Paskelbta

Moters širdies sveikata

Ar žinojote, jog viena dažniausių moters mirties priežasčių – širdies ir kraujagyslių ligos?

Anot PSO, aukštas kraujo spaudimas yra viena dažniausių mirties priežasčių visame pasaulyje, tai sudaro net 90 proc. visų mirčių atvejų dėl širdies ir kraujagyslių ligų.  

Kitos moters mirtingumo priežastys – širdies infarktas, smegenų insultas, širdies ritmo sutrikimai, širdies nepakankamumas.

Norvegijos klinikinės kardiologijos profesorė Eva Gerds vadovauja gana naujam tyrimų centrui Haugelande, kurio sritis – moters širdies ligos.

Jei anksčiau teigta, jog širdies ir kraujagyslių ligos (ŠKL) labiau būdingos vyrams, tai šiuo metu matyti, jog tai ne ką mažesnė ir moterų problema. Profesorė išskiria keletą priežasčių, kodėl moterys pasivijo vyrus ŠKL sergamume.

Pirma, daugumos moterų gyvenimo stilius supanašėjo su vyrų stiliumi. Jos daug dirba, siekia karjeros, rūpinasi namais ir vaikais. Toks “supermoters“ vaidmuo kelia daug streso gyvenime. Yra daug tyrimų, įrodančių, jog stresas moterims yra žymiai pavojingesnis nei vyrams bei provokuoja ŠKL. Stresas yra vienas labiausiai įtakojančių faktorių ŠKL atsiradimui.

Kita priežastis – moterų ŠKL yra mažai ištirtos, tyrimų daugiau atlikta su vyrais, be to moterų ŠKL gali pasireikšti skirtingai.

Moteris – tai ne mažas vyras

Pradėjusi dirbti ligoninėje bei naudotis  ultragarso tyrimu širdies ištyrimui, gyd. E. Gerds pastebėjo, jog vyrų ir moterų širdys yra skirtingos. Skyrėsi ne tik širdies dydžiai, bet ir gebėjimas pumpuoti kraują. Deja, turėjo praeiti nemažai laiko, kol tai buvo oficialiai pripažinta.

Tai kokie tie skirtumai?

Moterys turi mažesnę širdį ir mažesnio spindžio arterijas. Tokie anatominiai ypatumai gali sąlygoti aukštą kraujo spaudimą bei širdies raumens sukietėjimą.

Širdies raumuo gauna mažiau deguonies, badauja, tad įvyksta širdies infarktas. Įprastas širdies kraujagyslės atkimšimas PCI (perkutaninė koronarinė intervencija) būdu šio tipo infarktui netinka.  Tai vadinama 2 tipo širdies infarktu, kuris įvyksta dėl padidinto deguonies poreikio ar sumažinto deguonies aprūpinimo. Šio tipo infarkto žmonių koronarai būna “švarūs“, o patys pacientai dažnai kelia klausimą, ar man tikrai buvo infarktas. Tyrimai rodo, jog moterys dažnai pradelsia širdies infarktus namie, atvyksta į gydymo įstaigą pavėluotai, jau įvykus komplikacijoms.

Kitas skirtumas – moterų širdis pasižymi geresne išmetimo frakcija (širdies pompa). Nors tai atrodo teigiamas anatominis išskirtinumas, tačiau tai gali tapti trukdžiu diagnostikoje. Pavyzdžiui, moters širdis dėl aukšto kraujospūdžio sustorėja, tampa mažiau judri, vystosi širdies nepakankamumas, tačiau širdies išmetimo frakcija išlieka normali. Remdamiesi tai gydytojai gali neskirti visų būtinų tyrimų moters širdies ištyrimui, o to pasekoje  liga vystosi toliau bei blogina moters gyvenimo kokybę.

Kraujo tyrimai

Moters širdies infarkto požymiai dažnai būna difuziniai – stipraus skausmo krūtinėje gali nebūti, tačiau gali kankinti stiprus nuovargis, dusulys, nevirškinimas, pykinimas, įtampa ir skausmas nugaroje, rankose, žandikaulio ar sprando srityje. Tai neretai nurašoma kitiems sveikatos sutrikimams.

Abejones dėl įvykusio širdies infarkto gali išsklaidyti kraujo tyrimas – troponino tyrimas.

Troponinas – tai raumenų ląstelėse randamas baltymas. Pažeidus raumenų ląsteles, pvz. įvykus širdies infarktui, troponinas išmetamas į kraujotaką ir jį galima išmatuoti laboratoriniu būdu.

Kitas ŠKL simptomas gali būti dusulys. Moterys neretai tai nurašo antsvoriui. Būdinga, jog nuo 40 metų moterims pradeda kauptis pilvo riebalai, suapvalėja sėdmenys ir šlaunys. Pilvo riebalai gamina pavojingas sveikatai medžiagas, kurios didina kraujo spaudimą bei turi įtakos ŠKL vystymuisi.

Esant dusuliui svarbu matuoti kraujo spaudimą, užrašyti EKG bei atlikti kraujo tyrimus. Dusulį gali sąlygoti skydliaukės ligos, žemas hemoglobino kiekis, o taip pat tai ir širdies nepakankamumas. Širdies nepakankamumo diagnozę gali patvirtinti NT – proBNP kraujo tyrimas. Tai medžiaga, kuri išsiskiria į kraują iš širdies raumenų ląstelių, esant ūmiam ir lėtiniam širdies nepakankamumui.

Stresas ir lėtinis uždegimas

Šiuo metu daugiau žinoma kaip ūmus ir lėtinis stresas veikia moters organizmą.

Stresas paveikia tam tikras smegenų dalis per simpatinę nervų sistemą – nervų sistemos dalį, kuri nepriklauso nuo mūsų valios. Smegenys siunčia signalus širdžiai, kraujagyslėms, antinksčiams bei imuninei sistemai.

Antinksčiai gamina streso hormonus – kortizolį, adrenaliną, noradrenaliną, o tai priverčia širdį stipriau ir intensyviau plakti, kraujagyslės susitraukia. Imuninė sistema aktyvuojama.

Ląstelės iš kaulų čiulpų bei blužnies ima migruoti kraujagyslių sienelėmis ir sukelia uždegimą širdies ir kraujotakos sistemoje. Užsiveda lėtinio uždegimo procesai. Širdis daužosi, kraujo spaudimas kyla, veidas raudonuoja, atsiranda nerimas, o anksčiau ar vėliau tai priveda prie ŠKL.

Vienas efektyviausių būdų kovoti su lėtiniu stresu – fizinis aktyvumas, tačiau saikingas. Dideli krūviai sporto salėje gali dar labiau padidinti streso lygį organizme. Ramūs, ilgi pasivaikščiojimai gamtoje – vienas geriausių vaistų nuo streso.

Matuokitės arterinį kraujo spaudimą (AKS)

Nors kartą per metus moterims būtina pasimatuoti kraujo spaudimą, atradus padidintą, matuojama dažniau.

Kaip matuoti AKS?

  • Matuokitės tuo pačiu dienos metu.
  • Prieš matavimą atsisėskite, atsipalaiduokite 5 min.
  • Atlikite 3 matavimus iš eilės, su 1 min intervalu.
  • Dviejų paskutinių matavimų vidurkis, bus jūsų tikrasis AKS.
  • AKS turėtų būti mažesnis nei 135/85 mmHg.

Svarbu tiek viršutinis (sistolinis), tiek apatinis (diastolinis) spaudimas.

Diastolinio spaudimo padidėjimas gali didinti riziką sirgti inkstų ligomis, smegenų insultu. Širdies ligos susijusios su padidintu sistoliniu spaudimu.

Paskutinės naujienos

Ilgą laiką buvo manoma, jog vyrų ir moters  širdies ir kraujagyslių anatominiai skirtumai yra nulemti  moteriškų hormonų, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad tai susiję su X -chromosoma, kuri turi įtakos širdies ir kraujagyslių sistemai, medžiagų apykaitai bei imunitetui. Tai nauja tyrinėjimų sritis ir kol kas visi atsakymai dar nežinomi.

Parengta pagal Sykepleien, 2023 01 “Stress er farligst for kvinnehjertet“ Marit Fonn

Paskelbta

Apie injekcijas į raumenis ir jų atlikimo techniką

Injekcija į raumenis daugeliui slaugytojų yra įprasta, rutininė procedūra, dažnai atliekama automatiškai, daug negalvojant ir nesvarstant. Neretai tai viena pirmųjų rimtesnių manipuliacijų, kurios išmokstama pirmajame medicinos kurse.

Injekcijos į raumenis – tai vaistų suleidimas į raumenis, kai reikalinga gana greita vaisto absorbcija bei prailgintas vaisto veikimas.

Injekcijos vieta

Suleidus vaistus į raumenis, vaistai susikaupia po raumens fascija bei riebaliniu poodiniu sluoksniu bei gana sparčiai absorbuojami į kraujo tėkmę per raumenų skaidulas.

Injekcijos vietos pasirinkimas priklauso nuo leidžiamų vaistų, jų kiekio, paciento amžiaus bei būklės.

Išskiriamos 3 raumenų grupės, tinkamos injekcijoms į raumenis:

  1. Žasto deltinis raumuo

Deltinis rankos raumuo fiziologiškai yra gana nedidelės raumenų masės, tad injekcijos į šį raumenį rekomenduojamos iki 2 ml. Ši vieta tinka imunizacijai bei vyresniems vaikams.

2. Sėdmenų raumenys

Plačiausiai naudojama vieta, atliekant injekcijas į raumenis. Rekomenduojama injekuoti vaistus į šiuos sėdmens raumenis:

Šoninis sėdmenų raumuo (lot. ventrogluteus) tinka injekcijoms iki 3 ml, šis raumuo neturi didelių praeinančių nervų ar kraujagyslių, gana arti riebalų sluoksnis, gera vaistų absorbcija, ypač tinka atlikti aliejinėms depo tipo injekcijoms.

Užpakalinis sėdmenų raumuo (lot. dorso gluteus) – rekomenduojama injekcijoms iki 4 ml, tačiau šios dalies raumens naudojimas yra susijęs su rizika pažeisti sėdimąjį nervą, o taip pat šioje vietoje gana platus kraujagyslių bei nervų tinklas. Taip pat čia vyksta lėtesnė vaistų absorbcija, o tai padidina riziką vaistų sankaupai raumenyje bei vaistų perdozavimui.

3. Keturgalvis šlaunies raumuo, o ypač tiesusis šlaunies raumuo (lot.rectus femoris) bei šoninis platusis (lot.vastus lateralis).

Tiesusis šlaunies raumuo bei šoninis platusis šlaunies raumuo rekomenduojami injekcijoms į raumenis iki 5 ml suaugusiems žmonėms.

