admin | Slaugytojams

8 vasario, 201331 spalio, 2024

Oksigenoterapija

Daugiau kaip 200 metų deguonis naudojamas klinikinėje praktikoje. Tai plačiausiai naudojama gydymo priemonėje tiek iki hospitalizacijos, tiek hospitalizacijos laikotarpiu. Deguonis gelbsti daugelyje kritinių situacijų, jei naudojamas tinkamai. Kaip ir bet koks kitas vaistas, deguonis naudojamas pagal indikacijas, tinkamos koncentracijos ir tam tikram laikui.

Gydymas deguonimi taikomas šiais atvejais:

Širdies ar kvėpavimo sustojimas ( duodamas 100% deguonis);
Hipoksemija ( parcialinis deguonies slėgis <60 mmHg, įsotinimas deguonimi <90%);
Sisteminė hipotenzija ( sistolinis kraujo spaudimas <100 mmHg);
Metabolinė acidozė ( bikarbonatų kiekis < 18 mmol/l);
Kvėpavimo sutrikimas ( kvėpavimo dažnis >24 kartai/min.);
Anestezijos metu ir po anestezijos.

Deguonis pacientams gali būti tiekiamas tikslios koncentracijos ir įvairios. Įvairios koncentracijos deguonis tiekiamas šiais atvejais:

Astma
Pneumonija
Bronchiolitas
Širdies ar kvėpavimo sustojimas
Plaučių embolija
Šokas: septinis, hipovoleminis, kardiogeninis.
Apsinuodijimas anglies monoksidu.

Tikslios koncentracijos deguonis tiekiamas šiais atvejais:

Lėtinė obstrukcinė plaučių liga
Neišnešioti naujagimiai.

Taikant deguonies terapiją būtina sekti paciento sąmonės lygį, kvėpavimo ir širdies susitraukimo dažnį, kraujo spaudimą, periferinę kraujotaką bei odos spalvą. Jei įmanoma, papildomai turi būti atliekamas kraujo dujų tyrimas bei pulsoksimetrija.

Jei pacientas nėra intubuotas ar su tracheostoma, tuomet paprastai deguonis tiekiamas per nosinį kateterį („ūsus“) ar deguonies kaukę.

Nosinis kateteris

Tai patogi deguonies tiekimo sistema pacientams. Ji netrukdo bendravimui, valgymui, gėrimui, nesukelia klaustrofobijos. Deguonies tiekimo procentas svyruoja nuo 24 – 44. Deguonies tiekimo procentas labai priklauso nuo paciento kvėpavimo. Paviršutiniškai kvėpuojančius, dūstančius pacientus pasieks didesnis deguonies procentas.

Paprastai deguonis „per ūsus“ paskiriamas litrais per minutę. Tad tiekiant:

2 l/min gausim apie 23-28% deguonies
3 l/min gausim apie 28-30% deguonies
4 l/min gausim apie 32-36% deguonies
5-6 l/min gausim apie 40-44% deguonies.

Didesnis greitis nerekomenduojamas, nes smarkiau džiovinama nosies gleivinė, o didesnės deguonies koncentracijos nei 44% nosinio kateterio pagalba nepasieksime. Naujagimiams deguonies tiekimo greitis neturėtų viršyti 2 l/min.

Naudojant “ūsus” reikėtų atkreipti dėmesį į pacientų sritį aplink ausis, šioje vietoje gali susiformuoti pragulos, tad kiekvienos pamainos metu patariama apžiūrėti pacientų odą, naudoti apsauginius kremus, dėti tamponėlius tarp ausų ir kateterio.

Nosies kateteris dažnai išslenka iš nosies ir deguonis pučiamas pacientams į akis. Tai gali nepataisomai sužaloti akies rageną, todėl “ūsai” turėtų būti uždedami pacientams pakankamai laisvai, kad neliktų įspaudų ant veido, ir pakankamai tvirtai, kad gulėtų nosies šnervėse. Ypač jautri, trapi oda žmonių, vartojančių steroidus.

Deguonies kaukės

Deguonies kaukės pagalba pacientams tiekiamas didesnis deguonies procentas. Kaukės gali tiekti įvairios koncentracijos deguonį ir pastovios. Keletą jų aptarsiu.

Paprasta deguonies kaukė

Ši kaukė daugumai pacientų sukelia nepatogumų, nes trukdo valgymui ir gėrimui, bendravimui, dažnai pacientai su kaukėmis jaučiasi atskirti, dusinami. Kaukė turi gerai priglusti prie veido, kad būtų įkvėptas kuo didesnis tiekiamo deguonies procentas, o ne aplinkos oro. Mažiausias deguonies tekėjimo greitis turi būti 5 l/min, paprastai naudojama apie 10 l/min. Toks greitis neleis kauptis CO₂kaukėje.

Deguonies tiekimo greičio ir koncetracijos santykis:

Tiekiant 5 l/min gausim 40% deguonį

6 l/min – 45-50% deguonį

8 l/min ir daugiau – 55-60% deguonį

Deguonies kaukė su maišu

Šią kaukę renkamės tuomet, kai reikalingas dar didesnis beveik 100% deguonis. Ji ypač gelbsti kritinėse situacijose. Pacientui sukelia tuos pačius nepatogumus, kaip ir paprasta kaukė. Ji taip pat turi gerai turi priglusti prie veido, būtina stebėti, kad rezervuaro maišas visiškai nesubliukštų, o vožtuvėliai, esantys ant kaukės šonų nebūtų prilipę, judėtų. Uždėjus šią kaukę būtina nustatyti mažiausiai 6 l/min deguonies tekėjimo greitį, mažesnis greitis nepajėgs išstumti kaukėje besikaupiančio CO₂. Tiekiant deguonį 10 ir daugiau l/min greičiu pasiekiama beveik 100% deguonies koncentraciją.

Venturi kaukė

Ši kaukė tiekia tikslios koncentracijos deguonį. Tai ypač aktualu pacientams, sergantiems obstrukcine plaučių liga. Šios kaukės turi įvairių spalvų vožtuvėlius, kurių pagalba tiekiamas tam tikras tikslus deguonies kiekis.

Spalviniai vožtuvėlių kodai:

_üMėlynas – tiekiant 2l/min – 24% deguonis.

_üBaltas – tiekiant 4l/min – 28% deguonis.

_üOranžinis – tiekiant 6l/min – 31% deguonis.

_üGeltonas – 8 l/min – 35 % deguonis.

_üRaudonas – 10 l/min – 40 % deguonis.

_üŽalias – 15 l/min – 60 % deguonis.

Būdamas su šia kauke pacientas susiduria su tomis pačiomis problemomis, kaip ir įprastine – trukdo valgyti, gerti, bendrauti, gali atrodyti, jog slopina.

