktuojamos venos. Oda bus įtempta, geriau matysite veną bei neleisit jai „bėgioti“.

Kanule pradurkite odą, o paskui veną, 10-45 laipsnių kampu, priklausomai nuo venos gylio. Kuo vena giliau, tuo dūrio kampas didesnis. Tęskite, kol kanulėje pasirodys kraujas. Jam pasirodžius, sumažinkite dūrio kampą, kanulė turi eiti beveik lygiagrečiai su oda ir veskite gilyn dar 2mm. Toks gylys užtikrina, kad ir kanulė ir styga pasieks veną.

O toliau po truputį atitraukite stygą, o kateterio kanulę stumkite gilyn į veną, kai tik kanulėje antrą kartą pasirodo kraujas, vadinasi esate venoje. Atleiskite timpą, ant kateterio kanulės užsukite kamštuką ar trijų dalių „kraniuką“. Stygą išmeskite į konteinerį, skirtą aštriems daiktams. Pritvirtinkite kateterį pleistru, užrašykite įvedimo datą ir laiką. Kateterį praplaukite 2-5 ml fiziologiniu tirpalu. Kateteris turėtų būti apžiūrimas kartą dienoje ar kiekvienos pamainos metu. Kateteris venoje dažniausiai laikomas ne ilgiau kaip 72 val, tačiau jei anksčiau atsirado didesnis nei 4 mm paraudimas, sukietėjimas aplink veną, jis ištraukiamas nedelsiant. Jei matomi pūliai ar kitos išskyros, rekomenduojama tokį kateterį „pasėti“ – atlikti mikrobiologinį tyrimą.

Paskelbta

Smurtas prieš vaikus. Slaugytojo vaidmuo.

 Liūdna, tačiau vos ne kasdien tenka išgirsti per masines informavimo priemones apie tėvų ar globėjų skriaudžiamus, mušamus, žalojamus vaikus, ne pirmą kartą išgirstame apie nužudytus ką tik gimusius naujagimius.

Pagal oficialią statistiką, pateiktą Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės, 2013 metais buvo nustatyti 69 smurto prieš vaikus atvejai – iš jų 50 psichologinio smurto atvejų ir 19 fizinio smurto atvejų. Taip pat nustatyti 32 vaiko nepriežiūros atvejai. Seksualinio smurto prieš vaikus 2013 metais nenustatyta. Tai oficialūs skaičiai, tačiau tikėtina, kad realybėje šie skaičiai yra žymiai didesni. Dažnai netinkamas tėvų ar globėjų elgesys su vaiku pastebimas per vėlai, jam atsidūrus gydymo įstaigoje, vaikui neapsikentus ir pabėgus iš namų ar net savanoriškai pasitraukus iš gyvenimo.

va

Vaikų slaugytojai, ikimokyklinių ir mokyklinių įstaigų slaugytojai neretai pirmieji pastebi apleistus, neprižiūrėtus vaikus, šeimas, auginančias vaikus netinkamose asocialiuose sąlygose, tėvus, linkusias žaloti savo atžalas. Glaudus mokytojo, socialinio darbuotojo ir mokyklos slaugytojos bendradarbiavimas gali padėti laiku atskleisti smurto prieš vaikus atvejų, ypač kai pastebimi vaiko elgesio ir sveikatos pokyčiai. Įvykus didesnei traumai dauguma tėvų kreipiasi į gydymo įstaigą. Vaikų gydytojai ir slaugytojai dažnai geba atskirti tyčinę traumą nuo atsitiktinės ir kilus įtarimui praneša apie tai teisėsaugos pareigūnams bei vaikių teisių apsaugos tarnybai.

Jei besilaukianti moteris nesilanko gydymo įstaigoje, nesirūpina naujagimio kraiteliu ar net slepia savo nėštumą, tai turėtų kelti susirūpinimą. Slaugytojas, lankydamas naujagimius namuose, turėtų atkreipti dėmesį ne tik į aplinką, kurioje vaikas gyvena, bet ir į motinos emocinę būseną, psichologinį pasirengimą rūpintis savo vaiku ir jei reikia pasiūlyti specialistų pagalbą. Jaunoms mamoms dažnai pritrūksta žinių apie teisingą vaiko priežiūrą, dėl neišsimiegojimo, pervargimo jauni tėvai dažniau netenka kantrybės, vienišos mamos gali stipriau išgyventi pogimdyvinį stresą. Šie veiksniai gali tapti rizikos faktoriais netinkamam elgesiui su vaiku šeimoje.

Kas yra smurtas prieš vaikus?

Smurtas prieš vaikus – tai vaiko fizinis ar emocinis sužeidimas, seksualinė prievarta, vaiko apleidimas, nesirūpinimas, kas kelia realią ar potencialią žalą jo sveikatai, orumui, vystymuisi bei išlikimui.

Kokios yra smurto rūšys?

Fizinis smurtas – tai impulsyvi reakcija į aplinkos stresorius, kurios metu smurtautojas sukelia vaikui fizinį sužalojimą. Tai gali būti nubrozdinimas, kaulų lūžiai ar net smegenų pakenkimas.

