Paskelbta

Validacijos metodo taikymas senatvine demencija sergantiems žmonėms

dementia
Roberta Coni „Erasing herself”

Validacija – tai komunikacijos metodas, skirtas seniems žmonėms, kurių sutrikusi atmintis.

Tikslai:

  • Paremti senus žmones, kai jie siekia „suverti“ savo prisiminimų karolius.
  • Atitolinti vegetavimą.
  • Suteikti džiaugsmo, sumažintį baimę, stiprinti pasitikėjimą savimi.

Sėkmingai pritaikius validacijos metodą pastebima:

  • Žmogus ima daugiau kalbėti
  • Atsiranda daugiau pozityvių jausmų, dažniau šypsosi, domisi aplinka
  • Mažiau negatyvių jausmų, nustoja kandžiotis, kasytis, bartis.

Validacijos metodas buvo sukurtas amerikietės socialinės darbuotojos Naomi Feil. Naomi užaugo Cleveland Ohio senelių namuose, jos tėvas dirbo šių namų administratoriumi, o mama vadovavo socialinių reikalų skyriui. Užaugusi Feil pasirinko socialines studijas, o įgijusi magistro laipsnį Kolumbijos universitete Niujorke, pradėjo dirbti su senais žmonėmis. 1963-1980 metais Feil sukuria validacijos metodą, kartu išreikšdama nepasitenkinimą anksčiau taikytiems būdams, kurie neduoda jokių rezultatų dirbant su dezorientuotais pacientais. 1982 metais išleidžiama jos knyga – „Validacija – Feil metodas“ („Validation: The Fail Method“), 1992 metais knyga perleidžiama dar kartą. 1993 metais išleidžiama dar viena jos knyga – “Validacijos proveržis” (“Validation Breakthrough”), o 2002 metais išleidžiama papildyta knyga. Naomi Feil bei jos vyras sukūrė daugybę filmų apie senėjimą bei validacijos metodą. Naomi Feil taip pat įkūrė ir vadovauja Validacijos mokymo institutui bei skaito paskaitas Šiaurės Amerikoje bei Europoje.

Feil (1993) teigia, jog svarbu seną, dezorientuotą žmogų priimti tokį, koks jis yra, priimti jo pasaulį, jo neteisti, empatiškai jį išklausyti. Turėdama daugybę patirties dirbant su senatvine demencija sergančiais žmonėmis, Feil sukūrė savo, empatija paremtą komunikacijos metodą. Ji tiki, jog įgijus paciento pasitikėjimo, mažėja jo baimės, nebereikia naudoti prieš pacientą prievartos, jaučiamas abipusis dėkingumo jausmas. Gerėja paciento fizinės ir socialinės funkcijos, atitolinamas jo vegetavimas.

Žodis „validacija“ reiškia įvertinimą, patvirtinimą arba veiksmą, kai kažkas padaroma galiojančiu. Šiuo atveju validacija – tai situacijos, kai mes priimame senų žmonių jausmus ir potyrius kaip tikrus, priimame ir vertiname šiuos žmones kaip kompetetingus bei savaip suvokiančius tikrovę.

Naomi Feil išskiria 10 validacijos principų:

  1. Visi žmonės yra unikalūs ir su jais turi būti elgiamasi kaip su individais.
  2. Visi žmonės yra vertingi, nepaisant jų sutrikusios orientacijos laike ir vietoje.
  3. Visada galima paaiškinti žmogaus dezorientyvų poelgį.
  4. Seno žmogaus elgesį lemia ne tik smegenų anatomijos pokyčiai, bet tai atspindi ir fizinius, socialinius bei psichologinius pokyčius, kurie vyko gyvenime.
  5. Seno žmogaus poelgį galime pakeisti tik tuo atveju, jei jis pats to nori.
  6. Negalime teisti senų žmonių.
  7. Kiekvienu gyvenimo momentu mes turime tam tikras užduotis. Neatlikus užduočių, vėliau gali kilti psichologinių problemų.
  8. Sutrikus trumpalaikei atminčiai, seni žmonės šį sutrikimą bando kompensuoti prisiminimais iš praeities. Kai regėjimas nusilpsta, jie naudojasi savo vidine akimi, kai klausa nusilpsta, jie klausosi garsų iš praeities.
  9. Jei seno žmogaus skausmingi išgyvenimai išklausomi ir pripažįstami patikimo klausytojo, jie išnyksta. Jei skausmingi išgyvenimai ignoruojami, jie dar labiau sustiprėja.
  10. Empatija sukuria pasitikėjimą, mažina nerimą bei sugrąžina orumą.