Deguonies drėkinimas

Deguonis yra sausos dujos, kurios renka drėgmę nuo drėgnų paviršių, todėl tiekiant deguonį pacientams, jis “surenka” drėgmę iš paciento nosies ar burnos gleivinių. Žmonės, besiskundžiantys dusuliu, neretai vengia vartoti skysčių, tad dažnai jiems pasireiškia dehidratacija. Dažnas kvėpavimas ( tachipnėja ) dar labiau džiovina kvėpavimo takus, tirština skreplius, būna sunku atsikosėti, o tai sukelia įkyrų, neproduktyvų, sausą kosulį. Tiekiamas deguonis dar labiau išdžiovina gleivines, tokiu būdu didėja infekcijos rizika.

Šiuo metu dažnai svarstoma, ar visada būtina deguonį drėkinti. 1988 m. Cambell atliko tyrimą, kuriame 99 pacientai gavo sudrėkintą deguonį per nosinį kateterį ir 86 pacientai – sausą. Deguonis buvo tiekiamas 5l/min. Rezultatai atskleidė, jog tiek viena, tiek kita grupė skundėsi diskomfortu nosyje, sausumu, o šie nemalonūs pojūčiai greitai išnyko, nesukeldami didesnių nepatogumų (Campbell E et al (1988) Subjective effects of humidification of oxygen for delivery by nasal cannula. A prospective study.Chest; 93: 2, 289-93). Britų Krūtinės Asociacija (British Thoracic Society) nuo 2008 m. vadovaujais nuostata, jog tiekiant deguonį iki 4 l/min greičiu ar didesnės koncentracijos deguonį iki kelių valandų, galima tiekti ir sausą. Tačiau tiekiant deguonį ilgesnį laiką, ypač pacientams, sergantiems lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis, jį būtina drėkinti. Jei pacientas yra su nosiniu kateteriu, o apribojimų gerti nėra, tuomet paskatinkite pacientą pakankamai gerti skysčių. Jei pacientas gerti negali, tuomet lašinami intraveniniai skysčiai.

Burnos ir lūpų priežiūra

Deguonis džiovina burną, lūpas, nosies gleivines. Jei paciento burna yra labai sausa, infekuota, tuomet pasiūlykite pacientui kartas nuo karto prasiskalauti burną, jei reikia, padėkite nusivalyti liežuvį. Lūpas tepkite vazelinu ar kokiu kitu lūpų tepalu. Ilgesnį laiką tiekiamas deguonis per nosinį kateterį išdžiovina ir nosies gleivines. Galima naudoti purškiamą fiziologinį jūros vandenį, nosies gleivines patepti sezamų aliejumi.

Psichologinė pagalba

Pacientams, gydomiems deguonimi, labai svarbi psichologinė pagalba. Nerimas, susirūpinimas padidina adrenalino ir kitų streso hormonų kiekį kraujyje, tai padažnina kvėpavimą, prailgina ligos eigą. Ypač tai aktualu astma sergantiesiems. Žmonės, turintys kvėpavimo sutrikimų neretai prastai miega naktimis, juos persekioja baimė.

Nerimas, ilgalaikis neišsimiegojimas didina delyro riziką, prailgina ligos eigą bei lemia didesnį mirtingumą. Psichologinė pagalba tokiems pacientams yra būtina, tačiau tiesa tokia, jog slaugytojai ne visada tam turi laiko. Kompetetingas, rūpestingas personalas pacientus dažnai nuteikia raminančiai. Paciento šeima, draugai taip pat gali tapti didele parama tokiems pacientams. Jei įmanoma, pasiūlykite pacientui relaksacinių priemonių, pavyzdžiui, paklausyti mėgstamos muzikos per ausinukus.

Pacientai, kurie ilgai kvėpavo deguonį, dažnai nebeįsivaizduoja gyvenimo be jo, juos persekioja uždusimo, mirties baimė. Tai būtina aptarti su pacientu, leisti jam išsakyti savo baimes, nerimą, atsakyti į rūpimus klausimus. Atpratinti nuo deguonies reikia palaipsniui, nuimkite pacientui deguonį, kai palatoje yra daugiau žmonių, taip jis jausis saugesnis, ilginkite palaipsniui pertraukėles be deguonies, tai jam suteiks daugiau pasitikėjimo savimi.

7 sausio, 2013

Apie slaugytojų mitybą

Atėjus naujiems metams neretai sau pasižadame – pradėsiu sportuoti, mokytis, mesiu svorį, daugiau laiko skirsiu šeimai, vaikams, knygoms ir t.t. O aš noriu palinkėti kiekvienam iš mūsų labiau rūpintis savimi, savo sveikata, nes tik būdami sveiki ir laimingi, mes daugiau džiaugsmo galime suteikti savo artimiesiems. O pradėti siūlau nuo teisingesnės mitybos savo darbo vietoje, tad šį kartą apie tai.

JAV mitybos specialistai pastebi, jog didžioji dalis slaugytojų darbo metu valgo nepakankamai. Dauguma praleidžia valgymo laiką, dienos metu suvartoja ypač mažai naudingo maisto, tačiau grįžę namo, alkio vedami valgo viską iš eilės.

Dirbdami neretai savo alkį malšiname maisto produktais, turinčiais daug angliavandenių – saldainiais, bandele ar torto gabaliuku. Toks maistas greitai absorbuojasi ir pakelia gliukozės lygį kraujyje, tačiau gauta energija greitai išsivadėja, o žmogus po valandos vėl nori valgyti, jaučiasi pavargęs ir neretai blogos nuotaikos. Tyrimai rodo, jog laikui bėgant tokie gliukozės pakilimai ir nusileidimai skatina organizmą kaupti riebalus, iškraipo sotumo suvokimą, o tai tiesiausias kelias į persivalgymą, viršsvorį ar diabetą.

Prasti mitybos įpročiai būdingi daugeliui užimtų žmonių, tačiau slaugytojams būdinga tai, jog jie pirmiausia rūpinasi kitais, o galiausiai tik savimi, teigia Gary Scholar knygos „“Fit Nurse: Your Total Plan for Getting Fit and Living Well“. Dažnas slaugytojas dirba kelias pamainas, iš vieno darbo skuba į kitą, budi namuose, o tai užkerta kelią normaliam maitinimuisi. Be to, pacientai ir jų artimieji neretai „atsidėkoja“ slaugytojams įvairiais saldumynais, kuriais dažnai ir užkemšame savo skrandžius . G. Scholar slaugytojų darbą lygina su maratono bėgikais, tačiau „esti vienas skirtumas, slaugytojai tam nesitreniruoja ir nėra tam rengiami.“

Tyrimai rodo, jog žemas gliukozės kiekis kraujyje pablogina dėmesio koncentraciją, judesių koordinaciją, sunkiau įsimename informaciją,suprastėja regėjimas, o tai atsiliepia darbo kokybei. Jei slaugytojas nesugeba sukaupti dėmesio, atsiranda įvairiausios klaidos, o tai ypač pavojinga mūsų darbe. Alkis veikia ir mūsų nuotaiką, tampame irzlesni, nesugebame susidoroti su stresinėmis situacijomis.

