Antibiotikų atradimas praėjusiame šimtmetyje prilygo magijai. Mirtinos ligos greitai ir efektyviai tapo išgydomos penicilino pagalba. Žmonės patikėjo, jog nugalėjo pavojingas ligas ir jas sukeliančius mikrobus. Deja, sėkmė turi savo kainą – kuo daugiau antibiotikų vartojame, tuo prasčiau jie veikia.
Šiuo metu visuomenėje sklando įvairiausių mitų apie antibiotikus, o tai iš dalies lemia netinkamą ar per gausų jų vartojimą. Racionalus antibiotikų skyrimas ir vartojimas mažina antibiotikams rezistentiškų (atsparių) bakterijų atsiradimą.
Šio mito autorius Alexander Fleming, penicilino išradėjas, kuris 1945 m. sakydamas padėkos kalbą Nobelio prizo teikimo metu, įspėjo žmones, jog per trumpas ir nedidelių dozių penicilino vartojimas gali iššaukti bakterijų rezistentiškumą.
Šis mitas tapo gajus tiek slaugytojų, tiek medicinos studentų tarpe iki šių dienų. Tačiau tai ne visada yra tiesa. Dauguma bakterijų netampa atsparios, anksčiau nutraukus antibiotikų kursą.
Šiuo metu daug dirbama, kad antibiotikai būtų vartojami kuo trumpesnį laiką. Vienas iš pavyzdžių, streptokokinė gerklės infekcija. Anksčiau buvo teigiama, jog ši infekcija turi būti gydoma antibiotikais ne trumpiau 10 dienų. Švedijoje atliktas tyrimas parodė, jog 5 dienų antibiotikų kursas yra vienodai efektyvus ir saugus gydant šią infekciją.
Antibiotikų kursas turėtų trukti tiek, kad pakeistų ligos eigą, nepakenktų ir apsaugotų nuo atkritimų. Antibiotikų skyrimas medicinos įstaigose, stebint pacientus bei jų būklę, suteikia daugiau galimybių nuspręsti gydytojams, kokios trukmės antibiotikų kursas reikalingas. Deja, kol kas nėra žinoma, ar saugu nutraukti antibiotikų kursą žmonėms, juos vartojantiems namuose, kurie pasijuto geriau įpusėjus gydymą antibiotikais. Gydytojai to daryti nerekomenduoja. Tačiau tiesa ta, jog bakterijos netampa labiau atsparios, nutraukus antibiotikų kursą.
#Mitas nr.2 Visos infekcijos, sukeltos bakterijų, turi būti gydomos antibiotikais
Kiekvienas žmogus yra ekosistema, su savo bakterijomis ir kitais mikrobais. Pusantro kilogramo suaugusiojo žmogaus kūno masės sudaro bakterijos. Kasdien mūsų kūnas sąveikauja su savomis bakterijomis ir taip palaikoma kūno pusiausvyra. Kartais bakterija patenka ne ten kur įprastai “gyvena” ir prasideda infekcija. Kūnas įjungia savo apsaugos mechanizmus ir stengiasi susidoroti su infekcija. Pavyzdžiui, šlapimo pūslės uždegimas vargino moteris nuo seniausių laikų. Iki atrandant antibiotikus, ši infekcija nebuvo mirtina, nėra mirtina ir dabar.
Antibiotikai šiandien dažnai skiriami siekiant sutrumpinti ligos eigą bei sumažinti nemalonią simptomatiką. Jei jie būtų skiriami tik gelbėti gyvybes, antibiotikų būtų skiriama ypač retai. Žmogaus kūnas gana daugelį bakterinių infekcijų gali įveikti pats, todėl antibiotikų skyrimas turėtų būti gerai pasvertas, įvertinant jų naudą ir riziką.
#Mitas nr.3 Žmogus gali tapti atsparus antibiotikams
Šis mitas ypač gajus visuomenėje. Žmonės mano, jog jei jie vartos daug antibiotikų, taps jiems atsparūs. Dažnai tenka išgirsti, jog žmogus prašo gydytojo išrašyti antibiotikų, neva, jis taip senai juos vartojo ir tikrai jam nepakenks.
Ne žmonės, o bakterijos ir jų štamai tampa rezistentiški antibiotikams. Atsparios bakterijos įsikuria ten, kur vartojami antibiotikai. Tuo pačiu šiame mite yra dalis tiesos – po antibiotikų kurso yra galimybė, jog žmogaus kūno viduje ar paviršiuje įsikurs rezistentiškos bakterijos, kurios gali išsilaikyti iki metų. Į šį mitą reikėtų žvelgti atsargiai, nes gali būti, jog žmonės bijodami rezistentiškų bakterijų, atsisakys antibiotikų, kai jų tikrai reikia.
#Mitas nr.4 Pacientai nuolat reikalauja antibiotikų
Pacientai, užklupti įprastinių infekcijų, ne visada reikalauja tik antibiotikų, rodo interviu tyrimas, atliktas Norvegijoje. Daug svarbiau žmonėms išsamus ištyrimas, pokalbis, aiškus informacijos pateikimas.
Žmonių požiūris į antibiotikus taip pat kinta, ne visada esant įprastai ausų ar gerklės infekcijai, pacientai tikėsis antibiotikų. Dažnai jiems užtenka išgirsti profesionalų nuomonę, rekomendacijas. Svarbu, kad vyktų dialogas tarp medicinos personalo ir paciento, suteikti pacientui galimybę, išsakyti savo gydymo lūkesčius.
Esant infekcijai, neprošal būtų susilaikyti nuo didelių alkoholio dozių, tačiau tiesa ta, jog alkoholis nesusilpnina antibiotikų veikimo. Šis mitas dažnai girdimas, vartojant metronidazolį. Ilgą laiką buvo manoma, jog metronidazolio ir alkoholio mišinys gali veikti panašiai kaip vaistas skirtas gydyti alkoholizmą– kuomet alkoholio įsisavinimas blokuojamas, o žmogus jaučia pykinimą, tačiau tai nieko bendro neturi su neva silpnesniu antibiotikų poveikiu. Dėl saugumo verta paminėti, jog sergant ir vartojant antibiotikus nuo švenčių būtų geriausia susilaikyti.
Parengta pagal S.Høye “Knus mytene!. Det finnes mange myter om antibiotika. De fleste av dem kan med fordel knuses”, Sykepleien, 2021
Kasdien konsultuojant tėvus dėl vaiko su negalia sensorinių poreikių, sulaukiu įvairiausių klausimų – kas ta sensorinė dieta, ar sensoriniai poreikiai byloja apie vaiko negalią, ar vaikas šiuos poreikius išaugs. Dažnai klausimų daugiau nei atsakymų. Be jokios abejonės, žinant neuromokslų plėtrą, atrodo nerealu apie tai kalbėti trumpai, todėl šiandien mano tikslas – tik pradėti kalbėti apie sensorinius poreikius. Prieš skaitant šį straipsnį, svarbu pažymėti, jog kalbėsiu apie sensorinius poreikius, kurie dažnai lydimi vaiko diagnozės ir yra labiausiai keliantys nerimą, tačiau neaptartų liks tikrai labai daug.
Ar sensoriniai poreikiai rodo vaiko negalią?
Tikriausiai tai vienas dažniausių klausimų, kurio klausia susirūpinę tėveliai. Sensorinių poreikių turime visi – judame erdvėje (už tai atsakinga mūsų vestibulinė sistema), švelnieji jutimai suprantami dėl puikiai veikiančios lytėjimo (taktilinės) sistemos, o proprioceptinė sistema padeda suprasti kūną erdvėje, neužkliūti už daiktų erdvėje ir pan. Kai šios trys sistemos funkcionuoja tinkamai, visi iš aplinkos gaunami jutimai (įskaitant per regą ir klausą) yra sėkmingai integruojami ir išrūšiuojami smegenyse. Galima sakyti, kad kiekviena patirtis „randa savo stalčiuką“. Deja, bet dauguma žmonių, turinčių negalią turi skirtingą sensorinių poreikių priėmimo slenkstį – vienų jis bus žemesnis, kitų – aukštesnis. Vis tik teisinga būtų pasakyti, kad sensoriniai poreikiai ne būtinai sietini su negalios diagnoze. Esama sensorinių poreikių, kuriuos atliepus, pagerėja žmogaus funkcionavimas visuomenėje.
Kaip tai atrodo?
Jei žmogus turi aiškiai matomą problemą, pavyzdžiui, – lūžusi ranka ar koja, mums yra tarsi įprasta suvokti, kad žmogaus galimybės kažką atlikti yra laikinai apribotos. Tuo tarpu sensoriniai poreikiai nėra matomi plika akimi, tai galima suprasti tik atlikus vertinimą. Sensoriniai poreikiai gali būti ir sudėtingo elgesio priežastimi.
Tėveliai dažniausiai mini socialinę simptomatiką, kuri juos vargina: vaikas turi labai žemą motyvaciją, jam sunku susikaupti, nuolat lekia be jokios savisaugos, sunku išmokyti važiuoti dviračiu arba visai nesėda ant jo, emocingai reaguoja į visai paprastą situaciją, sunku nuraminti verkiant, pakalbintas svetimo žmogaus slepiasi už mamos, labai prisirišęs prie vieno iš tėvų, verkia ar skaudžiai išgyvena išsiskyrimą, šaukia plaunant galvą, bijo dušo kutenimo, nuolat leidžia garsus, ir kt. Tai tik keli signalai, kurie gali liudyti esant sensorinių poreikių. Sensorinė dieta yra subalansuotas dirgiklių gavimas dienoje. Tai yra, kad kiekvienam iš mūsų tam tikra dirgiklių norma yra būtina, ji individuali, priklausanti nuo mūsų raidos, ankstyvosios patirties bei funkcionavimo. Nustačius sensorinius poreikius, galima sudaryti ir sensorinę dietą, kuri pagerina žmogaus socializaciją.
Kas dėl to kaltas?
Truputį provokuojančiai ir sąmoningai leidau sau įdėti šį klausimą. Įsivaizduokime situaciją – šeima vyksta į didžiulę parduotuvę, kurioje po tam tikro ramaus apsipirkimo, vaikas dėl visai neaiškių priežasčių, netikėtai susigraudina, ima šaukti, verkti, gali dengtis ausis, akis. Tėvai bando nuraminti, atsiranda vis daugiau šios scenos žiūrovų, dar kažkas praeidamas bando pakalbinti/prajuokinti/pamokyti. Nepadeda. Situacija baigiasi kuo greitesniu išėjimu iš parduotuvės, tėvai eilinį kartą aptaria, jog kažkuris sakė, kad taip ir bus. Ateina dar vienas nusivylimas. Tai tik situacijos modeliavimas. Tačiau tai gali būti ne parduotuvė, o šeimos draugų susibūrimas, šventė ar bet kuris kitas kontekstas, kuriame staiga vaikas elgiasi netipiškai.
Emocinis dirglumas su šaukimu ar stipriu verkimu yra labiausiai tėvus varginantis veiksnys. Tokios situacijos dažnai išgyvenamos namuose, o taip pat tėveliai jaučia visuomenės spaudimą. Natūralu, kad kiekvienas žmogus turi ribotus resursus, anksčiau ar vėliau imama ieškoti, kas dėl to kaltas – netinkamas auklėjimas, sutuoktinis, pasiūlęs važiuoti į parduotuvę, vaikas, ar dar kažkas?
Ieškome sprendimo
Kuo didesni sensoriniai poreikiai, tuo daugiau nerimo jie kelia, tuo daugiau tikslinės pagalbos reikia. Šeimoje svarbu suvokti, kad nuovargį ir perdegimo situaciją gali patirti abu sutuoktiniai, nors jų išraiškos būdas yra visai skirtingas. Pavyzdžiui, tėvai labiau linkę atsiriboti – išeiti, atsitraukti, o mamos gali labiau jaustis nusivylusios, nejausti pasitenkinimo „būti mama“ ir atsitraukti per emocinį susvetimėjimą su vaiku.
