Autorius: admin

Paskelbta

APIE DELFINŲ TERAPIJĄ: DELFINAI: KAS JIE? I DALIS

Doc.dr. Brigita Kreivinienė

Delfinų terapijos sk. vedėja

b.kreiviniene@muziejus.lt, (846) 46 10 10

Alfonso Mažūno fotografija
Alfonso Mažūno fotografija

 

Pastaruoju metu sulaukiame daug susidomėjimo ir klausimų apie delfinų terapiją: kaip ji vyksta, kokie tie delfinai, kam padeda, kuo jie yra saviti, įdomūs, unikalūs… Taigi, apie viską iš pradžių, tikėkimės išsamiai ir paprastai. Pirmoji dalis yra apie JUOS, kuo gyvena, kaip ilsisi, bei apie charakterio savybes.

 

Tikrasis pavadinimas: Juodosios jūros afalinos (lot. – Tursiops Truncatus Ponticus)

Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume delfinų laikoma rūšis vadinama Juodosios jūros afalinomis. Jau pats pavadinimas sako, kad tai Juodosios jūros žinduoliai, nors kartais tenka išgirsti, kokia tai didelė žuvis. Taigi, būdamas žinduoliu, mažasis delfinukas maitinasi mamos pienuku. Kitas svarbus dalykas – kaip tikri žinduoliai, o ne žuvys, jie kvėpuoja oru, todėl vis iškyla virš vandens paviršiaus jo įkvėpti, po vandeniu nekvėpavę galėtų išbūti apie 10 minučių. Vienas delfinas gali sverti net iki 350 kg, o per dieną suėda apie 12-23 kg žuvies, priklausomai nuo savo amžiaus.

 

Unikalios delfinų savybės

Kas domisi delfinų gyvenimu tikrai gali rasti ne mažai informacijos apie tai, jog delfinai yra unikalūs ir intelektualūs gyvūnai. Vien jau jų fiziologinis unikalumas mums sukelia šypsenas, nes delfino pražiota burna mums asocijuojasi su jo šypsena. Kad šie gyvūnai be galo smalsūs, tuo galima įsitikinti vien atvykus į delfinų terapijos centrą. Pamenu kaip šeima, atvykusi su mažyliu, jo buteliuką su arbata netyčia paliko prie lango, tuojau suplaukė visas būrelis besidominčių delfinų, kurie mėgino „apžiūrėti“ kas čia per daiktas. Lygiai taip pat ir dirbantys specialistai žino, kad paliktos prie baseino šlepetės ar darbo kortelė lengvai gali tapti šių gyvūnų žaisliuku, o pasičiupę tokį „žaisliuką“ niekur nebėgs, bet akivaizdžiai per nedidelį nuotolį mėtys. Neįtikėtina, kad neturėdami kuo žaisti, delfinai patys geba susikurti žaislus, pavyzdžiui, išleidžia oro burbulą ir jį laiko po vandeniu savo echolokacijos (skleidžiamų garsų pagalba) sistema, tada padalina į mažus burbuliukus ir juos „suvalgo“ arba suformuoja oro lanką ir per jį išlenda. Dėl šios unikalios savo savybės sugeba skleisti itin aukšto dažnio garsus, kurių žmogaus klausa nesugeba užfiksuoti.

Delfinų miegas trunka trumpai, apie keliasdešimt minučių per parą. Tačiau tai ne įprastas poilsis, ką esame pratę matyti – lovų delfinai neturi, tiesiog snūduriuoja vandens paviršiuje, užmerkę vieną akį apie 10-20 sek. Taip pailsina vieną savo smegenų pusrutulį, o vėliau, po aktyvesnio plaukiojimo, delfinas vėl pailsina kitą pusrutulį, – jau užmerkęs kitą akį. Viena unikaliausių šių gyvūnų savybių, apie kurią mažai kas žino – savo balsu jie gali kitam delfinui „nusiųsti“ paveikslėlį, t.y., garsu perduoti tai, ką pats mato. Žmogui tai būtų tarsi mintimis perduoti holografinį vaizdą kitam asmeniui.

Panašūs į mus ir skirtingi

Ne maža dalis žinių jau yra atskleista ir ištyrinėta apie šiuos ypatingus gyvūnus, tačiau tikrai daug kas vis dar lieka paslaptyje. Pavyzdžiui, pastaruoju metu daug diskutuojama apie tai, ar delfinai jaučia kvapą. Yra galvojama, kad delfinai ir banginiai negali užuosti kvapų, tačiau pastaruoju metu Europos delfinariumuose atlikti tyrimai užminė mįslę, kad vis tik gali būti, kad delfinai gali jausti kvapus kitu būdu, tuo labiau, kad embriono fazėje delfinukas kvapo jutimą turi. Mažasis delfinukas gali gimti su plauku ar keliais ūsais ant rostrumo (vadinamosios „nosies“ ar „snapo“), kuris/-ie neužilgo iškrenta. Ženkliai sudėtingesni tyrinėjimai vyksta, siekiant suprasti jų intelektualines savybes. Delfinai yra šiltakraujai gyvūnai, kurie vaikuojasi kartą per maždaug trejus metus. Mažylis visuomet gimsta tik vienas, jo nugaros pelekas būna prilinkęs prie nugaros, o tik gimęs privalo įkvėpti oro iškilęs į vandens paviršių. Per keletą valandų mažylio nugaros pelekas tampa stačiu kaip ir mamos, tada jam lengviau išlaikyti tiesų plaukimą. Nugaros pelekas kiekvieno delfino unikalus – tai tarsi mūsų pirštų antspaudas. Laukinėje gamtoje tyrinėjant delfinus fotografuojami šie nugaros pelekai ir taip delfinai identifikuojami. Delfinai labai intelektualūs žinduoliai, teko skaityti įdomių mokslo studijų apie tai, kaip jie geba per itin trumpą laiko tarpą išsirinkti storiausią ir didžiausią žuvį iš dviejų siūlomų, arba pasirinkti „skaniausią“ žuvį pagal individualius skonio pomėgius. Kiekvienas delfinas turi savo „vardą“, kuriuo kviečia vienas kitą unikaliu „švilpimu“. Net jei keletą metų nesimatytų vienas su kitu, susitikę tuojau atpažintų ir vienas kitą pasveikintų tuo unikaliu „švilpimu“, lyg tai būtų vakar. Delfinai naudoja verbalinę kalbą, tai būtų ne mažiau kaip 60 000 „žodžių“.

Aplinkos praturtinimas

Delfinas nuolat turi poreikį pažinti, jam būtinas aplinkos praturtinimas, psichoemocinis ir kognityvinis stimuliavimas. Žmogus yra vienas iš jo aplinką stimuliuojančių veiksnių. Šis procesas – abipusis. Dar Senovės Graikijos laikais delfino freska Knoso rūmuose nutapyta pirties pastate rodo žmonių žavėjimąsi delfinais ir poreikį tai įamžinti.

  

Tuo tarpu delfino aplinkos praturtinimas žmogaus priežiūroje yra kritinis delfino fiziologinės ir psichologinės sveikatos veiksnys. Mokslininkai daug diskutuoja apie tai, kas labiausiai praturtina delfinų aplinką. Pavyzdžiui, Perez ir kt. (2018) apžvalginė mokslinė studija aprašo, jog delfino žaidimas su žaislais priklauso nuo amžiaus, lyties ir individualių savybių, tačiau jeigu žaidime dalyvauja žmogus, delfinas žaidžia ilgiau. O taip pat, jauni delfinukai nepriklausomai nuo lyties bei suaugę patinai dažniausiai dalyvauja žaidimuose. Bandomasis Delfinų terapijos centro delfinų elgsenos modelių skaičiavimas tai irgi patvirtino – delfinai patinai labiau linkę pasiūlyti įvairesnius elgesio modelius, t.y., inicijuoja veiklą dažniau nei patelės. Minėtoje studijoje (Perez ir kt., 2018) minima, kad delfinams patinams labai patiko žaisti su povandeniniu labirintu, kai tuo tarpu patelės plaukiojo aplink tik stebėdamos ir per visą eksperimento laikotarpį nei karto juo nežaidė. Delfinų patinai per visą eksperimento laiką panaudojo net 17 skirtingų problemos sprendimo strategijų. Taip pat minima, kad tie, kuriems nepatinka tiesiogiai įsitraukti į žaidimus, gali mėgti tiesiog stebėti, ką veikia kiti. Šis atrodytų, linksmas ir kūrybingas procesas yra tikrai sudėtingas – apie 50 procentų žaislų/žaidimų/naujų objektų yra nesuprantami delfinams arba neįdomūs, todėl ir sunkiausiai sugalvota mintis gali būti padėta į stalčių. Clark ir kt. (2013) mokslinė studija skelbia, kad delfinams neužtenka žaislų, jiems reikia parinkti tinkamus iššūkius, sugalvoti problemų sprendimo žaidimus bei užimtumą. Tokių užduočių pateikimas teigiamai veikia ne tik delfino gerovę, tačiau užtikrina ir jų socialinį bendradarbiavimą – užduotis jie įveikia kartu, skatina sutelktumą.

 Emocingi gyvūnai

Delfinai yra ne tik protingi, besigrožintys savimi veidrodyje, tačiau ir kupini emocinių išgyvenimų, kaip ir mes. Mokslinės studijos (žr. Clegg ir kt., 2017) mini tokius delfinų elgsenos modelius, kurie priskiriami teigiamų emocijų išgyvenimams – švelnius prisilietimus, paglostymus, sinchronišką plaukiojimą kartu ir pan. Ne kartą jau minėta, kad delfinai individualūs, t.y., jie skiriasi ne tik savo amžiumi, tačiau ir asmeninėmis savybėmis, charakteriu. Šioje Clegg ir kt. (2017) studijoje taip pat minima, kad delfinas priima individualizuotus sprendimus, kurie nulemti ir asmeninių gyvūno savybių. Pavyzdžiui, „optimistiškiausi“ delfinai labiausiai buvo linkę į sinchronišką plaukiojimą kartu, kas sietina su socialinių ryšių palaikymu ir draugyste. Taigi, galvojant apie delfino ir žmogaus ryšį, neabejotina, kad tiek žmogui, tiek ir gyvūnui šis ryšys yra ypatingas kuriant socialinį bendrumą.

