Paskelbta

Žmogaus papilomos virusas (ŽPV). Ką būtina žinoti.

 

Dauguma apie žmogaus papilomos virusą (ŽPV) žino tik tiek, jog jis gali sukelti moterims gimdos kaklelio vėžį, o nuo šios ligos gali apsaugoti skiepai, tačiau tai tik nedidelė dalis informacijos apie šį virusą. Šis virusas ypač plačiai paplitęs tarp mūsų ir toli gražu ne visos šio viruso rūšys sukelia mirtiną vėžį. Tad šį kartą plačiau apie ŽPV.

Apie ŽPV infekcijas

Žmogaus papilomos virusas – tai DNR virusas, priklausantis papilomų virusų šeimai, kurių priskaičiuojama iki 200 genotipų. Iš jų išskiriama apie 40 ŽPV rūšių, kuriais galima užsikrėsti lytinio kontakto metu. ŽPV virusai pažeidžia odą ir  gleivines bei sukelia karpas arba ląstelių pakitimus.

ŽPV  klasifikuojami į mažos rizikos ir didelės rizikos tipus. Didelės rizikos ŽPV tipai gali sukelti vėžį. Žemos rizikos ŽPV tipai paprastai sukelia karpas ant kojų ar rankų pirštų, karputes lytinių organų srityje ar nedidelius ląstelių pakitimus, kurie praeina savaime be gydymo.

ŽPV pirmą kartą buvo atrastas 1949 metais elektroninio mikroskopo pagalba. Po metų ši infekcija pripažinta kaip užkrečiama intymaus kontakto metu. 1970 metais atrastas ryšys tarp ŽPV ir gimdos kaklelio vėžio, o 1983-1984 metais atrasti ŽPV16 ir ŽPV18 tipai, kurie yra pagrindiniai  gimdos kaklelio vėžio sukelėjai. 2006 metais pradėta naudoti ŽPV vakcina.

Kaip užsikrečiama ŽPV?

ŽPV užsikrečiama ypač lengvai. Manoma, jog apie 70-80 proc. vyrų ir moterų vieną ar kelis kartus per savo gyvenimą užsikrečia ŽPV. Dažniausiai užsikrečiama seksualinio kontakto metu per odą ir gleivines, tačiau didelė galimybė užsikrėsti šiuo virusu ir artimai kontaktuojant odai su oda. Neretai jauni žmonės užsikrečia šiuo virusu iki pirmųjų lytinių santykių. Prezervatyvai šimtaprocentinės apsaugos nesuteikia, kadangi ŽPV gali tūnoti ir nepridengtoje odoje. Jei oda ar gleivinės yra pažeistos, galimybė užsikrėsti šiuo virusu dar labiau padidėja.

Lytinių organų karputės taip pat yra lengvai užkrečiamos. Neretai mama šį virusą gimdymo metu perduoda naujagimiui, tačiau vaikams ši infekcija dažnai praeina savaime per trumpą laiką be jokių ryškesnių simptomų.

ŽPV inkubacinis periodas trunka nuo 1 iki 6 mėnesių, tad užsikrėtęs žmogus odos pakitimus gali pamatyti vėliau arba būti viruso nešiotoju apie tai nežinodamas.

Vėžio vystymasis

Užsikrėtus didelės rizikos ŽPV ne visada žmogus susirgs vėžiu. Vėžys – tai ištisas procesas, kuris gali vystytis kelis dešimtmečius, sukeldamas įvairius ląstelių pakitimus. Žinoma, jog apie 70 proc. gimdos kaklelio vėžio atvejų sukelia ŽPV16 ir ŽPV18 tipai. ŽPV 31,33,45,52 ir 58 tipai atsakingi už 20 proc. gimdos kaklelio vėžio atvejų. Gimdos kaklelio ląstelių pakitimai pagal pažeidimą skirstomi į laipsnius (CIN 1,2 ir 3). CIN 2-3 vertinama kaip pavojinga ikivėžinė būklė. Kasmet pasaulyje miršta apie 250 tūkst.moterų nuo gimdos kaklelio vėžio.

Didelės rizikos ŽPV tipai gali sukelti ne tik gimdos kaklelio vėžį, bet ir makšties bei kitų išorinių lyties organų vėžį moterims, vyrams – varpos, išeinamosios angos, taip pat gerklės, ausų, nosies vėžį tiek vyrams, tiek moterims. Net 85 proc. tiesiosios žarnos vėžio atvejų yra susiję su ŽPV. Kai kurios studijos rodo, jog 20 proc. plaučių vėžio bei 14 proc. storojo žarnyno atvejų taip pat siejama su didelės rizikos ŽPV. Dauguma vėžio atvejų vyrams, susijusių su ŽPV, buvo sukelti ŽPV16 ir ŽPV18 tipų, o vidutinis vyrų amžius, sergančių ŽPV sukeltu vėžiu, virš 60 metų.

Lytinių organų karputės

Lytinių organų karputės (kandilomos) būdingos apie 1 proc. 15 – 49 metų amžiaus žmonių, gyvenantiems lytinį gyvenimą. Apie 90 proc. atvejų, kandilomas sukelia ŽPV 6 ir 11 genotipai. Infekcija pasireiškia nedidelėmis  odos išaugomis ant lyties organų. Moterims – aplink makštį, makštyje, gimdos kaklelyje, vyrams – ant varpos, išeinamojoje angoje. Retesniais atvejais karpos gali atsirasti aplink šlaplę. Kandilomos gali susigrupuoti vienoje vietoje ir savo forma panešėti į  žiedinį kopūstą, kai kurios karputės primena pūsleles arba būna visiškai plokščios, tad sunkiai pastebimos. Kandilomos nekraujuoja. Pastaruoju metu lytinių organų karpučių ypač padaugėjo tiek vyrų, tiek moterų tarpe. Kandilomos vėžio nesukelia ir dauguma jų išnyksta savaime. Kai kuriais atvejais karputės šalinamos specialiais tepalais, lazeriu ar šaldymu, tačiau matomų karpų pašalinimas pačio viruso nepanaikina, jis išlieka odoje ir gleivinėje. Vadinasi žmogus gali užkrėsti kitą žmogų tol, kol šį virusą nešioja.

Simptomai ir eiga

Užsikrėtus ŽPV jokių simptomų paprastai nepasireiškia. Apie 90 proc.užsikrėtusiųjų infekcija išnyksta savaime per 0,5-1,5 metų. Apie 10 proc. užsikrėtusiųjų tampa nuolatiniais šio viruso nešiotojais, šie žmonės yra rizikoje susirgti vėžiu. Imuniteto atsakas prieš šį virusą yra ypač silpnas, nes virusas infekuoja lokalias odos ir gleivinės epitelio ląsteles ir nesukelia viremijos (virusų nėra kraujyje). Virusas įsitaiso epitelio ląstelėse ir dažnai integruojasi į žmogaus DNR, o tai gali sąlygoti ląstelių suvežėjimą. Šis procesas gali užtrukti kelis dešimtmečius.

Diagnostika ir gydymas

ŽPV testą rekomenduojama atlikti moterims, kai citologinio tyrimo metu randama nenustatytos reikšmės plokščiojo ar liaukinio epitelio ląstelių. Tyrimo metu nustatoma, kuris iš aukštos rizikos tipų ŽPV aptiktas gimdos kaklelio ląstelėse. Aukšto laipsnio priešvėžiniai epitelio pokyčiai (CIN3+) yra labiausiai susiję su 16,18 ir 45 ŽPV tipais, juos nustačius pacientėms taikomas agresyvesnis gydymas.

ŽPV infekcija nėra gydoma. Jei moterims nustatoma priešvėžiniai gimdos kaklelio pakitimai (CIN 2-3), tuomet taikomas chirurginis gydymas – konizacija. Operacijos metu pašalinami pakitę gimdos kaklelio audiniai. Gimdos kaklelio vėžys gydomas chirurginiu būdu, o taip pat gali būti taikoma spindulinė terapija ir/ar chemoterapija. Nepaisant gydymo, trečdalis moterų, susirgusiųjų gimdos kaklelio vėžiu, miršta nuo šios ligos.

Karpos ant rankų, kojų pirštų, lyties organų nustatomos klinikinės apžiūros metu. Jos

gali būti gydomos lokaliai antivirusiniais tepalais (nerekomenduojama nėštumo metu ), šalinamos lazeriu, šalčiu ir kt. Daugeliu atveju karpos išnyksta  savaime be gydymo.

Profilaktika

ŽPV infekcija dažniausiai užsikrečiama intymaus kontakto metu. Pastaruoju metu pasaulyje fiksuojama ypač daug gerklės ir liežuvio vėžio atvejų, sukeltų ŽPV, o tai siejama su oraliniu seksu. Teigiama, jog homoseksualūs vyrai yra didesnėje rizikoje susirgti tiesiosios žarnos vėžiu sąlygotu didelės rizikos ŽPV, nei moterys gimdos kaklelio vėžiu, todėl kai kuriose šalyse vakcinos rekomenduojamos ir vyriškajai lyčiai.

Manoma, jog didesnė rizika susirgti gimdos kaklelio vėžiu yra toms moterims, kurios turi daugiau seksualinių partnerių, lytinių santykių metu nenaudoja prezervatyvo bei rūko. Skaičiuojama, jog rizika užsikrėsti ŽPV padidėja 10 proc. su kiekvienu nauju partneriu.

 Jei žmogus visą gyvenimą turėjo tik vieną partnerį, rizika vistiek išlieka, jei esamas partneris iki jūsų turėjo skirtingų seksualinių kontaktų.

Siekiant apsisaugoti nuo ŽPV rekomenduojamos vakcinos. Šiuo metu yra siūlomos trijų rūšių vakcinos – Gardasil 9, Silgard bei Cervarix.

Gardasil 9 vakcina apsaugo nuo 9 rūšių ŽPV tipų – 6,11,16,18,31,33,45,52 ir 58. Šio tipo virusai gali sukelti gimdos kaklelio, išorinių lyties organų ikivėžinius pakitimus ir vėžį bei lyties organų karpas.

Silgard vakcina apsaugo nuo 4 rūšių ŽPV tipų – 6,11,16 ir 18. Šie virusai taip gali sukelti gimdos kaklelio, išorinių lyties organų ikivėžinius pakitimus ir vėžį, lyties organų karpas.

Cervarix vakcina saugo nuo pagrindinių gimdos kaklelio vėžį sukeliančių 16 ir 18 ŽPV tipo. Vakcinanciją rekomenduojama pradėti mergaitėms nuo 9 metų.

Karpos ant rankų, kojų pirštų dažniau atsiranda esant odos pažeidimams, odos išsausėjimams, gausiai prakaituojant, nešiojant nepatogią avalynę. Sumažėjęs imunitetas taip pat gali skatinti karpų atsiradimą.

Šaltiniai

https://www.fhi.no/nettpub/smittevernveilederen/sykdommer-a-a/humant-papillomavirus-hpv-genitale-/

https://www.lommelegen.no sannheten om hpv

 

 

Paskelbta

4 ingredientų duonelės be gliuteno

 

 

Mano kolegė Marija nevartoja gliuteno. Ir tai ji daro visai ne dėl mados ar kokių nors įsitikinimų. Ji serga celiakija –autoimunine virškinimo sistemos liga, kuri pažeidžia plonosios žarnos gleivinę, kai žmogus vartoja baltymą gliuteną, kurio yra kviečiuose, rugiuose ir miežiuose. Netoleruojant gliuteno išsiskiria specifinis toksinas, naikinantis žarnų gaurelius, jie atrofuojasi, suplokštėja. Gaureliams nykstant, organizmas nebesugeba pasisavinti maistingųjų medžiagų, jis ima badauti, atsiranda pažeidimai žarnyne. Gliuteno netoleravimas gali pasireikšti pačiais įvairiausiais sutrikimais – pilvo pūtimu, viduriavimu, vidurių užkietėjimu, pilvo skausmu, svorio pakitimu, nuovargiu, anemija, bėrimais, sąnarių skausmais, neurologiniais simptomais, apsiblaususiu mąstymu, gali kamuoti skydliaukės ligos (Hašimoto tiroiditas), nevaisingumas. Manoma, jog ypač daug žmonių yra jautrūs gliutenui. Tai pasireiškia  panašiais į celiakiją simptomais, tačiau plonosios žarnos gleivinė nėra pažeidžiama. Tokius žmones gali kamuoti ne tik įvairūs virškinimo sutrikimai, bet ir odos bėrimai, elgesio pakitimai, sąnarių skausmai, nuovargis.

Visada kai išgirstu, jog kažkas atsisakė gliuteno, man  be galo įdomus pasidaro duonos klausimas. Kuo gi gliuteno nevartojantys žmonės pakeičia duoną kasdieninę. Tiesa, mūsų parduotuvėse jau galima nusipirkti  begliutenės duonos, tačiau ji labai brangi, o jos sudėtis tokia paini ir sunkiai suprantama, jog nejučia pagalvoji, kad gal geriau vartoti įprastą duoną su visais pažįstamais ingredientais. Kai šį klausimą uždaviau Marijai, ji atsakė, jog dažnai duoną be gliuteno kepa namuose.

