Inkontinencijos sukeltas dermatitas (ISD) – tai odos pažeidimas, atsiradęs dėl ilgalaikio ar nuolatinio odos sąlyčio su šlapimu ir/ar išmatomis. Ši būklė dar kartais vadinama sauskelnių sukeltu dermatitu, odos maceracija, sauskelnių bėrimu, tarpvietės dermatitu ar drėgmės žaizda.
ISD paliečia 3,5 – 42 proc. inkontinencijos kamuojamų pacientų. Jų skaičius ypač išaugo, kai imta atsisakyti šlapimo pūslės kateterių, siekiant išvengti kateterio sukeltų šlapimo takų infekcijų.
ISD būdingiausia vieta – tarpvietė. Moterims dažniausiai pažeidžiama tarpvietė, lytinių lūpų raukšlės, vulva ir išeinamoji anga. Vyrams būdingiausias odos pažeidimas – tarp kapšelio ir išeinamosios angos. Tiek vyrams, tiek moterims šis dermatitas gali išplisti į kirkšnis, sėdmenis, odos plotą tarp sėdmenų, vidines ir išorines šlaunų dalis.
ISD dažniau pasitaiko žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, turintiems viršsvorį, mažiau judantiems, gulintiems pacientams.
Kaip atpažinti?
Klasikinis ISD vaizdas – drėgna, raudona, uždegiminė oda, gali matytis epitelinė edema su nelygiais kraštais, odos rasojimas, pūslės.
Pažeidimo vietoje jaučiamas skausmas, deginimas, niežėjimas, perštėjimas. Pacientams tai sukelia diskomfortą, trikdo kasdienę veiklą, varžo savarankiškumą, suprastėja gyvenimo kokybė, gali jausti gėdą.
ISD dažnai supainiojama su I-II laipsnio pragulomis, ypač jei ISD išplinta į kryžkaulio ar sėdmenų sritis. Pragulos atsiranda odoje virš kaulo dėl ilgalaikio spaudimo ir paciento negebėjimo pakeisti kūno padėties. Jei pacientas yra vaikštantis ir neturi sensorinio deficito, tai odos pažeidimas, atsiradęs kryžkaulio srityje, mažai tikėtina, kad bus pragula, būtina įvertinti ISD galimybę. Kartais žmogus gali slėpti inkontinencijos problemą.
Odos priežiūra
Susidūrus su ISD ypač svarbu tinkama odos priežiūra. Čia svarbu 3 etapai:
odos valymas
odos drėkinimas
odos apsauga
Oda valoma švelnia, nešiurkščia šluoste su specialiomis valymo putomis ar nenuplaunamu odos valikliu, kurio pH neutralus (5,5). Paprastas muilas šiuo atveju netiks. Valoma mažiausiai du kartus paroje ir po kiekvieno pasituštinimo.
Nuvalius, naudokite odos drėkiklį, kuris būtų vandens pagrindu bei palaikytų odos drėgmės barjerinę funkciją.
Užtepkite tepalą, saugantį odą nuo išorinės drėgmės. Tai gali būti vazelino, dimetikono ar cinko oksido tepalas.
Nebarstykite talku tų kūno vietų, kurias dengia sauskelnės ar įklotai.
Prevencija
Pirmiausia būtina išsiaiškinti inkontinencijos priežastį – galbūt žmogui sunku pasiekti tualetą dėl fizinių apribojimų, baimės nukristi ar kt. Galbūt inkontinencijos problema yra slepiama, nepripažįstama.
Kaip inkontinencija yra suvaldoma? Kokios priemonės naudojamos ir kaip dažnai keičiamos? Pacientams su nugaros smegenų pažeidimu dažnai taikomas vienkartinis šlapimo pūslės nukateterizavimas vienodais laiko intervalais. Vyrams, nelaikantiems šlapimo, nakčiai galima išbandyti prezervatyvo tipo šlapimo surinkėjus.
O visų svarbiausia tinkama odos priežiūra, būtina kelis kartus paroje odą apžiūrėti, įvertinti ir apie tai dokumentuoti slaugos priežiūros plane. Šiuo metu yra specialių priemonių, šlapimo ir išmatų nelaikantiems pacientams, kurių pagalba vienu metu atliekami visi trys odos priežiūros etapai – valymas, drėkinimas, apsauga. O taip pat nepamiršti, jog būtina kuo labiau mažinti odos ekspoziciją išmatomis ir šlapimu.
50 milijonų žmonių- štai tiek yra sergančiųjų epilepsija visame pasaulyje. Anot PSO, tai yra viena labiausiai paplitusių neurologinių ligų. Lietuvoje registruojama apie 22 tūkst. sergančiųjų epilepsija, o ketvirtadalis šių pacientų yra vaikai. Tokie dideli skaičiai lemia tai, jog beveik kiekvienas slaugytojas savo praktikoje sutinka pacientų, sergančiųjų šia liga, todėl mums būtina mokėti atpažinti epilepsijos priepuolius bei teisingai suteikti pagalbą priepuolių metu.
Kas yra epilepsija?
Kalbant apie epilepsiją, svarbu atskirti du terminus – epilepsiją ir traukulius, nes tai nėra tas pats. Traukuliai – tai epilepsijos simptomas, atsirandantis dėl nenormalios elektrinės iškrovos smegenyse.
Sergant epilepsija, nervų ląstelių membranos yra nestabilios, pralaidžios, tad jos lengvai aktyvuojasi. Aktyvacija išplinta į kitas smegenų dalis, kurios lemia epilepsijos priepuolio simptomus ir požymius. Dažnu atveju iškrovos darosi retesnės, kol visiškai išnyksta ir priepuolis baigiasi.
Pavieniai traukuliai gali atsirasti ir dėl kitų priežasčių – elektrolitų kraujyje sutrikimo, gliukozės svyravimų, vaistų, alkoholio/narkotikų sukeltos abstinencijos, galvos traumų, infekcijų, karščiavimų, streso ar auglių.
Traukulių tipai
Anksčiau traukuliai buvo skirstomi į generalizuotus ir pavienius bei toliau išskaidomi į subkategorijas. Dabar traukuliai skirstomį :
generalizuotus
židininius
nežinomos kilmės
Priepuoliai klasifikuojami pagal elektrinio aktyvumo pasireiškimo apimtį smegenyse, sąmonės lygį, judesius (motoriniai simptomai ar jų nebuvimas) priepuolių metu.
Paveikslėlyje pavaizduota židinio priepuolio pradžia pereinanti į generalizuotą priepuolį
Generalizuotų traukulių metu paveikiamos abi smegenų dalys. Šių traukulių gali būti įvairių – toninių-kloninių, miokloninių, kloninių, absensų, atoninių.
Esant toniniams-kloniniams traukuliams pacientas bus įsitempęs, rigidiškas, toninėje fazėje gali parkristi ant grindų, o kloninėje fazėje prasideda kūno trūkčiojimas, kratymasis.
Miokloninių traukulių metu stipriai susitraukia vienos ar kelių grupių raumenys.
Kloninių traukulių metu būdingi ilgesni kūno traukuliai, trūkčiojimai
Absenso priepuoliai dažniausiai būdingi vaikams. Jų metu paciento žvilgsnis sustira, tampa tuščias, neatsiliepia šaukiamas. Tai gali kartotis daugybė kartų dienoje.
Atoninių priepuolių metu žmogus praranda raumenų tonusą ir staigiai krenta ant žemės.
Židininių priepuolių metu aktyvacija prasideda vienoje smegenų dalyje. Šie dar skirstomi į priepuolius su sąmonės praradimu ir be sąmonės praradimo. Židininio priepuolio metu be sąmonės praradimo pacientas yra sąmoningas, tačiau gali jausti pakitusius jutimus (šviesos blyksčiojimus, keistą skonį, kalbos sutrikimą), pakitusią motoriką (kūno sustingimą, kūno dalies trūkčiojimą – piršto, burnos, rankos, pėdos), pykinimą, deja vu jausmą.
Židininis priepuolis su sąmonės sutrikimu pasireiškia sutrikusia sąmone, sustingusiu žvilgsniu, gali būti haliucinacijų/deliuzijų.
Židininis priepuolis gali pereiti į generalizuotą, jei elektrinis aktyvumas išplinta į kitą smegenų dalį.
Kaip pasireiškia epilepsija?
Epilepsijos simptomai pasireiškia priklausomai kuri smegenų dalis įtraukiama. Priepuolių metu dažniausiai stebimas:
Ritmiškas kūno trūkčiojimas (kloniniai judesiai)
Raumenų nusilpimas (atonija)
Rigidiški, įtempti raumenys (toniniai judesiai)
Raumens pulsavimas (mioklonija)
Epileptinis spazmas
Aura
Liežuvio susikandžiojimas
Nevalingas pasituštinimas/pasišlapinimas
Pasikartojantys judesiai (automatizmas)
Ne visi pacientai prieš priepuolį patiria aurą. Aura – tai paciento jaučiami įspėjamieji signalai prieš priepuolį, dažnai padedantys pacientui susirasti saugų prieglobstį prieš įvykstant priepuoliui. Gali būti jaučiamas keistas kvapas, skonis, atsirasti neramumas skrandis, užplūsti deja vu jausmas (esu jau čia buvęs), jaučiamas kūno dalies tvinkčiojimas, tirpimas, plazdenimas galvoje, staiga užplūsti pakili nuotaika/baimė, atsirasti regėjimo sutrikimai, haliucinacijos.
Automatizmas
Automatizmas būdingas židininių priepuolių metu, jų metu stebime pasikartojančius, betikslius žmogaus veiksmus – kažką kramto, tampo drabužius, ploja ar trina rankas, laižo lūpas. Šie veiksmai dažnai supainiojami su psichinėmis ligomis, elgesio sutrikimais, priklausomybėmis nuo alkoholio ar narkotikų.
Diagnozavimas
Jei priepuoliai ištinka pirmą kartą gyvenime, būtinas išsamus paciento ištyrimas bei priežasties nustatymas. Svarbu nustatyti priepuolių tipą, kurioje smegenų dalyje jie prasidėjo ir ar yra pažeidimų smegenyse.
Vienas pagrindinių diagnozavimo įrankių – elektroencefalograma (EEG). EEG parodo kurioje smegenų dalyje priepuolis prasideda ir kur išplinta. Gali būti naudojama paprasta (rutininė) EEG arba prailginta. Tyrimo metu elektrodai pritvirtinami prie galvos paviršiaus ir jų pagalba fiksuojami nenoramalūs elektriniai aktyvumai smegenyse. Tai padeda nustatyti priepuolio tipą.
Jei rutininė EEG nerodo jokių elektrinių nukrypimų nuo normos, gali būti taikoma prailginto stebėjimo EEG. Tuomet pacientas jungiamas prie EEG elektrodų ir kartu prijungtos filmavimo kameros. Toks monitoringas gali užtrukti kelias dienas. Taip pat gali būti atliekami provokaciniai mėginiai (ryškios šviesos, miego trūkumas).