Nesprendžiamos situacijos kaupiasi, todėl sprendimo ieškojimas kuo anksčiau, tuo geriau yra pati puikiausia išeitis. Dažnai vaikui pagalbos reikia tiek pat, kiek ir patiems tėvams. Būtina suprasti ir vaiko poreikius, ir tėvų perdegimą. Kartais atrodo neįgyvendinama, bet tėveliams rekomenduoju suskaičiuoti ne iki 10, o iki 100, jeigu tai padės į aukštą vaiko emocinę reakciją neatreaguoti tokiu pat būdu. Supratimas, kad vaikas nėra kaltas dėl to, jog sensorinių dirgiklių jam buvo per daug, padeda išvengti vaiko kaltinimo. Partnerio jausmų supratimas padės išvengti kaltinimų dėl susiklostančių aplinkybių.
Esant sensoriniams poreikiams, paprastai vaikas iki pradedant šaukti, rodo labai aiškius signalus, kad jo sensorinė sistema artėja prie perkrovos. Išmokus šiuos simptomus nuskaityti, galėsime nukreipti laiku vaiko dėmesį, keisti veiklą ar nutraukti trikdančias veiklas iki pasiekiant aukščiausiąjį tašką. Šaukimas ir verkimas yra aukščiausia vaiko kalbos forma, jis šaukiasi pagalbos – prašo nutraukti jį dirginančias veiklas, vizualinius, garsinius ir kitus dirgiklius, su kuriais jis nebesugeba susidoroti. Tėvams susierzinus, priklausomai nuo vaiko amžiaus, vaikas jaučiasi nesulaukiantis palaikymo ir pagalbos. Itin emocionalūs vaikai turi labai jautrią vestibulinę sistemą, todėl ramus reagavimas gali padėti auginti sensorinių poreikių įtakojamą žemesnę savivertę, skatins nereaguoti jautriai į nesėkmes. Parama, supratimas ir nekritikavimas yra tinkamiausia parama vaikui šioje situacijoje.
Kuo daugiau pagalbos tuo geriau: ar tikrai?
Na ir pabaigai, apžvelgiant sensorinius poreikius, norisi pasakyti, kad sensoriniams poreikiams reikia atliepimo. Dažnai vardijamas didelis veiklų spektras ne būtinai yra tai, ko vaikui reikia. Ne veiklų gausa, o jų tikslingumas padeda labiausiai. O taip pat būtinas tėvų supratimas ir tikslingos sensorinės dietos parinkimas. Ką turiu omenyje? Pavyzdžiui, vaikas itin judrus, atrodo lekia be ribų, gali lėkti ir su paspirtuku (ne būtinai bėgti). Gali atrodyti, kad jei jis toks aktyvus – gal mums reikia vaiką „iškrauti“? Taikant įvairias strategijas, kaip besaikis šokinėjimas ant batuto, leidimas bėgioti atvirose erdvėse ir kt. menkai padeda arba padeda tik trumpam. Atrodo, vaikas turi neišsemiamą energiją. Kodėl? Todėl, kad vaikas iš esmės kompensuoja judesių įvairovės nebuvimą tik vienu – bėgimo/šokimo, t.y., stovimos pozicijos judesį, kurį moka puikiai ir jį yra ištreniravęs, žino, kad jis tikrai pavyks. Tuo tarpu, esantis „badavimas“ dėl pvz., lenkiamųjų judesių patirties stokos bei vadinamojo „rutuliavimosi“ atsigulus įgūdžio nebuvimo – toliau neatliepia tikslinio judesio poreikio. Padidinus tikslinio judesio poreikį sumažės bendras aktyvumo lygis ir pagerės dėmesio sukaupimas. Todėl norisi palinkėti kantrybės ir vaiko matymo „kitomis“ akimis, t.y., analizuojant kontekstą ir elgesį. Betikslio judesio ir veiklos nėra, tiesiog ne visada tėveliai gali rasti paaiškinimą.
Šiandien kalbamės su supervizore, profesinių santykių konsultante doc. dr. Asta Kiaunyte. Ji ne tik yra baigusi Munsterio akademiją (Vokietija), tačiau savo profesinę kompetenciją nuolat gilina dalyvaudama seminaruose, intervizijos grupėje, kontrolinėse supervizijose, kurias veda užsienio šalių kolegos, atstovaujantys ANSE (Europos nacionalinių supervizijos organizacijų asociacijai). Itin aktualus šių supervizijų kontekstas iškilo esant COVID-19 pandemijai, kuomet žmonėms ypač reikėjo psichologinės paramos ir konsultavimo.
Ar tiesa, kad pandemijos metu aktyviai prisijungėte prie pagalbos žmonėms, nukentėjusiems nuo COVID-19 ir savanoriškais pagrindais teikėte supervizijos konsultacijas?
Pandemijos metu pasijutau privilegijuota, nes, kaip supervizorė ir Klaipėdos universiteto dėstytoja, galėjau dirbti nuotoliniu būdu, susidurdama su mažiausia užsikrėtimo rizika COVID-19 virusu. Norėjosi solidarizuotis su specialistais, esančiais karštuose taškuose ir nors šiek tiek prisidėti tuo, kuo galiu. Nusprendžiau savanoriauti kaip supervizorė. Prisijungiau prie Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos projekto “Pagalba sau – emocinės sveikatos link“. Norėjosi padėti medikams, socialiniams darbuotojams, kurie privalėjo dirbti tiesioginiame kontakte su klientais, rizikavo savo sveikata, išgyveno itin stiprų emocinį, psichologinį, fizinį krūvį, patyrė didžiulį stresą. Taip pat superviziją savanoriškais pagrindais pasiūliau ir KU Sveikatos fakulteto studentams, aktyviai įsitraukusiems į savanorystę. Kaip savanorę, mane sujaudino socialinio darbo organizacijų vadovų rūpestis konkrečiu darbuotoju. Jie kreipėsi ieškodami pagalbos, matydami darbuotojo profesinio perdegimo riziką. Pandemijos metu organizacijos, lyg laivai plaukdami link ne visai žinomų krantų, turėjo išlaviruoti tarp ne vieno aisbergo, kad neištiktų Titaniko likimas. Supervizijose iškilo realaus komandinio darbo, gebėjimo reaguoti ir valdyti kasdieninius pokyčius, emocinio mirties akivaizdumo išgyvenimo temos, profesinės atsakomybės, gyvenimo prasmės klausimų refleksija.
Šiandien dažnai girdimas žodis „supervizija“. Ką jis savyje talpina? Gal galite papasakoti plačiau apie superviziją, jos procesą?
Supervizijos ištakos yra Amerikoje, ši idėja apie 1950-uosius atkeliavo į Olandiją bei išplito kitose Europos šalyse. Supervizijos istorinės ištakos glaudžiai siejasi su socialinio darbo profesija. Šiandien supervizija kaip profesinės veiklos, profesinių santykių konsultavimo forma aktuali ne tik socialiniams darbuotojams. Supervizija reikalinga ir kitų profesijų atstovams, ypač tiems, kurie dirba su žmonėmis ir nuolat susiduria su jų problemomis. Gydytojai, slaugytojai, mokytojai nuolat rūpinasi kitais, jiems taip pat reikėtų pasirūpinti ir savimi. Supervizija reikalinga daugelio profesinių veiklų atstovams ar organizacijoms, tada, kai kyla su jų darbu susiję klausimai, nes supervizija padeda ieškoti atsakymų ir sprendimo būdų.
Pats supervizijos terminas susideda iš super ir vizijos. Lotynų kalboje super reiškia ant, viršuje, daugiau; o vizija (visio) – matymas, žiūrėjimas. Man supervizija asocijuojasi su gebėjimu matyti lyg iš paukščio skrydžio. Gebėjimu matyti visumą, kuri susideda ir susijungia iš atskirų detalių. Tam, kad tos atskiros detalės susijungtų ir būtų galima apžvelgti visumą, ją suprasti ir analizuoti yra reikalingas laikas. Supervizija visada yra procesas, aktyvus ir įtraukus procesas. Tęstinio ir dialogiško proceso reikia tam, kad įvyktų supervizijos dalyvių vidiniai ir išoriniai pokyčiai.
Superviziją plėtojate trijose kryptyse: praktikos, mokslo ir studijų. Ar galite pasakyti, kuo supervizija svarbi ir skirtinga šiuose kontekstuose?
Supervizijos plėtojimas praktikos, mokslo ir studijų kryptyse yra tarpusavyje susijęs ir tuo pačiu kiekviena plėtojama kryptis yra savaip skirtinga ir naudinga. Pirmiausia, supervizijos praktika padeda keistis organizacijoms, jų vadovams, komandoms, darbuotojams. Supervizijos kaip išorinio intervencinio instrumento reikia tada, kai klausimų organizacijų vadovams ir darbuotojams kyla daugiau nei yra atsakymų, kai susiduriama su nežinojimu, su kažkokiu organizacijos “užstrigimu“.
Antroji kryptis – supervizijos mokslinės tiriamosios veiklos vystymas padeda užtikrinti supervizijos kokybę, atrasti supervizoriams naujus darbo metodus, stiprinti jų kompetencijos sistemą bei pažinimo lauką. ANSE (Europos supervizorių nacionalinių organizacijų asociacija) žurnalo straipsnyje Sijtze de Roos kviečia supervizorius “nebijoti peržengti ribų“, „kirsti sienas“, kurti bendradarbiaujantį santykį, dalijantis informacija, atliekant tyrimus. O trečioji kryptis – supervizijos studijų plėtojimas užtikrina supervizijos tęstinumą. Supervizorių programos rengimo standartais ir kompetencijų sistemos kokybe rūpinasi Lietuvos profesinių santykių konsultantų asociacija (LPSKA) ir Europos supervizorių nacionalinių organizacijų asociacija (ANSE).
Man, kaip supervizorei, įdomi tiek supervizijų praktika, tiek tiriamoji veikla. Kiekvienas supervizijos procesas skirtingas, naujas ir nepakartojamas. Man patinka šiuos procesus analizuoti, tyrinėti, ieškoti naujų interpretacijų, įžvalgų. Taikant superviziją studijų procese matau, jog ji stiprina studento profesinį identitetą, padeda jungti skirtingus vaidmenis: studento / praktiko / supervizuojamojo. Šių vaidmenų integravimas suteikia asmeniui reikšmingą mokymosi, ekperimentavimo ir reflektavimo patirtį.
Dirbate tiek su komandomis, tiek su žmonėmis individualiai. Kokie yra signalai organizacijose, kad metas įsitraukti supervizoriui? Su kokia problematika bei sprendinių paieškomis Jums tenka dažniausiai susidurti: organizacijose bei individualiai?
Atsakyti norėčiau klausimu: ko organizacija siekia: “kaip išgydyti ligą”, ar “kaip sveikai gyventi“. Pirmuoju „ligos“ atveju organizacijoje bus matomi ar jaučiami nesveikos konkurencijos, profesinio perdegimo, mobingo, lyderystės stokos, toksiškos aplinkos ir įvairūs kiti požymiai. Antruoju atveju, kai organizacija rūpinasi “sveikata”, darbo santykių higiena, tai ieško ir galimybių refleksijai. Supervizija abejais atvejais reikalinga ir naudinga organizacijai. Tik vienu atveju – kaip organizacijos susiformavusios kultūros dalis, kitu atveju – kaip gelbėjimosi įrankis.
Jei supervizija skirta organizacijos darbuotojų komandai, tai labiau paliečiami funkciniai, vaidmenų atlikimo klausimai. Vadovo ar grupės vadovų supervizija neišvengiamai susijusi su vadovavimo funkcija ir santykiu su organizacija kaip sistema, aktualesni tampa organizaciniai, struktūriniai klausimai, organizacijos įsipareigojimų bei lūkesčių aptarimas. Individuali ar grupės darbuotojų supervizija labiau apimanti jų profesinės veiklos, santykių su klientais refleksyvią analizę. Bet kuriuo atveju: ar dirbu individualiai, ar su organizacija ieškau siūlo galo, kuriuo būtų galima išvynioti tai, kas yra “susipainioję”, padedant pamatyti naują veikimo perspektyvą.