-Bet juk tai labai sudėtinga, – bandau prieštarauti ir prisimenu visus matytus receptus, kuriems reikalingi mažiausiai trijų rūšių miltai, ksantano guma, krakmolas ir t.t.

– Visai ne,- atsako kolega, – reikia tik keturių ingredientų. Ir padiktuoja man receptą.

Šias duoneles išsikepiau tik po gero mėnesio, bet likau maloniai nustebinta. Puikus užkandis ir duonos pakaitalas, o be to ir labai sotu. Tinka neštis į darbą su salotomis, tinka gaminti sumuštinukus. Tiesa, jei norėsis šimtaprocentinės begliutenės duonelės, rinkites avižinius dribsnius su nuoroda, jog jie be gliuteno. Avižos iš esmės yra be gliuteno, tačiau jos gali būti gamybos metu užterštos kviečių gliutenu.

Duonelėms reikės:

400 g varškės (gali būti grūdėtoji)

400 g avižinių dribsnių

4 kiaušinių

2 arb.šaukšteliai kepimo miltelių

Jei norisi galima pridėti įvairiausių priedų – džiovintų vaisių, riešutų, patinkančių prieskonių (picos, džiovintų pomidorų ir kt). Vienu žodžiu, pasirinkite tą skonį, kurį mėgstate. Man norėjosi išgauti įprastą duonos skonį, tad savąsias pagardinau kmynais ir puse šaukšteliu druskos. Kitą kartą būtinai bandysiu saldesnį variantą – su džiovintais vaisiais.

Gamybos procesas

  • Varškę, kiaušinius ir kepimo miltelius išplakite mikseriu arba gerai ištrinkite šakute. Galite pridėti norimų priedų (džiovintų vaisių, džiovintų žolelių, druskos ir t.t.).
  • Supilkite į masę 400 g avižinių dribsnių ir gerai šaukštu išmaišykite.
  • Išklokite skardą kepimo popieriumi ir drėgnomis rankomis formuokite varškėtukus (riebalų kepimui nereikia). Iš šio kiekio išeina apie 10 duonelių.
  • Kepkite 200 laipsnių orkaitėje apie 20 min. Pasirinkite orkaitės režimą su karšto oro srautu.
  • Atvėsusias laikykite duonos maišelyje, išsilaiko šviežios iki savaitės.

Tad skaunaus ir smagios vasaros visiems!

Paskelbta

Dehidratacija. Kaip ją atpažinti ir koreguoti.

Vanduo – gyvybės šaltinis. Net 50-60 proc. mūsų kūno svorio sudaro vanduo, kuriame yra baltymų, įvairių ląstelių, organinių ir neorganinių medžiagų. Moters organizme paprastai yra daugiau vandens nei vyrų, o su amžiumi vandens kiekis organizme mažėja.

Vanduo mūsų kūne atlieka įvairias funkcijas:

  • vanduo dalyvauja virškinimo procese, padeda įsisavinti vandenyje tirpstančias medžiagas;
  • kraujo keliu (kuriame yra vandens) vyksta maisto medžiagų transportas;
  • vanduo supa ląsteles (audinių skystis);
  • vandens pagalba ląstelėse vyksta medžiagų apykaita;
  • su vandeniu (šlapimu, išmatomis) pašalinami šalutiniai apykaitos produktai;
  • vandens pagalba vyksta temperatūros reguliacija organizme – šilumos perteklius iš kūno pašalinamas su prakaitu.

Vandens praradimas

Per dieną žmogus netenka 1,5 – 3 litrų vandens su šlapimu, išmatomis, prakaitu bei kvėpavimo metu. Per odą bei plaučius pasišalina 600-900 ml vandens per parą. Gausiai prakaituojant, pagilėjus kvėpavimui, karščiuojant skysčių netenkama daugiau. Pakilus kūno temperatūrai virš 37 laipsnių, papildomai netenkama 200 – 300 ml skysčių,  o  temperatūrai kylant, su kiekvienu laipsniu papildomai prarandamas dar toks pat kiekis. Su prakaitu pasišalina kalis, natris, chloras. Normaliai pasituštinus netenkama apie 200 ml vandens, o taip pat dalies elektrolitų. Su šlapimu pasišalina 0,6 – 1,6 l vandens ir šis kiekis tiesiogiai priklauso nuo išgerto skysčių kiekio.

Kiek vandens reikia?

Vandens poreikis suaugusiems žmonėms gali šiek tiek skirtis. Paskaičiuota, jog minimaliai suaugęs žmogus per parą turėtų išgerti 1600 ml vandens. Apie 300 ml vandens susidaro organizme vykstant medžiagų apykaitos procesams ir šis vanduo vadinamas endogeniniu. Vandens poreikis organizmui paskaičiuojamas pagal kūno masę:

Kūdikiai  0- 6 mėn. 150 ml/kg kūno svorio

Kūdikiai  6 – 12 mėn. 125 ml/kg kūno svorio

Vaikai virš 1 metų 100 ml/kg kūno svorio

Suaugę 30 ml/kg kūno svorio

Skysčiai vartojami tiek jaučiant troškulį, tiek jo nejaučiant. Tai priklauso nuo žmonių įpročių bei įvairių socialinių situacijų. Beveik visuose maisto produktuose randama vandens, o daugiausiai jo gaunama valgant vaisius ir daržoves. Paprastai su maistu gaunama apie 700 ml vandens per parą.

Apie troškulį

Troškulio jausmas žmogui yra ypač svarbus, nes įspėja apie būtinybę atsigerti. Jis pajaučiamas kai per mažai geriama skysčių, kai skysčių daug netenkama arba pavartojama daug sūraus maisto. Troškulys pajaučiamas netekus 1 proc. organizmo skysčių arba 300 – 400 ml skysčių suaugusiems žmonėms. Troškulio centras yra smegenyse pagumburyje.

Seniems žmonėms troškulio pojūtis dažnai susilpnėja, tad neretai jie geria per mažai. Skysčių poreikis didėja vemiant, viduriuojant. Noras vartoti daugiau skysčių padidėja kai nuolat daug geriama, o taip pat užvalgius sūraus maisto.

Vartojant šlapimą varančius vaistus (diuretikus), pagausėja šlapinimasis, o tai gali išprovokuoti hipotenziją, galvos svaigimą bei hipovoleminį šoką.

Odos ir gleivinių vertinimas

Odos ir gleivinių apžiūra padeda įvertinti skysčių poreikį organizmui. Sumažėjus skysčiui vartojimui arba sutrikus vandens ir elektrolitų balansui, oda praranda elastingumą, išsausėja gleivinės. Odos elastingumą nusako turgoras, kuris patikrinamas pakeliant plaštakos  odos raukšlę. Esant normaliam turgorui, raukšlė grįžta atgal į vietą ją paleidus, esant dehidratacijai – raukšlė išlieka stovinti. Šis būdas nėra tinkamas senų žmonių dehidratacijai įvertinti, nes dėl amžiaus pokyčių jų oda praranda elastingumą ir raukšlė liks stovinti nepriklausomai nuo skysčių vartojimo.

Trūkstant skysčių oda bus sausa, suglebusi, gleivinės išsausėjusios, o ypač burnoje. Gali būti sunku nuryti maistą,  gali sumažėti apetitas . Lūpos būna sausos, sutrūkinėjusios, akys įkritusios. Pažastyse visada yra šiek tiek drėgmės, esant dehidratacijai – pažastys būna visiškai sausos.

Skysčių balanso sekimas

Atsiradus dehidratacijai, gali sumažėti arterinis kraujo spaudimas, padažnėti pulsas, pakisti sąmonės būklė, tad sunkiai sergantiems pacientams būtina registruoti skysčių balansą. Paprastai registruojamas paros skysčių balansas, o po naktinės pamainos apskaičiuojama kiek skysčių suvartota ir kiek išskirta per parą. Registruojami visi išgerti skysčiai, o taip pat tie, kurie buvo sušvirkšti į zondą bei sulašinti intraveniniu būdu.

Skysčių netekimas fiksuojamas matuojant išskirto šlapimo kiekį, taip pat išskirtą skystį iš zondo, drenų. Daugiau skysčių pasišalina vemiant, viduriuojant, gausiai prakaituojant. Apie skysčių balansą daug informacijos suteikia šlapimo kiekis ir spalva. Per parą turi išsiskirti daugiau nei 500 ml šlapimo. Normalaus šlapimo spalva yra šviesiai geltona, tačiau esant dehidratacijai šlapimas bus tamsus, koncentruotas.

Dehidratacija

Dehidratacija – tai būsena, kai organizme sumažėja vandens ir jo lieka mažiau nei fiziologinė norma. Išskiriamos trys dehidratacijos formos:

  1. Hiperosmosinė dehidratacija – pasireiškia tuomet, kai vandens organizmas gauna mažiau, nei jo išskiria arba gaunama per daug natrio ir per mažai vandens. Tai nutinka vartojant per mažai skysčių, karščiuojant, sergant diabetu. Esant normaliai inkstų funkcijai, beveik visada dehidratacija bus hiperosmosinė, nes inkstai sulaiko natrį ir kartu vandenį. Padidėjus natrio kiekiui kraujotakoje, vanduo į kraujotakos sistemą ištraukiamas iš ląstelių ir tarpląstelinio skysčio.

Simptomai:

    • troškulys
    • sausos gleivinės
    • sausos, suskirdusios lūpos
    • sausa, raudona, šilta oda
    • stovinti odos raukšlė (vėlyvas simptomas)
    • sumažėjusi diurezė, šlapimas tamsus ir koncentruotas
    • žemas arterinis kraujo spaudimas
    • svorio sumažėjimas
    • gali pakilti temperatūra (ypač vaikams)
    • įdubęs momenėlis (vaikams iki 1 metų)
    • nuovargis, išsekimas, sąmonės sutrikimas, apatija, sumišimas
    • kraujo serume padidėjęs hemoglobino, natrio ir baltymo kiekis
  2. Izoosmosinė dehidratacija – pasireiškia netekus daug skysčių ir elektrolitų, o ypač natrio. Šios dehidratacijos priežastys – ilagalaikis vėmimas, viduriavimas, kraujavimas, gausi plazmos eksudacija iš nudegiminės žaizdos. Esant šiai būklei pacientai dažnai troškulio nejaučia ir vengia atsigerti, o tai dar labiau blogina situaciją. Simptomai būdingi tokie patys, kaip ir esant hiperosmosinei dehidratacijai, tik natrio kiekis kraujyje bus normalus arba sumažėjęs.
  3. Hipoosmosinė dehidratacija – pasireiškia, kai netenkama daugiau natrio nei vandens. Tai gali nutikti sutrikus inkstų funkcijai. Sumažėjus natrio kiekiui organizme gali grėsti hipovolemija, arterinio kraujo spaudimo kritimas bei šokas. Esant šiai dehidratacijai pacientas troškulio nejaučia, tačiau būdingas didelis nuovargis, apatija, gali prasidėti traukuliai.

Slauga esant dehidratacijai

Vienas svarbiausių tikslų – užkirsti kelią dehidratacijai. O tam reikalingas glaudus bendradarbiavimas su pacientu, būtina paaiškinti, kodėl svarbu pakankamai vartoti skysčių, bandyti pacientą motyvuoti. Dažnai pacientai atsisako gerti daugiau skysčių, kai turi problemų dėl šlapinimosi arba sutrikęs troškulio jutimas. Sunki sveikatos būklė, sutrikusi psichika, neaktyvumas taip pat užkerta kelią pakankamam skysčių vartojimui.

Pastebėjus, jog pacientas vartoja per mažai skysčių ar atsirado dehidratacijos simptomų, būtinai informuokite gydytoją.

Skysčių balanso sekimas taip pat gali pagelbėti užkertant kelią dehidratacijai. Jei pacientas geria labai mažai, patartina registruoti tiek išgeriamą skysčių kiekį, tiek šlapimo kiekį, o taip pat įvertinti šlapimo išvaizdą. Jei pacientas pakankamai orientuotas, išgeriamus skysčius gali registruoti pats, tai gali veikti motyvuojančiai. Aiškumo dėlei, galima suskirstyti kiek skysčių būtina išgerti iki pietų, vėliau iki vakarienės ir t.t.

Geriausiai, kad pacientas gertų tai, ką labiausiai mėgsta, tačiau gazuoti gėrimai, gėrimai su baltymais suteikia sotumo jausmą, o tai mažina troškulio jausmą. Nepatartina prikrauti daug stiklinių su gėrimais ant paciento spintelės, nes gėrimai greitai praranda šviežumą, o be to daugybė stiklinių gali veikti atbaidančiai. Geriau pasiūlykite pacientui atsigerti dažniau, bet mažesniais kiekiais, o ypač seniems žmonėms.