Žemiau pateikiamos įvairios Naomi Feil validacijos technikos.

  1. Pakartojimas

Dezorientuoti pacientai gerai jaučiasi, kai kas nors kitas ištaria jų pasakytus žodžius. Slaugos personalas gali pakartoti pagrindinius ar raktinius paciento pasakytus žodžius. Taip pat galime atkartoti pacientų balsą, ritmą bei kalbėjimo greitį. Pavyzdžiui, jei pacientas kalba labai greitai, slaugos personalas taip pat gali pabandyti kalbėti greičiau.

Feil pasakoja apie 77 metų amžiaus žmogų, kuris kaltina mechaniką, sugadinusį jo automobilį:

„Tu sugadinai mano automobilio pavaras. Jau trečią kartą tu vis kažką suklastoji. Aš nemokėsiu tau nė sudilusio skatiko, kol mano automobilis nebus toks, koks buvo! Aš noriu, kad jis būtų toks, koks buvo anksčiau.“

Mechanikas suvokia, jog žmogus identifikuojasi su savo automobiliu. Automobilio pavaros yra visiškai susidėvėjusios, taip pat kaip ir žmogus. Žmogui sunku pripažinti, jog jis vis sunkiau mato bei silpsta jo atmintis. Tad mechanikas pabando jį priimti rimtai ir pamėgdžiodamas jo žemą balsą taria:

„Tu nori, kad tavo automobilis būtų vėl naujut naujutėlis? Tu nori, kad aš jį sutvarkyčiau taip, kaip moku geriausiai?“

„Taip, būtent! Nieko daugiau ir tuoj pat! Praėjusią savaitę pavaros veikė kuo puikiausiai. Dabar sutvarkyk mano automobilį taip, koks jis buvo anksčiau. Aš nebepirksiu naujų dalių savo automobiliui. Tai labai geras automobilis.”

„Tu turi puikų automobilį, Jonai. Tu sakai, kad nori tokio automobilio, koks jis buvo anksčiau? Tu sakai, jog pavaros veikė puikiai praėjusią savaitę?

„Na, iškyla problemų, kai noriu perjungti pavarą. Kai vakar važiavau, aš vos neišvažiavau į priešingą eismo pusę.“

Žmogus suvokia, jog jo regėjimas silpsta, orientacija bei atmintis prastėja. Mechanikas šio žmogaus neteisia, nesiginčija, nediskutuoja, nors ir suvokia žmogaus funkcinius sutrikimus, todėl senas žmogus ima juo pasitikėti. Žmogus priimamas toks koks yra, o tai suteikia jam pasitikėjimo.

  1. Naudokite kraštutinumus

Naudojant šią techniką žmogaus prašoma prisiminti patį ekstremaliausią atvejį iš tos srities, kuria žmogus skundžiasi šiuo metu. Tuomet žmogus visą dėmesį sufokusuoja į savo blogiausiais prisiminimais, turi progą išreikšti savo neigiamus jausmus, o vėliau ateina palengvėjimas.

Pavyzdžiui, sena dama skundžiasi maistu, slaugos darbuotojas gali paklausti:

„Ar tai pati blogiausia vištiena, kurią tau teko valgyti?“ Slaugos darbuotojas supranta, jog moteris jaučia frustraciją dėl savo prastų dantų. Jis supranta, jog damai būtina išlieti savo pyktį, tad ji peikia maistą, tuo pačiu jos frustracija mažėja.

  1. Įsivaizduokite kažką kitą (priešinga)

Įsivaizduojant situaciją kitu kampu arba priešingai galime atrasti problemos sprendimo būdą. 85 metų moteris skundžiasi, kad į jos kambarį kiekvieną naktį ateina vyras. „Jis vėl grįžo praėjusią naktį“. Slaugytojas stengiasi jos žodžius priimti rimtai ir prašo pagalvoti, gal buvo kokia naktis, kai vyras nepasirodė jos kambaryje.

„Na, kai aš pagalvoju, tą naktį, kai tu buvai pas mane, jis neatėjo pas mane. Bet kai tik tu išėjai, jis vėl pasirodė mano kambaryje.“

Slaugytojas bando pakartoti moters žodžius: „ Tai tu sakai, kai esi viena, ateina vyras pas tave? Jeigu aš būčiau pas tave visą laiką, tai tas vyras tavęs nevargintų?“

„Aš niekada nebuvau viena savo gyvenime. Mano vyras visada buvo su manimi. Buvo taip baisu, kai jis mirė.“

„Ką tu darei, kai jis mirė?“

„Man buvo baisu. Aš išsiimdavau visas mūsų nuotraukas, klausydavausi jo mėgstamiausios muzikos. Visą naktį prasėdėdavau bežiūrėdama nuotraukas ir besiklausydama muzikos. Taip aš praleisdavau visą naktį.“

Slaugytojas, skatindamas moterį pagalvoti apie tas naktis, kai svetimas vyras nepasirodydavo jos kambaryje, leidžia jai prisiminti, kaip ji išspręsdavo panašią situaciją anksčiau.

