„Kiekvieną rytą prausiant pacientą, jis ima seksualiai kabinėtis. Vadovas aiškina, kad mes turėtume tiesiog nekreipti į tai dėmesio, jis yra ligonis“.
„Sako, jog žmogus yra ligonis ir nesupranta, to, ką daro, tad jis nėra atsakingas už savo veiksmus. Tačiau kur mano jausmai ir savijauta?”
“Kaip lengva viską nurašyti demencijos diagnozei, tačiau ar kas nors supranta, kaip man nemalonu, kai jo ranka netikėtai atsiduria mano liemenėlėje“.
Tai keletas ištraukų iš tyrimų, atliktų tarp Norvegijos slaugytojų, kur buvo siekiama išsiaiškinti, kiek dažnai slaugytojai jaučiasi seksualiai persekiojami savo pacientų. 2018 metų tyrimas atskleidė, jog 3 iš 10 jaunesnio amžiaus slaugytojų patyrė seksualinį pacientų priekabiavimą, tuo tarpu 2020 metų tyrimas atskleidė, jog šis skaičius padidėjo iki 4 iš 10. Tikėtina, jog panašių pasakojimų būtų galima išgirsti ir iš slaugytojų Lietuvoje.
Norvegijos tyrime dalyvavę slaugytojai pasakoja apie atvirą pacientų onanizmą, savęs ir personalo čiupinėjimą, žodinį priekabiavimą, seksualinio turinio komentarus. Slaugytojai šiose situacijose jaučia frustraciją. O tiesa ta, kad vadovybė dažnai tokių temų vengia ir nesiima spręsti problemų. Tad ką daryti?
Odos alkis
Danijos slaugytoja bei seksologijos specialistė Birgitte Schantz Laursen pabrėžia, jog personalas neturi toleruoti, kai peržengiamos jų asmeninės ribos. Nepageidaujami veiksmai turi būti nedelsiant užkertami, aiškiai pabrėžiant, kad tai nėra gerai.
Tuo pačiu būdami slaugytojais, turėtume mąstyti profesionaliai ir apgalvoti priežastis, sukėlusias tokius paciento veiksmus. Elgiasi pacientas taip tyčia, sąmoningai ar tokį elgesį galėjo iššaukti pakenkimai smegenyse? Ar veiksmas buvo suplanuotas, ar tai refleksas?
Nuo seno žinoma, jog fizinis prisilietimas žmogui yra be galo svarbus poreikis, tai ramina, gerina fizinę ir psichinę būklę. Tačiau ne visi žmonės turi galimybių patenkinti prisilietimo, odos kontakto poreikį. Tuo remiantis Danijoje atsirado terminas “odos alkis”.
Jei pacientas, turintis kognityvinių (protinių) sutrikimų, demonstruoja nepageidaujamą elgesį, visada verta pagalvoti, jog tokiu būdu jis bando pasakyti, jog jam trūksta socialinio kontakto ir prisilietimo.
Hiperseksualumas
Laursen taip pat nurodo, jog pasitaiko, kai paciento elgesys traktuojamas kaip seksualinio pobūdžio, tačiau priežastys gali būti visai kitos, labiau fizinio pobūdžio. Šlapimo takų infekcija, odos išbėrimai ir niežulys nepatyrusio personalo gali būti traktuojamas kaip seksualinio turinio veiksmai. Svarbu, kad medicinos personalas turėtų pakankamai žinių, kaip įvairios ligos gali paveikti žmogaus smegenis bei elgesį. Pavyzdžiui, demencija, o ypač frontotemporalinė demencija, dažnai pasireiškia nevaldomu elgesiu, impulsų kontrolės praradimu, agresyvumu ir kai kada hiperseksualumu.
Hiperseksualumas arba erotomanija – retai pasitaikanti būsena, kuri pasireiškia stipriu lytiniu potraukiu ir poreikiu. Tai gali nutikti dėl hormoninių sutrikimų, galvos smegenų pakenkimo. Kai kurie vaistai, vartojami Parkinsono ligai ar demencijai suvaldyti, taip pat gali iššaukti padidėjusį seksualumą.
Laursen šiuo metu dalyvauja darbo grupėje, kurioje vykdomi mokymai apie demenciją sergančių žmonių seksualumą. Blogiausia, kai paciento seksualumas paliekamas pačiam sau, apsimetant, kad jo nėra. O juk tai yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių.
Kaip galima padėti savo pacientams?
Svarbu, išsiaiškinti elgesio priežastis. Jei pacientui pasireiškia odos alkis, tuomet padėdami nusiprausti, galime pasiūlyti ištepti kremu nugarą, pečius. Kartais žmogui reikia tiesiog palaikyti už rankos ar paglostyti. Kitiems gali pagelbėti sunkiosios antklodės, pliušinis žaislas, sava nosinė. Tai suteiks nusiraminimo, saugumo jausmą.
Nepageidaujamą elgesį taip pat gali iššaukti fizinio krūvio, socialinių stimulų stoka. Pasivaikščiojimai, filmo kartu pažiūrėjimas, kortų žaidimas su personalu, kitu pacientu ar artimu žmogumi kartais taip pat gali išspręsti netinkamo elgesio problemas.
Pripažinimas ir priėmimas
Laursen pabrėžė, jog žmonės su demencija taip pat turi teisę į savo seksualumą, o personalas turi tai pripažinti ir priimti. Jei žmogus, gyvenantis įstaigoje, pageidauja intymaus kontakto su savo artimuoju, personalas turėtų sudaryti tam sąlygas.
Danijoje niekam nekelia nuostabos, jei medicinos personalas padeda gyvenantiems slaugos/globos namuose susirasti erotinių priemonių – filmų, žurnalų ir kt. Į seksualumą žvelgiama kaip į vieną iš pagrindinių žmogaus poreikių, kurie žmogui svarbūs ir prieš kuriuos nereikia užsimerkti ar apsimesti, kad jų nėra.
Išsiaiškinkite priežastį
Bernt Barstad, Norvegijoje dirbantis socialinis ugdytojas, turintis išsilavinimą seksologijos srityje bei knygos “Seksualumas ir neįgalumas“ autorius teigia, jog medicinos personalas neretai išpučia per didelį burbulą, jei netikėtai jų regėjimo lauke atsiranda krūtis ar lyties organas. Skundai dėl seksualinio priekabiavimo ne visada yra pagrįsti, o ribas peržengiantis paciento elgesys ne visada susijęs su seksualumu. Gal žmogui reikia artimo kito žmogaus kontakto, gal jį kamuoja niežulys lyties organų srityje ar šlapimo takų uždegimas.
Anot autoriaus, labai svarbu išsiaiškinti problematiško elgesio priežastis, o vėliau apgalvoti kokių veiksmų reikėtų imtis. Žinoma, ne visada personalas turi užtektinai laiko gilintis, tačiau dažnai tiesiog užtenka užduoti tiesioginį, be užuolankų klausimą: “Kodėl tu taip darai?”
Darbo vietoje turėtų būti sukurta strategija, kaip sprendžiamas nepageidaujamas pacientų elgesys. Barstad taip pat pabrėžia, jog tai, kas vienam slaugytojui gali atrodyti problema, kitam visai ne. Autorius pamini atvejį, kuomet vyriškis, kuriam buvo likę ne tiek ilgai gyventi nuolat seksualiai priekabiaudavo prie personalo, tad dauguma tiesiog vengdavo užeiti pas jį į palatą. Tačiau viena tvirtas slaugytojas galėdavo atlikti būtinus slaugos veiksmus be jokių problemų. Paklausus slaugytojo, ar paciento elgesys kelia jam problem, buvo atsakyta, jog visai ne.
Etinės dilemos
Barstad neslepia, jog dirbant su žmonėmis, kurie turi elgesio ir impulsų kontrolės problemų, kognityvinių sutrikimų, dažnai kyla sunkių etinių dilemų. Pavyzdžiui, ką daryti, jei Petras ir Marija eina vienas pas kitą į kambarį slaugos/globos namuose, nors abu turi sutuoktinius namie.
Tokios situacijos reikalauja diskusijų, kurių negalima nutylėti. Demencija užklumpa įvairių grupių žmones, tiek ramaus, tiek agresyvaus charakterio, tad kitų agresyvumas tiesiogine prasme gali sprogti nekontroliuojamu seksualumu.
Barstad pabrėžė, jog apie seksualumą turi būti diskutuojamas slaugos/priežiūros įstaigose, nevengiant pasikviesti šią sritį išmanančių profesionalų.
Patarimai susidūrus su nepageidaujamu seksualiniu pacientų elgesiu:
Nubrėžkite ribas – medicinos personalas neprivalo toleruoti nepriimtino pacientų elgesio, nepaisant, jog jie nėra pajėgūs suprasti savo veiksmų.
Kalbėkitės su kolegomis apie sunkias, nemalonias situacijas.
Žvelkite į problemą plačiau, atraskite tokio elgesio priežastis.
Kartais paprasti dalykai yra geriausi – pečių masažas, iškyla į gamtą, pokalbis ir kt.gali išspręsti sudėtingą elgesį.
Pagalvokite, kaip galite sudaryti sąlygas patenkinti paciento seksualumą. Teisę į seksualumą turi tiek žmonės su fizine, protine negalia ar turintys elgesio ir impulsų kontrolės sutrikimų.
Ieškokite profesionalios pagalbos – kreipkitės į psichologą, seksologą.
Parengta pagal Ingvald Bergsagel “Kognitiv svikt:dette kan du gjøre når pasienten er kåt”, Sykepleien, 2021
Demencija – tai ne liga, o sindromas, atsiradęs dėl įvairių ligų ar pažeidimų smegenyse. Demencijos metu silpnėja protinė veikla, emocijų kontrolė bei gebėjimas atlikti kasdienines užduotis. Ligai būdinga progresuojanti eiga, o tai reiškia, jog simptomai laikui bėgant bus vis labiau išreikšti.
Egzistuoja įvairiausių demencijos apibrėžimų, tačiau PSO remiasi Tarptautinių Ligų Klasifikacijos apibrėžimu (TLK-10), kuriame nurodoma, jog demencijos diagnozė turi išpildyti 6 žemiau pateiktus kriterijus:
Ryškus atminties pablogėjimas, o ypač neseniai įvykusiems įvykiams, informacijai. Išimtis – frontotemporalinė (kaktinės srities) demencija, atmintis retai pakenkiama ankstyvose stadijose.
Mažiausiai vienas pažeistas kognityvinis gebėjimas – laiko ar vietos orientacija, kalbos sutrikimas, logiškas mąstymas, planavimas ar vertinimas.
Atminties bei protinių gebėjimas taip susilpnėja, jog žmogus nebesugeba funkcionuoti pažįstamoje aplinkoje bei atlikti kasdienines užduotis, kurias darydavo anksčiau.
Būdingas pakitęs elgesys. Žmogus gali tapti labiau pasyvus, piktas, nebeturėti tikslų, greitai susierzinti, tapti įtarus.
Demencijos sindromą svarbu atskirti nuo delyro sindromo, kuris išsivysto staiga dėl somatinių ligų ar šalutinių vaistų poveikio. Demencijos atveju 1-4 aprašyti simptomai tęsiasi 6 ir daugiau mėnesių.
TLK-10 taip pat nurodoma, jog demencijos atveju žmogus yra normalios sąmonės, tačiau pažengus demencijai, ne visada tai būdinga.
Hidrocefalija su normaliu galvos spaudimu ir demencija
Kitos ligos
Demencijos eiga
Demencijos eiga priklauso nuo keletos faktorių, liga vystysis skirtingai kiekvienam jos paliestam žmogui. Tai priklauso nuo ligos, sukėlusios demenciją, vyraujančio smegenų pakenkimo, žmogaus gebėjimo gyventi su šia liga. Stresas, kitos somatinės ligos gali įtakoti demencijos simptomų pasireiškimą. Ūmi somatinė liga gali iššaukti paciento nerimą, sumišimą. Ligai vystantis stebima depresija, baimė, psichozės.
Faktoriai, kurie įtakoja demencijos simptomų pasireiškimą:
Išgyvenamumas demencijos atveju siekia 3-20 metų, ligos eiga labai individuali, priklauso nuo demencijos tipo.
Nepaisant skirtingų demenciją sukeliančių priežasčių, šiai ligai būdingi 3 ligos šuoliai, pagal kuriuos išskiriamos 3 ligos fazės:
Lengva demencijos forma
Vieni dažniausių pirmieji ligos požymiai – atminties susilpnėjimas, ypač neseniai nutikusiems įvykiams. Demencija susirgę pradeda pamiršti susitikimus, pamiršta pavalgyti, nusipirkti maisto. Nebesupranta kaip elgtis su pinigais, kaip apmokėti sąskaitas. Sutrinka laiko perspektyva, sunku atskirti senus įvykius nuo neseniai įvykusių. Pavyzdžiui, gali prisiminti įvykį, nutikusį prieš 4-5 metus, tačiau jį suvokti kaip ką tik nutikusį. Sutrinka laiko orientacija, nežino kokia diena, kurie metai, nebepažįsta laikrodžio, nesiorientuoja kalendoriuje.
Kai kuriems pacientams, o ypač Alzheimerio liga sergantiesiems, pradeda trikti kalba, neranda tinkamų žodžių išsireikšti, trūkinėja kalba. Taip pat jiems sunku orientuotis aplinkoje, sunku atlikti įprastinius praktinius darbus – pasigaminti maisto, apsirengti. Ligos pradžioje dauguma pacientų geba susidoroti su atsiradusiomis problemomis, ginasi, slepia savo simptomus. Asmeninės savybės šioje stadijoje pakinta nedaug, tačiau gali paaštrėti kai kurie charakterio bruožai. Sakysim, jei žmogų anksčiau kankino nerimas, depresinės nuotaikos, tai susirgus demencija, nerimas gali tapti labiau išreikštas, gali būti būdingas noras atsiskirti nuo kitų, depresija. Kiti – priešingai, bus agresyvūs, pikti, greitai susierzinantys.
Vidutinio sunkumo demencija
Šioje fazėje žmogus praranda gebėjimą atlikti tai, ką buvo išmokęs per savo gyvenimą, nebesugeba nuslėpti simptomų ir prarandą savo gyvenimo kontrolę. Sutrinka suvokimas, kai tenka spręsti užduotis, priimti sprendimus, nesusidoroja su stresu. Šioje fazėje dažnai išvystame psichotinius simptomus – klaidingus įsivaizdavimus, regėjimo haliucinacijas, pakitusį elgesį. Būdinga baimė, depresija, pasyvumas, nenustygimas vietoje. Dar labiau silpnėja atmintis ir laiko orientacija, o taip pat prastėja kalba, orientacija erdvėje. Sutrikusi kalba apsunkina komunikaciją su kitais žmonėmis. Labai susilpnėja gebėjimas apsirengti ir nusirengti, nebesugeba išsirinkti tinkamų drabužių, susitvarkyti savęs, palaikyti tvarkos namuose. Kai kurie nebegali orientuotis vietovėje, todėl išėję iš namų gali pasiklysti. Šioje fazėje dažniausiai pastebima, jog žmogui kažkas ne taip ir kreipiamasi į gydytojus.