Motyvacija dažniau atsigerti taip pat sumažėja jei pacientui būtina kitų žmonių pagalba pasiekti  bei tenka ilgai laukti pagalbos. Kiti  pacientai varžosi pasišlapinti į basoną ar antelę, tad stengiasi vartoti kuo mažiau skysčių. Pasirūpinkite, kad šlapinimosi indas būtų lengvai pasiekiamas ir laiku ištuštinamas, neverskite paciento ilgai laukti, jei jam reikalinga pagalba pasiekti tualetą.

Jei paciento burna išsausėjusi,  pasirūpinkite gera burnos higiena – išvalykite dantis, pašalinkite apnašas nuo liežuvio, patepkite lūpas vazelinu.

Esant dehidratacijai,  susilpnėja kraujotaka, tad iškyla pragulų rizika. Nuolat apžiūrėkite paciento odą, o rizikingas vietas tepkite kremu, keiskite kūno padėtį.

Jei pacientas nepajėgia išgerti būtino skysčių kiekio, būtina apsvarstyti intraveninį skysčių lašinimą. Koreguojant dehidrataciją skysčiai negali būti sulašinami per greitai. Kūno ląstelės per ilgą laiką bus prisitaikiusios prie mažesnio skysčių poreikio, tad papildymas skysčiais turi vykti palaipsniui.

 

Šaltiniai:

E.S. Blix, S.Breivik Basis-bok i sykepleie, 2006

wikipedia

 

 

 

 

Paskelbta

Raudonoji arbata + filmai

 

A

Auksinis ruduo man pats gražiausias metų laikas, atrodo, kad būtent tada laiko smiltys krenta lėčiau ir pramingiau. Kiekvieno mūsų laiko sąskaitose atsiranda ilgi ilgi vakarai, kuomet daugiau laiko gali skirti sau ir su savimi. Tuomet  norisi  šilto vilnonio megztinio, šilto pledo, geros knygos, gero filmo. Vis dažniau namuose deginam žvakes, o rankas suneriam aplink šiltos arbatos puodelį. Tikra jaukumo šventė!

Visai neseniai skaitydama Alexander McCall Smith knygą “Pirmoji moterų seklių agentūra“ iš naujo „prisijaukinau“ raudonąją arba kitaip rooibos arbatą. Ją nuolat gėrė pagrindinė knygos herojė, su pasimėgavimu gėriau ir aš, versdama knygos puslapį po puslapio. Ši arbata gaunama iš Pietų Afrikoje augančio Aspalathus linearis krūmo. Tiesa, tai ne visai arbata, o žolė, tačiau dėl šio fakto ji vistiek išlieka labai vertinga. Rooibos arbata puiki vien tuo, kad ja galima mėgautis net gi vėlai vakare be jokių pašalinių poveikių, joje visiškai nėra kofeino. Tinka netgi kūdikiams ir nėščiosioms. Išbandykite ir jūs, jei dar neragavote, o štai dar keletas rooibos arbatos privalumų:

  • Turtinga antioksidantais – rooibos arbatoje slypi nemažas kiekis antioksidantų, kurie mūsų organizme kovoja su laisvaisiais radikalais – nestabiliomis ląstelėmis, kurios atakuoja mūsų sveikas ląsteles. Teigiama, jog antioksidantų dėka, ši arbata gali apsaugoti mus nuo tam tikrų vėžio rūšių, Alzcheimerio bei širdies ligų.
  • Praturtinta mineralais – šioje arbatoje yra randama magnio, mangano, kalcio, cinko bei geležies. O tai svarbu norint išlaikyti tvirtus kaulus ir sveikus dantis.
  • Nuramina skrandį – ši arbata turi flavanoidų, kurie mažina spazmus, sumažina uždegimą bei alergiją. O taip pat padės viduriuojant, esant nevirškinimui, pykinimui bei pilvo skausmams.Pietų Afrikos moterys teigia, jog rooibos arbata gali padėti kūdikiams pašalinti pilvo dieglius.
  • Gydo odos problemas – Pietų Afrikos gentys šią arbatą naudojo gydydami įvairius odos negalavimus – egzemą, psoriazę, aknę, saulės nudegimus. Išbandykite voneles su šviežiai užplikyta arbata arba dėkite kompresus su šia arbata ant problemiškų vietų. Oda nurims bei sumažės uždegimas. Be to, šioje arbatoje randama alfa-hidroksi rūgštis, kuri mažina raukšles bei priešlaikinius senėjimo požymius.
  • Padeda pasisavinti geležį – juodoji arbata dėl joje esančių taninų, trukdo organizmui pasisavinti geležį, tuo tarpu raudonojoje arbatoje taninų randama per pus mažiau, ji net gi  padeda mūsų organizmui geriau pasisavinti geležį, tad rekomenduojama gerti sergant mažakraujyste.
  • Ramus miegas garantuotas – atsigėrę šios arbatos, organizmą  papildysite mineralais, tad nurims nervų sistema, atsipalaiduosite ir ramiai pasiruošite nakties miegui.

Kaip vartoti?

B

1 arbatos puodeliui prireiks 1-2 šaukštelių rooibos arbatos, ją užplikykite verdančiu vandeniu ir palikite 5 minutes „prisirpti“. Perkoškite per sietelį ir gerkite. Tiesa, galite paskaninti ruduoju cukrumi ar citrinos skiltele. Gerkite tiek karštą, tiek šaltą.

Ir filmai…

Prieš kelias savaites pažiūrėjau ir aš „Lošėją“. Filmo idėja pasirodė įdomi ir netikėta, aktorių vaidyba puiki, tačiau per daug filme pauzių ir nukrypimų į niekur. Bet kodėl tai taip būdinga lietuvių filmams? Gal kaltas mūsų lietuviškas lyriškas būdas? O šiaip sunku vertinti –  geras tai filmas, ar blogas, balą filmui parašys kiekvienas jį pažiūrėjęs ir įvertinęs per savo suvokimo prizmę.

O ilgesnioms filmų peržiūroms rekomenduoju du miniserialus. Jei mėgstate detektyvinio žanro filmus , tai būtinai pažiūrėkite  Australijos miniserialą „Top of the lake“ su Elisabeth Moss,  o jei mėgstate melodramas, tuomet – „Mildred Pierce“ su Kate Winslet. Abu peržiūrėjau su didžiausiu malonumu, tad linkiu ir jums to pačio malonumo ir jaukių rudeninių vakarų 🙂

CC

 

Paskelbta

Kepenų ciroze sergančiųjų slauga

00

Kepenų cirozė – tai lėtinė kepenų liga, kurios metu pažeidžiamos kepenų ląstelės, o jų vietą užpildo jungiamasis audinys, todėl nyksta normali kepenų struktūra, sutrinka kepenų kraujotaka ir vystosi jų nepakankamumas.

Ligos priežastys

Kepenų cirozė yra lėtinė liga, trunkanti metų metus. Vienas dažniausių jos sukelėjų yra alkoholis, o taip pat lėtiniai B ir C virusiniai hepatitai. Retesnės priežastys – tai medikamentinis ir toksinis kepenų pažeidimas, autoimuninės ir metabolinės ligos (Vilsono liga – kai sutrinka vario apykaita, hemachromatozė – sutrinka geležies apykaita, cistinė fibrozė, galaktozemija ir kt.), tulžies latako obstrukcija.

Kaip liga pasireiškia?

Ilgą laiką sergantysis jokių požymių gali nepastebėti. Dažnai tik sutrikus normaliai kepenų kraujotakai, išryškėja kepenų cirozei būdingi požymiai. Kepenų cirozės atsiradimo požymius galima suskirstyti į kompensuotos cirozės ir dekompensuotos cirozės požymius.

Kompensuota cirozė reiškia, jog kepenys yra stipriai pažeisti, tačiau jos dar yra pajėgios atlikti daugybę savo funkcijų. Žmogus gali justi kai kuriuos simptomus arba nejausti nieko ir gyventi ilgus metus be jokių rimtesnių komplikacijų.

Dekompensuota cirozė reiškia, jog kepenys yra labai stipriai pažeistos, jos nebepajėgia atlikti savo funkcijų. Atsiradusios komplikacijos yra gyvybiškai grėsmingos.

Kepenų cirozės simptomai:

Kompensuota Dekompensuota
  • Retkarčiais pakylanti temperatūra
  • Nevirškinimo jausmas
  • Kraujagyslinės „žvaigždutės“ ant kūno
  • Delnų eritema (paraudimas)
  • Pilvo skausmas
  • Nepaaiškinamas kraujavimas iš nosies
  • Padidėjusios, kietos kepenys
  • Kulkšnių patinimas
  • Blužnies padidėjimas
  • Ascitas
  • Gelta
  • Silpnumas
  • Raumenų nykimas
  • Svorio kritimas
  • Nuolatinis nedidelis karščiavimas
  • Būgno lazdelių formos pirštai
  • Purpura – nedidelės kraujosrūvos odoje ir gleivinėje (dėl sumažėjusių trombocitų skaičiaus)
  • Kraujavimas iš nosies
  • Dažni odos pažeidimai
  • Hipotenzija
  • Išretėję odos plaukai
  • Balti nagai
  • Hormoniniai sutrikimai : moterims išnyksta mėnesinės, vyrams pasireiškia sėklidžių atrofija, krūtų padidėjimas, moteriškas plaukuotumas, impotencija.

Diagnostiniai tyrimai

Kepenų cirozei diagnozuoti atliekami šie tyrimai:

  • Kompiuterinė tomografija ar kepenų echoskopija – nustatomas pakitęs kepenų vaizdas.
  • Kraujyje būna padidėjęs bilirubinas, ALT, AST kiekis, pailgėjęs protrombino laikas bei randama krajyje amoniako – šie pakitimai rodo kepenų ląstelių pažeidimus.
  • Laparoskopija ir kepenų biopsija – matomas tikrasis kepenų vaizdas.
  • Paracentezė – tiriamas ascito skystis ir jame esančios ląstelės, baltymai bei bakterijos.
  • Ezofagoskopija – tiriama dėl varikozinių mazgų stemplėje.

Gydymas

Medikamentinis:

  • Diuretikai – jie sumažina ascitą ir skysčių susikaupimą organizme.
  • Laktulozė (duphalac) – vidurius laisvinati priemonė, ji skaidoma storojoje žarnoje ir gamina pieno rūgštį. Pieno rūgštis mažina žarnyno pH, todėl mažėja bakterijų flora ir gaminamas mažesnis kiekis amoniako. Taip pat pieno rūgštis stimuliuoja peristaltiką ir didina osmosinį slėgį žarnyne, todėl iš išmatų rezorbuojamas mažesnis kiekis skysčių.Pacientas jos gauna pakankamai, jei du-tris kartus per parą minkštai tuštinasi. Amoniako kiekiui sumažinti pacientui gali būti skiriamos ir klizmos.
  • Antihipertenziniai vaistai gali būti skiriami, kad sumažėtų vartų venų hipertenzija.

Chirurginis:

  • Paracentezė – pilve padaromas nedidelis pjūvis, įvedamas vamzdelis per kurį pasišalina pilve susikaupęs skystis. Tokiu būdu pacientui sumažėja diafragmos ir plaučių spaudimas. Šios procedūros metu gali būti lašinamas albuminas, kad dalis skysčių grįžtų į kraujotaką.
  • Ezofagogastrinė intubacija – įvedamas Blekmoro zondas ir išpučiami balionėliai, kurie užspaudžia kraujuojantčius mazgus. Gali būti taikoma ir endoskopinė skleroterapija – kai endoskopo pagalba kraujuojantys mazgai sklerozuojami.

Slaugos problemos ir jų sprendimai

Nesubalansuota mityba,  mityba neatitinkanti  kūno poreikių

Pacientai, sergantys kepenų ciroze, gali atsisakyti valgio dėl dažno pykinimo, vėmimo, nevirškinimo jausmo, ascito. Jie netenka svorio, atrodo išsekę, sutrinka žarnyno veikla, nyksta raumenys. Bloga tokių pacientų mityba susijusi su blogesne ligos išeitimi.

Rekomenduojama pacientams per parą suvartoti 25-40 kcal/kg svorio. Maiste kiek įmanoma vengiama druskos. Dietoje turėtų vyrauti paprastieji angliavandeniai, kurie yra pagrindinis energijos šaltinis. Riebalų skiriama sumažintas kiekis – dėl kepenų pakenkimo jie sunkiau absorbuojasi ir gali sukelti nemalonius pojūčius žarnyne. Baltymų skiriama daugiau arba normalus kiekis, atsižvelgiant į paciento būklę. Valgant daugiau baltymų, jų kiekis didėja ir kraujo serume, todėl  mažėja edemos bei skatinama kepenų ląstelių regeneracija. Tačiau jei kraujyje didėja amoniako kiekis ir pacientas darosi encefalopatiškas, baltymai mažinami. Amoniako absorbciją taip pat mažina laktulozė.