Tada slaugytojas ir moteris kartu peržiūri nuotraukas, prisimena jos vyrą. O moteris pati papasakoja, kaip ji anksčiau nugalėdavo vienišumo baimę.

  1. Prisiminimas (mini veikla)

Su pacientu grįžtant į praeitį, galime rasti puikių problemos sprendimo strategijų. Tokiu būdu dezorientuoti pacientai patys pasiūlo problemos sprendimo būdą iškilusį šiuo metu. Per vėlu senus žmones mokyti naujų įgūdžių. Feil pažymi, jog naudojant tokius žodžius kaip „niekada“ arba „visada“, gali padėti sugrąžinti žmogaus prisiminimus. Pavyzdžiui: „Ar tau visada būdavo sunku užmigti, Onute? Ar ir tada kai vyras dar buvo gyvas?“ Tokie klausimai sugrąžina paciento prisiminimus. Feil teigia, jog technika 3, 4 gali būti naudojamos kartu, siekiant išspręsti iškilusią stresinę situaciją.

  1. Elkitės natūraliai, palaikykite akių kontaktą

Feil teigia, jog dezorientuoti pacientai jaučiasi mylimi, saugesni, sumažėja baimės jausmas, kai personalas su jais palaiko akių kontaktą. Ir nors dauguma senų žmonių skundžiasi prasta rega, jie vistiek jaučia, kai personalas, kalbėdamasis su jais, žiūri tiesiai jiems į akis. Laike nesiorientuojantys seni žmonės, ieškantys savo tėvų, labai dažnai nurimsta, kai personalas ima žvelgti jiems į akis kalbėdamasis. Tokiu būdu padedama jiems grįžti į dabartį.

de2
Roberta Coni „Erasing herself”
  1. Naudokite dvisprasmybes

Žmogus, sergantis toli pažengusia demencija, dažnai naudoja žodžius, kurie kitiems atrodo visiškai beprasmiški. Jie dažnai komunikuoja neverbaliai, o tai sunkiai supranta aplinkiniai. Personalas, naudodamas dviprasmybes, gali komunikuoti su demenciškais pacientais, nors ir nesuprasdami visų žodžių. Pavydžiui, personalas gali interpretuoti, tai kas buvo pasakyta, pakartoti paciento žodžius arba nesuprantamus žodžius pakeisti į kitus. Tokiu būdu įmanoma išpainioti paciento išsakytas mintis, sukurti komunikaciją bei išvengti demenciško žmogaus apleidimo.

  1. Kalbėkite aiškiai, žemu, švelniu balsu

Aštrus balso tonas dezorientuotiems pacientams gali iššaukti agresiją, kurią vėliau gali būti sunku nuslopinti. Dėl susilpnėjusios klausos seniems žmonėms gali būti sunku išgirsti aukštus tonus. Todėl geriausia kalbėti aiškiai, žemu bei rūpestingu balsu. Pacientai jaus, jog jais yra rūpinamasi ir tai sukels mažiau streso.

90 metų vyras labai ilgisi savo žmonos. Jis prastai mato ir girdi, neskiria dabarties nuo praeities. Naktį jis ima ieškoti savo žmonos, o atradęs miegančią kitą pacientę, įsilipa į jos lovą. Slaugytojas suvokia, jog žmogus jaučia poreikį miegoti vienoje lovoje su savo žmona. Ir nors žmogus prastai girdi, slaugytojas žemu, švelniu balsu jam sako:

„Jonai, ar tu ilgiesi savo žmonos? Tu pagalvojai, jog Birutė galėtų būti tavo žmona? Ar ji panaši į tavo žmoną?“- paklausia pagarbiai slaugytojas. Tuo pačiu kalbėdamas slaugytojas padeda Jonui išlipti iš kitos pacientės lovos. Senas žmogus pradeda verkti, kai slaugytojas švelniai jį paima už rankos ir palydi iki savo kambario. „ O mano nuostabioji Janyte!“

Slaugytojas švelniu balsu atkartoja : „Janytė buvo nuostabi moteris. Tu ją labai mylėjai. Tai buvo tavo mylimoji“.