Turbūt dažnai sulaukiate klausimų, kuo supervizija skiriasi nuo psichologinio konsultavimo? Kuo supervizorius gali padėti žmogui? Kokius naudojate metodus? Kiek tai trunka?
Dažnai šis klausimas kyla žmonėms atėjusiems į superviziją. Pirmiausia, supervizijoje yra gilinamasi į asmens darbinę situaciją ir iš jos kylančius klausimus: kaip atlikti užduotis, kaip bendradarbiauti su kolegomis, kaip spręsti konfliktus, reaguoti į kritiką, neperdegti profesinėje veikloje. Supervizuojamojo asmeninė pusė paliečiama tik tiek, kiek tai siejasi su profesiniu vaidmeniu, kuris daugiabriaunis, talpinantis asmeninių ir profesinių santykių modelius. Žmogaus asmeninė istorija veikia jo profesinį vaidmenį ir sąlygoja tarpusavio sąveikos sėkmę organizacijoje. O superviziją su psichoterapija sieja, Rimanto Kočiūno žodžiais tariant, kad „ji padeda per santykį. Padeda santykis. Toks ypatingas santykis, kurį mes su žmogumi kuriam. Kai jis pajunta pasitikėjimą, na ir iš to – tikėjimą…”. Vedant supervizijas man artimi humanistinės-egzistencinės filosofijos principai, vadovaujuosi sistemine teorine perspektyva. Atvejų analizei naudoju refleksyvius, kritinio mąstymo, vizualizacijos metodus, psichodramos elementus. Man svarbu su žmonėmis kurti lygiaverčius, pasitikėjimu ir dialogu grįstus santykius, skatinti atviros komunikacijos kultūrą. Supervizorius tam tikra prasme džiazuoja taikydamas metodus ir kurdamas procesą.
Esate ne tik specialistas, tačiau ir žmogus. Kaip pavyksta pačiai rasti balansą tarp kitų problemų ir savęs, atskirti profesinį santykį? Šiandieniniame kontekste susiduriame su stresiniais išgyvenimais nuolatos. Kaip supervizorė ką galėtumėte rekomenduoti žmogui, kuris nuolat patiria stresą darbinėje aplinkoje – ar egzistuoja paprastos technikos, kurias pats žmogus galėtų pritaikyti?
Visuose santykiuose tiek su artimais žmonėmis, tiek ir su kolegomis ar klientais – supervizuojamaisiais man labai svarbu išlikti žmogumi ir kitame asmenyje matyti žmogų. Viena vertus, profesinis vaidmuo padeda kurti profesinį santykį ir neperžengti ribų. Kita vertus, negalima ir pasislėpti už profesinio vaidmens, nes be žmogiškumo nesukursi patikimo ir abipusiško santykio. Reflektuoti savo vaidmenį ir supervizorišką patirtį man padeda užsienio šalių kolegos kontrolinėse supervizijose.
Stresas yra nuolatinis mūsų gyvenimo palydovas, esmė ne tai, kad mes su juo susiduriame, o kaip į jį reaguojame. Į stresines situacijas papuolame ir darbe, ir asmeniniame gyvenime. Kas padėtų šiose situacijose? Technikų yra daug ir visos jos gali būti naudingos, svarbiausia, pačiam žmogui rasti tinkamą. Beje, žymus neurologijos mokslininkas Robertas Sapolskis tvirtina, jog žmogus kreipęsis į konsultantą ir “išsprendęs įsišaknijusias problemas, pradeda jaustis geriau, nes per šį procesą sukuriami nauji neuroniniai ryšiai“, kurie priverčia “smegenis išskirti daugiau dopamino – neurotransmiterio, susijusio su malonumo jausmu”. Tad supervizija tikrai jums gali padėti patiriant stresinius išgyvenimus. O aš manau, kad kiekvienam žmogui labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą: skirti dėmesį kūnui, sveikatai, dvasiniam tobulėjimui, darbui ir, žinoma, šeimai – artimiesiems. Kai apleidžiame kurią nors vieną iš šių sričių, gyvenimo įvykiai mus sustabdo ir kviečia reflektuoti savo patirtį.
Autizmas yra raidos sutrikimas. Dažnai tėveliai pasakoja, kad ankstyvoje raidoje nepastebėjo vaiko autizmo bruožų, todėl sieja autizmo požymių atsiradimą su trečiaisiais vaiko gyvenimo metais. Vaiko raidos specialistai autizmo bruožus gali pastebėti ženkliai anksčiau, net ir nuo 6 mėnesių amžiaus. Tačiau ne specialistui matomus vaiko judesius bei elgesio bruožų visumą gali būti sudėtinga susieti su raidos sutrikimu. Labai svarbu pabrėžti, kad visose visuomenėse autizmo spektro sutrikimas pasitaiko panašiu dažniu.
POŽYMIAI
Ne kartą kalbantis su tėveliais išgirstu frazę – „viskas gerai, tik nekalba“. Taip atrodo, kai nesusieji tam tikrų elgesio modelių su šiuo sutrikimu. Pagrindiniai autizmo požymiai yra: socialinių įgūdžių stoka, pasikartojantis elgesys (vadinami stimai) ir kalbos bei neverbalinio komunikavimo problemos. Beveik visi tėvai, kurie augina vaiką su autizmo spektro sutrikimu gali pasakyti, kad pirmasis įtarimas kilo dėl vaiko negirdėjimo. Dažniausiai visi pasakoja, jog šaukiant vardu vaikas nereaguodavo arba reaguodavo selektyviai – ne visuomet.
KĄ PAVEIKIA?
Autizmas yra raidos sutrikimas, tai reiškia, kad jis yra įvairialypis ir gali paveikti įvairias sritis. Mūsų smegenų žievėje yra motorikos ir emocijų zonos, kurios atsakingos už gautos informacijos atpažinimą. Stebima, kad žmonėms su autizmo spektro sutrikimu, neuronų aktyvumas šiose zonose yra žemesnis nei įprastos raidos žmogui. Tai leidžia paaiškinti, kodėl judesių kopijavimas, arba „padaryk kaip aš“ žmogui gali nesigauti, ypač jei pratimas įtraukia „veidrodinį“ judesį – priešingos rankos ir kojos. Vertinime dažnai pakeliama tos pačios pusės ranka ir koja.
Vaikai su autizmo sutrikimu kartais gali atrodyti neempatiški, emociškai šalti, tačiau taip manyti yra klaidinga. Dažniausiai jų viduje emocijos “verda”, o tai išreiškiama vadinamaisiais stimais arba ritualiniais veiksmais, kuriais jie užpildo socialinio nesupratimo tarpus. Žmonės su autizmo spektro sutrikimu gali susidurti su problema „perskaityti“ emocijas kito žmogaus veide.
KĄ DARYTI?
Norėtųsi pabrėžti, jog kuo ankstesnė diagnostika, tuo anksčiau galima taikyti tikslinę intervenciją. Visiems tėveliams išgirsti autizmo diagnozę yra labai sunku, taip pat dar vis trūksta paties palaikymo ir darbo su šeimomis, patiriančiomis perdegimo riziką. Pagalba vaikui pirmiausiai konstruojama nuo tikslios diagnozės. Pats autizmo spektras yra platus. Specialistui būtina susipažinti su detaliu asmens vertinimu visose jo srityse, neturint bendro vaizdo, teikiama pagalba bus segmentuota. Ankstyvosios pagalbos konstravimas pirmiausiai turėtų vykti sensorinių poreikių atliepime, komunikacijos vystyme, socialinių įgūdžių formavime.
SENSORINIAI POREIKIAI
Ne kartą esu kalbėjusi apie sensorinius poreikius – tai sudaro žmogaus funkcionavimo pagrindą. Centrinė nervų sistema integruoja gautus stimulus iš: taktilinės (arba jutiminės), vestibuliarinės ir proprioceptinės sistemos. Tačiau, nereikia pamiršti, jog žmogaus smegenys yra vienos ir asmuo yra vienas, o jutimų daug – būtina vertinti visumą stimulų, su kuriais žmogui tenka susitvarkyti, o smegenims „išrūšiuoti“.
Vertinimo metu galima nustatyti padidintą/sumažėjusį šių trijų sričių jutimą. Pavyzdžiui, valgant nuolat išsitepa zoną aplink burną ir nenusivalo – gali būti sumažintas taktilinis jutimas, naujoje vietoje puola viską liesti, siekia paliesti – dažniausiai sumažintas jutimas, tik sensoriškai ieškantis tipas; be perstojo juda, pasodintas ant kėdės gali suptis ant kėdės 1-2 kojų – gali būti sumažintas vestibulinis jutimas, o šis elgesys padeda išlaikyti „neužmigusią“ vestibulinę sistemą. Čia tik keletas pavyzdžių, tačiau bendrąja prasme, poreikių vertinimas padeda nustatyti esančias problemas, o sensorinės dietos sudarymas ženkliai gali pagerinti gyvenimo kokybę.
KOMUNIKACIJA
Jei sensoriniai poreikiai yra mažiau matoma problema, kuriai reikia daugiau analizavimo, tai kalba ir komunikacija pastebima gan anksti. Augantis vaikas su autizmo spektro sutrikimu kuria komunikaciją, tačiau dėl negalėjimo komunikuoti įprastu būdu, gali įgyti savitų gestų bei komunikacijos būdų, kuriuos nelengva perprasti. Pirmiausia, reikia akcentuoti, jog komunikacijos reikia visiems, ir tai yra sritis, kurią būtina plėtoti. Komunikacijos palaikymas sukuria aiškumą – ko žmogus nori, išsiaiškinami interesai, poreikiai ir užtikrinama galimybė abipusiam ryšiui. Tuomet žmogus mažiau stresuoja Jei aplinka jo nesupranta – žmogus gali reaguoti itin jautriai.
Dažnai vaikams su autizmo spektro sutrikimu yra naudojamos vadinamosios PECS kortelės ar paveiksliukai. Jų naudojimas yra įvadas į verbalinę kalbą. Nereikia bijoti, kad vaikas išmoks parodyti paveiksliukus ir dėl to nekalbės visai. Žmogaus kalbėsena sudaryta iš etapų: girdėjimas, ką sako, supratimas, ką sako ir atsakas, į tai, ką sako. Paprastai tariant, žmogaus komunikacijos mokymasis apima daug sekų, tačiau nesudėtingai paaiškinant, per ausies kanalą pasiekiama girdimoji informacija suaktyvina mūsų smegenų regos (būtent, regos) zoną ir sukuria girdimos informacijos „paveiksliuką“. Tai formuoja girdimosios informacijos supratimą bei sąlygoja motorinį atsaką – burnos pravėrimą atsakui. Žinoma, čia itin supaprastinta schema, nes smegenyse per milisekundę vyksta begalė procesų vienu metu. Tačiau esmė yra ta, kad jeigu tas vadinamasis „paveiksliukas“ nesurišamas su girdimąja informacija arba jį reikia padėti suformuoti, tuomet naudojami PECS paveiksliukai, kurie sukuria komunikacijos struktūrą arba „surišimą“ tarp girdimosios informacijos ir paveiksliuko: baldai (kas jų kategorijoje), emocijos (kokios jos yra), skauda (kokias kūno dalis)…
SOCIALINIAI ĮGŪDŽIAI
Paprastai vaikai su autizmo spektro sutrikimu būna puikiai fiziškai išsivystę, judrūs ir tik atliekant sensorinį vertinimą, galima stebėti specifinių sensorinių iššūkių, pvz., atlikti darbą panaudojant dvi rankas, atkartoti kryžminius veiksmus, atlikti akių-rankų sujungimą veikloje ir kt. Šie atrodytų ne visai reikšmingi dalykai gali sumažinti socialinių įgūdžių mokymosi galimybes. Tačiau socialinių įgūdžių ugdymas būtinas, skatinant savarankišką funkcionavimą visuomenėje ir tai didina socializacijos galimybes. Visiems tėveliams sunku paleisti vaiką. Tačiau ir nuo trejų metų vaikas jau gali atlikti mini darbelius, minimaliai save apsitarnauti. Kaip ir itin svarbu nepraleisti besiformuojančio įgūdžio – jei matome, kad vaikas siekia atlikti naują įgūdį pats (nors ir negrabiai, klystant) – leiskite mėginti tiek kartų, kiek nori.