Vaikams ir kūdikiams injekcijas į raumenis bei gilias poodines injekcijas rekomenduojama atlikti į priekinę šoninę šlaunų dalį. Injekcijos į sėdmenis vaikams nerekomenduojamos. Injekuojamų vaistų kiekis 1-3 ml.

Yra įrodymų, jog mažesni suleidžiamų vaistų kiekiai užtikrina geresnę absorbciją bei mažiau kyla pašalinių reakcijų.

Yra rekomendacijų, didesnius nei 4-5 ml vaistų kiekius suleisti atskiromis injekcijomis.

Kokią adatą pasirinkti?

Adata injekcijoms į raumenis turi būti pakankamo ilgio, kad praeitų poodinius riebalus ir pasiektų raumenis.

Mitas – atliekant injekcijas į raumenis mėlyna adata 23 G, mažiau skauda, nei injekuojant vaistus žalia adata 21 G. Kitas mitas, jog žalia adata tinka tik nutukusiems pacientams. Pagrindinį vaidmenį čia atlieka adatos ilgis.  Injekcijos į raumenis tikslas – kad vaistai pasiektų raumenis,  o ne tik paodį.

Suaugusiems rekomenduojamos adatos ilgis – 25mm -38mm.

Vaikams -16 mm

Tačiau visada būtina atsižvelgti į individualius skirtumus – amžių, poodinius riebalus, lytį. Ilgesnės adatos gali prireikti moterims, sveriančioms 60-90 kg.

Odos paruošimas

Prieš daug metų buvo mokama prieš injekcijos atlikimą odą dezinfekuoti trimis tamponėliais. Rekomendacijos šiuo klausimu per paskutinius dešimt metų pasikeitė. Anot PSO, sveikiems, jauniems asmenims, turintiems sveiką, nepažeistą odą, odos dezinfekavimas nėra būtinas prieš injekciją.

Tuo tarpu siūloma odą dezinfekuoti tik vyresniems žmonėms arba turintiems susilpnėjusį imunitetą, o taip pat jei injekcija atliekama šalia infekuotos ar bakterijomis užkrėstos vietos.

Be abejo, būtina atsižvelgti ir medicinos įstaigose esančius higienos standartus bei rekomendacijas.

Paciento padėtis

Tinkama paciento padėtis sumažina paciento diskomfortą injekcijos metu. Čia svarbiausia – raumens atpalaidavimas. Injekuojant vaistus į deltinį raumenį, paprašykite, jog pacientas uždėtų plaštaką ant juosmens.

Atliekant injekcijas į sėdmenis ar šlaunis, paprašykite paciento atsigulti ant šono kniūbsčiomis, sulenkti kojas per kelius ar kojų pirštus nukreipti į išorę, taip pat galima atlikti ir sėdimoje padėtyje.  

Mitas – atliekant injekcijas, svarbu neįsmeigti adatos iki jos sustorėjimo, būtina palikti kelių milimetrų tarpą tarp odos ir adatos sustorėjimo. Dažnai ši situacija aiškinama, jog tarpas būtinas tam, kad jei adata nulūžtų, būtų galima lengviau ją ištraukti. Šis mitas gajus nuo tų laikų, kai būdavo naudojamos daugkartinės sterilizuojamos adatos, kurios aukštoje temperatūroje nuo dažno naudojimo pasižeisdavo, naudojant vienkartines adatos, tai nėra būtina.

Atlikimo technika

Injekcijos į raumenis dūris turėtų būti atliekama tarsi strėlytės metimas į taikinį – staigus ir tikslus. Rekomenduojamas dūrio kampas 90 laipsnių.

Vaistų suleidimo greitis – 1ml per sekundę, o taip pat reikėtų atsižvelgti ir į vaistų gamintojo rekomendacijas.

Prieš ištraukiant adatą po vaistų suleidimo, rekomenduojama apie 10 sek palaukti, taip išvengiama vaistų išbėgimo.

Ar reikia aspiruoti – atitraukti stūmoklį atgal, patikrinti ar nepataikėm į kraujagyslę įvedus adatą į raumenis?

Paprastai ne, nebent injekcijai pasirenkama platų kraujagyslių tinklą turinti vieta – užpkalinis sėdmens (lot.dorsogluteal) raumuo.

Injekcijų į raumenis komplikacijos ir rizikos

Komplikacijos dažniausiai kyla dėl prastos atlikimo technikos, žinių, įgūdžių trūkumo, nepakankamos slaugytojo kompetecijos.

Sėdimojo nervo pažeidimas gali atsirasti dėl klaidingai atliekamos injekcijos, o tai gali sukelti ilgalaikį skausmą ir net paralyžių, todėl mažiau įgudusiems slaugytojams nerekomenduojama injekuoti vaistų į užpakalinį sėdmenų raumenį.

Dažniausios netinkamos injekcijos į raumenis komplikacijos:

  • Kraujavimas
  • Abcsesas
  • Celiulitas
  • Audinio nekrozė
  • Granuloma
  • Raumens fibrozė
  • Kontraktūros
  • Hematoma
  • Kraujagyslių, kaulų bei periferinių nervų pažeidimai
  • Skausmas
  • Tendonitas
  • Infekcija

Slaugytojo žinios ir įgūdžiai yra būtini siekiant išvengti nereikalingų komplikacijų. Būtina išmanyti anatomiją bei anatomines ribas paciento kūne, kad būtų galima teisingai pasirinkti injekcijų vietas.

Skausmas

Ar injekcija į raumenis bus skausminga, priklauso nuo daugelio faktorių:

  • Paciento nerimo/baimės
  • Paciento padėties injekcijos metu
  • Suleidžiamo vaistų kiekio ir suleidimo greičio
  • Injekcijos technikos
  • Pasirinktos injekcijos vietos
  • Adatos storio ir ilgio

Taip pat siūlomos kelios strategijos skausmo mažinimui:

  • 10 sek spaudžiama vieta pirštu, kur bus injekuojami vaistai.
  • 2 adatų naudojimas – viena adata pritraukiami vaistai, kita – leidžiami vaistai į raumenis.
  • Ilgesnės adatos naudojimas, bei pasirinkimas – šoninis sėdmens raumuo.
  • Dėmesio nukreipimas, ypač atliekant injekcijas vaikams.

Pastebėtas lyčių skirtumas vertinant injekcijų į raumenis skausmingumą. Moterys dažniau nei vyrai skundžiasi skausmu atliekant injekcijas į raumenis. Tai siejama su raumenų ir riebalinio audinio fiziologija, kuo daugiau riebalinio audinio, tuo daugiau skausmo receptorių.

Trumpa santrauka kaip atlikti injekcijas į raumenis

  • Nusiplaukite ir dezinfekuokite rankas, kad sumažintumėt infekcijos riziką.
  • Patikrinkite paciento tapatybę.
  • Paruoškite pacientą ir informuokite, ką darysite.
  • Paguldykite ar pasodinkite pacientą.
  • Būkite susipažinęs su vaistu, indikacija, doze, skyrimo būdu, kokiu greičiu injekuosite, kokie galimi pašaliniai reiškiniai.
  • Visada teikite pirmenybę šoniniam sėdmens raumeniui (ventrogluteal), o ypač atliekant gilias injekcijas į raumenis.
  • Apžiūrėkite odą bei įvertinkite pacientą.
  • Jei injekcijos į raumenis atliekamos dažnai, būtina kaitalioti injekcijas vietas, dokumentuokite, kur suleidote.
  • Staigiu judesiu, 90 laipsniu kampu įsmeikite adatą iki jos sustorėjimo ir suleiskite vaistus greičiu 1 ml per sekundę.
  • Prieš ištraukiant adatą palaukite apie 10 sek.
  • Nemasažuokite ir netrinkite injekcijos vietos.
  • Stebėkite pacientą po injekcijos.
  • Dokumentuokite.

Slauga – tai nuolat besivystantis mokslas, todėl slaugytojams, net ir turintiems didžiulę darbo patirtį, svarbu atnaujinti slaugos žinias, paremtas naujaisiais tyrimais bei kritiniu mąstymu.

Šaltiniai:

1. Intramuscular injection technique: an evidence-based approach. Nursing standart.29,4, 52-59, Ogston-Tuck S., 2015

2. Rituals in nursing :intramuscular injections. Journal of clinical nursing 23, 3583-3588, Kathleen Greenway, 2014

Paskelbta

Apie vaistų “draugystę“ su maistu, gėrimais, tabaku

Vaistų poveikis priklauso ne tik nuo individualių organizmo savybių, bet ir nuo to, ką mes valgome, geriame ir ar rūkome.

Maistas

Jeigu vaistai vartojami kartu su maistu, sulėtėja vaisto absorbcija iš žarnyno.

Vaisto absorbcija – tai vaisto sugėrimas, ištirpimas.

Tai svarbu prisiminti, kai siekiama greito vaistų poveikio, pavyzdžiui, malšinant skausmą. Išgėrus paracetamolio tabletę kartu su maistu, nuskausminamasis efektas gali pasireikšti 0,5 – 1 val vėliau, nei vaistus išgėrus ant tuščio skrandžio.

Jei vaistai vartojami nuolat, ilgą laiką, tai vaistų vartojimas su maistu ar ant tuščio skrandžio, didelės įtakos jų absorbcijai žarnyne neturės.

Išimtis! Bisfosfonatai (vaistai nuo osteoporozės) neturėti būti vartojami kartu su maistu, tai labai sumažina jų įsisavinimą ir mažėja vaisto efektyvumas.

Pienas

Su pienu nevartotini šie preparatai:

  • Bisfosfonatai
  • Tetraciklinų grupės antibiotikai
  • Geležies preparatai
  • Fluorochinolonai

Piene esantis kalcis susiriša su šių vaistų veikliosiomis medžiagomis ir žarnynas nebepajėgia jų absorbuoti, tad ir efekto nebėra. Būtina išlaikyti 1-2 val pauzę tarp šių vaistų ir pieno vartojimo.

Kofeino turintys gėrimai

Kofeino randama kavoje, arbatoje, energetiniuose gėrimose, koloje. Vidutiniškai viename kavos puodelyje yra 100 mg kofeino, žinoma, tai priklauso nuo kavos stiprumo bei puodelio dydžio.

Vieniems žmonėms kofeinas padeda jaustis žvalesniems, budresniems, o kiti nuo kofeino pasijaučia neramūs, sudirgę, ima kankinti nemiga, širdies plakimai, rėmuo. Būtent į šias skirtingas žmonių reakcijas reikėtų atsižvelgti vartojant kavą kartu migdomaisiais, baimę slopinančiais vaistais, širdies antiaritmikais, vaistais nuo refliukso, skrandžio žaizdų. Būtina informuoti pacientą, jog vartojant šiuos vaistus, patartina sumažinti kofeino vartojimą.