Mitybos specialistai teigia, jog norėdami dirbti efektyviai, užimti žmonės turėtų maitintis reguliariai, rinktis nedideles, subalansuotas porcijas bei sveikus užkandžius. Patariama valgyti kas dvi – keturias valandas, kai daug dirbame. Shawn M. Talbott amerikiečių maisto biochemikas, turintis darbo patirties su atletais teigia, jog slaugytojai apie savo mitybą turėtų galvoti tarsi apie intraveninę lašinę, kuri nuolat tiektų organizmui būtinų maisto medžiagų ir energijos, kad kūnas ir smegenys funkcionuotų be jokių svyravimų. Valgant tinkamą maistą, smegenys mažiau reikalaus saldumynų ar kitų paprastųjų angliavandenių. O tai užkirs kelią svorio didėjimui. Be to, reguliari ir pilnavertė mityba išsaugos slaugytojų budrumą, pagerins gebėjimą susidoroti su stresu bei užkirs kelią prastai nuotaikai, kurią išprovokuoja gliukozės svyravimai.

Štai keletas mitybos specialistų patarimų:

Turėkite sveiko maisto „slėptuves“ rankinėje, kišenėje, automobilyje, stalčiuje, spintelėje. Skardinė tuno, sūrio riekelė, rupių miltų duoniukai, švieži ir džiovinti vaisiai, jogurtas – tai maistas, tinkamas užkandžiams ir aprūpinantis organizmą ilgalaike energija. Tačiau atminkite, nuolatinis kramsnojimas tiesiausias kelias į persivalgymą. Geriausia, jei užkandis telpa į 100 – 200 kalorijų ribas. Visai nebloga išeitis – ruošiantis į darbą susipakuoti maistą į atskirus paketus, skaičiuojant kalorijas, o vėliau darbe pamainos metu valgyti tam tikrais laiko intervalais.
Angliavandenius vartokite kartu su baltymais ir šiek tiek riebalų. Vartojant vien angliavandenių gliukozės kiekis greitai kyla ir staigiai krinta. Mitybos specialistams labiau patinka lėtesnis kilimas ir lėtas leidimasis žemyn, o tai pasiekiama vartojant angliavandenius, kurie užtikrina energiją, su baltymais, kurie palaiko energiją, suteikia pilnumo jausmą bei išjudina neurotransmiterius, atsakingus už mūsų budrumą. Rinkitės obuolį ir sūrio gabalėlį arba rupios duonos riekelę su riešutų sviestu. Jei po ranka,deja, tik saldumynai, rinkitės tuos, kuriuose yra riešutų.
Scholar pataria savo lėkštę padalinti į du mažus ir vieną didelį skyrelį. Mažesniuosius skyrelius užpildykite viena porcija iš rupių miltų ir viena iš baltymų, o didyjį – vaisiais ir daržovėmis. Jei vistiek jaučiatės alkani, vartokite daugiau vaisių ir daržovių. Pagrindinis valgis turėtų būti 400 -500 kalorijų vertės. Jei abejojate dėl porcijos dydžio, naudokitės savo ranka kaip matuokliu. Angliavandenių suvartokite kumščio dydžio, baltymų – delno dydžio, riebalai turėtų tilpti į iš nykščio ir smiliaus padarytą „O“raidę, daržovės ir vaisiai – atstumas nuo nykščio iki mažylio, kai delnas išskėstas pilnai. Toks metodas tinka net lankantis greito maisto restorane, kur galima pasirinkti mėsainio bandelę kumščio dydžio, mėsos įdarą delno dydžio, atitinkamai pasirinkti salotas ar vaisius. Riebalai – tai sūris ar salotų padažas. Tokia porcija aprūpins mūsų organizmą 400 – 600 kalorijų.
Papusryčiaukite, po 10 – 12 valandų pertraukos organizmui reikalinga energija. Pusryčiams ypač tinka įvairios košės su šviežiais ar džiovintais vaisiais, granola su uogomis ir jogurtu, rupių miltų duona su kiaušiniu, varškė su medumi ir vaisiais.
Nebijokite kalorijų, net jei bandote numesti svorį. Aktyvūs žmonės per dieną turėtų gauti apie 2000 kalorijų. Didžiausia problema, kuomet žmonės tris ketvirtadalius kalorijų suvartoja baigiantis dienai, tuomet nakties metu nenaudojama energija kaupiama riebalų pavidalu. Stenkitės daugiau valgyti dienos metu, kuomet aktyviai judate, o vakare mažiau.
Jei po įtempto darbo ar stresinės situacijos norisi ko nors saldaus, vadinasi organizme sumažėjo serotonino kiekis. Tai visai ne alkis, o tiesiog nusiraminimo ieškojimas. Pats geriausias antidotas stresui yra fiziniai pratimai, jei yra galimybė, išeikite trumpai pasivaikščioti, užlipkite ir nulipkite laiptais.
Darbo metu gurkšnokite vandenį arba nesaldintą arbatą, tačiau venkite saldžių gėrimų. Saldūs gėrimai staigiai padidins gliukozės kiekį kraujyje, tačiau jūs gausite tik tuščias kalorijas, o skrandis tebebus tuščias. Nepiktnaudžiaukite kava, ypač naktinėje pamainoje, pakaks vieno dviejų puodelių paroje.
Naktinės pamainos metu laikykitės tų pačių mitybos taisyklių kaip ir dienos metu, valgykite po nedaug, subalansuoto maisto, laikykitės laiko intervalų ir rinkitės sveikus užkandžius.
Darbo vietoje rūpinkitės vieni kitais, paklauskite savo kolegos, ar jis pusryčiavo, išleiskite vienas kitą pavalgyti.
Planuodami savo mitybą galvokite apie ateitį. Valgydami riebią žuvį, uogas, vaisius, grūdus, riešutus, pupeles ir daržoves, aprūpinsite savo organizmą visais reikalingais vitaminais, antioksidantais, skaidulom ir omega -3 riebiosiomis rūgštimis. Jūs ne tik gausite reikiamos energijos, bet ir užkirsite kelią širdies ir kraujagyslių ligoms, demencijai.

Maistas, kurį tiesiog privalote turėti savo darbo vietoje

Šviežios daržovės ir vaisiai. Valgykite obuolius, bananus, įvairias uogas, morkas, žalias lapines daržoves, juose yra visko, ko reikia sveikai mitybai – ląstelienos, antioksidantų, vitaminų, angliavandenių, saulės sukauptos energijos. Rinkitės vaisius ir daržoves pagal sezoną.
Riebi žuvis – tunas, lašiša, sardinės. Turtingi omega -3 riebiųjų rūgščių,vitaminų B, D, seleno, kalio ir baltymų. Valgykite žuvį su salotomis, gaminkite su ja sumuštinius.
Jogurtas. Patogu atsinešti į darbą, patogu valgyti ir jame daug reikalingų baltymų. Sakoma, jog jogurtas turėtų būti geriausias slaugytojo draugas.
Avokadas. Vidutinis avokadas turi apie 300 kalorijų, nepaisant to, jis idealus energetinis maistas. Jame gausu skaidulų, kalio ir nesočiųjų riebiųjų rūgščių, kurios padidina „gerojo“ cholesterolio kiekį kraujyje. Suvalgykite užkandžiui puse avokado su pitos duonele, tortilija ar daržovėmis.
Saldžiosios bulvės. Galima kepti mikrobangų krosnelėje ar išsikepti namuose orkaitėje, valgomos tiek šiltos, tiek šaltos. Jos suteikia pilnumo, sotumo jausmą,yra labai maistingos, turi daug ląstelienos, turtingos vitaminais A bei C.