Sunkaus laipsnio arba pažengusi demencija
Šioje fazėje žmogus visiškai nebegali savimi pasirūpinti, nebegali gyventi be kitų žmonių priežiūros. Silpsta gebėjimas valingai tuštintis ir šlapintis. Dauguma nebegali kontroliuoti savo judesių – pvz. paimti stiklinę su vandeniu ir nuvesti ją prie savo lūpų. Kitiems atsiranda pusiausvyros, eisenos sutrikimai, dažnam būtinos pagalbinės priemonės judėjimui. Tokiems pacientams yra reikalinga nuolatinė fizinė priežiūra ir slauga institucijose.
Berger skalė
Ši skalė padeda aiškiau klasifikuoti ligos eigą ir numatyti kokios paslaugos ir priežiūra būtina kiekvienos demencijos atveju. Ši skalė išskiria 6 demencijos fazes:
Pacientas gerai funkcionuoja aplinkoje, tačiau atminties sutrikimai apsunkina kasdienes veiklas.
Pacientas funkcionuoja be kitų žmonių pagalbos tik pažįstamoje aplinkoje.
Gali apsirengti pats, bet reikalinga nedidelė pagalba.
Pacientui reikalinga kitų žmonių pagalba apsirengti.
Pacientui būtina vis daugiau kitų žmonių pagalba.
Pacientas yra gulintis ar sėdintis ratukuose, reaguoja tik į prisilietimus. Būtina nuolatinė priežiūra ir slauga.
Demencijos simptomai
Demencija pasireiškia daugybe simptomų, kurie įvairiose demencijos stadijose gali skirtis. Paprastai demencijos simptomai išskiriami į 3 pagrindines grupes:
Kognityvinių funkcijų pažeidimai, sąlygoti smegenų pakenkimo.
Elgesio pakitimai sąlygoti smegenų pakenkimo, intelektualinių gebėjimų pažeidimo bei asmeninės reakcijos į savo ligą atspindys.
Motoriniai simptomai dėl smegenų pakenkimo.
Tad aptarsim kiekvieną grupę atskirai.
Kognityvinių (protinių) gebėjimų pakenkimas
Susilpnėjęs dėmesys
Dėmesio pagalba galime sekti tai, kas vyksta aplink mus bei registruoti stimulus iš aplinkos. Susilpnėjus dėmesiui, prastėja atmintis bei sunkiau sprendžiamos kasdieninės problemos. Normalus dėmesys reiškia, jog žmogus yra budrus, pastebi stimulus iš aplinkos ir geba atlikti užduotis neblaškomas aplinkos dirgiklių.
Sergant demencija sutrinka žmogaus budrumas, sergantysis gali nuolat miegoti arba priešingai būti ypač aktyvus (tai gali būti ir delyro požymis). Pacientui tampa sunku sekti tai, kas vyksta aplinkoje.
Dėmesys gali būti selektyvus – kai dėmesys kuriam laikui nukreipiamas į vieną užduotį, pokalbį ar tv programą, nepaisant aplinkoje esančių judesių, garsų ar kitų dirgiklių. Paskirstytas dėmesys – gebėjimas vienu metu sekti kelis dalykus, pavyzdžiui vairuojame automobilį ir klausomės radijo. Demencijos metu silpsta tiek selektyvus, tiek paskirstytas dėmesys.
Sutrikusi atmintis bei gebėjimas mokytis
Atminties sutrikimas dažnai yra vienas pirmųjų demencijos simptomų, kurį pastebi pats sergantysis bei jo artimieji. Atmintis mums reikalinga išmokti naujų dalykų, o vėliau šią informaciją pritaikyti gyvenime. Išmokimas neatsiejamas nuo suvokimo. Kartais išmokstama labai lengvai, o kartais prireikia daug kartojimų, kad nauja medžiaga būtų išmokta ir suprasta. Įprastai atmintis skirstoma į trumpalaikę ir ilgalaikę atmintį.
Trumpalaikė atmintis išlaiko informaciją nuo kelių sekundžių iki kelių minučių. Pavyzdžiui, žvilgtelėję prisimename telefono numerį, kurį iš karto surenkame ir skambiname arba surenkame banko kodą, kuriuos vėliau pamirštame. Ši atmintis ankstyvose demencijos fazėse paprastai būna nepažeista, tačiau gali iškilti sunkumų sergant vidutinio sunkumo demencija. Pažengus demencijai, trumpalaikė atmintis bus ypač sutrikusi.
Ilgalaikė atmintis trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų, dienų ar net metų. Ji dar skirstoma į:
Epizodinę – susijusi su tam tikrais praeities įvykiais, dažnai paremta savais išgyvenimais, situacijomis. Prisimenama pirmoji diena mokykloje, vestuvių diena, dukters vizitas su šeima. Ši atmintis remiasi susikurtais vaizdais ir sensoriniais išgyvenimais – kvapais, jausmais ir kt. Įvykiai, paremti ypač stipriais išgyvenimais (tiek blogais, tiek gerais), išlieka atmintyje ilgiausiai. Kai kurie pacientai sergantys net labai pažengusia demencijos forma puikiai prisimena įvykius iš vaikystės arba tai, kas sukėlė ypač stiprius išgyvenimus.
Semantinę – susijusi su faktais, datomis, bendrine informacija. Ši atmintis priklauso nuo kultūros, auklėjimo, išsilavinimo. Taip pat ji apima žinias apie taisykles ir normas būtinas socialiniam bendravimui.
Procedūrinę – tai išmokti, ištreniruoti veiksmai, kurie atliekami automatiškai. Pavyzdžiui, važiavimas dviračiu, virtuvės įrangos naudojimas, automobilio vairavimas. Daugybė kasdieninių veiksmų yra paremti procedūrine atmintimi, atliekami veiksmus automatiškai, net nesusimąstydami, kaip tai darome. Ši atmintis ilgiausiai išlieka demencijos atveju, vidutinėse stadijose ši atmintis gali būti šiek tiek pažeista, o sunkiose stadijose – ryškiai.
Ilgalaikė atmintis taip pat yra susijusi su retrospektyviu ir prospektyviu prisiminimu. Retrospektyvus prisiminimas – kai galime prisiminti tai, ko aplinkoje nėra. Prospektyvus prisiminimas – kai mums reikalinga pagalba iš aplinkos, kad prisimintume. Pavyzdžiui, demencija sergančiajam gali būti sunku išvardyti savo vaikų vardus, tačiau kai jie šalia arba mato jų nuotraukas, prisimena visų vardus. Sergančiajam demencija nuolat reikės stimulų iš aplinkos, padedančių prisiminti tam tikrus įvykius.
Kalbos sutrikimai
Susirgus demencija dažnai atsiranda ir kalbos sutrikimų, kurie būna susiję su smegenų organiniais pakitimais. Išskiriama:
Motorinė afazija – sutrikusi kalbos produkcija, kalba tampa lėta, trūkčiojanti, neužtikrinta. Motorinę afaziją reikėtų atskirti nuo dizartrijos, kuri susijusi su burnos paralyžiumi, rijimo sutrikimais ir kalbos sutrikimais.
Sensorinė afazija – kai sutrinka gebėjimas suprasti tai, ką sako kitas žmogus. Paciento atsakymai būna visiškai nesusiję su klausimu, o tai rodo, kad pacientas pats nesupranta klausiančiojo.
Anominė afazija – žmogus kalba rišliai, tačiau naudoja daiktų apibūdinimus, formuluotes, nes neprisimena žodžių, o ypač daiktavardžių. Pavyzdžiui, vietoj žodžio „slyva“ sakys „tie raudoni, apvalūs, kur kaba sode ant medžių“.
Kitų kognityvinių funkcijų susilpnėjimas
Demencijos atveju gali susilpnėti žmogaus gebėjimas planuoti bei sistemingai atlikti įvairias užduotis. Sistemingam užduočių atlikimui yra reikalinga atmintis, gebėjimas planuoti, jutimai, gebėjimas atlikti užduotį bei erdvės suvokimas (vizuospatialiniai gebėjimai). Lengvos demencijos atveju žmogui gali nebemokėti elgtis su pinigais, skalbti rūbų, pasigaminti maisto. Demencijai pažengus, žmogus nebežinos kaip apsirengti, nusirengti, praustis, valgyti. Sutrikęs gebėjimas atlikti įprastas kasdienes veiklas, vadinama apraksija. Pacientas fiziškai gali tai atlikti bei pilnai supranta, kas bus atliekama, tačiau pats to išpildyti negali.
Agnozija – sutrikęs gebėjimas atpažinti ar identifikuoti objektus, nepaisant normalių sensorinių funkcijų. Gali sutrikti įvairūs žmogaus jutimai, dažniausiai pasitaiko vizualinė agnozija, kai pacientas nebeatpažįsta objektų ir naudoja juos ne pagal paskirtį. Taip pat dažna audioagnozija, nebeatpažįsta durų, telefono skambučio.
Sutrikęs erdvės suvokimas arba vizuospatialinių gebėjimų susilpnėjimas – sunku orientuotis erdvėje, gali pasiklysti pažįstamose apylinkėse, sunku nukopijuoti figūrą ar piešinį ant popieriaus, sunku atpažinti objektus žvelgiant iš šono, sunku suvokti atstumus iki objekto. Erdvės suvokimo sutrikimai gali prasidėti ankstyvoje demencijos fazėje, tai ypač būdinga sergantiems Alzheimerio liga.
Sergant demencija tampa sunku spręsti praktines užduotis, ypač jei tai susiję su naujomis užduotimis. Situacija dažnai matoma tik „čia ir dabar“, nesuvokia pasekmių, sunku priimti sprendimus.
2. Neuropsichiatriniai simptomai
Daugumai susirgusiųjų demencija pakinta elgesys bei emocinės reakcijos. Simptomai gali būti patys įvairiausi, dažnai priklauso nuo demenciją sukėlusios ligos.
Depresija demencijos atveju dažnai būna psichologinių ir biologinių faktorių pasekmė. Žmogus suvokia, jog daugelio kasdieninių veiklų jis nebepajėgia atlikti, o tai skatina jį užsisklęsti, atsiriboti, gali prasidėti depresija. Cheminių medžiagų pokyčiai smegenyse demencijos atveju taip pat gali išprovokuoti depresinius simptomus. Nustatyti depresiją esant pažengusiai demencijai ypač sudėtinga, nes tokių pacientų būna sutrikusi kalba bei komunikacija. Pyktis, irzlumas, nerimas gali būti netipiniai depresijos simptomai demencijos atveju. Antidepresiniai vaistai kartais gali pagerinti šių pacientų elgesį bei sumažinti susierzinimą, nuolatinį blaškymasį, baimę, motorinį sujaudinimą.
Kai kuriems demencija sergantiems pacientams yra būdingas patologinis verksmingumas. Tai ypač būdinga esant smegenų pažeidimams smilkinio ir smegenų kamieno srityje. Gali pradėti verkti kalbant apie įprastus kasdienius dalykus. Tai ne depresijos požymis.
Baimės dažnai vyrauja demencijos atveju. Žmogus suvokia, jog jis tarsi nebevaldo savo gyvenimo, jaučia netikrumą dėl ateities. Vėliau ar anksčiau žmogus tampa priklausomas nuo kitų žmonių priežiūros. Būti vienam gali tapti baisu. Jei pacientas ima nebesuprasti kas vyksta jo aplinkoje gali prasidėti panika, baimė, agresyvumas, noras apsiginti arba pabėgti.
Klaidingi įsivaizdavimai, haliucinacijos – tai ypač dažni demencijos simptomai. Pacientai gali tvirtinti, kad kažkas nuolat vagia iš jų, juos seka ar kad sutuoktinis yra neištikimas. Dažnai teigiama, kad jų namuose vaikšto svetimi žmonės, nes nebeatpažįsta savo artimųjų. Televizijos laidos gali būti suvokiamos kaip realybė, svetimi žmonės suvokiami kaip artimieji. Gali nebeatpažinti savo vaizdo veidrodyje ir galvoti, jog svetimas žmogus atsidūrė jų vonioje ar kambaryje. Haliucinacijos, o ypač regos haliucinacijos ypač dažnos sergant Lewy kūnelių demencija, tačiau gali būti ir kitų demencijų atvejais.
Apatija, interesų praradimas – tai tipiškas elgesio pasiketimas demencijos atveju. Žmogus didžiąją dalį dienos sėdi ramiai ir mažiau domisi aplinka. Siaurėja interesai, nebeužsiima mėgstama veikla, būdingas socialinis uždarumas. Vėliau žmogus gali ištisas dienas vien tik sėdėti arba gulėti lovoje.
Tačiau artimiesiems didžiausią rūpestį kelia padidėjęs paciento motorinis aktyvumas, nuolatinis klaidžiojimas, nerimas. Dažnai toks elgesys atspindi žmogaus ankstyvesnio gyvenimo veiklas – buvo aktyvus, daug vaikščiojo, geras fizinis pasirengimas. Tokio elgesio dominavimas gali reikšti, jog demencija sergančiam žmogui reikia fizinės veiklos, aktyvumo.
Agresyvumas, susijaudinimas – tokį elgesį ne visada lengva suprasti ir paaiškinti. Agresyvumą gali išprovokuoti demencijos lygis, demencijos tipas, asmeninės savybės, somatinės ligos, savo situacijos, realybės nesuvokimas, aplinkos reiškiniai, esamos baimės.
Fizinis agresyvumas gali kilti be aiškių priežasčių. Dažniausiai tai nulemia biologinės priežastys – smegenų pažeidimai kaktinėje srityje arba smegenų kamiene. Šios srities pažeidimai pasireiškia primityviu elgesiu, impulsų kontrolės praradimu. Fizinis agresyvumas taip pat gali būti ūmios somatinės ligos ar psichozės pradžia. Kai kuriems pacientams fizinis agresyvumas gali būti vyraujantis elgesys visą gyvenimą (smurtavo prieš vaikus, sutuoktinį), tad demencijos atveju šis elgesys gali tapti dar labiau išreikštas.
Gynybinį agresyvumą gali išprovokuoti sudėtingos situacijos, dažniausiai kai žmogus jaučiasi, jog pateko į situaciją, kurios nesupranta, jaučia frustraciją, gėdą, pažeminimą. Kartais anksčiau įvykę nemalonūs įvykiai gali sukelti agresiją. Gynybinė agresija gali pasireikšti baime, psichotiniais klaidingais įsivaizdavimais, haliucinacijom.