Emocinis smurtas – šį smurtą atskleisti ne visada yra lengva. Jo metu iš vaiko atimami jam būtini emociniai poreikiai – meilė ir prisirišimas, auklėjimas ir teigiamas dėmesys. Emocinio smurto metu tėvai vaiką atstumia, terorizuoja, verbaliai įžeidinėja ir siekia sunaikinti vaiko savigarbą bei pasitikėjimą savimi. Šis smurtas būdingesnis tėvams, kurie turi mažai žinių apie vaikų vystymąsį bei augimą – tikisi, kad vaikai ne pagal savo amžių suprastų juos ar net imtųsi tėvų pareigų šeimoje.

Seksualinis smurtas – šis smurtas mažiau paplitęs nei anksčiau minėtieji. Mergaitės iki 18 metų dažniau seksualiai išnaudojamos nei berniukai. Seksualinis smurtas apibrėžiamas kaip bet koks seksualinis kontaktas ar bandymas užmegzti kontaktą tarp suaugusiojo ir vaiko, kai suaugusysis siekia sekualinio pasitenkinimo ar finansinės naudos, o taip pat šiam smurtui priskiriami vaiko sužalojimai, susiję su seksualine veikla. Paprastai smurtautojas būna vyras, tačiau pasitaiko ir moterų. Seksualiai smurtauti prieš savo vaiką gali vienas iš tėvų, tačiau gali dalyvauti ir partneris.

Vaiko apleidimas – tai nesugebėjimas patenkinti vaiko minimalių fizinių poreikių ir/ar netinkama vaiko priežiūra, atsižvelgiant į jo amžių bei išsivystymą. Minimalūs fiziniai poreikiai – tai maistas, pastogė, drabužiai ir šiluma. Jei vaikas turi sveikatos problemų, tėvai privalo lankytis pas gydytoją, vykdyti jo gydymo planą, aprūpinti vaistais. Apleistas vaikas gali būti per mažo ūgio ir svorio, turėti parazitų, dėvėti nešvarius rūbus, nuo jo gali sklisti nemalonus kvapas, vaikas gali būti alkanas.

Kartais tėvai ar globėjai imituoja vaikui Miunchauzeno sindromą (Munchausen syndrome by proxy ), tai situacija, kai tėvai sukelia ar sufabrikuoja vaikui ligą. Vaikui atliekami nereikalingi medicininiai tyrimai, vaikas be reikalo gydomas, o tai vėliau baigiasi hospitalizacija, tikra liga ir net mirtimi. Šis sindromas būdingesnis yra mamoms, turinčioms šiek tiek medicininių žinių iš studijų ar interneto. Jos sukuria vaiko ligos istoriją, sufabrikuoja tyrimų rezultatus, siekia, kad vaikas kuo ilgiau būtų ligoninėje. Tokios mamos aplanko daugybę specialistų ir įstaigų. Mamos pasakojama vaiko ligos istorija kiekvienu atveju šiek tiek skiriasi. Jei ji lieka su vaiku ligoninėje, tai turi daugiau galimybių įdėti kažko vaikui į maistą ar kitaip iškraipyti tyrimų rezultatus. Tokiu atveju ligoninės personalas turėtų būti ypač akylus.

Kūdikių sukrėtimo sindromas – kai naujagimis ar kūdikis stipriai ir ilgai kratomas, jam gali atsirasti smegenų struktūros pakenkimų. Tai dažniausiai nutinka kūdikiams iki 2 mėnesių, tačiau gali nutikti ir vaikams iki 2 metų. Išoriškai apžiūrint tokį vaiką, galime nieko ir nepamatyti. Vaikui gali sumažėti apetitas, reakcija į garsą, vaizdą, gali atsirasti traukulių. Kompiuterinio tomografo ar magnetinio rezonanso tyrimo metu galime aptikti subduralinę hematomą ar kitą pakraujavimą kaukolėje, gali atsirasti vienos ar abiejų tinklainių hemoragijos. Kad kūdikis buvo kratomas, įtarimus dar labiau sustiprins, prasta vaiko higiena, daugybinės mėlynės ant kūno, anksčiau buvę kaulų lūžiai.

Tokie sužalojimai būdingesni jaunų tėvų vaikams, kurie dėl žinių stokos ar nesugebėjimo valdyti savo pykčio priepuolius, purto savo vaikus. Šioje srityje didelį darbą galėtų nuveikti slaugytojai, dirbantys su naujagimiais. Būtina kuo daugiau kalbėti ir aiškinti tėvams apie kūdikių sukrėtimo sindromą, mokyti nuraminti savo kūdikius bei valdytis vaikui pravirkus.

Kas tie smurtautojai prieš vaikus?

Smurtautojai prieš vaikus dažnai būna patys patyrę ar matę smurtą savo šeimoje. Dažniausiai jie turi nepakankamai žinių apie normalų vaiko augimą ir vystymąsį, būdingi silpni socialiniai ryšiai, gali būti labai jauni, jaustis atstumti ar izoliuoti visuomenės, gyventi nepasiturinčiai ar žemiau skurdo ribos. Jie dažnai yra savimi nepasitikintys, sunkiai valdo pykčio priepuolius, nesugeba tinkamai auklėti savo vaiko. Būna, kad tėvai labai laukia savo kūdikio nėštumo metu, tačiau jam atsiradus, vaiką auginti pasidaro per sunkus darbas, slegia atsakomybė ir kamuoja stresas.