7 gruodžio, 2012

Prisilietimo svarba slaugoje

Prisilietimas turi atmintį.~John Keats

Prisilietimas yra vienas svarbiausių poreikių tiek naujagimystėje, tiek senatvėje, todėl kiekvienas žmogus siekia šį poreikį patenkinti. Susirgus, atsidūrus ligoninėje, netekus mylimo žmogaus, patyrus krizę, poreikis prisiliesti didėja.

Ligoninėje prisilietimas gali tapti labai reikšmingu bendravimo komponentu. Jis padeda pacientams, nesiorientuojantiems laike, vietoje, teisingai suvokti realybę ir save. Prisilietimu mes galime sumažinti baimę, nerimą, prislėgtą nuotaiką, padrąsinti pacientus. Tai ypač svarbu tiems, kurie negali savo poreikių išreikšti žodžiais, yra nesąmoningi ar sunkiai sergantys.

Prisilietimas yra suprantamas skirtingai įvairaus amžiaus grupėse. Remiantis F. Day atliktais tyrimais nustatyta, jog jaunesni pacientai mano, kad prisilietimas turi būti naudojamas kaip kasdieninis teigiamas komponentas slaugoje, tuo tarpu vyresniems pacientams atrodo, kad tai turi būti naudojama terapeutiniais tikslais: skausmo, vienišumo, depresijos epizodais. Poreikis prisilietimui didėja, kai sunkiai sergama, o mažėja, kai labai suartėjama su savo šeima. L. M. Hollinger teigia, jog vyresni žmonės jaučia didžiulį poreikį bendrauti. Bendravimo strategijos turi apimti verbalines ir neverbalines priemones, “o prisilietimas yra svarbi neverbalinė forma slaugytojo ir paciento sąveikoje”. Su amžiumi silpnėja žmonių jutimai, didėja izoliacija, todėl jie jaučia stiprų poreikį būti liečiami, prisilietimu stimuliuojami išlikę jutimai. Tikima, jog prisilietimas lemia fizinę ir psichinę žmonių sveikatą.

Kita studija parodė, jog intensyvios priežiūros pacientai prisilietimą supranta vienodai nepaisant amžiaus ar lyties. Deja, sunkiausiai sergantys pacientai, kuriems labiausiai reikalingas prisilietimas- liečiami mažiausiai. Tyrimai, atlikti geriatrinėse įstaigose, atskleidė, kad daugiausia liečiami žmonės su minimalia ar visai nematoma fizine negalia. Vyrai, o taip pat fiziškai neįgalūs asmenys liečiami mažiausiai.

Neprigirdintiems ar silpnai matantiems pacientams būdingas ypač išreikštas poreikis efektyviam bendravimui su slaugytojais. Apgalvotu prisilietimu padėsime pacientams lengviau prisitaikyti prie svetimos ligoninės aplinkos. Prisilietimas, įtrauktas į slaugos planą, gali tapti ypač efektyviu veiksmu pacientų priežiūroje, mokyme. Kai kuriais atvejais prisilietimas gali labiau nuraminti nei vaistai. Vis daugėja įrodymų, kad paciento- slaugytojo santykiai įtakoja ligos eigą. Prisilietimu slaugytojai išreiškia saugumą, supratimą, nuoširdumą, pagarbą, paramą, šilumą, dėmesį, nuraminimą, susidomėjimą, empatiją, artumą, padrąsinimą, priėmimą, norą padėti ir bendradarbiauti. Tačiau nepaisant tokios gausybės perduodamos informacijos, maždaug tik vienas trečdalis slaugytojų savo praktikoje naudoja prisilietimą kartu su žodiniu bendravimu, kadangi bijo neteisingos pacientų interpretacijos.

Prisilietimo komponentai

Prisilietimas nusakomas trukme, vieta, dažnumu, veiksmu, intensyvumu, pojūčiu.

Prisilietimo trukmė – tai laikas, per kurį vyksta prisilietimo epizodas. Ilgiau trunkantis prisilietimas pacientams suteikia daugiau informacijos, padeda įsisavinti kūno dalis, ribas. O tai didina savigarbą.

Prisilietimo vieta – tai liečiamos kūno vietos ir dalys. Liečiama vieta įtakoja perduodamos informacijos interpretaciją. Liemens lietimu, kuris vadinamas įcentriniu, išreiškiamas artumas ir intymumas. Prisilietimu padėsime žmogui save suvokti kaip visumą, skatinsime teigiamą savęs vertinimą.

Prisilietimo dažnumas arba patirtų prisilietimų skaičius įtakoja savigarbą, suartėjimą su kitais žmonėmis, kognityvinius sugebėjimus, seksualinį identiškumą.

Prisilietimo veiksmas – tai priartėjimo prie kūno paviršiaus tempas ir reikalinga prisilietimui energija. Prisilietimas skatina savęs suvokimą, kaip nepriklausomos seksualios būtybės.

Prisilietimo intensyvumas nusakomas kūno paviršiaus spaudimu prisilietimo metu. Intensyvumas matuojamas kūno įspaudimo laipsniu. Vidutinio intensyvumo prisilietimas teikia mažiausią terapeutinį efektą, tuo tarpu stipraus ir mažo intensyvumo prisilietimų kaitaliojimas duoda didžiausią teigiamą efektą.

Prisilietimo sukelti pojūčiai– tai kūno prisilietimų interpretacija. Skausmingi pojūčiai iškraipo kūno vaizdą, silpnina kūno suvokimo sugebėjimus. Malonus prisilietimas skatina žmogų suvokti savo kūną kaip pilnavertį.

Prisilietimo komponentų išmanymas padės mums teisingiau suvokti informaciją, tačiau skirtingi žmonės skirtingu atveju gaunamą informaciją interpretuos individualiai. Svarbu prisiminti, kad prisilietimas yra kalba, kuri gali būti labai vertinga slaugytojo- paciento sąveikoje.