 Maistas turėtų būti šiltas, minkštos konsistencijos, neaštrus, be druskos. Jei pacientas apetito neturi, patiekite nedideles porcijas, tačiau dažniau. Jei reikia pagalbos, pamaitinkite. Po valgio leiskite pakankamai pailsėti.

Tokiems pacientams burnoje gali atsirasti žaizdelių, kraujuoti dantenos, sklisti blogas kvapas iš burnos, todėl labai svarbi yra burnos higiena. Prieš valgį  duokite pacientui prasiskalauti burną, po valgio taip pat prasiskalaukite burną, o opeles patepkite gydomaisiais tepalais.

Nuolat sekite gliukozės, albumino, baltymų bei amoniako kiekius kraujo serume.

Patarkite pacientui visiškai atsisakyti alkoholio, rūkymo, kofeino.

Jei pacientas labai išsekęs, gali prireikti maitinimo per zondą.

Per didelis skysčių susikaupimas  organizme

Skysčiai organizme gali kauptis dėl sumažėjusio antidiurezinio hormono (vazopresino) kiekio, sumažėjus baltymų kraujo plazmoje, prastos mitybos, gausaus skysčių vartojimo bei per didelio natrio kiekio kraujyje. Tai pasireiškia edema (gali būti viso kūno edema), ascitu, kūno masės padidėjimu, dusuliu, skysčių kiekio padidėjimu pleuroje. Taip pat  sumažėjo išskiriamo šlapimo kiekis, pakinta elektrolitų kiekis kraujo serume, sutrinka sąmonė.

Pacientas jungiamas prie monitoriaus ir sekamas pulsas, arterinis kraujo spaudimas, kvėpavimo dažnis bei kraujo įsotinimas deguonimi. Taip pat būtina registruoti išgeriamus skysčius bei sekti valandinę diurezę. Pagal gydytojo rekomendacijas riboti skysčius bei druskos vartojimą, skiriami diuretikai. Būtina nuolatinė burnos higiena, troškuliui numalšinti retkarčiais galima duoti sučiulpti ledo gabalėlį.

Potenciali problema –  pažeistas odos vientisumas

Paciento odos vientisumas gali būti pažeistas dėl pablogėjusios kraujotakos, prastos mitybos, tulžies rūgščių akumuliacijos odoje, sumažėjusio odos turgoro, kaulų išsikišimų, edemų, ascito.

Gulinčiam pacientui būtina nuolatinė pragulų profilaktika – nuolatinė odos apžiūra (ypač kryžkaulio, kulnų sritys), oda tepama emolientais, kiek įmanoma labiau vengti muilo, reguliariai vartoma, apžiūrima, kad lova būtų sausa, patalynė be raukšlių. Jei yra galimybė pacientas guldomas ant besikeičiančio spaudimo čiužinio, naudojamos grikių lukštų pagalvėlės, voleliai, avies kailis ir kt.

 Rekomenduojama galūnes laikyti šiek tiek pakeltas, taip sumažėja edemos kojose bei pagerėja veninė kraujotaka.

Dažnai kepenų ciroze sergančius pacientus kamuoja niežulys, todėl būtina trumpai nukirpti nagus arba apmauti medžiagines pirštines, kad sumažėtų nusibraižymų pavojus. Niežuliui sumažinti galima odą apiplauti sodos tirpalu, patepti calamine losjonu.

Taip pat svarbu gerai prižiūrėti išangės sritį, kuri dėl dažno tuštinimosi bei tulžies druskų, tampa lengvai pažeidžiama. Po tuštinimosi būtina apiplauti ir patepti apsauginiu tepalu.

Neefektyvus kvėpavimas

Dėl padidėjusio intraabdominalinio spaudimo (dėl ascito), skysčio kaupimosi plaučiuose, sumažėjusios energijos, nuovargio gali sutrikti paciento kvėpavimas.

Dėl hipoksijos ir/ar skysčio susikaupimo pilve žmogus gali imti kvėpuoti dažnai, paviršutiniškai, pro burną, tad būtina nuolat sekti kvėpavimo dažnį, pobūdį bei kraujo įsotinimą deguonimi (saturaciją),  atlikti kraujo dujų tyrimą. Nuolat auskultuoti plaučius dėl karkalų atsiradimo plaučiuose.

Pacientui tinkamiausia pusiau sėdima padėtis, pasiūlyti ar padėti kas kart vartytis nuo vieno šono ant kito, išmokyti atlikti kvėpavimo pratimus, skatinti giliau kvėpuoti.

Taip pat nuolat sekti paciento sąmonės būseną. Sąmonė gali sutrikti dėl hipoksemijos, kvėpavimo nepakankamumo, o tai dažnai yra hepatinės komos lydintieji reiškiniai.

Sekite paciento temperatūrą, stebėkite ar paciento nekrečia drebulys, gal atsirado kosulys, tai gali būti infekcijos požymiai, pvz.: pneumonijos.

Jei reikia, paskiriama deguonies terapija – oksigenoterapija. Trinkant kvėpavimui, blogėjant kraujo dujų tyrimų rezultatams,  taikoma DPV.

Rizika susižeisti, nukraujuoti

Sergant kepenų ciroze pakinta kraujo sudėtis, sumažėja protrombino, fibrinogeno, VIII, IX ir X kraujo faktorių, sutrinka vitamino K absorbcija bei tromboplastino išskyrimas. O taip pat kraujavimo rizika padidėja dėl vartų venos hipertenzijos, stemplės opų.

Nuolat sekite pacientą dėl kraujavimo iš virškinamojo trakto, dažniausiai kraujuojama iš stemplės bei tiesiosios žarnos. Apžiūrėkite išmatas, jei vemia – skrandžio turinį dėl galimo kraujavimo.

Apžiūrėkite odą dėl petechijų (taškinių kraujosrūvų), ekchimozių (dėminių kraujosrūvų) – dėl sutrikusio krešėjimo pacientams gali išsivystyti antrinis DIK‘as.

Sekite pulsą, arterinį kraujo spaudimą.

Atlikdami įvairias intervencijas elkitės atsargiai – nematuokite kūno temperatūros per tiesiąją žarną, kiek įmanoma švelniau įveskite skrandžio zondą, jei jis reikalingas. Atlikdami injekcijas rinkitės pačias ploniausias adatas, po injekcijų gerai užspauskite dūrio vietą.

Patarkite pacientui pasirinkti kuo minkštesnį dantų šepetėlį, skutantis barzdą rinktis elektrinį skustuvą, nesistanginti tuštinantis bei nepūsti smarkiai nosies.

Vengti aspirino turinčių vaistų, dažnai šiems pacientams patariama vartoti vitamino K, C, D bei vidurius laisvinančių vaistų.

Būtina nuolat sekti hemoglobino, hematokrito kiekį bei krešėjimo rodiklius.

Potenciali problema – sutrikusi paciento sąmonė

Paciento sąmonė gali sutrikti dėl alkoholio vartojimo bei kepenų nesugebėjimo detoksikuoti tam tikrus fermentus, vaistus.

Būtina nuolat sekti paciento sąmonę, atkreipkite dėmesį jei pastebėjote, kad pacientas darosi mieguistas, neramus, trinka jo kalba, atsiranda sumišimas, agresyvumas. Tai gali būti hepatinės komos pradžia.

Kelis kartus per dieną paprašykite paciento užrašyti ant popieriaus savo vardą, palyginkite su prieš tai buvusiais užrašais, paprašykite atlikti paprastus aritmetinius veiksmus. Tai leis įvertinti paciento raumenų koordinaciją bei neurologinę būklę.

Priminkite pacientui datą, laiką, būtų puiku, jei prieš jo akis būtų laikrodis, kalendorius, taip pacientui lengviau orientuotis aplinkoje, vietoje ir laike.

Pacientui labai svarbus normalus miego – būdravimo režimas. Dėl prasto miego gali atsirasti dezorientacija, letargija, susilpnėti pažintinės funkcijos. Stenkitės kuo mažiau atlikinėti manipuliacijų tuomet, kai pacientas ilsisi ir miega.

Slaugydami stenkitės nekelti balso, nedaryti staigių ir šiurkščių judesių, venkite konfrontacijų, prievartos. Būtų geriau, jei pacientą nuolat slaugytų tie patys žmonės, tuomet pacientas jaučiasi saugesnis, pasitiki juo besirūpinančiais žmonėmis, jaučia mažiau nerimo, o tai garantuoja kokybiškesnę slaugą.

Jei paciento kraujyje padidėjo amoniako, sumažinkite arba visai nebeduokite baltymų su maistu. Be to atminkite, jog vartojant augalinius baltymus amoniako kraujyje kaupsis mažiau nei vartojant gyvulinius baltymus. Augalinių baltymų šaltinis – grikiai, ryžiai, pupelės, riešutų sviestas, bolivinė balanda, kanapių sėklos, chia sėklos.

Nerimas dėl pasikeitusios išvaizdos

Sergant kepenų ciroze ir ligai progresuojant pakinta žmogaus išvaizda, tai sukelia nemažai diskomforto ir nerimo pacientams. Pastebėta, jog jei kepenų cirozė išsivysto dėl gausaus alkoholio vartojimo, žmones kankina ir kaltės jausmas. Kaltės jausmas gali pastūmėti žmones į dar didesnę savidestrukciją (gausesnį alkoholio vartojimą).

Pacientas gali jaustis pasimetęs ir nežinoti, kaip jam gyventi toliau, kokia ligos prognozė. Pakitusi išvaizda gali priversti šalintis žmonių, bijoti būti atstumtam. Patarkite pacientui dėvėti laisvesnius, neryškių spalvų rūbus, kurie paslėptų atsiradusius kūno pokyčius.

Jei pacientas turi problemų dėl alkoholio, pasiūlykite kreiptis pagalbos į specialistus.

Kalbėkitės su pacientu, papasakokite apie jo ligą, paaiškinkite, kodėl pakito jo kūnas, leiskite jam išsakyti savo baimes, nerimą. Įtraukite į slaugą jo šeimos narius. Pacientui būtina pozityvi, draugiška aplinka.

 

 

Paskelbta

Kai skauda dėl depresijos

vincentas
Vincent van Gogh “Žvaigždėta naktis”

 Skausmas ir depresija yra glaudžiai susiję. Depresija gali sukelti skausmą, o skausmas gali išprovokuoti depresiją. Kartais skausmas ir depresija įsuka žmogų į užburtą ratą – skausmas pasunkina depresijos simptomus, o depresija savo ruožtu dar labiau sustiprina skausmą.

Tyrimai rodo, jog atvejų, kai skausmas ir depresija eina išvien, sutinkama nuo 30-50 %. Jei žmogų kankina abi šios ligos, prastėja gyvenimo kokybė, iškyla neįgalumo grėsmė, o be to šių dviejų ligų derinys sunkiai pasiduoda gydymui. Kita studija atskleidė, jog skausmo sumažėjimas ar padidėjimas tiesiogiai įtakoja depresijos sunkumą. Ir atvirkščiai, depresijos palengvėjimas ar pasunkėjimas įtakoja skausmo jutimą. Žmonės, gyvenantys su abiem šiom ligom, nuo lėtinį skausmą kenčiančių žmonių skiriasi tuo, jog jų jaučiamas skausmas yra intensyvesnis, jie nesugeba valdyti savo gyvenimo, nesugeba susidoroti su iškylančiom problemom.

Depresijos simptomai ir požymiai

  • Slogi nuotaika, nerimas ar tuštumos jausmas;
  • Beviltiškumo jausmas;
  • Kaltės, bejėgiškumo ar nereikalingumo jausmas;
  • Suirzimas ar neramumas;
  • Tampa nebeįdomi ta veikla, kuri anksčiau kėlė susidomėjimą;
  • Nuolatinis nuovargis;
  • Sunku susikoncentruoti, įsiminti detales ar kažką nuspręsti;
  • Sunku užmigti ir miegoti arba miegama visą laiką;
  • Būdingas persivalgymas ar apetito praradimas;
  • Galvojama apie mirtį ir savižudybę ar bandoma žudytis;
  • Kankina nuolatiniai kūno ar galvos skausmai, virškinimo problemos, kurios nepalengvėja gydant.

Kaip depresija ir skausmas susiję?

Milijonai nervų ląstelių yra susijungusios į vieną tinklą, kurios tarpusavyje bendrauja. Informacija impulsais keliauja iš vienos ląstelės į kitą nervinėmis skaidulomis, kurių galiukuose yra neuronų jungtys – sinapsės. Tarp tų galiukų yra mažas plyšys – vadinamas sinapsiniu plyšiu. Impulsas pasiekia sinapsę ir į sinapsinį plyšį išsilieja medžiagos, vadinamos mediatoriais (serotoninas, norepinefrinas, acetilcholinas ir kt). Šios medžiagos užveda chemines reakcijas su gretimos nervinės skaidulos receptoriu bei sukelia naują impulsą. Būtent mediatoriai perduoda informaciją iš vienos nervinės ląstelės į kitą.

