Paskelbta

Dehidratacija. Kaip ją atpažinti ir koreguoti.

Vanduo – gyvybės šaltinis. Net 50-60 proc. mūsų kūno svorio sudaro vanduo, kuriame yra baltymų, įvairių ląstelių, organinių ir neorganinių medžiagų. Moters organizme paprastai yra daugiau vandens nei vyrų, o su amžiumi vandens kiekis organizme mažėja.

Vanduo mūsų kūne atlieka įvairias funkcijas:

  • vanduo dalyvauja virškinimo procese, padeda įsisavinti vandenyje tirpstančias medžiagas;
  • kraujo keliu (kuriame yra vandens) vyksta maisto medžiagų transportas;
  • vanduo supa ląsteles (audinių skystis);
  • vandens pagalba ląstelėse vyksta medžiagų apykaita;
  • su vandeniu (šlapimu, išmatomis) pašalinami šalutiniai apykaitos produktai;
  • vandens pagalba vyksta temperatūros reguliacija organizme – šilumos perteklius iš kūno pašalinamas su prakaitu.

Vandens praradimas

Per dieną žmogus netenka 1,5 – 3 litrų vandens su šlapimu, išmatomis, prakaitu bei kvėpavimo metu. Per odą bei plaučius pasišalina 600-900 ml vandens per parą. Gausiai prakaituojant, pagilėjus kvėpavimui, karščiuojant skysčių netenkama daugiau. Pakilus kūno temperatūrai virš 37 laipsnių, papildomai netenkama 200 – 300 ml skysčių,  o  temperatūrai kylant, su kiekvienu laipsniu papildomai prarandamas dar toks pat kiekis. Su prakaitu pasišalina kalis, natris, chloras. Normaliai pasituštinus netenkama apie 200 ml vandens, o taip pat dalies elektrolitų. Su šlapimu pasišalina 0,6 – 1,6 l vandens ir šis kiekis tiesiogiai priklauso nuo išgerto skysčių kiekio.

Kiek vandens reikia?

Vandens poreikis suaugusiems žmonėms gali šiek tiek skirtis. Paskaičiuota, jog minimaliai suaugęs žmogus per parą turėtų išgerti 1600 ml vandens. Apie 300 ml vandens susidaro organizme vykstant medžiagų apykaitos procesams ir šis vanduo vadinamas endogeniniu. Vandens poreikis organizmui paskaičiuojamas pagal kūno masę:

Kūdikiai  0- 6 mėn. 150 ml/kg kūno svorio

Kūdikiai  6 – 12 mėn. 125 ml/kg kūno svorio

Vaikai virš 1 metų 100 ml/kg kūno svorio

Suaugę 30 ml/kg kūno svorio

Skysčiai vartojami tiek jaučiant troškulį, tiek jo nejaučiant. Tai priklauso nuo žmonių įpročių bei įvairių socialinių situacijų. Beveik visuose maisto produktuose randama vandens, o daugiausiai jo gaunama valgant vaisius ir daržoves. Paprastai su maistu gaunama apie 700 ml vandens per parą.

Apie troškulį

Troškulio jausmas žmogui yra ypač svarbus, nes įspėja apie būtinybę atsigerti. Jis pajaučiamas kai per mažai geriama skysčių, kai skysčių daug netenkama arba pavartojama daug sūraus maisto. Troškulys pajaučiamas netekus 1 proc. organizmo skysčių arba 300 – 400 ml skysčių suaugusiems žmonėms. Troškulio centras yra smegenyse pagumburyje.

Seniems žmonėms troškulio pojūtis dažnai susilpnėja, tad neretai jie geria per mažai. Skysčių poreikis didėja vemiant, viduriuojant. Noras vartoti daugiau skysčių padidėja kai nuolat daug geriama, o taip pat užvalgius sūraus maisto.

Vartojant šlapimą varančius vaistus (diuretikus), pagausėja šlapinimasis, o tai gali išprovokuoti hipotenziją, galvos svaigimą bei hipovoleminį šoką.

Odos ir gleivinių vertinimas

Odos ir gleivinių apžiūra padeda įvertinti skysčių poreikį organizmui. Sumažėjus skysčiui vartojimui arba sutrikus vandens ir elektrolitų balansui, oda praranda elastingumą, išsausėja gleivinės. Odos elastingumą nusako turgoras, kuris patikrinamas pakeliant plaštakos  odos raukšlę. Esant normaliam turgorui, raukšlė grįžta atgal į vietą ją paleidus, esant dehidratacijai – raukšlė išlieka stovinti. Šis būdas nėra tinkamas senų žmonių dehidratacijai įvertinti, nes dėl amžiaus pokyčių jų oda praranda elastingumą ir raukšlė liks stovinti nepriklausomai nuo skysčių vartojimo.

Trūkstant skysčių oda bus sausa, suglebusi, gleivinės išsausėjusios, o ypač burnoje. Gali būti sunku nuryti maistą,  gali sumažėti apetitas . Lūpos būna sausos, sutrūkinėjusios, akys įkritusios. Pažastyse visada yra šiek tiek drėgmės, esant dehidratacijai – pažastys būna visiškai sausos.

Skysčių balanso sekimas

Atsiradus dehidratacijai, gali sumažėti arterinis kraujo spaudimas, padažnėti pulsas, pakisti sąmonės būklė, tad sunkiai sergantiems pacientams būtina registruoti skysčių balansą. Paprastai registruojamas paros skysčių balansas, o po naktinės pamainos apskaičiuojama kiek skysčių suvartota ir kiek išskirta per parą. Registruojami visi išgerti skysčiai, o taip pat tie, kurie buvo sušvirkšti į zondą bei sulašinti intraveniniu būdu.

Skysčių netekimas fiksuojamas matuojant išskirto šlapimo kiekį, taip pat išskirtą skystį iš zondo, drenų. Daugiau skysčių pasišalina vemiant, viduriuojant, gausiai prakaituojant. Apie skysčių balansą daug informacijos suteikia šlapimo kiekis ir spalva. Per parą turi išsiskirti daugiau nei 500 ml šlapimo. Normalaus šlapimo spalva yra šviesiai geltona, tačiau esant dehidratacijai šlapimas bus tamsus, koncentruotas.

