Paskelbta

APIE GYDYMĄ ŽIRGAIS, DAR VADINAMĄ HIPOTERAPIJA: „ŽIRGAS YRA DIDELIS GYVŪNAS SU BEGALINE MEILE NEŠANTIS MAŽĄ ŽMOGŲ“

Jaukiame Kurtuvėnų dvaro žirgyne – gyvąjame žirgo muziejuje vyksta stebuklai – vaikai su negalia skuba į dar vieną taip lauktą susitikimą su terapiniais žirgais: Liberija, Krantu bei Hilėja. Kas paglosto, kas morkytę tiesia, kas laukia šio didelio gyvūno apkabinimo. Stebint iš šono stebiesi, iš kur žirgas turi tiek empatijos, pajautimo, meilės žmogui. Apie tai, kaip vyksta hipoterapija dar vadinama gydymu žirgais kalbamės su daugiau nei 10 metų šia veikla užsiimančia kineziterapeute ir sertifikuota hipoterapeute Jurgita Rutkiene.

Jurgita, Jūsų profesinis kelias seniai buvo sietas su žirgais bei pagalba žmogui. Esate ne tik kineziterapeutė, socialinė pedagogė ir psichologė, greta baigusi ir veterinarijos studijas, esate sertifikuota Čekijos mokyklos hipoterapijos profesionalė. Kaip Jums visos šios žinios padeda kasdieniame darbe?

Žinios tik papildo vienos kitas, nes jos visos yra apie tą patį. Apie gyvybę ir skirtingų subjektų tarpusavio santykį. Ir visiškai nesvarbu, kad vienas gyvūnas turintis keturias kanopas, o kitas – mažas žmogutis ieškantis vietos šiame gyvenime. Kai pasigilini, pamatai, kad mes visi panašūs. Man labai įdomu tyrinėti tą patį objektą (žmogaus ir gyvūno tarpusavio santykį) iš skirtingų perspektyvų. Šios žinios man padeda ir dirbant ankstyvosios reabilitacijos tarnyboje su labai mažais kūdikėliais, tiek su paaugusiais vaikais, tiek ir su negalią turinčiais suaugusiais žmonėmis. O kadangi pati daug metų sportavau su žirgais, puikiai suprantu ir jaučiu žirgą, man norisi padėti žmogui užmegzti tokį brangų ir unikalų ryšį su nuostabiu ir be galo empatišku gyvūnu.  Žirgas gydo fiziškai, bet pirmiausią žmogaus sielą gydo sveikas ir nesavanaudiškas santykis nesvarbu ar su gyvūnu ar su kitu žmogumi.

Dažnai galvojama, kad vaikai, kurie atvyksta į hipoterapiją tiesiog puikiai leidžia laiką su žirgais. Kaip terapinį procesą matote Jūs? Kas vyksta jo metu?

Yra daug tiesos šiuose žodžiuose. Taip, mes maloniai leidžiame laiką, tačiau tuo pat metu žmogaus kūnas dirba tikrai sunkiai. Negalią turinčiam vaikui reikia  įdėti labai daug pastangų, kad jis lygiai, tiesiai sėdėtų, kad nenukristų pozicionavimo (padėčių keitimo ant žirgo) metu, kai tikslas yra jį išmokyti pajusti tam tikrą judesį. Jojimo metu vaikas mokosi kontroliuoti savo kūną, planuoti veiksmus į priekį, tinkamai paprašyti žirgu. Taip pat ne mažiau svarbu ir pasisveikinti su žirgu ir jam padėkoti.

Papasakokite apie hipoterapijos eigą – jeigu aš norėčiau sudalyvauti hipoterapijos užsiėmimuose: nuo ko reiktų pradėti, kiek užsiėmimų planuojama, kaip dažnai?

Pirmiausia reikia pradėti nuo paciento įvertinimo. Kokia diagnozė? Ar nėra kontraindikacijų? Kokie tikslai? Yra paplitę dvi metodikos intensyvi, kai dirbama 1-2 kartus per dieną 10 kartų procedūrų ir ekstensyvi, kai dirbama 1-2 kartus per savaitę iki 3 mėn. laiko. Po to tikslinga daryti ne mažesnį, nei 3 mėn. poilsį. Tačiau kartais būna ir taip, kad tai jau tampa ne hipoterapija, bet jojimo mokymusi ir panašiai.

Tik atvykus į pirmąjį hipoterapijos užsiėmimą pirmiausia vyksta paciento įvertinimas (judesių amplitudė, pajėgumas, pagrindinės problemos). Kartais tam pakanka keleto minučių stebint paciento judesius. Tada reikia susipažinti su žirgu. Jį paglostyti. Aptariamas jojimo tikslas ir procedūra. Vėliau vyksta jojimas. Jo metu, jei tikslinga, siekiant išgauti geriausia terapinį efektą yra keičiamos padėtys. Mokoma pajausti savo kūną, joti užsimerkus ir pan. Šiaip stengiamasi per daug nepervarginti žmogaus. Akcentuojant, tai, kaip didelį malonumą, o ne darbą. Pabaigoje nulipimas nuo žirgo, jo paglostymas, padėka, pavaišinimas skanėstais. Stengiamės kiek įmanoma joti lauke, pastebėti visus gamtos reiškinius, gyvūnus, paukščius ir pan. Mažieji pacientai yra skatinami patys nepamiršti vaišių (morkų) žirgui ir priminti tėveliams, kad paimtų.

Dirbate ypatingą darbą, procesas labai jautrus. Kas Jus kaip žmogų labiausiai sujaudina? Gal galite papasakoti labiausiai įsimintiną įvykį iš terapinio proceso?

Dažnai vaikai su negalia labai orientuoti į save – laukia pagalbos iš tėvų, patarnavimo iš aplinkinių. O čia mokomės tikro džiaugsmo ir nuoširdaus dėkingumo bendravimo procese. Dirbdama šį darbą aš pastebiu, kaip vaikas tampa pastabesnis ir jautresnis jį supančiai aplinkai. Suprasdami labiau gyvūnus ir žmones, jie pradeda geriau suvokti savo vietą pasaulyje. Ima džiaugtis mažais, bet savo paties pasiektais dalykais. Smagu matyti, kaip negalintis vaikščioti žmogus išsitiesia ir tarsi „paauga“ ant žirgo, atsiranda pasitikėjimas savimi ir savo partneriu žirgu. Nuostabu stebėti kaip vaikas su autizmo sutrikimu ieško kontakto, siekdamas paglostyti ar pamaitinti žirgą arba prašo mano pagalbos norint užlipti, paglostyti. Džiugu, kai žmogus pamilsta tokį puikų gyvūną ir klausia, ką aš galiu duoti tam žirgui, o ne kas privalo už mane kažką tai padaryti.

Vieną kartą berniuką su cerebrinio paralyžiaus diagnoze ruošėme važiuoti į specialiąją olimpiadą. Jis nuolat sakydavo: -„aš bijau, aš bijau, aš bijau.. „.  Galų gale sutarėme, kad vietoj šių žodžiu, sakys „aš galiu“. Galų gale varžybose tikrai buvo jam nelengva ir nejauku, bet jis visą laiką kartojo „aš galiu“. Po varžybų jaunasis raitelis kviečiamas į apdovanojimą. Jam reikėjo nueiti per smėlį. Na ir jam į pagalbą atskubėjo senelis, kad padėti berniukui nueiti iki apdovanojimo vietos, tačiau šis atsisuko į senelį ir atsisakydamas šios pagalbos sako: „aš galiu“ ir nuėjo vienas. Stebėdama tokias situacijas šypsausi, nes tai geriausios akimirkos, dėl kurių ir buvo verta stengtis.

Jurgita, tikriausiai esate mačiusi žirgą įvairiose situacijose, pažįstate tikrai puikiai. Pasakykite, kaip Jūs matote, kodėl žirgas yra ypatingas gyvūnas, kuo ir ko, galbūt, nematome „įprasta akimi“?

Žirgas yra be galo gražus, stiprus ir unikalus gyvūnas. Jie žolėdžiai ir yra labai taikūs. Jie gyvena kaimenėse. Jiems labai patinka bendradarbiauti. Jie saugiai jaučiasi būryje. Ir žmogų jie priima, kaip dar vieną kaimenės narį. Tiesiog, jei tas naujas kaimenės narys (žmogus) yra sveikas ir stiprus, jis turės įrodyti žirgui, kurioje kaimenės hierarchijos pakopoje jis turi stovėti. O jei naujas kaimenės narys turi negalią, žirgas greit tą pajunta. Jis saugo ir globoja žmogų, kaip kumeliuką arba sergantį gentainį.

Labai ir labai daug kartų žmogus žirgą turėjo nuskriausti ir būti neteisingas, kad žirgas gindamasis ryžtųsi  pulti ir sužeisti žmogų. Žirgas geraširdis. Ir jis mieliau būtų pabėgęs, nei stojęs į kovą.  Jis mieliau rinksis žmogaus draugiją, o ne vienatvę. Jei žmogus sumaniai mokys ir treniruos žirgą, tai žirgas pats norės išmokti kuo daugiau naujovių. Pavyzdžiui, varžybose labai lengvai galima matyti ar raitelis ir žirgas supranta vienas kitą ir dirba išvien – siekia bendrų tikslų.

Alexander Dummer fotografija

Kad ir kaip banaliai tai nuskambės, tačiau žirgas jaučia meilę. Ir jei jis dar ir pasitiki tuo žmogumi, jis padarys viską, ką gali ir kartais dar daugiau. Pagalvokim, juk toks stiprus, greitas ir galingas gyvūnas neša mažą silpną žmogų teritorijose, kurios jam nežinomos, šoka per kliūtis, kai nežino, kas yra kitoje pusėje ir daro dar daugelį jam neįprastų dalykų tik todėl, kad tiki mumis. Jei hipoterapijos metu sodinamas žmogus su negalia ant žirgo, o vežimėlis ar lazda užkrenta ant žirgo, jis stovi, nes tiki, kad tai nieko baisaus. Juk žmogus manęs nenuskriaus. Tai tik laikinas nepatogumas.

Šį ryšį sunku užmegzti, bet taip lengva prarasti. Todėl aš labai vertinu draugyste. Tikiuosi, kad mano pacientai taip pat. O žirgo širdis didelė….