Susirgus depresija, sumažėja mediatorių – serotonino ir norepinefrino, tad norint perduoti impulsą į gretimą nervinę ląstelę, signalas siunčiamas po kelis kartus. Šis procesas lyginamas su senu žiebtuvėliu, kuris vis spragsi ir spragsi ir tik po daugelio mėginimų pavyksta jį įžiebti.

Sergant depresija signalai pavėluotai keliauja į priekinę smegenų žievę, kur reguliuojama nuotaika ir mąstymas. O taip pat į hipotalamusą (pogumburį), kur reguliuojamas apetitas, miegas bei lytinis potraukis. Tokie vėlavimai atitinkamai sukelia pokyčių žmonių nuotaikai, mąstymui, miego – būdravimo režimui, apetitui ir kt.

Serotinono ir norepinefrino keliai driekiasi ir į nugaros smegenis, kur reguliuojamos visos kitos kūno funkcijos, dėl to ir iškyla problemos. Žmogus ima „jausti“ kaip funkcionuoja jo skrandis, žarnynas, raumenys, skeletas. Normaliai šie jutimai yra užslopinti ir nejuntami, tačiau sutrikus serotonino ir norepinefrino išsiskyrimui, žmogus ima kažką jausti ir šiuos jutimus interpretuoja kaip nemalonius ar skausmingus, nors iš tiesų nieko blogo nėra. Iš čia manoma, atsiranda ir nepaaiškinami skausmo pojūčiai įvairiose kūno vietose.

Tiek serotoninas, tiek norepinefrinas atsakingi ne tik už nuotaikos reguliavimą, bet ir skausmo pojūčio priėmimą ir perdavimą. Tad ne paslaptis, jog dauguma vaistų, kurie būdavo paskiriami depresijai gydyti, kartu sumažindavo ir skausmą.

Ką skauda dažniausiai?

Vienas dažniausių pasitaikančių nusiskundimų sergant depresija – lėtinis nugaros skausmas. Skausmas trukdo miegoti naktimis, apriboja judrumą dieną, žmogus jaučiasi nuolat pavargęs, suirzęs. Dėl riboto judėjimo, mažiau bendrauja su kitais žmonėmis, mažiau išeina iš namų, tampa socialiai izoliuotas. Nuolat geriant daug priešuždegiminių vaistų skausmui malšinti, gali atsirasti virškinimo sutrikimų, opų. Dėl nuolat varginančio skausmo prastėja žmogaus atmintis, koncentracija. Gali tapti sunku rūpintis namais, vaikais, eiti į darbą. Iškilusios finansinės problemos, dar labiau pagilina skausmą ir depresiją.

Antras pagal dažnumą, esant depresijai, pasireiškia kaklo skausmas. Šis skausmas taip pat trukdo miegui, apriboja judrumą. Dėl skausmo gali sumažėti apetitas, o geriant vaistus nuo skausmo, atsirasti pykinimas, žmogus gali netekti daug svorio. Apetito sumažėjimas taip pat yra vienas iš depresijos simptomų.

25 % sergančiųjų migrena taip pat kenčia nuo depresijos bei nerimo. Tai ypač būdinga sergantiems chroniška migrena – kai priepuoliai trunka 15 ir daugiau dienų per mėnesį ilgiau nei 3 mėnesius. Galvos skausmas apriboja kasdienę žmogaus veiklą, socialinį gyvenimą. Kenčiantiems nuo depresijos su galvos skausmu paprastai būdingas stabilus, spaudžiantis, veržiantis, bet ne pulsuojantis skausmas. Skausmas stipriausiai jaučiamas rytais arba vakarais, dažnai tuo pačiu metu – savaitgaliais, per atostogas. Kartais žmogus skundžiasi, jog jam galvą skauda jau kelis metus ar visą gyvenimą. Kartu gali kamuoti nemiga ar mieguistumas, energijos sumažėjimas, prasta koncentracija.

Taip pat depresija gali pasireikšti raumenų skausmu, kojų skausmu, skrandžio skausmais. Skausmas gali būti vienintelis depresijos simptomai, tad neradus fizinės skausmo priežasties, nereikėtų pamiršti, jog skausmo priežastis gali glūdėti giliau ir slėpti paciento psichologines problemas.

Kaip įveikti depresiją ir skausmą?

Jei depresija nėra labai sunki, galima pabandyti susidoroti su ja savarankiškai.

  • Judėkite. Skausmas depresijos atveju apriboja žmogaus norą judėti, tačiau net ir nedidelis fizinis aktyvumas pakelia nuotaiką bei pagerina savijautą. Tai sąlygoja fizinio aktyvumo metu išsiskyrę endorfinai – geros savijautos cheminės medžiagos. Jų dėka greičiau atsistato smegenų veikla, mažėja skausmas. Pasivaikščiojimas gamtoje, lengvas bėgimas ristele, plaukiojimas baseine ar tempimo pratimai – svarbu pasirinkti tai, kas teikia malonumą.
  • Būkite gryname ore. Sergantiems depresija reikalinga kuo daugiau šviesos. Saulės šviesa pakels nuotaiką bei papildys organizmą vitaminu D. Praleiskite kasdien nors pusvalandį gryname ore.
  • Sveikai maitinkitės. Stenkitės valgyti reguliariai, gliukozės svyravimai kraujyje sukelia ir nuotaikos pokyčius. Venkite maisto, kuriame daug angliavandenių ir tuščių kalorijų – bulvių traškučiai, šokoladiniai batonėliai tik dar labiau pagilina depresiją ir varo į neviltį. Valgykite natūralų, šviežią maistą. Rinkitės produktus, didinančius serotonino kiekį- tai maistas, kuris turtingas omega -3 sočiųjų rūgščių ( laukinė lašiša, skumbrė, silkė, sardinės, ančiuviai), naudokite maistui kokosų aliejų bei kuo daugiau baltymų (kalakutiena). Gerkite žuvų taukų.
  • Išsimiegokite. Dėl depresijos gali būti sunku miegoti. Nusistatykite miego režimą – kelkitės ir eikite miegoti tuo pačiu laiku. Stenkitės nesnūduriuoti dienos metu. Pašalinkite iš miegamosios zonos televizorių, kompiuterį ir nesinaudokite jais prieš miegą. Stenkitės išmiegoti 6-8 valandas naktį. Poilsis būtinas, kad smegenys galėtų sveikai funkcionuoti.
  • Gerkite jonažolių arbatą – ši arbata kelią nuotaiką, šalina baimes, ramina, padeda atgauti dvasinę pusiausvyrą. Galite išbandyti ir jonažolės preparatus. Tik verta prisiminti, jog ši žolė mažina kontraceptinių priemonių efektyvumą, be to jonažolės reikėtų nevartoti prieš einant į saulės vonias.

Jei jaučiatės, jog vieni su savo depresija ir skausmu nesusidorojate, nelikite vieni, neužsidarykite, prašykite artimųjų pagalbos, kreipkitės į specialistus.

 Pats didžiausias skurdas – yra vienišumas bei jausmas, jog esi nemylimas. ~Motina Teresė

Paskelbta

Palinkėjimai naujaisiais metais

Štai pralėkė dar vieni metai, o aš džiaugiuosi, jog šis tinklaraštis „gyvas“. Tiesa, ne visada kūrybiniai užmojai sutampa su galimybėmis ir turimu laiko kiekiu, tačiau tikiu, jog net nedideli žingsneliai, tegu ir sraigės greičio, yra judėjimas į priekį.

Slaugytojų profesija yra viena reikalingiausių pasaulyje, tačiau ir viena sunkiausių – tiek fiziškai, tiek emociškai, tad noriu palinkėti visiems nepamiršti pasirūpinti savimi, išmokti save mylėti. Būkime pavyzdys savo pacientams  savo gyvenimo būdu, geromis emocijomis, puikiu nusiteikimu. O čia dar keletas priminimų, viskas žinoma, tačiau ne visada įvykdoma.

  • Saugokite savo nugarą, ją turite tik vieną ir ji yra vienas pagrindinių jūsų darbo „įrankių“.
  • Visada pirmiausia galvokite apie savo saugumą.
  • Pasirūpinkite sveikais užkandžiais darbe ar pietumis, tegu tai tampa įpročiu.
  • Valgykite kiek įmanoma lėčiau, neskubėdami. Jei laiko nėra, pasistenkite nors kas porą valandų užkąsti maistingo, naudingo maisto savo organizmui. Pamaitintos smegenys dirbs žymiai efektyviau.
  • Ištuštinkite savo šlapimo pūslę, kai tik užeina noras. Jokiu būdu nekentėkite. Tam prireiks tik poros minučių, o sveikatai tai bus didžiulė nauda.
  • Gerkite pakankamai skysčių, tai privers dažniau apsilankyti tualete, tačiau kad jūsų organizmas funkcionuotų tinkamai, jam būtini skysčiai.
  • Jei savimi nepasirūpinsite, negalėsite tinkamai pasirūpinti savo pacientais. Sakoma, nuvarytus arklius nušauna…

Tad tebūnie Arklio metai ne tik darbingi, bet ir labiau rūpestingi, saikingi ir sąmoningi.

arklys

Paskelbta

Kaip reaguojame į orus?

Oro poveikiu mūsų sveikatai domimasi jau gana senai. III a. pr. Kr. Babilonijos molinėse lentelėse dantiraščiu aprašyta kaip vėjas sukelia žmonėms akių ligas. Garsiausias Antikos gydytojas Hipokratas kiekvienoje savo knygos apie epidemines ligas pratarmėje rašė apie oro poveikį žmonių sveikatai. Be to Graikijoje kalnuose buvo įrengtos metereologinės apžvalgos aikštelės ir kaupiami duomenys apie orus. Šiandien orai mus domina taip pat, tiek žiemą, tiek vasarą. Apie jį patogu kalbėti su mažai pažįstamu žmogumi, apie jį kalbame, kai sunku surasti tinkamų temų pokalbiui. Mokslininkai apie jį kalba taip pat, tačiau jie teigia, jog tam tikras oras bei klimatas gali nulemti žmogaus ligas, nuotaikas, būsenas. Iš to net atsirado atskiras mokslas – biometeorologija, tirianti, kaip oras, klimato pokyčiai veikia mūsų sveikatą. Manoma, jog šios žinios vėliau padės nuspėti tam tikras ligas bei užbėgti joms už akių. Tad keletas faktų apie orus ir mus gali iš tiesų praversti, norint apsaugoti save ir savo artimuosius.

Šiek tiek žinių…

Dauguma žmonių painioja „oro“ bei „klimato“ sąvokas. Klimatas – tai tam tikros orų savybės būdingos tam tikroje teritorijoje ilgą laiką, oras – tai yra tai, ką mes matome per langą – saulėta, lyja, sninga ir t. t. Ligų atžvilgiu klimatas turi įtakos ligų atsiradimui arba jų išnykimui, tuo tarpu oras nulemia, kiek laiko ligos tęsis ir kokio jos bus sunkumo. Tad klimatas suteikia ligoms motyvą, o oras galimybę.

Gripas. Tiek oras, tiek klimatas turi įtakos gripo viruso išplitimui arba jo išnykimui. Paspaudus pirmajam šaltukui, užregistruojami pirmieji gripo atvejai. Yra žinoma, jog gripo protrūkiai yra didesni šaltą ir labai šaltą žiemą. Tai nulemia sumažėjusi oro cirkuliacija. Atšalus orams, kambariai nebevėdinami, prasideda šildymo sezonas. Namai šiltėja, o oras juose sausėja. Kartu sausėja mūsų nosies, burnos gleivinės, taip susidaro geros sąlygos virusams bei bakterijoms kauptis. Siekiant gripo išvengti, patariama vėdinti patalpas, orą namuose drėkinti drėkintuvų pagalba, daugiau vartoti skysčių, atlikti nosies praplovimus.

Alergija ir astma. Alergiški ar astma sergantys žmonės taip pat gali priklausyti nuo orų malonės. Prasidėjus audrai, daugumai tokių žmonių pasunkėja kvėpavimas. Taip yra todėl, jog didelis vėjas išjudina dulkes, žemes bei žiedadulkes, tai pasunkina alergijas. Antra, smarkus lietus žiedadulkes suskaldo į mažesnes daleles, tad jos įkvepiamos dar giliau į kvėpavimo takus ir tai sukelia sunkius alerginius simptomus.