Dehidratacija

Dehidratacija – tai būsena, kai organizme sumažėja vandens ir jo lieka mažiau nei fiziologinė norma. Išskiriamos trys dehidratacijos formos:

  1. Hiperosmosinė dehidratacija – pasireiškia tuomet, kai vandens organizmas gauna mažiau, nei jo išskiria arba gaunama per daug natrio ir per mažai vandens. Tai nutinka vartojant per mažai skysčių, karščiuojant, sergant diabetu. Esant normaliai inkstų funkcijai, beveik visada dehidratacija bus hiperosmosinė, nes inkstai sulaiko natrį ir kartu vandenį. Padidėjus natrio kiekiui kraujotakoje, vanduo į kraujotakos sistemą ištraukiamas iš ląstelių ir tarpląstelinio skysčio.

Simptomai:

    • troškulys
    • sausos gleivinės
    • sausos, suskirdusios lūpos
    • sausa, raudona, šilta oda
    • stovinti odos raukšlė (vėlyvas simptomas)
    • sumažėjusi diurezė, šlapimas tamsus ir koncentruotas
    • žemas arterinis kraujo spaudimas
    • svorio sumažėjimas
    • gali pakilti temperatūra (ypač vaikams)
    • įdubęs momenėlis (vaikams iki 1 metų)
    • nuovargis, išsekimas, sąmonės sutrikimas, apatija, sumišimas
    • kraujo serume padidėjęs hemoglobino, natrio ir baltymo kiekis
  2. Izoosmosinė dehidratacija – pasireiškia netekus daug skysčių ir elektrolitų, o ypač natrio. Šios dehidratacijos priežastys – ilagalaikis vėmimas, viduriavimas, kraujavimas, gausi plazmos eksudacija iš nudegiminės žaizdos. Esant šiai būklei pacientai dažnai troškulio nejaučia ir vengia atsigerti, o tai dar labiau blogina situaciją. Simptomai būdingi tokie patys, kaip ir esant hiperosmosinei dehidratacijai, tik natrio kiekis kraujyje bus normalus arba sumažėjęs.
  3. Hipoosmosinė dehidratacija – pasireiškia, kai netenkama daugiau natrio nei vandens. Tai gali nutikti sutrikus inkstų funkcijai. Sumažėjus natrio kiekiui organizme gali grėsti hipovolemija, arterinio kraujo spaudimo kritimas bei šokas. Esant šiai dehidratacijai pacientas troškulio nejaučia, tačiau būdingas didelis nuovargis, apatija, gali prasidėti traukuliai.

Slauga esant dehidratacijai

Vienas svarbiausių tikslų – užkirsti kelią dehidratacijai. O tam reikalingas glaudus bendradarbiavimas su pacientu, būtina paaiškinti, kodėl svarbu pakankamai vartoti skysčių, bandyti pacientą motyvuoti. Dažnai pacientai atsisako gerti daugiau skysčių, kai turi problemų dėl šlapinimosi arba sutrikęs troškulio jutimas. Sunki sveikatos būklė, sutrikusi psichika, neaktyvumas taip pat užkerta kelią pakankamam skysčių vartojimui.

Pastebėjus, jog pacientas vartoja per mažai skysčių ar atsirado dehidratacijos simptomų, būtinai informuokite gydytoją.

Skysčių balanso sekimas taip pat gali pagelbėti užkertant kelią dehidratacijai. Jei pacientas geria labai mažai, patartina registruoti tiek išgeriamą skysčių kiekį, tiek šlapimo kiekį, o taip pat įvertinti šlapimo išvaizdą. Jei pacientas pakankamai orientuotas, išgeriamus skysčius gali registruoti pats, tai gali veikti motyvuojančiai. Aiškumo dėlei, galima suskirstyti kiek skysčių būtina išgerti iki pietų, vėliau iki vakarienės ir t.t.

Geriausiai, kad pacientas gertų tai, ką labiausiai mėgsta, tačiau gazuoti gėrimai, gėrimai su baltymais suteikia sotumo jausmą, o tai mažina troškulio jausmą. Nepatartina prikrauti daug stiklinių su gėrimais ant paciento spintelės, nes gėrimai greitai praranda šviežumą, o be to daugybė stiklinių gali veikti atbaidančiai. Geriau pasiūlykite pacientui atsigerti dažniau, bet mažesniais kiekiais, o ypač seniems žmonėms.

Motyvacija dažniau atsigerti taip pat sumažėja jei pacientui būtina kitų žmonių pagalba pasiekti  bei tenka ilgai laukti pagalbos. Kiti  pacientai varžosi pasišlapinti į basoną ar antelę, tad stengiasi vartoti kuo mažiau skysčių. Pasirūpinkite, kad šlapinimosi indas būtų lengvai pasiekiamas ir laiku ištuštinamas, neverskite paciento ilgai laukti, jei jam reikalinga pagalba pasiekti tualetą.

Jei paciento burna išsausėjusi,  pasirūpinkite gera burnos higiena – išvalykite dantis, pašalinkite apnašas nuo liežuvio, patepkite lūpas vazelinu.

Esant dehidratacijai,  susilpnėja kraujotaka, tad iškyla pragulų rizika. Nuolat apžiūrėkite paciento odą, o rizikingas vietas tepkite kremu, keiskite kūno padėtį.

Jei pacientas nepajėgia išgerti būtino skysčių kiekio, būtina apsvarstyti intraveninį skysčių lašinimą. Koreguojant dehidrataciją skysčiai negali būti sulašinami per greitai. Kūno ląstelės per ilgą laiką bus prisitaikiusios prie mažesnio skysčių poreikio, tad papildymas skysčiais turi vykti palaipsniui.

 

Šaltiniai:

E.S. Blix, S.Breivik Basis-bok i sykepleie, 2006

wikipedia

 

 

 

 

Paskelbta

Laikrodžio testas

 

Jei staiga pastebėjote, jog jūsų artimas žmogus pasidarė labai užmaršus ir keistai elgiasi, paprašykite jo nupiešti laikrodį. Piešinyje gali slypėti labai daug informacijos.

Laikrodžio testas – tai vienas paprasčiausių tyrimų, kuris gali atskleisti žmogaus pažintinių (kognityvinių) funkcijų sutrikimus bei suteikti vertingos informacijos diagnozuojant  neurologines ar psichines ligas.

Pirmą kartą šis testas buvo pradėtas naudoti 1953 metais bei buvo skirtas konstruktyvinės apraksijos (nesugebėjimas atlikti tikslingus judesius) vertinimui, kuri ypač būdinga sergant demencija, o taip pat įvertinti kaktinės smegenų dalies pažeidimo lygį. Šiandien šis testas yra vienas pagrindinių tyrimo metodų nustatant Alzheimerio ligos pradžią bei kitas demencijas.