Kofeinas slopina specifinį CYP enzimą (CYP1A2). Šis enzimas suardo klozapiną (vaistas nuo šizofrenijos) ir teofiliną (vaistas nuo astmos). Pavartojus didesnę dozę kofeino nei įprastai, šių vaistų lygis organizme padidės, o tai didina šalutinių reakcijų riziką.

Jei žmogus kasdien išgeria 1-2 puodelius kavos ir vartoja šiuos vaistus, tikėtina, jog organizmas yra prisitaikęs prie šios rutinos ir  rizika, kad vaisto koncentracija padidės – menka.

Alkoholis

Alkoholis vartojamas kartu su vaistais gali padidinti apsvaigimą arba slopinti vaistų gydomąją poveikį, priklausomai nuo to, kokie vaistai vartojami.

Padidintas apsvaigimas dažniausiai pasireiškia vartojant alkoholį kartu su

  • stipriais nuskausminamaisiais – kodeinu, morfinu ir kt.opioidais.
  • nerimą, baimę slopinančiais vaistais,  migdomaisiais – benzodiazepinais.
  • vartojant kitus, smegenų veiklą veikiančius vaistus –  vaistus nuo depresijos, epilepsijos, antipsichotinius vaistus

Vartojant kraują skystinančius vaistus ir alkoholį, didėja kraujavimo rizika.

Žmonės, sergantys diabetu bei naudojantys insuliną ar gliukozę mažinančias tabletes, turėtų atsargiai vartoti alkoholį. Alkoholis mažina gliukozės kiekį kraujyje, o taip pat apsvaigęs žmogus gali prarasti jam būdingą budrumą ir nesureaguoti į gliukozės kiekio sumažėjimą kraujyje.

Metronidazolis ir ketokonazolis kartu su alkoholiu prilygsta disulfiramo efektui, todėl geriausia šių vaistų kartu su alkoholiu nevartoti.

Disulfiramas – tai vaistas, vartojamas alkoholizmo gydymui,sukeliantis organizmo jautrumą alkoholiui. Paprastai besigydantiesiems nuo alkoholizmo yra įvedamas šio vaisto implantas po oda (galimas gydymas ir tablečių forma). Pats disulfiramas potraukio alkoholiui nemažina, tačiau pavartojus alkoholio,  atsiranda staigus kraujagyslių išsiplėtimas, veido raudonumas, karščio pylimas, pulsuojantis galvos skausmas, kraujo spaudimo kritimas, oro trūkumas, pykinimas, vėmimas. Net nedideli lengvojo alaus pavartojimai gali iššaukti nemalonias kūno reakcijas, tad besigydantieji atsisako alkoholio vengdami nemalonių pojūčių.

Penicilinas kartu su  alkoholiu nepasižymi jokia ypatinga sąveika, tai daugiau žmonių kalbos ir gandai.

Greipfrutas ir greipfruto sultys

Greipfrutas ir jo sultys slopina daugybės vaistų skilimą, slopindami specifinį CYP enzimą CYP3A4. To pasekoje, didėja šių vaistų koncentracija plazmoje ir iškyla didesnė šalutinių reakcijų rizika. Teigiama, jog stiklinė greipfruto sulčių net 47 proc. sumažina enzimo poveikį, kuris reguliuoja absorbciją. Manoma, jog šia savybe pasižymi medžiaga, kuri suteikia kartumo šiam vaisiui.

Greipfrutas ir jo sultys nerekomenduojami vartoti kartu su  imunosupresantais (po organų transplantacijos), statinais, benzodiazepinais, kai kuriais nervų sistemą veikiančiais ir psichotropiniais vaistais (zoloft, karbamazepinu, haloperidoliu), kalcio kanalo blokatoriais (vaistai hipertonijai gydyti), o taip pat viagra.

Jei žmogus labai mėgsta greipfruto sultis, bet turi vartoti vaistus,  patariama šias sultis keisti apelsinų sultimis.

Tabakas

Nikotinas vaistų vartojimui jokio žymesnio poveikio neturi, tačiau degant  tabakui susidaro specifinės medžiagos, kurios didina tam tikrų CYP (CYP1A2) enzimų veiklą. Šie enzimai pagreitina klozapino ir teofilino skilimą, tad šių vaistų skilimas rūkantiesiems vyksta greičiau, todėl jie turi vartoti didesnes šių vaistų dozes optimaliam efektui pasiekti. Metus rūkyti, vaisto koncentracija plazmoje padidės, tad būtina mažinti vaistų kiekius.

Šaltiniai:

H. Nordeng, O.Spigset „Legemidler og bruken av dem“, 2007

https://www.health.harvard.edu/staying-healthy/grapefruit-and-medication-a-cautionary-note

Paskelbta

Paprastai ir aiškiai apie žaizdos gijimą

Žinios apie žaizdos gijimą padės suprasti ne tik žaizdos gijimo procesus, bet ir atskleis priežastis, kodėl kartais žaizdos negyja.

Žaizdos ir sužeidimai gyja dvejopai:

1. regeneracijos būdu – kai pažeisti audiniai pilnai atsistato iki tos būsenos, kuri buvo prieš pažeidimą.

2. reparacijos būdu – žaizda užgyja, tačiau susiformuoja randas.

Kas nulemia žaizdos užgijimo būdą?

Jei pažeidimas atsirado epidermyje ir viršutiniame dermio sluoksnyje, organizmas geba žaizdą regeneruoti. Tai gali būti I-II laipsnio nudegimai, I-II laipsnio pragulos, nuospaudos. Jei pažeidimas atsirado gilesniame nei dermos sluoksnyje, žaizda gyja reparacijos būdu – susiformuoja randas.

Žaizdos gijimo procesas

Norint suprasti žaizdos gijimą, galima išskirti 2 etapus:

1) žaizdos valymasis ir reparacija (atsistatymas)

2) audinių gijimas

Jei žaizda negyja, vadinasi žaizdos gijimas sustojo pirmame etape. Slaugytojas, atsakingas už žaizdos priežiūrą, šiame etape gali aktyviai padėti, žaizdą plaudamas ir pašalindamas nekrozavusius audinius.

Antrajame etape – priešingai, žaizdai reikia ramybės, drėgmės ir reto tvarsčių keitimo. Žaizdos valymas atliekamas tik išskirtiniais atvejais.

Dažniausiai išskiriamos 4 žaizdos gijimo fazės:

  • Koaguliacijos fazė
  • Uždegiminė (valymosi) fazė
  • Proliferacijos (naujo formavimosi) fazė
  • Brendimo fazė

Koaguliacijos fazė

Įvykus audinių pažeidimui dėl suplanuotos chirurginės intervencijos ar atsitiktinio sužeidimo, mūsų organizmas mes visas pajėgas stabdyti kraujavimą. Kraujagylės susitraukia, trombocitai nešami į pažeidimo vietą, kur jie suformuoja trombą, užkimšdami sužeistą kraujagyslę. Vėliau koaguliacijos procese susiformuoja stipresnis trombas iš fibrino. Taip pat šiuo metu atsilaisvina kraujagyslių aktyvios medžiagos, kaip histaminas bei augimo faktoriai. Augimo faktoriai – tai signalinės molekulės, kurios koordinuoja reparacijos procesą.

Sužeidimo vietoje sumažėja kraujo pritekėjimas, išsivysto tarsi reliatyvi žaizdos ir aplinkinių audinių hipoksija. Ši hipoksija duoda signalą ir informuoja organizmą, kad įvyko pažeidimas ir turi būti pradėtas reparacijos procesas. Nutrūkus šiai reliatyviai hipoksijai, sustoja žaizdos gijimas.

Uždegiminė fazė

Ši fazė dar vadinama valymosi faze. Sustojus kraujavimui, organizmas įjungia žaizdos apvalymo procesą. Tam būtina daugiau kraujo. Kraujagyslės išsiplečia ir tampa pralaidžios. Iš kraujagyslių ima sunktis audinių skystis.

Visi, kurie yra patyrę chirurginę operaciją, tikriausiai pastebėjo, jog pirmąją dieną po operacijos, operacinė žaizda aplink siūlus bus paraudusi ir paburkusi. Tai yra ženklas, jog vyksta žaizdos valymasis ir reparacija (atsistatymas).

Į šią vietą suplūsta baltieji kraujo kūneliai, ypač gausu granulocitų ir makrofagų, šiek tiek limfocitų. Granulocitai atakuoja į žaizdą patekusius mikrobus – atpažįsta juos kaip svetimkūnius ir sunaikina. Makrofagai žaizdą išvalo nuo mirusių bakterijų ir audinių likučių.

Abi ląstelių grupės kontroliuoja žaizdos gijimą ir gamina augimo faktorius, citokinus (signalines molekules, kurios sukelia uždegimą) bei proteinazes. Proteinazės ištirpdo pažeistą audinį, o taip pat apsauginį jungiamąjį audinį, kuris susidarė reparacijos proceso metu.

Kai miręs audinys ištirpdomas, bakterijų augimas ir plitimas yra kontroliuojamas, o žaizdos paviršius yra švarus, prasideda pirmoji atsistatymo fazė. Atsistatymo metu užtikrinamas geresnis prieinamumas prie deguonimi įsotinto kraujo. Tai pasiekiama makrofagų dėka, kurie citokinų įtakoje, formuoja naujas kraujagysles (angiogenezė). Naujosios kraujagyslės pakeis sužalotąsias.

Angiogenezė yra būtina sąlyga susiformuoti granuliaciniam audiniui. Fibroblastai – ląstelės, kurios gamina kolageną ir elastines skaidulas, užpildo žaizdą III laipsnio kolagenu. Tai yra laikinas kolagenas, kuris vėliau bus pakeistas pilnaverčiu I laipsnio kolagenu.

Proliferacijos fazė

Ši fazė dar vadinama naujo susiformavimo faze, kai pažeistas žaizdos paviršius užpildomas naujomis kraujagyslėmis, kolagenu bei fibroblastų gaminama bazine substancija.

Naujosios kraujagyslės bei bazinė substancija yra pasiruošimas granuliacinio audinio formavimuisi. Bazinė substancija bei jungiamasis audinys yra būtina sąlyga epitelinio audinio formavimuisi, kuris vėliau užpildys žaizdą.

Granuliacinis audinys sudarytas iš įvairaus tipo ląstelių, tokių kaip fibroblastų, kurie pasižymi gebėjimu pagaminti įvairių tipų audinius  (kapiliarus, nervinius ar riebalinius audinius) ir imuninių ląstelių  (limfocitų, makrofagų ir granulocitų).

Sveikas, be pažeidimų granuliacinis audinys suteikia gerą apsaugą nuo bakterinės infekcijos, todėl labai svarbu su šiuo audiniu elgtis atsargiai perrišant žaizdas. Granuliacinis audinys gali pasižeisti šalinant prie žaizdos prilipusius tvarsčius, o tai padidina infekcijos riziką.

