Paskelbta

Apie žmogaus kūno temperatūrą. Karščiuojančio paciento slauga.

Kūno temperatūra – tai kūno šilumos bei medžiagų apykaitos aktyvumo balanso skaitinė išraiška. Temperatūra gali būti vienas pagrindinių žmogaus sveikatos rodiklių.

Temperatūros matavimas slaugytojams yra įprastinė procedūra. Jos pagalba galima nustatyti infekciją, pažeidimą, šoką, ovuliaciją, reakciją į medikamentus ar medicinines procedūras. Normali kūno temperatūra gali būti potencialiai teigiamas požymis, jog pacientas neserga, jam nėra infekcijos, traumos, o kūno ląstelėse, audiniuose bei organuose vyksta normali medžiagų apykaita.

Temperatūros reguliavimas

Dėka smegenyse hipotalame (pagumburyje) esančio termoreguliacijos centro žmogaus temperatūra yra gana stabili ir nepriklauso nuo aplinkos temperatūros. Šis termoreguliacijos centras reaguoja į žmogaus kraujo temperatūrą. Nukritus kūno temperatūrai žemiau normos, šis centras nerviniais impulsais verčia odos kraujagysles susitraukti. Tuomet oda pašiurpsta, pasišiaušia odos plaukai ir taip prie odos sulaikomas izoliuojantis oro sluoksnis. Taupoma šiluma. Jei temperatūra krenta toliau, tuomet siunčiami nerviniai impulsai į griaučių raumenis ir prasideda drebulys, jo metu gaminasi šiluma ir pamažu kyla kūno temperatūra iki 37°C.

Pakilus kūno temperatūrai aukščiau už normalią, termoreguliacijos centras priverčia odos kraujagysles išsiplėsti, tuomet daugiau šilumos išskiriama į aplinką. Be to, suaktyvinamos prakaito liaukos, prakaitavimas taip pat sumažina temperatūrą. Pamažu kūno temepratūra sumažėja iki 37°C.

Kai kūno temperatūra normali, termoreguliacijos centras „ilsisi“.

Temperatūros normos

Jos gali būti labai skirtingos. Kūno temperatūra priklauso nuo lyties, amžiaus bei aplinkos poveikio. Paprastai moterų kūno temperatūra yra aukštesnė nei vyrų, o ypač ovuliacijos, nėštumo metu dėl didesnio progesterono kiekio. Vyresnio amžiaus žmonių temperatūra paprastai yra žemesnė nei kūdikių. Temperatūrą taip pat gali nulemti stiprios emocijos, stresas, depresija, medžiagų apykaitos sutrikimai, vėžys, vaistai bei medicininės ar chirurginės intervencijos.

Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, laikoma, jog normali žmogaus temperatūra yra:

  • burnoje nuo 36,1-37,5°C;
  • ausies landoje (timpaninė temperatūra) – 36,3-38°C;
  • tiesiojoje žarnoje – 36,6-38°C,
  • pažastyje – 35,5-36,3°C.

Kūno branduolinė temperatūra yra vidinė temperatūra matuojama širdies ar pilvo ermėse.

Temperatūros pokyčiai

Kūnas gali pakęsti trumpalaikius hipotermijos ar hipertermijos periodus, tačiau ilgesni ekstremalūs kūno temperatūros pokyčiai gali sukelti sisteminius audinių bei organų pažeidimus ir baigtis mirtimi. Jei žmogui yra hipotermija, jo kūnas bandys pagaminti šilumą drebėdamas. Hipotermija prasideda nukritus kūno temperatūrai ties 35°C padala, o pasiekus 32,7°C, žmogus netenka sąmonės. Nukritus kūno temepratūrai žemiau 35°C, visada reikalinga skubi medicininė pagalba. Paprastai hipotermija gydoma šiltomis antklodėmis, šildymo įrengimais, šiltų skysčių lašinimu.

Pakilusi kūno temperatūra iki 45,5°C yra laikoma nesuderinama su gyvybe. Vaikams iki 6 metų temperatūros pakilimas virš 38°C, gali sukelti traukulius. Suaugusiems užkarščiavus iki 41,1°C taip pat gali prasidėti traukuliai bei ištikti šiluminis smūgis.

Visais atvejais tiek pakilus temperatūrai, tiek jai nukritus žemiau normos, būtinas išsamus paciento ištyrimas, nuolatinis temperatūros sekimas.

Kas vyksta organizme karščiuojant?

Karščiavimas yra organizmo prisitaikomoji reakcija, apsauganti organizmą nuo žalojančių veiksnių. Neseniai atliktos studijos atskleidė, jog prasidėjus karščiavimui suaktyvinama imuninė sistema, padidėja leukocitų bei interferono baltymų gamyba. Karščiuojant kraujyje sumažėja geležies, cinko, vario jonų, o tai neigiamai veikia bakterijų augimą. Aukšta temperatūra sukeldama lizosomų destrukciją, o tuo pačiu ir ląstelių, stabdo virusų replikaciją. Padidėjusi interferonų sintezė karščiavimo metu padeda organizmui kovoti su virusais.

Karščiuojant padidėja širdies susitraukimų dažnis. Temperatūrai padidėjus 1oC, pulsas padažnėja 10-15 tvinksnių per minutę. Dėl padidėjusio prakaitavimo ir vandens netekimo, sumažėja cirkuliuojančio kraujo kiekis, padidėja kraujo hematokrito vertė. Tai apsunkina širdies veiklą.

Karštesnis kraujas, rūgštūs medžiagų apykaitos produktai ir padidėjęs CO2 kiekis audiniuose veikia kvėpavimo centrą. Kvėpavimas gali padažnėti iki 2-3 kartų.

Dėl simpatinės nervų sistemos padidėjusio tonuso karščiuojant, mažėja seilių, virškinimo sulčių ir tulžies sekrecija, sutrinka žarnyno motorika ir maisto medžiagų rezorbcija, ligonis netenka apetito. Sumažėjus seilių sekrecijai, džiūva burna, atsiranda apnašų, nemalonus skonis ir kvapas burnoje. Peristaltikos sulėtėjimas sukelia vidurių užkietėjimą- obstipacijas, ypatingai tai būdinga vyresnio amžiaus žmonėms.

Užsitęsęs karščiavimas gali sutrikdyti inkstų funkciją. Karščiavimo metu šlapime gali atsirasti baltymo.

Karščiuojančio paciento slauga

Temperatūros sekimas

Karščiuojantiems pacientams temperatūra matuojama kas dvi valandas, o jeigu reikia ir dažniau. Temperatūros kreivė gali suteikti vertingos informacijos.

Temperatūra gali būti matuojama:

  • stikliniu termometru. Jų išskiriamos dvi rūšys – gyvsidabrio ir Galinstano. Šiuo metu gyvsidabrio termometrų rinkoje nebėra dėl jų toksiškumo, tačiau buityje jie vis dar naudojami, nes gana tiksliai išmatuoja temperatūrą. Vertėtų nepamiršti, jog sudužus termometrui, gyvsidabris virsta bekvapėmis toksiškomis dujomis, kurios įkvėptos gali sukelti negrįžtamų pakitimų centrinei nervų sistemai, kepenims bei inkstams. Jei gyvsidabrio termometras sudužo, nedelsiant atidarykite langus, vėdinkite patalpą, liepkite iš tos patalpos išeiti ten esantiems žmonėms, uždarykite duris, kad gyvsidabrio garai neplistų į kitas patalpas, surinkite gyvsidabrio daleles.

Priešingai nei gyvsidabrio termometras, Galinstano termometras yra visiškai saugus. Jo sudėtyje esantys skystieji metalai – galis, indis, alavas yra visiškai netoksiški ir nepavojingi žmogaus sveikatai net ir sudužus termometrui. Vienintelis trūkumas –šis termometras gana sunkiai nusikrato.

  • Elektroninis termometras yra nedidelis, plastikinis, su langeliu, rodančiu temperatūrą. Prieš naudojimą būtina perskaityti instrukciją, nes įvairių gamintojų naudojimas gali šiek tiek skirtis. Šiuo termometru temperatūra gali būti matuojama pažastyje, burnoje, tiesiojoje žarnoje. Prieš matuojant tiesiojoje žarnoje, patogu ant termometro uždėti vienkartinę apsaugą, o po panaudojimo – išmesti.
  • Infraraudonųjų spindulių termometrais temperatūra gali būti matuojama ausies kanale arba nesiliečiant prie kūno per atstumą priklausomai nuo termometro tipo. Nekontaktinis temperatūros matavimas ypač patogus neramiems, besiblaškantiems pacientams, o taip pat mažiems vaikams.
  • Skystųjų kristalų termometrai – tai juostelės dedamos prie paciento kaktos. Šių termometrų sudėtyje yra skystųjų kristalų bei cheminių medžiagų, kurios reaguodamos į kūno šilumą keičia spalvas. Temperatūros matavimas užtrunka apie 2 minutes.

Temperatūros mažinimas

Kai pacientas karščiuoja, slaugytojų pagrindinis tikslas – kiek įmanoma labiau atvėsinti pacientą, tačiau nesukelti šilumos gamybos. Pirmiausia būtina palatoje palaikyti vėsią temperatūrą bei gerą oro cirkuliaciją. Pacientas turėtų vilkėti kuo lengvesniais, natūralaus pluošto rūbais, lengvai apkloti. Galima kūną apšluostyti drėgnu skudurėliu, suvilgytu kūno temperatūros vandeniu. Jokiu būdu negalima šios procedūros atlikti šaltu vandeniu, nes pacientui tai bus nemalonu, o be to, gali prasidėti raumenų drebulys, kurio metu prasidės šilumos gamyba ir temperatūra kils dar labiau. Oro cirkuliacijai pagerinti galima naudoti elektrinį ventiliatorių.

Stambiųjų arterijų vietose ( pažastyse, kirkšnyse ) galima išdėlioti ledo pakelius, įvyniotus į puspaklodes, kad vietinis šalčio poveikis nebūtų odai per stiprus. Šis metodas labiau tinka ramiai gulintiems pacientams. Daug judantiems lovoje, neramiems bus sunku kontroliuoti, kur pasislinko ledo pakeliai.

Gana efektyvus būdas yra kūno vėsinimas drėgnomis paklodėmis, jos taip pat sudrėkinamos kūno temperatūros vandeniu ir užklojamos ant paciento. Kuo drėgnesnis yra žmogus, tuo šiluma atiduodama greičiau. Iš paklodžių garuojantis vanduo palaiko jas vėsias.

Paprastai jei karščiuojama virš 38° C, gydytojas paskiria karštį mažinančių vaistų – antipiretikų. Jie tiesiogiai veikia galvos smegenų pagumbarį ir slopina prostaglandinų sintezę. Be to šie vaistai sumažina kitus nemalonius pojūčius, patiriamus karščiuojant – raumenų, galvos skausmus.

Odos bei burnos priežiūra

Karščiuojantys pacientai gausiai prakaituoja, todėl svarbu gerai prižiūrėti jų odą bei dažnai keisti drabužius, patalynę. Jei paciento būklė leidžia kelis kartus dienoje patariama odą apšluostyti drėgnu skudurėliu. Jei pacientas senyvas ar išsekęs būtina pragulų profilaktika, drėgni rūbai, patalynė didina pragulų atsiradimo riziką.

Karščiavimo metu padažnėja pacientų kvėpavimas, dažnai kvėpuojama per burną, todėl džiūsta burnos gleivinė, lūpos, ant liežuvio susidaro apnašų, sutrūkinėja lūpų kampučiai, gali prisidėti ir herpes virusas. Tad būtina burnos gleivinę nuolat drėkinti, o lūpas tepti vazelinu ar aliejumi. Liežuvio apnašas valyti dantų šepetėliu ar specialiu liežuvio valikliu. Jei atsirado pūslelės, būtina jas tepti priešvirusiniu tepalu.

Mityba

Kūno temperatūrai pakilus vienu laipsniu aukščiau normos, medžiagų apykaita paspartėja 10-14 proc. Jei karščiavimas užsitęsia, o paciento mityba būna nesubalansuota, jis gali netekti svorio dėl padidėjusio energijos poreikio.

Karščiuojantys pacientai dažnai neturi apetito dėl prastos savijautos, todėl jie turėtų valgyti dažnai nedidelėmis porcijomis. Tinka vištiena, kiaušiniai, liesa mėsa, žuvis, riešutai, sėklos, pupelės. Šie produktai turi daug baltymų bei vitaminų B6, B12, cinko ir seleno, o tai stiprina imuninę sistemą. Galima vartoti citrusinių vaisių – apelsinų, citrinų, greipfruktų arba gerti jų sultis, jie turi priešuždegiminių medžiagų. Be to, nereiktų pamiršti vištienos buljono, kuris taip pat pasižymi priešuždegiminiu poveikiu. Per parą pacientas turėtų išgerti 2,5 – 3 l skysčių. Dėl sumažėjusio judrumo, skysčių netekimo, gali užkietėti viduriai. Tokiu atveju pacientai turėtų vartoti daržovių ar vaisių sultis, jogurtus su bifido bakterijomis, valgyti daugiau skaidulų.

 

 

Paskelbta

TEIGIAMAS POŽIŪRIS MEDICINOJE

Kartą gyveno turtingas ūkininkas ir turėjo arklį. Vieną dieną arklys pabėgo. Kaimynai puolė ūkininką guosti, o šis teatsakė: „galbūt ir reikia mane paguosti“.

Po kelių dienų arklys grįžo į ūkį, kartu parsivesdamas du laukinius arklius. Kaimynai ėmė šnekėtis, jog jam sekasi. Ūkininkas atsikirto: „galbūt“.

Po kelių savaičių ūkininko sūnus bejodinėdamas arkliu susilaužė koją. Kaimynai ūkininką užjautė. Ir vėl jis atsakė: „galbūt ir reikia mane užjausti“.

Tą patį mėnesį į kaimą atvažiavo pareigūnai, šaukiantys jaunuolius į karinę tarnybą. Ūkininkas žiūrėjo kaip kaimynų sūnūs renkami, tuo tarpu jo paties sūnų nuo tarnybos atleido dėl sulaužytos kojos.

Kinų dao pasakojimas

Arklio praradimas, kojos susilaužymas yra paprasti įvykiai. Kokią reikšmę mes jiems suteiksime priklauso nuo mūsų kultūros ir individualaus auklėjimo, tai yra mūsų pažiūrų sistema, kuri leidžia įvertinti kiekvieną situaciją savaip. Anksčiau paminėtoje istorijoje matėme, jog keičiantis požiūriams, keitėsi nelaimingų atsitikimų interpretacijos. Keisdami savo požiūrį, mes keičiame patyrimo reikšmę.