Sergantiems astma pavojinga būti karščio sukeltose gaisravietėse, nes tai gali sukelti rimtus kvėpavimo sutrikimus. Taip pat tokiems ligoniams pavojingas sausas ir šaltas oras, tokio oro poveikyje kraujagyslės susitraukia, daugiau kraujo priteka į organus, o tai gali išprovokuoti dusulį. Barometro spaudimo kritimas dažnai gali paaštrinti alergines reakcijas. Astma bei alergija sergantiems žmonėms gali padėti oro kondicionieriai, filtracinės sistemos. Kada ore sklandančių žiedadulkių ypač daug, rekomenduojama prieš miegą išsimaudyti po dušu, taip nuplausime visas susikaupusias per dieną žiedadulkes ir miegas bus ramesnis. Tuo tarpu šaltomis dienomis astma sergantiems ligoniams reikėtų kvėpuoti šiltu, šiek tiek drėgnu oru inhaliatoriaus pagalba.

Kaulų ir sąnarių ligos. Visi pažįstame žmonių, kuriems keičiantis orams ima skaudėti sąnarius ar kaulus. Dažniausiai tai būna pagyvenę asmenys, tikri vaikščiojantys barometrai. Yra net gi keletas įrodymų, jog sergantiems reumatoidiniu artritu, osteoartritu ar žmonėms, patyrusiems kaulų lūžių, skausmas sustiprėja keičiantis barometro spaudimui arba didėjant oro temperatūrai, drėgmei. Taip pat sergantieji osteoartritu dažniau skausmą jaučia lietingomis dienomis. Pastebima, jog tai labiau būdinga moterims, o skausmo jutimo priežastis yra temperatūros ar barometro spaudimo pasikeitimas, kurie ir sukelia diskomfortą. Taip pat manoma, jog raumenys tampa jautresni, labiau linkę į spazmus, blogiau aprūpinami krauju šaltame, drėgname klimate. Kai spaudimas ar temperatūra stabilizuojasi, skausmas paprastai aprimsta. Daugeliui pacientų, kankinamų sąnarių ir kaulų ligų, šaltomis bei darganotomis dienomis ypač gelbsti šildyklė, dedama ant skaudamų vietų.

Širdies ir kraujagyslių ligos. Tiek širdis, tiek kraujagyslės jautriai reaguoja į ekstremalias temperatūras. Beveik pusė mirčių esant labai aukštai arba labai žemai temperatūrai yra susijusius su infarktais ir insultais. Staiga nukritus temperatūrai, per 24 val. labai padidėja širdies infarktų bei smegenų insulto atvejų. Priežastis nėra visiškai aiški. Tačiau mokslininkai pastebėjo, jog šaltis išprovokuoja mūsų kraujo sudėties pasikeitimus – padidėja eritrocitų bei trombocitų kiekis, kraujas pasidaro klampesnis, pakyla cholesterolio lygis plazmoje, padaugėja fibrinogeno, trombocitų lipumas, o bendras kraujo kiekis sumažėja. Tad kraujas sutirštėja, o tai išprovokuoja stenokardiją, miokardo infarktą. Be to šiomis ligomis dažniausiai sergama rudenį bei žiemą. Tačiau šaltis ne vienintelis faktorius, nulemiantis širdies bei kraujagyslių ligas, net 10 proc. žaibo sukeltų mirčių įvyksta dėl širdies elektrinio laidumo pokyčių.

Vėžiniai susirgimai. Kai kurios vėžinės ligos ypač priklauso nuo klimato. Pavyzdžiui, odos vėžio paplitimas didžiausias šilto klimato juostose. Mat saulė yra pagrindinis odos vėžio provokatorius. Taip pat šilto klimato juostose labiau paplitęs gimdos kaklelio bei plaučių vėžys, tačiau šio ryšio priežastis nėra visiškai aiški. Virškinamojo trakto vėžys dažnesnis šalto klimato juostose, manoma, jog tai nulemia mažesnis šviežių vaisių ir daržovių vartojimas žiemos mėnesiais. Taip pat egzistuoja sezoninis ryšys tarp žmogaus papilomos viruso bei gimdos, gimdos kaklelio vėžio. Šių ligų daugiausia nustatoma vasario mėnesiais. Tačiau tokio ryšio priežastis  taip pat dar neatskleista.

Infekcinės ligos. Kiekviena gamtos katastrofa yra didžiausias siaubas infekcinių ligų kontrolės darbuotojams. Potvynių metu ypač padidėja infekcinių susirgimų – dažniausiai leptospirozės atvejų. Sausros metu ypač agresyvūs būna grybeliniai susirgimai. Tad stichinių nelaimių metu ypač svarbi tampa rankų higiena, švaraus geriamojo vandens vartojimas, tai gali apsaugoti nuo infekcinių viduriavimų, vėmimų. Šiltos žiemos nulemia erkių populiacijos didėjimą, o jos savo ruožtu didina galimybę užsikrėsti erkiniu encefalitu. Šiuo atveju gali padėti tik skiepas. Tai ypač aktualu turėtų būti žmonėms dirbantiems miškuose ar dažnai juose besilankantiems. Vasaros metu padidėja maisto toksikoinfekcijų atvejų. Reikėtų vengti vartoti blogai termiškai apdorotų žuvies bei mėsos produktų, nevartoti netinkamai laikomų kreminių pyragaičių.

Migrena. Apie 50 proc. žmonių, sergančių migrena teigia, jog keičiantis orams juos užklumpa galvos skausmai. Pastebėta, jog tam turi reikšmės teigiamų ir neigiamų jonų santykio pasikeitimas ore, kuris kinta kartu su barometro spaudimu. Tokie pasikeitimai gali įtakoti serotonino – cheminės medžiagos, susijusios su migrena – kiekį organizme. Tad kenčiantiems nuo migrenos patartina nuolat sekti orų prognozes, o artėjant orų pasikeitimams vengti migrenos provokatorių ( šokolado, sūrio, stiprios kavos ar arbatos, ryškių šviesų, stipraus garso, didelių emocijų, streso ir kt. ) bei visuomet po ranka turėti vaistų.

Imunitetas. Susirgsime ar ne tam tikra liga, nulemia mūsų imunitetas, o jis sąveikauja su oru bei klimatu. Mūsų atsparumą ligai nusako baltųjų kraujo kūnelių – leukocitų – kiekis organizme. Kai jų būna mažai, imunitetas silpnėja ir mus ima atakuoti įvairiausi virusai ir bakterijos. Pastebėta, jog daugumai žmonių leukocitų kiekis padidėja rugpjūtį bei gruodį, tuomet esame atspariausi infekcinėm ligom. Tuo tarpu labiausiai pažeidžiami esame balandį bei spalį. Sakoma, jog ypač kruopščiai reikia plauti rankas bei vengti kontakto su sergančiaisiais kovo bei rugsėjo mėnesiais arba mėnesį prieš imuniteto susilpnėjimą.

Nuotaika. Pastebėta, jog rimtos psichinės ligos žmones dažniau užklumpa po įvairių gamtos negandų. Tai susiję su namų, artimųjų netektimis, finansiniu nestabilumu. Taip pat manoma, jog vėjuotos dienos skatina susijaudinimą, nerimą, jautrumą, apatiją, depresiją. Sezoniniai afektiniai sutrikimai ( depresija-manija ) ypač priklauso nuo metų laikų, tai nulemia hormonas melatoninas. Ypač daug jo pasigamina mūsų organizme tamsiuoju paros metu bei žiemą, tai sąlygoja mieguistumą, nenorą bendrauti su kitais žmonėmis. Natūrali ar dirbtinė saulės šviesa slopina melatonino gamybą, tokiu būdu pagerėja mūsų psichinė sveikata. Ilgą laiką buvo manoma, jog savižudybės dažniausiai įvyksta apniukusiu oru, tačiau statistai, ilgą laiką sekę savižudžių dėsningumus, nustatė, jog savižudybių ypač daug užregistruojama keičiantis orams, o taip pat giedromis, saulėtomis dienomis. Didžiausias jų skaičius balandžio mėnesiais.

Elgesys. Tikėsite tuo, ar ne, tačiau oras turi įtakos net gi mūsų elgesiui. Esant aukštai temperatūrai ir didelei drėgmei daugelis žmonių jaučiasi blogai, sulėtėja jų mąstymas, užklumpa apatija, tingumas, neveiklumas. Tuo tarpu ypač šaltas oras provokuoja agresyvumą, norą rizikuoti. Du kanadiečiai kelis dešimtmečius tyrę didžiausias pasaulyje vertybinių popierių biržas, nustatė, jog kuo žemesnė temperatūra, tuo akcijų kainos aukštesnės. Šaltomis žiemomis akcijos pasiekia ypač aukštą kainą, o karštą vasarą akcijų kursas krenta. Manoma, jog tai susiję su žmonių nuotaikomis. Pavyzdžiui, saulėtomis dienomis akcijų kursas pakyla, nes manoma, jog saulė didina žmonių optimizmą. Tad prieš perkant didelį pirkinį, žvilgtelėkite į termometrą.

Sakoma, jog žmogaus rūbai, namai, skėčiai, kondicionieriai, centrinės šildymo sistemos iškraipė žmogaus suvokimą apie orą bei gamtą. Tačiau nepaisant viso to, mes jautriai reaguojame į orus. Jis yra geras sveikatos testas, įvertinantis mūsų organų tinkamumą toliau dirbti. Pats oras sveikam žmogui ligų niekada nesukels, gal tik šiek tiek pablogins savijautą ar nulems nuotaiką. Tai gali būti paaiškinama, kaip prisitaikymas prie naujų oro sąlygų. Tuo tarpu sergančiam žmogui oras gali smogti į pačią silpniausią organizmo vietą. Tačiau ne šaltis sukelia miokardo infarktą, o gyvenimo būdas, oras dažnai esti tik paskutinis lašas ligų taurėje.

Ką dar reikėtų žinoti…

  • Rūkaliai bei širdies ligomis linkę sirgti žmonės turėtų vengti kalnų. Žemas oro slėgis juose tokiems žmonėms gali būti mirtinas.
  • Jei turite skrandžio opą venkite drėgno ir karšto klimato, tai palankios sąlygos opai imti kraujuoti.
  • Nepatartina sudėtingas operacijas, o ypač širdies, atlikti audros metu. Perkūnijos, audros metu suaktyvėja kraujo krešėjimas.
  • Šaltuoju metų laiku reikėtų vilkėti keletą sluoksnių rūbų, kad sušilus, būtų galima ką nors nusivilkti. Vasarą patartina dėvėti laisvus, plonus rūbus, kurie užtikrintų gerą oro cirkuliaciją.
  • Jei dėl netinkamo jūsų sveikatai klimato nutarėte pakeisti gyvenamąją vietą, gerai viską apsvarstykite. Sakoma, jog adaptacija prie naujos aplinkos, persikraustymo stresas gali atsverti klimato teikiamą naudą.

 

Paskelbta

Apie žmogaus kūno temperatūrą. Karščiuojančio paciento slauga.

Kūno temperatūra – tai kūno šilumos bei medžiagų apykaitos aktyvumo balanso skaitinė išraiška. Temperatūra gali būti vienas pagrindinių žmogaus sveikatos rodiklių.

Temperatūros matavimas slaugytojams yra įprastinė procedūra. Jos pagalba galima nustatyti infekciją, pažeidimą, šoką, ovuliaciją, reakciją į medikamentus ar medicinines procedūras. Normali kūno temperatūra gali būti potencialiai teigiamas požymis, jog pacientas neserga, jam nėra infekcijos, traumos, o kūno ląstelėse, audiniuose bei organuose vyksta normali medžiagų apykaita.

Temperatūros reguliavimas

Dėka smegenyse hipotalame (pagumburyje) esančio termoreguliacijos centro žmogaus temperatūra yra gana stabili ir nepriklauso nuo aplinkos temperatūros. Šis termoreguliacijos centras reaguoja į žmogaus kraujo temperatūrą. Nukritus kūno temperatūrai žemiau normos, šis centras nerviniais impulsais verčia odos kraujagysles susitraukti. Tuomet oda pašiurpsta, pasišiaušia odos plaukai ir taip prie odos sulaikomas izoliuojantis oro sluoksnis. Taupoma šiluma. Jei temperatūra krenta toliau, tuomet siunčiami nerviniai impulsai į griaučių raumenis ir prasideda drebulys, jo metu gaminasi šiluma ir pamažu kyla kūno temperatūra iki 37°C.

Pakilus kūno temperatūrai aukščiau už normalią, termoreguliacijos centras priverčia odos kraujagysles išsiplėsti, tuomet daugiau šilumos išskiriama į aplinką. Be to, suaktyvinamos prakaito liaukos, prakaitavimas taip pat sumažina temperatūrą. Pamažu kūno temepratūra sumažėja iki 37°C.

Kai kūno temperatūra normali, termoreguliacijos centras „ilsisi“.

Temperatūros normos

Jos gali būti labai skirtingos. Kūno temperatūra priklauso nuo lyties, amžiaus bei aplinkos poveikio. Paprastai moterų kūno temperatūra yra aukštesnė nei vyrų, o ypač ovuliacijos, nėštumo metu dėl didesnio progesterono kiekio. Vyresnio amžiaus žmonių temperatūra paprastai yra žemesnė nei kūdikių. Temperatūrą taip pat gali nulemti stiprios emocijos, stresas, depresija, medžiagų apykaitos sutrikimai, vėžys, vaistai bei medicininės ar chirurginės intervencijos.

Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, laikoma, jog normali žmogaus temperatūra yra:

  • burnoje nuo 36,1-37,5°C;
  • ausies landoje (timpaninė temperatūra) – 36,3-38°C;
  • tiesiojoje žarnoje – 36,6-38°C,
  • pažastyje – 35,5-36,3°C.

Kūno branduolinė temperatūra yra vidinė temperatūra matuojama širdies ar pilvo ermėse.

Temperatūros pokyčiai

Kūnas gali pakęsti trumpalaikius hipotermijos ar hipertermijos periodus, tačiau ilgesni ekstremalūs kūno temperatūros pokyčiai gali sukelti sisteminius audinių bei organų pažeidimus ir baigtis mirtimi. Jei žmogui yra hipotermija, jo kūnas bandys pagaminti šilumą drebėdamas. Hipotermija prasideda nukritus kūno temperatūrai ties 35°C padala, o pasiekus 32,7°C, žmogus netenka sąmonės. Nukritus kūno temepratūrai žemiau 35°C, visada reikalinga skubi medicininė pagalba. Paprastai hipotermija gydoma šiltomis antklodėmis, šildymo įrengimais, šiltų skysčių lašinimu.

Pakilusi kūno temperatūra iki 45,5°C yra laikoma nesuderinama su gyvybe. Vaikams iki 6 metų temperatūros pakilimas virš 38°C, gali sukelti traukulius. Suaugusiems užkarščiavus iki 41,1°C taip pat gali prasidėti traukuliai bei ištikti šiluminis smūgis.

Visais atvejais tiek pakilus temperatūrai, tiek jai nukritus žemiau normos, būtinas išsamus paciento ištyrimas, nuolatinis temperatūros sekimas.

Kas vyksta organizme karščiuojant?

Karščiavimas yra organizmo prisitaikomoji reakcija, apsauganti organizmą nuo žalojančių veiksnių. Neseniai atliktos studijos atskleidė, jog prasidėjus karščiavimui suaktyvinama imuninė sistema, padidėja leukocitų bei interferono baltymų gamyba. Karščiuojant kraujyje sumažėja geležies, cinko, vario jonų, o tai neigiamai veikia bakterijų augimą. Aukšta temperatūra sukeldama lizosomų destrukciją, o tuo pačiu ir ląstelių, stabdo virusų replikaciją. Padidėjusi interferonų sintezė karščiavimo metu padeda organizmui kovoti su virusais.

Karščiuojant padidėja širdies susitraukimų dažnis. Temperatūrai padidėjus 1oC, pulsas padažnėja 10-15 tvinksnių per minutę. Dėl padidėjusio prakaitavimo ir vandens netekimo, sumažėja cirkuliuojančio kraujo kiekis, padidėja kraujo hematokrito vertė. Tai apsunkina širdies veiklą.

Karštesnis kraujas, rūgštūs medžiagų apykaitos produktai ir padidėjęs CO2 kiekis audiniuose veikia kvėpavimo centrą. Kvėpavimas gali padažnėti iki 2-3 kartų.

Dėl simpatinės nervų sistemos padidėjusio tonuso karščiuojant, mažėja seilių, virškinimo sulčių ir tulžies sekrecija, sutrinka žarnyno motorika ir maisto medžiagų rezorbcija, ligonis netenka apetito. Sumažėjus seilių sekrecijai, džiūva burna, atsiranda apnašų, nemalonus skonis ir kvapas burnoje. Peristaltikos sulėtėjimas sukelia vidurių užkietėjimą- obstipacijas, ypatingai tai būdinga vyresnio amžiaus žmonėms.

Užsitęsęs karščiavimas gali sutrikdyti inkstų funkciją. Karščiavimo metu šlapime gali atsirasti baltymo.

Karščiuojančio paciento slauga

Temperatūros sekimas

Karščiuojantiems pacientams temperatūra matuojama kas dvi valandas, o jeigu reikia ir dažniau. Temperatūros kreivė gali suteikti vertingos informacijos.

Temperatūra gali būti matuojama:

  • stikliniu termometru. Jų išskiriamos dvi rūšys – gyvsidabrio ir Galinstano. Šiuo metu gyvsidabrio termometrų rinkoje nebėra dėl jų toksiškumo, tačiau buityje jie vis dar naudojami, nes gana tiksliai išmatuoja temperatūrą. Vertėtų nepamiršti, jog sudužus termometrui, gyvsidabris virsta bekvapėmis toksiškomis dujomis, kurios įkvėptos gali sukelti negrįžtamų pakitimų centrinei nervų sistemai, kepenims bei inkstams. Jei gyvsidabrio termometras sudužo, nedelsiant atidarykite langus, vėdinkite patalpą, liepkite iš tos patalpos išeiti ten esantiems žmonėms, uždarykite duris, kad gyvsidabrio garai neplistų į kitas patalpas, surinkite gyvsidabrio daleles.

Priešingai nei gyvsidabrio termometras, Galinstano termometras yra visiškai saugus. Jo sudėtyje esantys skystieji metalai – galis, indis, alavas yra visiškai netoksiški ir nepavojingi žmogaus sveikatai net ir sudužus termometrui. Vienintelis trūkumas –šis termometras gana sunkiai nusikrato.

  • Elektroninis termometras yra nedidelis, plastikinis, su langeliu, rodančiu temperatūrą. Prieš naudojimą būtina perskaityti instrukciją, nes įvairių gamintojų naudojimas gali šiek tiek skirtis. Šiuo termometru temperatūra gali būti matuojama pažastyje, burnoje, tiesiojoje žarnoje. Prieš matuojant tiesiojoje žarnoje, patogu ant termometro uždėti vienkartinę apsaugą, o po panaudojimo – išmesti.
  • Infraraudonųjų spindulių termometrais temperatūra gali būti matuojama ausies kanale arba nesiliečiant prie kūno per atstumą priklausomai nuo termometro tipo. Nekontaktinis temperatūros matavimas ypač patogus neramiems, besiblaškantiems pacientams, o taip pat mažiems vaikams.
  • Skystųjų kristalų termometrai – tai juostelės dedamos prie paciento kaktos. Šių termometrų sudėtyje yra skystųjų kristalų bei cheminių medžiagų, kurios reaguodamos į kūno šilumą keičia spalvas. Temperatūros matavimas užtrunka apie 2 minutes.

Temperatūros mažinimas

Kai pacientas karščiuoja, slaugytojų pagrindinis tikslas – kiek įmanoma labiau atvėsinti pacientą, tačiau nesukelti šilumos gamybos. Pirmiausia būtina palatoje palaikyti vėsią temperatūrą bei gerą oro cirkuliaciją. Pacientas turėtų vilkėti kuo lengvesniais, natūralaus pluošto rūbais, lengvai apkloti. Galima kūną apšluostyti drėgnu skudurėliu, suvilgytu kūno temperatūros vandeniu. Jokiu būdu negalima šios procedūros atlikti šaltu vandeniu, nes pacientui tai bus nemalonu, o be to, gali prasidėti raumenų drebulys, kurio metu prasidės šilumos gamyba ir temperatūra kils dar labiau. Oro cirkuliacijai pagerinti galima naudoti elektrinį ventiliatorių.

Stambiųjų arterijų vietose ( pažastyse, kirkšnyse ) galima išdėlioti ledo pakelius, įvyniotus į puspaklodes, kad vietinis šalčio poveikis nebūtų odai per stiprus. Šis metodas labiau tinka ramiai gulintiems pacientams. Daug judantiems lovoje, neramiems bus sunku kontroliuoti, kur pasislinko ledo pakeliai.

Gana efektyvus būdas yra kūno vėsinimas drėgnomis paklodėmis, jos taip pat sudrėkinamos kūno temperatūros vandeniu ir užklojamos ant paciento. Kuo drėgnesnis yra žmogus, tuo šiluma atiduodama greičiau. Iš paklodžių garuojantis vanduo palaiko jas vėsias.

Paprastai jei karščiuojama virš 38° C, gydytojas paskiria karštį mažinančių vaistų – antipiretikų. Jie tiesiogiai veikia galvos smegenų pagumbarį ir slopina prostaglandinų sintezę. Be to šie vaistai sumažina kitus nemalonius pojūčius, patiriamus karščiuojant – raumenų, galvos skausmus.

Odos bei burnos priežiūra

Karščiuojantys pacientai gausiai prakaituoja, todėl svarbu gerai prižiūrėti jų odą bei dažnai keisti drabužius, patalynę. Jei paciento būklė leidžia kelis kartus dienoje patariama odą apšluostyti drėgnu skudurėliu. Jei pacientas senyvas ar išsekęs būtina pragulų profilaktika, drėgni rūbai, patalynė didina pragulų atsiradimo riziką.

Karščiavimo metu padažnėja pacientų kvėpavimas, dažnai kvėpuojama per burną, todėl džiūsta burnos gleivinė, lūpos, ant liežuvio susidaro apnašų, sutrūkinėja lūpų kampučiai, gali prisidėti ir herpes virusas. Tad būtina burnos gleivinę nuolat drėkinti, o lūpas tepti vazelinu ar aliejumi. Liežuvio apnašas valyti dantų šepetėliu ar specialiu liežuvio valikliu. Jei atsirado pūslelės, būtina jas tepti priešvirusiniu tepalu.

Mityba

Kūno temperatūrai pakilus vienu laipsniu aukščiau normos, medžiagų apykaita paspartėja 10-14 proc. Jei karščiavimas užsitęsia, o paciento mityba būna nesubalansuota, jis gali netekti svorio dėl padidėjusio energijos poreikio.

Karščiuojantys pacientai dažnai neturi apetito dėl prastos savijautos, todėl jie turėtų valgyti dažnai nedidelėmis porcijomis. Tinka vištiena, kiaušiniai, liesa mėsa, žuvis, riešutai, sėklos, pupelės. Šie produktai turi daug baltymų bei vitaminų B6, B12, cinko ir seleno, o tai stiprina imuninę sistemą. Galima vartoti citrusinių vaisių – apelsinų, citrinų, greipfruktų arba gerti jų sultis, jie turi priešuždegiminių medžiagų. Be to, nereiktų pamiršti vištienos buljono, kuris taip pat pasižymi priešuždegiminiu poveikiu. Per parą pacientas turėtų išgerti 2,5 – 3 l skysčių. Dėl sumažėjusio judrumo, skysčių netekimo, gali užkietėti viduriai. Tokiu atveju pacientai turėtų vartoti daržovių ar vaisių sultis, jogurtus su bifido bakterijomis, valgyti daugiau skaidulų.

 

 

Paskelbta

TEIGIAMAS POŽIŪRIS MEDICINOJE

Kartą gyveno turtingas ūkininkas ir turėjo arklį. Vieną dieną arklys pabėgo. Kaimynai puolė ūkininką guosti, o šis teatsakė: „galbūt ir reikia mane paguosti“.

Po kelių dienų arklys grįžo į ūkį, kartu parsivesdamas du laukinius arklius. Kaimynai ėmė šnekėtis, jog jam sekasi. Ūkininkas atsikirto: „galbūt“.

Po kelių savaičių ūkininko sūnus bejodinėdamas arkliu susilaužė koją. Kaimynai ūkininką užjautė. Ir vėl jis atsakė: „galbūt ir reikia mane užjausti“.

Tą patį mėnesį į kaimą atvažiavo pareigūnai, šaukiantys jaunuolius į karinę tarnybą. Ūkininkas žiūrėjo kaip kaimynų sūnūs renkami, tuo tarpu jo paties sūnų nuo tarnybos atleido dėl sulaužytos kojos.

Kinų dao pasakojimas

Arklio praradimas, kojos susilaužymas yra paprasti įvykiai. Kokią reikšmę mes jiems suteiksime priklauso nuo mūsų kultūros ir individualaus auklėjimo, tai yra mūsų pažiūrų sistema, kuri leidžia įvertinti kiekvieną situaciją savaip. Anksčiau paminėtoje istorijoje matėme, jog keičiantis požiūriams, keitėsi nelaimingų atsitikimų interpretacijos. Keisdami savo požiūrį, mes keičiame patyrimo reikšmę.

