Paskelbta

Suvokti savo demenciją

Paskutiniais metais vis daugiau pateikiama įžvalgų apie tai, ką išgyvena žmonės, susidūrę su demencijos diagnoze. Dėmesys skiriamas tiek paciento, tiek artimųjų patirčiai šioje situacijoje. Jie kviečiami dalyvauti konferencijose ir vietinėse demencijos asociacijose bei  pasidalinti savo asmeniniu požiūriu į tai, kas iš tikrųjų yra demencija. Patirtys šioje situacijose yra labai asmeniškos ir individualios.  

Pasak Strauss (1996), gyvenime nėra nieko vienodo – gyvenimas susideda iš detalių. Tai reiškia, kad asmeninės patirtys, gyvenant su demencija, jos suvokimas ir išgyvenimas, yra labai skirtingi ir individualūs, o tai svarbus aspektas teikiant sveikatos priežiūros paslaugas (Strauss, 1996).

Patirtys skirtingose ligos vystymosi fazėse

Savo daktaro disertacijoje Wogn-Henriksen (2012) atliko longitudinį tyrimą, kurio pagrindą sudarė giluminiai interviu su septyniais  asmenimis, kuriuos demencijos diagnozė užklupo ankstyvame amžiuje (iki 65 metų ). Savo tyrime ji apibendrino šių žmonių patirtį gyvenant su demencija bei išskyrė penkias patirties stadijas.  

Pirmoje stadijoje aprašoma pokyčio patirtis, sukelianti vis didėjantį nerimą, kad kažkas yra ne taip – nepavyksta atlikti užduočių taip, kaip buvo tikėtasi, jaučiamas padidėjęs nuovargis. Kai kurie tiriamieji sakė, kad pokyčius ėmė pastebėti patys, o kiti- kad apie  juos pradėjo užsiminti artimieji. Šioje fazėje dažnai bandoma pasiteisinti nuovargiu, stresu ir kt., tačiau laikui bėgant vis labiau aiškėja, kad kažkas tikrai yra negerai, ir tai nėra normalu.

Antroje fazėje  aprašoma išgyvenimų raida, kai žmogui atliekami tyrimai bei diagnostika, pamažu pradeda dėliotis situacija. Išgirsti demencijos diagnozę gali būti baisu, tačiau tuo pačiu daugelis dalykų tampa aiškesni,  atsiranda galimybė gauti daugiau informacijos  tiek asmeniui su diagnoze, tiek artimiesiems. Daugelis tiriamųjų apibūdina demencijos diagnozę  kaip lūžio tašką. Prasideda procesas, skirtas išsiaiškinti poreikius ir galimybes, gauti pagalbą iš sveikatos priežiūros sistemos.

Trečioji fazė apibūdinama kaip prisitaikymo ir bandymo įveikti kasdienio gyvenimo iššūkius laikotarpis. Daugelis rašo apie perėjimą iš aukos vaidmens į aktyvaus dalyvio savo gyvenime vaidmenį, telkiamas dėmesys į veiksmus, prisitaikymą ir įveiką. Šioje stadijoje vyksta naujo gyvenimo būdo organizavimas, persiorientavimas, o tai reikalauja tiek asmens su demencijos diagnoze, tiek artimųjų aktyvaus įsitraukimo.

Vėliau ateina laikotarpis (Ketvirtoji fazė), kai žmogus jaučia, kad liga vis labiau užvaldo jo gyvenimą,  patiriama vis didesnė priklausomybė nuo kitų žmonių. Pastangos įveikti kasdienybės iššūkius nebeveikia taip gerai kaip anksčiau,  vis sunkiau išlaikyti ryšį su kitais. Pagalbos poreikis auga, o sunkūs ateities klausimai gali visiškai užvaldyti mintis.

Penktoje fazėje aprašoma būsena, kai svarbiausia yra būti čia ir dabar. Viena iš interviu dalyvių pasakoja, kad ji jaučiasi susitaikiusi ir priėmusi situaciją, nebekelia jokių reikalavimų nei sau, nei kitiems. Ji gyvena dabartimi ir tiesiog atsiduoda gyvenimui (Wogn – Henriksen, 2012).

Šioje studijoje dalyvavę asmenys, demencijos diagnozę išgirdo būdami vidutinio amžiaus, tad patirtys vyresniame amžiuje gali šiek tiek skirtis. Vis dėlto aprašyti išgyvenimai gali turėti daug bendro visuose amžiaus tarpsniuose, susidūrus su nežinia, kasdieniniais iššūkiais ir savo funkcionalumo mažėjimu.

Prastėjančių kognityvinių funkcijų patirtis

Alison Phinney apklausė 13 demencijos diagnozę turinčių asmenų, nuo 64 iki 89 metų, bei teiravosi apie jų patirtis bei išgyvenimus, susidūrus su demencijos simptomais. Pokalbiuose buvo aptartos tokios temos kaip atminties praradimas,  baimė pasiklysti, sunkumai atliekant kasdienius veiksmus ir problemos, susijusios su bendravimu.

Kalbėdami apie atminties sutrikimus, respondentai teigė, kad jie dažnai jaučia, jog turėtų kažką atsiminti, bet nesugeba suprasti, kas tai yra. Sunku įsiminti naują informaciją, sunku ją išsaugoti, dažnai turi susikoncentruoti tik į vieną dalyką, kad ką nors prisimintų. Keletas jų išreiškė nusivylimą, kad vis sunkiau įvykdyti suplanuotą veiksmą, nes veiksmo tikslas pamirštamas pačio proceso metu.

Keli respondentai išreiškė frustraciją ir pyktį dėl savo funkcionalumo mažėjimo. Kiti išgyvena nerimą, neaiškumo jausmą. Skaudžiai išgyvenamas orientacijos praradimas – “lyg būtum tirštame rūke”, iš kurio neįmanoma rasti kelio atgal. Jaučiamas nusivylimas, gėda ir baimė dėl ateities.  

Kiti į tai žiūri ramiau ir paaiškina atminties sutrikimus kaip natūralų senėjimo procesą. Jie pripažįsta, kad sutrikimas egzistuoja, tačiau nesuka dėl to galvos.

Užklupus demencijai, sunku susiorientuoti nepažįstamose vietose, kurti ryšį su aplinka. Galimas nesaugumo jausmas net būnant pažįstamoje aplinkoje.  Kai kuriems žmonėms einant pasivaikščioti būtinas palydovas, kiti renkasi vaikščioti pažįstamais maršrutais. Kasdieninės veiklos tampa vis didesniais iššūkiais – sulėtėja veiksmų atlikimo tempas, kai kurios daiktų reikšmės tampa nebesuprantamos, daug laiko praleidžiama ieškant dingusių daiktų. Tai žmonėms kelia baimę, kasdieninės užduotys reikalauja vis didesnio susikaupimo, didėja streso lygis.

Daugelis žmonių išreiškė pasimetimą, nes nežino, kas vyksta aplink ir ko iš jų tikimasi. Aplinka ima atrodyti pernelyg reikli ir triukšminga. Įprastiniams veiksmams atlikti reikia daugiau laiko, susikaupimo ir apgalvotų veiksmų. Pasak interviu dalyvių, tai yra ypač sunku, kai jie jaučia, jog yra stebimi kitų.

Dalyvavimas pokalbyje reikalauja visiško susikaupimo. Kartais sunku rasti tinkamų žodžių, išreikšti savo mintis, nuomonę. Pokalbių tempas tampa per greitas, dėl to daugelis tampa ypač tylūs, užsisklendę.

Įžvalgos apie savo situaciją

“Gyventi žinant, kad kiti pastebi demencijos simptomus, kurių pats nesuvoki, yra iššūkis”, -teigė Phinney, 2002. Savo interviu tyrime ji teiravosi žmonių, ką jie galvoja apie savo kognityvinius pokyčius. Viena moteris teigė, kad ji pati nejaučia jokių sutrikimų, tačiau pasitiki savo dukra, kuri teigia, kad jie yra. Jai sunku suprasti, kad tai tiesa, tačiau ji žino, kad jos vaikai jai nemeluotų.

Wogn-Henriksen atliko interviu tyrimą su dešimčia demencija sergančių  pacientų, kurie buvo paguldyti į senyvo amžiaus psichiatrijos skyrių. Iš dešimties pacientų, kuriuos ji apklausė, devyni per pokalbius išreiškė, kad patys pastebėjo pokyčius pažinimo funkcijose. Jiems buvo sunku rasti tinkamus žodžius, atsiminti, sekti pokalbius, surasti savo daiktus, atpažinti žmones, aplinką, o taip pat teigė, jog dažnai jaučiasi tiesiog kvaili. Paklausti apie emocinius pokyčius, visi teigė, jog jaučia liūdesį, nerimą, pyktį, padidintą dirglumą. Kai kurie  jautė kaltę dėl negebėjimo kontroliuoti savo emocijų ir elgesio.

Paklausus apie pagalbos poreikį, interviu dalyvių nuomonės skyrėsi. Buvo pastebimas neigimas, jausmų dvilypumas, prieštaravimai ir alternatyvūs pasiaiškinimai, kaip priemonė susidoroti su savo situacija (Wogn-Henriksen, 1997).

Savo ligos, būklės suvokimą yra sudėtinga tyrinėti. Tai nėra tiesiog klausimas, suvoki savo situaciją ar ne.  Individualios įžvalgos gali skirtis, priklausomai nuo situacijos. Tyrimai rodo, kad kognityvinių funkcijų sumažėjimas neturi tiesioginio ryšio su patiriama gyvenimo kokybe. Kai kurie tyrimai rodo teigiamą ryšį tarp šiek tiek sumažėjusio suvokimo apie savo situaciją ir jaučiamos  gyvenimo kokybės (Hurt ir kt., 2010; Rokstad ir kt., 2017; Trigg ir kt., 2011).