Kartais reikalingi ir papildomi tyrimai – magnetinis rezonansas, pozitroninė emisinė tomografija ir kt. Šių tyrimų pagalba gali būti stebimi struktūriniai smegenų pakenkimai, smegenų metabolizmo ir cheminiai pakitimai, kraujotakos sutrikimai.
Komplikacijos
Epilepsijos atveju galime išskirti dvi pagrindines komplikacijas:
epilepsinė būklė (status epilepticus)
staigi mirtis
Epilepsinės būklės metu priepuoliai arba jų serija trunka 30 minučių ar ilgiau, o pacientas neatgauna sąmonės. Tokių priepuolių metu smegenys nepakankamai aprūpinamos deguonimi bei gliukoze, o tai gali iššaukti neurologinius pažeidimus smegenyse. Ši būklė gydoma diazepamu ar lorazepamu, kurie skriami intraveniniu arba rektaliniu būdu. Jei efekto nėra, skiriami fenobarbitaliai. Sunkiais atvejais gali būti taikoma bendrinė narkozė, kurios metu sukeliamas farmakologinis paralyžius. Epilepsinės būklės prevencija – nustatyto gydymo plano laikymasis bei nenutraukti gydymo staiga.
Antroji komplikacija – staigi mirtis. Amerikiečių Epilepsijos fondo duomenimis kasmet staigi mirtis ištinka 1 iš 1000 suaugusiųjų epilepsija sergančiųjų žmonių, bei 1 iš 4500 sergančiųjų vaikų, tačiau šie skaičiai gali būti ir didesni.
Staigi mirtis sergant epilepsija gali ištikti priepuolių metu arba iš karto po priepuolio. Dažniausi žmonės aptinkami veidu į lovą padėtyje. Tokios mirties priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau galvojama, kad tam turi įtakos kvėpavimo ir širdies ritmo sutrikimai. Priepuolių metu gali pasireikšti apnėja, atsirasti kliūtis kvėpavimo takuose, o tai užkerta kelią deguonies patekimui į organizmą. Kai kuriais atvejais sutrinka širdies ritmas ar išsivysto širdies nepakankamumas, o tai gali sąlygoti mirtį. Rizikos faktoriams priskiriami šie veiksniai:
prastai kontroliuojami priepuoliai
dažni priepuoliai
generalizuoti, konvulsiniai priepuoliai
priepuoliai jauname amžiuje
epilepsija sergama daug metų
netvarkingas vaistų vartojimas
piktnaudžiavimas alkoholiu
Siekiant išvengti šios lemtingos komplikacjos svarbu teisingai vartoti paskirtus vaistus, vengti alkoholio, pakankamai išsimiegoti, o taip pat svarbu žinoti pacientui bei jo artimiesiems kaip elgtis priepuolių metu bei kokią pagalbą suteikti.
Pirmoji pagalba priepuolių metu
Tiek pacientas, tiek jo artimieji privalo būti apmokyti kaip elgtis priepuolių metu. Ištikus priepuoliui:
būkite kartu su pacientu priepuolių metu iki kol jis bus pilnai atgavęs sąmonę ir visiškai budrus
jei įmanoma, padėkite jam kuo saugiau atsigulti ant grindų
pašalinkite iš aplinkos visus objektus, kurie gali sužaloti pacientą
priepuoliai trunka ilgiau nei 5 min arba jie kartojasi
pacientas priepuolių metu susižalojo
priepuoliai įvyksta vandenyje
Epilepsijos gydymas ir slauga
Epilepsijos gydymo tikslas – suvaldyti ar užkirsti kelią priepuoliams. Epilepsijai suvaldyti naudojami priešepilepsiniai vaistai, kurių pagalba 70 proc. pacientų sėkmingai kontroliuojami priepuoliai. Gydymas šiais vaistais paprastai pradedamas nuo nedidelių dozių, kurios palaipsniui didinamos, iki pasiekiama kol priepuoliai nebesikartoja. Pradėjus vartoti šiuos vaistus pradžioje galimos pašalinės reakcijos – lengvas apsvaigimas, energijos sumažėjimas, sujaudinimas, galvos skausmas, drebulys, plaukų slinkimas ar didesnis jų augimas, patinusios dantenos, odos bėrimai. Atsiradus pašaliniams reiškiniams svarbu, kad pacientas apie tai pasikalbėtų su jį gydančiu specialistu, staigus vaistų nutraukimas gali pabloginti ligos eigą.
Apie 30 proc. pacientų gydymas vaistais būna neefektyvus, todėl gali būti taikomas chirurginis gydymas, kuris sumažina priepuolių dažnį bei pagerina paciento gyvenimo kokybę. Po chirurginės operacijos dažnai pacientams tenka toliau vartoti priešepilepsinius vaistus.
Slaugant epilepsija sergantį pacientą svarbu apsaugoti jį nuo sužalojimų. Pašalinkite iš jo aplinkos nereikalingus baldus, aštrius jų kampus uždenkite apsaugomis, paminkštinimais. Ištikus priepuoliui pacientą lengvai prilaikykite, nekiškite nieko į burną, tai gali sukelti sužalojimų tiek jums, tiek pacientui. Užfiksuokite, kiek laiko priepuolis trunka, kaip pasireiškia.
Epilepsija sergantį žmogų mokykite laikytis atsargumo priemonių. Pacientas neturėtų vairuoti automobilio, motociklo ar kitos transporto priemonės, kol jo priepuoliai nėra pilnai kontroliuojami vaistais ar kt.gydymu. Atsargiai derėtų elgtis būnant prie vandens, gaminant maistą, miegant. Pavyzdžiui, vietoj vonios rinktis dušą, neužsirakinti vonios kambaryje, neplaukioti vieniems be palydos vandens telkiniuose. Taip pat svarbu vengti epilepsijos priepuolius provokuojančių veiksnių – nuovargio, streso, miego trūkumo, alkoholio.
Parengta pagal Epilepsy: an electrical storm in the brain, Amanda Perkins, Nursing made incredibly easy, july/august 2019
Pirmoje dalyje kalbėjome apie terapiniame procese dalyvaujančius smalsius, protingus ir žingeidžius delfinus, ją galite skaityti čia. Šioje dalyje kalbėsime apie delfinų asistuojamą terapiją bei dažniausiai pasitaikančius klausimus: kas, kur, kaip ir kuo šiuo metu gyvena Delfinų terapijos centras bei ką veiksime ateityje. Taigi, apie viską nuo pradžių, tiesa, ši dalis labiau informacinio pobūdžio.
Delfinų asistuojama terapija: pradžia
Delfinų asistuojamos terapijos pradžia Lietuvoje laikomi 2001- ieji metai. Dar vadovaujant a.a. Aloyzui Každailiui kilo minčių sekti pasaulyje esančiomis tendencijomis bei pradėti delfinų asistuojamos terapijos užsiėmimus. Buvo užmegzti mokslo bendradarbiavimo santykiai su delfinų asistuojamos terapijos pradininku JAV – prof. Deividu Natansonu (David Nathanson – angl.) bei Vokietijos delfinų asistuojamos terapijos tyrinėtoju Lorenzo Ferzenu (Lorenso von Fersen – vok.). Lemiamu postūmiu tapo Lenkijoje gyvenančio tėvelio, auginančio vaiką su autizmo sutrikimu, skambutis tuometiniam Lietuvos jūrų muziejaus vadovui. Žinant sėkmingą šios terapijos pritaikymą pasaulyje, buvo nutarta kartu bendradarbiaujant su vaiko tėvais, pradėti užsiėmimus su delfinais. Šie pirmieji užsiėmimai viršijo tėvų lūkesčius: pagerėjo berniuko socialinė elgsena, miegas, susikaupimas ties užduotimis, sumažėjo neigiamų emocijų. Tai davė postūmį burti mokslinę komandą platesniems tyrinėjimams bei pradėti pirmąjį biomedicininį tyrimą kartu su Klaipėdos Universiteto moksline komanda bei Klaipėdos jūrininkų ligoninės gydytojais.
Terapinis poveikis grindžiamas mokslu
Lietuvos jūrų muziejaus vizija tik pradėjus delfinų asistuojamos terapijos užsiėmimus buvo tyrinėti delfinų teikiamą naudą ir praktinius užsiėmimus grįsti moksliniais faktais, kurti metodikas bei ieškoti veiksmingiausio terapinio modelio. Tokiu būdu pirmojoje mokslinėje grupėje buvo išdiskutuota, kad delfinai dėl savo aukšto socialinio iniciatyvumo bei žaidybinės elgsenos galėtų turėti teigiamą poveikį vaikų su autizmo sutrikimu psichosocialinei elgsenai. 2003–2006 m. buvo atliktas pirmasis mokslinis biomedicininis tyrimas „Delfinų terapijos įtaka vaikų su autizmo sutrikimu psichosocialinei reabilitacijai“. Šis tyrimas patvirtino, kad delfinų asistuojama terapija turėjo teigiamą poveikį daugiau nei 80 proc. dalyvavusių vaikų. Mokslinio tyrimo rezultatai buvo pristatyti Lietuvos bioetikos komitetui, o po šio tyrimo pradėtos tyrinėti įvairios delfinų asistuojamos terapijos poveikio kryptys, tai ir poveikis šeimų vidinei darnai, ir žmogaus su negalia motorinėms funkcijoms, sensorikai, psichoemocinei ir psichosocialinei sferai. Šiandien lietuvių ir anglų kalbomis jau galima ne mažai pasiskaityti Lietuvoje atliktų mokslinių studijų, kuriose pristatomi tyrimų rezultatai. Taip pat tenka pasidžiaugti tuo, kad dvejus metus planuotas pasidalijimo patirtimi vizitas į JAV West Palm Beach įsikūrusį Hipokrato Sveikatos Institutą (Hippocrates Health Institute – angl.) pagaliau šiemet įvyko. Jį finansavo Lietuvos kultūros taryba. Šiame institute buvo skaitomos paskaitos apie delfinų asistuojamą terapiją, mūsų atliktus mokslinius tyrimus bei dalyvaujama praktikumuose, konsultuojant klientus tarpdisciplininėje komandoje.
Šis terapijos pagrindimas mokslu dar 2013 metais tapo akstinu įteisinti Sveikatos apsaugos ministerijoje higienos normą HN 133:2013, pagal kurią ir dirbama šiuo metu Delfinų terapijos centre. Kol kas tai vienintelė gyvūnų asistuojama terapija Lietuvoje registravusi higienos normą.
Ką tyrinėsime ateityje?