Tėvai gali imti smurtauti prieš vaiką, kuris atsirado dėl „nepageidaujamo nėštumo“ ar atsitiktinių lytinių santykių ne su tuo žmogumi. Vaikas gali tapti atpirkimo ožiu, siekiant išlieti savo pyktį ant to asmens dėl kurio jis atsirado.

Taip pat tėvai gali imti smurtauti prieš savo vaiką, jei nuo pat gimimo tarp mamos ir naujagimio yra silpnas tarpusavio ryšys, kai mama nerodo susidomėjimo savo vaiku. Tai gali nutikti kai naujagimis gimsta per anksti, kai gimsta iš karto keli vaikai, vaikas gimsta su apsigimimu ar sunkia liga ir ilgiau būna ligoninėje.

Šeimos nariai gali imti smurtauti prieš savo vaikus ištikus krizei šeimoje – netekus artimo žmogaus, skiriantis sutuoktiniams, iškilus finansiniams sunkumams, praradus darbą ar namus. O taip pat smurtas šeimoje gali atsirasti dėl tėvų psichinių ar fizinių ligų, alkoholio ir/ar narkotikų vartojimo.

Sužalojimo mechanizmai ir slaugytojo vaidmuo

Slaugytojai priėmimo skyriuje, o vėliau ir specializuotame skyriuje dažnai patys pirmieji įdėmiai apžiūri vaiką nuo galvos iki pirštų galiukų. Kiekvienas slaugytojas turi turėti savyje „įtarimo krislelį‘, kai apžiūri traumą patyrusį ar kitaip sužalotą vaiką. Įtarimus patvirtins arba išsklaidys glaudus bendravimas su tėvais, išsami vaiko apžiūra, o taip pat slaugytojo profesinė patirtis ir žinios.

Labai svarbu vaiko sužalojimus tiksliai aprašyti. Aprašykite tiksliai sužalojimo dydį, gylį ir lokalizaciją. Kaip atskaitos taškus naudokite bambą, kaulus (pavyzdžiui, 10 cm į dešinę nuo bambos), galite naudotis laikrodžio ceferblato ar kompaso principu.

Išsami apžiūra padės atskirti atsitiktinę traumą nuo tyčinės, sukeltos suaugusiojo žmogaus. Nudegimai, atsiradę vaikui netyčia apsiplikius karštu vandeniu, ir tyčiniai vaiko nuplikimai bus visiškai skirtingi. Tyčia įmerkus vaiko koją ar ranką į karštą vandenį atsiranda nudegiminė „kojinė ar pirštinė“ su aiškia demarkacijos linija, iki kur galūnė buvo laikoma. Vyresniems vaikams gali matytis „trikojo“ efektas nudegimo vietoje, jis atsiranda  vaikui priešinantis ir bandant ištraukti galūnę iš karšto vandens.

Netyčia vaikas gali užlipti ant nuorūkos, ar įropoti nusidegindamas veidą ar ranką ir greitai atsitraukti. Jei nudegimai kitose vietose ir jų ne vienas, galima įtarti tyčinį vaiko nudeginimą.

Kitas vaiko sužalojimas – įkandimo žymės. Tai elipsės ar kiaušinio formos dėminės kraujosrūvos, odos nusitrynimas ar įdrėskimas. Gali matytis dantų žymės. Įkandimai vaiko kūne gali byloti apie seksualinę prievartą, tad būtina tokį vaiką išsamiau apžiūrėti, jei įmanoma surinkti kuo daugiau informacijos iš pačio vaiko.

Seksualinė prievarta gali pasireikšti įvairiom formom. Tiek oraline, tiek analine forma, su penetracija ar be. Tokio tipo prievarta pasireiškia įvairiuose socioekonominiuose lygiuose. Aukų žaizdos yra kruopščiai slepiamos, o slaugytojui prireiks gerų įgūdžių ir gerų anatomijos bei fiziologijos žinių atpažinti seksualinio smurto žymes. Svarbu pažymėti, kad mergaičių mergystės plėvės sužalojimas yra sunkus sužeidimas, tačiau greit išnykstantis. Pavyzdžiui, iki lytinio brendimo petechijos aplink mergystės plėvę po jos sužalojimo išnyksta per 48 valandas, lytinio brendimo metu per 72 valandas po seksualinio išpuolio. Tad šiuo atveju savalaikis vaiko ištyrimas ypač svarbus nustatant seksualinio smurto atvejį.

Jei vaikas užsikrėtė lytiniu keliu plintančia liga, taip pat galime įtarti apie esančią seksualinę prievartą. Vaikai dažnai pasako tiesą, nepaisant kaip besigintų jo tėvai ar globėjai.

