Be abejo, žmonių santykiai būtų daug geresni, jei žmonėms būtų taip lengva tylėti kaip kalbėti. Tačiau patirtis aiškiai rodo, kad žmonėms sunkiausia suvaldyti savo liežuvį.
Benedictas Spinoza
Apkalbos – reiškinys senas kaip pasaulis. Senovėje, kai žmonės dar gyveno gentimis, dalinimasis informacija bei naujienomis užtikrindavo didesnį jų budrumą, o kartu ir ilgesnę gyvenimo trukmę. Antropologai teigia, jog apkalbų dėka žmonių tarpusavio ryšiai tapo glaudesni.
Pasak daktaro Jack Levin, knygos „Apkalbos: samčio viduje“ (Gossip: The Inside Scoop) autoriaus, šių dienų apkalbos gali teigiamai veikti mūsų emocinę sveikatą. Jis rašo, jog nors žmogaus apkalbėjimas gali būti kenksmingas reiškinys, tačiau apkalbos susieja tvirtesniais ryšiais įvairias socialines grupes bei verslo tinklus. Žvelgiant iš šios perspektyvos atrodytų, jog tie, kurie atsisako dalyvauti apkalbose, bus negailestingai izoliuoti ir pašalinti iš grupės. Bet ar tai turėtume toleruoti?
Apkalbos tarp darbuotojų ligoninėse, pirminės sveikatos priežiūros centruose ypač dažnas reiškinys. Pastebėta, jog neigiamos apkalbos dažnesnės mažesniuose, uždaruose skyriuose, kur kolegos vienas su kitu labiau susiję artimais tarpusavio santykiais. Jei pradžioje apkalbos gali atrodyti kaip menkniekis, vėliau jos gali plisti tarsi virusas ir užnuodyti darbo psichologinį klimatą. Tai gali prasidėti kelių bendradarbių replikomis, komentarais, o vėliau tapti įprastu kasdieniu reiškiniu. Į apkalbas lengvai įsitraukia jauni, nepatyrę slaugytojai, apkalbų dėka jie jaučiasi pripažinti bei priimti į kolektyvo ratą. Kartais apkalbų dalyviai pasirenka pasyvųjį vaidmenį, tiesiog stovi ir klausosi. Pasak neurologijos mokslų daktarės Berit Brogaard, apkalbos darbe – tai jėgos ir galios žaidimai bei tiesiausias kelias į patyčias.
Pastebėjęs, jog apkalbos darbo vietoje tampa problema, vadovas privalo į tai reaguoti, nes tai susiję su morale, komunikacinio pasitikėjimo mažėjimu bei lemia dažną darbuotojų kaitą.
Kaip elgtis vadovui pastebėjus apkalbas?
Susitikite tiesiogiai su apkalbų skleidėjais. Vienas vadovas, susidūręs su apkalbomis, visiems savo darbuotojams išplatino elektroninį laišką, kuriame nurodė, jog apkalbos skyriuje nebus toleruojamos. Tačiau šis būdas nėra pats geriausias, nes neprieinama tiesiogiai prie reikalo esmės. Geriausia – akis į akį susitikti su paskalų nešiotojais ir tiesiai šviesiai pasakyti, kad tai ką aš matau ir girdžiu man nepatinka. Stebėkite jų reakciją. Neretai sulaukiama atsakymo, jog tai daro visi, ne tik aš. Tuomet svarbu pabrėžti, jog apkalbos tapo didžiule problema skyriuje, todėl jūs iniciavote šį pokalbį. Pokalbiui pasirinkite atskirą kabinetą, kur jūsų pokalbis nebūtų girdimas kitiems. Paaiškinkite, jog apkalbos sukuria daug priešiškumo tarpusavyje, o dėl to gali nukentėti pacientai, kuriais rūpintis yra tiesioginė jūsų visų pareiga. Neretai į apkalbas įsitraukia darbuotojai, kurie pasižymi žema saviverte ir apkalbomis siekia dėmesio sau. Pasakykite, jog jūs vertinate juos kaip savo darbuotojus, tačiau nebenorite, kad apkalbos tęstųsi bei išgaukite iš jų pasižadėjimą, jog jie nebeskleis apkalbų darbo vietoje. Jei reikalai krypsta į gerąją pusę, visada pagirkite savo darbuotojus, palaikymas jiems reikalingas.
Personalo susirinkime aptarkite apkalbų problemą. Po individualaus pokalbio, sekantis žingsnis- aptarti susidariusią padėtį su visu kolektyvu. Paaiškinkite, jog tai ne tik neigiamai veikia tarpusavio santykius kolektyve, bet ir trukdo darbui bei lemia didžiulę darbuotojų kaitą, o tai kelia grėsmę stabilumui.
Neigiamas apkalbas keiskite teigiamomis. Atsikratyti apkalbų visiškai – neįmanoma, tad vienintelis būdas – neigiamas apkalbas keisti teigiamomis. Žmonės gali ir turėti kalbėtis, tačiau apkalbos turi būti teigiamos. Puikus būdas patikrinti ar jūsų apkalbos teigiamos, tiesiog iškelti sau klausimą, ar galėčiau pasidalinti šia informacija su tuo, kurį aš dabar apkalbu. Jei taip, vadinasi viskas tvarkoje. Teigiamų apkalbų pavyzdžiu galėtų būti sėkminga pasveikimo, išgelbėjimo istorija, sėkmingas kolegos pranešimas konferencijoje, koordinuoti kolegos veiksmai ekstremalios situacijos atveju arba puikiai išspręsta sunki situacija. Tokio lygio apkalbos veikia stiprinančiai bei labai pagerina psichologinį klimatą skyriuje.
Neapkalbėkite patys. Vadovas modeliuoja santykius skyriuje, o darbuotojai perima vadovo elgesio stilių. Vadovas negali skleisti paskalų, o tuo labiau dalyvauti juose kaip pasyvus klausytojas. Jei dažnai pagaunate save, jog tai darote, atminkite – tai turi liautis. Vadovas negali skleisti neigiamos informacijos apie savo darbuotojus, tai morališkai žema. Būkite pasiekiamas, atviras bei teisingas savo personalui, dalinkitės informacija.Tai sukurs sveikesnę darbo aplinką, atsiras daugiau pasitikėjimo vienas kitu bei užtikrins sklandesnį darbą. Išgirdę neigiamas apkalbas, iš karto jas sustabdykite, pasakydami, kad tai netinkamas elgesys. Tai gali būti nemenkas iššūkis, tačiau įveikiamas.
Kaip nutraukti apkalbų grandinę slaugytojams?
Pakeiskite pokalbio temą. Kuo labiau apkalbų skeidėjų klausomasi, tuo labiau jie „linksminasi“ jas skleisdami, o apkalbų diapazonas nuolat kinta ir plečiasi. Norėdami užkirsti kelią apkalboms, pakeiskite pokalbio temą. Imkite kalbėti apie orą, šiandienines aktualijas, naujus tobulinimosi kursus ir kt. Jei tai nesuveikia, tuomet paklauskite paskalų skleidėjo, kaip jis laikosi, kaip sekasi, kas naujo jo gyvenime. Žmonės mėgsta, kai jais domimasi. Paprastai ši strategija suveikia.
Pasišalinkite. Neretai pasitaiko situacijų, kai jūs netikėtai atsiduriate kolegų apkalbos ratelyje ir esate priverstas jų klausytis. Šiuo atveju geriausia strategija – pasišalinti. Pasakykite, jog jūs turite kažką dabar padaryti, atlikti ir atsiprašę nueikite. Toks pasišalinimas siunčia netiesioginę žinutę kolegoms, jog jums neįdomu dalyvauti apkalbose. Tačiau iškyla kitas pavojus – sekančiu apkalbos objektu galite tapti jūs. Jei jaučiate, jog kolegų elgesys su jumis pasikeitė ir tai jums kelia rūpesčių, tuomet susitikite akis į akį su apkalbų skleidėju ir ramiai, nesikarščiuodami atvirai pakalbėkite. Jei tai nepadeda, tuomet kreipkitės pagalbos į vadovą.
Neskleiskite apkalbų. Labai sunku susilaikyti nepapasakojus kitam kolegai apie naujus slaugytojos ir gydytojo santykius arba pasijuokt iš kolegos, kuris per vakarėlį padaugino alkoholio, tačiau tai morališkai žema ir jums kaip slaugytojui garbės neprideda. Privalote dirbti su savimi, kad jūsų elgesys pasikeistų. Didelis pavojus iškyla tuomet, kai imamos skleisti apkalbos apie pacientus, jų sveikatos būklę. Tai konfidencialumo pažeidimas, o už šios informacijos paviešinimą gali grėsti administracinė atsakomybė. Tad geriausia išeitis susitelkti vieningam komandiniam darbui, būti profesionalais savo darbo srityje ir vengti neigiamų apkalbų.
Visada pasitempusi, baltu chalatu ir nuolat kvepianti švara – štai toks dažnai kuriamas moters slaugytojos įvaizdis. Deja, jau po pirmojo kurso praktikos šis įvaizdis neretai subliūkšta, susidūrus su nemaloniais kvapais ir vaizdais. Štai tada pradedi suvokti, jog slaugytojo profesija – ne pati švariausia, o vietoj balto chalato dažniausiai tenka dėvėti neaiškių spalvų pižamas, kurias tenka keisti kelis kartus per pamainą.
Būdami slaugytojais nuolat regime, liečiame, girdime, uodžiame, išgyvename tai, kas kitiems žmonėms gali atrodyti neįveikiama užduotis. Tad visai nekeista, kai mūsų draugai, pasirinkę kitą profesiją, neretai užduoda mums klausimą – kaip tu gali tai dirbti? Gūžteli pečiais ir atsakai, jog prie visko galima priprasti. Bet ar tikrai?
Nemalonūs kvapai
Jei pirmaisiais praktikos metais šlapimo ir išmatų kvapai atrodo patys baisiausi, tai vėliau su metais ateina suvokimas, jog būna ir blogiau. Tinklapis nursinglink.monster.com paskelbė 10 bjauriausių ligoninėse sutinkamų kvapų. Tarp šių kvapų atsidūrė – išmatų kvapas, apdegusios odos kvapas, nutukusių, nesirūpinančių higiena pacientų kvapas, pūlių kvapas, gangrenuotų kūno dalių kvapas, pseudomonos sukeltos infekcijos kvapai, benamiai pacientai, kraujavimas iš virškinamojo trakto, ligoninės maisto. Tikiu, kad kiekvienas slaugytojas šį sąrašą galėtų dar pratęsti.
Būdami profesionalais turime išmokti susidoroti su nemaloniais pojūčiais, neparodyti pasišlykštėjimo bei nepaisant visų nemalonių aplinkybių, užtikrinti pacientui orią slaugą. Deja, kiekvieno mūsų tolerancijos ribos yra skirtingos, kas vienam slaugytojui gali nesukelti jokių nemalonių pojūčių, kitam – žiaugčiojimą ar net vėmimą. Ką daryti tokiais atvejais? Vienas paprasčiausių patarimų – dėvėkite kaukę, tačiau tai ne visada patogu, o kai kuriais atvejais galime įžeisti ar net atrodyti gąsdinančiai pacientams. Kitas būdas – pasitepkite sritį tarp nosies ir viršutinės lūpos Tigro tepalu, praskiestu levandų aliejumi ar mėgstamais kvepalais, tai bent šiek tiek sumažins nemalonius kvapus. Beje, šį triuką teko matyti ir kriminaliniame seriale, kurį veikėjai naudojo stebėdami autopsiją
Nemalonūs vaizdai
Pamenu, kaip prieš daug metų per genetikos paskaitą dėstytoja demonstravo įvairiausias skaidres su genetinėmis ligomis sergančiais žmonėmis. Po kiekvienos skaidrės parodymo nuvilnydavo grupėje aikčiojimai ir komentarai „siaubas“, „kaip baisu“ ir tt. Galiausiai dėstytoja neištvėrė ir tarė, jog mes esame būsimieji medikai ir neturime teisės stebėtis ar aikčioti. Ir tai buvo tarsi įvadas į naują patirtį, jog kartais vaizdas medicinoje gali būti toks baisus, jog atima žadą, tačiau būdami profesionalais negalime reikšti atvirų emocijų, būtina tvardyti ir stengtis profesionaliai pacientui padėti.
Pradėjus dirbti medicinoje nemalonių vaizdų spektras nuolat mainosi. Jei praktikos pradžioje baisu išvysti amputuotą galūnę, tai vėliau, išdirbus daug metų mažai kas bestebina. Dažnai tenka peržengti per save, dirbti savo darbą taip, kad asmeniniai jausmai ir reakcijos nesikirstų su pacientui teikiama slaugos kokybe. Bet ar tai visada geriausia išeitis? Kur dingsta užslopinti jausmai? Ar visada turime su kuo apie tai pakalbėti?
Pavojus užsikrėsti
Dirbant medicinos srityje pavojus užsikrėsti kaip niekada didelis. Daug kalbama kaip apsaugoti save nuo kraujo keliu ir kitais biologiniais skysčiais plintančių ligų. Pabrėžiama, kaip svarbu dėvėti pirštines, apsauginius akinius. Deja, visais įmanomais būdais apsiginkluojame tik tada, jei paciento ligos istorijoje paryškintai įrašyta, jog jis serga hepatitu B, C arba ŽIV. Kitais atvejais neretai numojame ranka. O juk į kiekvieną atvejį, kuomet kontaktuojame su krauju ar kitais biologiniais skysčiais, turime žvelgti kaip į potencialią riziką užsikrėsti. Tyrimai rodo, jog tik 70 proc.slaugytojų dėvi pirštines invazinių procedūrų metu.
Būdami slaugytojais esame arčiausiai savo pacientų. Mes juos išklausome, guodžiame, slaugome, palaikome, tačiau privalome nepamiršti ir savęs bei prisiimti atsakomybę už savo sveikatą ir likimą. Pamenu, kai kolega gelbėdamas senyvo amžiaus moteriškę nuo širdies sustojimo, atliko ne tik krūtinės ląstos paspaudimus, bet ir burna į burną įpūtimus. Senolė atsigavo ir po to dar išgyveno dvejus metus, o kolega ilgus mėnesius gydėsi pneumoniją kelių rūšių antibiotikais. O kiek medikų priėmimo, intensyvios terapijos skyriuose užsikrečia niežais, po asocialių asmenų vizito ligoninėse. Liga ne mirtina, bet tai labai nemalonu, o ypač jei ši liga parnešama į namus kitiems šeimos nariams. Tuomet nukentėjusiais tampa visa šeima. Prieš keletą metų siaučiant pavojingam kiaulių gripui, dalis medikų taip pat užsikrėtė nuo savo pacientų šia liga ir kovojo dėl savo gyvybės.
Prisilietimas prie mirties
Mirtį slaugos studentai dažniausiai išvysta dar studijuodami. Neretai tai būna ekskursija į patanatomijos skyrių stebėti sekciją. Ir nors ši ekskursija turėtų pagilinti mūsų anatomijos žinias, dažnai ji neturi nieko bendro su žinių gilinimu, tai tampa tarsi pirmuoju krikštu, išbandymu – ar tu tikrai gali būti mediku, ar tu gali į tai žiūrėti? Pamenu, mūsų pirmoji ekskursija dar buvo nuspalvinta apygirčio sanitaro juokeliais, kai ištraukęs iš kibiro pašalintas žarnas paklausė mūsų, gal kam reikia žarnų dešroms? Tą dieną daugelis liko be pietų ir net vakarienės, vaizdas ir kvapas neleido apie maistą net pagalvoti.
Vėliau susipažįstame su mirties kultūra ligoninėse. Išvystame žmogaus išėjimą, esame mokomi uždegti žvakutę, sutvarkyti kūną, uždėti „cedelį“, įdėti kūną į brezentinį maišą, o vėliau užtraukiamo užtrauktuko garsas ir metalinių ratų dardėjimas ilgais požeminiais ligoninės koridoriais iki saugojimo kameros. Daugeliui pradedančiųjų tai sukrečianti ir baugi patirtis, tačiau ne visi drįsta apie tai kalbėti, nes būdamas mediku privalai tai padaryti, tokia realybė, toks pasirinktas kelias.
