Prisilietimo svarba slaugoje

Prisilietimas turi atmintį.~John Keats

 

Prisilietimas yra vienas svarbiausių poreikių tiek naujagimystėje, tiek senatvėje, todėl kiekvienas žmogus siekia šį poreikį patenkinti. Susirgus, atsidūrus ligoninėje, netekus mylimo žmogaus, patyrus krizę, poreikis prisiliesti didėja.

Ligoninėje prisilietimas gali tapti labai reikšmingu bendravimo komponentu. Jis padeda pacientams, nesiorientuojantiems laike, vietoje, teisingai suvokti realybę ir save. Prisilietimu mes galime sumažinti baimę, nerimą, prislėgtą nuotaiką, padrąsinti pacientus. Tai ypač svarbu tiems, kurie negali savo poreikių išreikšti žodžiais, yra nesąmoningi ar sunkiai sergantys.

Prisilietimas yra suprantamas skirtingai įvairaus amžiaus grupėse. Remiantis F. Day atliktais tyrimais nustatyta, jog jaunesni pacientai mano, kad prisilietimas turi būti naudojamas kaip kasdieninis teigiamas komponentas slaugoje, tuo tarpu vyresniems pacientams atrodo, kad tai turi būti naudojama terapeutiniais tikslais: skausmo, vienišumo, depresijos epizodais. Poreikis prisilietimui didėja, kai sunkiai sergama, o mažėja, kai labai suartėjama su savo šeima. L. M. Hollinger teigia, jog vyresni žmonės jaučia didžiulį poreikį bendrauti. Bendravimo strategijos turi apimti verbalines ir neverbalines priemones, “o prisilietimas yra svarbi neverbalinė forma slaugytojo ir paciento sąveikoje”. Su amžiumi silpnėja žmonių jutimai, didėja izoliacija, todėl jie jaučia stiprų poreikį būti liečiami, prisilietimu stimuliuojami išlikę jutimai. Tikima, jog prisilietimas lemia fizinę ir psichinę žmonių sveikatą.

Kita studija parodė, jog intensyvios priežiūros pacientai prisilietimą supranta vienodai nepaisant amžiaus ar lyties. Deja, sunkiausiai sergantys pacientai, kuriems labiausiai reikalingas prisilietimas- liečiami mažiausiai. Tyrimai, atlikti geriatrinėse įstaigose, atskleidė, kad daugiausia liečiami žmonės su minimalia ar visai nematoma fizine negalia. Vyrai, o taip pat fiziškai neįgalūs asmenys liečiami mažiausiai.

Neprigirdintiems ar silpnai matantiems pacientams būdingas ypač išreikštas poreikis efektyviam bendravimui su slaugytojais. Apgalvotu prisilietimu padėsime pacientams lengviau prisitaikyti prie svetimos ligoninės aplinkos. Prisilietimas, įtrauktas į slaugos planą, gali tapti ypač efektyviu veiksmu pacientų priežiūroje, mokyme. Kai kuriais atvejais prisilietimas gali labiau nuraminti nei vaistai. Vis daugėja įrodymų, kad paciento- slaugytojo santykiai įtakoja ligos eigą. Prisilietimu slaugytojai išreiškia saugumą, supratimą, nuoširdumą, pagarbą, paramą, šilumą, dėmesį, nuraminimą, susidomėjimą, empatiją, artumą, padrąsinimą, priėmimą, norą padėti ir bendradarbiauti. Tačiau nepaisant tokios gausybės perduodamos informacijos, maždaug tik vienas trečdalis slaugytojų savo praktikoje naudoja prisilietimą kartu su žodiniu bendravimu, kadangi bijo neteisingos pacientų interpretacijos.

Prisilietimo komponentai

Prisilietimas nusakomas trukme, vieta, dažnumu, veiksmu, intensyvumu, pojūčiu.

Prisilietimo trukmė – tai laikas, per kurį vyksta prisilietimo epizodas. Ilgiau trunkantis prisilietimas pacientams suteikia daugiau informacijos, padeda įsisavinti kūno dalis, ribas. O tai didina savigarbą.