Žmogus prisimena savo jaunystės dainą ir ima dainuoti. Jonas išreiškia savo meilę žmonai bei užmiega ramiai be migdomųjų.

  1. Stebėkite ir atkartokite žmogaus judesius bei jausmus

Žmonės, sergantys toli pažengusia demencija, dažnai nevaržomai reiškia savo jausmus. Feil pataria, atkreipti dėmesį į paciento akis, veido raumenis, kvėpavimą, odos spalvą, smakrą, apatinę lūpą, rankas, pilvą, sėdėjimo pozą, pėdų padėtį, raumenų tonusą, kad būtų galima kuo tiksliau atspindėti žmogaus pozą bei judesius. Ji pataria klajoti su pacientu, kai jis klajoja koridoriais, giliai kvėpuoti, kai pacientas taip pat giliai kvėpuoja. Paciento atvaizdavimas, atliekamas su empatija, sukuria abipusį pasitikėjimą. Slaugos personalas įgyja galimybę atsidurti paciento jausmų pasaulyje bei sukuriami verbaliniai bei neverbaliniai santykiai su pacientu.

Feil pasakoja apie 86 metų netekėjusią sekretorę, kuri išdirbo firmoje 45 metus. Darbas buvo jos tikrovės šaltinis. Sena dama sėdi savo kėdėje, o jos pirštai nuolat juda, tarsi ji spausdintų mašinele. Medicinos darbuotojas prisėda šalia ir taip pat ima pavaizduoti jos pirštų judesius bei klausia jos: „kiek per minutę atspausdini ženklų? „. Moteris, kuri 6 mėnesius nuo patekimo į senelių namus nepratarė nė žodžio, išdidžiai atsako : „92!”. Per kito žmogaus empatiją, moteris pradeda orientuotis išoriškai. Jos kalba pagerėja ir ji tampa pastabesnė ją supančiai aplinkai.

  1. Susiekite elgesį su poreikiais

Žmogaus elgesys turi būti susiejamas su pagrindiniais žmogaus poreikiais. Feil savo teiginį iliustruoja pavyzdžiu – 93 metų amžiaus moteris meiliai glosto kelis kartus perlenktą servetėlę. Sanitaras, kuris visai nesigilina į moteris elgesį, prieina ir išplėšęs iš rankos servetėlę, ją išmeta į šiukšlinę. Moteris ima šauktis pagalbos. Slaugytojas supranta, jog toks pacientės elgesys yra meilės ir švelnumo poreikio išreiškimas ir paduoda jai naują servetėlę, kurią kartu švelniai glosto. Slaugytojas paklausia, ar dabar moteriai viskas gerai, ar ji jaučiasi saugi. Pacientė atsako: „Ma – ma. Aš tave myliu!“

10. Identifikuokite ir aktyvinkite dominuojančius pacientų jausmus.

Feil pažymi, jog dauguma žmonių gali turėti pojūtį, kuris dominuoja labiausiai, o tai gali tapti raktu į šio žmogaus gyvenimo pasaulį. Vieniems gali būti labiau išreikštas vizualinis pojūtis, kitiems aštresnė klausa ir kt. Kuo dažniau vartokite tokius žodžių junginius kaip : “ar matai”, “ar girdi”, “ar jauti”. Tai taip pat padės stiprinti abipusį pasitikėjimą.

11. Lieskite

Feil mano, jog šią techniką reikėtų naudoti atsargiai, o ypač ankstyvose demencijos stadijose, nes galime sulaukti negatyvios atsakomosios reakcijos. Vėliau, progresuojant demencijai, žmonės vis mažiau priima vizualinius ir garsinius stimulus iš aplinkos, padidėja poreikis jausti žmogų šalia per prisilietimus. Feil nurodo, jog toli pažengus demencijai, žmogus ima nebeskirti artimo žmogaus nuo mažiau pažįstamo, tad slaugos personalas gali tapti svarbiausiais ir artimiausiais žmonėmis, kuriais jie džiaugiasi ir priima jų meilę.

Feil pabrėžia, jog svarbu prieiti prie žmogaus iš priekio bei jį paglostyti. Priartėdami iš nugaros, mes galime jį išgąsdinti ir sulaukti neigiamos atsakomosios reakcijos. Feil aprašo įvairius lietimo būdus – glostoma atsargiais, apvaliais judesiais, paliečiami skruostai bei pakaušis, plaštakų išoriniais paviršiais paliečiami ausų speneliai, abiem rankom glostomas smakras, švelniai paglostom kaklą iš nugaros, pamasažuojame pečius, nugarą, pamasažuojamos kojos.