Kai žaizda užpildoma granuliaciniu audiniu, prasideda epitelizacija. Keratinocitai formuoja odos ląsteles, kurios pradeda augti nuo žaizdos kraštų. Esant nedideliam odos pažeidimui, epitelis gali formuotis iš riebalinių, prakaito liaukų, žaizdos likučių. Kad epitelis galėtų augti,  granuliacinis audinys negali būti per daug išvešėjęs.

Jei granucialinis audinys išvešėja per daug, perauga žaizdos kraštus, jis gali kraujuoti, būti patinęs. Tokiu atveju nebelieka vietos epiteliniam audiniui atsirasti, todėl svarbu užbėgti už akių ir imtis priemonių, kad būtų pasiekta pilna žaizdos epitelizacija.

Brendimo fazė

Žaizda užsiveria 2 mechanizmų dėka.

1. Susitraukimas (kontrakcija) – žaizdos kraštai susitraukia, priartėja arčiau vienas kito, žaizdos plotas sumažėja, kuris užpildomas granuliaciniu audiniu bei epiteliu. Miofibroblastai yra atsakingi už šį žaizdos užsivėrimą.

2. Rando formavimasis – likęs žaizdos paviršius užpildomas plonu epiteliu sluoksniu. Sveikoje odoje yra gausu kolageno, o atgauti buvusias savybes šiam audiniui prireikia daug laiko. Manoma, kad pažeistas audinys atsistato tik 85 proc. ir tam prireikia 6-12 mėnesių.

Pirmasis kolagenas pakeičiamas labiau funkcionaliu I tipo kolagenu, kuris pradeda stiprinti audinį. Į šį procesą yra įtraukti MMP, kuri suardo paviršinį ir laikiną kolageną, būtent šis procesas užima tokį ilgą laiką. Pavyzdžiui, žarnyno audinys, turintis mažai kolageno, pilnai atsistato po 10 dienų, tuo tarpu odai prireikia beveik metų susigrąžint buvusį stiprumą.

Randinis audinys per laiką susitraukia, o tai daugeliu atveju yra palanki aplinkybė. Išimtis – juosiančios žaizdos ant rankų, kojų, liemens, tuomet rando susitraukimas gali sąlygoti funkcijos sumažėjimą. Rando spalva taip pat kinta nuo raudonos iki baltos. Randinis audinys neturi riebalinių ir prakaito liaukų, mažai melanocitų, todėl nesusidaro pigmentas. Randą svarbu saugoti nuo stiprių saulės spindulių.

Kai kuriais atvejais rando formavimasis užsitęsia per ilgai, žaizda užsidaro, tačiau randas formuojasi toliau, susidaro hipertrofinis randas. Per laiką toks randas  sumažėja, o po metų dažniausiai tampa įprastiniu randu. Kodėl tai nutinka, nėra žinoma, tačiau pastebėta, jog hipertrofiniai randai dažniau atsiranda po gilių nudegimo žaizdų, infekuotų žaizdų su ilgu gijimo periodu bei žaizdos, kurios įgyjamos mobiliose, dažno judesio vietose (pirštų sąnariuose, alkūnėse, keliuose).

Kitas variantas – keloidiniai randai. Tai taip pat hipertrofiniai randai, tačiau randas tampa didesnis nei buvusios žaizdos paviršius. Šie fenomenai turi daugybę skirtingų mechanizmų. Pastebėta, jog tamsesnė oda labiau linkusi į keloidinių randų atsiradimą.

Parengta pagal A.Langøen, M.Gurgen “Sårhelingsprosessen- enkelt forklart”, Sykepleien 02/19

Paskelbta

Erdvių kūrimas žmonėms su autizmo spektro sutrikimu

Prof.dr. Brigita Kreivinienė

Alfonso Mažūno fotografija

Kodėl tai svarbu?

Autizmo spektro sutrikimas (ASS) apima raidos sutrikimus, kurie matomi kaip elgesio, bendravimo, komunikacijos, kalbos ir pažintinių procesų sunkumai. Kone visi žmonės su autizmo spektro sutrikimu turi sensorinės integracijos ypatumų, kurių supratimas ir atliepimas gali įtakoti sėkmingą arba nesėkmingą žmogaus dalyvavimą. Taip yra todėl, kad žmogus aplinką suvokia kaip saugią arba nesaugią. Šiandien pamažu kalbame apie erdvių pritaikymą ir yra puikių iniciatyvų kuriant sensorinius sodus, tačiau specialiai pritaikytų erdvių kūrimas, kuriose žmonės su ASS jaustųsi gerai – mūsų visuomenės ateities iššūkis. Juk žmonės su ASS gali būti itin skirtingi savo simptomatika, jautrumu tam tikriems stimulams bei funkcionavimo lygmeniu.

Tatiana Syrikova fotografija

Pasikartojančios stereotipijos – aplinkos ir asmens disbalansas

Žmonės su autizmo spektro sutrikimu kur kas jautriau reaguoja į aplinką nei mums atrodo. Pavyzdžiui, net aukštesnė temperatūra patalpoje mums gali atrodyti pakenčiama, o žmogui su padidintu jutimu gali iššaukti labai daug stereotipinių judesių, kuriais jis mėgins susidoroti su kylančiu stresu dėl šio perdėto dirgiklio. Svarbu pastebėti, kad šis sutrikimas yra labai individualus, todėl kylantis disbalansas tarp aplinkos ir žmogaus poreikių gali labai apsunkinti dalyvavimą. Tam, kad susidorotų su iš aplinkos sklindančiais sensoriniais stimulais, žmogus su ASS gali atlikti daug pasikartojančių elgesio modelių. Nežinant šios specifikos, gali atrodyti, kad tiesiog žmogus daro tą patį veiksmą (pvz., linguoja, atlieka save žalojančius veiksmus, spragsi pirštais, plasnoja rankomis, juda chaotiškai erdvėje, tikslinasi tą patį klausimą, į kurį jau gavo atsakymą, ar pan.). Vis tik nesąmoningo ar neprasmingo elgesio nėra, todėl pastebėjus besikartojančius veiksmus reiktų analizuoti, ką galima padaryti, kad aplinka žmogui nekeltų streso dėl jo padidinto jautrumo aplinkos stimulams. O aplinką perstruktūravę galime sumažinti žmogaus stresą. Užsienio šalių tyrimai parodė, kad paprastai toks elgesys kyla, kai žmogus pasiekia sensorinę perkrovą ir nori sumažinti aplinkos dirgiklius, nuo jų apsisaugoti.

Suprantama ir atliepianti poreikius aplinka

Aplinkos pritaikymas sėkmingam žmogaus funkcionavimui yra itin didelis iššūkis ne tik architektūros ar dizaino prasme, tačiau ir dėl erdvių struktūros, daiktų išdėstymo bei tinkamos personalizuotos aplinkos sukūrimo. Juk per santykį su aplinka mes konstruojame savo žinias apie pasaulį. Pavyzdžiui, mielinių blynų kvapas mus gali grąžinti į vaikystės prisiminimus, atkurti šilto santykio su mama vaizdus; arba išgirstas garso ritmas gali priminti dainą, kuri irgi grąžina mus į prisiminimus. Lygiai taip pat žmonėms su ASS matomi, girdimi ar užuodžiami stimulai aplinkoje gali būti sietini su pozityviomis patirtimis arba su negatyviomis – tuomet stimulas, kuris asocijuosis su skausmą ar kitas nemalonias patirtis sukeliančiomis patirtimis gali iššaukti žmogaus staigų pykčio priepuolį, kartais vadinamą pagal anglų kalbą „tantrumu“.  Papildomai aplinkoje būtina vertinti ir asmens vestibulinės sistemos (judėsesos) bei proprioceptinius stimulus (t.y., erdvėje išdėstytus objektus vertinant kartu su asmens judėsenos specifika).

Stimuliuojanti, ne užgožianti aplinka

Max Vakhtbovych fotografija

Kalbant apie autizmo spektro individualumą, galime įsivaizduoti, kad labai sunku sukurti įgalinančią aplinką. Daugiau galimybių yra namų aplinkoje, tačiau bendruosius principus būtina taikyti mokykloje ar centre, kuriame vaikas ar suaugęs įsitraukia į mokymo/ugdymo procesą. Svarbu aplinkos pritaikymo nesuprasti kaip hiperglobos, kuomet „pridėliojame pagalvėlių, kad vaikas nesusižalotų“. Ne, anaiptol – aplinka turi būti pakankamai stimuliuojanti, atliepianti žmogaus sensorinius poreikius ir saugi. Pavyzdžiui, namuose pati svarbiausia erdvė žmogui su ASS yra jo miegamasis, nes tai – poilsio erdvė, kuri turi kelti tik malonias asociacijas. Parenkant sensorinius stimulus būtina įvertinti ar žmogus turi didesnį jautrumą (hiper-jautrus) ar sumažintą jautrumą (hipo-jautrumą). Sakykime, jei lietimui yra padidintas jautrumas, paprastai gyvenime jie nemėgsta dėvėti tam tikrų rūbų, gali būti pernelyg išrankūs maistui, nepatinka, jei kiti žmonės juos liečia, labai blogai jaučiasi, jei reikia laukti parduotuvėje stovint eilėje tarp kitų žmonių ir pan. Tuo tarpu hipo-jautrumo požymiai būtų – peržengia kitų asmeninę erdvę (prisiartina per arti), nejaučia jei kiti juos paliečia, dažnai kažką deda į burną ar burnoje „žaidžia“ seilėmis, į skausmą susižeidus reaguoja menkiau, nesureikšmina įsidaužimo ir pan. Tačiau tai tik padidinto/sumažinto jutimo pavyzdžiai, o būtina vertinti ir kitus aspektus.

Miegamasis – svarbiausia

Taigi, kaip jau minėjau, miegas yra svarbiausias žmogaus periodas, per kurį atstatome savo resursus, smegenys išrūšiuoja dienos patirtis ir pailsėję keliaujame į kitą dieną. Žmonėms su padidintu jautrumu prisilietimams dažniausiai pasireiškia nenoras būti apkabintiems, bijo vandens patekimo ant veido ir pan. Todėl jiems yra tiesiog būtina miegamajame turėti galimybę rinktis giluminių prisilietimų jutimus – pasunkintas antklodes ar kitas papildomas pasunkintas priemones. Kas liečia tekstūras, šiuos sensorinius poreikius turintiems žmonėms, mažiausiai nemalonių pojūčių sukelia organinė medvilnė ir bambukas. Vaikams ir jaunuoliams siekiantiems kuo daugiau lietimo pojūčių, dažnai norisi miegamajame itin daug švelnių ir minkštų tekstūrų, todėl nereiktų nustebti, jog ir į lovą sukeliaus kone visi turimi minkšti žaisliukai.