Tapę sveikatos priežiūros specialistais, mes įgijome naujos patirties somatinių reiškinių suvokime. Šios žinios tapo mūsų kultūros ir auklėjimo dalimi. Tai suteikia galimybę vertinti pacientus. Kartais mūsų ir pacientų požiūriai labai skiriasi. Mes tampame tais pačiais ūkininkais ir kaimynais – įvykius regintys iš skirtingų perspektyvų.

saul1

Skausmas gali būti ligos signalas ar sveikos nervų sistemos požymis. Karščiavimas gali reikšti ligą arba natūralią organizmo kovą su liga. Rūkymas gali būti interpretuojams kaip atsipalaidavimo priemonė arba kaip savo organizmo nuodijimas kancerogeninėmis medžiagomis. Kosulys gali būti suprantamas kaip persišaldymo simptomas arba kaip apsauginis organizmo refleksas. Aukštas kraujospūdis gali tapti kažkuo, kas paveldima arba tuo, ką būtina kontroliuoti. Susieję savo žinias su patirtimi, mes galime padėti pacientams įvykius suvokti iš kitos perspektyvos, kitu aspektu.

Pacientas, sergantis plaučių uždegimu, vengia kosėti, nes tai, jo nuomone, nemandagu. Kitas pacientas užspringsta maistu, slaugytojas prašo jo atsisėsti ir kosėti. Pacientas atsako: „jokiu būdu“. Slaugytojas stengiasi perorientuoti paciento mąstymą, teigdamas, jog kartais kosulys yra būtinas.

Kitam pacientui nustatomas cukrinis diabetas, tačiau jam visiškai neįdomi naujoji dieta. Pacientas neatlyžta: „tai tik nedidelė cukraus problema“. Slaugytojas peržiūri šio paciento šeimos istoriją. Kai kurie šeimos nariai taip pat serga arba sirgo cukriniu diabetu. Kai pacientas smulkiai papasakoja jo šeimą kamuojančias sveikatos problemas, slaugytojas paaiškina, kaip šių problemų būtų galima išvengti dietos pagalba.

Požiūrio pakeitimo tikslas yra sukurti tokią pažiūrų sistemą, kuri būtų nukreipta į trokštamus rezultatus, kurie būtų priešingybė esamai problemai. Žmogaus atsakas į įvykius iš tikrųjų labai priklauso nuo tų įvykių interpretacijos. Požiūrio keitimas pakeičia interpretacijas.

Požiūrio į patirtį pakeitimas 

Žmonės yra „reikšmių kūrėjai“. Skirtingai negu gyvūnai, kurie turi užprogramuotas instrukcijas – instinktus, mes konstruojame reikšmes, siedami tam tikrus įvykius tarpusavyje. Reikšmė – tai produktas, gautas sąveikaujant protui su pasauliu. Tai sukuria pažiūrų sistemas arba vidines prielaidas apie pasaulį. Šiuose rėmuose veikia mąstymas, jausmai, veiksmai ir juslės.

Vieno tyrimo metu buvo siekiama sumažinti priešmenstruacinio sindromo sukeliamus negalavimus, keičiant neigiamą požiūrį į menstruacijas. Moterys lankė dviejų valandų užsiėmimus keturis mėnesius, o taip pat atlikinėjo paskirtus namų darbus. Užsiėmimų tikslas buvo pakeisti neigiamą nusistatymą į menstruacinį ciklą. Klasėse buvo diskutuojama apie kultūrinius požiūrius į menstruacinį ciklą, pabrėžiama judėjimo svarba bei mityba, sporto reikšmė. Namuose moterys rašė dienoraščius, pažymėdamos pozityvius pokyčius.

Po keturių mėnesių apklausus eksperimentinę grupę, paaiškėjo, jog žymiai sumažėjo negalavimų prieš menstruacijas. Vienos teigė, jog tuo metu ypač norėjosi pabūti vienoms ir paverkti, kitos teigė, jog užmiršti negalavimus padėjo kūryba, mankšta. Tad simptomai išliko tie patys, tačiau jiems buvo suteikta kita reikšmė.

Dauguma mūsų pacientų serga ligomis, kurias būtina gydyti ir keisti gyvenimo būdą. Būdami sveikatos priežiūros specialistais mes gydome ligas ir mokome pacientus prisitaikyti prie ligos keičiant jų požiūrį.

Reikšmės transformacija

Keičiant požiūrį patirtis įgyja kitą reikšmę. Patirtis vis dar egzistuoja, bet jos reikšmė kita. Tai vadinama turinio pakeitimu. Mus supa daugybė turinių. Vaiko gimimas gali būti suprantamas kaip džiugus įvykis arba dar viena burna prie stalo. Nesvarbu, kaip mes tai vertinsim, vistiek pats faktas nesikeičia – vaikas gimė. Vėžys gali būti suvokiamas kaip kūną žalojantis veiksnys arba kaip būdas sulėtinti gyvenimo tempą ir skirti daugiau laiko draugams ir šeimai. Bet tai vis tas pats vėžys. Menopauzė – tai reprodukcijos pabaiga arba naujo gyvenimo etapo pradžia. Bet tai vis tiek menopauzė.

Kito tyrimo metu buvo tiriamas pacientų gebėjimas surasti lėtinės ligos reikšmę. Nustatyta, jog tie pacientai, kurie savo ligoje įžvelgė tik neigiamus aspektus buvo būdingas neprisitaikymo elgesys – jie vis dar ieškojo stebuklingo vaisto arba atpirkimo ožio savo nepasitenkinimui išreikšti. Pacientai, neigiantys savo ligą, buvo apimti beprasmybės jausmo, nenorėjo gyventi įprastinio gyvenimo. Tuo tarpu pacientai, suradę savo ligos pozityvių reikšmių, prisiėmė atsakomybę už tai, kas su jais nutiko. Jie surado simbolinių ligos reikšmių, kurios pakeitė požiūrį į ligą ir gyvenimą. Tai padėjo lengviau adaptuotis gyvenime ir valdyti lėtinę ligą.

saule

Vienas iš reikšmės keitimo būdų yra kognityvinis lyginimas: „aš sergu, tačiau yra daugybė žmonių, kuriems yra dar blogiau“. Slaugytojai gali skatinti pacientus keisti požiūrį į ligą, siūlant palyginti save su kitais pacientais. Kitas būdas keisti neigiamą požiūrį į ligą – supažindinti pacientus su žmonėmis, turinčiais panašias sveikatos problemas ir sugebančiais efektyviai gyventi. Slaugytojai galėtų suteikti informacijos apie esančias draugijas, paramos grupes, prisiminti įžymybes, sergančias ta pačia liga.

Kur toks elgesys reikalingas

Kitas kelias keisti požiūrį – tai žvelgti į tam tikrą elgesį ar įvykį tokiu aspektu, kuriame jis būtų vertybė. Ūkininko sūnaus atveju, lūžusi koja yra didžiulis nepatogumas, tačiau vengiant karinės tarnybos, lūžusi koja tampa vertybe. Kosėjimas teatre veikia trikdančiai. Kosulys po operacijos yra skatinamas. Šaukti ant viršininko mes nedrįstame. Futbolo aikštelėje šaukdami palaikome savo komandą. Kiekvienas elgesys tam tikrame kontekste yra tinkamas.

Vienas būdas pakeisti tam tikro įvykio kontekstą – ieškoti kitų žodžių jį apibūdinti. Pavyzdžiui, turintis antsvorio pacientas gali būti vidutiniškai nutukęs arba atrodyti tarsi iš Rubenso paveikslų. Kiti žodžiai keičia patirties interpretacijas.

Sveikatos priežiūrą nuolatos lydi chaosas, o pakeisti netinkamą pacientų elgesį yra tikras iššūkis. Visada lengviausia yra nekreipti dėmesio arba vengti tų pacientų, kurie šaukia, keistai elgiasi arba yra visiškai nesukalbami. Efektyviausias būdas pakeisti tokį elgesį yra atskirti nepageidaujamą elgesį nuo to elgesio priežasių.

1963 m. pasirodė filmas slaugytojams „Poniai Reynolds reikia slaugytojo“. 38 min. filmas buvo paremtas tikros pacientės istorija, sergančia Giuljano – Bare sindromu ir reikalaujančia daugiau nei septynių valandų slaugos dienoje. Ponia buvo nepakenčiama. Ji nuolat reikalavo dėmesio ir plūdo personalą. Jos vyras nuolat buvo šalia ir žmonos skundus perduodavo įvairioms institucijoms. Slaugančio personalo ir Reynoldsų nepasitenkinimas ir baimė vis augo.

Šio filmo tikslas buvo pažvelgti į ponią kaip į visumą, o ne tik kaip į kūną, reikalaujantį priežiūros. Personalas suprato, jog moteris bijo mirties, o vyras jaučiasi bejėgiu, todėl buvo nutarta jį įtraukti į žmonos slaugą. Vyras išmoko išsiurbti gleives, ėmė pats ją maitinti. Galiausia ponia tapo kantria paciente, reikalaujančia šiek tiek daugiau nei valandos slaugos.

Požiūrio formulavimas

Norman Cousin, parašęs „Ligos anatomija paciento akimis:gydymo ir sveikimo atsiminimai“ tapo žinomas dėl teigiamo savo požiūrio į ligą. Sirgdamas ankiloziniu spondiloartritu, reumatu jis „gydė save“ žiūrėdamas komedijas. Cousin optimizmas atsiskleidė pirmą kartą sulaukus dešimties metų, kai per klaidą jam buvo diagnozuota tuberkuliozė. Sanatorijoje berniukas susivienijo su grupe pacientų, tikinčių, jog šią ligą pavyks įveikti. Grupės nariai tapo gerais draugais, užsiėmė įvairiomis veiklomis ir neturėjo nieko bendro su tais, kurie buvo nusiteikę mirti. Cousin su grupe stengėsi savo pusėn patraukti ir naujai atvykusius pacientus. Jis pastebėjo, jog dauguma jo grupės narių pasveiko, tai parodė kokia yra stipri optimizmo ir proto galia. Taip jis pradėjo savo gyvenime teigiamą pažiūrų sistemos formulavimą.

1983 metais Cousin ištiko širdies infarktas lydimas širdies nepakankamumo. Gydytojai dirbę su Cousin išskyrė penkis faktorius, kurie suformavo jo teigiamą terapeutinę aplinką:

  • Humoras ir linksmumas.
  • Veide nesimatė panikos, liūdesio.
  • Pasitikėjimas savo kūno galimybėmis bei jų panaudojimas.
  • Visiškas atsakomybės už savo pasveikimą prisiėmimas bei bendradarbiavimas su gydytojais.
  • Susikoncentravimas ties reikšmingais tikslais, kurie suteikia prasmę kovoti ir gyventi.

Ši Cousin pažiūrų sistema skatino pasveikimą. Mūsų pacientai dažnai nenori keisti savo pažiūrų. Juos apleidžia šeimos nariai, draugai. Šie žmonės mąsto, jaučiasi ir elgiasi taip, lyg viskas būtų blogai. Visi juos apleido, užmiršo, tad ima dėmesio reikalauti iš personalo. Juos mes vadiname problemiškais pacientais, tačiau jie yra pacientai su problemiška pažiūrų sistema.

Kaip buvo minėta anksčiau, pažiūrų keitimo tikslas yra sukurti tokią pažiūrų sistemą, kuri būtų orientuota į norimą tikslą priešingą problemai. Tai nereiškia, kad pacientas turi tapti optimistu, teigiančiu, jog viskas yra nuostabu. Ūkininkas istorijoje praranda arklį, išgelbsti sūnų, tačiau visada lieka budrus. Istorija nesibaigia ties vienu įvykiu. Tas pats yra ir su mūsų pacientais, kol vienas paciento etapas yra pasibaigęs, skatinkime teigiamai pažvelgti į tai kas įvyko, suteikime pacientams saugumo, pasitikėjimo, autonomijos.

Slaugytojų pažiūrų sistema

Požiūrio keitimas įgalina pacientus teigiamai žvelgti į tai, kas su jais atsitiko, tačiau dažnai slaugytojams tai padaryti yra sunku dėl neigiamo požiūrio į pacientą ir kitus įvykius. Štai slaugytojas slaugo smurtą patyrusią moterį. Auka vėliau prisipažįsta, jog tiek susidūrimas su smurtautoju, tiek su slaugytoju atrodo kaip persekiojimas. Moteris jautė, jog slaugytojas buvo labai abejingas ir vengė jos. Tokią situaciją išprovokavo mitai ir baimės, susijusios su smurtavimu. Kai kurie žmonės vis dar tiki, jog jei moteris nepalieka smurtaujančio vyro, vadinasi, jai tai patinka. Kiti teigia, jog tai kas vyksta už uždarų durų, ne mano reikalas.

Mes kaip slaugytojai turime suteikti pacientams paramos, šilumos, pripažinimo, pagarbos jų autonomijai. Mes negalime vadovautis sustabarėjusia pažiūrų sistema, mes turime ją keisti. Žvelkime į smurtą patyrusias moteris kaip į pacientus, sergančius lėtinėmis ligomis, o ne kaip į kažkokią užslėptą kažkieno paslaptį.

Požiūrio keitimas suteikia galimybę pažvelgti į pacientus kitu aspektu, kitaip įvertinti jų poelgius. Žvelgdami į pacientus kitoje šviesoje, atrasime naujų būdų spręsti jų problemoms, o tai suteiks mums naujos patirties.

Paskelbta

ONKOLOGINIŲ PACIENTŲ BURNOS SAUSUMAS. BURNOS PRIEŽIŪROS YPATYBĖS.

Gera burnos sveikata yra svarbi tiek fizinei, tiek psichinei pacientų būklei. Burnos sausumas dažnai yra susijęs su infekcija, skausmu, apsunkintu maitinimusi, sumažėjusiomis socialinėmis funkcijomis. Gera burnos sveikata bei higiena yra neatsiejama onkologinių pacientų slaugos dalis.

Burnos sausumas (kserostomija) – tai būklė, kuomet burnos ermėje sumažėja seilių kiekis. Normaliai burnos ertmėje per parą išsiskiria apie 1,5 l serozinių ir mukozinių seilių. Nuolatinė seilių gamyba yra būtina sąlyga normalios burnos gleivinės funkcionavimui. Skystoji seilių dalis yra papildoma kalciu ir fosfatais, kurie sukuria apsaugą dantims. Kita svarbi sudedamoji seilių dalis – enzimai – alfa amilazė, o taip pat burnos bakterijos, imuniteto audiniai, saugantys gleivinę nuo infekcijų bei patogeninių mikrobų. Seilės sutepa burnos gleivinę, pagerina skonį, palengvina kramtymą, ryjimą, kalbą. Burnoje prasideda virškinimo procesas, tirpinamas maistas.