Dauguma tyrimų vertina, kaip ir kiek pacientas sutinka su sveikatos priežiūros specialisto nuomone apie jo sveikatos būklę.  Ar savo situacijos neigimas yra  būtina gynybos priemonė at tai  įžvalgos stoka?

Daugelis žmonių apie savo demencijos diagnozę nėra tinkamai informuojami, tad įžvalgos stoka yra natūralus šios situacijos padarinys (Woods, 2001). Atviras ir sąžiningas dialogas su pacientu apie atliekamus tyrimus, diagnozę, tolesnę jo priežiūrą, didina paciento įžvalgumą apie savo situaciją, jis atviriau reikš savo nuomonę, patirtį ir norus. Tuo pačiu nereikėtų nurašyti žmonių, kurių suvokimas apie savo ligą yra menkas, jie taip pat turi teisę  turėti nuomonę apie savo situaciją (Woods et al., 2014).

Labai teigiamai veikia demencija sergančiųjų pacientų dalyvavimas palaikymo grupėse, kuriose gali išsakyti savo patirtis, gyvenant su šia diagnoze. Dalydamiesi bendra patirtimi, grupės nariai gali padėti vieni kitiems (Wogn-Henriksen, 2005, Offord et al., 2006).

Mūsų, sveikatos priežiūros specialistų, užduotis yra skleisti atvirumą apie demencijos diagnozę, patiriamas emocines ir praktines šios ligos pasekmes. Pacientai visuose ligos etapuose taip pat turi būti kviečiami aktyviai įtakoti savo kasdienį gyvenimą, skleisdami informaciją bei keldami klausimus.  

Stigmatizacijos patirtis

Demencijos diagnozė dažnai yra stigmatizuojama. Neretai tenka girdėti, jog žmogus, sergantis demencija – tai asmuo visiškai priklausomas nuo kitų bei negebantis pasirūpinti savimi, kad tai „gyvas numirėlis“ ar „ne šio pasaulio gyventojas“.  Gajūs ir  kultūriniai įsitikinimai, jog  demencija – tai bausmė ar prakeikimas (Mukadami ir Livingston, 2012).

Šie veiksniai neretai sąlygoja, jog žmogus, turintys įtarimų dėl demencijos, atsisako tirtis, bijodamas susidurti su stigmatizuojančiomis nuostatomis. Daugelis sergančių demencija neigiamai reaguoja į plačiai naudojamus išsireiškimus „demencijos paveiktas“ arba „pacientas su demencija“, nepriklausomai kuriame demencijos ligos etape jie yra, ir, ar jie gyvena namuose ar įstaigoje. Tokie visuomenėje paplitę išsireiškimai turi reikšmingą poveikį socialiniam požiūriui į tai, ką reiškia turėti demencijos diagnozę bei skatina gėdos jausmą ir socialinės tapatybės praradimą (Sabat, 2002).

Interviu tyrime sergantieji demencija atskleidžia, jog jie patiria stigmatizaciją iš visuomenės, todėl diagnozė yra slepiama nuo kitų žmonių arba ji neigiama. Lengviau apsimesti, kad viskas gerai, nei susidurti su stigmatizacijos iššūkiais (Bryden 2005, O`Sullivan ir kt. 2014).

Teigiamas požiūris į gyvenimą yra svarbus aspektas sergantiems demencija ir jų artimiesiems. Žmonių reakcijos į ligą ir gyvenimo pokyčius neabejotinai priklauso nuo asmeninių savybių. Asmenybė, tikėjimas ir požiūris formuoja mūsų patirtis ir gebėjimus įveikti sunkumus. Teigiamas nusiteikimas susidūrus su diagnoze padeda  išlaikyti gyvenimo kokybę, savivertę ir saugumą (O`Sullivan ir kt. 2014).

O`Sullivan ir kt. (2014) interviu tyrime atskleidė, jog sergantieji demencija dažnai patiria savo atžvilgiu kitų žmonių menkinantį požiūrį. Tai pasireiškia kaip perdėtas mandagumas arba bendraujama kaip su mažais vaikais.  Stigmatizacija, žmogų menkinantys veiksmai  mažina asmens pasitikėjimą savimi ir riboja gyvenimo galimybes. Dauguma demencija sergančių žmonių suvokia, jog jų funkcionalumas mažėja. Pasitikėjimo savimi praradimas yra dar vienas papildomas krūvis, kurį lydi nusivylimas, pyktis, liūdesys ir baimė. Vienas iš interviu dalyvių teigia: „Kai prarandi pasitikėjimą savimi, prarandi save“. Sunkiausia pasitikėjimo savimi praradimo pasekmė –  žmogaus atsitraukimas nuo dalyvavimo veiklose ir depresija (Macrae 2008).

Prasmingas gyvenimas santykių pokyčiuose

Asmenys, sergantieji demencija, išskiria tris pagrindines temas, apibūdindami  savo patirtį santykiuose su kitais žmonėmis. Jie apibūdina gyvenimo pokyčius, santykių pokyčius ir būtinybę išlaikyti prasmingus gyvenimo aspektus (Eriksen ir kt., 2016).

Gyvenimo pokyčiai patiriami skirtingai, o reakcijos svyruoja nuo protesto ir noro sustabdyti ligos vystymąsi iki pokyčių priėmimo, pagalbos poreikio pripažinimo ir priėmimo bei  dėkingumo.  Socialiniai santykiai su kitais yra svarbi, įžeminanti patirtis, kuri sumažina baimę ir nerimą, susijusią su ateitimi. Keičiasi vaidmenų ir socialinės padėties suvokimas, taip pat santykių statusas artimiausiųjų atžvilgiu. Šeima tampa tarsi apsauginė siena demencija sergantiesiems, tačiau gali įvykti ir priešingai. Sergantysis gali stengtis kompensuoti savo trūkumus, juos slėpti, nepripažinti, siekdamas apsaugoti  šeimą nuo liūdesio ir nusivylimo.

Demencijos diagnozė gali sąlygoti pertrūkius socialiniuose santykiuose, mažesnį dalyvavimą įprastose veiklose, izoliaciją, laisvės apribojimą.  Gyvenimas institucijoje gali kelti didžiulį namų ilgesį. Daugelis tampa priklausomi nuo kitų asmenų bei jų pagalbos.

Gyvenimas yra prasmingas, kai šalia yra palaikančių žmonių, kurie padeda prisitaikyti ir priimti pasikeitusią gyvenimo situaciją. Svarbu yra gauti tiek psichologinę, tiek praktinę pagalba iš bendruomenės,  draugų, šeimos. Susitikimai su tą pačią diagnozę turinčiais asmenimis gali sumažinti izoliacijos jausmą, lengviau susitaikyti su diagnoze, sustiprinti savo identitetą (Eriksen ir kt., 2016).

Šaltinis:

A.M.Mork Rokstad, K.Lislerud Smebye „Personer med demens. Møte og samhandlingﹲ, 2020

Fotografijos nuoroda – Tony Luciani

Paskelbta

Hiperlipidemija bei jos koregavimas vaistais

Lipidai – tai  molekulių klasė, kuri apima įvairias medžiagas: riebalų rūgštis, sterolius (įskaitant cholesterolį), tam tikrus riebaluose tirpius vitaminus (A, D, E ir K) bei gliceridus.

Žodis „lipidai“ dažnai klaidingai suprantamas kaip cholesterolis, kuris yra, neva, absoliutus blogis ir siejamas su širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

Cholesterolio molekulės yra reikalingos svarbioms biocheminėms ir fiziologinėms funkcijoms palaikyti. Iš jų sudarytos ląstelių sienelės, gaminami lytiniai hormonai ir tulžies rūgštys. Trumpai tariant, žmonės negalėtų gyventi be cholesterolio.

Kūnas gauna dalį reikalingo cholesterolio iš maisto šaltinių, tačiau likusi dalis yra sintezuojama kepenyse. Tačiau cholesterolio perteklius tampa kenksmingas, nusėda ant kraujagyslių, jos susiaurėja, sušiurkštėja, atsiranda kraujagyslių pažeidimų. Taip sutrikdoma kraujotaka ir iškyla pavojus atsirasti širdies ir kraujagyslių ligoms.

Cholesterolis kraujyje cirkuliuoja susijungęs su baltymais, sudarydamas lipoproteinų kompleksus. Dauguma žmonių žino apie dvi cholesterolio rūšis –  dažnai vadinamas „geruoju“ ir „bloguoju“ cholesteroliu, tačiau iš tikrųjų yra šešios pagrindinės lipoproteinų klasės.

Tik trys iš šešių tiesiogiai susijusios su koronarinių arterijų sklerozės vystymosi rizika:

  • labai mažo tankio lipoproteinas (LMTL)
  • mažo tankio lipoproteinas (MTL)
  • didelio tankio lipoproteinas (DTL).

MTL cholesterolis vadinamas „bloguoju“ cholesteroliu, o jo padidėjimas kraujyje siejamas su koronarinių širdies ligų (KŠL) rizika.

Tuo tarpu DTL –  „gerasis“ cholesterolis,  yra susijęs su sumažėjusia KŠL rizika.

Norint išvengti dislipidemijos, būtina išlaikyti žemą MTL kiekį ir aukštą DTL kiekį.

Paprasta atsiminti – MTL – mažo tankio lipoproteinai – turi būti žemi.

DTL – didelio tankio lipoproteinai – kuo aukštesni.

LMTL yra pagrindinis lipidų, o taip pat  trigliceridų pernešėjas.  

LMTL nėra tiesiogiai matuojamas kraujyje, tačiau aukštas trigliceridų kiekis paprastai atitinka aukštą LMTL lygį bei yra širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnys.

Cholesterolio ir trigliceridų lygiai geriausiai kontroliuojami keičiant gyvenimo būdą –  vengiama daug riebalų turinčio maisto, o ypač ribojami maisto produktai, turintys cholesterolio (mėsa, kiaušinių tryniai ir riebūs pieno produktai), didinant fizinį aktyvumą, atsisakant rūkymo.