Viktoria Borodinova fotografija

Aiški struktūra – mažiau streso

Iš esmės kalbant apie erdvių struktūravimą tiek namuose, tiek įstaigose, svarbus zonų atskyrimas. Dažnai geriausiai ASS poreikius atliepia aiškios kvadrato/stačiakampio formos erdvės su aiškiais baldų išdėstymais. Jeigu yra poreikis, galima įvesti vaizdinių priemonių, kurios padės žmogui orientuotis (pvz., PECS paveikslėlių). Kartais naudojamos skirtingos grindų dangos, siekiant sukurti aiškų zonavimą. Svarbūs visi veiksniai, pavyzdžiui, mes galime norėti kuo daugiau natūralios šviesos ir įsivaizduosime, kad kambarys su dideliais langais yra gėris, tačiau žmogui, kuris turi padidintą jautrumą šviesai tai bus betikslis parinkimas, nes jis komfortiškiausiai jausis prislopintoje šviesoje. Vis tik natūrali šviesa visada geriau toleruojama už dirbtinę. Vyraujančios spalvos irgi svarbu – šaltos, blankios spalvos sukuria didesnių erdvių pojūtį, o lengvos ir šiltos – teikia jaukumą. Vis tik žmonėms su ASS intensyvių spalvų parinkimas gali itin neraminti, kaip ir pernelyg didelis spalvų koloritas. Labai svarbu, kad kuriamos erdvės žmogų įgalintų savarankiškumui – jis jaustųsi gerai erdvėje, galėtų joje lengvai orientuotis, vyrautų sistema. Stebima, kad gerai organizuotose erdvėse žmonės su ASS yra mažiau priklausomi nuo aplinkos. Taip pat reikia nepamiršti, jog dažnai žmonės su autizmo spektro sutrikimu menkai toleruoja pokyčius. Dėl šios priežasties erdvėje esančios spintos/lentynos geriausiai būtų uždaromos. O jei naudojamos atviros – geriausia pieštukus, priemones ir kt. sudėlioti į organizacines dėžutes, taip išvengsime nereikalingo vizualinio blaškymo.

Paskelbta

DEMENCIJA SU LEWY KŪNELIAIS (LEWY BODY DEMENCIJA)

Šia liga sirgo žymus aktorius Robin Williams. Deja, teisinga diagnozė buvo nustatyta tik po jo mirties. Robin buvo gydomas nuo Parkinsono ligos, depresijos, o tai iš esmės dar labiau apsunkino jo psichinę ir fizinę būklę. Aktorius kentėjo nuo įvairių baimių, panikos priepuolių, haliucinacijų. Jo žmona po mirties vyro ligą prilygino teroristui, gyvenančiam vyro galvoje.

Prieš 80-90 metų vokiečių gydytojas vardu Lewy aprašė apvalius baltyminius darinius rastus galvos smegenų ląstelėse po pacientų mirties, kurie šiandien vadinami Lewy kūneliais, o jų sukeliama liga – demencija su Lewy kūneliais.

Demencija su Lewy kūneliais ir Parkinsono liga su demencija turi daug panašumų. Esminis skirtumas – esant Parkinsono ligai su demencija, parkinsonistiniai simptomai tęsiasi daugiau nei vienerius metus iki atsiranda demencijos reiškiniai. Be to, sergant Parkinsono liga ne visada išsivysto demencija.

4 pagrindiniai demencijos su Lewy kūneliais simptomai:

1. Demencija – bendras protinių galimybių sumenkimas, užmaršumas, dezorientacija bei kritinio mąstymo, dėmesio sumažėjimas. Užmaršumas ankstyvose ligos fazėse gali ir nedominuoti. Anksti pastebima, jog žmogus negeba planuoti, koordinuoti, reguliuoti, atlikti įvairius kasdieninius veiksmus. Sunkiai ima orientuotis tiek pažįstamose, tiek nepažįstamose vietose. Sunku atpažinti daiktus iš skirtingų perspektyvų, neskiria kairės ir dešinės.

2. Įvairūs sąmonės sutrikimai – žmogus staiga gali tapti tarsi nutolęs, išėjęs, dezorientuotas, mieguistas, staiga vėl tarsi pabunda ir geba normaliai komunikuoti. Tokie epizodai gali trukti tik akimirką, o kartais keletą valandų.

3. Regos haliucinacijos – būdingos 70-80 proc.pacientų. Dažniausiai trunka trumpai. Kai kuriems būdingos klausos haliucinacijos.

4. Parkinsonizmas – raumenų sustingimas, drebėjimas, nutrūkstantys raumenų judesiai. Būdinga 75 proc.pacientų.

Kiti simptomai patvirtinantys diagnozę:

  • Polinkis griūti – nestabili eigastis, prasta pusiausvyra.
  • Klaidingi įsitikinimai – ypač dažnai žmogus galvoja, jog jį kažkas seka, būdinga 50-60 proc. sergančiųjų.
  • Depresija – būdinga pusei sergančiųjų, gali būti ypač sunki.
  • Baimė – būdinga virš 40 proc.sergančiųjų.
  • Miego sutrikimai – mieguistumas dieną, košmariški sapnai nakties miego metu, daug judama (REM miego fazės sutrikimai).
  • Autonominės nervų sistemos sutrikimai – sutrinka pulso, AKS reguliacija, rijimo sutrikimai, vidurių užkietėjimas.

Liga pasireiškia 60-80 metų amžiuje, laikui bėgant liga sunkėja, dažnai vystosi sparčiau nei Alzheimerio liga.

Diagnozė nustatoma remiantis išsamia ligos istorija bei klinikiniais tyrimais. Įtarimą, jog žmogus serga demencija su Lewy kūneliais, turėtų kelti didelis jautrumas antipsichotiniams vaistams. Po vaistų pavartojimo parkinsonistiniai simptomai tampa ypač ryškūs.

Pasitaiko, jog sergant šia demencija nuo antipsichotinių vaistų išsivysto  neuroleptinis malignantinis sindromas. Jis pasireiškia ryškiais parkinsonizmo simptomais, aukšta kūno temperatūra (40-41 laipsnis), pulso padažnėjimu, prakaitavimu, nestabiliu AKS, sąmonės sutrikimu, inkontinencija. Kraujo tyrime randama padidėjęs leukocitų kiekis, padidėję raumenų pažeidimo žymuo (CK). Žmogus gali mirti dėl inkstų nepakankamumo. Gydymas turi būti greitas – mažinama kūno temperatūra, nutraukiamas gydymas antipsichotiniais vaistais.

Gydymas

Deja, gydymo šiai ligai nėra. Šiandien žinoma, jog pacientai, sergantys demencija su Lewy kūneliais, turėtų vengti tradicinių antipsichotinių vaistų. O tai didžiulis iššūkis, nes šiuos pacientus dažnai kankina psichozės ir baimės priepuoliai. Šiose situacijose galėtų pagelbėti nerimą mažinantys vaistai, kita alternatyva – atipiniai antipsichotiniai vaistai (Seroquel (Quetiapin), Leponex (klozapin), tačiau irgi vartojami su atsargumu.

Keletas studijų atskleidė, jog palaikyti kognityvinėms funkcijoms bei mažinant haliucinacijų pasikartojimų, geras efektas pasireiškė vartojant vaistą Exelon (Rivastigmin).

Vaistai, mažinantys parkinsonistinius simptomus, gali padažninti haliucinacijų pasikartojimą. Mažiausiai pašalinių reiškinių sukelia Madopar (Levodopa) ir Sinemet.

Esant miego sutrikimams rekomenduojamas melatoninas.

Slauga, priežiūra

  • Pacientams reikalinga nuolatinė priežiūra – dėl pasikartojančių klausos ir regos haliucinacijų gali susižaloti ar sužaloti kitus asmenis.
  • Būdingas didelis pargriūvimo pavojus, ypač dėl šiai ligai būdingos šliaužiančios eisenos (eina nepakeldami pėdų), todėl svarbu pašalinti iš jų aplinkos visus kilimėlius, kilimus, ant praėjimo gulinčius daiktus, kliūtis, kurie gali tapti griuvimo priežastimi.
  • Kiekvieną bendravimą su pacientu pradėkite aiškiai pasakydami jo vardą, taip lengviausia atkreipti jo dėmesį. Kalbėkite trumpais sakiniais, su pauzėmis.
  • Nesivelkite į diskusijas su pacientu, kai jį užklumpa haliucinacijos ar klaidingi įsitikinimai. Kai kurie pacientai nurimsta, kai jiems paaiškinama, jog dėl smegenų ligos, jie mato ar girdi tai, ko nėra. Esant regos haliucinacijoms kartais padeda žvilgsnio pasukimas į kitą pusę ir haliucinacijos išnyksta.
  • Šiems pacientams ypač svarbu miego sureguliavimas. Jiems būtinos trumpos miego pertraukėlės prieš pietus ir po pietų. Dažnai reikalinga pagalba atsigulti į lovą (nesupranta kaip tai atlikti). Nežadinti staigiai iš miego ypač kai sapnuoja, gali sužaloti kitus asmenis.
  • Reikalinga pagalba atliekant asmens higieną, valgio metu bei bendraujant. Aiški dienotvarkė šiems pacientams sukuria saugumą ir pasitikėjimą.

Šaltiniai:

www.kloverasen.no

Demensomsorgens ABC hefte 4 , Andre demenssykdommer Knut Engedal, 2017

Paskelbta

APIE GYDYMĄ ŽIRGAIS, DAR VADINAMĄ HIPOTERAPIJA: „ŽIRGAS YRA DIDELIS GYVŪNAS SU BEGALINE MEILE NEŠANTIS MAŽĄ ŽMOGŲ“

Jaukiame Kurtuvėnų dvaro žirgyne – gyvąjame žirgo muziejuje vyksta stebuklai – vaikai su negalia skuba į dar vieną taip lauktą susitikimą su terapiniais žirgais: Liberija, Krantu bei Hilėja. Kas paglosto, kas morkytę tiesia, kas laukia šio didelio gyvūno apkabinimo. Stebint iš šono stebiesi, iš kur žirgas turi tiek empatijos, pajautimo, meilės žmogui. Apie tai, kaip vyksta hipoterapija dar vadinama gydymu žirgais kalbamės su daugiau nei 10 metų šia veikla užsiimančia kineziterapeute ir sertifikuota hipoterapeute Jurgita Rutkiene.

Jurgita, Jūsų profesinis kelias seniai buvo sietas su žirgais bei pagalba žmogui. Esate ne tik kineziterapeutė, socialinė pedagogė ir psichologė, greta baigusi ir veterinarijos studijas, esate sertifikuota Čekijos mokyklos hipoterapijos profesionalė. Kaip Jums visos šios žinios padeda kasdieniame darbe?