Kalbėjosi Brigita Kreivinienė

Paskelbta

MOZAIKA – MENAS ŽMOGAUS GEROVEI: „MOLIS YRA LABAI „ATLAIDI“ MEDŽIAGA – VISADA GALIMA PRADĖTI IŠ NAUJO“

Šiandien kalbamės su dizainere, menininke ir kūrybinių mozaikų įgyvendintoja p. Sonata Kazimieraitiene, kuri jau dvidešimtus metus gyvena anapus Atlanto – Čikagoje ir Floridoje. Per pastaruosius šešiolika metų ji yra sukūrusi virš trisdešimt didelės apimties pano (keramikos ir stiklo mozaikų). Didžioji darbų dalis buvo įgyvendinta Čikagos mieste ir jos apylinkėse. Paskutinius ketverius metus dizainerė darbuojasi Pompano Beach miestelyje Floridoje ir kartu su penkiais asistentais jau pagamino penkias mozaikų instaliacijas įvairiose viešosiose miesto erdvėse. Menininkė laimėjo konkursą (tarp 700 dalyvių menininkų), sukurti pano vienoje iš Ajovos apygardų (Lynn County) Socialinių paslaugų pastate.

Kasmet atvykdama aplankyti gimtinės ji atsiveža vis po naują vietos bendruomenę apjungiančią idėją. Vienas didesnių šios menininkės bendruomeninių projektų yra eksponuojamas Vilniaus centrinėje traukinių stotyje – ši keramikos pano-mozaika „Svajonės – kelionės“ vandeniu, žeme, oru buvo sukurta kartu su vaikų su negalia centrais bei vietinėmis bendruomenėmis.

Miela Sonata, esate dizainerė, menininkė. Ką Jums asmeniškai reiškia šie bendruomenės projektai? Ar skiriasi bendruomenės projektai Lietuvoje ir Amerikoje? Kaip negalia atsirado Jūsų gyvenime?

Bendruomenės projektai yra labai svarbi mano profesinio gyvenimo dalis ir visi darbai sukurti bendradarbiaujant su įvairiomis auditorijomis. Ypač stengiuosi įtraukti žmones, kuriems meninė saviraiška yra ne visada pasiekiama. Bendruomenės projektai tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje yra panašūs, kadangi pagrindinis juos jungiantis elementas – individo kūrybinio prado paieškos, išlieka tas pats nesvarbu kurioje pasaulio pusėje esame. Kitas, visuose projektuose, vykstantis procesas – žmogiškojo ryšio užmezgimas per kūrybą ir meninės saviraiškos teigiamas efektas.

Man pačiai prieš keletą metų teko tiesiogiai susidurti su sveikatos problemų sukeltais iššūkiais ir išbandymais. Galimybė kurti padėjo užsimiršti, sumažino stresą ir visapusiškai pagerino psichologinę savijautą o tuo pačiu ir bendrą fizinę būklę.

Kuriose šalyse ar JAV bendruomenėse jau teko įgyvendinti mozaikos projektų? Kas buvo lengviausia? Kas sekėsi sunkiausiai?

Esu sukūrusi daugiau nei trisdešimt didelės apimties pano (keramikos ir stiklo mozaikų). Didžioji darbų dalis buvo įgyvendinta Čikagos mieste ir apylinkėse bei Floridoje. Laimėjusi konkursą sukurti pano Socialinių paslaugų centre vienoje iš Ajovos apygardų teko įdomi ir kartu sudėtinga užduotis – pagrindinė šio konkurso sąlyga buvo įtraukti į kūrybinę veiklą 250 žmonių su negalia iš dienos centro, esančio tame pačiame pastate bei panaudoti jų darbus komponuojant mozaiką. Taip pat yra tekę dalyvauti kūrybinėje stovykloje Costa Rica su grupe dailininkų, kurios metu su vietiniais gyventojais gaminome mozaiką.

Nežiūrint to, kad visi projektai yra unikalūs tiek vietos, tiek dalyvių prasme, visada maloniausia (taigi ir lengviausia) yra kūrybinių dirbtuvių ar užsiėmimų dalis. Be galo įdomu matyti kokias reakcijas sukelia lipdymas iš molio. Tai visas spektras išgyvenimų – nuo ramaus meditatyvinio pojūčio iki džiaugsmingo kūrybinio protrūkio.

Kas sekasi sunkiausiai? Vėlgi, kadangi kiekvienas projektas savitas, kiekviena kartą tai iššūkis tiek organizacine, tiek kūrybine prasme. Iš vienos pusės tai apsunkinanti aplinkybė, tačiau aš net ir tame matau galimybes tobulėti ieškant sprendimų.

Kokį žmogaus virsmą matote kūrybos procese? Ar galite pasidalinti ryškiausiu pavyzdžiu?

Didžiausias virsmas įvyksta, kai žmogus laikęs save visiškai neturinčiu jokių gabumų, gauna progą “pažaisti” su moliu saugioje, “be kritikos” aplinkoje. Kai jis nebijo suklysti, ar kažką sugadinti. Molis yra labai “atlaidi” medžiaga – visada galima perminkius pradėti iš naujo. Tai žinodamas, žmogus atsipalaiduoja ir išlaisvina savo kūrybiškumą. O tada prasideda stebuklai…

Ryškiausiai įsiminęs pavyzdys kai vienos organizacijos darbuotoja, dirbanti buhalterijos skyriuje ir niekada nebandžiusi lipdyti buvo pakviesta su kitais darbuotojai sudalyvauti užsiėmimuose. Ji nenoriai, prisiversdama, su mano pagalba pradėjo nedrąsiai formuoti molį ir po šiek tiek laiko sukūrė keramikinį lapelį, kuriuo labai pati apsidžiaugė. Sekančią dieną, ji rado laiko ateiti per pietų pertrauką ir paprašė dar molio. Po gero pusvalandžio savarankiško darbo, ji atnešė tris labai išraiškingus paukščius!

Papasakokite kaip vyksta mozaikos projektas? Kokie jo etapai? Kiek laiko, resursų tai apima? Kai ateina žmonės, kurie neturi tokio gilaus sąryšio su menu – kaip matote jų pažintį su moliu, keramika?

Pagrindiniai mozaikos projekto etapai – planavimas, gaminimas ir montavimas.

Planavimo etape vyksta projekto įdėjos generavimas, finansavimo ir projekto vykdymo plano sudarymas, dizaino idėjos vystymas ir patvirtinimas.

Kiekvienas etapas trunka įvairiai priklausomai nuo įvairių aplinkybių. Planavimo etape daug ką lemia partnerių bendradarbiavimo sėkmė, gamybos etapą apsprendžia projekto mastelis ir dalyvių skaičius, o montavimas – priklauso nuo darbo dydžio ir vietos, kurioje jis montuojamas, aukščio ir pasiekiamumo.

Vienareikšmiškai keramikos mozaikos technika yra viena iš ilgiausiai trunkančių pagaminti, kadangi kiekviena jos detalė gaminama (džiovinama, glazūruojama, degama) ir montuojamaindividualiai. Tai darbas rankomis, kuris reikalauja labai daug kruopštumo ir dėmesio detalėms. Tačiau šį technika turi daug privalumų – ilgaamžiškumas, atsparumas atmosferos poveikiams, nekeičia spalvos ir neblunka.

Ar turite kokią kūrybinę svajonę, kurią labai norėtumėte įgyvendinti? Kokia ji?

Kadangi esu sukūrusi tikrai nemažai darbų, neturiu tikslo sukurti dar vieną. Svajoju apie galimybę perteikti savo įgūdžius ir žinias. Galbūt bendradarbiaujant su kitomis mokymo įstaigomis sukurti molio terapijos programą, kuri būtų naudinga savo praktiniais užsiėmimais. Žmonėms įdomūs patys molio minkymo patyrimai kaip procesas. Manau, kad tai būtų savotiška netradicinė terapijos forma. Tokie užsiėmimai itin naudingi – dalyviai yra inspiruojami kurti, išsilieti, patirti kūrybinį džiaugsmą, tuo pačiu galima apjungti terapines paslaugas bei iš sukurtų bendruomenės kūrinių pabaigoje yra galimybė vis suvienyti į meno kūrinį, kuris turės ilgalaikę meninę vertę – jis ne tik estetiškai praturtins dalyvavusios organizacijos viešąją erdvę, bet ir suteiks projekto dalyviams pasitenkinimo savo kūrybiniais sugebėjimais jausmą.

Šiuo metu Jūsų bendruomenės projektas vykdomas ir atsiras Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos centre. Kaip gimė ši idėja? Kodėl Delfinų terapijos centras? Kokie Jūsų pirmieji įspūdžiai iš šios stovyklos? Dirbate delfinų aplinkoje, ar pamatysime delfinų „antspaudą“ galutinėje mozaikoje?

Svajonę sukurti bendruomenės projektą Lietuvos jūrų muziejuje turėjau jau labai seniai. Kadangi augau Palangoje, dažnai atvažiuodavau aplankyti pajūrio ir atkreipiau dėmesį į kasmet atsinaujinantį muziejų. Jaučiau, kad unikalus, bendruomenę apjungiantis darbas turėtų derintis su inovatyviomis Delfinų terapijos centro idėjomis ir tikslais. Taip pat teko pabendrauti su Klaipėdos Rotary moterų klubo Aditė atstovėmis ir turėjau galimybę pristatyti savo darbus ir pasiūliau panašaus projekto, kurio metu bendradarbiautume su lankytojais ir jų šeimos nariais, idėją. Kadangi šis klubas yra ilgametis Delfinų terapijos centro rėmėjas ir partneris, šis sumanymas buvo labai palankiai sutiktas. Sumanymas yra finansuojamas ir palaikomas Čikagos krašto Rotary ir Klaipėdos miesto moterų klubo „Aditė“ bendra parama.

Kad projektą galėtumėm vadinti tikrai bendruomeniniu, delfinų dalyvavimas yra būtinas  – taigi teks ir jiems surasti būdą, kaip prisiliesti prie molio.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Brigita Kreivinienė

Nuotraukos: asmeninis Sonatos Kazimieraitienės archyvas

Paskelbta

Demencija ir maudynės

Išmaudyti sergantįjį demencija ar kitą kognityvinį sutrikimą turintį pacientą gali tapti nemenku iššūkiu.

Maudynės senyvo amžiaus žmonėms gali padėti išvengti odos, šlapimo takų infekcijų, užkirsti kelią nemalonaus kūno kvapo atsiradimui.

Mėginimas įtikinti išsimaudyti neretai baigiasi ginčais, prieštaravimais, šaukimais ir ašaromis. Tokios reakcijos ne tik apsunkina suplanuotą darbo dieną, bet ir kelia didelį stresą juos prižiūrintiems darbuotojams. Tad ką daryti?

Pateikiame 7 strategijas, padėsiančias lengviau įveikti maudymosi iššūkius.

  • 1. Sukurkite dienos rutiną

Jei vyresniam žmogui ir nėra būtina maudytis kasdien, vistiek įtraukite į kasdienę veiklą maudynes (dušą).

Tegu tai tampa normalia, įprastine dienos veikla kaip valgymas, miegojimas, tuomet kils mažiau ginčų ar prieštaravimų.

Nuspėjama dienos rutina kelia mažiau streso ir nerimo demencija sergantiems pacientams, tikėtina, jog įpratę eiti į dušą kasdien, tuo pačiu metu, jie tai darys be prieštaravimų.