Po daugelio praktikos metų mirtį pradedi vertinti dvejopai – vienos mirtys atrodo visiškai beprasmės ir nereikalingos, kitos – kaip išsigelbėjimas iš kūno kančių, kaip vienintelis kelias į kūno ir sielos ramybę. Iš pagarbos mirusiajam, jo artimiesiems atlieki tai, ką turi padaryti, tačiau viduje neretai jauti, kad tai ką darai, nėra visai normalu ir kad prie to niekada negalėtum priprasti. Blogiausia, kad apie mirtį kalbama labai retai, vengiama rodyti emocijas, o sukrečianti ir išgyventa mirtis tiesiog palydima didžiule tyla tarp kolegų. Neretai paciento išėjimą kiekvienas išgyvename savame kiaute, tačia vėliau tai gali prasiveržti ašarų pakalne vienumoje, noru svaigintis ir paskandinti tvyrančias emocijas ar atsitraukimu nuo šeimos, nesugebėjimu persijungti į įprastinį gyvenimą.
Dauguma slaugytojų, o ypač dirbančių ligoninėse, yra priversti dirbti greitai ir tiksliai. Kasdien susiduriama su nenuspėjamomis problemomis, nuolat įtemptai mąstome ir bet kokiomis sąlygomis privalome išlikti budrūs. Ir nors daugybė naujų technologijų iš dalies mūsų darbą palengvino, poreikis vienu metu atlikti keletą darbų tik dar labiau sustiprėjo.
Multitaskingas (iš anglų kalb. multitasking) – tai žmogaus gebėjimas/bandymas vienu metu atlikti keletą darbų. Slaugytojai nuolat rūpinasi keliais pacientais iš karto, kurių poreikiai bei sveikatos būklė nuolat kinta, tad vienu metu atlikti kelis darbus mums ne naujiena. Pastebima, jog kuo slaugytojas daugiau turi patirties, tuo jam lengviau vienu metu atlikti kelis darbus, o dažnai tai atlieka tiesiog pasąmoningai. Pavydžiui, įėjusi į palatą slaugytoja ima ruoštis užstatyti lašelinę, tuo pačiu metu užmeta akį į paciento šlapimo maišelį bei įvertina šlapimo spalvą ir kiekį, iš kišenės išsitraukia termometrą ir įkiša pacientui į pažastį pamatuoti temperatūrą, persimeta keliais žodžiais su pacientu ir dar atsiliepia telefonu, kur gydytojas duoda nurodymus apie pacientą iš kitos palatos. Ir taip vos ne kasdien, kiekvienos pamainos metu.
Multitaskingo pavojai
Atrodo, kokia šauni slaugytoja, kiek daug suspėja ir padaro, tačiau mokslininkai įspėja, jog multitaskingas pavojingas mūsų sveikatai, nes:
Vienu metu atliekami keli darbai didina lėtinio streso pavojų. Nuolatinis smegenų bombardavimas informacija, kurią jos turi perdirbti bei atitinkamai reaguoti didina streso atsaką, o tai reiškia daugiau streso hormono kortizolio kraujyje. Dideli kortizolio kiekiai gali išprovokuoti širdies ligas, aukštą kraujospūdį, 2 tipo cukrinį diabetą, susilpninti imuninę sistemą, sukelti lėtinį stresą.
Multitaskingas gali sukelti depresiją bei socialinį nerimą. Po sunkios darbo dienos dažnai nebesinori nieko veikti, atsisakoma susitikimų su draugais, bendravimo, o neretai darbo problemos ir situacijos „parsinešamos į namus“ ir būna sunku persijunkti į namų aplinką.
Mes tampame mažiau produktyvūs ir našūs. Atliekant kelis darbus vienu metu neretai susidaro įspūdis, jog padaroma žymiai daugiau ir našiau, tačiau mokslininkai teigia, jog rezultatai byloja visiškai priešingai. Multitaskingas pablogina atliekamo darbo kokybę bei našumą, tuščiai švaistomas laikas bei iškyla klaidų pavojus.
Multitaskingas ir klaidos
Klaidos sveikatos priežiūros sistemoje gali būti pačios skaudžiausios, nes tai susiję su tuo, ką branginame labiausiai – sveikata bei gyvybe. Multitaskingas ypač pavojingas kai slaugytojas ruošia vaistus injekcijai ar lašinei, dozuoja ar ruošiasi juos suleisti, nes skiriant ir administruojant vaistus reikalingas ypač didelis susikaupimas. Vienos studijos metu buvo nustatyta, jog slaugytojas atitraukiamas nuo pradėto darbo nuo 6 iki 14 kartų per valandą, o tai reiškia, jog pavydžiui pradėti skiesti vaistai paliekami ant procedūrinio staliuko, nes slaugytoja pakviečiama į kitą palatą, kur pacientui pasidarė bloga. Tad ji atitraukiama nuo pradėto darbo, o grįžusi vėl turi pradėti nuo ten, kur baigė. Tokiose situacijos iškyla didelis klaidų ir apsirikimų pavojus.
Kitos dažniausiai slaugytojų daromos klaidos, atliekant kelis darbus iš eilės, tai:
Bloga rankų higiena
Nedėvimos pirštinės, apsauginis chalatas, akiniai
Nepatikrinama paciento tapatybė (neįsitikinama ar tikrai šis pacientas tas, kuriam paskirti vaistai)
Vaistai administruojami netinkamu laiku, paskiriami per anksti ar per vėlai.
Supainiojama dokumentacija, užrašoma klaidinga pavardė, neteisingai paskiriami tyrimai ir t.t.
Multitaskingas – mitas?
Mokslininkai teigia, jog multitaskingo reiškinys apskritai neegzistuoja, mes tiesiog labai greitai persijungiam nuo vieno veiksmo prie kito. Vieno tyrimo metu tiriamiesiems buvo liepta atlikti kelis darbus vienu metu, o jų smegenų aktyvumas buvo matuojamas magnetinio rezonanso pagalba. Tyrimas atskleidė, jog žmogaus smegenys daro pauzes tarp užduočių, kad galėtų nustumti į šalį tą informaciją, kuri susijusi su jau atlikta užduotimi ir pakeisti ją nauja informacija, kuri bus reikalinga kitai užduočiai. Teigiama, jog žmogus vienu metu negali būti susikoncentravęs į kelis objektus tuo pačiu metu, tad rašyti žinutę ir vairuoti yra labai pavojinga. Dirbant kelis darbus vienu metu darome daugiau klaidų, prarandama svarbi informacija ar ji nepastebima, blogėja darbinė atmintis, o tai blogina darbo kokybę. Tad multitaskingas priskiriamas prie žmogiškųjų faktorių ( o ne sisteminių), galinčių išprovokuoti klaidas.
Kaip sau padėti?
Visame pasaulyje slaugytojų darbas yra įtemptas, mes nuolat save darbe patiriame iššūkių. Tai neatsiejama mūsų darbo dalis. Tad keletas patarimų:
Nesistenkite visus numatytus darbus išlaikyti savo galvoje, visada kišenėje turėkite blonknotą, kuriame susirašykite būtinus atlikti darbus, pastabas. Stengdamiesi prisiminti viską, tapsite mažiau pastabūs ir dėmesingesni.
Jei ruošiate lašinę ar dozuojate vaistus, nesileiskite kalbinami paciento artimųjų ar kolegų. Pasakykite, jog šiuo metu jums reikalingas ypatingas susikaupimas, o baigus darbą, atsakysite į visus rūpimus klausimus. Lygiai taip pat neklausinėkite savo kolegos, kaip jam sekėsi kelionėje ar pasimatyme, jei jis šiuo metu užsiėmę su vaistais.
Jei jaučiate, kad situacija tapo nevaldoma, tiesiog sustokite ir du tris kartus giliai įkvėpkite. Streso metu kvėpavimas darosi paviršutiniškas, nelygus. Gilūs, sąmoningi įkvėpimai malšina stresą, mes tarsi paliepiame savo kūnui ir protui nurimti. Jei negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į situaciją – moko išminčiai.
Pasiklydus tarp daugybės darbų, užduočių ir paskyrimų labai sunku skirti tinkamą dėmesį pacientui. Pirmasis įspūdis susitikus su nauju pacientu gali tapti tolimesnio bendravimo pagrindu. Kalbėdami su pacientu palaikykite akių kontaktą, galite paliesti jo ranką, koją ar tiesiog lovą, priklausomai kiek komfortiškai jaučiatės jūs patys bendraudami ir kaip reaguoja į jus pacientas. Dažnai neverbalinis bendravimas pasako daugiau už ištartus žodžius. Stebėkite paciento kūno kalbą, ką ji jums sako? Ką jūs norėtumėte pasakyti kitiems, būdami tokioje kūno padėtyje, kurioje yra pacientas?
Naktinis darbas labai kenkia jūsų sveikatai. Ilgą laiką dirbant naktimis didėja nutukimo, širdies ligų rizika, būdinga nuotaikų kaita, dažniau vargina virškinamojo trakto sutrikimai – vidurių užkietėjimas, diskomfortas skrandyje, didėja vėžinių susirgimų rizika, o ypač krūties vėžio.
Miego trūkumas gali didinti epilepsijos riziką, ypač žmonėms, kurie turi polinkį šiai ligai, o sergantiesiems cukriniu diabetu bei dirbant naktimis, būna sunku kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje. Patiriamas nuovargis po naktinės pamainos gali padidinti įtampą šeimoje, išprovokuoti konfliktus, skyrybas. Dirbantieji naktimis dažniau patenka į motorinių transporto priemonių avarijas, būdingos įvairios traumos darbe.
Tačiau nepaisant visų šių grėsmingų įspėjimų, mes ir toliau dirbame naktimis, nes naktinis darbas geriau apmokomas, nes dažnai naktinis darbas būna antras darbas norint išgyventi, nes neretai susiklosto tokia šeimyninė situacija, kai naktinis darbas būna vienintelė išeitis apskritai eiti į darbą, nes mes esam priversti dirbti šį darbą. Manau, kad priežasčių kiekvienas rastume dar daugiau. Tad ką daryti, kad sau kuo mažiau pakenktume?
Ruošiamės į darbą
Taigi, parą prieš naktinį darbą patariama būti kuo labiau fiziškai aktyviems – nueikite pasportuoti, paplaukiokite baseine, pabėgiokite, tvarkykitės namus. Fizinis aktyvumas pagerins bendrą savijautą bei paruoš kūną ilgesniam miegui prieš naktinę pamainą. Toliau siūloma rinktis vieną iš šių alternatyvų:
Vakare ilgai neinate miegoti, žiūrite televizorių, skaitote knygą, skambinate draugams, kurie gyvena kitoje laiko zonoje ar užsiimate kita jums miela veikla. Einate miegoti 3 val. ar vėliau, miegate kuo ilgiau dieną arba iki kol reikės eiti į darbą.
Einate miegoti jums įprastu metu, stengiatės pamiegoti šiek tiek ilgiau, pabudę pavalgote sočius priešpiečius, o prieš darbą dar kartą prigulate.
Darbe naktį tikrai norėsis valgyti, tad pasirūpinkite iš anksto sveikais užkandžiais. Apsilankykite sveiko maisto parduotuvėlėse prie jūsų namų bei pasidomėkite kokių sveikų užkandžių jie gali pasiūlyti. Paieškokite receptų internete. Sveikas maistas naktinės pamainos metu suteiks daugiau energijos, ištvermės bei seksis lengviau atlikti įvairias užduotis. Vėlyviesiems užkandžiams puikiausiai tiks salotos, riešutai, vaisiai, daržovės, granolos batonėliai, džiovinti vaisiai, varškė. Pirmenybę teikite maistui kuriame gausu baltymų, sudėtinių angliavandenių ir mažai riebalų. Venkite saldžių bandelių, spurgų, saldainių. Šie produktai sukelia staigų energijos antplūdį, kuris greitai atslūgsta, o vėliau kankina nuotaikos svyravimai, silpnumas.
Darbe
Mūsų kūnai gyvena dienos – nakties režimu valdomi nedidelio cirkadinio laikroduko, esančio smegenyse. Šis laikrodukas 24 valandas per parą reguliuoja širdies ritmą, kraujo spaudimą, kūno temperatūrą, virškinimą bei smegenų aktyvumą. Cirkadinis laikrodis nuolat fiksuoja kiek šviesos mes matome kiekvienu momentu. Vakare, pradėjus temti, šis laikrodis duoda smegenims signalą išskirti hormoną melatoniną, kuris organizmui liepia miegoti. Šio hormono kiekis kraujyje visą naktį išlieka gana aukštas, o ryte pradėjus švisti, jo ima mažėti ir per visą dieną išlieka žemas.
Dienos metu padidėja noradrenalino, acetilcholino – neurotransmiterių, kurie palaiko aktyvumą bei budrumą šviesiuoju paros metu. Tokie nuolatos reguliariai 24 valandas vykstantys procesai yra vadinami cirkadiniais ritmais. Dirbant naktimis organizmą verčiame dirbti ne pagal mūsų vidinį laikrodį, mes jį išbalansuojame.
Vienas iš ryškiausiai pastebimų cirkadinių ritmų rodiklių yra kūno temperatūros kitimas per parą. Labiausiai kūno temperatūra nukrinta 23-24 val bei išlieka pakankamai žema iki 4.30. Šiuo metu žmogui labiausiai norisi miego bei gali pasireikšti periferinės haliucinacijos (akies kampu gali matyti tai, ko iš tikro nėra), sunku prisiversti ką nors veikti.
Lisk Feng iliustracija
Norėdami sušildyti kūną bei išlaikyti budrumą nakties metu, gerkite kuo daugiau šiltų gėrimų. Jei praalkote, užkąskite, stenkitės užkandžiauti dažnai, nedidelėmis porcijomis.
Kofeinas taip pat padeda išlaikyti budrumą. Saikingai mėgaukitės kava, žalia ar juoda arbata, tačiau venkite toniuojančių gėrimų antroje nakties pusėje. Gerkite pakankamai vandens, jei kankins skysčių trūkumas, dirbti seksis sunkiau.
Jei skyriuje ramu, o pacientai miega, susiraskite užsiėmimo. Vieni slaugytojai imasi gaminti tvarsliavą, kiti pertvarko vaistų spintas, treti užsiima paviršių valymu, rytojaus tyrimų išrašymu, kiti skaito knygas, mezga, neria ir t.t. Svarbu, kad užsiėmimas nebūtų monotoniškas ir dar labiau nemigdytų. Puiku, jei naktinė pamaina atlieka tam tikrus dienos darbus, juk dažnai dienos metu vos spėjame suktis.
Didžioji dalis pacientų naktį miega, tad galima daugiau laiko skirti nemiegantiems pacientams. Atsisėskime ant lovos krašto, pakalbėkime, išklausykime. Gal žmogus jaudinasi dėl operacijos, procedūros, gal jį kankina kiti klausimai. Skirtas išskirtinis dėmesys bus didelė pagalba ne tik pacientui, bet ir kolegoms, dirbantiems dieną.
Fizinis aktyvumas taip pat padeda išblaškyti miegą. Pastebėta, jog apie 4 val ryto užeina nenumaldomas noras miegoti. Norėdami nuvyti nuovargį, pasirąžykite, atlikite paprastus tempimo pratimus, užlipkite ir nulipkite laiptais, padarykite keletą pritūpimų, pašokite klausydamiesi muzikos ausinukuose.
6.00 – 6.30 kūno temperatūra pradeda kilti. Dauguma darbuotojų, dirbančių naktimis, šiuo metu ima jausti energijos antplūdį. Tačiau ši energija yra trumpalaikė, noras miegoti bei nuovargis greitai pradeda imti viršų.
Pakeliui namo
Valio, pamaina baigėsi! Pagaliau mūsų laukia lova bei išsvajotas miegas, tačiau dar reikia saugiai grįžti į namus. Nepaisant nemiegotos nakties, organizmas, paveiktas šviesos, persijungs į dienos režimą. Norėdami sumažinti šviesos patekimą, po naktinės pamainos dėvėkite gerai tamsintus saulės akinius. Taip organizmas mažiau reaguos į dienos šviesą.