Pakitus seilių gamybai, burnos ermė tampa pažeidžiama. Pacientai gali justi burnoje deginimą, perštėjimą, niežulį, atsirasti opos. Dažnai prisimeta grybelinė (kandidozė), bakterinė ar virusinė infekcija, o neretai keletas infekcijų iš karto.

Priežastys

Vėžiu sergantiems pacientams burnos sausumas dažnai atsiranda dėl keletos priežasčių vienu metu. Išskiriamos šios priežastys:

  • Anticholinerginiai vaistai arba/ir kartu vartojami opioidai, antidepresantai, neuroleptikai.
  • Dehidratacija.
  • Spindulinė terapija taikoma burnos ertmei, seilių liaukoms.
  • Chemoterapija.
  • Kvėpavimas per burną.
  • Prastas kramtymas.
  • Baimė ir depresija.
  • Įvairios įsisenėjusios infekcijos.

Paciento ištyrimas

Minimalios reikalingos priemonės burnos apžiūrai – medinis špatelis bei geras apšvietimas. Apžiūrėkite ir aprašykite pacientų :

  • Lūpų išorę ir gleivinę
  • Skruostų gleivinę
  • Liežuvio kraštus, paviršių bei po liežuviu
  • Dantenas
  • Dantų būklę.

Aprašykite patologinius pakitimus. Burnos sausumas gali būti įvertinamas paprasčiausiai medinio špatelio pagalba – veskite juo per burnos gleivinę ir priklausomai nuo jo slydimo gleivine, įvertinkite lengvai, vidutiniškai ar sunkiai slysta jis gleivine.

Įtarus burnoje infekciją, būtina paimti mikrobiologinį tyrimą (pasėlį).

Profilaktika

Tikslas – kuo ilgiau išsaugoti sveiką burnos gleivinę ir kuo geriau prižiūrėti burnos ertmę, sumažėjus jos apsauginėms funkcijoms. Nors labai dažnai sunku išvengti anticholinerginio gydymo, radioterapijos ar spindulinės terapijos, tačiau labai svarbu taikyti visas įmanomas tausojančias priemonės savu laiku, kad būtų užkirstas kelias skausmui burnos ertmėje.

Simptominės priemonės

Fluoras

Dėl sumažėjusios seilių veiklos, pakinta burnos pH, pakinta burnos mikroflora, burnos terpė tampa rūgštinė, prasideda demineralizacijos procesai. Pacientų dantys atakuojami ėduonies. Fluoras ne tik užkerta kelią dantų gedimui, bet ir skatina seilių gamybą. Pacientai turėtų vartoti dantų pastą su fluoru, čiulpti fluoro tabletes, skalauti burną fluoro 0,05 proc. tirpalu. Visų šių priemonių galima nusipirkti vaistinėse.

Kramtomoji guma

Siekiant apsaugoti dantis nuo gedimo, bakterijų labai svarbu burnoje palaikyti šarminę aplinką. Tam tinka kramtomoji guma su fluoru, kuri didina burnos pH. Jos galima taip pat įsigyti vaistinėse. Be to, kramtymas mechaniškai stimuliuoja seilių gamybą.

Čiulpiamosios tabletės

Jos taip pat mechaniškai stimuliuoja seilių gamybą. Rinkitės su vaisių rūgštele, fluoru bei ksilitoliu.

Seilių gamybą, skatinantys preparatai

Šie preparatai gali būti vartojami kuomet seilių gamyba yra labai sumažėjusi arba nevyksta visiškai. Į dirbtinių seilių sudėtį įeina karboksimetilceliuliozė ir mucinas. Tačiau šių vaistų veikimas trunka tik 15-20 min, tad toks gydymas brangus ir mažai efektyvus.

Dažnas burnos skalavimas šiltu fiziologiniu tirpalu taip pat duoda neblogų rezultatų.

Glicerinas

Juo galima ištepti burnos gleivinę. Glicerinas sukuria apsauginį sluoksnį burnoje bei neutralizuoja išdžiūvimą.

Gleives skystinantys vaistai

Jei burnoje gleivės yra tirštos ir tąsios, tuomet gali padėti tabletės su askorbino rūgštimi. Askorbino rūgštis suskaldo mucino molekules, o taip pat veikia antibakteriškai. Acetylcysteino preparatai veikia panašiai.

Dantų šepetėlis

Esant burnos sausumui bei žaizdelėms burnos gleivinėje būtina pasirinkti kuo minkštesnį dantų šepetėlį, kad būtų išvengta dar didesnių sužalojimų. Dantų priežiūrą taip pat reiktų papildyti dantų siūlu.

Dantų pasta

Į daugumos dantų pastos sudėtį įeina muilas arba natrium laurylsulfatas kaip putojanti medžiaga. Ši medžiaga gali pažeisti apsauginį mucino sluoksnį ir nutrintį gleivinę. Į tai derėtų atsižvelgti renkantis ir burnos skalavimo skysčius. Tad dantų pastą geriau rinktis be denatūruotų muilų.

Mityba

Pacientams patariama vengti saldumynų, saldžių gėrimų. Gėrimus, pastiles geriau vartoti tas, kurie pasaldinti cukraus pakaitalais.

Dėl burnos sausumo pacientus dažnai kamuoja troškulys. Pacientai turėtų gerti dažnai, bet ne tik vandenį. Galima pasiūlyti mineralinio vandens, izotoninio gėrimo, vaisinės arbatos. Maistas turėtų būti minkštos konsistencijos, tirštas, vengti sauso, aštraus maisto.

Chlorheksidinas

Pasižymi antibakteriniu poveikiu, apsaugo nuo grybelinių infekcijų, tačiau gali susilpninti natūralią burnos florą. Esant infekcijai burnoje, patariama skalauti burną 2 kartus dienoje 0,1 proc. tirpalu.

Infekcijos burnos ertmėje

Grybelinė infekcija

Burnos kandidozė yra viena dažniausiai pasitaikančių infekcijų vėžiu sergantiems pacientams. Candida grybeliai, o ypač Candida albicans, yra randama ir normalioje sveiko žmogaus burnos floroje. Burnos sausumas, bloga burnos higiena, imunosupresija dėl onkologinės ligos ar kostikosteroidų vartojimo, cukraligė, pakitusi mityba, visos šios priežastys gali sukelti kandidozės proveržį.

Klinikinis vaizdas būna įvairus. Gali būti forma su apnašu ir be apnašo gleivinėje. Tipiškiausias vaizdas onkologiniams ligoniams yra ūmi pseudomembraninė kandidozė. Pradžioje būklė gali būti besimptomė. Burnos gleivinėje gali būti matomi gelsvai baltos apnašos, kurias pakrapsčius atsiranda rausvos, pakraujuojančios opos.

Labai dažnai tuo pačiu metu pasitaiko ir atrofinė forma, be apnašų. Burnos gleivinė būna ryškiai raudona ir skaudanti. Pacientams, nešiojantiems dantų protezus, gali išsivystyti stomatitas kietajame gomuryje.

Grybelinė infekcija gali apimti ne tik burnos ertmę, bet ir ryklę, trachėją, burnos kampučius.

Gydymas

Būtina laikytis tinkamos burnos higienos, šalinti burnos sausumą bei taikyti antigrybelinį gydymą. Tam skiriami antigrybeliniai vaistai. Jei infekcija yra po dantų protezais, tuomet nakčiai juos reikėtų pamirkyti – plastmasinius sodos tirpale, o metalinius chlorheksidino tirpale. Prieš dedantis į burną protezus , galima sutepti priešgrybeliniu tepalu (pvz.:mikonazoliu).

Jei pacientui grybelinė infekcija yra linkusi kartotis, tuomet antigrybelinis gydymas gali trukti labai ilgai. Kitiems užtenka 10-14 dienų gydymo.

Bakterinės ir virusinės infekcijos

Antibakterinis gydymas skiriamas atsižvelgiant į klinikinį vaizdą bei bakteriologinio tyrimo rezultatus.

Vieni dažniausių virusų, pasitaikantys onkologiniams ligoniams – tai herpes simplex bei herpes zoster. Skiriamas antivirusinis bei sisteminis gydymas. Ypač sunki pacientams būna postherpetinė neuralgija.

Skausmo burnoje malšinimas

Po ilgo gydymo onkologiniai ligoniai nebepajėgia maitintis per os, jie maitinami parenteraliai, tad esant skausmui burnoje yra skiriami sisteminiai ir vietiniai nuskausminamieji. Iš vietinių anestetikų naudojamas lidokaino, kortikosteroidų tepalai burnos ertmei.

Apie burnos priežiūrą pacientams

Gera burnos priežiūra yra svarbi jūsų gerovei. Dėl sunkios ligos, ilgo gydymo iškyla grėsmė jūsų burnos sveikatai. Dėl atsiradusio burnos sausumo, bakterinės ir/ar grybelinės infekcijos gali tapti sunkiau kalbėti, sunkiau ryti, atsirasti blogas burnos kvapas, sumažėti skonio jutimas, pablogėti apetitas, imti gesti dantys. Burnos ertmė gali tapti ryškiai raudona ir skaudanti. Rūpintis savo burnos higiena gali tapti labai sunku. Štai keletas patarimų:

  1. Rinkitės minkštą dantų šepetėlį. Sausa, raudona, apimta uždegimo burnos ertmės gleivinė labai lengvai pažeidžiama. Net vidutiniškai minkštas šepetėlis gali sukelti daug skausmo. Naudokite patį minkščiausią.
  2. Naudokite dantų pastą be natrium laurylsulfatų. Šios medžiagos dar labiau sausina burnos gleivinę.
  3. Valykite dantis ne rečiau kaip du kartus dienoje, naudokite dantų siūlą.
  4. Čiulpkite tabletes su ksilitoliu ir fluoru. Jos stimuliuoja seilių gamybą, užkerta kelią bakterijoms bei dantų gedimui. Naudokite iki 6-12 tabl. per parą arba taip kaip nurodo gydytojas.
  5. Naudokite burnos gelį, jis palengvins burnos sausumą.
  6. Kramtykite becukrę kramtomą gumą, galite rinktis su fluoru (įsigysite vaistinėse). Kramtymas stimuliuoja seilių gamybą.
  7. Lūpas pasitepkite lūpų pieštuku ar vazelinu. Užkirsite kelią lūpų sausumui, suskirdimui.
  8. Venkite saldžių gėrimų, čiulpinukų, pastilių ir kt.saldumynų. Cukrus kenkia jūsų dantims bei sausina burną.
  9. Jei apribojimų nėra, gerkite dažnai po truputį. Rinkitės ne tik vandenį, bet ir mineralinį vandenį, izotoninius gėrimus, vaisines arbatas.
  10. Kad seilių gamyba suaktyvėtų:

–          Pačiulpkite ledo kubelį,

–          Pakramtykite šviežio ananaso skiltelę, šaldytą uogą, vitamino C kramtomą tabletę,

–          Atsigerkite vandens su įspausta citrina.

–          Dažnas burnos skalavimas šiltu druskos tirpalu pagerina seilių gamybą. Ištirpinkite 1 valg.šaukštą (9g) valgomosios druskos 1 l vandens.

Sunkiai sergančių pacientų burnos priežiūra

Tokiems pacientams burnos priežiūra yra ypač svarbi. Ją atlieka slaugos personalas, o pacientui esant namuose – artimieji. Procedūros tikslas – pagerinti pacientų būklę, apsaugoti ar sumažinti burnos sausumą, apsaugoti nuo infekcijų ir žaizdų atsiradimo, sumažinti troškulį.

Procedūros dažnumas – priklausomai nuo būklės burnos priežiūra atliekama ne rečiau kaip 2 kartus dienoje.

Procedūra:

  • Po paciento smakru patieskite rankšluostį.
  • Išimkite dantų protezus, juos pamerkite į sodos, jei plastmasiniai, tirpalą arba chlorheksidino tirpalą, jei metaliniai.
  • Nuodugniai ir švelniai apžiūrėkite burnos ermę špatelio pagalba.
  • Švirkšto pagalba, praplaukite burną šiltu fiziologiniu tirpalu, švelniai atsiurbkite atsiurbėju.
  • Minkštu dantų šepetėliu išvalykite dantis, liežuvį. Tarpdančius – dantų siūlu. Praskalaukite burną fiziologiniu tirpalu.
  • Po 30 min. praskalaukite burną 0,1 proc.chlorheksidino tirpalu.
  • Pagal reikalą sutepkite burnos ertmę glicerinu, lūpas patepkite lūpų pieštuku ar vazelinu.

Parengta pagal „Kreft og fordøyelsesplager“ leidinį, 2008

 

Paskelbta

VYRŲ VIDUTINIO AMŽIAUS YPATUMAI

Dauguma slaugytojų – moterys, tad nenuostabu, jog moters fiziologija bei su amžiumi vykstantys jos organizmo pakitimai daugiau ar mažiau mums yra žinomi. O kaip su vyrais, ar viską žinome apie tai, kas vyksta jų organizme didėjant metų naštai?

 Vidutinė vyrų gyvenimo trukmė svyruoja nuo 64 iki 76 metų, žvelgiant chronologiniškai 32-38 metai yra vyrų viduramžis. Tačiau šie skaičiai gali skirtis priklausomai nuo individo, bendruomenės, kurioje gyvena, rasės. Kitas vidutinio amžiaus apibūdinimas siejamas su vidiniais ir išoriniais pokyčiais, vykstančiais tam tikru gyvenimo laikotarpiu. Šiuo atveju, vyrų vidutinis amžius pasiekiamas sulaukus 40-60 metų.

Tyrimai parodė, jog dauguma vyrų nejaučia vidutinio amžiaus krizės. O be to vidutinį amžių geriau vadinti pereinamuoju laikotarpiu, nei krize. Šiuo laikotarpiu neretai vyrus ima kankinti įvairios ligos, atsiranda nežymūs seksualiniai pokyčiai, kinta vaidmenys šeimoje ir darbe, tačiau dauguma prie to prisitaiko.

Psichologinė raida vidutiniame amžiuje

 

Prieš keturiasdešimt metų psichologas Erik Erikson pristatė revoliucinę idėją, jog psichologinis augimas vyksta visą žmogaus gyvenimą. Pasak Erikson, vidutiniame amžiuje svarbiausia yra vadovauti jaunesniajai kartai. Tai realizuojama būnant tėvais arba sukuriant ką nors joms vertingo. Psichologas tai pavadino produktyvumu. Šiuo laikotarpiu būtina kuo nors rūpintis bei įsipareigoti. Vyrai, nepasiekę produktyvumo, grįžta į ankstesnį vystymosi stadiją ir ima nuolaidžiauti savo silpnybėms, atsiranda tuštuma, jie jaučiasi nelaimingi, nepateisinę savo lūkesčių.