Prisilietimo vieta – tai liečiamos kūno vietos ir dalys. Liečiama vieta įtakoja perduodamos informacijos interpretaciją. Liemens lietimu, kuris vadinamas įcentriniu, išreiškiamas artumas ir intymumas. Prisilietimu padėsime žmogui save suvokti kaip visumą, skatinsime teigiamą savęs vertinimą.

Prisilietimo dažnumas arba patirtų prisilietimų skaičius įtakoja savigarbą, suartėjimą su kitais žmonėmis, kognityvinius sugebėjimus, seksualinį identiškumą.

Prisilietimo veiksmas – tai priartėjimo prie kūno paviršiaus tempas ir reikalinga prisilietimui energija. Prisilietimas skatina savęs suvokimą, kaip nepriklausomos seksualios būtybės.

Prisilietimo intensyvumas nusakomas kūno paviršiaus spaudimu prisilietimo metu. Intensyvumas matuojamas kūno įspaudimo laipsniu. Vidutinio intensyvumo prisilietimas teikia mažiausią terapeutinį efektą, tuo tarpu stipraus ir mažo intensyvumo prisilietimų kaitaliojimas duoda didžiausią teigiamą efektą.

Prisilietimo sukelti pojūčiai– tai kūno prisilietimų interpretacija. Skausmingi pojūčiai iškraipo kūno vaizdą, silpnina kūno suvokimo sugebėjimus. Malonus prisilietimas skatina žmogų suvokti savo kūną kaip pilnavertį.

Prisilietimo komponentų išmanymas padės mums teisingiau suvokti informaciją, tačiau skirtingi žmonės skirtingu atveju gaunamą informaciją interpretuos individualiai. Svarbu prisiminti, kad prisilietimas yra kalba, kuri gali būti labai vertinga slaugytojo- paciento sąveikoje.

 

Prisilietimas intensyvios priežiūros skyriuje

Pacientai, patekę į ligoninę, neretai pajunta prisilietimo stygių, o ypač tai būdinga tam tikrai grupei pacientų ir šeimos narių. Sąmoningas, suplanuotas prisilietimas gali būti efektyvi strategija, mažinanti prisilietimo trūkumą. Prisilietimo stoka dažnai pasireiškia šiose situacijose:

• susilpnėjusi paciento sensorika –  intensyvios priežiūros pacientai gali nesugebėti prasmingai sąveikauti su aplinka dėl nepakankamo savo jutimų panaudojimo. Tokiems pacientams gali padėti slaugytojo prisilietimas, kuriuo perduodama informacija apie jį patį, jo kūno ribas, visumą ir ryšius su realybe. Prisilietimas gali būti labai efektyvus, kai naudojamas atskirai ar kartu su verbaliniu ar neverbaliniu bendravimu.
• kūno ribų nesuvokimas – intensyvios priežiūros pacientai dažnai nesuvokia savo kūno ribų. Vamzdeliai, kateteriai, laidai, monitoringo įranga ir visi kiti mechaniniai įrenginiai, palaikantys gyvybę, gali gąsdinti ir trikdyti kritiškai sergančius pacientus. Jiems sunku suvokti, kur baigiasi jų kūnas, o kur prasideda aparatūra. Ši problema dar labiau paaštrėja, kai slaugytojas daug laiko praleidžia prie paciento lovos, spaudydamas įrangos mygtukus. Slaugytojas turi surasti laiko paliesti pacientą, tai padės pacientui aiškiau suvokti savo kūno dalis ir jo visumą.
• baimė, nerimas ir kontrolės praradimas – net ir pats drąsiausias, ramiausias pacientas, atsidūręs intensyvios priežiūros palatoje, sutrinka. Slaugytojas turėtų atkreipti dėmesį į pacientų psichologinius procesus. Jei tik įmanoma, siekti, kad pacientas pats dalyvautų slaugoje, o slaugytojas atsakytų į iškilusius klausimus, paremtų. Efektyvus bendravimas sukuria pasitikėjimą, sumažina baimę, pašalina nerimą ir išlaiko orumą. Šį procesą pagyvintų slaugytojo rūpinimasis,  parama, supratimas perduodami prisilietimo pagalba. Informacija, perduodama prisilietimu, ypač efektyvi pacientams, atsidūrusiems krizėje. Rami ir aiški verbalinė kalba, akių kontaktas, išklausymas- sėkmingo bendravimo pagrindas.
• atskyrimas nuo šeimos –  net ir pačios liberaliausios pacientų lankymo taisyklės intensyvios priežiūros palatose negali užtikrinti paciento šeimos ar kitų mylimų asmenų nuolatinį buvimą šalia. Pacientai gali išgyventi krizę patyrę staigų psichologinį pokytį, iškilus grėsmei gyvybei, jaučiantys vienišumą, mirties baimę, prabudę svetimoje aplinkoje, ilgintis artimųjų. Tokiais atvejais slaugytojas gali pabūti šalia paciento, liečiant jį supažindinti su aplinka bei kitais asmenimis, svarbiausia, įtikinti, jog esate šalia ir juo rūpinatės.
• apsunkintas bendravimas – pacientai turi nuolat bendrauti su juos prižiūrinčiais asmenimis. Bendravimo sunkumai iškyla tuomet, kai pacientas yra kurčias, negali šnekėti ar nesupranta slaugytojo kalbos, negali verbaliai bendrauti dėl intubacijos ar fizinio pakenkimo. Paralyžuoti pacientai, negalintys judinti rankų, kojų ar veido raumenų yra dar labiau apriboti bendravimo atžvilgiu. Prisilietimas kartu su verbaliniu bendravimu atkreips paciento dėmesį, perduos informaciją. Pacientas prisilietimu gali išreikšti savo baimę, skausmą, supratimą, ramumą ir džiaugsmą. Jis gali laikyti slaugytojo ranką, paliesti jo veidą, pagriebti ranką.
• sunerimę paciento namiškiai – šeima yra paciento tąsa, rūpindamiesi pacientu, turime pasirūpinti ir jo šeima. Dažnai šeimos patiria tokių pačių krizių, kaip ir pacientai intensyvios priežiūros skyriuose. Jie būna sunerimę, kupini baimės, nežino kaip padėti pacientui. Šeima jaučiasi atskirta nuo mylimo žmogaus, juos varžo griežtos lankymo taisyklės, svetima aplinka. Slaugos personalo bendravimas su paciento šeima yra taip pat labai svarbus dalykas, padedantis sumažinti įtampą bei suteikti pagalbą. Slaugytojas gali sumažinti bendravimo barjerus, kalbėdamas aiškia, suprantama terminologija, išklausyti klausimus, rūpesčius, o taip pat panaudoti prisilietimą. Palieskite ranką, petį, palaikykite už rankos ir taip parodysite, jog klausotės, dalykitės informacija su šeima. Būna situacijų, kai sunku rasti tinkamų žodžių,  tokiais atvejais užtenka tik prisilietimo.
• šeimos baimė liesti pacientą– dažnai šeima pasijunta bejėgė, kupina baimės prie sunkiai sergančio paciento lovos. Vamzdeliai, tvarsčiai, laidai, medicininė aparatūra, prie kurių slaugytojas yra taip pripratęs, šeimos nariams atrodo bauginančiai. Jie nesiryžta paliesti, apkabinti savo artimo žmogaus, bijodami jam pakenkti ar sugadinti aparatūtą.Slaugytojas turi padėti tokiai šeimai. Paaiškinkite šeimos nariams apie naudojamą aparatūrą ir jos reikšmę pacientui. Aiškinimo metu naudokite prisilietimą, tai sustiprins pasitikėjimą.  Palieskite pacientą, kalbinkite jį, taip parodydama šeimai, jog taktilinis kontaktas yra saugus. Paimkite šeimos nario ranką ir priveskite ją prie paciento rankos. Tai sumažins šeimos baimę pakenkti, pašalins įtampą tarp šeimos bei paciento, padės patogiau jaustis svetimoje aplinkoje.

Prisilietimo taksonomija 

Taksonomija (gr. taxis– išdėstymas tam tikra tvarka, nomos– dėsnis)- tai mokslas apie klasifikavimą pagal tam tikras taisykles. Ji apibūdina lygmenį ir padeda atsirasti supratimui. R.Heslin sukūrė prisilietimo taksonomiją. Ji pabrėžia dalyvaujančio prisilietime asmens vaidmenį ir santykius. Taksonomija iliustruoja neformalių santykių tipus, kurie reguliuoja prisilietimo rūšis, toleruojamas visuomenėje. Liečiančiojo ir recipiento santykiai intensyvėja, kai einama nuo žemutinio lygio link aukštesnio.