Turbūt viena iš mano, kaip tyrėjos, įdomiausių patirčių buvo vykdant mokslinį tyrimą su Klaipėdos universiteto komanda bei tyrinėjant delfinų asistuojamos terapijos poveikį žmonėms po hemoraginio smegenų insulto. Tyrinėjant terapinį poveikį raidos sutrikimus turintiems vaikams labai ženklus poveikis buvo matomas jaunesnėje nei 7 metų vaikų amžiaus grupėje, kas dar kartą patvirtina, kad ankstyvoji intervencija ir visapusė pagalba vaikui ir šeimai yra kritinė ankstyvuoju periodu. Nepaisant jau atliktų ne mažų mokslinių studijų norisi tyrinėti kažką įdomesnio, kas menkai ištirta ir nauja. Turbūt vedant šio noro ir gimė projekto paraiška „Moksliniais tyrimais pagrįstos gyvūnų terapijos metodikos sukūrimas ir integravimas į holistinės medicinos sveikatos koncepciją“ (projekto Nr. 01.2.1-LVPA-V-835-01-0008). LR Ūkio ministerija ir Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA) šią paraišką pripažino sveikatos biotechnologijos inovacija ir skyrė projekto įgyvendinimui 769 878 Eur iš Europos Sąjungos 2014-2020 m. struktūrinių fondų programos pagal priemonę „Ikiprekybiniai pirkimai LT“. Bendra projekto vertė – 895 146 Eur. Dalį, apie 120 000 Eur turės prisidėti Lietuvos jūrų muziejus.
Ką veiksime praktiškai ir kodėl tai svarbu?
Paprastai galima pasakyti, kad minėto mokslinio projekto lėšos bus skirtos vykdyti Delfinų terapijos centrui kooperuotus su mokslininkų tarpdisciplininėmis komandomis tyrinėjimus gyvūnų (šiuo atveju, ne tik delfinų, bet ir žirgų, šunų) asistuojamos terapijos srityje. Tai svarbu, kad sukurtume gyvūnų terapijos metodikas ir gyvūnų asistuojančių terapijoje gerovės vertinimo skales, atliktume mokslinius tyrinėjimus. Delfinų asistuojama terapija yra įtraukta į naujojo Papildomosios ir alternatyviosios medicinos įstatymo projektą (planuojama, jog jis įsigalios nuo 2020-11-01), todėl įgyvendinamos inovacijos ypatingai svarbios, siekiant sukurti mokslu ir praktika grįstą gyvūnų asistuojamos terapijos metodiką konkrečioms susirgimų grupėms. Daugiausia gyvūnų asistuojamos terapijos paslaugomis naudojasi vaikai ir suaugę, kurie turi psichikos ir elgesio arba nervų sistemos ligas. Mokslinis tyrimas būtent ir apims šias dvi vaikų ir suaugusių grupes. Planuojama, kad Lietuvos jūrų muziejus Delfinų terapijos centre priims apie 200 klientų su šiomis diagnozėmis (t.y., pagal TLK-10 sisteminį ligų klasifikatorių F00-F00 bei G00-G99 grupė).
Ką turėčiau daryti, jeigu noriu dalyvauti delfinų asistuojamoje terapijoje arba moksliniame tyrime?
Tuo atveju, jeigu žmogus ar jo artimasis turi ligos diagnozę, priskiriamą F arba G grupei, turėtų sekti informaciją Lietuvos jūrų muziejaus tinklapyje www.muziejus.lt skyrelyje Delfinų terapijos centras bei atsiradus registracijos į tyrimą formai, ją pildyti. Tai tinka, jeigu: 1) atitinka registruojamos grupės F ar G grupės patikslinta diagnozė; 2) žmogus nėra dalyvavęs delfinų asistuojamos terapijos programoje; 3) norima registruoti vaiką nuo 7 metų; 4) nėra kontraindikacijų dalyvavimui. Suaugusiems amžiaus riba nėra nustatyta, tiesiog reiktų atsižvelgti į galimas kontraindikacijas. Šiandien dienai vyriausia mūsų klientė delfinų asistuojamoje terapijoje buvo 80-ies metų ponia. Labai svarbu žinoti, kad visai nesvarbu, ar užsiregistruosite pirmieji, ar paskutiniai. Galite būti atrinkti dalyvavimui tyrime, nes atitiks Jūsų kiti tyrimo kriterijai arba neatrinkti, nes jie neatitiks. Registracija į mokslinį tyrimą negarantuoja priėmimo. Mokslinis tyrimas numatytas vykdyti 2019 liepa – 2020 m. gruodis.
Į tyrimą nenoriu, noriu atvykti į delfinų asistuojamą terapiją
Kasdien sulaukiame daug skambučių dėl delfinų asistuojamos terapijos programos. Pirmiausia, svarbu paminėti, jog delfinų asistuojama terapija yra organizuojama tik žmonėms su negalia ar turintiems įvairių sutrikimų. Tikrai suprantame norą pabendrauti su delfinais tų, kurių tai buvo/yra svajonė, nori sužinoti daugiau apie delfinus ir kt. Jiems reikia kreiptis ne į Delfinų terapijos centrą, nes tokių paslaugų nevykdome, o į Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyrių, kur siūlomos bendravimo su delfinais paslaugos nuo sausumos.
Žmonių, turinčių negalią registraciją į delfinų asistuojamą programą vykdome kasmet kartą metuose, t.y., apie spalio-lapkričio mėn. Su prisiregistravusiais klientais dirbame apie 1-1.5 metų. Šiems (2019) metams laisvų vietų delfinų asistuojamoje terapijoje nėra.
Kaip vyksta delfinų asistuojama terapija?
Delfinų asistuojama terapija yra planuojama 2 savaites, kuomet terapiniai užsiėmimai vyksta nuo pirmadienio iki penktadienio. Šeštadienį ir sekmadienį šeima turi galimybę nemokamai apsilankyti Lietuvos jūrų muziejaus komplekse. Terapiniai užsiėmimai vyksta vandenyje, klientas privalo dėvėti hidrokostiumą. Jis nemokamai suteikiamas Delfinų terapijos centre. Išskirtiniais atvejais, kuomet klientas yra labai mažo ūgio (pvz., žemesnis nei 90 cm) ar pan., galima dalyvauti ir su savo atsivežtu švariu hidrokostiumu. Tačiau įprastais atvejais visuomet rekomenduojame naudotis Delfinų terapijos centro hidrokostiumu, nes jie parinkti pagal mūsų aplinką. Delfinų terapijos centre laukiamas klientas su savo šeima, pašaliniai asmenys paprastai nedalyvauja. Klientui bendraujant su delfinais vandenyje, šeimos nariai gali stebėti visą procesą šalia baseino už stiklo sienelės. Su klientu dirba tik savo srities profesionalai, t.y., medicininį ar socialinį išsilavinimą turintys specialistai. Gyvūno gerovę užtikrina kartu baseine dalyvaujantis biologas. Vienam klientui yra organizuojama 10 užsiėmimų su delfinais, 6 papildomi užsiėmimai (judesio, sensorinės integracijos, dailės užsiėmimų, muzikos ir pan.) pagal poreikį bei konsultacijos. Nuo šio mėnesio atvykstančios šeimos bus įtraukiamos ir į Miško pajautos programas, todėl dalis papildomų užsiėmimų gali persikelti ir į lauką. Ši nauja paslauga taip pat atsidaro iš tikslinio KA1 projekto „Miško pajauta per 5 kūno pojūčius“ bei buvo finansuota Švietimo ir mainų paramos fondo.
Pirmiausia labai norisi pasidžiaugti sensorinės integracijos mobilia laboratorija, kuri jau pradėta kurti didelėje, net 85 kv. m. salėje Delfinų terapijos centre, įgyvendinant tarpsieninio bendradarbiavimo projektą (Nr. LLI-336 „Sėkminga vaikų ir suaugusių, turinčių psichikos ir elgesio sutrikimų psichologinė ir sensorinė reabilitacija“ SUPER), kurį iš dalies remia 2014-2020 m. Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programa. Ši laboratorija atlieps visus sensorinius žmogaus poreikius per judesį, taktiliką, kinestetiką ir kt. Planuojama, kad laboratorijos atidarymas įvyks šių metų rugsėjo mėnesį. Klientams bus išplėstos paslaugos bei turėsime galimybę kur kas daugiau paslaugų teikti ir suaugusiems. Paskutinis etapas, kuriam dar ieškoma finansavimo – socialinių įgūdžių kabinetai, kurių poreikis yra neabejotinas, siekiant klientų savarankiškumo įgūdžių ugdymo. Tikimės, jog šią idėją pavyks įgyvendinti jau 2020-aisiais.
Iki naujų susitikimų!
Taigi, tiek šį kartą informacijos apie Delfinų terapijos centrą ir terapinius užsiėmimus. Trečioje dalyje apžvelgsiu įdomiausius mokslinius delfinų asistuojamos terapijos tyrimus, vykdytus pasaulyje ir pas mus bei pasidalinsiu naujienomis, aktualijomis ir sėkmės istorijomis.
Pneumokokų gebėjimas pasiglemžti kitų bakterijų genus, kelia didžiulius iššūkius tiek gydytojams, taikantiems gydymą antibiotikais, tiek mokslininkams, kuriantiems vakcinas nuo pneumokokinės infekcijos.
Pneumokokai – tai plačiai paplitusios bakterijos, žinomos Streptococcus pneumoniae vardu. Pneumokokai paprastai yra nepavojingi. Kartu su kitomis bakterijomis jie gyvena mūsų ryklės gleivinėje. Tyrimai rodo, jog 5-10 proc.suaugusiųjų bei 40-50 proc.vaikų iki šešerių metų yra šios bakterijos nešiotojai.
Kai kuriais atvejais, nekaltai tūnojusi ši bakterija, tampa pavojinga bei gali sukelti tokias infekcines ligas kaip plaučių uždegimą, meningitą, kraujo užkrėtimą, vidurinės ausies uždegimą bei sinusitą. Kodėl taip nurinka, nėra visiškai žinoma, tačiau manoma, jog tam įtakos turi audinių pažeidimas bei neseniai persirgtos virusinės infekcijos.
Karas prieš bakterijas nugalėtas?
Iki 1940 metų pneumokokų sukelti plaučių uždegimai nusinešė daugelio žmonių gyvybes visame pasaulyje, tačiau atradus peniciliną ir pradėjus jį taikyti gydymui, mirtingumas ženkliai sumažėjo.
Po antrojo pasaulinio karo buvo atrasta ir daugiau antibiotikų, kurie efektyviai gydė pneumokokų sukeltas ligas. Tuo metu buvo galvojama, jog ši infekcija yra nugalėta. 2000 metų pradžioje sukuriama vakcina prieš pneumokokines infekcijas, ir tai mokslininkams suteikė vilties, jog ateityje šios infekcijos visai nebeliks. Deja, pasaulinė statistika rodo, jog kasmet ši infekcija pasiglemžia 1-2 milijonus žmonių gyvybių visame pasaulyje. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) šią bakteriją įtraukė į pavojingųjų bakterijų sąrašą, kaip keliančią didžiulę grėsmę visuomenei.
Užgrobia kaimynų genus
Pneumokokai pasižymi dideliu genetiniu lankstumu. Jie geba užgrobti kitų bakterijų genus ir juos pasisavinti, tad jie gali tapti sunkiai įveikiami antibiotikams ir vakcinoms. Tai vadinama natūralia genetine transformacija. Pneumokokai pirmiausia užmuša šalia esančias bakterijas bei išlaisvina jų DNR. Išlaisvintą DNR pneumokokai prisijungia prie savo genetinės medžiagos ir taip įgyja naujų genų.