Feil teigia, jog naudojant šią techniką reikėtų nepamiršti pagarbos paciento asmeninei erdvei bei gerbti jų išgyvenimus prisilietimo metu.

12. Naudokite muziką.

Kai demencija būna toli pažengusi, gerai pažįstamos melodijos, pacientus gali vėl sugrąžinti į gyvenimą, nors kalba jau būna išnykusi. Dažnai žmogus prisimena dainos žodžius. Feil pasakoja kelis atvejus, kai žinomos dainos, pagerino demencija sergančiųjų kalbą.

muzika

Validacijos technikos naudojimo pavyzdžiai

Pacientas sumišęs, nuolat skundžiasi, kad yra apvogtas

  • Sukonkretinkite klausimą
  • Pažvelkite atgal į praeitį
  • Neprieikite per arti

Sutrikusi orientacija laike, nori namo pas mamą arba ruošiasi į darbą

  • Pažvelkite į praeitį bei atsargiai pasistenkite sugrąžinti į dabartinius laikus
  • Sukonkretinkite klausimą
  • Akių kontaktas, prisilietimai
  • Atkartokite paciento nuotaiką

Nuolat pasikartojantys judesiai, komunikuoja per judesius, ištaria kelis žodžius

  • Atkartokite judesius, suraskite ritmą
  • Paglostykite, padrąsinkite
  • Muzika

Parengta pagal Norvegijos Geriatrijos centro psichologės Lise Næss kursų medžiagą

 

Paskelbta

Prisilietimo svarba slaugoje

Prisilietimas turi atmintį.~John Keats

 

Prisilietimas yra vienas svarbiausių poreikių tiek naujagimystėje, tiek senatvėje, todėl kiekvienas žmogus siekia šį poreikį patenkinti. Susirgus, atsidūrus ligoninėje, netekus mylimo žmogaus, patyrus krizę, poreikis prisiliesti didėja.

Ligoninėje prisilietimas gali tapti labai reikšmingu bendravimo komponentu. Jis padeda pacientams, nesiorientuojantiems laike, vietoje, teisingai suvokti realybę ir save. Prisilietimu mes galime sumažinti baimę, nerimą, prislėgtą nuotaiką, padrąsinti pacientus. Tai ypač svarbu tiems, kurie negali savo poreikių išreikšti žodžiais, yra nesąmoningi ar sunkiai sergantys.

Prisilietimas yra suprantamas skirtingai įvairaus amžiaus grupėse. Remiantis F. Day atliktais tyrimais nustatyta, jog jaunesni pacientai mano, kad prisilietimas turi būti naudojamas kaip kasdieninis teigiamas komponentas slaugoje, tuo tarpu vyresniems pacientams atrodo, kad tai turi būti naudojama terapeutiniais tikslais: skausmo, vienišumo, depresijos epizodais. Poreikis prisilietimui didėja, kai sunkiai sergama, o mažėja, kai labai suartėjama su savo šeima. L. M. Hollinger teigia, jog vyresni žmonės jaučia didžiulį poreikį bendrauti. Bendravimo strategijos turi apimti verbalines ir neverbalines priemones, “o prisilietimas yra svarbi neverbalinė forma slaugytojo ir paciento sąveikoje”. Su amžiumi silpnėja žmonių jutimai, didėja izoliacija, todėl jie jaučia stiprų poreikį būti liečiami, prisilietimu stimuliuojami išlikę jutimai. Tikima, jog prisilietimas lemia fizinę ir psichinę žmonių sveikatą.

Kita studija parodė, jog intensyvios priežiūros pacientai prisilietimą supranta vienodai nepaisant amžiaus ar lyties. Deja, sunkiausiai sergantys pacientai, kuriems labiausiai reikalingas prisilietimas- liečiami mažiausiai. Tyrimai, atlikti geriatrinėse įstaigose, atskleidė, kad daugiausia liečiami žmonės su minimalia ar visai nematoma fizine negalia. Vyrai, o taip pat fiziškai neįgalūs asmenys liečiami mažiausiai.

Neprigirdintiems ar silpnai matantiems pacientams būdingas ypač išreikštas poreikis efektyviam bendravimui su slaugytojais. Apgalvotu prisilietimu padėsime pacientams lengviau prisitaikyti prie svetimos ligoninės aplinkos. Prisilietimas, įtrauktas į slaugos planą, gali tapti ypač efektyviu veiksmu pacientų priežiūroje, mokyme. Kai kuriais atvejais prisilietimas gali labiau nuraminti nei vaistai. Vis daugėja įrodymų, kad paciento- slaugytojo santykiai įtakoja ligos eigą. Prisilietimu slaugytojai išreiškia saugumą, supratimą, nuoširdumą, pagarbą, paramą, šilumą, dėmesį, nuraminimą, susidomėjimą, empatiją, artumą, padrąsinimą, priėmimą, norą padėti ir bendradarbiauti. Tačiau nepaisant tokios gausybės perduodamos informacijos, maždaug tik vienas trečdalis slaugytojų savo praktikoje naudoja prisilietimą kartu su žodiniu bendravimu, kadangi bijo neteisingos pacientų interpretacijos.