Kaip šis testas atliekamas?

Gydytojas, slaugytojas, psichologas ar kitas sveikatos priežiūros darbuotojas duoda pacientui popieriaus lapą su nupieštu 10 cm diametro apskritimu, pieštuką bei trintuką. Paciento prašoma įsivaizduoti, jog apskritimas yra laikrodis, o paciento užduotis kuo tiksliau šiame apskritime surašyti skaičius nuo 1 iki 12 taip, kaip laikrodyje. Jei pacientas naudoja akinius arba klausos aparatą, testo metu privalo juos turėti.

 

Kai skaičiai surašomi, toliau prašoma paciento nupiešti laikrodyje rodykles, kad laikrodis rodytų tiksliai 10 minučių po 11. Kai pacientas užduotį baigia, paklausiama, kokį laiką buvo prašoma pavaizduoti ir kiek rodo jo laikrodis. Tai kontroliniai klausimai, tuo atveju, jei abejojama, ar žmogus išgirdo, suprato, ko jo buvo prašoma. Vėliau testas vertinamas.

Galima šį testą atlikti ir be paruošto nupiešto apskritimo, pacientas jį nupiešia pats, o vėliau surašo skaičius ir nurodo prašomą laiką.

clock

Kaip vertinamas testas?

Priskaičiuojama apie 15 laikrodžio testo vertinimo būdų. Gali būti vertinamas kiekvienas skaičius, teisinga skaičių tvarka, jų išdėstymas, rodyklės, teisingas laikas ir t.t. Danish Medical Journal atliko tyrimą, kuriame vertino penkis dažniausiai taikomus laikrodžio testo vertinimo būdus. Jų išvada – pats lengviausias būdas pasirodė pats tiksliausias. Tiesiog vienas taškas duodamas už teisingą atliktą laikrodžio užduotį, bei nulis, jei laikrodžio testas neatliekamas. Tiesa, nedideli nukrypimai gali būti užskaitomi – laikrodyje figuruoja ir arabiški, ir romėniški skaičiai, supainiojamos valandinės ir minutinės rodyklės, skaičiai nedaug „išeina“ iš apskritimo ribų, skaičiai išdėstomi ne visai tiksliai.

Kritinės laikrodžio testo klaidos

Išsamesni laikrodžio testo tyrimai išskyrė šešias kritines klaidas, be abejonės rodančios kognityvinį pažeidimą bei galimą demenciją. Tai:

  • Nesugeba pavaizduoti prašomo laiko
  • Nėra rodyklių laikrodyje
  • Trūksta skaičių
  • Vietoj skaičių užrašomos raidės, simboliai ir kt.
  • Kartojasi skaičiai
  • Atsisako atlikti testą – nenoras atlikti testą gali byloti apie slypinčią problemą.

Kodėl laikrodžio testas?

Prašymas nupiešti laikrodį gali atrodyti paprasta užduotis kaip du kart du, tačiau šis veiksmas apima daugybę neurologinių procesų. Piešiant laikrodį būtina gera rankų – akių koordinacija, erdvinio vaizdo suvokimas ir simetrija, skaičių ir laiko suvokimas, atmintis. Jei žmogui sunku eilės tvarka išdėstyti skaičius, vyrauja ryški asimetrija, sunku rodyklėmis pavaizduoti prašomą laiką, tuomet tai gali byloti, jog žmogaus tam tikros neurologinės ar psichologinės funkcijos sutrikusios ir jam reikalinga specialisto pagalba. Anksti pastebėjus šiuos sutrikimus bei pradėjus gydymą, galime laimėti žmogui daugiau laiko, gyventi pilnavertį gyvenimą bei  kuo ilgiau išlikti funkcionaliam kasdieninėje veikloje.

Šaltiniai:

https://utforsksinnet.no/klokketesten-avslore-alzheimers-tidlig/

https://www.verywell.com/the-clock-drawing-test-98619

https://www.thecut.com/2018/01/clock-drawing-and-trumps-cognitive-test.html

 

 

Paskelbta

Alzheimerio liga

Alzheimerio liga yra viena dažniausių demencijos priežasčių Apie 60 proc. visų demencijos atvejų sudaro sergantieji Alzheimerio liga.

Alzheimerio liga pavadinta vokiečių gydytojo Alois Alzheimer garbei, kuris pirmasis 1907 metais aprašė šios ligos simptomus 51 metų amžiaus moteriai.

Išskiriami du Alzheimerio ligos tipai:

  1. Alzheimerio liga su ankstyva pradžia (susergama iki 65 metų amžiaus)
  2. Alzheimerio liga su vėlyva pradžia (ligos simptomai atsiranda virš 65 metų)

Vertinant ligos paplitimą tarp vyrų ir moterų, pastebėta, jog ankstyvasis Alzheimeris vienodai būdingas tiek vyrams, tiek moterims. Vėlyvasis Alzheimeris dažnesnis tarp moterų.

Ankstyvasis Alzheimeris (iki 65 metų amžiaus) neretai pasireiškia ypač ryškiais simptomais pačioje ligos pradžioje – atminties, elgesio, kalbos, rašymo sutrikimais, būdingas greitas ligos progresavimas.

Vėlyvojo Alzheimerio liga nėra tokia dramatiška, mažiau simptomatikos, ligos pradžioje simptomai būna ne tokie pastebimi, o vienas ryškiausių simptomų – atminties sutrikimas.

Kas vyksta smegenyse sergant Alzheimerio liga

Alzheimerio ligos atveju stebimi fiziniai pokyčiai smegenų žievėje ir smegenų kamiene, o ypač priekinėje smegenų žievėje. Hipokampas (jūros arkliuko zona) visada yra pažeidžiamas šios ligos atveju ir manoma, jog būtent čia liga ir prasideda.

hipoc

Smegenų pažeidimui būdingi trys etapai:

  1. Šalia smegenų ląstelių susidaro specifinės dėmės (senilinės apnašos), sudarytos iš įvairių baltymų sruogų. Daugiausiai randama į krakmolą panašaus baltymo beta amiloido.Aplink šią baltymų sruogą matosi tarsi išsišakojimas, kuris byloja apie nervinių ląstelių pažeidimą. Beta amiloidinės sruogos yra nuodingos, jų poveikyje nervinės ląstelės yra pažeidžiamos, o vėliau žūsta.
  2. Šie baltymai plonyčių siūlų pavidalu apraizgo smegenų ląsteles, į jas įsiskverbia.
  3. Pažeistos ir žuvusios smegenų ląstelės nebegali perduoti viena kitai signalų (nyksta sinapsės).
plakk
Toksiškos baltymų sruogos apsupusios smegenų ląsteles

Cheminiai pažeidimai smegenyse

Alzheimerio ligos metu pažeidžiama ta smegenų dalis, kuri yra atsakinga už biocheminių medžiagų gamybą bei impulsų perdavimą. Ypač pažeidžiama nucleus basalis žievinė sritis, o tai lemia sumažėjusį acetilcholino išsiskyrimą. Acetilcholino sumažėjimas  sąlygoja dėmesio, atminties, kalbos pažeidimus. Alzheimerio ligos metu taip pat sutrinka ir kitų biocheminių medžiagų apykaita.