Psichiatras Stephen Bergman nustatė, jog vyriškos lyties atstovams artumas su mama reikalingas žymiai ilgesnį laikotarpį, nei buvo manyta iki šiol. Mama yra pirmasis berniukų meilės objektas. Tradicinės psichologinės vystymosi teorijos pabrėžia, jog vyrams reikalingas atsiskyrimas bei individualizacija kuo anksčiau, tam, kad jie galėtų vystyti savąjį „aš“ bei taptų asmenybėmis. Bergman pažymi, jog atsiskyrimo svarba perdėtai pabrėžiama šiose teorijose. Dažnai tikimasi, jog maži berniukai taps nepriklausomi nuo motinų labai anksti, tačiau per daug ankstyvas atsiskyrimas nuo mamos vėliau gali kelti problemų santykiuose su moterimis.

Daugumai berniukų pabrėžtinai aiškinama, ką jie turi sugebėti. Užaugę, jie jaučiasi nepatogiai reikšdami savo jausmus, nes tai ne vyriška. Tačiau kartais suteikiama meilė, dėmesys vaikystėje vyrų yra vertinama kaip pasiekimas, o ne individualizacija. Tam tikru aspektu, populiarioji vyriškumo kultūra užkerta kelią vyrams reikšti savo emocijas. Vyriškumas siejamas su laimėjimais, rizikingu elgesiu, emociniu stoicizmu ir feminizmo neigimu. Vyro vaidmuo šeimoje apsiriboja tiekėjo ir gynėjo pareigomis. Vyrams sunku reikšti savo jausmus. Jie įpratę juos slėpti, parodoma tik agresija ir pyktis. Išreikšti sielvartą, liūdesį ar bejėgiškumą daugeliui vyrų atrodo žeminantis dalykas, todėl nuo to susilaikoma. Nepaisant ankstyvos vyrų socializacijos, vyrams, kaip ir moterims būtina reikšti savo jausmus.

Vidutinio amžiaus vyro sveikata ir elgsena

 

Vidutiniame amžiuje neretai vyrai prastai maitinasi, rūko, rizikuoja, apsileidžia fiziškai. Toks gyvenimo būdas anksčiau ar vėliau pasiima sau duoklę. Vyrai nelinkę skųstis, todėl dažnai ignoruoja skausmą, nekreipia dėmesio į įvairius kūno negalavimus. Nenuostabu, jog jie žymiai mažiau praleidžia laiko vizitams pas sveikatos priežiūros specialistus, nei moterys.

Vidutinio amžiaus vyrai turi mažiau galimybių susižaloti palyginus su jaunesnio amžiaus vyriškos giminės atstovais, tačiau visada įvairaus amžiaus vyrai bus didesnėje rizikoje nei moterys. Vyrai dažniau patiria galvos, nugaros smegenų traumas, susižeidžia šaunamuoju ginklu, dvigubai daugiau jų žūsta autoavarijose. Tokie rizikingi poelgiai siejami su vyriškumo idealu.

Persivalgymas, rūkymas vyrams dažnai tarnauja kaip nervus raminančios priemonės. Rūkymas vienas dažniausių faktorių, išprovokuojančių ligas bei mirtį. Metus rūkyti pagerėja sveikata, sumažėja mirtingumo rodikliai.

Kita problema – nutukimas. Net turintiems nedidelį antsvorį didėja tikimybė susirgti 2 tipo cukriniu diabetu. Padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje skatina aterosklerozės bei širdies ir kraujagyslių ligų atsiradimą. Aukštas kraujospūdis gali „prišaukti“ miokardo infarktą, smegenų insultą, o tai dvigubai dažniau nutinka turintiems viršsvorį. Nereiktų pamiršti, jog sulaukus 45 metų, vyrams dar labiau išauga rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis.

Vėžio išsivystymo tikimybė taip pat didėja, didėjant kūno svoriui. Be to, didesnio svorio žmonės dažniau serga sąnarių ligomis. Neretai tokius vyrus kankina ir psichologinės problemos, blogėja gyvenimo kokybė.

Kai kurie žmonės yra linkę nutukti, tai užkoduota genuose arba jų yra lėta medžiagų apykaita. Tačiau kad ir kaip būtų sunku, valgymo įpročius bei fizinį aktyvumą galima pakeisti. Pirmasis žingsnis yra, pripažinti, jog viršsvorio problema egzistuoja. Idealų kūno svorį galima sužinoti apskaičiavus kūno masės indeksą (KMI). Kūno masės indeksas yra matematinis ūgio ir svorio santykis, kuris gali būti siejamas su kūno struktūra (arba kūno riebalų procentu) bei rizika susirgti. Jis apskaičiuojamas kūno masę kg padalijus iš ūgio m pakėlus kvadratu, t. y. kg/m2. Žmonės, kurių KMI yra nuo 25 iki 29.9 paprastai turi antsvorį, jei KMI yra 30 ir daugiau, tai laikoma nutukimu.

Liemens apimtis yra apytikslis rodiklis, nusakantis ar turite viršsvorį. Tačiau manoma, jog jei vyro liemens apimtis daugiau nei vienas metras, jis turi viršsvorį. Didelis riebalų susikaupimas liemens srityje ypač didina riziką susirgti širdies ligomis.

Kūno svoris taip pat priklauso nuo valgymo įpročių. Žmogus turėtų suvokti sotumo jausmą ir žinoti kada, kokiomis aplinkybėmis ir kaip dažnai valgoma. Kai kurie ima rašyti valgymo dienoraštį, fiksuojantį ryšį tarp nuotaikos ir valgymo įpročių. Emocijos, susijusios su valgymu yra labai individualios. Psichologines/emocines problemas gali padėti išspręsti psichoterapija.

Išgėrinėjimo problema taip pat dažnesnė vyrams nei moterims. Psichologiniai, biologiniai bei socialiniai faktoriai dažnai tampa alkoholinės priklausomybės priežastimis bei sukelia rimtas ligas. Vyrams alkoholis dažnai tampa socialiai priimtinu būdu įveikti emocijas. Tai ne tik sukelia sumaištį asmeniniuose santykiuose, bet ir žaloja kiekvieną organo ląstelę. Viena dažniausių ligų, atsirandančių dėl nesaikingo alkoholio vartojimo, yra kepenų ligos.

Kita tragiška vyrų elgsena – savižudybė. Moterys dažniau serga depresija, tačiau vyrų nusižudo keturis kartus daugiau. Dabartiniai duomenys teigia, jog vyrų, sergančių depresija, yra žymiai daugiau nei manyta iki šiol. Vyrai linkę slėpti savo liūdesį, nerimą, o tai maskuojama pykčiu, susierzinimu, vartojamas alkoholis, narkotikai.

Testosteronas ir vidutinio amžiaus vyras

 

Populiarus terminas „vyrų menopauzė“ yra neteisingas. Testosterono mažėjimas yra palaipsninis procesas, vykstantis iki gilios senatvės. Skirtingai nuo moterų, dauguma vyrų, sulaukę 80-90 metų, vis dar turi pakankamai testosterono ir gali tapti tėvais.

Testosteronas vyrams yra gyvybiškai svarbus hormonas. Jis lemia vyrų raumenų masę, plaukuotumą, libido, erekciją bei spermos gamybą. Paauglystėje, storėjant balso stygom, balsas žemėja, o tai taip pat yra testosterono pasekmė. Jis net gi įtakoja raudonųjų kraujo kūnelių gamybą. Vyriška agresija taip pat susijusi su šiuo hormonu.

Testosteronas gaminasi sėklidėse. Procesas prasideda smegenyse. Hipotalamas (pagumburis) gamina gonadotropinį-skatinantį hormoną (GnRH), kuris stimuliuoja priekinę hipofizės (pasmegeninės liaukos) dalį, kur gaminasi gonadotropiniai hormonai – folikulus stimuliuojantis hormonas (FSH) ir liuteinizuojantis hormonas (LH). LH iššaukia testosterono gamybą, o FSH kartu su testosteronu vyro organizme skatina sėkliniuose latakėliuose vykstančią spermos gamybą. Daugiausia testosterono būna apie 20 metus, o apie 40 metus jo kiekis ima mažėti.

Testosteronas kaip vaistas vartojamas gydant tokias retas ligas kaip hipofizės vėžį bei jo infekcijas, Klainferterio sindromą. Šiuo metu JAV vis daugiau vyrų vartoja testosteroną kaip papildą – jo susileidžiama arba klijuojami testosterono pleistrai. Teigiama, jog tuomet vyrai jaučiasi aktyvesni bei jaunesni. Šio hormono ilgo vartojimo pasekmės nežinomos, tačiau manoma, jog didėja rizika susirgti prostatos vėžiu, kepenų ligomis, gali sutrikti cholesterolio apykaita, padidėjus raudonųjų kraujo ląstelių kiekiui (policitemija), gali ištikti smegenų insultas.

Erekcijos sutrikimai vidutiniame amžiuje

 

35 proc. vyrų nuo 40 iki 70 metų kenčia nuo įvairaus sunkumo erekcijos sutrikimų. Nors erekcijos sutrikimai (anksčiau vadinta impotencija) iš dalies sąlygojami amžiaus, problema dažniausiai yra susijusi su liga, pažeidžiančia kraujagysles bei nervus.

Varpa yra tarytum didžiulė arterija, o kraujagyslių pakenkimas atsiliepia erekcijai. Dažniausiai tai nutinka sergant diabetu, hipertenzija ir ateroskleroze. Neretai tai susiję su nutukimu. Vyras, kurio liemens apimtis yra 105 cm, 50 proc. turi daugiau galimybių turėti erekcijos problemų, nei vyras turintis 80 cm liemens apimtį. Taip pat tam turi įtakos kai kurie vartojami vaistai (pavyzdžiui, ACE inhibitoriai, alfa blokeriai, antidepresantai). Tačiau jei vyrui erekcija miego metu įvyksta, o būnant su savo partnere ne, tuomet reikia ieškoti psichologinių priežasčių. Būtina įvertinti gyvenimo būdą, vaistų vartojimą. Jei aistra išblėso dėl streso ar depresijos, padėtų psichologo konsultacija. Įtampa ar nutolimas tarpusavio santykiuose gali sukelti psichologinę apkrovą.

Erekcijai būtinas blaivus protas, pakankamas testosterono kiekis, sveikos arterijos, venos, nervai, nes tai lemia tam tikrų cheminių medžiagų išsiskyrimą. Azoto oksidas perduoda žinutę nervinėms ląstelėms, kurios atpalaiduoja lygiuosius raumenis. Jis taip pat skatina ląsteles išskirti cheminę medžiagą ciklinį guanozino monofosfatą (cGMP), kuris užtikrina kraujo pritekėjimą į varpą ir tokiu būdu įvyksta erekcija. Azoto oksidas taip pat skatina ir kitą medžiagą, fosfodiasterazę – 5 (PDE5), kuri po tam tikro laiko nuslopina erekciją. Jei nustatoma, jog erekcijos sutrikimus išprovokuoja vaistai arba sveikatos problemos, tuomet paskiriami vaistai, erekcijos sutrikimui pašalinti. Viagra (sildenafil citratas) ir kiti, erekciją skatinantys vaistai, slopina PDE5 medžiagos išsiskyrimą, tokiu būdu išlaikoma erekcija.

Viagra paprastai dozuojama nuo 25 iki 100 mg valanda prieš lytinę sueitį (tai maksimali dienos dozė). Dažniausias pašalinis poveikis – galvos skausmas. Kadangi Viagra mažina arterinį kraujo spaudimą, 24 val po šio vaisto pavartojimo, negalima gerti nitratų (nitroglicerino). Vyrai, sergantys širdies ligomis, apie saugų šio vaisto vartojimą turėtų pasikonsultuoti su savo gydytoju.

Vidutinio amžiaus vyrai, neturintys erekcijos sutrikimų, gali imti vartoti Viagrą ar kitus panašius vaistus dėl nerimo ar įtampos patiriamo lytinio akto metu, tačiau verta prisiminti, jog šie vaistai nėra afrodiziakai.

Nuplikimas

Tipiškas vyrų nuplikimas (androgeninė alopecija) nėra liga. Tačiau tai tampa problema daugumai vyrų. Amerikoje kasmet plaukų atauginimo priemonėms išleidžiama du milijardai dolerių. Vyrai ima plikti 17 – 40 metų. Tradiciškai ima plikti kaktos plaukų augimo linija arba viršugalvis. Sulaukę 50 metų, 50 proc. vyrų yra daugiau mažiau nuplikę. Nuplikimą lemia genai, testosteronas.

Plaukų augime išskiriamos dvi stadijos: augimo ir ramybės. Plinkant sutrumpėja augimo stadija ir paiilgėja ramybės fazė. Sutrumpėjus augimo periodui, plaukai pasidaro ploni ir netokie tvirti, sumažėja plauko folikulas. Plaukai iškrinta įvairiai – vieniems staiga, kitiems lėtai. Tačiau plauko folikulas niekada neišnyksta.

Vyrų nuplikimui gydyti vartojami dveji vaistai – prailginantys plaukų augimo fazę arba neleidžiantys testosteronui paveikti plaukų folikulus. Kai kurie vyrai ryžtasi plaukų transplantacijai, kurios metu iš vienos vietos paimti plaukų folikulai perkeliami į kitą. Kiti vyrai tiesiog puikuojasi nuskusta plikai galva.

Taigi, vidutinis vyrų amžius kupinas tiek vidinių, tiek išorinių pokyčių. Kažkam taps ypač svarbi karjera, kažkas pasijus visiškai nereikalingu savo darbo vietoje, gal bandys save realizuoti šeimoje, o gal ims žvelgti į pasaulį pro taurelės stiklą. Kažkas neteks motinos ar tėvo ir suvoks, kad gyvenimas visiems kažkada baigiasi, gal ims žvelgti į pasaulį filosofiškai. Tačiau tiesa tokia, jog su amžiumi keičiamės visi, tiek vyrai, tiek moterys. Tai neišvengiama. Viena patarlė sako – vyro amžius skaičiuojamas pagal savijautą, moterų pagal išvaizdą.

Paskelbta

Kovo mėnesio mažyčiai malonumai

  • Pasak tinklapio nursingvoices.com net 33,33 % slaugytojų naktinės pamainos metu skaito knygas ar studijuoja. Prisipažinsiu, ruošdamasi naktinei pamainai beveik visada įsimetu “kažką paskaityti”, tik, deja, dažnai per darbus to  malonumo tenka atsisakyti…Šį kartą norėčiau rekomenduoti dvi knygas:

1. Erica Jong “Skrydžio baimė” – tai drąsi, provokuojanti, dvelkianti feminizmu knyga, puikiai tinkanti pavasariui.

2. Daphne du Maurier “Rebeka” – meilės istorija su trilerio elementais.

  • Visai smagiai “susižiūrėjo” bendras švedų – danų kriminalinis serialas “Tiltas” (Broen).