 Ir, žinoma, pabaigai norėtųsi priminti, kad mūsų Baltijos jūroje gyvena delfinas, arba tiksliau, mažasis banginukas, vadinamas juokingai – Jūros kiaulė. Šis uosto banginukas kadaise buvo dažnas uosto lankytojas, o dabar yra nykstanti rūšis, įrašyta į raudonąją knygą. Tačiau, kas žino, galbūt atvažiavus prie jūros pavyks jį kada pamatyti…

Na, o antroje dalyje kalbėsime apie tai, kaip vyksta delfinų terapija, kokie planuojami moksliniai tyrimai, kaip patekti ir kaip prisidėti prie mūsų veiklos.

 

 

Barbara C. Perez, Lindsay R. Mehrkam, Amanda R. Foltz & Nicole R. Dorey (2018) Effects of Enrichment Presentation and Other Factors on Behavioral Welfare of Pantropical Spotted Dolphin (Stenella attenuata), Journal of Applied Animal Welfare Science, 21:2, 130-140, DOI: 10.1080/10888705.2017.1383161

Isabella L.K. Clegg, Heiko G. Rödel, Fabienne Delfour (2017). Bottlenose dolphins engaging in more social affiliative behaviour judge ambiguous cues more optimistically. Behavioural Brain Research 322: 115–122.

Fay E. Clark, Samuel L. Davies, Andrew W. Madigan, Abby J. Warner, Stan A. Kuczaj II. (2013). Cognitive Enrichment for Bottlenose Dolphins (Tursiops truncatus): Evaluation of a Novel Underwater Maze Device. Zoo Biology 32: 608–619.

Paskelbta

Vėlyvosios vėžio gydymo komplikacijos

Vis daugiau žmonių džiaugiasi gavę dovanų antrąjį gyvenimą po sėkmingo vėžio gydymo, tačiau apie šio gydymo sukeltas vėlyvąsias komplikacijas kalbama labai mažai arba visai nieko. Manoma, jog tai nutinka dėl medicinos priežiūros specialistų žinių stokos arba nenorima apsunkinti ir taip nelengvo paciento gyvenimo situacijos.

Pašaliniai gydymo reiškiniai

Chemoterapija, švitinimas (radioterapija)  bei chirurginis gydymas – tai pagrindiniai vėžio gydymo elementai, kurie dažnai kartu kombinuojami. Vėlyvosioms vėžio gydymo komplikacijomis priskiriamos tos komplikacijos, kurios atsiranda gydymo metu ir tęsiasi tam tikrą laiką arba tos,  kurios atsiranda praėjus metams ir vėliau po gydymo.

Vėlyvosios vėžio gydymo komplikacijos neturėtų būti painiojamos su trumpo ar praeinančio poveikio ūmiais pašaliniais šio gydymo reiškiniais.

Iššūkiai tyrėjams

Mokslininkai, tyrinėjantys vėlyvąsias vėžio gydymo komplikacijas, dažnai susiduria su iššūkiais – antrinis vėžys arba širdies ir kraujagyslių ligos, atsiranda praėjus daugybei metų po vėžio gydymo. Sunku išsiaiškinti, ar vėžį nugalėję žmonės buvo paveikti kitų gyvenimo veiksnių ar tai vėlyvųjų vėžio gydymo komplikacijų pasireiškimas.

Vėlyvąsias komplikacijas, kurias matome šiandien pasireiškia tiems pacientams, kurie buvo gydomi nuo vėžio prieš daugybę metų bei jiems buvo taikomi senieji gydymo metodai. Manoma, jog šiandieninio vėžio gydymo vėlyvosios komplikacijos bus matomos po 10-30 metų.

Lėtinis nuovargis, seksualinės problemos, širdies ir kraujagyslių ligos – ypač dažnos vėlyvosios vėžio gydymo komplikacijos, o ypač vyresniame amžiuje. Pagal statistiką, didžiausias vėžio paplitimas Lietuvoje fiksuojamas 55 – 74 metų amžiaus grupėse, tad svarbu nustatyti, ar tos pačios ligos būdingos tame pačiame amžiaus tarpsnyje tarp vėžio diagnozės neturėjusių žmonių.

Antrinis vėžys

Daliai žmonių, išgyvenusių vėžį, yra didelė rizika susirgti antriniu vėžiu. Tai gali pasireikšti kaip vėlyvoji pirminio vėžio gydymo komplikacija ir/ar nulemta paveldimumo. Tiek radioterapija, tiek chemoterapija gali iššaukti „naują“ vėžį.

Praėjus 10-30 metų po radioterapinio gydymo visada išlieka grėsmė piktybinio auglio atsiradimui toje vietoje, kurioje buvo švitinama. Rizika tiesiogiai priklauso nuo gautos švitinamos spindulių dozės – kuo didesnė dozė naudota, tuo didesnė rizika antriniam vėžiui. Tipiškas pavyzdys – antrinis krūties vėžys, atsiradęs po radioterapinio gydymo švitinant mediastinumą dėl Hodžkino limfomos.

Chemoterapinis gydymas didina riziką susirgti leukemija, naujų piktybinių auglių atsiradimui.

Tokia radioterapinio ir chemoterapinio gydymo bei antrinio vėžio sąsaja, skatina mokslininkus ieškoti kiek įmanoma mažesnių, tačiau efektyvių gydomųjų dozių, galinčių nugalėti vėžį.

Širdies ir kraujagyslių ligos

Švitinimas į mediastinumo sritį iš dalies arba visiškai yra nukreiptas į širdį. Tai gali pakenkti širdžiai, širdies vožtuvams bei širdies kraujagyslėms. Po tokio gydymo didėja rizika susirgti širdies infarktu, krūtinės angina, širdies nepakankamumu, galimi širdies vožtuvų pakenkimai.

Chemoterapijoje naudojami antraciklinai, gali būti kenksmingi širdžiai bei sąlygoti miokardo pažeidimą bei širdies nepakankamumą. Pakenkimo dydis tiesiogiai priklauso nuo naudojamos dozės. Naujesnės kartos vaistai, kaip pvz Herceptin (trastuzumabas), naudojami krūties vėžio gydymui, taip pat gali pabloginti širdies funkciją, tačiau spėjama, jog šie pakenkimai yra grįžtami.

Širdies ir kraujagyslių ligas gali sąlygoti ir vėžio gydymo pasakoje atsiradęs metabolinis sindromas. Šiam sindromui būdingas viršsvoris, hipertonija, padidėjęs  gliukozės ir lipidų kiekis kraujyje. Tai ypač būdinga žmonėms, kurie buvo gydomi nuo sėklidžių ar kiaušidžių vėžio.

Lytinių liaukų disfunkcija ir nevaisingumas

Dėl vėlyvųjų vėžio gydymo komplikacijų gali sutrikti normali kiaušidžių ar sėklidžių funkcija, o tai gali  sąlygoti  nevaisingumą.

Tiek chirurginis gydymas, tiek radioterapinis gydymas, o taip pat chemoterapija gali sukelti pirminį arba antrinį hormoninį sutrikimą sėklidėse ar kiaušidėse. Tai priklauso nuo to, kiek vėžys buvo apėmęs audinio bei kokio lygio intervencija buvo taikyta. Vyrams visiška lytinių liaukų disfunkcija pasitaiko rečiau, moterims ši vėlyvoji komplikacija dažnesnė.

Šiuo metu plačiai naudojamas spermos šaldymas, kuris suteikia galimybę ateityje turėti savų vaikų, prieš pradedant vėžio gydymą.  Lytinei funkcijai atkurti gali būti naudojamas pakaitinis hormoninis gydymas, tačiau šis metodas visiškai netinka žmonėms, išgyvenusiems prostatos ar krūties vėžį.

Periferinė neuropatija

20 – 30 proc. pacientų, gydytų chemoterapiniais vaistais, tokiais kaip cisplatinu, vinca alkaloidais ir taxanu pasireiškė periferinės nervų ligos (neuropatijos). Kai kuriems neuropatija  apsiriboja pėdos ir/ar pirštų galiukų tirpimu, tačiau kitus kamuoja stiprūs kojų skausmai, sutrikdantys naktinį miegą.

Vaistas cisplatinas taip pat kenkia klausai – gali atsirasti ūžimas ausyse, sunkiau atpažįstami aukšti tonai.

Osteoporozė

Osteoporozė kaip vėžio gydymo komplikacija dažnai yra susijusi su kita komplikacija – lytinių hormonų sutrikimu. Tai ypač dažnai nutinka pacientams, kurie buvo gydyti nuo prostatos ar krūties vėžio. Osteoporozė gali būti suvaldyta vitaminu D, kalcio preparatais, vaistais nuo osteoporozės, o  taip pat labai svarbu fizinis aktyvumas, sveika mityba, žalingų įpročių atsisakymas.

Nuovargis

Nuovargis – tai būsena, kai žmogus nuolat jaučiasi pavargęs, išsekęs, neturintis energijos, kurios nepadidėję net pailsėjus, dažnai lydi atminties ir koncentracijos sutrikimai. Nuovargis, užsitęsęs šešis mėnesius ir ilgiau, vadinamas lėtiniu.

Pasaulyje fiksuojama, jog apie 12 proc. žmonių kenčia nuo lėtinio nuovargio. Tarp vėžį išgyvenusių žmonių, kankinamų  nuovargio, skaičiai yra žymiai didesni. Tarp moterų, išgyvenusių krūties vėžį, pacientų po limfomos, vyrų, po prostatos vėžio, kurie buvo gydyti spinduliniu ir/ar hormoninius gydymu, šie skaičiai vyruoja nuo 15 iki 35 proc. Tai vienas dažniausių vėlyvųjų vėžio gydymo komplikacijų.

Nuovargio gydymui visada reikalingas išsamus paciento ištyrimas, nes jo priežastys gali būti tiek somatinės, tiek psichinės. Geriausi efektai pasiekiami taikant kompleksinę terapiją, kuri susideda iš fizinės treniruotės, kognityvinės terapijos bei streso valdymo. Ne mažiau svarbu, kad pacientas gautų visą reikalingą informaciją apie lėtinį nuovargį.

Seksualinės problemos

Seksualines problemas, kaip ir nuovargį, gali sukelti tiek somatiniai, tiek psichiniai komponentai. Vėžį išgyvenusiems žmonėms yra svarbu sugrįžti į tą patį seksualinio gyvenimo lygį, kuriame jie buvo prieš gydymą.

Skausmas, nuovargis, depresija, nerimas, lytinio potraukio sumažėjimas neigiamai paveikia seksualinį gyvenimą. Jei gydymo metu pažeidžiami lyties organai arba jų nervai, kraujotaka, tuomet mažėja ir seksualinės galimybės. Ši situacija ypač dažna  po prostatos vėžio, ginekologinių vėžių ar moterims po krūties vėžio.