  • 2. Nesiginčykite, naudokite paskatinimus

Nebandykite ginčytis ar įrodinėti vyresniems žmonėms, kiek laiko praėjo nuo paskutinių maudynių, kodėl svarbu gera higiena arba koks nemalonus jų kūno kvapas.

Šioje situacijoje logika ir priežastys neveikia. Kalbėkite trumpais ir aiškiais sakiniais, nesileiskite į aiškinimus. Pasakykite, jog po vonios jų laukia malonūs dalykai.

Pavyzdžiui, kai vonia yra pakankamai šilta, nueikite pas pacientą, užmegzkite akių kontaktą, nusišypsokite, ištieskite savo rankas. Tikėtina, jog pacientas paims jus už rankos, tada nuveskite juos į šiltą vonią.

Pradėjus pacientui eiti, pasakykite “Dabar mes einame išsimaudyti, o po dušo tavęs laukia skanus pyrago gabalėlis” ar tai, ką žmogus mėgsta labiausiai, tai gali būti ir įdomi veikla.

Kol einate iki vonios, išlaikykite pokalbį apie skanėstą ar veiklą, kurią atliksite po maudynių. Taip išvengsite argumentų, prieštaravimų. “Šis pyragas yra tavo vienas mėgstamiausių, ar ne? O paskui mes kartu galėsime sudėlioti tą dėlionę su paukščiais.”

Tokia strategija padeda susieti maudynes su pozityviais dalykais, tad dušas tampa ne tokiu bauginančiu įvykiu.

Jei pacientas vistiek prieštarauja, priešinasi, pamirškite maudynes ir nukreipkite jo dėmesį į malonius dalykus. Jei ši kova užsitęs, pacientas ilgai gali prisiminti neigiamus išgyvenimus. Palaukite ir pabandykite vėliau.

  • 3. Sakykite “mes”, bet ne “tu”

Visų maudynių metu kalbėkite švelniu, ramiu balsu, sakykite “mes”, bet ne “tu”.

Tai sukuria įspūdį, jog šioje atpalaiduojančioje veikloje dalyvaujate kartu ir jiems nenutiks jokių baisių dalykų.

  • 4. Vonioje turi būti šilta ir komfortiška

Vyresni žmonės yra jautresni šalčiui. Neretai pacientai prisimena dušą, kaip nemalonią patirtį, kurios metu buvo šalta ir jie drebėjo.

Šilta, komfortiška vonia kelia visai kitokius jausmus.

5-10 min prieš maudynes, įjunkite vonioje šildytuvą ar paleiskite šiltą vandenį, kad vonia būtų komfortiškai šilta. Jei jums vonioje karšta ir joje prakaituojate, tikėtina, jog vyresniems žmonėms, tai bus tinkama temperatūra.

Patieskite ant kėdės ar tualeto rankšluostį, kad pacientams nebūtų šalta, kol jie nusirengs savo drabužius.

Maudynių metu galite įjunti paciento mėgstamą muziką, tai sukurs ramią atmosferą.

  • 5. Naudokite nukabinamą dušo galvutę

Dušo purslai krintantys tiesiai ant galvos, gali būti bauginantis išgyvenimas demencija sergantiems pacientams.

Kai kurie ekspertai teigia, jog ne visi pacientai mato bėgantį vandenį iš dušo, jaučia tik vandens susidūrimus su jų kūnu, o tai sukelia jausmą, jog juos kažkas atakuoja.

Naudokite nukabinamą dušo galvutę, tuomet jūs patys galėsite reguliuoti kryptį ir intensyvumą, stebėdami pacientą.

Kai pacientas patogiai sėdi dušo kėdėje, atsukite vandenį, įsitikinkite, jog vandens temperatūra tinkama ir pradėkite prausti nuo pėdų ar delnų.  Įsitikinę, jog viskas gerai, tęskite. Nuolat kalbėkite, išlaikykite akių kontaktą, klauskite, ar tinkama vandens temperatūra.

Kai kurie pacientai nepakelia stipraus vandens šniokštimo, tuomet sumažinkite srovę. Kol muiluosite pacientą, dušą galite išjungti, o vėliau vėl pradėkite nuo pėdų, tikrindami, ar vanduo jiems tinkamas.

Galvos plovimą atlikite paskiausiai. Pasiūlykite pacientui užsidengti akis mažu rankšluostuku, kol plausite galvą, kad šampūnas negraužtų akių.

  • 6. Venkite netikėtumų, kalbėkite

Maudynės demencija sergančiam pacientui gali atrodyti labai sudėtinga veikla, apimanti daugybę mažų veiksmų.

Pacientai ne visada gali prisiminti veiksmų seką, tačiau neretai jie žino, kaip tai daryti.

Nuolat kalbėkite su pacientu, sakykite, ką darysite kiekvienu momentu. Leiskite atlikti pacientui pačiam tai, ką jis moka. Tai didins jo pasitikėjimą savimi. Kalbėkite trumpais, aiškiais sakiniais ramiu tonu ir ne per greitai. Pavyzdžiui, “dabar aš išmuilinsiu tavo rankas”, trumpa pauzė, o tada imame daryti. “taip, labai gerai, o dabar nuplausime viską vandeniu“. Jei pacientas žinos, kas nutiks kiekvienu momentu, tai sumažins jo baimę ir nerimą.

  • 7. Naudokite papildomai rankšluosčių palaikyti šilumai ir komfortui

Dušo metu kai kuriems žmonėms gali patikti prisidengti rankšluosčiu tas kūno vietas, kurios jau yra nupraustos ar bus prausiamos. Pavyzdžiui, plaunant galvą, prisidengti kojas. Taip, rankšluostis sušlaps, bet pacientui suteiks tai papildomo komforto.

Po maudynių apsupkite juos dviem dideliais rankšluosčiais, kad išlaikytumėte šilumą. Sėdint ant dušo kėdės, galite išdžiovinti plaukus džiovintuvu, lėtai nušluostyti, aprengti.

Išeikite iš vonios beveik išdžiūvę, tai taip pat sumažins nemalonius jutimus pereinant iš šiltos aplinkos į vėsesnę.

Šaltinis:

dailycaring.com

Paskelbta

5 MITAI APIE ANTIBIOTIKUS

Antibiotikų atradimas praėjusiame šimtmetyje prilygo magijai. Mirtinos ligos greitai ir efektyviai tapo išgydomos penicilino pagalba. Žmonės patikėjo, jog nugalėjo pavojingas ligas ir jas sukeliančius mikrobus. Deja, sėkmė turi savo kainą – kuo daugiau antibiotikų vartojame, tuo prasčiau jie veikia.

Šiuo metu visuomenėje sklando įvairiausių mitų apie antibiotikus, o tai iš dalies lemia netinkamą ar per gausų jų vartojimą. Racionalus antibiotikų skyrimas ir vartojimas mažina antibiotikams rezistentiškų (atsparių) bakterijų atsiradimą.

#Mitas nr.1 Nebaigus pilno antibiotiko kurso, bakterijos taps atsparios

Šio mito autorius Alexander Fleming, penicilino išradėjas, kuris 1945 m. sakydamas padėkos kalbą Nobelio prizo teikimo metu, įspėjo žmones, jog per trumpas ir nedidelių dozių penicilino vartojimas gali iššaukti bakterijų rezistentiškumą.

Šis mitas tapo gajus tiek slaugytojų, tiek medicinos studentų tarpe iki šių dienų. Tačiau tai ne visada yra tiesa. Dauguma bakterijų netampa atsparios, anksčiau nutraukus antibiotikų kursą.

Šiuo metu daug dirbama, kad antibiotikai būtų vartojami kuo trumpesnį laiką. Vienas iš pavyzdžių, streptokokinė gerklės infekcija. Anksčiau buvo teigiama, jog ši infekcija turi būti gydoma antibiotikais ne trumpiau 10 dienų. Švedijoje atliktas tyrimas parodė, jog 5 dienų antibiotikų kursas yra vienodai efektyvus ir saugus gydant šią infekciją.

Antibiotikų kursas turėtų trukti tiek, kad pakeistų ligos eigą, nepakenktų ir apsaugotų nuo atkritimų. Antibiotikų skyrimas medicinos įstaigose, stebint pacientus bei jų būklę, suteikia daugiau galimybių nuspręsti gydytojams, kokios trukmės antibiotikų kursas reikalingas. Deja, kol kas nėra žinoma, ar saugu nutraukti antibiotikų kursą žmonėms, juos vartojantiems namuose, kurie pasijuto geriau įpusėjus gydymą antibiotikais. Gydytojai to daryti nerekomenduoja. Tačiau tiesa ta, jog bakterijos netampa labiau atsparios, nutraukus antibiotikų kursą.

#Mitas nr.2 Visos infekcijos, sukeltos bakterijų, turi būti gydomos antibiotikais

Kiekvienas žmogus yra ekosistema, su savo bakterijomis ir kitais mikrobais. Pusantro kilogramo suaugusiojo žmogaus kūno masės sudaro bakterijos. Kasdien mūsų kūnas sąveikauja su savomis bakterijomis ir taip palaikoma kūno pusiausvyra. Kartais bakterija patenka ne ten kur įprastai “gyvena” ir prasideda infekcija. Kūnas įjungia savo apsaugos mechanizmus ir stengiasi susidoroti su infekcija. Pavyzdžiui, šlapimo pūslės uždegimas vargino moteris nuo seniausių laikų. Iki atrandant antibiotikus, ši infekcija nebuvo mirtina, nėra mirtina ir dabar.

Antibiotikai šiandien dažnai skiriami siekiant sutrumpinti ligos eigą bei sumažinti nemalonią simptomatiką. Jei jie būtų skiriami tik gelbėti gyvybes, antibiotikų būtų skiriama ypač retai. Žmogaus kūnas gana daugelį bakterinių infekcijų gali įveikti pats, todėl antibiotikų skyrimas turėtų būti gerai pasvertas, įvertinant jų naudą ir riziką.

#Mitas nr.3 Žmogus gali tapti atsparus antibiotikams

Šis mitas ypač gajus visuomenėje. Žmonės mano, jog jei jie vartos daug antibiotikų, taps jiems atsparūs. Dažnai tenka išgirsti, jog žmogus prašo gydytojo išrašyti antibiotikų, neva, jis taip senai juos vartojo ir tikrai jam nepakenks.

Ne žmonės, o bakterijos ir jų štamai tampa rezistentiški antibiotikams. Atsparios bakterijos įsikuria ten, kur vartojami antibiotikai. Tuo pačiu šiame mite yra dalis tiesos –  po antibiotikų kurso yra galimybė, jog žmogaus kūno viduje ar paviršiuje įsikurs rezistentiškos bakterijos, kurios gali išsilaikyti iki metų. Į šį mitą reikėtų žvelgti atsargiai, nes gali būti, jog žmonės bijodami rezistentiškų bakterijų, atsisakys antibiotikų, kai jų tikrai reikia.