Tai yra horizontalaus genų perdavimo pavyzdys, kuomet genai perduodami ne motininės- dukterinės ląstelės keliu, o tarp bakterijų ląstelių. Toks genų perdavimas yra dažnas reiškinys bakterijų pasaulyje, tačiau tik maža dalis bakterijų atlieka tai, taip efektyviai, kaip pneumokokai. Natūrali genetinė transformacija lemia, jog pneumokokai yra ypač genetiškai lankstūs. Jų genetinė informacija labai greitai gali kisti, todėl ne visada pneumokokinė infekcija bus išgydoma standartiniai antibiotikai, ne visada ta pati vakcina apsaugos nuo šios infekcijos.
Atsparumas antibiotikams
Penicilinas vis dar laikomas pirmo pasirinkimo antibiotiku, gydant pneumokokines infekcijas. Deja, dėl besaikio penicilino bei kitų antibiotikų vartojimo penkiasdešimt paskutiniųjų metų, šiandien tenka grumtis su antibiotikų atsparumo problema. Pneumokokai tampa lengvai atsparūs antibiotikams dėka natūralios genetinės transformacijos, kurios metu pasisavina kitų bakterijų genus.
Atsparumas antibiotikams nereiškia, jog pneumokokų visiškai neveiks antibiotikai, tačiau gali būti, jog juos sunaikinti reikės didesnių antibiotikų dozių ar ilgesnio gydymo kurso. Tai komplikuoja gydymą – žmonėms reikia daugiau laiko pasveikti ir atstatyti jėgas, ilgesnis laikas praleidžiamas ligoninėse, didėja mirtingumo rizika, o taip pat didesnės gydymo išlaidos gula ant visuomenės pečių.
Netikslingas, gausus antibiotikų vartojimas ypač didina atsparių bakterijų formų atsiradimą, todėl labai svarbu, kad gydytojai antibiotikus skirtų tikslingai ir atsakingai.
Nuo nežalingo prie pavojingo
Vakcinos nuo pneumokokinių infekcijų atsiradimas laikomas dideliu laimėjimu kovoje su šia infekcija. Vakcinos dėka mūsų imuninė sistema ima atpažinti pneumokokų ląstelių paviršius ir pradeda gaminti prieš juos antikūnus. Šių bakterijų viršutinį sluoknį sudaro kapsulė su ilgomis cukraus molekulėmis. Kaip kapsulė atrodys, apsprendžia bakterijos genai, esantys jos DNR.
Dėl didelio genetinio lankstumo egzistuoja daugybė pneumokokų kapsulių tipų. Iki dabar yra žinoma 90 skirtingų pneumokokų kapsulių rūšių. Vakcinos, kurios naudojamos šiandien, apsaugo nuo 13, dažniausiai pasitaikančių ir sukeliančių sunkias infekcijas, kapsulių rūšių. Tad mokslininkai turi nuolat budėti bei stebėti pneumokokų elgesį, juk bet kada šios bakterijos gali pakeisti savo kapsulę bei tapti atsparios vakcinoms.
Kas didžiausioje rizikoje užsikrėsti pneumokokine infekcija?
Didžiausioje rizikoje susirgti pneumokokine infekcija yra vaikai iki 2 metų bei vyresni žmonės virš 65 metų, o taip pat žmonės su nusilpusiu imunitetu. Šių metų pavasarį fiksuotas didžiulis pneumokokinės infekcijos protrūkis Norvegijos laivų statykloje. Ir nors susirgusieji nepriklausė nė vienai rizikos grupei, manoma, jog dėl šio protrūkio kalta ypatinga pakitusi pneumokokinė bakterija, kuria ypač lengvai užsikrečiama bei kuri sukelia sunkias infekcines ligas.
Šiandieniniai antibiotikai bei vakcinos įgalina suvaldyti pneumokokines infekcijas, tačiau visiškai jų įveikti nepavyks niekada. Mokslininkai nuolat privalo būti budrūs bei dėti didžiules pastangas, kuriant naujus antibiotikus bei vakcinas.
Šaltinis:
„Aftenposten“ Derfor klarer vi ikke å utrydde pneumokokkinfeksjoner, M.Kjos, D.Straum, L.S. Håvarstein, 2019 04 16
Jei nuolat skundžiatės, jog neturite nei laiko, nei pinigų treniruotėms sporto klube, tuomet pradėkite vaikščioti pėsčiomis. Vaikščiojimas ne tik pagerina fizinę formą, bet ir puikiai „pravėdina galvą“.
Tad apžvelkime plačiau vaikščiojimo pėsčiomis privalumus.
Lengvai pasiekiama
Ėjimui pėsčiomis nereikalinga jokia speciali įranga, užteks patogių batų ir rūbų pagal orą. Ši aktyvumo forma ypač tinka užimtiems žmonėms, nes eiti pėsčiomis galima bet kur ir bet kada, šią veiklą paprasta įtraukti į kasdienę rutiną. Eikite pėsčiomis į darbą ar iš darbo, išlipkite keliomis stotelėmis anksčiau, jei naudojatės viešuoju transportu, savaitgaliais vaikščiodami ištyrinėkite tas miesto dalis, kuriose niekada nebuvote.
Degina riebalus
Dauguma žmonių klaidingai įsitikinę, jog svorio metimui reikalinga intensyvi treniruotė su daug prakaito ir širdies dūžių virš 100 kartų per minutę. Tyrimai rodo, jog ėjimas pėsčiomis yra žymiai efektyvesnis ir paprastesnis būdas mesti svorį. Po intensyvių treniruočių žmogus paprastai jaučiasi labai išalkęs, nes kūnas tikisi atstatyti sudegintus riebalus. Tuo tarpu po ėjimo alkis bus minimalus.
Nauda širdžiai ir kraujotakai
Daugelį metų širdies ir kraujagyslių ligos yra pagrindinė mirties priežastis Lietuvoje. Rizika susirgti šiomis ligomis vyrams didėja nuo 45 metų, o moterims nuo 55 metų. Paskutiniai tyrimai rodo, jog vaikščiojimas pėsčiomis sumažina padidėjusį kraujo spaudimą bei mažina trigliceridų kiekį kraujyje. Šie veiksniai priskiriami prie pagrindinių rizikos veiksnių, sukeliančių širdies ir kraujagyslių ligas.
Tinka netreniruotiems žmonėms
Jei jus kankina viršsvoris, nuolat skaudantys sąnariai, ryžtis treniruotėms gali būti labai sunku tiek fiziškai, tiek emociškai. Netinkamai parinktos, per intensyvios treniruotės gali dar labiau pabloginti savijautą ir visai numušti ūpą treniruotis. Vaikščiojimas pėsčiomis ypač tinka netreniruotiems žmonėms, nes tai fiziologiškai natūrali aktyvumo forma žmonėms, o apkrovimas sąnariams yra minimalus.
Mažina uždegimus
Žmogaus fizinė sveikata įtakoja ir jo psichologinę sveikatą. Didžiausių priešų sveikatai įvardijamas uždegimas. Uždegimas – tai fizinis kūno atsakas į nuolatinius dirgiklius, kuriuos organizmas „įvertina“ kaip pavojingus. Tai gali būti alkoholis, tabakas, tam tikri maisto produktai, nuolatinis stresas ir t.t. Kūno uždegimai glaudžiai susiję su depresija ir žmonių nelaimingumu. Tyrimai rodo, jog 20 minučių intensyvaus ėjimo 5 proc. sumažina specifinio uždegiminio proteino kiekio išsiskyrimą, tad mažiau uždegimo – laimingesnis žmogus.
Mažėja stresas
Vaikščiojant pėsčiomis gerėja nuotaika, kognityvinė veikla, mažėja nemiga, nurimsta įkyrios mintys. Žmogus yra nuolat veikiamas trijų faktorių – elgesio, minčių ir jausmų. Gyvenant fiziškai aktyviai protas generuos daugiau alternatyvių minčių ir teigiamų emocijų, tad lengviau bus susidoroti su iškilusiomis problemomis. Niekada nepamirškite, jog jūs atsakingas už savo elgesį (kokį gyvenimo būdą pasirenkate), o jūsų elgesys priklauso nuo jūsų minčių ir jausmų. Tai trys pagrindiniai žmogaus gyvenimo mechanizmai nuolat judantys kartu tarsi laikrodžio dantračiai.
Jeigu ieškote kūrybingų idėjų, išeikite pasivaikščioti. Angelai šnibžda žmogui, kai jis vaikštinėja.
Dauguma apie žmogaus papilomos virusą (ŽPV) žino tik tiek, jog jis gali sukelti moterims gimdos kaklelio vėžį, o nuo šios ligos gali apsaugoti skiepai, tačiau tai tik nedidelė dalis informacijos apie šį virusą. Šis virusas ypač plačiai paplitęs tarp mūsų ir toli gražu ne visos šio viruso rūšys sukelia mirtiną vėžį. Tad šį kartą plačiau apie ŽPV.
Apie ŽPV infekcijas
Žmogaus papilomos virusas – tai DNR virusas, priklausantis papilomų virusų šeimai, kurių priskaičiuojama iki 200 genotipų. Iš jų išskiriama apie 40 ŽPV rūšių, kuriais galima užsikrėsti lytinio kontakto metu. ŽPV virusai pažeidžia odą ir gleivines bei sukelia karpas arba ląstelių pakitimus.
ŽPV klasifikuojami į mažos rizikos ir didelės rizikos tipus. Didelės rizikos ŽPV tipai gali sukelti vėžį. Žemos rizikos ŽPV tipai paprastai sukelia karpas ant kojų ar rankų pirštų, karputes lytinių organų srityje ar nedidelius ląstelių pakitimus, kurie praeina savaime be gydymo.
ŽPV pirmą kartą buvo atrastas 1949 metais elektroninio mikroskopo pagalba. Po metų ši infekcija pripažinta kaip užkrečiama intymaus kontakto metu. 1970 metais atrastas ryšys tarp ŽPV ir gimdos kaklelio vėžio, o 1983-1984 metais atrasti ŽPV16 ir ŽPV18 tipai, kurie yra pagrindiniai gimdos kaklelio vėžio sukelėjai. 2006 metais pradėta naudoti ŽPV vakcina.
Kaip užsikrečiama ŽPV?
ŽPV užsikrečiama ypač lengvai. Manoma, jog apie 70-80 proc. vyrų ir moterų vieną ar kelis kartus per savo gyvenimą užsikrečia ŽPV. Dažniausiai užsikrečiama seksualinio kontakto metu per odą ir gleivines, tačiau didelė galimybė užsikrėsti šiuo virusu ir artimai kontaktuojant odai su oda. Neretai jauni žmonės užsikrečia šiuo virusu iki pirmųjų lytinių santykių. Prezervatyvai šimtaprocentinės apsaugos nesuteikia, kadangi ŽPV gali tūnoti ir nepridengtoje odoje. Jei oda ar gleivinės yra pažeistos, galimybė užsikrėsti šiuo virusu dar labiau padidėja.
Lytinių organų karputės taip pat yra lengvai užkrečiamos. Neretai mama šį virusą gimdymo metu perduoda naujagimiui, tačiau vaikams ši infekcija dažnai praeina savaime per trumpą laiką be jokių ryškesnių simptomų.