Ar pastebėjote, jog dažnai prieš pamainos perdavimą esate pilni energijos, žvalūs, tačiau sėdus prie vairo ir vykstant namo, nuovargis pradeda imti viršų? Būna sunku susikaupti kelyje, prastėja reakcija ir orientacija. Norėdami išvengti nelaimingų atsitikimų kelyje, rinkitės viešąjį transportą arba kooperuokitės su bendradarbiais bei stenkitės visą kelią palaikyti pokalbį su vairuotoju. Prisiminkite, jog būsena po nemiegotos nakties prilygsta lengvam girtumui.
Namuose
Saugiai grįžę į namus iš karto eikite miegoti. Nesinaudokite kompiuteriais, telefonais, dirbtinė šviesa trikdo jūsų miegą. Užtamsinkite kambarį kuriame miegosite, išjunkite telefono, durų skambučio garsus. Neprošal turėti ir ausų kamštukus, niekada negali žinoti, kada koks kaimynas imsis remonto darbų savo bute.
Toliau siūlomos dvi alternatyvos:
Miegame nuo 9 iki 13 – 14 val., pabudę pavalgome, išeiname į dienos šviesą, gyvename įprastinį gyvenimą ir einame miegoti taip kaip visada.
Miegame visą dieną ir naktį, prabudę atsigeriame vandens, lengvai užkandame ir vėl miegame iki kito ryto.
Nepaisant nuovargio ir pastangų užmigti dieną, cirkadinis laikrodis dirbs savo režimu, o 12 – 13 val kūno temperatūra pasieks patį piką. Šiuo metu organizmas gali duoti signalą, jog nori į tualetą bei apskritai seksis sunkiau miegoti. Nuo 14 – 17 val kūno temperatūra vėl nežymiai nukrinta. Šis jausmas pažįstamas daugeliui, kai po pietų užeina nenumaldomas noras pagulėti. Išnaudokite šį laiką papildomam miegui, jei tik yra tokia galimybė.
Ir dar, niekada nenaudokite alkoholio kaip migdomųjų. Taip, jis gali padėti užmigti, tačiau sutrikdo miego ritmą, tad pabudę nesijausite pakankamai pailsėję ir žvalūs.
Kaip išlaikyti pusiausvyrą šeimoje?
Lisk Feng iliustracija
Slaugytojai, dirbantys naktimis, dažnai jaučiasi izoliuoti bei atskirti nuo šeimos ir draugų. Dirbant kelias naktis iš eilės pasitaiko situacijų, jog su šeimos nariais tenka nesimatyti po kelias paras arba tik paskubomis prasilenkti. Arba situacija – vyras su vaikais ruošiasi iškylai gamtoje, o mamą kankina nuovargis po naktinės pamainos, miego trūkumas, apatija, prasta nuotaika, norisi tik gulėti lovoje ir nieko neveikti. Tokios situacijos dažnai baigiasi konfliktais, santykių ir pareigų aiškinimusi, atsiranda įtampa. Nepalankus psichologinis klimatas šeimoje, paveikia ir vaikus, vaikai gali imti pradėti kaltinti save. Labai svarbu kalbėtis su savo vaikais bei paaiškinti, kodėl mamytė ar tėvelis jų prieš naktį neapkamšo ir nepaskaito pasakos, kodėl mamytė ar tėvelis turi būtinai pamiegoti dieną ir jiems būtina ramybė. Svarbu, kad abu tėvai skirtų kokybiško laiko savo vaikams, kad vienas kitą pavaduotų tada, kai vienas iš jų dirba. Norėdami atkurti santykius su sutuoktiniu, partneriu, iš anksto susiplanuokite pasimatymus, kur galėtumėte pabūti vieni, pasikalbėti, nuveikti kažką įdomaus. Svarbu nenuleisti rankų, juk vežimas važiuoja keturiais ratais, taip ir šeimoje kiekvieno nario pastangos yra būtinos, norint išlaikyti puikius santykius.
Numigti darbe?
Daugelis gydymo įstaigų savo darbuotojams draudžia miegoti naktinės pamainos metu. Turime būti žvalūs, darbingi, visada pasiruošę atlikti savo pareigas. Tačiau daugybė studijų atskleidė, jog yra tiesioginis ryšys tarp medicinos darbuotojų nuovargio bei nesugebėjimo tinkamai atlikti savo užduotis, o dėl to gali atsirasti įvairiausių klaidų – neteisingai dozuojami vaistai, supainiojami vaistai, nepastebimi reikšmingi paciento sveikatos būklės pokyčiai, neteisingai interpretuojami tyrimai, atsiranda grėsmė susižaloti aštriais įrankiais, adatomis, nepakankamai rūpinamasi dezinfekcija ir infekcijos kontrole.
Daugiau nei prieš 10 metų, NASA tyrimai atskleidė, jog 40 minučių miegas pilotams ir astronautams 34 proc.pagerina gebėjimus atlikti įvairias užduotis bei 54 proc. padidina budrumą. O 6 minučių miegas gerina atminties darbą. Tad kai kurios užsienio gydymo įstaigos yra įteisinusios 15-20 minučių miego poilsį slaugytojams, tikima, jog tai pagerina ne tik darbuotojų sveikatą, bet ir pacientų saugumą.
Validacija – tai komunikacijos metodas, skirtas seniems žmonėms, kurių sutrikusi atmintis.
Tikslai:
Paremti senus žmones, kai jie siekia „suverti“ savo prisiminimų karolius.
Atitolinti vegetavimą.
Suteikti džiaugsmo, sumažintį baimę, stiprinti pasitikėjimą savimi.
Sėkmingai pritaikius validacijos metodą pastebima:
Žmogus ima daugiau kalbėti
Atsiranda daugiau pozityvių jausmų, dažniau šypsosi, domisi aplinka
Mažiau negatyvių jausmų, nustoja kandžiotis, kasytis, bartis.
Validacijos metodas buvo sukurtas amerikietės socialinės darbuotojos Naomi Feil. Naomi užaugo Cleveland Ohio senelių namuose, jos tėvas dirbo šių namų administratoriumi, o mama vadovavo socialinių reikalų skyriui. Užaugusi Feil pasirinko socialines studijas, o įgijusi magistro laipsnį Kolumbijos universitete Niujorke, pradėjo dirbti su senais žmonėmis. 1963-1980 metais Feil sukuria validacijos metodą, kartu išreikšdama nepasitenkinimą anksčiau taikytiems būdams, kurie neduoda jokių rezultatų dirbant su dezorientuotais pacientais. 1982 metais išleidžiama jos knyga – „Validacija – Feil metodas“ („Validation: The Fail Method“), 1992 metais knyga perleidžiama dar kartą. 1993 metais išleidžiama dar viena jos knyga – “Validacijos proveržis” (“Validation Breakthrough”), o 2002 metais išleidžiama papildyta knyga. Naomi Feil bei jos vyras sukūrė daugybę filmų apie senėjimą bei validacijos metodą. Naomi Feil taip pat įkūrė ir vadovauja Validacijos mokymo institutui bei skaito paskaitas Šiaurės Amerikoje bei Europoje.
Feil (1993) teigia, jog svarbu seną, dezorientuotą žmogų priimti tokį, koks jis yra, priimti jo pasaulį, jo neteisti, empatiškai jį išklausyti. Turėdama daugybę patirties dirbant su senatvine demencija sergančiais žmonėmis, Feil sukūrė savo, empatija paremtą komunikacijos metodą. Ji tiki, jog įgijus paciento pasitikėjimo, mažėja jo baimės, nebereikia naudoti prieš pacientą prievartos, jaučiamas abipusis dėkingumo jausmas. Gerėja paciento fizinės ir socialinės funkcijos, atitolinamas jo vegetavimas.
Žodis „validacija“ reiškia įvertinimą, patvirtinimą arba veiksmą, kai kažkas padaroma galiojančiu. Šiuo atveju validacija – tai situacijos, kai mes priimame senų žmonių jausmus ir potyrius kaip tikrus, priimame ir vertiname šiuos žmones kaip kompetetingus bei savaip suvokiančius tikrovę.
Naomi Feil išskiria 10 validacijos principų:
Visi žmonės yra unikalūs ir su jais turi būti elgiamasi kaip su individais.
Visi žmonės yra vertingi, nepaisant jų sutrikusios orientacijos laike ir vietoje.
Visada galima paaiškinti žmogaus dezorientyvų poelgį.
Seno žmogaus elgesį lemia ne tik smegenų anatomijos pokyčiai, bet tai atspindi ir fizinius, socialinius bei psichologinius pokyčius, kurie vyko gyvenime.
Seno žmogaus poelgį galime pakeisti tik tuo atveju, jei jis pats to nori.
Negalime teisti senų žmonių.
Kiekvienu gyvenimo momentu mes turime tam tikras užduotis. Neatlikus užduočių, vėliau gali kilti psichologinių problemų.
Sutrikus trumpalaikei atminčiai, seni žmonės šį sutrikimą bando kompensuoti prisiminimais iš praeities. Kai regėjimas nusilpsta, jie naudojasi savo vidine akimi, kai klausa nusilpsta, jie klausosi garsų iš praeities.
Jei seno žmogaus skausmingi išgyvenimai išklausomi ir pripažįstami patikimo klausytojo, jie išnyksta. Jei skausmingi išgyvenimai ignoruojami, jie dar labiau sustiprėja.
Empatija sukuria pasitikėjimą, mažina nerimą bei sugrąžina orumą.
Žemiau pateikiamos įvairios Naomi Feil validacijos technikos.
Pakartojimas
Dezorientuoti pacientai gerai jaučiasi, kai kas nors kitas ištaria jų pasakytus žodžius. Slaugos personalas gali pakartoti pagrindinius ar raktinius paciento pasakytus žodžius. Taip pat galime atkartoti pacientų balsą, ritmą bei kalbėjimo greitį. Pavyzdžiui, jei pacientas kalba labai greitai, slaugos personalas taip pat gali pabandyti kalbėti greičiau.
Feil pasakoja apie 77 metų amžiaus žmogų, kuris kaltina mechaniką, sugadinusį jo automobilį:
„Tu sugadinai mano automobilio pavaras. Jau trečią kartą tu vis kažką suklastoji. Aš nemokėsiu tau nė sudilusio skatiko, kol mano automobilis nebus toks, koks buvo! Aš noriu, kad jis būtų toks, koks buvo anksčiau.“
Mechanikas suvokia, jog žmogus identifikuojasi su savo automobiliu. Automobilio pavaros yra visiškai susidėvėjusios, taip pat kaip ir žmogus. Žmogui sunku pripažinti, jog jis vis sunkiau mato bei silpsta jo atmintis. Tad mechanikas pabando jį priimti rimtai ir pamėgdžiodamas jo žemą balsą taria:
„Tu nori, kad tavo automobilis būtų vėl naujut naujutėlis? Tu nori, kad aš jį sutvarkyčiau taip, kaip moku geriausiai?“
„Taip, būtent! Nieko daugiau ir tuoj pat! Praėjusią savaitę pavaros veikė kuo puikiausiai. Dabar sutvarkyk mano automobilį taip, koks jis buvo anksčiau. Aš nebepirksiu naujų dalių savo automobiliui. Tai labai geras automobilis.”
„Tu turi puikų automobilį, Jonai. Tu sakai, kad nori tokio automobilio, koks jis buvo anksčiau? Tu sakai, jog pavaros veikė puikiai praėjusią savaitę?
„Na, iškyla problemų, kai noriu perjungti pavarą. Kai vakar važiavau, aš vos neišvažiavau į priešingą eismo pusę.“
Žmogus suvokia, jog jo regėjimas silpsta, orientacija bei atmintis prastėja. Mechanikas šio žmogaus neteisia, nesiginčija, nediskutuoja, nors ir suvokia žmogaus funkcinius sutrikimus, todėl senas žmogus ima juo pasitikėti. Žmogus priimamas toks koks yra, o tai suteikia jam pasitikėjimo.
Naudokite kraštutinumus
Naudojant šią techniką žmogaus prašoma prisiminti patį ekstremaliausią atvejį iš tos srities, kuria žmogus skundžiasi šiuo metu. Tuomet žmogus visą dėmesį sufokusuoja į savo blogiausiais prisiminimais, turi progą išreikšti savo neigiamus jausmus, o vėliau ateina palengvėjimas.
Pavyzdžiui, sena dama skundžiasi maistu, slaugos darbuotojas gali paklausti:
„Ar tai pati blogiausia vištiena, kurią tau teko valgyti?“ Slaugos darbuotojas supranta, jog moteris jaučia frustraciją dėl savo prastų dantų. Jis supranta, jog damai būtina išlieti savo pyktį, tad ji peikia maistą, tuo pačiu jos frustracija mažėja.
Įsivaizduokite kažką kitą (priešinga)
Įsivaizduojant situaciją kitu kampu arba priešingai galime atrasti problemos sprendimo būdą. 85 metų moteris skundžiasi, kad į jos kambarį kiekvieną naktį ateina vyras. „Jis vėl grįžo praėjusią naktį“. Slaugytojas stengiasi jos žodžius priimti rimtai ir prašo pagalvoti, gal buvo kokia naktis, kai vyras nepasirodė jos kambaryje.
„Na, kai aš pagalvoju, tą naktį, kai tu buvai pas mane, jis neatėjo pas mane. Bet kai tik tu išėjai, jis vėl pasirodė mano kambaryje.“
Slaugytojas bando pakartoti moters žodžius: „ Tai tu sakai, kai esi viena, ateina vyras pas tave? Jeigu aš būčiau pas tave visą laiką, tai tas vyras tavęs nevargintų?“
„Aš niekada nebuvau viena savo gyvenime. Mano vyras visada buvo su manimi. Buvo taip baisu, kai jis mirė.“
„Ką tu darei, kai jis mirė?“
„Man buvo baisu. Aš išsiimdavau visas mūsų nuotraukas, klausydavausi jo mėgstamiausios muzikos. Visą naktį prasėdėdavau bežiūrėdama nuotraukas ir besiklausydama muzikos. Taip aš praleisdavau visą naktį.“
Slaugytojas, skatindamas moterį pagalvoti apie tas naktis, kai svetimas vyras nepasirodydavo jos kambaryje, leidžia jai prisiminti, kaip ji išspręsdavo panašią situaciją anksčiau.
Tada slaugytojas ir moteris kartu peržiūri nuotraukas, prisimena jos vyrą. O moteris pati papasakoja, kaip ji anksčiau nugalėdavo vienišumo baimę.
Prisiminimas (mini veikla)
Su pacientu grįžtant į praeitį, galime rasti puikių problemos sprendimo strategijų. Tokiu būdu dezorientuoti pacientai patys pasiūlo problemos sprendimo būdą iškilusį šiuo metu. Per vėlu senus žmones mokyti naujų įgūdžių. Feil pažymi, jog naudojant tokius žodžius kaip „niekada“ arba „visada“, gali padėti sugrąžinti žmogaus prisiminimus. Pavyzdžiui: „Ar tau visada būdavo sunku užmigti, Onute? Ar ir tada kai vyras dar buvo gyvas?“ Tokie klausimai sugrąžina paciento prisiminimus. Feil teigia, jog technika 3, 4 gali būti naudojamos kartu, siekiant išspręsti iškilusią stresinę situaciją.
Elkitės natūraliai, palaikykite akių kontaktą
Feil teigia, jog dezorientuoti pacientai jaučiasi mylimi, saugesni, sumažėja baimės jausmas, kai personalas su jais palaiko akių kontaktą. Ir nors dauguma senų žmonių skundžiasi prasta rega, jie vistiek jaučia, kai personalas, kalbėdamasis su jais, žiūri tiesiai jiems į akis. Laike nesiorientuojantys seni žmonės, ieškantys savo tėvų, labai dažnai nurimsta, kai personalas ima žvelgti jiems į akis kalbėdamasis. Tokiu būdu padedama jiems grįžti į dabartį.
Roberta Coni „Erasing herself”
Naudokite dvisprasmybes
Žmogus, sergantis toli pažengusia demencija, dažnai naudoja žodžius, kurie kitiems atrodo visiškai beprasmiški. Jie dažnai komunikuoja neverbaliai, o tai sunkiai supranta aplinkiniai. Personalas, naudodamas dviprasmybes, gali komunikuoti su demenciškais pacientais, nors ir nesuprasdami visų žodžių. Pavydžiui, personalas gali interpretuoti, tai kas buvo pasakyta, pakartoti paciento žodžius arba nesuprantamus žodžius pakeisti į kitus. Tokiu būdu įmanoma išpainioti paciento išsakytas mintis, sukurti komunikaciją bei išvengti demenciško žmogaus apleidimo.