Slaugytojo pareiga nėra įrodyti buvo ar nebuvo smurtaujama prieš vaiką, tačiau savo įtarimais būtina pasidalyti su gydytojais ir kitomis kolegomis. Apie tam tikrus atvejus būtina informuoti teisėsaugos ir vaikų teisių apsaugos pareigūnus. Tai:

  • Vaiko bandymas nusižudyti
  • Abejotina tėvų ar globėjų pasakojama istorija
  • Dažnas vaiko atvykimas į priėmimo skyrių dėl traumų
  • Daugybiniai įvairių gyjimo stadijų vaiko sužalojimai
  • Prasta vaiko mityba ar dehidratacija
  • Neįprastos formos sužalojimai ( rankos ar bato žymės ant vaiko kūno)
  • Seksualinio išpuolio požymiai
  • Apleisto vaiko požymiai (aprengtas ne pagal sezoną, nešvarus, su parazitais vaikas)
  • Narkotikų vartojimas
  • Medicininio personalo pastebėtas emocinis smurtas prieš vaiką.

Smurtavimas prieš vaikus yra opi socialinė problema, kuri turi tęstinumą – verbalinis smurtas gali virsti fiziniu, vaiko apleidimas gali peraugti į emocinį smurtą. Pats vaikas gali nesuprasti, jog su juo elgiamasi netinkamai, o smurtaujantys tėvai jaustis nepajėgūs susidoroti su juos ištikusia krize. Šiai ydingai grandinei nutraukti reikalingi profesionalūs socialiniai bei medicinos darbuotojai, psichologai bei vaiko ir šeimos gerovei dirbanti šalies valdžia. Juolab, jog tarptautinės studijos rodo, jog smurtas prieš vaikus ir skurdas šeimoje glaudžiai susiję.

Literatūra:

C. Lyden Uncovering child abuse, Critical care insider, 2011

M. Ecker Innocence interrupted, Nurseweek, 2001

ELTA

www.vaikoteises.lt

Paskelbta

Sepsis

 Sepsis – tai sisteminis uždegiminis atsakas į infekciją  ( gramteigiamą, gramneigiamą, grybus, virusus, mikobakterijas, parazitus), kuri gali pasireikšti kraujotakos sistemos sutrikimu, daugybinių organų pažeidimu ir mirtimi. Sepsis – tai kompleksinių ligų procesas, kuris pasižymi dideliu mirtingumu.

Senyvo amžiaus pacientai yra didesnėje rizikoje susirgti sepsiu ir jiems ši liga sunkiau diagnozuojama. O taip pat rizikos grupėje yra kūdikiai bei silpno imuniteto žmonės. Teigiama, jog iš 1000 žmonių 3 suserga sepsiu, ligoninėse suserga sepsiu 2 proc. visų ligoninės pacientų.

Sepsio plitimą, manoma, lemia didėjantis skaičius žmonių, turinčių silpną imuninę sistemą, vis daugiau atliekama invazinių procedūrų intensyviosios terapijos skyriuose, didėja atsparių mikroorganizmų rūšių, o be to senėja visuomenė, daug sergančiųjų lėtinėmis ligomis.

Tad kaip sepsis atsiranda?

Sepsio mechanizmas

Uždegimas – tai organizmo atsakas į cheminį stimulą, infekciją ar traumą. Įvykus sužeidimui, ima gamintis vietiniai citokinai ir jie išskiriami į kraujotaką, kad sužadintų vietinį atsaką. Vyksta augimo faktoriaus, makrofagų stimuliacija bei trombocitų gamyba. Šio proceso tikslas – homeostazė, tačiau jei vietinės reakcijos neužtenka homeostazei pasiekti, „įsijungia“ sisteminės uždegiminės reakcijos.

Viena pagrindinių sisteminio uždegimo pasireiškimų yra žinoma kaip ūmios fazės atsakas. Ši plejada prasideda po keletos valandų ar dienų po uždegimo. Citokinų, tokių kaip interleukinas (IL)-1, IL-6 bei naviko nekrozės faktoriaus išsiskyrimai sukelia hipotalame esančiame termoreguliacijos centre  paciento temperatūros pakilimą, pacientas sukarščiuoja. Ūmios fazės metu kaulų čiulpai ima daugiau gaminti nesubrendusių neutrofilų, o kepenys daugiau gamina fibrinogeno bei C reaktyviojo baltymo. Skeleto raumenyse vykstantis katabolizmas tiekia amino rūgštis, kurios gali būti naudojamos pažeisto audinio atsatymui. IL-8 gali palaikyti audinio uždegimą. IL-6 bei IL-10 skatina ūmios fazės atsaką, išskirdami papildomus prouždegiminius mediatorius.

Toks nekontroliuojamas prouždegiminių mediatorių ar citokinų išsiskyrimas gali iššaukti toksines reakcijas bei skatinti endotelinį leukocitų sukibimą, proteazių bei prostaglandinų išsiskyrimą, kurie žaloja ląsteles. Pacientui tai pasireiškia tachikardija, karščiavimu, kvėpavimo ir kraujotakos sutrikimais, acidoze, kraujo krešėjimo sutrikimais. Išsiskirdami prostaglandinai žaloja audinius, tai pasireiškia vazodiliatacija ir padidėjusiu kapiliarų pralaidumu, skystis ima kauptis intersticinėje ertmėje, pacientui pasireiškia hipotonija bei edemos. Deguonies stygius ląsteliniame lygyje sutrikdo kvėpavimo sistemos darbą, o kartu su ja sutrinka inkstų, virškinimo sistemos bei kepenų veikla. Padidėjęs kraujo klampumas skatina trombocitų agregaciją bei trombų formavimąsį, sumažėjusią audinių perfuziją. Tai gali sukelti diseminuotą intravaskulinę koaguliaciją (DIK) arba ypatingą kraujavimą ir krešėjimą. Visa tai veda prie daugybinio organų pažeidimo bei funkcijų sutrikimo.