Paros ritmo pakitimai – sergant demencija būdinga dienos nakties ritmo išsibalansavimas. Sunku užmigti, dažnai prabundama naktį, o dieną būdingas mieguistumas, nusnaudžiama porą kartų dienoje. Tai nutinka dėl atsiradusio pasyvumo, koncentracijos ir dėmesio sumažėjimo.
3. Motoriniai simptomai
Motoriniai sutrikimai dažniausiai ištinka vidutinės ir pažengusios demencijos atvejais. Išimtis – Parkinsono liga su demencija bei Lewi kūnelių demencija, šiais atvejais motorika pažeidžiama ankstyvose stadijose. Gali tapti sunku koordinuoti savo judesius, kai kuriems sutrinka pusiausvyra, nesuvokia atstumo iki objekto, sunku atlikti vientisus judesius. Gali tapti sunku atsistoti iš sėdimos padėties arba atsisėsti ant kėdės per vidurį, dažnai pataiko ant kėdės ranktūrio, sėdasi ant kėdės krašto. Dėl smulkiųjų raumenų koordinacijos sutrikimų gali nebesugebėti naudotis peiliu ir šakute, sunku kramtyti maistą. Daliai pacientų judesiai tampa sulėtinti, sustingę.
Inkontinencija – sergant demencija silpsta gebėjimas kontroliuoti šlapimą, o demencijai pažengus, pacientas nebegali kontroliuoti ir valingo tuštinimosi. Tokiam pacientui reikalinga nuolatinė priežiūra ir slauga.
Literatūra:
A.M. Mork Rokstad, K.Lislerud Smebye “Personer med demens. Møte og samhandling”, 2020 Oslo
Blogos naujienos mumyse iššaukia baimę, nerimą, depresiją ir pyktį, o vėliau šioms emocijoms nurimus, įsižiebia viltis. Būtent todėl slaugytojams svarbu turėti žinių apie viltį bei suvokti jos reikšmę.
Sveikatos priežiūroje slaugytojai nuolat yra arčiausiai savo pacientų, kartais net ištisą parą, savaitę ar net kelis metus. Akistata su pacientu ar/ir jo artimaisiais, kurie ką tik išgirdo blogą naujieną ar net mirties nuosprendį, yra viena sunkiausių slaugytojo užduočių.
Kas yra viltis?
Viltis atsiranda tuomet, kai užklumpa liga ar kančia, todėl viltis yra vienas svarbiausių fenomenų slaugoje. Viltis ypač reikšminga pacientams ir jo artimiesiems. Tyrimai rodo, jog žmonės, kurie turi viltį, savo ligą išgyvena lengviau, negu tie, kurie vilties neturi.
Norvegijos slaugos profesorė Vibeke Lohne vilties fenomeną tyrinėja daugiau nei 35 metus. Savo straipsnyje “Visi negali būti sveiki, tačiau visi gali turėti geriau“ profesorė išskiria du punktus vilties suvokime:
Viltis visada yra orientuota į ateitį
Viltis visada turi teigiamą turinį.
Viltis yra nuolat orientuota į ateitį, tačiau ateitis beveik visada yra sunkiai nuspėjama ar prognozuojama. Būtent dėl ateities netikrumo viltis niekada negali būti tuščia ar neteisinga.
Vilties turinys (arba tai, ko tikimasi) visada yra pozityvus. Mirtis sveikatos priežiūroje retai kada suvokiamas kaip pozityvus reiškinys, tačiau kai kurie pacientai mirtį gali suvokti kaip pozityvų, išlaisvinantį iš kančių įvykį. Žmogus pats pasirenka vilties turinį, todėl slaugytojai negali suteikti vilties ar nurodyti pacientams, ko jiems tikėtis ar viltis. Slaugytojai turėtų išklausyti pacientų mintis, jausmus, informuoti apie vilties galimybes. Žmogus pats turi atrasti savo viltį, nes viltis yra labai asmeniškas dalykas.
Vilties evoliucija. Viltis atsiranda po nelaimės
Būdami sveiki, retai susimąstome apie viltį. Gyvename įprastą gyvenimą, o sveikatą priimame kaip savaime suprantamą dalyką.
Užklupus ligai ar nelaimei, keičiasi mūsų mąstymas. Pirmiausiai puolame ieškoti žinių, informacijos apie mus užklupusius, bauginančius dalykus. Sąmonę užvaldo įvairios baimės, įsivaizdavimai, košmarai, kurie persipina su mūsų norais.
Norai ir svajonės yra pradinė vilties stadija. Sąmonė nuolat ieško sprendimo. Šioje vietoje prasideda vilties užgimimas. Vėliau viršų pradeda imti motyvacija ir valia, o viltis nukrypsta į sveikatos ir gerovės išsaugojimą. Daug tikimasi iš gydymo. Vilties šaltiniais tampa ilgesys ir prarasti sveikatos resursai buvę iki ligos ar nelaimės.
Artimieji ir viltis
Paciento artimieji, esantys šalia, dažnai tampa tylūs jų kančios liudytojais. Jų gyvenimas taip pat apsiverčia, nes jie kenčia, pergyvena dėl savo žmogaus, išgyvena vienatvę. Jų viltis tik nedidele dalimi yra nukreipta į save, didžioji viltis yra orientuota į sergantį artimąjį. Net nedideli paciento sveikatos pagerėjimai, artimiesiems yra tarsi šiaudas skęstančiajam. Jie tikisi geresnės dienos nei buvo vakar, tikisi, kad turi daugiau laiko su savo artimuoju nei skelbia prognozės, tikisi stebuklo. Jei pacientas yra ilgalaikės sveikatos priežiūros įstaigoje, artimieji tikisi, jog jų žmogus ten yra saugus ir gyvena prasmingą gyvenimą.
Slaugytojų viltis
Kasdien susidurdami su sunkiai sergančiais, mirštančiais pacientais, dalis slaugytojų lengvai patys gali prarasti viltį pacientų atžvilgiu. Tai gali tapti natūralia savisaugos reakcija, siekiant atsiriboti nuo sunkių situacijų. Matant žmonių kančias, mirtį labai lengva prarasti tikėjimą gyvenimu ir viltį pagyti. Mirtis priimama kaip savaime suprantamas reiškinys ir taip apsisaugojama nuo nusivylimų ir sunkių jausmų.
Tačiau prognozė yra statistika, bet niekada nėra faktas.
Lohne tyrimas rodo, jog sveikatos priežiūros darbuotojų viltis pacientams ir jų artimiesiems yra labai reikšmingas dalykas. Labai svarbu, kad slaugytojai turėtų viltį paciento atžvilgiu. Juk ateitis visada yra nežinoma. Turėdami viltį, sumažinsime nežinomybės jausmą ir nerimą. Tai kodėl gi neskatinti vilties tiek pacientui, tiek jo artimiesiems.
Daugyma slaugytojų bijo suteikti klaidingų vilčių. Bet kas yra klaidinga viltis? Juk informacija apie sveikatą ir ligą gali būti suteikiama įvairiais būdais. Labai svarbu, kad slaugytojai išlaikytų pagarbą gyvenimui ir jo tėkmei.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, viltis gali būti daugiau ar mažiau numanoma, bet niekada ji nebus neteisinga. Viltis gali būti ilgalaikė (viliamasi kelis metus į priekį ) arba trumpalaikė (apimti tik kelias būsimas valandas).
Gyvenimas ne visada teka taip, kaip mes tikimės, tačiau žmonės, turintys viltį, yra aktyvesni ir linkę ieškoti galimybių. Praradus viltį, jos vietą užima beviltiškumas ir depresija, žmogus nustoja kovoti ir pasiduoda. Tačiau mokslininkė teigia, jog praradus viltį, visada yra galimybė ieškoti naujos vilties.
Placebo efektas
Dabartinė sveikatos priežiūra yra padalyta į dvi sritis – somatinę ir psichinę. Žmogaus kūnu rūpinasi somatinė sritis, o mintimis, jausmais, elgesiu – psichinė medicina. Slaugoje vyrauja holistinė žmogaus perspektyva, teigianti, jog žmogus yra socialinė būtybė – kūno, dvasios ir sielos vienovė. Šis požiūris dažnai sunkiai suderinamas su dualistiniu medicininiu požiūriu. O juk susirgus kūnui, pakinta mūsų mintys, jausmai, elgesys. Ir priešingai – mintys ir jausmai veikia kūno savijautą. Šiuo principu pagrįstas placebo efektas. Mintys, jausmai ir kūnas „gyvenantys“ pozityviais lūkesčiais, teikia geresnę gydymo išeitį. Placebo iš dalies reprezentuoja viltį. Tyrimai rodo, jog placebo efektas gali būti efektyvus iki 60 proc., tad kodėl nepasinaudojus viltimi kaip placebo.
Mirštančiųjų viltis
Mirštančiųjų pacientų viltis tampa trumpalaike. Slaugytojas niekada neturėtų pasiduoti slaugydamas mirštantį pacientą. Mūsų užduotis – suteikti pacientui priežiūrą, savo buvimu šalia jį nuraminti, išklausyti iki jis palieka šį pasaulį. Mirštančiųjų slauga – tai skausmų palengvinimas, komforto ir saugumo suteikimas. Būdami šalia mirštančiojo, malšindami jo skausmus, užtikrindami ramų jo išėjimą, mes tampame paciento viltimi. Juk kol tęsiasi gyvenimas, tol gyva viltis.
Tiek pacientams, tiek jo artimiesiems viltis yra tarsi baimės ir nežinomybės priešnuodis. Turėdami viltį atitoliname skausmingą laukimo periodą. Viltis sutelkia geriausias mūsų savybes ir palaiko sunkiu metu.
Šaltinis:
Vibeke Lohne „Alle kan ikke bli friske, men alle kan få det bedre“, Sykepleien 6/2019 #Er det alltid håp?
Pirmoje dalyje kalbėjome apie terapiniame procese dalyvaujančius smalsius, protingus ir žingeidžius delfinus, ją galite skaityti čia. Šioje dalyje kalbėsime apie delfinų asistuojamą terapiją bei dažniausiai pasitaikančius klausimus: kas, kur, kaip ir kuo šiuo metu gyvena Delfinų terapijos centras bei ką veiksime ateityje. Taigi, apie viską nuo pradžių, tiesa, ši dalis labiau informacinio pobūdžio.
Delfinų asistuojama terapija: pradžia
Delfinų asistuojamos terapijos pradžia Lietuvoje laikomi 2001- ieji metai. Dar vadovaujant a.a. Aloyzui Každailiui kilo minčių sekti pasaulyje esančiomis tendencijomis bei pradėti delfinų asistuojamos terapijos užsiėmimus. Buvo užmegzti mokslo bendradarbiavimo santykiai su delfinų asistuojamos terapijos pradininku JAV – prof. Deividu Natansonu (David Nathanson – angl.) bei Vokietijos delfinų asistuojamos terapijos tyrinėtoju Lorenzo Ferzenu (Lorenso von Fersen – vok.). Lemiamu postūmiu tapo Lenkijoje gyvenančio tėvelio, auginančio vaiką su autizmo sutrikimu, skambutis tuometiniam Lietuvos jūrų muziejaus vadovui. Žinant sėkmingą šios terapijos pritaikymą pasaulyje, buvo nutarta kartu bendradarbiaujant su vaiko tėvais, pradėti užsiėmimus su delfinais. Šie pirmieji užsiėmimai viršijo tėvų lūkesčius: pagerėjo berniuko socialinė elgsena, miegas, susikaupimas ties užduotimis, sumažėjo neigiamų emocijų. Tai davė postūmį burti mokslinę komandą platesniems tyrinėjimams bei pradėti pirmąjį biomedicininį tyrimą kartu su Klaipėdos Universiteto moksline komanda bei Klaipėdos jūrininkų ligoninės gydytojais.
Terapinis poveikis grindžiamas mokslu
Lietuvos jūrų muziejaus vizija tik pradėjus delfinų asistuojamos terapijos užsiėmimus buvo tyrinėti delfinų teikiamą naudą ir praktinius užsiėmimus grįsti moksliniais faktais, kurti metodikas bei ieškoti veiksmingiausio terapinio modelio. Tokiu būdu pirmojoje mokslinėje grupėje buvo išdiskutuota, kad delfinai dėl savo aukšto socialinio iniciatyvumo bei žaidybinės elgsenos galėtų turėti teigiamą poveikį vaikų su autizmo sutrikimu psichosocialinei elgsenai. 2003–2006 m. buvo atliktas pirmasis mokslinis biomedicininis tyrimas „Delfinų terapijos įtaka vaikų su autizmo sutrikimu psichosocialinei reabilitacijai“. Šis tyrimas patvirtino, kad delfinų asistuojama terapija turėjo teigiamą poveikį daugiau nei 80 proc. dalyvavusių vaikų. Mokslinio tyrimo rezultatai buvo pristatyti Lietuvos bioetikos komitetui, o po šio tyrimo pradėtos tyrinėti įvairios delfinų asistuojamos terapijos poveikio kryptys, tai ir poveikis šeimų vidinei darnai, ir žmogaus su negalia motorinėms funkcijoms, sensorikai, psichoemocinei ir psichosocialinei sferai. Šiandien lietuvių ir anglų kalbomis jau galima ne mažai pasiskaityti Lietuvoje atliktų mokslinių studijų, kuriose pristatomi tyrimų rezultatai. Taip pat tenka pasidžiaugti tuo, kad dvejus metus planuotas pasidalijimo patirtimi vizitas į JAV West Palm Beach įsikūrusį Hipokrato Sveikatos Institutą (Hippocrates Health Institute – angl.) pagaliau šiemet įvyko. Jį finansavo Lietuvos kultūros taryba. Šiame institute buvo skaitomos paskaitos apie delfinų asistuojamą terapiją, mūsų atliktus mokslinius tyrimus bei dalyvaujama praktikumuose, konsultuojant klientus tarpdisciplininėje komandoje.
Šis terapijos pagrindimas mokslu dar 2013 metais tapo akstinu įteisinti Sveikatos apsaugos ministerijoje higienos normą HN 133:2013, pagal kurią ir dirbama šiuo metu Delfinų terapijos centre. Kol kas tai vienintelė gyvūnų asistuojama terapija Lietuvoje registravusi higienos normą.
Ką tyrinėsime ateityje?
