Kategorija: Teorija ir praktika

Paskelbta

Kas yra slaugos procesas?

Slaugos procesą slaugytojai savo praktikoje naudoja jau gana ilgą laiką. Tai  sistemingas problemų sprendimas siekiant patenkinti fizinius, psichologinius ir socialinius asmens, šeimos, bendruomenės ar visuomenės sveikatos poreikius. Slaugos studentams slaugos procesas padeda mokymosi metų įgytas žinias integruoti praktikoje, skatina savarankiškai mąstyti bei priimti sprendimus.

Slaugos proceso sąvoka neatsiejama nuo pačios slaugos. Tai organizuotas, sisteminis požiūris, kuriuo remiasi slaugytojai, tam kad būtų patenkinti individualūs kiekvieno paciento sveikatos priežiūros poreikiai. Alfaro-LeFevre (1999) teigia, jog slaugos procesas yra humanistinės slaugos sisteminis modelis, kurio pagrindinis tikslas -rezultatų pasiekimas efektyviais resursų ištekliais. Slaugos procesas yra sisteminis, nes sudarytas iš penkių žingsnių, humanistinis, nes pagrįstas tikėjimu, jog kai mes planuojame slaugą ir slaugome, apsvarstome kiekvieno individo unikalius poreikius bei interesus. Slaugos procesą naudoja viso pasaulio slaugytojai tam, kad būtų apibūdintas slaugos tiekimo veiksmas. Slaugymo procesui pradžią davė slaugos teoretikė Hall, kuri 1955 m. slaugymą apibūdino kaip procesą.

Slaugos procesą tinkamai charakterizuoja J.M. Wilkinson – tai dinamiškas ir cikliškas, orientuotas į klientą, planingas ir į tikslą nukreiptas, universaliai pritaikomas, į problemą nukreiptas bei kognityvinis procesas. Tai profesionalios slaugos praktikos pagrindas, padedantis slaugytojams priimti tinkamus sprendimus bei spręsti iškilusias problemas kasdieninėje praktikoje ir įvairiose situacijose.

 Šį procesą sudaro penkios fazės:

  • Vertinimas
  • Diagnozė
  • Planavimas
  • Atlikimas
  • Įvertinimas.

Alfaro-LeFevre trumpai apibūdina kiekvieną šių fazių sekančiai:

Vertinimas: jo metu renkama bei tikrinama informacija apie sveikatos būklę, ieškoma sveikatos nukrypimų nuo normos, rizikos faktorių, kurie gali būti kliūtis sveikatai, pavyzdžiui, rūkymas. Taip pat vertinamas paciento gyvybinis potencialas.

Diagnozė ( Problemos identifikacija ): analizuojama informacija, duomenys bei nustatomos esamos ir potencialios problemos, o tai yra slaugos plano pagrindas. O taip pat įvertinamos paciento stipriosios pusės, tam kad būtų sudarytas efektyvus planas.

Planavimas: jo metu atliekami keturi žingsneliai:

  • Nustatykite prioritetus: kurią problemą būtina spręsti neatidėliojant? Kurios problemos gali palaukti? Kuriai problemai reikalinga slauga? Kurios problemos gali būti perleidžiamos kitiems specialistams? Kuriai problemai reikalingas multidisciplininis požiūris?
  • Suformuokite tikslus (rezultatus), kurių tikitės: apibūdinkite tiksliai ko jūs tikitės iš paciento ar kliento bei nurodykite laiko terminą iki kada bus pasiektas tikslas.
  • Nuspręskite, kokios intervencijos bus reikalingos: kokios intervencijos (slaugytojo veiksmai ) reikalingi norint pasiekti tikslą.
  • Slaugos plano užrašymas: apgalvokite, kokį slaugos planą rašysite – individualų ar standartinį, kuris planas labiau atspindės jūsų paciento specifinę situaciją.

Atlikimas: pradedamas vykdyti sudarytas planas, tačiau vykdant slaugos veiksmus, pacientas stebimas ir toliau – ar nepasikeitė jo būklė, gal atsirado naujų problemų, gal nutiko kažkas, dėl ko reikėtų keisti sudarytą slaugos planą.

  • Atlikite intervencijas, stebėdami pacientą, darykite pakeitimus slaugos plane, jei to reikia. Kokie rezultatai? Ar būtina kažką keisti? Nėra būtina laukti nustatytos datos rezultatų vertinimui, jei matote, kad vyksta kažkas ne taip, keiskite šiandien, jei to reikia.
  • Informuokite ir užrašykite. Gal yra kokių požymių apie kuriuos būtina pranešti kitiems specialistams? Apsvarstykite, kaip visa tai aprašysite, iliustruosite slaugos plane.

Įvertinimas

Jūs nusprendžiate, ar pasiekėte norimų rezultatų, ar pasirinktos intervencijos buvo efektyvios ar matyti pokyčiai, o tada keičiate slaugos planą arba jį užbaigiate. Kaip pakito paciento sveikata? Ar pacientas pajėgus daryti tai, ką jūs suplanavote? Jei ne, kodėl? Ar atsirado nauji slaugos prioritetai? Jei tikslai pasiekti, ar pacientas pajėgus pats savimi pasirūpinti? Gal jam reikalingos sveikatą stiprinančios priemonės? Kodėl planas efektyvus? Ką buvo galima padaryti kitaip?

Paskutinis įvertinimo etapas, susijęs su visais prieš tai buvusiais etapais bei apima viso slaugos plano įvertinimą, tam, kad būtų galima įvertinta, ar tikslai pasiekti tinkamai bei efektyviai.

Slaugos procesas – tai sprendimų priėmimas paremtas kritišku mąstymu. Jis lyginamas su moksliniais metodais, ieškančiais problemų sprendimo. Tiek slaugos procesas, tiek mokslinis metodas remiasi dviem tais pačiais žingsniais, judėdami nuo problemos identifikacijos link sprendimo vertinimo. Vienas tik skirtumas – mokslinis metodas pirmiausia atpažįsta problemą, o paskui renka duomenis. Tuo tarpu slaugoje, pirma surenkami duomeys, o vėliau įžvelgiamos problemos. J. M. Wilkinson teigia, jog slaugytojams reikalingos tiek kognityvinės žinios darbe, tiek intelektualinės žinios slaugos procese – kūrybingas ir kritiškas mąstymas, problemos sprendimas bei sprendimo priėmimas.

Šaltinis:

„Critical thinking in nursing process and education”, Belgin YILDIRIMB, Şükran ÖZKAHRAMAN, International Journal of Humanities and Social Science Vol. 1 No. 13 [Special Issue – September 2011]

Paskelbta

Apie žmogaus kūno temperatūrą. Karščiuojančio paciento slauga.

Kūno temperatūra – tai kūno šilumos bei medžiagų apykaitos aktyvumo balanso skaitinė išraiška. Temperatūra gali būti vienas pagrindinių žmogaus sveikatos rodiklių.

Temperatūros matavimas slaugytojams yra įprastinė procedūra. Jos pagalba galima nustatyti infekciją, pažeidimą, šoką, ovuliaciją, reakciją į medikamentus ar medicinines procedūras. Normali kūno temperatūra gali būti potencialiai teigiamas požymis, jog pacientas neserga, jam nėra infekcijos, traumos, o kūno ląstelėse, audiniuose bei organuose vyksta normali medžiagų apykaita.

Temperatūros reguliavimas

Dėka smegenyse hipotalame (pagumburyje) esančio termoreguliacijos centro žmogaus temperatūra yra gana stabili ir nepriklauso nuo aplinkos temperatūros. Šis termoreguliacijos centras reaguoja į žmogaus kraujo temperatūrą. Nukritus kūno temperatūrai žemiau normos, šis centras nerviniais impulsais verčia odos kraujagysles susitraukti. Tuomet oda pašiurpsta, pasišiaušia odos plaukai ir taip prie odos sulaikomas izoliuojantis oro sluoksnis. Taupoma šiluma. Jei temperatūra krenta toliau, tuomet siunčiami nerviniai impulsai į griaučių raumenis ir prasideda drebulys, jo metu gaminasi šiluma ir pamažu kyla kūno temperatūra iki 37°C.

Pakilus kūno temperatūrai aukščiau už normalią, termoreguliacijos centras priverčia odos kraujagysles išsiplėsti, tuomet daugiau šilumos išskiriama į aplinką. Be to, suaktyvinamos prakaito liaukos, prakaitavimas taip pat sumažina temperatūrą. Pamažu kūno temepratūra sumažėja iki 37°C.

Kai kūno temperatūra normali, termoreguliacijos centras „ilsisi“.

Temperatūros normos

Jos gali būti labai skirtingos. Kūno temperatūra priklauso nuo lyties, amžiaus bei aplinkos poveikio. Paprastai moterų kūno temperatūra yra aukštesnė nei vyrų, o ypač ovuliacijos, nėštumo metu dėl didesnio progesterono kiekio. Vyresnio amžiaus žmonių temperatūra paprastai yra žemesnė nei kūdikių. Temperatūrą taip pat gali nulemti stiprios emocijos, stresas, depresija, medžiagų apykaitos sutrikimai, vėžys, vaistai bei medicininės ar chirurginės intervencijos.

Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, laikoma, jog normali žmogaus temperatūra yra:

  • burnoje nuo 36,1-37,5°C;
  • ausies landoje (timpaninė temperatūra) – 36,3-38°C;
  • tiesiojoje žarnoje – 36,6-38°C,
  • pažastyje – 35,5-36,3°C.

Kūno branduolinė temperatūra yra vidinė temperatūra matuojama širdies ar pilvo ermėse.

Temperatūros pokyčiai

Kūnas gali pakęsti trumpalaikius hipotermijos ar hipertermijos periodus, tačiau ilgesni ekstremalūs kūno temperatūros pokyčiai gali sukelti sisteminius audinių bei organų pažeidimus ir baigtis mirtimi. Jei žmogui yra hipotermija, jo kūnas bandys pagaminti šilumą drebėdamas. Hipotermija prasideda nukritus kūno temperatūrai ties 35°C padala, o pasiekus 32,7°C, žmogus netenka sąmonės. Nukritus kūno temepratūrai žemiau 35°C, visada reikalinga skubi medicininė pagalba. Paprastai hipotermija gydoma šiltomis antklodėmis, šildymo įrengimais, šiltų skysčių lašinimu.

Pakilusi kūno temperatūra iki 45,5°C yra laikoma nesuderinama su gyvybe. Vaikams iki 6 metų temperatūros pakilimas virš 38°C, gali sukelti traukulius. Suaugusiems užkarščiavus iki 41,1°C taip pat gali prasidėti traukuliai bei ištikti šiluminis smūgis.

Visais atvejais tiek pakilus temperatūrai, tiek jai nukritus žemiau normos, būtinas išsamus paciento ištyrimas, nuolatinis temperatūros sekimas.

Kas vyksta organizme karščiuojant?

Karščiavimas yra organizmo prisitaikomoji reakcija, apsauganti organizmą nuo žalojančių veiksnių. Neseniai atliktos studijos atskleidė, jog prasidėjus karščiavimui suaktyvinama imuninė sistema, padidėja leukocitų bei interferono baltymų gamyba. Karščiuojant kraujyje sumažėja geležies, cinko, vario jonų, o tai neigiamai veikia bakterijų augimą. Aukšta temperatūra sukeldama lizosomų destrukciją, o tuo pačiu ir ląstelių, stabdo virusų replikaciją. Padidėjusi interferonų sintezė karščiavimo metu padeda organizmui kovoti su virusais.

Karščiuojant padidėja širdies susitraukimų dažnis. Temperatūrai padidėjus 1oC, pulsas padažnėja 10-15 tvinksnių per minutę. Dėl padidėjusio prakaitavimo ir vandens netekimo, sumažėja cirkuliuojančio kraujo kiekis, padidėja kraujo hematokrito vertė. Tai apsunkina širdies veiklą.

Karštesnis kraujas, rūgštūs medžiagų apykaitos produktai ir padidėjęs CO2 kiekis audiniuose veikia kvėpavimo centrą. Kvėpavimas gali padažnėti iki 2-3 kartų.

Dėl simpatinės nervų sistemos padidėjusio tonuso karščiuojant, mažėja seilių, virškinimo sulčių ir tulžies sekrecija, sutrinka žarnyno motorika ir maisto medžiagų rezorbcija, ligonis netenka apetito. Sumažėjus seilių sekrecijai, džiūva burna, atsiranda apnašų, nemalonus skonis ir kvapas burnoje. Peristaltikos sulėtėjimas sukelia vidurių užkietėjimą- obstipacijas, ypatingai tai būdinga vyresnio amžiaus žmonėms.

Užsitęsęs karščiavimas gali sutrikdyti inkstų funkciją. Karščiavimo metu šlapime gali atsirasti baltymo.

Karščiuojančio paciento slauga

Temperatūros sekimas

Karščiuojantiems pacientams temperatūra matuojama kas dvi valandas, o jeigu reikia ir dažniau. Temperatūros kreivė gali suteikti vertingos informacijos.

Temperatūra gali būti matuojama:

  • stikliniu termometru. Jų išskiriamos dvi rūšys – gyvsidabrio ir Galinstano. Šiuo metu gyvsidabrio termometrų rinkoje nebėra dėl jų toksiškumo, tačiau buityje jie vis dar naudojami, nes gana tiksliai išmatuoja temperatūrą. Vertėtų nepamiršti, jog sudužus termometrui, gyvsidabris virsta bekvapėmis toksiškomis dujomis, kurios įkvėptos gali sukelti negrįžtamų pakitimų centrinei nervų sistemai, kepenims bei inkstams. Jei gyvsidabrio termometras sudužo, nedelsiant atidarykite langus, vėdinkite patalpą, liepkite iš tos patalpos išeiti ten esantiems žmonėms, uždarykite duris, kad gyvsidabrio garai neplistų į kitas patalpas, surinkite gyvsidabrio daleles.

Priešingai nei gyvsidabrio termometras, Galinstano termometras yra visiškai saugus. Jo sudėtyje esantys skystieji metalai – galis, indis, alavas yra visiškai netoksiški ir nepavojingi žmogaus sveikatai net ir sudužus termometrui. Vienintelis trūkumas –šis termometras gana sunkiai nusikrato.

  • Elektroninis termometras yra nedidelis, plastikinis, su langeliu, rodančiu temperatūrą. Prieš naudojimą būtina perskaityti instrukciją, nes įvairių gamintojų naudojimas gali šiek tiek skirtis. Šiuo termometru temperatūra gali būti matuojama pažastyje, burnoje, tiesiojoje žarnoje. Prieš matuojant tiesiojoje žarnoje, patogu ant termometro uždėti vienkartinę apsaugą, o po panaudojimo – išmesti.
  • Infraraudonųjų spindulių termometrais temperatūra gali būti matuojama ausies kanale arba nesiliečiant prie kūno per atstumą priklausomai nuo termometro tipo. Nekontaktinis temperatūros matavimas ypač patogus neramiems, besiblaškantiems pacientams, o taip pat mažiems vaikams.
  • Skystųjų kristalų termometrai – tai juostelės dedamos prie paciento kaktos. Šių termometrų sudėtyje yra skystųjų kristalų bei cheminių medžiagų, kurios reaguodamos į kūno šilumą keičia spalvas. Temperatūros matavimas užtrunka apie 2 minutes.

Temperatūros mažinimas

Kai pacientas karščiuoja, slaugytojų pagrindinis tikslas – kiek įmanoma labiau atvėsinti pacientą, tačiau nesukelti šilumos gamybos. Pirmiausia būtina palatoje palaikyti vėsią temperatūrą bei gerą oro cirkuliaciją. Pacientas turėtų vilkėti kuo lengvesniais, natūralaus pluošto rūbais, lengvai apkloti. Galima kūną apšluostyti drėgnu skudurėliu, suvilgytu kūno temperatūros vandeniu. Jokiu būdu negalima šios procedūros atlikti šaltu vandeniu, nes pacientui tai bus nemalonu, o be to, gali prasidėti raumenų drebulys, kurio metu prasidės šilumos gamyba ir temperatūra kils dar labiau. Oro cirkuliacijai pagerinti galima naudoti elektrinį ventiliatorių.