#Mitas nr.4 Pacientai nuolat reikalauja antibiotikų

Pacientai, užklupti įprastinių infekcijų, ne visada reikalauja tik antibiotikų, rodo interviu tyrimas, atliktas Norvegijoje. Daug svarbiau žmonėms išsamus ištyrimas, pokalbis, aiškus informacijos pateikimas.

Žmonių požiūris į antibiotikus taip pat kinta, ne visada esant įprastai ausų ar gerklės infekcijai, pacientai tikėsis antibiotikų. Dažnai jiems užtenka išgirsti profesionalų nuomonę, rekomendacijas. Svarbu, kad vyktų dialogas tarp medicinos personalo ir paciento, suteikti pacientui galimybę, išsakyti savo gydymo lūkesčius.

#Mitas nr.5 Alkoholis silpnina antibiotiką veikimą

Esant infekcijai, neprošal būtų susilaikyti nuo didelių alkoholio dozių, tačiau tiesa ta, jog alkoholis nesusilpnina antibiotikų veikimo. Šis mitas dažnai girdimas, vartojant metronidazolį. Ilgą laiką buvo manoma, jog metronidazolio ir alkoholio mišinys gali veikti panašiai kaip vaistas skirtas gydyti alkoholizmą– kuomet alkoholio įsisavinimas blokuojamas, o žmogus jaučia pykinimą, tačiau tai nieko bendro neturi su neva silpnesniu antibiotikų poveikiu. Dėl saugumo verta paminėti, jog sergant ir vartojant antibiotikus nuo švenčių būtų geriausia susilaikyti.

Parengta pagal S.Høye “Knus mytene!. Det finnes mange myter om antibiotika. De fleste av dem kan med fordel knuses”, Sykepleien, 2021

Paskelbta

SUSIPAŽINKIME: SENSORINIAI POREIKIAI

Prof. dr. Brigita Kreivinienė

Kasdien konsultuojant tėvus dėl vaiko su negalia sensorinių poreikių, sulaukiu įvairiausių klausimų – kas ta sensorinė dieta, ar sensoriniai poreikiai byloja apie vaiko negalią, ar vaikas šiuos poreikius išaugs. Dažnai klausimų daugiau nei atsakymų. Be jokios abejonės, žinant neuromokslų plėtrą, atrodo nerealu apie tai kalbėti trumpai, todėl šiandien mano tikslas – tik pradėti kalbėti apie sensorinius poreikius. Prieš skaitant šį straipsnį, svarbu pažymėti, jog kalbėsiu apie sensorinius poreikius, kurie dažnai lydimi vaiko diagnozės ir yra labiausiai keliantys nerimą, tačiau neaptartų liks tikrai labai daug.

Ar sensoriniai poreikiai rodo vaiko negalią?

Tikriausiai tai vienas dažniausių klausimų, kurio klausia susirūpinę tėveliai. Sensorinių poreikių turime visi – judame erdvėje (už tai atsakinga mūsų vestibulinė sistema), švelnieji jutimai suprantami dėl puikiai veikiančios lytėjimo (taktilinės) sistemos, o proprioceptinė sistema padeda suprasti kūną erdvėje, neužkliūti už daiktų erdvėje ir pan. Kai šios trys sistemos funkcionuoja tinkamai, visi iš aplinkos gaunami jutimai (įskaitant per regą ir klausą) yra sėkmingai integruojami ir išrūšiuojami smegenyse. Galima sakyti, kad kiekviena patirtis „randa savo stalčiuką“. Deja, bet dauguma žmonių, turinčių negalią turi skirtingą sensorinių poreikių priėmimo slenkstį – vienų jis bus žemesnis, kitų – aukštesnis. Vis tik teisinga būtų pasakyti, kad sensoriniai poreikiai ne būtinai sietini su negalios diagnoze. Esama sensorinių poreikių, kuriuos atliepus, pagerėja žmogaus funkcionavimas visuomenėje.

Kaip tai atrodo?

Jei žmogus turi aiškiai matomą problemą, pavyzdžiui, – lūžusi ranka ar koja, mums yra tarsi įprasta suvokti, kad žmogaus galimybės kažką atlikti yra laikinai apribotos. Tuo tarpu sensoriniai poreikiai nėra matomi plika akimi, tai galima suprasti tik atlikus vertinimą. Sensoriniai poreikiai gali būti ir sudėtingo elgesio priežastimi.

Tėveliai dažniausiai mini socialinę simptomatiką, kuri juos vargina: vaikas turi labai žemą motyvaciją, jam sunku susikaupti, nuolat lekia be jokios savisaugos, sunku išmokyti važiuoti dviračiu arba visai nesėda ant jo, emocingai reaguoja į visai paprastą situaciją, sunku nuraminti verkiant, pakalbintas svetimo žmogaus slepiasi už mamos, labai prisirišęs prie vieno iš tėvų, verkia ar skaudžiai išgyvena išsiskyrimą, šaukia plaunant galvą, bijo dušo kutenimo, nuolat leidžia garsus, ir kt. Tai tik keli signalai, kurie gali liudyti esant sensorinių poreikių. Sensorinė dieta yra subalansuotas dirgiklių gavimas dienoje. Tai yra, kad kiekvienam iš mūsų tam tikra dirgiklių norma yra būtina, ji individuali, priklausanti nuo mūsų raidos, ankstyvosios patirties bei funkcionavimo. Nustačius sensorinius poreikius, galima sudaryti ir sensorinę dietą, kuri pagerina žmogaus socializaciją.

Kas dėl to kaltas?

Truputį provokuojančiai ir sąmoningai leidau sau įdėti šį klausimą. Įsivaizduokime situaciją – šeima vyksta į didžiulę parduotuvę, kurioje po tam tikro ramaus apsipirkimo, vaikas dėl visai neaiškių priežasčių, netikėtai susigraudina, ima šaukti, verkti, gali dengtis ausis, akis. Tėvai bando nuraminti, atsiranda vis daugiau šios scenos žiūrovų, dar kažkas praeidamas bando pakalbinti/prajuokinti/pamokyti. Nepadeda. Situacija baigiasi kuo greitesniu išėjimu iš parduotuvės, tėvai eilinį kartą aptaria, jog kažkuris sakė, kad taip ir bus. Ateina dar vienas nusivylimas. Tai tik situacijos modeliavimas. Tačiau tai gali būti ne parduotuvė, o šeimos draugų susibūrimas, šventė ar bet kuris kitas kontekstas, kuriame staiga vaikas elgiasi netipiškai.

Emocinis dirglumas su šaukimu ar stipriu verkimu yra labiausiai tėvus varginantis veiksnys. Tokios situacijos dažnai išgyvenamos namuose, o taip pat tėveliai jaučia visuomenės spaudimą.  Natūralu, kad kiekvienas žmogus turi ribotus resursus,  anksčiau ar vėliau imama ieškoti, kas dėl to kaltas – netinkamas auklėjimas, sutuoktinis, pasiūlęs važiuoti į parduotuvę, vaikas, ar dar kažkas?

Ieškome sprendimo

Kuo didesni sensoriniai poreikiai, tuo daugiau nerimo jie kelia,  tuo daugiau tikslinės pagalbos reikia. Šeimoje svarbu suvokti, kad nuovargį ir perdegimo situaciją gali patirti abu sutuoktiniai, nors jų išraiškos būdas yra visai skirtingas. Pavyzdžiui, tėvai labiau linkę atsiriboti – išeiti, atsitraukti, o mamos gali labiau jaustis nusivylusios, nejausti pasitenkinimo „būti mama“ ir atsitraukti per emocinį susvetimėjimą su vaiku.

Nesprendžiamos situacijos kaupiasi, todėl sprendimo ieškojimas kuo anksčiau, tuo geriau yra pati puikiausia išeitis. Dažnai vaikui pagalbos reikia tiek pat, kiek ir patiems tėvams. Būtina suprasti ir vaiko poreikius, ir tėvų perdegimą. Kartais atrodo neįgyvendinama, bet tėveliams rekomenduoju suskaičiuoti ne iki 10, o iki 100, jeigu tai padės į aukštą vaiko emocinę reakciją neatreaguoti tokiu pat būdu. Supratimas, kad vaikas nėra kaltas dėl to, jog sensorinių dirgiklių jam buvo per daug, padeda išvengti vaiko kaltinimo. Partnerio jausmų supratimas padės išvengti kaltinimų dėl susiklostančių aplinkybių.

Esant sensoriniams poreikiams, paprastai vaikas iki pradedant šaukti, rodo labai aiškius signalus, kad jo sensorinė sistema artėja prie perkrovos. Išmokus šiuos simptomus nuskaityti, galėsime nukreipti laiku vaiko dėmesį, keisti veiklą ar nutraukti trikdančias veiklas iki pasiekiant aukščiausiąjį tašką. Šaukimas ir verkimas yra aukščiausia vaiko kalbos forma, jis šaukiasi pagalbos – prašo nutraukti jį dirginančias veiklas, vizualinius, garsinius ir kitus dirgiklius, su kuriais jis nebesugeba susidoroti. Tėvams susierzinus, priklausomai nuo vaiko amžiaus, vaikas jaučiasi nesulaukiantis palaikymo ir pagalbos. Itin emocionalūs vaikai turi labai jautrią vestibulinę sistemą, todėl ramus reagavimas gali padėti auginti sensorinių poreikių įtakojamą žemesnę savivertę, skatins nereaguoti jautriai į nesėkmes. Parama, supratimas ir nekritikavimas yra tinkamiausia parama vaikui šioje situacijoje.

Kuo daugiau pagalbos tuo geriau: ar tikrai?

Na ir pabaigai, apžvelgiant sensorinius poreikius, norisi pasakyti, kad sensoriniams poreikiams reikia atliepimo. Dažnai vardijamas didelis veiklų spektras ne būtinai yra tai, ko vaikui reikia. Ne veiklų gausa, o jų tikslingumas padeda labiausiai. O taip pat būtinas tėvų supratimas ir tikslingos sensorinės dietos parinkimas. Ką turiu omenyje? Pavyzdžiui, vaikas itin judrus, atrodo lekia be ribų, gali lėkti ir su paspirtuku (ne būtinai bėgti). Gali atrodyti, kad jei jis toks aktyvus – gal mums reikia vaiką „iškrauti“? Taikant įvairias strategijas, kaip besaikis šokinėjimas ant batuto, leidimas bėgioti atvirose erdvėse ir kt. menkai padeda arba padeda tik trumpam. Atrodo, vaikas turi neišsemiamą energiją. Kodėl? Todėl, kad vaikas iš esmės kompensuoja judesių įvairovės nebuvimą tik vienu – bėgimo/šokimo, t.y., stovimos pozicijos judesį, kurį moka puikiai ir jį yra ištreniravęs, žino, kad jis tikrai pavyks. Tuo tarpu, esantis „badavimas“ dėl pvz., lenkiamųjų judesių patirties stokos bei vadinamojo „rutuliavimosi“ atsigulus įgūdžio nebuvimo – toliau neatliepia tikslinio judesio poreikio. Padidinus tikslinio judesio poreikį sumažės bendras aktyvumo lygis ir pagerės dėmesio sukaupimas. Todėl norisi palinkėti kantrybės ir vaiko matymo „kitomis“ akimis, t.y., analizuojant kontekstą ir elgesį. Betikslio judesio ir veiklos nėra, tiesiog ne visada tėveliai gali rasti paaiškinimą.