Pasitaiko, jog po gydymo, žmonės tiesiog sumažina savo seksualinius lūkesčius, tad sumažėjusi seksualinė funkcija, neišgyvenama kaip problema.

Lėtinis skausmas

Po vėžio  gydymo dažnai būdingi funkciniai sutrikimai, randų formavimasis, limfoedema, o tai gali išprovokuoti lėtinius skausmus. Šie negalavimai glaudžiai susiję su depresija ir miego sutrikimais. Adekvatus skausmo malšinimas yra ypač svarbus vėžį išgyvenusiems pacientams.

Baimė

Baimė – tai reakcija į pavojų, kuri yra visiškai natūrali, išgirdus vėžio diagnozę, nes tai susiję su gyvenimo kokybės pasikeitimu bei galima mirtimi. Vėžį išgyvenę pacientai žymiai dažniau kenčia nuo panikos priepuolių, generalizuoto nerimo, įvairių baimių.

Baimė atkristi – tai specifinė, vėžį išgyvenusių pacientų problema. Pacientai, sirgę vėžiu ir pasveikę, nepaisant gerų prognozių, vistiek jaučia didelę baimę susirgti pakartotinai ar kad vėžys gali išplisti.

Depresija

Depresija – tai reakcija, pasireiškianti dėl numanomos ar tikros netekties (praradimo). Vėžį išgyvenę pacientai dažnai susiduria su tam tikros funkcijos praradimu, energijos kritimu bei pablogėjusia sveikata. Pastebėta, jog depresijos paplitimas tarp vėžį išgyvenusiųjų ir neturinčių šios diagnozės žmonių, skaičiai mažai skiriasi. Rizika, susirgti depresija, lygiai tokia pati aukšta tiek vėžį išgyvenusiems pacientams, tiek jų sutuoktiniams ar partneriams.

Miego sutrikimai

Sunku užmigti, anksti prabundama,  prasta miego kokybė – dažniausi nusiskundimai tarp vėžį išgyvenusių pacientų, būdingi 3 iš 10 pacientų. Tai glaudžiai susiję su depresija, baime, skausmu ir vazomotoriniais simptomais, tokiais kaip karščio pylimas. Šios problemos turėtų būti diagnozuojamos ir gydomos, tačiau vaistų, padedančių užmigti, nerekomenduojama naudoti ilgą laiką.

Kognityvinės problemos

Vėžį išgyvenę pacientai dažnai skundžiasi dėmesio, koncentracijos, atminties sumažėjimu, jiems sunkiau spręsti įvairias užduotis. Tai ypač būdinga po chemoterapinio gydymo. Laimei, didžiąjai daliai šie simptomai išnyksta po metų, tačiau 15 proc. pacientų šios problemos išlieka ilgą laiką.

Sveikatos priežiūros personalui svarbu žinoti, jog neuropsichologiniai testai ne visada teisingai atspindi vėžį išgyvenusių pacientų kognityvinius sugebėjimus. Įvairios kognityvinės treniruotės galėtų ženkliai pagelbėti šiems žmonėms.

Asmenybės pasikeitimas

Vėžį išgyvenusiems žmonėms gali atsirasti neurotizmas, kuris pasireiškia baime, nerimu, liūdesiu, pykčiu, kaltės jausmu, susierzinimu, vienišumu, susirūpinimu, arogancija, nepasitenkinimu, priešiškumu ir nepasitikėjimu savimi. Neurotizmas plačiai paplitęs ir tarp bendros žmonių populiacijos, tačiau tarp vėžį išgyvenusių žmonių, neurotizmas gali būti dar stipriau išreikštas.

Svarbu, kad sveikatos specialistai, gebėtų atpažinti žmones su aukštu neurotizmo laipsniu ir skirtų pakankamai laiko ir dėmesio atsakyti į visus jiems rūpimus klausimus. Laikas ir dėmesys šiems žmonėms gali labai pagelbėti.

Sumažėjęs darbingumo lygis

Žmogaus darbingumo lygis priklauso nuo fizinių, psichinių ir socialinių komponentų, kurie gali būti pažeisti vėlyvųjų komplikacijų, tokių kaip nuovargis, socialinė baimė, matomi randai, ryjimo sutrikimai ir kt.

Daugumai vėžį išgyvenusiųjų reikalingas ilgas nedarbingumo laikotarpis, dalis žmonių visiškai iškrinta iš darbo rinkos. Tokiems žmonėms gali prireikti tiek psichologo, tiek socialinio darbuotojo pagalbos.

Sprendimo būdai

Tai pagrindinės vėlyvosios vėžio gydymo komplikacijos, tačiau jos gali pasireikšti ir kitokiu būdu, galimos įvairios jų kombinacijos.

Pacientams, kurie buvo gydyti nuo vėžio ir pasveikę, labai svarbi reguliari skriningo programa. Pavyzdžiui, reguliari mamografija moterims, kurios buvo švitinamos gydant Hodžkino limfomą.

Kita priemonė – sveiko gyvenimo būdo pasirinkimas. Tai subalansuota mityba, rūkymo atsisakymas, reguliarus judėjimas, svorio sureguliavimas, mažesnis alkoholio vartojimas. Gyvenimo būdui pakeisti reikalinga ypač stipri motyvacija ir artimų žmonių palaikymas.

Trečia priemonė – laiku pastebėti ir gydyti vėlyvąsias komplikacijas – širdies ir kraujagyslių ligas, hormoninius pakitimus, baimę, depresiją, lėtinį nuovargį ir seksualines problemas.

Pabaigai

Laimei, vis daugiau žmonių po vėžio diagnozės ir pritaikyto gydymo išgyvena ilgiau nei anksčiau. Deja, kartais šis prailgintas gyvenimas sukelia daug fizinių ir psichologinių kančių, kurios paveikia gyvenimo kokybę bei darbingumo lygį.

Slaugytojai bei kitas sveikatos priežiūros personalas, dirbantis su vėžiu sergančiais pacientais, turėtų išmanyti vėlyvąsias vėžio gydymo komplikacijas, mokėti jas atpažinti, pasiūlyti sprendimo būdus, suteikti reikalingą informaciją pacientui.

Straipsnis parengtas pagal „Seneffekter etter kreftbehandling“ S.L.Hess, A.A.Dahl, C.E.Kiserud, Sykepleien #etter kreften, 2018

 

 

 

Paskelbta

Meilė: moterys ir vyrai myli skirtingai?

Meilė, meilė, meilė

Mokslininkai daugelį metų analizuoja sociologinius, psichoemocinius, neurologinius, lingvistinius ir kitus meilės aspektus bei mėgina įminti lyčių, kultūrų, amžiaus skirtingumus. Kaip ten bebūtų, vienas daugiausia nuveikusių šioje srityje, vadinamųjų „meilės“ mokslininkų yra laikomas Isaokas Maiklas Zikas Rubinas (angl. – Isaac Michael Zick Rubin, g. 1944). Šis amerikiečių socialinis psichologas ne tik daug pasitarnavo tyrinėdamas meilės fenomeną, bet ir sukūrė pirmąją meilės skalę. Pasirodo JĄ galima pamatuoti ir atskirti nuo simpatijos ar patikimo. Šioje skalėje trys esminiai komponentai:

  1.  intymumas
  2. aistra
  3. sprendimas/įsipareigojimas.

Intymumu laikomas ne tik artimumas, bet ir laimės jutimas būnant su partneriu, supratimas, dalijimasis jausmais, emocinė parama, vertinimas vienas kito ir pan.

Aistrą šis mokslininkas apibrėžia kaip romantiką, fizinę trauką, seksualinį elgesį, o taip pat ir savęs aktualizavimą santykiuose.

Įsipareigojimas mokslininko nuomone yra suvokiamas kaip ilgalaikiai (meilė) ir trumpalaikiai santykiai (patikimas) bei sprendimai, kurie priimami ryšium su tuo. Taigi, trys komponentai sąveikaudami sudaro meilės turinį. Kaip ten bebūtų, Rubinas dar 1970-aisiais meilę apibūdino kaip „neabejotinai giliausią ir reikšmingiausią sentimentą“.

Moterys ir vyrai: esminiai skirtumai bendravime

Iš esmės galima teigti, jog moterys ir vyrai priklauso skirtingoms bendravimo subkultūroms. Pavyzdžiui, ar pastebėjote, kad moterys klausiamąją formą dažniau naudoja siekdamos palaikyti pokalbį, kai tuo tarpu vyrai tokią formą laiko reikalavimu pateikti informaciją. Arba tai, kad moterys dažniau linkusios sekti pokalbį ir reflektuoti / reaguoti į partnerio žodžius, tuo tarpu vyrai tuo nesivadovauja, jie gali ir ignoruoti tam tikrus pasakymus, nutraukti ar pakeisti pokalbio temą. Tokioje situacijoje moterys tai traktuos kaip tam tikrą agresijos formą, o vyrai – kaip normalią bendravimo formą. Na, o turbūt, puikiausiai žinomi moterų ir vyrų bendravimo skirtingumai siejami su moterų polinkiu dalintis jausmais, paslaptimis, kai vyrai tokių temų vengia. Moterys mėgsta aptarinėti tarpusavyje problemas, joms reikia jas „iškalbėti“, tuo tarpu vyrai kalba apie tai, kas reikalauja sprendimų, vietoje ilgų analizių jie renkasi trumpesnius pokalbius ir praktinius sprendinius

„Aš tave myliu“: moterų ir vyrų skirtumai

Įrodyta, jog nepaisant kultūrinių skirtumų lemtingus žodžius „aš tave myliu“ dažniau poroje kartoja moterys. Tai siejama su keletu veiksnių, pirmiausia, visuomenė tikisi, jog moterys iš esmės yra ekspresyvesnės. Antra, moterys jaučia neurologinį pranašumą išgyvendamos emocijas bei kito emocijas perima greičiau. Dėl šios priežasties moterys linkusios labiau savimi pasitikėti, išreikšdamos patikimą, simpatiją bei meilę priešingai lyčiai. Tuo tarpu vyrai priešingai, labiau linkę į neekspresyvumą bei emocinį uždarumą. Tuo tarpu, kas pirmasis – vyras ar moteris – dažniau prisipažįsta meilėje? Autorių Harrison ir Shortal (2011) mokslinė analizė atskleidė, jog vis tik vyrai dažniau pirmieji ištaria šiuos lemtingus žodžius „aš tave myliu“. Neįtikėtinai stulbinamas Takerio ir kt. (1991) mokslinis tyrimas atskleidė, jog moterys pirmąjį partnerio prisipažinimą meilėje įvardijo tarp top 10 romantiškiausių veiksmų, tuo tarpu vyrų atsakymuose šios frazės nebuvo. Galvojama, kad dar skirtingumą lemia evoliucinės – istorinės lyčių skirtingumų šaknys. Juk „aš tave myliu“ reiškia įsipareigojimą. Moterys jaučiasi laimingos kurdamos romantiškus santykius, o vyrai linkę pasakyti tai, ko moterys nori.