Prisilietimas intensyvios priežiūros skyriuje

Pacientai, patekę į ligoninę, neretai pajunta prisilietimo stygių, o ypač tai būdinga tam tikrai grupei pacientų ir šeimos narių. Sąmoningas, suplanuotas prisilietimas gali būti efektyvi strategija, mažinanti prisilietimo trūkumą. Prisilietimo stoka dažnai pasireiškia šiose situacijose:

susilpnėjusi paciento sensorika – intensyvios priežiūros pacientai gali nesugebėti prasmingai sąveikauti su aplinka dėl nepakankamo savo jutimų panaudojimo. Tokiems pacientams gali padėti slaugytojo prisilietimas, kuriuo perduodama informacija apie jį patį, jo kūno ribas, visumą ir ryšius su realybe. Prisilietimas gali būti labai efektyvus, kai naudojamas atskirai ar kartu su verbaliniu ar neverbaliniu bendravimu.
kūno ribų nesuvokimas – intensyvios priežiūros pacientai dažnai nesuvokia savo kūno ribų. Vamzdeliai, kateteriai, laidai, monitoringo įranga ir visi kiti mechaniniai įrenginiai, palaikantys gyvybę, gali gąsdinti ir trikdyti kritiškai sergančius pacientus. Jiems sunku suvokti, kur baigiasi jų kūnas, o kur prasideda aparatūra. Ši problema dar labiau paaštrėja, kai slaugytojas daug laiko praleidžia prie paciento lovos, spaudydamas įrangos mygtukus. Slaugytojas turi surasti laiko paliesti pacientą, tai padės pacientui aiškiau suvokti savo kūno dalis ir jo visumą.
baimė, nerimas ir kontrolės praradimas – net ir pats drąsiausias, ramiausias pacientas, atsidūręs intensyvios priežiūros palatoje, sutrinka. Slaugytojas turėtų atkreipti dėmesį į pacientų psichologinius procesus. Jei tik įmanoma, siekti, kad pacientas pats dalyvautų slaugoje, o slaugytojas atsakytų į iškilusius klausimus, paremtų. Efektyvus bendravimas sukuria pasitikėjimą, sumažina baimę, pašalina nerimą ir išlaiko orumą. Šį procesą pagyvintų slaugytojo rūpinimasis, parama, supratimas perduodami prisilietimo pagalba. Informacija, perduodama prisilietimu, ypač efektyvi pacientams, atsidūrusiems krizėje. Rami ir aiški verbalinė kalba, akių kontaktas, išklausymas- sėkmingo bendravimo pagrindas.
atskyrimas nuo šeimos – net ir pačios liberaliausios pacientų lankymo taisyklės intensyvios priežiūros palatose negali užtikrinti paciento šeimos ar kitų mylimų asmenų nuolatinį buvimą šalia. Pacientai gali išgyventi krizę patyrę staigų psichologinį pokytį, iškilus grėsmei gyvybei, jaučiantys vienišumą, mirties baimę, prabudę svetimoje aplinkoje, ilgintis artimųjų. Tokiais atvejais slaugytojas gali pabūti šalia paciento, liečiant jį supažindinti su aplinka bei kitais asmenimis, svarbiausia, įtikinti, jog esate šalia ir juo rūpinatės.
apsunkintas bendravimas – pacientai turi nuolat bendrauti su juos prižiūrinčiais asmenimis. Bendravimo sunkumai iškyla tuomet, kai pacientas yra kurčias, negali šnekėti ar nesupranta slaugytojo kalbos, negali verbaliai bendrauti dėl intubacijos ar fizinio pakenkimo. Paralyžuoti pacientai, negalintys judinti rankų, kojų ar veido raumenų yra dar labiau apriboti bendravimo atžvilgiu. Prisilietimas kartu su verbaliniu bendravimu atkreips paciento dėmesį, perduos informaciją. Pacientas prisilietimu gali išreikšti savo baimę, skausmą, supratimą, ramumą ir džiaugsmą. Jis gali laikyti slaugytojo ranką, paliesti jo veidą, pagriebti ranką.
sunerimę paciento namiškiai – šeima yra paciento tąsa, rūpindamiesi pacientu, turime pasirūpinti ir jo šeima. Dažnai šeimos patiria tokių pačių krizių, kaip ir pacientai intensyvios priežiūros skyriuose. Jie būna sunerimę, kupini baimės, nežino kaip padėti pacientui. Šeima jaučiasi atskirta nuo mylimo žmogaus, juos varžo griežtos lankymo taisyklės, svetima aplinka. Slaugos personalo bendravimas su paciento šeima yra taip pat labai svarbus dalykas, padedantis sumažinti įtampą bei suteikti pagalbą. Slaugytojas gali sumažinti bendravimo barjerus, kalbėdamas aiškia, suprantama terminologija, išklausyti klausimus, rūpesčius, o taip pat panaudoti prisilietimą. Palieskite ranką, petį, palaikykite už rankos ir taip parodysite, jog klausotės, dalykitės informacija su šeima. Būna situacijų, kai sunku rasti tinkamų žodžių, tokiais atvejais užtenka tik prisilietimo.
šeimos baimė liesti pacientą– dažnai šeima pasijunta bejėgė, kupina baimės prie sunkiai sergančio paciento lovos. Vamzdeliai, tvarsčiai, laidai, medicininė aparatūra, prie kurių slaugytojas yra taip pripratęs, šeimos nariams atrodo bauginančiai. Jie nesiryžta paliesti, apkabinti savo artimo žmogaus, bijodami jam pakenkti ar sugadinti aparatūtą.Slaugytojas turi padėti tokiai šeimai. Paaiškinkite šeimos nariams apie naudojamą aparatūrą ir jos reikšmę pacientui. Aiškinimo metu naudokite prisilietimą, tai sustiprins pasitikėjimą. Palieskite pacientą, kalbinkite jį, taip parodydama šeimai, jog taktilinis kontaktas yra saugus. Paimkite šeimos nario ranką ir priveskite ją prie paciento rankos. Tai sumažins šeimos baimę pakenkti, pašalins įtampą tarp šeimos bei paciento, padės patogiau jaustis svetimoje aplinkoje.

Prisilietimo taksonomija

Taksonomija (gr. taxis– išdėstymas tam tikra tvarka, nomos– dėsnis)- tai mokslas apie klasifikavimą pagal tam tikras taisykles. Ji apibūdina lygmenį ir padeda atsirasti supratimui. R.Heslin sukūrė prisilietimo taksonomiją. Ji pabrėžia dalyvaujančio prisilietime asmens vaidmenį ir santykius. Taksonomija iliustruoja neformalių santykių tipus, kurie reguliuoja prisilietimo rūšis, toleruojamas visuomenėje. Liečiančiojo ir recipiento santykiai intensyvėja, kai einama nuo žemutinio lygio link aukštesnio.

I lygis: Funkcinis/ Profesinis. Šiuo prisilietimu įvykdome profesines užduotis. Neretai toks prisilietimas yra intymus, tačiau jis neviršija funkcinių/ profesinių santykių. Šių santykių pavyzdžiai: slaugytojo- paciento, slaugytojo- paciento šeimos, gydytojo- paciento.

II lygis: Socialinis/ Politinis. Šiame santykių lygyje prisilietimas atitinka kultūros nustatytus apribojimus ir nuorodas. Rankos paspaudimas yra šio lygio prisilietimo pavyzdys, kuris nusakomas kaip neutralus dviejų žmonių veiksmas.