Prisilietimo komponentai

Prisilietimas nusakomas trukme, vieta, dažnumu, veiksmu, intensyvumu, pojūčiu.

Prisilietimo trukmė – tai laikas, per kurį vyksta prisilietimo epizodas. Ilgiau trunkantis prisilietimas pacientams suteikia daugiau informacijos, padeda įsisavinti kūno dalis, ribas. O tai didina savigarbą.

Prisilietimo vieta – tai liečiamos kūno vietos ir dalys. Liečiama vieta įtakoja perduodamos informacijos interpretaciją. Liemens lietimu, kuris vadinamas įcentriniu, išreiškiamas artumas ir intymumas. Prisilietimu padėsime žmogui save suvokti kaip visumą, skatinsime teigiamą savęs vertinimą.

Prisilietimo dažnumas arba patirtų prisilietimų skaičius įtakoja savigarbą, suartėjimą su kitais žmonėmis, kognityvinius sugebėjimus, seksualinį identiškumą.

Prisilietimo veiksmas – tai priartėjimo prie kūno paviršiaus tempas ir reikalinga prisilietimui energija. Prisilietimas skatina savęs suvokimą, kaip nepriklausomos seksualios būtybės.

Prisilietimo intensyvumas nusakomas kūno paviršiaus spaudimu prisilietimo metu. Intensyvumas matuojamas kūno įspaudimo laipsniu. Vidutinio intensyvumo prisilietimas teikia mažiausią terapeutinį efektą, tuo tarpu stipraus ir mažo intensyvumo prisilietimų kaitaliojimas duoda didžiausią teigiamą efektą.

Prisilietimo sukelti pojūčiai– tai kūno prisilietimų interpretacija. Skausmingi pojūčiai iškraipo kūno vaizdą, silpnina kūno suvokimo sugebėjimus. Malonus prisilietimas skatina žmogų suvokti savo kūną kaip pilnavertį.

Prisilietimo komponentų išmanymas padės mums teisingiau suvokti informaciją, tačiau skirtingi žmonės skirtingu atveju gaunamą informaciją interpretuos individualiai. Svarbu prisiminti, kad prisilietimas yra kalba, kuri gali būti labai vertinga slaugytojo- paciento sąveikoje.

 

Prisilietimas intensyvios priežiūros skyriuje

Pacientai, patekę į ligoninę, neretai pajunta prisilietimo stygių, o ypač tai būdinga tam tikrai grupei pacientų ir šeimos narių. Sąmoningas, suplanuotas prisilietimas gali būti efektyvi strategija, mažinanti prisilietimo trūkumą. Prisilietimo stoka dažnai pasireiškia šiose situacijose:

  • susilpnėjusi paciento sensorika –  intensyvios priežiūros pacientai gali nesugebėti prasmingai sąveikauti su aplinka dėl nepakankamo savo jutimų panaudojimo. Tokiems pacientams gali padėti slaugytojo prisilietimas, kuriuo perduodama informacija apie jį patį, jo kūno ribas, visumą ir ryšius su realybe. Prisilietimas gali būti labai efektyvus, kai naudojamas atskirai ar kartu su verbaliniu ar neverbaliniu bendravimu.
  • kūno ribų nesuvokimas – intensyvios priežiūros pacientai dažnai nesuvokia savo kūno ribų. Vamzdeliai, kateteriai, laidai, monitoringo įranga ir visi kiti mechaniniai įrenginiai, palaikantys gyvybę, gali gąsdinti ir trikdyti kritiškai sergančius pacientus. Jiems sunku suvokti, kur baigiasi jų kūnas, o kur prasideda aparatūra. Ši problema dar labiau paaštrėja, kai slaugytojas daug laiko praleidžia prie paciento lovos, spaudydamas įrangos mygtukus. Slaugytojas turi surasti laiko paliesti pacientą, tai padės pacientui aiškiau suvokti savo kūno dalis ir jo visumą.
  • baimė, nerimas ir kontrolės praradimas – net ir pats drąsiausias, ramiausias pacientas, atsidūręs intensyvios priežiūros palatoje, sutrinka. Slaugytojas turėtų atkreipti dėmesį į pacientų psichologinius procesus. Jei tik įmanoma, siekti, kad pacientas pats dalyvautų slaugoje, o slaugytojas atsakytų į iškilusius klausimus, paremtų. Efektyvus bendravimas sukuria pasitikėjimą, sumažina baimę, pašalina nerimą ir išlaiko orumą. Šį procesą pagyvintų slaugytojo rūpinimasis,  parama, supratimas perduodami prisilietimo pagalba. Informacija, perduodama prisilietimu, ypač efektyvi pacientams, atsidūrusiems krizėje. Rami ir aiški verbalinė kalba, akių kontaktas, išklausymas- sėkmingo bendravimo pagrindas.
  • atskyrimas nuo šeimos –  net ir pačios liberaliausios pacientų lankymo taisyklės intensyvios priežiūros palatose negali užtikrinti paciento šeimos ar kitų mylimų asmenų nuolatinį buvimą šalia. Pacientai gali išgyventi krizę patyrę staigų psichologinį pokytį, iškilus grėsmei gyvybei, jaučiantys vienišumą, mirties baimę, prabudę svetimoje aplinkoje, ilgintis artimųjų. Tokiais atvejais slaugytojas gali pabūti šalia paciento, liečiant jį supažindinti su aplinka bei kitais asmenimis, svarbiausia, įtikinti, jog esate šalia ir juo rūpinatės.
  • apsunkintas bendravimas – pacientai turi nuolat bendrauti su juos prižiūrinčiais asmenimis. Bendravimo sunkumai iškyla tuomet, kai pacientas yra kurčias, negali šnekėti ar nesupranta slaugytojo kalbos, negali verbaliai bendrauti dėl intubacijos ar fizinio pakenkimo. Paralyžuoti pacientai, negalintys judinti rankų, kojų ar veido raumenų yra dar labiau apriboti bendravimo atžvilgiu. Prisilietimas kartu su verbaliniu bendravimu atkreips paciento dėmesį, perduos informaciją. Pacientas prisilietimu gali išreikšti savo baimę, skausmą, supratimą, ramumą ir džiaugsmą. Jis gali laikyti slaugytojo ranką, paliesti jo veidą, pagriebti ranką.
  • sunerimę paciento namiškiai – šeima yra paciento tąsa, rūpindamiesi pacientu, turime pasirūpinti ir jo šeima. Dažnai šeimos patiria tokių pačių krizių, kaip ir pacientai intensyvios priežiūros skyriuose. Jie būna sunerimę, kupini baimės, nežino kaip padėti pacientui. Šeima jaučiasi atskirta nuo mylimo žmogaus, juos varžo griežtos lankymo taisyklės, svetima aplinka. Slaugos personalo bendravimas su paciento šeima yra taip pat labai svarbus dalykas, padedantis sumažinti įtampą bei suteikti pagalbą. Slaugytojas gali sumažinti bendravimo barjerus, kalbėdamas aiškia, suprantama terminologija, išklausyti klausimus, rūpesčius, o taip pat panaudoti prisilietimą. Palieskite ranką, petį, palaikykite už rankos ir taip parodysite, jog klausotės, dalykitės informacija su šeima. Būna situacijų, kai sunku rasti tinkamų žodžių,  tokiais atvejais užtenka tik prisilietimo.
  • šeimos baimė liesti pacientą– dažnai šeima pasijunta bejėgė, kupina baimės prie sunkiai sergančio paciento lovos. Vamzdeliai, tvarsčiai, laidai, medicininė aparatūra, prie kurių slaugytojas yra taip pripratęs, šeimos nariams atrodo bauginančiai. Jie nesiryžta paliesti, apkabinti savo artimo žmogaus, bijodami jam pakenkti ar sugadinti aparatūtą.Slaugytojas turi padėti tokiai šeimai. Paaiškinkite šeimos nariams apie naudojamą aparatūrą ir jos reikšmę pacientui. Aiškinimo metu naudokite prisilietimą, tai sustiprins pasitikėjimą.  Palieskite pacientą, kalbinkite jį, taip parodydama šeimai, jog taktilinis kontaktas yra saugus. Paimkite šeimos nario ranką ir priveskite ją prie paciento rankos. Tai sumažins šeimos baimę pakenkti, pašalins įtampą tarp šeimos bei paciento, padės patogiau jaustis svetimoje aplinkoje.