Sepsio priežastys

Sepsis gali išsivystyti įvairaus amžiaus žmonėms, tačiau jis labiau paplitęs tarp senyvo amžiaus pacientų. Viena studija atskleidė, jog 64,9 proc.sergančiųjų sepsiu buvo pacientai virš 65 metų. Tokio pasiskirstymo priežastimi laikoma tai, jog vyresni pacientai dažniau yra gramneigiamų bakterijų nešiotojai, ypač sergantys pneumonijomis arba turintys daugybę lėtinių ligų. Galimos sepsio priežastys yra šios:

  • Pneumonija
  • Šlapimo takų infekcija
  • Diarėja
  • Meningitas
  • Celiulitas
  • Septinis artritas
  • Žaizdų infekcijos
  • Endokarditas
  • Su kateteriu susijusios infekcijos

Sepsis gali prasidėti sisteminio uždegiminio atsako sindromu (SUAS). SUAS diagnozuojamas remiantis dviem ar daugiau nurodytų kriterijų:

  • Kūno temperatūra aukštesnė nei 38°C arba žemesnė nei 36°C.
  • Širdies susitraukimų dažnis didesnis nei 90 kartų per minutę.
  • Kvėpavimo dažnis daugiau kaip 20 kartų per minutę arba hiperventiliacija, kai paCO2 mažiau nei 32 mmHg
  • Leukocitų skaičius daugiau kaip 12×10­9/l arba mažiau nei 4×109/l arba daugiau nei 10 proc.jaunų formų.

Pacientui, kuriam pasireiškia sisteminė infekcija plius infekcija yra fiksuota dokumentuose, nustatomas sepsis. Jei pacientui, sergančiam sepsiu, pasireiškia organų disfunkcija, audinių hipoperfuzija (padidėjęs laktatų kiekis, oligurija) ar pasireiškia sepsio išprovokuota hipotenzija, teigiama, jog pacientui yra sunkus sepsis. Jei pacientui sepsio išprovokuota hipotenzija nesikoreguoja nepaisant skysčių terapijos ir nėra kitų priežasčių hipotenzijai, sakoma, jog pacientui išsivystė septinis šokas.

Sepsio komplikacijos

Sepsis gali komplikuotis ūmiu respiraciniu distreso sindromu (ŪRDS), ūmiu inkstų nepakankamumu, virškinamojo trakto komplikacijomis, diseminuota intravaskuline koaguliacija (DIK), daugybinių organų pažeidimu (DODS). Tad apie kiekvieną trumpai.

ŪRDS apibrėžiama kaip staigi kvėpavimo nepakankamumo pradžia, lydima trijų šių komponentų: sunki hipoksemija, plaučiuose atsiranda infiltratai, kurie matomi rentgeno nuotraukose bei nėra širdies nepakankamumo ar skysčių perkrovos. Hipoksemija gali būti vienas pirmųjų šio sindromo požymių. Padažnėjęs kvėpavimas ir tachikardija gali išryškėti tik po 12 -24 valandų. Yra išskiriamos trys ŪRDS fazės:

  1. eksudacinė (iki 3d.) – pasireiškia gilia hipoksemija, uždegimu bei difuziniais alveolių pažeidimais.
  2. proliferacinė (1-2 sav.) – didėja pakitimai plaučiuose, kurie blogina ir kitų organų veiklą.
  3. fibrozinė (3-4 sav.)- pradideda nevaldoma plaučių audinio fibrozė, pneumonija.

Ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas gali išsivystyti dėl endotoksinų išsiskyrimo, kurie sukelia kraujagyslių spazmus, o tai gali išprovokuoti intravaskulinių krešulių atsiradimą. Inkstų pakenkimai priklauso nuo šoko sunkumo ir jo trukmės. Dėl didelės inkstų išemijos gali išsivystyti ūmi inkstų kanalėlių nekrozė, todėl būtina nuolat sekti  pacientų diurezę, kreatinino ir šlapalo kiekį kraujo serume.

Virškinamojo trakto komplikacijos gali išsivysyti kuomet atsiranda kraujo tėkmės persiskirstymas virškinamojo trakto gleivinėse. Paviršinės žaizdos skrandžio gleivinėje gali sukelti stresines opas. Vienas pagrindinių šios komplikacijos simptomų – kraujavimas, kuris gali prasidėti 2-10 dieną po sepsio.