Stambiųjų arterijų vietose ( pažastyse, kirkšnyse ) galima išdėlioti ledo pakelius, įvyniotus į puspaklodes, kad vietinis šalčio poveikis nebūtų odai per stiprus. Šis metodas labiau tinka ramiai gulintiems pacientams. Daug judantiems lovoje, neramiems bus sunku kontroliuoti, kur pasislinko ledo pakeliai.

Gana efektyvus būdas yra kūno vėsinimas drėgnomis paklodėmis, jos taip pat sudrėkinamos kūno temperatūros vandeniu ir užklojamos ant paciento. Kuo drėgnesnis yra žmogus, tuo šiluma atiduodama greičiau. Iš paklodžių garuojantis vanduo palaiko jas vėsias.

Paprastai jei karščiuojama virš 38° C, gydytojas paskiria karštį mažinančių vaistų – antipiretikų. Jie tiesiogiai veikia galvos smegenų pagumbarį ir slopina prostaglandinų sintezę. Be to šie vaistai sumažina kitus nemalonius pojūčius, patiriamus karščiuojant – raumenų, galvos skausmus.

Odos bei burnos priežiūra

Karščiuojantys pacientai gausiai prakaituoja, todėl svarbu gerai prižiūrėti jų odą bei dažnai keisti drabužius, patalynę. Jei paciento būklė leidžia kelis kartus dienoje patariama odą apšluostyti drėgnu skudurėliu. Jei pacientas senyvas ar išsekęs būtina pragulų profilaktika, drėgni rūbai, patalynė didina pragulų atsiradimo riziką.

Karščiavimo metu padažnėja pacientų kvėpavimas, dažnai kvėpuojama per burną, todėl džiūsta burnos gleivinė, lūpos, ant liežuvio susidaro apnašų, sutrūkinėja lūpų kampučiai, gali prisidėti ir herpes virusas. Tad būtina burnos gleivinę nuolat drėkinti, o lūpas tepti vazelinu ar aliejumi. Liežuvio apnašas valyti dantų šepetėliu ar specialiu liežuvio valikliu. Jei atsirado pūslelės, būtina jas tepti priešvirusiniu tepalu.

Mityba

Kūno temperatūrai pakilus vienu laipsniu aukščiau normos, medžiagų apykaita paspartėja 10-14 proc. Jei karščiavimas užsitęsia, o paciento mityba būna nesubalansuota, jis gali netekti svorio dėl padidėjusio energijos poreikio.

Karščiuojantys pacientai dažnai neturi apetito dėl prastos savijautos, todėl jie turėtų valgyti dažnai nedidelėmis porcijomis. Tinka vištiena, kiaušiniai, liesa mėsa, žuvis, riešutai, sėklos, pupelės. Šie produktai turi daug baltymų bei vitaminų B6, B12, cinko ir seleno, o tai stiprina imuninę sistemą. Galima vartoti citrusinių vaisių – apelsinų, citrinų, greipfruktų arba gerti jų sultis, jie turi priešuždegiminių medžiagų. Be to, nereiktų pamiršti vištienos buljono, kuris taip pat pasižymi priešuždegiminiu poveikiu. Per parą pacientas turėtų išgerti 2,5 – 3 l skysčių. Dėl sumažėjusio judrumo, skysčių netekimo, gali užkietėti viduriai. Tokiu atveju pacientai turėtų vartoti daržovių ar vaisių sultis, jogurtus su bifido bakterijomis, valgyti daugiau skaidulų.

 

 

Paskelbta

Fizinis aktyvumas po ūmaus miokardo infarkto

Miokardo infarktas – tai negrįžtamas miokardo ląstelių pažeidimas ir nekrozė, kurie atsiranda dėl ilgalaikės ischemijos. Miokardo infarkto lokalizacija ir išplitimo pobūdis priklauso nuo vainikinių kraujagyslių būklės ir kolateralinės kraujotakos ypatybių. Gali būti transmuralinis ir netransmuralinis miokardo infarktas. Netransmuralinis infarktas apima ne daugiau kaip pusę sienos storio, o transmuralinis – pusę ir daugiau širdies sienos storio.

Susirgę miokardo infarktu, dauguma pacientų jaučia stiprų skausmą už krūtinkaulio. Skausmas plinta į kairiąją ranką, petį, kaklą, viršutinę pilvo dalį. Savaime skausmas neišnyksta, nepadeda ir nitroglicerinas. Miokardo infarktą išprovokuoja didelis emocinis arba fizinis krūvis. Pasitaiko ir kitos miokardo infarkto klinikinės formos – gastralginė, cerebralinė, aritminė, besimptomė ir kt. Miokardo infarkto diagnostikoje svarbiausias vaidmuo tenka elektrokardiogramai. Jos dinamika turi būti nuolat sekama.

Lietuvoje sergamumas miokardo infarktu yra gana didelis, o dėl šios ligos mūsų šalyje kasmet įvyksta 56,1 procentas visų mirčių. Nors ligoninėje gydyto infarkto mirštamumas šiuo metu mažėja – širdies ir kraujagyslių ligos yra viena pagrindinių gyventojų invalidumo priežasčių. Šios ligos sutrikdo fizinio krūvio toleranciją, socialinį aktyvumą, ekonominį nepriklausomumą. Gyvenimo kokybę sunkina tai, kad ligoniai priversti ilgą laiką reguliariai vartoti vaistus. Dažnai sutrinka tokių ligonių dėmesys, budrumas, atmintis, orientacija, mąstymas, suvokimas. Į tai būtina atsižvelgti taikant kineziterapiją. Fizinės treniruotės tikslas – atkurti fizinį pajėgumą, atnaujinti profesinės bei darbinės veiklos įgūdžius, stiprinti pasitikėjimą savo jėgomis ir savarankiškumą.

Širdies raumens infarkto eiga reabilitacijos požiūriu sąlyginai skirstoma į tris fazes:

–          ūminė – nuo simptomų atsiradimo iki išleidžiant iš stacionaro ( šis laikotarpis trunka iki 2 – 3 savaičių );

–          rekonvalescencijos – tai sveikimo fazė ( trunka 2 – 3 mėn., kol ligonio būklė atsistato artimai buvusiai iki susirgimo );

–          palaikomoji – po reabilitacijos.

Kineziterapija šiems ligoniams pradedama nuo pirmųjų dienų. Fiziniai pratimai – tai organizuota judėjimo forma, o fizinis krūvis yra stipriausias fiziologinis dirgiklis, nuo kurio suintensyvėja širdies darbas ir padidėja deguonies poreikis. Fizinio krūvio metu dėl nervinio ir humoralinio poveikio sumažėja vainikinių kraujagyslių tonusas ir padidėja vainikinė kraujotaka, taip pat pagerėja širdies raumens medžiagų apykaita. Maisto medžiagos įsisavinamos ekonomiškiau, jų daugiau susikaupia širdies raumenyje. Ankstyvas sergančiųjų širdies infarktu aktyvinimas sumažina jų nervinę įtampą, tromboembolijų, hipostazinės pneumonijos ir žarnyno atonijos pavojų, širdies ir kraujagyslių sistemos jautrumą ortostatiniams poveikiams, pagerina periferinę ir vainikinę kraujotaką.

Ūminės fazės metu ligonis mokomas atpalaiduoti raumenis, diafragminio kvėpavimo, siekiant išvengti hipostatinio plaučių uždegimo. Pratimus kojų, rankų smulkiems raumenims ligonis turi atlikti ne mažiau, kaip penkis kartus per dieną. Jei nėra skausmų, ritmo sutrikimų, pirmomis susirgimo dienomis 2 – 3 kartus per dieną ligonis sodinamas, sėdi kaskart po 5 – 10 minučių. Pereinant iš horizontalios ( gulimos ) padėties į sėdimą, galūnių ir liemens judesiai turi būti atliekami nuosekliai, tam tikra tvarka, padėti ligoniui pakelti viršutinę liemens dalį ir nuleisti kojas. Jeigu yra funkcinė lova, jau pirmomis dienomis, pakėlus galvūgalį 45º kampu, ligoniui leidžiama nusiprausti veidą, valytis dantis, valgyti, naudotis basonu. Trečią – septintą dieną ligonis sėdėdamas atlieka pratimus – suka rankas ir pečius, kelia rankas virš galvos, lenkia ir tiesia kojas. Pratimai atliekami lėtai. Tempas turi atitikti ligonio kvėpavimą. Po kiekvieno pratimo numatoma atsipalaidavimo ir poilsio pertraukėlė. Darant pratimus, reikia sekti ligonio pulsą. Padidėjus pulso dažniui daugiau kaip 15 – 20 tvinksnių, reikia daryti poilsio pertraukėlę. Ketvirtą – septintą dieną ligonis pradeda stovėti ir vaikščioti.

Pirmomis ligos dienomis rekomenduojamas gydomasis masažas, kuris normalizuoja nervų, kraujagyslių ir kitų sistemų funkcijas, gerina bendrą kraujo ir koronarinių kraujagyslių apytaką, medžiagų bei audinių apykaitą. Masažas padeda pašalinti stazę, palengvina kairiosios širdies pusės darbą. Dar svarbu, kad masažas sukelia ligoniui malonias emocijas, padeda nugalėti baimę ir abejones dėl ateities.Efektyviausias kojų, nugaros, pečių ir širdies srities masažas, masažas šalčiu. Masažas atliekamas praėjus vienai valandai po valgio. Procedūros trukmė – 8 – 15 minučių, po to rekomenduotinas vienos valandos poilsis. Procedūros atliekamos kasdien arba kas antra diena ( iš viso 10 – 15 procedūrų ). Masažas negali sukelti skausmų, nes tai gali refleksiškai paveikti vegetacinę nervų sistemą ir sukelti miokardo ischemiją.

Fizinės reabilitacijos metu svarbu dalykinis bendradarbiavimas su ligoniu. Būtina aptarti, kokius pratimus ir kada geriausia atlikti. Ligonį reikia skatinti, kad aktyvi veikla didėtų, pratimus daryti ne tuoj pavalgius, nusiprausus ir t. t.

Aktyvindami ligonį, stebime jo subjektyvią ( nuovargis, silpnumas, skausmai, dusimas ) bei objektyvią ( ligonio išvaizda, pulso, kraujo spaudimo, EKG kaita ) būklę. Pratimai neturi sukelti skausmo, dusulio, galvos svaigimo, orientacijos sutrikimo, tachikardijos. Širdies susitraukimų dažnis gali padidėti iki 30%, palyginti su pradine būkle, kraujo spaudimas – 30 mmHg stulpelio. Needekvati tachikardija, sumažėjęs sistolinis kraujo spaudimas, pulsas rodo blogą pratimų toleranciją. Po pratimų pulsas ir kraujospūdis turi sunormalėti greičiau kaip per 5 minutes.

Pratimų metu arba pirmąją minutė po jų registruojamoje elektrokardiogramoje gali suplokštėti arba nežymiai padidėti T dantelis ( + 1 mm), šiek tiek pasislinkti ST segmentas ( +0,5 mm ), atsirasti atskiros ekstrasistolės.

Baigiantis stacionariniam periodui, kiekvienam ligoniui reikia nustatyti individualų slenkstinį krūvį, t. y. tokį krūvį, kuris sukelia subjektyvius ar objektyvius miokardo ischemijos požymius. Slenkstiniams krūviams nustatyti atliekami fizinio krūvio mėginiai ( Mastero, veloergometrinis, tredmilo ar orientaciniai mėginiai ).

Fiziškai aktyvinant ligonį stacionare, siekiama, kad jis galėtų pats apsitarnauti, lengvai nueiti 200 – 300 metrų, vieną aukštą užlipti laiptais be nepageidaujamų simptomų.

Sveikimo fazėje ligoniui skiriamas tausojantis bei treniruojantis judėjimo režimas. Pamažu didinamas krūvis širdies ir kraujagyslių sistemai, skiriama rytinė higieninė mankšta, gydomoji gimnastika, dozuotas ėjimas, lipimas laiptais. Gydomosios gimnastikos trukmė – 25 – 35 minutės, ji daroma lėtu ar vidutiniu tempu. Dozuotas ėjimas skiriamas 2 – 3 kartus per dieną. Rekomenduotina pradėti vaikščioti lauke tik esant geram orui. Kai vėjuota, šalta, geriau nevaikščioti. Vaikštant aktyviai dirba kojų ir liemens raumenys, dėl to pagerėja kraujo ir limfos apytaka galūnėse bei vidaus organuose, suaktyvėja medžiagų apykaita ir kvėpavimas, stiprėja viso kūno raumenys. Einama lėtu tempu. Ligonis lygia vietove turi nueiti 1 – 3 km. Pajutus nuovargį, pradėjus dusti ir širdžiai smarkiai plakti, sulėtinti ėjimo tempą, sustoti ir pailsėti ( geriausia sėdint ). Pailsėjus 2 – 5 minutes, galima eiti toliau. Vėliau gydomosios gimnastikos trukmė pratęsiama iki 45 minučių, o dozuotas ėjimas iki 3 – 5 km raižyta vietove. Gydomąją gimnastiką galima atlikti baseine.

Taip pat ligonis mokomas lipti laiptais. Iš pradžių lipa vieną laiptų maršą, paskui du maršus, t. y. vieno aukšto laiptus. Laiptais ligonis turi lipti šitaip: ramybės būsenoje įkvepia, iškvėpdamas jis palipėja dvi ar tris laiptų pakopas. Įkvepiama ramybės būsenoje, t. y. sustojus. Palipėjęs vieną laiptų maršą, ligonis turi ramiai eiti laiptų aikštele. Pirmąją dieną ligonis įveikia tik vieną laiptų maršą, vėliau, atsižvelgiant į ligonio reakciją, laiptų maršų skaičius pamažu didinamas. Šį krūvį reikia kruopščiai tikrinti. Būtinai reikia nustatyti, kiek kartų susitraukinėja širdis per minutę, arterinį kraujospūdį, klinikinius simptomus.

Stenokardijos priepuoliai, aritmija, staigus dusulys, tachikardija, pamažu grįžtant iki pradinio širdies susitraukimų dažnio, staigūs arterinio kraujospūdžio poslinkiai ( dažniausiai sumažėjimas ), silpnumas ir diskomforto jausmas, pablyškusi oda, akrocianozė rodo, kad organizmas nepalankiai reaguoja į fizinį krūvį. Tuomet reikia laikinai nutraukti treniruotes.

Sveikimo laikotarpiu didinant fizinį aktyvumą, ligoniai dažnai jaučia greitą nuovargį, silpnumą. Tai neretai skatina depresiją, nerimą, dirglumą, formuoja neigiamą požiūrį į fizinį aktyvumą. Čia svarbu reikiamai nuteikti ligonį ir jo šeimos narius. Tiek ligoniai, tiek jo šeimos nariai turi žinoti:

  1. Širdies raumens infarkto priežastį, jo eigą;
  2. Individualią reabilitacijos programą, jos tikslus, reabilitacijos komandos sudėtį;
  3. Rizikos veiksnius ir būtinumą keisti gyvenimo būdą;
  4. Vaistų vartojimo režimą ir galimus pašalinius reiškinius;
  5. Rekomenduotiną dietą;
  6. Rekomenduojamą fizinį aktyvumą;
  7. Ligos požymius, kurie gali atsirasti bet kurios veiklos metu.

Didelę reikšmę šiuo laikotarpiu turi profesinė reabilitacija. Ligonį darbui reikia pradėti rengti jau sveikimo laikotarpiu, skirti jam darbo terapiją. Šiuo atveju didėja fizinio krūvio tolerancija, maksimalus deguonies naudojimas, mažėja hipochondrija, depresija, nerimas. Ligoniui rekomenduotinas darbas, nereikalaujantis didelių energijos sąnaudų.