Tačiau gyvenimo būdo pokyčiai ne visada būna sėkmingi. Dalis pacientų nesugeba ar nenori keisti mitybos ir gyvenimo įpročių, kitiems pacientams aukštą cholesterolio lygį lemia genetiniai veiksniai.  

Šioms situacijoms yra įvairių medicininių sprendimų. Terapijos tikslas – sumažinti cholesterolio ir trigliceridų lygius, kad sumažėtų rizika susidaryti sklerotinėms plokštelėms ir sumažėtų trombozės, galinčios sukelti infarktą (MI) ar insultą, tikimybė.

Medikamentinis gydymas

Statinai

Statinai yra vieni iš dažniausiai skiriamų vaistų hiperlipidemijai gydyti.  Jų veikimo mechanizmas lemia šių vaistų efektyvumą. Cholesterolio molekulė sintetinama kepenyse naudojant fermentą, vadinamą HMG-CoA reduktaze. Statinai slopina šio fermento veiklą, taip tiesiogiai sumažindami cholesterolio molekulės sintezę.

Įrodyta, kad sumažėjęs cholesterolio kiekis sulėtina KŠL progresavimą ir šių ligų komplikacijas.

Fermentas, HMG-CoA reduktazė, yra aktyviausias miego metu, todėl ši vaistų grupė yra veiksmingesnė, kai vartojama prieš miegą.

Galimi pašaliniai reiškiniai

  • Raumenų skausmai, raumenų uždegimas, rabdomiolizė – gali pasireikšti per kelias savaites ar mėnesius nuo statinų terapijos pradžios.
  • Kepenų toksiniai pakitimai – transaminazės kiekio kraujyje padidėjimas pasireiškia 0,5% – 2% pacientų, kurie vartojo statinus metus ar ilgiau. Kepenų nepakankamumo išsivystymas yra labai retas. Prieš pradedant gydymą statinais rekomenduojama atlikti kepenų funkcijos tyrimus, o vėliau kartoti kas 6–12 mėnesių.
  • Kai kurie statinai gali padidinti 2 tipo diabeto riziką, ypač moterims (Byrne & Wild, 2011), tačiau naujausi tyrimai rodo, kad šis poveikis pasireiškia pirmiausia tiems pacientams, kurie jau turi diabeto rizikos veiksnių (Waters et al., 2013).
  • Nėščiosios ar planuojančios pastoti moterys neturėtų vartoti statinų. Statinai yra kenksmingi besivystančiam vaisiui.
  • Statinai gali sąveikauti su vaistais, slopinančiais fermentą CYP3A4.  Tai gali būti priešgrybeliniai vaistai, makrolidiniai antibiotikai, antidepresantai, kalcio kanalo blokatoriai, kortikosteroidai, o taip pat statinai nevartojami kartu su greipfrutais ir kt. Tai gali padidinti statinų koncentraciją kraujyje.

Fibratai

Šie vaistai yra gaunami iš fibrinės rūgšties, kurie mažina lipidų, o ypač trigliceridų kiekį. Šių vaistų pagalba dalis trigliceridų pašalinami iš kraujo, o taip pat kepenyse blokuojamos LMTL molekulės. Tai vyksta per peroksisomų proliferatorių receptorių (PPAR) aktyvavimą, kurie skatina riebalų rūgščių skaidymą.

Fibratai gali sumažinti trigliceridų kiekį kraujyje nuo 35% iki 50% ir padidinti DTL (gerąjį cholesterolį) nuo 5% iki 20% — tai žymus pagerėjimas pacientams, turintiems reikšmingai padidėjusius trigliceridų kiekius.

Pašaliniai reiškiniai

  • Raumenų pakenkimas – miopatija, rabdomiolizė, o ypač vartojant kartu su statinais.
  • Kreatinino kiekio kraujyje padidėjimas
  • Dispepsija
  • Tulžies akmenų susidarymas
  • Atsargiai vartoti kartu su varfarinu, būtina stebėti INR.

Niacinas arba vitaminas B3

Šis vitamino B variantas yra naudingas pacientams, sergantiems dislipidemija.

 Kepenyse niacinas slopina LMTL (labai mažo tankio lipoproteinų) gamybą, o tai padeda sumažinti MTL (mažo tankio lipoproteinų) kiekį. Taip pat jis didina DTL (didelio tankio lipoproteinų) kiekį, lėtindamas jo šalinimą. Tokiu būdu niacinas mažina MTL kiekį bei fibrinogeno kiekį plazmoje. Jis yra efektyvus pacientams, turintiems padidėjusią cholesterolio koncentraciją, o ypač žemą gerojo cholesterolio kiekį.

 Kai kurie tyrimai rodo, kad niacinas gali būti naudingas mažinant mirtingumą, kai jis naudojamas kaip antrinė koronarinės širdies ligos prevencinė priemonė.

Pašaliniai reiškiniai

  • Paraudimas (flushing) yra dažniausias niacino šalutinis poveikis, kuris gali trukti nuo kelių minučių iki kelių valandų. Paraudimas yra dažnesnis naudojant kristalinę niacino formą nei depo tabletes.
  • Niacinas gali padidinti serumo gliukozės kiekį, o tai nepalanku sergantiems diabetu.
  • Dilgėlinė, niežulys, parestezijos (dilgčiojimas, tirpimas) ir pykinimas.
  • Galimas AKS sumažėjimas, vartojant kraujagysles plečiančius vaistus.

Omega -3 riebiosios rūgštys

Didelės koncentracijos omega -3 riebiosios rūgštys rekomenduojamos žmonėms, turintiems aukštą trigliceridų kiekį. Šios rūgštys blokuoja trigliceridų bei LMTL sintezę, o tai gali iki 50 proc.sumažinti trigliceridų kiekį ir padidinti DTL kiekį.

Pašaliniai reiškiniai

  • Nemalonus žuvies skonis, atsiraugėjimas žuvies skoniu.
  • Pykinimas, dujų susikaupimas pilve, viduriavimas, vidurių užkietėjimas.

Rezinai (tulžies rūgščių sekvestrantai)


Tulžies rūgštys yra cholesterolio šalutiniai produktai, kurie išsiskiria su išmatomis, tačiau dažnai didelė dalis šių rūgščių vėl yra pasisavinama žarnyne.

Rezinai suriša tulžies rūgštis žarnyne bei slopina jų pasisavinimą. Tai sumažina cholesterolio kiekį kepenyse, kas savo ruožtu skatina MTL receptorių susidarymą, kurių pagalba mažėja cholesterolio kiekis serume. Šios vaistų grupės pavyzdžiai yra cholestiraminas, kolestipolis.

Pacientams, kurių MTL cholesterolio kiekis yra šiek tiek arba vidutiniškai padidėjęs, geriausia naudoti šiuos cholesterolio mažinimo vaistus. Pacientams, kurių serumo MTL lygiai yra aukšti, rezinai veiksmingesni, kai vartojami kartu su statinais arba nikotino rūgštimi.

Pašaliniai poveikiai

  • Virškinimo trakto sutrikimai- pykinimas, pilvo pūtimas, pilvo spazmai.
  • Gali sutrikdyti digoksino ir varfarino pasisavinimą ir lemti mažesnį terapinį serumo lygį.

Ezetimibas

Tai selektyvus cholesterolio absorbcijos inhibitorius, kuris blokuoja MTL patekimą per žarnyno epitelį į kraują. Tai gali sumažinti net iki 20 proc. MTL kiekį kraujyje.

Ezetimibas dažnai vartojamas kartu su statinais, o ypač tuo atveju, jei pacientas netoleruoja didelių statino dozių.

Pašaliniai reiškiniai

  • Retais atvejais pasitaiko virškinimo trakto sutrikimų –  viduriavimas, pilvo skausmas.
  • Raumenų ar galvos skausmai

Naudota literatūra

B.T.Smith,D.F.Pacitti Pharmacology for nurses, 2019

H.Nordeng, O. Spigset Legemidler og bruken av dem, 2017

Paskelbta

Kokliušas

Ką žinote apie kokliušą?

Pasitikrinkite, ką žinote apie kokliušą. 10 klausimų ir 1 teisingas atsakymas kiekvienam klausimui.

Paskelbta

Meningitas ir pacientų slauga

Meningitas – tai galvos bei nugaros smegenų minkštojo dangalo uždegimas.

Meningitą gali sukelti bakterijos, virusai, grybeliai ar parazitai. Bakterijų sukeltas meningitas turi pačią sunkiausią ligos eigą. Vienos dažniausių bakterijų, sukeliančių meningitą, yra meningokokai, pneumokokai bei Haemophilus influenzae B tipo bakterijos.

Meningito simptomai

Klasikiniai meningito simptomai yra:

·      karščiavimas,

·      galvos skausmas,

·      pykinimas, vėmimas,

·      kaklo raumenų rigidiškumas (neprilenkia galvos prie krūtinės), vaikams, o ypač kūdikiams pasireiškia ne visada,

·      fotofobija (bijo šviesos), netoleruoja stiprių garsų,

·      petechijos ant kūno – tai raudonos arba raudonai melsvos spalvos, neapibrėžtos formos bėrimai, atsiradę dėl spontaninių kraujosrūvų odoje. Dažniausiai stebimos ant rankų, kojų, tačiau gali būti ir visame kūne. Petechijos būdingos meningokokų sukeltam meningitui.

 Atskirti meninginį bėrimą nuo kito bėrimo padeda vadinamasis Stiklinės testas, kuomet prispaudus stiklinę prie bėrimo, bėrimas neišnyksta.

·      sutrikusi sąmonė,

·      Teigiami Kernigo ir Brudzinskio refleksai, rodantys minkštojo smegenų dangalo dirginimą.