Donato Vaičiulio fotografija

Paskelbta

AUTIZMO ABC – PAPRASTAI APIE SVARBIAUSIA

Doc. dr. Brigita Kreivinienė

KAS TAI?

Autizmas yra raidos sutrikimas. Dažnai tėveliai pasakoja, kad ankstyvoje raidoje nepastebėjo vaiko autizmo bruožų, todėl sieja autizmo požymių atsiradimą su trečiaisiais vaiko gyvenimo metais. Vaiko raidos specialistai autizmo bruožus gali pastebėti ženkliai anksčiau, net ir nuo 6 mėnesių amžiaus. Tačiau ne specialistui matomus vaiko judesius bei elgesio bruožų visumą gali būti sudėtinga susieti su raidos sutrikimu. Labai svarbu pabrėžti, kad visose visuomenėse autizmo spektro sutrikimas pasitaiko panašiu dažniu.

POŽYMIAI

Ne kartą kalbantis su tėveliais išgirstu frazę – „viskas gerai, tik nekalba“. Taip atrodo, kai nesusieji tam tikrų elgesio modelių su šiuo sutrikimu. Pagrindiniai autizmo požymiai yra: socialinių įgūdžių stoka, pasikartojantis elgesys (vadinami stimai) ir kalbos bei neverbalinio komunikavimo problemos. Beveik visi tėvai, kurie augina vaiką su autizmo spektro sutrikimu gali pasakyti, kad pirmasis įtarimas kilo dėl vaiko negirdėjimo. Dažniausiai visi pasakoja, jog šaukiant vardu vaikas nereaguodavo arba reaguodavo selektyviai – ne visuomet.

KĄ PAVEIKIA?

Autizmas yra raidos sutrikimas, tai reiškia, kad jis yra įvairialypis ir gali paveikti įvairias sritis. Mūsų smegenų žievėje yra motorikos ir emocijų zonos, kurios atsakingos už gautos informacijos atpažinimą. Stebima, kad žmonėms su autizmo spektro sutrikimu, neuronų aktyvumas šiose zonose yra žemesnis nei įprastos raidos žmogui. Tai leidžia paaiškinti, kodėl judesių kopijavimas, arba „padaryk kaip aš“ žmogui gali nesigauti, ypač jei pratimas įtraukia „veidrodinį“ judesį – priešingos rankos ir kojos. Vertinime dažnai pakeliama tos pačios pusės ranka ir koja.

Vaikai su autizmo sutrikimu kartais gali atrodyti neempatiški, emociškai šalti, tačiau taip manyti yra klaidinga. Dažniausiai jų viduje emocijos “verda”, o tai išreiškiama vadinamaisiais stimais arba ritualiniais veiksmais, kuriais jie užpildo socialinio nesupratimo tarpus. Žmonės su autizmo spektro sutrikimu gali susidurti su problema „perskaityti“ emocijas kito žmogaus veide.

KĄ DARYTI?

Norėtųsi pabrėžti, jog kuo ankstesnė diagnostika, tuo anksčiau galima taikyti tikslinę intervenciją. Visiems tėveliams išgirsti autizmo diagnozę yra labai sunku, taip pat dar vis trūksta paties palaikymo ir darbo su šeimomis, patiriančiomis perdegimo riziką. Pagalba vaikui pirmiausiai konstruojama nuo tikslios diagnozės. Pats autizmo spektras yra platus. Specialistui būtina susipažinti su detaliu asmens vertinimu visose jo srityse, neturint bendro vaizdo, teikiama pagalba bus segmentuota. Ankstyvosios pagalbos konstravimas pirmiausiai turėtų vykti sensorinių poreikių atliepime, komunikacijos vystyme, socialinių įgūdžių formavime.

SENSORINIAI POREIKIAI

Ne kartą esu kalbėjusi apie sensorinius poreikius – tai sudaro žmogaus funkcionavimo pagrindą. Centrinė nervų sistema integruoja gautus stimulus iš: taktilinės (arba jutiminės), vestibuliarinės ir proprioceptinės sistemos. Tačiau, nereikia pamiršti, jog žmogaus smegenys yra vienos ir asmuo yra vienas, o jutimų daug – būtina vertinti visumą stimulų, su kuriais žmogui tenka susitvarkyti, o smegenims „išrūšiuoti“.

Vertinimo metu galima nustatyti padidintą/sumažėjusį šių trijų sričių jutimą. Pavyzdžiui, valgant nuolat išsitepa zoną aplink burną ir nenusivalo – gali būti sumažintas taktilinis jutimas, naujoje vietoje puola viską liesti, siekia paliesti – dažniausiai sumažintas jutimas, tik sensoriškai ieškantis tipas; be perstojo juda, pasodintas ant kėdės gali suptis ant kėdės 1-2 kojų – gali būti sumažintas vestibulinis jutimas, o šis elgesys padeda išlaikyti „neužmigusią“ vestibulinę sistemą. Čia tik keletas pavyzdžių, tačiau bendrąja prasme, poreikių vertinimas padeda nustatyti esančias problemas, o sensorinės dietos sudarymas ženkliai gali pagerinti gyvenimo kokybę.

KOMUNIKACIJA

Jei sensoriniai poreikiai yra mažiau matoma problema, kuriai reikia daugiau analizavimo, tai kalba ir komunikacija pastebima gan anksti. Augantis vaikas su autizmo spektro sutrikimu kuria komunikaciją, tačiau dėl negalėjimo komunikuoti įprastu būdu, gali įgyti savitų gestų bei komunikacijos būdų, kuriuos nelengva perprasti. Pirmiausia, reikia akcentuoti, jog komunikacijos reikia visiems,  ir tai yra sritis, kurią būtina plėtoti. Komunikacijos palaikymas sukuria aiškumą – ko žmogus nori, išsiaiškinami interesai, poreikiai ir užtikrinama galimybė abipusiam ryšiui. Tuomet žmogus mažiau stresuoja Jei aplinka jo nesupranta – žmogus gali reaguoti itin jautriai.

Dažnai vaikams su autizmo spektro sutrikimu yra naudojamos vadinamosios PECS kortelės ar paveiksliukai. Jų naudojimas yra įvadas į verbalinę kalbą. Nereikia bijoti, kad vaikas išmoks parodyti paveiksliukus ir dėl to nekalbės visai. Žmogaus kalbėsena sudaryta iš etapų: girdėjimas, ką sako, supratimas, ką sako ir atsakas, į tai, ką sako. Paprastai tariant, žmogaus komunikacijos mokymasis apima daug sekų, tačiau nesudėtingai paaiškinant, per ausies kanalą pasiekiama girdimoji informacija suaktyvina mūsų smegenų regos (būtent, regos) zoną ir sukuria girdimos informacijos „paveiksliuką“. Tai formuoja girdimosios informacijos supratimą bei sąlygoja motorinį atsaką – burnos pravėrimą atsakui. Žinoma, čia itin supaprastinta schema, nes smegenyse per milisekundę vyksta begalė procesų vienu metu. Tačiau esmė yra ta, kad jeigu tas vadinamasis „paveiksliukas“ nesurišamas su girdimąja informacija arba jį reikia padėti suformuoti, tuomet naudojami PECS paveiksliukai, kurie sukuria komunikacijos struktūrą arba „surišimą“ tarp girdimosios informacijos ir paveiksliuko: baldai (kas jų kategorijoje), emocijos (kokios jos yra), skauda (kokias kūno dalis)…

SOCIALINIAI ĮGŪDŽIAI

Paprastai vaikai su autizmo spektro sutrikimu būna puikiai fiziškai išsivystę, judrūs ir tik atliekant sensorinį vertinimą, galima stebėti specifinių sensorinių iššūkių, pvz., atlikti darbą panaudojant dvi rankas, atkartoti kryžminius veiksmus, atlikti akių-rankų sujungimą veikloje ir kt. Šie atrodytų ne visai reikšmingi dalykai gali sumažinti socialinių įgūdžių mokymosi galimybes. Tačiau socialinių įgūdžių ugdymas būtinas, skatinant savarankišką funkcionavimą visuomenėje ir tai didina socializacijos galimybes. Visiems tėveliams sunku paleisti vaiką. Tačiau ir nuo trejų metų vaikas jau gali atlikti mini darbelius, minimaliai save apsitarnauti. Kaip ir itin svarbu nepraleisti besiformuojančio įgūdžio – jei matome, kad vaikas siekia atlikti naują įgūdį pats (nors ir negrabiai, klystant) – leiskite mėginti tiek kartų, kiek nori.

PABAIGAI

Na, o pabaigai norėtųsi paskatinti tėvelius ieškoti pagalbos kuo anksčiau, o ir patiems nelikti vieniems. Tai sudėtinga situacija, būna daug kaltės jausmo, nesutarimų dėl auklėjimo stiliaus. Autizmo atveju tėvai gali perdegti dėl miego stokos – jei vaikas miega tik po 5-6 valandas kasnakt, emocinių tantrumų (arba lūžių), nuolatinės priežiūros dėl moduliacijos sutrikimo (ribų kiek daug ko galima) arba ribos nejautimo, nuolatinės įtampos, kad vaikui kažkas gali nutikti (nukris, išbėgs į gatvę neįvertinęs rizikos…) bei komunikacijos sunkumo – kuo ji sudėtingesnė, tuo daugiau gali kilti streso.

Glenn Gameson- Burrows fotografija iš fotografijų projekto”Magpie”, kuriuo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į žmones su autizmo spektro sutrikimais.

Paskelbta

Saulius Liekis apie socialinį darbą psichikos sveikatos srityje: čia jis yra „grynas“!

Socialinis darbas Lietuvoje siekia vos keletą dešimtmečių, tačiau socialiniams darbuotojams jau teko daugybė išbandymų bei iššūkių. Dar studijų metais teko girdėti, kad socialiniame darbe šis profesionalas yra arčiausiai žmogaus. Vis tik buvimas arčiausiai dažnai įtakoja ir išgyvenamą stresą, nuovargį bei perdegimo sindromo išsivystymą. O visuomenėje nepakankamai vertinamas šios svarbios profesijos vaidmuo gali įtakoti ir asmeninį nusivylimą. Vis tik norisi tikėti, kad socialiniame darbe pozityvumo yra, o jo labiausiai reikia dirbant psichinės sveikatos srityje. Todėl šiandien kalbinu socialinį darbuotoją profesionalą, politiką bei Klaipėdos krašto socialinių darbuotojų asociacijos pirmininką  – Saulių Liekį.