Kalbėkite aiškiai, žemu, švelniu balsu
Aštrus balso tonas dezorientuotiems pacientams gali iššaukti agresiją, kurią vėliau gali būti sunku nuslopinti. Dėl susilpnėjusios klausos seniems žmonėms gali būti sunku išgirsti aukštus tonus. Todėl geriausia kalbėti aiškiai, žemu bei rūpestingu balsu. Pacientai jaus, jog jais yra rūpinamasi ir tai sukels mažiau streso.
90 metų vyras labai ilgisi savo žmonos. Jis prastai mato ir girdi, neskiria dabarties nuo praeities. Naktį jis ima ieškoti savo žmonos, o atradęs miegančią kitą pacientę, įsilipa į jos lovą. Slaugytojas suvokia, jog žmogus jaučia poreikį miegoti vienoje lovoje su savo žmona. Ir nors žmogus prastai girdi, slaugytojas žemu, švelniu balsu jam sako:
„Jonai, ar tu ilgiesi savo žmonos? Tu pagalvojai, jog Birutė galėtų būti tavo žmona? Ar ji panaši į tavo žmoną?“- paklausia pagarbiai slaugytojas. Tuo pačiu kalbėdamas slaugytojas padeda Jonui išlipti iš kitos pacientės lovos. Senas žmogus pradeda verkti, kai slaugytojas švelniai jį paima už rankos ir palydi iki savo kambario. „ O mano nuostabioji Janyte!“
Slaugytojas švelniu balsu atkartoja : „Janytė buvo nuostabi moteris. Tu ją labai mylėjai. Tai buvo tavo mylimoji“.
Žmogus prisimena savo jaunystės dainą ir ima dainuoti. Jonas išreiškia savo meilę žmonai bei užmiega ramiai be migdomųjų.
Stebėkite ir atkartokite žmogaus judesius bei jausmus
Žmonės, sergantys toli pažengusia demencija, dažnai nevaržomai reiškia savo jausmus. Feil pataria, atkreipti dėmesį į paciento akis, veido raumenis, kvėpavimą, odos spalvą, smakrą, apatinę lūpą, rankas, pilvą, sėdėjimo pozą, pėdų padėtį, raumenų tonusą, kad būtų galima kuo tiksliau atspindėti žmogaus pozą bei judesius. Ji pataria klajoti su pacientu, kai jis klajoja koridoriais, giliai kvėpuoti, kai pacientas taip pat giliai kvėpuoja. Paciento atvaizdavimas, atliekamas su empatija, sukuria abipusį pasitikėjimą. Slaugos personalas įgyja galimybę atsidurti paciento jausmų pasaulyje bei sukuriami verbaliniai bei neverbaliniai santykiai su pacientu.
Feil pasakoja apie 86 metų netekėjusią sekretorę, kuri išdirbo firmoje 45 metus. Darbas buvo jos tikrovės šaltinis. Sena dama sėdi savo kėdėje, o jos pirštai nuolat juda, tarsi ji spausdintų mašinele. Medicinos darbuotojas prisėda šalia ir taip pat ima pavaizduoti jos pirštų judesius bei klausia jos: „kiek per minutę atspausdini ženklų? „. Moteris, kuri 6 mėnesius nuo patekimo į senelių namus nepratarė nė žodžio, išdidžiai atsako : „92!”. Per kito žmogaus empatiją, moteris pradeda orientuotis išoriškai. Jos kalba pagerėja ir ji tampa pastabesnė ją supančiai aplinkai.
Susiekite elgesį su poreikiais
Žmogaus elgesys turi būti susiejamas su pagrindiniais žmogaus poreikiais. Feil savo teiginį iliustruoja pavyzdžiu – 93 metų amžiaus moteris meiliai glosto kelis kartus perlenktą servetėlę. Sanitaras, kuris visai nesigilina į moteris elgesį, prieina ir išplėšęs iš rankos servetėlę, ją išmeta į šiukšlinę. Moteris ima šauktis pagalbos. Slaugytojas supranta, jog toks pacientės elgesys yra meilės ir švelnumo poreikio išreiškimas ir paduoda jai naują servetėlę, kurią kartu švelniai glosto. Slaugytojas paklausia, ar dabar moteriai viskas gerai, ar ji jaučiasi saugi. Pacientė atsako: „Ma – ma. Aš tave myliu!“
10. Identifikuokite ir aktyvinkite dominuojančius pacientų jausmus.
Feil pažymi, jog dauguma žmonių gali turėti pojūtį, kuris dominuoja labiausiai, o tai gali tapti raktu į šio žmogaus gyvenimo pasaulį. Vieniems gali būti labiau išreikštas vizualinis pojūtis, kitiems aštresnė klausa ir kt. Kuo dažniau vartokite tokius žodžių junginius kaip : “ar matai”, “ar girdi”, “ar jauti”. Tai taip pat padės stiprinti abipusį pasitikėjimą.
11. Lieskite
Feil mano, jog šią techniką reikėtų naudoti atsargiai, o ypač ankstyvose demencijos stadijose, nes galime sulaukti negatyvios atsakomosios reakcijos. Vėliau, progresuojant demencijai, žmonės vis mažiau priima vizualinius ir garsinius stimulus iš aplinkos, padidėja poreikis jausti žmogų šalia per prisilietimus. Feil nurodo, jog toli pažengus demencijai, žmogus ima nebeskirti artimo žmogaus nuo mažiau pažįstamo, tad slaugos personalas gali tapti svarbiausiais ir artimiausiais žmonėmis, kuriais jie džiaugiasi ir priima jų meilę.
Feil pabrėžia, jog svarbu prieiti prie žmogaus iš priekio bei jį paglostyti. Priartėdami iš nugaros, mes galime jį išgąsdinti ir sulaukti neigiamos atsakomosios reakcijos. Feil aprašo įvairius lietimo būdus – glostoma atsargiais, apvaliais judesiais, paliečiami skruostai bei pakaušis, plaštakų išoriniais paviršiais paliečiami ausų speneliai, abiem rankom glostomas smakras, švelniai paglostom kaklą iš nugaros, pamasažuojame pečius, nugarą, pamasažuojamos kojos.
Feil teigia, jog naudojant šią techniką reikėtų nepamiršti pagarbos paciento asmeninei erdvei bei gerbti jų išgyvenimus prisilietimo metu.
12. Naudokite muziką.
Kai demencija būna toli pažengusi, gerai pažįstamos melodijos, pacientus gali vėl sugrąžinti į gyvenimą, nors kalba jau būna išnykusi. Dažnai žmogus prisimena dainos žodžius. Feil pasakoja kelis atvejus, kai žinomos dainos, pagerino demencija sergančiųjų kalbą.
Validacijos technikos naudojimo pavyzdžiai
Pacientas sumišęs, nuolat skundžiasi, kad yra apvogtas
Sukonkretinkite klausimą
Pažvelkite atgal į praeitį
Neprieikite per arti
Sutrikusi orientacija laike, nori namo pas mamą arba ruošiasi į darbą
Pažvelkite į praeitį bei atsargiai pasistenkite sugrąžinti į dabartinius laikus
Sukonkretinkite klausimą
Akių kontaktas, prisilietimai
Atkartokite paciento nuotaiką
Nuolat pasikartojantys judesiai, komunikuoja per judesius, ištaria kelis žodžius
Atkartokite judesius, suraskite ritmą
Paglostykite, padrąsinkite
Muzika
Parengta pagal Norvegijos Geriatrijos centro psichologės Lise Næss kursų medžiagą
Alex Ten Napel nuotrauka iš ciklo „Forgotten Life”
Kas aš? Kur aš? Kur turiu aš eiti? Kiek dabar valandų? Aš važiuoju pas mamą…
Tokius ir panašius klausimus bei sakinius dažnai girdi tie, kurie slaugo senatvine demencija sergančius žmones.
Simptomai:
Atminties susilpnėjimas – pacientas sunkiai orientuojasi laike ir vietoje, todėl jaučiasi nesaugus, mąsto ir elgiasi nelogiškai.
– Tu pavogei mano pinigus…- Aš nesimaudysiu, aš vakar maudžiausi..- Mano marškiniai nėra purvini.. –Skusi man barzdą? Ne, man nereikia…
Asmenybės pasikeitimas – pacientas jaučia baimę, dažnai būna agresyvus, įtarus. Neretai jaučiasi prislėgtas, pasyvus, nustoja rūpintis asmenine higiena, nebesugeba pasirūpinti kasdieniniais dalykais.
– Man reikia eiti. Jie sako, kad aš nuolat einu kažkur…- Pakeisti sauskelnes? Ką tai reiškia? Aš nesu šlapias…Gelbėkit!
Neurologiniai pakitimai – pacientas motoriškai neramus, nelaiko šlapimo ir išmatų, sunku išlaikyti pusiausvyrą, atsiranda į Parkinsono ligą panašių simptomų.
Senatvinė demencija
Tai negrįžtamai progresuojanti smegenų organinė liga, kuri prasideda lėtai ir nepastebimai, atsiranda difuziniai smegenų pakitimai, kurie sukelia mąstymo, atminties bei kitus psichinius ir neurologinius sutrikimus, dėl kurių žmogus nebegali gyventi įprasto gyvenimo.
Išskiriami du senatvinės demencijos tipai:
Alzheimerio tipo – tai smegenų liga, kurios metu plonėja nervų skaidulos, nyksta jų jungtys ir pačios nervinės ląstelės, galvos smegenyse kaupiasi specifiniai baltymai, sutrinka normalūs biocheminiai informacijos perdavimo procesai.
Multiinfarktinė demencija – demencija, kuri atsiranda dėl dauginių smulkių smegenų infarktų. Šiai demencijai būdingi pablogėjimai ir pagerėjimai. Labai dažnai ankstesnėje šių pacientų ligos istorijoje randamas padidėjęs kraujo spaudimas, cukrinis diabetas arba kraujagyslių kalkėjimas.
Tiek Alzheimerio tipo, tiek multiinfarktinę demenciją gali lydėti šie simptomai:
Mąstymo sutrikimai:
Atminties sutrikimai – pradžioje pamirštami neseniai buvę įvykiai, vėliau visai dingsta atmintis.
Intelekto sutrikimai – mąsto ir elgiasi nelogiškai.
Mokymosi sutrikimai – nesugeba ko nors išmokti ir susikoncentruoti.
Prarandamas tikrovės suvokimas – blogiau orientuojasi laike, vietoje, gali nepažinti artimųjų.
Komunikacijos sutrikimai – nesupranta tai, kas sakoma bei sunku išreikšti savo mintis žodžiais.
Agnozija – nesuvokia, ką jaučia.
Apraksija – nesugeba atlikti tikslingus judesius, nepaisant noro ir fizinio gebėjimo.
Psichiniai sutrikimai:
Baimė
Depresija, pasyvumas – prarandami ankstesni interesai ir praktiniai įgūdžiai, gali imti nebesirūpinti asmenine higiena, apsileisti.
Pakitęs elgesys – sumažėja gebėjimas kritiškai mąstyti, būdinga lėkšta psichika, susierzinimas, nepasitikėjimas, įtarumas, klaidingi įsivaizdavimai ir haliucinacijos.
Neurologiniai simptomai:
Kūno lankstumo sumažėjimas, įsitempimas, koordinacijos sutrikimai, polinkis į griuvimus, Parkinsono ligai būdingi simptomai, motorinis neramumas, šlapimo ir išmatų nelaikymas.
Prasidėjus senatvinei demencijai, pirmiausia žmogus ima pamiršti ką tik buvusius įvykius. Senesni žmonės gali pamiršti kur pasidėjo piniginę. Vėliau sutrinka orientacija laike ir vietoje. Žmogus gali pasiklysti, miegoti ištisą parą, nesugeba kritiškai mąstyti. Tokie pakitimai ypač lėtai ir ilgai vyksta esant Alzheimerio tipo demencijai, tuo tarpu esant multiinfarktinei demencijai, simptomai būna staigesni. Pirmuosius šios ligos simptomus dažnai pastebi patys pacientai bei bando tai slėpti, teisintis. Artimieji taip pat mato, jog kažkas vyksta ne taip, tačiau neretai būna sunku išreikšti, kas būtent yra negerai. Po kiek laiko simptomai tampa ryškesni, o gebėjimai atlikti įprastus kasdienius darbus sumažėja arba visai išnyksta. Pacientas nebesugeba pasigaminti maisto, apsipirkti ar laikytis susitarimų.
Labiausiai nukenčia paciento atmintis. Keista, tačiau greičiausiai pasimiršta tai, kas ką tik nutinka, šie prisiminimai tarsi ištrinami. Geriausiai tokie pacientai prisimena vaikystę.
Kartu prarandama orientacija laike ir vietoje, pacientams sunku nusakyti laiką, datą, metų laiką ar savo gyvenamąją vietą. Žmogus pamiršta arba painioja laiko momentus, vietas iš ankstesnių prisiminimų, todėl atsiranda pyktis, sumišimas.
Šioje fazėje pastebime, jog žmogus nebesugeba atlikti sudėtingesnių veiksmų – apsirengti, padengti stalą. Gebėjimas atlikti paprastus veiksmus – atsukti vandens čiaupą, išsiimti stiklinę iš spintelės, išlieka ilgiau.
Po kurio laiko skursta paciento kalba, pacientas vartoja vis mažiau žodžių arba žodžiai netenka reikšmės, pvz. nuolat kartoja tuos pačius žodžius.
Šie pakitimai vyksta ilgus metus. Galiausiai pacientas tampa visiškai priklausomas nuo kitų, o žmogaus asmenybė ir mintys išnyksta. Tad ne be pagrindo toks žmogus vadinamas „gyvuoju numirėliu“ arba situacija apibūdinama kaip „laidotuvės be pabaigos“(Kirsti Solheim, 1990).
Faktai:
Senatvinė demencija būdinga 3-5 proc. virš 70 metų amžiaus žmonių.
Virš 80 metų amžiaus senatvine demencija serga apie 20 proc. žmonių.
Apie 50 proc. iš jų būdinga Alzheimerio tipo demencija.
Apie 20 proc. – multiinfarktinė demencija.
Likę atvejai – Alzheimerio ir multiinfarktinės demencijos derinys.
Antrinės senatvinės demencijos priežastys:
Pseudodemencija (depresija)
Medžiagų apykaitos sutrikimai
Vit. B12 trūkumas
Hidrocefalija
Galvos smegenų auglys
Inkstų funkcijos sutrikimai
Vaistai, alkoholis, ūmios infekcijos.
Kasdienės problemos dirbant su senatvine demencija sergančiais žmonėmis
Senatvine demencija sergantys žmonės gyvena praeities įvykiais, tai, kas vyko prieš daugelį metų, jiems atrodo, kad vyksta šiandien.
Pavyzdžiai:
Prie durų stovi senutė ir nuolat prašo, kad kas nors ją nuvežtų pas jos mamą. Ir nors jai pačiai 80 metų, o mama mirė prieš 30 metų, ji vistiek gyvena prisiminimais apie mamą.
Kita sena dama mindžiukuoja prie durų ir prašosi parvežama namo, nes namuose jos laukia maži ir alkani vaikai. Savo vaikus ji prisimena labai mažus, ji visiškai pamiršo, jog jos vaikai suaugę ir sukūrę savo šeimas.
Sena moteriškė iš kaimo nori grįžti į savo ūkį, nes jai būtinai reikia pašerti gyvulius, pamelžti karves, nors ūkį ji turėjo prieš 40 metų.
Senas buvęs bankininkas kiekvieną rytą ruošiasi į darbą, nors jis jau senai pensijoje.
Tokios situacijos vadinamos krizinėmis temomis. Šios temos kažkam buvo labai svarbios gyvenime, o nuolat kirbantis pareigos jausmas neduoda ramybės.
Sprendimo strategijos:
Perorientavimas
Apie 1970 metus senatvine demencija sergantiems žmonėms buvo naudojama perorientavimo į tikrovę strategija. Ši technika rėmėsi bandymais sugrąžinti pacientą į realybę, nurodant, jog jo mintys neatitinka tikrovės. O tai atrodydavo taip:
Kiek tau metų Jonai? Tau juk yra 80 metų ir tu turi suprasti, jog tavo mama nebegali būti gyva. Ji mirė prieš 30 metų, juk kitaip ji būtų dabar 120 metų, tai neįmanoma, – aiškina slaugytoja.