Viena dažnai ligonius jaudinanti yra sekso problema. Tai dažnai skatina ligonius susilaikyti nuo lytinių santykių arba jų metu jie jaučia nerimą. Lytinius santykius galima atnaujinti, praėjus 6 – 12 savaičių po infarkto, jeigu ligonis toleruoja ne mažesnį kaip 75 vatų fizinį krūvį. Ligoniui būtina patarti: vengti lytinių santykių gausiai pavalgius, neįprastomis sąlygomis, kai labai karšta ar šalta. Jei lytiniai santykiai provokuoja skausmus, prieš juos rekomenduotina paimti nitroglicerino tabletę. Lytinių santykių metu pasirinkti padėtį, nereikalaujančių viso kūno raumenų įtempimo.

Ligonis turi žinoti, kad jam sveikimo fazėje privalu:

1)      Miegoti per parą nuo 6 iki 10 valandų, ilsėtis 20 – 30 minučių po kiekvieno valgymo ir pavargus;

2)      Planuoti dienos aktyvumą pagal nurodytą programą, sunkiai nedirbti, neskubėti;

3)      Vengti sulaikyti kvėpavimą, įsitempti, pavyzdžiui, tuštinantis, kelti sunkius daiktus, atidarinėti sunkiai atsidarančius langus ir kt.;

4)      Nedirbti darbų iškeltomis rankomis;

5)      Vengti bet kokio darbo karštyje ar šaltyje;

6)      Atsiradus skausmui, sustoti, atsisėsti ar atsigulti, po liežuviu pasidėti nitroglicerino tabletę;

7)      Vengti tokio krūvio, kuris dažnina pulsą daugiau kaip 110 kartų per minutę, ar daugiau kaip 25 proc., palyginti su ramybės būsena;

8)      Dusinant be priežasties, kai nepraeina skausmas nuo nitroglicerino, būtina kviesti gydytoją.

Palaikomosios fazės metu atliekami jau sudėtingesni pratimai, naudingas čia ir lėtas bėgimas, žaidimai su kamuoliu, lazdomis, pratimai su 1 – 2 kg svarsčiais. Atlikimo tempas vidutinis, mankštos trukmė nuo 45 iki 60 min. Standartinė fizinės reabilitacijos trukmė – 8 – 12 savaičių. Reabilitacija laikoma efektyvi, jei ligonis pasiekia 7 MET krūvį. Fizinio aktyvumo sėkmė visų pirma priklauso nuo reabilituojamojo pastangų ir požiūrio į savo sveikatą.

Ligoniui būtina paaiškinti, kad norėdamas grįžti į darbą, jis turi atlikti atitinkamo intensyvumo fizinius pratimus, kurie padės atkurti jo fizinį pajėgumą ir raumenų jėgą. Būtina skatinti pacientą savarankiškai mankštintis namuose, kiekvieną rytą atlikti rytinę bei gydomąją gimnastiką, vandens procedūras, pasimasažuoti ar apsitrinti rankšluosčiu. Rekomenduojamas dozuotas vaikščiojimas, laipsniškai didinant nuotolį iki 5 – 6 km, žiemą slidinėjimas lygumoje.

Miokardo infarkto raida priklauso ne tik nuo fiziologinės žmogaus būklės, bet ir nuo jo būdo, elgesio. Sergantiesiems buvo nustatyti būdingi elgesio bruožai – skubėjimas, nekantrumas, per didelis įsitraukimas į savo darbą, ambicingumas ir kt. Nugalėjus skubotumą, nekantrumą, kaitaliojant darbą su poilsiu, nuolat sportuojant, sumažėja emocinė įtampa, atsipalaiduojama. O tai turi teigiamos įtakos sveikstant po patirto ūmaus miokardo infarkto.

Ligonis turi būti nuteiktas ilgalaikei fizinei reabilitacijai, nes teigiami širdies ir kraujagyslių sistemos pokyčiai išlieka tol, kol pacientas mankštinasi ( treniravimo poveikis išnyksta po 3 savaičių ). Tad būtina nuolat judėti, palaikyti aktyvumą. Fizinis judėjimas yra vienas iš elementariausių žmonių gyvenimo apraiškų. Nuo to, kaip ir kiek mes judame, labai priklauso mūsų sveikatos būsena.

NAUDOTA LITERATŪRA:

Daugėlaitė M. Sergančiųjų miokardo infarktu fizinė reabilitacija. – Vilnius, 1978.
Finkelštenaitė J., Valužienė N. J., Damanskas J. Masažas. – Vilnius, 1998.
Kibarskis Ch., Kaunaitė D. Koronarinė širdies liga. – Vilnius, 1995.
Krutulytė G., Vatėnienė K. Fizinė medicina ir reabilitacija. – Vilnius, 1995.
Jankauskas J. Gydomoji kūno kultūra. – Vilnius, 1990.
Kauno medicinos universitetas Kardiovaskulinė reabilitacija. – Kaunas, 2001.
Krausas H. Fizioterapija namuose. – Vilnius, 1994.
Kriščiūnas A., Klimavičius R., Kimtys A. Reabilitacija. – Kaunas, 1996.
Zabiela P. Vidaus ligos I t. – Vilnius, 1996.
 
Paskelbta

MRSA grėsmė

Meticilinui rezistentiškas auksinis stafilokokas (MRSA) tapo ko ne pagrindine diskusijų tema ligoninėse, slaugos namuose ir net prie pietų stalo namuose. Pranešama, jog kai kurie pacientai JAV atšaukia arba atideda planuotas operacijos, bijodami užsikrėsti MRSA infekcija. Tai kas gi tas MRSA, ar įmanoma nuo jo apsisaugoti?

MRSA yra viena iš auksinio stafilokoko (S. aureus) atmainų. Dauguma sveikų žmonių auksinį stafilokoką nešiojasi ant odos ir gleivinių, nepasireiškiant jokiems simptomams. Auksinis stafilokokas yra gana lanksti, lengvai prisitaikanti prie įvairiausių aplinkos sąlygų, plačiai paplitusi bakterija. Apie 1940 metus dauguma auksinių stafilokokų buvo jautrūs naujai išrastam penicilinui. Po dešimties metų daugiau nei pusė auksinių stafilokokų tapo atsparūs šiam antibiotikui.

1960 metais buvo išrastas pusiau sintetinis penicilinas – meticilinas, gydyti penicilinui atsparias bakterijas. Tačiau auksinis stafilokokas vistiek „išgyveno“ ir tapo atsparus ne tik meticilinui bet ir daugumai pirmos kartos antibiotikų. Atsparios bakterijos ėmė greitai plisti, o ypač tarp ligoninės pacientų. Šiuo metu MRSA laikomas hospitaliniu patogenu.

Yra išskiriamos dvi MRSA rūšys:

  • MRSA įgyta sveikatos priežiūros įstaigose (HA-MRSA)
  • MRSA įgyta tarp žmonių, visuomenėje, už sveikatos priežiūros įstaigų ribų  (CA-MRSA)

Ir nors šios dvi infekcijos turi daug skirtumų, tačiau dauguma ekspertų teigia, jog greitai tarp jų skirtumų nebeliks, kadangi vis dažniau į sveikatos priežiūros įstaigas patenka MRSA iš „gatvės“, o MRSA iš ligoninių neretai parsineša namo darbuotojai. Tokia maišatis gali paskatinti atsirasti dar galingesnę ir atsparesnę MRSA rūšį.

MRSA visuomenėje

1982 m. MRSA iš ligoninių persikėlė į visuomenę. Manoma, jog tai susiję su intraveninių narkotikų era, o taip pat MRSA išplatino išrašyti iš ligoninių pacientai, kurių kūne kolonizavosi ši bakterija. Visuomenėje įgyta MRSA (CA-MRSA) apibūdinama kaip infekcija, pasireiškusi pacientui iki 48 val po hospitalizacijos.

CA-MRSA dažniausia sukelia minkštųjų audinių infekcijas, pasireiškiančias folikulitu, abscesu, furunkulu, celiulitu, nekroziniu fasciitu, piomiozitu ir kt.

Kartais CA-MRSA gali iššaukti ypač sunkias ligas – hemoraginę nekrozinę pneumoniją, kuri neretai baigiasi mirtimi.

Galvojama, jog CA-MRSA infekcija dažniau plinta tarp žmonių, gyvenančių prastomis higienos sąlygomis, kai gyvenama susigrūdus mažame plote, dalijamasi užterštais daiktais, kai patiriamos traumos.

Šios infekcijos proveržis pastebimas tarp kontaktinių sporto šakų sportininkų – imtyninkų, futbolistų, regbio žaidėjų. Manoma, jog tam įtakos turi odos sužeidimai, plaukų skutimas, aukštas kūno masės indeksas, įrangos dalijimasis, kontaktas su kitais žaidėjais. O taip pat ši infekcija dažnesnė tarp vyrų homoseksualų, kalinių, nakvynės namų darbuotojų, benamių, uždarų religinių grupių, metamfetamino vartotojų bei tatuiruotų asmenų

Kaip plinta MRSA?

Manoma, jog trečdalis visų žmonių yra stafilokokų nešiotojai. Tarp sveiktatos priežiūros darbuotojų jų dar daugiau – 50-90proc. Nosies priekinė gleivinės dalis yra pirminis HA-MRSA rezervuaras. Tyrimai rodo, jog jei nosies gleivinėje atliktas MRSA tyrimas yra neigiamas, šių bakterijų dažniausiai nerandama ir kitose kūno vietose.

Tuo tarpu CA-MRSA mėgsta kolonizuotis pažastyje, kirkšnyje, tiesiojoje žarnoje, tarpupirščiuose. MRSA lengvai plinta nuo žmogaus žmogui tiesioginio kontakto metu liečiantis odai, o ypač jei oda yra pažeista.

Sveikatos priežiūros įstaigose šis patogenas perduodamas trim keliais:

  • Pacientas perduoda sveikatos priežiūros darbuotojui
  • Pacientas perduoda kitam pacientui (sveikatos priežiūros darbuotojas yra tarsi vektorius)
  • Sveikatos priežiūros darbuotojas perduoda pacientui

 Šios bakterijos gali ištisas savaites išgyventi aplinkoje ant negyvų objektų. Tad sveikatos priežiūros įstaigose jos įsikuria ant pacientų lovų, lovos stalelių paviršių, šviesos jungiklių,  iškvietimo mygtukų, medicininių rūbų, stetoskopų, instrumentų, darbastalių. Visuomenėje MRSA plinta per skutimosi mašinėles, rankšluosčius, gabalinį muilą, sūkūrines vonias.

 Bet kas gali tapti MRSA nešiotoju, tačiau ne visi nešiotojai suserga. Manoma, jog nešiotojas susirgs ar nesusirgs lemia individualios kūno savybės bei kokia stafilokų rūšis kolonizavo organizmą. O taip pat vienas svarbiausių barjerų prieš bet kokią MRSA rūšį – sveika oda.

Kam užsikrėsti HA-MRSA kyla didžiausias pavojus?

Didesnis pavojus užsikrėsti sveikatos priežiūroje MRSA iškyla:

  • Pacientams, ilgai gulintiems ligoninėse ar slaugos namuose (14 dienų ir ilgiau),
  • Pacientams, gulintiems intensyvios terapijos ar nudegimų skyriuose,
  • Pacientams, sergantiems chroniškomis ligomis, turintiems pragulų
  • Pacientams, kuriems yra ar buvo taikytos invazinės gydymo priemonės
  • Tiems, kuriems neseniai taikyta ar buvusi didelė antibiotikų terapija
  • Labai jauniems (kūdikiams) ar vyresnio amžiaus žmonėms. Teigiama, jog nuo 65 metų amžiaus didėja rizika užsikrėsti MRSA.

Kuo pasireiškia HA-MRSA?

Sveikatos priežiūros įstaigose įgyta MRSA infekcija gali sukelti pneumoniją, šlapimo takų infekcijas, bakteremiją, sepsį, chirurginių žaizdų infekcijas. Ši infekcija pailgina buvimo ligoninėse laiką, jos gydymas yra labai brangus ir gali kainuoti pacientų gyvybes.

Slaugytojo vaidmuo

Mūsų pagrindinė užduotis apsaugoti nuo MRSA pacientus, jų šeimos narius, savo kolegas bei artimuosius ir visus kitus, su kuriais mes kontaktuojam.

  • Vienas svarbiausių veiksmų – tinkama rankų higiena. Plaukite rankas prieš ir po kiekvieno kontakto su pacientu (manoma, jog tai viena efektyviausių priemonių, užkertanti kelią MRSA plitimui). Visada kruopščiai nusiplaukite rankas prieš eidami į bufetą, namo ar kitas vietas už gydymo įstaigos ribų. Rankas dezinfekuokite dezinfektantu, kurio sudėtyje yra alkoholio
    •  Darbo vietoje dėvėkite švarius rūbus. Prieš išeidami iš gydymo įstaigos persirenkite darbo rūbus. Grįžę namo nusimaudykite po karštu dušu su muilu. Darbo rūbus laikykite ir skalbkite atskirai nuo kitų skalbinių. Geriausia jei darbo rūbų skalbimu užsiims įstaiga, kurioje dirbate, tada dar labiau sumažės pavojus MRSA parsinešti į namus.
    • Rūpinkitės asmenine higiena. Dirbtiniai nagai ar ilgi nagai didina pavojų užsikrėsti ir užkrėsti kitus MRSA. Darbo vietoje stenkitės rankomis neliesti savo veido.
    • Mokykite pacientus atsakingai vartoti antibiotikus. Jei jie paskirti, būtina suvartoti visą kursą, nes nutraukus anksčiau laiko, iškyla grėsmė atsparių antibiotikams bakterijų formų atsiradimui. Antibiotikai virusų neveikia, tad kiekvienas persišaldymas negali būti gydomas antibiotikais. Tai būtina paaiškinti pacientams, kurie nuolat reikalauja, kad jiems būtų išrašyta antibiotikų.
    • Laikykitės sveikatos priežiūroje nustatyto dezinfekcijos plano. Visada dėvėkite vienkartines pirštines kontaktuodami su krauju, kūno skysčiais ar patogenais. Jei reikia dėvėkite apsaugines kaukes, akinius.
    • Atviras žaizdas visada prisidenkite tvarsčiu išeidami iš namų. Tai atviri vartai bakterijoms. To mokykite ir pacientus.
    • Pacientai su MRSA infekcija turi būti izoliuojami nuo kitų pacientų. Jei darbuotojui nustatoma MRSA, jam būtina skirti gydymą ir vengti kontakto su pacientais.

Ir dar šiek tiek apmąstymams

Nuo 2011 m. atsiranda pranešimų, jog vis dažniau MRSA randama žalioje pardavinėjamoje mėsoje. Tinkamai termiškai ją apdorojus pavojaus žmogaus sveikatai kaip ir nėra, tačiau MRSA užsikrėtimo tikimybė iškyla ruošiant žalią mėsą. Tad jei jūsų rankose yra žaizdelių, būtinai dėvėkite pirštines apdorodami mėsą, o visus paviršius, kurie lietėsi su mėsa, kruopščiai nuvalykite.

 

 

Paskelbta

ONKOLOGINIŲ PACIENTŲ BURNOS SAUSUMAS. BURNOS PRIEŽIŪROS YPATYBĖS.

Gera burnos sveikata yra svarbi tiek fizinei, tiek psichinei pacientų būklei. Burnos sausumas dažnai yra susijęs su infekcija, skausmu, apsunkintu maitinimusi, sumažėjusiomis socialinėmis funkcijomis. Gera burnos sveikata bei higiena yra neatsiejama onkologinių pacientų slaugos dalis.

Burnos sausumas (kserostomija) – tai būklė, kuomet burnos ermėje sumažėja seilių kiekis. Normaliai burnos ertmėje per parą išsiskiria apie 1,5 l serozinių ir mukozinių seilių. Nuolatinė seilių gamyba yra būtina sąlyga normalios burnos gleivinės funkcionavimui. Skystoji seilių dalis yra papildoma kalciu ir fosfatais, kurie sukuria apsaugą dantims. Kita svarbi sudedamoji seilių dalis – enzimai – alfa amilazė, o taip pat burnos bakterijos, imuniteto audiniai, saugantys gleivinę nuo infekcijų bei patogeninių mikrobų. Seilės sutepa burnos gleivinę, pagerina skonį, palengvina kramtymą, ryjimą, kalbą. Burnoje prasideda virškinimo procesas, tirpinamas maistas.

Pakitus seilių gamybai, burnos ermė tampa pažeidžiama. Pacientai gali justi burnoje deginimą, perštėjimą, niežulį, atsirasti opos. Dažnai prisimeta grybelinė (kandidozė), bakterinė ar virusinė infekcija, o neretai keletas infekcijų iš karto.

Priežastys

Vėžiu sergantiems pacientams burnos sausumas dažnai atsiranda dėl keletos priežasčių vienu metu. Išskiriamos šios priežastys:

  • Anticholinerginiai vaistai arba/ir kartu vartojami opioidai, antidepresantai, neuroleptikai.
  • Dehidratacija.
  • Spindulinė terapija taikoma burnos ertmei, seilių liaukoms.
  • Chemoterapija.
  • Kvėpavimas per burną.
  • Prastas kramtymas.
  • Baimė ir depresija.
  • Įvairios įsisenėjusios infekcijos.

Paciento ištyrimas

Minimalios reikalingos priemonės burnos apžiūrai – medinis špatelis bei geras apšvietimas. Apžiūrėkite ir aprašykite pacientų :

  • Lūpų išorę ir gleivinę
  • Skruostų gleivinę
  • Liežuvio kraštus, paviršių bei po liežuviu
  • Dantenas
  • Dantų būklę.

Aprašykite patologinius pakitimus. Burnos sausumas gali būti įvertinamas paprasčiausiai medinio špatelio pagalba – veskite juo per burnos gleivinę ir priklausomai nuo jo slydimo gleivine, įvertinkite lengvai, vidutiniškai ar sunkiai slysta jis gleivine.

Įtarus burnoje infekciją, būtina paimti mikrobiologinį tyrimą (pasėlį).

Profilaktika

Tikslas – kuo ilgiau išsaugoti sveiką burnos gleivinę ir kuo geriau prižiūrėti burnos ertmę, sumažėjus jos apsauginėms funkcijoms. Nors labai dažnai sunku išvengti anticholinerginio gydymo, radioterapijos ar spindulinės terapijos, tačiau labai svarbu taikyti visas įmanomas tausojančias priemonės savu laiku, kad būtų užkirstas kelias skausmui burnos ertmėje.

Simptominės priemonės

Fluoras

Dėl sumažėjusios seilių veiklos, pakinta burnos pH, pakinta burnos mikroflora, burnos terpė tampa rūgštinė, prasideda demineralizacijos procesai. Pacientų dantys atakuojami ėduonies. Fluoras ne tik užkerta kelią dantų gedimui, bet ir skatina seilių gamybą. Pacientai turėtų vartoti dantų pastą su fluoru, čiulpti fluoro tabletes, skalauti burną fluoro 0,05 proc. tirpalu. Visų šių priemonių galima nusipirkti vaistinėse.

Kramtomoji guma

Siekiant apsaugoti dantis nuo gedimo, bakterijų labai svarbu burnoje palaikyti šarminę aplinką. Tam tinka kramtomoji guma su fluoru, kuri didina burnos pH. Jos galima taip pat įsigyti vaistinėse. Be to, kramtymas mechaniškai stimuliuoja seilių gamybą.

Čiulpiamosios tabletės

Jos taip pat mechaniškai stimuliuoja seilių gamybą. Rinkitės su vaisių rūgštele, fluoru bei ksilitoliu.

Seilių gamybą, skatinantys preparatai

Šie preparatai gali būti vartojami kuomet seilių gamyba yra labai sumažėjusi arba nevyksta visiškai. Į dirbtinių seilių sudėtį įeina karboksimetilceliuliozė ir mucinas. Tačiau šių vaistų veikimas trunka tik 15-20 min, tad toks gydymas brangus ir mažai efektyvus.

Dažnas burnos skalavimas šiltu fiziologiniu tirpalu taip pat duoda neblogų rezultatų.

Glicerinas

Juo galima ištepti burnos gleivinę. Glicerinas sukuria apsauginį sluoksnį burnoje bei neutralizuoja išdžiūvimą.

Gleives skystinantys vaistai

Jei burnoje gleivės yra tirštos ir tąsios, tuomet gali padėti tabletės su askorbino rūgštimi. Askorbino rūgštis suskaldo mucino molekules, o taip pat veikia antibakteriškai. Acetylcysteino preparatai veikia panašiai.

Dantų šepetėlis

Esant burnos sausumui bei žaizdelėms burnos gleivinėje būtina pasirinkti kuo minkštesnį dantų šepetėlį, kad būtų išvengta dar didesnių sužalojimų. Dantų priežiūrą taip pat reiktų papildyti dantų siūlu.

Dantų pasta

Į daugumos dantų pastos sudėtį įeina muilas arba natrium laurylsulfatas kaip putojanti medžiaga. Ši medžiaga gali pažeisti apsauginį mucino sluoksnį ir nutrintį gleivinę. Į tai derėtų atsižvelgti renkantis ir burnos skalavimo skysčius. Tad dantų pastą geriau rinktis be denatūruotų muilų.

Mityba

Pacientams patariama vengti saldumynų, saldžių gėrimų. Gėrimus, pastiles geriau vartoti tas, kurie pasaldinti cukraus pakaitalais.

Dėl burnos sausumo pacientus dažnai kamuoja troškulys. Pacientai turėtų gerti dažnai, bet ne tik vandenį. Galima pasiūlyti mineralinio vandens, izotoninio gėrimo, vaisinės arbatos. Maistas turėtų būti minkštos konsistencijos, tirštas, vengti sauso, aštraus maisto.

Chlorheksidinas

Pasižymi antibakteriniu poveikiu, apsaugo nuo grybelinių infekcijų, tačiau gali susilpninti natūralią burnos florą. Esant infekcijai burnoje, patariama skalauti burną 2 kartus dienoje 0,1 proc. tirpalu.

Infekcijos burnos ertmėje

Grybelinė infekcija

Burnos kandidozė yra viena dažniausiai pasitaikančių infekcijų vėžiu sergantiems pacientams. Candida grybeliai, o ypač Candida albicans, yra randama ir normalioje sveiko žmogaus burnos floroje. Burnos sausumas, bloga burnos higiena, imunosupresija dėl onkologinės ligos ar kostikosteroidų vartojimo, cukraligė, pakitusi mityba, visos šios priežastys gali sukelti kandidozės proveržį.

Klinikinis vaizdas būna įvairus. Gali būti forma su apnašu ir be apnašo gleivinėje. Tipiškiausias vaizdas onkologiniams ligoniams yra ūmi pseudomembraninė kandidozė. Pradžioje būklė gali būti besimptomė. Burnos gleivinėje gali būti matomi gelsvai baltos apnašos, kurias pakrapsčius atsiranda rausvos, pakraujuojančios opos.

Labai dažnai tuo pačiu metu pasitaiko ir atrofinė forma, be apnašų. Burnos gleivinė būna ryškiai raudona ir skaudanti. Pacientams, nešiojantiems dantų protezus, gali išsivystyti stomatitas kietajame gomuryje.

Grybelinė infekcija gali apimti ne tik burnos ertmę, bet ir ryklę, trachėją, burnos kampučius.

Gydymas

Būtina laikytis tinkamos burnos higienos, šalinti burnos sausumą bei taikyti antigrybelinį gydymą. Tam skiriami antigrybeliniai vaistai. Jei infekcija yra po dantų protezais, tuomet nakčiai juos reikėtų pamirkyti – plastmasinius sodos tirpale, o metalinius chlorheksidino tirpale. Prieš dedantis į burną protezus , galima sutepti priešgrybeliniu tepalu (pvz.:mikonazoliu).

Jei pacientui grybelinė infekcija yra linkusi kartotis, tuomet antigrybelinis gydymas gali trukti labai ilgai. Kitiems užtenka 10-14 dienų gydymo.

Bakterinės ir virusinės infekcijos

Antibakterinis gydymas skiriamas atsižvelgiant į klinikinį vaizdą bei bakteriologinio tyrimo rezultatus.

Vieni dažniausių virusų, pasitaikantys onkologiniams ligoniams – tai herpes simplex bei herpes zoster. Skiriamas antivirusinis bei sisteminis gydymas. Ypač sunki pacientams būna postherpetinė neuralgija.

Skausmo burnoje malšinimas

Po ilgo gydymo onkologiniai ligoniai nebepajėgia maitintis per os, jie maitinami parenteraliai, tad esant skausmui burnoje yra skiriami sisteminiai ir vietiniai nuskausminamieji. Iš vietinių anestetikų naudojamas lidokaino, kortikosteroidų tepalai burnos ertmei.

Apie burnos priežiūrą pacientams

Gera burnos priežiūra yra svarbi jūsų gerovei. Dėl sunkios ligos, ilgo gydymo iškyla grėsmė jūsų burnos sveikatai. Dėl atsiradusio burnos sausumo, bakterinės ir/ar grybelinės infekcijos gali tapti sunkiau kalbėti, sunkiau ryti, atsirasti blogas burnos kvapas, sumažėti skonio jutimas, pablogėti apetitas, imti gesti dantys. Burnos ertmė gali tapti ryškiai raudona ir skaudanti. Rūpintis savo burnos higiena gali tapti labai sunku. Štai keletas patarimų:

  1. Rinkitės minkštą dantų šepetėlį. Sausa, raudona, apimta uždegimo burnos ertmės gleivinė labai lengvai pažeidžiama. Net vidutiniškai minkštas šepetėlis gali sukelti daug skausmo. Naudokite patį minkščiausią.
  2. Naudokite dantų pastą be natrium laurylsulfatų. Šios medžiagos dar labiau sausina burnos gleivinę.
  3. Valykite dantis ne rečiau kaip du kartus dienoje, naudokite dantų siūlą.
  4. Čiulpkite tabletes su ksilitoliu ir fluoru. Jos stimuliuoja seilių gamybą, užkerta kelią bakterijoms bei dantų gedimui. Naudokite iki 6-12 tabl. per parą arba taip kaip nurodo gydytojas.
  5. Naudokite burnos gelį, jis palengvins burnos sausumą.
  6. Kramtykite becukrę kramtomą gumą, galite rinktis su fluoru (įsigysite vaistinėse). Kramtymas stimuliuoja seilių gamybą.
  7. Lūpas pasitepkite lūpų pieštuku ar vazelinu. Užkirsite kelią lūpų sausumui, suskirdimui.
  8. Venkite saldžių gėrimų, čiulpinukų, pastilių ir kt.saldumynų. Cukrus kenkia jūsų dantims bei sausina burną.
  9. Jei apribojimų nėra, gerkite dažnai po truputį. Rinkitės ne tik vandenį, bet ir mineralinį vandenį, izotoninius gėrimus, vaisines arbatas.
  10. Kad seilių gamyba suaktyvėtų:

–          Pačiulpkite ledo kubelį,

–          Pakramtykite šviežio ananaso skiltelę, šaldytą uogą, vitamino C kramtomą tabletę,

–          Atsigerkite vandens su įspausta citrina.

–          Dažnas burnos skalavimas šiltu druskos tirpalu pagerina seilių gamybą. Ištirpinkite 1 valg.šaukštą (9g) valgomosios druskos 1 l vandens.

Sunkiai sergančių pacientų burnos priežiūra

Tokiems pacientams burnos priežiūra yra ypač svarbi. Ją atlieka slaugos personalas, o pacientui esant namuose – artimieji. Procedūros tikslas – pagerinti pacientų būklę, apsaugoti ar sumažinti burnos sausumą, apsaugoti nuo infekcijų ir žaizdų atsiradimo, sumažinti troškulį.

Procedūros dažnumas – priklausomai nuo būklės burnos priežiūra atliekama ne rečiau kaip 2 kartus dienoje.

Procedūra:

  • Po paciento smakru patieskite rankšluostį.
  • Išimkite dantų protezus, juos pamerkite į sodos, jei plastmasiniai, tirpalą arba chlorheksidino tirpalą, jei metaliniai.
  • Nuodugniai ir švelniai apžiūrėkite burnos ermę špatelio pagalba.
  • Švirkšto pagalba, praplaukite burną šiltu fiziologiniu tirpalu, švelniai atsiurbkite atsiurbėju.
  • Minkštu dantų šepetėliu išvalykite dantis, liežuvį. Tarpdančius – dantų siūlu. Praskalaukite burną fiziologiniu tirpalu.
  • Po 30 min. praskalaukite burną 0,1 proc.chlorheksidino tirpalu.
  • Pagal reikalą sutepkite burnos ertmę glicerinu, lūpas patepkite lūpų pieštuku ar vazelinu.

Parengta pagal „Kreft og fordøyelsesplager“ leidinį, 2008

 

Paskelbta

VYRŲ VIDUTINIO AMŽIAUS YPATUMAI

Dauguma slaugytojų – moterys, tad nenuostabu, jog moters fiziologija bei su amžiumi vykstantys jos organizmo pakitimai daugiau ar mažiau mums yra žinomi. O kaip su vyrais, ar viską žinome apie tai, kas vyksta jų organizme didėjant metų naštai?

 Vidutinė vyrų gyvenimo trukmė svyruoja nuo 64 iki 76 metų, žvelgiant chronologiniškai 32-38 metai yra vyrų viduramžis. Tačiau šie skaičiai gali skirtis priklausomai nuo individo, bendruomenės, kurioje gyvena, rasės. Kitas vidutinio amžiaus apibūdinimas siejamas su vidiniais ir išoriniais pokyčiais, vykstančiais tam tikru gyvenimo laikotarpiu. Šiuo atveju, vyrų vidutinis amžius pasiekiamas sulaukus 40-60 metų.

Tyrimai parodė, jog dauguma vyrų nejaučia vidutinio amžiaus krizės. O be to vidutinį amžių geriau vadinti pereinamuoju laikotarpiu, nei krize. Šiuo laikotarpiu neretai vyrus ima kankinti įvairios ligos, atsiranda nežymūs seksualiniai pokyčiai, kinta vaidmenys šeimoje ir darbe, tačiau dauguma prie to prisitaiko.

Psichologinė raida vidutiniame amžiuje

 

Prieš keturiasdešimt metų psichologas Erik Erikson pristatė revoliucinę idėją, jog psichologinis augimas vyksta visą žmogaus gyvenimą. Pasak Erikson, vidutiniame amžiuje svarbiausia yra vadovauti jaunesniajai kartai. Tai realizuojama būnant tėvais arba sukuriant ką nors joms vertingo. Psichologas tai pavadino produktyvumu. Šiuo laikotarpiu būtina kuo nors rūpintis bei įsipareigoti. Vyrai, nepasiekę produktyvumo, grįžta į ankstesnį vystymosi stadiją ir ima nuolaidžiauti savo silpnybėms, atsiranda tuštuma, jie jaučiasi nelaimingi, nepateisinę savo lūkesčių.

Psichiatras Stephen Bergman nustatė, jog vyriškos lyties atstovams artumas su mama reikalingas žymiai ilgesnį laikotarpį, nei buvo manyta iki šiol. Mama yra pirmasis berniukų meilės objektas. Tradicinės psichologinės vystymosi teorijos pabrėžia, jog vyrams reikalingas atsiskyrimas bei individualizacija kuo anksčiau, tam, kad jie galėtų vystyti savąjį „aš“ bei taptų asmenybėmis. Bergman pažymi, jog atsiskyrimo svarba perdėtai pabrėžiama šiose teorijose. Dažnai tikimasi, jog maži berniukai taps nepriklausomi nuo motinų labai anksti, tačiau per daug ankstyvas atsiskyrimas nuo mamos vėliau gali kelti problemų santykiuose su moterimis.

Daugumai berniukų pabrėžtinai aiškinama, ką jie turi sugebėti. Užaugę, jie jaučiasi nepatogiai reikšdami savo jausmus, nes tai ne vyriška. Tačiau kartais suteikiama meilė, dėmesys vaikystėje vyrų yra vertinama kaip pasiekimas, o ne individualizacija. Tam tikru aspektu, populiarioji vyriškumo kultūra užkerta kelią vyrams reikšti savo emocijas. Vyriškumas siejamas su laimėjimais, rizikingu elgesiu, emociniu stoicizmu ir feminizmo neigimu. Vyro vaidmuo šeimoje apsiriboja tiekėjo ir gynėjo pareigomis. Vyrams sunku reikšti savo jausmus. Jie įpratę juos slėpti, parodoma tik agresija ir pyktis. Išreikšti sielvartą, liūdesį ar bejėgiškumą daugeliui vyrų atrodo žeminantis dalykas, todėl nuo to susilaikoma. Nepaisant ankstyvos vyrų socializacijos, vyrams, kaip ir moterims būtina reikšti savo jausmus.

Vidutinio amžiaus vyro sveikata ir elgsena

 

Vidutiniame amžiuje neretai vyrai prastai maitinasi, rūko, rizikuoja, apsileidžia fiziškai. Toks gyvenimo būdas anksčiau ar vėliau pasiima sau duoklę. Vyrai nelinkę skųstis, todėl dažnai ignoruoja skausmą, nekreipia dėmesio į įvairius kūno negalavimus. Nenuostabu, jog jie žymiai mažiau praleidžia laiko vizitams pas sveikatos priežiūros specialistus, nei moterys.

Vidutinio amžiaus vyrai turi mažiau galimybių susižaloti palyginus su jaunesnio amžiaus vyriškos giminės atstovais, tačiau visada įvairaus amžiaus vyrai bus didesnėje rizikoje nei moterys. Vyrai dažniau patiria galvos, nugaros smegenų traumas, susižeidžia šaunamuoju ginklu, dvigubai daugiau jų žūsta autoavarijose. Tokie rizikingi poelgiai siejami su vyriškumo idealu.

Persivalgymas, rūkymas vyrams dažnai tarnauja kaip nervus raminančios priemonės. Rūkymas vienas dažniausių faktorių, išprovokuojančių ligas bei mirtį. Metus rūkyti pagerėja sveikata, sumažėja mirtingumo rodikliai.

Kita problema – nutukimas. Net turintiems nedidelį antsvorį didėja tikimybė susirgti 2 tipo cukriniu diabetu. Padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje skatina aterosklerozės bei širdies ir kraujagyslių ligų atsiradimą. Aukštas kraujospūdis gali „prišaukti“ miokardo infarktą, smegenų insultą, o tai dvigubai dažniau nutinka turintiems viršsvorį. Nereiktų pamiršti, jog sulaukus 45 metų, vyrams dar labiau išauga rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis.

Vėžio išsivystymo tikimybė taip pat didėja, didėjant kūno svoriui. Be to, didesnio svorio žmonės dažniau serga sąnarių ligomis. Neretai tokius vyrus kankina ir psichologinės problemos, blogėja gyvenimo kokybė.

Kai kurie žmonės yra linkę nutukti, tai užkoduota genuose arba jų yra lėta medžiagų apykaita. Tačiau kad ir kaip būtų sunku, valgymo įpročius bei fizinį aktyvumą galima pakeisti. Pirmasis žingsnis yra, pripažinti, jog viršsvorio problema egzistuoja. Idealų kūno svorį galima sužinoti apskaičiavus kūno masės indeksą (KMI). Kūno masės indeksas yra matematinis ūgio ir svorio santykis, kuris gali būti siejamas su kūno struktūra (arba kūno riebalų procentu) bei rizika susirgti. Jis apskaičiuojamas kūno masę kg padalijus iš ūgio m pakėlus kvadratu, t. y. kg/m2. Žmonės, kurių KMI yra nuo 25 iki 29.9 paprastai turi antsvorį, jei KMI yra 30 ir daugiau, tai laikoma nutukimu.

Liemens apimtis yra apytikslis rodiklis, nusakantis ar turite viršsvorį. Tačiau manoma, jog jei vyro liemens apimtis daugiau nei vienas metras, jis turi viršsvorį. Didelis riebalų susikaupimas liemens srityje ypač didina riziką susirgti širdies ligomis.

Kūno svoris taip pat priklauso nuo valgymo įpročių. Žmogus turėtų suvokti sotumo jausmą ir žinoti kada, kokiomis aplinkybėmis ir kaip dažnai valgoma. Kai kurie ima rašyti valgymo dienoraštį, fiksuojantį ryšį tarp nuotaikos ir valgymo įpročių. Emocijos, susijusios su valgymu yra labai individualios. Psichologines/emocines problemas gali padėti išspręsti psichoterapija.

Išgėrinėjimo problema taip pat dažnesnė vyrams nei moterims. Psichologiniai, biologiniai bei socialiniai faktoriai dažnai tampa alkoholinės priklausomybės priežastimis bei sukelia rimtas ligas. Vyrams alkoholis dažnai tampa socialiai priimtinu būdu įveikti emocijas. Tai ne tik sukelia sumaištį asmeniniuose santykiuose, bet ir žaloja kiekvieną organo ląstelę. Viena dažniausių ligų, atsirandančių dėl nesaikingo alkoholio vartojimo, yra kepenų ligos.

Kita tragiška vyrų elgsena – savižudybė. Moterys dažniau serga depresija, tačiau vyrų nusižudo keturis kartus daugiau. Dabartiniai duomenys teigia, jog vyrų, sergančių depresija, yra žymiai daugiau nei manyta iki šiol. Vyrai linkę slėpti savo liūdesį, nerimą, o tai maskuojama pykčiu, susierzinimu, vartojamas alkoholis, narkotikai.

Testosteronas ir vidutinio amžiaus vyras

 

Populiarus terminas „vyrų menopauzė“ yra neteisingas. Testosterono mažėjimas yra palaipsninis procesas, vykstantis iki gilios senatvės. Skirtingai nuo moterų, dauguma vyrų, sulaukę 80-90 metų, vis dar turi pakankamai testosterono ir gali tapti tėvais.

Testosteronas vyrams yra gyvybiškai svarbus hormonas. Jis lemia vyrų raumenų masę, plaukuotumą, libido, erekciją bei spermos gamybą. Paauglystėje, storėjant balso stygom, balsas žemėja, o tai taip pat yra testosterono pasekmė. Jis net gi įtakoja raudonųjų kraujo kūnelių gamybą. Vyriška agresija taip pat susijusi su šiuo hormonu.

Testosteronas gaminasi sėklidėse. Procesas prasideda smegenyse. Hipotalamas (pagumburis) gamina gonadotropinį-skatinantį hormoną (GnRH), kuris stimuliuoja priekinę hipofizės (pasmegeninės liaukos) dalį, kur gaminasi gonadotropiniai hormonai – folikulus stimuliuojantis hormonas (FSH) ir liuteinizuojantis hormonas (LH). LH iššaukia testosterono gamybą, o FSH kartu su testosteronu vyro organizme skatina sėkliniuose latakėliuose vykstančią spermos gamybą. Daugiausia testosterono būna apie 20 metus, o apie 40 metus jo kiekis ima mažėti.

Testosteronas kaip vaistas vartojamas gydant tokias retas ligas kaip hipofizės vėžį bei jo infekcijas, Klainferterio sindromą. Šiuo metu JAV vis daugiau vyrų vartoja testosteroną kaip papildą – jo susileidžiama arba klijuojami testosterono pleistrai. Teigiama, jog tuomet vyrai jaučiasi aktyvesni bei jaunesni. Šio hormono ilgo vartojimo pasekmės nežinomos, tačiau manoma, jog didėja rizika susirgti prostatos vėžiu, kepenų ligomis, gali sutrikti cholesterolio apykaita, padidėjus raudonųjų kraujo ląstelių kiekiui (policitemija), gali ištikti smegenų insultas.

Erekcijos sutrikimai vidutiniame amžiuje

 

35 proc. vyrų nuo 40 iki 70 metų kenčia nuo įvairaus sunkumo erekcijos sutrikimų. Nors erekcijos sutrikimai (anksčiau vadinta impotencija) iš dalies sąlygojami amžiaus, problema dažniausiai yra susijusi su liga, pažeidžiančia kraujagysles bei nervus.

Varpa yra tarytum didžiulė arterija, o kraujagyslių pakenkimas atsiliepia erekcijai. Dažniausiai tai nutinka sergant diabetu, hipertenzija ir ateroskleroze. Neretai tai susiję su nutukimu. Vyras, kurio liemens apimtis yra 105 cm, 50 proc. turi daugiau galimybių turėti erekcijos problemų, nei vyras turintis 80 cm liemens apimtį. Taip pat tam turi įtakos kai kurie vartojami vaistai (pavyzdžiui, ACE inhibitoriai, alfa blokeriai, antidepresantai). Tačiau jei vyrui erekcija miego metu įvyksta, o būnant su savo partnere ne, tuomet reikia ieškoti psichologinių priežasčių. Būtina įvertinti gyvenimo būdą, vaistų vartojimą. Jei aistra išblėso dėl streso ar depresijos, padėtų psichologo konsultacija. Įtampa ar nutolimas tarpusavio santykiuose gali sukelti psichologinę apkrovą.

Erekcijai būtinas blaivus protas, pakankamas testosterono kiekis, sveikos arterijos, venos, nervai, nes tai lemia tam tikrų cheminių medžiagų išsiskyrimą. Azoto oksidas perduoda žinutę nervinėms ląstelėms, kurios atpalaiduoja lygiuosius raumenis. Jis taip pat skatina ląsteles išskirti cheminę medžiagą ciklinį guanozino monofosfatą (cGMP), kuris užtikrina kraujo pritekėjimą į varpą ir tokiu būdu įvyksta erekcija. Azoto oksidas taip pat skatina ir kitą medžiagą, fosfodiasterazę – 5 (PDE5), kuri po tam tikro laiko nuslopina erekciją. Jei nustatoma, jog erekcijos sutrikimus išprovokuoja vaistai arba sveikatos problemos, tuomet paskiriami vaistai, erekcijos sutrikimui pašalinti. Viagra (sildenafil citratas) ir kiti, erekciją skatinantys vaistai, slopina PDE5 medžiagos išsiskyrimą, tokiu būdu išlaikoma erekcija.

Viagra paprastai dozuojama nuo 25 iki 100 mg valanda prieš lytinę sueitį (tai maksimali dienos dozė). Dažniausias pašalinis poveikis – galvos skausmas. Kadangi Viagra mažina arterinį kraujo spaudimą, 24 val po šio vaisto pavartojimo, negalima gerti nitratų (nitroglicerino). Vyrai, sergantys širdies ligomis, apie saugų šio vaisto vartojimą turėtų pasikonsultuoti su savo gydytoju.

Vidutinio amžiaus vyrai, neturintys erekcijos sutrikimų, gali imti vartoti Viagrą ar kitus panašius vaistus dėl nerimo ar įtampos patiriamo lytinio akto metu, tačiau verta prisiminti, jog šie vaistai nėra afrodiziakai.

Nuplikimas

Tipiškas vyrų nuplikimas (androgeninė alopecija) nėra liga. Tačiau tai tampa problema daugumai vyrų. Amerikoje kasmet plaukų atauginimo priemonėms išleidžiama du milijardai dolerių. Vyrai ima plikti 17 – 40 metų. Tradiciškai ima plikti kaktos plaukų augimo linija arba viršugalvis. Sulaukę 50 metų, 50 proc. vyrų yra daugiau mažiau nuplikę. Nuplikimą lemia genai, testosteronas.

Plaukų augime išskiriamos dvi stadijos: augimo ir ramybės. Plinkant sutrumpėja augimo stadija ir paiilgėja ramybės fazė. Sutrumpėjus augimo periodui, plaukai pasidaro ploni ir netokie tvirti, sumažėja plauko folikulas. Plaukai iškrinta įvairiai – vieniems staiga, kitiems lėtai. Tačiau plauko folikulas niekada neišnyksta.

Vyrų nuplikimui gydyti vartojami dveji vaistai – prailginantys plaukų augimo fazę arba neleidžiantys testosteronui paveikti plaukų folikulus. Kai kurie vyrai ryžtasi plaukų transplantacijai, kurios metu iš vienos vietos paimti plaukų folikulai perkeliami į kitą. Kiti vyrai tiesiog puikuojasi nuskusta plikai galva.

Taigi, vidutinis vyrų amžius kupinas tiek vidinių, tiek išorinių pokyčių. Kažkam taps ypač svarbi karjera, kažkas pasijus visiškai nereikalingu savo darbo vietoje, gal bandys save realizuoti šeimoje, o gal ims žvelgti į pasaulį pro taurelės stiklą. Kažkas neteks motinos ar tėvo ir suvoks, kad gyvenimas visiems kažkada baigiasi, gal ims žvelgti į pasaulį filosofiškai. Tačiau tiesa tokia, jog su amžiumi keičiamės visi, tiek vyrai, tiek moterys. Tai neišvengiama. Viena patarlė sako – vyro amžius skaičiuojamas pagal savijautą, moterų pagal išvaizdą.

Paskelbta

Periferinės intraveninės terapijos komplikacijos

Vaistų leidimas ar tirpalų lašinimas į veną yra įprasta procedūra gydymo įstaigose. Venos punkcija daugeliui pacientų sukelia nedidelį, tačiau greitai praeinantį skausmą.  Vaistų leidimas ar tirpalų lašinimas nemalonių pojūčių pacientams nesukelia, jei vaistai yra tinkamai atskiedžiami ir paskirti, teisingai pasirenkamas intraveninis kateteris (ne per didelis venai , kad kraujo tėkmė aplink intraveninį kateterį būtų  pakankama), kateteris tinkamai imobilizuotas. Atsiradę nemalonūs pojūčiai, skausmas infuzijos metu rodo, jog kažkas vyksta ne taip. Pagrindinės periferinės intraveninės terapijos komplikacijos yra šios:

  •       Infiltracija
  •       Ektravazacija
  •       Flebitas
  •       Jautrumas vaistams
  •       Infekcija

freedigitalphotos.net

Infiltracija

Infiltracija įvyksta tuomet, kai intraveniniai skysčiai patenka į aplinkinius audinius. Viena dažniausių priežasčių – blogai įvestas intraveninis kateteris ar jo išslinkimas iš venos. Kai intraveninis kateteris įvedamas galūnėje per sulenkimą, jis dažnai išslenka iš venos pacientui judant. Infiltracijos rizika taip pat yra didelė senyviems pacientams bei pacientams, sergantiems cukriniu diabetu.

Infiltracijos požymiai yra šie:

  • Patinimas
  • Deginimas
  • Tempimo jausmas
  • Vėsi oda
  • Odos pabalimas
  • Skausmas

Jei infiltracijos požymius sunku identifikuoti, palyginkite abi galūnes. Apžiūrėkite vietą virš kateterio ir žemiau kateterio. O taip pat nepamirškite pasukti galūnės kita puse, kartais intraveniniai skysčiai „subėga“ į užpakalinę venos sieną.

Jei į aplinkinius audinius pateko nedidelis kiekis fiziologinio tirpalo, tuomet pacientas jus tik nedidelius nepatogumus. Pastebėjus infiltraciją:

  • Nutraukite infuziją ir pašalinkite kateterį
  • Galūnę, kurioje buvo kateteris, pakelkite aukščiau
  • Patikrinkite, ar čiuopiate paciento pulsą a. radialis vietoje, ar pacientas gali laisvai pajudinti pirštus.
  • Informuokite gydytoją bei vykdykite jo nurodymus
  • Jei infuziją būtina pratęsti, punktuokite kitą veną, pageidautina priešingoje galūnėje.
  • Nuolat tikrinkite vietą, kurioje laša infuzija
  • Būtinai dokumentuokite apie infiltraciją slaugos istorijoje ar kituose, įstaigos numatytuose, dokumentuose.

Pastebėjus infiltracijos požymius, ne visada norisi pašalinti kateterį, ypač jei paciento venos yra problematiškos, sunku jas punktuoti. Tačiau atminkite, jog delsdami, galime prišaukti dar didesnes problemas. Ši komplikacija gali baigtis galūnės nervų, kraujagyslių bei raumenų pažeidimu. Tokiu atveju, gali prireikti net skubaus chirurginio įsikišimo, siekiant išsaugoti galūnės funkcijas.

Ekstravazacija

Tai intraveninių skysčių patekimas į aplinkinius audinius, kai leidžiami ar lašinami vezikantiniai vaistai (iš anglų kalbos žodžio „vesicant drugs“, lietuviško atitikmens šiam žodžiui neradau). Dažniausiai naudojami vezikantiniai vaistai – tai kalcio chloridas, kalcio gliukonatas, soda, manitolis, tiopentalis, propofolis, dauguma citotoksinių vaistų, kai kurie antibiotikai, parenteriniam maitinimui skirti skysčiai, dopaminas ir kt. Visą vezikantinių vaistų sąrašą rasite tinklapyje www.ivaccess.com. Vezikantiniai vaistai patekę ne į veną, o į aplinkinius audinius gali sukelti sunkų vietinių audinių pakenkimą, audinių nekrozę, fizinį defektą, funkcijų netekimą ir net baigtis amputacija.

Ekstravazacijos požymiai:

  • Intraveninės infuzijos vietoje jaučiamas deginimas, diskomfortas, gali pabalti oda
  • Vėsi oda aplink intraveninę vietą
  • Matomas patinimas intraveninėje vietoje ar virš jos

Įtarus ektravazaciją būtina:

  • Nutraukti infuzją ir pašalinti intraveninį kateterį. Kateteris gali būti paliekamas tuo atveju, jei per jį leisite antidotą
  • Įvertinkite, kiek galėjo patekti vezikantinių vaistų į paodį ir praneškite apie tai gydytojui
  • Suleiskite antidotą, jei tai numatyta jūsų įstaigoje
  • Pakelkite „nukentėjusią“ galūnę
  • Įrašykite į paciento dokumentus apie ekstravazaciją, jos dydį, paciento simptomus bei pritaikytą gydymą
  • Uždėkite ant pakenktos vietos ledą ar šildantį kompresą, atsižvelgiant į vaistų gamintojų rekomendacijas

Siekiant išvengti ekstravazacijos:

  • Punktuodami veną, jei įmanoma, pasirinkite stambesnę veną, kuri nebūtų per sulenkimą. Jei periferinės venos prastos, apsvarstykite su gydytoju  galimybę punktuoti centrinę veną.
  • Jei vaistų į veną paskirta keletas, pirmiausia suleiskite nedirginančius vaistus, o galiausiai vezikantinius.

Flebitas

Flebitas arba venų uždegimas yra dažna intraveninių terapijų komplikacijų lašinant rūgštinės ar šarminės terpės tirpalus, o taip pat tirpalus, pasižyminčius aukštu osmoliariškumu. Kitos priežastys, galinčios iššaukti flebitą:

  • Venos trauma punkcijos metu
  • Kai lašinimui pasirenkama labai smulki vena
  • Naudojamas per didelis intraveninis kateteris venai
  • Kai vaistai ilgą laiką lašinami į tą pačią veną – 2-3 dienas.

Flebitas dažniau išsivysto distalinėse venose, o ne tuose, kurios yra arčiau širdies. Kai kurie vaistai, pavyzdžiui diazepamas, flebitą gali iššaukti ir po vieno suleidimo į veną. Taip pat flebitą gali sukelti didelės dozės tirpalai su kalio chloridu, amino rūgštys, dekstrozės tirpalai, multivitaminai. Eritromicinas, vankomycinas, tetraciklinas gali sukelti flebitą, kai lašinami vienoje intraveninėje linijoje su kitais dirginančiais vaistais.

Norėdami apsaugoti pacientą nuo flebito:

  • Pasirinkite tinkamą veną ir laikykitės visų venos punkcijos procedūrinių reikalavimų
  • Vaistus atskieskite, taip kaip numato vaistų gamintojai ar pagal nustatytas normas
  • Sekite vaistų lašėjimo greitį
  • Dažnai tikrinkite punkcijos vietą
  • Keiskite intraveninį kateterį taip dažnai, kaip numatyta jūsų įstaigoje
  • Intraveninį kateterį fiksuokite permatomu pleistru, kad aiškiai matytųsi dūrio vieta ir sritis aukščiau

Flebito požymiai:

  • Paraudimas ar sukietėjimas ties i/v kateterio galu
  • Pabrinkimas venos vietoje
  • Pakilusi temperatūra.

Flebito klasifikacija

Naudokitės šia schema, kuomet dokumentuosite apie flebitą.

Laipsnis Aprašymas
0 Nėra flebito požymių
1+ Stebima eritema, gali skaudėti
2+ Eritema, skausmas

Gali būti edema
3+ Eritema, skausmas

Gali būti edema

Stebimas pabalimas pagal venos projekciją

Čiuopiamas sukietėjimas
4+ Eritema, skausmas

Gali būti edema

Pabalimas pagal venos projekciją

Sukietėjimas didesnis nei 2,5 cm

Skiriasi pūlingas sekretas

Šaltinis: Infusion Nurses Society, Infusion Nursing Standarts of Practise

Įtarus flebitą atlikite šiuos žingsnius:

  • Pastebėjus paraudimą ar sukietėjimą, nutraukite infuziją
  • Uždėkite ant pakenktos vietos šiltą kompresą
  • Įrašykite apie tai paciento dokumentose
  • Jei vaistus būtina tęsti, punktuokite kitą veną, pageidautina kitoje rankoje. Rinkitės stambesnę veną, mažesnio spindžio i/v kateterį.

Jautrumas vaistams

Prieš pradėdami leisti vaistus ar infuziją, paklauskite paciento:

  • Ar pacientas alergiškas kokiems nors vaistams, maistui ar žiedadulkėm.
  • Ar šeimoje pasitaikė alergijos atvejų. Jei taip, gali būti, kad pacientas taip pat turi polinkį alergijai.
  • Jei pacientas kūdikis iki 3 mėnesių, išklausinėkite kūdikio mamą dėl alergijos, kadangi mamos antikūnai vaiko organizme vis dar gali funkcionuoti.

Atlikę injekciją stebėkite pacientą 5-10 minučių, kad laiku pastebėtumėte vaistų jautrumo požymius – staigų šaltkrėtį, sąnarių patinimą, bėrimą, dilgėlinę, bronchospazmą, atsiradusį švokštimą.

Pastebėjus jautrumą vaistams:

  • Nedelsiant nutraukite infuziją ir informuokite gydytoją.
  • Suleiskite gydytojo paskirtus vaistus.
  • Stebėkite paciento gyvybines funkcijas ir rodiklius, suteikite pacientui emocinę paramą.

Infekcija

Pacientui, gaunančiam intraveninius vaistus ar tirpalus, gali išsivystyti lokali ar sisteminė infekcija. Siekiant laiku pastebėti šią komplikaciją, būtina nuolat sekti punkcijos vietą, ar nėra paraudimo, ar nėra išskyrų iš dūrio vietos, matuokite paciento temperatūrą. Jei išsivysto sisteminė infekcija :

  • Nutraukite infuziją
  • Praneškite apie pasikeitimus gydytojui
  • Pašalinkite kateterį
  • Paimkite pasėlį iš punkcijos vietos ir kateterio
  • Sekite paciento gyvybinius rodiklius.

Dokumentuokite ir dar kartą dokumentuokite!

Įvedus intraveninį kateterį būtinai apie tai parašykite slaugos istorijoje ar kituose jūsų įstaigos numatytuose dokumentuose.

Nurodykite tikslią vietą, kur įvedėte kateterį. Užrašas, jog kateteris įvestas į dešinę ranką, bus netikslus, kadangi rankoje ne viena vena. Nurodykite tikslią veną arba pavaizduokite tai grafiškai nubraižytame paveikslėlyje.

Kiekvienos pamainos metu užrašykite savo pastebėjimus apie punkcijos vietą bei i/v kateterio būklę. Net jei nėra jokių komplikacijų, būtina tai pažymėti.

 

Paskelbta

Medus žaizdų priežiūroje

Medus žaizdų priežiūroje naudojamas nuo Antikos laikų. Aristotelis medų vadino dievų nektaru, o Dioskoridas, gyvenęs apie 50 m. teigė, jog medus tinka „visom pūvančiom ir giliom žaizdom“. Šiuo metu atlikti in vitro tyrimai patvirtino medaus antibakterines savybes, o atlikti bandymai su gyvūnais parodė, jog jų žaizdos, gydomos medumi, gyja greičiau. Patikimų duomenų, jog medus tinka žmonių žaizdoms gydyti, vis dar trūksta, tačiau beveik neabejojama, jog medus terapeutiniais tikslais gali būti naudojamas gydant nedidelius nudegimus, o taip pat naudojamas pacientams, kuriems taikoma spindulinė terapija, burnos uždegimo (mukozito) prevencijai.

Apie žaizdas

Žaizdos skirstomos pagal :

  • jas sukėlusį veiksnį – pjautinės, kirstinės, kąstinės, nudegimai ir kt.,
  • gylį – paviršinės, gilios, kiaurinės, prasiskverbiančios ir kt.,
  • gijimo laiką – ūminės ir lėtinės,
  • užteršimą mikroorganizmais – aseptinės, infekuotos, užterštos.

Ūminės žaizdos atsiranda dėl aiškių priežasčių – mechaninių sužalojimų, terminio poveikio, radiacijos ir kt. Didžioji dalis lėtinių žaizdų ( kojų opos, diabetinės opos, pragulos ) išsivysto dėl kraujotakos sutrikimų.

Klinikinis žaizdos gijimas skirstomas į 4 stadijas:

  • Hemostazė (trunka nuo kelių sekundžių iki kelių minučių),
  • Uždegimo (trunka 3-5 dienas),
  • Proliferacijos (4-14 dienų),
  • Rando formavimosi (nuo 8 dienų iki 1 metų).

Įvykus sužalojimui, smulkios arterijos ir arteriolės susitraukia, išsiskiria įvairios aktyvios medžiagos, susiformavę trombai užkemša atvirą kraujagyslės spindį. Tokiu būdu organizmas sustabdo kraujavimą. Uždegimo metu į žaizdą priplūsta daugiau kraujo, šalinamos bakterijos, audinių likučiai, kartu vyksta jungiamojo ir epitelinio audinio regeneracija bei žaizdos kontrakcija proliferacijos fazėje. Rando maturacija prasideda epitelizavus žaizdai, buvusio sužeidimo vietoje išsidėsto kolagenas, o audinio perteklius pašalinamas apoptozės būdu (pašalinamos pažeistos ar nereikalingos ląstelės, nesukeliant uždegiminio atsako). Žaizdos gijimo laikas pailgėja senyviems pacientams, jei žaizda infekuota, o taip pat esant kraujotakos sutrikimams.

Žaizdų priežiūroje svarbiausi aspektai – pašalinti žaizdą sukėlusį veiksnį bei sukurti kuo geresnes sąlygas žaizdos gijimui. Bakterijų kontroliavimas žaizdoje pats svarbiausias faktorius optimalios gydančios aplinkos sukūrime. Bakterijų kiekis didesnis nei 105 organizmų grame žaizdos audinyje laikoma žalingu tiek chirurginės, tiek lėtinės žaizdos gijime. Žaizdų gydyme naudojama daugybę įvairiausių produktų, tačiau, kad ir kaip keista, daugumai jų vis dar trūksta tvirtų įrodymų apie jų efektyvumą.

Medaus savybės

Pirmą kartą medaus antibakterinės savybės aprašytos 1892 m. 1960-1970 m. keletas autorių aprašė medaus naudojimą žaizdų priežiūroje, tačiau didesnio susidomėjimo sulaukta 1980 – 1990 m., kuomet rekordiniu greičiu ima plisti antibiotikams atsparios bakterijos, tad medus imtas naudoti kaip alternatyva antibiotikams bei kitiems cheminiams vaistams.

Pradžioje manyta, jog medaus antibakterinės savybės slypi jo osmosiškume, kadangi jis turi daug cukrų. Medus, kaip ir cukraus sirupai, pasižymi osmoliariškumu, galinčiu slopinti bakterijų augimą. Tačiau kai medus žaizdoje prasiskiedžia žaizdos eksudatu, osmoliariškumas sumažėja iki tiek, jog nebegali kontroliuoti infekcijos. Tačiau tyrimai parodė, jog žaizda infekuota Staphylococcus aureus tampa sterili po sąlyčiu su medumi, kai tik medus praranda savo osmoliarines savybes ir gebėjimą slopinti bakterijų augimą. Šis paradoksas atskleidė dar vieną medaus savybę – praskiestas medus išskiria fermentą, gliukozės oksidazę, kuris gliukozę konvertuoja į vandenilio peroksidą. Paveikus medų aukšta temperatūra, šis fermentas išnyksta, tad kaitintas medus netenka dalies savo gerųjų savybių.

Pašalinus iš medaus vandenilio peroksidą katalazės būdu, buvo pastebėta, jog medus turi ir kitų antibakterinių faktorių- fitocheminių, kurių kol kas atskleisti dar nepavyksta.

In vitro tyrimai patvirtino, jog įvairios medaus rūšys veikia antibakteriškai prieš Alcaligenes faecalis, Citrobacter freundii, Escherichia coli, Enterobacter aerogenes, Klebsiella pneumoniae, Mycobacterium phlei, Salmonella california, Salmonella enteritidis, Salomenella typhimurium, Shigella sonnei, Staphylococcus aureus ir Staphylococcus epidermidis. Įdomu, jog medus neslopina Serratia marcescens ir Candida albicans augimo. O štai manuka medus, kuris gaunamas iš manuko augalų, artimų arbatmedžio giminaičių, geba slopinti net Pseudomonas aeruginosa, meticilin atsparias S aureus (MRSA) bei vankomycinui atsparias enterococcus kultūras. Medus taip pat pasižymi priešgrybeliniu poveikiu tam tikroms grybelių rūšims.

Tyrimai parodė, jog infekcija žaizdoje mažėja ne tik dėl antibakterinio medaus poveikio, 0,1 % medaus tirpalas skatina periferiniame kraujyje B-limfocitų ir T-limfocitų gamybą. 1% medaus tirpalas audinių kultūrose stimuliuoja monocitus, o tai paskatina citokinų bei kitų faktorių išsiskyrimą. Visi šie veiksniai skatina imuninės sistemos atsparumą prieš infekciją.

Be to, meduje esantis didelis gliukozės kiekis bei rūgštinis pH (paprastai 3-4 pH) padeda makrofagams greičiau pašalinti bakterijas.

Medaus naudojimas ūmioms ir lėtinėms žaizdoms

Su gyvūnais atlikti tyrimai patvirtino, jog naudojant žaizdų gydyme medų, sutrumpėja žaizdos gijimo laikas, tuo tarpu gydant medumi žmones, gauti skirtingi rezultatai. Nedidelis tyrimas atskleidė, jog medus apsaugo galvos ir kaklo vėžiu sergančius pacientus nuo mukozito (burnos gleivinės uždegimo) atsiradimo.

Kitas tyrimas parodė, jog gydant nedidelius įdrėskimus ir nedideles plėštines žaizdas medumi, gijimo laikas išliko toks pat, kaip ir gydant hidrogeliu. Gydant nuplėštą kojos nagą medumi, taip pat nepastebėtas spartesnis gijimas lyginant gydymą  parafino tvarsčiais bei jodu.

Keletas studijų atskleidė, jog gydant nedidelius nudegimus medumi, gijimo laikas sutrumpėjo, lyginant įprastinį gydymą sidabro sulfadiazinu.

Dauguma lėtinių žaizdų atsiranda dėl kraujotakos sutrikimų, kadangi naudojamos priemonės žaizdoms, kraujotakos problemų neišsprendžia, tad jų nauda abejojama. Tyrinėjant kaip medus veikia kojos veninę opą, pastebėta, jog tiek naudojant medų, tiek hidrogelį, efektas pasiektas panašus, tad medaus pranašumo nepastebėta. Dar vienas tyrimas teigia, jog medus šiek tiek pagerino pragulų gijimą, lyginant su kitomis priemonėmis.

Visi tyrimai atlikti naudojant saugų sterilų medicininį medų. Tačiau visiems šiems atliktiems tyrimams vis dar trūksta patikimumo, tad tikimasi ateityje žinosime daugiau.

Kaip uždėti tvarstį su medumi?

Kiek medaus reikės žaizdai priklauso nuo žaizdos išskiriamo eksudato, nes medaus naudingosios savybės mažėja, kai jis gausiai praskiedžiamas. Kuo gilesnė infekcija, tuo medaus reikės daugiau. Paprastai 20 ml medaus (25-30 g) reikalinga 10 cm skersmens tvarsčiui. Medus tepamas ant tvarsčio (marlinio, medvilninio ar kt.) ir dedama ant žaizdos bei pritvirtinama pleistru, kad laikytųsi. Tvarstį dėkite šiek tiek didesnį nei pati žaizda, kad uždegimo zona taip pat būtų uždengta.

Tvarstis keičiamas priklausomai nuo eksudato. Jei eksudato išskiriama daug ar žaizda labai infekuota, gali prireikti tvarstį keisti iki trijų kartų per dieną, tačiau jei eksudato nedaug, pakaks ir vieno karto. Medus, veikdamas priešuždegimiškai bei antibakteriškai, turėtų sumažinti eksudato kiekį, tad tvarstį vėliau užteks keisti kas dvi tris dienas. Jei tvarstis prilimpa prie žaizdos, tai rodo, kad jį būtina keisti dažniau. Jei problema išlieka, net keičiant tvastį dažniau, tuomet medų tepkite ant nelimpančio absorbuojančio tvarsčio, kad kuo mažiau traumuotųsi oda.

Giluminės žaizdos, ertmės užpildomos medumi, o paskui dedamas tvarstis. Šiais atvejais saugiausia naudoti sterilų medicininį medų.

Meduje slypintys pavojai

Maistui naudojamas medus gali būti pavojingas dėl botulizmo infekcijos. Tuo tarpu medicininis sterilus medus šio pavojaus nekelia, nes jis išvalomas nuo smulkių dalelių bei gama iradiacijos būdu pašalinamos galimos klostridijų sporos, tuo pačiu išsaugomos medaus antibakterinės savybės.

Taip pat prieš gydantis medumi, reikėtų įsitikinti, jog žmogus nėra alergiškas medui ir jo produktams.

Šaltiniai:

Jason J. Song, Richard Salcido Use of honey in wound care: an update/Clinical management extra/January 2011.

Peter Charles Molan Honey as a topical antibacterial agent for treatment of infected wounds/World Wide Wounds/December  2001.

Peter Molan, Julie Betts Using honey dressings: the practical considerations/NursingTimes/December 2000.

Val Robson, Susanna Dodd, Stephen Thomas Standardized antibacterial honey (Medihoney_) with standard therapy in wound care: randomized clinical trial/Journal of advanced nursing/November 2008.

Paskelbta

Oksigenoterapija

Daugiau kaip 200 metų deguonis naudojamas klinikinėje praktikoje. Tai plačiausiai naudojama gydymo priemonėje tiek iki hospitalizacijos, tiek hospitalizacijos laikotarpiu. Deguonis gelbsti daugelyje kritinių situacijų, jei naudojamas tinkamai. Kaip ir bet koks kitas vaistas, deguonis naudojamas pagal indikacijas, tinkamos koncentracijos ir tam tikram laikui.

Gydymas deguonimi taikomas šiais atvejais:

  • Širdies ar kvėpavimo sustojimas ( duodamas 100% deguonis);
  • Hipoksemija ( parcialinis deguonies slėgis <60 mmHg, įsotinimas deguonimi <90%);
  • Sisteminė hipotenzija ( sistolinis kraujo spaudimas <100 mmHg);
  • Metabolinė acidozė ( bikarbonatų kiekis < 18 mmol/l);
  • Kvėpavimo sutrikimas ( kvėpavimo dažnis >24 kartai/min.);
  • Anestezijos metu ir po anestezijos.

Deguonis pacientams gali būti tiekiamas tikslios koncentracijos ir įvairios. Įvairios koncentracijos deguonis tiekiamas šiais atvejais:

  • Astma
  • Pneumonija
  • Bronchiolitas
  • Širdies ar kvėpavimo sustojimas
  • Plaučių embolija
  • Šokas: septinis, hipovoleminis, kardiogeninis.
  • Apsinuodijimas anglies monoksidu.

Tikslios koncentracijos deguonis tiekiamas šiais atvejais:

  • Lėtinė obstrukcinė plaučių liga
  • Neišnešioti naujagimiai.

Taikant deguonies terapiją būtina sekti paciento sąmonės lygį, kvėpavimo ir širdies susitraukimo dažnį, kraujo spaudimą, periferinę kraujotaką bei odos spalvą. Jei įmanoma, papildomai turi būti atliekamas kraujo dujų tyrimas bei pulsoksimetrija.

Jei pacientas nėra intubuotas ar su tracheostoma, tuomet paprastai deguonis tiekiamas per nosinį kateterį („ūsus“) ar deguonies kaukę.

Nosinis kateteris

Tai patogi deguonies tiekimo sistema pacientams. Ji netrukdo bendravimui, valgymui, gėrimui, nesukelia klaustrofobijos. Deguonies tiekimo procentas svyruoja nuo 24 – 44. Deguonies tiekimo procentas labai priklauso nuo paciento kvėpavimo. Paviršutiniškai kvėpuojančius, dūstančius pacientus pasieks didesnis deguonies procentas.

Paprastai deguonis „per ūsus“ paskiriamas litrais per minutę. Tad tiekiant:

  • 2 l/min gausim apie 23-28% deguonies
  • 3 l/min gausim apie 28-30% deguonies
  • 4 l/min gausim apie 32-36% deguonies
  • 5-6 l/min gausim apie 40-44% deguonies.

Didesnis greitis nerekomenduojamas, nes smarkiau džiovinama nosies gleivinė, o didesnės deguonies koncentracijos nei 44% nosinio kateterio pagalba nepasieksime. Naujagimiams deguonies tiekimo greitis neturėtų viršyti 2 l/min.

Naudojant “ūsus” reikėtų atkreipti dėmesį į pacientų sritį aplink ausis, šioje vietoje gali susiformuoti pragulos, tad kiekvienos pamainos metu patariama apžiūrėti pacientų odą, naudoti apsauginius kremus, dėti  tamponėlius tarp ausų ir kateterio.

Nosies kateteris dažnai išslenka iš nosies ir deguonis pučiamas pacientams į akis. Tai gali nepataisomai sužaloti akies rageną, todėl “ūsai” turėtų būti uždedami pacientams pakankamai laisvai, kad neliktų įspaudų  ant veido, ir pakankamai  tvirtai, kad gulėtų nosies šnervėse. Ypač jautri, trapi oda žmonių, vartojančių steroidus.

Deguonies kaukės

Deguonies kaukės pagalba pacientams tiekiamas didesnis deguonies procentas. Kaukės gali tiekti įvairios koncentracijos deguonį ir pastovios. Keletą jų aptarsiu.

  • Paprasta deguonies kaukė

Ši kaukė daugumai pacientų sukelia nepatogumų, nes trukdo valgymui ir gėrimui, bendravimui, dažnai pacientai su kaukėmis jaučiasi atskirti, dusinami. Kaukė turi gerai priglusti prie veido, kad būtų įkvėptas kuo didesnis tiekiamo deguonies procentas, o ne aplinkos oro. Mažiausias deguonies tekėjimo greitis turi būti 5 l/min, paprastai naudojama apie 10 l/min. Toks greitis neleis kauptis CO2 kaukėje.

Deguonies tiekimo greičio ir koncetracijos santykis:

Tiekiant 5 l/min gausim 40% deguonį

6 l/min – 45-50% deguonį

8 l/min ir daugiau – 55-60% deguonį

  • Deguonies kaukė su maišu

Šią kaukę renkamės tuomet, kai reikalingas dar didesnis beveik 100% deguonis. Ji ypač gelbsti kritinėse situacijose. Pacientui sukelia tuos pačius nepatogumus, kaip ir paprasta kaukė. Ji taip pat  turi gerai turi priglusti prie veido, būtina stebėti, kad rezervuaro maišas visiškai nesubliukštų, o vožtuvėliai, esantys ant kaukės šonų nebūtų prilipę, judėtų. Uždėjus šią kaukę būtina nustatyti mažiausiai 6 l/min deguonies tekėjimo greitį, mažesnis greitis nepajėgs išstumti kaukėje besikaupiančio CO2. Tiekiant deguonį 10 ir daugiau l/min greičiu pasiekiama beveik 100% deguonies koncentraciją.

  • Venturi kaukė

Ši kaukė tiekia tikslios koncentracijos deguonį. Tai ypač aktualu pacientams, sergantiems obstrukcine plaučių liga. Šios kaukės turi įvairių spalvų vožtuvėlius, kurių pagalba tiekiamas tam tikras tikslus deguonies kiekis.

VenturiMask_complete2

Spalviniai vožtuvėlių kodai:

ü    Mėlynas – tiekiant 2l/min – 24% deguonis.

ü    Baltas – tiekiant 4l/min – 28% deguonis.

ü    Oranžinis – tiekiant 6l/min – 31% deguonis.

ü    Geltonas – 8 l/min – 35 % deguonis.

ü    Raudonas – 10 l/min – 40 % deguonis.

ü    Žalias – 15 l/min – 60 % deguonis.

Būdamas su šia kauke pacientas susiduria su tomis pačiomis problemomis, kaip ir įprastine – trukdo valgyti, gerti,  bendrauti, gali atrodyti, jog slopina.

Deguonies drėkinimas

Deguonis yra sausos dujos, kurios renka drėgmę nuo drėgnų paviršių, todėl tiekiant deguonį pacientams, jis “surenka” drėgmę iš paciento nosies ar burnos gleivinių. Žmonės, besiskundžiantys dusuliu, neretai vengia vartoti skysčių, tad dažnai jiems pasireiškia dehidratacija. Dažnas kvėpavimas ( tachipnėja ) dar labiau džiovina kvėpavimo takus, tirština skreplius, būna sunku atsikosėti, o tai sukelia įkyrų, neproduktyvų, sausą kosulį. Tiekiamas deguonis dar labiau išdžiovina gleivines, tokiu būdu didėja infekcijos rizika.

Šiuo metu dažnai svarstoma, ar visada būtina deguonį drėkinti. 1988 m. Cambell atliko tyrimą, kuriame 99 pacientai gavo sudrėkintą deguonį per nosinį kateterį ir 86 pacientai – sausą. Deguonis buvo tiekiamas 5l/min. Rezultatai atskleidė, jog tiek viena, tiek kita grupė skundėsi diskomfortu nosyje, sausumu, o šie nemalonūs pojūčiai greitai išnyko, nesukeldami didesnių nepatogumų (Campbell E et al (1988) Subjective effects of humidification of oxygen for delivery by nasal cannula. A prospective study.Chest; 93: 2, 289-93). Britų Krūtinės Asociacija (British Thoracic Society) nuo 2008 m. vadovaujais nuostata, jog tiekiant deguonį iki 4 l/min greičiu ar didesnės koncentracijos deguonį iki kelių valandų, galima tiekti ir sausą. Tačiau tiekiant deguonį ilgesnį laiką, ypač pacientams, sergantiems lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis, jį būtina drėkinti. Jei pacientas yra su nosiniu kateteriu, o apribojimų gerti nėra, tuomet paskatinkite pacientą pakankamai gerti skysčių. Jei pacientas gerti negali, tuomet lašinami intraveniniai skysčiai.

Burnos ir lūpų priežiūra

Deguonis džiovina burną, lūpas, nosies gleivines. Jei paciento burna yra labai sausa, infekuota, tuomet pasiūlykite pacientui kartas nuo karto prasiskalauti burną, jei reikia, padėkite nusivalyti liežuvį. Lūpas tepkite vazelinu ar kokiu kitu lūpų tepalu. Ilgesnį laiką tiekiamas deguonis per nosinį kateterį išdžiovina ir nosies gleivines. Galima naudoti purškiamą fiziologinį jūros vandenį, nosies gleivines patepti sezamų aliejumi.

Psichologinė pagalba

Pacientams, gydomiems deguonimi, labai svarbi psichologinė pagalba. Nerimas, susirūpinimas padidina adrenalino ir kitų streso hormonų kiekį kraujyje, tai padažnina kvėpavimą, prailgina ligos eigą. Ypač tai aktualu astma sergantiesiems. Žmonės, turintys kvėpavimo sutrikimų neretai prastai miega naktimis, juos persekioja baimė.

Nerimas, ilgalaikis neišsimiegojimas didina delyro riziką, prailgina ligos eigą bei lemia didesnį mirtingumą. Psichologinė pagalba tokiems pacientams yra būtina, tačiau tiesa tokia, jog slaugytojai ne visada tam turi laiko. Kompetetingas, rūpestingas personalas pacientus dažnai nuteikia raminančiai. Paciento šeima, draugai taip pat gali tapti didele parama tokiems pacientams. Jei įmanoma, pasiūlykite pacientui relaksacinių priemonių, pavyzdžiui, paklausyti mėgstamos muzikos per ausinukus.

Pacientai, kurie ilgai kvėpavo deguonį, dažnai nebeįsivaizduoja gyvenimo be jo, juos persekioja uždusimo, mirties baimė. Tai būtina aptarti su pacientu, leisti jam išsakyti savo baimes, nerimą, atsakyti į rūpimus klausimus. Atpratinti nuo deguonies reikia palaipsniui, nuimkite pacientui deguonį, kai palatoje yra daugiau žmonių, taip jis jausis saugesnis, ilginkite palaipsniui pertraukėles be deguonies, tai jam suteiks daugiau pasitikėjimo savimi.

Paskelbta

Pagyvenusių žmonių šlapimo nelaikymas

Šlapimo inkontinencija – tai šlapimo nelaikymas, nepriklausantis nuo žmogaus valios. Tai nesugebėjimas kontroliuoti šlapinimosi. Senstant inkontinencijos dažnis didėja, dažnai tai pasireiškia kaip senėjimo proceso dalis. Šlapimo nelaikymas tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus žmonių paplitęs nuo 10 iki 70%, priklausomai kur ši problema vertinama. 5 – 41%  žmonių su šia problema susiduria gyvenantys namuose, moterų šiuo atveju yra dvigubai daugiau. Taip yra dėl fiziologinių moters organizmo pakitimų – nėštumo, gimdymo, menopauzės, dėl specifinės moters šlapimo takų struktūros. Slaugos namuose gyvenantiems ši problema pasireiškia 25 – 50% pacientų. Iki 70% ši problema kankina žmones esantiems ilgalaikės slaugos ligoninėse.

freedigitalphotos.net

Šlapimo nelaikymas – tai socialinė, higieninė ir psichologinė problema, nepaprastai varginanti žmones, sutrikdanti jų darbingumą, įtakojanti gyvenimo kokybę, skatinanti socialinę izoliaciją. Mūsų visuomenėje dažnai vyrauja nuomonė, jog šlapimo nelaikymas yra vyresnių žmonių neišvengiama problema, kuri retai ar visiškai nepasiduoda gydymui. Taip yra dėl negatyvaus požiūrio į pagyvenusius ir senus žmones bei pačią šlapimo nelaikymo problemą. Jei pagyvenę ligoniai gali pakankamai gerai judėti ir jų mąstymas nėra labai sutrikęs, inkontinencija dažnai išgydoma. Jeigu inkontinencijos pagydyti nepavyksta, reikia sudaryti kuo geresnes ligonių priežiūros sąlygas bei palengvinti šlapimo nelaikymo sukeltus simptomus.

Šlapimo nelaikymo tipai 

Yra žinomi 5 šlapimo inkontinencijos tipai. Šie tipai tarpusavyje susiję; gali būti iš karto keli tipai.

Stresinė inkontinencija dažnesnė moterims, paprastai būna ambulatoriniams ligoniams. Didelei grupei moterų, susilpnėjus dubens dugno raumenims, dislokuojasi apatiniai šlapimo takai. Jų pozicija tiek funkcine, tiek anatomine prasme tampa labai nepatogi ir sutrikdoma uždaromojo šlapimo pūslės aparato funkcija. Dėl to staiga padidėjus spaudimui šlapimo pūslėje, nepavyksta pakankamai greitai ir efektyviai padidinti uždaromojo aparato spaudimo. Jei fiziologinėje situacijoje, kosint ar padidėjus fiziniam krūviui ir intraabdominaliniam spaudimui refleksiškai susitraukia tarpvietės raumenys ir tai padeda uždaromajam šlaplės aparatui, tai esant šių struktūrų pokyčiams, kosulys, čiaudulys, juokas ar koks kitas judesys neišvengiamai sukelia šlapimo nelaikymo epizodą. Šlapimo pūslė tuo metu nesusitraukia.

Dažniausiai ligoniams išbėga nedaug šlapimo, ir jei tai didesnių nepatogumų nesukelia, šios inkontinencijos gydyti nereikia. Kartais tokio tipo inkontinencija būna ryškesnė moterims po gimdymo, operacijų ar dėl estrogenų trūkumo. Vyrams ji gali atsirasti po transuretralinių operacijų, švitinimo arba navikui pakenkus sfinkterį.

Urgentinės inkontinencijos priežastis gali būti įvairūs urogenitaliniai ir neurologiniai sutrikimai. Ši šlapimo nelaikymo rūšis būdinga tiems, kurie nesugeba kontroliuoti šlapimo pūslės funkcijos, atsiradus staigiam norui šlapintis. Lemiantis šios šlapimo nelaikymo rūšies faktorius yra stiprus noras šlapintis, lydimas aktyvaus, sunkiai suvaldomo šlapimo pūslės susitraukimo.

Nevalingi šlaplės raumenų susitraukimai gali atsirasti tada, kai pažeidžiami šlapimo pūslės nervai, nugaros bei galvos smegenys arba patys šlapimo pūslės raumenys. To priežastis gali būti išsėtinė sklerozė, Parkinsono liga, Alzheimerio liga, insultas, smegenų navikai ir trauma.

Persipildymo inkontinencija dar vadinama paradoksiniu šlapinimusi. Esant perpildytai pūslei, uždaromasis aparatas nesugeba sulaikyti šlapimo tekėjimo. Ši inkontinencija atsiranda dėl neurologinių sutrikimų, anatominių kliūčių, dėl įvairios kilmės šlapimo pūslės hipotonijos ar atonijos. Vyrams šį šlapimo nelaikymą dažniausiai predisponuoja prostatos adenoma, diabetinė šlapimo pūslės neuropatija, medikamentai, sukeliantys šlapimo pūslės atoniją; moterims – dubens organų prolapsas, uretros distorzija. Esant šiam šlapimo nelaikymui šlapimo pūslė būna pilna ir nuolatos teka šlapimas.

Šiai grupei galima priskirti pacientus, kurių šlapimo pūslė dėl įvairių priežasčių yra mažos talpos. Jiems ir nedideli šlapimo kiekiai perpildo pūslę ir nekontroliuojamai išteka.

Funkcinė inkontinencija dažniausiai būna dėl negalėjimo laiku nueiti į tualetą. Tai gali sąlygoti demencija, neurologiniai susirgimai, depresija, agresija, priešiškumas.

Mišri inkontinencija – tai šlapimo nelaikymas dėl keleto aukščiau paminėtų priežasčių.

Kai kurioje literatūroje išskiriama inkontinencija dėl ypač jautrios šlapimo pūslės. Tuomet pacientas šlapinasi nuo 8 kartų dieną ir/arba 12 kartų naktį. Toks šlapimo nelaikymas gali būti dėl padidėjusio detruzoriaus aktyvumo arba toks šlapinimosi dažnumas gali atspindėti paciento įpročius.

Šlapimo nelaikymo priežastys

 Šlapinimasis priklauso nuo:

–          efektyvios šlapimo pūslės funkcijos,

–          pilvo raumenų,

–          smegenų žievėje ir tilte esančių nervinių kontrolės centrų,

–          nervinių centrų integralumo.

Šlapimo nelaikymas gali atsirasti dėl sunkiai pasiekiamo tualeto, skausmingo judėjimo, dusulio. Skausmingą judėjimą dažnai sukelia osteoartritas, nugaros disko išvarža, skoliozė. Kvėpavimo ir širdies ligos gali įtakoti judėjimo greitį, todėl nespėjama pasiekti tualeto. Nepatogūs drabužiai, avalynė taip pat gali išprovokuoti inkontinenciją. Prastas regėjimas, nepažįstama aplinka irgi predisponuoja šlapimo nelaikymą.

Šlapimo nelaikymas atsirandantis dėl neneurologinių priežasčių kartais literatūroje vaizduojamas schema DIAPPERS ( iš angl. VYSTYKLAS):

D – demencija/delyras

I – infekcija ( šlapimtakių, makšties )

A – atrofinis vaginitas

P – psichologinės priežastys ( depresija )

P – farmakologiniai aspektai

E – endokrininės būklės ( cukrinis diabetas )

R – ribotas judėjimas

S – susilaikymas išmatų.

Paciento ištyrimas

Paciento ištyrimas turi būti visapusis. Tai padės išsiaiškinti šlapimo nelaikymo tipą bei priežastis ir užtikrins kokybišką bei kryptingą slaugą.

Ištyrimas susideda iš:

  • duomenų apie pacientą surinkimo
  • apžiūros
  • fizinio ištyrimo
  • diagnozės
  • gydymo taktikos/veiksmų pasirinkimo
  • gydymo taktikos/veiksmų vertinimo

Ištyrimas turi vykti nuolat, tai negali būti vienos dienos darbas. L. Williams ir A. Gaylord pateikė funkcinės apžiūros planą šlapimo nelaikantiems pacientams, kuris apima sekančias sritis:

Fizinė funkcija – vertinama judėjimo galimybė, pusiausvyros išlaikymas, rankų jėga, kūno lankstumas, manualinė funkcija (sugebėjimas atsisegti sagas, atsitraukti užtrauktuką), regėjimas, tualeto įgūdžiai (sugebėjimas apsiprausti).

Kognityvinė funkcija – šlapimo nelaikymas gali pasireikšti dėl sutrikusios psichikos, šlapimo nelaikantiems pacientams dažnai pasireiškia depresija. Fizinės funkcijos ištyrimas parodys, ar pacientas suvokia kūno siunčiamus signalus apie artėjantį šlapinimasį ar jis tiesiog neturi noro tai suprasti ir paklusti instrukcijom.

Socialinė funkcija – išsiaiškinama, ar pacientas gyvena vienas, ar su šeima, ar yra žmonių galinčių jam padėti, kokia santykių dinamika, ar šlapimo nelaikymas įtakojo socialinį žmogaus gyvenimą, aktyvumą.

Aplinka – nepatogi aplinka taip pat gali išprovokuoti šlapimo nelaikymą. Svarbu tinkamas lovos, kėdės aukštis, nuotolis iki tualeto, lengvai atsidarančios durys, tinkamas apšvietimas, ranktūriai, ar patogu judėti ratukais.

Renkant anamnezę slaugytojai turėtų aktyviai bendradarbiauti su gydytojais, socialiniais darbuotojais, pacientų artimaisiais, kurie galėtų suteikti išsamios informacijos apie pacientą.

Slaugos planavimas

Esant šlapimo nelaikymui pacientams dažniausiai iškyla šios problemos:

  1. Sutrikęs šlapinimasis dėl šlapimo nelaikymo.
  2. Odos pažeidimas, sukeltas šlapimo nelaikymo.
  3. Nervinimasis dėl šlapimo nelaikymo.

Atsižvelgiant į paciento problemas slaugytojas turėtų išsikelti slaugos tikslus, kurie užtikrintų pilnavertę, kryptingą slaugymą bei susidaryti slaugos planą. Slaugos tikslai galėtų būti:

  1. Padėti pacientui iš dalies arba visiškai kontroliuoti šlapinimosi procesą.
  2. Vengti komplikacijų – odos pažeidimų.
  3. Padėti išlaikyti savigarbą ir orumą, išsaugoti teigiamas gyvenimo emocijas, neatsižvelgiant į kūno sutrikimus.

Slaugos planas:

  1. Paaiškinti pacientui visus numatomus tyrimus ir procedūras, išlaikyti pokalbių slaptumą.
  2. Stebėti, kad tiksliai būtų vartojami paskirti vaistai.
  3. Stebėti šlapimo nelaikymo dažnumą ir kiekį ( 2,5 cm šlapių baltinių diametras atitinka 10 ml šlapimo ).
  4. Parodyti pacientui, kur yra vonia bei tualetas. Pasirūpinti tinkamu jų apšvietimu. Tualetas neturėtų būti toliau nei 12 metrų. Jei tualetas yra toliau, galima netoli lovos padėti nešiojamą basoną, kad esant skubiam reikalui, galėtų jį greitai pasiekti.
  5. Priminti pacientui, jog reikia dažniau šlapintis.
  6. Šalinti šlapimo nelaikymo padarinius, apiplauti pacientą vandeniu ir muilu kasdien bei po kiekvieno šlapimo nelaikymo, pakeisti baltinius, mokyti higienos.
  7. Skirti skysčių iki 3 l nuo 8 val. iki 20 val., vėliau skysčius riboti.
  8. Naudoti specialią šlapimo pūslės treniravimo programą: a) paprašyti ligonį nusišlapinti 30 min. prieš nustatytą nevalingo šlapinimosi laiką; b) šlapinimąsi sukelti, paleidus vandenį iš čiaupo, patarus įtempti ir atpalaiduoti dubens raumenis, siūbuojant pirmyn ir atgal, pilant šilto vandens ant išorinių lytinių organų; c) matuoti šlapimo kiekį, spaudžiant pilvą šlapimo pūslės projekcijoje, išspausti likusį šlapimą (Krede metodas) ir jį pamatuoti; d) 4 kartus per dieną skirti Kėgelio pratimus: liepti pakaitomis įtempti ir atpalaiduoti tarpvietės raumenis, kad pagerėtų raumenų tonusas ir sfinkterio kontrolė.
  9. Padėti pacientui atlikti kvėpavimo pratimus, norint išlaikyti norą šlapintis. Drąsinti pacientą, kad jis sutelktų visas pastangas, kad atsinaujintų šlapimo laikymas.
  10. Nelaikantiems šlapimo vyrams naudojami prezervatyvo tipo surinkėjai (svarbu, kad jie nebūtų per ankšti ). Moterims – įklotai arba sauskelnės. Svarbu pasirinkti tinkamus. Skystį sugeriantis sluoksnis turėtų būti padengtas specialia medžiaga, kuri visuomet išlieka sausa, ir šlapimas nedirgina odos. Iš kraštų turėtų būti apsauginės juostelės, kurios neleidžia skysčiui pratekėti pro kraštus. Sauskelnių priekyje ir užpakalyje turėtų būti tamprios juostelės, kurios sauskelnes tvirtai priglaudžia prie kūno. Sauskelnių išorėje būtinas indikatorius, kuris parodo, kada būtina keisti sauskelnes ar įklotą.
  11. Kai kur šlapimo nelaikančioms moterims naudojami specialūs makštiniai tamponai, kurie plėsdamiesi užspaudžia šlaplę ir šlapimas savaime neišteka. Numatytu laiku tamponas pašalinamas, šlapimas išbėga, po to tamponas vėl įdedamas.

Nelaikančių šlapimo pacientų mokymas

Nustačius šlapimo inkontinencijos priežastis, pradedamas paciento gydymas, kartu turėtų vykti ir paciento mokymas. Reikia nustatyti modelį, kaip pertvarkyti paciento su inkontinencija gyvenimą visuomenėje, kad jis jaustųsi visaverčiu žmogumi, išliktų aktyviu, dalyvautų socialiniame gyvenime.

Pacientams reikia patarti kuo greičiau mesti rūkyti, negerti svaigalų. Papasakoti, kad stiprūs dubens ir pilvo raumenys gali padėti apsaugoti nuo šlapimo nelaikymo. Pamokyti moteris atlikti Kėgelio pratimus.

Patarti riboti maistą, dirginantį šlapimo pūslę. Tai maistas ir gėrimai, turintys kofeino ( juodasis šokoladas, kava, arbata, kokakola ). Matuoti pasišlapintą valingai ir sulaikytą šlapimo kiekį. Paaiškinti, jog vengiant gerti mažiau skysčių, pacientas neapsisaugos nuo šlapimo nelaikymo, patarti skysčių negerti nakties metu ir apriboti vakare po 18 valandos.

Sureguliuoti paciento vidurius. Šlapimo nelaikymą gali sukelti šlapimo pūslės ir šlaplės spaudimas, todėl patariama valgyti daug ląstelienos turinčio maisto.

Papasakoti, kaip atlikti visas procedūras ir vartoti priemones, gerinančias ar valdančias šlapimo nelaikymą. Nurodyti pacientui šlapintis nustatytu laiku, nesvarbu, kad jis nenori. Jei reikia šlapintis papildomai, nurodyti jam tai atlikti nedelsiant. Taip pat patarti nusišlapinti prieš einant miegoti. Pamokyti pacientą, kaip pritaikyti ir nešioti prezervatyvinį kateterį ir nurodyti būdus, kaip išvengti komplikacijų (kateterinis dermatitas, varpos nusilpimas, išemija, obstrukcija ). Išmokyti pacientą, kaip taisyklingai įsikišti kateterį. Moterys pradžioje naudojasi veidrodėliais ( jie laikiklių pagalba fiksuojami tarp pražergtų kojų ), vėliau išmoksta apčiuopos būdu.

Pastebėjus infekcijos požymius, pranešti apie tai gydytojui. Aptarti apsauginių drabužių ir įklotų dėvėjimą. Paaiškinti, kad šios sugeriamosios priemonės padeda patogiau jaustis ir pasitikėti savimi. Pamokyti pacientą, kaip apsaugoti odą nuo sudirginimo ir pažeidimo. Kiekvienąkart nesulaikius šlapimo patarti nuplauti odą muilu ir vandeniu, tada patepti apsauginiu kremu.

Sąmoningiems pacientams galima patarti vesti šlapinimosi dienyną, kuriame būtų fiksuojama šlapinimosi data, apsilankymų tualete skaičius, sunaudotų įklotų ar sauskelnių skaičius, šlapimo tūris bei informacija, kodėl šlapimas buvo nesulaikytas (pvz.: fizinis krūvis, kosulys, tualetas nepasiekiamas ir kt. ).

Ir dar… 

Teigiama, jog rimta problema šlapimo nelaikymas tampa mažiau kaip 5 proc. žmonių ir dažnai tai yra laikinas reiškinys. Šlapimo nelaikymas gali būti gydomas ir pagydomas bet kokio amžiaus žmonėms. Juolab, kad atsiranda vis daugiau medikamentinių ir nemedikamentinių priemonių ir būdų sprendžiančių šlapimo nelaikymo problemą – taikoma elektrinė stimuliacija, siūloma vartoti vaistus, silpninančius padidėjusį šlapimo pūslės aktyvumą, atpalaiduojančius raumenis, stiprinančius raumenis aplink šlapimo pūslės kaklelį ir šlaplę, kai kurioms moterims skiriami pesarai, įšvirkščiama implantų, šlapimo pūslė pakeliama operaciniu būdu ir kt.

Svarbiausia, kad žmogus neužsisklęstų savyje, netaptų socialiai izoliuotas, o gyventų pilnavertį visuomeninį gyvenimą, išliktų aktyvus. Pacientas turi būti motyvuotas sprendžiant šlapimo nelaikymo problemą, pats aktyviai dalyvauti slaugos procese, pasitikėti slaugytoju. Pasitikėjimu grįsti slaugytojo ir paciento santykiai visada garantuoja aukštą slaugos kokybę, lengviau sprendžiamos iškilusios problemos.