Diseminuota intravaskulinė koaguliacija (DIK) atsiranda dėl koaguliacijos sutrikimo, kurio metu formuojasi fibrininiai ir kraujo plokštelių trombai smulkiose ir vidutinėse kraujagyslėse. Dėl sutrikusio fibrinolizės proceso, užsistovi fibrinas. Trombocitų ir krešėjimo faktorių sumažėjimas didina kraujavimo riziką. Fibrino sankaupos organuose gali sukelti jų kraujotakos sutrikimus ir nepakankamumą.

Daugybinis organų pažeidimas (DODS) atsiranda kai pažeidžiama daug organų – inkstai, kepenys, plaučiai, smegenys ir širdis, kaip septinio šoko pasekmė. Kuo daugiau organų pažeista, tuo didesnė mirties tikimybė.

Laboratoriniai tyrimai

Ypač svarbi yra ankstyva sepsio diagnostika, tuomet galima iškarto imtis tinkamų veiksmų. Tai žymiai sumažina komplikacijų ir mirties riziką.

Įtariant sepsį, prieš antibiotikų paskyrimą būtina paimti kraujo, šlapimo, skreplių ir žaizdos (jei ji yra) pasėlius.

Kraujo pasėlis imamas mažiausiai į du mėgintuvėlius (anaerobams ir aerobams nustatyti). Mažiausiai vienas kraujo pasėlis imamas tiesiogiai iš paciento venos, kiti imami iš kiekvieno esančio intraveninio  kateterio, nebent kateteris įvestas neseniau kaip prieš 48 val.

BK

Kitas naujas reikalavimas – prokalcitonino testas. Jis parodo sisteminę bakterinę infekciją, dėl kurios išsivysto sepsis ar septinis šokas, leidžia labai ankstyvojoje stadijoje diagnozuoti bakterinį sepsį. Be to, šis rodmuo leidžia diferenciuoti bakterinę infekciją nuo virusinės ar parazitinės.

Sveikų žmonių prokalcitonino serume yra mažiau nei 0,05 ng/ml.

0,05-1,9 ng/ml rodo lokalizuotą infekciją.

Daugiau nei 2 ng/ml rodo sepsį.

Daugiau nei 10 ng/ml septinio šoko indikatorius.

Pacientui sergančiam sepsiu gali sumažėti kalio kiekis, atsirasti hiper arba hipoglikemija, padidėti šlapalo kiekis kraujo serume. Kreatinino kiekis didesnis nei 44,2 mmol/l rodo ūmų inkstų pakenkimą. Padidėję kepenų fermentai gali rodyti ūmų kepenų ląstelių pakenkimą dėl hipoperfuzijos. Padidėję C reaktyvinis baltymas – daugiau nei 40mg/l, esant sunkiam sepsiui – daugiau nei 200 mg/l.

Pagal naująsias sepsio rekomendacijas, leidžiama nekoreguoti pacientų gliukozės kiekio iki 10 mmol/l. Anksčiau gliukozės kiekis turėjo būti mažesnis, tačiau buvo pastebėta, jog tai dažnai baigdavosi hipoglikemija. Insulino terapiją rekomenduojama pradėti tik tuo atveju, jei 2 tyrimų metu gliukozės kiekis viršijo 10 mmol/l. Gliukozė sekama kas 4 val.

Atliekant bendrą kraujo tyrimą randama padaugėjusių leukocitų – 12×109/l arba leukopenija 4×109/l, kuri gali atsirasti dėl endotoksemijos. Gali padidėti trombocitų kiekis- daugiau nei 600 x109/l, tai būna kaip ūmios fazės atsakas. Sumažėję trombocitai – mažiau nei 100 x109/l, diseminuotos intravaskulinės koagulopatijos įrodymas.

Atliekamas kraujo dujų tyrimas. Serumo laktatų tyrimas rodo, ar nėra audinių hipoksijos. Jei rodmuo didesnis nei 1, tai rodo audinių hipoksiją. Šis tyrimas, jei įmanoma, imamas iš arterinio kraujo.

Taip pat sekami krešumo rodiklai.

Paciento įvertinimas

Jei įtariate, jog pacientui sepsis, vertinkite pacientą remdamiesi ABC (iš angl.klb – airway, breathing, circulation/ kvėpavimo takai, kvėpavimas, kraujotaka) sistema.

Pacientą sergančiu sepsiu galite atpažinti pagal karščiavimą, tachikardiją, lokalizuotą eritemiją, sumažėjusį šlapimo išsiskyrimą (mažiau nei 0,5 ml/kg/val mažiausiai 2 val nepaisant adekvačios skysčių infuzijos), hipotenziją ar dusulį. Sekite, ar nėra sumažėjusi pacientui oksigenacija ar jis hemodinamiškai stabilus.

Sumažėjusią oksigenaciją atspindi žemas deguonies įsotinimo lygis, matuojamas pulsoksimetru bei deguonies kiekis veniniame kraujyje žemiau 70%, parcialinis O2 kiekis žemiau 60mmHg, laktatų kiekis virš 1. O taip pat stebima letargija, sumišimas, prasta koncentracija, sujaudinimas ir sąmonės nebuvimas.

Hemodinamiškai pacientas nestabilus – kai sistolinis arterinis kraujo spaudimas žemiau 90 mmHg, vidurinis arterinis spaudimas (MAP) žemiau 65 mmHg, širdies susitraukimų dažnesnis retesnis nei 50 kartų per minutę arba didesnis nei 120 k/min bei matomi ritmo sutrikimai elektrokardiogramoje.