Diagnozė

Įtarus meningitą labai svarbu greita ir teisinga diagnozė bei kuo anksčiau pradėtas efektyvus gydymas.

Vienas svarbiausių diagnostinių tyrimų – nugaros smegenų punkcija, kurios metu paimama smegenų skysčio ištyrimui. Punkcijos procedūros metu svarbu, kad slaugytojas padėtų pacientui atsigulti ant šono, tinkamai sulenkti nugarą bei asistuoti gydytojui procedūros metu.

Vienas dažniausių pašalinių reiškinių po spinalinės punkcijos – galvos skausmas. Tai lemia keletas faktorių – kokio storumo adata buvo naudota, kokio amžiaus pacientas,  ar pacientas serga migrena, lėtiniu galvos skausmu iš anksčiau.

Dažnai be spinalinės punkcijos atliekami įprastiniai kraujo tyrimai bei kraujo bakteriologiniai tyrimai, kompiuterinė tomografija.

Pacientų stebėjimas, vertinimas bei slaugos plano sudarymas

Įtarus meningokokinę infekciją su gresiančiu kraujotakos sutrikimu būtina nedelsiant pradėti intraveninį gydymą antibiotikais, tai sumažina sepsio riziką.

Tikslią diagnozę padeda nustatyti smegenų skysčio ištyrimas laboratorijoje. Tyrimo paėmimo metu dažnai matoma, jog esant bakteriniam meningitui smegenų skystis būna drumstas, virusinio meningito atveju – skaidrus.

Virusinės kilmės meningitas gydomas simptomiškai, dažnai jo eiga yra švelnesnė nei bakterinio.

Meningitas sukeltas meningokokų plinta oro lašeliniu keliu, todėl bakterinio meningito atveju pacientą būtina izoliuoti, dažniausiai 24 val po pradėto gydymo antibiotikais.

·      Gyvybinių funkcijų bei neurologinės būklės sekimas

Pradėjus intraveninį gydymą antibiotikais, nuolat sekamos paciento gyvybinės funkcijos bei neurologinė būklė.

Neurologinė būklė sekama remiantis Glasgow komos skale –  tai patikimiausias būdas, įvertinti paciento sąmonės lygį. Paciento sąmonė vertinama pagal tai, kiek pacientas yra budrus, ar lengva jį pabudinti.

 Glasgow komos skalė

Vertinamos 3 neurologinės funkcijos: akių atmerkimas, verbalinis atsakas bei motorinis atsakas.

Akių atmerkimas

·      4 spontaniškas

·      3 pagal žodinę komandą

·      2 į skausmą

·      1 neatsimerkia

Verbalinis atsakas

·      5 orientuotas

·      4 sumišęs, sutrikęs

·      3 padriki, netinkami žodžiai

·      2 nesuprantami garsai

·      1 nėra

Motorinis atsakas

·      6 tikslingi judesiai

·      5 lokalizuoja skausmą

·      4 riečiasi nuo skausmo

·      3 rankų fleksija į skausmą

·      2 rankų tiesimas į skausmą

·      1 nėra

Didžiausias GKS balas yra 15, mažiausias 3, 9 ir mažiau balų rodo sunkų smegenų pažeidimą, 9-12 balų vidutinio sunkumo smegenų pažeidimas, 12-15 balų – gali byloti apie lengvą smegenų pažeidimą.

Meningito metu sąmonė vertinama pagal GKS nuolat, o jei sąmonės būklė kinta 2 ir daugiau balų, būtina skubiai informuoti gydytoją bei imtis skubių veiksmų.

Gyvybinių funkcijų sekimas – tai temperatūros, pulso, kvėpavimo dažnio , AKS bei deguonies įsotinimo kraujyje sekimas.

Bakterinio meningito atveju iškyla smegenų edemos rizika, kurios metu didėja intrakranialinis spaudimas. Smegenų edemos požymiai:

  • Kylantis AKS
  • Retėjantis pulsas
  • Išsiplėtę akių vyzdžiai arba ilgesnis vyzdžių reakcijos laikas į šviesą arba  reaguoja silpnai
  • Traukuliai
  • Galvos skausmai, vėmimas
  • Pakitusi sąmonės būklė

Smegenų edema gydoma manitoliu, kurio osmotinės savybės mažina intrakranialinį spaudimą.

Gyvybinių funkcijų sekimas taip pat padeda anksti nustatyti beprasidedantį sepsį. AKS kritimas gali reikšti sepsio pradžią su šoku. Šokas bei elektrolitų disbalansas kuo skubiau koreguojami intraveniniais skysčiais.

·      Skausmo malšinimas, komforto užtikrinimas

Galvos skausmui malšinti skiriami analgetikai.

Paciento lovos galvūgalis pakeliamas 30 laipsnių kampu, tai pagerina veninio kraujo tekėjimą bei mažina intrakranialinį spaudimą. Pacientai gali būti jautrūs šviesai, triukšmui, todėl būtina prigesinti ryškias šviesas, kalbėti ramiu tonu, vengti triukšmą keliančių veiksmų, stengtis sukurti ramią aplinką.

·      Pagalba traukulių metu

Ištikus traukuliams būtina apsaugoti pacientą nuo susižalojimų, naudoti apsauginius bortelius lovoje, turėti lengvai pasiekiamą gleivių atsiurbimo aparatą, gali būti taikomas antitraukulinis gydymas.

·      Karščiavimo mažinimas

Aukšta temperatūra mažinama antipiretikais, taip pat naudojamos nefarmakologinės priemonės – kūno aptrynimas vėsiu vandeniu, drėgnos paklodės ant kūno.

Jei paciento organizmas gerai reaguoja į antibiotikus, būklė netrukus ima gerėti. Po persirgto bakterinio meningito kai kuriems žmonėms gali susilpnėti klausa, todėl po ligos būtinas jos ištyrimas.

Jei atsirado neurologinių pažeidimų persirgus, pacientui gali prireikti  reabilitacijos, fizioterapijos, ergoterapijos ar logopedo pagalbos.

Profilaktika

 Jei pacientui buvo nustatytas meningokokų sukeltas meningitas, tuomet  svarbu išsiaiškinti visus asmenis, kontaktavusius su sergančiuoju bei esant būtinybei skirti jiems profilaktinį gydymą antibiotikais.

Nuo bakterinio meningito apsaugo vakcinos.

Naudota literatūra:

U. Knutsatd Utøvelse av klinisk sykepleie, sykepleieboken 3, 2019

Paskelbta

Parkinsono liga

Kas tai yra?

Parkinsono liga – tai lėtinė, neurodegeneracinė liga, kuri paveikia žmogaus judėjimą. Liga pasireiškia drebuliu (tremoru), raumenų įtempimu, koordinacijos ir pusiausvyros sutrikimais.

Šie simptomai atsiranda dėl nervinių ląstelių pažeidimo smegenų dalyse, kurios atsakingos už judėjimą – corpus striatum ir substantia nigra. Šiose smegenų dalyse gausu nervinių ląstelių, gaminančių dopaminą.

Dopaminas yra signalinė medžiaga, neurotransmiteris, jo pagalba impulsai siunčiami į galvos smegenis ir į kūno nervines ląsteles. Dopaminas atsakingas už judesius, motyvaciją bei apdovanojimo jausmą. Jo trūkstant,  atsiranda judesio sutrikimai, prislėgta nuotaika, apatija, nuovargio jausmas.

Pirminis Parkinsono ligos simptomas– rankų drebėjimas arba kitaip vadinamas tremoru. Vėliau žmogui darosi sunku atlikti kasdienius veiksmus dėl raumenų įtempimo(rigidiškumo), užtrunka ilgesnį laiką juos atlikdamas, daro tai lėtai, atsiranda raumenų įtempimas rankose, kojose.  Žmogus pradeda mažiau judėti, atsiranda pusiausvyros sutrikimai.

Priežastys

Kodėl žmonės suserga šia liga, nėra tiksliai žinoma, tačiau su amžiumi galimybė susirgti didėja. Galvojama, jog įtakos gali turėti paveldimumas bei tam tikri aplinkos faktoriai- kontaktas su toksinais, galvos traumos.

Kai kuriems žmonėms atsiranda simptomai, panašūs į Parkinsono ligos simptomus, tai vadinama parkinsonizmu. Parkinsonizmas gali būti būdingas sergantiems  Alzheimerio liga,  Lewi kūnelių demencija arba pasireikšti kaip pašalinis vaistų poveikis, ypač vartojant antipsichotinius vaistus.  Parkinsonizmą taip pat gali išprovokuoti smegenų infekcijos ir sužalojimai, smegenų bei kraujagyslių ligos, apsinuodijimas. Skaičiuojama, jog pasaulyje šia liga serga 1-2 proc. virš 60 metų žmonių.

Simptomai

Parkinsono ligos simptomai bei jų pasireiškimo intenysvumas gali labai skirtis. Klasikiniai simptomai – drebėjimas, raumenų įtempimas, sulėtėję judesiai bei pusiausvyros problemos. Šalia fizinių simptomų neretai iškyla ir viena ar keleta psichinių problemų.

Drebėjimas – vienas pagrindinių Parkinsono ligos simptomų. Būdingas ritmiškas drebėjimas, kuris skiriasi kai žmogus dreba iš baimės ar šalčio. Būdingiausias yra rankų drebėjimas (tremoras), o ypač ramybėje. Pacientas dreba mažiau, kai rankos yra judesyje bei miegant. Tremoras gali suaktyvėti išgyvenant baimę, stresą, nerimą. Drebėjimas be kita ko provokuoja seilėtekį.

Raumenų įtempimas (rigidiškumas)– pirmiausiai pajuntamas rankose ir kojose, vėliau jaučiamas visame kūne. Manoma, jog dėl raumenų įtempimo žmogaus kūno padėtis įgauna sulinkusio, pasvirusio į priekį žmogaus pozą. Raumenų įtempimas riboja pacientų judesius ir yra labai nemalonūs. Specialaus tyrimo pagalba stebimi netolygūs ir kapoti raumenų judesiai.