O, Dieve, mano mama mirė? Kodėl man niekas apie tai nepasakė? O ne, aš netikiu, kad ji mirė.“
Tuomet prasideda aktyvi diskusija su pacientu, slaugytojas bando įrodyti, jog jo mama mirusi, o pacientas darosi piktas, pasimetęs, o dažnai tampa ir fiziškai agresyvus.
Pabandykite įrodyti senatvine demencija sergančiam bankininkui pensininkui, jog jam nebereikia eiti į darbą, ir jis tuo nepatikės. Arba buvusiai ūkininkei senutei, jog ji nebeturi gyvulių ir ji jūsų nesupras.
Perorientavimo technika senatvine demencija sergantiems žmonėms netinka, todėl, kad šiems žmonėms yra sutrikusi trumpalaikė atmintis. Šis sutrikimas užkerta kelią naudotis tuo, kas buvo neseniai patirta. Dėl šios priežasties šios technikos naudojimas gali sustiprinti paciento nerimą, pasimetimą, beviltiškumą ir nusivylimą. Naujos ir senos patirties integravimas tokiems žmonėms yra sunkus darbas, nes sergant senatvine demencija prarandamas ryšys tarp trumpalaikės ir ilagalaikės atminties.
Prisiminimų išsaugojimas smegenyse priklauso nuo to, kuri smegenų struktūra yra nepažeista. Pirmiausia prisiminimas laikomas trumpalaikėje atmintyje, o palaipsniui perkeliamas į ilagalaikę atmintį. Sergančiųjų Alzheimerio liga ilgalaikė atmintis būna ilgai nepakenkta, tačiau trumpalaikė atmintis būna visiškai sutrikusi. Ligai progresuojant sutrinka ir ilgalaikė atmintis.
Schemoje galime matyti kaip vyksta atminties procesas nuo vaikystės iki suaugusiojo ir iki dabar. Dėl pakenkimų tam tikrose smegenų dalyse, patys naujausi įspūdžiai nebepatalpinami atmintyje, o seniausieji prisiminimai išlieka iki tol, kol pakenkiama visa smegenų struktūra. Reorientavimo technika yra nukreipta į dabarties prisiminimus, todėl pacientas gali pasidaryti neramus, sutrikęs ir piktas. Ši technika gali sukelti katastrofišką paciento reakciją. Pacientas gali tai suvokti kaip nuolatinį priminimą, jog jis nėra padėties šeimininkas, o tai sukelia frustraciją, nerimą, depresiją ir menką savivertę.
Sutrikus trumpalaikei atminčiai, ilgalaikė atmintis kuri laiką būna nepažeista. Kai kuriems pacientams, sergantiems demencija, prisiminimai iš tolimos praeities gali būti labai išreikšti, gyvybingi, ypač susiję su biografine ir emocine sritimi. Gyvenimas praeityje pacientui tam tikra forma gali būti tam tikra psichologinė atsvara, kompensacija, kai žmogus buvo pilnai savarankiškas ir valdė savo gyvenimą.
Atminties lygiai
Žmogaus atminties pėdsakai formuojasi visą gyvenimą. Mūsų ankstesni patyrimai bei mintys glūdi ilgalaikėje atmintyje, o įvykiai, kurie nutiko ką tik – trumpalaikėje atmintyje. Atsiradus atminties sutrikimams dažniausiai pažeidžiama trumpalaikė atmintis, žmogus neprisimena ką tik buvusių įvykių, tuo tarpu tai, kas vyko labai seniai, prisimenama gerai.
Neretai senyvo amžiaus žmonėms, kenčiantiems nuo atminties sutrikimų, užeina pykčio priepuoliai, kai susiduriama su realybe, kurios jie nesuvokia. Pavyzdžiui, stovi žmogus prie durų ir nori važiuoti namo pas savo mamą, tada jam pasakoma, jog jo mama mirusi, kad jis pats jau senas, tad mama negali būti gyva. Žmogus išsigąsta, tampa piktas, netiki tuo, kas jam sakoma, juk jis laidotuvėse mamos nedalyvavo, nes to nebepamena.
Tad senatvinė demencija pirmiausia pažeidžia trumpalaikę atmintį, o kai medicinos personalas apeliuoja būtent į šią atminties dalį, kuri pacientams yra nepasiekiama, iššaukiamas pacientų pyktis, baimė, nerimas.
Nepaisant to, reorientavimo technika vis dar dažnai naudojama, tačiau daugelis dirbančiųjų gali pastebėti, jog ši technika pacientus paverčia dar neramesniais bei pablogina situaciją. Kai tai nutinka, griebiamasi dažnai kitų strategijų:
Nekaltas melas
„Tu nori namo? Bet jau vėlu, autobusai nebevažiuoja. Lauke tamsu, lyja, šalta“. Toks nekaltas melas pacientus trumpam gali nuraminti, tačiau šioje situacijoje iškyla klausimas, ar etiška meluoti pacientui?
Alternatyvi strategija:
Pozityvus nukreipimas
Pozityvus nukreipimas – tai strategija, kurios metu stengiamasi nukreipti paciento dėmesį į pozityvius dalykus, kuriais jis susidomėtų ir nutolintų nuo iškilusios problemos. Mes pasiūlome jam ką nors pozityvaus. Pavyzdys: „Tu nori namo? Bet mes tuoj eisim valgyti skanios vakarienės, tu turi pirmiausia pavalgyti, pamatysi, tau tikrai patiks, čia juk tavo mėgstamiausias patiekalas.“
Arba: „Bet mes kaip tik dabar eisime padainuoti, tu turi mums būtinai padėti.“
Taip pat galima su pacientu trumpai išeiti pasivaikščioti, pakalbėti apie dalykus, kuriais žmogus anksčiau domėjosi, kartu atsigerti kavos.
Pozityvių nukreipimų įvairovė sukuria palankią aplinką senatvine demencija sergantiems žmonėms.
Pozityvus nukreipimas neveikia – ką daryti?
Pozityvus nukreipimas retai gali padėti, kai „situacija prie durų“ per daug įsisiautėja. Paprastai sakoma, jei žmogus stovi prie durų susipakavęs visus savo daiktus ir ruošiasi eiti namo, situacija vertinama kaip per daug uždelsta. Žmogus bus labai piktas, agresyvus ir mūsų žinios bei patirtis čia nebepadės. Tuo labiau, jog senatvine demencija sergantieji šioje situacijoje blokuoja visą informaciją, jos nepriima.
Patarimas : dirbti prevenciškai, neleisti, jog krizė taptų faktu.
Rizikingų situacijų planavimas
Norėdami užkirsti kelią tokioms rizikingom situacijom, labai svarbu suplanuoti demencija sergančiųjų kasdienę veiklą.
Būtina atkrepti dėmesį, kokiu paros metu jis tampa ypač neramus, kuriuo metu linkęs pakuotis daiktus namo, gal tam tikros situacijos iššaukia tokį elgesį, gal tai susiję su konkrečiu asmeniu? Planavimas gali padėti laiku atpažinti nerimą bei užbėgti įvykiams už akių – pozityviai nukreipti ir nuraminti. Visada yra lengviau užkirsti kelią krizinėm situacijom, nei jas spręsti.
Pavyzdys: Artimieji lanko demenciją sergantį žmogų ir ruošiasi išeiti namo.
Senatvine demencija sergantis žmogus taip pat mielai eitų namo su savo artimaisiais. Pacientą gali apnikti liūdesys arba pyktis, artimieji jaus sąžinės graužatį, o medicinos personalas turės paplušėti, kad nuramintų pacientą.
Sprendimas: paprašykite, kad vienas iš artimųjų jus informuotų apie ėjimą namo prieš 5 minutes. Mes informuosime artimuosius, jog vienas iš personalo prisės kartu prie paciento bei artimųjų bei stengsis įsilieti į kompaniją ir dalyvauti pokalbyje. Tokiu būdu bus užmegztas kontaktas su demencija sergančiuoju pacientu, o artimieji nepastebimai galės pasišalinti (svarbu, kad artimieji vengtų atsisveikinimo scenų). Artimieji patenkinti išeis namo, pacientas bus ramus, o mes išvengsime emocinių krizių.
Parengta pagal Norvegijos Gerontologijos centro psichologės Lise Naes kursų medžiagą
Kartą į mūsų skyrių atvyko užsienio slaugos studentai pagal mainų programą. Kadangi tik nedaugelis dirbančiųjų gebėjo su jais bendrauti anglų kalba, tai dialogo užmegzti nelabai sekėsi, o ir medicininio darbo jiems niekas nepatikėjo. Neilgai trukus jie niekieno neraginami pasiraitojo rankoves ir priėję prie sunkiai sergančių, gulinčių pacientų ėmė masažuoti jų kojas. Iš pradžių toks elgesys šiek tiek nustebino, o vėliau atėjo supratimas, jog iš tiesų, tai geriausia, ką galima pasiūlyti sunkiai sergančiam žmogui – prisilietimą, švelnumą, supratimą, komfortą. Ir tai buvo stipriau už bet kokius žodžius.
C.Aranega nuotr.
Komforto poreikis įgimtas dalykas, jo siekiame visi – ką tik gimęs kūdikis nurimsta paimtas ant rankų ir pasūpuotas, didesnis vaikas susižeidęs koją laukia, kol mes jį apkabinsime ir „papūsime“ nubrozdinimą, senyvas žmogus atsipalaiduoja, kai jį švelniai paimam už rankos ir ją paglostom. Komfortas vienas svarbiausių gyvenimo poreikių ir neatsiejamas holistinės slaugos elementų. Komfortiškai besijaučiantys pacientai greičiau pasveiksta, lengviau susidoroja su iškilusiom problemom, greičiau reabilituojasi, o išeinantieji taikiau pasitinka mirtį. Deja, dažnai slaugytojai atsieja save nuo komforto koncepcijos. Daugumai komfortas asocijuojasi su moteriškumu, silpnumu, pataikavimu pacientams.
Kas yra komfortas?
Žodis „komfortas“ gali būti apibūdinamas kaip fizinė ir dvasinė gerovė, skausmo ir problemų nebuvimas, kūno poreikių patenkinimas, parama ar nuraminimas kenčiant psichines kančias. Tai žmogaus nuraminimas, kai jis kenčia, psichinės įtampos sumažinimas, bendravimas, paguoda, paskatinimas, padrąsinimas, pagalba, parama.
Komforto svarba bei jo vaidmuo medicinos priežiūroje nuolat kito. Nuo 1900 iki 1929 m. komfortas slaugoje traktuojamas kaip vienas svarbiausių moralinių elementų slaugoje. Nuo 1930 iki 1959 m. komfortas suprantamas kaip strategija pagrindinių tikslų slaugos priežiūroje siekimui, nuo 1960 iki 1980 m. komforto sąvoka slaugoje nublanksta, ji tampa nebe tokia svarbi. Tuo metu manoma, jog komfortas reikalingas tik tiems pacientams, kuriems netaikomas medicininis gydymas. Vėliau, sekančius tris dešimtmečius, komforto reikšmė slaugoje ėmė šiek tiek didėti, o ypač slaugant mirštančius pacientus. Deja, mirštančiųjų slauga prilyginama paprastai priežiūrai, kurią vykdyti gali neprofesionalūs slaugai.
Šiandien komfortas išlieka vienas pagrindinių poreikių visų mūsų gyvenime. Komforto sąvoka nėra jokia naujovė, apie tai kalbėjo Florence Nightingale „Slaugos užrašuose“, kur pabrėžiama, jog sergantiesiems yra labai svarbu sveikatos stiprinimas ir komforto didinimas. Tačiau iki šiol komforto siekimas slaugoje vis dar nėra deramoje vietoje. Slaugos literatūroje abstrakčiai nagrinėjama komforto sąvoka ir pabrėžiama ypatinga jos reikšmė mirštančių pacientų slaugoje. Susidaro įspūdis, jog komfortas pacientų slaugoje tampa svarbus tik tada, kai medicininis gydymas tampa nebereikalingas. Dauguma slaugos tyrinėtojų nagrinėja tik lingvistinę komforto reikšmę, nepateikdami jokių konkrečių būdų, kaip realiai pacientams padidinti komforto jausmą slaugoje. Konkrečiau apie komforto suteikimą kalbama onkologinių pacientų slaugoje. Siūlomos lengvos mankštos programos moterims po chemoterapijos, muzikinių vaizdų peržiūra jaunesniems pacientams, tačiau tiesa tokia, jog komfortas reikalingas visiems pacientams visuose slaugos etapuose.
Komforto teorija
1990 metais Katharine Kolcaba sukūrė komforto teoriją, kuri yra viena iš slaugos teorijų.
Kolcaba išskyrė 3 komforto formas:
Nuraminimas- pacientas po operacijos kenčia skausmą, gavęs nuskausminamųjų jis nusiramina.
Atsipalaidavimas – pacientas jaučiasi patenkintas, komfortiškas, jis ką tik išsprendė jo pečius slėgusias problemas.
Transcendencija – tai komforto būsena, kai pacientas sugeba „pakilti“ aukščiau savo diskomforto, kai jo neįmanoma išvengti ar panaikinti.
Komforto slauga – tai slaugos menas, kuris apima slaugytojo atliekamus komfortiškus veiksmus pacientui. Pacientams komfortas ypač reikalingas atsidūrus stresinėse sveikatos priežiūros situacijose. Pacientų namiškiai, draugai gali patenkinti kai kuriuos pacientų poreikius, tačiau ne visus. Likusius nepatenkintus poreikius gali identifikuoti slaugytojai bei pritaikydami komforto priemones, patenkinti paciento poreikius. Komforto priemonės padės pacientui nusiraminti, atsipalaiduoti arba įgalins „pakilti“ aukščiau savo ligos.
Fizinis – siejasi su kūno jutimais ir homeostaze. Tai skausmo malšinimas, reguliarus tuštinimasis, skysčių/elektrolitų balansas, pakankamas deguonies įsotinimas, kūno padėties keitimas.
Psichoemocinis – siejasi su savęs suvokimu, pasitikėjimu, seksualumu, kiek žmogus svarbus kitiems. Tai pasitikėjimo palaikymas, didinimas, nepriklausomubės išlaikymas, atsipalaidavimas, religinių praktikų pritaikymas.
Aplinkos – tai žmogaus patirties išorinis pagrindas. Tai triukšmo mažinimas, šviesa, spalva, temperatūra, vaizdas pro langą, galimybė pabūti gamtoje, natūralumas prieš sintetiką.
Sociokultūrinis – tai tarpasmeniniai, šeimos ir visuomeniniai santykiai, šeimos tradicijos, ritualai. Tai požiūris į slaugą, slaugos tęstinumas, informacija ir mokymas, šeimos ir draugų paramos stiprinimas, kultūriniai papročiai.
Komforto slaugos tipai
Techniniai – skirti homeostazės palaikymui:
skausmo stebėjimas, valdymas, pykinimo mažinimas, kvėpavimo gerinimas
komplikacijų prevencija
vaistų skyrimas
pašalinių reiškinių stebėjimas.
Treniravimas – nerimo mažinimas ir sveikimo planavimas:
Informacijos suteikimas
Vilties suteikimas, išklausymas
Pagalbos planas sveikatos palaikymui
Padrąsinimas.
Nuraminimas – nesuplanuoti veiksmai, kurie padeda pacientams ir jų šeimos nariams jaustis komfortiškai:
Pasirenkamas transcendencijos objektas
Gerinama aplinka – muzika, užsiimama menu
Masažas, rankos palaikymas
Padrąsinimas
Prisiminimai, ramybė
Dabartiniai ir buvę ryšiai su žmonėmis.
Slaugytojai, kurie savo praktikoje vadovaujasi holistiniu požiūriu į pacientą, paciento komforto poreikius atpažįsta nejučiomis, specialiai negalvodami apie nuraminimą, atsipalaidavimą ir/ar transcendenciją. Slaugos problemos įvertinimas gali judėti nuo vieno poreikio prie kito, kol surandamas pagrindinis, esminis poreikis. Kintant paciento būklei svarbu nustatyti, kokiame kontekste (fiziniame, psichoemociniame, aplinkos, sociokultūriniame) pacientas ir jo šeima tikisi pagalbos. Paprastai parinkus tinkamas komforto priemones iš paciento norimo konteksto, kiti poreikiai iš dalies taip pat patenkinami arba tampa mažiau svarbūs.