Sauliau, papasakokite apie socialinį darbą psichinės negalios srityje, jo specifiškumą bei kaitą bėgant metams?

Kalbant apie socialinį darbą psichikos sveikatos srityje, manau, kad jis yra „grynas“ socialinis darbas, kuriame galima pamatyti daugumą darbo metodų ir problemos sprendimo strategijų nuo pradžios ar išsikelto tikslo iki konkrečios pagalbos klientui. Šiame darbe tikrai nėra monotonijos, reikia nemažai kūrybiškumo, lankstumo nes probleminių situacijų būna itini įvairių ir netradicinių. Čia nėra ir negali būti formalaus savo pareigų atlikimo, visuomet turi galvoti kūrybiškai. Taip pat darbas sveikatos priežiūros sistemoje yra komandinis, daug veiksmų reikia derintis, spręsti su gydytoju psichiatru, slaugytoja, psichologu. Labai svarbus multidisciplininės komandos veikimas. Žinoma tenka ir individualiai bendrauti su klientu teikiant pagalbą, dažnai į pagalbos procesą įtraukiami ir artimieji, nevyriausybinės organizacijos. Svarbu žinoti ir organizacijų tinklą, teikiančių paslaugas mieste. Valstybės požiūriu būtina užtikrinti ir paslaugų įvairovę. Daug kalbama apie paslaugas bendruomenėje tam, kad asmeniui nereiktų vykti į globos namus. Kol kas tokių paslaugų, kaip: savarankiško gyvenimo namų, apsaugoto būsto, paslaugų namuose yra trūkumas, todėl skambūs šūkiai lieka tik popieriuje. Žinoma, pastaraisiais metais paslaugų daugėja tiek namuose, tiek institucijoje, atsidaro nauji dienos centrai, plečiamos paslaugos namuose. Tada svarbu motyvuoti klientus, kad jie šias paslaugas pasiektų.

Jeigu vertinti politinį socialinio darbo lauką, per 20 pastarųjų metų, galima sakyti, jog jis tobulėjo teisinio reglamentavimo srityje. Taip pat asmenims su psichikos negalia atsirado daugiau paslaugų, kurioms galima nukreipti. Manau, kad socialinio darbo profesija sveikatos priežiūros sistemoje atrado savo vietą ir vis labiau suprantama jos svarba. Klientai ir bendruomenė taip pat vis labiau supranta socialinio darbo svarbą. Lėtai, bet keičiasi ir šios profesijos prestižas.

Kaip manai, su kokiomis didžiausiomis reikmėmis susiduria žmonės su psichine negalia Lietuvoje?

Ko gero opiausia problema yra žmonių su psichine negalia stigmatizavimas. Žmogaus su psichikos negalia yra bijoma, nes apie sutrikimą mažai kas žinoma. Šią situaciją gerai atspinti paskutinių metu įvykiai ir bendruomenės pasipriešinimas bendruomeninių namų steigimui Lietuvos miestuose. Svarbu, kad asmenys dėl psichinės negalios gautų medicinines bei socialines paslaugas.

Atstovaujate Klaipėdos krašto socialinius darbuotojus asociacijoje – su kokiomis problemomis, rūpesčiais susiduria socialiniai darbuotojai?

Klaipėdos krašto socialinių darbuotojų asociacija vienija virš 200 socialinėje srityje dirbančių darbuotojų. Dažniausi rūpesčiai tai situacijos iš darbo, dažnai kolegoms reikia patarimo, išklausymo, palaikymo, ar pasidalinimo kaip viena ar kita situacija spendžiama kitoje vietoje. Gaila, jog dažnai socialinis darbas prisimenamas kai atsitinka kažkokia nelaimė ar skaudus įvykis. Mums, socialiniams darbutojams, svarbu mokėti komunikuoti krizinėse situacijose. Taip pat reikia rodyti ir viešinti teigiamus socialinio darbo pavyzdžius. Socialinių darbuotojų asociacija deda nemažai pastangų dėl teigiamos socialinio darbo prestižo formavimo, todėl dažnai reaguojame į įvairius pranešimus susijusius su socialinio darbo tema. 

Kaip Jums ir kolegoms socialiniams darbuotojams sekasi subalansuoti savo gyvenimą tarp daugelio klientų problemų ir pozityvumo, prasmingumo, sėkmingumo?

Mūsų darbe tenka daug matyti gyvenimo sunkumų, bėdų ištikusių žmonių, kurie dėl savo ligos to nesuprasdami papuola į įvairias sudėtingas situacijas. Būna ir agresyvaus elgesio, netvarkingų, apleistų būstų. Šiose situacijose labai svarbus kolegų palaikymas, išsikalbėjimas ir mokėjimas išėjus iš darbo klientų rūpesčius palikti darbe. Nežinau ar visada man tai pavyksta… Pats asmeniškai darbo telefono niekada neišsijungiu, tenka su klientais bendrauti ir po darbo, tačiau čia tokia jau darbo specifika… Atrodytų, kad apčiuopiamus socialinio darbo rezultatus pamatyti yra sudėtinga, tačiau tikrai įmanoma. Kai matome, kad žmogus pradėjo lankytis gydymo įstaigoje, ar pradėjo gauti tam tikras paslaugas ir keičia gyvenimo būdą – susimoka skolas, įsitraukia į socialinį gyvenimą – tai mums labai svarbu. Juk žmogaus visas gyvenimas pasikeičia. Pats kliento dažnesnis išėjimas iš namų jau yra sėkmė. Tokiais sėkmės atvejais mes džiaugiamės, nors tai gali būti ir nedidelis žingsnelis į priekį.

Sauliau, kas Jus pažįsta tikrai apibūdintų kaip linksmą ir pozityvų žmogų. Ar egzistuoja tarp socialinių darbuotojų profesinis humoras?

Nors socialinio darbo profesija palyginus jauna ir besiformuojanti, vis tik galima pasakyti, jog atsiranda ir tam tikrų profesinių bruožų, bendrumų. Siekiant išvengti streso darbe dažnai su kolegomis stengiamės pajuokauti dėl susiklosčiusių situacijų. Žvelgiant plačiau, visos profesijos mastu, su kolegomis dažnai juokaujame dėl savo darbo užmokesčio. Klaipėdos krašto socialinių darbuotojų asociacijoje net turime pasigaminę marškinėlius su užrašu „Gyvenimas sunkus. Gerai, kad atlyginimas juokingas“. Taip pat virtualioje aplinkoje galima pamatyti tam tikrus sukurtus paveiksliukus (memus) apie socialinius darbuotojus, kurie vaizduojami kaip „supermenai“. Kartais taip ir jaučiamės, nes šiame darbe žinių bagažas iš skirtingų sričių labai reikalingas.

Kalbėjosi Brigita Kreivinienė

Paskelbta

Kas žinoma apie koronavirusą ?

Informacija bus papildoma

 