Kas didina riziką susirgti Alzheimerio liga

Nėra žinoma tiksliai, kas sukelia Alzheimerio ligą, tačiau yra žinoma ne mažai faktorių, kurie gali įtakoti ligos atsiradimą.

Paveldimumas

Šiuo metu yra žinomi trys Alzheimerio ligos variantai, kurie yra nulemti paveldimumo:

  • 14 – oje chromosomoje paveldima tam tikra medžiaga, kuri nulemia Alzheimerio ligos atsiradimą. Tai vienas dažniausių dominuojančių paveldimų variantų. O tai reiškia, jog apie 50 proc. žmonių, turintys šį geną, susirgs Alzheimerio liga. Šis paveldimumas sudaro 2-3 proc. visų Alzheimerio ligos atvejų.
  • Kitas variantas – pakenkimas 21-oje chromosomoje. Sutinkama mažiau nei 1 proc.atvejų.
  • Bei pažeidimas 1 – oje chromosomoje. Ypač retas atvejis.

Polinkis įgyti Alzheimerio ligą

Alzheimerio liga vėlesniame amžiuje būdinga žmonėms, turintiems Apoliproteiną E e4 . Šis baltymas atsakingas už riebalinių medžiagų transportą kraujyje. Randami trys APOE – e2, e3, e4. Paveldima medžiaga, esanti 19 chromosomoje apsprendžia, kurį baltymą žmogus turi. Net 90 proc. žmonių, paveldėję iš abiejų tėvų APOE e-4, virš 70 metų suserga  Alzheimerio liga. Jei šis baltymas paveldimas tik vieno iš tėvų, tai rizika susirgti Alzheimerio liga sumažėja iki 40 proc. Apie 40 proc. sergančių Alzheimerio liga turi APOE e4 baltymą.

Dauno sindromas

Žmonės su Dauno sindromu turi tris 21 –as chromosomas, kai tuo tarpu normaliai turime dvi. Pakitimai smegenyse, esant Dauno sindromui, labai primena Alzheimerio ligą. Smegenyse kaupiasi senilinės apnašos, o palaipsniui baltymai siūlų pavidalu apraizgo nervines ląsteles. Pradžioje pakitimai nėra tokie ryškūs, tačiau jie ypač išryškėja 40-50 metų amžiuje. Beveik visiems žmonėms, turintiems Dauno sindromą, pasireiškia smegenų pakitimai šiame amžiuje. 21- oje chromsomoje paveldima medžiaga, kuri reguliuoja beta amiloido gamybą. Kadangi žmonės su Dauno sindromu turi 3 chromosomas 21 – oje, tai beta amiloido gamyba bus aktyvesnė nei turinčių 2 chromosomas. Tai paaiškina, kodėl tiek daug žmonių su Dauno sindromu 40-50 metų amžiuje įgyja Alzheimerio ligą.

Senyvas amžius

Didėjant amžiui, didėja rizika susirgti Alzheimerio liga. Ypač didelis ligos šuolis stebimas tarp žmonių virš 75 metų.

Numanomi rizikos faktoriai

  • Galvos traumos, smegenų sukrėtimai – manoma, kad galvos smegenų traumos turi įtakos Alzheimerio ligos išsivystymui, ypač plačiai aprašyta demencija, paplitusi tarp buvusių boksininkų (dementia pugilistica).
  • Žemas išsilavinimas – turima omenyje, kai žmogus būna baigęs ne daugiau kaip 4 klases. Šis rizikos faktorius kelia daug diskusijų. Manoma, jog turintieji žemą išsimokslinimą, galėjo gyventi sunkesnį gyvenimą – vartojo alkoholį, patyrė galvos traumų, pasižymi ribotu mąstymu. Tačiau vertėtų žinoti, jog žmogui, turinčiam žemą išsimokslinimą, gali būti sunku atlikti įvairius demencijos testus, jis gali nemokėti skaityti, rašyti, o tai gali suteikti klaidingus rezultatus.
  • Aukštas kraujo spaudimas – yra žinoma, jog aukštas kraujo spaudimas yra smegenų insulto bei kraujagyslinės demencijos rizikos faktorius. Keletas studijų atskleidė, jog negydomas aukštas kraujo spaudimas gali būti Alzheimerio ligos rizikos faktorius.
  • Cholesterolis, homocisteinas ir diabetas – aukšas cholesterolio, homocisteino ar gliukozės kiekis didina kognityvinių funkcijų pažeidimą ir riziką atsirasti demencijai, o ypač Alzheimerio ligai.

Spėliojami rizikos faktoriai

Kaip galima Alzheimerio ligos priežastis taip pat buvo svarstoma virusinė teorija. Virusinės ligos, tokios kaip AIDS bei Herpės, gali iššaukti demenciją, o pastaruoju metu tyrimai rodo, jog herpes simplex virusas 1 kartu su paveldimu baltymu APOE e4 veikia kartu kaip rizikos faktorius atsirasti Alzheimerio ligai. Deja,  kol kas trūksta išsamesnių duomenų apie virusų bei Alzheimerio ligos ryšį.

Kas gali apsaugoti nuo Alzheimerio ligos

Kai kurie tyrimai parodė, jog moterys, vartojančios papildomus estrogenus menopauzės metu, rečiau suserga Alzheimerio liga. Tai aiškinama, jog estrogenai galimai užkerta kelią smegenų ląstelių žūčiai bei išsaugo nervinių skaidulų tarpusavio ryšius jūros arkliuko (hipokampo) zonoje bei pačiose smegenyse, o taip pat pagerina acetilcholino gamybą, gerina smegenų kraujotaką bei apsaugo nuo senėjimo. Deja, estrogenai negali visiškai apsaugoti nuo Alzheimerio ligos, tačiau gali pavėlinti jos pradžią.