Komfortas pacientų akimis
Sunkiai susirgus, praradus tam tikras kūno funkcijas, pacientai gali jausti, jog jų kūnas tapo jiems svetimas. Jis nebefunkcionuoja taip kaip anksčiau, o žmogus jaučiasi pažeidžiamas ir silpnas. Paciento kūnas tampa tyrimo objektu, jam nustatoma diagnozė, jis gydomas. Vėliau sveikstant pacientas ima jausti, jog jo funkcijos grįžta, jis vėl gali pasitikėti savo kūnu. Per savo kūną žmogus jaučiasi komfortiškai. Komfortas – tai jaustis geriau, būti sveikam, aktyviam. Būdamas sveikas žmogus nejaučia diskomforto, gali būti ramiai namuose, dirbti, užsiimti savo mėgstama veikla. Jis vėl tampa atviras pasauliui. Tačiau kaip visa tai pasiekiama?
Bendravimo svarba – pacientams labai svarbu, jog slaugytojai su jais pabūtų, pabendrautų kaip su žmonėmis, o ne tik pacientais, kuriems reikia atlikti injekcijas ar atnešti vaistų. Svarbu paklausti, kaip jie jaučiasi, ką būtų galima dar padaryti, kad pasijutų geriau, patarti, pasiūlyti pagalbą. Net ir nedidelis komforto suteikimas pacientui, didina pasitikėjimą slaugytoju kaip profesionalu.
Buvimas kartu – tai ne visada turėtų būti supranta, kaip realus buvimas, sedėjimas šalia paciento lovos. Tai rūpinimasis pacientu, globojimas. Pacientai jaučiasi saugūs, jie nebijo parodyti savo skausmo, jaučiasi įvertinti kaip žmonės, pasitiki slaugytoju. Pacientas jaučia, jog slaugytojas visada bus šalia, kai jam jo prireiks ir suteiks reikiamą pagalbą.
Ramus pokalbis – „aš čia, šalia tavęs“, „aš tave girdžiu“, „viskas bus gerai“, šie žodžiai nuramina daugelį mažesnių vaikų, o ypač jei jie tariami atitinkamu ramiu balsu ir tonu. Tai ne tik paprasti žodžiai, bet ir mamos meilės išraiška savo vaikui. Pacientui, atsidūrus ligoninėje, tenka išgyventi įvairias intervencijas, kurios gali atrodyti pacientui bauginančios ir grėsmingos. Paprastas slaugytojo pokalbis su pacientu intervencijos metu (pasiruošimas operacijai, šlapimo pūslės kateterio vedimas ir kt.) gali ženkliai sumažinti paciento patiriamą stresą. Galima paklausti apie jo šeimą, vaikus, pasidalinti juokinga istorija arba tiesiog paprastais žodžiais paaiškinti apie atliekamą procedūrą ir jos naudą. Tai padės pacientui pasijusti komfortiškiau. Tačiau ne kiekvienas pokalbis su pacientu gali nuteikti komfortiškai. Skubėjimas, nepagarba, arogancija, pašaipa pacientui suteiks priešingą efektą, pacientas jausis nepatogiai. Tad mūsų pokalbis su pacientu turėtų priminti mamos ir vaiko ramų pašnekesį. Tai buvimas su kitu žmogumi bei galimybė pasisemti kito žmogaus stiprybės ir gauti komforto.
Rankų prisilietimas – užklupus ligai, pacientams rankų prisilietimas tampa be galo svarbus komforto šaltinis. Prieš narkozę slaugytojas švelniai paliečia ir raminančiai paglosto paciento ranką, tos pačios rankos išlygina raukšles paciento lovoje, padeda pakeisti kūno padėtį, išmaudo ir nušluosto, apglebia pečius sunkiu metu. Visi šie veiksmai padeda pacientui pasijusti patogiau, komfortškiau. Jei pacientas jaučia, jog tai atliekama tik jam ir su juo kartu, o ne rutiniškai, tai dar labiau padidina komforto lygį. Ranka turi liesti ne paciento odą, raumenis, kraujagysles ar nervus, o patį žmogų. Toks prisilietimas vadinamas komfortišku.
Namų komfortas – „daktare, o kada mane išleisite namo?“, šį klausimą girdime ypač dažnai iš pacientų ir kaip bebūtų keista, jis dažnai supykdo medikus. Neretai atsakoma – „tai ko tada čia važiavote, reikėjo ir gydytis namie“. Tačiau tiesa tokia, jog ligoninės aplinka niekada neprilygs patiriamam komfortui namuose. Ligoninėje pacientą supa jam svetimi daiktai, jis turi paklusti įstaigos taisyklėms ir laikytis jos režimo. Ryškios šviesos, triukšmas darbo metu, metalinės lovos, medicininė įranga ir lygiai tokia pati palata už sienos depersonalizuoja pacientą. Kai kurios įstaigos stengiasi palatas įrengti panašesnes į namų aplinką, sušvelninti šaltą aplinką pasirinkdami minkštesnius baldus, šiltesnes spalvas, ne tokį ryškų apšvietimą, tačiau ar tikrai tai padeda pasijusti komfortiškiau? Tiesa tokia, jog dauguma pacientų nori jaustis autonomiški, patys viską kontroliuoti, net ir užklupus ligai. Slaugytojai gali paklausti :“ar valgysite vakarienę?, gal arbatos puodelio norėtumėte?, gal reikalinga dar viena pagalvė?, gal atidaryti/uždaryti langą?“ ir kt. Slaugytojas neįsakinėja, nenurodo, bet pataria, siūlo, o pacientas renkasi. Tai padeda pacientui pasijusti svarbiu, jis jaučiasi labiau atsipalaidavęs, o slaugytojams pavyksta viską ką reikia atlikti, tik švelnesniu būdu.
Daiktai iš namų – galimybė dėvėti savo rūbus ligoninėje taip pat didina pacientų komfortą. Neaiškaus dydžio, nublukę, ne kartą lopyti, keisto kvapo ligoninės baltiniai pacientą nuasmenina, būtent todėl dauguma mieliau renkasi savo pižamas, chalatus. Taip jie labiau jaučiasi savimi, arčiau namų. Savi rūbai yra tarsi skydas, saugantis pacientus nuo šaltos ligoninės aplinkos.
Komforto laikas – liga pacientus supažindina su skausmu, kuris yra nepageidaujamas ir jo nelaukiama. Susidūrus su sunkia liga, pacientai vėliau suvokia, jog kiekvienas nepatogumas, pykinimas, skausmas turi savo pabaigą. Komfortas patiriamas žinant, jog nemalonumai baigsis. Slaugytojai negali sustabdyti ligos progresavimo ar chemoterapijos pašalinių reiškinių, tačiau jis gali nuraminti pacientą, palengvinti jo nemalonią patirtį. Kiekvienas diskomfortas suteikia galimybę atsirasti komfortui. Būtent todėl daugumos pacientų poreikis komfortui gali nesutapti su ligoninės režimu. Pavyzdžiui, pacientas jaučia skausmą, tačiau paskirtą analgetiką jis galės gauti tik po dviejų valandų arba pacientas pažadinamas tam, kad jam būtų paduota tabletė miegui. Komforui laikas yra labai svarbus elementas. Jis turėtų būti suteikiamas ne „ligoninės režimu“, o „paciento režimu“, o ypač kai kalbama apie skausmą ar pacientų pažeidžiamumą.
Tad komfortas yra vidinė būtinybė, įgimtas poreikis, kuris dėl ligos, nuovargio, išsekimo nuo mūsų nutolsta. Patirdami komfortą mes jaučiamės vėl susiję su pasauliu, su gyvenimu. Tai mūsų gyvenimo tiltas.
Šaltiniai:
Bottorff Joan „The lived experience of being comforted by a nurse“, phenomenologyonline.com
Lin Chia – Chin „Comfort: a value forgotten in nursing“, 2010 Cancer nursing
Skausmas ir depresija yra glaudžiai susiję. Depresija gali sukelti skausmą, o skausmas gali išprovokuoti depresiją. Kartais skausmas ir depresija įsuka žmogų į užburtą ratą – skausmas pasunkina depresijos simptomus, o depresija savo ruožtu dar labiau sustiprina skausmą.
Tyrimai rodo, jog atvejų, kai skausmas ir depresija eina išvien, sutinkama nuo 30-50 %. Jei žmogų kankina abi šios ligos, prastėja gyvenimo kokybė, iškyla neįgalumo grėsmė, o be to šių dviejų ligų derinys sunkiai pasiduoda gydymui. Kita studija atskleidė, jog skausmo sumažėjimas ar padidėjimas tiesiogiai įtakoja depresijos sunkumą. Ir atvirkščiai, depresijos palengvėjimas ar pasunkėjimas įtakoja skausmo jutimą. Žmonės, gyvenantys su abiem šiom ligom, nuo lėtinį skausmą kenčiančių žmonių skiriasi tuo, jog jų jaučiamas skausmas yra intensyvesnis, jie nesugeba valdyti savo gyvenimo, nesugeba susidoroti su iškylančiom problemom.
Depresijos simptomai ir požymiai
Slogi nuotaika, nerimas ar tuštumos jausmas;
Beviltiškumo jausmas;
Kaltės, bejėgiškumo ar nereikalingumo jausmas;
Suirzimas ar neramumas;
Tampa nebeįdomi ta veikla, kuri anksčiau kėlė susidomėjimą;
Nuolatinis nuovargis;
Sunku susikoncentruoti, įsiminti detales ar kažką nuspręsti;
Sunku užmigti ir miegoti arba miegama visą laiką;
Būdingas persivalgymas ar apetito praradimas;
Galvojama apie mirtį ir savižudybę ar bandoma žudytis;
Kankina nuolatiniai kūno ar galvos skausmai, virškinimo problemos, kurios nepalengvėja gydant.
Kaip depresija ir skausmas susiję?
Milijonai nervų ląstelių yra susijungusios į vieną tinklą, kurios tarpusavyje bendrauja. Informacija impulsais keliauja iš vienos ląstelės į kitą nervinėmis skaidulomis, kurių galiukuose yra neuronų jungtys – sinapsės. Tarp tų galiukų yra mažas plyšys – vadinamas sinapsiniu plyšiu. Impulsas pasiekia sinapsę ir į sinapsinį plyšį išsilieja medžiagos, vadinamos mediatoriais (serotoninas, norepinefrinas, acetilcholinas ir kt). Šios medžiagos užveda chemines reakcijas su gretimos nervinės skaidulos receptoriu bei sukelia naują impulsą. Būtent mediatoriai perduoda informaciją iš vienos nervinės ląstelės į kitą.
Susirgus depresija, sumažėja mediatorių – serotonino ir norepinefrino, tad norint perduoti impulsą į gretimą nervinę ląstelę, signalas siunčiamas po kelis kartus. Šis procesas lyginamas su senu žiebtuvėliu, kuris vis spragsi ir spragsi ir tik po daugelio mėginimų pavyksta jį įžiebti.
Sergant depresija signalai pavėluotai keliauja į priekinę smegenų žievę, kur reguliuojama nuotaika ir mąstymas. O taip pat į hipotalamusą (pogumburį), kur reguliuojamas apetitas, miegas bei lytinis potraukis. Tokie vėlavimai atitinkamai sukelia pokyčių žmonių nuotaikai, mąstymui, miego – būdravimo režimui, apetitui ir kt.
Serotinono ir norepinefrino keliai driekiasi ir į nugaros smegenis, kur reguliuojamos visos kitos kūno funkcijos, dėl to ir iškyla problemos. Žmogus ima „jausti“ kaip funkcionuoja jo skrandis, žarnynas, raumenys, skeletas. Normaliai šie jutimai yra užslopinti ir nejuntami, tačiau sutrikus serotonino ir norepinefrino išsiskyrimui, žmogus ima kažką jausti ir šiuos jutimus interpretuoja kaip nemalonius ar skausmingus, nors iš tiesų nieko blogo nėra. Iš čia manoma, atsiranda ir nepaaiškinami skausmo pojūčiai įvairiose kūno vietose.
Tiek serotoninas, tiek norepinefrinas atsakingi ne tik už nuotaikos reguliavimą, bet ir skausmo pojūčio priėmimą ir perdavimą. Tad ne paslaptis, jog dauguma vaistų, kurie būdavo paskiriami depresijai gydyti, kartu sumažindavo ir skausmą.
Ką skauda dažniausiai?
Vienas dažniausių pasitaikančių nusiskundimų sergant depresija – lėtinis nugaros skausmas. Skausmas trukdo miegoti naktimis, apriboja judrumą dieną, žmogus jaučiasi nuolat pavargęs, suirzęs. Dėl riboto judėjimo, mažiau bendrauja su kitais žmonėmis, mažiau išeina iš namų, tampa socialiai izoliuotas. Nuolat geriant daug priešuždegiminių vaistų skausmui malšinti, gali atsirasti virškinimo sutrikimų, opų. Dėl nuolat varginančio skausmo prastėja žmogaus atmintis, koncentracija. Gali tapti sunku rūpintis namais, vaikais, eiti į darbą. Iškilusios finansinės problemos, dar labiau pagilina skausmą ir depresiją.
Antras pagal dažnumą, esant depresijai, pasireiškia kaklo skausmas. Šis skausmas taip pat trukdo miegui, apriboja judrumą. Dėl skausmo gali sumažėti apetitas, o geriant vaistus nuo skausmo, atsirasti pykinimas, žmogus gali netekti daug svorio. Apetito sumažėjimas taip pat yra vienas iš depresijos simptomų.
25 % sergančiųjų migrena taip pat kenčia nuo depresijos bei nerimo. Tai ypač būdinga sergantiems chroniška migrena – kai priepuoliai trunka 15 ir daugiau dienų per mėnesį ilgiau nei 3 mėnesius. Galvos skausmas apriboja kasdienę žmogaus veiklą, socialinį gyvenimą. Kenčiantiems nuo depresijos su galvos skausmu paprastai būdingas stabilus, spaudžiantis, veržiantis, bet ne pulsuojantis skausmas. Skausmas stipriausiai jaučiamas rytais arba vakarais, dažnai tuo pačiu metu – savaitgaliais, per atostogas. Kartais žmogus skundžiasi, jog jam galvą skauda jau kelis metus ar visą gyvenimą. Kartu gali kamuoti nemiga ar mieguistumas, energijos sumažėjimas, prasta koncentracija.
Taip pat depresija gali pasireikšti raumenų skausmu, kojų skausmu, skrandžio skausmais. Skausmas gali būti vienintelis depresijos simptomai, tad neradus fizinės skausmo priežasties, nereikėtų pamiršti, jog skausmo priežastis gali glūdėti giliau ir slėpti paciento psichologines problemas.
Kaip įveikti depresiją ir skausmą?
Jei depresija nėra labai sunki, galima pabandyti susidoroti su ja savarankiškai.
Judėkite. Skausmas depresijos atveju apriboja žmogaus norą judėti, tačiau net ir nedidelis fizinis aktyvumas pakelia nuotaiką bei pagerina savijautą. Tai sąlygoja fizinio aktyvumo metu išsiskyrę endorfinai – geros savijautos cheminės medžiagos. Jų dėka greičiau atsistato smegenų veikla, mažėja skausmas. Pasivaikščiojimas gamtoje, lengvas bėgimas ristele, plaukiojimas baseine ar tempimo pratimai – svarbu pasirinkti tai, kas teikia malonumą.
Būkite gryname ore. Sergantiems depresija reikalinga kuo daugiau šviesos. Saulės šviesa pakels nuotaiką bei papildys organizmą vitaminu D. Praleiskite kasdien nors pusvalandį gryname ore.