  • Kovo 11 –ąją Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) paskelbė koronaviruso protrūkį pandemija, o taip pat epidemija, kuri dideliu greičiu plinta tarp žmonių beveik visame pasaulyje.
  • Šis virusas vadinamas SARS-CoV-2, o jo sukeliamas susirgimas- covid-19 (Korona liga 2019). Dažnai tiesiog įvardijama kaip koronavirusas.
  • Ligos pavojingumą apsprendžia mirtingumo rodikliai. Kinijos Wuhan regione atlikti mokslininkų tyrimai rodo, jog mirtingumas nuo šios ligos siekia 2,3 proc. Taip pat ta pati studija parodė, jog 80 proc. sergančiųjų pasireiškė nesunkūs peršalimo simptomai. Pusė kritiškai sergančiųjų mirė nuo šio viruso Wuhan regione.
  • Kitos šalys pateikia kitus mirtingumo rodiklius. Italijoje šie skaičiai ypač dideli, o šiuo virusu dažniausiai užsikrečia vyresnio amžiaus žmonės, turintys lėtinių susirgimų. Pietų Korėjoje mirtingumo rodikliai mažesni nei Wuhan regione. Šiuo metu mokslininkai daugiau dėmesio skyrė susirgusiųjų amžiui,  ištyrę virš  44 tūkst. užsikrėtusiųjų, nustatė, jog mirtingumas vidutiniškai siekia 1,38 proc.
  • Kinijos mokslininkai, kurie ištyrė 54 nuo koronaviruso mirusius pacientus dviejose Wuhan ligoninėse, nustatė, jog mirusiųjų vidutinis amžius siekė 69 metus. Mokslininkai daro išvadas, jog ši liga sunkiausiai kerta vyresnio amžiaus žmonėms. 70 proc. mirusiųjų turėjo kitų sveikatos problemų. Daugiau nei pusę vargino aukštas kraujo spaudimas, trečdalis jų turėjo cukrinį diabetą, ketvirtadalis vieną ar kitą širdies problemą. Įdomu, kad visiems, mirusiems nuo šio viruso, išsivystė sepsis.
  • Korona virusas ypač pavojingas žmonėms, sergantiems lėtinėmis plaučių ligomis, mat šis virusas atakuoja plaučius.
  • Mokslininkai mano, jog šis virusas gali prasiskverbti į širdies raumenį ir naikinti širdies ląsteles, o tai rodo, koks šis virusas gali būti pavojingas. Širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys pacientai turėtų būti ypač atsargūs.
  • Kartais virusas sunkiai susargdina ir jauno amžiaus žmones. Imunologė Anne Spurkland teigia, jog tai gali nutikti dėl nežinomo „genetinio defekto“ šių žmonių imuninėje sistemoje.
  • Užsikrėtus koronavirusu pirmieji covid-19 ligos požymiai vidutiniškai pasireiškia po 5 dienų. Tikėtina, jog didžiausia užsikrėtimo galimybė nuo sergančiojo yra tada, kai žmogus kosi ir karščiuoja.
  • Tuo pačiu viena Kinijos studija rodo, jog labiausiai ligą platino tie žmonės, kurie patys jokių simptomų nejautė, tačiau buvo viruso nešiotojai.
  • Nedidelė studija atlikta JAV rodo, jog šis virusas labiausiai plinta tarp šeimos narių, o ne tarp svetimų žmonių gatvėje.
  • Nauja studija rodo, jog lengva covid-19 ligos forma sergantys pacientai išskiria į aplinką labai didelį kiekį virusų iš viršutinių kvėpavimo takų ir tai vyksta ankstyvojoje ligos stadijoje.
  • Britanijos vyriausybės patarėjas moksliniais klausimais Sir Patrick Vallance anksčiau Sky News teigė, jog tikėtina, kad prireiks 60 proc. užsikrėtusios šiuo virusu žmonijos, kad įgytume visuotinį imunitetą prieš šį virusą. Tuo tarpu Australijos epidemiologas Gideon Meyerowitz – Katz teigia, jog tai nesąmonė, o kalbėti apie visuotinį imunitetą neturint vakcinos, nėra tinkamas apsaugos planas.
  • Virusas ant popieriaus gali išgyventi iki 24 valandų, o ant plastiko bei nerūdijančio plieno iki 3 parų.
  • Kol kas mokslininkai virusą randa tik burnos ir nosies išskyrose, žinomas vienas atvejis, kai virusas buvo rastas sergančiojo kraujyje. Šlapime šio viruso nerasta. Ar virusas plinta kartu su išmatomis kol kas dar nežinoma.
  • 1918 metais siaučiant ispaniškajam gripui, sergantiesiems buvo perpilamas pasveikusiųjų nuo šio gripo kraujas. Ši praktika šiuo metu išbandoma kai kuriose šalyse. Penkiems pacientams Norvegijoje perpilus pasveikusiųjų kraujo plazmos, jų sveikatos būklė pagerėjo.
  • Viso pasaulio mokslininkai aktyviai dirba kurdami vakciną. Pirmoji vakcina – kandidatė jau yra išbandoma, tačiau kol ji bus pradėta naudoti aktyviai, gali prireikti nemažai laiko.
  • Išbandomi įvairiausi vaistai koronaviruso gydymui. Prancūzijos mokslininkai išbandė dviejų vaistų- antimaliarinių ir antibiotikų- kombinaciją. Mokslininkų teigimu, šie vaistai gali padėti gydant covid-19 ligą, tačiau tikrieji rezultatai geriausiu atveju bus matomi po 3-4 mėnesių.
  • Oksfordo mokslininkai sukurė greituosius koronos viruso testus. Atsakymas gaunamas per pusvalandį, kol kas tikrinamas jų patikimumas.
  • Remiantis Kinijos bei Italijos duomenimis matome, jog labiausiai pažeidžiami yra vyresnio amžiaus žmonės. Dauguma jų klausia, ar yra kokių specialių maisto papildų, maisto produktų, padedančių apsisaugoti nuo šio viruso. Pasak molekulinės imunologijos profesorės Anne Spurkland nėra jokių specialių produktų, kurie padėtų vyresniems žmonėms sustiprinti imunitetą. Svarbiausia vengti kontakto ir būti fiziškai aktyviems.
  • Studijos atliktos su nėščiosiomis ir naujagimiais atrodo paguodžiančiai. Mokslininkai teigia, jog vaisiui užsikrėsti koronavirusu yra mažai galimybių. Nepasitaikė ir kritiškai sergančiųjų šiuo virusu nėščiųjų. Tai labai geros naujienos, žinant, jog siaučiant ispaniškajam gripui, nėščiosios sirgo ypač sunkiai. Tuo pačiu turime nepamiršti, jog mokslininkams reikia daugiau žinių apie covid-19.
  • Mokslininkai kol kas neturi aiškaus atsakymo, kodėl tiek mažai sergančiųjų šiuo virusu vaikų. Vaikai juk labiau neatsparūs virusams, dažniau serga gripu, peršalimo ligomis, tiesa, jiems pasireiškia lengvesni simptomai. Kol kas pasaulyje nėra nė vieno iki 10 metų vaiko mirusio nuo šio viruso. Mokslinkai mano, jog šis fenomenas būdingas dėl nepakankamai susiformavusios vaikų imuninės sistemos. Suaugusieji neretai miršta ne nuo pačio viruso, o nuo per daug aktyviai įsijungusios imuninės sistemos reakcijų.

 

Parengta pagal forskning.no

Paskelbta

Inkontinencijos sukeltas dermatitas

Inkontinencijos sukeltas dermatitas (ISD) – tai odos pažeidimas, atsiradęs dėl ilgalaikio ar nuolatinio odos sąlyčio su šlapimu ir/ar išmatomis. Ši būklė dar kartais vadinama sauskelnių sukeltu dermatitu, odos maceracija, sauskelnių bėrimu, tarpvietės dermatitu ar drėgmės žaizda.

ISD paliečia 3,5 – 42 proc. inkontinencijos kamuojamų pacientų. Jų skaičius ypač išaugo, kai imta atsisakyti šlapimo pūslės kateterių, siekiant išvengti kateterio sukeltų šlapimo takų infekcijų.

ISD būdingiausia vieta – tarpvietė. Moterims dažniausiai pažeidžiama tarpvietė, lytinių lūpų raukšlės, vulva ir išeinamoji anga. Vyrams būdingiausias odos pažeidimas – tarp kapšelio ir išeinamosios angos. Tiek vyrams, tiek moterims šis dermatitas gali išplisti į kirkšnis, sėdmenis, odos plotą tarp sėdmenų, vidines ir išorines šlaunų dalis.

ISD dažniau pasitaiko žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, turintiems viršsvorį, mažiau judantiems, gulintiems pacientams.

Kaip atpažinti?

Klasikinis ISD vaizdas – drėgna, raudona, uždegiminė oda, gali matytis epitelinė edema su nelygiais kraštais, odos rasojimas,  pūslės.

Pažeidimo vietoje jaučiamas skausmas, deginimas, niežėjimas, perštėjimas. Pacientams tai sukelia diskomfortą, trikdo kasdienę veiklą, varžo savarankiškumą, suprastėja gyvenimo kokybė, gali jausti gėdą.

ISD dažnai supainiojama su I-II laipsnio pragulomis, ypač jei ISD išplinta į kryžkaulio ar sėdmenų sritis. Pragulos atsiranda odoje virš kaulo dėl ilgalaikio spaudimo ir paciento negebėjimo pakeisti kūno padėties. Jei pacientas yra vaikštantis ir neturi sensorinio deficito, tai odos pažeidimas, atsiradęs kryžkaulio srityje, mažai tikėtina, kad bus pragula, būtina įvertinti ISD galimybę. Kartais žmogus gali slėpti inkontinencijos problemą.

Odos priežiūra

Susidūrus su ISD ypač svarbu tinkama odos priežiūra. Čia svarbu 3 etapai:

  • odos valymas
  • odos drėkinimas
  • odos apsauga

  1. Oda valoma švelnia, nešiurkščia šluoste su specialiomis valymo putomis ar nenuplaunamu odos valikliu, kurio pH neutralus (5,5). Paprastas muilas šiuo atveju netiks. Valoma mažiausiai du kartus paroje ir po kiekvieno pasituštinimo.
  2. Nuvalius, naudokite odos drėkiklį, kuris būtų vandens pagrindu bei palaikytų odos drėgmės barjerinę funkciją.
  3. Užtepkite tepalą, saugantį odą nuo išorinės drėgmės. Tai gali būti vazelino, dimetikono ar cinko oksido tepalas.

Nebarstykite talku tų kūno vietų, kurias dengia sauskelnės ar įklotai.

Prevencija

Pirmiausia būtina išsiaiškinti inkontinencijos priežastį – galbūt žmogui sunku pasiekti tualetą dėl fizinių apribojimų, baimės nukristi ar kt. Galbūt inkontinencijos problema yra slepiama, nepripažįstama.

Kaip inkontinencija yra suvaldoma? Kokios priemonės naudojamos ir kaip dažnai keičiamos? Pacientams su nugaros smegenų pažeidimu dažnai taikomas vienkartinis šlapimo pūslės nukateterizavimas vienodais laiko intervalais. Vyrams, nelaikantiems šlapimo, nakčiai galima išbandyti prezervatyvo tipo šlapimo surinkėjus.

O visų svarbiausia tinkama odos priežiūra, būtina kelis kartus paroje odą apžiūrėti, įvertinti ir apie tai dokumentuoti  slaugos priežiūros plane. Šiuo metu yra specialių priemonių, šlapimo ir išmatų nelaikantiems pacientams, kurių pagalba vienu metu atliekami visi trys odos priežiūros etapai – valymas, drėkinimas, apsauga. O taip pat nepamiršti, jog būtina kuo labiau mažinti odos ekspoziciją išmatomis ir šlapimu.

Literatūra:

  1. „Incontinence – associated dermatitis : managment update“  Kathleen Francis, americannursetoday.com
  2. Woundsource.com
  3. „Managment of incontinence associated dermatitis“ independentnurse.co.uk

 

Paskelbta

Epilepsija – kai kyla elektrinės audros smegenyse

50 milijonų žmonių- štai tiek yra sergančiųjų epilepsija visame pasaulyje. Anot PSO,  tai yra viena labiausiai paplitusių neurologinių ligų. Lietuvoje registruojama apie 22 tūkst. sergančiųjų epilepsija, o ketvirtadalis šių pacientų yra vaikai. Tokie dideli skaičiai lemia tai, jog beveik kiekvienas slaugytojas savo praktikoje sutinka pacientų, sergančiųjų šia liga, todėl mums būtina mokėti atpažinti epilepsijos priepuolius bei teisingai suteikti pagalbą priepuolių metu.

Kas yra epilepsija?

Kalbant apie epilepsiją, svarbu atskirti du terminus – epilepsiją ir traukulius, nes tai nėra tas pats. Traukuliai – tai epilepsijos simptomas, atsirandantis dėl nenormalios elektrinės iškrovos smegenyse.

Sergant epilepsija, nervų ląstelių membranos yra nestabilios, pralaidžios, tad jos lengvai aktyvuojasi. Aktyvacija išplinta į kitas smegenų dalis, kurios lemia epilepsijos priepuolio simptomus ir požymius. Dažnu atveju iškrovos darosi retesnės, kol visiškai išnyksta ir priepuolis baigiasi.

Pavieniai traukuliai gali atsirasti ir dėl kitų priežasčių – elektrolitų kraujyje sutrikimo, gliukozės svyravimų, vaistų, alkoholio/narkotikų sukeltos abstinencijos, galvos traumų, infekcijų, karščiavimų, streso ar auglių.

Traukulių tipai

Anksčiau traukuliai buvo skirstomi į generalizuotus ir pavienius bei toliau išskaidomi į subkategorijas. Dabar traukuliai skirstomį :

  • generalizuotus
  • židininius
  • nežinomos kilmės

Priepuoliai klasifikuojami pagal elektrinio aktyvumo pasireiškimo apimtį smegenyse,  sąmonės lygį, judesius  (motoriniai simptomai ar jų nebuvimas) priepuolių metu.

Paveikslėlyje pavaizduota židinio priepuolio pradžia pereinanti į  generalizuotą priepuolį 

 

Generalizuotų traukulių metu paveikiamos abi smegenų dalys. Šių traukulių gali būti įvairių – toninių-kloninių, miokloninių, kloninių, absensų, atoninių.