 

  • Anglų kalboje galima “mylėti” ne tik artimą žmogų, bet ir arbatą, braškes ar šokoladą, mes lietuviai šiuos dalykus “mėgstame”. O ar sugebėtumėte surasti mėgiamų dalykų tiek, kiek yra mūsų abecėlėje raidžių?  Mr. Boddington studija šiuos dalykus pardavinėja. Manau, visai paprasta pasigaminti tokį plakatėlį kartu su vaikais.

 

  • Kokie lobiai slypi kiekviename maisto produkte? Jei norite tikslaus atsakymo, tuomet užsukite čia. Tereikia įvesti maisto produkto pavadinimą ir jis bus išnarstytas iki menkiausių smulkmenų.

 

  • Ar galėtumėte save įsivaizduoti smagiai skriejančią Lietuvos ligoninės koridoriais paspirtuku ar dviratuku?

Gražių švenčių ir šilto pavasarinio saulutės blyksnio!

IMG_0376

Paskelbta

Oksigenoterapija

Daugiau kaip 200 metų deguonis naudojamas klinikinėje praktikoje. Tai plačiausiai naudojama gydymo priemonėje tiek iki hospitalizacijos, tiek hospitalizacijos laikotarpiu. Deguonis gelbsti daugelyje kritinių situacijų, jei naudojamas tinkamai. Kaip ir bet koks kitas vaistas, deguonis naudojamas pagal indikacijas, tinkamos koncentracijos ir tam tikram laikui.

Gydymas deguonimi taikomas šiais atvejais:

  • Širdies ar kvėpavimo sustojimas ( duodamas 100% deguonis);
  • Hipoksemija ( parcialinis deguonies slėgis <60 mmHg, įsotinimas deguonimi <90%);
  • Sisteminė hipotenzija ( sistolinis kraujo spaudimas <100 mmHg);
  • Metabolinė acidozė ( bikarbonatų kiekis < 18 mmol/l);
  • Kvėpavimo sutrikimas ( kvėpavimo dažnis >24 kartai/min.);
  • Anestezijos metu ir po anestezijos.

Deguonis pacientams gali būti tiekiamas tikslios koncentracijos ir įvairios. Įvairios koncentracijos deguonis tiekiamas šiais atvejais:

  • Astma
  • Pneumonija
  • Bronchiolitas
  • Širdies ar kvėpavimo sustojimas
  • Plaučių embolija
  • Šokas: septinis, hipovoleminis, kardiogeninis.
  • Apsinuodijimas anglies monoksidu.

Tikslios koncentracijos deguonis tiekiamas šiais atvejais:

  • Lėtinė obstrukcinė plaučių liga
  • Neišnešioti naujagimiai.

Taikant deguonies terapiją būtina sekti paciento sąmonės lygį, kvėpavimo ir širdies susitraukimo dažnį, kraujo spaudimą, periferinę kraujotaką bei odos spalvą. Jei įmanoma, papildomai turi būti atliekamas kraujo dujų tyrimas bei pulsoksimetrija.

Jei pacientas nėra intubuotas ar su tracheostoma, tuomet paprastai deguonis tiekiamas per nosinį kateterį („ūsus“) ar deguonies kaukę.

Nosinis kateteris

Tai patogi deguonies tiekimo sistema pacientams. Ji netrukdo bendravimui, valgymui, gėrimui, nesukelia klaustrofobijos. Deguonies tiekimo procentas svyruoja nuo 24 – 44. Deguonies tiekimo procentas labai priklauso nuo paciento kvėpavimo. Paviršutiniškai kvėpuojančius, dūstančius pacientus pasieks didesnis deguonies procentas.

Paprastai deguonis „per ūsus“ paskiriamas litrais per minutę. Tad tiekiant:

  • 2 l/min gausim apie 23-28% deguonies
  • 3 l/min gausim apie 28-30% deguonies
  • 4 l/min gausim apie 32-36% deguonies
  • 5-6 l/min gausim apie 40-44% deguonies.

Didesnis greitis nerekomenduojamas, nes smarkiau džiovinama nosies gleivinė, o didesnės deguonies koncentracijos nei 44% nosinio kateterio pagalba nepasieksime. Naujagimiams deguonies tiekimo greitis neturėtų viršyti 2 l/min.

Naudojant “ūsus” reikėtų atkreipti dėmesį į pacientų sritį aplink ausis, šioje vietoje gali susiformuoti pragulos, tad kiekvienos pamainos metu patariama apžiūrėti pacientų odą, naudoti apsauginius kremus, dėti  tamponėlius tarp ausų ir kateterio.

Nosies kateteris dažnai išslenka iš nosies ir deguonis pučiamas pacientams į akis. Tai gali nepataisomai sužaloti akies rageną, todėl “ūsai” turėtų būti uždedami pacientams pakankamai laisvai, kad neliktų įspaudų  ant veido, ir pakankamai  tvirtai, kad gulėtų nosies šnervėse. Ypač jautri, trapi oda žmonių, vartojančių steroidus.

Deguonies kaukės

Deguonies kaukės pagalba pacientams tiekiamas didesnis deguonies procentas. Kaukės gali tiekti įvairios koncentracijos deguonį ir pastovios. Keletą jų aptarsiu.

  • Paprasta deguonies kaukė

Ši kaukė daugumai pacientų sukelia nepatogumų, nes trukdo valgymui ir gėrimui, bendravimui, dažnai pacientai su kaukėmis jaučiasi atskirti, dusinami. Kaukė turi gerai priglusti prie veido, kad būtų įkvėptas kuo didesnis tiekiamo deguonies procentas, o ne aplinkos oro. Mažiausias deguonies tekėjimo greitis turi būti 5 l/min, paprastai naudojama apie 10 l/min. Toks greitis neleis kauptis CO2 kaukėje.

Deguonies tiekimo greičio ir koncetracijos santykis:

Tiekiant 5 l/min gausim 40% deguonį

6 l/min – 45-50% deguonį

8 l/min ir daugiau – 55-60% deguonį

  • Deguonies kaukė su maišu

Šią kaukę renkamės tuomet, kai reikalingas dar didesnis beveik 100% deguonis. Ji ypač gelbsti kritinėse situacijose. Pacientui sukelia tuos pačius nepatogumus, kaip ir paprasta kaukė. Ji taip pat  turi gerai turi priglusti prie veido, būtina stebėti, kad rezervuaro maišas visiškai nesubliukštų, o vožtuvėliai, esantys ant kaukės šonų nebūtų prilipę, judėtų. Uždėjus šią kaukę būtina nustatyti mažiausiai 6 l/min deguonies tekėjimo greitį, mažesnis greitis nepajėgs išstumti kaukėje besikaupiančio CO2. Tiekiant deguonį 10 ir daugiau l/min greičiu pasiekiama beveik 100% deguonies koncentraciją.

  • Venturi kaukė

Ši kaukė tiekia tikslios koncentracijos deguonį. Tai ypač aktualu pacientams, sergantiems obstrukcine plaučių liga. Šios kaukės turi įvairių spalvų vožtuvėlius, kurių pagalba tiekiamas tam tikras tikslus deguonies kiekis.

VenturiMask_complete2

Spalviniai vožtuvėlių kodai:

ü    Mėlynas – tiekiant 2l/min – 24% deguonis.

ü    Baltas – tiekiant 4l/min – 28% deguonis.

ü    Oranžinis – tiekiant 6l/min – 31% deguonis.

ü    Geltonas – 8 l/min – 35 % deguonis.

ü    Raudonas – 10 l/min – 40 % deguonis.

ü    Žalias – 15 l/min – 60 % deguonis.

Būdamas su šia kauke pacientas susiduria su tomis pačiomis problemomis, kaip ir įprastine – trukdo valgyti, gerti,  bendrauti, gali atrodyti, jog slopina.

Deguonies drėkinimas

Deguonis yra sausos dujos, kurios renka drėgmę nuo drėgnų paviršių, todėl tiekiant deguonį pacientams, jis “surenka” drėgmę iš paciento nosies ar burnos gleivinių. Žmonės, besiskundžiantys dusuliu, neretai vengia vartoti skysčių, tad dažnai jiems pasireiškia dehidratacija. Dažnas kvėpavimas ( tachipnėja ) dar labiau džiovina kvėpavimo takus, tirština skreplius, būna sunku atsikosėti, o tai sukelia įkyrų, neproduktyvų, sausą kosulį. Tiekiamas deguonis dar labiau išdžiovina gleivines, tokiu būdu didėja infekcijos rizika.

Šiuo metu dažnai svarstoma, ar visada būtina deguonį drėkinti. 1988 m. Cambell atliko tyrimą, kuriame 99 pacientai gavo sudrėkintą deguonį per nosinį kateterį ir 86 pacientai – sausą. Deguonis buvo tiekiamas 5l/min. Rezultatai atskleidė, jog tiek viena, tiek kita grupė skundėsi diskomfortu nosyje, sausumu, o šie nemalonūs pojūčiai greitai išnyko, nesukeldami didesnių nepatogumų (Campbell E et al (1988) Subjective effects of humidification of oxygen for delivery by nasal cannula. A prospective study.Chest; 93: 2, 289-93). Britų Krūtinės Asociacija (British Thoracic Society) nuo 2008 m. vadovaujais nuostata, jog tiekiant deguonį iki 4 l/min greičiu ar didesnės koncentracijos deguonį iki kelių valandų, galima tiekti ir sausą. Tačiau tiekiant deguonį ilgesnį laiką, ypač pacientams, sergantiems lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis, jį būtina drėkinti. Jei pacientas yra su nosiniu kateteriu, o apribojimų gerti nėra, tuomet paskatinkite pacientą pakankamai gerti skysčių. Jei pacientas gerti negali, tuomet lašinami intraveniniai skysčiai.

Burnos ir lūpų priežiūra

Deguonis džiovina burną, lūpas, nosies gleivines. Jei paciento burna yra labai sausa, infekuota, tuomet pasiūlykite pacientui kartas nuo karto prasiskalauti burną, jei reikia, padėkite nusivalyti liežuvį. Lūpas tepkite vazelinu ar kokiu kitu lūpų tepalu. Ilgesnį laiką tiekiamas deguonis per nosinį kateterį išdžiovina ir nosies gleivines. Galima naudoti purškiamą fiziologinį jūros vandenį, nosies gleivines patepti sezamų aliejumi.

Psichologinė pagalba

Pacientams, gydomiems deguonimi, labai svarbi psichologinė pagalba. Nerimas, susirūpinimas padidina adrenalino ir kitų streso hormonų kiekį kraujyje, tai padažnina kvėpavimą, prailgina ligos eigą. Ypač tai aktualu astma sergantiesiems. Žmonės, turintys kvėpavimo sutrikimų neretai prastai miega naktimis, juos persekioja baimė.

Nerimas, ilgalaikis neišsimiegojimas didina delyro riziką, prailgina ligos eigą bei lemia didesnį mirtingumą. Psichologinė pagalba tokiems pacientams yra būtina, tačiau tiesa tokia, jog slaugytojai ne visada tam turi laiko. Kompetetingas, rūpestingas personalas pacientus dažnai nuteikia raminančiai. Paciento šeima, draugai taip pat gali tapti didele parama tokiems pacientams. Jei įmanoma, pasiūlykite pacientui relaksacinių priemonių, pavyzdžiui, paklausyti mėgstamos muzikos per ausinukus.

Pacientai, kurie ilgai kvėpavo deguonį, dažnai nebeįsivaizduoja gyvenimo be jo, juos persekioja uždusimo, mirties baimė. Tai būtina aptarti su pacientu, leisti jam išsakyti savo baimes, nerimą, atsakyti į rūpimus klausimus. Atpratinti nuo deguonies reikia palaipsniui, nuimkite pacientui deguonį, kai palatoje yra daugiau žmonių, taip jis jausis saugesnis, ilginkite palaipsniui pertraukėles be deguonies, tai jam suteiks daugiau pasitikėjimo savimi.

Paskelbta

Apie slaugytojų mitybą

Atėjus naujiems metams neretai sau pasižadame – pradėsiu sportuoti, mokytis, mesiu svorį, daugiau laiko skirsiu šeimai, vaikams, knygoms  ir t.t. O aš noriu palinkėti kiekvienam iš mūsų labiau rūpintis savimi, savo sveikata, nes tik būdami sveiki ir laimingi, mes daugiau džiaugsmo galime suteikti savo artimiesiems. O pradėti siūlau nuo teisingesnės mitybos savo darbo vietoje, tad šį kartą apie tai.

JAV mitybos specialistai pastebi, jog didžioji dalis slaugytojų darbo metu valgo nepakankamai. Dauguma praleidžia valgymo laiką, dienos metu suvartoja ypač mažai naudingo maisto, tačiau grįžę namo, alkio vedami valgo viską iš eilės.

Dirbdami neretai savo alkį malšiname maisto produktais, turinčiais daug angliavandenių – saldainiais, bandele ar torto gabaliuku. Toks maistas greitai absorbuojasi ir pakelia gliukozės lygį kraujyje, tačiau gauta energija greitai išsivadėja, o žmogus po valandos vėl nori valgyti, jaučiasi pavargęs ir neretai blogos nuotaikos. Tyrimai rodo, jog laikui bėgant tokie gliukozės pakilimai ir nusileidimai skatina organizmą kaupti riebalus, iškraipo sotumo suvokimą, o tai tiesiausias kelias į persivalgymą, viršsvorį ar diabetą.

Prasti mitybos įpročiai būdingi daugeliui užimtų žmonių, tačiau slaugytojams būdinga tai, jog jie pirmiausia rūpinasi kitais, o galiausiai tik savimi, teigia Gary Scholar knygos „“Fit Nurse: Your Total Plan for Getting Fit and Living Well“. Dažnas slaugytojas dirba kelias pamainas, iš vieno darbo skuba į kitą, budi namuose,  o tai užkerta kelią normaliam maitinimuisi. Be to, pacientai ir jų artimieji neretai „atsidėkoja“ slaugytojams įvairiais saldumynais, kuriais dažnai ir užkemšame savo skrandžius . G. Scholar slaugytojų darbą lygina su maratono bėgikais, tačiau „esti vienas skirtumas, slaugytojai tam nesitreniruoja ir nėra tam rengiami.“

Tyrimai rodo, jog žemas gliukozės kiekis kraujyje pablogina dėmesio koncentraciją, judesių koordinaciją, sunkiau įsimename informaciją,suprastėja regėjimas, o tai  atsiliepia darbo kokybei. Jei slaugytojas nesugeba sukaupti dėmesio, atsiranda įvairiausios klaidos, o tai ypač pavojinga mūsų darbe. Alkis veikia ir mūsų nuotaiką, tampame irzlesni, nesugebame susidoroti su stresinėmis situacijomis.