PABAIGAI
Na, o pabaigai norėtųsi paskatinti tėvelius ieškoti pagalbos kuo anksčiau, o ir patiems nelikti vieniems. Tai sudėtinga situacija, būna daug kaltės jausmo, nesutarimų dėl auklėjimo stiliaus. Autizmo atveju tėvai gali perdegti dėl miego stokos – jei vaikas miega tik po 5-6 valandas kasnakt, emocinių tantrumų (arba lūžių), nuolatinės priežiūros dėl moduliacijos sutrikimo (ribų kiek daug ko galima) arba ribos nejautimo, nuolatinės įtampos, kad vaikui kažkas gali nutikti (nukris, išbėgs į gatvę neįvertinęs rizikos…) bei komunikacijos sunkumo – kuo ji sudėtingesnė, tuo daugiau gali kilti streso.
Glenn Gameson- Burrows fotografija iš fotografijų projekto”Magpie”, kuriuo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į žmones su autizmo spektro sutrikimais.
„Kiekvieną rytą prausiant pacientą, jis ima seksualiai kabinėtis. Vadovas aiškina, kad mes turėtume tiesiog nekreipti į tai dėmesio, jis yra ligonis“.
„Sako, jog žmogus yra ligonis ir nesupranta, to, ką daro, tad jis nėra atsakingas už savo veiksmus. Tačiau kur mano jausmai ir savijauta?”
“Kaip lengva viską nurašyti demencijos diagnozei, tačiau ar kas nors supranta, kaip man nemalonu, kai jo ranka netikėtai atsiduria mano liemenėlėje“.
Tai keletas ištraukų iš tyrimų, atliktų tarp Norvegijos slaugytojų, kur buvo siekiama išsiaiškinti, kiek dažnai slaugytojai jaučiasi seksualiai persekiojami savo pacientų. 2018 metų tyrimas atskleidė, jog 3 iš 10 jaunesnio amžiaus slaugytojų patyrė seksualinį pacientų priekabiavimą, tuo tarpu 2020 metų tyrimas atskleidė, jog šis skaičius padidėjo iki 4 iš 10. Tikėtina, jog panašių pasakojimų būtų galima išgirsti ir iš slaugytojų Lietuvoje.
Norvegijos tyrime dalyvavę slaugytojai pasakoja apie atvirą pacientų onanizmą, savęs ir personalo čiupinėjimą, žodinį priekabiavimą, seksualinio turinio komentarus. Slaugytojai šiose situacijose jaučia frustraciją. O tiesa ta, kad vadovybė dažnai tokių temų vengia ir nesiima spręsti problemų. Tad ką daryti?
Odos alkis
Danijos slaugytoja bei seksologijos specialistė Birgitte Schantz Laursen pabrėžia, jog personalas neturi toleruoti, kai peržengiamos jų asmeninės ribos. Nepageidaujami veiksmai turi būti nedelsiant užkertami, aiškiai pabrėžiant, kad tai nėra gerai.
Tuo pačiu būdami slaugytojais, turėtume mąstyti profesionaliai ir apgalvoti priežastis, sukėlusias tokius paciento veiksmus. Elgiasi pacientas taip tyčia, sąmoningai ar tokį elgesį galėjo iššaukti pakenkimai smegenyse? Ar veiksmas buvo suplanuotas, ar tai refleksas?
Nuo seno žinoma, jog fizinis prisilietimas žmogui yra be galo svarbus poreikis, tai ramina, gerina fizinę ir psichinę būklę. Tačiau ne visi žmonės turi galimybių patenkinti prisilietimo, odos kontakto poreikį. Tuo remiantis Danijoje atsirado terminas “odos alkis”.
Jei pacientas, turintis kognityvinių (protinių) sutrikimų, demonstruoja nepageidaujamą elgesį, visada verta pagalvoti, jog tokiu būdu jis bando pasakyti, jog jam trūksta socialinio kontakto ir prisilietimo.
Hiperseksualumas
Laursen taip pat nurodo, jog pasitaiko, kai paciento elgesys traktuojamas kaip seksualinio pobūdžio, tačiau priežastys gali būti visai kitos, labiau fizinio pobūdžio. Šlapimo takų infekcija, odos išbėrimai ir niežulys nepatyrusio personalo gali būti traktuojamas kaip seksualinio turinio veiksmai. Svarbu, kad medicinos personalas turėtų pakankamai žinių, kaip įvairios ligos gali paveikti žmogaus smegenis bei elgesį. Pavyzdžiui, demencija, o ypač frontotemporalinė demencija, dažnai pasireiškia nevaldomu elgesiu, impulsų kontrolės praradimu, agresyvumu ir kai kada hiperseksualumu.
Hiperseksualumas arba erotomanija – retai pasitaikanti būsena, kuri pasireiškia stipriu lytiniu potraukiu ir poreikiu. Tai gali nutikti dėl hormoninių sutrikimų, galvos smegenų pakenkimo. Kai kurie vaistai, vartojami Parkinsono ligai ar demencijai suvaldyti, taip pat gali iššaukti padidėjusį seksualumą.
Laursen šiuo metu dalyvauja darbo grupėje, kurioje vykdomi mokymai apie demenciją sergančių žmonių seksualumą. Blogiausia, kai paciento seksualumas paliekamas pačiam sau, apsimetant, kad jo nėra. O juk tai yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių.
Kaip galima padėti savo pacientams?
Svarbu, išsiaiškinti elgesio priežastis. Jei pacientui pasireiškia odos alkis, tuomet padėdami nusiprausti, galime pasiūlyti ištepti kremu nugarą, pečius. Kartais žmogui reikia tiesiog palaikyti už rankos ar paglostyti. Kitiems gali pagelbėti sunkiosios antklodės, pliušinis žaislas, sava nosinė. Tai suteiks nusiraminimo, saugumo jausmą.
Nepageidaujamą elgesį taip pat gali iššaukti fizinio krūvio, socialinių stimulų stoka. Pasivaikščiojimai, filmo kartu pažiūrėjimas, kortų žaidimas su personalu, kitu pacientu ar artimu žmogumi kartais taip pat gali išspręsti netinkamo elgesio problemas.
Pripažinimas ir priėmimas
Laursen pabrėžė, jog žmonės su demencija taip pat turi teisę į savo seksualumą, o personalas turi tai pripažinti ir priimti. Jei žmogus, gyvenantis įstaigoje, pageidauja intymaus kontakto su savo artimuoju, personalas turėtų sudaryti tam sąlygas.
Danijoje niekam nekelia nuostabos, jei medicinos personalas padeda gyvenantiems slaugos/globos namuose susirasti erotinių priemonių – filmų, žurnalų ir kt. Į seksualumą žvelgiama kaip į vieną iš pagrindinių žmogaus poreikių, kurie žmogui svarbūs ir prieš kuriuos nereikia užsimerkti ar apsimesti, kad jų nėra.
Išsiaiškinkite priežastį
Bernt Barstad, Norvegijoje dirbantis socialinis ugdytojas, turintis išsilavinimą seksologijos srityje bei knygos “Seksualumas ir neįgalumas“ autorius teigia, jog medicinos personalas neretai išpučia per didelį burbulą, jei netikėtai jų regėjimo lauke atsiranda krūtis ar lyties organas. Skundai dėl seksualinio priekabiavimo ne visada yra pagrįsti, o ribas peržengiantis paciento elgesys ne visada susijęs su seksualumu. Gal žmogui reikia artimo kito žmogaus kontakto, gal jį kamuoja niežulys lyties organų srityje ar šlapimo takų uždegimas.
Anot autoriaus, labai svarbu išsiaiškinti problematiško elgesio priežastis, o vėliau apgalvoti kokių veiksmų reikėtų imtis. Žinoma, ne visada personalas turi užtektinai laiko gilintis, tačiau dažnai tiesiog užtenka užduoti tiesioginį, be užuolankų klausimą: “Kodėl tu taip darai?”
Darbo vietoje turėtų būti sukurta strategija, kaip sprendžiamas nepageidaujamas pacientų elgesys. Barstad taip pat pabrėžia, jog tai, kas vienam slaugytojui gali atrodyti problema, kitam visai ne. Autorius pamini atvejį, kuomet vyriškis, kuriam buvo likę ne tiek ilgai gyventi nuolat seksualiai priekabiaudavo prie personalo, tad dauguma tiesiog vengdavo užeiti pas jį į palatą. Tačiau viena tvirtas slaugytojas galėdavo atlikti būtinus slaugos veiksmus be jokių problemų. Paklausus slaugytojo, ar paciento elgesys kelia jam problem, buvo atsakyta, jog visai ne.
Etinės dilemos
Barstad neslepia, jog dirbant su žmonėmis, kurie turi elgesio ir impulsų kontrolės problemų, kognityvinių sutrikimų, dažnai kyla sunkių etinių dilemų. Pavyzdžiui, ką daryti, jei Petras ir Marija eina vienas pas kitą į kambarį slaugos/globos namuose, nors abu turi sutuoktinius namie.
Tokios situacijos reikalauja diskusijų, kurių negalima nutylėti. Demencija užklumpa įvairių grupių žmones, tiek ramaus, tiek agresyvaus charakterio, tad kitų agresyvumas tiesiogine prasme gali sprogti nekontroliuojamu seksualumu.
Barstad pabrėžė, jog apie seksualumą turi būti diskutuojamas slaugos/priežiūros įstaigose, nevengiant pasikviesti šią sritį išmanančių profesionalų.
Patarimai susidūrus su nepageidaujamu seksualiniu pacientų elgesiu:
Nubrėžkite ribas – medicinos personalas neprivalo toleruoti nepriimtino pacientų elgesio, nepaisant, jog jie nėra pajėgūs suprasti savo veiksmų.
Kalbėkitės su kolegomis apie sunkias, nemalonias situacijas.
Žvelkite į problemą plačiau, atraskite tokio elgesio priežastis.
Kartais paprasti dalykai yra geriausi – pečių masažas, iškyla į gamtą, pokalbis ir kt.gali išspręsti sudėtingą elgesį.
Pagalvokite, kaip galite sudaryti sąlygas patenkinti paciento seksualumą. Teisę į seksualumą turi tiek žmonės su fizine, protine negalia ar turintys elgesio ir impulsų kontrolės sutrikimų.
Ieškokite profesionalios pagalbos – kreipkitės į psichologą, seksologą.
Parengta pagal Ingvald Bergsagel “Kognitiv svikt:dette kan du gjøre når pasienten er kåt”, Sykepleien, 2021
Socialinis darbas Lietuvoje siekia vos keletą dešimtmečių, tačiau socialiniams darbuotojams jau teko daugybė išbandymų bei iššūkių. Dar studijų metais teko girdėti, kad socialiniame darbe šis profesionalas yra arčiausiai žmogaus. Vis tik buvimas arčiausiai dažnai įtakoja ir išgyvenamą stresą, nuovargį bei perdegimo sindromo išsivystymą. O visuomenėje nepakankamai vertinamas šios svarbios profesijos vaidmuo gali įtakoti ir asmeninį nusivylimą. Vis tik norisi tikėti, kad socialiniame darbe pozityvumo yra, o jo labiausiai reikia dirbant psichinės sveikatos srityje. Todėl šiandien kalbinu socialinį darbuotoją profesionalą, politiką bei Klaipėdos krašto socialinių darbuotojų asociacijos pirmininką – Saulių Liekį.
Sauliau, papasakokite apie socialinį darbą psichinės negalios srityje, jo specifiškumą bei kaitą bėgant metams?