Turbūt viena iš mano, kaip tyrėjos, įdomiausių patirčių buvo vykdant mokslinį tyrimą su Klaipėdos universiteto komanda bei tyrinėjant delfinų asistuojamos terapijos poveikį žmonėms po hemoraginio smegenų insulto. Tyrinėjant terapinį poveikį raidos sutrikimus turintiems vaikams labai ženklus poveikis buvo matomas jaunesnėje nei 7 metų vaikų amžiaus grupėje, kas dar kartą patvirtina, kad ankstyvoji intervencija ir visapusė pagalba vaikui ir šeimai yra kritinė ankstyvuoju periodu. Nepaisant jau atliktų ne mažų mokslinių studijų norisi tyrinėti kažką įdomesnio, kas menkai ištirta ir nauja. Turbūt vedant šio noro ir gimė projekto paraiška „Moksliniais tyrimais pagrįstos gyvūnų terapijos metodikos sukūrimas ir integravimas į holistinės medicinos sveikatos koncepciją“ (projekto Nr. 01.2.1-LVPA-V-835-01-0008). LR Ūkio ministerija ir Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA) šią paraišką pripažino sveikatos biotechnologijos inovacija ir skyrė projekto įgyvendinimui 769 878 Eur iš Europos Sąjungos 2014-2020 m. struktūrinių fondų programos pagal priemonę „Ikiprekybiniai pirkimai LT“. Bendra projekto vertė – 895 146 Eur. Dalį, apie 120 000 Eur turės prisidėti Lietuvos jūrų muziejus.
Ką veiksime praktiškai ir kodėl tai svarbu?
Paprastai galima pasakyti, kad minėto mokslinio projekto lėšos bus skirtos vykdyti Delfinų terapijos centrui kooperuotus su mokslininkų tarpdisciplininėmis komandomis tyrinėjimus gyvūnų (šiuo atveju, ne tik delfinų, bet ir žirgų, šunų) asistuojamos terapijos srityje. Tai svarbu, kad sukurtume gyvūnų terapijos metodikas ir gyvūnų asistuojančių terapijoje gerovės vertinimo skales, atliktume mokslinius tyrinėjimus. Delfinų asistuojama terapija yra įtraukta į naujojo Papildomosios ir alternatyviosios medicinos įstatymo projektą (planuojama, jog jis įsigalios nuo 2020-11-01), todėl įgyvendinamos inovacijos ypatingai svarbios, siekiant sukurti mokslu ir praktika grįstą gyvūnų asistuojamos terapijos metodiką konkrečioms susirgimų grupėms. Daugiausia gyvūnų asistuojamos terapijos paslaugomis naudojasi vaikai ir suaugę, kurie turi psichikos ir elgesio arba nervų sistemos ligas. Mokslinis tyrimas būtent ir apims šias dvi vaikų ir suaugusių grupes. Planuojama, kad Lietuvos jūrų muziejus Delfinų terapijos centre priims apie 200 klientų su šiomis diagnozėmis (t.y., pagal TLK-10 sisteminį ligų klasifikatorių F00-F00 bei G00-G99 grupė).
Ką turėčiau daryti, jeigu noriu dalyvauti delfinų asistuojamoje terapijoje arba moksliniame tyrime?
Tuo atveju, jeigu žmogus ar jo artimasis turi ligos diagnozę, priskiriamą F arba G grupei, turėtų sekti informaciją Lietuvos jūrų muziejaus tinklapyje www.muziejus.lt skyrelyje Delfinų terapijos centras bei atsiradus registracijos į tyrimą formai, ją pildyti. Tai tinka, jeigu: 1) atitinka registruojamos grupės F ar G grupės patikslinta diagnozė; 2) žmogus nėra dalyvavęs delfinų asistuojamos terapijos programoje; 3) norima registruoti vaiką nuo 7 metų; 4) nėra kontraindikacijų dalyvavimui. Suaugusiems amžiaus riba nėra nustatyta, tiesiog reiktų atsižvelgti į galimas kontraindikacijas. Šiandien dienai vyriausia mūsų klientė delfinų asistuojamoje terapijoje buvo 80-ies metų ponia. Labai svarbu žinoti, kad visai nesvarbu, ar užsiregistruosite pirmieji, ar paskutiniai. Galite būti atrinkti dalyvavimui tyrime, nes atitiks Jūsų kiti tyrimo kriterijai arba neatrinkti, nes jie neatitiks. Registracija į mokslinį tyrimą negarantuoja priėmimo. Mokslinis tyrimas numatytas vykdyti 2019 liepa – 2020 m. gruodis.
Į tyrimą nenoriu, noriu atvykti į delfinų asistuojamą terapiją
Kasdien sulaukiame daug skambučių dėl delfinų asistuojamos terapijos programos. Pirmiausia, svarbu paminėti, jog delfinų asistuojama terapija yra organizuojama tik žmonėms su negalia ar turintiems įvairių sutrikimų. Tikrai suprantame norą pabendrauti su delfinais tų, kurių tai buvo/yra svajonė, nori sužinoti daugiau apie delfinus ir kt. Jiems reikia kreiptis ne į Delfinų terapijos centrą, nes tokių paslaugų nevykdome, o į Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyrių, kur siūlomos bendravimo su delfinais paslaugos nuo sausumos.
Žmonių, turinčių negalią registraciją į delfinų asistuojamą programą vykdome kasmet kartą metuose, t.y., apie spalio-lapkričio mėn. Su prisiregistravusiais klientais dirbame apie 1-1.5 metų. Šiems (2019) metams laisvų vietų delfinų asistuojamoje terapijoje nėra.
Kaip vyksta delfinų asistuojama terapija?
Delfinų asistuojama terapija yra planuojama 2 savaites, kuomet terapiniai užsiėmimai vyksta nuo pirmadienio iki penktadienio. Šeštadienį ir sekmadienį šeima turi galimybę nemokamai apsilankyti Lietuvos jūrų muziejaus komplekse. Terapiniai užsiėmimai vyksta vandenyje, klientas privalo dėvėti hidrokostiumą. Jis nemokamai suteikiamas Delfinų terapijos centre. Išskirtiniais atvejais, kuomet klientas yra labai mažo ūgio (pvz., žemesnis nei 90 cm) ar pan., galima dalyvauti ir su savo atsivežtu švariu hidrokostiumu. Tačiau įprastais atvejais visuomet rekomenduojame naudotis Delfinų terapijos centro hidrokostiumu, nes jie parinkti pagal mūsų aplinką. Delfinų terapijos centre laukiamas klientas su savo šeima, pašaliniai asmenys paprastai nedalyvauja. Klientui bendraujant su delfinais vandenyje, šeimos nariai gali stebėti visą procesą šalia baseino už stiklo sienelės. Su klientu dirba tik savo srities profesionalai, t.y., medicininį ar socialinį išsilavinimą turintys specialistai. Gyvūno gerovę užtikrina kartu baseine dalyvaujantis biologas. Vienam klientui yra organizuojama 10 užsiėmimų su delfinais, 6 papildomi užsiėmimai (judesio, sensorinės integracijos, dailės užsiėmimų, muzikos ir pan.) pagal poreikį bei konsultacijos. Nuo šio mėnesio atvykstančios šeimos bus įtraukiamos ir į Miško pajautos programas, todėl dalis papildomų užsiėmimų gali persikelti ir į lauką. Ši nauja paslauga taip pat atsidaro iš tikslinio KA1 projekto „Miško pajauta per 5 kūno pojūčius“ bei buvo finansuota Švietimo ir mainų paramos fondo.
Pirmiausia labai norisi pasidžiaugti sensorinės integracijos mobilia laboratorija, kuri jau pradėta kurti didelėje, net 85 kv. m. salėje Delfinų terapijos centre, įgyvendinant tarpsieninio bendradarbiavimo projektą (Nr. LLI-336 „Sėkminga vaikų ir suaugusių, turinčių psichikos ir elgesio sutrikimų psichologinė ir sensorinė reabilitacija“ SUPER), kurį iš dalies remia 2014-2020 m. Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programa. Ši laboratorija atlieps visus sensorinius žmogaus poreikius per judesį, taktiliką, kinestetiką ir kt. Planuojama, kad laboratorijos atidarymas įvyks šių metų rugsėjo mėnesį. Klientams bus išplėstos paslaugos bei turėsime galimybę kur kas daugiau paslaugų teikti ir suaugusiems. Paskutinis etapas, kuriam dar ieškoma finansavimo – socialinių įgūdžių kabinetai, kurių poreikis yra neabejotinas, siekiant klientų savarankiškumo įgūdžių ugdymo. Tikimės, jog šią idėją pavyks įgyvendinti jau 2020-aisiais.
Iki naujų susitikimų!
Taigi, tiek šį kartą informacijos apie Delfinų terapijos centrą ir terapinius užsiėmimus. Trečioje dalyje apžvelgsiu įdomiausius mokslinius delfinų asistuojamos terapijos tyrimus, vykdytus pasaulyje ir pas mus bei pasidalinsiu naujienomis, aktualijomis ir sėkmės istorijomis.
~Žodžiai susiformuoja ir išsprūsta taip, kaip, jiems išeina. Žinai, ką galvoji, bet nežinai, ką sakai. Padriki žodžiai jungiasi draugėn, kaip jiems patinka. Bet tu to nežinai. Kad susivoktum, reikia laiko.
~Žodžiai vienas kitą sulaužo, yra, persikreipia, išsiverčia į kitą pusę, išmeta sakinį į orą, sulaužo jam stuburą ir nieko nebereiškia, jie – tiesiog nesąmonė.
Romain Gary „Moters šviesa“
Kas yra afazija?
Afazija – tai visiškas arba dalinis kalbos praradimas, kuris atsiranda dėl kalbos zonų pakenkimo galvos smegenų žievėje. Afazija sukelia komunikacijos problemas, tačiau pati afazija nepaveikia intelektinių gebėjimų. Esant afazijai, būna sunku komunikuoti su kitais žmonėmis, o taip pat gali būti:
sunku surasti tinkamus žodžius ir juos ištarti,
sunku suprasti, ką sako kiti,
sunku skaityti,
sunku rašyti.
Afazijos atsiradimo priežastys:
galvos smegenų insultai (dažniausiai kairėje smegenų dalyje),
galvos smegenų ligos (augliai, infekcijos, uždegimai),
išorinės galvos smegenų traumos,
Parkinsono liga,
Alzheimerio bei kito tipo demencijos.
Afazija dažniausiai atsiranda po galvos smegenų insultų, tai sudaro 25-40 proc. visų afazijos atvejų.
Afazijos tipai
Esant afazijai, kalbos sutrikimai pasireiškia kiekvienam žmogui skirtingai. Tai priklauso nuo smegenų pakenkimo dydžio bei lokalizacijos. Afazija skirstoma pagal sunkumo laipsnius bei lokalizaciją.
Vieniems žmonėms pakenkimas atsiranda priekiniame kalbos centre, vadinamae Broka centre, kitiems – užpakaliniame, Wernickio centre, tretiems gali būti pakenkti abu centrai.
Esant Broka afazijai, žmonėms būna sunku surasti tinkamus žodžius bei išreikšti mintis pilnais sakiniais. Jie žino, ką nori pasakyti, tačiau sunku išreikšti mintis žodžiu ar raštu. Žodžiai nutrūksta, susidėlioja netinkama tvarka, blogai artikuliuojami, o tai sukelia žmonėms frustraciją bei nusivylimą. Esant šiai afazijai, pacientai supranta kitų žmonių kalbą.
Wernickio zonos afazijos atveju, žmogus geba kalbėti, tačiau ne visada žodžiai turi prasmę, juose kaitaliojamos raidės, painiojami panašiai skambantys žodžiai, kalba primena „žodžių mišrainę“. Žmogus girdi kitų žmonių kalbą, geba matyti parašytą tekstą, tačiau nevisada supranta prasmę.
Esant afazijai, kalbos sutrikimai diena iš dienos gali pasireikšti skirtingai. Sunkiau kalbėti būna tuomet, kai žmogus yra:
pavargęs ir išsekęs,
kai jaučia baimę,
kai kamuoja stresas.
Kaip afazija pasireiškia?
Afazija – sunku komunikuoti
Žmogus nesugeba beveik nieko pasakyti.
Žino, ką nori pasakyti, tačiau neranda tinkamų žodžių.
Naudoja neteisingus žodžius. Pavyzdžiui, sako „taip ar jo“, tačiau iš tikrųjų nori pasakyti „ne“.
Reikalingas ilgesnis laikas minčių išreiškimui žodžiu.
Reikalingos didelės pastangos tariant žodžius, formuojant sakinius.
Išsprūsta keisti žodžiai, kurie nieko nereiškia.
Kartoja tuos pačius žodžius.
Žmogus ima keiktis, nors anksčiau to nedarydavo.
Afazija – sunku suprasti, ką sako kiti
Esant afazijai būna sunku suprasti, ką sako kiti žmonės. Kalbos suvokimas ypač pasunkėja, kai:
kitas žmogus kalba labai greitai,
vartoja sudėtingus žodžius ir ilgus sakinius,
kalba iš karto keli žmonės,
kambaryje daug triukšmo,
afazija sergantis žmogus jaučiasi pavargęs ar įsitempęs.
Afazija – sunku skaityti ir rašyti
Skaitymo sunkumai gali pasireikšti sekančiai:
žmogus aiškiai mato parašytus žodžius, tačiau nesupranta jų reikšmės,
gali perskaityti paprastus žodžius,
geba perskaityti antraštes laikraštyje, tačiau neperskaito straipsnio,
negali skaityti garsiai, tačiau supranta žodžius.
Rašymo sunkumai gali pasireikšti sekančiai:
nebegali visiškai nieko parašyti,
sunku surasti tinkamus žodžius, kuriuos būtų galima užrašyti,
negali ištarti žodžio paraidžiui,
užrašomos tik kai kurios raidės iš žodžio, tačiau ne visos,
sunku rašyti pilnus sakinius.
Afazija ir depresija
Afazija keičia žmogaus gyvenimą bei savęs suvokimą. Žmogui tampa sunku atlikti įprastus dienos darbus, mažėja pasitikėjimas savimi bei nepriklausomybė. Toks „savęs praradimas“ neretai sąlygoja depresiją. Žmogus gali jaustis nusivylęs, prislėgtas, greitai pulti į ašaras, jausti baimę, pyktį, vienišumą. Būdinga nuotaikų kaita, sunku paaiškinti savo jausmus kitiems šeimos nariams bei draugams.
Slaugytojo vaidmuo
Gera slaugytojo – paciento komunikacija yra tvirtas pagrindas paciento sveikimo procese, jo autonomijos išsaugojime bei pasitikėjimo stiprinime.
Nors komunikacija gali būti ne tik verbalinė, bet ir neverbalinė, slaugytojai dažnai prioritetą teikia verbaliniam bendravimui, o tai ne visada tinka afaziją turintiems pacientams. Naudokite aktyviai savo kūną kalbą, mimiką, gestus. Paprastas žinutes užrašykite ant popieriaus lapo (sutartą laiką ir kt), naudokite paveikslėlius, kalendorių. Kalbėkite trumpais, aiškiais sakiniais, palaikykite akių kontaktą su pacientu, būkite kantrūs. Užduokite paprastus taip/ne klausimus, tačiau žinokite, jog kai kurie pacientai šiuos žodžius painioja. Skirkite pakankamai laiko pacientui įsisavinti, tai ką pasakėte ir sulaukite jo atsakymo. Nekoreguokite paciento neteisingai ištartų žodžių. Baigus pokalbį, patvirtinkite ir apibendrinkite, kas buvo sutarta ar pasakyta.
Nekalbėkite ir neaptarinėkite paciento reikalų su jo artimaisiais šalia paciento, tarsi jo nebūtų šalia. Nesielkite su pacientu tarsi su vaiku, jis – suaugęs žmogus, turintis gyvenimo patirtį ir savo istoriją, tačiau šiuo metu turintis kalbos sunkumų.
Slaugytojui labai svarbu gerai pažinti pacientą – kas jis buvo iki afazijos, kokį darbą dirbo, kokie buvo jo pomėgiai, šeimos santykiai. Ši informacija suteikia galimybę slaugytojui būti labiau kūrybišku komunikacijos procese, atsiranda daugiau pasitikėjimo slaugytojo-paciento santykiuose.
Logopedo pagalba
Atsiradus kalbos sutrikimams svarbu kuo anksčiau, kai tik paciento būklė leidžia, pradėti darbą su logopedu (geriausiai iki 6 mėnesių nuo sutrikimo pradžios). Logopedas atlieka išsamius kalbos tyrimus, kurie padeda nustatyti afazijos tipą, parenkami tinkami kalbos grąžinimo būdai. Taip pat logopedas gali patarti artimiesiems kokius pratimus atlikti namie, kaip bendrauti su pacientu.
Afazijos prognozės priklauso nuo jos formos, priežasčių, paciento amžiaus (jaunesniems pacientams kalba atsistato lengviau), kaip anksti pradėti logopediniai užsiėmimai.
Šaltiniai:
E.Qvenild „Hva er AFASI? Informasjon til deg som har afasi“, 2017
„Aphasia: when speaking is hard“, American nurse today, december 2015
„Improving support for patients with aphasia“, J.Thompson, M.McKeever,2014 nursingtimes.net
Pastaruoju metu sulaukiame daug susidomėjimo ir klausimų apie delfinų terapiją: kaip ji vyksta, kokie tie delfinai, kam padeda, kuo jie yra saviti, įdomūs, unikalūs… Taigi, apie viską iš pradžių, tikėkimės išsamiai ir paprastai. Pirmoji dalis yra apie JUOS, kuo gyvena, kaip ilsisi, bei apie charakterio savybes.
Tikrasis pavadinimas: Juodosios jūros afalinos (lot. – Tursiops Truncatus Ponticus)
Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume delfinų laikoma rūšis vadinama Juodosios jūros afalinomis. Jau pats pavadinimas sako, kad tai Juodosios jūros žinduoliai, nors kartais tenka išgirsti, kokia tai didelė žuvis. Taigi, būdamas žinduoliu, mažasis delfinukas maitinasi mamos pienuku. Kitas svarbus dalykas – kaip tikri žinduoliai, o ne žuvys, jie kvėpuoja oru, todėl vis iškyla virš vandens paviršiaus jo įkvėpti, po vandeniu nekvėpavę galėtų išbūti apie 10 minučių. Vienas delfinas gali sverti net iki 350 kg, o per dieną suėda apie 12-23 kg žuvies, priklausomai nuo savo amžiaus.
Unikalios delfinų savybės
Kas domisi delfinų gyvenimu tikrai gali rasti ne mažai informacijos apie tai, jog delfinai yra unikalūs ir intelektualūs gyvūnai. Vien jau jų fiziologinis unikalumas mums sukelia šypsenas, nes delfino pražiota burna mums asocijuojasi su jo šypsena. Kad šie gyvūnai be galo smalsūs, tuo galima įsitikinti vien atvykus į delfinų terapijos centrą. Pamenu kaip šeima, atvykusi su mažyliu, jo buteliuką su arbata netyčia paliko prie lango, tuojau suplaukė visas būrelis besidominčių delfinų, kurie mėgino „apžiūrėti“ kas čia per daiktas. Lygiai taip pat ir dirbantys specialistai žino, kad paliktos prie baseino šlepetės ar darbo kortelė lengvai gali tapti šių gyvūnų žaisliuku, o pasičiupę tokį „žaisliuką“ niekur nebėgs, bet akivaizdžiai per nedidelį nuotolį mėtys. Neįtikėtina, kad neturėdami kuo žaisti, delfinai patys geba susikurti žaislus, pavyzdžiui, išleidžia oro burbulą ir jį laiko po vandeniu savo echolokacijos (skleidžiamų garsų pagalba) sistema, tada padalina į mažus burbuliukus ir juos „suvalgo“ arba suformuoja oro lanką ir per jį išlenda. Dėl šios unikalios savo savybės sugeba skleisti itin aukšto dažnio garsus, kurių žmogaus klausa nesugeba užfiksuoti.
Delfinų miegas trunka trumpai, apie keliasdešimt minučių per parą. Tačiau tai ne įprastas poilsis, ką esame pratę matyti – lovų delfinai neturi, tiesiog snūduriuoja vandens paviršiuje, užmerkę vieną akį apie 10-20 sek. Taip pailsina vieną savo smegenų pusrutulį, o vėliau, po aktyvesnio plaukiojimo, delfinas vėl pailsina kitą pusrutulį, – jau užmerkęs kitą akį. Viena unikaliausių šių gyvūnų savybių, apie kurią mažai kas žino – savo balsu jie gali kitam delfinui „nusiųsti“ paveikslėlį, t.y., garsu perduoti tai, ką pats mato. Žmogui tai būtų tarsi mintimis perduoti holografinį vaizdą kitam asmeniui.
Panašūs į mus ir skirtingi
Ne maža dalis žinių jau yra atskleista ir ištyrinėta apie šiuos ypatingus gyvūnus, tačiau tikrai daug kas vis dar lieka paslaptyje. Pavyzdžiui, pastaruoju metu daug diskutuojama apie tai, ar delfinai jaučia kvapą. Yra galvojama, kad delfinai ir banginiai negali užuosti kvapų, tačiau pastaruoju metu Europos delfinariumuose atlikti tyrimai užminė mįslę, kad vis tik gali būti, kad delfinai gali jausti kvapus kitu būdu, tuo labiau, kad embriono fazėje delfinukas kvapo jutimą turi. Mažasis delfinukas gali gimti su plauku ar keliais ūsais ant rostrumo (vadinamosios „nosies“ ar „snapo“), kuris/-ie neužilgo iškrenta. Ženkliai sudėtingesni tyrinėjimai vyksta, siekiant suprasti jų intelektualines savybes. Delfinai yra šiltakraujai gyvūnai, kurie vaikuojasi kartą per maždaug trejus metus. Mažylis visuomet gimsta tik vienas, jo nugaros pelekas būna prilinkęs prie nugaros, o tik gimęs privalo įkvėpti oro iškilęs į vandens paviršių. Per keletą valandų mažylio nugaros pelekas tampa stačiu kaip ir mamos, tada jam lengviau išlaikyti tiesų plaukimą. Nugaros pelekas kiekvieno delfino unikalus – tai tarsi mūsų pirštų antspaudas. Laukinėje gamtoje tyrinėjant delfinus fotografuojami šie nugaros pelekai ir taip delfinai identifikuojami. Delfinai labai intelektualūs žinduoliai, teko skaityti įdomių mokslo studijų apie tai, kaip jie geba per itin trumpą laiko tarpą išsirinkti storiausią ir didžiausią žuvį iš dviejų siūlomų, arba pasirinkti „skaniausią“ žuvį pagal individualius skonio pomėgius. Kiekvienas delfinas turi savo „vardą“, kuriuo kviečia vienas kitą unikaliu „švilpimu“. Net jei keletą metų nesimatytų vienas su kitu, susitikę tuojau atpažintų ir vienas kitą pasveikintų tuo unikaliu „švilpimu“, lyg tai būtų vakar. Delfinai naudoja verbalinę kalbą, tai būtų ne mažiau kaip 60 000 „žodžių“.
Aplinkos praturtinimas
Delfinas nuolat turi poreikį pažinti, jam būtinas aplinkos praturtinimas, psichoemocinis ir kognityvinis stimuliavimas. Žmogus yra vienas iš jo aplinką stimuliuojančių veiksnių. Šis procesas – abipusis. Dar Senovės Graikijos laikais delfino freska Knoso rūmuose nutapyta pirties pastate rodo žmonių žavėjimąsi delfinais ir poreikį tai įamžinti.
Tuo tarpu delfino aplinkos praturtinimas žmogaus priežiūroje yra kritinis delfino fiziologinės ir psichologinės sveikatos veiksnys. Mokslininkai daug diskutuoja apie tai, kas labiausiai praturtina delfinų aplinką. Pavyzdžiui, Perez ir kt. (2018) apžvalginė mokslinė studija aprašo, jog delfino žaidimas su žaislais priklauso nuo amžiaus, lyties ir individualių savybių, tačiau jeigu žaidime dalyvauja žmogus, delfinas žaidžia ilgiau. O taip pat, jauni delfinukai nepriklausomai nuo lyties bei suaugę patinai dažniausiai dalyvauja žaidimuose. Bandomasis Delfinų terapijos centro delfinų elgsenos modelių skaičiavimas tai irgi patvirtino – delfinai patinai labiau linkę pasiūlyti įvairesnius elgesio modelius, t.y., inicijuoja veiklą dažniau nei patelės. Minėtoje studijoje (Perez ir kt., 2018) minima, kad delfinams patinams labai patiko žaisti su povandeniniu labirintu, kai tuo tarpu patelės plaukiojo aplink tik stebėdamos ir per visą eksperimento laikotarpį nei karto juo nežaidė. Delfinų patinai per visą eksperimento laiką panaudojo net 17 skirtingų problemos sprendimo strategijų. Taip pat minima, kad tie, kuriems nepatinka tiesiogiai įsitraukti į žaidimus, gali mėgti tiesiog stebėti, ką veikia kiti. Šis atrodytų, linksmas ir kūrybingas procesas yra tikrai sudėtingas – apie 50 procentų žaislų/žaidimų/naujų objektų yra nesuprantami delfinams arba neįdomūs, todėl ir sunkiausiai sugalvota mintis gali būti padėta į stalčių. Clark ir kt. (2013) mokslinė studija skelbia, kad delfinams neužtenka žaislų, jiems reikia parinkti tinkamus iššūkius, sugalvoti problemų sprendimo žaidimus bei užimtumą. Tokių užduočių pateikimas teigiamai veikia ne tik delfino gerovę, tačiau užtikrina ir jų socialinį bendradarbiavimą – užduotis jie įveikia kartu, skatina sutelktumą.
Emocingi gyvūnai
Delfinai yra ne tik protingi, besigrožintys savimi veidrodyje, tačiau ir kupini emocinių išgyvenimų, kaip ir mes. Mokslinės studijos (žr. Clegg ir kt., 2017) mini tokius delfinų elgsenos modelius, kurie priskiriami teigiamų emocijų išgyvenimams – švelnius prisilietimus, paglostymus, sinchronišką plaukiojimą kartu ir pan. Ne kartą jau minėta, kad delfinai individualūs, t.y., jie skiriasi ne tik savo amžiumi, tačiau ir asmeninėmis savybėmis, charakteriu. Šioje Clegg ir kt. (2017) studijoje taip pat minima, kad delfinas priima individualizuotus sprendimus, kurie nulemti ir asmeninių gyvūno savybių. Pavyzdžiui, „optimistiškiausi“ delfinai labiausiai buvo linkę į sinchronišką plaukiojimą kartu, kas sietina su socialinių ryšių palaikymu ir draugyste. Taigi, galvojant apie delfino ir žmogaus ryšį, neabejotina, kad tiek žmogui, tiek ir gyvūnui šis ryšys yra ypatingas kuriant socialinį bendrumą.
Ir, žinoma, pabaigai norėtųsi priminti, kad mūsų Baltijos jūroje gyvena delfinas, arba tiksliau, mažasis banginukas, vadinamas juokingai – Jūros kiaulė. Šis uosto banginukas kadaise buvo dažnas uosto lankytojas, o dabar yra nykstanti rūšis, įrašyta į raudonąją knygą. Tačiau, kas žino, galbūt atvažiavus prie jūros pavyks jį kada pamatyti…
Na, o antroje dalyje kalbėsime apie tai, kaip vyksta delfinų terapija, kokie planuojami moksliniai tyrimai, kaip patekti ir kaip prisidėti prie mūsų veiklos.
Barbara C. Perez, Lindsay R. Mehrkam, Amanda R. Foltz & Nicole R. Dorey (2018) Effects of Enrichment Presentation and Other Factors on Behavioral Welfare of Pantropical Spotted Dolphin (Stenella attenuata), Journal of Applied Animal Welfare Science, 21:2, 130-140, DOI: 10.1080/10888705.2017.1383161
Isabella L.K. Clegg, Heiko G. Rödel, Fabienne Delfour (2017). Bottlenose dolphins engaging in more social affiliative behaviour judge ambiguous cues more optimistically. Behavioural Brain Research 322: 115–122.
Fay E. Clark, Samuel L. Davies, Andrew W. Madigan, Abby J. Warner, Stan A. Kuczaj II. (2013). Cognitive Enrichment for Bottlenose Dolphins (Tursiops truncatus): Evaluation of a Novel Underwater Maze Device. Zoo Biology 32: 608–619.
Vis daugiau žmonių džiaugiasi gavę dovanų antrąjį gyvenimą po sėkmingo vėžio gydymo, tačiau apie šio gydymo sukeltas vėlyvąsias komplikacijas kalbama labai mažai arba visai nieko. Manoma, jog tai nutinka dėl medicinos priežiūros specialistų žinių stokos arba nenorima apsunkinti ir taip nelengvo paciento gyvenimo situacijos.
Pašaliniai gydymo reiškiniai
Chemoterapija, švitinimas (radioterapija) bei chirurginis gydymas – tai pagrindiniai vėžio gydymo elementai, kurie dažnai kartu kombinuojami. Vėlyvosioms vėžio gydymo komplikacijomis priskiriamos tos komplikacijos, kurios atsiranda gydymo metu ir tęsiasi tam tikrą laiką arba tos, kurios atsiranda praėjus metams ir vėliau po gydymo.
Vėlyvosios vėžio gydymo komplikacijos neturėtų būti painiojamos su trumpo ar praeinančio poveikio ūmiais pašaliniais šio gydymo reiškiniais.
Iššūkiai tyrėjams
Mokslininkai, tyrinėjantys vėlyvąsias vėžio gydymo komplikacijas, dažnai susiduria su iššūkiais – antrinis vėžys arba širdies ir kraujagyslių ligos, atsiranda praėjus daugybei metų po vėžio gydymo. Sunku išsiaiškinti, ar vėžį nugalėję žmonės buvo paveikti kitų gyvenimo veiksnių ar tai vėlyvųjų vėžio gydymo komplikacijų pasireiškimas.
Vėlyvąsias komplikacijas, kurias matome šiandien pasireiškia tiems pacientams, kurie buvo gydomi nuo vėžio prieš daugybę metų bei jiems buvo taikomi senieji gydymo metodai. Manoma, jog šiandieninio vėžio gydymo vėlyvosios komplikacijos bus matomos po 10-30 metų.
Lėtinis nuovargis, seksualinės problemos, širdies ir kraujagyslių ligos – ypač dažnos vėlyvosios vėžio gydymo komplikacijos, o ypač vyresniame amžiuje. Pagal statistiką, didžiausias vėžio paplitimas Lietuvoje fiksuojamas 55 – 74 metų amžiaus grupėse, tad svarbu nustatyti, ar tos pačios ligos būdingos tame pačiame amžiaus tarpsnyje tarp vėžio diagnozės neturėjusių žmonių.
Antrinis vėžys
Daliai žmonių, išgyvenusių vėžį, yra didelė rizika susirgti antriniu vėžiu. Tai gali pasireikšti kaip vėlyvoji pirminio vėžio gydymo komplikacija ir/ar nulemta paveldimumo. Tiek radioterapija, tiek chemoterapija gali iššaukti „naują“ vėžį.
Praėjus 10-30 metų po radioterapinio gydymo visada išlieka grėsmė piktybinio auglio atsiradimui toje vietoje, kurioje buvo švitinama. Rizika tiesiogiai priklauso nuo gautos švitinamos spindulių dozės – kuo didesnė dozė naudota, tuo didesnė rizika antriniam vėžiui. Tipiškas pavyzdys – antrinis krūties vėžys, atsiradęs po radioterapinio gydymo švitinant mediastinumą dėl Hodžkino limfomos.
Chemoterapinis gydymas didina riziką susirgti leukemija, naujų piktybinių auglių atsiradimui.
Tokia radioterapinio ir chemoterapinio gydymo bei antrinio vėžio sąsaja, skatina mokslininkus ieškoti kiek įmanoma mažesnių, tačiau efektyvių gydomųjų dozių, galinčių nugalėti vėžį.
Širdies ir kraujagyslių ligos
Švitinimas į mediastinumo sritį iš dalies arba visiškai yra nukreiptas į širdį. Tai gali pakenkti širdžiai, širdies vožtuvams bei širdies kraujagyslėms. Po tokio gydymo didėja rizika susirgti širdies infarktu, krūtinės angina, širdies nepakankamumu, galimi širdies vožtuvų pakenkimai.
Chemoterapijoje naudojami antraciklinai, gali būti kenksmingi širdžiai bei sąlygoti miokardo pažeidimą bei širdies nepakankamumą. Pakenkimo dydis tiesiogiai priklauso nuo naudojamos dozės. Naujesnės kartos vaistai, kaip pvz Herceptin (trastuzumabas), naudojami krūties vėžio gydymui, taip pat gali pabloginti širdies funkciją, tačiau spėjama, jog šie pakenkimai yra grįžtami.
Širdies ir kraujagyslių ligas gali sąlygoti ir vėžio gydymo pasakoje atsiradęs metabolinis sindromas. Šiam sindromui būdingas viršsvoris, hipertonija, padidėjęs gliukozės ir lipidų kiekis kraujyje. Tai ypač būdinga žmonėms, kurie buvo gydomi nuo sėklidžių ar kiaušidžių vėžio.
Lytinių liaukų disfunkcija ir nevaisingumas
Dėl vėlyvųjų vėžio gydymo komplikacijų gali sutrikti normali kiaušidžių ar sėklidžių funkcija, o tai gali sąlygoti nevaisingumą.
Tiek chirurginis gydymas, tiek radioterapinis gydymas, o taip pat chemoterapija gali sukelti pirminį arba antrinį hormoninį sutrikimą sėklidėse ar kiaušidėse. Tai priklauso nuo to, kiek vėžys buvo apėmęs audinio bei kokio lygio intervencija buvo taikyta. Vyrams visiška lytinių liaukų disfunkcija pasitaiko rečiau, moterims ši vėlyvoji komplikacija dažnesnė.
Šiuo metu plačiai naudojamas spermos šaldymas, kuris suteikia galimybę ateityje turėti savų vaikų, prieš pradedant vėžio gydymą. Lytinei funkcijai atkurti gali būti naudojamas pakaitinis hormoninis gydymas, tačiau šis metodas visiškai netinka žmonėms, išgyvenusiems prostatos ar krūties vėžį.
Periferinė neuropatija
20 – 30 proc. pacientų, gydytų chemoterapiniais vaistais, tokiais kaip cisplatinu, vinca alkaloidais ir taxanu pasireiškė periferinės nervų ligos (neuropatijos). Kai kuriems neuropatija apsiriboja pėdos ir/ar pirštų galiukų tirpimu, tačiau kitus kamuoja stiprūs kojų skausmai, sutrikdantys naktinį miegą.
Vaistas cisplatinas taip pat kenkia klausai – gali atsirasti ūžimas ausyse, sunkiau atpažįstami aukšti tonai.
Osteoporozė
Osteoporozė kaip vėžio gydymo komplikacija dažnai yra susijusi su kita komplikacija – lytinių hormonų sutrikimu. Tai ypač dažnai nutinka pacientams, kurie buvo gydyti nuo prostatos ar krūties vėžio. Osteoporozė gali būti suvaldyta vitaminu D, kalcio preparatais, vaistais nuo osteoporozės, o taip pat labai svarbu fizinis aktyvumas, sveika mityba, žalingų įpročių atsisakymas.
Nuovargis
Nuovargis – tai būsena, kai žmogus nuolat jaučiasi pavargęs, išsekęs, neturintis energijos, kurios nepadidėję net pailsėjus, dažnai lydi atminties ir koncentracijos sutrikimai. Nuovargis, užsitęsęs šešis mėnesius ir ilgiau, vadinamas lėtiniu.
Pasaulyje fiksuojama, jog apie 12 proc. žmonių kenčia nuo lėtinio nuovargio. Tarp vėžį išgyvenusių žmonių, kankinamų nuovargio, skaičiai yra žymiai didesni. Tarp moterų, išgyvenusių krūties vėžį, pacientų po limfomos, vyrų, po prostatos vėžio, kurie buvo gydyti spinduliniu ir/ar hormoninius gydymu, šie skaičiai vyruoja nuo 15 iki 35 proc. Tai vienas dažniausių vėlyvųjų vėžio gydymo komplikacijų.
Nuovargio gydymui visada reikalingas išsamus paciento ištyrimas, nes jo priežastys gali būti tiek somatinės, tiek psichinės. Geriausi efektai pasiekiami taikant kompleksinę terapiją, kuri susideda iš fizinės treniruotės, kognityvinės terapijos bei streso valdymo. Ne mažiau svarbu, kad pacientas gautų visą reikalingą informaciją apie lėtinį nuovargį.
Seksualinės problemos
Seksualines problemas, kaip ir nuovargį, gali sukelti tiek somatiniai, tiek psichiniai komponentai. Vėžį išgyvenusiems žmonėms yra svarbu sugrįžti į tą patį seksualinio gyvenimo lygį, kuriame jie buvo prieš gydymą.
Skausmas, nuovargis, depresija, nerimas, lytinio potraukio sumažėjimas neigiamai paveikia seksualinį gyvenimą. Jei gydymo metu pažeidžiami lyties organai arba jų nervai, kraujotaka, tuomet mažėja ir seksualinės galimybės. Ši situacija ypač dažna po prostatos vėžio, ginekologinių vėžių ar moterims po krūties vėžio.
Pasitaiko, jog po gydymo, žmonės tiesiog sumažina savo seksualinius lūkesčius, tad sumažėjusi seksualinė funkcija, neišgyvenama kaip problema.
Lėtinis skausmas
Po vėžio gydymo dažnai būdingi funkciniai sutrikimai, randų formavimasis, limfoedema, o tai gali išprovokuoti lėtinius skausmus. Šie negalavimai glaudžiai susiję su depresija ir miego sutrikimais. Adekvatus skausmo malšinimas yra ypač svarbus vėžį išgyvenusiems pacientams.
Baimė
Baimė – tai reakcija į pavojų, kuri yra visiškai natūrali, išgirdus vėžio diagnozę, nes tai susiję su gyvenimo kokybės pasikeitimu bei galima mirtimi. Vėžį išgyvenę pacientai žymiai dažniau kenčia nuo panikos priepuolių, generalizuoto nerimo, įvairių baimių.
Baimė atkristi – tai specifinė, vėžį išgyvenusių pacientų problema. Pacientai, sirgę vėžiu ir pasveikę, nepaisant gerų prognozių, vistiek jaučia didelę baimę susirgti pakartotinai ar kad vėžys gali išplisti.
Depresija
Depresija – tai reakcija, pasireiškianti dėl numanomos ar tikros netekties (praradimo). Vėžį išgyvenę pacientai dažnai susiduria su tam tikros funkcijos praradimu, energijos kritimu bei pablogėjusia sveikata. Pastebėta, jog depresijos paplitimas tarp vėžį išgyvenusiųjų ir neturinčių šios diagnozės žmonių, skaičiai mažai skiriasi. Rizika, susirgti depresija, lygiai tokia pati aukšta tiek vėžį išgyvenusiems pacientams, tiek jų sutuoktiniams ar partneriams.
Miego sutrikimai
Sunku užmigti, anksti prabundama, prasta miego kokybė – dažniausi nusiskundimai tarp vėžį išgyvenusių pacientų, būdingi 3 iš 10 pacientų. Tai glaudžiai susiję su depresija, baime, skausmu ir vazomotoriniais simptomais, tokiais kaip karščio pylimas. Šios problemos turėtų būti diagnozuojamos ir gydomos, tačiau vaistų, padedančių užmigti, nerekomenduojama naudoti ilgą laiką.
Kognityvinės problemos
Vėžį išgyvenę pacientai dažnai skundžiasi dėmesio, koncentracijos, atminties sumažėjimu, jiems sunkiau spręsti įvairias užduotis. Tai ypač būdinga po chemoterapinio gydymo. Laimei, didžiąjai daliai šie simptomai išnyksta po metų, tačiau 15 proc. pacientų šios problemos išlieka ilgą laiką.
Sveikatos priežiūros personalui svarbu žinoti, jog neuropsichologiniai testai ne visada teisingai atspindi vėžį išgyvenusių pacientų kognityvinius sugebėjimus. Įvairios kognityvinės treniruotės galėtų ženkliai pagelbėti šiems žmonėms.
Asmenybės pasikeitimas
Vėžį išgyvenusiems žmonėms gali atsirasti neurotizmas, kuris pasireiškia baime, nerimu, liūdesiu, pykčiu, kaltės jausmu, susierzinimu, vienišumu, susirūpinimu, arogancija, nepasitenkinimu, priešiškumu ir nepasitikėjimu savimi. Neurotizmas plačiai paplitęs ir tarp bendros žmonių populiacijos, tačiau tarp vėžį išgyvenusių žmonių, neurotizmas gali būti dar stipriau išreikštas.
Svarbu, kad sveikatos specialistai, gebėtų atpažinti žmones su aukštu neurotizmo laipsniu ir skirtų pakankamai laiko ir dėmesio atsakyti į visus jiems rūpimus klausimus. Laikas ir dėmesys šiems žmonėms gali labai pagelbėti.
Sumažėjęs darbingumo lygis
Žmogaus darbingumo lygis priklauso nuo fizinių, psichinių ir socialinių komponentų, kurie gali būti pažeisti vėlyvųjų komplikacijų, tokių kaip nuovargis, socialinė baimė, matomi randai, ryjimo sutrikimai ir kt.
Daugumai vėžį išgyvenusiųjų reikalingas ilgas nedarbingumo laikotarpis, dalis žmonių visiškai iškrinta iš darbo rinkos. Tokiems žmonėms gali prireikti tiek psichologo, tiek socialinio darbuotojo pagalbos.
Sprendimo būdai
Tai pagrindinės vėlyvosios vėžio gydymo komplikacijos, tačiau jos gali pasireikšti ir kitokiu būdu, galimos įvairios jų kombinacijos.
Pacientams, kurie buvo gydyti nuo vėžio ir pasveikę, labai svarbi reguliari skriningo programa. Pavyzdžiui, reguliari mamografija moterims, kurios buvo švitinamos gydant Hodžkino limfomą.
Kita priemonė – sveiko gyvenimo būdo pasirinkimas. Tai subalansuota mityba, rūkymo atsisakymas, reguliarus judėjimas, svorio sureguliavimas, mažesnis alkoholio vartojimas. Gyvenimo būdui pakeisti reikalinga ypač stipri motyvacija ir artimų žmonių palaikymas.
Trečia priemonė – laiku pastebėti ir gydyti vėlyvąsias komplikacijas – širdies ir kraujagyslių ligas, hormoninius pakitimus, baimę, depresiją, lėtinį nuovargį ir seksualines problemas.
Pabaigai
Laimei, vis daugiau žmonių po vėžio diagnozės ir pritaikyto gydymo išgyvena ilgiau nei anksčiau. Deja, kartais šis prailgintas gyvenimas sukelia daug fizinių ir psichologinių kančių, kurios paveikia gyvenimo kokybę bei darbingumo lygį.
Slaugytojai bei kitas sveikatos priežiūros personalas, dirbantis su vėžiu sergančiais pacientais, turėtų išmanyti vėlyvąsias vėžio gydymo komplikacijas, mokėti jas atpažinti, pasiūlyti sprendimo būdus, suteikti reikalingą informaciją pacientui.
Straipsnis parengtas pagal „Seneffekter etter kreftbehandling“ S.L.Hess, A.A.Dahl, C.E.Kiserud, Sykepleien #etter kreften, 2018
Mokslininkai daugelį metų analizuoja sociologinius, psichoemocinius, neurologinius, lingvistinius ir kitus meilės aspektus bei mėgina įminti lyčių, kultūrų, amžiaus skirtingumus. Kaip ten bebūtų, vienas daugiausia nuveikusių šioje srityje, vadinamųjų „meilės“ mokslininkų yra laikomas Isaokas Maiklas Zikas Rubinas (angl. – Isaac Michael Zick Rubin, g. 1944). Šis amerikiečių socialinis psichologas ne tik daug pasitarnavo tyrinėdamas meilės fenomeną, bet ir sukūrė pirmąją meilės skalę. Pasirodo JĄ galima pamatuoti ir atskirti nuo simpatijos ar patikimo. Šioje skalėje trys esminiai komponentai:
intymumas
aistra
sprendimas/įsipareigojimas.
Intymumu laikomas ne tik artimumas, bet ir laimės jutimas būnant su partneriu, supratimas, dalijimasis jausmais, emocinė parama, vertinimas vienas kito ir pan.
Aistrą šis mokslininkas apibrėžia kaip romantiką, fizinę trauką, seksualinį elgesį, o taip pat ir savęs aktualizavimą santykiuose.
Įsipareigojimas mokslininko nuomone yra suvokiamas kaip ilgalaikiai (meilė) ir trumpalaikiai santykiai (patikimas) bei sprendimai, kurie priimami ryšium su tuo. Taigi, trys komponentai sąveikaudami sudaro meilės turinį. Kaip ten bebūtų, Rubinas dar 1970-aisiais meilę apibūdino kaip „neabejotinai giliausią ir reikšmingiausią sentimentą“.
Moterys ir vyrai: esminiai skirtumai bendravime
Iš esmės galima teigti, jog moterys ir vyrai priklauso skirtingoms bendravimo subkultūroms. Pavyzdžiui, ar pastebėjote, kad moterys klausiamąją formą dažniau naudoja siekdamos palaikyti pokalbį, kai tuo tarpu vyrai tokią formą laiko reikalavimu pateikti informaciją. Arba tai, kad moterys dažniau linkusios sekti pokalbį ir reflektuoti / reaguoti į partnerio žodžius, tuo tarpu vyrai tuo nesivadovauja, jie gali ir ignoruoti tam tikrus pasakymus, nutraukti ar pakeisti pokalbio temą. Tokioje situacijoje moterys tai traktuos kaip tam tikrą agresijos formą, o vyrai – kaip normalią bendravimo formą. Na, o turbūt, puikiausiai žinomi moterų ir vyrų bendravimo skirtingumai siejami su moterų polinkiu dalintis jausmais, paslaptimis, kai vyrai tokių temų vengia. Moterys mėgsta aptarinėti tarpusavyje problemas, joms reikia jas „iškalbėti“, tuo tarpu vyrai kalba apie tai, kas reikalauja sprendimų, vietoje ilgų analizių jie renkasi trumpesnius pokalbius ir praktinius sprendinius
„Aš tave myliu“: moterų ir vyrų skirtumai
Įrodyta, jog nepaisant kultūrinių skirtumų lemtingus žodžius „aš tave myliu“ dažniau poroje kartoja moterys. Tai siejama su keletu veiksnių, pirmiausia, visuomenė tikisi, jog moterys iš esmės yra ekspresyvesnės. Antra, moterys jaučia neurologinį pranašumą išgyvendamos emocijas bei kito emocijas perima greičiau. Dėl šios priežasties moterys linkusios labiau savimi pasitikėti, išreikšdamos patikimą, simpatiją bei meilę priešingai lyčiai. Tuo tarpu vyrai priešingai, labiau linkę į neekspresyvumą bei emocinį uždarumą. Tuo tarpu, kas pirmasis – vyras ar moteris – dažniau prisipažįsta meilėje? Autorių Harrison ir Shortal (2011) mokslinė analizė atskleidė, jog vis tik vyrai dažniau pirmieji ištaria šiuos lemtingus žodžius „aš tave myliu“. Neįtikėtinai stulbinamas Takerio ir kt. (1991) mokslinis tyrimas atskleidė, jog moterys pirmąjį partnerio prisipažinimą meilėje įvardijo tarp top 10 romantiškiausių veiksmų, tuo tarpu vyrų atsakymuose šios frazės nebuvo. Galvojama, kad dar skirtingumą lemia evoliucinės – istorinės lyčių skirtingumų šaknys. Juk „aš tave myliu“ reiškia įsipareigojimą. Moterys jaučiasi laimingos kurdamos romantiškus santykius, o vyrai linkę pasakyti tai, ko moterys nori.
Meilė ir stereotipai
Mokslininkės Harrison ir Shortal tyrinėdamos meilės fenomeną teigia, kad stereotipiškai visuomenėje galvojama, kad moterys yra ženkliai romantiškesnės nei vyrai. Tačiau (!!!) dar 1968 metais atliktoje Knox ir kt. mokslinėje studijoje nustatyta, kad vyrai turi žymiai daugiau romantiškų pažiūrų nei moterys. Dar daugiau, tolesni moksliniai tyrinėjimai parodė, kad vyrai greičiau įsimyli, kaip ir berniukai, kurie paauglystėje savo amžiumi vidutiniškai anksčiau įsimyli pirmą kartą nei mergaitės. Didžiulė mokslinė studija (žr. Schmitt, ir kt., 2003) trukusi ne vienerius metus, apklausiant daugiau nei 17 000 tyrimo dalyvių iš 62 kultūrinių regionų atskleidė, jog nepaisant kultūrinių skirtingumų, egzistuoja ir „beveik universalių“ vyrų ir moterų bendravimo aspektų.
Meilės svarba
Žmogus yra socialus, mums reikia santykių ir buvimo su kitais. Artimo žmogaus turėjimas bei pozityvių santykių palaikymas daro mus laimingais. Vienišumas sukelia depresyvumą. Tuo tarpu sėkmingų santykių puoselėjimas yra sveika mūsų sveikatai, tai duoda jėgų ir stiprybės išgyventi sudėtingus gyvenimo laikotarpius. Įsimylėjimas sukelia didžiulę euforiją, kuri prilyginama narkotikų poveikiui. Apsikabinimai ir mylavimaisi išskiria vadinamąjį „meilės ir prieraišumo hormoną“ – oksitociną, jis svarbus mūsų socialinių ryšių palaikymui. Net žiūrėjimas į mylimo žmogaus nuotrauką skatina šio hormono išsiskyrimą.
Na, ir pabaigai… įrodyta, kad meilė ir apsikabinimai gali sumažinti patiriamą skausmą. Tiesa, apsikabinus teks būti apie… 4 valandas. Taigi, mylėkite ir vertinkite vienas kitą, o kai baigsite skaityti šį straipsnį – eikite ir apsikabinkite savo mylimą žmogų, nes tai abipusiai sveika!
Parengta pagal:
Aaron T. Beck, M.D. Love is never enough. HarperPerennial, HarperCollinsPublishers 1989. ISBN 0-06-091604.
Marissa A. Harrison & Jennifer C. Shortall (2011): Women and Men in Love: Who Really Feels It and Says It First?, The Journal of Social Psychology, 151:6,727-736, To link to this article: http://dx.doi.org/10.1080/00224545.2010.522626
Sternberg, R.J. 1997. Construct validation of a triangular love scale. European Journal of Social Psychology. Vol. 27: 313-335.
David P. Schmitt ir kt. (2003). Are men universally more dismissing than women? Gender differences in romantic attachment across 62 cultural regionsPersonal Relationships, 10 (2003), 307–331. Printed in the United States of America. Copyright # 2003 ISSPR. 1350-4126/02
Jei staiga pastebėjote, jog jūsų artimas žmogus pasidarė labai užmaršus ir keistai elgiasi, paprašykite jo nupiešti laikrodį. Piešinyje gali slypėti labai daug informacijos.
Laikrodžio testas – tai vienas paprasčiausių tyrimų, kuris gali atskleisti žmogaus pažintinių (kognityvinių) funkcijų sutrikimus bei suteikti vertingos informacijos diagnozuojant neurologines ar psichines ligas.
Pirmą kartą šis testas buvo pradėtas naudoti 1953 metais bei buvo skirtas konstruktyvinės apraksijos (nesugebėjimas atlikti tikslingus judesius) vertinimui, kuri ypač būdinga sergant demencija, o taip pat įvertinti kaktinės smegenų dalies pažeidimo lygį. Šiandien šis testas yra vienas pagrindinių tyrimo metodų nustatant Alzheimerio ligos pradžią bei kitas demencijas.
Kaip šis testas atliekamas?
Gydytojas, slaugytojas, psichologas ar kitas sveikatos priežiūros darbuotojas duoda pacientui popieriaus lapą su nupieštu 10 cm diametro apskritimu, pieštuką bei trintuką. Paciento prašoma įsivaizduoti, jog apskritimas yra laikrodis, o paciento užduotis kuo tiksliau šiame apskritime surašyti skaičius nuo 1 iki 12 taip, kaip laikrodyje. Jei pacientas naudoja akinius arba klausos aparatą, testo metu privalo juos turėti.
Kai skaičiai surašomi, toliau prašoma paciento nupiešti laikrodyje rodykles, kad laikrodis rodytų tiksliai 10 minučių po 11. Kai pacientas užduotį baigia, paklausiama, kokį laiką buvo prašoma pavaizduoti ir kiek rodo jo laikrodis. Tai kontroliniai klausimai, tuo atveju, jei abejojama, ar žmogus išgirdo, suprato, ko jo buvo prašoma. Vėliau testas vertinamas.
Galima šį testą atlikti ir be paruošto nupiešto apskritimo, pacientas jį nupiešia pats, o vėliau surašo skaičius ir nurodo prašomą laiką.
Kaip vertinamas testas?
Priskaičiuojama apie 15 laikrodžio testo vertinimo būdų. Gali būti vertinamas kiekvienas skaičius, teisinga skaičių tvarka, jų išdėstymas, rodyklės, teisingas laikas ir t.t. Danish Medical Journal atliko tyrimą, kuriame vertino penkis dažniausiai taikomus laikrodžio testo vertinimo būdus. Jų išvada – pats lengviausias būdas pasirodė pats tiksliausias. Tiesiog vienas taškas duodamas už teisingą atliktą laikrodžio užduotį, bei nulis, jei laikrodžio testas neatliekamas. Tiesa, nedideli nukrypimai gali būti užskaitomi – laikrodyje figuruoja ir arabiški, ir romėniški skaičiai, supainiojamos valandinės ir minutinės rodyklės, skaičiai nedaug „išeina“ iš apskritimo ribų, skaičiai išdėstomi ne visai tiksliai.
Kritinės laikrodžio testo klaidos
Išsamesni laikrodžio testo tyrimai išskyrė šešias kritines klaidas, be abejonės rodančios kognityvinį pažeidimą bei galimą demenciją. Tai:
Nesugeba pavaizduoti prašomo laiko
Nėra rodyklių laikrodyje
Trūksta skaičių
Vietoj skaičių užrašomos raidės, simboliai ir kt.
Kartojasi skaičiai
Atsisako atlikti testą – nenoras atlikti testą gali byloti apie slypinčią problemą.
Kodėl laikrodžio testas?
Prašymas nupiešti laikrodį gali atrodyti paprasta užduotis kaip du kart du, tačiau šis veiksmas apima daugybę neurologinių procesų. Piešiant laikrodį būtina gera rankų – akių koordinacija, erdvinio vaizdo suvokimas ir simetrija, skaičių ir laiko suvokimas, atmintis. Jei žmogui sunku eilės tvarka išdėstyti skaičius, vyrauja ryški asimetrija, sunku rodyklėmis pavaizduoti prašomą laiką, tuomet tai gali byloti, jog žmogaus tam tikros neurologinės ar psichologinės funkcijos sutrikusios ir jam reikalinga specialisto pagalba. Anksti pastebėjus šiuos sutrikimus bei pradėjus gydymą, galime laimėti žmogui daugiau laiko, gyventi pilnavertį gyvenimą bei kuo ilgiau išlikti funkcionaliam kasdieninėje veikloje.
Alzheimerio liga yra viena dažniausių demencijos priežasčių Apie 60 proc. visų demencijos atvejų sudaro sergantieji Alzheimerio liga.
Alzheimerio liga pavadinta vokiečių gydytojo Alois Alzheimer garbei, kuris pirmasis 1907 metais aprašė šios ligos simptomus 51 metų amžiaus moteriai.
Išskiriami du Alzheimerio ligos tipai:
Alzheimerio liga su ankstyva pradžia (susergama iki 65 metų amžiaus)
Alzheimerio liga su vėlyva pradžia (ligos simptomai atsiranda virš 65 metų)
Vertinant ligos paplitimą tarp vyrų ir moterų, pastebėta, jog ankstyvasis Alzheimeris vienodai būdingas tiek vyrams, tiek moterims. Vėlyvasis Alzheimeris dažnesnis tarp moterų.
Ankstyvasis Alzheimeris (iki 65 metų amžiaus) neretai pasireiškia ypač ryškiais simptomais pačioje ligos pradžioje – atminties, elgesio, kalbos, rašymo sutrikimais, būdingas greitas ligos progresavimas.
Vėlyvojo Alzheimerio liga nėra tokia dramatiška, mažiau simptomatikos, ligos pradžioje simptomai būna ne tokie pastebimi, o vienas ryškiausių simptomų – atminties sutrikimas.
Kas vyksta smegenyse sergant Alzheimerio liga
Alzheimerio ligos atveju stebimi fiziniai pokyčiai smegenų žievėje ir smegenų kamiene, o ypač priekinėje smegenų žievėje. Hipokampas (jūros arkliuko zona) visada yra pažeidžiamas šios ligos atveju ir manoma, jog būtent čia liga ir prasideda.
Smegenų pažeidimui būdingi trys etapai:
Šalia smegenų ląstelių susidaro specifinės dėmės (senilinės apnašos), sudarytos iš įvairių baltymų sruogų. Daugiausiai randama į krakmolą panašaus baltymo beta amiloido.Aplink šią baltymų sruogą matosi tarsi išsišakojimas, kuris byloja apie nervinių ląstelių pažeidimą. Beta amiloidinės sruogos yra nuodingos, jų poveikyje nervinės ląstelės yra pažeidžiamos, o vėliau žūsta.
Šie baltymai plonyčių siūlų pavidalu apraizgo smegenų ląsteles, į jas įsiskverbia.
Pažeistos ir žuvusios smegenų ląstelės nebegali perduoti viena kitai signalų (nyksta sinapsės).
Toksiškos baltymų sruogos apsupusios smegenų ląsteles
Cheminiai pažeidimai smegenyse
Alzheimerio ligos metu pažeidžiama ta smegenų dalis, kuri yra atsakinga už biocheminių medžiagų gamybą bei impulsų perdavimą. Ypač pažeidžiama nucleus basalis žievinė sritis, o tai lemia sumažėjusį acetilcholino išsiskyrimą. Acetilcholino sumažėjimas sąlygoja dėmesio, atminties, kalbos pažeidimus. Alzheimerio ligos metu taip pat sutrinka ir kitų biocheminių medžiagų apykaita.
Kas didina riziką susirgti Alzheimerio liga
Nėra žinoma tiksliai, kas sukelia Alzheimerio ligą, tačiau yra žinoma ne mažai faktorių, kurie gali įtakoti ligos atsiradimą.