Prisilietimo taksonomija 

Taksonomija (gr. taxis– išdėstymas tam tikra tvarka, nomos– dėsnis)- tai mokslas apie klasifikavimą pagal tam tikras taisykles. Ji apibūdina lygmenį ir padeda atsirasti supratimui. R.Heslin sukūrė prisilietimo taksonomiją. Ji pabrėžia dalyvaujančio prisilietime asmens vaidmenį ir santykius. Taksonomija iliustruoja neformalių santykių tipus, kurie reguliuoja prisilietimo rūšis, toleruojamas visuomenėje. Liečiančiojo ir recipiento santykiai intensyvėja, kai einama nuo žemutinio lygio link aukštesnio.

I lygis: Funkcinis/ Profesinis. Šiuo prisilietimu įvykdome profesines užduotis. Neretai toks prisilietimas yra intymus, tačiau jis neviršija funkcinių/ profesinių santykių. Šių santykių pavyzdžiai: slaugytojo- paciento, slaugytojo- paciento šeimos, gydytojo- paciento.

II lygis: Socialinis/ Politinis. Šiame santykių lygyje prisilietimas atitinka kultūros nustatytus apribojimus ir nuorodas. Rankos paspaudimas yra šio lygio prisilietimo pavyzdys, kuris nusakomas kaip neutralus dviejų žmonių veiksmas.

III lygis: Draugiškas/ Nuoširdus. Šis lygis dažnai sukelia įvairių keblumų. Tai mažiau formalus nei socialinis/ politinis lygis, dažnai klaidingai interpretuojamas kaip aukštesnis meilės ar seksualinio potraukio lygis. Juo išreiškiamas rūpinimasis, prisirišimas. Šis lygis kelia problemų žmonėms, jaučiantiems seksualinį potraukį tai pačiai ar priešingai lyčiai su kuria tuo metu bendraujama. Dažniausiai pasitaikantis šio lygio prisilietimas yra apkabinimas.

IV lygis: Meilės/ Intymus. Šiuo lygiu išreiškiamas stiprus prisirišimas ir įsipareigojimas. Jei žmogų liečiant šiame lygyje jis jaučiasi nepatogiai, tai gali reikšti nenorą įsipareigoti santykiuose. Jei santykiai intymūs, prisilietimu išreiškiama informacija toleruojama.

V lygis: Seksualinis jaudinimas. Tokio intensyvumo santykiuose prisilietimu išreiškiamas seksualumas ir seksualinis stimuliavimas. Tokiuose santykiuose gali būti, o gali ir nebūti meilės ir įsipareigojimo.

R.Heslin teigia, jog ši taksonomija gali būti suprantama dvejopai. Pagal pirmąjį modelį žmonių santykiai intensyvėja judant nuo I link V lygio. Kitas modelis teigia, kad individo didžiausias įvertinimas, supratimas vyrauja draugiškame/ nuoširdžiame lygyje. Tokiems santykiams būdingas atviras kito žmogaus priėmimas, didesnė tolerancija individualumui. Būtų idealu, jei šie bruožai visada būtų randami IV bei V šios taksonomijos lygiuose.

Slaugytojo ir paciento ryšys

 Susipažinus su R.Heslin pateikta taksonomija natūraliai kyla klausimas, kokiame lygyje turi bendrauti slaugytojas ir pacientas. Daugelis atliekamų manipuliacijų pacientui siejasi su funkciniu/ profesiniu lygiu. Šiame lygyje atliekama daugybė rūpinimosi veiksmų, kurie neįmanomi be prisilietimų (fizinis ištyrimas, paciento vartymas, maudymas, tvarsčių keitimas ir kt.). Bet kaip gi “afektyvus prisilietimas”? Palankumas, dėmesys, rūpinimasis ir parama yra labiau būdingi draugiškame/ nuoširdžiame sąveikos lygyje. Visai įmanoma, jog slaugytojas sugebės laviruoti tarp dviejų lygių- nuoširdžiai, žmogiškai rūpinsis visais pacientais kaip individais ir kartu išlaikys savo profesionalumą. Šių dviejų lygių taikymas slaugytojo ir paciento santykiams suteikia  unikalumo ir patikimumo.

Rūpinimasis, pasitikėjimas ir parama, atsiradusi tarp slaugytojo ir paciento, yra slaugytojo ir paciento santykių pagrindas. Nė vienas kitas sveikatos priežiūros darbuotojas nebendrauja su pacientais tiek daug ir nuolat. Jokia kita sąveikos struktūra neužtikrina tokios svarbios profesinės, žinių ir rūpinimosi paramos, išsaugančios žmogaus orumą ir individualumą.

Kartais pasillenkimas ir kažkieno rankos paėmimas yra kelionės pradžia.~ Vera Nazarian