ŽPV inkubacinis periodas trunka nuo 1 iki 6 mėnesių, tad užsikrėtęs žmogus odos pakitimus gali pamatyti vėliau arba būti viruso nešiotoju apie tai nežinodamas.
Vėžio vystymasis
Užsikrėtus didelės rizikos ŽPV ne visada žmogus susirgs vėžiu. Vėžys – tai ištisas procesas, kuris gali vystytis kelis dešimtmečius, sukeldamas įvairius ląstelių pakitimus. Žinoma, jog apie 70 proc. gimdos kaklelio vėžio atvejų sukelia ŽPV16 ir ŽPV18 tipai. ŽPV 31,33,45,52 ir 58 tipai atsakingi už 20 proc. gimdos kaklelio vėžio atvejų. Gimdos kaklelio ląstelių pakitimai pagal pažeidimą skirstomi į laipsnius (CIN 1,2 ir 3). CIN 2-3 vertinama kaip pavojinga ikivėžinė būklė. Kasmet pasaulyje miršta apie 250 tūkst.moterų nuo gimdos kaklelio vėžio.
Didelės rizikos ŽPV tipai gali sukelti ne tik gimdos kaklelio vėžį, bet ir makšties bei kitų išorinių lyties organų vėžį moterims, vyrams – varpos, išeinamosios angos, taip pat gerklės, ausų, nosies vėžį tiek vyrams, tiek moterims. Net 85 proc. tiesiosios žarnos vėžio atvejų yra susiję su ŽPV. Kai kurios studijos rodo, jog 20 proc. plaučių vėžio bei 14 proc. storojo žarnyno atvejų taip pat siejama su didelės rizikos ŽPV. Dauguma vėžio atvejų vyrams, susijusių su ŽPV, buvo sukelti ŽPV16 ir ŽPV18 tipų, o vidutinis vyrų amžius, sergančių ŽPV sukeltu vėžiu, virš 60 metų.
Lytinių organų karputės
Lytinių organų karputės (kandilomos) būdingos apie 1 proc. 15 – 49 metų amžiaus žmonių, gyvenantiems lytinį gyvenimą. Apie 90 proc. atvejų, kandilomas sukelia ŽPV 6 ir 11 genotipai. Infekcija pasireiškia nedidelėmis odos išaugomis ant lyties organų. Moterims – aplink makštį, makštyje, gimdos kaklelyje, vyrams – ant varpos, išeinamojoje angoje. Retesniais atvejais karpos gali atsirasti aplink šlaplę. Kandilomos gali susigrupuoti vienoje vietoje ir savo forma panešėti į žiedinį kopūstą, kai kurios karputės primena pūsleles arba būna visiškai plokščios, tad sunkiai pastebimos. Kandilomos nekraujuoja. Pastaruoju metu lytinių organų karpučių ypač padaugėjo tiek vyrų, tiek moterų tarpe. Kandilomos vėžio nesukelia ir dauguma jų išnyksta savaime. Kai kuriais atvejais karputės šalinamos specialiais tepalais, lazeriu ar šaldymu, tačiau matomų karpų pašalinimas pačio viruso nepanaikina, jis išlieka odoje ir gleivinėje. Vadinasi žmogus gali užkrėsti kitą žmogų tol, kol šį virusą nešioja.
Simptomai ir eiga
Užsikrėtus ŽPV jokių simptomų paprastai nepasireiškia. Apie 90 proc.užsikrėtusiųjų infekcija išnyksta savaime per 0,5-1,5 metų. Apie 10 proc. užsikrėtusiųjų tampa nuolatiniais šio viruso nešiotojais, šie žmonės yra rizikoje susirgti vėžiu. Imuniteto atsakas prieš šį virusą yra ypač silpnas, nes virusas infekuoja lokalias odos ir gleivinės epitelio ląsteles ir nesukelia viremijos (virusų nėra kraujyje). Virusas įsitaiso epitelio ląstelėse ir dažnai integruojasi į žmogaus DNR, o tai gali sąlygoti ląstelių suvežėjimą. Šis procesas gali užtrukti kelis dešimtmečius.
Diagnostika ir gydymas
ŽPV testą rekomenduojama atlikti moterims, kai citologinio tyrimo metu randama nenustatytos reikšmės plokščiojo ar liaukinio epitelio ląstelių. Tyrimo metu nustatoma, kuris iš aukštos rizikos tipų ŽPV aptiktas gimdos kaklelio ląstelėse. Aukšto laipsnio priešvėžiniai epitelio pokyčiai (CIN3+) yra labiausiai susiję su 16,18 ir 45 ŽPV tipais, juos nustačius pacientėms taikomas agresyvesnis gydymas.
ŽPV infekcija nėra gydoma. Jei moterims nustatoma priešvėžiniai gimdos kaklelio pakitimai (CIN 2-3), tuomet taikomas chirurginis gydymas – konizacija. Operacijos metu pašalinami pakitę gimdos kaklelio audiniai. Gimdos kaklelio vėžys gydomas chirurginiu būdu, o taip pat gali būti taikoma spindulinė terapija ir/ar chemoterapija. Nepaisant gydymo, trečdalis moterų, susirgusiųjų gimdos kaklelio vėžiu, miršta nuo šios ligos.
Karpos ant rankų, kojų pirštų, lyties organų nustatomos klinikinės apžiūros metu. Jos
gali būti gydomos lokaliai antivirusiniais tepalais (nerekomenduojama nėštumo metu ), šalinamos lazeriu, šalčiu ir kt. Daugeliu atveju karpos išnyksta savaime be gydymo.
Profilaktika
ŽPV infekcija dažniausiai užsikrečiama intymaus kontakto metu. Pastaruoju metu pasaulyje fiksuojama ypač daug gerklės ir liežuvio vėžio atvejų, sukeltų ŽPV, o tai siejama su oraliniu seksu. Teigiama, jog homoseksualūs vyrai yra didesnėje rizikoje susirgti tiesiosios žarnos vėžiu sąlygotu didelės rizikos ŽPV, nei moterys gimdos kaklelio vėžiu, todėl kai kuriose šalyse vakcinos rekomenduojamos ir vyriškajai lyčiai.
Manoma, jog didesnė rizika susirgti gimdos kaklelio vėžiu yra toms moterims, kurios turi daugiau seksualinių partnerių, lytinių santykių metu nenaudoja prezervatyvo bei rūko. Skaičiuojama, jog rizika užsikrėsti ŽPV padidėja 10 proc. su kiekvienu nauju partneriu.
Jei žmogus visą gyvenimą turėjo tik vieną partnerį, rizika vistiek išlieka, jei esamas partneris iki jūsų turėjo skirtingų seksualinių kontaktų.
Siekiant apsisaugoti nuo ŽPV rekomenduojamos vakcinos. Šiuo metu yra siūlomos trijų rūšių vakcinos – Gardasil 9, Silgard bei Cervarix.
Gardasil 9 vakcina apsaugo nuo 9 rūšių ŽPV tipų – 6,11,16,18,31,33,45,52 ir 58. Šio tipo virusai gali sukelti gimdos kaklelio, išorinių lyties organų ikivėžinius pakitimus ir vėžį bei lyties organų karpas.
Silgard vakcina apsaugo nuo 4 rūšių ŽPV tipų – 6,11,16 ir 18. Šie virusai taip gali sukelti gimdos kaklelio, išorinių lyties organų ikivėžinius pakitimus ir vėžį, lyties organų karpas.
Cervarix vakcina saugo nuo pagrindinių gimdos kaklelio vėžį sukeliančių 16 ir 18 ŽPV tipo. Vakcinanciją rekomenduojama pradėti mergaitėms nuo 9 metų.
Karpos ant rankų, kojų pirštų dažniau atsiranda esant odos pažeidimams, odos išsausėjimams, gausiai prakaituojant, nešiojant nepatogią avalynę. Sumažėjęs imunitetas taip pat gali skatinti karpų atsiradimą.
Mano kolegė Marija nevartoja gliuteno. Ir tai ji daro visai ne dėl mados ar kokių nors įsitikinimų. Ji serga celiakija –autoimunine virškinimo sistemos liga, kuri pažeidžia plonosios žarnos gleivinę, kai žmogus vartoja baltymą gliuteną, kurio yra kviečiuose, rugiuose ir miežiuose. Netoleruojant gliuteno išsiskiria specifinis toksinas, naikinantis žarnų gaurelius, jie atrofuojasi, suplokštėja. Gaureliams nykstant, organizmas nebesugeba pasisavinti maistingųjų medžiagų, jis ima badauti, atsiranda pažeidimai žarnyne. Gliuteno netoleravimas gali pasireikšti pačiais įvairiausiais sutrikimais – pilvo pūtimu, viduriavimu, vidurių užkietėjimu, pilvo skausmu, svorio pakitimu, nuovargiu, anemija, bėrimais, sąnarių skausmais, neurologiniais simptomais, apsiblaususiu mąstymu, gali kamuoti skydliaukės ligos (Hašimoto tiroiditas), nevaisingumas. Manoma, jog ypač daug žmonių yra jautrūs gliutenui. Tai pasireiškia panašiais į celiakiją simptomais, tačiau plonosios žarnos gleivinė nėra pažeidžiama. Tokius žmones gali kamuoti ne tik įvairūs virškinimo sutrikimai, bet ir odos bėrimai, elgesio pakitimai, sąnarių skausmai, nuovargis.
Visada kai išgirstu, jog kažkas atsisakė gliuteno, man be galo įdomus pasidaro duonos klausimas. Kuo gi gliuteno nevartojantys žmonės pakeičia duoną kasdieninę. Tiesa, mūsų parduotuvėse jau galima nusipirkti begliutenės duonos, tačiau ji labai brangi, o jos sudėtis tokia paini ir sunkiai suprantama, jog nejučia pagalvoji, kad gal geriau vartoti įprastą duoną su visais pažįstamais ingredientais. Kai šį klausimą uždaviau Marijai, ji atsakė, jog dažnai duoną be gliuteno kepa namuose.
-Bet juk tai labai sudėtinga, – bandau prieštarauti ir prisimenu visus matytus receptus, kuriems reikalingi mažiausiai trijų rūšių miltai, ksantano guma, krakmolas ir t.t.
– Visai ne,- atsako kolega, – reikia tik keturių ingredientų. Ir padiktuoja man receptą.
Šias duoneles išsikepiau tik po gero mėnesio, bet likau maloniai nustebinta. Puikus užkandis ir duonos pakaitalas, o be to ir labai sotu. Tinka neštis į darbą su salotomis, tinka gaminti sumuštinukus. Tiesa, jei norėsis šimtaprocentinės begliutenės duonelės, rinkites avižinius dribsnius su nuoroda, jog jie be gliuteno. Avižos iš esmės yra be gliuteno, tačiau jos gali būti gamybos metu užterštos kviečių gliutenu.