Rekomenduojama medicinos personalui sekti deguonies kiekį veniniame kraujyje, nes tai geriausias būdas sekti pacientą dėl tinkamos oksigenacijos. SvO2 turėtų būti virš 70%.

Antibiotikų terapija

Antibiotikai, jei įmanoma, skiriami per pirmą valandą diagnozavus sepsį. Viena studija atskleidė, jog kiekviena pradelsta valanda be antibiotikų, esant sepsiui su hipotenzija, didina mirtingumą 7,6% per pirmas 6 valandas. Antibiotikai skiriami atsižvelgiant į paciento ligos istoriją, toleranciją vaistams, esančias ligas, klinikinius simptomus bei numanomus patogenus, esančius ligoninėje bei aplinkoje. Paprastai skiriami plataus spektro antibiotikai, o 3-5 dienų bėgyje gavus pasėlio rezultatus, antibiotikai parenkami pagal gautus atsakymus.

Skysčių terapija

Skysčių terapijos tikslas – pasiekti, kad centrinis veninis spaudimas (CVS) būtų 8-12 mmHg.

Dėl sepsio pacientams gali atsirasti hipotenzija, tai įvyksta dėl sisteminio kraujagyslių išsiplėtimo bei blogo jų prisipildymo. Jei pacientui nukrito arterinis kraujo spaudimas (AKS), pamatuokite CVS ir pradėkite lašinti skysčių, o taip pat pradėkite lašinti vazopresorius, jei skysčių terapija neefektyvi.

Tikslas – pasiekti, kad CVS būtų 8-12 mmHg. Jei CVS mažiau nei 8 mmHg, pradedami lašinti kristaloidiniai tirpalai. Pagal naująsias rekomendacijas, lašinti koloidinių tirpalų nerekomenduojama, dėl didesnio mirtingumo juos lašinant. Pradėjus skysčių terapiją būtina nuolat auskultuoti plaučius dėl galimo skysčio susikaupimo ar karkalų.

Jei pacientui sunki hipotenzija ir reikalinga lašinti daug skysčių, rekomenduojama sulašinti albumino.

Jei per 60 minučių hipotenzija nesusikoreaguoja nepaisant intensyvios skysčių terapijos, galvojama apie septinį šoką. Tuomet skiriama kortikosteroidų terapija, rekomendojama 200mg dienai.

Vazopresorių terapija

Jei reikia, paskiriama vazopresorių, kad vidurinis arterinis spaudimas būtų ne žemesnis nei 65 mmHg. Pageidautina, jog visiems pacientams, kuriems būtina lašinti vazopresorių, būtų įvestas arterinis kateteris, tam, kad būtų galima tiksliai išmatuoti vidurinį arterinį kraujo spaudimą.

Šiuo metu kaip pirmos linijos vazopresoriu rekomenduojamas norepinefrinas, kuris titruojamas, atsižvelgiant į vidurinį arterinį kraujo spaudimą. Jei hipotenzija išlieka net ir po norepinefrino, tuomet į veną pradedamas lašinti epinefrinas, kuris taip pat titruojamas, kad vidurinis arterinis kraujo spaudimas būtų ne žemesnis kaip 65 mmHg.

Dopaminas kaip pirminis vazopresorius neberekomenduojamas, kadangi gali sukelti stiprų kraujagyslių spazmą bei tachikardiją. Šis vaistas yra kontraidikacija pacientams su septiniu šoku, išskyrus tuos atvejus, jei pacientui pasireiškia bradikardija. Mažų dozių dopaminas šlapimo funkcijai skatinti taip pat neberekomenduojamas.

Taip pat lašinamas dobutaminas iki 20mcg/kg/min šalia kitų vazopresorių jei yra širdies nepakankamumo simptomų ar audinių hipoperfuzija.

Kvėpavimo funkcija

Jei pacientui sepsis – skiriama 100 % deguonis per kaukę. Jei kraujo dujų tyrimas prastėja – tuomet pacientas intubuojamas ir jungiamas prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato (DPV).

Jei pacientas ventiliuojamas dažniausiai rekomenduojama:

  • kad paciento galvūgalis nuolat būtų pakeltas 30-45 laipsnių kampu, taip sumažėja aspiracijos, pneumonijos tikimybė bei mažiau tikėtina, kad išlinks intubacinis vamzdelis.
  • Dažnai atsiurbinėti iš burnos ir intubacinio vamzdelio, burnos gleivinę valyti chlorheksidino tirpalu, taip sumažės pneumonijos tikimybė.
  • Kasdien bandyti „atjunkyti“ nuo DPV, paliekant pacientą ant spontaninio režimo.
  • Stengtis kuo mažiau skirti sedatyvinių vaistų.

Maitinimas

Po sepsio ar septinio šoko diagnozės pacientas per pirmąsias 48 val turi būti pradėtas maitinti per os ar enteriniu būdu.