Kitas apsauginis faktorius – priešuždegiminiai vaistai arba nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai (NPV). Manoma, jog kaupiantis beta amiloidui smegenyse, iššaukiama uždegiminė reakcija, o vartojant šiuos vaistus slopinamas uždegimas. Deja, NPV vartojimas negali visiškai užkirsti kelio Alzheimerio ligai, tačiau jos pradžia gali būti vėlyvesnė.

Alzheimerio ligos simptomai

Kai liga prasideda anksti (iki 65 metų)

Skirtingiems žmonėms skirtingai pasireiškia demencijos pradžia. Susilpnėjusi atmintis – vienas pagrindinių Alzheimerio ligos simptomų. Dažnai kartu atsiranda kalbos, rašymo  ir/arba vizuospatialiniai sutrikimai (sugebėjimas atpažinti objektus ir erdvę) bei apraksija (nesugebėjimas atlikti tikslingus judesius). Jau ligos pradžioje gali atsirasti suvokimo sutrikimai. Kai kuriems pacientams gali būti taip stipriai išreikštas nesiorientavimas erdvėje ar kalbos sutrikimas, jog  atminties sutrikimas ir dezorientacija laike atsiranda kaip pasekmė anksčiau paminėtų sutrikimų. Daliai sergančiųjų būna sunku atlikti įprastus kasdieninius veiksmus: gaminti maistą, užlipti laiptais, važiuoti dviračiu, apsimauti striukę, užrakinti duris. Atsiradus kalbos sutrikimui, būna sunku surasti tinkamų žodžių išreikšti mintis, sakinys pasakomas padrika tvarka. Ligai progresuojant, pasireiškia beveik visi demencijai būdingi simptomai – baimė, depresija, įvairios psichozės, asmenybės pasikeitimas, interesų nykimas, nerimas, agresyvumas, motoriniai sutrikimai ir kt.

Kai liga prasideda vėlai (virš 65 metų)

Kai Azheimerio liga prasideda vėlai (70-80 metų), labiausiai nukenčia atmintis bei orientavimasis, ypač sutrinka laiko suvokimas. Ligai progresuojant, pasireiškia kiti simptomai – apraksija, sutrinka orientavimasis erdvėje, sunkiau rasti tinkamų žodžių. Vėliau tiek ankstyva, tiek vėlyva Alzheimerio liga progresuoja panašiai, būdingi tie patys simptomai.

Diagnostika

Alzheimerio liga nustatoma remiantis simptomais. Ypač naudingas išsamus interviu su šeimos nariais, kurie pacientą gerai pažįsta bei pastebėjo pakitimus, o taip pat vertinami paciento intelektualiniai gebėjimai, atliekami psichologiniai testai, pacientas stebimas gydytojo bei personalo. Taip pat atliekamas psichiatrinis vertinimas, pacientas tiriamas dėl kitų somatinių ligų. Alzheimerio diagnozę žymiai lengviau nustatyti tada, kai liga būna ženkliai pažengusi, nei pačioje jos pradžioje. Dažnai pacientui nustatoma Alzheimerio liga, kai jis ja serga jau kelerius metus.

Smegenų rentgeno tyrimas, kompiuterinė tomografija – Alzheimerio ligos atveju šie tyrimai gali parodyti bendrą smegenų masės sumažėjimą, tačiau šie pakitimai būdingi ne tik Alzheiemrio ligai, tai yra  įprasti pakitimai vėlyvame amžiumi. Kompiuterinė tomografija gali parodyti tam tikrus smegenų pakitimus – insultą, smegenų auglį, kurie gali paaiškinti demencijos atsiradimą.

Magnetinis rezonansas (MR) – yra pranašesnis metodas nei KT bei matomas aiškesnis smegenų vaizdas. Kai kurie tyrimai rodo, jog magnetinės tomografijos metu įmanoma išmatuoti hipokampusą, kurio sumažėjimas yra vienas pagrindinių Alzheimerio ligos rodiklių. Deja, šis metodas dar nėra taikomas, kol kas tik tyrinėjama.

Vieno fotono emisijos kompiuterinė tomografija – tai gali būti patikima priemonė diagnozės nustatymui. Šio tyrimo metu suleidžiama į veną radioaktyvios medžiagos, kuri kraujo tėkmės pagalba nukeliauja į smegenų kraujagysles. Smegenų radiospinduliuotę užfiksuoja gamakamera, kuri sukasi aplink tiriamojo paciento galvą. Ligos pradžioje pakitimai gali būti matomi tik vienoje smegenų dalyje, vėliau pakenkiamos abi. Pakitimai smegenyse matomi tik atsiradus psichologiniams simptomams, tad šis metodas nėra informatyvus labai ankstyvose demencijos stadijose. Šis tyrimas ypač tinkamas diagnozuojant frontalinę demenciją, tuomet stebimas ryškus kraujotakos sumažėjimas kaktinėje smegenų dalyje.

Elektroncefalografija (EEC) – šio tyrimo metu randami pakitimai smegenyse, tačiau jie nėra specifiniai ir nėra būdingi tik Alzheimerio ligai, tad remtis vien šiais tyrimais negalima.

Tad Alzheimerio diagnozės nustatymui būtina remtis visais įmanomais tyrimo rezultatais, o ypač ligos pradžioje. Remiamasi tiek paciento ligos istorija, tiek surinkta informacija iš artimųjų, paciento laboratoriniais tyrimais, psichologiniais testais, KT/MR. Jei pacientui įtariama Alzheimerio liga pačioje ligos pradžioje, būtina pacientą ištirti kelis kartus su 4-5 mėnesių pertrauka, kad būtų aiškiau pastebimas ligos progresavimas.

Medikamentinis gydymas

Apsaugoti arba sumažinti smegenų pakenkimą

Šiuo metu aktyviai tiriama, kokį poveikį ligos progresavimui turi beta amiloidinis baltymas. Žinoma, jog jis veikia smegenis toksiškai bei ieškoma būdų kaip jį pakeisti. Buvo sukurta vakcina prieš Alzheimerio ligą, tačiau ji nedavė sėkmingų rezultatų. Taip pat eksperimentuota su estrogenais, tačiau tyrimai buvo prastos kokybės bei nesulaukta didelio teigiamo efekto.

Šiek tiek vilčių teikia vitaminas E, kuris veikia kaip antioksidantas. Dvejų metų tyrimai atskleidė neblogus rezultatus, tad kai kurie mokslininkai siūlo šį vitaminą įtraukti į gydymą.