Žinios tik papildo vienos kitas, nes jos visos yra apie tą patį. Apie gyvybę ir skirtingų subjektų tarpusavio santykį. Ir visiškai nesvarbu, kad vienas gyvūnas turintis keturias kanopas, o kitas – mažas žmogutis ieškantis vietos šiame gyvenime. Kai pasigilini, pamatai, kad mes visi panašūs. Man labai įdomu tyrinėti tą patį objektą (žmogaus ir gyvūno tarpusavio santykį) iš skirtingų perspektyvų. Šios žinios man padeda ir dirbant ankstyvosios reabilitacijos tarnyboje su labai mažais kūdikėliais, tiek su paaugusiais vaikais, tiek ir su negalią turinčiais suaugusiais žmonėmis. O kadangi pati daug metų sportavau su žirgais, puikiai suprantu ir jaučiu žirgą, man norisi padėti žmogui užmegzti tokį brangų ir unikalų ryšį su nuostabiu ir be galo empatišku gyvūnu.  Žirgas gydo fiziškai, bet pirmiausią žmogaus sielą gydo sveikas ir nesavanaudiškas santykis nesvarbu ar su gyvūnu ar su kitu žmogumi.

Dažnai galvojama, kad vaikai, kurie atvyksta į hipoterapiją tiesiog puikiai leidžia laiką su žirgais. Kaip terapinį procesą matote Jūs? Kas vyksta jo metu?

Yra daug tiesos šiuose žodžiuose. Taip, mes maloniai leidžiame laiką, tačiau tuo pat metu žmogaus kūnas dirba tikrai sunkiai. Negalią turinčiam vaikui reikia  įdėti labai daug pastangų, kad jis lygiai, tiesiai sėdėtų, kad nenukristų pozicionavimo (padėčių keitimo ant žirgo) metu, kai tikslas yra jį išmokyti pajusti tam tikrą judesį. Jojimo metu vaikas mokosi kontroliuoti savo kūną, planuoti veiksmus į priekį, tinkamai paprašyti žirgu. Taip pat ne mažiau svarbu ir pasisveikinti su žirgu ir jam padėkoti.

Papasakokite apie hipoterapijos eigą – jeigu aš norėčiau sudalyvauti hipoterapijos užsiėmimuose: nuo ko reiktų pradėti, kiek užsiėmimų planuojama, kaip dažnai?

Pirmiausia reikia pradėti nuo paciento įvertinimo. Kokia diagnozė? Ar nėra kontraindikacijų? Kokie tikslai? Yra paplitę dvi metodikos intensyvi, kai dirbama 1-2 kartus per dieną 10 kartų procedūrų ir ekstensyvi, kai dirbama 1-2 kartus per savaitę iki 3 mėn. laiko. Po to tikslinga daryti ne mažesnį, nei 3 mėn. poilsį. Tačiau kartais būna ir taip, kad tai jau tampa ne hipoterapija, bet jojimo mokymusi ir panašiai.

Tik atvykus į pirmąjį hipoterapijos užsiėmimą pirmiausia vyksta paciento įvertinimas (judesių amplitudė, pajėgumas, pagrindinės problemos). Kartais tam pakanka keleto minučių stebint paciento judesius. Tada reikia susipažinti su žirgu. Jį paglostyti. Aptariamas jojimo tikslas ir procedūra. Vėliau vyksta jojimas. Jo metu, jei tikslinga, siekiant išgauti geriausia terapinį efektą yra keičiamos padėtys. Mokoma pajausti savo kūną, joti užsimerkus ir pan. Šiaip stengiamasi per daug nepervarginti žmogaus. Akcentuojant, tai, kaip didelį malonumą, o ne darbą. Pabaigoje nulipimas nuo žirgo, jo paglostymas, padėka, pavaišinimas skanėstais. Stengiamės kiek įmanoma joti lauke, pastebėti visus gamtos reiškinius, gyvūnus, paukščius ir pan. Mažieji pacientai yra skatinami patys nepamiršti vaišių (morkų) žirgui ir priminti tėveliams, kad paimtų.

Dirbate ypatingą darbą, procesas labai jautrus. Kas Jus kaip žmogų labiausiai sujaudina? Gal galite papasakoti labiausiai įsimintiną įvykį iš terapinio proceso?

Dažnai vaikai su negalia labai orientuoti į save – laukia pagalbos iš tėvų, patarnavimo iš aplinkinių. O čia mokomės tikro džiaugsmo ir nuoširdaus dėkingumo bendravimo procese. Dirbdama šį darbą aš pastebiu, kaip vaikas tampa pastabesnis ir jautresnis jį supančiai aplinkai. Suprasdami labiau gyvūnus ir žmones, jie pradeda geriau suvokti savo vietą pasaulyje. Ima džiaugtis mažais, bet savo paties pasiektais dalykais. Smagu matyti, kaip negalintis vaikščioti žmogus išsitiesia ir tarsi „paauga“ ant žirgo, atsiranda pasitikėjimas savimi ir savo partneriu žirgu. Nuostabu stebėti kaip vaikas su autizmo sutrikimu ieško kontakto, siekdamas paglostyti ar pamaitinti žirgą arba prašo mano pagalbos norint užlipti, paglostyti. Džiugu, kai žmogus pamilsta tokį puikų gyvūną ir klausia, ką aš galiu duoti tam žirgui, o ne kas privalo už mane kažką tai padaryti.

Vieną kartą berniuką su cerebrinio paralyžiaus diagnoze ruošėme važiuoti į specialiąją olimpiadą. Jis nuolat sakydavo: -„aš bijau, aš bijau, aš bijau.. „.  Galų gale sutarėme, kad vietoj šių žodžiu, sakys „aš galiu“. Galų gale varžybose tikrai buvo jam nelengva ir nejauku, bet jis visą laiką kartojo „aš galiu“. Po varžybų jaunasis raitelis kviečiamas į apdovanojimą. Jam reikėjo nueiti per smėlį. Na ir jam į pagalbą atskubėjo senelis, kad padėti berniukui nueiti iki apdovanojimo vietos, tačiau šis atsisuko į senelį ir atsisakydamas šios pagalbos sako: „aš galiu“ ir nuėjo vienas. Stebėdama tokias situacijas šypsausi, nes tai geriausios akimirkos, dėl kurių ir buvo verta stengtis.

Jurgita, tikriausiai esate mačiusi žirgą įvairiose situacijose, pažįstate tikrai puikiai. Pasakykite, kaip Jūs matote, kodėl žirgas yra ypatingas gyvūnas, kuo ir ko, galbūt, nematome „įprasta akimi“?

Žirgas yra be galo gražus, stiprus ir unikalus gyvūnas. Jie žolėdžiai ir yra labai taikūs. Jie gyvena kaimenėse. Jiems labai patinka bendradarbiauti. Jie saugiai jaučiasi būryje. Ir žmogų jie priima, kaip dar vieną kaimenės narį. Tiesiog, jei tas naujas kaimenės narys (žmogus) yra sveikas ir stiprus, jis turės įrodyti žirgui, kurioje kaimenės hierarchijos pakopoje jis turi stovėti. O jei naujas kaimenės narys turi negalią, žirgas greit tą pajunta. Jis saugo ir globoja žmogų, kaip kumeliuką arba sergantį gentainį.

Labai ir labai daug kartų žmogus žirgą turėjo nuskriausti ir būti neteisingas, kad žirgas gindamasis ryžtųsi  pulti ir sužeisti žmogų. Žirgas geraširdis. Ir jis mieliau būtų pabėgęs, nei stojęs į kovą.  Jis mieliau rinksis žmogaus draugiją, o ne vienatvę. Jei žmogus sumaniai mokys ir treniruos žirgą, tai žirgas pats norės išmokti kuo daugiau naujovių. Pavyzdžiui, varžybose labai lengvai galima matyti ar raitelis ir žirgas supranta vienas kitą ir dirba išvien – siekia bendrų tikslų.

Alexander Dummer fotografija

Kad ir kaip banaliai tai nuskambės, tačiau žirgas jaučia meilę. Ir jei jis dar ir pasitiki tuo žmogumi, jis padarys viską, ką gali ir kartais dar daugiau. Pagalvokim, juk toks stiprus, greitas ir galingas gyvūnas neša mažą silpną žmogų teritorijose, kurios jam nežinomos, šoka per kliūtis, kai nežino, kas yra kitoje pusėje ir daro dar daugelį jam neįprastų dalykų tik todėl, kad tiki mumis. Jei hipoterapijos metu sodinamas žmogus su negalia ant žirgo, o vežimėlis ar lazda užkrenta ant žirgo, jis stovi, nes tiki, kad tai nieko baisaus. Juk žmogus manęs nenuskriaus. Tai tik laikinas nepatogumas.

Šį ryšį sunku užmegzti, bet taip lengva prarasti. Todėl aš labai vertinu draugyste. Tikiuosi, kad mano pacientai taip pat. O žirgo širdis didelė….

Kalbėjosi Brigita Kreivinienė

Paskelbta

Demencija ir maudynės

Išmaudyti sergantįjį demencija ar kitą kognityvinį sutrikimą turintį pacientą gali tapti nemenku iššūkiu.

Maudynės senyvo amžiaus žmonėms gali padėti išvengti odos, šlapimo takų infekcijų, užkirsti kelią nemalonaus kūno kvapo atsiradimui.

Mėginimas įtikinti išsimaudyti neretai baigiasi ginčais, prieštaravimais, šaukimais ir ašaromis. Tokios reakcijos ne tik apsunkina suplanuotą darbo dieną, bet ir kelia didelį stresą juos prižiūrintiems darbuotojams. Tad ką daryti?

Pateikiame 7 strategijas, padėsiančias lengviau įveikti maudymosi iššūkius.

  • 1. Sukurkite dienos rutiną

Jei vyresniam žmogui ir nėra būtina maudytis kasdien, vistiek įtraukite į kasdienę veiklą maudynes (dušą).

Tegu tai tampa normalia, įprastine dienos veikla kaip valgymas, miegojimas, tuomet kils mažiau ginčų ar prieštaravimų.

Nuspėjama dienos rutina kelia mažiau streso ir nerimo demencija sergantiems pacientams, tikėtina, jog įpratę eiti į dušą kasdien, tuo pačiu metu, jie tai darys be prieštaravimų.

  • 2. Nesiginčykite, naudokite paskatinimus

Nebandykite ginčytis ar įrodinėti vyresniems žmonėms, kiek laiko praėjo nuo paskutinių maudynių, kodėl svarbu gera higiena arba koks nemalonus jų kūno kvapas.

Šioje situacijoje logika ir priežastys neveikia. Kalbėkite trumpais ir aiškiais sakiniais, nesileiskite į aiškinimus. Pasakykite, jog po vonios jų laukia malonūs dalykai.

Pavyzdžiui, kai vonia yra pakankamai šilta, nueikite pas pacientą, užmegzkite akių kontaktą, nusišypsokite, ištieskite savo rankas. Tikėtina, jog pacientas paims jus už rankos, tada nuveskite juos į šiltą vonią.