Meilė ir stereotipai

Mokslininkės Harrison ir Shortal tyrinėdamos meilės fenomeną teigia, kad stereotipiškai visuomenėje galvojama, kad moterys yra ženkliai romantiškesnės nei vyrai. Tačiau (!!!) dar 1968 metais atliktoje Knox ir kt. mokslinėje studijoje nustatyta, kad vyrai turi žymiai daugiau romantiškų pažiūrų nei moterys. Dar daugiau, tolesni moksliniai tyrinėjimai parodė, kad vyrai greičiau įsimyli, kaip ir berniukai, kurie paauglystėje savo amžiumi vidutiniškai anksčiau įsimyli pirmą kartą nei mergaitės. Didžiulė mokslinė studija (žr. Schmitt, ir kt., 2003) trukusi ne vienerius metus, apklausiant daugiau nei 17 000 tyrimo dalyvių iš 62 kultūrinių regionų atskleidė, jog nepaisant kultūrinių skirtingumų, egzistuoja ir „beveik universalių“ vyrų ir moterų bendravimo aspektų.

Meilės svarba

Žmogus yra socialus, mums reikia santykių ir buvimo su kitais. Artimo žmogaus turėjimas bei pozityvių santykių palaikymas daro mus laimingais. Vienišumas sukelia depresyvumą. Tuo tarpu sėkmingų santykių puoselėjimas yra sveika mūsų sveikatai, tai duoda jėgų ir stiprybės išgyventi sudėtingus gyvenimo laikotarpius. Įsimylėjimas sukelia didžiulę euforiją, kuri prilyginama narkotikų poveikiui. Apsikabinimai ir mylavimaisi išskiria vadinamąjį „meilės ir prieraišumo hormoną“ – oksitociną, jis svarbus mūsų socialinių ryšių palaikymui. Net žiūrėjimas į mylimo žmogaus nuotrauką skatina šio hormono išsiskyrimą.

Na, ir pabaigai… įrodyta, kad meilė ir apsikabinimai gali sumažinti patiriamą skausmą. Tiesa, apsikabinus teks būti apie… 4 valandas. Taigi, mylėkite ir vertinkite vienas kitą, o kai baigsite skaityti šį straipsnį – eikite ir apsikabinkite savo mylimą žmogų, nes tai abipusiai sveika!

Parengta pagal:

Aaron T. Beck, M.D. Love is never enough. HarperPerennial, HarperCollinsPublishers 1989. ISBN 0-06-091604.

Marissa A. Harrison & Jennifer C. Shortall (2011): Women and Men in Love: Who Really Feels It and Says It First?, The Journal of Social Psychology, 151:6,727-736, To link to this article: http://dx.doi.org/10.1080/00224545.2010.522626

Sternberg, R.J. 1997. Construct validation of a triangular love scale. European Journal of Social Psychology. Vol. 27: 313-335.

David P. Schmitt ir kt. (2003). Are men universally more dismissing than women? Gender differences in romantic attachment across 62 cultural regionsPersonal Relationships, 10 (2003), 307–331. Printed in the United States of America. Copyright # 2003 ISSPR. 1350-4126/02

https://www.thoughtsonlifeandlove.com/why-love-is-important/

https://www.boredpanda.com/love-facts-list/?utm_source=search.yahooHYPERLINK „https://www.boredpanda.com/love-facts-list

Paskelbta

Apie vaikų sėdėjimą W forma

 

Galima išgirsti daug nuomonių, apie vaikų sėdėjimą vadinamąja W forma. Anot specialistų, ne visada reikėtų nerimauti dėl šios vaikų sėdėjimo pozos. Paprastai toks sėdėjimas būdingas 4-6 metų amžiaus vaikams ir tai  natūraliai atliepia jų anatominį poreikį įsitaisyti kaip įmanoma patogiau. Visgi, kada reikėtų sunerimti ir kaip šią sėdėjimo pozą taisyti, kalbamės su Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto docente, daktare Brigita Kreiviniene.

Kas yra sėdėjimas W forma?

Sėdėjimą vadinamąja W forma dažniausiai pastebime, kai vaikas užsiima savo mėgstama veikla labai patogiai įsitaisęs. Ši pozicija atrodo taip: keliai išlenkti į šonus, pėdutės išriestos į šonus ir užpakaliukas ilsisi ant žemės. Jeigu tėveliai pažiūrėtų į žaidžiantį vaiką ant žemės, tai sėdint tokioje pozicijoje ir matoma ta „W“ raidė sudėliota iš vaiko kojyčių.

Kodėl vaikai sėdi W forma?

Pirmiausia, anatomiškai vaikui augant, sėdėjimas „W“ forma yra labai patogi amžiaus tarpsnio kūno pozicija. Ypač dažnai šią pozą galime išvysti darželyje stebint 4-6 metų amžiaus, žaidžiančius ant žemės vaikus (kartais pasitaiko ir anksčiau). Tokiame amžiaus tarpsnyje yra lengviau kontroliuoti savo galvos ir liemens poziciją, griebti daiktus, o ant žemės užimamas didesnis plotas suteikia vaikui stabilumo. Vėlesniame amžiaus tarpsnyje, vaikas natūraliai tokią sėdėjimo poziciją turėtų keisti, juk ir suaugę nebesėdime šioje pozicijoje. Visgi, jei pastebime, kad vaikas ir vėliau nei šešerių, renkasi tokią sėdėjimo pozą, ją būtina taisyti. Praktikoje aš tai vadinu „poilsio sėdėjimu“. Kitos vaikų sėdėjimo pozicijos verčia sąnarius ir raumenis dirbti, o W formos sedėjimo metu raumenys ir sąnariai „tinginiauja“. Ilgainiui toks sėdėjimas gali įtakoti ydingą vaikų vaikščiojimo bei bėgiojimo biomechaniką.

Kuo ši sėdėjimo pozicija yra netinkama?

Vaikas renkasi šią sėdėjimo poziciją, kadangi ji neduoda jokios apkrovos sąnariams ir raumenims. Atrodytų, nieko tokio. Tačiau dėl vaiko įpročio ilgai sėdėti tokioje pozicijoje pradedamos pastebėti pusiausvyros ir koordinacijos problemos. Taip pat dažniau ši sėdėjimo poza būdinga vaikams su pažemintu raumenų tonusu, sensoriniais poreikiais, smulkiosios ir stambiosios motorikos vystymosi iššūkiais. Sėdėdamas tokioje pozicijoje vaikas pasikliauna tik apatinėmis galūnėmis, leisdamas dubens sričiai ir raumenims ilsėtis. Ilgai sėdint tokioje padėtyje kenčia ir liemens kontrolės judesiai, kurie susiję su stambiosios motorikos vystymusi. Paprastai užsiimdamas žaidimu, vaikas turėtų „dirbti“ ir su savo sensorika, t.y., nesąmoningai perkėlinėti savo svorio centrą, balansuoti dubeniu į šonus, mažindamas bei didindamas raumenų ir sąnarių apkrovą. Praktikoje dažnai pastebiu, jog šią sedėjimo poziciją „pamėgę“ tie vaikai, kurie dažniau susiduria su sensorikos problemomis. Šis sėdėjimas taip pat gali susilpninti svarbią  abiejų rankų ar rankų-akių sujungimo funkciją. Praktikoje tai susiję su funkcijomis, kurių atlikimui reikia abiejų rankų – stiklainio atsukimas, sagų segimas, rišimas, klijavimas aukštai ir kt. Esant šioms problemoms galima pastebėti, kad pavyzdžiui, sėdint nestabilioje pozicijoje (paaukštinta kėdė ar kėdė be stabilaus atlošo, ar be atramos kojomis į žemę) vaikui sunku piešti ant nepritvirtinto lapo. Taip nutinka dėl silpnos liemens kontrolės,  todėl viena ranka piešiant, o kita – prilaikant popieriaus lapą, vaikas jaučiasi labai nestabiliai dėl prastos posturalinės, o ypač – liemens kontrolės.

Kada reikėtų sunerimti?

Jeigu jūsų vaikas tik kartais sėdi šioje pozicijoje, tikrai jaudintis nereikia. Sunerimti reikėtų, jeigu pastebima daugiau, su šia sėdėjimo poza susijusių simptomų –  pasikeitusi ar ydinga eisena (kojyčių krypimas į vidų, šlubčiojimas, apsunkinta eisena ir kt.), žemesnis raumenų tonusas ar prasta posturalinė kontrolė (netvirtas sėdėjimas kėdėje, nerangus vaikščiojimas), nestabilus sėdėjimas bet kurioje kitoje padėtyje, išskyrus vadinamąją W pozicija, prasta koordinacija, sunkumai, susiję su stambiosios motorikos užduotimis (atsukti, atidaryti dėžutę, užsisegti batų lipukus, užtraukti striukę ir kt.).

Tinkamomis sėdėjimo pozicijomis yra laikomos tos, kurios „įdarbina“ mūsų sąnarius, raumenis bei vysto sensorinius pojūčius. Tai sėdėjimas „turkiška“ poza, šoninis sėdėjimas sulenktomis kojomis, ištiestomis plačiai kojomis, sedėjimas žemoje kėdutėje ir pan.

Papildoma naudota medžiaga:

Lemonlimeadventures.com

Today.com

Childplaytherapycenter.com

Specialkidstn.com

Paskelbta

Gruodžio mėnesio atradimai ir malonumai

Visai neseniai perskaičiau, jog metams bėgant dovanų norų sąrašas vis trumpėja, o labiausiai imame norėti to, kas už pinigus nenuperkama. Tegu šios Kalėdos atneša tai, kas iš tiesų brangu ir tikra, kas pripildo mūsų širdis tikro džiaugsmo ir uždega akis laime.

Susitikite su seniai matytu draugu, pasidovanokite ilgą, be skubėjimo pasivaikščiojimą gamtoje, pažiūrėkite gerą filmą, perskaitykite knygą, kuri jūsų jau seniai laukė, išgerkite puodelį kvapnios kavos ar arbatos, užsirašykite naujųjų metų svajones ir tikslus. Žemiau dalinuosi šio mėnesio savo atradimais, gal kam pravers ar ką įkvėps.