Duonelėms reikės:
400 g varškės (gali būti grūdėtoji)
400 g avižinių dribsnių
4 kiaušinių
2 arb.šaukšteliai kepimo miltelių
Jei norisi galima pridėti įvairiausių priedų – džiovintų vaisių, riešutų, patinkančių prieskonių (picos, džiovintų pomidorų ir kt). Vienu žodžiu, pasirinkite tą skonį, kurį mėgstate. Man norėjosi išgauti įprastą duonos skonį, tad savąsias pagardinau kmynais ir puse šaukšteliu druskos. Kitą kartą būtinai bandysiu saldesnį variantą – su džiovintais vaisiais.
Gamybos procesas
Varškę, kiaušinius ir kepimo miltelius išplakite mikseriu arba gerai ištrinkite šakute. Galite pridėti norimų priedų (džiovintų vaisių, džiovintų žolelių, druskos ir t.t.).
Supilkite į masę 400 g avižinių dribsnių ir gerai šaukštu išmaišykite.
Išklokite skardą kepimo popieriumi ir drėgnomis rankomis formuokite varškėtukus (riebalų kepimui nereikia). Iš šio kiekio išeina apie 10 duonelių.
Kepkite 200 laipsnių orkaitėje apie 20 min. Pasirinkite orkaitės režimą su karšto oro srautu.
Atvėsusias laikykite duonos maišelyje, išsilaiko šviežios iki savaitės.
Šlaunikaulio lūžis dažniausiai ištinka senyvo amžiaus žmones ir dažniau moteris nei vyrus. Dauguma šių lūžių gydoma operaciniu būdu. Dėl šios traumos pacientai neretai praranda iki tol buvusį mobilumą, o dalis lieka prikaustyti prie lovos. Tai didelė ekonominė našta valstybei bei paciento artimiesiems.
Šlaunikaulio anatomija
Šlaunikaulis yra didžiausias iš ilgųjų kaulų, jo forma primena išlinkusi į priekį vamzdį. Šlaunikaulį sudaro šlaunikaulio galva, kuri susineria su dubenkaulio gūžduobe. Galva sulaibėja į šlaunikaulio kaklą. Kaklo pamate kyšo du gūbriai – didysis gūbrys, kuris lengvai apčiuopiamas dubens šonuose, ir mažasis gūbrys – atsigrežęs į vidų ir truputį atgal. Šlaunikaulio vidurinė dalis vadinama šlaunikaulio kūnu, kurio tolimasis galas baigiasi vidiniu ir šoniniu krumpliu. Šie jungiasi su kelio girnele.
Šlaunikaulio lūžis
Dažniausiai lūžta šlaunikaulio kaklas (sudaro apie 55 proc. visų šlaunikaulio lūžio atvejų), o taip pat dažni lūžiai gūbrių srityje. Lūžiai gali būti su dislokacija (kaulų pasislinkimu iš vietos) ir be dislokacijos. Pasitaiko, jog lūžę kaulai taip gerai laikosi vietoje, jog lūžį būna sunku nustatyti rentgeno pagalba.
Kam dažniausiai lūžta šlaunikaulis?
Šlaunikaulio lūžiai dažniausiai įvyksta senyvo amžiaus žmonėms. Iki 50 metų šie lūžiai ypač reti. Šlaunikaulio lūžių amžiaus vidurkis yra apie 83 metai ir net 75 proc. šių pacientų sudaro moterys. Iki 60 metų šlaunikaulio lūžis įvyksta apie 4 proc. žmonių ir dažniausiai tiems, kurių sutrikusi judėjimo funkcija, sergantys osteoporoze.
Paskaičiuota, jog išsivysčiusiose šalyse rizika susilaužyti šlaunikaulį kartą per gyvenimą moterims siekia 18 proc., o vyrams – 6 proc. Manoma, jog moterys yra didesnėje rizikoje susilaužyti šlaunikaulį dėl osteoporozės, kuri dažnai užklumpa pomenopauziniu laikotarpiu. Tuomet kaulai pasidaro trapesni ir dažniau lūžta. Per pastaruosius 25 metus šlaunikaulio lūžių ypač pagausėjo, o tai siejama su ilgesne gyvenimo trukme.
Įdomus faktas, jog šlaunikaulio lūžis retai įvyksta, jei žmogus serga klubo osteoartritu. Manoma, jog kaule esantys sukalkėjimai apsaugo nuo lūžių.
Prie rizikos faktorių taip pat priskiriamas – mažas fizinis aktyvumas, rūkymas, kortikosteroidų vartojimas, diabetas bei osteoporozės paplitimas šeimoje.
Kaip atpažinti šlaunikaulio lūžį?
Paprastai žmonės pasakoja tą pačią istoriją – senas žmogus nukrito ir skundžiasi stipriu skausmu vienoje šlaunikaulio pusėje. Kaulams po lūžio pasislinkus, matomas šiek tiek iškeltas šlaunikaulis, koja lūžio pusėje yra trumpesnė bei pasukta į išorę. Judinant koją, jaučiamas skausmas šlaunikaulio srityje. Atsargiai stuksenant į pėdą, jaučiamas skausmas lūžusio šlaunikaulio pusėje. Jei kaulai po lūžio laikosi tvirtai vietoje, nėra pasislinkimo, tuomet vienintelis simptomas gali būti tik skausmas.
Neretai seni žmonės nukrinta būdami vieni namuose ir gana ilgai išguli, kol sulaukia pagalbos. Tokie pacientai atvyksta į gydymo įstaigą išsekę ir neretai su pragulomis.
Kaip diagnozuojamas šlaunikaulio lūžis?
95 proc. šlaunikaulio lūžių diagnozuojama rentgeno pagalba. Šio tyrimo pagalba nustatomas lūžio tipas bei parenkamas tinkamiausias gydymo būdas. Dauguma šlaunikaulio lūžių gydomas operaciniu būdu. Prieš operaciją atliekama plaučių nuotrauka, užrašoma elektrokardiograma bei paimami kraujo tyrimai. Tai yra standartinis ištyrimas prieš operaciją. Operacija visada yra didelis krūvis žmogaus organizmui, tad svarbu prieš operaciją išsiaiškinti apie kitas glūdinčias problemas, kurios gali apsunkinti operacijos eigą bei pooperacinį laikotarpį.
Kartais nutinka, jog rentgeno pagalba lūžio nematoma, tai ypač būdinga įsispraudusiems lūžiams, kai lūžę kaulai tvirtai laikosi vietoje. Esant įtarimui, jog lūžis tikrai yra, atliekama kompiuterinė tomografija ar magnetinis rezonansas.
Gydymas
Gydymo tikslas – atstatyti kaulus į vietą bei juos sutvirtinti. Tai taip pat sumažina skausmą. Teigiama, jog optimalus laikus operacijai – iki 24 valandų po lūžio. Nėra reikalo skubėti ir atlikinėti operaciją per pirmąsias 24 valandas. Geriau šį laiką išnaudoti tinkamam paciento paruošimui operacijai – koreguoti skysčių – elektrolitų balansą, atlikti būtinus tyrimus. Jei operacija atliekama tik po 2 parų ir vėliau, didesnė rizika, jog operacija bus nesėkminga.
Paprastai jei lūžis yra be dislokacijos, tuomet lūžę kaulai sutvirtinami varžtais. Jei lūžio metu kaulai pasislinko arba pacientas turėjo anksčiau problemų dėl šlaunikaulio, klubo, tuomet implantuojamas ir protezas.
Jauniems, neturintiems gretutinių ligų pacientams iki 60-65 metų lūžę šlaunikaulio kaulai tvirtinami varžtais (osteosintezė) nepriklausomai ar lūžis su dislokacija ar be.
Įsispraudę lūžiai taip pat operuojami, būtina stabilizuoti kaulų įskilimus bei užtikrinti, kad pacientas kuo greičiau pakiltų iš lovos ir pradėtų reabilitaciją.
Fizinis aktyvumas po šlaunikaulio operacijos
Po šlaunikaulio operacijos ypač svarbu kuo greičiau pakilti iš lovos. Paprastai jau kitą dieną pacientas keliamas iš lovos. Jei pacientas tik guli arba sėdi ramiai lovoje, didėja tromboembolijos rizika. Pradėjus iš karto po operacijos judėti, greičiau gyja lūžę kaulai, daugiau galimybių atgauti buvusį iki lūžio mobilumą, mažėja komplikacijų rizika. Ypač svarbu, jog grįžęs į namus, žmogus ir toliau išliktų fiziškai aktyvus.
Galimos komplikacijos ir prognozė
Dažniausios komplikacijos po šlaunikaulio lūžio – kraujo krešulių (trombų) susiformavimas kraujotakos sistemoje, plaučių uždegimas bei mirtis.
Tromboembolijos rizika ypač didelė po šlaunikaulio lūžio. Manoma, jog net pusei pacientų po lūžio gali susiformuoti trombai, jei nesiimama profilaktikos priemonių. Tuo tikslu dažniausiai skiriama mažos molekulinės masės heparinas, kuris leidžiamas į paodį ne mažiau kaip 10 dienų.
Statistika rodo, jog 1 iš 4 pacientų tampa slaugomais pacientais, o pusei pacientų po šlaunikaulio lūžio nukenčia judėjimo funkcija. Mirtingumas po šlaunikaulio lūžio per pirmuosius metus siekia 25 proc. Tam turi reikšmės senyvas amžius, gretutinės ligos, didelė rizika išsivystyti plaučių uždegimui bei tromboembolijai.
Dalis pacientų po šlaunikaulio operacijos būna dezorientuoti, neramūs. Bet koks didelis įvykis vyresniame amžiuje yra didelis stresas organizmui, o ypač kai prarandamas savarankiškumas, gebėjimas laisvai judėti, pakinta aplinka. Jei po operacijos paciento dezorientacija užsitęsia, tuomet didelė tikimybė, jog ligos išeitis nėra gera.
Profilaktika
Norint apsisaugoti nuo lūžių, o ypač moterims po menopauzės, svarbu vartoti kalcio preparatus (1200 mg) bei vitaminą D (600-800 TV). Tai sulėtina osteoporozės vystymąsį. Arbatiniame šaukštelyje žuvų taukų yra apie 800 TV vitamino D.
Ne mažiau svarbus yra fizinis aktyvumas. Reikėtų nors 30 min. 5 kartus savaitėje aktyviai pajudėti – lengvai pabėgioti ristele, pasivaikščioti gamtoje. Tai skatina kaulų audinių atsinaujinimą bei didina raumenų masę.
Taip pat būtina vengti rūkymo bei sumažinti alkoholio vartojimą.
Jei staiga pastebėjote, jog jūsų artimas žmogus pasidarė labai užmaršus ir keistai elgiasi, paprašykite jo nupiešti laikrodį. Piešinyje gali slypėti labai daug informacijos.
Laikrodžio testas – tai vienas paprasčiausių tyrimų, kuris gali atskleisti žmogaus pažintinių (kognityvinių) funkcijų sutrikimus bei suteikti vertingos informacijos diagnozuojant neurologines ar psichines ligas.
