Meningitas – tai galvos bei nugaros smegenų minkštojo dangalo uždegimas.
Meningitą gali sukelti bakterijos, virusai, grybeliai ar parazitai. Bakterijų sukeltas meningitas turi pačią sunkiausią ligos eigą. Vienos dažniausių bakterijų, sukeliančių meningitą, yra meningokokai, pneumokokai bei Haemophilus influenzae B tipo bakterijos.
Meningito simptomai
Klasikiniai meningito simptomai yra:
· karščiavimas,
· galvos skausmas,
· pykinimas, vėmimas,
· kaklo raumenų rigidiškumas (neprilenkia galvos prie krūtinės), vaikams, o ypač kūdikiams pasireiškia ne visada,
· petechijos ant kūno – tai raudonos arba raudonai melsvos spalvos, neapibrėžtos formos bėrimai, atsiradę dėl spontaninių kraujosrūvų odoje. Dažniausiai stebimos ant rankų, kojų, tačiau gali būti ir visame kūne. Petechijos būdingos meningokokų sukeltam meningitui.
Atskirti meninginį bėrimą nuo kito bėrimo padeda vadinamasis Stiklinės testas, kuomet prispaudus stiklinę prie bėrimo, bėrimas neišnyksta.
· sutrikusi sąmonė,
· Teigiami Kernigo ir Brudzinskio refleksai, rodantys minkštojo smegenų dangalo dirginimą.
Diagnozė
Įtarus meningitą labai svarbu greita ir teisinga diagnozė bei kuo anksčiau pradėtas efektyvus gydymas.
Vienas svarbiausių diagnostinių tyrimų – nugaros smegenų punkcija, kurios metu paimama smegenų skysčio ištyrimui. Punkcijos procedūros metu svarbu, kad slaugytojas padėtų pacientui atsigulti ant šono, tinkamai sulenkti nugarą bei asistuoti gydytojui procedūros metu.
Vienas dažniausių pašalinių reiškinių po spinalinės punkcijos – galvos skausmas. Tai lemia keletas faktorių – kokio storumo adata buvo naudota, kokio amžiaus pacientas, ar pacientas serga migrena, lėtiniu galvos skausmu iš anksčiau.
Dažnai be spinalinės punkcijos atliekami įprastiniai kraujo tyrimai bei kraujo bakteriologiniai tyrimai, kompiuterinė tomografija.
Pacientų stebėjimas, vertinimas bei slaugos plano sudarymas
Įtarus meningokokinę infekciją su gresiančiu kraujotakos sutrikimu būtina nedelsiant pradėti intraveninį gydymą antibiotikais, tai sumažina sepsio riziką.
Tikslią diagnozę padeda nustatyti smegenų skysčio ištyrimas laboratorijoje. Tyrimo paėmimo metu dažnai matoma, jog esant bakteriniam meningitui smegenų skystis būna drumstas, virusinio meningito atveju – skaidrus.
Virusinės kilmės meningitas gydomas simptomiškai, dažnai jo eiga yra švelnesnė nei bakterinio.
Meningitas sukeltas meningokokų plinta oro lašeliniu keliu, todėl bakterinio meningito atveju pacientą būtina izoliuoti, dažniausiai 24 val po pradėto gydymo antibiotikais.
· Gyvybinių funkcijų bei neurologinės būklės sekimas
Pradėjus intraveninį gydymą antibiotikais, nuolat sekamos paciento gyvybinės funkcijos bei neurologinė būklė.
Neurologinė būklė sekama remiantis Glasgow komos skale – tai patikimiausias būdas, įvertinti paciento sąmonės lygį. Paciento sąmonė vertinama pagal tai, kiek pacientas yra budrus, ar lengva jį pabudinti.
Glasgow komos skalė
Vertinamos 3 neurologinės funkcijos: akių atmerkimas, verbalinis atsakas bei motorinis atsakas.
Akių atmerkimas
· 4 spontaniškas
· 3 pagal žodinę komandą
· 2 į skausmą
· 1 neatsimerkia
Verbalinis atsakas
· 5 orientuotas
· 4 sumišęs, sutrikęs
· 3 padriki, netinkami žodžiai
· 2 nesuprantami garsai
· 1 nėra
Motorinis atsakas
· 6 tikslingi judesiai
· 5 lokalizuoja skausmą
· 4 riečiasi nuo skausmo
· 3 rankų fleksija į skausmą
· 2 rankų tiesimas į skausmą
· 1 nėra
Didžiausias GKS balas yra 15, mažiausias 3, 9 ir mažiau balų rodo sunkų smegenų pažeidimą, 9-12 balų vidutinio sunkumo smegenų pažeidimas, 12-15 balų – gali byloti apie lengvą smegenų pažeidimą.