Sveikai maitinkitės. Stenkitės valgyti reguliariai, gliukozės svyravimai kraujyje sukelia ir nuotaikos pokyčius. Venkite maisto, kuriame daug angliavandenių ir tuščių kalorijų – bulvių traškučiai, šokoladiniai batonėliai tik dar labiau pagilina depresiją ir varo į neviltį. Valgykite natūralų, šviežią maistą. Rinkitės produktus, didinančius serotonino kiekį- tai maistas, kuris turtingas omega -3 sočiųjų rūgščių ( laukinė lašiša, skumbrė, silkė, sardinės, ančiuviai), naudokite maistui kokosų aliejų bei kuo daugiau baltymų (kalakutiena). Gerkite žuvų taukų.
Išsimiegokite. Dėl depresijos gali būti sunku miegoti. Nusistatykite miego režimą – kelkitės ir eikite miegoti tuo pačiu laiku. Stenkitės nesnūduriuoti dienos metu. Pašalinkite iš miegamosios zonos televizorių, kompiuterį ir nesinaudokite jais prieš miegą. Stenkitės išmiegoti 6-8 valandas naktį. Poilsis būtinas, kad smegenys galėtų sveikai funkcionuoti.
Gerkite jonažolių arbatą – ši arbata kelią nuotaiką, šalina baimes, ramina, padeda atgauti dvasinę pusiausvyrą. Galite išbandyti ir jonažolės preparatus. Tik verta prisiminti, jog ši žolė mažina kontraceptinių priemonių efektyvumą, be to jonažolės reikėtų nevartoti prieš einant į saulės vonias.
Jei jaučiatės, jog vieni su savo depresija ir skausmu nesusidorojate, nelikite vieni, neužsidarykite, prašykite artimųjų pagalbos, kreipkitės į specialistus.
Pats didžiausias skurdas – yra vienišumas bei jausmas, jog esi nemylimas. ~Motina Teresė
Kartą gyveno turtingas ūkininkas ir turėjo arklį. Vieną dieną arklys pabėgo. Kaimynai puolė ūkininką guosti, o šis teatsakė: „galbūt ir reikia mane paguosti“.
Po kelių dienų arklys grįžo į ūkį, kartu parsivesdamas du laukinius arklius. Kaimynai ėmė šnekėtis, jog jam sekasi. Ūkininkas atsikirto: „galbūt“.
Po kelių savaičių ūkininko sūnus bejodinėdamas arkliu susilaužė koją. Kaimynai ūkininką užjautė. Ir vėl jis atsakė: „galbūt ir reikia mane užjausti“.
Tą patį mėnesį į kaimą atvažiavo pareigūnai, šaukiantys jaunuolius į karinę tarnybą. Ūkininkas žiūrėjo kaip kaimynų sūnūs renkami, tuo tarpu jo paties sūnų nuo tarnybos atleido dėl sulaužytos kojos.
Kinų dao pasakojimas
Arklio praradimas, kojos susilaužymas yra paprasti įvykiai. Kokią reikšmę mes jiems suteiksime priklauso nuo mūsų kultūros ir individualaus auklėjimo, tai yra mūsų pažiūrų sistema, kuri leidžia įvertinti kiekvieną situaciją savaip. Anksčiau paminėtoje istorijoje matėme, jog keičiantis požiūriams, keitėsi nelaimingų atsitikimų interpretacijos. Keisdami savo požiūrį, mes keičiame patyrimo reikšmę.
Tapę sveikatos priežiūros specialistais, mes įgijome naujos patirties somatinių reiškinių suvokime. Šios žinios tapo mūsų kultūros ir auklėjimo dalimi. Tai suteikia galimybę vertinti pacientus. Kartais mūsų ir pacientų požiūriai labai skiriasi. Mes tampame tais pačiais ūkininkais ir kaimynais – įvykius regintys iš skirtingų perspektyvų.
Skausmas gali būti ligos signalas ar sveikos nervų sistemos požymis. Karščiavimas gali reikšti ligą arba natūralią organizmo kovą su liga. Rūkymas gali būti interpretuojams kaip atsipalaidavimo priemonė arba kaip savo organizmo nuodijimas kancerogeninėmis medžiagomis. Kosulys gali būti suprantamas kaip persišaldymo simptomas arba kaip apsauginis organizmo refleksas. Aukštas kraujospūdis gali tapti kažkuo, kas paveldima arba tuo, ką būtina kontroliuoti. Susieję savo žinias su patirtimi, mes galime padėti pacientams įvykius suvokti iš kitos perspektyvos, kitu aspektu.
Pacientas, sergantis plaučių uždegimu, vengia kosėti, nes tai, jo nuomone, nemandagu. Kitas pacientas užspringsta maistu, slaugytojas prašo jo atsisėsti ir kosėti. Pacientas atsako: „jokiu būdu“. Slaugytojas stengiasi perorientuoti paciento mąstymą, teigdamas, jog kartais kosulys yra būtinas.
Kitam pacientui nustatomas cukrinis diabetas, tačiau jam visiškai neįdomi naujoji dieta. Pacientas neatlyžta: „tai tik nedidelė cukraus problema“. Slaugytojas peržiūri šio paciento šeimos istoriją. Kai kurie šeimos nariai taip pat serga arba sirgo cukriniu diabetu. Kai pacientas smulkiai papasakoja jo šeimą kamuojančias sveikatos problemas, slaugytojas paaiškina, kaip šių problemų būtų galima išvengti dietos pagalba.
Požiūrio pakeitimo tikslas yra sukurti tokią pažiūrų sistemą, kuri būtų nukreipta į trokštamus rezultatus, kurie būtų priešingybė esamai problemai. Žmogaus atsakas į įvykius iš tikrųjų labai priklauso nuo tų įvykių interpretacijos. Požiūrio keitimas pakeičia interpretacijas.
Požiūrio į patirtį pakeitimas
Žmonės yra „reikšmių kūrėjai“. Skirtingai negu gyvūnai, kurie turi užprogramuotas instrukcijas – instinktus, mes konstruojame reikšmes, siedami tam tikrus įvykius tarpusavyje. Reikšmė – tai produktas, gautas sąveikaujant protui su pasauliu. Tai sukuria pažiūrų sistemas arba vidines prielaidas apie pasaulį. Šiuose rėmuose veikia mąstymas, jausmai, veiksmai ir juslės.
Vieno tyrimo metu buvo siekiama sumažinti priešmenstruacinio sindromo sukeliamus negalavimus, keičiant neigiamą požiūrį į menstruacijas. Moterys lankė dviejų valandų užsiėmimus keturis mėnesius, o taip pat atlikinėjo paskirtus namų darbus. Užsiėmimų tikslas buvo pakeisti neigiamą nusistatymą į menstruacinį ciklą. Klasėse buvo diskutuojama apie kultūrinius požiūrius į menstruacinį ciklą, pabrėžiama judėjimo svarba bei mityba, sporto reikšmė. Namuose moterys rašė dienoraščius, pažymėdamos pozityvius pokyčius.
Po keturių mėnesių apklausus eksperimentinę grupę, paaiškėjo, jog žymiai sumažėjo negalavimų prieš menstruacijas. Vienos teigė, jog tuo metu ypač norėjosi pabūti vienoms ir paverkti, kitos teigė, jog užmiršti negalavimus padėjo kūryba, mankšta. Tad simptomai išliko tie patys, tačiau jiems buvo suteikta kita reikšmė.
Dauguma mūsų pacientų serga ligomis, kurias būtina gydyti ir keisti gyvenimo būdą. Būdami sveikatos priežiūros specialistais mes gydome ligas ir mokome pacientus prisitaikyti prie ligos keičiant jų požiūrį.
Reikšmės transformacija
Keičiant požiūrį patirtis įgyja kitą reikšmę. Patirtis vis dar egzistuoja, bet jos reikšmė kita. Tai vadinama turinio pakeitimu. Mus supa daugybė turinių. Vaiko gimimas gali būti suprantamas kaip džiugus įvykis arba dar viena burna prie stalo. Nesvarbu, kaip mes tai vertinsim, vistiek pats faktas nesikeičia – vaikas gimė. Vėžys gali būti suvokiamas kaip kūną žalojantis veiksnys arba kaip būdas sulėtinti gyvenimo tempą ir skirti daugiau laiko draugams ir šeimai. Bet tai vis tas pats vėžys. Menopauzė – tai reprodukcijos pabaiga arba naujo gyvenimo etapo pradžia. Bet tai vis tiek menopauzė.
Kito tyrimo metu buvo tiriamas pacientų gebėjimas surasti lėtinės ligos reikšmę. Nustatyta, jog tie pacientai, kurie savo ligoje įžvelgė tik neigiamus aspektus buvo būdingas neprisitaikymo elgesys – jie vis dar ieškojo stebuklingo vaisto arba atpirkimo ožio savo nepasitenkinimui išreikšti. Pacientai, neigiantys savo ligą, buvo apimti beprasmybės jausmo, nenorėjo gyventi įprastinio gyvenimo. Tuo tarpu pacientai, suradę savo ligos pozityvių reikšmių, prisiėmė atsakomybę už tai, kas su jais nutiko. Jie surado simbolinių ligos reikšmių, kurios pakeitė požiūrį į ligą ir gyvenimą. Tai padėjo lengviau adaptuotis gyvenime ir valdyti lėtinę ligą.
Vienas iš reikšmės keitimo būdų yra kognityvinis lyginimas: „aš sergu, tačiau yra daugybė žmonių, kuriems yra dar blogiau“. Slaugytojai gali skatinti pacientus keisti požiūrį į ligą, siūlant palyginti save su kitais pacientais. Kitas būdas keisti neigiamą požiūrį į ligą – supažindinti pacientus su žmonėmis, turinčiais panašias sveikatos problemas ir sugebančiais efektyviai gyventi. Slaugytojai galėtų suteikti informacijos apie esančias draugijas, paramos grupes, prisiminti įžymybes, sergančias ta pačia liga.
Kur toks elgesys reikalingas
Kitas kelias keisti požiūrį – tai žvelgti į tam tikrą elgesį ar įvykį tokiu aspektu, kuriame jis būtų vertybė. Ūkininko sūnaus atveju, lūžusi koja yra didžiulis nepatogumas, tačiau vengiant karinės tarnybos, lūžusi koja tampa vertybe. Kosėjimas teatre veikia trikdančiai. Kosulys po operacijos yra skatinamas. Šaukti ant viršininko mes nedrįstame. Futbolo aikštelėje šaukdami palaikome savo komandą. Kiekvienas elgesys tam tikrame kontekste yra tinkamas.
Vienas būdas pakeisti tam tikro įvykio kontekstą – ieškoti kitų žodžių jį apibūdinti. Pavyzdžiui, turintis antsvorio pacientas gali būti vidutiniškai nutukęs arba atrodyti tarsi iš Rubenso paveikslų. Kiti žodžiai keičia patirties interpretacijas.
Sveikatos priežiūrą nuolatos lydi chaosas, o pakeisti netinkamą pacientų elgesį yra tikras iššūkis. Visada lengviausia yra nekreipti dėmesio arba vengti tų pacientų, kurie šaukia, keistai elgiasi arba yra visiškai nesukalbami. Efektyviausias būdas pakeisti tokį elgesį yra atskirti nepageidaujamą elgesį nuo to elgesio priežasių.
1963 m. pasirodė filmas slaugytojams „Poniai Reynolds reikia slaugytojo“. 38 min. filmas buvo paremtas tikros pacientės istorija, sergančia Giuljano – Bare sindromu ir reikalaujančia daugiau nei septynių valandų slaugos dienoje. Ponia buvo nepakenčiama. Ji nuolat reikalavo dėmesio ir plūdo personalą. Jos vyras nuolat buvo šalia ir žmonos skundus perduodavo įvairioms institucijoms. Slaugančio personalo ir Reynoldsų nepasitenkinimas ir baimė vis augo.
Šio filmo tikslas buvo pažvelgti į ponią kaip į visumą, o ne tik kaip į kūną, reikalaujantį priežiūros. Personalas suprato, jog moteris bijo mirties, o vyras jaučiasi bejėgiu, todėl buvo nutarta jį įtraukti į žmonos slaugą. Vyras išmoko išsiurbti gleives, ėmė pats ją maitinti. Galiausia ponia tapo kantria paciente, reikalaujančia šiek tiek daugiau nei valandos slaugos.
Požiūrio formulavimas
Norman Cousin, parašęs „Ligos anatomija paciento akimis:gydymo ir sveikimo atsiminimai“ tapo žinomas dėl teigiamo savo požiūrio į ligą. Sirgdamas ankiloziniu spondiloartritu, reumatu jis „gydė save“ žiūrėdamas komedijas. Cousin optimizmas atsiskleidė pirmą kartą sulaukus dešimties metų, kai per klaidą jam buvo diagnozuota tuberkuliozė. Sanatorijoje berniukas susivienijo su grupe pacientų, tikinčių, jog šią ligą pavyks įveikti. Grupės nariai tapo gerais draugais, užsiėmė įvairiomis veiklomis ir neturėjo nieko bendro su tais, kurie buvo nusiteikę mirti. Cousin su grupe stengėsi savo pusėn patraukti ir naujai atvykusius pacientus. Jis pastebėjo, jog dauguma jo grupės narių pasveiko, tai parodė kokia yra stipri optimizmo ir proto galia. Taip jis pradėjo savo gyvenime teigiamą pažiūrų sistemos formulavimą.
1983 metais Cousin ištiko širdies infarktas lydimas širdies nepakankamumo. Gydytojai dirbę su Cousin išskyrė penkis faktorius, kurie suformavo jo teigiamą terapeutinę aplinką:
Humoras ir linksmumas.
Veide nesimatė panikos, liūdesio.
Pasitikėjimas savo kūno galimybėmis bei jų panaudojimas.
Visiškas atsakomybės už savo pasveikimą prisiėmimas bei bendradarbiavimas su gydytojais.
Susikoncentravimas ties reikšmingais tikslais, kurie suteikia prasmę kovoti ir gyventi.
Ši Cousin pažiūrų sistema skatino pasveikimą. Mūsų pacientai dažnai nenori keisti savo pažiūrų. Juos apleidžia šeimos nariai, draugai. Šie žmonės mąsto, jaučiasi ir elgiasi taip, lyg viskas būtų blogai. Visi juos apleido, užmiršo, tad ima dėmesio reikalauti iš personalo. Juos mes vadiname problemiškais pacientais, tačiau jie yra pacientai su problemiška pažiūrų sistema.
Kaip buvo minėta anksčiau, pažiūrų keitimo tikslas yra sukurti tokią pažiūrų sistemą, kuri būtų orientuota į norimą tikslą priešingą problemai. Tai nereiškia, kad pacientas turi tapti optimistu, teigiančiu, jog viskas yra nuostabu. Ūkininkas istorijoje praranda arklį, išgelbsti sūnų, tačiau visada lieka budrus. Istorija nesibaigia ties vienu įvykiu. Tas pats yra ir su mūsų pacientais, kol vienas paciento etapas yra pasibaigęs, skatinkime teigiamai pažvelgti į tai kas įvyko, suteikime pacientams saugumo, pasitikėjimo, autonomijos.
Slaugytojų pažiūrų sistema
Požiūrio keitimas įgalina pacientus teigiamai žvelgti į tai, kas su jais atsitiko, tačiau dažnai slaugytojams tai padaryti yra sunku dėl neigiamo požiūrio į pacientą ir kitus įvykius. Štai slaugytojas slaugo smurtą patyrusią moterį. Auka vėliau prisipažįsta, jog tiek susidūrimas su smurtautoju, tiek su slaugytoju atrodo kaip persekiojimas. Moteris jautė, jog slaugytojas buvo labai abejingas ir vengė jos. Tokią situaciją išprovokavo mitai ir baimės, susijusios su smurtavimu. Kai kurie žmonės vis dar tiki, jog jei moteris nepalieka smurtaujančio vyro, vadinasi, jai tai patinka. Kiti teigia, jog tai kas vyksta už uždarų durų, ne mano reikalas.
Mes kaip slaugytojai turime suteikti pacientams paramos, šilumos, pripažinimo, pagarbos jų autonomijai. Mes negalime vadovautis sustabarėjusia pažiūrų sistema, mes turime ją keisti. Žvelkime į smurtą patyrusias moteris kaip į pacientus, sergančius lėtinėmis ligomis, o ne kaip į kažkokią užslėptą kažkieno paslaptį.