Kritiškai sergantys pacientai turi ypatingų maitinimosi poreikių ir jiems būtina sukoreguota mityba. Sepsiu sergančių pacientų pakinta medžiagų apykaita, daugiau reikia poilsio, vyksta aktyvus katabolizmas, stebima hiperglikemija, mažėja kūno masės indeksas, pakinta mikroelementų kiekis kraujo serume, užsilaiko skysčiai audiniuose ir mažėja vidaus organų baltymų sintezė, tokių kaip albuminų.

Katabolizmo procesai kartu su prasta mityba užkerta kelią sveikimui bei didina pacientų mirtingumą. Dėl prastos mitybos blogiau gyja žaizdos, sumažėja imuninis atsakas, blogėja kraujo krešėjimas, sutrikdoma žarnyno veikla, nyksta raumenys bei sumenksta kvėpavimo raumenų funkcija.

Maitinti pradedama po nedaug, 500 kalorijų per dieną, toliau koloražas po truputį didinama, atsižvelgiant kaip pacientas maistą toleruoja. Galima derinti gliukozės kaip maisto lašinimą į veną ir maitinti per zondą. Jei pasirenkamas tik parenterinis maitinimas, tuomet vistiek per pirmas 7 dienas rekomenduojama pradėti enterinį maitinimą.

Kuris maitinimo būdas – enterinis ar parenterinis- geresnis, nėra tvirtų sutarimų. Kai kurie specialistai tiki, jog reikia kuo anksčiau duoti darbo žarnynui, tačiau parenterinis maitinimas taip pat geras būdas, kai žarnynas yra neveiksnus. Tad visais atvejais reikia atsižvelgti į konkrečią situaciją bei atidžiai sekti paciento glikemiją.

Jei pacientui yra virškinamojo trakto kraujavimo rizika, skiriama protonų siurblio inhibitorių arba H2 blokatorių.

Ir dar šiek tiek…

Pagal naująsias sepsio rekomendacijas siūloma kiek įmanoma labiau vengti kraujo ar jo pakaitalų perpylimo, siekiant užkirsti kelią potransfuzinėm komplikacijom.

  • Eritrocitų masę siūloma pilti tik tiems pacientams, kurių hemoglobinas yra mažesnis nei 70g/l ir išlaikyti jį 70-90 g/l ribose.
  • Esant krešumo sutrikimams nebenaudoti šaldytos plazmos, išskyrus tuos atvejus, jei yra aktyvus kraujavimas ar pacientas ruošiamas operacijai.

Giliųjų venų trombozės profilaktikai skiriamas mažos molekulinės masės heparinas pacientams sergantiems sepsiu. Jei šių vaistų skirti negalima dėl trombocitopenijos, koagulopatijos, aktyvaus kraujavimo, buvusio kraujavimo smegenyse, tuomet pacientas turėtų dėvėti kompresines kojines ar skiriamos kompresinės procedūros trombozės profilaktikai.

Slaugytojo vaidmuo slaugant sepsiu sergantį pacientą

Tad ką mes galime padaryti dėl savo paciento:

  • Infekcijos kontrolė– labai svarbu, kad būtų laikomasi visų infekcijos kontrolės priemonių. Plaukite tinkamai rankas, naudokite apsaugos priemonės, laikykitės skyriuje numatyto dezinfekcinio plano.
  • Paciento sekimas ir monitoravimas – mažiausiai kas valandą būtina sekti ir dokumentuoti paciento gyvybinius požymius. Sekite paciento kūno temperatūrą, kvėpavimo dažnį, pulsą, arterinį kraujo spaudimą, vidurinį spaudimą bei centrinį veninį spaudimą, diurezę bei deguonies įsotinimą. O taip pat stebėkite paciento sąmonės būseną, reakcijas. Stebėkite pacientą dėl krešėjimo sutrikimo – jei pacientui staiga pradėjo sruventi ar bėgti kraujas iš trijų skirtingų vietų (pvz.: iš nosies, žaizdos ir intraveninio kateterio) arba atsirado petechijos ar cianozė, gali būti, jog jam vystosi DIK‘as. Atkreipkite dėmesį į paciento galūnės – jei jos šaltos, pakitusios spalvos ar cianotiškos, tikėtina, jog kemšasi smulkiosios kraujagyslės. Praneškite apie tai gydytojui.
  • Tinkamas dokumentavimas – nepamirškite pažymėti apie įvestus kateterius, jų vietą ir laiką. Pažymėkite kaip pacientas kvėpuoja, užrašykite kraujo dujų tyrimų rezultatus, pažymėkite sulašintus skysčius, vazopresorius, antibiotikus. O taip pat užrašykite gautus CRB, elektrolitų, gliukozės, laktatų kraujyje rezultatus.
  • Bendravimas su paciento šeima – sepsiu sergančio paciento šeima dažnai jaučiasi bejėgė šioje situacijoje. Šeimos nariams reikia dažnai paaiškinti, kas daroma su jų artimuoju, kokios procedūros ir intervencijos atliekamos ir kodėl. Jei pacientas miršta, sudarykite sąlygas šeimos nariams atsisveikinti su artimuoju, pasikviesti kunigą, jei to pageidauja. Suteikite emocinę paramai artimiesiems.