Kalbant apie socialinį darbą psichikos sveikatos srityje, manau, kad jis yra „grynas“ socialinis darbas, kuriame galima pamatyti daugumą darbo metodų ir problemos sprendimo strategijų nuo pradžios ar išsikelto tikslo iki konkrečios pagalbos klientui. Šiame darbe tikrai nėra monotonijos, reikia nemažai kūrybiškumo, lankstumo nes probleminių situacijų būna itini įvairių ir netradicinių. Čia nėra ir negali būti formalaus savo pareigų atlikimo, visuomet turi galvoti kūrybiškai. Taip pat darbas sveikatos priežiūros sistemoje yra komandinis, daug veiksmų reikia derintis, spręsti su gydytoju psichiatru, slaugytoja, psichologu. Labai svarbus multidisciplininės komandos veikimas. Žinoma tenka ir individualiai bendrauti su klientu teikiant pagalbą, dažnai į pagalbos procesą įtraukiami ir artimieji, nevyriausybinės organizacijos. Svarbu žinoti ir organizacijų tinklą, teikiančių paslaugas mieste. Valstybės požiūriu būtina užtikrinti ir paslaugų įvairovę. Daug kalbama apie paslaugas bendruomenėje tam, kad asmeniui nereiktų vykti į globos namus. Kol kas tokių paslaugų, kaip: savarankiško gyvenimo namų, apsaugoto būsto, paslaugų namuose yra trūkumas, todėl skambūs šūkiai lieka tik popieriuje. Žinoma, pastaraisiais metais paslaugų daugėja tiek namuose, tiek institucijoje, atsidaro nauji dienos centrai, plečiamos paslaugos namuose. Tada svarbu motyvuoti klientus, kad jie šias paslaugas pasiektų.
Jeigu vertinti politinį socialinio darbo lauką, per 20 pastarųjų metų, galima sakyti, jog jis tobulėjo teisinio reglamentavimo srityje. Taip pat asmenims su psichikos negalia atsirado daugiau paslaugų, kurioms galima nukreipti. Manau, kad socialinio darbo profesija sveikatos priežiūros sistemoje atrado savo vietą ir vis labiau suprantama jos svarba. Klientai ir bendruomenė taip pat vis labiau supranta socialinio darbo svarbą. Lėtai, bet keičiasi ir šios profesijos prestižas.
Kaip manai, su kokiomis didžiausiomis reikmėmis susiduria žmonės su psichine negalia Lietuvoje?
Ko gero opiausia problema yra žmonių su psichine negalia stigmatizavimas. Žmogaus su psichikos negalia yra bijoma, nes apie sutrikimą mažai kas žinoma. Šią situaciją gerai atspinti paskutinių metu įvykiai ir bendruomenės pasipriešinimas bendruomeninių namų steigimui Lietuvos miestuose. Svarbu, kad asmenys dėl psichinės negalios gautų medicinines bei socialines paslaugas.
Atstovaujate Klaipėdos krašto socialinius darbuotojus asociacijoje – su kokiomis problemomis, rūpesčiais susiduria socialiniai darbuotojai?
Klaipėdos krašto socialinių darbuotojų asociacija vienija virš 200 socialinėje srityje dirbančių darbuotojų. Dažniausi rūpesčiai tai situacijos iš darbo, dažnai kolegoms reikia patarimo, išklausymo, palaikymo, ar pasidalinimo kaip viena ar kita situacija spendžiama kitoje vietoje. Gaila, jog dažnai socialinis darbas prisimenamas kai atsitinka kažkokia nelaimė ar skaudus įvykis. Mums, socialiniams darbutojams, svarbu mokėti komunikuoti krizinėse situacijose. Taip pat reikia rodyti ir viešinti teigiamus socialinio darbo pavyzdžius. Socialinių darbuotojų asociacija deda nemažai pastangų dėl teigiamos socialinio darbo prestižo formavimo, todėl dažnai reaguojame į įvairius pranešimus susijusius su socialinio darbo tema.
Kaip Jums ir kolegoms socialiniams darbuotojams sekasi subalansuoti savo gyvenimą tarp daugelio klientų problemų ir pozityvumo, prasmingumo, sėkmingumo?
Mūsų darbe tenka daug matyti gyvenimo sunkumų, bėdų ištikusių žmonių, kurie dėl savo ligos to nesuprasdami papuola į įvairias sudėtingas situacijas. Būna ir agresyvaus elgesio, netvarkingų, apleistų būstų. Šiose situacijose labai svarbus kolegų palaikymas, išsikalbėjimas ir mokėjimas išėjus iš darbo klientų rūpesčius palikti darbe. Nežinau ar visada man tai pavyksta… Pats asmeniškai darbo telefono niekada neišsijungiu, tenka su klientais bendrauti ir po darbo, tačiau čia tokia jau darbo specifika… Atrodytų, kad apčiuopiamus socialinio darbo rezultatus pamatyti yra sudėtinga, tačiau tikrai įmanoma. Kai matome, kad žmogus pradėjo lankytis gydymo įstaigoje, ar pradėjo gauti tam tikras paslaugas ir keičia gyvenimo būdą – susimoka skolas, įsitraukia į socialinį gyvenimą – tai mums labai svarbu. Juk žmogaus visas gyvenimas pasikeičia. Pats kliento dažnesnis išėjimas iš namų jau yra sėkmė. Tokiais sėkmės atvejais mes džiaugiamės, nors tai gali būti ir nedidelis žingsnelis į priekį.
Sauliau, kas Jus pažįsta tikrai apibūdintų kaip linksmą ir pozityvų žmogų. Ar egzistuoja tarp socialinių darbuotojų profesinis humoras?
Nors socialinio darbo profesija palyginus jauna ir besiformuojanti, vis tik galima pasakyti, jog atsiranda ir tam tikrų profesinių bruožų, bendrumų. Siekiant išvengti streso darbe dažnai su kolegomis stengiamės pajuokauti dėl susiklosčiusių situacijų. Žvelgiant plačiau, visos profesijos mastu, su kolegomis dažnai juokaujame dėl savo darbo užmokesčio. Klaipėdos krašto socialinių darbuotojų asociacijoje net turime pasigaminę marškinėlius su užrašu „Gyvenimas sunkus. Gerai, kad atlyginimas juokingas“. Taip pat virtualioje aplinkoje galima pamatyti tam tikrus sukurtus paveiksliukus (memus) apie socialinius darbuotojus, kurie vaizduojami kaip „supermenai“. Kartais taip ir jaučiamės, nes šiame darbe žinių bagažas iš skirtingų sričių labai reikalingas.
Demencija – tai ne liga, o sindromas, atsiradęs dėl įvairių ligų ar pažeidimų smegenyse. Demencijos metu silpnėja protinė veikla, emocijų kontrolė bei gebėjimas atlikti kasdienines užduotis. Ligai būdinga progresuojanti eiga, o tai reiškia, jog simptomai laikui bėgant bus vis labiau išreikšti.
Egzistuoja įvairiausių demencijos apibrėžimų, tačiau PSO remiasi Tarptautinių Ligų Klasifikacijos apibrėžimu (TLK-10), kuriame nurodoma, jog demencijos diagnozė turi išpildyti 6 žemiau pateiktus kriterijus:
Ryškus atminties pablogėjimas, o ypač neseniai įvykusiems įvykiams, informacijai. Išimtis – frontotemporalinė (kaktinės srities) demencija, atmintis retai pakenkiama ankstyvose stadijose.
Mažiausiai vienas pažeistas kognityvinis gebėjimas – laiko ar vietos orientacija, kalbos sutrikimas, logiškas mąstymas, planavimas ar vertinimas.
Atminties bei protinių gebėjimas taip susilpnėja, jog žmogus nebesugeba funkcionuoti pažįstamoje aplinkoje bei atlikti kasdienines užduotis, kurias darydavo anksčiau.
Būdingas pakitęs elgesys. Žmogus gali tapti labiau pasyvus, piktas, nebeturėti tikslų, greitai susierzinti, tapti įtarus.
Demencijos sindromą svarbu atskirti nuo delyro sindromo, kuris išsivysto staiga dėl somatinių ligų ar šalutinių vaistų poveikio. Demencijos atveju 1-4 aprašyti simptomai tęsiasi 6 ir daugiau mėnesių.
TLK-10 taip pat nurodoma, jog demencijos atveju žmogus yra normalios sąmonės, tačiau pažengus demencijai, ne visada tai būdinga.
Hidrocefalija su normaliu galvos spaudimu ir demencija
Kitos ligos
Demencijos eiga
Demencijos eiga priklauso nuo keletos faktorių, liga vystysis skirtingai kiekvienam jos paliestam žmogui. Tai priklauso nuo ligos, sukėlusios demenciją, vyraujančio smegenų pakenkimo, žmogaus gebėjimo gyventi su šia liga. Stresas, kitos somatinės ligos gali įtakoti demencijos simptomų pasireiškimą. Ūmi somatinė liga gali iššaukti paciento nerimą, sumišimą. Ligai vystantis stebima depresija, baimė, psichozės.
Faktoriai, kurie įtakoja demencijos simptomų pasireiškimą:
Išgyvenamumas demencijos atveju siekia 3-20 metų, ligos eiga labai individuali, priklauso nuo demencijos tipo.
Nepaisant skirtingų demenciją sukeliančių priežasčių, šiai ligai būdingi 3 ligos šuoliai, pagal kuriuos išskiriamos 3 ligos fazės:
Lengva demencijos forma
Vieni dažniausių pirmieji ligos požymiai – atminties susilpnėjimas, ypač neseniai nutikusiems įvykiams. Demencija susirgę pradeda pamiršti susitikimus, pamiršta pavalgyti, nusipirkti maisto. Nebesupranta kaip elgtis su pinigais, kaip apmokėti sąskaitas. Sutrinka laiko perspektyva, sunku atskirti senus įvykius nuo neseniai įvykusių. Pavyzdžiui, gali prisiminti įvykį, nutikusį prieš 4-5 metus, tačiau jį suvokti kaip ką tik nutikusį. Sutrinka laiko orientacija, nežino kokia diena, kurie metai, nebepažįsta laikrodžio, nesiorientuoja kalendoriuje.
Kai kuriems pacientams, o ypač Alzheimerio liga sergantiesiems, pradeda trikti kalba, neranda tinkamų žodžių išsireikšti, trūkinėja kalba. Taip pat jiems sunku orientuotis aplinkoje, sunku atlikti įprastinius praktinius darbus – pasigaminti maisto, apsirengti. Ligos pradžioje dauguma pacientų geba susidoroti su atsiradusiomis problemomis, ginasi, slepia savo simptomus. Asmeninės savybės šioje stadijoje pakinta nedaug, tačiau gali paaštrėti kai kurie charakterio bruožai. Sakysim, jei žmogų anksčiau kankino nerimas, depresinės nuotaikos, tai susirgus demencija, nerimas gali tapti labiau išreikštas, gali būti būdingas noras atsiskirti nuo kitų, depresija. Kiti – priešingai, bus agresyvūs, pikti, greitai susierzinantys.
Vidutinio sunkumo demencija
Šioje fazėje žmogus praranda gebėjimą atlikti tai, ką buvo išmokęs per savo gyvenimą, nebesugeba nuslėpti simptomų ir prarandą savo gyvenimo kontrolę. Sutrinka suvokimas, kai tenka spręsti užduotis, priimti sprendimus, nesusidoroja su stresu. Šioje fazėje dažnai išvystame psichotinius simptomus – klaidingus įsivaizdavimus, regėjimo haliucinacijas, pakitusį elgesį. Būdinga baimė, depresija, pasyvumas, nenustygimas vietoje. Dar labiau silpnėja atmintis ir laiko orientacija, o taip pat prastėja kalba, orientacija erdvėje. Sutrikusi kalba apsunkina komunikaciją su kitais žmonėmis. Labai susilpnėja gebėjimas apsirengti ir nusirengti, nebesugeba išsirinkti tinkamų drabužių, susitvarkyti savęs, palaikyti tvarkos namuose. Kai kurie nebegali orientuotis vietovėje, todėl išėję iš namų gali pasiklysti. Šioje fazėje dažniausiai pastebima, jog žmogui kažkas ne taip ir kreipiamasi į gydytojus.