Meningito metu sąmonė vertinama pagal GKS nuolat, o jei sąmonės būklė kinta 2 ir daugiau balų, būtina skubiai informuoti gydytoją bei imtis skubių veiksmų.
Gyvybinių funkcijų sekimas – tai temperatūros, pulso, kvėpavimo dažnio , AKS bei deguonies įsotinimo kraujyje sekimas.
Bakterinio meningito atveju iškyla smegenų edemos rizika, kurios metu didėja intrakranialinis spaudimas. Smegenų edemos požymiai:
Kylantis AKS
Retėjantis pulsas
Išsiplėtę akių vyzdžiai arba ilgesnis vyzdžių reakcijos laikas į šviesą arba reaguoja silpnai
Traukuliai
Galvos skausmai, vėmimas
Pakitusi sąmonės būklė
Smegenų edema gydoma manitoliu, kurio osmotinės savybės mažina intrakranialinį spaudimą.
Gyvybinių funkcijų sekimas taip pat padeda anksti nustatyti beprasidedantį sepsį. AKS kritimas gali reikšti sepsio pradžią su šoku. Šokas bei elektrolitų disbalansas kuo skubiau koreguojami intraveniniais skysčiais.
· Skausmo malšinimas, komforto užtikrinimas
Galvos skausmui malšinti skiriami analgetikai.
Paciento lovos galvūgalis pakeliamas 30 laipsnių kampu, tai pagerina veninio kraujo tekėjimą bei mažina intrakranialinį spaudimą. Pacientai gali būti jautrūs šviesai, triukšmui, todėl būtina prigesinti ryškias šviesas, kalbėti ramiu tonu, vengti triukšmą keliančių veiksmų, stengtis sukurti ramią aplinką.
· Pagalba traukulių metu
Ištikus traukuliams būtina apsaugoti pacientą nuo susižalojimų, naudoti apsauginius bortelius lovoje, turėti lengvai pasiekiamą gleivių atsiurbimo aparatą, gali būti taikomas antitraukulinis gydymas.
· Karščiavimo mažinimas
Aukšta temperatūra mažinama antipiretikais, taip pat naudojamos nefarmakologinės priemonės – kūno aptrynimas vėsiu vandeniu, drėgnos paklodės ant kūno.
Jei paciento organizmas gerai reaguoja į antibiotikus, būklė netrukus ima gerėti. Po persirgto bakterinio meningito kai kuriems žmonėms gali susilpnėti klausa, todėl po ligos būtinas jos ištyrimas.
Jei atsirado neurologinių pažeidimų persirgus, pacientui gali prireikti reabilitacijos, fizioterapijos, ergoterapijos ar logopedo pagalbos.
Profilaktika
Jei pacientui buvo nustatytas meningokokų sukeltas meningitas, tuomet svarbu išsiaiškinti visus asmenis, kontaktavusius su sergančiuoju bei esant būtinybei skirti jiems profilaktinį gydymą antibiotikais.
Nuo bakterinio meningito apsaugo vakcinos.
Naudota literatūra:
U. Knutsatd Utøvelse av klinisk sykepleie, sykepleieboken 3, 2019
Pneumokokų gebėjimas pasiglemžti kitų bakterijų genus, kelia didžiulius iššūkius tiek gydytojams, taikantiems gydymą antibiotikais, tiek mokslininkams, kuriantiems vakcinas nuo pneumokokinės infekcijos.
Pneumokokai – tai plačiai paplitusios bakterijos, žinomos Streptococcus pneumoniae vardu. Pneumokokai paprastai yra nepavojingi. Kartu su kitomis bakterijomis jie gyvena mūsų ryklės gleivinėje. Tyrimai rodo, jog 5-10 proc.suaugusiųjų bei 40-50 proc.vaikų iki šešerių metų yra šios bakterijos nešiotojai.
Kai kuriais atvejais, nekaltai tūnojusi ši bakterija, tampa pavojinga bei gali sukelti tokias infekcines ligas kaip plaučių uždegimą, meningitą, kraujo užkrėtimą, vidurinės ausies uždegimą bei sinusitą. Kodėl taip nurinka, nėra visiškai žinoma, tačiau manoma, jog tam įtakos turi audinių pažeidimas bei neseniai persirgtos virusinės infekcijos.
Karas prieš bakterijas nugalėtas?
Iki 1940 metų pneumokokų sukelti plaučių uždegimai nusinešė daugelio žmonių gyvybes visame pasaulyje, tačiau atradus peniciliną ir pradėjus jį taikyti gydymui, mirtingumas ženkliai sumažėjo.