Sulėtėję arba nutrūkę judesiai (hipokinezė) – Parkinsono liga sergantis žmogus pastebi, kad jam reikalingas ilgesnis laikas pradėti atlikti judesį nei anksčiau, judesiai yra ilgiau trunkantys, sunku juos koordinuoti. Tampa sunku vaikščioti. Ėjimas gali prasidėti trypčiojimu vienoje vietoje, o pradėjus eiti, nėra rankų judesių.

Mimikos sumažėjimas veide – tai būdinga pažengusioje Parkinsono ligos stadijoje, todėl jų veidas įgauna tarsi spoksančią išvaizdą.

Susilpnėjęs balsas ir prasta artikuliacija – vėlesnėse ligos stadijose pacientui sunku garsiai ir aiškiai kalbėti, iškyla komunikacijos problemos. Seilėtekis, rijimo sutrikimai sąlygoja, jog žmogus negali nuryti savo seilių ar jas išspjauti, sunku ryti maistą, gerti.

Pusiausvyros problemos – būdingos vėlesnėse stadijose. Dauguma praranda refleksinius judesius, reikalingus pasipriešinimui, pvz.- jei bus pastumti, kris be pasipriešinimo jėgos. Taip pat  pacientai gali skųstis galvos svaigimu, dažnai tai  susiję su AKS kritimu atsistojus iš gulimos padėties.

Seborėja – tai padidintas riebalų išsiskyrimas odoje, todėl oda ir plaukai atrodo riebaluoti, pleiskanoti. Ypač tai pastebima vėlesnėse ligos stadijose.

Susilpnėjusi uoslė – kai kuriems žmonėms sumažėja arba visiškai pradingsta uoslė 1-2 metus prieš atsirandant kitiems Parkinsono ligos simptomams. Ligos metu pakinta skonio pojūčiai, sumažėja apetitas, prastėja mityba. Apetitą mažina ir atsiradę rijimo sutrikimai.

Skausmai – dauguma skundžiasi raumenų skausmais. Šiuos skausmus gali sąlygoti betiksliai raumenų judesiai drebant, raumenų įtempimas bei judesių sulėtėjimas. Dažniausiai skundžiamasi skausmais pečių juostoje, klubo ar kelio sąnario regione. Kai kuriuos kankina kojų mėšlungis, neramių kojų sindromas.

Užkietėję viduriai ir šlapinimosi problemos – susilpnėja žarnyno ir šlapimo pūslės raumenys, žmogus mažiau valgo, sunku nuryti, gauna nepakankamai skysčių ir skaidulų, o taip pat mažiau juda, tai sąlygoja vidurių užkietėjimą. Susilpnėję šlapimo pūslės raumenys sąlygoja, jog net esant nedideliam kiekiui šlapimo pūslėje, reikia keltis ir eiti į tualetą.

Nuovargis, jėgų nebuvimas – priežasčių gali būti daug – netikslingas raumenų naudojimas, psichinis stresas, pergyvenimai dėl savo ligos, pakitimai smegenyse, depresija.

Miego sutrikimai – dauguma pacientų sako, jog miega gerai, tačiau dažnai prabunda dėl poreikio eiti į tualetą, dėl skausmo ar nerimo. Kai kurie patiria kojų mėšlungį nakties metu, todėl prabunda. Dienos metu jaučiasi pavargę, be energijos.

Haliucinacijos – pacientai, vartojantys vaistus Parkinsono ligai kontroliuoti dažnai patiria haliucinacijas. Tai gali būti dėl per didelės vaisto dozės. Parinkti tinkama dozę gydytojui ne visada yra paprasta.  Dažnai susiduriama su dilema – didesnė vaisto dozė gali kontroliuoti ligos simptomus, tačiau sukels haliucinacijas.  Dalis pacientų mano, jog geriau patirti šiek tiek haliucinacijų, nei būti varginanam Parkinsono tremoro ir sukaustymo.

Depresija – ypač dažna Parkinsono ligos atveju. Daugiau nei pusė pacientų išgyvena depresiją vieną ar keletą kartų savo ligos eigoje. Tyrimai rodo, jog depresiją gali sąlygoti organiniai pakitimai smegenyse, o taip pat tai susiję su savo funkcijų ir gebėjimų praradimu.

Demencija – ketvirtadalis pacientų suserga demencija pažengusioje Parkinsono ligos eigoje. Dauguma sergančiųjų yra senyvi, tad panašu, jog statistiškai jie galėtų susirgti demencija, jei ir neturėtų Parkinsono ligos. Demencija sergant Parkinsono liga atsiranda dėl degeneracinių pakitimų tam tikrose smegenų dalyse, todėl simptomai skirsis nuo Alzheimerio ligos. Neretai tokie pacientai serga ir sunkia depresija.

Diagnozė

Specifinių tyrimų Parkinsono ligai nustatyti nėra. Liga nustatoma remiantis klinikiniais, neurologiniais tyrimais, išsamia ligos istorija. Taip pat gali būti atlikti kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimai, kurie atmestų kitas diagnozes.

Šiuo metu Lietuvos mokslininkai, pasitelkę dirbtinį intelektą, kuria programėlę, kurios pagalba būtų galima ankstyvoje stadijoje iš žmogaus balso nustatyti Parkinsono ligos pradžią. Ši programėlė padėtų užbėgti ligai už akių, pradėjus ankstyvąjį gydymą.

Gydymas

Parkinsono liga nėra išgydoma, tačiau vaistų pagalba kontroliuojami ligos simptomai bei pagerinama gyvenimo kokybė.

Levodopa – tai vienas pagrindinių vaistų Parkinsono ligos atveju. Šis vaistas smegenyse paverčiamas dopaminu bei mažina motorinius simptomus, susijusius su šia liga. Šiuos vaistus reikia gerti dažnai, tuo pačiu metu. Tai svarbu, jog vaisto koncentracija kraujyje išliktų tolygi.

Minusas, jog šie vaistai gali sukelti haliucinacijas, įtarumą, klaidingus įsitikinimus, ypač didinant vaisto dozę. Šiuos simptomus galėtų koreguoti antipsichotiniai vaistai, tačiau dažnai jie patys sukelia parkinsonizmą. Atsiradus psichozei, svarbu kad gydytojas apsvarstytų jos priežastys ir įvertintų vaistų dozes. Dažnai levodopa kombinuojama kartu su carbidopa, kad pagerintų gydymo efektyvumą ir sumažintų pašalinių reiškinių poveikį.

Kitos, simptomus lengvinančios priemonės – fizioterapija, ergoterapija, darbas su logopedu. Kai kuriais atvejais taikomas chirurginis gydymas – gilioji smegenų stimuliacija.

Slaugos ypatybės

  1. Teisingas vaistų administravimas – svarbu, kad pacientas reguliariai gertų vaistus nustatytu laiku, tai užtikrins geresnį simptomų valdymą.
  2. Saugios aplinkos sukūrimas – pašalinti nereikalingus daiktus, trukdančius saugiai judėti aplinkoje, batai stabiliais padais, neslystančios kojinės, stabilūs kilimai, geras apšvietimas. Visos šios priemonės mažina griuvimo riziką.
  3. Geros mitybos užtikrinimas – svarbu, kad pacientas valgytų subalansuotą maistą, vartotų pakankamai skysčių, reguliariai tuštintųsi. Vėlesnėse ligos stadijose atsiranda rijimo sutrikimai.
  4. Bendravimo ypatumai – Parkinsono liga paveikia žmogaus artikuliaciją bei gebėjimą bendrauti. Pakinta balsas, sunku reikšti savo mintis, ilgas atsakymo laikas, seilėtekis – visa tai skatina aplinkinius žmones galvoti, jog sergantysis šia liga nepajėgia sekti pokalbio ir jame dalyvauti. Svarbu, kad artimieji bei pacientą prižiūrintys asmenys išmoktų bendrauti su Parkinsono liga sergančiu pacientu. O tam reikia kantrybės, akių kontakto, kalbėti aiškiai ir lėtai, užduoti paprastus klausimus į kuriuos galima atsakyti taip arba ne. O taip pat svarbu stebėti paciento kūno kalbą, stengtis suprasti, ką žmogus nori pasakyti.
  5. Skausmo valdymas – skausmas Parkinsono ligos atveju yra didelė problema. Skausmą sukelia raumenų rigidiškumas, ribotas judėjimas, nevalingi raumenų susitraukimai, ilgas buvimas vienoje padėtyje ir kt. Svarbu klausti paciento apie skausmą, stebėti veido išraišką, kūno kalbą.
  6. Emocinė pagalba – susidūrimas su liga paveikia žmogų emociškai ir psichologiškai, dažnai šią ligą lydi depresija, todėl svarbu pacientui suteikti kuo daugiau žinių apie šią ligą, jautriai atsakyti, nukreipti pas specialistus.
  7. Fizinė terapija – fizinių pratimų, pagalbinių priemonių pritaikymas.
  8. Pagalba su ADL – ligai progresuojant pacientui prireikia daugiau pagalbos kasdieniniame gyvenime – padėti nusiprausti, apsirengti, nusiskusti, pavalgyti ir kt.

Keletas įdomių faktų

Parkinsono liga pirmą kartą buvo aprašyta 1817 metais britų gydytojo James Parkinson esė “An Essay on the Shaking Palsy“ (Esė apie drebantį paralyžių).

1960 m. levodopos atradimas sukėlė didelę revoliuciją Parkinsono ligos gydyme. Ši medžiaga gebėjo praeiti kraujo smegenų barjerą bei palengvinti ligos simptomus.

Holivudo aktoriui Michael j.Fox Parkinsono liga diagnozuota 1991 metais. Jis tapo vienas iš šios ligos svarbos skleidėju bei remėju pasaulyje.

Šaltiniai:

Demensomsorgens ABC Perm 1 hefte 4,5 Knut Engedal, Vigdis Drivdal Berentsen, 2017

Paskelbta

Ortostatinė hipotenzija

Ortostatinė hipotenzija – tai būsena, pasireiškianti arterinio kraujo spaudimo(AKS) sumažėjimu, pakilus pacientui iš gulimos ar sėdimos padėties į stovimąją.

Pacientai dažnai pasakoja, jog pasikėlus iš lovos ar nuo kėdės aptemsta akyse, svaigsta galva, iškyla pavojus nualpti.

Priežastys:

  • Dehidratacija – nepakankamas skysčių kiekis organizme gali sąlygoti AKS sumažėjimą atsistojus.
  • Vaistai – AKS mažinantys, diuretikai, barbitūratai, opiatai, antidepresantai, neuroleptikai gali išprovokuoti OH, gali atsirasti kaip pašalinė reakcija į vaistus.
  • Nervų sistemos ligos – Parkinsono liga, diabetinė neuropatija, neurodegeneracinės ligos.
  • Širdies ligos – bradikardija, širdies vožtuvų problemos.
  • Vyresnis amžius – su amžiumi kraujagyslės praranda elastingumą, kinta autonominė nervų sistema, todėl vyresnio amžiaus žmonės dažniau linkę i OH. Tai dažnai tampa griuvimų bei susižalojimų priežastimi.
  • Ilgas gulėjimas lovoje – po sunkių ligų, operacijų  sumažėja kraujo tūris.

OH mechanizmas

Suaugusiam žmogui pakilus į stovimą padėtį, 300 – 800 ml kraujo susirenka kojų kraujagyslėse.Tai sumažina kraujo kiekį, patenkantį į širdį, todėl laikinai sumažėja minutinis širdies tūris (cardiac output) ir nukrinta arterinis kraujo spaudimas.

Mūsų kraujagyslėse yra specialūs baroreceptoriai, ypač aortoje ir miego arterijose. Šie receptoriai fiksuoja AKS sumažėjimą ir siunčia signalą į smegenis. Smegenys duoda signalą kraujagyslėms susitraukti, o ypač kojose, ir AKS sureguliuojamas. Esant OH, atsakas į pakitusią kūno padėtį gali būti nepakankamas arba pavėluotas.

Įtarus ortostatinę hipotenzija, galima atlikti testą.

Pirmiausia pacientas paguldomas į lovą ir ramiai pagulima ne mažiau kaip 5 min.

Išmatuojamas lovoje AKS ir pulsas.

Lėtai pasikeliama iš lovos į stovimą padėtį.

Išmatuojamas AKS ir pulsas iškart atsistojus, vėliau po 1 ir 3 min.

Ortostatinė hipotenzija nustatoma, kai sistolinis (viršutinis) kraujo spaudimas yra daugiau kaip  20 mmHg arba diastolinis (apatinis) daugiau 10 mmHg sumažėjęs atsistojus iš gulimos padėties.

Norint išvengti ortostatinės hipotenzijos sukeltų galvos svaigimų, griuvimų būtina pacientą mokyti lėtai atsikelti nuo kėdės, lėtai  pakilti iš lovos, ypač po ilgo gulėjimo.

Pirmiausiai pacientas keletą minučių sodinamas lovoje su pakeltu galvūgaliu.

Toliau leidžiama pasėdėti keletą minučių ant lovos krašto nuleistomis kojomis ant žemės.

Palankstomos pėdos per čiurnas pirmyn ir atgal, tai suaktyvina raumeninę venos pompą, kraujas greičiau grįžta į širdį ir padidėja kraujo kiekis širdies susitraukimo metu.

Mokinamas ramiai, giliai pakvėpuoti.

Stojantis iš lovos visada būkite šalia.

Svaigstant galvai, esant pavojui nualpti, pasodinkite pacientą arba saugiai paguldykite ant grindų.

Paskelbta

Sėkmingai užbaigtas tėvystės perdegimo ir vaikų su psichikos sutrikimais pagalbos projektas

VšĮ „Švietimo, sveikatos ir socialinių inovacijų centras“ kartu su partneriais: BĮ „Diemedžio“ ugdymo centru, BĮ „Kretingos rajono švietimo centru“ bei Mažesniųjų Brolių Ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolynu nuo gegužės mėn. įgyvendino LR Sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis finansuojamą projektą pavadinimu: „Tėvystės perdegimo įveika per kultūros ir meno intervencijas: vaiko negalios situacija“. Bendra projekto vertė 42 244, 80 Eur, iš fondo buvo skiriamas finansavimas – 40 132,56 Eur projekto veiklų vykdymui.

Projekto mokslinės vadovės prof. dr. Brigitos Kreivinienės teigimu, tokio pobūdžio projektai yra itin aktualūs, savalaikiai ir labai reikalingi. Tėvams, kurie augina vaikus su psichikos ir elgesio sutrikimais pagalbos reikia tikrai daug. Projektai, kuomet nemokamos paslaugos teikiamos ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažesniuose – itin aktualūs. Pastebėjome, kad Klaipėdos, Kretingos ir Šilutės rajono tėvai labai mielai jungėsi į tikslinius mokymus net vasarą. Daugiausia dėmesio sulaukė ištisiniai, ciklais vykdomi pagalbos mokymai ir konsultacijos, dėl to galvojama, jog ateityje reiktų plėsti paslaugas ciklais vykdomų konsultacijų. Tėvai tokiuose mokymuose ir konsultacijose sukuria savo saugią erdvę, yra galimybė su ta pačia grupe gilintis į savo problemų analizę ir spręsti iškylančias problemas.

Šio projekto metu buvo sukurtas specializuotas tinklapis tėvams, auginantiems vaikus su negalia www.neurosensomotorika.lt čia talpinama informacija apie įvairius sutrikimus, bei labai aktualu, kad sukurtas Metodinis vadovas apie kultūros ir meno metus, kurie padeda įveikti stresą: https://www.neurosensomotorika.lt/metodine-medziaga/metodinis-studiju-vadovas/ Siekiant didesnės sklaidos, šis metodinis vadovas laisvai prieinamas ne tik svetainėje, tačiau ir Lietuvos bibliotekose atviros prieigos resursuose.

Į vykdomą projektą įsijungė labai daug Lietuvoje puikiai žinomų lektorių. Doc. dr. Aelita Bredelytė tėvus supažindino su tėvystės perdegimo reiškiniu, požymiais, pagalbos galimybėmis, pristatė šiuo metu vykstančius tyrinėjimus. Psichologė Justina Gervytė-Cechanovičė subūrė tėvus meniniams patyrimams dailės terapijoje, psichoterapinė konsultantė Sonata Lygnugarienė projekte tėvus sukvietė į Filmų terapiją, terapinį skaitymą ir geštalt metodo patyrimus „Kas aš esu?“, doktorantė Indrė Dirgėlaitė pristatė CVT metodą, doc. dr. Indrė Dirgėlienė – interviziją ir etnokultūrinę terapiją.  Ilgiausiai truko psichologės Renatos Jasevičienės biblioterapijos terapiniai ciklai organizuoti tėvams ir vaikams, meno terapijos užsiėmimai vaikams su Vida Miškine.

Projekto vadovės teigimu, „šie septyni mėnesiai įgyvendinant projektą pavadinimu „Tėvystės perdegimo įveika per kultūros ir meno intervencijas: vaiko negalios situacija“ praskriejo kaip viena diena. Šiame projekte turėjome įvairiausių patirčių – nuo sudėtingų, nuovargio, išsekimo situacijų iki naujos pradžios, pozityvių akimirkų, šviesos, įgalinimo momentų. Projekto kelyje sutikome labai daug tėvelių, kurie augina ypatingus vaikus. Kiekvienas susitikimas mums buvo didžiulė šventė, o tai, kad tėveliai taip gausiai jungiasi į grupes ir patyrimus – buvo nuostabiausias mūsų darbo įvertinimas bei šio projekto prasmingumas. Daugybė padėkos laiškų ir žinučių mus pasiekė po kone kiekvienų mokymų. Sutikome ir daug vaikučių bei jaunuolių, kurie atvėrė mums savo brangias širdis ir mus įsileido. Esame labai dėkingi už pasitikėjimą ir dovanojamą meilę“.

Taip pat šiame projekto įgyvendinimo kelyje labai daug prisidėjo ne tik partneriai, tačiau ir jų kolegos, klasteriai bei juose savanoriaujantys ir dirbantys žmonės: Aurelija Kasparavičienė (Šilutės raj.), Vaidota Vaišienė (Kretingos raj.), Vilija Jonušaitytė-Brosse (Klaipėdos raj.) bei VšĮ „Elgesio sprendimai“ ir „Mažojo Princo Akademija“ bei nuostabios Loreta Latakienė ir Rita Karvelienė.

Paskelbta

Mergaitė berniukų pasaulyje: apie mergaičių autizmą

Dr. Brigita Kreivinienė

Autizmo spektro sutrikimas yra raidos sutrikimas, kuris dažniausiai pastebimas per komunikavimo, elgesio ir socialinio bendravimo problemas. Mokslinės studijos skelbia, kad autizmo spektro sutrikimo diagnostikoje vyrauja lyties faktorius: autizmo spektro sutrikimas ženkliai dažniau nustatomas berniukams nei mergaitėms. Dažniausiai minima, kad berniukų ir mergaičių, diagnozuotų autizmo spektro sutrikimu proporcija yra 4:1, yra ir mokslinių studijų, kurios skelbia proporciją net 16:1, tačiau šios proporcijos yra labai diskutuojamos.