Pradėjus pacientui eiti, pasakykite “Dabar mes einame išsimaudyti, o po dušo tavęs laukia skanus pyrago gabalėlis” ar tai, ką žmogus mėgsta labiausiai, tai gali būti ir įdomi veikla.

Kol einate iki vonios, išlaikykite pokalbį apie skanėstą ar veiklą, kurią atliksite po maudynių. Taip išvengsite argumentų, prieštaravimų. “Šis pyragas yra tavo vienas mėgstamiausių, ar ne? O paskui mes kartu galėsime sudėlioti tą dėlionę su paukščiais.”

Tokia strategija padeda susieti maudynes su pozityviais dalykais, tad dušas tampa ne tokiu bauginančiu įvykiu.

Jei pacientas vistiek prieštarauja, priešinasi, pamirškite maudynes ir nukreipkite jo dėmesį į malonius dalykus. Jei ši kova užsitęs, pacientas ilgai gali prisiminti neigiamus išgyvenimus. Palaukite ir pabandykite vėliau.

  • 3. Sakykite “mes”, bet ne “tu”

Visų maudynių metu kalbėkite švelniu, ramiu balsu, sakykite “mes”, bet ne “tu”.

Tai sukuria įspūdį, jog šioje atpalaiduojančioje veikloje dalyvaujate kartu ir jiems nenutiks jokių baisių dalykų.

  • 4. Vonioje turi būti šilta ir komfortiška

Vyresni žmonės yra jautresni šalčiui. Neretai pacientai prisimena dušą, kaip nemalonią patirtį, kurios metu buvo šalta ir jie drebėjo.

Šilta, komfortiška vonia kelia visai kitokius jausmus.

5-10 min prieš maudynes, įjunkite vonioje šildytuvą ar paleiskite šiltą vandenį, kad vonia būtų komfortiškai šilta. Jei jums vonioje karšta ir joje prakaituojate, tikėtina, jog vyresniems žmonėms, tai bus tinkama temperatūra.

Patieskite ant kėdės ar tualeto rankšluostį, kad pacientams nebūtų šalta, kol jie nusirengs savo drabužius.

Maudynių metu galite įjunti paciento mėgstamą muziką, tai sukurs ramią atmosferą.

  • 5. Naudokite nukabinamą dušo galvutę

Dušo purslai krintantys tiesiai ant galvos, gali būti bauginantis išgyvenimas demencija sergantiems pacientams.

Kai kurie ekspertai teigia, jog ne visi pacientai mato bėgantį vandenį iš dušo, jaučia tik vandens susidūrimus su jų kūnu, o tai sukelia jausmą, jog juos kažkas atakuoja.

Naudokite nukabinamą dušo galvutę, tuomet jūs patys galėsite reguliuoti kryptį ir intensyvumą, stebėdami pacientą.

Kai pacientas patogiai sėdi dušo kėdėje, atsukite vandenį, įsitikinkite, jog vandens temperatūra tinkama ir pradėkite prausti nuo pėdų ar delnų.  Įsitikinę, jog viskas gerai, tęskite. Nuolat kalbėkite, išlaikykite akių kontaktą, klauskite, ar tinkama vandens temperatūra.

Kai kurie pacientai nepakelia stipraus vandens šniokštimo, tuomet sumažinkite srovę. Kol muiluosite pacientą, dušą galite išjungti, o vėliau vėl pradėkite nuo pėdų, tikrindami, ar vanduo jiems tinkamas.

Galvos plovimą atlikite paskiausiai. Pasiūlykite pacientui užsidengti akis mažu rankšluostuku, kol plausite galvą, kad šampūnas negraužtų akių.

  • 6. Venkite netikėtumų, kalbėkite

Maudynės demencija sergančiam pacientui gali atrodyti labai sudėtinga veikla, apimanti daugybę mažų veiksmų.

Pacientai ne visada gali prisiminti veiksmų seką, tačiau neretai jie žino, kaip tai daryti.

Nuolat kalbėkite su pacientu, sakykite, ką darysite kiekvienu momentu. Leiskite atlikti pacientui pačiam tai, ką jis moka. Tai didins jo pasitikėjimą savimi. Kalbėkite trumpais, aiškiais sakiniais ramiu tonu ir ne per greitai. Pavyzdžiui, “dabar aš išmuilinsiu tavo rankas”, trumpa pauzė, o tada imame daryti. “taip, labai gerai, o dabar nuplausime viską vandeniu“. Jei pacientas žinos, kas nutiks kiekvienu momentu, tai sumažins jo baimę ir nerimą.

  • 7. Naudokite papildomai rankšluosčių palaikyti šilumai ir komfortui

Dušo metu kai kuriems žmonėms gali patikti prisidengti rankšluosčiu tas kūno vietas, kurios jau yra nupraustos ar bus prausiamos. Pavyzdžiui, plaunant galvą, prisidengti kojas. Taip, rankšluostis sušlaps, bet pacientui suteiks tai papildomo komforto.

Po maudynių apsupkite juos dviem dideliais rankšluosčiais, kad išlaikytumėte šilumą. Sėdint ant dušo kėdės, galite išdžiovinti plaukus džiovintuvu, lėtai nušluostyti, aprengti.

Išeikite iš vonios beveik išdžiūvę, tai taip pat sumažins nemalonius jutimus pereinant iš šiltos aplinkos į vėsesnę.

Šaltinis:

dailycaring.com

Paskelbta

5 MITAI APIE ANTIBIOTIKUS

Antibiotikų atradimas praėjusiame šimtmetyje prilygo magijai. Mirtinos ligos greitai ir efektyviai tapo išgydomos penicilino pagalba. Žmonės patikėjo, jog nugalėjo pavojingas ligas ir jas sukeliančius mikrobus. Deja, sėkmė turi savo kainą – kuo daugiau antibiotikų vartojame, tuo prasčiau jie veikia.

Šiuo metu visuomenėje sklando įvairiausių mitų apie antibiotikus, o tai iš dalies lemia netinkamą ar per gausų jų vartojimą. Racionalus antibiotikų skyrimas ir vartojimas mažina antibiotikams rezistentiškų (atsparių) bakterijų atsiradimą.

#Mitas nr.1 Nebaigus pilno antibiotiko kurso, bakterijos taps atsparios

Šio mito autorius Alexander Fleming, penicilino išradėjas, kuris 1945 m. sakydamas padėkos kalbą Nobelio prizo teikimo metu, įspėjo žmones, jog per trumpas ir nedidelių dozių penicilino vartojimas gali iššaukti bakterijų rezistentiškumą.

Šis mitas tapo gajus tiek slaugytojų, tiek medicinos studentų tarpe iki šių dienų. Tačiau tai ne visada yra tiesa. Dauguma bakterijų netampa atsparios, anksčiau nutraukus antibiotikų kursą.

Šiuo metu daug dirbama, kad antibiotikai būtų vartojami kuo trumpesnį laiką. Vienas iš pavyzdžių, streptokokinė gerklės infekcija. Anksčiau buvo teigiama, jog ši infekcija turi būti gydoma antibiotikais ne trumpiau 10 dienų. Švedijoje atliktas tyrimas parodė, jog 5 dienų antibiotikų kursas yra vienodai efektyvus ir saugus gydant šią infekciją.

Antibiotikų kursas turėtų trukti tiek, kad pakeistų ligos eigą, nepakenktų ir apsaugotų nuo atkritimų. Antibiotikų skyrimas medicinos įstaigose, stebint pacientus bei jų būklę, suteikia daugiau galimybių nuspręsti gydytojams, kokios trukmės antibiotikų kursas reikalingas. Deja, kol kas nėra žinoma, ar saugu nutraukti antibiotikų kursą žmonėms, juos vartojantiems namuose, kurie pasijuto geriau įpusėjus gydymą antibiotikais. Gydytojai to daryti nerekomenduoja. Tačiau tiesa ta, jog bakterijos netampa labiau atsparios, nutraukus antibiotikų kursą.

#Mitas nr.2 Visos infekcijos, sukeltos bakterijų, turi būti gydomos antibiotikais

Kiekvienas žmogus yra ekosistema, su savo bakterijomis ir kitais mikrobais. Pusantro kilogramo suaugusiojo žmogaus kūno masės sudaro bakterijos. Kasdien mūsų kūnas sąveikauja su savomis bakterijomis ir taip palaikoma kūno pusiausvyra. Kartais bakterija patenka ne ten kur įprastai “gyvena” ir prasideda infekcija. Kūnas įjungia savo apsaugos mechanizmus ir stengiasi susidoroti su infekcija. Pavyzdžiui, šlapimo pūslės uždegimas vargino moteris nuo seniausių laikų. Iki atrandant antibiotikus, ši infekcija nebuvo mirtina, nėra mirtina ir dabar.

Antibiotikai šiandien dažnai skiriami siekiant sutrumpinti ligos eigą bei sumažinti nemalonią simptomatiką. Jei jie būtų skiriami tik gelbėti gyvybes, antibiotikų būtų skiriama ypač retai. Žmogaus kūnas gana daugelį bakterinių infekcijų gali įveikti pats, todėl antibiotikų skyrimas turėtų būti gerai pasvertas, įvertinant jų naudą ir riziką.

#Mitas nr.3 Žmogus gali tapti atsparus antibiotikams

Šis mitas ypač gajus visuomenėje. Žmonės mano, jog jei jie vartos daug antibiotikų, taps jiems atsparūs. Dažnai tenka išgirsti, jog žmogus prašo gydytojo išrašyti antibiotikų, neva, jis taip senai juos vartojo ir tikrai jam nepakenks.

Ne žmonės, o bakterijos ir jų štamai tampa rezistentiški antibiotikams. Atsparios bakterijos įsikuria ten, kur vartojami antibiotikai. Tuo pačiu šiame mite yra dalis tiesos –  po antibiotikų kurso yra galimybė, jog žmogaus kūno viduje ar paviršiuje įsikurs rezistentiškos bakterijos, kurios gali išsilaikyti iki metų. Į šį mitą reikėtų žvelgti atsargiai, nes gali būti, jog žmonės bijodami rezistentiškų bakterijų, atsisakys antibiotikų, kai jų tikrai reikia.

#Mitas nr.4 Pacientai nuolat reikalauja antibiotikų

Pacientai, užklupti įprastinių infekcijų, ne visada reikalauja tik antibiotikų, rodo interviu tyrimas, atliktas Norvegijoje. Daug svarbiau žmonėms išsamus ištyrimas, pokalbis, aiškus informacijos pateikimas.

Žmonių požiūris į antibiotikus taip pat kinta, ne visada esant įprastai ausų ar gerklės infekcijai, pacientai tikėsis antibiotikų. Dažnai jiems užtenka išgirsti profesionalų nuomonę, rekomendacijas. Svarbu, kad vyktų dialogas tarp medicinos personalo ir paciento, suteikti pacientui galimybę, išsakyti savo gydymo lūkesčius.