Mitybos specialistai teigia, jog norėdami dirbti efektyviai, užimti žmonės turėtų maitintis reguliariai, rinktis nedideles, subalansuotas porcijas bei sveikus užkandžius. Patariama valgyti kas dvi – keturias valandas, kai daug dirbame. Shawn M. Talbott amerikiečių maisto biochemikas, turintis darbo patirties su atletais teigia, jog slaugytojai apie savo mitybą turėtų galvoti tarsi apie intraveninę lašinę, kuri nuolat tiektų organizmui būtinų maisto medžiagų ir energijos, kad kūnas ir smegenys funkcionuotų be jokių svyravimų. Valgant tinkamą maistą, smegenys mažiau reikalaus saldumynų ar kitų paprastųjų angliavandenių. O tai užkirs kelią svorio didėjimui. Be to, reguliari ir pilnavertė mityba išsaugos slaugytojų budrumą, pagerins gebėjimą susidoroti su stresu bei užkirs kelią prastai nuotaikai, kurią išprovokuoja gliukozės svyravimai.

Štai keletas mitybos specialistų patarimų:

  1. Turėkite sveiko maisto „slėptuves“ rankinėje, kišenėje, automobilyje, stalčiuje, spintelėje. Skardinė tuno, sūrio riekelė, rupių miltų duoniukai, švieži ir džiovinti vaisiai, jogurtas – tai maistas, tinkamas užkandžiams ir aprūpinantis organizmą ilgalaike energija. Tačiau atminkite, nuolatinis kramsnojimas tiesiausias kelias į persivalgymą. Geriausia, jei užkandis telpa į 100 – 200 kalorijų ribas. Visai nebloga išeitis – ruošiantis į darbą susipakuoti maistą į atskirus paketus, skaičiuojant kalorijas, o vėliau darbe pamainos metu valgyti tam tikrais laiko intervalais.
  2. Angliavandenius vartokite kartu su baltymais ir šiek tiek riebalų. Vartojant vien angliavandenių gliukozės kiekis greitai kyla ir staigiai krinta. Mitybos specialistams labiau patinka lėtesnis kilimas ir lėtas leidimasis žemyn, o tai pasiekiama vartojant angliavandenius, kurie užtikrina energiją, su baltymais, kurie palaiko energiją, suteikia pilnumo jausmą bei išjudina neurotransmiterius, atsakingus už mūsų budrumą. Rinkitės obuolį ir sūrio gabalėlį arba rupios duonos riekelę su riešutų sviestu. Jei  po ranka,deja, tik saldumynai, rinkitės tuos, kuriuose yra riešutų.
  3. Scholar pataria savo lėkštę padalinti į du mažus ir vieną didelį skyrelį. Mažesniuosius skyrelius užpildykite  viena porcija iš rupių miltų ir viena iš baltymų, o didyjį –  vaisiais ir daržovėmis. Jei vistiek jaučiatės alkani, vartokite daugiau vaisių ir daržovių. Pagrindinis valgis turėtų būti 400 -500 kalorijų vertės. Jei abejojate dėl porcijos dydžio, naudokitės savo ranka kaip matuokliu. Angliavandenių suvartokite kumščio dydžio, baltymų – delno dydžio, riebalai turėtų tilpti į iš nykščio ir smiliaus  padarytą „O“raidę, daržovės ir vaisiai – atstumas nuo nykščio iki mažylio, kai delnas išskėstas pilnai. Toks metodas tinka net lankantis greito maisto restorane, kur galima pasirinkti mėsainio bandelę kumščio dydžio, mėsos įdarą delno dydžio, atitinkamai pasirinkti salotas ar vaisius. Riebalai – tai sūris ar salotų padažas. Tokia porcija aprūpins mūsų organizmą 400 – 600 kalorijų.
  4. Papusryčiaukite, po 10 – 12 valandų pertraukos organizmui reikalinga energija. Pusryčiams ypač tinka įvairios košės su šviežiais ar džiovintais vaisiais, granola su uogomis ir jogurtu, rupių miltų duona su kiaušiniu, varškė su medumi ir vaisiais.
  5. Nebijokite kalorijų, net jei bandote numesti svorį. Aktyvūs žmonės per dieną turėtų gauti apie 2000 kalorijų. Didžiausia problema, kuomet žmonės tris ketvirtadalius kalorijų suvartoja baigiantis dienai, tuomet nakties metu nenaudojama energija kaupiama riebalų pavidalu. Stenkitės daugiau valgyti dienos metu, kuomet aktyviai judate, o vakare mažiau.
  6.  Jei po įtempto darbo ar stresinės situacijos norisi  ko nors saldaus, vadinasi organizme sumažėjo serotonino kiekis. Tai visai ne alkis, o tiesiog nusiraminimo ieškojimas. Pats geriausias antidotas stresui yra fiziniai pratimai, jei yra galimybė, išeikite trumpai pasivaikščioti, užlipkite ir nulipkite laiptais.
  7. Darbo metu gurkšnokite vandenį arba nesaldintą arbatą, tačiau venkite saldžių gėrimų. Saldūs gėrimai staigiai padidins gliukozės kiekį kraujyje, tačiau jūs gausite tik tuščias kalorijas, o skrandis tebebus tuščias. Nepiktnaudžiaukite kava, ypač naktinėje pamainoje, pakaks vieno dviejų puodelių paroje.
  8.  Naktinės pamainos metu laikykitės tų  pačių mitybos taisyklių kaip ir dienos metu, valgykite po nedaug, subalansuoto maisto, laikykitės laiko intervalų ir rinkitės sveikus užkandžius.
  9. Darbo vietoje rūpinkitės vieni kitais, paklauskite savo kolegos, ar jis pusryčiavo, išleiskite vienas kitą pavalgyti.
  10.  Planuodami savo mitybą galvokite apie ateitį. Valgydami riebią žuvį, uogas, vaisius, grūdus, riešutus, pupeles ir daržoves, aprūpinsite savo organizmą visais reikalingais vitaminais, antioksidantais, skaidulom ir omega -3 riebiosiomis rūgštimis. Jūs ne tik gausite reikiamos energijos, bet ir užkirsite kelią širdies ir kraujagyslių ligoms, demencijai.

Maistas, kurį tiesiog privalote turėti savo darbo vietoje

  • Šviežios daržovės ir vaisiai. Valgykite obuolius, bananus, įvairias uogas, morkas, žalias lapines daržoves, juose yra visko, ko reikia sveikai mitybai – ląstelienos, antioksidantų, vitaminų, angliavandenių, saulės sukauptos energijos. Rinkitės vaisius ir daržoves pagal sezoną.
  • Riebi žuvis – tunas, lašiša, sardinės. Turtingi omega -3 riebiųjų rūgščių,vitaminų B, D, seleno, kalio ir baltymų. Valgykite žuvį su salotomis, gaminkite su ja sumuštinius.
  • Jogurtas. Patogu atsinešti į darbą, patogu valgyti ir jame daug reikalingų baltymų. Sakoma, jog jogurtas turėtų būti geriausias slaugytojo draugas.
  • Avokadas. Vidutinis avokadas turi apie 300 kalorijų, nepaisant to, jis idealus energetinis maistas. Jame gausu skaidulų, kalio ir nesočiųjų riebiųjų rūgščių, kurios padidina „gerojo“ cholesterolio kiekį kraujyje. Suvalgykite užkandžiui puse avokado su pitos duonele, tortilija ar daržovėmis.
  • Saldžiosios bulvės. Galima kepti mikrobangų krosnelėje ar išsikepti namuose orkaitėje, valgomos tiek šiltos, tiek šaltos. Jos suteikia pilnumo, sotumo jausmą,yra labai maistingos, turi daug ląstelienos, turtingos vitaminais A bei C.

breakfast_fruit_mandarin_871472_l

.

Paskelbta

Prisilietimo svarba slaugoje

Prisilietimas turi atmintį.~John Keats

 

Prisilietimas yra vienas svarbiausių poreikių tiek naujagimystėje, tiek senatvėje, todėl kiekvienas žmogus siekia šį poreikį patenkinti. Susirgus, atsidūrus ligoninėje, netekus mylimo žmogaus, patyrus krizę, poreikis prisiliesti didėja.

Ligoninėje prisilietimas gali tapti labai reikšmingu bendravimo komponentu. Jis padeda pacientams, nesiorientuojantiems laike, vietoje, teisingai suvokti realybę ir save. Prisilietimu mes galime sumažinti baimę, nerimą, prislėgtą nuotaiką, padrąsinti pacientus. Tai ypač svarbu tiems, kurie negali savo poreikių išreikšti žodžiais, yra nesąmoningi ar sunkiai sergantys.

Prisilietimas yra suprantamas skirtingai įvairaus amžiaus grupėse. Remiantis F. Day atliktais tyrimais nustatyta, jog jaunesni pacientai mano, kad prisilietimas turi būti naudojamas kaip kasdieninis teigiamas komponentas slaugoje, tuo tarpu vyresniems pacientams atrodo, kad tai turi būti naudojama terapeutiniais tikslais: skausmo, vienišumo, depresijos epizodais. Poreikis prisilietimui didėja, kai sunkiai sergama, o mažėja, kai labai suartėjama su savo šeima. L. M. Hollinger teigia, jog vyresni žmonės jaučia didžiulį poreikį bendrauti. Bendravimo strategijos turi apimti verbalines ir neverbalines priemones, “o prisilietimas yra svarbi neverbalinė forma slaugytojo ir paciento sąveikoje”. Su amžiumi silpnėja žmonių jutimai, didėja izoliacija, todėl jie jaučia stiprų poreikį būti liečiami, prisilietimu stimuliuojami išlikę jutimai. Tikima, jog prisilietimas lemia fizinę ir psichinę žmonių sveikatą.

Kita studija parodė, jog intensyvios priežiūros pacientai prisilietimą supranta vienodai nepaisant amžiaus ar lyties. Deja, sunkiausiai sergantys pacientai, kuriems labiausiai reikalingas prisilietimas- liečiami mažiausiai. Tyrimai, atlikti geriatrinėse įstaigose, atskleidė, kad daugiausia liečiami žmonės su minimalia ar visai nematoma fizine negalia. Vyrai, o taip pat fiziškai neįgalūs asmenys liečiami mažiausiai.

Neprigirdintiems ar silpnai matantiems pacientams būdingas ypač išreikštas poreikis efektyviam bendravimui su slaugytojais. Apgalvotu prisilietimu padėsime pacientams lengviau prisitaikyti prie svetimos ligoninės aplinkos. Prisilietimas, įtrauktas į slaugos planą, gali tapti ypač efektyviu veiksmu pacientų priežiūroje, mokyme. Kai kuriais atvejais prisilietimas gali labiau nuraminti nei vaistai. Vis daugėja įrodymų, kad paciento- slaugytojo santykiai įtakoja ligos eigą. Prisilietimu slaugytojai išreiškia saugumą, supratimą, nuoširdumą, pagarbą, paramą, šilumą, dėmesį, nuraminimą, susidomėjimą, empatiją, artumą, padrąsinimą, priėmimą, norą padėti ir bendradarbiauti. Tačiau nepaisant tokios gausybės perduodamos informacijos, maždaug tik vienas trečdalis slaugytojų savo praktikoje naudoja prisilietimą kartu su žodiniu bendravimu, kadangi bijo neteisingos pacientų interpretacijos.

Prisilietimo komponentai

Prisilietimas nusakomas trukme, vieta, dažnumu, veiksmu, intensyvumu, pojūčiu.

Prisilietimo trukmė – tai laikas, per kurį vyksta prisilietimo epizodas. Ilgiau trunkantis prisilietimas pacientams suteikia daugiau informacijos, padeda įsisavinti kūno dalis, ribas. O tai didina savigarbą.

Prisilietimo vieta – tai liečiamos kūno vietos ir dalys. Liečiama vieta įtakoja perduodamos informacijos interpretaciją. Liemens lietimu, kuris vadinamas įcentriniu, išreiškiamas artumas ir intymumas. Prisilietimu padėsime žmogui save suvokti kaip visumą, skatinsime teigiamą savęs vertinimą.

Prisilietimo dažnumas arba patirtų prisilietimų skaičius įtakoja savigarbą, suartėjimą su kitais žmonėmis, kognityvinius sugebėjimus, seksualinį identiškumą.

Prisilietimo veiksmas – tai priartėjimo prie kūno paviršiaus tempas ir reikalinga prisilietimui energija. Prisilietimas skatina savęs suvokimą, kaip nepriklausomos seksualios būtybės.

Prisilietimo intensyvumas nusakomas kūno paviršiaus spaudimu prisilietimo metu. Intensyvumas matuojamas kūno įspaudimo laipsniu. Vidutinio intensyvumo prisilietimas teikia mažiausią terapeutinį efektą, tuo tarpu stipraus ir mažo intensyvumo prisilietimų kaitaliojimas duoda didžiausią teigiamą efektą.

Prisilietimo sukelti pojūčiai– tai kūno prisilietimų interpretacija. Skausmingi pojūčiai iškraipo kūno vaizdą, silpnina kūno suvokimo sugebėjimus. Malonus prisilietimas skatina žmogų suvokti savo kūną kaip pilnavertį.

Prisilietimo komponentų išmanymas padės mums teisingiau suvokti informaciją, tačiau skirtingi žmonės skirtingu atveju gaunamą informaciją interpretuos individualiai. Svarbu prisiminti, kad prisilietimas yra kalba, kuri gali būti labai vertinga slaugytojo- paciento sąveikoje.