Pirmą kartą šis testas buvo pradėtas naudoti 1953 metais bei buvo skirtas konstruktyvinės apraksijos (nesugebėjimas atlikti tikslingus judesius) vertinimui, kuri ypač būdinga sergant demencija, o taip pat įvertinti kaktinės smegenų dalies pažeidimo lygį. Šiandien šis testas yra vienas pagrindinių tyrimo metodų nustatant Alzheimerio ligos pradžią bei kitas demencijas.
Kaip šis testas atliekamas?
Gydytojas, slaugytojas, psichologas ar kitas sveikatos priežiūros darbuotojas duoda pacientui popieriaus lapą su nupieštu 10 cm diametro apskritimu, pieštuką bei trintuką. Paciento prašoma įsivaizduoti, jog apskritimas yra laikrodis, o paciento užduotis kuo tiksliau šiame apskritime surašyti skaičius nuo 1 iki 12 taip, kaip laikrodyje. Jei pacientas naudoja akinius arba klausos aparatą, testo metu privalo juos turėti.
Kai skaičiai surašomi, toliau prašoma paciento nupiešti laikrodyje rodykles, kad laikrodis rodytų tiksliai 10 minučių po 11. Kai pacientas užduotį baigia, paklausiama, kokį laiką buvo prašoma pavaizduoti ir kiek rodo jo laikrodis. Tai kontroliniai klausimai, tuo atveju, jei abejojama, ar žmogus išgirdo, suprato, ko jo buvo prašoma. Vėliau testas vertinamas.
Galima šį testą atlikti ir be paruošto nupiešto apskritimo, pacientas jį nupiešia pats, o vėliau surašo skaičius ir nurodo prašomą laiką.
Kaip vertinamas testas?
Priskaičiuojama apie 15 laikrodžio testo vertinimo būdų. Gali būti vertinamas kiekvienas skaičius, teisinga skaičių tvarka, jų išdėstymas, rodyklės, teisingas laikas ir t.t. Danish Medical Journal atliko tyrimą, kuriame vertino penkis dažniausiai taikomus laikrodžio testo vertinimo būdus. Jų išvada – pats lengviausias būdas pasirodė pats tiksliausias. Tiesiog vienas taškas duodamas už teisingą atliktą laikrodžio užduotį, bei nulis, jei laikrodžio testas neatliekamas. Tiesa, nedideli nukrypimai gali būti užskaitomi – laikrodyje figuruoja ir arabiški, ir romėniški skaičiai, supainiojamos valandinės ir minutinės rodyklės, skaičiai nedaug „išeina“ iš apskritimo ribų, skaičiai išdėstomi ne visai tiksliai.
Kritinės laikrodžio testo klaidos
Išsamesni laikrodžio testo tyrimai išskyrė šešias kritines klaidas, be abejonės rodančios kognityvinį pažeidimą bei galimą demenciją. Tai:
Nesugeba pavaizduoti prašomo laiko
Nėra rodyklių laikrodyje
Trūksta skaičių
Vietoj skaičių užrašomos raidės, simboliai ir kt.
Kartojasi skaičiai
Atsisako atlikti testą – nenoras atlikti testą gali byloti apie slypinčią problemą.
Kodėl laikrodžio testas?
Prašymas nupiešti laikrodį gali atrodyti paprasta užduotis kaip du kart du, tačiau šis veiksmas apima daugybę neurologinių procesų. Piešiant laikrodį būtina gera rankų – akių koordinacija, erdvinio vaizdo suvokimas ir simetrija, skaičių ir laiko suvokimas, atmintis. Jei žmogui sunku eilės tvarka išdėstyti skaičius, vyrauja ryški asimetrija, sunku rodyklėmis pavaizduoti prašomą laiką, tuomet tai gali byloti, jog žmogaus tam tikros neurologinės ar psichologinės funkcijos sutrikusios ir jam reikalinga specialisto pagalba. Anksti pastebėjus šiuos sutrikimus bei pradėjus gydymą, galime laimėti žmogui daugiau laiko, gyventi pilnavertį gyvenimą bei kuo ilgiau išlikti funkcionaliam kasdieninėje veikloje.
Alzheimerio liga yra viena dažniausių demencijos priežasčių Apie 60 proc. visų demencijos atvejų sudaro sergantieji Alzheimerio liga.
Alzheimerio liga pavadinta vokiečių gydytojo Alois Alzheimer garbei, kuris pirmasis 1907 metais aprašė šios ligos simptomus 51 metų amžiaus moteriai.
Išskiriami du Alzheimerio ligos tipai:
Alzheimerio liga su ankstyva pradžia (susergama iki 65 metų amžiaus)
Alzheimerio liga su vėlyva pradžia (ligos simptomai atsiranda virš 65 metų)
Vertinant ligos paplitimą tarp vyrų ir moterų, pastebėta, jog ankstyvasis Alzheimeris vienodai būdingas tiek vyrams, tiek moterims. Vėlyvasis Alzheimeris dažnesnis tarp moterų.
Ankstyvasis Alzheimeris (iki 65 metų amžiaus) neretai pasireiškia ypač ryškiais simptomais pačioje ligos pradžioje – atminties, elgesio, kalbos, rašymo sutrikimais, būdingas greitas ligos progresavimas.
Vėlyvojo Alzheimerio liga nėra tokia dramatiška, mažiau simptomatikos, ligos pradžioje simptomai būna ne tokie pastebimi, o vienas ryškiausių simptomų – atminties sutrikimas.
Kas vyksta smegenyse sergant Alzheimerio liga
Alzheimerio ligos atveju stebimi fiziniai pokyčiai smegenų žievėje ir smegenų kamiene, o ypač priekinėje smegenų žievėje. Hipokampas (jūros arkliuko zona) visada yra pažeidžiamas šios ligos atveju ir manoma, jog būtent čia liga ir prasideda.
Smegenų pažeidimui būdingi trys etapai:
Šalia smegenų ląstelių susidaro specifinės dėmės (senilinės apnašos), sudarytos iš įvairių baltymų sruogų. Daugiausiai randama į krakmolą panašaus baltymo beta amiloido.Aplink šią baltymų sruogą matosi tarsi išsišakojimas, kuris byloja apie nervinių ląstelių pažeidimą. Beta amiloidinės sruogos yra nuodingos, jų poveikyje nervinės ląstelės yra pažeidžiamos, o vėliau žūsta.
Šie baltymai plonyčių siūlų pavidalu apraizgo smegenų ląsteles, į jas įsiskverbia.
Pažeistos ir žuvusios smegenų ląstelės nebegali perduoti viena kitai signalų (nyksta sinapsės).
Toksiškos baltymų sruogos apsupusios smegenų ląsteles
Cheminiai pažeidimai smegenyse
Alzheimerio ligos metu pažeidžiama ta smegenų dalis, kuri yra atsakinga už biocheminių medžiagų gamybą bei impulsų perdavimą. Ypač pažeidžiama nucleus basalis žievinė sritis, o tai lemia sumažėjusį acetilcholino išsiskyrimą. Acetilcholino sumažėjimas sąlygoja dėmesio, atminties, kalbos pažeidimus. Alzheimerio ligos metu taip pat sutrinka ir kitų biocheminių medžiagų apykaita.
Kas didina riziką susirgti Alzheimerio liga
Nėra žinoma tiksliai, kas sukelia Alzheimerio ligą, tačiau yra žinoma ne mažai faktorių, kurie gali įtakoti ligos atsiradimą.
Paveldimumas
Šiuo metu yra žinomi trys Alzheimerio ligos variantai, kurie yra nulemti paveldimumo:
14 – oje chromosomoje paveldima tam tikra medžiaga, kuri nulemia Alzheimerio ligos atsiradimą. Tai vienas dažniausių dominuojančių paveldimų variantų. O tai reiškia, jog apie 50 proc. žmonių, turintys šį geną, susirgs Alzheimerio liga. Šis paveldimumas sudaro 2-3 proc. visų Alzheimerio ligos atvejų.
Kitas variantas – pakenkimas 21-oje chromosomoje. Sutinkama mažiau nei 1 proc.atvejų.
Bei pažeidimas 1 – oje chromosomoje. Ypač retas atvejis.
Polinkis įgyti Alzheimerio ligą
Alzheimerio liga vėlesniame amžiuje būdinga žmonėms, turintiems Apoliproteiną E e4 . Šis baltymas atsakingas už riebalinių medžiagų transportą kraujyje. Randami trys APOE – e2, e3, e4. Paveldima medžiaga, esanti 19 chromosomoje apsprendžia, kurį baltymą žmogus turi. Net 90 proc. žmonių, paveldėję iš abiejų tėvų APOE e-4, virš 70 metų suserga Alzheimerio liga. Jei šis baltymas paveldimas tik vieno iš tėvų, tai rizika susirgti Alzheimerio liga sumažėja iki 40 proc. Apie 40 proc. sergančių Alzheimerio liga turi APOE e4 baltymą.
Dauno sindromas
Žmonės su Dauno sindromu turi tris 21 –as chromosomas, kai tuo tarpu normaliai turime dvi. Pakitimai smegenyse, esant Dauno sindromui, labai primena Alzheimerio ligą. Smegenyse kaupiasi senilinės apnašos, o palaipsniui baltymai siūlų pavidalu apraizgo nervines ląsteles. Pradžioje pakitimai nėra tokie ryškūs, tačiau jie ypač išryškėja 40-50 metų amžiuje. Beveik visiems žmonėms, turintiems Dauno sindromą, pasireiškia smegenų pakitimai šiame amžiuje. 21- oje chromsomoje paveldima medžiaga, kuri reguliuoja beta amiloido gamybą. Kadangi žmonės su Dauno sindromu turi 3 chromosomas 21 – oje, tai beta amiloido gamyba bus aktyvesnė nei turinčių 2 chromosomas. Tai paaiškina, kodėl tiek daug žmonių su Dauno sindromu 40-50 metų amžiuje įgyja Alzheimerio ligą.
Senyvas amžius
Didėjant amžiui, didėja rizika susirgti Alzheimerio liga. Ypač didelis ligos šuolis stebimas tarp žmonių virš 75 metų.
Numanomi rizikos faktoriai
Galvos traumos, smegenų sukrėtimai – manoma, kad galvos smegenų traumos turi įtakos Alzheimerio ligos išsivystymui, ypač plačiai aprašyta demencija, paplitusi tarp buvusių boksininkų (dementia pugilistica).
Žemas išsilavinimas – turima omenyje, kai žmogus būna baigęs ne daugiau kaip 4 klases. Šis rizikos faktorius kelia daug diskusijų. Manoma, jog turintieji žemą išsimokslinimą, galėjo gyventi sunkesnį gyvenimą – vartojo alkoholį, patyrė galvos traumų, pasižymi ribotu mąstymu. Tačiau vertėtų žinoti, jog žmogui, turinčiam žemą išsimokslinimą, gali būti sunku atlikti įvairius demencijos testus, jis gali nemokėti skaityti, rašyti, o tai gali suteikti klaidingus rezultatus.
Aukštas kraujo spaudimas – yra žinoma, jog aukštas kraujo spaudimas yra smegenų insulto bei kraujagyslinės demencijos rizikos faktorius. Keletas studijų atskleidė, jog negydomas aukštas kraujo spaudimas gali būti Alzheimerio ligos rizikos faktorius.