#Mitas nr.5 Alkoholis silpnina antibiotiką veikimą

Esant infekcijai, neprošal būtų susilaikyti nuo didelių alkoholio dozių, tačiau tiesa ta, jog alkoholis nesusilpnina antibiotikų veikimo. Šis mitas dažnai girdimas, vartojant metronidazolį. Ilgą laiką buvo manoma, jog metronidazolio ir alkoholio mišinys gali veikti panašiai kaip vaistas skirtas gydyti alkoholizmą– kuomet alkoholio įsisavinimas blokuojamas, o žmogus jaučia pykinimą, tačiau tai nieko bendro neturi su neva silpnesniu antibiotikų poveikiu. Dėl saugumo verta paminėti, jog sergant ir vartojant antibiotikus nuo švenčių būtų geriausia susilaikyti.

Parengta pagal S.Høye “Knus mytene!. Det finnes mange myter om antibiotika. De fleste av dem kan med fordel knuses”, Sykepleien, 2021

Paskelbta

SUSIPAŽINKIME: SENSORINIAI POREIKIAI

Prof. dr. Brigita Kreivinienė

Kasdien konsultuojant tėvus dėl vaiko su negalia sensorinių poreikių, sulaukiu įvairiausių klausimų – kas ta sensorinė dieta, ar sensoriniai poreikiai byloja apie vaiko negalią, ar vaikas šiuos poreikius išaugs. Dažnai klausimų daugiau nei atsakymų. Be jokios abejonės, žinant neuromokslų plėtrą, atrodo nerealu apie tai kalbėti trumpai, todėl šiandien mano tikslas – tik pradėti kalbėti apie sensorinius poreikius. Prieš skaitant šį straipsnį, svarbu pažymėti, jog kalbėsiu apie sensorinius poreikius, kurie dažnai lydimi vaiko diagnozės ir yra labiausiai keliantys nerimą, tačiau neaptartų liks tikrai labai daug.

Ar sensoriniai poreikiai rodo vaiko negalią?

Tikriausiai tai vienas dažniausių klausimų, kurio klausia susirūpinę tėveliai. Sensorinių poreikių turime visi – judame erdvėje (už tai atsakinga mūsų vestibulinė sistema), švelnieji jutimai suprantami dėl puikiai veikiančios lytėjimo (taktilinės) sistemos, o proprioceptinė sistema padeda suprasti kūną erdvėje, neužkliūti už daiktų erdvėje ir pan. Kai šios trys sistemos funkcionuoja tinkamai, visi iš aplinkos gaunami jutimai (įskaitant per regą ir klausą) yra sėkmingai integruojami ir išrūšiuojami smegenyse. Galima sakyti, kad kiekviena patirtis „randa savo stalčiuką“. Deja, bet dauguma žmonių, turinčių negalią turi skirtingą sensorinių poreikių priėmimo slenkstį – vienų jis bus žemesnis, kitų – aukštesnis. Vis tik teisinga būtų pasakyti, kad sensoriniai poreikiai ne būtinai sietini su negalios diagnoze. Esama sensorinių poreikių, kuriuos atliepus, pagerėja žmogaus funkcionavimas visuomenėje.

Kaip tai atrodo?

Jei žmogus turi aiškiai matomą problemą, pavyzdžiui, – lūžusi ranka ar koja, mums yra tarsi įprasta suvokti, kad žmogaus galimybės kažką atlikti yra laikinai apribotos. Tuo tarpu sensoriniai poreikiai nėra matomi plika akimi, tai galima suprasti tik atlikus vertinimą. Sensoriniai poreikiai gali būti ir sudėtingo elgesio priežastimi.

Tėveliai dažniausiai mini socialinę simptomatiką, kuri juos vargina: vaikas turi labai žemą motyvaciją, jam sunku susikaupti, nuolat lekia be jokios savisaugos, sunku išmokyti važiuoti dviračiu arba visai nesėda ant jo, emocingai reaguoja į visai paprastą situaciją, sunku nuraminti verkiant, pakalbintas svetimo žmogaus slepiasi už mamos, labai prisirišęs prie vieno iš tėvų, verkia ar skaudžiai išgyvena išsiskyrimą, šaukia plaunant galvą, bijo dušo kutenimo, nuolat leidžia garsus, ir kt. Tai tik keli signalai, kurie gali liudyti esant sensorinių poreikių. Sensorinė dieta yra subalansuotas dirgiklių gavimas dienoje. Tai yra, kad kiekvienam iš mūsų tam tikra dirgiklių norma yra būtina, ji individuali, priklausanti nuo mūsų raidos, ankstyvosios patirties bei funkcionavimo. Nustačius sensorinius poreikius, galima sudaryti ir sensorinę dietą, kuri pagerina žmogaus socializaciją.

Kas dėl to kaltas?

Truputį provokuojančiai ir sąmoningai leidau sau įdėti šį klausimą. Įsivaizduokime situaciją – šeima vyksta į didžiulę parduotuvę, kurioje po tam tikro ramaus apsipirkimo, vaikas dėl visai neaiškių priežasčių, netikėtai susigraudina, ima šaukti, verkti, gali dengtis ausis, akis. Tėvai bando nuraminti, atsiranda vis daugiau šios scenos žiūrovų, dar kažkas praeidamas bando pakalbinti/prajuokinti/pamokyti. Nepadeda. Situacija baigiasi kuo greitesniu išėjimu iš parduotuvės, tėvai eilinį kartą aptaria, jog kažkuris sakė, kad taip ir bus. Ateina dar vienas nusivylimas. Tai tik situacijos modeliavimas. Tačiau tai gali būti ne parduotuvė, o šeimos draugų susibūrimas, šventė ar bet kuris kitas kontekstas, kuriame staiga vaikas elgiasi netipiškai.

Emocinis dirglumas su šaukimu ar stipriu verkimu yra labiausiai tėvus varginantis veiksnys. Tokios situacijos dažnai išgyvenamos namuose, o taip pat tėveliai jaučia visuomenės spaudimą.  Natūralu, kad kiekvienas žmogus turi ribotus resursus,  anksčiau ar vėliau imama ieškoti, kas dėl to kaltas – netinkamas auklėjimas, sutuoktinis, pasiūlęs važiuoti į parduotuvę, vaikas, ar dar kažkas?

Ieškome sprendimo

Kuo didesni sensoriniai poreikiai, tuo daugiau nerimo jie kelia,  tuo daugiau tikslinės pagalbos reikia. Šeimoje svarbu suvokti, kad nuovargį ir perdegimo situaciją gali patirti abu sutuoktiniai, nors jų išraiškos būdas yra visai skirtingas. Pavyzdžiui, tėvai labiau linkę atsiriboti – išeiti, atsitraukti, o mamos gali labiau jaustis nusivylusios, nejausti pasitenkinimo „būti mama“ ir atsitraukti per emocinį susvetimėjimą su vaiku.

Nesprendžiamos situacijos kaupiasi, todėl sprendimo ieškojimas kuo anksčiau, tuo geriau yra pati puikiausia išeitis. Dažnai vaikui pagalbos reikia tiek pat, kiek ir patiems tėvams. Būtina suprasti ir vaiko poreikius, ir tėvų perdegimą. Kartais atrodo neįgyvendinama, bet tėveliams rekomenduoju suskaičiuoti ne iki 10, o iki 100, jeigu tai padės į aukštą vaiko emocinę reakciją neatreaguoti tokiu pat būdu. Supratimas, kad vaikas nėra kaltas dėl to, jog sensorinių dirgiklių jam buvo per daug, padeda išvengti vaiko kaltinimo. Partnerio jausmų supratimas padės išvengti kaltinimų dėl susiklostančių aplinkybių.

Esant sensoriniams poreikiams, paprastai vaikas iki pradedant šaukti, rodo labai aiškius signalus, kad jo sensorinė sistema artėja prie perkrovos. Išmokus šiuos simptomus nuskaityti, galėsime nukreipti laiku vaiko dėmesį, keisti veiklą ar nutraukti trikdančias veiklas iki pasiekiant aukščiausiąjį tašką. Šaukimas ir verkimas yra aukščiausia vaiko kalbos forma, jis šaukiasi pagalbos – prašo nutraukti jį dirginančias veiklas, vizualinius, garsinius ir kitus dirgiklius, su kuriais jis nebesugeba susidoroti. Tėvams susierzinus, priklausomai nuo vaiko amžiaus, vaikas jaučiasi nesulaukiantis palaikymo ir pagalbos. Itin emocionalūs vaikai turi labai jautrią vestibulinę sistemą, todėl ramus reagavimas gali padėti auginti sensorinių poreikių įtakojamą žemesnę savivertę, skatins nereaguoti jautriai į nesėkmes. Parama, supratimas ir nekritikavimas yra tinkamiausia parama vaikui šioje situacijoje.

Kuo daugiau pagalbos tuo geriau: ar tikrai?

Na ir pabaigai, apžvelgiant sensorinius poreikius, norisi pasakyti, kad sensoriniams poreikiams reikia atliepimo. Dažnai vardijamas didelis veiklų spektras ne būtinai yra tai, ko vaikui reikia. Ne veiklų gausa, o jų tikslingumas padeda labiausiai. O taip pat būtinas tėvų supratimas ir tikslingos sensorinės dietos parinkimas. Ką turiu omenyje? Pavyzdžiui, vaikas itin judrus, atrodo lekia be ribų, gali lėkti ir su paspirtuku (ne būtinai bėgti). Gali atrodyti, kad jei jis toks aktyvus – gal mums reikia vaiką „iškrauti“? Taikant įvairias strategijas, kaip besaikis šokinėjimas ant batuto, leidimas bėgioti atvirose erdvėse ir kt. menkai padeda arba padeda tik trumpam. Atrodo, vaikas turi neišsemiamą energiją. Kodėl? Todėl, kad vaikas iš esmės kompensuoja judesių įvairovės nebuvimą tik vienu – bėgimo/šokimo, t.y., stovimos pozicijos judesį, kurį moka puikiai ir jį yra ištreniravęs, žino, kad jis tikrai pavyks. Tuo tarpu, esantis „badavimas“ dėl pvz., lenkiamųjų judesių patirties stokos bei vadinamojo „rutuliavimosi“ atsigulus įgūdžio nebuvimo – toliau neatliepia tikslinio judesio poreikio. Padidinus tikslinio judesio poreikį sumažės bendras aktyvumo lygis ir pagerės dėmesio sukaupimas. Todėl norisi palinkėti kantrybės ir vaiko matymo „kitomis“ akimis, t.y., analizuojant kontekstą ir elgesį. Betikslio judesio ir veiklos nėra, tiesiog ne visada tėveliai gali rasti paaiškinimą.

Donato Vaičiulio fotografija