Sunkaus laipsnio arba pažengusi demencija
Šioje fazėje žmogus visiškai nebegali savimi pasirūpinti, nebegali gyventi be kitų žmonių priežiūros. Silpsta gebėjimas valingai tuštintis ir šlapintis. Dauguma nebegali kontroliuoti savo judesių – pvz. paimti stiklinę su vandeniu ir nuvesti ją prie savo lūpų. Kitiems atsiranda pusiausvyros, eisenos sutrikimai, dažnam būtinos pagalbinės priemonės judėjimui. Tokiems pacientams yra reikalinga nuolatinė fizinė priežiūra ir slauga institucijose.
Berger skalė
Ši skalė padeda aiškiau klasifikuoti ligos eigą ir numatyti kokios paslaugos ir priežiūra būtina kiekvienos demencijos atveju. Ši skalė išskiria 6 demencijos fazes:
Pacientas gerai funkcionuoja aplinkoje, tačiau atminties sutrikimai apsunkina kasdienes veiklas.
Pacientas funkcionuoja be kitų žmonių pagalbos tik pažįstamoje aplinkoje.
Gali apsirengti pats, bet reikalinga nedidelė pagalba.
Pacientui reikalinga kitų žmonių pagalba apsirengti.
Pacientui būtina vis daugiau kitų žmonių pagalba.
Pacientas yra gulintis ar sėdintis ratukuose, reaguoja tik į prisilietimus. Būtina nuolatinė priežiūra ir slauga.
Demencijos simptomai
Demencija pasireiškia daugybe simptomų, kurie įvairiose demencijos stadijose gali skirtis. Paprastai demencijos simptomai išskiriami į 3 pagrindines grupes:
Kognityvinių funkcijų pažeidimai, sąlygoti smegenų pakenkimo.
Elgesio pakitimai sąlygoti smegenų pakenkimo, intelektualinių gebėjimų pažeidimo bei asmeninės reakcijos į savo ligą atspindys.
Motoriniai simptomai dėl smegenų pakenkimo.
Tad aptarsim kiekvieną grupę atskirai.
Kognityvinių (protinių) gebėjimų pakenkimas
Susilpnėjęs dėmesys
Dėmesio pagalba galime sekti tai, kas vyksta aplink mus bei registruoti stimulus iš aplinkos. Susilpnėjus dėmesiui, prastėja atmintis bei sunkiau sprendžiamos kasdieninės problemos. Normalus dėmesys reiškia, jog žmogus yra budrus, pastebi stimulus iš aplinkos ir geba atlikti užduotis neblaškomas aplinkos dirgiklių.
Sergant demencija sutrinka žmogaus budrumas, sergantysis gali nuolat miegoti arba priešingai būti ypač aktyvus (tai gali būti ir delyro požymis). Pacientui tampa sunku sekti tai, kas vyksta aplinkoje.
Dėmesys gali būti selektyvus – kai dėmesys kuriam laikui nukreipiamas į vieną užduotį, pokalbį ar tv programą, nepaisant aplinkoje esančių judesių, garsų ar kitų dirgiklių. Paskirstytas dėmesys – gebėjimas vienu metu sekti kelis dalykus, pavyzdžiui vairuojame automobilį ir klausomės radijo. Demencijos metu silpsta tiek selektyvus, tiek paskirstytas dėmesys.
Sutrikusi atmintis bei gebėjimas mokytis
Atminties sutrikimas dažnai yra vienas pirmųjų demencijos simptomų, kurį pastebi pats sergantysis bei jo artimieji. Atmintis mums reikalinga išmokti naujų dalykų, o vėliau šią informaciją pritaikyti gyvenime. Išmokimas neatsiejamas nuo suvokimo. Kartais išmokstama labai lengvai, o kartais prireikia daug kartojimų, kad nauja medžiaga būtų išmokta ir suprasta. Įprastai atmintis skirstoma į trumpalaikę ir ilgalaikę atmintį.
Trumpalaikė atmintis išlaiko informaciją nuo kelių sekundžių iki kelių minučių. Pavyzdžiui, žvilgtelėję prisimename telefono numerį, kurį iš karto surenkame ir skambiname arba surenkame banko kodą, kuriuos vėliau pamirštame. Ši atmintis ankstyvose demencijos fazėse paprastai būna nepažeista, tačiau gali iškilti sunkumų sergant vidutinio sunkumo demencija. Pažengus demencijai, trumpalaikė atmintis bus ypač sutrikusi.
Ilgalaikė atmintis trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų, dienų ar net metų. Ji dar skirstoma į:
Epizodinę – susijusi su tam tikrais praeities įvykiais, dažnai paremta savais išgyvenimais, situacijomis. Prisimenama pirmoji diena mokykloje, vestuvių diena, dukters vizitas su šeima. Ši atmintis remiasi susikurtais vaizdais ir sensoriniais išgyvenimais – kvapais, jausmais ir kt. Įvykiai, paremti ypač stipriais išgyvenimais (tiek blogais, tiek gerais), išlieka atmintyje ilgiausiai. Kai kurie pacientai sergantys net labai pažengusia demencijos forma puikiai prisimena įvykius iš vaikystės arba tai, kas sukėlė ypač stiprius išgyvenimus.
Semantinę – susijusi su faktais, datomis, bendrine informacija. Ši atmintis priklauso nuo kultūros, auklėjimo, išsilavinimo. Taip pat ji apima žinias apie taisykles ir normas būtinas socialiniam bendravimui.
Procedūrinę – tai išmokti, ištreniruoti veiksmai, kurie atliekami automatiškai. Pavyzdžiui, važiavimas dviračiu, virtuvės įrangos naudojimas, automobilio vairavimas. Daugybė kasdieninių veiksmų yra paremti procedūrine atmintimi, atliekami veiksmus automatiškai, net nesusimąstydami, kaip tai darome. Ši atmintis ilgiausiai išlieka demencijos atveju, vidutinėse stadijose ši atmintis gali būti šiek tiek pažeista, o sunkiose stadijose – ryškiai.
Ilgalaikė atmintis taip pat yra susijusi su retrospektyviu ir prospektyviu prisiminimu. Retrospektyvus prisiminimas – kai galime prisiminti tai, ko aplinkoje nėra. Prospektyvus prisiminimas – kai mums reikalinga pagalba iš aplinkos, kad prisimintume. Pavyzdžiui, demencija sergančiajam gali būti sunku išvardyti savo vaikų vardus, tačiau kai jie šalia arba mato jų nuotraukas, prisimena visų vardus. Sergančiajam demencija nuolat reikės stimulų iš aplinkos, padedančių prisiminti tam tikrus įvykius.
Kalbos sutrikimai
Susirgus demencija dažnai atsiranda ir kalbos sutrikimų, kurie būna susiję su smegenų organiniais pakitimais. Išskiriama:
Motorinė afazija – sutrikusi kalbos produkcija, kalba tampa lėta, trūkčiojanti, neužtikrinta. Motorinę afaziją reikėtų atskirti nuo dizartrijos, kuri susijusi su burnos paralyžiumi, rijimo sutrikimais ir kalbos sutrikimais.
Sensorinė afazija – kai sutrinka gebėjimas suprasti tai, ką sako kitas žmogus. Paciento atsakymai būna visiškai nesusiję su klausimu, o tai rodo, kad pacientas pats nesupranta klausiančiojo.
Anominė afazija – žmogus kalba rišliai, tačiau naudoja daiktų apibūdinimus, formuluotes, nes neprisimena žodžių, o ypač daiktavardžių. Pavyzdžiui, vietoj žodžio „slyva“ sakys „tie raudoni, apvalūs, kur kaba sode ant medžių“.
Kitų kognityvinių funkcijų susilpnėjimas
Demencijos atveju gali susilpnėti žmogaus gebėjimas planuoti bei sistemingai atlikti įvairias užduotis. Sistemingam užduočių atlikimui yra reikalinga atmintis, gebėjimas planuoti, jutimai, gebėjimas atlikti užduotį bei erdvės suvokimas (vizuospatialiniai gebėjimai). Lengvos demencijos atveju žmogui gali nebemokėti elgtis su pinigais, skalbti rūbų, pasigaminti maisto. Demencijai pažengus, žmogus nebežinos kaip apsirengti, nusirengti, praustis, valgyti. Sutrikęs gebėjimas atlikti įprastas kasdienes veiklas, vadinama apraksija. Pacientas fiziškai gali tai atlikti bei pilnai supranta, kas bus atliekama, tačiau pats to išpildyti negali.
Agnozija – sutrikęs gebėjimas atpažinti ar identifikuoti objektus, nepaisant normalių sensorinių funkcijų. Gali sutrikti įvairūs žmogaus jutimai, dažniausiai pasitaiko vizualinė agnozija, kai pacientas nebeatpažįsta objektų ir naudoja juos ne pagal paskirtį. Taip pat dažna audioagnozija, nebeatpažįsta durų, telefono skambučio.
Sutrikęs erdvės suvokimas arba vizuospatialinių gebėjimų susilpnėjimas – sunku orientuotis erdvėje, gali pasiklysti pažįstamose apylinkėse, sunku nukopijuoti figūrą ar piešinį ant popieriaus, sunku atpažinti objektus žvelgiant iš šono, sunku suvokti atstumus iki objekto. Erdvės suvokimo sutrikimai gali prasidėti ankstyvoje demencijos fazėje, tai ypač būdinga sergantiems Alzheimerio liga.
Sergant demencija tampa sunku spręsti praktines užduotis, ypač jei tai susiję su naujomis užduotimis. Situacija dažnai matoma tik „čia ir dabar“, nesuvokia pasekmių, sunku priimti sprendimus.
2. Neuropsichiatriniai simptomai
Daugumai susirgusiųjų demencija pakinta elgesys bei emocinės reakcijos. Simptomai gali būti patys įvairiausi, dažnai priklauso nuo demenciją sukėlusios ligos.
Depresija demencijos atveju dažnai būna psichologinių ir biologinių faktorių pasekmė. Žmogus suvokia, jog daugelio kasdieninių veiklų jis nebepajėgia atlikti, o tai skatina jį užsisklęsti, atsiriboti, gali prasidėti depresija. Cheminių medžiagų pokyčiai smegenyse demencijos atveju taip pat gali išprovokuoti depresinius simptomus. Nustatyti depresiją esant pažengusiai demencijai ypač sudėtinga, nes tokių pacientų būna sutrikusi kalba bei komunikacija. Pyktis, irzlumas, nerimas gali būti netipiniai depresijos simptomai demencijos atveju. Antidepresiniai vaistai kartais gali pagerinti šių pacientų elgesį bei sumažinti susierzinimą, nuolatinį blaškymasį, baimę, motorinį sujaudinimą.
Kai kuriems demencija sergantiems pacientams yra būdingas patologinis verksmingumas. Tai ypač būdinga esant smegenų pažeidimams smilkinio ir smegenų kamieno srityje. Gali pradėti verkti kalbant apie įprastus kasdienius dalykus. Tai ne depresijos požymis.
Baimės dažnai vyrauja demencijos atveju. Žmogus suvokia, jog jis tarsi nebevaldo savo gyvenimo, jaučia netikrumą dėl ateities. Vėliau ar anksčiau žmogus tampa priklausomas nuo kitų žmonių priežiūros. Būti vienam gali tapti baisu. Jei pacientas ima nebesuprasti kas vyksta jo aplinkoje gali prasidėti panika, baimė, agresyvumas, noras apsiginti arba pabėgti.
Klaidingi įsivaizdavimai, haliucinacijos – tai ypač dažni demencijos simptomai. Pacientai gali tvirtinti, kad kažkas nuolat vagia iš jų, juos seka ar kad sutuoktinis yra neištikimas. Dažnai teigiama, kad jų namuose vaikšto svetimi žmonės, nes nebeatpažįsta savo artimųjų. Televizijos laidos gali būti suvokiamos kaip realybė, svetimi žmonės suvokiami kaip artimieji. Gali nebeatpažinti savo vaizdo veidrodyje ir galvoti, jog svetimas žmogus atsidūrė jų vonioje ar kambaryje. Haliucinacijos, o ypač regos haliucinacijos ypač dažnos sergant Lewy kūnelių demencija, tačiau gali būti ir kitų demencijų atvejais.