I lygis: Funkcinis/ Profesinis. Šiuo prisilietimu įvykdome profesines užduotis. Neretai toks prisilietimas yra intymus, tačiau jis neviršija funkcinių/ profesinių santykių. Šių santykių pavyzdžiai: slaugytojo- paciento, slaugytojo- paciento šeimos, gydytojo- paciento.

II lygis: Socialinis/ Politinis. Šiame santykių lygyje prisilietimas atitinka kultūros nustatytus apribojimus ir nuorodas. Rankos paspaudimas yra šio lygio prisilietimo pavyzdys, kuris nusakomas kaip neutralus dviejų žmonių veiksmas.

III lygis: Draugiškas/ Nuoširdus. Šis lygis dažnai sukelia įvairių keblumų. Tai mažiau formalus nei socialinis/ politinis lygis, dažnai klaidingai interpretuojamas kaip aukštesnis meilės ar seksualinio potraukio lygis. Juo išreiškiamas rūpinimasis, prisirišimas. Šis lygis kelia problemų žmonėms, jaučiantiems seksualinį potraukį tai pačiai ar priešingai lyčiai su kuria tuo metu bendraujama. Dažniausiai pasitaikantis šio lygio prisilietimas yra apkabinimas.

IV lygis: Meilės/ Intymus. Šiuo lygiu išreiškiamas stiprus prisirišimas ir įsipareigojimas. Jei žmogų liečiant šiame lygyje jis jaučiasi nepatogiai, tai gali reikšti nenorą įsipareigoti santykiuose. Jei santykiai intymūs, prisilietimu išreiškiama informacija toleruojama.

V lygis: Seksualinis jaudinimas. Tokio intensyvumo santykiuose prisilietimu išreiškiamas seksualumas ir seksualinis stimuliavimas. Tokiuose santykiuose gali būti, o gali ir nebūti meilės ir įsipareigojimo.

R.Heslin teigia, jog ši taksonomija gali būti suprantama dvejopai. Pagal pirmąjį modelį žmonių santykiai intensyvėja judant nuo I link V lygio. Kitas modelis teigia, kad individo didžiausias įvertinimas, supratimas vyrauja draugiškame/ nuoširdžiame lygyje. Tokiems santykiams būdingas atviras kito žmogaus priėmimas, didesnė tolerancija individualumui. Būtų idealu, jei šie bruožai visada būtų randami IV bei V šios taksonomijos lygiuose.

Slaugytojo ir paciento ryšys

 Susipažinus su R.Heslin pateikta taksonomija natūraliai kyla klausimas, kokiame lygyje turi bendrauti slaugytojas ir pacientas. Daugelis atliekamų manipuliacijų pacientui siejasi su funkciniu/ profesiniu lygiu. Šiame lygyje atliekama daugybė rūpinimosi veiksmų, kurie neįmanomi be prisilietimų (fizinis ištyrimas, paciento vartymas, maudymas, tvarsčių keitimas ir kt.). Bet kaip gi “afektyvus prisilietimas”? Palankumas, dėmesys, rūpinimasis ir parama yra labiau būdingi draugiškame/ nuoširdžiame sąveikos lygyje. Visai įmanoma, jog slaugytojas sugebės laviruoti tarp dviejų lygių- nuoširdžiai, žmogiškai rūpinsis visais pacientais kaip individais ir kartu išlaikys savo profesionalumą. Šių dviejų lygių taikymas slaugytojo ir paciento santykiams suteikia  unikalumo ir patikimumo.

Rūpinimasis, pasitikėjimas ir parama, atsiradusi tarp slaugytojo ir paciento, yra slaugytojo ir paciento santykių pagrindas. Nė vienas kitas sveikatos priežiūros darbuotojas nebendrauja su pacientais tiek daug ir nuolat. Jokia kita sąveikos struktūra neužtikrina tokios svarbios profesinės, žinių ir rūpinimosi paramos, išsaugančios žmogaus orumą ir individualumą.

Kartais pasillenkimas ir kažkieno rankos paėmimas yra kelionės pradžia.~ Vera Nazarian