  1. Elenos Ferrantes knygos populiarios visame pasaulyje, o šiais metais pasirodė naujas amerikiečių ir italų bendras projektas – televizijos serialas „Mano nuostabioji draugė“. Pirmajame sezone išvysime iš knygų pažįstamas dvi drauges – Eleną ir Lilą vargingame 1950 metų Neapolio kvartale. Vėliau seka dar trys sezonai apie ypatingą moterų draugystę, trunkančią virš 60 metų su visais savo džiaugsmais ir skausmais. Kiekviena serija – nuostabus, jaudinantis reginys, labai rekomenduoju.

2. Čarlzo Dickenso „Kalėdų giesmė“ – tikroji klasika. Įvairiose pasaulio šalyse prieškalėdiniu laikotarpiu pagal šį kūrinį statomos pjesės, o kūrinio veikėjus skolinasi filmų kūrėjai. „Kalėdų giesmė“ nepraranda savo aktualumo ir populiarumo net ir po šitiek metų. Jei dar neskaitėte, būtinai perskaitykite, patiks ir jums, ir didesniems vaikams. Nerandate popierinės knygos, tuomet skaitykite internete. Pvz.: knygos.net ir kt.

3. Smegenys – mažiausiai ištyrinėtas žmogaus organas, todėl tikras džiaugsmas paklausyti lietuvės neuromokslininkės Urtės Neniškytės paskaitos apie smegenis ir tai, kas šiuo metu nauja atrasta šioje srityje. Paskaitą rasite čia.

4. Paspaudus šaltukui taip malonu rankose laikyti  šilto gėrimo puodelį. Dievinu arbatas,  o šiuo metu ypač pamėgau Pukka late arbatą su ciberžole.  Tai taip vadinamas auksinio pieno gėrimas, apie kurio teikiamą nauda ypač daug prikalbėta. Arbatos miltelius tereikia sumaišyti su pašildytu mėgstamu pienu, smagiai išmaišyti ir pasaldinti medumi. Ypač skanu su avižų pienu, nes maišomas jis putoja.  Jei tokio mišinio nerandate pirkti, tuomet pasidarykite patys, receptas čia.

5. Kas yra laimė? M. Heideggeris teigė, jog laimė – tai trumpa stotelė tarp „per mažai“ ir „per daug“. Tad tegu tų stotelių būna kuo daugiau.

 

Ramaus buvimo su savimi ir savais…

Paskelbta

Ikimokyklinio amžiaus vaikų saugių judesių atlikimo pagrindai

Straipsnį parengė leidinio „Ikimokyklinio amžiaus vaikų fizinis raštingumas“ autorės Daiva Mockevičienė ir Inga Šimkutė

Parenkant pratimus ikimokyklinio amžiaus vaikams, būtina žinoti:

  • Ar jie padeda įgyvendinti siekiamus tikslus?
  • Ar vaikai gali juos atlikti saugiai?
  • Ar jie atitinka vaiko fizinį ir motorinį išsivystymą?

Kas žinoma apie fizinius pratimus?

ŽINOMA, kad fiziniai pratimai yra naudingi.

Kas dažnai pamirštama apie fizinius pratimus?

PAMIRŠTAMA, kad netaisyklingai atliekami judesiai gali sukelti sveikatos problemų.

Nesaugiai atliekami pratimai gali sukelti traumas, kurios gali pakenkti vaiko sveikatai.

Negalima visų pratimų kategoriškai skirstyti į draudžiamus ar leidžiamus ‒ tai dažnai priklauso nuo to, kas, kada ir kaip juos atlieka. Galima pakenkti sveikatai, jeigu visas pratimas ar kai kurie jo elementai atliekami netaisyklingai. Tas pats judesys gali būti ir visiškai saugus, ir žalingas, tai priklauso:

  • nuo vaiko amžiaus: judesių, kuriuos laisvai atlieka 5‒7 metų vaikai, kokybiškai negali atlikti 3 metų vaikas;
  • sportininkui tam tikras atitinkamos sporto šakos pratimas gali būti saugus, o vaikui arba nesportuojančiam žmogui ‒ jau rizikingas;
  • tas pats pratimas, atliekamas vienoje užsiėmimo dalyje, gali nesukelti jokių problemų, o kitoje ‒ būti pavojingas.

Pratimų saugumas turėtų būti vertinamas pagal žmogaus anatomijos, fiziologijos, kineziologijos ir biomechanikos dėsnius.

Pratimas netinkamas vaikui, jei jis neįstengia atlikti kokybiškai. Kas yra judesio kokybė?

Judesio kokybė ‒ tikslūs ir techniškai atliekami judesiai.

Parenkant pratimus ikimokyklinio amžiaus vaikų užsiėmimams, reikia atidžiai išanalizuoti, ar jie:

  • saugūs;
  • veiksmingi;
  • atitinka vaikų parengtumą;
  • atitinka vaiko amžiaus galimybes.

Nuodugniau patyrinėjus kai kuriuos pratimus, kuriuos mėgstama atlikti, pastebimas trauminis poveikis organizmui. Reguliariai atliekant tokius pratimus, po kelerių metų išryškėja pasekmės. Šiuos pratimus galima vadinti rizikingais pratimais, nes nuolat juos atliekant žalojama žmogaus sveikata. Kad pratimo judesiai nedarytų žalos, reikia vadovautis šiais principais:

  • Nepertemti kelio raiščių (1 pav.). Atliekant visiškus atsitūpimus pertempiami kelio raiščiai ir apatinių galūnių raumenys, o atliekant pritūpimus (90 laipsnių kampas kelio ir klubo sąnariuose) įsitempia visi apatinių galūnių ir liemens raumenys.
  • Pritupiant nesukti kelių į vidų.

1 pav.

  • Netempti jau ir taip ilgų (silpnų) raumenų, netrumpinti jau ir taip trumpų (stiprių) raumenų (2 pav.). Pvz., gimnastikos pratimas „Tiltelis“ ir pan.

  • Vengti per didelės amplitudės judesių, dėl kurių pertempiami sąnariai, raiščiai (3 pav).

  • Vengti staigių spyruoklinių (balistinių) judesių darant tempimo pratimus (4 pav.). Greiti spyruokliniai judesiai pasaulinėje literatūroje vadinami „asilo mostais“. Atliekant tempimo pratimus reikia mokyti vaikus užfiksuoti judesį.

  • Atliekant pratimą nesulaikyti kvėpavimo.
  • Vengti judesių, kuriuos atliekant itin stipriai spaudžiami tarpslanksteliniai diskai (5 pav.). Pavyzdžiui, tuo pačiu metu atsilošti ir sukti liemenį, sukti liemenį ir galvą ratu, staiga atlošti galvą, gulint ant nugaros kelti abi ištiestas kojas arba atsirėmus klūpint, stovint ar gulint ant pilvo atsilenkiant moti atgal koja.

 

  • Vengti judesių, kuriuos atliekant galima sutrenkti sąnarius. Labai svarbu taisyklingai spyruokliuoti atliekant šuoliukus, pašokus į viršų nusileisti ant priekinės pėdos dalies; atlikę prisitraukimus prie skersinio vaikai turėtų ne nušokti, o užlipę ant kėdės nulipti.
  • Atliekant pratimą ugdyti taisyklingą laikyseną. Stengtis neišryškinti laikysenos trūkumų: palenktos pirmyn galvos, išpūsto pilvo, apvalios nugaros, išlinkio per juosmenį, pasuktų į vidų šlaunų ir pėdų; daugelis žmonių turi daryti papildomus krūtinės, priekinės, užpakalinės ir vidinės šlaunies pusių, blauzdos ir juosmeninės nugaros dalies raumenų tempimo pratimus; dažniau stiprinti pilvo preso, pečių lanko, viršutinės nugaros dalies ir tarp menčių esančius raumenis, išorinės šlaunies dalies raumenis.
  • Labai atsargiai naudotis kitų žmonių pagalba, įrankiais, priemonėmis (6 ).

Parenkant pratimus ikimokyklinio amžiaus vaikams būtina atsižvelgti:

  • Pratimai turi būti priderinti prie vaiko galimybių ir gebėjimų.
  • Pratimai turi būti ne per sunkūs ir ne pernelyg sudėtingi.
  • Pratimai turi atitikti vaiko fizinio bei psichinio išsivystymo lygį, tačiau juos atliekant reikalingos pastangos.
  • Kitų pagalba atliekant judesius reikia naudotis labai atsargiai, t. pratimus atliekant poromis būtina atsižvelgti, kad vaikai būtų vienodo pajėgumo.
  • Per užsiėmimus pratimai turi laipsniškai sunkėti.
  • Sunkesnius, didelių fizinių ar psichinių pastangų reikalaujančius pratimus reikia kaitalioti su lengvesniais.
  • Būtina raumenų grupių veiklos kaita.
  • Atliekant pratimus visuomet turi būti akcentuojama taisyklinga laikysena ir kvėpavimas.
  • Pratimų atlikimo formos: žaidimo, mėgdžiojimo ir atvaizdavimo judesiai.

Vaikams atliekant pratimus reikia atkreipti dėmesį į kvėpavimą:

  • Vaikai dažnai stengiasi sulaikyti kvėpavimą atlikdami judesį.
  • Kvėpavimas turi būti natūralus.
  • Iškvėpimas turi būti ilgesnis už įkvėpimą.
  • Svarbu, kad atliekant sudėtingesnius pratimus nenukentėtų kvėpavimo kokybė.
  • Judesys gali padėti arba trukdyti kvėpuoti.
  • Paprastai įkvepiama, kai judesys skatina krūtinės ląstos išsiplėtimą, iškvepiama suspaudžiant krūtinės ląstą.
  • Kvėpavimo pratimai atliekami ramiai.
  • Iškvepiant galima tarti garsus arba niūniuoti mėgstamą melodiją.
  • Iškvėpimas turi suteikti lengvumą visam kūnui.
  • Kvėpavimo pratimus galima derinti su atsipalaidavimu.

 

Paskelbta

Vaikščiokite pėsčiomis

Vaikščiojimas – geriausias vaistas žmogui.

Hipokratas

Jei nuolat skundžiatės, jog neturite nei laiko, nei pinigų treniruotėms sporto klube, tuomet pradėkite vaikščioti pėsčiomis. Vaikščiojimas ne tik pagerina fizinę formą, bet ir puikiai „pravėdina galvą“.

Tad apžvelkime plačiau vaikščiojimo pėsčiomis privalumus.

Lengvai pasiekiama

Ėjimui pėsčiomis nereikalinga jokia speciali įranga, užteks patogių batų ir rūbų pagal orą. Ši aktyvumo forma ypač tinka užimtiems žmonėms, nes eiti pėsčiomis galima bet kur ir bet kada,  šią veiklą paprasta įtraukti į kasdienę rutiną. Eikite pėsčiomis į darbą ar iš darbo, išlipkite keliomis stotelėmis anksčiau, jei naudojatės viešuoju transportu, savaitgaliais vaikščiodami ištyrinėkite tas miesto dalis, kuriose niekada nebuvote.

Degina riebalus

Dauguma žmonių klaidingai įsitikinę, jog svorio metimui reikalinga intensyvi treniruotė su daug prakaito ir širdies dūžių virš 100 kartų per minutę. Tyrimai rodo, jog ėjimas pėsčiomis yra žymiai efektyvesnis ir paprastesnis būdas mesti svorį. Po intensyvių treniruočių žmogus paprastai jaučiasi labai išalkęs, nes kūnas tikisi atstatyti sudegintus riebalus. Tuo tarpu po ėjimo alkis bus minimalus.

Nauda širdžiai ir kraujotakai

Daugelį metų širdies ir kraujagyslių ligos yra pagrindinė mirties priežastis Lietuvoje. Rizika susirgti šiomis ligomis vyrams didėja nuo 45 metų, o moterims nuo 55 metų. Paskutiniai tyrimai rodo, jog vaikščiojimas pėsčiomis sumažina padidėjusį kraujo spaudimą bei mažina trigliceridų kiekį kraujyje. Šie veiksniai priskiriami prie pagrindinių rizikos veiksnių, sukeliančių širdies ir kraujagyslių ligas.

Tinka netreniruotiems žmonėms

Jei jus kankina viršsvoris, nuolat skaudantys sąnariai, ryžtis treniruotėms gali būti labai sunku tiek fiziškai, tiek emociškai. Netinkamai parinktos, per intensyvios treniruotės gali dar labiau pabloginti savijautą ir visai numušti ūpą treniruotis. Vaikščiojimas pėsčiomis ypač tinka netreniruotiems žmonėms, nes tai fiziologiškai natūrali aktyvumo forma žmonėms, o apkrovimas sąnariams yra minimalus.

Mažina uždegimus

Žmogaus fizinė sveikata įtakoja ir jo psichologinę sveikatą. Didžiausių priešų sveikatai įvardijamas uždegimas. Uždegimas – tai fizinis kūno atsakas į nuolatinius dirgiklius, kuriuos organizmas „įvertina“ kaip pavojingus. Tai gali būti alkoholis, tabakas, tam tikri maisto produktai, nuolatinis stresas ir t.t. Kūno uždegimai glaudžiai susiję su depresija ir žmonių nelaimingumu. Tyrimai rodo, jog 20 minučių intensyvaus ėjimo 5 proc. sumažina specifinio uždegiminio proteino kiekio išsiskyrimą, tad mažiau uždegimo – laimingesnis žmogus.

Mažėja stresas

Vaikščiojant pėsčiomis gerėja nuotaika, kognityvinė veikla, mažėja nemiga, nurimsta įkyrios mintys. Žmogus yra nuolat veikiamas trijų faktorių – elgesio, minčių ir jausmų. Gyvenant fiziškai aktyviai protas generuos daugiau alternatyvių minčių ir teigiamų emocijų, tad lengviau bus susidoroti su iškilusiomis problemomis. Niekada nepamirškite, jog jūs atsakingas už savo elgesį (kokį gyvenimo būdą pasirenkate), o jūsų elgesys priklauso nuo jūsų minčių ir jausmų. Tai trys pagrindiniai žmogaus gyvenimo mechanizmai nuolat judantys kartu tarsi laikrodžio dantračiai.

 

Jeigu ieškote kūrybingų idėjų, išeikite pasivaikščioti. Angelai šnibžda žmogui, kai jis vaikštinėja.

R. Inmon

 

Šaltiniai:

https://utforsksinnet.no/a-ga-som-trening-5-fordelerhttps://utforsksinnet.no/a-ga-som-trening-5-fordeler

https://utforsksinnet.no/vandre-gjor-meg-mindre-bekymret/

https://www.livescience.com/57498-exercise-reduces-inflammation.html

 

 

Paskelbta

Žmogaus papilomos virusas (ŽPV). Ką būtina žinoti.

 

Dauguma apie žmogaus papilomos virusą (ŽPV) žino tik tiek, jog jis gali sukelti moterims gimdos kaklelio vėžį, o nuo šios ligos gali apsaugoti skiepai, tačiau tai tik nedidelė dalis informacijos apie šį virusą. Šis virusas ypač plačiai paplitęs tarp mūsų ir toli gražu ne visos šio viruso rūšys sukelia mirtiną vėžį. Tad šį kartą plačiau apie ŽPV.

Apie ŽPV infekcijas

Žmogaus papilomos virusas – tai DNR virusas, priklausantis papilomų virusų šeimai, kurių priskaičiuojama iki 200 genotipų. Iš jų išskiriama apie 40 ŽPV rūšių, kuriais galima užsikrėsti lytinio kontakto metu. ŽPV virusai pažeidžia odą ir  gleivines bei sukelia karpas arba ląstelių pakitimus.

ŽPV  klasifikuojami į mažos rizikos ir didelės rizikos tipus. Didelės rizikos ŽPV tipai gali sukelti vėžį. Žemos rizikos ŽPV tipai paprastai sukelia karpas ant kojų ar rankų pirštų, karputes lytinių organų srityje ar nedidelius ląstelių pakitimus, kurie praeina savaime be gydymo.

ŽPV pirmą kartą buvo atrastas 1949 metais elektroninio mikroskopo pagalba. Po metų ši infekcija pripažinta kaip užkrečiama intymaus kontakto metu. 1970 metais atrastas ryšys tarp ŽPV ir gimdos kaklelio vėžio, o 1983-1984 metais atrasti ŽPV16 ir ŽPV18 tipai, kurie yra pagrindiniai  gimdos kaklelio vėžio sukelėjai. 2006 metais pradėta naudoti ŽPV vakcina.

Kaip užsikrečiama ŽPV?

ŽPV užsikrečiama ypač lengvai. Manoma, jog apie 70-80 proc. vyrų ir moterų vieną ar kelis kartus per savo gyvenimą užsikrečia ŽPV. Dažniausiai užsikrečiama seksualinio kontakto metu per odą ir gleivines, tačiau didelė galimybė užsikrėsti šiuo virusu ir artimai kontaktuojant odai su oda. Neretai jauni žmonės užsikrečia šiuo virusu iki pirmųjų lytinių santykių. Prezervatyvai šimtaprocentinės apsaugos nesuteikia, kadangi ŽPV gali tūnoti ir nepridengtoje odoje. Jei oda ar gleivinės yra pažeistos, galimybė užsikrėsti šiuo virusu dar labiau padidėja.

Lytinių organų karputės taip pat yra lengvai užkrečiamos. Neretai mama šį virusą gimdymo metu perduoda naujagimiui, tačiau vaikams ši infekcija dažnai praeina savaime per trumpą laiką be jokių ryškesnių simptomų.

ŽPV inkubacinis periodas trunka nuo 1 iki 6 mėnesių, tad užsikrėtęs žmogus odos pakitimus gali pamatyti vėliau arba būti viruso nešiotoju apie tai nežinodamas.

Vėžio vystymasis

Užsikrėtus didelės rizikos ŽPV ne visada žmogus susirgs vėžiu. Vėžys – tai ištisas procesas, kuris gali vystytis kelis dešimtmečius, sukeldamas įvairius ląstelių pakitimus. Žinoma, jog apie 70 proc. gimdos kaklelio vėžio atvejų sukelia ŽPV16 ir ŽPV18 tipai. ŽPV 31,33,45,52 ir 58 tipai atsakingi už 20 proc. gimdos kaklelio vėžio atvejų. Gimdos kaklelio ląstelių pakitimai pagal pažeidimą skirstomi į laipsnius (CIN 1,2 ir 3). CIN 2-3 vertinama kaip pavojinga ikivėžinė būklė. Kasmet pasaulyje miršta apie 250 tūkst.moterų nuo gimdos kaklelio vėžio.

Didelės rizikos ŽPV tipai gali sukelti ne tik gimdos kaklelio vėžį, bet ir makšties bei kitų išorinių lyties organų vėžį moterims, vyrams – varpos, išeinamosios angos, taip pat gerklės, ausų, nosies vėžį tiek vyrams, tiek moterims. Net 85 proc. tiesiosios žarnos vėžio atvejų yra susiję su ŽPV. Kai kurios studijos rodo, jog 20 proc. plaučių vėžio bei 14 proc. storojo žarnyno atvejų taip pat siejama su didelės rizikos ŽPV. Dauguma vėžio atvejų vyrams, susijusių su ŽPV, buvo sukelti ŽPV16 ir ŽPV18 tipų, o vidutinis vyrų amžius, sergančių ŽPV sukeltu vėžiu, virš 60 metų.

Lytinių organų karputės

Lytinių organų karputės (kandilomos) būdingos apie 1 proc. 15 – 49 metų amžiaus žmonių, gyvenantiems lytinį gyvenimą. Apie 90 proc. atvejų, kandilomas sukelia ŽPV 6 ir 11 genotipai. Infekcija pasireiškia nedidelėmis  odos išaugomis ant lyties organų. Moterims – aplink makštį, makštyje, gimdos kaklelyje, vyrams – ant varpos, išeinamojoje angoje. Retesniais atvejais karpos gali atsirasti aplink šlaplę. Kandilomos gali susigrupuoti vienoje vietoje ir savo forma panešėti į  žiedinį kopūstą, kai kurios karputės primena pūsleles arba būna visiškai plokščios, tad sunkiai pastebimos. Kandilomos nekraujuoja. Pastaruoju metu lytinių organų karpučių ypač padaugėjo tiek vyrų, tiek moterų tarpe. Kandilomos vėžio nesukelia ir dauguma jų išnyksta savaime. Kai kuriais atvejais karputės šalinamos specialiais tepalais, lazeriu ar šaldymu, tačiau matomų karpų pašalinimas pačio viruso nepanaikina, jis išlieka odoje ir gleivinėje. Vadinasi žmogus gali užkrėsti kitą žmogų tol, kol šį virusą nešioja.