Požiūrio keitimas suteikia galimybę pažvelgti į pacientus kitu aspektu, kitaip įvertinti jų poelgius. Žvelgdami į pacientus kitoje šviesoje, atrasime naujų būdų spręsti jų problemoms, o tai suteiks mums naujos patirties.
Dauguma slaugytojų – moterys, tad nenuostabu, jog moters fiziologija bei su amžiumi vykstantys jos organizmo pakitimai daugiau ar mažiau mums yra žinomi. O kaip su vyrais, ar viską žinome apie tai, kas vyksta jų organizme didėjant metų naštai?
Vidutinė vyrų gyvenimo trukmė svyruoja nuo 64 iki 76 metų, žvelgiant chronologiniškai 32-38 metai yra vyrų viduramžis. Tačiau šie skaičiai gali skirtis priklausomai nuo individo, bendruomenės, kurioje gyvena, rasės. Kitas vidutinio amžiaus apibūdinimas siejamas su vidiniais ir išoriniais pokyčiais, vykstančiais tam tikru gyvenimo laikotarpiu. Šiuo atveju, vyrų vidutinis amžius pasiekiamas sulaukus 40-60 metų.
Tyrimai parodė, jog dauguma vyrų nejaučia vidutinio amžiaus krizės. O be to vidutinį amžių geriau vadinti pereinamuoju laikotarpiu, nei krize. Šiuo laikotarpiu neretai vyrus ima kankinti įvairios ligos, atsiranda nežymūs seksualiniai pokyčiai, kinta vaidmenys šeimoje ir darbe, tačiau dauguma prie to prisitaiko.
Psichologinė raida vidutiniame amžiuje
Prieš keturiasdešimt metų psichologas Erik Erikson pristatė revoliucinę idėją, jog psichologinis augimas vyksta visą žmogaus gyvenimą. Pasak Erikson, vidutiniame amžiuje svarbiausia yra vadovauti jaunesniajai kartai. Tai realizuojama būnant tėvais arba sukuriant ką nors joms vertingo. Psichologas tai pavadino produktyvumu. Šiuo laikotarpiu būtina kuo nors rūpintis bei įsipareigoti. Vyrai, nepasiekę produktyvumo, grįžta į ankstesnį vystymosi stadiją ir ima nuolaidžiauti savo silpnybėms, atsiranda tuštuma, jie jaučiasi nelaimingi, nepateisinę savo lūkesčių.
Psichiatras Stephen Bergman nustatė, jog vyriškos lyties atstovams artumas su mama reikalingas žymiai ilgesnį laikotarpį, nei buvo manyta iki šiol. Mama yra pirmasis berniukų meilės objektas. Tradicinės psichologinės vystymosi teorijos pabrėžia, jog vyrams reikalingas atsiskyrimas bei individualizacija kuo anksčiau, tam, kad jie galėtų vystyti savąjį „aš“ bei taptų asmenybėmis. Bergman pažymi, jog atsiskyrimo svarba perdėtai pabrėžiama šiose teorijose. Dažnai tikimasi, jog maži berniukai taps nepriklausomi nuo motinų labai anksti, tačiau per daug ankstyvas atsiskyrimas nuo mamos vėliau gali kelti problemų santykiuose su moterimis.
Daugumai berniukų pabrėžtinai aiškinama, ką jie turi sugebėti. Užaugę, jie jaučiasi nepatogiai reikšdami savo jausmus, nes tai ne vyriška. Tačiau kartais suteikiama meilė, dėmesys vaikystėje vyrų yra vertinama kaip pasiekimas, o ne individualizacija. Tam tikru aspektu, populiarioji vyriškumo kultūra užkerta kelią vyrams reikšti savo emocijas. Vyriškumas siejamas su laimėjimais, rizikingu elgesiu, emociniu stoicizmu ir feminizmo neigimu. Vyro vaidmuo šeimoje apsiriboja tiekėjo ir gynėjo pareigomis. Vyrams sunku reikšti savo jausmus. Jie įpratę juos slėpti, parodoma tik agresija ir pyktis. Išreikšti sielvartą, liūdesį ar bejėgiškumą daugeliui vyrų atrodo žeminantis dalykas, todėl nuo to susilaikoma. Nepaisant ankstyvos vyrų socializacijos, vyrams, kaip ir moterims būtina reikšti savo jausmus.
Vidutinio amžiaus vyro sveikata ir elgsena
Vidutiniame amžiuje neretai vyrai prastai maitinasi, rūko, rizikuoja, apsileidžia fiziškai. Toks gyvenimo būdas anksčiau ar vėliau pasiima sau duoklę. Vyrai nelinkę skųstis, todėl dažnai ignoruoja skausmą, nekreipia dėmesio į įvairius kūno negalavimus. Nenuostabu, jog jie žymiai mažiau praleidžia laiko vizitams pas sveikatos priežiūros specialistus, nei moterys.
Vidutinio amžiaus vyrai turi mažiau galimybių susižaloti palyginus su jaunesnio amžiaus vyriškos giminės atstovais, tačiau visada įvairaus amžiaus vyrai bus didesnėje rizikoje nei moterys. Vyrai dažniau patiria galvos, nugaros smegenų traumas, susižeidžia šaunamuoju ginklu, dvigubai daugiau jų žūsta autoavarijose. Tokie rizikingi poelgiai siejami su vyriškumo idealu.
Persivalgymas, rūkymas vyrams dažnai tarnauja kaip nervus raminančios priemonės. Rūkymas vienas dažniausių faktorių, išprovokuojančių ligas bei mirtį. Metus rūkyti pagerėja sveikata, sumažėja mirtingumo rodikliai.
Kita problema – nutukimas. Net turintiems nedidelį antsvorį didėja tikimybė susirgti 2 tipo cukriniu diabetu. Padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje skatina aterosklerozės bei širdies ir kraujagyslių ligų atsiradimą. Aukštas kraujospūdis gali „prišaukti“ miokardo infarktą, smegenų insultą, o tai dvigubai dažniau nutinka turintiems viršsvorį. Nereiktų pamiršti, jog sulaukus 45 metų, vyrams dar labiau išauga rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis.
Vėžio išsivystymo tikimybė taip pat didėja, didėjant kūno svoriui. Be to, didesnio svorio žmonės dažniau serga sąnarių ligomis. Neretai tokius vyrus kankina ir psichologinės problemos, blogėja gyvenimo kokybė.
Kai kurie žmonės yra linkę nutukti, tai užkoduota genuose arba jų yra lėta medžiagų apykaita. Tačiau kad ir kaip būtų sunku, valgymo įpročius bei fizinį aktyvumą galima pakeisti. Pirmasis žingsnis yra, pripažinti, jog viršsvorio problema egzistuoja. Idealų kūno svorį galima sužinoti apskaičiavus kūno masės indeksą (KMI). Kūno masės indeksas yra matematinis ūgio ir svorio santykis, kuris gali būti siejamas su kūno struktūra (arba kūno riebalų procentu) bei rizika susirgti. Jis apskaičiuojamas kūno masę kg padalijus iš ūgio m pakėlus kvadratu, t. y. kg/m2. Žmonės, kurių KMI yra nuo 25 iki 29.9 paprastai turi antsvorį, jei KMI yra 30 ir daugiau, tai laikoma nutukimu.
Liemens apimtis yra apytikslis rodiklis, nusakantis ar turite viršsvorį. Tačiau manoma, jog jei vyro liemens apimtis daugiau nei vienas metras, jis turi viršsvorį. Didelis riebalų susikaupimas liemens srityje ypač didina riziką susirgti širdies ligomis.
Kūno svoris taip pat priklauso nuo valgymo įpročių. Žmogus turėtų suvokti sotumo jausmą ir žinoti kada, kokiomis aplinkybėmis ir kaip dažnai valgoma. Kai kurie ima rašyti valgymo dienoraštį, fiksuojantį ryšį tarp nuotaikos ir valgymo įpročių. Emocijos, susijusios su valgymu yra labai individualios. Psichologines/emocines problemas gali padėti išspręsti psichoterapija.
Išgėrinėjimo problema taip pat dažnesnė vyrams nei moterims. Psichologiniai, biologiniai bei socialiniai faktoriai dažnai tampa alkoholinės priklausomybės priežastimis bei sukelia rimtas ligas. Vyrams alkoholis dažnai tampa socialiai priimtinu būdu įveikti emocijas. Tai ne tik sukelia sumaištį asmeniniuose santykiuose, bet ir žaloja kiekvieną organo ląstelę. Viena dažniausių ligų, atsirandančių dėl nesaikingo alkoholio vartojimo, yra kepenų ligos.
Kita tragiška vyrų elgsena – savižudybė. Moterys dažniau serga depresija, tačiau vyrų nusižudo keturis kartus daugiau. Dabartiniai duomenys teigia, jog vyrų, sergančių depresija, yra žymiai daugiau nei manyta iki šiol. Vyrai linkę slėpti savo liūdesį, nerimą, o tai maskuojama pykčiu, susierzinimu, vartojamas alkoholis, narkotikai.
Testosteronas ir vidutinio amžiaus vyras
Populiarus terminas „vyrų menopauzė“ yra neteisingas. Testosterono mažėjimas yra palaipsninis procesas, vykstantis iki gilios senatvės. Skirtingai nuo moterų, dauguma vyrų, sulaukę 80-90 metų, vis dar turi pakankamai testosterono ir gali tapti tėvais.
Testosteronas vyrams yra gyvybiškai svarbus hormonas. Jis lemia vyrų raumenų masę, plaukuotumą, libido, erekciją bei spermos gamybą. Paauglystėje, storėjant balso stygom, balsas žemėja, o tai taip pat yra testosterono pasekmė. Jis net gi įtakoja raudonųjų kraujo kūnelių gamybą. Vyriška agresija taip pat susijusi su šiuo hormonu.
Testosteronas gaminasi sėklidėse. Procesas prasideda smegenyse. Hipotalamas (pagumburis) gamina gonadotropinį-skatinantį hormoną (GnRH), kuris stimuliuoja priekinę hipofizės (pasmegeninės liaukos) dalį, kur gaminasi gonadotropiniai hormonai – folikulus stimuliuojantis hormonas (FSH) ir liuteinizuojantis hormonas (LH). LH iššaukia testosterono gamybą, o FSH kartu su testosteronu vyro organizme skatina sėkliniuose latakėliuose vykstančią spermos gamybą. Daugiausia testosterono būna apie 20 metus, o apie 40 metus jo kiekis ima mažėti.
Testosteronas kaip vaistas vartojamas gydant tokias retas ligas kaip hipofizės vėžį bei jo infekcijas, Klainferterio sindromą. Šiuo metu JAV vis daugiau vyrų vartoja testosteroną kaip papildą – jo susileidžiama arba klijuojami testosterono pleistrai. Teigiama, jog tuomet vyrai jaučiasi aktyvesni bei jaunesni. Šio hormono ilgo vartojimo pasekmės nežinomos, tačiau manoma, jog didėja rizika susirgti prostatos vėžiu, kepenų ligomis, gali sutrikti cholesterolio apykaita, padidėjus raudonųjų kraujo ląstelių kiekiui (policitemija), gali ištikti smegenų insultas.
Erekcijos sutrikimai vidutiniame amžiuje
35 proc. vyrų nuo 40 iki 70 metų kenčia nuo įvairaus sunkumo erekcijos sutrikimų. Nors erekcijos sutrikimai (anksčiau vadinta impotencija) iš dalies sąlygojami amžiaus, problema dažniausiai yra susijusi su liga, pažeidžiančia kraujagysles bei nervus.
Varpa yra tarytum didžiulė arterija, o kraujagyslių pakenkimas atsiliepia erekcijai. Dažniausiai tai nutinka sergant diabetu, hipertenzija ir ateroskleroze. Neretai tai susiję su nutukimu. Vyras, kurio liemens apimtis yra 105 cm, 50 proc. turi daugiau galimybių turėti erekcijos problemų, nei vyras turintis 80 cm liemens apimtį. Taip pat tam turi įtakos kai kurie vartojami vaistai (pavyzdžiui, ACE inhibitoriai, alfa blokeriai, antidepresantai). Tačiau jei vyrui erekcija miego metu įvyksta, o būnant su savo partnere ne, tuomet reikia ieškoti psichologinių priežasčių. Būtina įvertinti gyvenimo būdą, vaistų vartojimą. Jei aistra išblėso dėl streso ar depresijos, padėtų psichologo konsultacija. Įtampa ar nutolimas tarpusavio santykiuose gali sukelti psichologinę apkrovą.
Erekcijai būtinas blaivus protas, pakankamas testosterono kiekis, sveikos arterijos, venos, nervai, nes tai lemia tam tikrų cheminių medžiagų išsiskyrimą. Azoto oksidas perduoda žinutę nervinėms ląstelėms, kurios atpalaiduoja lygiuosius raumenis. Jis taip pat skatina ląsteles išskirti cheminę medžiagą ciklinį guanozino monofosfatą (cGMP), kuris užtikrina kraujo pritekėjimą į varpą ir tokiu būdu įvyksta erekcija. Azoto oksidas taip pat skatina ir kitą medžiagą, fosfodiasterazę – 5 (PDE5), kuri po tam tikro laiko nuslopina erekciją. Jei nustatoma, jog erekcijos sutrikimus išprovokuoja vaistai arba sveikatos problemos, tuomet paskiriami vaistai, erekcijos sutrikimui pašalinti. Viagra (sildenafil citratas) ir kiti, erekciją skatinantys vaistai, slopina PDE5 medžiagos išsiskyrimą, tokiu būdu išlaikoma erekcija.
Viagra paprastai dozuojama nuo 25 iki 100 mg valanda prieš lytinę sueitį (tai maksimali dienos dozė). Dažniausias pašalinis poveikis – galvos skausmas. Kadangi Viagra mažina arterinį kraujo spaudimą, 24 val po šio vaisto pavartojimo, negalima gerti nitratų (nitroglicerino). Vyrai, sergantys širdies ligomis, apie saugų šio vaisto vartojimą turėtų pasikonsultuoti su savo gydytoju.
Vidutinio amžiaus vyrai, neturintys erekcijos sutrikimų, gali imti vartoti Viagrą ar kitus panašius vaistus dėl nerimo ar įtampos patiriamo lytinio akto metu, tačiau verta prisiminti, jog šie vaistai nėra afrodiziakai.
Nuplikimas
Tipiškas vyrų nuplikimas (androgeninė alopecija) nėra liga. Tačiau tai tampa problema daugumai vyrų. Amerikoje kasmet plaukų atauginimo priemonėms išleidžiama du milijardai dolerių. Vyrai ima plikti 17 – 40 metų. Tradiciškai ima plikti kaktos plaukų augimo linija arba viršugalvis. Sulaukę 50 metų, 50 proc. vyrų yra daugiau mažiau nuplikę. Nuplikimą lemia genai, testosteronas.
Plaukų augime išskiriamos dvi stadijos: augimo ir ramybės. Plinkant sutrumpėja augimo stadija ir paiilgėja ramybės fazė. Sutrumpėjus augimo periodui, plaukai pasidaro ploni ir netokie tvirti, sumažėja plauko folikulas. Plaukai iškrinta įvairiai – vieniems staiga, kitiems lėtai. Tačiau plauko folikulas niekada neišnyksta.
Vyrų nuplikimui gydyti vartojami dveji vaistai – prailginantys plaukų augimo fazę arba neleidžiantys testosteronui paveikti plaukų folikulus. Kai kurie vyrai ryžtasi plaukų transplantacijai, kurios metu iš vienos vietos paimti plaukų folikulai perkeliami į kitą. Kiti vyrai tiesiog puikuojasi nuskusta plikai galva.
Taigi, vidutinis vyrų amžius kupinas tiek vidinių, tiek išorinių pokyčių. Kažkam taps ypač svarbi karjera, kažkas pasijus visiškai nereikalingu savo darbo vietoje, gal bandys save realizuoti šeimoje, o gal ims žvelgti į pasaulį pro taurelės stiklą. Kažkas neteks motinos ar tėvo ir suvoks, kad gyvenimas visiems kažkada baigiasi, gal ims žvelgti į pasaulį filosofiškai. Tačiau tiesa tokia, jog su amžiumi keičiamės visi, tiek vyrai, tiek moterys. Tai neišvengiama. Viena patarlė sako – vyro amžius skaičiuojamas pagal savijautą, moterų pagal išvaizdą.