Po antrojo pasaulinio karo buvo atrasta ir daugiau antibiotikų, kurie efektyviai gydė pneumokokų sukeltas ligas. Tuo metu buvo galvojama, jog ši infekcija yra nugalėta. 2000 metų pradžioje sukuriama vakcina prieš pneumokokines infekcijas, ir tai mokslininkams suteikė vilties, jog ateityje šios infekcijos visai nebeliks. Deja, pasaulinė statistika rodo, jog kasmet ši infekcija pasiglemžia 1-2 milijonus žmonių gyvybių visame pasaulyje. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) šią bakteriją įtraukė į pavojingųjų bakterijų sąrašą, kaip keliančią didžiulę grėsmę visuomenei.
Užgrobia kaimynų genus
Pneumokokai pasižymi dideliu genetiniu lankstumu. Jie geba užgrobti kitų bakterijų genus ir juos pasisavinti, tad jie gali tapti sunkiai įveikiami antibiotikams ir vakcinoms. Tai vadinama natūralia genetine transformacija. Pneumokokai pirmiausia užmuša šalia esančias bakterijas bei išlaisvina jų DNR. Išlaisvintą DNR pneumokokai prisijungia prie savo genetinės medžiagos ir taip įgyja naujų genų.
Tai yra horizontalaus genų perdavimo pavyzdys, kuomet genai perduodami ne motininės- dukterinės ląstelės keliu, o tarp bakterijų ląstelių. Toks genų perdavimas yra dažnas reiškinys bakterijų pasaulyje, tačiau tik maža dalis bakterijų atlieka tai, taip efektyviai, kaip pneumokokai. Natūrali genetinė transformacija lemia, jog pneumokokai yra ypač genetiškai lankstūs. Jų genetinė informacija labai greitai gali kisti, todėl ne visada pneumokokinė infekcija bus išgydoma standartiniai antibiotikai, ne visada ta pati vakcina apsaugos nuo šios infekcijos.
Atsparumas antibiotikams
Penicilinas vis dar laikomas pirmo pasirinkimo antibiotiku, gydant pneumokokines infekcijas. Deja, dėl besaikio penicilino bei kitų antibiotikų vartojimo penkiasdešimt paskutiniųjų metų, šiandien tenka grumtis su antibiotikų atsparumo problema. Pneumokokai tampa lengvai atsparūs antibiotikams dėka natūralios genetinės transformacijos, kurios metu pasisavina kitų bakterijų genus.
Atsparumas antibiotikams nereiškia, jog pneumokokų visiškai neveiks antibiotikai, tačiau gali būti, jog juos sunaikinti reikės didesnių antibiotikų dozių ar ilgesnio gydymo kurso. Tai komplikuoja gydymą – žmonėms reikia daugiau laiko pasveikti ir atstatyti jėgas, ilgesnis laikas praleidžiamas ligoninėse, didėja mirtingumo rizika, o taip pat didesnės gydymo išlaidos gula ant visuomenės pečių.
Netikslingas, gausus antibiotikų vartojimas ypač didina atsparių bakterijų formų atsiradimą, todėl labai svarbu, kad gydytojai antibiotikus skirtų tikslingai ir atsakingai.
Nuo nežalingo prie pavojingo
Vakcinos nuo pneumokokinių infekcijų atsiradimas laikomas dideliu laimėjimu kovoje su šia infekcija. Vakcinos dėka mūsų imuninė sistema ima atpažinti pneumokokų ląstelių paviršius ir pradeda gaminti prieš juos antikūnus. Šių bakterijų viršutinį sluoknį sudaro kapsulė su ilgomis cukraus molekulėmis. Kaip kapsulė atrodys, apsprendžia bakterijos genai, esantys jos DNR.
Dėl didelio genetinio lankstumo egzistuoja daugybė pneumokokų kapsulių tipų. Iki dabar yra žinoma 90 skirtingų pneumokokų kapsulių rūšių. Vakcinos, kurios naudojamos šiandien, apsaugo nuo 13, dažniausiai pasitaikančių ir sukeliančių sunkias infekcijas, kapsulių rūšių. Tad mokslininkai turi nuolat budėti bei stebėti pneumokokų elgesį, juk bet kada šios bakterijos gali pakeisti savo kapsulę bei tapti atsparios vakcinoms.
Kas didžiausioje rizikoje užsikrėsti pneumokokine infekcija?
Didžiausioje rizikoje susirgti pneumokokine infekcija yra vaikai iki 2 metų bei vyresni žmonės virš 65 metų, o taip pat žmonės su nusilpusiu imunitetu. Šių metų pavasarį fiksuotas didžiulis pneumokokinės infekcijos protrūkis Norvegijos laivų statykloje. Ir nors susirgusieji nepriklausė nė vienai rizikos grupei, manoma, jog dėl šio protrūkio kalta ypatinga pakitusi pneumokokinė bakterija, kuria ypač lengvai užsikrečiama bei kuri sukelia sunkias infekcines ligas.
