Kaip bendrauti su žmonėmis, kurių susilpnėjusi klausa

 

Klausa – viena iš svarbiausių žmogaus jutimo funkcijų, kuri padeda bendrauti su kitais žmonėmis bei orientuotis aplinkoje. Klausa informuoja apie tai, kas vyksta aplink mus ir šalia mūsų, net ir nematant to akimis. Klausos pagalba bendraujame su kolegomis darbe, susirinkimuose, kalbame telefonu. Laisvalaikiu maloniai šnekučiuojamės su draugais, žaidžiame su vaikais, žiūrime kartu filmą. Klausa mums padeda saugiai orientuotis aplinkoje ir įspėja apie artėjantį pavojų – eidami gatve išgirstame įspėjančius signalus, tvankią dieną – griaustinį. Išgirdę telefono ar durų skambutį žinome, jog kažkam reikia mūsų dėmesio. O klausydamiesi mums patinkančios muzikos, bangų mūšos, čiažančių rudeninių lapų po kojomis, čiauškiančių vaikų dauguma patiria malonius jausmus. Jei klausa nesutrikusi, smegenų pagalba esame informuojami iš kurios pusės garsas sklinda.

Dėl įvairių ausų ligų, gripo, meningito komplikacijų, kenksmingų darbo sąlygų – kai dirbama dideliame triukšme, sprogimų, ototoksinių vaistų vartojimo klausa gali susilpnėti arba net visai pradingti. Klausa taip pat silpnėja su amžiumi, manoma, jog senatviniai klausos pakitimai prasideda virš 60 metų, o pusei 80 metų žmonių klausa yra susilpnėjusi tiek, jog reikalingas klausos aparatas. Sutrikus klausai, žmogui pasidaro sunkiau orientuotis aplinkoje, bendrauti su aplinkiniais, o tai gali skatinti socialinę izoliaciją, slogią nuotaiką, nepasitikėjimą savimi. Slaugytojai taip pat dažnai jaučiasi beviltiškai, kai blogai prigirdinčiam žmogui reikia perduoti informaciją, susijusią su jo gydymu ar slauga. Čia reikalingas supratimas bei kantrybė, tad keletas praktiškų patarimų:

  • Nepradėkite kalbėti tol, kol nebūsite įsitikinę, jog žmogus jus pastebėjo ir supranta, jog norite jam kažką pranešti.
  • Įsitikinkite, jog žmogus jus gerai mato. Silpnai prigirdintiems žmonėms labai svarbu matyti žmogaus veidą, jo išraišką, o ypač burnos sritį.
  • Atsistokite arčiau žmogaus, bet nėra būtinybės šnekėti labai priartėjus prie veido.
  • Pašalinkite iš aplinkos trikdančius garso šaltinius – išjunkite muziką, radiją, televizorių ar skambantį telefoną.
  • Kalbėkite ramiai ir šiek tiek lėčiau. Naudokite paprastus, trumpus sakinius.
  • Kalbėkite šiek tiek garsiau, bet jokiu būdu nerėkite.
  • Kalbėkite aiškiai ir truputį daugiau naudokite lūpas tardami garsus, bet nepersistenkite.
  • Jei tai ką pasakėte žmogus nesuprato, pakartokite. Jei vistiek neišgirdo, išreikškite tai kitais žodžiais, parodykite su pirštais, naudokite kūno kalbą.
  • Kalbėdami neužsidenkite burnos ranka ar medicinine kauke, nekramtykite gumos.
  • Jei prie silpnai prigirdinčio žmogaus stovite keliese, visada kalbėkite po vieną.
  • Patiriamas skausmas taip pat gali susilpninti klausą, kenčiant skausmą sunkiau susikoncentruoti.
  • Jei žmogaus regėjimas geras, galite pateikti informaciją raštu.
  • Visada pagalvokite apie žmogaus privatumą. Kalbant garsiau nei įprastai, žmogaus ligos istorija ar slaugos problemos gali tapti viešos kitiems pacientams. Norėdami išsaugoti žmogaus privatumą, pasirinkite pokalbiui atskirą kambarį.

Šaltinis: Demensomsorgens ABC hefte 6, 2017

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *