Paskelbta

MRSA grėsmė

Meticilinui rezistentiškas auksinis stafilokokas (MRSA) tapo ko ne pagrindine diskusijų tema ligoninėse, slaugos namuose ir net prie pietų stalo namuose. Pranešama, jog kai kurie pacientai JAV atšaukia arba atideda planuotas operacijos, bijodami užsikrėsti MRSA infekcija. Tai kas gi tas MRSA, ar įmanoma nuo jo apsisaugoti?

MRSA yra viena iš auksinio stafilokoko (S. aureus) atmainų. Dauguma sveikų žmonių auksinį stafilokoką nešiojasi ant odos ir gleivinių, nepasireiškiant jokiems simptomams. Auksinis stafilokokas yra gana lanksti, lengvai prisitaikanti prie įvairiausių aplinkos sąlygų, plačiai paplitusi bakterija. Apie 1940 metus dauguma auksinių stafilokokų buvo jautrūs naujai išrastam penicilinui. Po dešimties metų daugiau nei pusė auksinių stafilokokų tapo atsparūs šiam antibiotikui.

1960 metais buvo išrastas pusiau sintetinis penicilinas – meticilinas, gydyti penicilinui atsparias bakterijas. Tačiau auksinis stafilokokas vistiek „išgyveno“ ir tapo atsparus ne tik meticilinui bet ir daugumai pirmos kartos antibiotikų. Atsparios bakterijos ėmė greitai plisti, o ypač tarp ligoninės pacientų. Šiuo metu MRSA laikomas hospitaliniu patogenu.

Yra išskiriamos dvi MRSA rūšys:

  • MRSA įgyta sveikatos priežiūros įstaigose (HA-MRSA)
  • MRSA įgyta tarp žmonių, visuomenėje, už sveikatos priežiūros įstaigų ribų  (CA-MRSA)

Ir nors šios dvi infekcijos turi daug skirtumų, tačiau dauguma ekspertų teigia, jog greitai tarp jų skirtumų nebeliks, kadangi vis dažniau į sveikatos priežiūros įstaigas patenka MRSA iš „gatvės“, o MRSA iš ligoninių neretai parsineša namo darbuotojai. Tokia maišatis gali paskatinti atsirasti dar galingesnę ir atsparesnę MRSA rūšį.

MRSA visuomenėje

1982 m. MRSA iš ligoninių persikėlė į visuomenę. Manoma, jog tai susiję su intraveninių narkotikų era, o taip pat MRSA išplatino išrašyti iš ligoninių pacientai, kurių kūne kolonizavosi ši bakterija. Visuomenėje įgyta MRSA (CA-MRSA) apibūdinama kaip infekcija, pasireiškusi pacientui iki 48 val po hospitalizacijos.

CA-MRSA dažniausia sukelia minkštųjų audinių infekcijas, pasireiškiančias folikulitu, abscesu, furunkulu, celiulitu, nekroziniu fasciitu, piomiozitu ir kt.

Kartais CA-MRSA gali iššaukti ypač sunkias ligas – hemoraginę nekrozinę pneumoniją, kuri neretai baigiasi mirtimi.

Galvojama, jog CA-MRSA infekcija dažniau plinta tarp žmonių, gyvenančių prastomis higienos sąlygomis, kai gyvenama susigrūdus mažame plote, dalijamasi užterštais daiktais, kai patiriamos traumos.

Šios infekcijos proveržis pastebimas tarp kontaktinių sporto šakų sportininkų – imtyninkų, futbolistų, regbio žaidėjų. Manoma, jog tam įtakos turi odos sužeidimai, plaukų skutimas, aukštas kūno masės indeksas, įrangos dalijimasis, kontaktas su kitais žaidėjais. O taip pat ši infekcija dažnesnė tarp vyrų homoseksualų, kalinių, nakvynės namų darbuotojų, benamių, uždarų religinių grupių, metamfetamino vartotojų bei tatuiruotų asmenų

Kaip plinta MRSA?

Manoma, jog trečdalis visų žmonių yra stafilokokų nešiotojai. Tarp sveiktatos priežiūros darbuotojų jų dar daugiau – 50-90proc. Nosies priekinė gleivinės dalis yra pirminis HA-MRSA rezervuaras. Tyrimai rodo, jog jei nosies gleivinėje atliktas MRSA tyrimas yra neigiamas, šių bakterijų dažniausiai nerandama ir kitose kūno vietose.

Tuo tarpu CA-MRSA mėgsta kolonizuotis pažastyje, kirkšnyje, tiesiojoje žarnoje, tarpupirščiuose. MRSA lengvai plinta nuo žmogaus žmogui tiesioginio kontakto metu liečiantis odai, o ypač jei oda yra pažeista.

Sveikatos priežiūros įstaigose šis patogenas perduodamas trim keliais:

  • Pacientas perduoda sveikatos priežiūros darbuotojui
  • Pacientas perduoda kitam pacientui (sveikatos priežiūros darbuotojas yra tarsi vektorius)
  • Sveikatos priežiūros darbuotojas perduoda pacientui

 Šios bakterijos gali ištisas savaites išgyventi aplinkoje ant negyvų objektų. Tad sveikatos priežiūros įstaigose jos įsikuria ant pacientų lovų, lovos stalelių paviršių, šviesos jungiklių,  iškvietimo mygtukų, medicininių rūbų, stetoskopų, instrumentų, darbastalių. Visuomenėje MRSA plinta per skutimosi mašinėles, rankšluosčius, gabalinį muilą, sūkūrines vonias.

 Bet kas gali tapti MRSA nešiotoju, tačiau ne visi nešiotojai suserga. Manoma, jog nešiotojas susirgs ar nesusirgs lemia individualios kūno savybės bei kokia stafilokų rūšis kolonizavo organizmą. O taip pat vienas svarbiausių barjerų prieš bet kokią MRSA rūšį – sveika oda.

Kam užsikrėsti HA-MRSA kyla didžiausias pavojus?

Didesnis pavojus užsikrėsti sveikatos priežiūroje MRSA iškyla:

  • Pacientams, ilgai gulintiems ligoninėse ar slaugos namuose (14 dienų ir ilgiau),
  • Pacientams, gulintiems intensyvios terapijos ar nudegimų skyriuose,
  • Pacientams, sergantiems chroniškomis ligomis, turintiems pragulų
  • Pacientams, kuriems yra ar buvo taikytos invazinės gydymo priemonės
  • Tiems, kuriems neseniai taikyta ar buvusi didelė antibiotikų terapija
  • Labai jauniems (kūdikiams) ar vyresnio amžiaus žmonėms. Teigiama, jog nuo 65 metų amžiaus didėja rizika užsikrėsti MRSA.

Kuo pasireiškia HA-MRSA?

Sveikatos priežiūros įstaigose įgyta MRSA infekcija gali sukelti pneumoniją, šlapimo takų infekcijas, bakteremiją, sepsį, chirurginių žaizdų infekcijas. Ši infekcija pailgina buvimo ligoninėse laiką, jos gydymas yra labai brangus ir gali kainuoti pacientų gyvybes.

Slaugytojo vaidmuo

Mūsų pagrindinė užduotis apsaugoti nuo MRSA pacientus, jų šeimos narius, savo kolegas bei artimuosius ir visus kitus, su kuriais mes kontaktuojam.

  • Vienas svarbiausių veiksmų – tinkama rankų higiena. Plaukite rankas prieš ir po kiekvieno kontakto su pacientu (manoma, jog tai viena efektyviausių priemonių, užkertanti kelią MRSA plitimui). Visada kruopščiai nusiplaukite rankas prieš eidami į bufetą, namo ar kitas vietas už gydymo įstaigos ribų. Rankas dezinfekuokite dezinfektantu, kurio sudėtyje yra alkoholio
    •  Darbo vietoje dėvėkite švarius rūbus. Prieš išeidami iš gydymo įstaigos persirenkite darbo rūbus. Grįžę namo nusimaudykite po karštu dušu su muilu. Darbo rūbus laikykite ir skalbkite atskirai nuo kitų skalbinių. Geriausia jei darbo rūbų skalbimu užsiims įstaiga, kurioje dirbate, tada dar labiau sumažės pavojus MRSA parsinešti į namus.
    • Rūpinkitės asmenine higiena. Dirbtiniai nagai ar ilgi nagai didina pavojų užsikrėsti ir užkrėsti kitus MRSA. Darbo vietoje stenkitės rankomis neliesti savo veido.
    • Mokykite pacientus atsakingai vartoti antibiotikus. Jei jie paskirti, būtina suvartoti visą kursą, nes nutraukus anksčiau laiko, iškyla grėsmė atsparių antibiotikams bakterijų formų atsiradimui. Antibiotikai virusų neveikia, tad kiekvienas persišaldymas negali būti gydomas antibiotikais. Tai būtina paaiškinti pacientams, kurie nuolat reikalauja, kad jiems būtų išrašyta antibiotikų.
    • Laikykitės sveikatos priežiūroje nustatyto dezinfekcijos plano. Visada dėvėkite vienkartines pirštines kontaktuodami su krauju, kūno skysčiais ar patogenais. Jei reikia dėvėkite apsaugines kaukes, akinius.
    • Atviras žaizdas visada prisidenkite tvarsčiu išeidami iš namų. Tai atviri vartai bakterijoms. To mokykite ir pacientus.
    • Pacientai su MRSA infekcija turi būti izoliuojami nuo kitų pacientų. Jei darbuotojui nustatoma MRSA, jam būtina skirti gydymą ir vengti kontakto su pacientais.

Ir dar šiek tiek apmąstymams

Nuo 2011 m. atsiranda pranešimų, jog vis dažniau MRSA randama žalioje pardavinėjamoje mėsoje. Tinkamai termiškai ją apdorojus pavojaus žmogaus sveikatai kaip ir nėra, tačiau MRSA užsikrėtimo tikimybė iškyla ruošiant žalią mėsą. Tad jei jūsų rankose yra žaizdelių, būtinai dėvėkite pirštines apdorodami mėsą, o visus paviršius, kurie lietėsi su mėsa, kruopščiai nuvalykite.

 

 

Paskelbta

ONKOLOGINIŲ PACIENTŲ BURNOS SAUSUMAS. BURNOS PRIEŽIŪROS YPATYBĖS.

Gera burnos sveikata yra svarbi tiek fizinei, tiek psichinei pacientų būklei. Burnos sausumas dažnai yra susijęs su infekcija, skausmu, apsunkintu maitinimusi, sumažėjusiomis socialinėmis funkcijomis. Gera burnos sveikata bei higiena yra neatsiejama onkologinių pacientų slaugos dalis.

Burnos sausumas (kserostomija) – tai būklė, kuomet burnos ermėje sumažėja seilių kiekis. Normaliai burnos ertmėje per parą išsiskiria apie 1,5 l serozinių ir mukozinių seilių. Nuolatinė seilių gamyba yra būtina sąlyga normalios burnos gleivinės funkcionavimui. Skystoji seilių dalis yra papildoma kalciu ir fosfatais, kurie sukuria apsaugą dantims. Kita svarbi sudedamoji seilių dalis – enzimai – alfa amilazė, o taip pat burnos bakterijos, imuniteto audiniai, saugantys gleivinę nuo infekcijų bei patogeninių mikrobų. Seilės sutepa burnos gleivinę, pagerina skonį, palengvina kramtymą, ryjimą, kalbą. Burnoje prasideda virškinimo procesas, tirpinamas maistas.

Pakitus seilių gamybai, burnos ermė tampa pažeidžiama. Pacientai gali justi burnoje deginimą, perštėjimą, niežulį, atsirasti opos. Dažnai prisimeta grybelinė (kandidozė), bakterinė ar virusinė infekcija, o neretai keletas infekcijų iš karto.

Priežastys

Vėžiu sergantiems pacientams burnos sausumas dažnai atsiranda dėl keletos priežasčių vienu metu. Išskiriamos šios priežastys:

  • Anticholinerginiai vaistai arba/ir kartu vartojami opioidai, antidepresantai, neuroleptikai.
  • Dehidratacija.
  • Spindulinė terapija taikoma burnos ertmei, seilių liaukoms.
  • Chemoterapija.
  • Kvėpavimas per burną.
  • Prastas kramtymas.
  • Baimė ir depresija.
  • Įvairios įsisenėjusios infekcijos.

Paciento ištyrimas

Minimalios reikalingos priemonės burnos apžiūrai – medinis špatelis bei geras apšvietimas. Apžiūrėkite ir aprašykite pacientų :

  • Lūpų išorę ir gleivinę
  • Skruostų gleivinę
  • Liežuvio kraštus, paviršių bei po liežuviu
  • Dantenas
  • Dantų būklę.

Aprašykite patologinius pakitimus. Burnos sausumas gali būti įvertinamas paprasčiausiai medinio špatelio pagalba – veskite juo per burnos gleivinę ir priklausomai nuo jo slydimo gleivine, įvertinkite lengvai, vidutiniškai ar sunkiai slysta jis gleivine.

Įtarus burnoje infekciją, būtina paimti mikrobiologinį tyrimą (pasėlį).

Profilaktika

Tikslas – kuo ilgiau išsaugoti sveiką burnos gleivinę ir kuo geriau prižiūrėti burnos ertmę, sumažėjus jos apsauginėms funkcijoms. Nors labai dažnai sunku išvengti anticholinerginio gydymo, radioterapijos ar spindulinės terapijos, tačiau labai svarbu taikyti visas įmanomas tausojančias priemonės savu laiku, kad būtų užkirstas kelias skausmui burnos ertmėje.

Simptominės priemonės

Fluoras

Dėl sumažėjusios seilių veiklos, pakinta burnos pH, pakinta burnos mikroflora, burnos terpė tampa rūgštinė, prasideda demineralizacijos procesai. Pacientų dantys atakuojami ėduonies. Fluoras ne tik užkerta kelią dantų gedimui, bet ir skatina seilių gamybą. Pacientai turėtų vartoti dantų pastą su fluoru, čiulpti fluoro tabletes, skalauti burną fluoro 0,05 proc. tirpalu. Visų šių priemonių galima nusipirkti vaistinėse.

Kramtomoji guma

Siekiant apsaugoti dantis nuo gedimo, bakterijų labai svarbu burnoje palaikyti šarminę aplinką. Tam tinka kramtomoji guma su fluoru, kuri didina burnos pH. Jos galima taip pat įsigyti vaistinėse. Be to, kramtymas mechaniškai stimuliuoja seilių gamybą.

Čiulpiamosios tabletės

Jos taip pat mechaniškai stimuliuoja seilių gamybą. Rinkitės su vaisių rūgštele, fluoru bei ksilitoliu.

Seilių gamybą, skatinantys preparatai

Šie preparatai gali būti vartojami kuomet seilių gamyba yra labai sumažėjusi arba nevyksta visiškai. Į dirbtinių seilių sudėtį įeina karboksimetilceliuliozė ir mucinas. Tačiau šių vaistų veikimas trunka tik 15-20 min, tad toks gydymas brangus ir mažai efektyvus.

Dažnas burnos skalavimas šiltu fiziologiniu tirpalu taip pat duoda neblogų rezultatų.

Glicerinas

Juo galima ištepti burnos gleivinę. Glicerinas sukuria apsauginį sluoksnį burnoje bei neutralizuoja išdžiūvimą.

Gleives skystinantys vaistai

Jei burnoje gleivės yra tirštos ir tąsios, tuomet gali padėti tabletės su askorbino rūgštimi. Askorbino rūgštis suskaldo mucino molekules, o taip pat veikia antibakteriškai. Acetylcysteino preparatai veikia panašiai.

Dantų šepetėlis

Esant burnos sausumui bei žaizdelėms burnos gleivinėje būtina pasirinkti kuo minkštesnį dantų šepetėlį, kad būtų išvengta dar didesnių sužalojimų. Dantų priežiūrą taip pat reiktų papildyti dantų siūlu.

Dantų pasta

Į daugumos dantų pastos sudėtį įeina muilas arba natrium laurylsulfatas kaip putojanti medžiaga. Ši medžiaga gali pažeisti apsauginį mucino sluoksnį ir nutrintį gleivinę. Į tai derėtų atsižvelgti renkantis ir burnos skalavimo skysčius. Tad dantų pastą geriau rinktis be denatūruotų muilų.

Mityba

Pacientams patariama vengti saldumynų, saldžių gėrimų. Gėrimus, pastiles geriau vartoti tas, kurie pasaldinti cukraus pakaitalais.

Dėl burnos sausumo pacientus dažnai kamuoja troškulys. Pacientai turėtų gerti dažnai, bet ne tik vandenį. Galima pasiūlyti mineralinio vandens, izotoninio gėrimo, vaisinės arbatos. Maistas turėtų būti minkštos konsistencijos, tirštas, vengti sauso, aštraus maisto.

Chlorheksidinas

Pasižymi antibakteriniu poveikiu, apsaugo nuo grybelinių infekcijų, tačiau gali susilpninti natūralią burnos florą. Esant infekcijai burnoje, patariama skalauti burną 2 kartus dienoje 0,1 proc. tirpalu.

Infekcijos burnos ertmėje

Grybelinė infekcija

Burnos kandidozė yra viena dažniausiai pasitaikančių infekcijų vėžiu sergantiems pacientams. Candida grybeliai, o ypač Candida albicans, yra randama ir normalioje sveiko žmogaus burnos floroje. Burnos sausumas, bloga burnos higiena, imunosupresija dėl onkologinės ligos ar kostikosteroidų vartojimo, cukraligė, pakitusi mityba, visos šios priežastys gali sukelti kandidozės proveržį.

Klinikinis vaizdas būna įvairus. Gali būti forma su apnašu ir be apnašo gleivinėje. Tipiškiausias vaizdas onkologiniams ligoniams yra ūmi pseudomembraninė kandidozė. Pradžioje būklė gali būti besimptomė. Burnos gleivinėje gali būti matomi gelsvai baltos apnašos, kurias pakrapsčius atsiranda rausvos, pakraujuojančios opos.

Labai dažnai tuo pačiu metu pasitaiko ir atrofinė forma, be apnašų. Burnos gleivinė būna ryškiai raudona ir skaudanti. Pacientams, nešiojantiems dantų protezus, gali išsivystyti stomatitas kietajame gomuryje.

Grybelinė infekcija gali apimti ne tik burnos ertmę, bet ir ryklę, trachėją, burnos kampučius.

Gydymas

Būtina laikytis tinkamos burnos higienos, šalinti burnos sausumą bei taikyti antigrybelinį gydymą. Tam skiriami antigrybeliniai vaistai. Jei infekcija yra po dantų protezais, tuomet nakčiai juos reikėtų pamirkyti – plastmasinius sodos tirpale, o metalinius chlorheksidino tirpale. Prieš dedantis į burną protezus , galima sutepti priešgrybeliniu tepalu (pvz.:mikonazoliu).

Jei pacientui grybelinė infekcija yra linkusi kartotis, tuomet antigrybelinis gydymas gali trukti labai ilgai. Kitiems užtenka 10-14 dienų gydymo.

Bakterinės ir virusinės infekcijos

Antibakterinis gydymas skiriamas atsižvelgiant į klinikinį vaizdą bei bakteriologinio tyrimo rezultatus.

Vieni dažniausių virusų, pasitaikantys onkologiniams ligoniams – tai herpes simplex bei herpes zoster. Skiriamas antivirusinis bei sisteminis gydymas. Ypač sunki pacientams būna postherpetinė neuralgija.

Skausmo burnoje malšinimas

Po ilgo gydymo onkologiniai ligoniai nebepajėgia maitintis per os, jie maitinami parenteraliai, tad esant skausmui burnoje yra skiriami sisteminiai ir vietiniai nuskausminamieji. Iš vietinių anestetikų naudojamas lidokaino, kortikosteroidų tepalai burnos ertmei.

Apie burnos priežiūrą pacientams

Gera burnos priežiūra yra svarbi jūsų gerovei. Dėl sunkios ligos, ilgo gydymo iškyla grėsmė jūsų burnos sveikatai. Dėl atsiradusio burnos sausumo, bakterinės ir/ar grybelinės infekcijos gali tapti sunkiau kalbėti, sunkiau ryti, atsirasti blogas burnos kvapas, sumažėti skonio jutimas, pablogėti apetitas, imti gesti dantys. Burnos ertmė gali tapti ryškiai raudona ir skaudanti. Rūpintis savo burnos higiena gali tapti labai sunku. Štai keletas patarimų:

  1. Rinkitės minkštą dantų šepetėlį. Sausa, raudona, apimta uždegimo burnos ertmės gleivinė labai lengvai pažeidžiama. Net vidutiniškai minkštas šepetėlis gali sukelti daug skausmo. Naudokite patį minkščiausią.
  2. Naudokite dantų pastą be natrium laurylsulfatų. Šios medžiagos dar labiau sausina burnos gleivinę.
  3. Valykite dantis ne rečiau kaip du kartus dienoje, naudokite dantų siūlą.
  4. Čiulpkite tabletes su ksilitoliu ir fluoru. Jos stimuliuoja seilių gamybą, užkerta kelią bakterijoms bei dantų gedimui. Naudokite iki 6-12 tabl. per parą arba taip kaip nurodo gydytojas.
  5. Naudokite burnos gelį, jis palengvins burnos sausumą.
  6. Kramtykite becukrę kramtomą gumą, galite rinktis su fluoru (įsigysite vaistinėse). Kramtymas stimuliuoja seilių gamybą.
  7. Lūpas pasitepkite lūpų pieštuku ar vazelinu. Užkirsite kelią lūpų sausumui, suskirdimui.
  8. Venkite saldžių gėrimų, čiulpinukų, pastilių ir kt.saldumynų. Cukrus kenkia jūsų dantims bei sausina burną.
  9. Jei apribojimų nėra, gerkite dažnai po truputį. Rinkitės ne tik vandenį, bet ir mineralinį vandenį, izotoninius gėrimus, vaisines arbatas.
  10. Kad seilių gamyba suaktyvėtų:

–          Pačiulpkite ledo kubelį,

–          Pakramtykite šviežio ananaso skiltelę, šaldytą uogą, vitamino C kramtomą tabletę,

–          Atsigerkite vandens su įspausta citrina.

–          Dažnas burnos skalavimas šiltu druskos tirpalu pagerina seilių gamybą. Ištirpinkite 1 valg.šaukštą (9g) valgomosios druskos 1 l vandens.

Sunkiai sergančių pacientų burnos priežiūra

Tokiems pacientams burnos priežiūra yra ypač svarbi. Ją atlieka slaugos personalas, o pacientui esant namuose – artimieji. Procedūros tikslas – pagerinti pacientų būklę, apsaugoti ar sumažinti burnos sausumą, apsaugoti nuo infekcijų ir žaizdų atsiradimo, sumažinti troškulį.

Procedūros dažnumas – priklausomai nuo būklės burnos priežiūra atliekama ne rečiau kaip 2 kartus dienoje.

Procedūra:

  • Po paciento smakru patieskite rankšluostį.
  • Išimkite dantų protezus, juos pamerkite į sodos, jei plastmasiniai, tirpalą arba chlorheksidino tirpalą, jei metaliniai.
  • Nuodugniai ir švelniai apžiūrėkite burnos ermę špatelio pagalba.
  • Švirkšto pagalba, praplaukite burną šiltu fiziologiniu tirpalu, švelniai atsiurbkite atsiurbėju.
  • Minkštu dantų šepetėliu išvalykite dantis, liežuvį. Tarpdančius – dantų siūlu. Praskalaukite burną fiziologiniu tirpalu.
  • Po 30 min. praskalaukite burną 0,1 proc.chlorheksidino tirpalu.
  • Pagal reikalą sutepkite burnos ertmę glicerinu, lūpas patepkite lūpų pieštuku ar vazelinu.

Parengta pagal „Kreft og fordøyelsesplager“ leidinį, 2008

 

Paskelbta

VYRŲ VIDUTINIO AMŽIAUS YPATUMAI

Dauguma slaugytojų – moterys, tad nenuostabu, jog moters fiziologija bei su amžiumi vykstantys jos organizmo pakitimai daugiau ar mažiau mums yra žinomi. O kaip su vyrais, ar viską žinome apie tai, kas vyksta jų organizme didėjant metų naštai?

 Vidutinė vyrų gyvenimo trukmė svyruoja nuo 64 iki 76 metų, žvelgiant chronologiniškai 32-38 metai yra vyrų viduramžis. Tačiau šie skaičiai gali skirtis priklausomai nuo individo, bendruomenės, kurioje gyvena, rasės. Kitas vidutinio amžiaus apibūdinimas siejamas su vidiniais ir išoriniais pokyčiais, vykstančiais tam tikru gyvenimo laikotarpiu. Šiuo atveju, vyrų vidutinis amžius pasiekiamas sulaukus 40-60 metų.

Tyrimai parodė, jog dauguma vyrų nejaučia vidutinio amžiaus krizės. O be to vidutinį amžių geriau vadinti pereinamuoju laikotarpiu, nei krize. Šiuo laikotarpiu neretai vyrus ima kankinti įvairios ligos, atsiranda nežymūs seksualiniai pokyčiai, kinta vaidmenys šeimoje ir darbe, tačiau dauguma prie to prisitaiko.

Psichologinė raida vidutiniame amžiuje

 

Prieš keturiasdešimt metų psichologas Erik Erikson pristatė revoliucinę idėją, jog psichologinis augimas vyksta visą žmogaus gyvenimą. Pasak Erikson, vidutiniame amžiuje svarbiausia yra vadovauti jaunesniajai kartai. Tai realizuojama būnant tėvais arba sukuriant ką nors joms vertingo. Psichologas tai pavadino produktyvumu. Šiuo laikotarpiu būtina kuo nors rūpintis bei įsipareigoti. Vyrai, nepasiekę produktyvumo, grįžta į ankstesnį vystymosi stadiją ir ima nuolaidžiauti savo silpnybėms, atsiranda tuštuma, jie jaučiasi nelaimingi, nepateisinę savo lūkesčių.

Psichiatras Stephen Bergman nustatė, jog vyriškos lyties atstovams artumas su mama reikalingas žymiai ilgesnį laikotarpį, nei buvo manyta iki šiol. Mama yra pirmasis berniukų meilės objektas. Tradicinės psichologinės vystymosi teorijos pabrėžia, jog vyrams reikalingas atsiskyrimas bei individualizacija kuo anksčiau, tam, kad jie galėtų vystyti savąjį „aš“ bei taptų asmenybėmis. Bergman pažymi, jog atsiskyrimo svarba perdėtai pabrėžiama šiose teorijose. Dažnai tikimasi, jog maži berniukai taps nepriklausomi nuo motinų labai anksti, tačiau per daug ankstyvas atsiskyrimas nuo mamos vėliau gali kelti problemų santykiuose su moterimis.

Daugumai berniukų pabrėžtinai aiškinama, ką jie turi sugebėti. Užaugę, jie jaučiasi nepatogiai reikšdami savo jausmus, nes tai ne vyriška. Tačiau kartais suteikiama meilė, dėmesys vaikystėje vyrų yra vertinama kaip pasiekimas, o ne individualizacija. Tam tikru aspektu, populiarioji vyriškumo kultūra užkerta kelią vyrams reikšti savo emocijas. Vyriškumas siejamas su laimėjimais, rizikingu elgesiu, emociniu stoicizmu ir feminizmo neigimu. Vyro vaidmuo šeimoje apsiriboja tiekėjo ir gynėjo pareigomis. Vyrams sunku reikšti savo jausmus. Jie įpratę juos slėpti, parodoma tik agresija ir pyktis. Išreikšti sielvartą, liūdesį ar bejėgiškumą daugeliui vyrų atrodo žeminantis dalykas, todėl nuo to susilaikoma. Nepaisant ankstyvos vyrų socializacijos, vyrams, kaip ir moterims būtina reikšti savo jausmus.

Vidutinio amžiaus vyro sveikata ir elgsena

 

Vidutiniame amžiuje neretai vyrai prastai maitinasi, rūko, rizikuoja, apsileidžia fiziškai. Toks gyvenimo būdas anksčiau ar vėliau pasiima sau duoklę. Vyrai nelinkę skųstis, todėl dažnai ignoruoja skausmą, nekreipia dėmesio į įvairius kūno negalavimus. Nenuostabu, jog jie žymiai mažiau praleidžia laiko vizitams pas sveikatos priežiūros specialistus, nei moterys.

Vidutinio amžiaus vyrai turi mažiau galimybių susižaloti palyginus su jaunesnio amžiaus vyriškos giminės atstovais, tačiau visada įvairaus amžiaus vyrai bus didesnėje rizikoje nei moterys. Vyrai dažniau patiria galvos, nugaros smegenų traumas, susižeidžia šaunamuoju ginklu, dvigubai daugiau jų žūsta autoavarijose. Tokie rizikingi poelgiai siejami su vyriškumo idealu.

Persivalgymas, rūkymas vyrams dažnai tarnauja kaip nervus raminančios priemonės. Rūkymas vienas dažniausių faktorių, išprovokuojančių ligas bei mirtį. Metus rūkyti pagerėja sveikata, sumažėja mirtingumo rodikliai.

Kita problema – nutukimas. Net turintiems nedidelį antsvorį didėja tikimybė susirgti 2 tipo cukriniu diabetu. Padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje skatina aterosklerozės bei širdies ir kraujagyslių ligų atsiradimą. Aukštas kraujospūdis gali „prišaukti“ miokardo infarktą, smegenų insultą, o tai dvigubai dažniau nutinka turintiems viršsvorį. Nereiktų pamiršti, jog sulaukus 45 metų, vyrams dar labiau išauga rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis.

Vėžio išsivystymo tikimybė taip pat didėja, didėjant kūno svoriui. Be to, didesnio svorio žmonės dažniau serga sąnarių ligomis. Neretai tokius vyrus kankina ir psichologinės problemos, blogėja gyvenimo kokybė.

Kai kurie žmonės yra linkę nutukti, tai užkoduota genuose arba jų yra lėta medžiagų apykaita. Tačiau kad ir kaip būtų sunku, valgymo įpročius bei fizinį aktyvumą galima pakeisti. Pirmasis žingsnis yra, pripažinti, jog viršsvorio problema egzistuoja. Idealų kūno svorį galima sužinoti apskaičiavus kūno masės indeksą (KMI). Kūno masės indeksas yra matematinis ūgio ir svorio santykis, kuris gali būti siejamas su kūno struktūra (arba kūno riebalų procentu) bei rizika susirgti. Jis apskaičiuojamas kūno masę kg padalijus iš ūgio m pakėlus kvadratu, t. y. kg/m2. Žmonės, kurių KMI yra nuo 25 iki 29.9 paprastai turi antsvorį, jei KMI yra 30 ir daugiau, tai laikoma nutukimu.

Liemens apimtis yra apytikslis rodiklis, nusakantis ar turite viršsvorį. Tačiau manoma, jog jei vyro liemens apimtis daugiau nei vienas metras, jis turi viršsvorį. Didelis riebalų susikaupimas liemens srityje ypač didina riziką susirgti širdies ligomis.

Kūno svoris taip pat priklauso nuo valgymo įpročių. Žmogus turėtų suvokti sotumo jausmą ir žinoti kada, kokiomis aplinkybėmis ir kaip dažnai valgoma. Kai kurie ima rašyti valgymo dienoraštį, fiksuojantį ryšį tarp nuotaikos ir valgymo įpročių. Emocijos, susijusios su valgymu yra labai individualios. Psichologines/emocines problemas gali padėti išspręsti psichoterapija.

Išgėrinėjimo problema taip pat dažnesnė vyrams nei moterims. Psichologiniai, biologiniai bei socialiniai faktoriai dažnai tampa alkoholinės priklausomybės priežastimis bei sukelia rimtas ligas. Vyrams alkoholis dažnai tampa socialiai priimtinu būdu įveikti emocijas. Tai ne tik sukelia sumaištį asmeniniuose santykiuose, bet ir žaloja kiekvieną organo ląstelę. Viena dažniausių ligų, atsirandančių dėl nesaikingo alkoholio vartojimo, yra kepenų ligos.

Kita tragiška vyrų elgsena – savižudybė. Moterys dažniau serga depresija, tačiau vyrų nusižudo keturis kartus daugiau. Dabartiniai duomenys teigia, jog vyrų, sergančių depresija, yra žymiai daugiau nei manyta iki šiol. Vyrai linkę slėpti savo liūdesį, nerimą, o tai maskuojama pykčiu, susierzinimu, vartojamas alkoholis, narkotikai.

Testosteronas ir vidutinio amžiaus vyras

 

Populiarus terminas „vyrų menopauzė“ yra neteisingas. Testosterono mažėjimas yra palaipsninis procesas, vykstantis iki gilios senatvės. Skirtingai nuo moterų, dauguma vyrų, sulaukę 80-90 metų, vis dar turi pakankamai testosterono ir gali tapti tėvais.

Testosteronas vyrams yra gyvybiškai svarbus hormonas. Jis lemia vyrų raumenų masę, plaukuotumą, libido, erekciją bei spermos gamybą. Paauglystėje, storėjant balso stygom, balsas žemėja, o tai taip pat yra testosterono pasekmė. Jis net gi įtakoja raudonųjų kraujo kūnelių gamybą. Vyriška agresija taip pat susijusi su šiuo hormonu.

Testosteronas gaminasi sėklidėse. Procesas prasideda smegenyse. Hipotalamas (pagumburis) gamina gonadotropinį-skatinantį hormoną (GnRH), kuris stimuliuoja priekinę hipofizės (pasmegeninės liaukos) dalį, kur gaminasi gonadotropiniai hormonai – folikulus stimuliuojantis hormonas (FSH) ir liuteinizuojantis hormonas (LH). LH iššaukia testosterono gamybą, o FSH kartu su testosteronu vyro organizme skatina sėkliniuose latakėliuose vykstančią spermos gamybą. Daugiausia testosterono būna apie 20 metus, o apie 40 metus jo kiekis ima mažėti.

Testosteronas kaip vaistas vartojamas gydant tokias retas ligas kaip hipofizės vėžį bei jo infekcijas, Klainferterio sindromą. Šiuo metu JAV vis daugiau vyrų vartoja testosteroną kaip papildą – jo susileidžiama arba klijuojami testosterono pleistrai. Teigiama, jog tuomet vyrai jaučiasi aktyvesni bei jaunesni. Šio hormono ilgo vartojimo pasekmės nežinomos, tačiau manoma, jog didėja rizika susirgti prostatos vėžiu, kepenų ligomis, gali sutrikti cholesterolio apykaita, padidėjus raudonųjų kraujo ląstelių kiekiui (policitemija), gali ištikti smegenų insultas.

Erekcijos sutrikimai vidutiniame amžiuje

 

35 proc. vyrų nuo 40 iki 70 metų kenčia nuo įvairaus sunkumo erekcijos sutrikimų. Nors erekcijos sutrikimai (anksčiau vadinta impotencija) iš dalies sąlygojami amžiaus, problema dažniausiai yra susijusi su liga, pažeidžiančia kraujagysles bei nervus.

Varpa yra tarytum didžiulė arterija, o kraujagyslių pakenkimas atsiliepia erekcijai. Dažniausiai tai nutinka sergant diabetu, hipertenzija ir ateroskleroze. Neretai tai susiję su nutukimu. Vyras, kurio liemens apimtis yra 105 cm, 50 proc. turi daugiau galimybių turėti erekcijos problemų, nei vyras turintis 80 cm liemens apimtį. Taip pat tam turi įtakos kai kurie vartojami vaistai (pavyzdžiui, ACE inhibitoriai, alfa blokeriai, antidepresantai). Tačiau jei vyrui erekcija miego metu įvyksta, o būnant su savo partnere ne, tuomet reikia ieškoti psichologinių priežasčių. Būtina įvertinti gyvenimo būdą, vaistų vartojimą. Jei aistra išblėso dėl streso ar depresijos, padėtų psichologo konsultacija. Įtampa ar nutolimas tarpusavio santykiuose gali sukelti psichologinę apkrovą.

Erekcijai būtinas blaivus protas, pakankamas testosterono kiekis, sveikos arterijos, venos, nervai, nes tai lemia tam tikrų cheminių medžiagų išsiskyrimą. Azoto oksidas perduoda žinutę nervinėms ląstelėms, kurios atpalaiduoja lygiuosius raumenis. Jis taip pat skatina ląsteles išskirti cheminę medžiagą ciklinį guanozino monofosfatą (cGMP), kuris užtikrina kraujo pritekėjimą į varpą ir tokiu būdu įvyksta erekcija. Azoto oksidas taip pat skatina ir kitą medžiagą, fosfodiasterazę – 5 (PDE5), kuri po tam tikro laiko nuslopina erekciją. Jei nustatoma, jog erekcijos sutrikimus išprovokuoja vaistai arba sveikatos problemos, tuomet paskiriami vaistai, erekcijos sutrikimui pašalinti. Viagra (sildenafil citratas) ir kiti, erekciją skatinantys vaistai, slopina PDE5 medžiagos išsiskyrimą, tokiu būdu išlaikoma erekcija.

Viagra paprastai dozuojama nuo 25 iki 100 mg valanda prieš lytinę sueitį (tai maksimali dienos dozė). Dažniausias pašalinis poveikis – galvos skausmas. Kadangi Viagra mažina arterinį kraujo spaudimą, 24 val po šio vaisto pavartojimo, negalima gerti nitratų (nitroglicerino). Vyrai, sergantys širdies ligomis, apie saugų šio vaisto vartojimą turėtų pasikonsultuoti su savo gydytoju.

Vidutinio amžiaus vyrai, neturintys erekcijos sutrikimų, gali imti vartoti Viagrą ar kitus panašius vaistus dėl nerimo ar įtampos patiriamo lytinio akto metu, tačiau verta prisiminti, jog šie vaistai nėra afrodiziakai.

Nuplikimas

Tipiškas vyrų nuplikimas (androgeninė alopecija) nėra liga. Tačiau tai tampa problema daugumai vyrų. Amerikoje kasmet plaukų atauginimo priemonėms išleidžiama du milijardai dolerių. Vyrai ima plikti 17 – 40 metų. Tradiciškai ima plikti kaktos plaukų augimo linija arba viršugalvis. Sulaukę 50 metų, 50 proc. vyrų yra daugiau mažiau nuplikę. Nuplikimą lemia genai, testosteronas.

Plaukų augime išskiriamos dvi stadijos: augimo ir ramybės. Plinkant sutrumpėja augimo stadija ir paiilgėja ramybės fazė. Sutrumpėjus augimo periodui, plaukai pasidaro ploni ir netokie tvirti, sumažėja plauko folikulas. Plaukai iškrinta įvairiai – vieniems staiga, kitiems lėtai. Tačiau plauko folikulas niekada neišnyksta.

Vyrų nuplikimui gydyti vartojami dveji vaistai – prailginantys plaukų augimo fazę arba neleidžiantys testosteronui paveikti plaukų folikulus. Kai kurie vyrai ryžtasi plaukų transplantacijai, kurios metu iš vienos vietos paimti plaukų folikulai perkeliami į kitą. Kiti vyrai tiesiog puikuojasi nuskusta plikai galva.

Taigi, vidutinis vyrų amžius kupinas tiek vidinių, tiek išorinių pokyčių. Kažkam taps ypač svarbi karjera, kažkas pasijus visiškai nereikalingu savo darbo vietoje, gal bandys save realizuoti šeimoje, o gal ims žvelgti į pasaulį pro taurelės stiklą. Kažkas neteks motinos ar tėvo ir suvoks, kad gyvenimas visiems kažkada baigiasi, gal ims žvelgti į pasaulį filosofiškai. Tačiau tiesa tokia, jog su amžiumi keičiamės visi, tiek vyrai, tiek moterys. Tai neišvengiama. Viena patarlė sako – vyro amžius skaičiuojamas pagal savijautą, moterų pagal išvaizdą.

Paskelbta

Periferinės intraveninės terapijos komplikacijos

Vaistų leidimas ar tirpalų lašinimas į veną yra įprasta procedūra gydymo įstaigose. Venos punkcija daugeliui pacientų sukelia nedidelį, tačiau greitai praeinantį skausmą.  Vaistų leidimas ar tirpalų lašinimas nemalonių pojūčių pacientams nesukelia, jei vaistai yra tinkamai atskiedžiami ir paskirti, teisingai pasirenkamas intraveninis kateteris (ne per didelis venai , kad kraujo tėkmė aplink intraveninį kateterį būtų  pakankama), kateteris tinkamai imobilizuotas. Atsiradę nemalonūs pojūčiai, skausmas infuzijos metu rodo, jog kažkas vyksta ne taip. Pagrindinės periferinės intraveninės terapijos komplikacijos yra šios:

  •       Infiltracija
  •       Ektravazacija
  •       Flebitas
  •       Jautrumas vaistams
  •       Infekcija

freedigitalphotos.net

Infiltracija

Infiltracija įvyksta tuomet, kai intraveniniai skysčiai patenka į aplinkinius audinius. Viena dažniausių priežasčių – blogai įvestas intraveninis kateteris ar jo išslinkimas iš venos. Kai intraveninis kateteris įvedamas galūnėje per sulenkimą, jis dažnai išslenka iš venos pacientui judant. Infiltracijos rizika taip pat yra didelė senyviems pacientams bei pacientams, sergantiems cukriniu diabetu.

Infiltracijos požymiai yra šie:

  • Patinimas
  • Deginimas
  • Tempimo jausmas
  • Vėsi oda
  • Odos pabalimas
  • Skausmas

Jei infiltracijos požymius sunku identifikuoti, palyginkite abi galūnes. Apžiūrėkite vietą virš kateterio ir žemiau kateterio. O taip pat nepamirškite pasukti galūnės kita puse, kartais intraveniniai skysčiai „subėga“ į užpakalinę venos sieną.

Jei į aplinkinius audinius pateko nedidelis kiekis fiziologinio tirpalo, tuomet pacientas jus tik nedidelius nepatogumus. Pastebėjus infiltraciją:

  • Nutraukite infuziją ir pašalinkite kateterį
  • Galūnę, kurioje buvo kateteris, pakelkite aukščiau
  • Patikrinkite, ar čiuopiate paciento pulsą a. radialis vietoje, ar pacientas gali laisvai pajudinti pirštus.
  • Informuokite gydytoją bei vykdykite jo nurodymus
  • Jei infuziją būtina pratęsti, punktuokite kitą veną, pageidautina priešingoje galūnėje.
  • Nuolat tikrinkite vietą, kurioje laša infuzija
  • Būtinai dokumentuokite apie infiltraciją slaugos istorijoje ar kituose, įstaigos numatytuose, dokumentuose.

Pastebėjus infiltracijos požymius, ne visada norisi pašalinti kateterį, ypač jei paciento venos yra problematiškos, sunku jas punktuoti. Tačiau atminkite, jog delsdami, galime prišaukti dar didesnes problemas. Ši komplikacija gali baigtis galūnės nervų, kraujagyslių bei raumenų pažeidimu. Tokiu atveju, gali prireikti net skubaus chirurginio įsikišimo, siekiant išsaugoti galūnės funkcijas.

Ekstravazacija

Tai intraveninių skysčių patekimas į aplinkinius audinius, kai leidžiami ar lašinami vezikantiniai vaistai (iš anglų kalbos žodžio „vesicant drugs“, lietuviško atitikmens šiam žodžiui neradau). Dažniausiai naudojami vezikantiniai vaistai – tai kalcio chloridas, kalcio gliukonatas, soda, manitolis, tiopentalis, propofolis, dauguma citotoksinių vaistų, kai kurie antibiotikai, parenteriniam maitinimui skirti skysčiai, dopaminas ir kt. Visą vezikantinių vaistų sąrašą rasite tinklapyje www.ivaccess.com. Vezikantiniai vaistai patekę ne į veną, o į aplinkinius audinius gali sukelti sunkų vietinių audinių pakenkimą, audinių nekrozę, fizinį defektą, funkcijų netekimą ir net baigtis amputacija.

Ekstravazacijos požymiai:

  • Intraveninės infuzijos vietoje jaučiamas deginimas, diskomfortas, gali pabalti oda
  • Vėsi oda aplink intraveninę vietą
  • Matomas patinimas intraveninėje vietoje ar virš jos

Įtarus ektravazaciją būtina:

  • Nutraukti infuzją ir pašalinti intraveninį kateterį. Kateteris gali būti paliekamas tuo atveju, jei per jį leisite antidotą
  • Įvertinkite, kiek galėjo patekti vezikantinių vaistų į paodį ir praneškite apie tai gydytojui
  • Suleiskite antidotą, jei tai numatyta jūsų įstaigoje
  • Pakelkite „nukentėjusią“ galūnę
  • Įrašykite į paciento dokumentus apie ekstravazaciją, jos dydį, paciento simptomus bei pritaikytą gydymą
  • Uždėkite ant pakenktos vietos ledą ar šildantį kompresą, atsižvelgiant į vaistų gamintojų rekomendacijas

Siekiant išvengti ekstravazacijos:

  • Punktuodami veną, jei įmanoma, pasirinkite stambesnę veną, kuri nebūtų per sulenkimą. Jei periferinės venos prastos, apsvarstykite su gydytoju  galimybę punktuoti centrinę veną.
  • Jei vaistų į veną paskirta keletas, pirmiausia suleiskite nedirginančius vaistus, o galiausiai vezikantinius.

Flebitas

Flebitas arba venų uždegimas yra dažna intraveninių terapijų komplikacijų lašinant rūgštinės ar šarminės terpės tirpalus, o taip pat tirpalus, pasižyminčius aukštu osmoliariškumu. Kitos priežastys, galinčios iššaukti flebitą:

  • Venos trauma punkcijos metu
  • Kai lašinimui pasirenkama labai smulki vena
  • Naudojamas per didelis intraveninis kateteris venai
  • Kai vaistai ilgą laiką lašinami į tą pačią veną – 2-3 dienas.

Flebitas dažniau išsivysto distalinėse venose, o ne tuose, kurios yra arčiau širdies. Kai kurie vaistai, pavyzdžiui diazepamas, flebitą gali iššaukti ir po vieno suleidimo į veną. Taip pat flebitą gali sukelti didelės dozės tirpalai su kalio chloridu, amino rūgštys, dekstrozės tirpalai, multivitaminai. Eritromicinas, vankomycinas, tetraciklinas gali sukelti flebitą, kai lašinami vienoje intraveninėje linijoje su kitais dirginančiais vaistais.

Norėdami apsaugoti pacientą nuo flebito:

  • Pasirinkite tinkamą veną ir laikykitės visų venos punkcijos procedūrinių reikalavimų
  • Vaistus atskieskite, taip kaip numato vaistų gamintojai ar pagal nustatytas normas
  • Sekite vaistų lašėjimo greitį
  • Dažnai tikrinkite punkcijos vietą
  • Keiskite intraveninį kateterį taip dažnai, kaip numatyta jūsų įstaigoje
  • Intraveninį kateterį fiksuokite permatomu pleistru, kad aiškiai matytųsi dūrio vieta ir sritis aukščiau

Flebito požymiai:

  • Paraudimas ar sukietėjimas ties i/v kateterio galu
  • Pabrinkimas venos vietoje
  • Pakilusi temperatūra.

Flebito klasifikacija

Naudokitės šia schema, kuomet dokumentuosite apie flebitą.

Laipsnis Aprašymas
0 Nėra flebito požymių
1+ Stebima eritema, gali skaudėti
2+ Eritema, skausmas

Gali būti edema
3+ Eritema, skausmas

Gali būti edema

Stebimas pabalimas pagal venos projekciją

Čiuopiamas sukietėjimas
4+ Eritema, skausmas

Gali būti edema

Pabalimas pagal venos projekciją

Sukietėjimas didesnis nei 2,5 cm

Skiriasi pūlingas sekretas

Šaltinis: Infusion Nurses Society, Infusion Nursing Standarts of Practise

Įtarus flebitą atlikite šiuos žingsnius:

  • Pastebėjus paraudimą ar sukietėjimą, nutraukite infuziją
  • Uždėkite ant pakenktos vietos šiltą kompresą
  • Įrašykite apie tai paciento dokumentose
  • Jei vaistus būtina tęsti, punktuokite kitą veną, pageidautina kitoje rankoje. Rinkitės stambesnę veną, mažesnio spindžio i/v kateterį.

Jautrumas vaistams

Prieš pradėdami leisti vaistus ar infuziją, paklauskite paciento:

  • Ar pacientas alergiškas kokiems nors vaistams, maistui ar žiedadulkėm.
  • Ar šeimoje pasitaikė alergijos atvejų. Jei taip, gali būti, kad pacientas taip pat turi polinkį alergijai.
  • Jei pacientas kūdikis iki 3 mėnesių, išklausinėkite kūdikio mamą dėl alergijos, kadangi mamos antikūnai vaiko organizme vis dar gali funkcionuoti.

Atlikę injekciją stebėkite pacientą 5-10 minučių, kad laiku pastebėtumėte vaistų jautrumo požymius – staigų šaltkrėtį, sąnarių patinimą, bėrimą, dilgėlinę, bronchospazmą, atsiradusį švokštimą.

Pastebėjus jautrumą vaistams:

  • Nedelsiant nutraukite infuziją ir informuokite gydytoją.
  • Suleiskite gydytojo paskirtus vaistus.
  • Stebėkite paciento gyvybines funkcijas ir rodiklius, suteikite pacientui emocinę paramą.

Infekcija

Pacientui, gaunančiam intraveninius vaistus ar tirpalus, gali išsivystyti lokali ar sisteminė infekcija. Siekiant laiku pastebėti šią komplikaciją, būtina nuolat sekti punkcijos vietą, ar nėra paraudimo, ar nėra išskyrų iš dūrio vietos, matuokite paciento temperatūrą. Jei išsivysto sisteminė infekcija :

  • Nutraukite infuziją
  • Praneškite apie pasikeitimus gydytojui
  • Pašalinkite kateterį
  • Paimkite pasėlį iš punkcijos vietos ir kateterio
  • Sekite paciento gyvybinius rodiklius.

Dokumentuokite ir dar kartą dokumentuokite!

Įvedus intraveninį kateterį būtinai apie tai parašykite slaugos istorijoje ar kituose jūsų įstaigos numatytuose dokumentuose.

Nurodykite tikslią vietą, kur įvedėte kateterį. Užrašas, jog kateteris įvestas į dešinę ranką, bus netikslus, kadangi rankoje ne viena vena. Nurodykite tikslią veną arba pavaizduokite tai grafiškai nubraižytame paveikslėlyje.

Kiekvienos pamainos metu užrašykite savo pastebėjimus apie punkcijos vietą bei i/v kateterio būklę. Net jei nėra jokių komplikacijų, būtina tai pažymėti.

 

Paskelbta

Medus žaizdų priežiūroje

Medus žaizdų priežiūroje naudojamas nuo Antikos laikų. Aristotelis medų vadino dievų nektaru, o Dioskoridas, gyvenęs apie 50 m. teigė, jog medus tinka „visom pūvančiom ir giliom žaizdom“. Šiuo metu atlikti in vitro tyrimai patvirtino medaus antibakterines savybes, o atlikti bandymai su gyvūnais parodė, jog jų žaizdos, gydomos medumi, gyja greičiau. Patikimų duomenų, jog medus tinka žmonių žaizdoms gydyti, vis dar trūksta, tačiau beveik neabejojama, jog medus terapeutiniais tikslais gali būti naudojamas gydant nedidelius nudegimus, o taip pat naudojamas pacientams, kuriems taikoma spindulinė terapija, burnos uždegimo (mukozito) prevencijai.

Apie žaizdas

Žaizdos skirstomos pagal :

  • jas sukėlusį veiksnį – pjautinės, kirstinės, kąstinės, nudegimai ir kt.,
  • gylį – paviršinės, gilios, kiaurinės, prasiskverbiančios ir kt.,
  • gijimo laiką – ūminės ir lėtinės,
  • užteršimą mikroorganizmais – aseptinės, infekuotos, užterštos.

Ūminės žaizdos atsiranda dėl aiškių priežasčių – mechaninių sužalojimų, terminio poveikio, radiacijos ir kt. Didžioji dalis lėtinių žaizdų ( kojų opos, diabetinės opos, pragulos ) išsivysto dėl kraujotakos sutrikimų.

Klinikinis žaizdos gijimas skirstomas į 4 stadijas:

  • Hemostazė (trunka nuo kelių sekundžių iki kelių minučių),
  • Uždegimo (trunka 3-5 dienas),
  • Proliferacijos (4-14 dienų),
  • Rando formavimosi (nuo 8 dienų iki 1 metų).

Įvykus sužalojimui, smulkios arterijos ir arteriolės susitraukia, išsiskiria įvairios aktyvios medžiagos, susiformavę trombai užkemša atvirą kraujagyslės spindį. Tokiu būdu organizmas sustabdo kraujavimą. Uždegimo metu į žaizdą priplūsta daugiau kraujo, šalinamos bakterijos, audinių likučiai, kartu vyksta jungiamojo ir epitelinio audinio regeneracija bei žaizdos kontrakcija proliferacijos fazėje. Rando maturacija prasideda epitelizavus žaizdai, buvusio sužeidimo vietoje išsidėsto kolagenas, o audinio perteklius pašalinamas apoptozės būdu (pašalinamos pažeistos ar nereikalingos ląstelės, nesukeliant uždegiminio atsako). Žaizdos gijimo laikas pailgėja senyviems pacientams, jei žaizda infekuota, o taip pat esant kraujotakos sutrikimams.

Žaizdų priežiūroje svarbiausi aspektai – pašalinti žaizdą sukėlusį veiksnį bei sukurti kuo geresnes sąlygas žaizdos gijimui. Bakterijų kontroliavimas žaizdoje pats svarbiausias faktorius optimalios gydančios aplinkos sukūrime. Bakterijų kiekis didesnis nei 105 organizmų grame žaizdos audinyje laikoma žalingu tiek chirurginės, tiek lėtinės žaizdos gijime. Žaizdų gydyme naudojama daugybę įvairiausių produktų, tačiau, kad ir kaip keista, daugumai jų vis dar trūksta tvirtų įrodymų apie jų efektyvumą.

Medaus savybės

Pirmą kartą medaus antibakterinės savybės aprašytos 1892 m. 1960-1970 m. keletas autorių aprašė medaus naudojimą žaizdų priežiūroje, tačiau didesnio susidomėjimo sulaukta 1980 – 1990 m., kuomet rekordiniu greičiu ima plisti antibiotikams atsparios bakterijos, tad medus imtas naudoti kaip alternatyva antibiotikams bei kitiems cheminiams vaistams.

Pradžioje manyta, jog medaus antibakterinės savybės slypi jo osmosiškume, kadangi jis turi daug cukrų. Medus, kaip ir cukraus sirupai, pasižymi osmoliariškumu, galinčiu slopinti bakterijų augimą. Tačiau kai medus žaizdoje prasiskiedžia žaizdos eksudatu, osmoliariškumas sumažėja iki tiek, jog nebegali kontroliuoti infekcijos. Tačiau tyrimai parodė, jog žaizda infekuota Staphylococcus aureus tampa sterili po sąlyčiu su medumi, kai tik medus praranda savo osmoliarines savybes ir gebėjimą slopinti bakterijų augimą. Šis paradoksas atskleidė dar vieną medaus savybę – praskiestas medus išskiria fermentą, gliukozės oksidazę, kuris gliukozę konvertuoja į vandenilio peroksidą. Paveikus medų aukšta temperatūra, šis fermentas išnyksta, tad kaitintas medus netenka dalies savo gerųjų savybių.

Pašalinus iš medaus vandenilio peroksidą katalazės būdu, buvo pastebėta, jog medus turi ir kitų antibakterinių faktorių- fitocheminių, kurių kol kas atskleisti dar nepavyksta.

In vitro tyrimai patvirtino, jog įvairios medaus rūšys veikia antibakteriškai prieš Alcaligenes faecalis, Citrobacter freundii, Escherichia coli, Enterobacter aerogenes, Klebsiella pneumoniae, Mycobacterium phlei, Salmonella california, Salmonella enteritidis, Salomenella typhimurium, Shigella sonnei, Staphylococcus aureus ir Staphylococcus epidermidis. Įdomu, jog medus neslopina Serratia marcescens ir Candida albicans augimo. O štai manuka medus, kuris gaunamas iš manuko augalų, artimų arbatmedžio giminaičių, geba slopinti net Pseudomonas aeruginosa, meticilin atsparias S aureus (MRSA) bei vankomycinui atsparias enterococcus kultūras. Medus taip pat pasižymi priešgrybeliniu poveikiu tam tikroms grybelių rūšims.

Tyrimai parodė, jog infekcija žaizdoje mažėja ne tik dėl antibakterinio medaus poveikio, 0,1 % medaus tirpalas skatina periferiniame kraujyje B-limfocitų ir T-limfocitų gamybą. 1% medaus tirpalas audinių kultūrose stimuliuoja monocitus, o tai paskatina citokinų bei kitų faktorių išsiskyrimą. Visi šie veiksniai skatina imuninės sistemos atsparumą prieš infekciją.

Be to, meduje esantis didelis gliukozės kiekis bei rūgštinis pH (paprastai 3-4 pH) padeda makrofagams greičiau pašalinti bakterijas.

Medaus naudojimas ūmioms ir lėtinėms žaizdoms

Su gyvūnais atlikti tyrimai patvirtino, jog naudojant žaizdų gydyme medų, sutrumpėja žaizdos gijimo laikas, tuo tarpu gydant medumi žmones, gauti skirtingi rezultatai. Nedidelis tyrimas atskleidė, jog medus apsaugo galvos ir kaklo vėžiu sergančius pacientus nuo mukozito (burnos gleivinės uždegimo) atsiradimo.

Kitas tyrimas parodė, jog gydant nedidelius įdrėskimus ir nedideles plėštines žaizdas medumi, gijimo laikas išliko toks pat, kaip ir gydant hidrogeliu. Gydant nuplėštą kojos nagą medumi, taip pat nepastebėtas spartesnis gijimas lyginant gydymą  parafino tvarsčiais bei jodu.

Keletas studijų atskleidė, jog gydant nedidelius nudegimus medumi, gijimo laikas sutrumpėjo, lyginant įprastinį gydymą sidabro sulfadiazinu.

Dauguma lėtinių žaizdų atsiranda dėl kraujotakos sutrikimų, kadangi naudojamos priemonės žaizdoms, kraujotakos problemų neišsprendžia, tad jų nauda abejojama. Tyrinėjant kaip medus veikia kojos veninę opą, pastebėta, jog tiek naudojant medų, tiek hidrogelį, efektas pasiektas panašus, tad medaus pranašumo nepastebėta. Dar vienas tyrimas teigia, jog medus šiek tiek pagerino pragulų gijimą, lyginant su kitomis priemonėmis.

Visi tyrimai atlikti naudojant saugų sterilų medicininį medų. Tačiau visiems šiems atliktiems tyrimams vis dar trūksta patikimumo, tad tikimasi ateityje žinosime daugiau.

Kaip uždėti tvarstį su medumi?

Kiek medaus reikės žaizdai priklauso nuo žaizdos išskiriamo eksudato, nes medaus naudingosios savybės mažėja, kai jis gausiai praskiedžiamas. Kuo gilesnė infekcija, tuo medaus reikės daugiau. Paprastai 20 ml medaus (25-30 g) reikalinga 10 cm skersmens tvarsčiui. Medus tepamas ant tvarsčio (marlinio, medvilninio ar kt.) ir dedama ant žaizdos bei pritvirtinama pleistru, kad laikytųsi. Tvarstį dėkite šiek tiek didesnį nei pati žaizda, kad uždegimo zona taip pat būtų uždengta.

Tvarstis keičiamas priklausomai nuo eksudato. Jei eksudato išskiriama daug ar žaizda labai infekuota, gali prireikti tvarstį keisti iki trijų kartų per dieną, tačiau jei eksudato nedaug, pakaks ir vieno karto. Medus, veikdamas priešuždegimiškai bei antibakteriškai, turėtų sumažinti eksudato kiekį, tad tvarstį vėliau užteks keisti kas dvi tris dienas. Jei tvarstis prilimpa prie žaizdos, tai rodo, kad jį būtina keisti dažniau. Jei problema išlieka, net keičiant tvastį dažniau, tuomet medų tepkite ant nelimpančio absorbuojančio tvarsčio, kad kuo mažiau traumuotųsi oda.

Giluminės žaizdos, ertmės užpildomos medumi, o paskui dedamas tvarstis. Šiais atvejais saugiausia naudoti sterilų medicininį medų.

Meduje slypintys pavojai

Maistui naudojamas medus gali būti pavojingas dėl botulizmo infekcijos. Tuo tarpu medicininis sterilus medus šio pavojaus nekelia, nes jis išvalomas nuo smulkių dalelių bei gama iradiacijos būdu pašalinamos galimos klostridijų sporos, tuo pačiu išsaugomos medaus antibakterinės savybės.

Taip pat prieš gydantis medumi, reikėtų įsitikinti, jog žmogus nėra alergiškas medui ir jo produktams.

Šaltiniai:

Jason J. Song, Richard Salcido Use of honey in wound care: an update/Clinical management extra/January 2011.

Peter Charles Molan Honey as a topical antibacterial agent for treatment of infected wounds/World Wide Wounds/December  2001.

Peter Molan, Julie Betts Using honey dressings: the practical considerations/NursingTimes/December 2000.

Val Robson, Susanna Dodd, Stephen Thomas Standardized antibacterial honey (Medihoney_) with standard therapy in wound care: randomized clinical trial/Journal of advanced nursing/November 2008.

Paskelbta

Oksigenoterapija

Daugiau kaip 200 metų deguonis naudojamas klinikinėje praktikoje. Tai plačiausiai naudojama gydymo priemonėje tiek iki hospitalizacijos, tiek hospitalizacijos laikotarpiu. Deguonis gelbsti daugelyje kritinių situacijų, jei naudojamas tinkamai. Kaip ir bet koks kitas vaistas, deguonis naudojamas pagal indikacijas, tinkamos koncentracijos ir tam tikram laikui.

Gydymas deguonimi taikomas šiais atvejais:

  • Širdies ar kvėpavimo sustojimas ( duodamas 100% deguonis);
  • Hipoksemija ( parcialinis deguonies slėgis <60 mmHg, įsotinimas deguonimi <90%);
  • Sisteminė hipotenzija ( sistolinis kraujo spaudimas <100 mmHg);
  • Metabolinė acidozė ( bikarbonatų kiekis < 18 mmol/l);
  • Kvėpavimo sutrikimas ( kvėpavimo dažnis >24 kartai/min.);
  • Anestezijos metu ir po anestezijos.

Deguonis pacientams gali būti tiekiamas tikslios koncentracijos ir įvairios. Įvairios koncentracijos deguonis tiekiamas šiais atvejais:

  • Astma
  • Pneumonija
  • Bronchiolitas
  • Širdies ar kvėpavimo sustojimas
  • Plaučių embolija
  • Šokas: septinis, hipovoleminis, kardiogeninis.
  • Apsinuodijimas anglies monoksidu.

Tikslios koncentracijos deguonis tiekiamas šiais atvejais:

  • Lėtinė obstrukcinė plaučių liga
  • Neišnešioti naujagimiai.

Taikant deguonies terapiją būtina sekti paciento sąmonės lygį, kvėpavimo ir širdies susitraukimo dažnį, kraujo spaudimą, periferinę kraujotaką bei odos spalvą. Jei įmanoma, papildomai turi būti atliekamas kraujo dujų tyrimas bei pulsoksimetrija.

Jei pacientas nėra intubuotas ar su tracheostoma, tuomet paprastai deguonis tiekiamas per nosinį kateterį („ūsus“) ar deguonies kaukę.

Nosinis kateteris

Tai patogi deguonies tiekimo sistema pacientams. Ji netrukdo bendravimui, valgymui, gėrimui, nesukelia klaustrofobijos. Deguonies tiekimo procentas svyruoja nuo 24 – 44. Deguonies tiekimo procentas labai priklauso nuo paciento kvėpavimo. Paviršutiniškai kvėpuojančius, dūstančius pacientus pasieks didesnis deguonies procentas.

Paprastai deguonis „per ūsus“ paskiriamas litrais per minutę. Tad tiekiant:

  • 2 l/min gausim apie 23-28% deguonies
  • 3 l/min gausim apie 28-30% deguonies
  • 4 l/min gausim apie 32-36% deguonies
  • 5-6 l/min gausim apie 40-44% deguonies.

Didesnis greitis nerekomenduojamas, nes smarkiau džiovinama nosies gleivinė, o didesnės deguonies koncentracijos nei 44% nosinio kateterio pagalba nepasieksime. Naujagimiams deguonies tiekimo greitis neturėtų viršyti 2 l/min.

Naudojant “ūsus” reikėtų atkreipti dėmesį į pacientų sritį aplink ausis, šioje vietoje gali susiformuoti pragulos, tad kiekvienos pamainos metu patariama apžiūrėti pacientų odą, naudoti apsauginius kremus, dėti  tamponėlius tarp ausų ir kateterio.

Nosies kateteris dažnai išslenka iš nosies ir deguonis pučiamas pacientams į akis. Tai gali nepataisomai sužaloti akies rageną, todėl “ūsai” turėtų būti uždedami pacientams pakankamai laisvai, kad neliktų įspaudų  ant veido, ir pakankamai  tvirtai, kad gulėtų nosies šnervėse. Ypač jautri, trapi oda žmonių, vartojančių steroidus.

Deguonies kaukės

Deguonies kaukės pagalba pacientams tiekiamas didesnis deguonies procentas. Kaukės gali tiekti įvairios koncentracijos deguonį ir pastovios. Keletą jų aptarsiu.

  • Paprasta deguonies kaukė

Ši kaukė daugumai pacientų sukelia nepatogumų, nes trukdo valgymui ir gėrimui, bendravimui, dažnai pacientai su kaukėmis jaučiasi atskirti, dusinami. Kaukė turi gerai priglusti prie veido, kad būtų įkvėptas kuo didesnis tiekiamo deguonies procentas, o ne aplinkos oro. Mažiausias deguonies tekėjimo greitis turi būti 5 l/min, paprastai naudojama apie 10 l/min. Toks greitis neleis kauptis CO2 kaukėje.

Deguonies tiekimo greičio ir koncetracijos santykis:

Tiekiant 5 l/min gausim 40% deguonį

6 l/min – 45-50% deguonį

8 l/min ir daugiau – 55-60% deguonį

  • Deguonies kaukė su maišu

Šią kaukę renkamės tuomet, kai reikalingas dar didesnis beveik 100% deguonis. Ji ypač gelbsti kritinėse situacijose. Pacientui sukelia tuos pačius nepatogumus, kaip ir paprasta kaukė. Ji taip pat  turi gerai turi priglusti prie veido, būtina stebėti, kad rezervuaro maišas visiškai nesubliukštų, o vožtuvėliai, esantys ant kaukės šonų nebūtų prilipę, judėtų. Uždėjus šią kaukę būtina nustatyti mažiausiai 6 l/min deguonies tekėjimo greitį, mažesnis greitis nepajėgs išstumti kaukėje besikaupiančio CO2. Tiekiant deguonį 10 ir daugiau l/min greičiu pasiekiama beveik 100% deguonies koncentraciją.

  • Venturi kaukė

Ši kaukė tiekia tikslios koncentracijos deguonį. Tai ypač aktualu pacientams, sergantiems obstrukcine plaučių liga. Šios kaukės turi įvairių spalvų vožtuvėlius, kurių pagalba tiekiamas tam tikras tikslus deguonies kiekis.

VenturiMask_complete2

Spalviniai vožtuvėlių kodai:

ü    Mėlynas – tiekiant 2l/min – 24% deguonis.

ü    Baltas – tiekiant 4l/min – 28% deguonis.

ü    Oranžinis – tiekiant 6l/min – 31% deguonis.

ü    Geltonas – 8 l/min – 35 % deguonis.

ü    Raudonas – 10 l/min – 40 % deguonis.

ü    Žalias – 15 l/min – 60 % deguonis.

Būdamas su šia kauke pacientas susiduria su tomis pačiomis problemomis, kaip ir įprastine – trukdo valgyti, gerti,  bendrauti, gali atrodyti, jog slopina.

Deguonies drėkinimas

Deguonis yra sausos dujos, kurios renka drėgmę nuo drėgnų paviršių, todėl tiekiant deguonį pacientams, jis “surenka” drėgmę iš paciento nosies ar burnos gleivinių. Žmonės, besiskundžiantys dusuliu, neretai vengia vartoti skysčių, tad dažnai jiems pasireiškia dehidratacija. Dažnas kvėpavimas ( tachipnėja ) dar labiau džiovina kvėpavimo takus, tirština skreplius, būna sunku atsikosėti, o tai sukelia įkyrų, neproduktyvų, sausą kosulį. Tiekiamas deguonis dar labiau išdžiovina gleivines, tokiu būdu didėja infekcijos rizika.

Šiuo metu dažnai svarstoma, ar visada būtina deguonį drėkinti. 1988 m. Cambell atliko tyrimą, kuriame 99 pacientai gavo sudrėkintą deguonį per nosinį kateterį ir 86 pacientai – sausą. Deguonis buvo tiekiamas 5l/min. Rezultatai atskleidė, jog tiek viena, tiek kita grupė skundėsi diskomfortu nosyje, sausumu, o šie nemalonūs pojūčiai greitai išnyko, nesukeldami didesnių nepatogumų (Campbell E et al (1988) Subjective effects of humidification of oxygen for delivery by nasal cannula. A prospective study.Chest; 93: 2, 289-93). Britų Krūtinės Asociacija (British Thoracic Society) nuo 2008 m. vadovaujais nuostata, jog tiekiant deguonį iki 4 l/min greičiu ar didesnės koncentracijos deguonį iki kelių valandų, galima tiekti ir sausą. Tačiau tiekiant deguonį ilgesnį laiką, ypač pacientams, sergantiems lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis, jį būtina drėkinti. Jei pacientas yra su nosiniu kateteriu, o apribojimų gerti nėra, tuomet paskatinkite pacientą pakankamai gerti skysčių. Jei pacientas gerti negali, tuomet lašinami intraveniniai skysčiai.

Burnos ir lūpų priežiūra

Deguonis džiovina burną, lūpas, nosies gleivines. Jei paciento burna yra labai sausa, infekuota, tuomet pasiūlykite pacientui kartas nuo karto prasiskalauti burną, jei reikia, padėkite nusivalyti liežuvį. Lūpas tepkite vazelinu ar kokiu kitu lūpų tepalu. Ilgesnį laiką tiekiamas deguonis per nosinį kateterį išdžiovina ir nosies gleivines. Galima naudoti purškiamą fiziologinį jūros vandenį, nosies gleivines patepti sezamų aliejumi.

Psichologinė pagalba

Pacientams, gydomiems deguonimi, labai svarbi psichologinė pagalba. Nerimas, susirūpinimas padidina adrenalino ir kitų streso hormonų kiekį kraujyje, tai padažnina kvėpavimą, prailgina ligos eigą. Ypač tai aktualu astma sergantiesiems. Žmonės, turintys kvėpavimo sutrikimų neretai prastai miega naktimis, juos persekioja baimė.

Nerimas, ilgalaikis neišsimiegojimas didina delyro riziką, prailgina ligos eigą bei lemia didesnį mirtingumą. Psichologinė pagalba tokiems pacientams yra būtina, tačiau tiesa tokia, jog slaugytojai ne visada tam turi laiko. Kompetetingas, rūpestingas personalas pacientus dažnai nuteikia raminančiai. Paciento šeima, draugai taip pat gali tapti didele parama tokiems pacientams. Jei įmanoma, pasiūlykite pacientui relaksacinių priemonių, pavyzdžiui, paklausyti mėgstamos muzikos per ausinukus.

Pacientai, kurie ilgai kvėpavo deguonį, dažnai nebeįsivaizduoja gyvenimo be jo, juos persekioja uždusimo, mirties baimė. Tai būtina aptarti su pacientu, leisti jam išsakyti savo baimes, nerimą, atsakyti į rūpimus klausimus. Atpratinti nuo deguonies reikia palaipsniui, nuimkite pacientui deguonį, kai palatoje yra daugiau žmonių, taip jis jausis saugesnis, ilginkite palaipsniui pertraukėles be deguonies, tai jam suteiks daugiau pasitikėjimo savimi.

Paskelbta

Pagyvenusių žmonių šlapimo nelaikymas

Šlapimo inkontinencija – tai šlapimo nelaikymas, nepriklausantis nuo žmogaus valios. Tai nesugebėjimas kontroliuoti šlapinimosi. Senstant inkontinencijos dažnis didėja, dažnai tai pasireiškia kaip senėjimo proceso dalis. Šlapimo nelaikymas tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus žmonių paplitęs nuo 10 iki 70%, priklausomai kur ši problema vertinama. 5 – 41%  žmonių su šia problema susiduria gyvenantys namuose, moterų šiuo atveju yra dvigubai daugiau. Taip yra dėl fiziologinių moters organizmo pakitimų – nėštumo, gimdymo, menopauzės, dėl specifinės moters šlapimo takų struktūros. Slaugos namuose gyvenantiems ši problema pasireiškia 25 – 50% pacientų. Iki 70% ši problema kankina žmones esantiems ilgalaikės slaugos ligoninėse.

freedigitalphotos.net

Šlapimo nelaikymas – tai socialinė, higieninė ir psichologinė problema, nepaprastai varginanti žmones, sutrikdanti jų darbingumą, įtakojanti gyvenimo kokybę, skatinanti socialinę izoliaciją. Mūsų visuomenėje dažnai vyrauja nuomonė, jog šlapimo nelaikymas yra vyresnių žmonių neišvengiama problema, kuri retai ar visiškai nepasiduoda gydymui. Taip yra dėl negatyvaus požiūrio į pagyvenusius ir senus žmones bei pačią šlapimo nelaikymo problemą. Jei pagyvenę ligoniai gali pakankamai gerai judėti ir jų mąstymas nėra labai sutrikęs, inkontinencija dažnai išgydoma. Jeigu inkontinencijos pagydyti nepavyksta, reikia sudaryti kuo geresnes ligonių priežiūros sąlygas bei palengvinti šlapimo nelaikymo sukeltus simptomus.

Šlapimo nelaikymo tipai 

Yra žinomi 5 šlapimo inkontinencijos tipai. Šie tipai tarpusavyje susiję; gali būti iš karto keli tipai.

Stresinė inkontinencija dažnesnė moterims, paprastai būna ambulatoriniams ligoniams. Didelei grupei moterų, susilpnėjus dubens dugno raumenims, dislokuojasi apatiniai šlapimo takai. Jų pozicija tiek funkcine, tiek anatomine prasme tampa labai nepatogi ir sutrikdoma uždaromojo šlapimo pūslės aparato funkcija. Dėl to staiga padidėjus spaudimui šlapimo pūslėje, nepavyksta pakankamai greitai ir efektyviai padidinti uždaromojo aparato spaudimo. Jei fiziologinėje situacijoje, kosint ar padidėjus fiziniam krūviui ir intraabdominaliniam spaudimui refleksiškai susitraukia tarpvietės raumenys ir tai padeda uždaromajam šlaplės aparatui, tai esant šių struktūrų pokyčiams, kosulys, čiaudulys, juokas ar koks kitas judesys neišvengiamai sukelia šlapimo nelaikymo epizodą. Šlapimo pūslė tuo metu nesusitraukia.

Dažniausiai ligoniams išbėga nedaug šlapimo, ir jei tai didesnių nepatogumų nesukelia, šios inkontinencijos gydyti nereikia. Kartais tokio tipo inkontinencija būna ryškesnė moterims po gimdymo, operacijų ar dėl estrogenų trūkumo. Vyrams ji gali atsirasti po transuretralinių operacijų, švitinimo arba navikui pakenkus sfinkterį.

Urgentinės inkontinencijos priežastis gali būti įvairūs urogenitaliniai ir neurologiniai sutrikimai. Ši šlapimo nelaikymo rūšis būdinga tiems, kurie nesugeba kontroliuoti šlapimo pūslės funkcijos, atsiradus staigiam norui šlapintis. Lemiantis šios šlapimo nelaikymo rūšies faktorius yra stiprus noras šlapintis, lydimas aktyvaus, sunkiai suvaldomo šlapimo pūslės susitraukimo.

Nevalingi šlaplės raumenų susitraukimai gali atsirasti tada, kai pažeidžiami šlapimo pūslės nervai, nugaros bei galvos smegenys arba patys šlapimo pūslės raumenys. To priežastis gali būti išsėtinė sklerozė, Parkinsono liga, Alzheimerio liga, insultas, smegenų navikai ir trauma.

Persipildymo inkontinencija dar vadinama paradoksiniu šlapinimusi. Esant perpildytai pūslei, uždaromasis aparatas nesugeba sulaikyti šlapimo tekėjimo. Ši inkontinencija atsiranda dėl neurologinių sutrikimų, anatominių kliūčių, dėl įvairios kilmės šlapimo pūslės hipotonijos ar atonijos. Vyrams šį šlapimo nelaikymą dažniausiai predisponuoja prostatos adenoma, diabetinė šlapimo pūslės neuropatija, medikamentai, sukeliantys šlapimo pūslės atoniją; moterims – dubens organų prolapsas, uretros distorzija. Esant šiam šlapimo nelaikymui šlapimo pūslė būna pilna ir nuolatos teka šlapimas.

Šiai grupei galima priskirti pacientus, kurių šlapimo pūslė dėl įvairių priežasčių yra mažos talpos. Jiems ir nedideli šlapimo kiekiai perpildo pūslę ir nekontroliuojamai išteka.

Funkcinė inkontinencija dažniausiai būna dėl negalėjimo laiku nueiti į tualetą. Tai gali sąlygoti demencija, neurologiniai susirgimai, depresija, agresija, priešiškumas.

Mišri inkontinencija – tai šlapimo nelaikymas dėl keleto aukščiau paminėtų priežasčių.

Kai kurioje literatūroje išskiriama inkontinencija dėl ypač jautrios šlapimo pūslės. Tuomet pacientas šlapinasi nuo 8 kartų dieną ir/arba 12 kartų naktį. Toks šlapimo nelaikymas gali būti dėl padidėjusio detruzoriaus aktyvumo arba toks šlapinimosi dažnumas gali atspindėti paciento įpročius.

Šlapimo nelaikymo priežastys

 Šlapinimasis priklauso nuo:

–          efektyvios šlapimo pūslės funkcijos,

–          pilvo raumenų,

–          smegenų žievėje ir tilte esančių nervinių kontrolės centrų,

–          nervinių centrų integralumo.

Šlapimo nelaikymas gali atsirasti dėl sunkiai pasiekiamo tualeto, skausmingo judėjimo, dusulio. Skausmingą judėjimą dažnai sukelia osteoartritas, nugaros disko išvarža, skoliozė. Kvėpavimo ir širdies ligos gali įtakoti judėjimo greitį, todėl nespėjama pasiekti tualeto. Nepatogūs drabužiai, avalynė taip pat gali išprovokuoti inkontinenciją. Prastas regėjimas, nepažįstama aplinka irgi predisponuoja šlapimo nelaikymą.

Šlapimo nelaikymas atsirandantis dėl neneurologinių priežasčių kartais literatūroje vaizduojamas schema DIAPPERS ( iš angl. VYSTYKLAS):

D – demencija/delyras

I – infekcija ( šlapimtakių, makšties )

A – atrofinis vaginitas

P – psichologinės priežastys ( depresija )

P – farmakologiniai aspektai

E – endokrininės būklės ( cukrinis diabetas )

R – ribotas judėjimas

S – susilaikymas išmatų.

Paciento ištyrimas

Paciento ištyrimas turi būti visapusis. Tai padės išsiaiškinti šlapimo nelaikymo tipą bei priežastis ir užtikrins kokybišką bei kryptingą slaugą.

Ištyrimas susideda iš:

  • duomenų apie pacientą surinkimo
  • apžiūros
  • fizinio ištyrimo
  • diagnozės
  • gydymo taktikos/veiksmų pasirinkimo
  • gydymo taktikos/veiksmų vertinimo

Ištyrimas turi vykti nuolat, tai negali būti vienos dienos darbas. L. Williams ir A. Gaylord pateikė funkcinės apžiūros planą šlapimo nelaikantiems pacientams, kuris apima sekančias sritis:

Fizinė funkcija – vertinama judėjimo galimybė, pusiausvyros išlaikymas, rankų jėga, kūno lankstumas, manualinė funkcija (sugebėjimas atsisegti sagas, atsitraukti užtrauktuką), regėjimas, tualeto įgūdžiai (sugebėjimas apsiprausti).

Kognityvinė funkcija – šlapimo nelaikymas gali pasireikšti dėl sutrikusios psichikos, šlapimo nelaikantiems pacientams dažnai pasireiškia depresija. Fizinės funkcijos ištyrimas parodys, ar pacientas suvokia kūno siunčiamus signalus apie artėjantį šlapinimasį ar jis tiesiog neturi noro tai suprasti ir paklusti instrukcijom.

Socialinė funkcija – išsiaiškinama, ar pacientas gyvena vienas, ar su šeima, ar yra žmonių galinčių jam padėti, kokia santykių dinamika, ar šlapimo nelaikymas įtakojo socialinį žmogaus gyvenimą, aktyvumą.

Aplinka – nepatogi aplinka taip pat gali išprovokuoti šlapimo nelaikymą. Svarbu tinkamas lovos, kėdės aukštis, nuotolis iki tualeto, lengvai atsidarančios durys, tinkamas apšvietimas, ranktūriai, ar patogu judėti ratukais.

Renkant anamnezę slaugytojai turėtų aktyviai bendradarbiauti su gydytojais, socialiniais darbuotojais, pacientų artimaisiais, kurie galėtų suteikti išsamios informacijos apie pacientą.

Slaugos planavimas

Esant šlapimo nelaikymui pacientams dažniausiai iškyla šios problemos:

  1. Sutrikęs šlapinimasis dėl šlapimo nelaikymo.
  2. Odos pažeidimas, sukeltas šlapimo nelaikymo.
  3. Nervinimasis dėl šlapimo nelaikymo.

Atsižvelgiant į paciento problemas slaugytojas turėtų išsikelti slaugos tikslus, kurie užtikrintų pilnavertę, kryptingą slaugymą bei susidaryti slaugos planą. Slaugos tikslai galėtų būti:

  1. Padėti pacientui iš dalies arba visiškai kontroliuoti šlapinimosi procesą.
  2. Vengti komplikacijų – odos pažeidimų.
  3. Padėti išlaikyti savigarbą ir orumą, išsaugoti teigiamas gyvenimo emocijas, neatsižvelgiant į kūno sutrikimus.

Slaugos planas:

  1. Paaiškinti pacientui visus numatomus tyrimus ir procedūras, išlaikyti pokalbių slaptumą.
  2. Stebėti, kad tiksliai būtų vartojami paskirti vaistai.
  3. Stebėti šlapimo nelaikymo dažnumą ir kiekį ( 2,5 cm šlapių baltinių diametras atitinka 10 ml šlapimo ).
  4. Parodyti pacientui, kur yra vonia bei tualetas. Pasirūpinti tinkamu jų apšvietimu. Tualetas neturėtų būti toliau nei 12 metrų. Jei tualetas yra toliau, galima netoli lovos padėti nešiojamą basoną, kad esant skubiam reikalui, galėtų jį greitai pasiekti.
  5. Priminti pacientui, jog reikia dažniau šlapintis.
  6. Šalinti šlapimo nelaikymo padarinius, apiplauti pacientą vandeniu ir muilu kasdien bei po kiekvieno šlapimo nelaikymo, pakeisti baltinius, mokyti higienos.
  7. Skirti skysčių iki 3 l nuo 8 val. iki 20 val., vėliau skysčius riboti.
  8. Naudoti specialią šlapimo pūslės treniravimo programą: a) paprašyti ligonį nusišlapinti 30 min. prieš nustatytą nevalingo šlapinimosi laiką; b) šlapinimąsi sukelti, paleidus vandenį iš čiaupo, patarus įtempti ir atpalaiduoti dubens raumenis, siūbuojant pirmyn ir atgal, pilant šilto vandens ant išorinių lytinių organų; c) matuoti šlapimo kiekį, spaudžiant pilvą šlapimo pūslės projekcijoje, išspausti likusį šlapimą (Krede metodas) ir jį pamatuoti; d) 4 kartus per dieną skirti Kėgelio pratimus: liepti pakaitomis įtempti ir atpalaiduoti tarpvietės raumenis, kad pagerėtų raumenų tonusas ir sfinkterio kontrolė.
  9. Padėti pacientui atlikti kvėpavimo pratimus, norint išlaikyti norą šlapintis. Drąsinti pacientą, kad jis sutelktų visas pastangas, kad atsinaujintų šlapimo laikymas.
  10. Nelaikantiems šlapimo vyrams naudojami prezervatyvo tipo surinkėjai (svarbu, kad jie nebūtų per ankšti ). Moterims – įklotai arba sauskelnės. Svarbu pasirinkti tinkamus. Skystį sugeriantis sluoksnis turėtų būti padengtas specialia medžiaga, kuri visuomet išlieka sausa, ir šlapimas nedirgina odos. Iš kraštų turėtų būti apsauginės juostelės, kurios neleidžia skysčiui pratekėti pro kraštus. Sauskelnių priekyje ir užpakalyje turėtų būti tamprios juostelės, kurios sauskelnes tvirtai priglaudžia prie kūno. Sauskelnių išorėje būtinas indikatorius, kuris parodo, kada būtina keisti sauskelnes ar įklotą.
  11. Kai kur šlapimo nelaikančioms moterims naudojami specialūs makštiniai tamponai, kurie plėsdamiesi užspaudžia šlaplę ir šlapimas savaime neišteka. Numatytu laiku tamponas pašalinamas, šlapimas išbėga, po to tamponas vėl įdedamas.

Nelaikančių šlapimo pacientų mokymas

Nustačius šlapimo inkontinencijos priežastis, pradedamas paciento gydymas, kartu turėtų vykti ir paciento mokymas. Reikia nustatyti modelį, kaip pertvarkyti paciento su inkontinencija gyvenimą visuomenėje, kad jis jaustųsi visaverčiu žmogumi, išliktų aktyviu, dalyvautų socialiniame gyvenime.

Pacientams reikia patarti kuo greičiau mesti rūkyti, negerti svaigalų. Papasakoti, kad stiprūs dubens ir pilvo raumenys gali padėti apsaugoti nuo šlapimo nelaikymo. Pamokyti moteris atlikti Kėgelio pratimus.

Patarti riboti maistą, dirginantį šlapimo pūslę. Tai maistas ir gėrimai, turintys kofeino ( juodasis šokoladas, kava, arbata, kokakola ). Matuoti pasišlapintą valingai ir sulaikytą šlapimo kiekį. Paaiškinti, jog vengiant gerti mažiau skysčių, pacientas neapsisaugos nuo šlapimo nelaikymo, patarti skysčių negerti nakties metu ir apriboti vakare po 18 valandos.

Sureguliuoti paciento vidurius. Šlapimo nelaikymą gali sukelti šlapimo pūslės ir šlaplės spaudimas, todėl patariama valgyti daug ląstelienos turinčio maisto.

Papasakoti, kaip atlikti visas procedūras ir vartoti priemones, gerinančias ar valdančias šlapimo nelaikymą. Nurodyti pacientui šlapintis nustatytu laiku, nesvarbu, kad jis nenori. Jei reikia šlapintis papildomai, nurodyti jam tai atlikti nedelsiant. Taip pat patarti nusišlapinti prieš einant miegoti. Pamokyti pacientą, kaip pritaikyti ir nešioti prezervatyvinį kateterį ir nurodyti būdus, kaip išvengti komplikacijų (kateterinis dermatitas, varpos nusilpimas, išemija, obstrukcija ). Išmokyti pacientą, kaip taisyklingai įsikišti kateterį. Moterys pradžioje naudojasi veidrodėliais ( jie laikiklių pagalba fiksuojami tarp pražergtų kojų ), vėliau išmoksta apčiuopos būdu.

Pastebėjus infekcijos požymius, pranešti apie tai gydytojui. Aptarti apsauginių drabužių ir įklotų dėvėjimą. Paaiškinti, kad šios sugeriamosios priemonės padeda patogiau jaustis ir pasitikėti savimi. Pamokyti pacientą, kaip apsaugoti odą nuo sudirginimo ir pažeidimo. Kiekvienąkart nesulaikius šlapimo patarti nuplauti odą muilu ir vandeniu, tada patepti apsauginiu kremu.

Sąmoningiems pacientams galima patarti vesti šlapinimosi dienyną, kuriame būtų fiksuojama šlapinimosi data, apsilankymų tualete skaičius, sunaudotų įklotų ar sauskelnių skaičius, šlapimo tūris bei informacija, kodėl šlapimas buvo nesulaikytas (pvz.: fizinis krūvis, kosulys, tualetas nepasiekiamas ir kt. ).

Ir dar… 

Teigiama, jog rimta problema šlapimo nelaikymas tampa mažiau kaip 5 proc. žmonių ir dažnai tai yra laikinas reiškinys. Šlapimo nelaikymas gali būti gydomas ir pagydomas bet kokio amžiaus žmonėms. Juolab, kad atsiranda vis daugiau medikamentinių ir nemedikamentinių priemonių ir būdų sprendžiančių šlapimo nelaikymo problemą – taikoma elektrinė stimuliacija, siūloma vartoti vaistus, silpninančius padidėjusį šlapimo pūslės aktyvumą, atpalaiduojančius raumenis, stiprinančius raumenis aplink šlapimo pūslės kaklelį ir šlaplę, kai kurioms moterims skiriami pesarai, įšvirkščiama implantų, šlapimo pūslė pakeliama operaciniu būdu ir kt.

Svarbiausia, kad žmogus neužsisklęstų savyje, netaptų socialiai izoliuotas, o gyventų pilnavertį visuomeninį gyvenimą, išliktų aktyvus. Pacientas turi būti motyvuotas sprendžiant šlapimo nelaikymo problemą, pats aktyviai dalyvauti slaugos procese, pasitikėti slaugytoju. Pasitikėjimu grįsti slaugytojo ir paciento santykiai visada garantuoja aukštą slaugos kokybę, lengviau sprendžiamos iškilusios problemos.

Paskelbta

Arterinio kraujo spaudimo (AKS) matavimo ypatumai didelio svorio pacientams

Jei savo darbe nuolat tenka matuoti pacientams AKS, tuomet sutiksite su manimi, jog ši iš pirmo žvilgsnio paprasta procedūra, gali virsti sudėtingu uždaviniu, jei pacientas yra nutukęs. Ne visada turime jam tinkančios manžetės, manžetę šiaip ne taip uždedame, tačiau matavimo eigoje ji išsiskečia, tada matuojame ant riešo, bet nežinome, ar tikrai tinkamai elgiamės. Tad bandysiu apžvelgti šios ypatingos situacijos ypatumus.

Kraujo spaudimas yra apibrėžiamas kaip jėga, kuria kraujas spaudžia kraujagyslių sienelę. Arterinis spaudimas skirstomas į sistolinį ir diastolinį. Sistolinis spaudimas yra kraujo spaudimas į arterijų sieneles, kai širdis susitraukia, o diastolinis, kai širdis ilsisi. Paprastai kraujo spaudimas matuojamas ant rankos virš alkūnės auskultuojant a.brachialis. Amerikos širdies asociacija (AHA) rekomenduoja, kad kameros ( manžetės dalis, kuri prisipučia) ilgis atitiktų 80 proc. paciento rankos viršutinės dalies apimties, o kameros plotis 40 proc. Tyrimai rodo, jog matuojant AKS nutukusiems pacientams įprastine manžete, gaunamas aukštesnis spaudimas nei jis yra iš tikro. Didesnės apimties rankai reikalinga manžetė su ilgesne ir platesne kamera.

Kai kurių ekspertų nuomone, jei tinkamos manžetės nėra, tuomet galime matuoti AKS ant riešo standartine manžete. Tačiau reikia žinoti, jog matuojant ant riešo gaunama 7 – 15 mmHg paklaida. Kyla klausimas, kokia paklaida yra toleruotina? Gibbs ir kt. siūloma paklaida 9 mmHg ir mažiau  atrodo daugumai priimtina. Šis standartas buvo nustatytas 1991 m. remiantis anesteziologų atliktais tyrimais. Kitas labiau patikimas atrodo Tarptautinės Standartų Organizacijos standartas ISO 81060-2:2009, kuris numato ±5 mmHg nuokrypį, bet ne daugiau kaip 8 mmHg.

Šiuo metu sveikatos priežiūros specialistai matuodami AKS nutukusiems pacientams gali rinktis iš trijų manžečių: standartinės suaugusiųjų, didelės suaugusiųjų arba manžetės, skirtos matuoti AKS ant šlaunies (ji yra ilgesnė ir platesnė). Tačiau kiekvienu atveju susiduriama su daugybe problemų. Didelė manžetė gali būti per maža  didelės apimties rankai ir blogai ją apjuosti, tuomet gausime aukštesnį AKS nei jis yra iš tikro.

Matuojant AKS manžete, skirtą šlaunies AKS matavimui, iškyla kiti nepatogumai. Paprastai ji gerai apjuosia ranką, tačiau yra gana plati, tuo tarpu žmonių, turinčių antsvorį, rankos nėra ilgesnės, tad dažnai vienas manžetės kraštas atsiduria pacientų pažastyje, o kitas galas nutįsta ties alkūnės sulenkimu. O tai nėra teisingas manžetės uždėjimas.

Kita problema – nutukusių žmonių rankos dažnai yra apversto kūgio formos, t.y. rankos viršutinės dalies apimtis yra žymiai platesnė nei ties alkūnės sulenkimu, todėl manžetė blogai prisispaudžia ties a.brachialis ir gaunami netikslūs duomenys.

Kai kurie gamintojai ėmė gaminti ilgesnes manžetes, tačiau kamera manžetės viduje dažnai naudojama standartinio dydžio arba didelė suaugusiųjų. Tuo tarpu Amerikos širdies asociacija ypač pabrėžia būtinybę naudoti tinkamo dydžio kamerą. Vieno tyrimo metu nustatyta, jog matuojant ilgesne manžete su standartine kamera ir matuojant AKS įprastine manžete ant riešo, tikslesni duomenys gaunami matuojant AKS riešo srityje.

Tad žiūrint iš praktinės pusės, jei neturime tinkamos manžetės, didelio svorio pacientams geriausia matuoti AKS riešo srityje ir laikyti paciento riešą širdies lygyje.

Bendros rekomendacijos matuojant AKS

  • Pacientas turėtų sėdėti atsirėmęs arba gulėti, įspėkite pacientą, kad jis nejudintų rankos ir nekalbėtų matavimo metu, paciento ranką padėkite širdies lygyje, jei įmanoma, paprašykite, kad pacientas prieš matavimą pasišlapintų. Manžetę dėkite ant apnuogintos iki peties rankos, jei manžetę dėsime ant drabužių, gausime netikslius duomenis.
  • Pirmą kartą AKS pamatuokite abiejose rankose, o vėliau matuokite toje rankoje, kurioje yra sąlyginai „blogesnis“ kraujospūdis.
  • Naudokite tinkamo dydžio manžetę. Jei matuosime AKS per didele manžete, gausim klaidingai žemą kraujospūdį, jei per maža – klaidingai aukštą kraujospūdį. Jei tinkamos manžetės neturime, tuomet matuokime ant riešo įprasto dydžio manžete.
  • Prieš matavimą įsitikinkite, jog manžetė uždėta tinkamai, gerai prigludusi, jei po manžete galime prakišti daugiau negu vieną pirštą, ji uždėta per laisvai. Įsitikinkite, jog kameroje nėra likusio oro, manžetės vamzdeliai eina tiesiai ir nėra susisukę.
  • Jei manžetę pripūsime per lėtai ar  per kelis kartus su pauzėmis, sukelsime venų persipildymą, o tai lems netikslius duomenis. Jei būtina matuoti AKS pakartotinai, tuomet pilnai išleiskite orą, palaukite bent 15 sekundžių, o tuomet vėl matuokite.
  • Jei pacientui sutrikęs širdies ritmas, tuomet geriau nenaudoti elektrinio AKS matuoklio, šiuo atveju tikslesni duomenys bus matuojant rankiniu aparatu.
  • Jei būtina pacientui pamatuoti AKS pakartotinai, tuomet matuokite toje pačioje rankoje, kaip matavote prieš tai.

Paskelbta

Prostatos vėžio profilaktika

Prostatos vėžys – tai liga, kurios vyrai bijo ir vengia apie tai kalbėti. Tai dažniausia vyrų onkologinė liga Lietuvoje. Kasmet nustatoma apie 2000 naujų atvejų, sergamumas šia liga nuolat auga. Pastebėta, jog prostatos vėžys lyg epidemija plinta tose šalyse, kur  vartojama daug riebaus maisto bei mažai vaisių, daržovių ir grūdų. Azijoje sergamumas šia liga mažesnis, manoma, jog tam įtakos turi gausus sojos produktų ir grūdų vartojimas. Tyrimai rodo, jog  Azijos gyventojams emigravus į Šiaurės Ameriką ir pakeitus mitybos įpročius į “vakarietiškus”, sergamumas prostatos vėžiu išauga.

Prostata arba dar kitaip vadinama priešinė liauka, yra graikinio riešuto dydžio organas, esantis po šlapimo pūsle ir gaubiantis šlaplę. Prostatoje gaminasi sekretas, sudarantis didžiąją dalį spermos, ir palaikantis spermatozoidų gyvybingumą bei palengvinantis apvaisinimo procesą. Todėl prostata pagrįstai vadinama antrąja vyrų širdimi.

 

Kaip atpažinti prostatos vėžį?

Prostatos vėžio simptomai:

  • susilpnėja šlapimo srovė arba šlapimas teka su protrūkiais,
  • norima šlapintis, tačiau tai padaryti sunku,
  • noras šlapintis užklumpa staiga (ypač naktį ),
  • šlapinantis jaučiamas deginantis skausmas.

Vyrai turėtų nepamiršti, jog šie ar panašūs simptomai ne visada gali signalizuoti apie grėsmingą prostatos vėžį. Panašūs simptomai jaučiami sergant prostatos hiperplazija (padidėjimas), prostatos uždegimu. Prostatos vėžio diagnozės patvirtinimui prireiks išsamesnių tyrimų. Vis dėlto jeigu vyras  jaučia minėtus simptomus, jam būtina kreiptis į gydytoją urologą.

Ar galima užkirsti kelią prostatos vėžiui?

Įvairūs pastarųjų metų tyrimai rodo, jog “priešnuodžių” prostatos vėžiui galime rasti ant savo pietų stalo. Įrodyta, kad mityba daro įtaką ne tik sergamumui prostatos vėžiu, bet ir kaip greitai liga progresuos. Kai kurių autorių nuomone, net 75 proc. visų prostatos vėžio atvejų būtų galima išvengti vartojant tinkamą maistą. Tad ką valgyti, kad būtų išsaugotas vyriškumas?

  •  Pomidoruose, raudonosiose vynuogėse, arbūzuose, abrikosose yra likopeno – antioksidanto, suteikiančio vaisiams ir daržovėms raudoną spalvą. Ši medžiaga mažina riziką susirgti prostatos bei kitų organų vėžiu. Tyrimai parodė, kad vartojant pomidorų padažo du ir daugiau kartų per savaitę, 35 proc. sumažėja rizika susirgti prostatos vėžiu. Likopenas absorbuoja laisvuosius radikalus (chemines medžiagas, kurios susidaro medžiagų apykaitos metu,  jos gali pakenkti ląstelių genetinei struktūrai bei sukelti vėžį). Pomidorų padažas bei pomidorų sultys yra geriausias likopeno šaltinis. Su šiais produktais likopeno gaunama penkis kartus daugiau nei valgant šviežius pomidorus. Manoma, kad perdirbimo procesas skatina gausesnį antioksidanto išsiskyrimą.
  • Brokoliai, briuselio ir kitų rūšių kopūstai, ropės mažina prostatos vėžio riziką, nes juose randama tam tikra medžiaga, kuri žmogaus organizme gamina specialius fermentus, apsaugančius nuo vėžio.
  • Sojų pupelės, sojų pienas, tofu sūris, sojos mėsa turi izoflavonoidų  – medžiagų, kovojančių su vėžiu.
  • Japonijos vyrai per dieną išgeria 4–6 puodelius žaliosios arbatos ir rečiau nei vakariečiai miršta nuo prostatos vėžio. Kinijos vyrai taip pat reguliariai geria šią arbatą, o  mirtingumas nuo šios ligos Kinijoje mažiausias pasaulyje. Žaliojoje arbatoje yra biologiškai aktyvių medžiagų, kurios gali užkirsti kelią prostatos vėžiui arba pratęsti remisiją sergant.
  • Vyrai, valgantys žuvį tris kartus per savaitę, prostatos vėžiu suserga rečiau. Žuvyje, ypač lašišoje bei sardinėse, esančios omega-3 riebiosios rūgštys lėtina vėžinių ląstelių augimą.
  • Valgomasis šaukštas svogūno ar česnako laiškų, skiltelė česnako ar ketvirtadalis puodelio pjaustytos svogūno galvutės mažina prostatos vėžio riziką 50 proc. Minėtas daržoves reikia vartoti neapdorotas termiškai – dėti į šviežias salotas arba į patiekalus prieš baigiant juos gaminti.
  • Maltomis linų sėklomis pagardintas jogurtas ar košė bus gardesni, įgis riešutų skonį. Sėmenyse yra omega–3 riebalų rūgščių, kurios saugo nuo prostatos vėžio. Tačiau linų sėmenų aliejaus patariama vengti. Manoma, jog jis gali paspartinti vėžinių ląstelių augimą.
  • Patarkite savo pacientams nepiktnaudžiauti apdegusiais kepsniais. Ant grotelių ar grilyje keptoje mėsoje formuojasi vėžį sukeliančios medžiagos, kurios, “perdirbtos” kepenyse, tampa aktyvios ir atakuoja prostatos ląsteles. Jei žmogus savo gyvenimo neįsivaizduoja be keptų šonkauliukų ir kepsnelių, dietologai pataria rinktis liesesnę mėsą ir mažesnes porcijas. Prieš kepant mėsą patariama keletą minučių prieš tai ją apvirti, o vėliau kepant grilyje ar ant grotelių dažniau vartyti – mėsa mažiau apdegs ir bus mažiau paveikta dūmų.

Vitaminai, maisto papildai

Žmogui svarbu gauti būtinų mineralų, vitaminų ir kitų maisto medžiagų. Idealu, jei visos šios medžiagos gaunamos su maistu,  taip jos geriau įsisavinamos. Tačiau jei vis dėlto nėra sąlygų ir laiko visavertei mitybai, tuomet būtina vartoti  maisto papildų. Prostatai ypač svarbus selenas ir vitaminas E.

Selenas – tai mikroelementas, kuris stabdo prostatos vėžinių ląstelių augimą. Tyrimai parodė, jog vartojant seleno, daugiau nei perpus sumažėja galimybė susirgti šia liga. Šio mikroelemento randama menkėse, tune, kalakutienoje, kiaušiniuose, ruduosiuose ryžiuose. Ypač selenu turtingi Brazilijos (Bertoletijų) riešutai; suvalgius porą riešutų, seleno gaunama net 140 mikrogramų. Tokio kiekio pakanka parai.

Mokslininkai pastebėjo, kad ilgainiui su amžiumi visiems vyrams kraujyje sumažėja seleno kiekis, nepaisant, serga jie prostatos vėžiu ar ne. Su amžiumi, deja, didėja ir rizika susirgti prostatos vėžiu.

Įrodyta, jog vyrai, turintys mažiau seleno atsargų, yra labiau linkę susirgti prostatos vėžiu. Kai seleno atsargos yra pakankamos, tikimybė susirgti šia liga sumažėja 50 proc. Šis mikroelementas padeda organizmui kovoti su potencialiai žalingomis medžiagomis. Labai tikėtina, kad seleno vartojimas papildomai sumažins sergančiųjų prostatos vėžiu skaičių. Be to, šio mikroelemento poveikis organizmui pajaučiamas palyginti greitai, tad, jei seleno vartojama jau sergant prostatos vėžiu, galimas dalykas, liga nebus tokia agresyvi. Jei selenas vartojamas kaip maisto papildas, tuomet jo per parą reikėtų nuo 70 iki 200 mikrogramų.

Vitaminas E – tai riebaluose tirpstantis antioksidantas. Jo yra kviečių daiguose, sojų aliejuje, migdoluose, žemės riešutuose, šparaguose, brokoliuose, špinatuose ir ropių lapuose. Tyrimai parodė, kad vyrams, kurių kraujyje didesnis antioksidantų kiekis, taip pat – ir vitamino E, yra mažesnė tikimybė susirgti prostatos vėžiu. Suomijoje atliktas tyrimas parodė, jog aštuonis ir daugiau metų vitaminą E vartojantys vyrai nuo prostatos vėžio miršta du kartus rečiau.

Tačiau pacientams reikia priminti, kad vitaminų ir maisto papildų reikia vartoti saikingai, pasikonsultavus su gydytoju. Didelės vitaminų dozės veikia toksiškai, o nesaikingas vartojimas kenkia organizmui.

Ką dar reikėtų priminti?

Skatinkite pacientus vartoti įvairų maistą, nebijoti eksperimentuoti. Daugelis žmonių labai pamėgsta tam tikrus maisto produktus ir vengia bandyti ką nors nauja. Pavyzdžiui, gamindami daržovių troškinį praturtinkite jį tofu sūriu, kuris ypač gerai atkartoja su juo gaminamų produktų skonį. Jis tinka net kaip alternatyva raudonai mėsai, kepsniams.

Niekada nevėlu keisti mitybos įpročius. Vis daugiau tyrimų patvirtina, jog mityba svarbi ne tik siekiant išvengti prostatos vėžio, bet ir palengvina ligos eigą susirgus vėžiu. Patarkite  pacientams, kuriems jau patvirtinta prostatos vėžio diagnozė, nenuleisti rankų, vykdyti gydytojų skirtą gydymo planą ir laikytis mitybos specialistų rekomendacijų.

Ir dar…

50-75 m. amžiaus vyrams (o jei šeimoje prostatos vėžiu sirgo tėvas, brolis – nuo 45 metų), pagal valstybės finansuojamą prostatos vėžio ankstyvosios diagnostikos programą kasmet nemokamai šeimos gydytojas turėtų paskirti  atlikti kraujo tyrimą, kuriame nustatoma PSA lygis. Šis rodiklis leidžia anksti diagnozuoti prostatos vėžį.

Daugiau informacijos apie prostatos vėžį rasite čia.

Paskelbta

Geras blogas cholesterolis

Širdies ir kraujagyslių ligos pasiekė epidemijos lygį, kasmet Lietuvoje jos nusineša daugiau kaip 23 tūkst. žmonių gyvybių. Nacionalinė sveikatos programa, siekusi iki 2010 m. sumažinti mirštamumą nuo šių ligų 15 proc., deja, taip ir liko neįgyvendinta. Cholesterolio ir kitų riebalų kiekio kraujyje rodikliai Lietuvoje išlieka vieni didžiausi ES šalyse. Aukštas cholesterolis, ypač padidėję mažo tankio lipoproteinai, yra pagrindinė aterosklerozės priežastis. Aterosklerozė – tai lėtinė uždegiminė liga, kai dėl arterijų sienelėse besikaupiančių riebalų ir kalcio, susidaro opėjančios ir randėjančios plokštelės. Jos siaurina kraujagyslių spindį ir sukelia kraujotakos sutrikimus. Dažniausiai pažeidžiamos galvos smegenų bei širdies vainikinės kraujagyslės. Slaugytojai gali atlikti svarbų vaidmenį padėdami pacientams kontroliuoti cholesterolio lygį kraujyje.

Kas yra cholesterolis?

Tai į riebalus panaši medžiaga, gaminama kepenyse. Štai keletas jo funkcijų:

  • dalyvauja ląstelių membranų statyboje,
  • dalyvauja kai kurių hormonų gamyboje (androgenų, estrogenų ir aldosteronų),
  • dalyvauja tulžies rūgščių gamyboje,
  • dalyvauja vitamino D sintezėje,
  • dalyvauja riebaluose tirpstančių vitaminų apykaitoje,
  • įeina į neuronų dangalo, mielino, sudėtį.

Cholesterolis netirpsta nei kraujyje, nei vandenyje. Jis tarsi supakuojamas į baltymo molekulę, vadinamą lipoproteinu. Ši molekulė lengvai įsimaišo į kraują ir jo pagalba keliauja. Vienos molekulės yra didelės ir lengvos, kitos – mažos ir sunkios. Svarbiausi lipoproteinai yra šie:

  • Mažo tankio arba MTL
  • Didelio tankio arba DTL
  • Labai mažo tankio arba LMTL
  • Trigliceridai

Visų šių lipoproteinų suma sudaro bendrą cholesterolio lygį.

MTL cholesterolį ima iš kepenų ir išnešioja po visą kūną. Ląstelės pagauna MTL ir pasisavina iš jo cholesterolį. Esant dideliam MTL kiekiui, jis nusėda kraujagyslių sienelėse, o tai skatina cholesterolinių plokštelių formavimąsi. Bėgant laikui plokštelės didėja, užkirsdamos kelią normaliai kraujo tėkmei arterijose. Šis reiškinys vadinamas ateroskleroze. MTL sudaro apie 60-70 proc. viso cholesterolio kiekio. Optimalus MTL kiekis kraujyje yra mažiau nei 3 mmol/l. Tyrimais įrodyta, jog sumažinus MTL kiekį, žymiai sumažėja rizika susirgti širdies –kraujagyslių ligomis.

DTL „sugeria“ cholesterolį iš arterijų sienelių ir kraujo bei nuneša jį atgal į kepenis, kur jis pašalinamas. Tai sumažina MTL kiekį. Kuo didesnis DTL kiekis, tuo mažesnė rizika susirgti širdies – kraujagyslių ligomis. DTL sudaro apie 20-30 proc. viso cholesterolio kiekio. Optimalus DTL kiekis – daugiau nei 1,2 mmol/l.

Trigliceridai sudaryti iš riebiųjų rūgščių, kurios gaminamos kepenyse bei gaunamos su maistu. Kepenys šalina trigliceridus iš kraujo ir „supakuoja“ juos į LMTL molekules. Šios dalelės sunkiai juda kraujyje ir ypač prisideda prie aterosklerozės bei širdies – kraujagyslių ligų atsiradimo. Optimalus trigliceridų kiekis kraujyje yra mažiau nei 1,7 mmol/l.

Dislipidemija – kas tai?

Sutrikus lipoproteinų apykaitai organizme labai padidėja rizika susirgti širdies – kraujagyslių ligomis. Šis sutrikimas vadinamas dislipidemija, kuri gali būti pirminė ir antrinė.

Pirminė dislipidemija atsiranda dėl genetinių pakitimų lipoproteinų apykaitoje. Dažnai pasireiškia jauname amžiuje.

Antrinė dislipidemija pasireiškia sutrikusia lipoproteinų apykaita. Šio sutrikimo priežastys – sulėtėjusi skydliaukės funkcija, kepenų, inkstų ligos, nutukimas, diabetas, nesaikingas alkoholio vartojimas. Lipoproteinų apykaita gali sutrikti vartojant antihipertenzinius, antipsichotinius vaistus, estrogenus. Kepenys atlieka esminį vaidmenį cholesterolio gamyboje bei jo išskyrime į kraują. Jei žmogaus kepenys pažeisti, jos turi mažiau ląstelių, galinčių pašalinti cholesterolį iš kraujo, o tai didina cholesterolio kiekį.

Gerieji ir blogieji

DTL kartais vadinama „geruoju“ cholesteroliu, kadangi jis šalina MTL ir tokiu būdu palaiko normalią kraujo tėkmę arterijose. MTL vadinamas „bloguoju“ cholesteroliu, jo padidėjimas kraujyje skatina kaupti riebalus ar plokšteles arterijose, o tai blogina kraujo tekėjimą kraujagyslėse. Šių plokštelių atitrūkimai gali iššaukti miokardo infarktą ar smegenų insultą. Trigliceridai – tai tam tikri riebalai kraujyje. Visos kalorijos, kurios lieka mūsų organizmo nesunaudotos, paverčiamos trigliceridais ir saugomos riebalų ląstelėse. Aukštas trigliceridų kiekis kraujyje rodo, jog žmogus nuolat suvartoja daugiau kalorijų negu sudegina.

Cholesterolio mažinimas

Pakeitus gyvenimo būdą ir sureguliavus dietą, įmanoma kontroliuoti cholesterolio lygį kraujyje. Svarbu sumažinti sočiųjų riebalų suvartojimą bei visiškai atsisakyti trans – riebalų. Nustatyta, jog atsisakius trans – riebalų maiste širdies ir kraujagyslių ligų pavojus sumažėja iki 19 proc.

Sočiuosius riebalus sumažinsime pašalindami matomus riebalus nuo mėsos prieš ją gaminant. Pieno produktus patariama rinktis mažesnio riebumo. Derėtų vengti margarino, salotų padažų, majonezo. Kepimui bei salotoms reikėtų rinktis alyvuogių arba rapsų aliejų. Mokykite pacientus skaityti maisto etiketes ir vengti greito maisto užkandinių.

Skaidulos taip pat padeda sumažinti cholesterolio lygį. Ypač naudingos tirpiosios skaidulos, kurios susiriša su cholesteroliu, gaunamu su maistu ir padeda jį pašalinti. Beje, yra atlikta tyrimų, įrodančių, jog tirpiosios skaidulos gali sumažinti cholesterolio gamybą kepenyse ir MTL daleles paversti didesnio tankio bei lengviau judančias kraujyje. Tirpiųjų skaidulų gausime valgydami avižinių dribsnių, lęšių, pupelių, obuolių, kriaušių, apelsinų, braškių, riešutų, linų sėmenų, agurkų, salierų, morkų.

Kitas žingsnis – fizinio aktyvumo didinimas. Skatinkite pacientą pradėti nuo mažiausio žingsnio – tebūnie tai kasdieniai pasivaikščiojimai, trunkantys mažiausiai 30 minučių. Vėliau krūvis palengva turėtų būti didinamas, įtraukiant nesunkių fizinių pratimų iki 40 minučių 5 kartus savaitėje. Nepamirškite, jog didelės permainos gali sukelti nemažai streso pacientams, tad čia svarbiausia neskubėti ir viską daryti palengva. Tegu pacientas pasirenka tuos pratimus, kurie jam patinka. Pasiūlykit daugiau judėti kasdieniniame gyvenime, pavyzdžiui, vietoj lifto naudotis laiptais.

Cholesterolį mažinantys vaistai

Jei gyvenimo būdo bei dietos pokyčiai tik nežymiai sumažina cholesterolio lygį kraujyje, tuomet galima apsvarstyti vaistų vartojimą. Pagrindiniai vaistai, naudojami dislipidemijos gydymui yra šie:

  • Statinai,
  • Tulžies rūgščių surišikliai – rezinai,
  • Cholesterolio absorbcijos inhibitoriai,
  • Nikotininės rūgšties derivatai
  • Fibrinės rūgšties derivatai.

Kiekvienas šių vaistų turi savų pliusų ir minusų. Tad apie kiekvieną trumpai.

Statinai yraypač efektyvūs vaistai, kurie mažina MTL cholesterolį. Jie blokuoja kepenyse fermentus, atsakingus už MTL gamybą. Mažėjant MTL lygiui, mažėja aterosklerotinių plokštelių formavimasis, kraujagyslių uždegimas bei trombai. Statinai tik šiek tiek mažina trigliceridų kiekį ir nežymiai didina DTL lygį. Pagrindiniai šios grupės vaistai yra : pravastatinas, lovastatinas, atorvastatinas, simvastatinas.

Statinai neblogai toleruojami, bet gali varginti  nedideli virškinimo nepatogumai bei galvos skausmas. Sunkesnė pašalinė reakcija – tai raumenų skausmas ir silpnumas, tai gali būti miozito ar rabdomiolizės (raumenų irimo) požymiai. Tokiu atveju būtina ištirti fosfokinazės (CFK) lygį kraujyje. Vartojant statinus kartu su eritromicinu, niacinu ar gemfibroziliu raumenų pakenkimo rizika dar labiau padidėja. Tad jei pacientas kenčia stiprius raumenų skausmus ar kojų mėšlungį, patarkite jam apie tai pranešti gydytojui.

Kita rimta pašalinė reakcija – kepenų pakenkimas. Prieš pradedant vartoti statinus būtina ištirti kepenų fermentus kraujyje. Vėliau jie tikrinami po mėnesio vaistų vartojimo, dar sykį- po 3 mėnesių ir galiausiai kas pusė metų. Jei pacientas serga kepenų ligomis ar gausiai vartoja alkoholį, tuomet statinai nėra tinkamiausi vaistai. Be to, šiuos vaistus atsargiai turėtų vartoti pacientai su sutrikusia inkstų funkcija. Jiems gali atsirasti baltymo šlapime.

Kurį statiną pasirinkti nėra didelio skirtumo. Atorvastatino efektyvumas priklauso nuo dozės, didesnė dozė labiau sumažins cholesterolio lygį kraujyje. Simvastatinas mažina trigliceridų kiekį bei padidina DTL kiekį, tad šis vaistas tinkamas pacientams, siekiantiems sureguliuoti visų trijų rodiklių duomenis. Jei statinai vartojami kartu su antihipertenziniais ar antiaritminiais vaistais, gali padidėti statinų koncentracija serume.

Daugelis statinų vartojami prieš miegą, nes naktį į kraują išskiriamas didžiausias cholesterolio kiekis. Išskyrus lovastatiną, kuris geriausiai pasisavinamas vartojant kartu su maistu ir atorvastatinas, kuris pasižymi ilgu veikimu, tad gali būti išgeriamas anksčiau.

Tulžies rūgščių surišikliai – rezinai suriša tulžies rūgštis žarnyne ir užkerta kelią jų pasisavinimui klubinėje žarnoje. Šis tulžies rūgščių cirkuliacijos sutrikdymas mažina MTL kiekį, o taip pat trigliceridų kiekį. Keletas šios grupės vaistų pavadinimai – cholestiraminas, kolestipolis.

Kadangi tulžies rūgštys neabsorbuojamos, tai pašalinės reakcijos yra minimalios. Dažniausiai pasitaiko virškinimo sutrikimai – viduriavimas, dujų susikaupimas, pykinimas ir svorio mažėjimas. Tulžies rūgščių surišikliai turi būti vartojami kartu su maistu, kadangi jie cholesterolį užblokuoja virškinamajame trakte.

Šie vaistai dažnai būna miltelių ar granulių pavidalu ir vartojami sumaišant juos su vandeniu, sultimis geresniam įsisavinimui. Rezinai lengvai jungiasi su kitais vaistais – skydliaukės hormonais, riebaluose tirpstančiais vitaminais ar antibiotikais, tokiu būdu sumažėja vaistų efektyvumas. Patarkite pacientams šiuos vaistus vartoti 1 val. prieš arba 4 val. po tulžies rūgščių surišiklių vartojimo.

Cholesterolio absorbcijos inhibitoriai, vienas šios grupės vaistų – ezetimibas (ezetrolis), šiek tiek sumažina MTL rodiklius, tačiau neefektyvus, siekiant padidinti DTL kiekį ar sumažinti trigliceridus. Šie vaistai sumažina cholesterolio atgalinę absorbciją į kraują plonajame žarnyne, o kartu mažiau jo patenka į kepenis. Pašalinės reakcijos – galvos skausmas, viduriavimas, pilvo skausmas. Jei pacientas ima skųstis raumenų skausmais ir silpnumu, verta ištirti CFK kraujyje.

Nikotininės rūgšties derivatai slopina laisvųjų riebiųjų rūgščių kaupimąsi periferiniuose audiniuose bei sumažina trigliceridų sintezę kepenyse. O tai sumažina trigliceridų bei MTL kiekius kraujyje ir padidina DTL kiekį. Pacientai, pavartoję niacino, gali pajusti karščio pylimą bei dilgčiojimą kurį tai laiką. Karščio pylimą sukelia padidėję prostaglandinai ir gali būti pašalinama vartojant 325 mg aspirino prieš geriant niaciną. Vartojant niaciną gali padidėti kepenų rodikliai kraujyje, šlapimo rūgštis, gliukozė. Prieš vartojant šį vaistą būtina ištirti gliukozę bei kepenų rodiklius, o vėliau sekti juos dinamikoje. Taip pat niacinas nėra labai tinkamas pacientams, sergantiems diabetu ar podagra.

Fibrinės rūgšties derivatai tokie kaip fenofribatas ir gemfibrozilis, stabdo LMTL gamybą ir pagreitina trigliceridų pašalinimą. Šios grupės vaistai ypač efektyvūs, siekiant sumažinti trigliceridų kiekį. Vaistas gemfibrozilis šiek tiek padidina DTL kiekį. Dažniausiai pasitaikančios pašalinės reakcijos – meteorizmas, dispepsija, pykinimas, vėmimas ir viduriavimas. Kaip ir kiti cholesterolį mažinantys vaistai, šie taip pat gali sukelti kepenų pakenkimą, todėl juos vartojant būtina sekti kepenų rodiklius dinamikoje.

Slaugytojo vaidmuo

Slaugytojai gali atlikti svarbų vaidmenį padėdami pacientams reguliuoti lipidų kiekį kraujyje. Daugybė tyrimų atskleidė, jog dalyvaujant slaugytojams gerėja klinikinės išeitys bei mažėja rizikos faktorių. Slaugytojas, dalyvaudamas lipidų reguliavimo programoje, pacientą

  • moko
  • įvertina ir seka
  • konsultuoja
  • apsvarsto tyrimo rezultatus su kitais sveikatos priežiūros darbuotojais bei pačiu pacientu.

Mokykite pacientą apie cholesterolį bei kokią įtaką tai turi širdies ir kraujagyslių sistemai. Papasakokite, kaip būtina pakeisti gyvenimo būdą, siekiant sumažinti cholesterolio lygį kraujyje.

Supažindinkite pacientą su jam paskirtais vaistais, paaiškinkite kaip juos vartoti, kartu aptarkite kraujo tyrimų rezultatus, atsakykite į iškilusius klausimus. Jūs galite tapti paciento „treneriu“ lipidų mažinimo programoje.

Šiek tiek apie riebalus

Riebalai, vartojami su maistu, suteikia mums energijos. Riebalai skirstomi į nesočiuosius, sočiuosius ir trans – riebalus.

Nesotieji riebalai randami augaliniuose produktuose – riešutuose, sėkluose ir augaliniame aliejuje. Jie gali sumažinti cholesterolio lygį kraujyje bei sumažinti uždegimą kraujagyslėse.

Sočiųjų riebalų šaltiniai – mėsa, jūros gėrybės, vištienos oda, riebūs pieno produktai, kokoso ir palmių aliejai. Šie riebalai didina rizika susirgti širdies – kraujagyslių ligomis, nes didina MTL kiekį kraujyje. Žmogaus organizmas geba pats pasigaminti sočiuosius riebalus tiek, kiek jam reikia, tad valgyti jų su maistu nėra būtina.

Trans – riebalai gaunami kaitinant skystus augalinius riebalus iki labai aukštos temperatūros, o paskui pridedama vandenilio molekulė. Šis procesas vadinamas hidrogenacija. Trans – riebalai ypač didina MTL kiekį, mažina DTL kiekį, didina uždegimą kraujagyslėse. Trans – riebalų šaltiniai – margarinas, tepieji riebalų mišiniai, majonezas, kepiniai, kur naudojamas margarinas, greitojo maisto patiekalai.

Patarimų lapas pacientui

Dietos pokyčiai

  • Ruošdami mėsos patiekalus, pašalinkite matomus riebalus.
  • Kelis kartus savaitėje valgykite žuvį, rinkitės lašišą, upėtakį.
  • Rinkitės neriebius sūrius, pieną, jogurtą.
  • Kepimui naudokite alyvuogių ar rapsų aliejų.
  • Venkite majonezo ir kitų padažų.
  • Daugiau vartokite vaisių, daržovių, pupelių.
  • Atidžiai skaitykite produktų etiketes.
  • Rinkitės tamsesnę duoną, pilnagrūdžius makaronus, ruduosius ryžius.
  • Jei valgote kavinėje, suvalgykite pusė porcijos, kitą dalį neškitės namo.
  • Greitojo maisto kavinėse rinkitės neriebius produktus, venkite padažų ir bulvyčių fri.

Fizinio aktyvumo didinimas

  • Nusistatykite realų, jūsų kūno galimybes atitinkantį sporto planą. Rinkitės mėgstamus pratimus ir pradėkite nuo 15 min. kasdien, vėliau laiką ilginkite.
  • Vietoj lifto naudokitės laiptais.
  • Automobilį statykitės toliau nuo durų, kad šiek tiek prasivaikščiotumėt.
  • Per pietų pertrauką, jei yra galimybė, išeikite pasivaikščioti.

 

Kažkur, už vaivorykštės, aukštai danguje, yra šalis, kurioje niekas nėra girdėję apie cholesterolį. ~Allan Sherman