III lygis: Draugiškas/ Nuoširdus. Šis lygis dažnai sukelia įvairių keblumų. Tai mažiau formalus nei socialinis/ politinis lygis, dažnai klaidingai interpretuojamas kaip aukštesnis meilės ar seksualinio potraukio lygis. Juo išreiškiamas rūpinimasis, prisirišimas. Šis lygis kelia problemų žmonėms, jaučiantiems seksualinį potraukį tai pačiai ar priešingai lyčiai su kuria tuo metu bendraujama. Dažniausiai pasitaikantis šio lygio prisilietimas yra apkabinimas.

IV lygis: Meilės/ Intymus. Šiuo lygiu išreiškiamas stiprus prisirišimas ir įsipareigojimas. Jei žmogų liečiant šiame lygyje jis jaučiasi nepatogiai, tai gali reikšti nenorą įsipareigoti santykiuose. Jei santykiai intymūs, prisilietimu išreiškiama informacija toleruojama.

V lygis: Seksualinis jaudinimas. Tokio intensyvumo santykiuose prisilietimu išreiškiamas seksualumas ir seksualinis stimuliavimas. Tokiuose santykiuose gali būti, o gali ir nebūti meilės ir įsipareigojimo.

R.Heslin teigia, jog ši taksonomija gali būti suprantama dvejopai. Pagal pirmąjį modelį žmonių santykiai intensyvėja judant nuo I link V lygio. Kitas modelis teigia, kad individo didžiausias įvertinimas, supratimas vyrauja draugiškame/ nuoširdžiame lygyje. Tokiems santykiams būdingas atviras kito žmogaus priėmimas, didesnė tolerancija individualumui. Būtų idealu, jei šie bruožai visada būtų randami IV bei V šios taksonomijos lygiuose.

Slaugytojo ir paciento ryšys

Susipažinus su R.Heslin pateikta taksonomija natūraliai kyla klausimas, kokiame lygyje turi bendrauti slaugytojas ir pacientas. Daugelis atliekamų manipuliacijų pacientui siejasi su funkciniu/ profesiniu lygiu. Šiame lygyje atliekama daugybė rūpinimosi veiksmų, kurie neįmanomi be prisilietimų (fizinis ištyrimas, paciento vartymas, maudymas, tvarsčių keitimas ir kt.). Bet kaip gi “afektyvus prisilietimas”? Palankumas, dėmesys, rūpinimasis ir parama yra labiau būdingi draugiškame/ nuoširdžiame sąveikos lygyje. Visai įmanoma, jog slaugytojas sugebės laviruoti tarp dviejų lygių- nuoširdžiai, žmogiškai rūpinsis visais pacientais kaip individais ir kartu išlaikys savo profesionalumą. Šių dviejų lygių taikymas slaugytojo ir paciento santykiams suteikia unikalumo ir patikimumo.

Rūpinimasis, pasitikėjimas ir parama, atsiradusi tarp slaugytojo ir paciento, yra slaugytojo ir paciento santykių pagrindas. Nė vienas kitas sveikatos priežiūros darbuotojas nebendrauja su pacientais tiek daug ir nuolat. Jokia kita sąveikos struktūra neužtikrina tokios svarbios profesinės, žinių ir rūpinimosi paramos, išsaugančios žmogaus orumą ir individualumą.

Kartais pasillenkimas ir kažkieno rankos paėmimas yra kelionės pradžia.~ Vera Nazarian

22 lapkričio, 2012

Prostatos vėžio profilaktika

Prostatos vėžys – tai liga, kurios vyrai bijo ir vengia apie tai kalbėti. Tai dažniausia vyrų onkologinė liga Lietuvoje. Kasmet nustatoma apie 2000 naujų atvejų, sergamumas šia liga nuolat auga. Pastebėta, jog prostatos vėžys lyg epidemija plinta tose šalyse, kur vartojama daug riebaus maisto bei mažai vaisių, daržovių ir grūdų. Azijoje sergamumas šia liga mažesnis, manoma, jog tam įtakos turi gausus sojos produktų ir grūdų vartojimas. Tyrimai rodo, jog Azijos gyventojams emigravus į Šiaurės Ameriką ir pakeitus mitybos įpročius į “vakarietiškus”, sergamumas prostatos vėžiu išauga.

Prostata arba dar kitaip vadinama priešinė liauka, yra graikinio riešuto dydžio organas, esantis po šlapimo pūsle ir gaubiantis šlaplę. Prostatoje gaminasi sekretas, sudarantis didžiąją dalį spermos, ir palaikantis spermatozoidų gyvybingumą bei palengvinantis apvaisinimo procesą. Todėl prostata pagrįstai vadinama antrąja vyrų širdimi.

Kaip atpažinti prostatos vėžį?

Prostatos vėžio simptomai:

susilpnėja šlapimo srovė arba šlapimas teka su protrūkiais,
norima šlapintis, tačiau tai padaryti sunku,
noras šlapintis užklumpa staiga (ypač naktį ),
šlapinantis jaučiamas deginantis skausmas.

Vyrai turėtų nepamiršti, jog šie ar panašūs simptomai ne visada gali signalizuoti apie grėsmingą prostatos vėžį. Panašūs simptomai jaučiami sergant prostatos hiperplazija (padidėjimas), prostatos uždegimu. Prostatos vėžio diagnozės patvirtinimui prireiks išsamesnių tyrimų. Vis dėlto jeigu vyras jaučia minėtus simptomus, jam būtina kreiptis į gydytoją urologą.

Ar galima užkirsti kelią prostatos vėžiui?

Įvairūs pastarųjų metų tyrimai rodo, jog “priešnuodžių” prostatos vėžiui galime rasti ant savo pietų stalo. Įrodyta, kad mityba daro įtaką ne tik sergamumui prostatos vėžiu, bet ir kaip greitai liga progresuos. Kai kurių autorių nuomone, net 75 proc. visų prostatos vėžio atvejų būtų galima išvengti vartojant tinkamą maistą. Tad ką valgyti, kad būtų išsaugotas vyriškumas?