Trumpai apie autizmo spektro sutrikimą

Autizmo spektro sutrikimas (ASS) dažniausiai stebimas 1-3 vaiko gyvenimo metais, tačiau užsienio patirtis rodo, jog gali būti nustatomas žymiai anksčiau. Šis sutrikimas priklauso psichikos ir elgesio sutrikimų grupei ir galima teigti, kad itin plačiai tyrinėjamas, siekiant padėti žmonėms kuo geriau socializuotis bendruomenėje, tyrinėjami didžiausią naudą turintys metodai ir pagalbos priemonės. Autizmo atveju lengviausiai pastebimi įvairūs sąveikos su kitais kitoniškumai. Tai gali būti socialinės ir emocinės sąveikos sutrikimai. Pavyzdžiui, vaikai gali bendrauti, žaisti su daug vaikų, tačiau kontaktas atrodo „paviršutiniškas“, atrodo, kad trūksta emocinio gylio, dalijimosi jausmais, emocijomis, prieraišumo, vaikas gali negebėti pats inicijuoti kontakto su kitais vaikais. Autizmo spektro sutrikimas dažniausiai lydimas fizinio ir socialinio raštingumo iššūkių – vaikams su metais vis sunkiau suprasti žmogaus kūno kalbą, gali nesuprasti įvairiausių veido mimikų, netiesioginės kalbos, pajuokavimų, anekdotų. Todėl socialinėse situacijose gali kilti problema, kai vaikas ar jaunuolis nežino kokio atsako iš jo norima situacijoje ir susidurs su sunkumu ją nuspėjant.

Lyčių skirtumai diagnostikoje

Egzistuoja itin daug įvairiausių teorijų dėl ko galėtų skirtis mergaičių ir berniukų diagnozuojamas ASS. Dažniausiai keliamos hipotezės, jog tai gali būti genetiniai skirtingumai, smegenų funkcijų veiklos skirtingumai, mokymosi skirtingumas bei ne visi berniukams taikomi diagnostikos įrankiai tinka mergaičių vertinimui. Mokslinėse studijose diskutuojama, jog, jei mergaitėms nustatomas ASS dažniausiai jos turi ir žymų intelekto sutrikimą. Tuo tarpu nesant intelekto sutrikimo nustatyti gali būti sudėtingiau būtent dėl egzistuojančio lyčių skirtumo. Lyginant skirtingumus tarp mergaičių ir berniukų su ASS yra pastebima, jog mergaitės turi žymiai daugiau socialinių įgūdžių, komunikacinių gebėjimų, imitavimo, geresnį dėmesio sukaupimą, o elgesio problemos joms dažniausiai nebūdingos. Būtent dėl tokių priežasčių mergaičių autizmo spektro diagnostika gali būti žymiai vėlesnė nei berniukų. Kaip ir JAV autizmo tyrinėtojos Allison B. Rato nuomone, mergaitėms gali būti ne tik žymiai vėliau nustatomas autizmas, bet ir klaidingai nustatoma ASS diagnozė dėl pačios diagnostikos specifiškumo. Pavyzdžiui, kaip teigia ši neuropsichologė, berniukams būdinga stereotipinė elgsena, kas praktiškai visai nepasireiškia mergaitėms ASS atveju arba pasireiškia itin retai.

Kokie lyčių skirtumai pasireiškia paauglystėje?

Kaip jau buvo minėta, daugelis mokslininkų diskutuoja dėl lyčių skirtingumo nustatant ASS diagnozę. Dažniausiai mergaičių ASS pastebimas prasidėjus paauglystei. Tuo metu bendravime su bendraamžiais yra būdingas abipusis santykių palaikymas, dalijimasis jausmais, išgyvenimais, nuolatinio socialinio kontakto palaikymas, reikalingi problemų sprendimo įgūdžiai. Mergaitėms paauglystėje iškyla socialiniai sunkumai greitai atreaguoti bendravime su grupe vaikų – stebima, kad joms reikia laiko suprasti pasakytą sakinį, perprasti socialinę situaciją. Dėl to vadinamos „greito-tempo“ situacijos kelia labai daug sunkumų, ypač išlaikant ilgalaikes draugystes. Tuo tarpu berniukams paauglystėje svarbiau „daryti“ nei daug kalbėti ar dalintis išgyvenimais, todėl jiems gali būti lengviau palaikyti draugystės santykius.

Skirtingi konfliktavimo būdai

JAV autorių grupė, Cridland E.K. ir kiti mini, jog jeigu pažiūrėtume į neurotipinės raidos berniukų ir mergaičių komunikavimo skirtingumus paauglystėje, didžiausi skirtingumai matomi konfliktų sprendimo situacijose. Pavyzdžiui, berniukų konfliktai yra dažniausiai atviresnio tipo, lengvai matomi – tai gali būti pasistumdymas, žodinė agresija ar pan., kas matoma santykyje tarp dviejų vaikų ar jaunuolių. Mergaitės dažniau naudoja subtiliai paslėptus konfliktavimo būdus platesnėje grupėje. Tai gali būti – kikenimas, akių vartymas, apkalbos ir pan., dažniausiai įtraukiant trečią asmenį. Mergaitėms, turinčioms ASS dažniausiai toks sudėtingas komunikavimo būdas gali būti neperprantamas, dėl to jos patiria didesnę socialinės izoliacijos riziką bei joms gali išsivystyti kiti psichikos sutrikimai, kaip depresija, nerimo sutrikimas, valgymo sutrikimai ar įtakoti jų žemą savivertę.

Straipsnis atspindi tik VšĮ „Švietimo, sveikatos ir socialinių inovacijų centras“ nuomonę. Projektas finansuojamas Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.

Straipsnis remiasi moksliniais šaltiniais:

Cridland, E.K., Jones, S.C., Caputi, P. et al. Being a Girl in a Boys’ World: Investigating the Experiences of Girls with Autism Spectrum Disorders During Adolescence. J Autism Dev Disord 44, 1261–1274 (2014). https://ezproxy.biblioteka.ku.lt:4073/10.1007/s10803-013-1985-6.

Fombonne, E. Epidemiological trends in rates of autism. Mol Psychiatry 7 (Suppl 2), S4–S6 (2002). https://doi.org/10.1038/sj.mp.4001162. Ratto A.B. (2021). Commentary: What’s so special about girls on the autism spectrum? – a commentary on Kaat et al. (2020). Journal of Child Psychology and Psychiatry, 62(1), 107–109. https://doi.org/10.1111/jcpp.13284

Paskelbta

Delyras. Atpažinti ir koreguoti.

Net 1 iš 4 senyvo amžiaus pacientų ligoninėje išsivysto delyras. Deja, ši būklė ne visada diagnozuojama arba nustatoma per vėlai.

Dažnai medicinos personalas turi per mažai žinių apie šią būklę. Slaugytojų vaidmuo ypač svarbus delyro diagnozavimui jo pradinėse stadijose. Glaudžiai bendraudami su pacientais, matydami juos ištisą parą, patyrę slaugytojai anksti gali nustatyti prasidedantį delyrą ir apie tai informuoti gydytoją.

Kas yra delyras?

Delyras – tai ūmus, praeinantis smegenų funkcijos sutrikimas, kuris pasireiškia sąmonės sutrikimu, dezorientacija, haliucinacijom, kognityvinių funkcijų susilpnėjimu, koncentracijos sutrikimu, sutrikusiu miego ritmu, sumažėjusiu arba priešingai suaktyvėjusiu psichomotoriniu tempu.

Apie 20- 45 proc. sergančių senyvo amžiaus žmonių patiria delyrą. Apie 30-35 proc. būdingas hiperaktyvus delyras, kuris pasireiškia motoriniu neramumu. Apie 20-25 proc. – hipoaktyvus delyras, pasireiškiantis apatija, mieguistumu. 40- 45 proc. būdingas mišrus delyras, kuomet simptomai kinta paros eigoje.

Prasidėjus delyrui stebimas paciento mieguistumas, sumažėjusi dėmesio koncentracija, pakitęs miego ritmas. Žmogui yra sunku suprasti, kas sakoma, būdingi klaidingi įsitikinimai, regos haliucinacijos.

Labai dažnai pacientams sutrinka atmintis bei orientacija įvykiams “čia ir dabar“.

Delyras gali trukti nuo kelių valandų iki kelių savaičių.

Kuo žmogus labiau nusilpęs fiziškai bei kuo labiau susilpnėjusios jo kognityvinės funkcijos, tuo daugiau galimybių išsivystyti delyrui.

Delyrinė būklė įvardijama kaip sunki būklė ir neretai baigiasi funkciniu pažeidimu ar net mirtimi.

Delyrą predisponuojantys faktoriai:

  • Senyvas amžius
  • Kognityvinis susilpnėjimas
  • Prasta bendra būklė bei nepakankama mityba
  • Regos bei klausos susilpnėjimas
  • Lėtinės ligos
  • Gausus vaistų vartojimas
  • Preterminalinės būklės sergant sunkiomis ligomis, o taip pat onkologinės ligos.

Kas iššaukia delyrą?