Šiandieniniai antibiotikai bei vakcinos įgalina suvaldyti pneumokokines infekcijas, tačiau visiškai jų įveikti nepavyks niekada. Mokslininkai nuolat privalo būti budrūs bei dėti didžiules pastangas, kuriant naujus antibiotikus bei vakcinas.
Šaltinis:
„Aftenposten“ Derfor klarer vi ikke å utrydde pneumokokkinfeksjoner, M.Kjos, D.Straum, L.S. Håvarstein, 2019 04 16
Klausa – viena iš svarbiausių žmogaus jutimo funkcijų, kuri padeda bendrauti su kitais žmonėmis bei orientuotis aplinkoje.
Klausa informuoja apie tai, kas vyksta aplink mus ir šalia mūsų, net ir nematant to akimis. Klausos pagalba bendraujame su kolegomis darbe, susirinkimuose, kalbame telefonu. Laisvalaikiu maloniai šnekučiuojamės su draugais, žaidžiame su vaikais, žiūrime kartu filmą.
Klausa padeda saugiai orientuotis aplinkoje ir įspėja apie artėjantį pavojų – eidami gatve išgirstame įspėjančius signalus, tvankią dieną – griaustinį. Išgirdę telefono ar durų skambutį žinome, jog kažkam reikia mūsų dėmesio. O klausydamiesi mums patinkančios muzikos, bangų mūšos, čiažančių rudeninių lapų po kojomis, čiauškiančių vaikų dauguma patiria malonius jausmus.
Jei klausa nesutrikusi, smegenų pagalba esame informuojami iš kurios pusės garsas sklinda.
Dėl įvairių ausų ligų, gripo, meningito komplikacijų, kenksmingų darbo sąlygų – kai dirbama dideliame triukšme, sprogimų, ototoksinių vaistų vartojimo klausa gali susilpnėti arba net visai pradingti.
Klausa taip pat silpnėja su amžiumi, manoma, jog senatviniai klausos pakitimai prasideda virš 60 metų, o pusei 80 metų žmonių klausa yra susilpnėjusi tiek, jog reikalingas klausos aparatas.
Sutrikus klausai, žmogui pasidaro sunkiau orientuotis aplinkoje, bendrauti su aplinkiniais, o tai gali skatinti socialinę izoliaciją, slogią nuotaiką, nepasitikėjimą savimi. Slaugytojai taip pat dažnai jaučiasi beviltiškai, kai blogai prigirdinčiam žmogui reikia perduoti informaciją, susijusią su jo gydymu ar slauga. Čia reikalingas supratimas bei kantrybė, tad keletas praktiškų patarimų:
Nepradėkite kalbėti tol, kol nebūsite įsitikinę, jog žmogus jus pastebėjo ir supranta, jog norite jam kažką pranešti.
Įsitikinkite, jog žmogus jus gerai mato. Silpnai prigirdintiems žmonėms labai svarbu matyti žmogaus veidą, jo išraišką, o ypač burnos sritį.
Atsistokite arčiau žmogaus, bet nėra būtinybės šnekėti labai priartėjus prie veido.
Pašalinkite iš aplinkos trikdančius garso šaltinius – išjunkite muziką, radiją, televizorių ar skambantį telefoną.
Kalbėkite ramiai ir šiek tiek lėčiau. Naudokite paprastus, trumpus sakinius.
Kalbėkite šiek tiek garsiau, bet jokiu būdu nerėkite.
Kalbėkite aiškiai ir truputį daugiau naudokite lūpas tardami garsus, bet nepersistenkite.
Jei tai ką pasakėte žmogus nesuprato, pakartokite. Jei vistiek neišgirdo, išreikškite tai kitais žodžiais, parodykite su pirštais, naudokite kūno kalbą.
Užsidengus burną ranka, naudojant medicinines kaukes, kramtant gumą, silpnai prigirdinčiam žmogui bus sunkiau jus išgirsti ir suprasti.
Jei stovite keliese, visada kalbėkite po vieną.
Patiriamas skausmas taip pat gali susilpninti klausą, bus sunkiau susikoncentruoti.
Jei žmogaus regėjimas geras, galite pateikti informaciją raštu.
Visada pagalvokite apie žmogaus privatumą. Kalbant garsiau nei įprastai, žmogaus ligos istorija ar slaugos problemos gali tapti viešos kitiems pacientams. Norėdami išsaugoti žmogaus privatumą, pasirinkite pokalbiui atskirą kambarį.