Pomidoruose, raudonosiose vynuogėse, arbūzuose, abrikosose yra likopeno – antioksidanto, suteikiančio vaisiams ir daržovėms raudoną spalvą. Ši medžiaga mažina riziką susirgti prostatos bei kitų organų vėžiu. Tyrimai parodė, kad vartojant pomidorų padažo du ir daugiau kartų per savaitę, 35 proc. sumažėja rizika susirgti prostatos vėžiu. Likopenas absorbuoja laisvuosius radikalus (chemines medžiagas, kurios susidaro medžiagų apykaitos metu, jos gali pakenkti ląstelių genetinei struktūrai bei sukelti vėžį). Pomidorų padažas bei pomidorų sultys yra geriausias likopeno šaltinis. Su šiais produktais likopeno gaunama penkis kartus daugiau nei valgant šviežius pomidorus. Manoma, kad perdirbimo procesas skatina gausesnį antioksidanto išsiskyrimą.
Brokoliai, briuselio ir kitų rūšių kopūstai, ropės mažina prostatos vėžio riziką, nes juose randama tam tikra medžiaga, kuri žmogaus organizme gamina specialius fermentus, apsaugančius nuo vėžio.
Sojų pupelės, sojų pienas, tofu sūris, sojos mėsa turi izoflavonoidų – medžiagų, kovojančių su vėžiu.
Japonijos vyrai per dieną išgeria 4–6 puodelius žaliosios arbatos ir rečiau nei vakariečiai miršta nuo prostatos vėžio. Kinijos vyrai taip pat reguliariai geria šią arbatą, o mirtingumas nuo šios ligos Kinijoje mažiausias pasaulyje. Žaliojoje arbatoje yra biologiškai aktyvių medžiagų, kurios gali užkirsti kelią prostatos vėžiui arba pratęsti remisiją sergant.
Vyrai, valgantys žuvį tris kartus per savaitę, prostatos vėžiu suserga rečiau. Žuvyje, ypač lašišoje bei sardinėse, esančios omega-3 riebiosios rūgštys lėtina vėžinių ląstelių augimą.
Valgomasis šaukštas svogūno ar česnako laiškų, skiltelė česnako ar ketvirtadalis puodelio pjaustytos svogūno galvutės mažina prostatos vėžio riziką 50 proc. Minėtas daržoves reikia vartoti neapdorotas termiškai – dėti į šviežias salotas arba į patiekalus prieš baigiant juos gaminti.
Maltomis linų sėklomis pagardintas jogurtas ar košė bus gardesni, įgis riešutų skonį. Sėmenyse yra omega–3 riebalų rūgščių, kurios saugo nuo prostatos vėžio. Tačiau linų sėmenų aliejaus patariama vengti. Manoma, jog jis gali paspartinti vėžinių ląstelių augimą.
Patarkite savo pacientams nepiktnaudžiauti apdegusiais kepsniais. Ant grotelių ar grilyje keptoje mėsoje formuojasi vėžį sukeliančios medžiagos, kurios, “perdirbtos” kepenyse, tampa aktyvios ir atakuoja prostatos ląsteles. Jei žmogus savo gyvenimo neįsivaizduoja be keptų šonkauliukų ir kepsnelių, dietologai pataria rinktis liesesnę mėsą ir mažesnes porcijas. Prieš kepant mėsą patariama keletą minučių prieš tai ją apvirti, o vėliau kepant grilyje ar ant grotelių dažniau vartyti – mėsa mažiau apdegs ir bus mažiau paveikta dūmų.

Vitaminai, maisto papildai

Žmogui svarbu gauti būtinų mineralų, vitaminų ir kitų maisto medžiagų. Idealu, jei visos šios medžiagos gaunamos su maistu, taip jos geriau įsisavinamos. Tačiau jei vis dėlto nėra sąlygų ir laiko visavertei mitybai, tuomet būtina vartoti maisto papildų. Prostatai ypač svarbus selenas ir vitaminas E.

Selenas – tai mikroelementas, kuris stabdo prostatos vėžinių ląstelių augimą. Tyrimai parodė, jog vartojant seleno, daugiau nei perpus sumažėja galimybė susirgti šia liga. Šio mikroelemento randama menkėse, tune, kalakutienoje, kiaušiniuose, ruduosiuose ryžiuose. Ypač selenu turtingi Brazilijos (Bertoletijų) riešutai; suvalgius porą riešutų, seleno gaunama net 140 mikrogramų. Tokio kiekio pakanka parai.

Mokslininkai pastebėjo, kad ilgainiui su amžiumi visiems vyrams kraujyje sumažėja seleno kiekis, nepaisant, serga jie prostatos vėžiu ar ne. Su amžiumi, deja, didėja ir rizika susirgti prostatos vėžiu.

Įrodyta, jog vyrai, turintys mažiau seleno atsargų, yra labiau linkę susirgti prostatos vėžiu. Kai seleno atsargos yra pakankamos, tikimybė susirgti šia liga sumažėja 50 proc. Šis mikroelementas padeda organizmui kovoti su potencialiai žalingomis medžiagomis. Labai tikėtina, kad seleno vartojimas papildomai sumažins sergančiųjų prostatos vėžiu skaičių. Be to, šio mikroelemento poveikis organizmui pajaučiamas palyginti greitai, tad, jei seleno vartojama jau sergant prostatos vėžiu, galimas dalykas, liga nebus tokia agresyvi. Jei selenas vartojamas kaip maisto papildas, tuomet jo per parą reikėtų nuo 70 iki 200 mikrogramų.

Vitaminas E – tai riebaluose tirpstantis antioksidantas. Jo yra kviečių daiguose, sojų aliejuje, migdoluose, žemės riešutuose, šparaguose, brokoliuose, špinatuose ir ropių lapuose. Tyrimai parodė, kad vyrams, kurių kraujyje didesnis antioksidantų kiekis, taip pat – ir vitamino E, yra mažesnė tikimybė susirgti prostatos vėžiu. Suomijoje atliktas tyrimas parodė, jog aštuonis ir daugiau metų vitaminą E vartojantys vyrai nuo prostatos vėžio miršta du kartus rečiau.

Tačiau pacientams reikia priminti, kad vitaminų ir maisto papildų reikia vartoti saikingai, pasikonsultavus su gydytoju. Didelės vitaminų dozės veikia toksiškai, o nesaikingas vartojimas kenkia organizmui.

Ką dar reikėtų priminti?

Skatinkite pacientus vartoti įvairų maistą, nebijoti eksperimentuoti. Daugelis žmonių labai pamėgsta tam tikrus maisto produktus ir vengia bandyti ką nors nauja. Pavyzdžiui, gamindami daržovių troškinį praturtinkite jį tofu sūriu, kuris ypač gerai atkartoja su juo gaminamų produktų skonį. Jis tinka net kaip alternatyva raudonai mėsai, kepsniams.

Niekada nevėlu keisti mitybos įpročius. Vis daugiau tyrimų patvirtina, jog mityba svarbi ne tik siekiant išvengti prostatos vėžio, bet ir palengvina ligos eigą susirgus vėžiu. Patarkite pacientams, kuriems jau patvirtinta prostatos vėžio diagnozė, nenuleisti rankų, vykdyti gydytojų skirtą gydymo planą ir laikytis mitybos specialistų rekomendacijų.

Ir dar…

50-75 m. amžiaus vyrams (o jei šeimoje prostatos vėžiu sirgo tėvas, brolis – nuo 45 metų), pagal valstybės finansuojamą prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programą kasmet nemokamai šeimos gydytojas turėtų paskirti atlikti kraujo tyrimą, kuriame nustatoma PSA lygis. Šis rodiklis leidžia anksti diagnozuoti prostatos vėžį.

Daugiau informacijos apie prostatos vėžį rasite čia.