Paveldimumas
Šiuo metu yra žinomi trys Alzheimerio ligos variantai, kurie yra nulemti paveldimumo:
14 – oje chromosomoje paveldima tam tikra medžiaga, kuri nulemia Alzheimerio ligos atsiradimą. Tai vienas dažniausių dominuojančių paveldimų variantų. O tai reiškia, jog apie 50 proc. žmonių, turintys šį geną, susirgs Alzheimerio liga. Šis paveldimumas sudaro 2-3 proc. visų Alzheimerio ligos atvejų.
Kitas variantas – pakenkimas 21-oje chromosomoje. Sutinkama mažiau nei 1 proc.atvejų.
Bei pažeidimas 1 – oje chromosomoje. Ypač retas atvejis.
Polinkis įgyti Alzheimerio ligą
Alzheimerio liga vėlesniame amžiuje būdinga žmonėms, turintiems Apoliproteiną E e4 . Šis baltymas atsakingas už riebalinių medžiagų transportą kraujyje. Randami trys APOE – e2, e3, e4. Paveldima medžiaga, esanti 19 chromosomoje apsprendžia, kurį baltymą žmogus turi. Net 90 proc. žmonių, paveldėję iš abiejų tėvų APOE e-4, virš 70 metų suserga Alzheimerio liga. Jei šis baltymas paveldimas tik vieno iš tėvų, tai rizika susirgti Alzheimerio liga sumažėja iki 40 proc. Apie 40 proc. sergančių Alzheimerio liga turi APOE e4 baltymą.
Dauno sindromas
Žmonės su Dauno sindromu turi tris 21 –as chromosomas, kai tuo tarpu normaliai turime dvi. Pakitimai smegenyse, esant Dauno sindromui, labai primena Alzheimerio ligą. Smegenyse kaupiasi senilinės apnašos, o palaipsniui baltymai siūlų pavidalu apraizgo nervines ląsteles. Pradžioje pakitimai nėra tokie ryškūs, tačiau jie ypač išryškėja 40-50 metų amžiuje. Beveik visiems žmonėms, turintiems Dauno sindromą, pasireiškia smegenų pakitimai šiame amžiuje. 21- oje chromsomoje paveldima medžiaga, kuri reguliuoja beta amiloido gamybą. Kadangi žmonės su Dauno sindromu turi 3 chromosomas 21 – oje, tai beta amiloido gamyba bus aktyvesnė nei turinčių 2 chromosomas. Tai paaiškina, kodėl tiek daug žmonių su Dauno sindromu 40-50 metų amžiuje įgyja Alzheimerio ligą.
Senyvas amžius
Didėjant amžiui, didėja rizika susirgti Alzheimerio liga. Ypač didelis ligos šuolis stebimas tarp žmonių virš 75 metų.
Numanomi rizikos faktoriai
Galvos traumos, smegenų sukrėtimai – manoma, kad galvos smegenų traumos turi įtakos Alzheimerio ligos išsivystymui, ypač plačiai aprašyta demencija, paplitusi tarp buvusių boksininkų (dementia pugilistica).
Žemas išsilavinimas – turima omenyje, kai žmogus būna baigęs ne daugiau kaip 4 klases. Šis rizikos faktorius kelia daug diskusijų. Manoma, jog turintieji žemą išsimokslinimą, galėjo gyventi sunkesnį gyvenimą – vartojo alkoholį, patyrė galvos traumų, pasižymi ribotu mąstymu. Tačiau vertėtų žinoti, jog žmogui, turinčiam žemą išsimokslinimą, gali būti sunku atlikti įvairius demencijos testus, jis gali nemokėti skaityti, rašyti, o tai gali suteikti klaidingus rezultatus.
Aukštas kraujo spaudimas – yra žinoma, jog aukštas kraujo spaudimas yra smegenų insulto bei kraujagyslinės demencijos rizikos faktorius. Keletas studijų atskleidė, jog negydomas aukštas kraujo spaudimas gali būti Alzheimerio ligos rizikos faktorius.
Cholesterolis, homocisteinas ir diabetas – aukšas cholesterolio, homocisteino ar gliukozės kiekis didina kognityvinių funkcijų pažeidimą ir riziką atsirasti demencijai, o ypač Alzheimerio ligai.
Spėliojami rizikos faktoriai
Kaip galima Alzheimerio ligos priežastis taip pat buvo svarstoma virusinė teorija. Virusinės ligos, tokios kaip AIDS bei Herpės, gali iššaukti demenciją, o pastaruoju metu tyrimai rodo, jog herpes simplex virusas 1 kartu su paveldimu baltymu APOE e4 veikia kartu kaip rizikos faktorius atsirasti Alzheimerio ligai. Deja, kol kas trūksta išsamesnių duomenų apie virusų bei Alzheimerio ligos ryšį.
Kas gali apsaugoti nuo Alzheimerio ligos
Kai kurie tyrimai parodė, jog moterys, vartojančios papildomus estrogenus menopauzės metu, rečiau suserga Alzheimerio liga. Tai aiškinama, jog estrogenai galimai užkerta kelią smegenų ląstelių žūčiai bei išsaugo nervinių skaidulų tarpusavio ryšius jūros arkliuko (hipokampo) zonoje bei pačiose smegenyse, o taip pat pagerina acetilcholino gamybą, gerina smegenų kraujotaką bei apsaugo nuo senėjimo. Deja, estrogenai negali visiškai apsaugoti nuo Alzheimerio ligos, tačiau gali pavėlinti jos pradžią.
Kitas apsauginis faktorius – priešuždegiminiai vaistai arba nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai (NPV). Manoma, jog kaupiantis beta amiloidui smegenyse, iššaukiama uždegiminė reakcija, o vartojant šiuos vaistus slopinamas uždegimas. Deja, NPV vartojimas negali visiškai užkirsti kelio Alzheimerio ligai, tačiau jos pradžia gali būti vėlyvesnė.
Alzheimerio ligos simptomai
Kai liga prasideda anksti (iki 65 metų)
Skirtingiems žmonėms skirtingai pasireiškia demencijos pradžia. Susilpnėjusi atmintis – vienas pagrindinių Alzheimerio ligos simptomų. Dažnai kartu atsiranda kalbos, rašymo ir/arba vizuospatialiniai sutrikimai (sugebėjimas atpažinti objektus ir erdvę) bei apraksija (nesugebėjimas atlikti tikslingus judesius). Jau ligos pradžioje gali atsirasti suvokimo sutrikimai. Kai kuriems pacientams gali būti taip stipriai išreikštas nesiorientavimas erdvėje ar kalbos sutrikimas, jog atminties sutrikimas ir dezorientacija laike atsiranda kaip pasekmė anksčiau paminėtų sutrikimų. Daliai sergančiųjų būna sunku atlikti įprastus kasdieninius veiksmus: gaminti maistą, užlipti laiptais, važiuoti dviračiu, apsimauti striukę, užrakinti duris. Atsiradus kalbos sutrikimui, būna sunku surasti tinkamų žodžių išreikšti mintis, sakinys pasakomas padrika tvarka. Ligai progresuojant, pasireiškia beveik visi demencijai būdingi simptomai – baimė, depresija, įvairios psichozės, asmenybės pasikeitimas, interesų nykimas, nerimas, agresyvumas, motoriniai sutrikimai ir kt.
Kai liga prasideda vėlai (virš 65 metų)
Kai Azheimerio liga prasideda vėlai (70-80 metų), labiausiai nukenčia atmintis bei orientavimasis, ypač sutrinka laiko suvokimas. Ligai progresuojant, pasireiškia kiti simptomai – apraksija, sutrinka orientavimasis erdvėje, sunkiau rasti tinkamų žodžių. Vėliau tiek ankstyva, tiek vėlyva Alzheimerio liga progresuoja panašiai, būdingi tie patys simptomai.
Diagnostika
Alzheimerio liga nustatoma remiantis simptomais. Ypač naudingas išsamus interviu su šeimos nariais, kurie pacientą gerai pažįsta bei pastebėjo pakitimus, o taip pat vertinami paciento intelektualiniai gebėjimai, atliekami psichologiniai testai, pacientas stebimas gydytojo bei personalo. Taip pat atliekamas psichiatrinis vertinimas, pacientas tiriamas dėl kitų somatinių ligų. Alzheimerio diagnozę žymiai lengviau nustatyti tada, kai liga būna ženkliai pažengusi, nei pačioje jos pradžioje. Dažnai pacientui nustatoma Alzheimerio liga, kai jis ja serga jau kelerius metus.
Smegenų rentgeno tyrimas, kompiuterinė tomografija – Alzheimerio ligos atveju šie tyrimai gali parodyti bendrą smegenų masės sumažėjimą, tačiau šie pakitimai būdingi ne tik Alzheiemrio ligai, tai yra įprasti pakitimai vėlyvame amžiumi. Kompiuterinė tomografija gali parodyti tam tikrus smegenų pakitimus – insultą, smegenų auglį, kurie gali paaiškinti demencijos atsiradimą.
Magnetinis rezonansas (MR) – yra pranašesnis metodas nei KT bei matomas aiškesnis smegenų vaizdas. Kai kurie tyrimai rodo, jog magnetinės tomografijos metu įmanoma išmatuoti hipokampusą, kurio sumažėjimas yra vienas pagrindinių Alzheimerio ligos rodiklių. Deja, šis metodas dar nėra taikomas, kol kas tik tyrinėjama.
Vieno fotono emisijos kompiuterinė tomografija – tai gali būti patikima priemonė diagnozės nustatymui. Šio tyrimo metu suleidžiama į veną radioaktyvios medžiagos, kuri kraujo tėkmės pagalba nukeliauja į smegenų kraujagysles. Smegenų radiospinduliuotę užfiksuoja gamakamera, kuri sukasi aplink tiriamojo paciento galvą. Ligos pradžioje pakitimai gali būti matomi tik vienoje smegenų dalyje, vėliau pakenkiamos abi. Pakitimai smegenyse matomi tik atsiradus psichologiniams simptomams, tad šis metodas nėra informatyvus labai ankstyvose demencijos stadijose. Šis tyrimas ypač tinkamas diagnozuojant frontalinę demenciją, tuomet stebimas ryškus kraujotakos sumažėjimas kaktinėje smegenų dalyje.
Elektroncefalografija (EEC) – šio tyrimo metu randami pakitimai smegenyse, tačiau jie nėra specifiniai ir nėra būdingi tik Alzheimerio ligai, tad remtis vien šiais tyrimais negalima.
Tad Alzheimerio diagnozės nustatymui būtina remtis visais įmanomais tyrimo rezultatais, o ypač ligos pradžioje. Remiamasi tiek paciento ligos istorija, tiek surinkta informacija iš artimųjų, paciento laboratoriniais tyrimais, psichologiniais testais, KT/MR. Jei pacientui įtariama Alzheimerio liga pačioje ligos pradžioje, būtina pacientą ištirti kelis kartus su 4-5 mėnesių pertrauka, kad būtų aiškiau pastebimas ligos progresavimas.
Medikamentinis gydymas
Apsaugoti arba sumažinti smegenų pakenkimą
Šiuo metu aktyviai tiriama, kokį poveikį ligos progresavimui turi beta amiloidinis baltymas. Žinoma, jog jis veikia smegenis toksiškai bei ieškoma būdų kaip jį pakeisti. Buvo sukurta vakcina prieš Alzheimerio ligą, tačiau ji nedavė sėkmingų rezultatų. Taip pat eksperimentuota su estrogenais, tačiau tyrimai buvo prastos kokybės bei nesulaukta didelio teigiamo efekto.
Šiek tiek vilčių teikia vitaminas E, kuris veikia kaip antioksidantas. Dvejų metų tyrimai atskleidė neblogus rezultatus, tad kai kurie mokslininkai siūlo šį vitaminą įtraukti į gydymą.
Kelios studijos atliktos bandant ginkmedžio lapų (Ginkgo biloba) ekstraktą, gydant lengvą bei vidutinę Alzheimerio ligą. 12 mėnesių tyrimai atskleidė nedidelį, tačiau pastebimą simptomų sumažėjimą.
Simptominis gydymas
Donezepil (Aricept) – šis vaistas skirtas simptomų lengvinimui, sergant lengva ar vidutine Alzheimerio ligos forma. Manoma, jog vaistas nepasižymi ilgalaikiu poveikiu. Šis vaistas turi ne daug pašalinių efektų ir jie gana retai pasireiškia. Gali pasitaikyti pykinimas, viduriavimas, raumenų spazmai, rečiau galvos svaigimas, širdies ritmo sutrikimai. Vaistas gaminamas tablečių forma, vartojama po vieną tabletę kartą dienoje.
Rivastigmin (Exelon) – kitas labai panašus vaistas, būdingos tos pačios pašalinės reakcijos kaip Aricept. Vaistas vartojamas 2 kartus paroje arba klijuojamas ant kūno pleistro forma.
Reminyl – trečiasis vaistas naudojamas Alzheimerio ligos simptomatikai lengvinti, tabletės geriamas du kartus paroje. Taip pat panašus veikimas bei būdingos panašios pašalinės reakcijos.
Šie trys vaistai pasižymi gana efektyviu simptomų lengvinimu apie 50 proc. sergančiųjų Alzheimerio liga. Šie vaistai ligos neišgydo, tačiau pacientai išlieka labiau budrūs, ilgiau išlaiko dėmesį ir būna aktyvesni. Gali šiek tiek pagerėti atmintis, o tai svarbu bendraujant su kitais žmonėmis. Gali pagerėti gebėjimas atlikti įprastus kasdieninius darbus namuose, padidėti iniciatyvumas. Kai kuriems gali sumažėti haliucinacijų pasireiškimas. Deja, vaistų poveikis gali trukti 1-2 metus, kai kuriems šiek tiek ilgiau. Kol kas nėra žinoma, kiek tiksliai trunka teigiamas vaistų poveikis, nėra žinoma, kodėl vieniems žmonėms teigiamas efektas pasireiškia dažniau, o kodėl kitiems šie vaistai yra visiškai neefektyvus. Kai kuriems pacientams gydymas šiais vaistais nutraukiamas po 3-4 mėnesių, nesulaukus teigiamo efekto. Vis dar nėra žinoma, kaip šie vaistai veikia pažengusias Alzheimerio ligos formas.
Ebixa (Axura) – naujas vaistas, kuris skirtas pacientams, sergantiems pažengusia demencijos forma, simptomams lengvinti. Šis vaistas pasižymi kitokiu veikimu, nei anksčiau trys aprašytieji vaistai. Šiuo metu rezultatai rodo, jog 1 iš 5 pacientų, fiksuojamas teigiamas poveikis. Efektas vertinamas pagal tai, kiek žmogus gali funkcionuoti kasdieniniame gyvenime.
Šaltinis:
K.Engedal Demens og Alzheimers sykdom, Demensomsorgens ABC hefte 3, 2017