Simptomai ir eiga

Užsikrėtus ŽPV jokių simptomų paprastai nepasireiškia. Apie 90 proc.užsikrėtusiųjų infekcija išnyksta savaime per 0,5-1,5 metų. Apie 10 proc. užsikrėtusiųjų tampa nuolatiniais šio viruso nešiotojais, šie žmonės yra rizikoje susirgti vėžiu. Imuniteto atsakas prieš šį virusą yra ypač silpnas, nes virusas infekuoja lokalias odos ir gleivinės epitelio ląsteles ir nesukelia viremijos (virusų nėra kraujyje). Virusas įsitaiso epitelio ląstelėse ir dažnai integruojasi į žmogaus DNR, o tai gali sąlygoti ląstelių suvežėjimą. Šis procesas gali užtrukti kelis dešimtmečius.

Diagnostika ir gydymas

ŽPV testą rekomenduojama atlikti moterims, kai citologinio tyrimo metu randama nenustatytos reikšmės plokščiojo ar liaukinio epitelio ląstelių. Tyrimo metu nustatoma, kuris iš aukštos rizikos tipų ŽPV aptiktas gimdos kaklelio ląstelėse. Aukšto laipsnio priešvėžiniai epitelio pokyčiai (CIN3+) yra labiausiai susiję su 16,18 ir 45 ŽPV tipais, juos nustačius pacientėms taikomas agresyvesnis gydymas.

ŽPV infekcija nėra gydoma. Jei moterims nustatoma priešvėžiniai gimdos kaklelio pakitimai (CIN 2-3), tuomet taikomas chirurginis gydymas – konizacija. Operacijos metu pašalinami pakitę gimdos kaklelio audiniai. Gimdos kaklelio vėžys gydomas chirurginiu būdu, o taip pat gali būti taikoma spindulinė terapija ir/ar chemoterapija. Nepaisant gydymo, trečdalis moterų, susirgusiųjų gimdos kaklelio vėžiu, miršta nuo šios ligos.

Karpos ant rankų, kojų pirštų, lyties organų nustatomos klinikinės apžiūros metu. Jos

gali būti gydomos lokaliai antivirusiniais tepalais (nerekomenduojama nėštumo metu ), šalinamos lazeriu, šalčiu ir kt. Daugeliu atveju karpos išnyksta  savaime be gydymo.

Profilaktika

ŽPV infekcija dažniausiai užsikrečiama intymaus kontakto metu. Pastaruoju metu pasaulyje fiksuojama ypač daug gerklės ir liežuvio vėžio atvejų, sukeltų ŽPV, o tai siejama su oraliniu seksu. Teigiama, jog homoseksualūs vyrai yra didesnėje rizikoje susirgti tiesiosios žarnos vėžiu sąlygotu didelės rizikos ŽPV, nei moterys gimdos kaklelio vėžiu, todėl kai kuriose šalyse vakcinos rekomenduojamos ir vyriškajai lyčiai.

Manoma, jog didesnė rizika susirgti gimdos kaklelio vėžiu yra toms moterims, kurios turi daugiau seksualinių partnerių, lytinių santykių metu nenaudoja prezervatyvo bei rūko. Skaičiuojama, jog rizika užsikrėsti ŽPV padidėja 10 proc. su kiekvienu nauju partneriu.

 Jei žmogus visą gyvenimą turėjo tik vieną partnerį, rizika vistiek išlieka, jei esamas partneris iki jūsų turėjo skirtingų seksualinių kontaktų.

Siekiant apsisaugoti nuo ŽPV rekomenduojamos vakcinos. Šiuo metu yra siūlomos trijų rūšių vakcinos – Gardasil 9, Silgard bei Cervarix.

Gardasil 9 vakcina apsaugo nuo 9 rūšių ŽPV tipų – 6,11,16,18,31,33,45,52 ir 58. Šio tipo virusai gali sukelti gimdos kaklelio, išorinių lyties organų ikivėžinius pakitimus ir vėžį bei lyties organų karpas.

Silgard vakcina apsaugo nuo 4 rūšių ŽPV tipų – 6,11,16 ir 18. Šie virusai taip gali sukelti gimdos kaklelio, išorinių lyties organų ikivėžinius pakitimus ir vėžį, lyties organų karpas.

Cervarix vakcina saugo nuo pagrindinių gimdos kaklelio vėžį sukeliančių 16 ir 18 ŽPV tipo. Vakcinanciją rekomenduojama pradėti mergaitėms nuo 9 metų.

Karpos ant rankų, kojų pirštų dažniau atsiranda esant odos pažeidimams, odos išsausėjimams, gausiai prakaituojant, nešiojant nepatogią avalynę. Sumažėjęs imunitetas taip pat gali skatinti karpų atsiradimą.

Šaltiniai

https://www.fhi.no/nettpub/smittevernveilederen/sykdommer-a-a/humant-papillomavirus-hpv-genitale-/

https://www.lommelegen.no sannheten om hpv

 

 

Paskelbta

4 ingredientų duonelės be gliuteno

 

 

Mano kolegė Marija nevartoja gliuteno. Ir tai ji daro visai ne dėl mados ar kokių nors įsitikinimų. Ji serga celiakija –autoimunine virškinimo sistemos liga, kuri pažeidžia plonosios žarnos gleivinę, kai žmogus vartoja baltymą gliuteną, kurio yra kviečiuose, rugiuose ir miežiuose. Netoleruojant gliuteno išsiskiria specifinis toksinas, naikinantis žarnų gaurelius, jie atrofuojasi, suplokštėja. Gaureliams nykstant, organizmas nebesugeba pasisavinti maistingųjų medžiagų, jis ima badauti, atsiranda pažeidimai žarnyne. Gliuteno netoleravimas gali pasireikšti pačiais įvairiausiais sutrikimais – pilvo pūtimu, viduriavimu, vidurių užkietėjimu, pilvo skausmu, svorio pakitimu, nuovargiu, anemija, bėrimais, sąnarių skausmais, neurologiniais simptomais, apsiblaususiu mąstymu, gali kamuoti skydliaukės ligos (Hašimoto tiroiditas), nevaisingumas. Manoma, jog ypač daug žmonių yra jautrūs gliutenui. Tai pasireiškia  panašiais į celiakiją simptomais, tačiau plonosios žarnos gleivinė nėra pažeidžiama. Tokius žmones gali kamuoti ne tik įvairūs virškinimo sutrikimai, bet ir odos bėrimai, elgesio pakitimai, sąnarių skausmai, nuovargis.

Visada kai išgirstu, jog kažkas atsisakė gliuteno, man  be galo įdomus pasidaro duonos klausimas. Kuo gi gliuteno nevartojantys žmonės pakeičia duoną kasdieninę. Tiesa, mūsų parduotuvėse jau galima nusipirkti  begliutenės duonos, tačiau ji labai brangi, o jos sudėtis tokia paini ir sunkiai suprantama, jog nejučia pagalvoji, kad gal geriau vartoti įprastą duoną su visais pažįstamais ingredientais. Kai šį klausimą uždaviau Marijai, ji atsakė, jog dažnai duoną be gliuteno kepa namuose.

-Bet juk tai labai sudėtinga, – bandau prieštarauti ir prisimenu visus matytus receptus, kuriems reikalingi mažiausiai trijų rūšių miltai, ksantano guma, krakmolas ir t.t.

– Visai ne,- atsako kolega, – reikia tik keturių ingredientų. Ir padiktuoja man receptą.

Šias duoneles išsikepiau tik po gero mėnesio, bet likau maloniai nustebinta. Puikus užkandis ir duonos pakaitalas, o be to ir labai sotu. Tinka neštis į darbą su salotomis, tinka gaminti sumuštinukus. Tiesa, jei norėsis šimtaprocentinės begliutenės duonelės, rinkites avižinius dribsnius su nuoroda, jog jie be gliuteno. Avižos iš esmės yra be gliuteno, tačiau jos gali būti gamybos metu užterštos kviečių gliutenu.

Duonelėms reikės:

400 g varškės (gali būti grūdėtoji)

400 g avižinių dribsnių

4 kiaušinių

2 arb.šaukšteliai kepimo miltelių

Jei norisi galima pridėti įvairiausių priedų – džiovintų vaisių, riešutų, patinkančių prieskonių (picos, džiovintų pomidorų ir kt). Vienu žodžiu, pasirinkite tą skonį, kurį mėgstate. Man norėjosi išgauti įprastą duonos skonį, tad savąsias pagardinau kmynais ir puse šaukšteliu druskos. Kitą kartą būtinai bandysiu saldesnį variantą – su džiovintais vaisiais.

Gamybos procesas

  • Varškę, kiaušinius ir kepimo miltelius išplakite mikseriu arba gerai ištrinkite šakute. Galite pridėti norimų priedų (džiovintų vaisių, džiovintų žolelių, druskos ir t.t.).
  • Supilkite į masę 400 g avižinių dribsnių ir gerai šaukštu išmaišykite.
  • Išklokite skardą kepimo popieriumi ir drėgnomis rankomis formuokite varškėtukus (riebalų kepimui nereikia). Iš šio kiekio išeina apie 10 duonelių.
  • Kepkite 200 laipsnių orkaitėje apie 20 min. Pasirinkite orkaitės režimą su karšto oro srautu.
  • Atvėsusias laikykite duonos maišelyje, išsilaiko šviežios iki savaitės.

Tad skaunaus ir smagios vasaros visiems!

Paskelbta

Dehidratacija. Kaip ją atpažinti ir koreguoti.

Vanduo – gyvybės šaltinis. Net 50-60 proc. mūsų kūno svorio sudaro vanduo, kuriame yra baltymų, įvairių ląstelių, organinių ir neorganinių medžiagų. Moters organizme paprastai yra daugiau vandens nei vyrų, o su amžiumi vandens kiekis organizme mažėja.

Vanduo mūsų kūne atlieka įvairias funkcijas:

  • vanduo dalyvauja virškinimo procese, padeda įsisavinti vandenyje tirpstančias medžiagas;
  • kraujo keliu (kuriame yra vandens) vyksta maisto medžiagų transportas;
  • vanduo supa ląsteles (audinių skystis);
  • vandens pagalba ląstelėse vyksta medžiagų apykaita;
  • su vandeniu (šlapimu, išmatomis) pašalinami šalutiniai apykaitos produktai;
  • vandens pagalba vyksta temperatūros reguliacija organizme – šilumos perteklius iš kūno pašalinamas su prakaitu.

Vandens praradimas

Per dieną žmogus netenka 1,5 – 3 litrų vandens su šlapimu, išmatomis, prakaitu bei kvėpavimo metu. Per odą bei plaučius pasišalina 600-900 ml vandens per parą. Gausiai prakaituojant, pagilėjus kvėpavimui, karščiuojant skysčių netenkama daugiau. Pakilus kūno temperatūrai virš 37 laipsnių, papildomai netenkama 200 – 300 ml skysčių,  o  temperatūrai kylant, su kiekvienu laipsniu papildomai prarandamas dar toks pat kiekis. Su prakaitu pasišalina kalis, natris, chloras. Normaliai pasituštinus netenkama apie 200 ml vandens, o taip pat dalies elektrolitų. Su šlapimu pasišalina 0,6 – 1,6 l vandens ir šis kiekis tiesiogiai priklauso nuo išgerto skysčių kiekio.

Kiek vandens reikia?

Vandens poreikis suaugusiems žmonėms gali šiek tiek skirtis. Paskaičiuota, jog minimaliai suaugęs žmogus per parą turėtų išgerti 1600 ml vandens. Apie 300 ml vandens susidaro organizme vykstant medžiagų apykaitos procesams ir šis vanduo vadinamas endogeniniu. Vandens poreikis organizmui paskaičiuojamas pagal kūno masę:

Kūdikiai  0- 6 mėn. 150 ml/kg kūno svorio

Kūdikiai  6 – 12 mėn. 125 ml/kg kūno svorio

Vaikai virš 1 metų 100 ml/kg kūno svorio

Suaugę 30 ml/kg kūno svorio

Skysčiai vartojami tiek jaučiant troškulį, tiek jo nejaučiant. Tai priklauso nuo žmonių įpročių bei įvairių socialinių situacijų. Beveik visuose maisto produktuose randama vandens, o daugiausiai jo gaunama valgant vaisius ir daržoves. Paprastai su maistu gaunama apie 700 ml vandens per parą.

Apie troškulį

Troškulio jausmas žmogui yra ypač svarbus, nes įspėja apie būtinybę atsigerti. Jis pajaučiamas kai per mažai geriama skysčių, kai skysčių daug netenkama arba pavartojama daug sūraus maisto. Troškulys pajaučiamas netekus 1 proc. organizmo skysčių arba 300 – 400 ml skysčių suaugusiems žmonėms. Troškulio centras yra smegenyse pagumburyje.

Seniems žmonėms troškulio pojūtis dažnai susilpnėja, tad neretai jie geria per mažai. Skysčių poreikis didėja vemiant, viduriuojant. Noras vartoti daugiau skysčių padidėja kai nuolat daug geriama, o taip pat užvalgius sūraus maisto.

Vartojant šlapimą varančius vaistus (diuretikus), pagausėja šlapinimasis, o tai gali išprovokuoti hipotenziją, galvos svaigimą bei hipovoleminį šoką.

Odos ir gleivinių vertinimas

Odos ir gleivinių apžiūra padeda įvertinti skysčių poreikį organizmui. Sumažėjus skysčiui vartojimui arba sutrikus vandens ir elektrolitų balansui, oda praranda elastingumą, išsausėja gleivinės. Odos elastingumą nusako turgoras, kuris patikrinamas pakeliant plaštakos  odos raukšlę. Esant normaliam turgorui, raukšlė grįžta atgal į vietą ją paleidus, esant dehidratacijai – raukšlė išlieka stovinti. Šis būdas nėra tinkamas senų žmonių dehidratacijai įvertinti, nes dėl amžiaus pokyčių jų oda praranda elastingumą ir raukšlė liks stovinti nepriklausomai nuo skysčių vartojimo.

Trūkstant skysčių oda bus sausa, suglebusi, gleivinės išsausėjusios, o ypač burnoje. Gali būti sunku nuryti maistą,  gali sumažėti apetitas . Lūpos būna sausos, sutrūkinėjusios, akys įkritusios. Pažastyse visada yra šiek tiek drėgmės, esant dehidratacijai – pažastys būna visiškai sausos.

Skysčių balanso sekimas

Atsiradus dehidratacijai, gali sumažėti arterinis kraujo spaudimas, padažnėti pulsas, pakisti sąmonės būklė, tad sunkiai sergantiems pacientams būtina registruoti skysčių balansą. Paprastai registruojamas paros skysčių balansas, o po naktinės pamainos apskaičiuojama kiek skysčių suvartota ir kiek išskirta per parą. Registruojami visi išgerti skysčiai, o taip pat tie, kurie buvo sušvirkšti į zondą bei sulašinti intraveniniu būdu.

Skysčių netekimas fiksuojamas matuojant išskirto šlapimo kiekį, taip pat išskirtą skystį iš zondo, drenų. Daugiau skysčių pasišalina vemiant, viduriuojant, gausiai prakaituojant. Apie skysčių balansą daug informacijos suteikia šlapimo kiekis ir spalva. Per parą turi išsiskirti daugiau nei 500 ml šlapimo. Normalaus šlapimo spalva yra šviesiai geltona, tačiau esant dehidratacijai šlapimas bus tamsus, koncentruotas.

Dehidratacija

Dehidratacija – tai būsena, kai organizme sumažėja vandens ir jo lieka mažiau nei fiziologinė norma. Išskiriamos trys dehidratacijos formos:

  1. Hiperosmosinė dehidratacija – pasireiškia tuomet, kai vandens organizmas gauna mažiau, nei jo išskiria arba gaunama per daug natrio ir per mažai vandens. Tai nutinka vartojant per mažai skysčių, karščiuojant, sergant diabetu. Esant normaliai inkstų funkcijai, beveik visada dehidratacija bus hiperosmosinė, nes inkstai sulaiko natrį ir kartu vandenį. Padidėjus natrio kiekiui kraujotakoje, vanduo į kraujotakos sistemą ištraukiamas iš ląstelių ir tarpląstelinio skysčio.

Simptomai:

    • troškulys
    • sausos gleivinės
    • sausos, suskirdusios lūpos
    • sausa, raudona, šilta oda
    • stovinti odos raukšlė (vėlyvas simptomas)
    • sumažėjusi diurezė, šlapimas tamsus ir koncentruotas
    • žemas arterinis kraujo spaudimas
    • svorio sumažėjimas
    • gali pakilti temperatūra (ypač vaikams)
    • įdubęs momenėlis (vaikams iki 1 metų)
    • nuovargis, išsekimas, sąmonės sutrikimas, apatija, sumišimas
    • kraujo serume padidėjęs hemoglobino, natrio ir baltymo kiekis
  2. Izoosmosinė dehidratacija – pasireiškia netekus daug skysčių ir elektrolitų, o ypač natrio. Šios dehidratacijos priežastys – ilagalaikis vėmimas, viduriavimas, kraujavimas, gausi plazmos eksudacija iš nudegiminės žaizdos. Esant šiai būklei pacientai dažnai troškulio nejaučia ir vengia atsigerti, o tai dar labiau blogina situaciją. Simptomai būdingi tokie patys, kaip ir esant hiperosmosinei dehidratacijai, tik natrio kiekis kraujyje bus normalus arba sumažėjęs.
  3. Hipoosmosinė dehidratacija – pasireiškia, kai netenkama daugiau natrio nei vandens. Tai gali nutikti sutrikus inkstų funkcijai. Sumažėjus natrio kiekiui organizme gali grėsti hipovolemija, arterinio kraujo spaudimo kritimas bei šokas. Esant šiai dehidratacijai pacientas troškulio nejaučia, tačiau būdingas didelis nuovargis, apatija, gali prasidėti traukuliai.

Slauga esant dehidratacijai

Vienas svarbiausių tikslų – užkirsti kelią dehidratacijai. O tam reikalingas glaudus bendradarbiavimas su pacientu, būtina paaiškinti, kodėl svarbu pakankamai vartoti skysčių, bandyti pacientą motyvuoti. Dažnai pacientai atsisako gerti daugiau skysčių, kai turi problemų dėl šlapinimosi arba sutrikęs troškulio jutimas. Sunki sveikatos būklė, sutrikusi psichika, neaktyvumas taip pat užkerta kelią pakankamam skysčių vartojimui.

Pastebėjus, jog pacientas vartoja per mažai skysčių ar atsirado dehidratacijos simptomų, būtinai informuokite gydytoją.

Skysčių balanso sekimas taip pat gali pagelbėti užkertant kelią dehidratacijai. Jei pacientas geria labai mažai, patartina registruoti tiek išgeriamą skysčių kiekį, tiek šlapimo kiekį, o taip pat įvertinti šlapimo išvaizdą. Jei pacientas pakankamai orientuotas, išgeriamus skysčius gali registruoti pats, tai gali veikti motyvuojančiai. Aiškumo dėlei, galima suskirstyti kiek skysčių būtina išgerti iki pietų, vėliau iki vakarienės ir t.t.

Geriausiai, kad pacientas gertų tai, ką labiausiai mėgsta, tačiau gazuoti gėrimai, gėrimai su baltymais suteikia sotumo jausmą, o tai mažina troškulio jausmą. Nepatartina prikrauti daug stiklinių su gėrimais ant paciento spintelės, nes gėrimai greitai praranda šviežumą, o be to daugybė stiklinių gali veikti atbaidančiai. Geriau pasiūlykite pacientui atsigerti dažniau, bet mažesniais kiekiais, o ypač seniems žmonėms.

Motyvacija dažniau atsigerti taip pat sumažėja jei pacientui būtina kitų žmonių pagalba pasiekti  bei tenka ilgai laukti pagalbos. Kiti  pacientai varžosi pasišlapinti į basoną ar antelę, tad stengiasi vartoti kuo mažiau skysčių. Pasirūpinkite, kad šlapinimosi indas būtų lengvai pasiekiamas ir laiku ištuštinamas, neverskite paciento ilgai laukti, jei jam reikalinga pagalba pasiekti tualetą.

Jei paciento burna išsausėjusi,  pasirūpinkite gera burnos higiena – išvalykite dantis, pašalinkite apnašas nuo liežuvio, patepkite lūpas vazelinu.

Esant dehidratacijai,  susilpnėja kraujotaka, tad iškyla pragulų rizika. Nuolat apžiūrėkite paciento odą, o rizikingas vietas tepkite kremu, keiskite kūno padėtį.

Jei pacientas nepajėgia išgerti būtino skysčių kiekio, būtina apsvarstyti intraveninį skysčių lašinimą. Koreguojant dehidrataciją skysčiai negali būti sulašinami per greitai. Kūno ląstelės per ilgą laiką bus prisitaikiusios prie mažesnio skysčių poreikio, tad papildymas skysčiais turi vykti palaipsniui.

 

Šaltiniai:

E.S. Blix, S.Breivik Basis-bok i sykepleie, 2006

wikipedia