Kelios studijos atliktos bandant ginkmedžio lapų (Ginkgo biloba) ekstraktą, gydant lengvą bei vidutinę Alzheimerio ligą. 12 mėnesių tyrimai atskleidė nedidelį, tačiau pastebimą simptomų sumažėjimą.

Simptominis gydymas

Donezepil (Aricept) – šis vaistas skirtas simptomų lengvinimui, sergant lengva ar vidutine Alzheimerio ligos forma. Manoma, jog vaistas nepasižymi ilgalaikiu poveikiu. Šis vaistas turi ne daug pašalinių efektų ir jie gana retai pasireiškia. Gali pasitaikyti pykinimas, viduriavimas, raumenų spazmai, rečiau galvos svaigimas, širdies ritmo sutrikimai. Vaistas gaminamas tablečių forma, vartojama po vieną tabletę kartą dienoje.

Rivastigmin (Exelon) – kitas labai panašus vaistas, būdingos tos pačios pašalinės reakcijos kaip Aricept. Vaistas vartojamas 2 kartus paroje arba klijuojamas ant kūno pleistro forma.

Reminyl – trečiasis vaistas naudojamas Alzheimerio ligos simptomatikai lengvinti, tabletės geriamas du kartus paroje. Taip pat panašus veikimas bei būdingos panašios pašalinės reakcijos.

Šie trys vaistai pasižymi gana efektyviu simptomų lengvinimu apie 50 proc. sergančiųjų Alzheimerio liga. Šie vaistai ligos neišgydo, tačiau pacientai išlieka labiau budrūs, ilgiau išlaiko dėmesį ir būna aktyvesni. Gali šiek tiek pagerėti atmintis, o tai svarbu bendraujant su kitais žmonėmis. Gali pagerėti gebėjimas atlikti įprastus kasdieninius darbus namuose, padidėti iniciatyvumas. Kai kuriems gali sumažėti haliucinacijų pasireiškimas. Deja, vaistų poveikis gali trukti 1-2 metus, kai kuriems šiek tiek ilgiau. Kol kas nėra žinoma, kiek tiksliai trunka teigiamas vaistų poveikis, nėra žinoma, kodėl vieniems žmonėms teigiamas efektas pasireiškia dažniau, o kodėl kitiems šie vaistai yra visiškai neefektyvus. Kai kuriems pacientams gydymas šiais vaistais nutraukiamas po 3-4 mėnesių, nesulaukus teigiamo efekto. Vis dar nėra žinoma, kaip šie vaistai veikia pažengusias Alzheimerio ligos formas.

Ebixa (Axura) – naujas vaistas, kuris skirtas pacientams, sergantiems pažengusia demencijos forma, simptomams lengvinti. Šis vaistas pasižymi kitokiu veikimu, nei anksčiau trys aprašytieji vaistai. Šiuo metu rezultatai rodo, jog 1 iš 5 pacientų, fiksuojamas teigiamas poveikis. Efektas vertinamas pagal tai, kiek žmogus gali funkcionuoti kasdieniniame gyvenime.

Šaltinis:

K.Engedal Demens og Alzheimers sykdom, Demensomsorgens ABC hefte 3, 2017

 

 

Paskelbta

Kaip bendrauti su žmonėmis, kurių susilpnėjusi klausa

Klausa – viena iš svarbiausių žmogaus jutimo funkcijų, kuri padeda bendrauti su kitais žmonėmis bei orientuotis aplinkoje.

Klausa informuoja apie tai, kas vyksta aplink mus ir šalia mūsų, net ir nematant to akimis. Klausos pagalba bendraujame su kolegomis darbe, susirinkimuose, kalbame telefonu. Laisvalaikiu maloniai šnekučiuojamės su draugais, žaidžiame su vaikais, žiūrime kartu filmą.

Klausa padeda saugiai orientuotis aplinkoje ir įspėja apie artėjantį pavojų – eidami gatve išgirstame įspėjančius signalus, tvankią dieną – griaustinį. Išgirdę telefono ar durų skambutį žinome, jog kažkam reikia mūsų dėmesio. O klausydamiesi mums patinkančios muzikos, bangų mūšos, čiažančių rudeninių lapų po kojomis, čiauškiančių vaikų dauguma patiria malonius jausmus.

Jei klausa nesutrikusi, smegenų pagalba esame informuojami iš kurios pusės garsas sklinda.

Dėl įvairių ausų ligų, gripo, meningito komplikacijų, kenksmingų darbo sąlygų – kai dirbama dideliame triukšme, sprogimų, ototoksinių vaistų vartojimo klausa gali susilpnėti arba net visai pradingti.

Klausa taip pat silpnėja su amžiumi, manoma, jog senatviniai klausos pakitimai prasideda virš 60 metų, o pusei 80 metų žmonių klausa yra susilpnėjusi tiek, jog reikalingas klausos aparatas.

Sutrikus klausai, žmogui pasidaro sunkiau orientuotis aplinkoje, bendrauti su aplinkiniais, o tai gali skatinti socialinę izoliaciją, slogią nuotaiką, nepasitikėjimą savimi. Slaugytojai taip pat dažnai jaučiasi beviltiškai, kai blogai prigirdinčiam žmogui reikia perduoti informaciją, susijusią su jo gydymu ar slauga. Čia reikalingas supratimas bei kantrybė, tad keletas praktiškų patarimų:

  • Nepradėkite kalbėti tol, kol nebūsite įsitikinę, jog žmogus jus pastebėjo ir supranta, jog norite jam kažką pranešti.
  • Įsitikinkite, jog žmogus jus gerai mato. Silpnai prigirdintiems žmonėms labai svarbu matyti žmogaus veidą, jo išraišką, o ypač burnos sritį.
  • Atsistokite arčiau žmogaus, bet nėra būtinybės šnekėti labai priartėjus prie veido.
  • Pašalinkite iš aplinkos trikdančius garso šaltinius – išjunkite muziką, radiją, televizorių ar skambantį telefoną.
  • Kalbėkite ramiai ir šiek tiek lėčiau. Naudokite paprastus, trumpus sakinius.
  • Kalbėkite šiek tiek garsiau, bet jokiu būdu nerėkite.
  • Kalbėkite aiškiai ir truputį daugiau naudokite lūpas tardami garsus, bet nepersistenkite.
  • Jei tai ką pasakėte žmogus nesuprato, pakartokite. Jei vistiek neišgirdo, išreikškite tai kitais žodžiais, parodykite su pirštais, naudokite kūno kalbą.
  • Užsidengus burną ranka, naudojant medicinines kaukes, kramtant gumą, silpnai prigirdinčiam žmogui bus sunkiau jus išgirsti ir suprasti.
  • Jei  stovite keliese, visada kalbėkite po vieną.
  • Patiriamas skausmas taip pat gali susilpninti klausą, bus sunkiau susikoncentruoti.
  • Jei žmogaus regėjimas geras, galite pateikti informaciją raštu.
  • Visada pagalvokite apie žmogaus privatumą. Kalbant garsiau nei įprastai, žmogaus ligos istorija ar slaugos problemos gali tapti viešos kitiems pacientams. Norėdami išsaugoti žmogaus privatumą, pasirinkite pokalbiui atskirą kambarį.