Apatija, interesų praradimas – tai tipiškas elgesio pasiketimas demencijos atveju. Žmogus didžiąją dalį dienos sėdi ramiai ir mažiau domisi aplinka. Siaurėja interesai, nebeužsiima mėgstama veikla, būdingas socialinis uždarumas. Vėliau žmogus gali ištisas dienas vien tik sėdėti arba gulėti lovoje.
Tačiau artimiesiems didžiausią rūpestį kelia padidėjęs paciento motorinis aktyvumas, nuolatinis klaidžiojimas, nerimas. Dažnai toks elgesys atspindi žmogaus ankstyvesnio gyvenimo veiklas – buvo aktyvus, daug vaikščiojo, geras fizinis pasirengimas. Tokio elgesio dominavimas gali reikšti, jog demencija sergančiam žmogui reikia fizinės veiklos, aktyvumo.
Agresyvumas, susijaudinimas – tokį elgesį ne visada lengva suprasti ir paaiškinti. Agresyvumą gali išprovokuoti demencijos lygis, demencijos tipas, asmeninės savybės, somatinės ligos, savo situacijos, realybės nesuvokimas, aplinkos reiškiniai, esamos baimės.
Fizinis agresyvumas gali kilti be aiškių priežasčių. Dažniausiai tai nulemia biologinės priežastys – smegenų pažeidimai kaktinėje srityje arba smegenų kamiene. Šios srities pažeidimai pasireiškia primityviu elgesiu, impulsų kontrolės praradimu. Fizinis agresyvumas taip pat gali būti ūmios somatinės ligos ar psichozės pradžia. Kai kuriems pacientams fizinis agresyvumas gali būti vyraujantis elgesys visą gyvenimą (smurtavo prieš vaikus, sutuoktinį), tad demencijos atveju šis elgesys gali tapti dar labiau išreikštas.
Gynybinį agresyvumą gali išprovokuoti sudėtingos situacijos, dažniausiai kai žmogus jaučiasi, jog pateko į situaciją, kurios nesupranta, jaučia frustraciją, gėdą, pažeminimą. Kartais anksčiau įvykę nemalonūs įvykiai gali sukelti agresiją. Gynybinė agresija gali pasireikšti baime, psichotiniais klaidingais įsivaizdavimais, haliucinacijom.
Paros ritmo pakitimai – sergant demencija būdinga dienos nakties ritmo išsibalansavimas. Sunku užmigti, dažnai prabundama naktį, o dieną būdingas mieguistumas, nusnaudžiama porą kartų dienoje. Tai nutinka dėl atsiradusio pasyvumo, koncentracijos ir dėmesio sumažėjimo.
3. Motoriniai simptomai
Motoriniai sutrikimai dažniausiai ištinka vidutinės ir pažengusios demencijos atvejais. Išimtis – Parkinsono liga su demencija bei Lewi kūnelių demencija, šiais atvejais motorika pažeidžiama ankstyvose stadijose. Gali tapti sunku koordinuoti savo judesius, kai kuriems sutrinka pusiausvyra, nesuvokia atstumo iki objekto, sunku atlikti vientisus judesius. Gali tapti sunku atsistoti iš sėdimos padėties arba atsisėsti ant kėdės per vidurį, dažnai pataiko ant kėdės ranktūrio, sėdasi ant kėdės krašto. Dėl smulkiųjų raumenų koordinacijos sutrikimų gali nebesugebėti naudotis peiliu ir šakute, sunku kramtyti maistą. Daliai pacientų judesiai tampa sulėtinti, sustingę.
Inkontinencija – sergant demencija silpsta gebėjimas kontroliuoti šlapimą, o demencijai pažengus, pacientas nebegali kontroliuoti ir valingo tuštinimosi. Tokiam pacientui reikalinga nuolatinė priežiūra ir slauga.
Literatūra:
A.M. Mork Rokstad, K.Lislerud Smebye “Personer med demens. Møte og samhandling”, 2020 Oslo
Kovo 11 –ąją Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) paskelbė koronaviruso protrūkį pandemija, o taip pat epidemija, kuri dideliu greičiu plinta tarp žmonių beveik visame pasaulyje.
Šis virusas vadinamas SARS-CoV-2, o jo sukeliamas susirgimas- covid-19 (Korona liga 2019). Dažnai tiesiog įvardijama kaip koronavirusas.
Ligos pavojingumą apsprendžia mirtingumo rodikliai. Kinijos Wuhan regione atlikti mokslininkų tyrimai rodo, jog mirtingumas nuo šios ligos siekia 2,3 proc. Taip pat ta pati studija parodė, jog 80 proc. sergančiųjų pasireiškė nesunkūs peršalimo simptomai. Pusė kritiškai sergančiųjų mirė nuo šio viruso Wuhan regione.
Kitos šalys pateikia kitus mirtingumo rodiklius. Italijoje šie skaičiai ypač dideli, o šiuo virusu dažniausiai užsikrečia vyresnio amžiaus žmonės, turintys lėtinių susirgimų. Pietų Korėjoje mirtingumo rodikliai mažesni nei Wuhan regione. Šiuo metu mokslininkai daugiau dėmesio skyrė susirgusiųjų amžiui, ištyrę virš 44 tūkst. užsikrėtusiųjų, nustatė, jog mirtingumas vidutiniškai siekia 1,38 proc.
Kinijos mokslininkai, kurie ištyrė 54 nuo koronaviruso mirusius pacientus dviejose Wuhan ligoninėse, nustatė, jog mirusiųjų vidutinis amžius siekė 69 metus. Mokslininkai daro išvadas, jog ši liga sunkiausiai kerta vyresnio amžiaus žmonėms. 70 proc. mirusiųjų turėjo kitų sveikatos problemų. Daugiau nei pusę vargino aukštas kraujo spaudimas, trečdalis jų turėjo cukrinį diabetą, ketvirtadalis vieną ar kitą širdies problemą. Įdomu, kad visiems, mirusiems nuo šio viruso, išsivystė sepsis.
Korona virusas ypač pavojingas žmonėms, sergantiems lėtinėmis plaučių ligomis, mat šis virusas atakuoja plaučius.
Mokslininkai mano, jog šis virusas gali prasiskverbti į širdies raumenį ir naikinti širdies ląsteles, o tai rodo, koks šis virusas gali būti pavojingas. Širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys pacientai turėtų būti ypač atsargūs.
Kartais virusas sunkiai susargdina ir jauno amžiaus žmones. Imunologė Anne Spurkland teigia, jog tai gali nutikti dėl nežinomo „genetinio defekto“ šių žmonių imuninėje sistemoje.
Užsikrėtus koronavirusu pirmieji covid-19 ligos požymiai vidutiniškai pasireiškia po 5 dienų. Tikėtina, jog didžiausia užsikrėtimo galimybė nuo sergančiojo yra tada, kai žmogus kosi ir karščiuoja.
Tuo pačiu viena Kinijos studija rodo, jog labiausiai ligą platino tie žmonės, kurie patys jokių simptomų nejautė, tačiau buvo viruso nešiotojai.
Nedidelė studija atlikta JAV rodo, jog šis virusas labiausiai plinta tarp šeimos narių, o ne tarp svetimų žmonių gatvėje.
Nauja studija rodo, jog lengva covid-19 ligos forma sergantys pacientai išskiria į aplinką labai didelį kiekį virusų iš viršutinių kvėpavimo takų ir tai vyksta ankstyvojoje ligos stadijoje.
Britanijos vyriausybės patarėjas moksliniais klausimais Sir Patrick Vallance anksčiau Sky News teigė, jog tikėtina, kad prireiks 60 proc. užsikrėtusios šiuo virusu žmonijos, kad įgytume visuotinį imunitetą prieš šį virusą. Tuo tarpu Australijos epidemiologas Gideon Meyerowitz – Katz teigia, jog tai nesąmonė, o kalbėti apie visuotinį imunitetą neturint vakcinos, nėra tinkamas apsaugos planas.
Virusas ant popieriaus gali išgyventi iki 24 valandų, o ant plastiko bei nerūdijančio plieno iki 3 parų.
Kol kas mokslininkai virusą randa tik burnos ir nosies išskyrose, žinomas vienas atvejis, kai virusas buvo rastas sergančiojo kraujyje. Šlapime šio viruso nerasta. Ar virusas plinta kartu su išmatomis kol kas dar nežinoma.
1918 metais siaučiant ispaniškajam gripui, sergantiesiems buvo perpilamas pasveikusiųjų nuo šio gripo kraujas. Ši praktika šiuo metu išbandoma kai kuriose šalyse. Penkiems pacientams Norvegijoje perpilus pasveikusiųjų kraujo plazmos, jų sveikatos būklė pagerėjo.
Viso pasaulio mokslininkai aktyviai dirba kurdami vakciną. Pirmoji vakcina – kandidatė jau yra išbandoma, tačiau kol ji bus pradėta naudoti aktyviai, gali prireikti nemažai laiko.
Išbandomi įvairiausi vaistai koronaviruso gydymui. Prancūzijos mokslininkai išbandė dviejų vaistų- antimaliarinių ir antibiotikų- kombinaciją. Mokslininkų teigimu, šie vaistai gali padėti gydant covid-19 ligą, tačiau tikrieji rezultatai geriausiu atveju bus matomi po 3-4 mėnesių.
Oksfordo mokslininkai sukurė greituosius koronos viruso testus. Atsakymas gaunamas per pusvalandį, kol kas tikrinamas jų patikimumas.
Remiantis Kinijos bei Italijos duomenimis matome, jog labiausiai pažeidžiami yra vyresnio amžiaus žmonės. Dauguma jų klausia, ar yra kokių specialių maisto papildų, maisto produktų, padedančių apsisaugoti nuo šio viruso. Pasak molekulinės imunologijos profesorės Anne Spurkland nėra jokių specialių produktų, kurie padėtų vyresniems žmonėms sustiprinti imunitetą. Svarbiausia vengti kontakto ir būti fiziškai aktyviems.
Studijos atliktos su nėščiosiomis ir naujagimiais atrodo paguodžiančiai. Mokslininkai teigia, jog vaisiui užsikrėsti koronavirusu yra mažai galimybių. Nepasitaikė ir kritiškai sergančiųjų šiuo virusu nėščiųjų. Tai labai geros naujienos, žinant, jog siaučiant ispaniškajam gripui, nėščiosios sirgo ypač sunkiai. Tuo pačiu turime nepamiršti, jog mokslininkams reikia daugiau žinių apie covid-19.
Mokslininkai kol kas neturi aiškaus atsakymo, kodėl tiek mažai sergančiųjų šiuo virusu vaikų. Vaikai juk labiau neatsparūs virusams, dažniau serga gripu, peršalimo ligomis, tiesa, jiems pasireiškia lengvesni simptomai. Kol kas pasaulyje nėra nė vieno iki 10 metų vaiko mirusio nuo šio viruso. Mokslinkai mano, jog šis fenomenas būdingas dėl nepakankamai susiformavusios vaikų imuninės sistemos. Suaugusieji neretai miršta ne nuo pačio viruso, o nuo per daug aktyviai įsijungusios imuninės sistemos reakcijų.
Blogos naujienos mumyse iššaukia baimę, nerimą, depresiją ir pyktį, o vėliau šioms emocijoms nurimus, įsižiebia viltis. Būtent todėl slaugytojams svarbu turėti žinių apie viltį bei suvokti jos reikšmę.
Sveikatos priežiūroje slaugytojai nuolat yra arčiausiai savo pacientų, kartais net ištisą parą, savaitę ar net kelis metus. Akistata su pacientu ar/ir jo artimaisiais, kurie ką tik išgirdo blogą naujieną ar net mirties nuosprendį, yra viena sunkiausių slaugytojo užduočių.