Tapę sveikatos priežiūros specialistais, mes įgijome naujos patirties somatinių reiškinių suvokime. Šios žinios tapo mūsų kultūros ir auklėjimo dalimi. Tai suteikia galimybę vertinti pacientus. Kartais mūsų ir pacientų požiūriai labai skiriasi. Mes tampame tais pačiais ūkininkais ir kaimynais – įvykius regintys iš skirtingų perspektyvų.

saul1

Skausmas gali būti ligos signalas ar sveikos nervų sistemos požymis. Karščiavimas gali reikšti ligą arba natūralią organizmo kovą su liga. Rūkymas gali būti interpretuojams kaip atsipalaidavimo priemonė arba kaip savo organizmo nuodijimas kancerogeninėmis medžiagomis. Kosulys gali būti suprantamas kaip persišaldymo simptomas arba kaip apsauginis organizmo refleksas. Aukštas kraujospūdis gali tapti kažkuo, kas paveldima arba tuo, ką būtina kontroliuoti. Susieję savo žinias su patirtimi, mes galime padėti pacientams įvykius suvokti iš kitos perspektyvos, kitu aspektu.

Pacientas, sergantis plaučių uždegimu, vengia kosėti, nes tai, jo nuomone, nemandagu. Kitas pacientas užspringsta maistu, slaugytojas prašo jo atsisėsti ir kosėti. Pacientas atsako: „jokiu būdu“. Slaugytojas stengiasi perorientuoti paciento mąstymą, teigdamas, jog kartais kosulys yra būtinas.

Kitam pacientui nustatomas cukrinis diabetas, tačiau jam visiškai neįdomi naujoji dieta. Pacientas neatlyžta: „tai tik nedidelė cukraus problema“. Slaugytojas peržiūri šio paciento šeimos istoriją. Kai kurie šeimos nariai taip pat serga arba sirgo cukriniu diabetu. Kai pacientas smulkiai papasakoja jo šeimą kamuojančias sveikatos problemas, slaugytojas paaiškina, kaip šių problemų būtų galima išvengti dietos pagalba.

Požiūrio pakeitimo tikslas yra sukurti tokią pažiūrų sistemą, kuri būtų nukreipta į trokštamus rezultatus, kurie būtų priešingybė esamai problemai. Žmogaus atsakas į įvykius iš tikrųjų labai priklauso nuo tų įvykių interpretacijos. Požiūrio keitimas pakeičia interpretacijas.

Požiūrio į patirtį pakeitimas 

Žmonės yra „reikšmių kūrėjai“. Skirtingai negu gyvūnai, kurie turi užprogramuotas instrukcijas – instinktus, mes konstruojame reikšmes, siedami tam tikrus įvykius tarpusavyje. Reikšmė – tai produktas, gautas sąveikaujant protui su pasauliu. Tai sukuria pažiūrų sistemas arba vidines prielaidas apie pasaulį. Šiuose rėmuose veikia mąstymas, jausmai, veiksmai ir juslės.

Vieno tyrimo metu buvo siekiama sumažinti priešmenstruacinio sindromo sukeliamus negalavimus, keičiant neigiamą požiūrį į menstruacijas. Moterys lankė dviejų valandų užsiėmimus keturis mėnesius, o taip pat atlikinėjo paskirtus namų darbus. Užsiėmimų tikslas buvo pakeisti neigiamą nusistatymą į menstruacinį ciklą. Klasėse buvo diskutuojama apie kultūrinius požiūrius į menstruacinį ciklą, pabrėžiama judėjimo svarba bei mityba, sporto reikšmė. Namuose moterys rašė dienoraščius, pažymėdamos pozityvius pokyčius.

Po keturių mėnesių apklausus eksperimentinę grupę, paaiškėjo, jog žymiai sumažėjo negalavimų prieš menstruacijas. Vienos teigė, jog tuo metu ypač norėjosi pabūti vienoms ir paverkti, kitos teigė, jog užmiršti negalavimus padėjo kūryba, mankšta. Tad simptomai išliko tie patys, tačiau jiems buvo suteikta kita reikšmė.

Dauguma mūsų pacientų serga ligomis, kurias būtina gydyti ir keisti gyvenimo būdą. Būdami sveikatos priežiūros specialistais mes gydome ligas ir mokome pacientus prisitaikyti prie ligos keičiant jų požiūrį.

Reikšmės transformacija

Keičiant požiūrį patirtis įgyja kitą reikšmę. Patirtis vis dar egzistuoja, bet jos reikšmė kita. Tai vadinama turinio pakeitimu. Mus supa daugybė turinių. Vaiko gimimas gali būti suprantamas kaip džiugus įvykis arba dar viena burna prie stalo. Nesvarbu, kaip mes tai vertinsim, vistiek pats faktas nesikeičia – vaikas gimė. Vėžys gali būti suvokiamas kaip kūną žalojantis veiksnys arba kaip būdas sulėtinti gyvenimo tempą ir skirti daugiau laiko draugams ir šeimai. Bet tai vis tas pats vėžys. Menopauzė – tai reprodukcijos pabaiga arba naujo gyvenimo etapo pradžia. Bet tai vis tiek menopauzė.

Kito tyrimo metu buvo tiriamas pacientų gebėjimas surasti lėtinės ligos reikšmę. Nustatyta, jog tie pacientai, kurie savo ligoje įžvelgė tik neigiamus aspektus buvo būdingas neprisitaikymo elgesys – jie vis dar ieškojo stebuklingo vaisto arba atpirkimo ožio savo nepasitenkinimui išreikšti. Pacientai, neigiantys savo ligą, buvo apimti beprasmybės jausmo, nenorėjo gyventi įprastinio gyvenimo. Tuo tarpu pacientai, suradę savo ligos pozityvių reikšmių, prisiėmė atsakomybę už tai, kas su jais nutiko. Jie surado simbolinių ligos reikšmių, kurios pakeitė požiūrį į ligą ir gyvenimą. Tai padėjo lengviau adaptuotis gyvenime ir valdyti lėtinę ligą.

saule

Vienas iš reikšmės keitimo būdų yra kognityvinis lyginimas: „aš sergu, tačiau yra daugybė žmonių, kuriems yra dar blogiau“. Slaugytojai gali skatinti pacientus keisti požiūrį į ligą, siūlant palyginti save su kitais pacientais. Kitas būdas keisti neigiamą požiūrį į ligą – supažindinti pacientus su žmonėmis, turinčiais panašias sveikatos problemas ir sugebančiais efektyviai gyventi. Slaugytojai galėtų suteikti informacijos apie esančias draugijas, paramos grupes, prisiminti įžymybes, sergančias ta pačia liga.

Kur toks elgesys reikalingas

Kitas kelias keisti požiūrį – tai žvelgti į tam tikrą elgesį ar įvykį tokiu aspektu, kuriame jis būtų vertybė. Ūkininko sūnaus atveju, lūžusi koja yra didžiulis nepatogumas, tačiau vengiant karinės tarnybos, lūžusi koja tampa vertybe. Kosėjimas teatre veikia trikdančiai. Kosulys po operacijos yra skatinamas. Šaukti ant viršininko mes nedrįstame. Futbolo aikštelėje šaukdami palaikome savo komandą. Kiekvienas elgesys tam tikrame kontekste yra tinkamas.

Vienas būdas pakeisti tam tikro įvykio kontekstą – ieškoti kitų žodžių jį apibūdinti. Pavyzdžiui, turintis antsvorio pacientas gali būti vidutiniškai nutukęs arba atrodyti tarsi iš Rubenso paveikslų. Kiti žodžiai keičia patirties interpretacijas.

Sveikatos priežiūrą nuolatos lydi chaosas, o pakeisti netinkamą pacientų elgesį yra tikras iššūkis. Visada lengviausia yra nekreipti dėmesio arba vengti tų pacientų, kurie šaukia, keistai elgiasi arba yra visiškai nesukalbami. Efektyviausias būdas pakeisti tokį elgesį yra atskirti nepageidaujamą elgesį nuo to elgesio priežasių.

1963 m. pasirodė filmas slaugytojams „Poniai Reynolds reikia slaugytojo“. 38 min. filmas buvo paremtas tikros pacientės istorija, sergančia Giuljano – Bare sindromu ir reikalaujančia daugiau nei septynių valandų slaugos dienoje. Ponia buvo nepakenčiama. Ji nuolat reikalavo dėmesio ir plūdo personalą. Jos vyras nuolat buvo šalia ir žmonos skundus perduodavo įvairioms institucijoms. Slaugančio personalo ir Reynoldsų nepasitenkinimas ir baimė vis augo.

Šio filmo tikslas buvo pažvelgti į ponią kaip į visumą, o ne tik kaip į kūną, reikalaujantį priežiūros. Personalas suprato, jog moteris bijo mirties, o vyras jaučiasi bejėgiu, todėl buvo nutarta jį įtraukti į žmonos slaugą. Vyras išmoko išsiurbti gleives, ėmė pats ją maitinti. Galiausia ponia tapo kantria paciente, reikalaujančia šiek tiek daugiau nei valandos slaugos.

Požiūrio formulavimas

Norman Cousin, parašęs „Ligos anatomija paciento akimis:gydymo ir sveikimo atsiminimai“ tapo žinomas dėl teigiamo savo požiūrio į ligą. Sirgdamas ankiloziniu spondiloartritu, reumatu jis „gydė save“ žiūrėdamas komedijas. Cousin optimizmas atsiskleidė pirmą kartą sulaukus dešimties metų, kai per klaidą jam buvo diagnozuota tuberkuliozė. Sanatorijoje berniukas susivienijo su grupe pacientų, tikinčių, jog šią ligą pavyks įveikti. Grupės nariai tapo gerais draugais, užsiėmė įvairiomis veiklomis ir neturėjo nieko bendro su tais, kurie buvo nusiteikę mirti. Cousin su grupe stengėsi savo pusėn patraukti ir naujai atvykusius pacientus. Jis pastebėjo, jog dauguma jo grupės narių pasveiko, tai parodė kokia yra stipri optimizmo ir proto galia. Taip jis pradėjo savo gyvenime teigiamą pažiūrų sistemos formulavimą.

1983 metais Cousin ištiko širdies infarktas lydimas širdies nepakankamumo. Gydytojai dirbę su Cousin išskyrė penkis faktorius, kurie suformavo jo teigiamą terapeutinę aplinką:

  • Humoras ir linksmumas.
  • Veide nesimatė panikos, liūdesio.
  • Pasitikėjimas savo kūno galimybėmis bei jų panaudojimas.
  • Visiškas atsakomybės už savo pasveikimą prisiėmimas bei bendradarbiavimas su gydytojais.
  • Susikoncentravimas ties reikšmingais tikslais, kurie suteikia prasmę kovoti ir gyventi.

Ši Cousin pažiūrų sistema skatino pasveikimą. Mūsų pacientai dažnai nenori keisti savo pažiūrų. Juos apleidžia šeimos nariai, draugai. Šie žmonės mąsto, jaučiasi ir elgiasi taip, lyg viskas būtų blogai. Visi juos apleido, užmiršo, tad ima dėmesio reikalauti iš personalo. Juos mes vadiname problemiškais pacientais, tačiau jie yra pacientai su problemiška pažiūrų sistema.

Kaip buvo minėta anksčiau, pažiūrų keitimo tikslas yra sukurti tokią pažiūrų sistemą, kuri būtų orientuota į norimą tikslą priešingą problemai. Tai nereiškia, kad pacientas turi tapti optimistu, teigiančiu, jog viskas yra nuostabu. Ūkininkas istorijoje praranda arklį, išgelbsti sūnų, tačiau visada lieka budrus. Istorija nesibaigia ties vienu įvykiu. Tas pats yra ir su mūsų pacientais, kol vienas paciento etapas yra pasibaigęs, skatinkime teigiamai pažvelgti į tai kas įvyko, suteikime pacientams saugumo, pasitikėjimo, autonomijos.

Slaugytojų pažiūrų sistema

Požiūrio keitimas įgalina pacientus teigiamai žvelgti į tai, kas su jais atsitiko, tačiau dažnai slaugytojams tai padaryti yra sunku dėl neigiamo požiūrio į pacientą ir kitus įvykius. Štai slaugytojas slaugo smurtą patyrusią moterį. Auka vėliau prisipažįsta, jog tiek susidūrimas su smurtautoju, tiek su slaugytoju atrodo kaip persekiojimas. Moteris jautė, jog slaugytojas buvo labai abejingas ir vengė jos. Tokią situaciją išprovokavo mitai ir baimės, susijusios su smurtavimu. Kai kurie žmonės vis dar tiki, jog jei moteris nepalieka smurtaujančio vyro, vadinasi, jai tai patinka. Kiti teigia, jog tai kas vyksta už uždarų durų, ne mano reikalas.

Mes kaip slaugytojai turime suteikti pacientams paramos, šilumos, pripažinimo, pagarbos jų autonomijai. Mes negalime vadovautis sustabarėjusia pažiūrų sistema, mes turime ją keisti. Žvelkime į smurtą patyrusias moteris kaip į pacientus, sergančius lėtinėmis ligomis, o ne kaip į kažkokią užslėptą kažkieno paslaptį.

Požiūrio keitimas suteikia galimybę pažvelgti į pacientus kitu aspektu, kitaip įvertinti jų poelgius. Žvelgdami į pacientus kitoje šviesoje, atrasime naujų būdų spręsti jų problemoms, o tai suteiks mums naujos patirties.