Šaltinis: Demensomsorgens ABC hefte 6, 2017

Paskelbta

Apkalbos darbe

Be abejo, žmonių santykiai būtų daug geresni, jei žmonėms būtų taip lengva tylėti kaip kalbėti. Tačiau patirtis aiškiai rodo, kad žmonėms sunkiausia suvaldyti savo liežuvį.

Benedictas Spinoza

Apkalbos – reiškinys senas kaip pasaulis. Senovėje, kai žmonės dar gyveno gentimis, dalinimasis informacija bei naujienomis užtikrindavo didesnį jų budrumą, o kartu ir ilgesnę gyvenimo trukmę. Antropologai teigia, jog apkalbų dėka žmonių tarpusavio ryšiai tapo glaudesni.

Pasak daktaro Jack Levin, knygos „Apkalbos: samčio viduje“ (Gossip: The Inside Scoop) autoriaus, šių dienų apkalbos gali teigiamai veikti mūsų emocinę sveikatą. Jis rašo, jog nors žmogaus apkalbėjimas gali būti kenksmingas reiškinys, tačiau apkalbos susieja tvirtesniais ryšiais įvairias socialines grupes bei verslo tinklus. Žvelgiant iš šios perspektyvos atrodytų, jog tie, kurie atsisako dalyvauti apkalbose, bus negailestingai izoliuoti ir pašalinti iš grupės. Bet ar tai turėtume toleruoti?

Apkalbos tarp darbuotojų ligoninėse, pirminės sveikatos priežiūros centruose ypač dažnas reiškinys. Pastebėta, jog neigiamos apkalbos dažnesnės mažesniuose, uždaruose skyriuose, kur kolegos vienas su kitu labiau susiję artimais tarpusavio santykiais. Jei pradžioje apkalbos gali atrodyti kaip menkniekis, vėliau jos gali plisti tarsi virusas ir užnuodyti darbo psichologinį klimatą. Tai gali prasidėti kelių bendradarbių replikomis, komentarais, o vėliau tapti įprastu kasdieniu reiškiniu. Į apkalbas lengvai įsitraukia jauni, nepatyrę slaugytojai, apkalbų dėka jie jaučiasi pripažinti bei priimti į kolektyvo ratą.  Kartais apkalbų dalyviai pasirenka pasyvųjį vaidmenį, tiesiog stovi ir klausosi. Pasak neurologijos mokslų daktarės Berit Brogaard, apkalbos darbe – tai jėgos ir galios žaidimai bei tiesiausias kelias į patyčias.

Pastebėjęs, jog apkalbos darbo vietoje tampa problema, vadovas privalo  į tai reaguoti, nes tai susiję su morale, komunikacinio pasitikėjimo mažėjimu bei lemia dažną darbuotojų kaitą.

Kaip elgtis vadovui pastebėjus apkalbas?

  • Susitikite tiesiogiai su apkalbų skleidėjais. Vienas vadovas, susidūręs su apkalbomis, visiems savo darbuotojams išplatino elektroninį laišką, kuriame nurodė, jog apkalbos skyriuje nebus toleruojamos. Tačiau šis būdas nėra pats geriausias, nes neprieinama tiesiogiai prie reikalo esmės. Geriausia – akis į akį susitikti su paskalų nešiotojais ir tiesiai šviesiai pasakyti, kad tai ką aš matau ir girdžiu man nepatinka. Stebėkite jų reakciją. Neretai sulaukiama atsakymo, jog tai daro visi, ne tik aš. Tuomet svarbu pabrėžti, jog apkalbos tapo didžiule problema skyriuje, todėl jūs iniciavote šį pokalbį. Pokalbiui pasirinkite atskirą kabinetą, kur jūsų pokalbis nebūtų girdimas kitiems. Paaiškinkite, jog apkalbos sukuria daug priešiškumo tarpusavyje, o dėl to gali nukentėti pacientai, kuriais rūpintis yra tiesioginė jūsų visų pareiga. Neretai į apkalbas įsitraukia darbuotojai, kurie pasižymi žema saviverte ir apkalbomis siekia dėmesio sau.  Pasakykite, jog jūs vertinate juos kaip savo darbuotojus, tačiau nebenorite, kad apkalbos tęstųsi bei išgaukite iš jų pasižadėjimą, jog jie nebeskleis apkalbų darbo vietoje. Jei reikalai krypsta į gerąją pusę, visada pagirkite savo darbuotojus, palaikymas jiems reikalingas.
  • Personalo susirinkime aptarkite apkalbų problemą. Po individualaus pokalbio, sekantis žingsnis- aptarti susidariusią padėtį su visu kolektyvu. Paaiškinkite, jog tai ne tik neigiamai veikia tarpusavio santykius kolektyve, bet ir trukdo darbui bei lemia didžiulę darbuotojų kaitą, o tai kelia grėsmę stabilumui.
  • Neigiamas apkalbas keiskite teigiamomis. Atsikratyti apkalbų visiškai – neįmanoma, tad vienintelis būdas – neigiamas apkalbas keisti teigiamomis. Žmonės gali ir turėti kalbėtis, tačiau apkalbos turi būti teigiamos. Puikus būdas patikrinti ar jūsų apkalbos teigiamos, tiesiog iškelti sau klausimą, ar galėčiau pasidalinti šia informacija su tuo, kurį aš dabar apkalbu. Jei taip, vadinasi viskas tvarkoje. Teigiamų apkalbų pavyzdžiu galėtų būti sėkminga pasveikimo, išgelbėjimo istorija, sėkmingas kolegos pranešimas konferencijoje, koordinuoti kolegos veiksmai ekstremalios situacijos atveju arba puikiai išspręsta sunki situacija. Tokio lygio apkalbos veikia stiprinančiai bei labai pagerina psichologinį klimatą skyriuje.
  • Neapkalbėkite patys. Vadovas modeliuoja santykius skyriuje, o darbuotojai perima vadovo elgesio stilių. Vadovas negali skleisti paskalų, o tuo labiau dalyvauti juose kaip pasyvus klausytojas. Jei dažnai pagaunate save, jog tai darote, atminkite – tai turi liautis. Vadovas negali skleisti neigiamos informacijos apie savo darbuotojus, tai morališkai žema.  Būkite pasiekiamas, atviras bei teisingas savo personalui, dalinkitės informacija.Tai sukurs sveikesnę darbo aplinką, atsiras daugiau pasitikėjimo vienas kitu bei užtikrins sklandesnį darbą. Išgirdę neigiamas apkalbas, iš karto jas sustabdykite, pasakydami, kad tai netinkamas elgesys. Tai gali būti nemenkas iššūkis, tačiau įveikiamas.