  • Ūmios somatinės ligos – infekcijos, širdies infarktas, smegenų insultas.
  • Nukraujavimo sukelta anemija
  • Žemas arba aukštas gliukozės kiekis kraujyje
  • Dehidratacija
  • Kaulų lūžiai bei kiti sužalojimai
  • Vidurių užkietėjimas arba šlapimo susilaikymas
  • Skausmai
  • Kritimai
  • Miego trūkumas
  • Per didelė stimuliacija

Pagalba

  1. Atpažinkite ir stebėkite ūmiai atsiradusius smegenų funkcijos pakitimus.
  2. Susirinkite išsamią informaciją iš paciento artimųjų ar medicinos personalo, kurie gerai pažįsta pacientą. Pagrindiniai klausimai:
    • Kada simptomai prasidėjo?
    • Ar pasikeitimas įvyko staiga?
    • Ar pacientas pradėjo vartoti naujus vaistus?
    • Ar pacientas iš anksčiau turėjo kognityvinių funkcijų susilpnėjimą?
    • Kokia įprastinė paciento būklė, funkcinis lygis?
    • Ar pacientas nenutraukė staiga alkoholio vartojimo?
  3. Ieškokite delyro priežasčių
  • Ar galėjo delyrą sukelti vaistai ? (žiūrėkite vaistų priedą)
  • Nepastebėta infekcija arba ūmi liga
  • Kritimas su kaulų lūžiu
  • Žemas deguonies įsotinimas
  • Dehidratacija su elektrolitų pusiausvyros sutrikimu
  • Kraujavimas
  • Prasta mityba bei žemas gliukozės kiekis kraujyje
  • AKS kritimas
  • Skausmai
  • Šlapimo susilaikymas
  • Vidurių užkietėjimas
  • Lėtinių ligų pablogėjimas
  • Stresas – mažai miego, aplinkos pasikeitimas, nerimas, emociniai sukrėtimai
  • Sekite paciento smegenų būklę, elgesį.

4. Atlikite šiuos tyrimus

  • Išmatuokite AKS, pulsą, temp, deguonies įsotinimą
  • Atlikite šlapimo tyrimą
  • Išmatų tyrimą dėl slapto kraujavimo
  • Užrašykite EKG
  • Kraujo tyrimus – hemoglobinas, leukocitai, CRB, gliukozė, elektrolitai, kreatininas, GFR ir kepenų rodmenys
  • Digoksino kiekis kraujyje, jei vartoja šiuos vaistus

Gydymas ir sekimas

Gydant delyrą yra svarbiausia atrasti jį iššaukusią priežastį, tačiau ne visada pacientas greitai pasveiksta net ir taikant tinkamą gydymą.

Delyro gydymą sudaro:

  • Jį sukėlusių priežasčių išsiaiškinimas ir koregavimas. Pavyzdžiui, deguonies tiekimas, skysčių lašinimas, skausmo malšinimas, temperatūros mažinimas, šlapimo kateterio įvedimas.

  • Paciento vartojamų vaistų peržiūrėjimas, ar galėjo jie būti delyro priežastimi.

  • Aplinkos koregavimas – rami aplinka, artimieji šalia, pažįstamas personalas, geras miegas, gera mityba, matomoje vietoje laikrodis, kalendorius, geras apšvietimas dieną, naktį – ramybė, veikiantis klausos aparatas, tinkami akiniai, vengti tv, radijo bei kitų triukšmą keliančių aparatų.

  • Jei pacientas darosi neramus, išsivysto psichotiniai simptomai, būtina susisiekti su gydytoju.

Vaistai, kurie gali būti delyro priežastimi

  • Anticholinerginiai – skopolaminas, atropinas.
  • Antidepresantai – cipramilis, cipraleksas, remeronas, amitriptilinas
  • Skausmą malšinantys – kodeinas, morfinas, fentanilis, voltarenas, ibumetinas
  • Širdį bei kraujagysles veikiantys vaistai – metoprololis, digoksinas, furosemidas, dopegyt.
  • Kortikosteroidai – prednizolonas.
  • Vaistai Parkinsono ligai – madopar, sinemet, stalevo, sifrol.
  • Antiepileptiniai vaistai – tegretol, phenytoin, natrio valproatas.
  • Antipsichotiniai – nitrazepam, rohypnol, nozinan, prochlorperazinas.
  • Kiti CNS veikiantys vaistai – donepezil, ličio preparatai, diazepamas.
  • Antibiotikai ir sulfanilamidai.
  • Vaistai, veikiantys virškinimo sistemą – cerukal, omeprazol, , nexium, loperamid.
  • Antihistamininiai vaistai –zyrtec, cetirizinas.

Iš dalies delyro galima išvengti užtikrinant pacientui pakankamą skysčių tiekimą bei gerą mitybą, gerą aplinkos organizavimą, kai yra paprasta orientuotis vietoje ir laike, taip pat svarbu savalaikis ūmių ligų gydymas, akinių, klausos aparato devėjimas, kai tai būtina ir tinkamas darbo ir poilsio režimas, kokybiškas miegas.

Parengta pagal “I am delirium aware“ konferencijos medžiagą

Paskelbta

Terapinis skaitymas

Parengė: prof. dr. Brigita Kreivinienė

Knygų skaitymas gerina mūsų susikaupimą, atmintį, ugdo empatiškumą, bendravimo įgūdžius. Tai ne tik puikus ir prasmingas laiko praleidimas, kartu vienas iš metodų įveikti patiriamą stresą, gerina mūsų psichinę sveikatą. Mokomės skaitydami, taip renkame žinias, kurias paskui įtvirtinti reikia įgūdžių. Taigi, šiandien kalbame apie Terapinį skaitymą ir jo naudą.

Biblioterapija ar Terapinis skaitymas?

Galima diskutuoti, ar biblioterapija ir terapinis skaitymas yra sinonimai, ar šie terminai reiškia skirtingus patyrimus. Lietuvos biblioterapijos asociacijos narė, biblioterapijos praktikė bei pirmosios Lietuvoje biblioterapijos knygos autorė dr. Daiva Janavičienė sako, kad jai biblioterapijos terminas tikslesnis, tačiau abu jie kone sinonimai. Jos teigimu, „biblioterapija apibūdina tam tikro dokumento skaitymą ar naudojant kitą gilinimosi į turinį metodą, kuomet teikiama pagalba asmeniui. Biblioterapija skirstoma į klinikinę, reabilitacinę ir rekreacinę. Klinikine biblioterapija siekiama emocijų pažinimo ir socialinio elgesio bei santykių kaitos.

Skaitymas iš esmės žmogui teikia rekreacinę, edukacinę naudą“. Tyrėjos teigimu, „biblioterapijos nauda kildinama iš gilias istorines šaknis turinčio fakto, kad užrašas virš įėjimo į senovės biblioteką Egipte skelbė, kad tai „sielos vaistinė“. Tuo tarpu reabilitacinė arba edukacinė biblioterapija besiremianti skaitymu yra orientuota į asmens tobulėjimą, sudėtingesnio etapo įveikimą, kuris turi psichosocialinę naudą žmogui.

Knygų nauda

Knygų skaitymas iš esmės gali būti naudingas kaip žinių ir mokymosi šaltinis, skaitydami sužinome kažką nauja. Kita vertus, knyga ir įsitraukimas į skaitymą gali mus nukelti į naujus, nepatirtus nuotykius, teikti didžiulį pasitenkinimą, leisti išgyventi skirtingų herojų gyvenimus. Moksliniai tyrimai rodo, jog bent 30 minučių skaitymas gali sumažinti kraujospūdį, pulsą ir sumažina psichologinį stresą. Taip pat skaitymas bei dalijimasis mintimis grupėje plečia žmonių emocines, socialines, komunikacines kompetencijas.

Terapinis skaitymas – kas tai?

Margaret E. S. Forrest analizuoja, kad terapinio skaitymo nauda gali būti įvairi. Iš esmės, terapinis skaitymas gali būti suprantamas kaip „terapinis atrinktos literatūros naudojimas kartu su terapeutu“. Dr. D. Janavičienės teigimu, „biblioterapija yra pagalba žmogui per gilinimąsi į tekstus. Šis terminas žinomas jau daugiau nei 100 metų, o metodo kilmė siejama su faktais iš senovės istorijos. Terapinis skaitymas yra pagalba žmogui, tai gali padėti jam prisitaikyti sunkioje situacijoje, sumažinti vidinę įtampą, rasti atsakymus į egzistencinius, savęs pažinimo, vertybių klausimus.“

Mokslinės studijos rodo, kad terapinis skaitymas naudingas ne tik patiriant stresą ar ieškant atsakymų į gyvenimo dilemas. Terapinis skaitymas gali būti sėkmingai naudojamas, siekiant padėti vaikams bei suaugusiems, kurie susiduria su įvairiais gyvenimo pokyčiais, pavyzdžiui: išsiskyrimu, tėvų skyrybomis, įvaikinimu ar globa. Bei problemomis, kaip pavyzdžiui, esant dėmesio sutrikimui, negaliai, turint sveikatos problemų ir pan. terapinis skaitymas sėkmingai taikomas ir vaikams bei jaunuoliams su Aspergerio sutrikimu, kuomet procesas padeda jiems išplėsti savo ir kitų emocijų supratimą, geriau suprasti ir interpretuoti įvairias socialines situacijas.

Terapinis skaitymas depresijos įveikai

Geštalto terapijos praktikės Sonatos Lygnugarienės teigimu, „terapinis skaitymas gali būti naudingas daugeliui žmonių. Terapinis skaitymas gali būti kaip saviterapija. Unikalumas slypi tame, kad trumpas tekstas leidžia tyrinėti save kaip dvasinę asmenybę, pažvelgti į slapčiausias sielos gelmes. Todėl terapinio skaitymo užsiėmimai orientuoti į savęs pažinimą bei dvasinį augimą“. Štai autorės Forrest teigimu, mokslinė studijų analizė parodė, jog terapinis skaitymas dažniausiai analizuojamas kaip pagrindinis arba papildomas depresijos įveikos metodas, kuris itin svarbus psichinės sveikatos stiprinimui. Tokiais sėkmės atvejais dažniausiai kalbama apie klinikinę biblioterapiją, kuomet medicinos specialisto vedamas skaitymas naudojamas papildomai greta taikomo gydymo, kognityvinės elgesio terapijos bei kitų metodų. Veikiant komplekse, terapinis skaitymas gerina žmonių, sergančių depresija gyvenimo kokybę, bet ir padeda įveikti esančias kitas problemas, kaip: žalingus įpročius, valgymo sutrikimus, gali būti naudinga valdant panikos priepuolius.

Projektas finansuojamas Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.

Papildoma literatūra: https://doi.org/10.1046/j.1365-2532.1998.1530157.x