Esant toniniams-kloniniams traukuliams pacientas bus įsitempęs, rigidiškas, toninėje fazėje gali parkristi ant grindų, o kloninėje fazėje prasideda kūno trūkčiojimas, kratymasis.

Miokloninių traukulių metu stipriai susitraukia vienos ar kelių grupių raumenys.

Kloninių traukulių metu būdingi ilgesni kūno traukuliai, trūkčiojimai

Absenso priepuoliai dažniausiai būdingi vaikams. Jų metu paciento žvilgsnis sustira, tampa tuščias, neatsiliepia šaukiamas. Tai gali kartotis daugybė kartų dienoje.

Atoninių priepuolių metu žmogus praranda raumenų tonusą ir staigiai krenta ant žemės.

Židininių priepuolių metu aktyvacija prasideda vienoje smegenų dalyje. Šie dar skirstomi į priepuolius su sąmonės praradimu ir be sąmonės praradimo. Židininio priepuolio metu be sąmonės praradimo pacientas yra sąmoningas, tačiau gali jausti pakitusius jutimus (šviesos blyksčiojimus, keistą  skonį, kalbos sutrikimą), pakitusią motoriką (kūno sustingimą, kūno dalies trūkčiojimą – piršto, burnos, rankos, pėdos), pykinimą,  deja vu jausmą.

Židininis priepuolis su sąmonės sutrikimu pasireiškia sutrikusia sąmone, sustingusiu žvilgsniu, gali būti haliucinacijų/deliuzijų.

Židininis priepuolis gali pereiti į generalizuotą, jei elektrinis aktyvumas išplinta į kitą smegenų dalį.

Kaip pasireiškia epilepsija?

Epilepsijos simptomai pasireiškia priklausomai kuri smegenų dalis įtraukiama. Priepuolių metu dažniausiai stebimas:

  • Ritmiškas kūno trūkčiojimas (kloniniai judesiai)
  • Raumenų nusilpimas (atonija)
  • Rigidiški, įtempti raumenys (toniniai judesiai)
  • Raumens pulsavimas (mioklonija)
  • Epileptinis spazmas
  • Aura
  • Liežuvio susikandžiojimas
  • Nevalingas pasituštinimas/pasišlapinimas
  • Pasikartojantys judesiai (automatizmas)

Ne visi pacientai prieš priepuolį patiria aurą. Aura – tai paciento jaučiami įspėjamieji signalai prieš priepuolį, dažnai padedantys pacientui susirasti saugų prieglobstį prieš įvykstant priepuoliui. Gali būti jaučiamas keistas kvapas, skonis, atsirasti neramumas skrandis, užplūsti deja vu jausmas (esu jau čia buvęs), jaučiamas kūno dalies tvinkčiojimas, tirpimas, plazdenimas galvoje, staiga užplūsti pakili nuotaika/baimė, atsirasti regėjimo sutrikimai, haliucinacijos.

Automatizmas

Automatizmas būdingas židininių priepuolių metu, jų metu stebime pasikartojančius, betikslius žmogaus veiksmus – kažką kramto, tampo drabužius, ploja ar trina rankas, laižo lūpas. Šie veiksmai dažnai supainiojami su psichinėmis ligomis, elgesio sutrikimais, priklausomybėmis nuo alkoholio ar narkotikų.

Diagnozavimas

Jei priepuoliai ištinka pirmą kartą gyvenime, būtinas išsamus paciento ištyrimas bei priežasties nustatymas. Svarbu nustatyti priepuolių tipą, kurioje smegenų dalyje jie prasidėjo ir ar yra pažeidimų smegenyse.

Vienas pagrindinių diagnozavimo įrankių – elektroencefalograma (EEG). EEG parodo kurioje smegenų dalyje priepuolis prasideda ir kur išplinta. Gali būti naudojama paprasta (rutininė) EEG arba prailginta. Tyrimo metu elektrodai pritvirtinami prie galvos paviršiaus ir jų pagalba fiksuojami nenoramalūs elektriniai aktyvumai smegenyse. Tai padeda nustatyti priepuolio tipą.

Jei rutininė EEG nerodo jokių elektrinių nukrypimų nuo normos, gali būti taikoma prailginto stebėjimo EEG. Tuomet pacientas jungiamas prie EEG elektrodų ir kartu prijungtos filmavimo kameros. Toks monitoringas gali užtrukti kelias dienas. Taip pat gali būti atliekami provokaciniai mėginiai (ryškios šviesos, miego trūkumas).

Kartais reikalingi ir papildomi tyrimai – magnetinis rezonansas, pozitroninė emisinė tomografija ir kt. Šių tyrimų pagalba gali būti stebimi struktūriniai smegenų pakenkimai, smegenų metabolizmo ir cheminiai pakitimai, kraujotakos sutrikimai.

Komplikacijos

Epilepsijos atveju galime išskirti dvi pagrindines komplikacijas:

  1. epilepsinė būklė (status epilepticus)
  2. staigi mirtis

Epilepsinės būklės metu priepuoliai arba jų serija trunka 30 minučių ar ilgiau, o pacientas neatgauna sąmonės. Tokių priepuolių metu smegenys nepakankamai aprūpinamos deguonimi bei gliukoze, o tai gali iššaukti neurologinius pažeidimus smegenyse. Ši būklė gydoma diazepamu ar lorazepamu, kurie skriami intraveniniu arba rektaliniu būdu. Jei efekto nėra, skiriami fenobarbitaliai. Sunkiais atvejais gali būti taikoma bendrinė narkozė, kurios metu sukeliamas farmakologinis paralyžius. Epilepsinės būklės prevencija – nustatyto gydymo plano laikymasis bei nenutraukti gydymo staiga.

Antroji komplikacija – staigi mirtis. Amerikiečių Epilepsijos fondo duomenimis kasmet staigi mirtis ištinka 1 iš 1000 suaugusiųjų epilepsija sergančiųjų žmonių, bei 1 iš 4500 sergančiųjų vaikų, tačiau šie skaičiai gali būti ir didesni.

Staigi mirtis sergant epilepsija gali ištikti priepuolių metu arba iš karto po priepuolio. Dažniausi žmonės aptinkami veidu į lovą padėtyje. Tokios mirties priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau galvojama, kad tam turi įtakos kvėpavimo ir širdies ritmo sutrikimai. Priepuolių metu gali pasireikšti apnėja, atsirasti kliūtis kvėpavimo takuose, o tai užkerta kelią deguonies patekimui į organizmą. Kai kuriais atvejais sutrinka širdies ritmas ar išsivysto širdies nepakankamumas, o tai gali sąlygoti mirtį. Rizikos faktoriams priskiriami šie veiksniai:

  • prastai kontroliuojami priepuoliai
  • dažni priepuoliai
  • generalizuoti, konvulsiniai priepuoliai
  • priepuoliai jauname amžiuje
  • epilepsija sergama daug metų
  • netvarkingas vaistų vartojimas
  • piktnaudžiavimas alkoholiu

Siekiant išvengti šios lemtingos komplikacjos svarbu teisingai vartoti paskirtus vaistus, vengti alkoholio, pakankamai išsimiegoti, o taip pat svarbu žinoti pacientui bei jo artimiesiems kaip elgtis priepuolių metu bei kokią pagalbą suteikti.

Pirmoji pagalba priepuolių metu

Tiek pacientas, tiek jo artimieji privalo būti apmokyti kaip elgtis priepuolių metu. Ištikus priepuoliui:

  • būkite kartu su pacientu priepuolių metu iki kol jis bus pilnai atgavęs sąmonę ir visiškai budrus
  • jei įmanoma, padėkite jam kuo saugiau atsigulti ant grindų
  • pašalinkite iš aplinkos visus objektus, kurie gali sužaloti pacientą
  • paguldykite pacientą ant šono
  • atlaisvinkite veržiančius drabužius, nuimkite akinius
  • išlikite ramūs
  • palydėkite pacientą į saugią vietą po priepuolio.

Greitoji pagalba kviečiama jei:

  • priepuoliai ištinka pirmą kartą gyvenime
  • atsiranda kvėpavimo sutrikimų
  • priepuoliai trunka ilgiau nei 5 min arba jie kartojasi
  • pacientas priepuolių metu susižalojo
  • priepuoliai įvyksta vandenyje

Epilepsijos gydymas ir slauga

Epilepsijos gydymo tikslas – suvaldyti ar užkirsti kelią priepuoliams. Epilepsijai suvaldyti naudojami priešepilepsiniai vaistai, kurių pagalba 70 proc. pacientų sėkmingai kontroliuojami priepuoliai. Gydymas šiais vaistais paprastai pradedamas nuo nedidelių dozių, kurios palaipsniui didinamos, iki pasiekiama kol priepuoliai nebesikartoja. Pradėjus vartoti šiuos vaistus pradžioje galimos pašalinės reakcijos – lengvas apsvaigimas, energijos sumažėjimas, sujaudinimas, galvos skausmas, drebulys, plaukų slinkimas ar didesnis jų augimas, patinusios dantenos, odos bėrimai. Atsiradus pašaliniams reiškiniams svarbu, kad pacientas apie tai pasikalbėtų su jį gydančiu specialistu, staigus vaistų nutraukimas gali pabloginti ligos eigą.

Apie 30 proc. pacientų gydymas vaistais būna neefektyvus, todėl gali būti taikomas chirurginis gydymas, kuris sumažina priepuolių dažnį bei pagerina paciento gyvenimo kokybę. Po chirurginės operacijos dažnai pacientams tenka toliau vartoti priešepilepsinius vaistus.

Slaugant epilepsija sergantį pacientą svarbu apsaugoti jį nuo sužalojimų. Pašalinkite iš jo aplinkos nereikalingus baldus, aštrius jų kampus uždenkite apsaugomis, paminkštinimais. Ištikus priepuoliui pacientą lengvai prilaikykite, nekiškite nieko į burną, tai gali sukelti sužalojimų tiek jums, tiek pacientui. Užfiksuokite, kiek laiko priepuolis trunka, kaip pasireiškia.

Epilepsija sergantį žmogų mokykite laikytis atsargumo priemonių. Pacientas neturėtų vairuoti automobilio, motociklo ar kitos transporto priemonės, kol jo priepuoliai nėra pilnai kontroliuojami vaistais ar kt.gydymu. Atsargiai derėtų elgtis būnant prie vandens, gaminant maistą, miegant. Pavyzdžiui, vietoj vonios rinktis dušą, neužsirakinti vonios kambaryje, neplaukioti vieniems be palydos vandens telkiniuose. Taip pat svarbu vengti epilepsijos priepuolius provokuojančių veiksnių – nuovargio, streso, miego trūkumo, alkoholio.

 

Parengta pagal Epilepsy: an electrical storm in the brain, Amanda Perkins, Nursing made incredibly easy, july/august 2019