Kas yra viltis?
Viltis atsiranda tuomet, kai užklumpa liga ar kančia, todėl viltis yra vienas svarbiausių fenomenų slaugoje. Viltis ypač reikšminga pacientams ir jo artimiesiems. Tyrimai rodo, jog žmonės, kurie turi viltį, savo ligą išgyvena lengviau, negu tie, kurie vilties neturi.
Norvegijos slaugos profesorė Vibeke Lohne vilties fenomeną tyrinėja daugiau nei 35 metus. Savo straipsnyje “Visi negali būti sveiki, tačiau visi gali turėti geriau“ profesorė išskiria du punktus vilties suvokime:
Viltis visada yra orientuota į ateitį
Viltis visada turi teigiamą turinį.
Viltis yra nuolat orientuota į ateitį, tačiau ateitis beveik visada yra sunkiai nuspėjama ar prognozuojama. Būtent dėl ateities netikrumo viltis niekada negali būti tuščia ar neteisinga.
Vilties turinys (arba tai, ko tikimasi) visada yra pozityvus. Mirtis sveikatos priežiūroje retai kada suvokiamas kaip pozityvus reiškinys, tačiau kai kurie pacientai mirtį gali suvokti kaip pozityvų, išlaisvinantį iš kančių įvykį. Žmogus pats pasirenka vilties turinį, todėl slaugytojai negali suteikti vilties ar nurodyti pacientams, ko jiems tikėtis ar viltis. Slaugytojai turėtų išklausyti pacientų mintis, jausmus, informuoti apie vilties galimybes. Žmogus pats turi atrasti savo viltį, nes viltis yra labai asmeniškas dalykas.
Vilties evoliucija. Viltis atsiranda po nelaimės
Būdami sveiki, retai susimąstome apie viltį. Gyvename įprastą gyvenimą, o sveikatą priimame kaip savaime suprantamą dalyką.
Užklupus ligai ar nelaimei, keičiasi mūsų mąstymas. Pirmiausiai puolame ieškoti žinių, informacijos apie mus užklupusius, bauginančius dalykus. Sąmonę užvaldo įvairios baimės, įsivaizdavimai, košmarai, kurie persipina su mūsų norais.
Norai ir svajonės yra pradinė vilties stadija. Sąmonė nuolat ieško sprendimo. Šioje vietoje prasideda vilties užgimimas. Vėliau viršų pradeda imti motyvacija ir valia, o viltis nukrypsta į sveikatos ir gerovės išsaugojimą. Daug tikimasi iš gydymo. Vilties šaltiniais tampa ilgesys ir prarasti sveikatos resursai buvę iki ligos ar nelaimės.
Artimieji ir viltis
Paciento artimieji, esantys šalia, dažnai tampa tylūs jų kančios liudytojais. Jų gyvenimas taip pat apsiverčia, nes jie kenčia, pergyvena dėl savo žmogaus, išgyvena vienatvę. Jų viltis tik nedidele dalimi yra nukreipta į save, didžioji viltis yra orientuota į sergantį artimąjį. Net nedideli paciento sveikatos pagerėjimai, artimiesiems yra tarsi šiaudas skęstančiajam. Jie tikisi geresnės dienos nei buvo vakar, tikisi, kad turi daugiau laiko su savo artimuoju nei skelbia prognozės, tikisi stebuklo. Jei pacientas yra ilgalaikės sveikatos priežiūros įstaigoje, artimieji tikisi, jog jų žmogus ten yra saugus ir gyvena prasmingą gyvenimą.
Slaugytojų viltis
Kasdien susidurdami su sunkiai sergančiais, mirštančiais pacientais, dalis slaugytojų lengvai patys gali prarasti viltį pacientų atžvilgiu. Tai gali tapti natūralia savisaugos reakcija, siekiant atsiriboti nuo sunkių situacijų. Matant žmonių kančias, mirtį labai lengva prarasti tikėjimą gyvenimu ir viltį pagyti. Mirtis priimama kaip savaime suprantamas reiškinys ir taip apsisaugojama nuo nusivylimų ir sunkių jausmų.
Tačiau prognozė yra statistika, bet niekada nėra faktas.
Lohne tyrimas rodo, jog sveikatos priežiūros darbuotojų viltis pacientams ir jų artimiesiems yra labai reikšmingas dalykas. Labai svarbu, kad slaugytojai turėtų viltį paciento atžvilgiu. Juk ateitis visada yra nežinoma. Turėdami viltį, sumažinsime nežinomybės jausmą ir nerimą. Tai kodėl gi neskatinti vilties tiek pacientui, tiek jo artimiesiems.
Daugyma slaugytojų bijo suteikti klaidingų vilčių. Bet kas yra klaidinga viltis? Juk informacija apie sveikatą ir ligą gali būti suteikiama įvairiais būdais. Labai svarbu, kad slaugytojai išlaikytų pagarbą gyvenimui ir jo tėkmei.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, viltis gali būti daugiau ar mažiau numanoma, bet niekada ji nebus neteisinga. Viltis gali būti ilgalaikė (viliamasi kelis metus į priekį ) arba trumpalaikė (apimti tik kelias būsimas valandas).
Gyvenimas ne visada teka taip, kaip mes tikimės, tačiau žmonės, turintys viltį, yra aktyvesni ir linkę ieškoti galimybių. Praradus viltį, jos vietą užima beviltiškumas ir depresija, žmogus nustoja kovoti ir pasiduoda. Tačiau mokslininkė teigia, jog praradus viltį, visada yra galimybė ieškoti naujos vilties.
Placebo efektas
Dabartinė sveikatos priežiūra yra padalyta į dvi sritis – somatinę ir psichinę. Žmogaus kūnu rūpinasi somatinė sritis, o mintimis, jausmais, elgesiu – psichinė medicina. Slaugoje vyrauja holistinė žmogaus perspektyva, teigianti, jog žmogus yra socialinė būtybė – kūno, dvasios ir sielos vienovė. Šis požiūris dažnai sunkiai suderinamas su dualistiniu medicininiu požiūriu. O juk susirgus kūnui, pakinta mūsų mintys, jausmai, elgesys. Ir priešingai – mintys ir jausmai veikia kūno savijautą. Šiuo principu pagrįstas placebo efektas. Mintys, jausmai ir kūnas „gyvenantys“ pozityviais lūkesčiais, teikia geresnę gydymo išeitį. Placebo iš dalies reprezentuoja viltį. Tyrimai rodo, jog placebo efektas gali būti efektyvus iki 60 proc., tad kodėl nepasinaudojus viltimi kaip placebo.
Mirštančiųjų viltis
Mirštančiųjų pacientų viltis tampa trumpalaike. Slaugytojas niekada neturėtų pasiduoti slaugydamas mirštantį pacientą. Mūsų užduotis – suteikti pacientui priežiūrą, savo buvimu šalia jį nuraminti, išklausyti iki jis palieka šį pasaulį. Mirštančiųjų slauga – tai skausmų palengvinimas, komforto ir saugumo suteikimas. Būdami šalia mirštančiojo, malšindami jo skausmus, užtikrindami ramų jo išėjimą, mes tampame paciento viltimi. Juk kol tęsiasi gyvenimas, tol gyva viltis.
Tiek pacientams, tiek jo artimiesiems viltis yra tarsi baimės ir nežinomybės priešnuodis. Turėdami viltį atitoliname skausmingą laukimo periodą. Viltis sutelkia geriausias mūsų savybes ir palaiko sunkiu metu.
Šaltinis:
Vibeke Lohne „Alle kan ikke bli friske, men alle kan få det bedre“, Sykepleien 6/2019 #Er det alltid håp?
Inkontinencijos sukeltas dermatitas (ISD) – tai odos pažeidimas, atsiradęs dėl ilgalaikio ar nuolatinio odos sąlyčio su šlapimu ir/ar išmatomis. Ši būklė dar kartais vadinama sauskelnių sukeltu dermatitu, odos maceracija, sauskelnių bėrimu, tarpvietės dermatitu ar drėgmės žaizda.
ISD paliečia 3,5 – 42 proc. inkontinencijos kamuojamų pacientų. Jų skaičius ypač išaugo, kai imta atsisakyti šlapimo pūslės kateterių, siekiant išvengti kateterio sukeltų šlapimo takų infekcijų.
ISD būdingiausia vieta – tarpvietė. Moterims dažniausiai pažeidžiama tarpvietė, lytinių lūpų raukšlės, vulva ir išeinamoji anga. Vyrams būdingiausias odos pažeidimas – tarp kapšelio ir išeinamosios angos. Tiek vyrams, tiek moterims šis dermatitas gali išplisti į kirkšnis, sėdmenis, odos plotą tarp sėdmenų, vidines ir išorines šlaunų dalis.
ISD dažniau pasitaiko žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, turintiems viršsvorį, mažiau judantiems, gulintiems pacientams.
Kaip atpažinti?
Klasikinis ISD vaizdas – drėgna, raudona, uždegiminė oda, gali matytis epitelinė edema su nelygiais kraštais, odos rasojimas, pūslės.
Pažeidimo vietoje jaučiamas skausmas, deginimas, niežėjimas, perštėjimas. Pacientams tai sukelia diskomfortą, trikdo kasdienę veiklą, varžo savarankiškumą, suprastėja gyvenimo kokybė, gali jausti gėdą.
ISD dažnai supainiojama su I-II laipsnio pragulomis, ypač jei ISD išplinta į kryžkaulio ar sėdmenų sritis. Pragulos atsiranda odoje virš kaulo dėl ilgalaikio spaudimo ir paciento negebėjimo pakeisti kūno padėties. Jei pacientas yra vaikštantis ir neturi sensorinio deficito, tai odos pažeidimas, atsiradęs kryžkaulio srityje, mažai tikėtina, kad bus pragula, būtina įvertinti ISD galimybę. Kartais žmogus gali slėpti inkontinencijos problemą.
Odos priežiūra
Susidūrus su ISD ypač svarbu tinkama odos priežiūra. Čia svarbu 3 etapai:
odos valymas
odos drėkinimas
odos apsauga
Oda valoma švelnia, nešiurkščia šluoste su specialiomis valymo putomis ar nenuplaunamu odos valikliu, kurio pH neutralus (5,5). Paprastas muilas šiuo atveju netiks. Valoma mažiausiai du kartus paroje ir po kiekvieno pasituštinimo.
Nuvalius, naudokite odos drėkiklį, kuris būtų vandens pagrindu bei palaikytų odos drėgmės barjerinę funkciją.
Užtepkite tepalą, saugantį odą nuo išorinės drėgmės. Tai gali būti vazelino, dimetikono ar cinko oksido tepalas.
Nebarstykite talku tų kūno vietų, kurias dengia sauskelnės ar įklotai.
Prevencija
Pirmiausia būtina išsiaiškinti inkontinencijos priežastį – galbūt žmogui sunku pasiekti tualetą dėl fizinių apribojimų, baimės nukristi ar kt. Galbūt inkontinencijos problema yra slepiama, nepripažįstama.
Kaip inkontinencija yra suvaldoma? Kokios priemonės naudojamos ir kaip dažnai keičiamos? Pacientams su nugaros smegenų pažeidimu dažnai taikomas vienkartinis šlapimo pūslės nukateterizavimas vienodais laiko intervalais. Vyrams, nelaikantiems šlapimo, nakčiai galima išbandyti prezervatyvo tipo šlapimo surinkėjus.
O visų svarbiausia tinkama odos priežiūra, būtina kelis kartus paroje odą apžiūrėti, įvertinti ir apie tai dokumentuoti slaugos priežiūros plane. Šiuo metu yra specialių priemonių, šlapimo ir išmatų nelaikantiems pacientams, kurių pagalba vienu metu atliekami visi trys odos priežiūros etapai – valymas, drėkinimas, apsauga. O taip pat nepamiršti, jog būtina kuo labiau mažinti odos ekspoziciją išmatomis ir šlapimu.