5 rugsėjo, 201210 spalio, 2022

Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi arba kokio kreipinio nusipelno slaugytojas

Žodžiuose slypi reikšmė, varduose – galia. ~ Nežinomas autorius

Iliustracija iš 1976 m. slaugytojų leidinio CareerGuide

Visai neseniai perskaityta Ian McEwan knyga „Atpirkimas“ pametėjo mintį debiutinei šio tinklaraščio temai. Kalbu apie situaciją, kur viena jauna slaugytoja užsitraukė didžiulę vyresniosios slaugytojos nemalonę, vien už tai, jog pacientui atskleidė savo krikščioniškąjį vardą. Ji „..pasibjaurėtinai apdergė Naitingeil slaugių tradicijas, kurias turėjo puoselėti kaip savo akį“.

Tuo metu vadovautasi nuostata, jog pacientui draugų nereikia, jam reikalinga slaugė su žiniomis ir įgūdžiais, tad užtenka žinoti tik slaugės pavardę. Ir nors aprašomas veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau šiandien tai suteikė šiek tiek peno apmąstymams – o kaip į mus turėtų kreiptis pacientai, jų artimieji bei gydytojai?

Nelygus vardų žaidimas

Vardų naudojimas tarp kolegų medicinoje vis dažniau sutinkamas reiškinys. Neretai ir pacientai slaugytojus vadina tiesiog vardais. Teko skaityti vieno gydytojo išsakytą nuomonę, jog kreipinys į slaugytoją vardu yra geras reiškinys, nes paciento- slaugytojo ryšys yra labiau motiniškas, intymus, o vardų naudojimas šį santykį dar labiau palengvina.

Jei slaugytojas prisistato „slaugytoju su pavarde“ tai sukuria šalto, pasipūtusio ir pretenzingo specialisto įvaizdį. Tuo tarpu pats gydytojas norėtų, jog į jį būtų kreipiamasi „daktare“. Kita nuomonė, beje, taip pat gydytojo – jis nenorėtų, jog pacientai jį vadintų vardu, mat išlaikomas emocinis atstumas padeda renkant duomenis apie pacientus, užduodant asmeninius klausimus bei atliekant intymias procedūras. Bet juk dažnas slaugytojas atlieka dar daugiau intymių procedūrų (klizmavimas, šlapimo pūslės kateterizavimas ir pan.) !?

Slaugos istorikė Joan Lynaugh teigia, jog slaugytojas, prisistatydamas pacientui vardu, siunčia nebylią žinutę – „mes esam lygūs, aš tavo pusėje“. Slaugytojas neieško pagarbos iš paciento, bet identifikuojasi su juo. Tai nėra blogai ir neretai padeda pacientui įveikti įvairias baimes, susijusias su ligos diagnoze, numatomu gydymu bei adaptacija, tačiau J. Lynaugh teigia, jog tokia praktika dažnai užtušuoja pagrindinį pacientų poreikį – jiems reikalingas kompetetingas slaugytojas.

Dviejų žurnalisčių B. Buresh ir S. Gordon parašytoje knygoje „From silence to voice“, kurioje kalbama apie būtinybę slaugytojams eiti į viešumą bei populiarinti savo profesiją, vienareikšmiškai pabrėžiama, jog kreipinys į slaugytoją vardu yra didelė mūsų profesijos įvaizdžio problema. Prisistatymas tik vardu sukelia minčių apie mūsų neprofesionalumą bei profesijos menkumą. Tai sukuria hierarchinę struktūrą, kur gydytojas vienintelis stovi kaip profesionalas virš paciento ir slaugytojo.

Slaugytojas – tu, gydytojas – jūs?

Ilgą laiką slaugytoja buvo tiesiog moteris vyrų daktarų pasaulyje. Ji privalėjo dėvėti krakmolytą suknelę, kepuraitę ir nuolankiai vykdyti visus gydytojų nurodymus. Ji tebuvo prailginta gydytoja ranka. Šiandien, kai slauga pripažįstama mokslu, slaugytojai siekia save darbe daugiau autonomijos, profesinio bendradarbiavimo, dialogo. Deja, šios naujos permainos ne visada palankiai sutinkamos gydytojų, o ir patiems slaugytojams kartais atrodo palankiau tiesiog daryti tai, ką liepia daktarai.

Slaugytojų ir gydytojų bendravimas dažnai primena vaiko ir vyresniojo žmogaus bendravimą. Daugelis slaugytojų į gydytojus kreipiasi „jūs“, „gydytojau“, „daktare“, dažnai prie šio kreipinio pridėdami ir pavardę, tuo tarpu į mus kreipiamasi „tu“ arba vardu. Pastebėta, jog net ten, kur gydytojai ir slaugytojai bendraudami tarpusavyje vadina vienas kitą vardais, atsidūrę šalia paciento lovos ar apžiūros metu, kreipiniai hierarchiškai kinta – slaugytojas ima vadinti savo kolegą „gydytoju“, „daktaru“, dažnai pridurdami ir pavardę, tuo tarpu slaugytojas išlieka tiesiog „Irena, Birutė ir pan.“.

B. Buresh ir S. Gordon pastebi, jog gydytojas, prisistatydamas pacientams ar kolegoms, beveik visada naudoja titulą „gydytojas“ prieš savo pavardę. Tai sukuria profesionalumo įspūdį, nuorodą, jog jo ar jos vardas turi būti įsimenamas, nuo pat pradžių sukuriama padėties hierarchija bei autoritetas. Tuo tarpu slaugytojas arba visiškai vengia prisistatymo, arba tiesiog pasako savo vardą, nepaminėdamas profesijos.

Slaugytojų įvaizdis

Kiekvieną dieną slaugytojas savo darbo vietoje slaugydamas pacientus, bendraudamas su kitais slaugytojais, gydytojais, soc. darbuotojais bei kitais sveikatos priežiūros specialistais „siunčia žinią“ apie slaugos profesijos statusą bei svarbą. Pati geriausia galimybė, pabrėžti slaugos profesijos išskirtinumą – tinkamas slaugytojo prisistatymas pacientams ir jo artimiesiems, teigia B. Buresh ir S. Gordon. Juk visai nesunku prieiti prie paciento ar jo artimųjų, pasisveikinant ištiesti ranką, prisistatyti slaugytoju su vardu ir pavarde bei trumpai paaiškinti, kokį vaidmenį atliksite paciento priežiūroje. Tokiu būdu mes pasirodysime kaip tikri profesionalai su klinikinėmis žiniomis, kompetencija bei nepriklausomybe.

Žinoma, yra ir kitas būdas save pateikti – prieikite ir pasakykite, jog esate „tiesiog Jonas“ ir tyliai pasišalinkite, palikdami ore tvyroti klausimą,“ kas jis toks ir ką čia veikia?“. Toks iš pažiūros paprastas dalykas, kaip prisistatymas, kitiems žmonėms formuoja nuomonę ne tik apie mūsų kaip slaugytojų profesionalumą, bet ir patį slaugymą kaip visumą.

Tad pasirinkimas mūsų rankose.