 

Prisilietimas intensyvios priežiūros skyriuje

Pacientai, patekę į ligoninę, neretai pajunta prisilietimo stygių, o ypač tai būdinga tam tikrai grupei pacientų ir šeimos narių. Sąmoningas, suplanuotas prisilietimas gali būti efektyvi strategija, mažinanti prisilietimo trūkumą. Prisilietimo stoka dažnai pasireiškia šiose situacijose:

  • susilpnėjusi paciento sensorika –  intensyvios priežiūros pacientai gali nesugebėti prasmingai sąveikauti su aplinka dėl nepakankamo savo jutimų panaudojimo. Tokiems pacientams gali padėti slaugytojo prisilietimas, kuriuo perduodama informacija apie jį patį, jo kūno ribas, visumą ir ryšius su realybe. Prisilietimas gali būti labai efektyvus, kai naudojamas atskirai ar kartu su verbaliniu ar neverbaliniu bendravimu.
  • kūno ribų nesuvokimas – intensyvios priežiūros pacientai dažnai nesuvokia savo kūno ribų. Vamzdeliai, kateteriai, laidai, monitoringo įranga ir visi kiti mechaniniai įrenginiai, palaikantys gyvybę, gali gąsdinti ir trikdyti kritiškai sergančius pacientus. Jiems sunku suvokti, kur baigiasi jų kūnas, o kur prasideda aparatūra. Ši problema dar labiau paaštrėja, kai slaugytojas daug laiko praleidžia prie paciento lovos, spaudydamas įrangos mygtukus. Slaugytojas turi surasti laiko paliesti pacientą, tai padės pacientui aiškiau suvokti savo kūno dalis ir jo visumą.
  • baimė, nerimas ir kontrolės praradimas – net ir pats drąsiausias, ramiausias pacientas, atsidūręs intensyvios priežiūros palatoje, sutrinka. Slaugytojas turėtų atkreipti dėmesį į pacientų psichologinius procesus. Jei tik įmanoma, siekti, kad pacientas pats dalyvautų slaugoje, o slaugytojas atsakytų į iškilusius klausimus, paremtų. Efektyvus bendravimas sukuria pasitikėjimą, sumažina baimę, pašalina nerimą ir išlaiko orumą. Šį procesą pagyvintų slaugytojo rūpinimasis,  parama, supratimas perduodami prisilietimo pagalba. Informacija, perduodama prisilietimu, ypač efektyvi pacientams, atsidūrusiems krizėje. Rami ir aiški verbalinė kalba, akių kontaktas, išklausymas- sėkmingo bendravimo pagrindas.
  • atskyrimas nuo šeimos –  net ir pačios liberaliausios pacientų lankymo taisyklės intensyvios priežiūros palatose negali užtikrinti paciento šeimos ar kitų mylimų asmenų nuolatinį buvimą šalia. Pacientai gali išgyventi krizę patyrę staigų psichologinį pokytį, iškilus grėsmei gyvybei, jaučiantys vienišumą, mirties baimę, prabudę svetimoje aplinkoje, ilgintis artimųjų. Tokiais atvejais slaugytojas gali pabūti šalia paciento, liečiant jį supažindinti su aplinka bei kitais asmenimis, svarbiausia, įtikinti, jog esate šalia ir juo rūpinatės.
  • apsunkintas bendravimas – pacientai turi nuolat bendrauti su juos prižiūrinčiais asmenimis. Bendravimo sunkumai iškyla tuomet, kai pacientas yra kurčias, negali šnekėti ar nesupranta slaugytojo kalbos, negali verbaliai bendrauti dėl intubacijos ar fizinio pakenkimo. Paralyžuoti pacientai, negalintys judinti rankų, kojų ar veido raumenų yra dar labiau apriboti bendravimo atžvilgiu. Prisilietimas kartu su verbaliniu bendravimu atkreips paciento dėmesį, perduos informaciją. Pacientas prisilietimu gali išreikšti savo baimę, skausmą, supratimą, ramumą ir džiaugsmą. Jis gali laikyti slaugytojo ranką, paliesti jo veidą, pagriebti ranką.
  • sunerimę paciento namiškiai – šeima yra paciento tąsa, rūpindamiesi pacientu, turime pasirūpinti ir jo šeima. Dažnai šeimos patiria tokių pačių krizių, kaip ir pacientai intensyvios priežiūros skyriuose. Jie būna sunerimę, kupini baimės, nežino kaip padėti pacientui. Šeima jaučiasi atskirta nuo mylimo žmogaus, juos varžo griežtos lankymo taisyklės, svetima aplinka. Slaugos personalo bendravimas su paciento šeima yra taip pat labai svarbus dalykas, padedantis sumažinti įtampą bei suteikti pagalbą. Slaugytojas gali sumažinti bendravimo barjerus, kalbėdamas aiškia, suprantama terminologija, išklausyti klausimus, rūpesčius, o taip pat panaudoti prisilietimą. Palieskite ranką, petį, palaikykite už rankos ir taip parodysite, jog klausotės, dalykitės informacija su šeima. Būna situacijų, kai sunku rasti tinkamų žodžių,  tokiais atvejais užtenka tik prisilietimo.
  • šeimos baimė liesti pacientą– dažnai šeima pasijunta bejėgė, kupina baimės prie sunkiai sergančio paciento lovos. Vamzdeliai, tvarsčiai, laidai, medicininė aparatūra, prie kurių slaugytojas yra taip pripratęs, šeimos nariams atrodo bauginančiai. Jie nesiryžta paliesti, apkabinti savo artimo žmogaus, bijodami jam pakenkti ar sugadinti aparatūtą.Slaugytojas turi padėti tokiai šeimai. Paaiškinkite šeimos nariams apie naudojamą aparatūrą ir jos reikšmę pacientui. Aiškinimo metu naudokite prisilietimą, tai sustiprins pasitikėjimą.  Palieskite pacientą, kalbinkite jį, taip parodydama šeimai, jog taktilinis kontaktas yra saugus. Paimkite šeimos nario ranką ir priveskite ją prie paciento rankos. Tai sumažins šeimos baimę pakenkti, pašalins įtampą tarp šeimos bei paciento, padės patogiau jaustis svetimoje aplinkoje.

Prisilietimo taksonomija 

Taksonomija (gr. taxis– išdėstymas tam tikra tvarka, nomos– dėsnis)- tai mokslas apie klasifikavimą pagal tam tikras taisykles. Ji apibūdina lygmenį ir padeda atsirasti supratimui. R.Heslin sukūrė prisilietimo taksonomiją. Ji pabrėžia dalyvaujančio prisilietime asmens vaidmenį ir santykius. Taksonomija iliustruoja neformalių santykių tipus, kurie reguliuoja prisilietimo rūšis, toleruojamas visuomenėje. Liečiančiojo ir recipiento santykiai intensyvėja, kai einama nuo žemutinio lygio link aukštesnio.

I lygis: Funkcinis/ Profesinis. Šiuo prisilietimu įvykdome profesines užduotis. Neretai toks prisilietimas yra intymus, tačiau jis neviršija funkcinių/ profesinių santykių. Šių santykių pavyzdžiai: slaugytojo- paciento, slaugytojo- paciento šeimos, gydytojo- paciento.

II lygis: Socialinis/ Politinis. Šiame santykių lygyje prisilietimas atitinka kultūros nustatytus apribojimus ir nuorodas. Rankos paspaudimas yra šio lygio prisilietimo pavyzdys, kuris nusakomas kaip neutralus dviejų žmonių veiksmas.

III lygis: Draugiškas/ Nuoširdus. Šis lygis dažnai sukelia įvairių keblumų. Tai mažiau formalus nei socialinis/ politinis lygis, dažnai klaidingai interpretuojamas kaip aukštesnis meilės ar seksualinio potraukio lygis. Juo išreiškiamas rūpinimasis, prisirišimas. Šis lygis kelia problemų žmonėms, jaučiantiems seksualinį potraukį tai pačiai ar priešingai lyčiai su kuria tuo metu bendraujama. Dažniausiai pasitaikantis šio lygio prisilietimas yra apkabinimas.

IV lygis: Meilės/ Intymus. Šiuo lygiu išreiškiamas stiprus prisirišimas ir įsipareigojimas. Jei žmogų liečiant šiame lygyje jis jaučiasi nepatogiai, tai gali reikšti nenorą įsipareigoti santykiuose. Jei santykiai intymūs, prisilietimu išreiškiama informacija toleruojama.

V lygis: Seksualinis jaudinimas. Tokio intensyvumo santykiuose prisilietimu išreiškiamas seksualumas ir seksualinis stimuliavimas. Tokiuose santykiuose gali būti, o gali ir nebūti meilės ir įsipareigojimo.

R.Heslin teigia, jog ši taksonomija gali būti suprantama dvejopai. Pagal pirmąjį modelį žmonių santykiai intensyvėja judant nuo I link V lygio. Kitas modelis teigia, kad individo didžiausias įvertinimas, supratimas vyrauja draugiškame/ nuoširdžiame lygyje. Tokiems santykiams būdingas atviras kito žmogaus priėmimas, didesnė tolerancija individualumui. Būtų idealu, jei šie bruožai visada būtų randami IV bei V šios taksonomijos lygiuose.

Slaugytojo ir paciento ryšys

 Susipažinus su R.Heslin pateikta taksonomija natūraliai kyla klausimas, kokiame lygyje turi bendrauti slaugytojas ir pacientas. Daugelis atliekamų manipuliacijų pacientui siejasi su funkciniu/ profesiniu lygiu. Šiame lygyje atliekama daugybė rūpinimosi veiksmų, kurie neįmanomi be prisilietimų (fizinis ištyrimas, paciento vartymas, maudymas, tvarsčių keitimas ir kt.). Bet kaip gi “afektyvus prisilietimas”? Palankumas, dėmesys, rūpinimasis ir parama yra labiau būdingi draugiškame/ nuoširdžiame sąveikos lygyje. Visai įmanoma, jog slaugytojas sugebės laviruoti tarp dviejų lygių- nuoširdžiai, žmogiškai rūpinsis visais pacientais kaip individais ir kartu išlaikys savo profesionalumą. Šių dviejų lygių taikymas slaugytojo ir paciento santykiams suteikia  unikalumo ir patikimumo.

Rūpinimasis, pasitikėjimas ir parama, atsiradusi tarp slaugytojo ir paciento, yra slaugytojo ir paciento santykių pagrindas. Nė vienas kitas sveikatos priežiūros darbuotojas nebendrauja su pacientais tiek daug ir nuolat. Jokia kita sąveikos struktūra neužtikrina tokios svarbios profesinės, žinių ir rūpinimosi paramos, išsaugančios žmogaus orumą ir individualumą.

Kartais pasillenkimas ir kažkieno rankos paėmimas yra kelionės pradžia.~ Vera Nazarian

Paskelbta

Prostatos vėžio profilaktika

Prostatos vėžys – tai liga, kurios vyrai bijo ir vengia apie tai kalbėti. Tai dažniausia vyrų onkologinė liga Lietuvoje. Kasmet nustatoma apie 2000 naujų atvejų, sergamumas šia liga nuolat auga. Pastebėta, jog prostatos vėžys lyg epidemija plinta tose šalyse, kur  vartojama daug riebaus maisto bei mažai vaisių, daržovių ir grūdų. Azijoje sergamumas šia liga mažesnis, manoma, jog tam įtakos turi gausus sojos produktų ir grūdų vartojimas. Tyrimai rodo, jog  Azijos gyventojams emigravus į Šiaurės Ameriką ir pakeitus mitybos įpročius į “vakarietiškus”, sergamumas prostatos vėžiu išauga.

Prostata arba dar kitaip vadinama priešinė liauka, yra graikinio riešuto dydžio organas, esantis po šlapimo pūsle ir gaubiantis šlaplę. Prostatoje gaminasi sekretas, sudarantis didžiąją dalį spermos, ir palaikantis spermatozoidų gyvybingumą bei palengvinantis apvaisinimo procesą. Todėl prostata pagrįstai vadinama antrąja vyrų širdimi.

 

Kaip atpažinti prostatos vėžį?

Prostatos vėžio simptomai:

  • susilpnėja šlapimo srovė arba šlapimas teka su protrūkiais,
  • norima šlapintis, tačiau tai padaryti sunku,
  • noras šlapintis užklumpa staiga (ypač naktį ),
  • šlapinantis jaučiamas deginantis skausmas.

Vyrai turėtų nepamiršti, jog šie ar panašūs simptomai ne visada gali signalizuoti apie grėsmingą prostatos vėžį. Panašūs simptomai jaučiami sergant prostatos hiperplazija (padidėjimas), prostatos uždegimu. Prostatos vėžio diagnozės patvirtinimui prireiks išsamesnių tyrimų. Vis dėlto jeigu vyras  jaučia minėtus simptomus, jam būtina kreiptis į gydytoją urologą.

Ar galima užkirsti kelią prostatos vėžiui?

Įvairūs pastarųjų metų tyrimai rodo, jog “priešnuodžių” prostatos vėžiui galime rasti ant savo pietų stalo. Įrodyta, kad mityba daro įtaką ne tik sergamumui prostatos vėžiu, bet ir kaip greitai liga progresuos. Kai kurių autorių nuomone, net 75 proc. visų prostatos vėžio atvejų būtų galima išvengti vartojant tinkamą maistą. Tad ką valgyti, kad būtų išsaugotas vyriškumas?

  •  Pomidoruose, raudonosiose vynuogėse, arbūzuose, abrikosose yra likopeno – antioksidanto, suteikiančio vaisiams ir daržovėms raudoną spalvą. Ši medžiaga mažina riziką susirgti prostatos bei kitų organų vėžiu. Tyrimai parodė, kad vartojant pomidorų padažo du ir daugiau kartų per savaitę, 35 proc. sumažėja rizika susirgti prostatos vėžiu. Likopenas absorbuoja laisvuosius radikalus (chemines medžiagas, kurios susidaro medžiagų apykaitos metu,  jos gali pakenkti ląstelių genetinei struktūrai bei sukelti vėžį). Pomidorų padažas bei pomidorų sultys yra geriausias likopeno šaltinis. Su šiais produktais likopeno gaunama penkis kartus daugiau nei valgant šviežius pomidorus. Manoma, kad perdirbimo procesas skatina gausesnį antioksidanto išsiskyrimą.
  • Brokoliai, briuselio ir kitų rūšių kopūstai, ropės mažina prostatos vėžio riziką, nes juose randama tam tikra medžiaga, kuri žmogaus organizme gamina specialius fermentus, apsaugančius nuo vėžio.
  • Sojų pupelės, sojų pienas, tofu sūris, sojos mėsa turi izoflavonoidų  – medžiagų, kovojančių su vėžiu.
  • Japonijos vyrai per dieną išgeria 4–6 puodelius žaliosios arbatos ir rečiau nei vakariečiai miršta nuo prostatos vėžio. Kinijos vyrai taip pat reguliariai geria šią arbatą, o  mirtingumas nuo šios ligos Kinijoje mažiausias pasaulyje. Žaliojoje arbatoje yra biologiškai aktyvių medžiagų, kurios gali užkirsti kelią prostatos vėžiui arba pratęsti remisiją sergant.
  • Vyrai, valgantys žuvį tris kartus per savaitę, prostatos vėžiu suserga rečiau. Žuvyje, ypač lašišoje bei sardinėse, esančios omega-3 riebiosios rūgštys lėtina vėžinių ląstelių augimą.
  • Valgomasis šaukštas svogūno ar česnako laiškų, skiltelė česnako ar ketvirtadalis puodelio pjaustytos svogūno galvutės mažina prostatos vėžio riziką 50 proc. Minėtas daržoves reikia vartoti neapdorotas termiškai – dėti į šviežias salotas arba į patiekalus prieš baigiant juos gaminti.
  • Maltomis linų sėklomis pagardintas jogurtas ar košė bus gardesni, įgis riešutų skonį. Sėmenyse yra omega–3 riebalų rūgščių, kurios saugo nuo prostatos vėžio. Tačiau linų sėmenų aliejaus patariama vengti. Manoma, jog jis gali paspartinti vėžinių ląstelių augimą.
  • Patarkite savo pacientams nepiktnaudžiauti apdegusiais kepsniais. Ant grotelių ar grilyje keptoje mėsoje formuojasi vėžį sukeliančios medžiagos, kurios, “perdirbtos” kepenyse, tampa aktyvios ir atakuoja prostatos ląsteles. Jei žmogus savo gyvenimo neįsivaizduoja be keptų šonkauliukų ir kepsnelių, dietologai pataria rinktis liesesnę mėsą ir mažesnes porcijas. Prieš kepant mėsą patariama keletą minučių prieš tai ją apvirti, o vėliau kepant grilyje ar ant grotelių dažniau vartyti – mėsa mažiau apdegs ir bus mažiau paveikta dūmų.