Cholesterolis, homocisteinas ir diabetas – aukšas cholesterolio, homocisteino ar gliukozės kiekis didina kognityvinių funkcijų pažeidimą ir riziką atsirasti demencijai, o ypač Alzheimerio ligai.
Spėliojami rizikos faktoriai
Kaip galima Alzheimerio ligos priežastis taip pat buvo svarstoma virusinė teorija. Virusinės ligos, tokios kaip AIDS bei Herpės, gali iššaukti demenciją, o pastaruoju metu tyrimai rodo, jog herpes simplex virusas 1 kartu su paveldimu baltymu APOE e4 veikia kartu kaip rizikos faktorius atsirasti Alzheimerio ligai. Deja, kol kas trūksta išsamesnių duomenų apie virusų bei Alzheimerio ligos ryšį.
Kas gali apsaugoti nuo Alzheimerio ligos
Kai kurie tyrimai parodė, jog moterys, vartojančios papildomus estrogenus menopauzės metu, rečiau suserga Alzheimerio liga. Tai aiškinama, jog estrogenai galimai užkerta kelią smegenų ląstelių žūčiai bei išsaugo nervinių skaidulų tarpusavio ryšius jūros arkliuko (hipokampo) zonoje bei pačiose smegenyse, o taip pat pagerina acetilcholino gamybą, gerina smegenų kraujotaką bei apsaugo nuo senėjimo. Deja, estrogenai negali visiškai apsaugoti nuo Alzheimerio ligos, tačiau gali pavėlinti jos pradžią.
Kitas apsauginis faktorius – priešuždegiminiai vaistai arba nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai (NPV). Manoma, jog kaupiantis beta amiloidui smegenyse, iššaukiama uždegiminė reakcija, o vartojant šiuos vaistus slopinamas uždegimas. Deja, NPV vartojimas negali visiškai užkirsti kelio Alzheimerio ligai, tačiau jos pradžia gali būti vėlyvesnė.
Alzheimerio ligos simptomai
Kai liga prasideda anksti (iki 65 metų)
Skirtingiems žmonėms skirtingai pasireiškia demencijos pradžia. Susilpnėjusi atmintis – vienas pagrindinių Alzheimerio ligos simptomų. Dažnai kartu atsiranda kalbos, rašymo ir/arba vizuospatialiniai sutrikimai (sugebėjimas atpažinti objektus ir erdvę) bei apraksija (nesugebėjimas atlikti tikslingus judesius). Jau ligos pradžioje gali atsirasti suvokimo sutrikimai. Kai kuriems pacientams gali būti taip stipriai išreikštas nesiorientavimas erdvėje ar kalbos sutrikimas, jog atminties sutrikimas ir dezorientacija laike atsiranda kaip pasekmė anksčiau paminėtų sutrikimų. Daliai sergančiųjų būna sunku atlikti įprastus kasdieninius veiksmus: gaminti maistą, užlipti laiptais, važiuoti dviračiu, apsimauti striukę, užrakinti duris. Atsiradus kalbos sutrikimui, būna sunku surasti tinkamų žodžių išreikšti mintis, sakinys pasakomas padrika tvarka. Ligai progresuojant, pasireiškia beveik visi demencijai būdingi simptomai – baimė, depresija, įvairios psichozės, asmenybės pasikeitimas, interesų nykimas, nerimas, agresyvumas, motoriniai sutrikimai ir kt.
Kai liga prasideda vėlai (virš 65 metų)
Kai Azheimerio liga prasideda vėlai (70-80 metų), labiausiai nukenčia atmintis bei orientavimasis, ypač sutrinka laiko suvokimas. Ligai progresuojant, pasireiškia kiti simptomai – apraksija, sutrinka orientavimasis erdvėje, sunkiau rasti tinkamų žodžių. Vėliau tiek ankstyva, tiek vėlyva Alzheimerio liga progresuoja panašiai, būdingi tie patys simptomai.
Diagnostika
Alzheimerio liga nustatoma remiantis simptomais. Ypač naudingas išsamus interviu su šeimos nariais, kurie pacientą gerai pažįsta bei pastebėjo pakitimus, o taip pat vertinami paciento intelektualiniai gebėjimai, atliekami psichologiniai testai, pacientas stebimas gydytojo bei personalo. Taip pat atliekamas psichiatrinis vertinimas, pacientas tiriamas dėl kitų somatinių ligų. Alzheimerio diagnozę žymiai lengviau nustatyti tada, kai liga būna ženkliai pažengusi, nei pačioje jos pradžioje. Dažnai pacientui nustatoma Alzheimerio liga, kai jis ja serga jau kelerius metus.
Smegenų rentgeno tyrimas, kompiuterinė tomografija – Alzheimerio ligos atveju šie tyrimai gali parodyti bendrą smegenų masės sumažėjimą, tačiau šie pakitimai būdingi ne tik Alzheiemrio ligai, tai yra įprasti pakitimai vėlyvame amžiumi. Kompiuterinė tomografija gali parodyti tam tikrus smegenų pakitimus – insultą, smegenų auglį, kurie gali paaiškinti demencijos atsiradimą.
Magnetinis rezonansas (MR) – yra pranašesnis metodas nei KT bei matomas aiškesnis smegenų vaizdas. Kai kurie tyrimai rodo, jog magnetinės tomografijos metu įmanoma išmatuoti hipokampusą, kurio sumažėjimas yra vienas pagrindinių Alzheimerio ligos rodiklių. Deja, šis metodas dar nėra taikomas, kol kas tik tyrinėjama.
Vieno fotono emisijos kompiuterinė tomografija – tai gali būti patikima priemonė diagnozės nustatymui. Šio tyrimo metu suleidžiama į veną radioaktyvios medžiagos, kuri kraujo tėkmės pagalba nukeliauja į smegenų kraujagysles. Smegenų radiospinduliuotę užfiksuoja gamakamera, kuri sukasi aplink tiriamojo paciento galvą. Ligos pradžioje pakitimai gali būti matomi tik vienoje smegenų dalyje, vėliau pakenkiamos abi. Pakitimai smegenyse matomi tik atsiradus psichologiniams simptomams, tad šis metodas nėra informatyvus labai ankstyvose demencijos stadijose. Šis tyrimas ypač tinkamas diagnozuojant frontalinę demenciją, tuomet stebimas ryškus kraujotakos sumažėjimas kaktinėje smegenų dalyje.
Elektroncefalografija (EEC) – šio tyrimo metu randami pakitimai smegenyse, tačiau jie nėra specifiniai ir nėra būdingi tik Alzheimerio ligai, tad remtis vien šiais tyrimais negalima.
Tad Alzheimerio diagnozės nustatymui būtina remtis visais įmanomais tyrimo rezultatais, o ypač ligos pradžioje. Remiamasi tiek paciento ligos istorija, tiek surinkta informacija iš artimųjų, paciento laboratoriniais tyrimais, psichologiniais testais, KT/MR. Jei pacientui įtariama Alzheimerio liga pačioje ligos pradžioje, būtina pacientą ištirti kelis kartus su 4-5 mėnesių pertrauka, kad būtų aiškiau pastebimas ligos progresavimas.
Medikamentinis gydymas
Apsaugoti arba sumažinti smegenų pakenkimą
Šiuo metu aktyviai tiriama, kokį poveikį ligos progresavimui turi beta amiloidinis baltymas. Žinoma, jog jis veikia smegenis toksiškai bei ieškoma būdų kaip jį pakeisti. Buvo sukurta vakcina prieš Alzheimerio ligą, tačiau ji nedavė sėkmingų rezultatų. Taip pat eksperimentuota su estrogenais, tačiau tyrimai buvo prastos kokybės bei nesulaukta didelio teigiamo efekto.
Šiek tiek vilčių teikia vitaminas E, kuris veikia kaip antioksidantas. Dvejų metų tyrimai atskleidė neblogus rezultatus, tad kai kurie mokslininkai siūlo šį vitaminą įtraukti į gydymą.
Kelios studijos atliktos bandant ginkmedžio lapų (Ginkgo biloba) ekstraktą, gydant lengvą bei vidutinę Alzheimerio ligą. 12 mėnesių tyrimai atskleidė nedidelį, tačiau pastebimą simptomų sumažėjimą.
Simptominis gydymas
Donezepil (Aricept) – šis vaistas skirtas simptomų lengvinimui, sergant lengva ar vidutine Alzheimerio ligos forma. Manoma, jog vaistas nepasižymi ilgalaikiu poveikiu. Šis vaistas turi ne daug pašalinių efektų ir jie gana retai pasireiškia. Gali pasitaikyti pykinimas, viduriavimas, raumenų spazmai, rečiau galvos svaigimas, širdies ritmo sutrikimai. Vaistas gaminamas tablečių forma, vartojama po vieną tabletę kartą dienoje.
Rivastigmin (Exelon) – kitas labai panašus vaistas, būdingos tos pačios pašalinės reakcijos kaip Aricept. Vaistas vartojamas 2 kartus paroje arba klijuojamas ant kūno pleistro forma.
Reminyl – trečiasis vaistas naudojamas Alzheimerio ligos simptomatikai lengvinti, tabletės geriamas du kartus paroje. Taip pat panašus veikimas bei būdingos panašios pašalinės reakcijos.
Šie trys vaistai pasižymi gana efektyviu simptomų lengvinimu apie 50 proc. sergančiųjų Alzheimerio liga. Šie vaistai ligos neišgydo, tačiau pacientai išlieka labiau budrūs, ilgiau išlaiko dėmesį ir būna aktyvesni. Gali šiek tiek pagerėti atmintis, o tai svarbu bendraujant su kitais žmonėmis. Gali pagerėti gebėjimas atlikti įprastus kasdieninius darbus namuose, padidėti iniciatyvumas. Kai kuriems gali sumažėti haliucinacijų pasireiškimas. Deja, vaistų poveikis gali trukti 1-2 metus, kai kuriems šiek tiek ilgiau. Kol kas nėra žinoma, kiek tiksliai trunka teigiamas vaistų poveikis, nėra žinoma, kodėl vieniems žmonėms teigiamas efektas pasireiškia dažniau, o kodėl kitiems šie vaistai yra visiškai neefektyvus. Kai kuriems pacientams gydymas šiais vaistais nutraukiamas po 3-4 mėnesių, nesulaukus teigiamo efekto. Vis dar nėra žinoma, kaip šie vaistai veikia pažengusias Alzheimerio ligos formas.
Ebixa (Axura) – naujas vaistas, kuris skirtas pacientams, sergantiems pažengusia demencijos forma, simptomams lengvinti. Šis vaistas pasižymi kitokiu veikimu, nei anksčiau trys aprašytieji vaistai. Šiuo metu rezultatai rodo, jog 1 iš 5 pacientų, fiksuojamas teigiamas poveikis. Efektas vertinamas pagal tai, kiek žmogus gali funkcionuoti kasdieniniame gyvenime.
Šaltinis:
K.Engedal Demens og Alzheimers sykdom, Demensomsorgens ABC hefte 3, 2017