Vitaminai, maisto papildai

Žmogui svarbu gauti būtinų mineralų, vitaminų ir kitų maisto medžiagų. Idealu, jei visos šios medžiagos gaunamos su maistu,  taip jos geriau įsisavinamos. Tačiau jei vis dėlto nėra sąlygų ir laiko visavertei mitybai, tuomet būtina vartoti  maisto papildų. Prostatai ypač svarbus selenas ir vitaminas E.

Selenas – tai mikroelementas, kuris stabdo prostatos vėžinių ląstelių augimą. Tyrimai parodė, jog vartojant seleno, daugiau nei perpus sumažėja galimybė susirgti šia liga. Šio mikroelemento randama menkėse, tune, kalakutienoje, kiaušiniuose, ruduosiuose ryžiuose. Ypač selenu turtingi Brazilijos (Bertoletijų) riešutai; suvalgius porą riešutų, seleno gaunama net 140 mikrogramų. Tokio kiekio pakanka parai.

Mokslininkai pastebėjo, kad ilgainiui su amžiumi visiems vyrams kraujyje sumažėja seleno kiekis, nepaisant, serga jie prostatos vėžiu ar ne. Su amžiumi, deja, didėja ir rizika susirgti prostatos vėžiu.

Įrodyta, jog vyrai, turintys mažiau seleno atsargų, yra labiau linkę susirgti prostatos vėžiu. Kai seleno atsargos yra pakankamos, tikimybė susirgti šia liga sumažėja 50 proc. Šis mikroelementas padeda organizmui kovoti su potencialiai žalingomis medžiagomis. Labai tikėtina, kad seleno vartojimas papildomai sumažins sergančiųjų prostatos vėžiu skaičių. Be to, šio mikroelemento poveikis organizmui pajaučiamas palyginti greitai, tad, jei seleno vartojama jau sergant prostatos vėžiu, galimas dalykas, liga nebus tokia agresyvi. Jei selenas vartojamas kaip maisto papildas, tuomet jo per parą reikėtų nuo 70 iki 200 mikrogramų.

Vitaminas E – tai riebaluose tirpstantis antioksidantas. Jo yra kviečių daiguose, sojų aliejuje, migdoluose, žemės riešutuose, šparaguose, brokoliuose, špinatuose ir ropių lapuose. Tyrimai parodė, kad vyrams, kurių kraujyje didesnis antioksidantų kiekis, taip pat – ir vitamino E, yra mažesnė tikimybė susirgti prostatos vėžiu. Suomijoje atliktas tyrimas parodė, jog aštuonis ir daugiau metų vitaminą E vartojantys vyrai nuo prostatos vėžio miršta du kartus rečiau.

Tačiau pacientams reikia priminti, kad vitaminų ir maisto papildų reikia vartoti saikingai, pasikonsultavus su gydytoju. Didelės vitaminų dozės veikia toksiškai, o nesaikingas vartojimas kenkia organizmui.

Ką dar reikėtų priminti?

Skatinkite pacientus vartoti įvairų maistą, nebijoti eksperimentuoti. Daugelis žmonių labai pamėgsta tam tikrus maisto produktus ir vengia bandyti ką nors nauja. Pavyzdžiui, gamindami daržovių troškinį praturtinkite jį tofu sūriu, kuris ypač gerai atkartoja su juo gaminamų produktų skonį. Jis tinka net kaip alternatyva raudonai mėsai, kepsniams.

Niekada nevėlu keisti mitybos įpročius. Vis daugiau tyrimų patvirtina, jog mityba svarbi ne tik siekiant išvengti prostatos vėžio, bet ir palengvina ligos eigą susirgus vėžiu. Patarkite  pacientams, kuriems jau patvirtinta prostatos vėžio diagnozė, nenuleisti rankų, vykdyti gydytojų skirtą gydymo planą ir laikytis mitybos specialistų rekomendacijų.

Ir dar…

50-75 m. amžiaus vyrams (o jei šeimoje prostatos vėžiu sirgo tėvas, brolis – nuo 45 metų), pagal valstybės finansuojamą prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programą kasmet nemokamai šeimos gydytojas turėtų paskirti  atlikti kraujo tyrimą, kuriame nustatoma PSA lygis. Šis rodiklis leidžia anksti diagnozuoti prostatos vėžį.

Daugiau informacijos apie prostatos vėžį rasite čia.

Paskelbta

Kas yra pacientų autonomija?

-<…>Išvis kodėl jūs jaučiatės turį teisę nuspręsti už kitą žmogų? Juk tai – baisi teisė, ji retai kada veda prie gero. Bijokitės jos! Ji neduota ir gydytojui.

– Ji kaip tik ir duota gydytojui! Ir pirmiausia – jam!<…>Be šitos teisės nebūtų ir jokios medicinos!

~Ištrauka iš A. Solženicyno „Vėžininkų korpusas“

 

Šiuo metu vis dažniau kalbama apie pacientų teises, o ir patys pacientai tampa labiau „išprusę“ šioje srityje. Dauguma žino, jog pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą jie turi  teisę pasirinkti gydymo įstaigą, gydytoją, turi teisę susipažinti su savo medicinos dokumentais,  pasirinkti gydymo būdą ir apskritai gydytis ar ne. Imta labiau domėtis medicinos, slaugos etika, prisimintos žmogaus prigimtinės teisės. Tai didelis šuolis tiek medicinoje, tiek slaugoje.

Medicinos etikoje egzistuoja keturi pagrindiniai etikos principai:

  • autonomijos gerbimo,
  • gėrio siekimo,
  • nepakenkimo,
  • teisingumo principai.

Žodis „autonomija“ suprantama tik nedaugeliui pacientų, deja, ir ne visiems saugytojams. Diskusija šia tema įmanoma konvertavus autonomijos terminą į laisvės, nepriklausomybės, savarankiškumo, laisvo pasirinkimo apibūdinimus. Pats žodis autonomija yra graikiškos kilmės – gr. autonomia<autos „pats“ + nomos „įstatymas, dėsnis“. Pirmieji jį pavartojo filosofai, o jos reikšme sveikatos priežiūroje susidomėta 1950 metų pabaigoje. Autonomijos suvokimą medicinos etikoje labiausiai įtakojo filosofų I. Kanto bei J. S. Mill mintys [Hendrick, 2000]. Kanto požiūris į autonomiją rėmėsi jo pagrindine teze, jog žmogus yra baigtinė būtybė ir su juo turi būti elgiamasi kaip su baigtine būtybe, tačiau kiekvieno asmens autonomija turi būti matoma per autonomijos pagarbą kitų žmonių. Tuo tarpu J. S. Mill teigė, kad mes galime daryti ką tik norime, jei tik nekenkiame kitiems.

Medicinos etikos literatūroje autonomijos terminas siejamas su apsisprendimo teise, savivalda, savanoriškumu, savo moralinių pozicijų pasirinkimu [Beauchamp, 1997]. Tai gebėjimas mąstyti, nuspręsti ir veikti savo minčių pagrindu, laisva valia be kliūčių ar trukdymų [Gillon, 1985]. Būti autonomišku – tai gebėjimas valdyti savo gyvenimą savo pasirinktomis taisyklėmis ir vertybėmis. Toks „gyvenimo planas“ – tai ne tik savo asmeniškumo suvokimas, bet ir galimybių, prasmės, pasirinktų veiksmų pasekmių suvokimas [Rowson, 1996].

Autonomijos priešingybė – paternalizmas. Tai paciento veiksmų ar pasirinkimo galimybių suvaržymas, paciento neinformavimas ar net klaidingas informavimas apie gydymą, diagnozę, prognozę [Gefenas, 1993]. Tai – kai su suaugusiuoju elgiamasi lyg su vaiku, tarytum veikiantis asmuo turėtų tėvų įgaliojimus [Benjamin, Curtis, 1985]. Tačiau paternalistiniai veiksmai pateisinami trim atvejais:

  1. subjektas tam tikromis aplinkybėmis visiškai nesuvokia reikalingos informacijos arba yra pažeistas gebėjimas racionaliai mąstyti.
  2. subjektas labai nukentės, jei neįsikišime.
  3. subjektas, turėdamas daugiau žinių arba atgavęs gebėjimą racionaliai mąstyti, leis įsikišti ir tai patvirtins [Benjamin, Curtis, 1985].

Lietuvos Medicinos Norma [MN 20: 1994] skelbia, jog slaugos personalas privalo gerbti žmogaus pasirinkimo ir apsisprendimo teisę, jei tai negresia paciento gyvybei ir nenusižengiama deontologijos reikalavimams. Šioje vietoje galime padaryti išvadą, jog besąlygiška pacientų autonomija neįmanoma, ją riboja daugelis veiksnių.

Autonomijos koncepcija tampa sudėtinga, kai pacientas yra vaikas arba suaugęs žmogus turintis fizinę ar protinę negalią. J. Hewitt – Taylor (2003) teigia, jog medicinos personalas paciento nesugebėjimą komunikuoti verbaliai dažnai painioja su jo nesugebėjimu mąstyti autonomiškai.  Tačiau tikroji problema dažnai yra personalo nesugebėjimas tinkamai pateikti informacijos bei nenoras išklausyti.

Kaip bebūtų keista, tačiau ne visi pacientai nori būti autonomiški. Stoškus (2001) teigia, jog visada buvo ir bus žmonių, kurie nori perleisti visą atsakomybę už savo sveikatos būklę gydytojui. Kantas suaugusiųjų žmonių polinkį į paternalizmą siejo su jų užsitęsusiu nebrandumu, nepilnametyste, priklausoma nuo jų pačių, tiksliau sakant, nuo jų baimės ir nesiryžimo būti savimi, mąstyti savo galva. Kai kurie atlikti tyrimai rodo, jog kai kurie pacientai, atiduodami save į gydytojų rankas nesijaučia praradę autonomiją, tiesiog labai pasitiki gydytojais –  „jie geriau žino, kas man geriausia“.

J. Ende ir kt. bendramokslių atliktas kiekybinis tyrimas parodė, jog tik 3 proc. tirtų pacientų norėjo savarankiškai priimti sprendimus, susijusius su jų sveikatos priežiūra, tuo tarpu pusė jų išviso nenorėjo dalyvauti sprendimų priėmime. Vėliau tame pačiame tyrime dalyvavo gydytojai, tapę pacientais. Tyrimas parodė, kad kuo sergančių gydytojų būklė darydavosi sunkesnė, tuo mažiau jie jautė norą dalyvauti savarankiškame sprendimų priėmime. Autoriai padarė išvadą, jog medicinos žinios bei sociokultūriniai veiksniai nežymiai įtakoja pacientų autonomiškumą, daugiau lemia ligos fenomenologija (Valimaki, 2003). Žvelgiant į autonomijos sąvoką filosofiškai, galime teigti, jog savo autonomiškumo perleidimas kitam asmeniui tam tikra prasme yra viena jos išraiškų. Jei galiu rinktis, vadinasi galiu rinktis kam save atiduoti.

Tačiau, kad ir kokie pasyvūs beatrodytų pacientai, slaugytojai neturėtų likti nuošaly. Mūsų pareiga yra suteikti pacientui galimybę priimti sprendimus, susijusius su jo sveikatos būkle, paremtus pakankama informacija. Dėl ligos paciento gebėjimas laisvai priimti sprendimus dažnai sumažėja. Slaugytojas gali  suteikti informacijos, patarimų bei supažindinti su slaugos, medicininių tyrimų bei gydymo instrukcijomis, ligoninės tvarka, paciento teisėmis ir pareigomis. Mūsų užduotis – skatinti pacientus savyje ugdyti asmenybę – t. y. žvelgti į sprendimų priėmimą, kaip moralinį dalyką, paremtą asmenine vertybių sistema. Kitais žodžiais tariant, slaugytojai turi skatinti pacientus prisiimti atsakomybę.

Naudota literatūra:

                                                           

  1. Anzenbacher, A. (1998) Etikos įvadas, Vilnius, p. 55-59; 94-101.
  2. Apie pacientų teises Lietuvoje. Teisės aktai (1997), Vilnius, p. 10-15.
  3. Beauchamp, T.,L. (1997) Informed consent. Medical ethics (ed. Veatch, R.,M.), London, p. 33-40.
  4. Benjamin, M., Curtis, J. (1985) Ethics in nursing, Oxford, p. 3-25.
  5. Evans, D., Evans, M. (1999) Padorus pasiūlymas. Klinikinių tyrimų etikos priežiūra, Vilnius, p. 100-103.
  6. Gastmans, C., Dierckx de Casterle, B., Schotsmans, P. (1998) Nursing considered as moral practice: a philosophical – ethical interpretation of nursing// Kennedy institute of ethics journal, vol.8, no.1, p. 64-65.
  7. Gastmans, C. (2003) Towards integrated clinical ethics approach: caring, clinical and organisational// Healthy thoughts. European perspective on health care ethics, p. 81-102.
  8. Gefenas, E. (1993) Hipokrato etika: tradicija ir dabartis, Vilnius, p.
  9. Gillon, R. (1985) Philosophical medical ethics, Chichester, p. 85.
  10. Hendrick, J. (2000) Law and ethics in nursing and health care, Cheltenham, p. 30-35; 118-125.
  11. Hewitt-Taylor, J. (2003) Issues involved in promoting patient autonomy in health care// British journal of nursing, vol. 12, no.22, p.1323-1330.
  12. Lietuvos Medicinos Norma MN:20:1994. Slaugos etikos pagrindai. Valstybės žinios, 1994 12 30, Nr.469, 3-63.
  13. Rowson, R. (1996) Informed consent, London, p. 15-18.
  14. Scott, P.,A., Valimaki, M., Leino-Kilpi, H. etc. (2003) Autonomy, privacy and informed consent3: elderly care perspective// British journal of nursing, vol. 12, no.3, p.158.