Kaip nutraukti apkalbų grandinę slaugytojams?

  • Pakeiskite pokalbio temą. Kuo labiau apkalbų skeidėjų klausomasi, tuo labiau jie „linksminasi“ jas skleisdami, o apkalbų diapazonas nuolat kinta ir plečiasi. Norėdami užkirsti kelią apkalboms, pakeiskite pokalbio temą. Imkite kalbėti apie orą, šiandienines aktualijas, naujus tobulinimosi kursus ir kt. Jei tai nesuveikia, tuomet paklauskite paskalų skleidėjo, kaip jis laikosi, kaip sekasi, kas naujo jo gyvenime. Žmonės mėgsta, kai jais domimasi. Paprastai ši strategija suveikia.
  • Pasišalinkite. Neretai pasitaiko situacijų, kai jūs netikėtai atsiduriate kolegų apkalbos ratelyje ir esate priverstas jų klausytis. Šiuo atveju geriausia strategija – pasišalinti. Pasakykite, jog jūs turite kažką dabar padaryti, atlikti ir atsiprašę nueikite. Toks pasišalinimas siunčia netiesioginę žinutę kolegoms, jog jums neįdomu dalyvauti apkalbose. Tačiau iškyla kitas pavojus – sekančiu apkalbos objektu galite tapti jūs. Jei jaučiate, jog kolegų elgesys su jumis pasikeitė ir tai jums kelia rūpesčių, tuomet susitikite akis į akį su apkalbų skleidėju ir ramiai, nesikarščiuodami atvirai pakalbėkite. Jei tai nepadeda, tuomet kreipkitės pagalbos į vadovą.
  • Neskleiskite apkalbų. Labai sunku susilaikyti nepapasakojus kitam kolegai apie naujus slaugytojos ir gydytojo santykius arba pasijuokt iš kolegos, kuris per vakarėlį padaugino alkoholio, tačiau tai morališkai žema ir jums kaip slaugytojui garbės neprideda. Privalote dirbti su savimi, kad jūsų elgesys pasikeistų. Didelis pavojus iškyla tuomet, kai imamos skleisti apkalbos apie pacientus, jų sveikatos būklę. Tai konfidencialumo pažeidimas, o už šios informacijos paviešinimą gali grėsti administracinė atsakomybė. Tad geriausia išeitis susitelkti vieningam komandiniam darbui, būti profesionalais savo darbo srityje ir vengti neigiamų apkalbų.

Šaltiniai:

http://www.emergingrnleader.com/dealing-with-negative-gossip/

https://www.forbes.com/sites/lisaquast/2013/10/14/new-managers-5-ways-to-stop-negative-office-gossip/#13ca33e1431b

 https://www.nursechoice.com/traveler-resources/three-dangers-of-nurses-station-gossip/

https://nurseslabs.com/when-nurses-gossip-on-the-floor-3-things-you-can-do-to-stop-the-behavior/

http://nordic.businessinsider.com/how-to-deal-with-gossip-at-work-2017-3?r=UK&IR=T

 

 

 

 

Paskelbta

Problemos Langerhanso salose

islets
Langerhanso salelės kasoje

Lapkričio 14 dieną visame pasaulyje minima Pasaulinė diabeto diena. Liūdna, tačiau sergančiųjų skaičius šia liga nuolat auga. PSO duomenimis cukriniu diabetu pasaulyje serga 1 iš 11 suaugusiųjų. Lietuvoje cukriniu diabetu serga beveik 117 tūkstančių žmonių arba kas 20 Lietuvos gyventojas. Iš jų 10 proc. sudaro sergantieji pirmojo tipo diabetu, kuris atsiranda dėl autoimuninio kasos beta ląstelių pažeidimo. Tai dažniausiai jaunų žmonių liga, kuria susergama iki 40-45 metų. Šiuo metu Lietuvoje pirmojo tipo diabetu serga apie 400 vaikų iki 14 metų.

Pirmuosius aprašus apie diabeto ligą randama Egipto rankraščiuose 1500 m.pr.Kr. Tuo metu diabetas buvo apibūdinamas kaip liga, kurios metu išsiskiria ypač daug šlapimo. Šią ligą egiptiečia gydė  keturių dienų dieta, kurios metu buvo siūloma vartoti nuovirą iš kaulų, grūdų, smėlio, švino bei žemės.

Iki 1920 metų sergantieji pirmojo tipo diabetu gyveno labai trumpai, po pirmųjų ligos požymių pasireiškimo, žmonės mirdavo  po 6-12 mėnesių. Paprastai tik labai griežta dieta, svorio sumažinimas šiek tiek pailgindavo gyvenimo trukmę.

Iki insulino injekcijų atradimo pacientus buvo bandoma gydyti dieta be angliavandenių, tačiau po tokio gydymo pacientai mirdavo dėl kacheksijos (išsekimo) arba ketoacidozės.

Maža sritis – didelės problemos

Cukrinis diabetas atsiranda dėl kasos pažeidimo. Kasoje randama apie 1 milijonas specialiųjų ląstelių, kurios vadinamos Langerhanso salelėmis. Tai labai mažos, išplitusios po visą audinį ir turinčios aiškias ribas endokrininės ląstelės. Jas pirmasis aprašė vokiečių patologas Paul Langerhans 1869 metais.

Šiose salelėse vyksta hormonų gamyba, be to beta ląstelės gamina hormoną insuliną. Insulinas veikia tarsi ląstelių raktas, jis „atrakina“ ląsteles, kad gliukozė, kurią gaunama su maistu patektų į ląsteles ir jos gautų energijos.

Susirgus 1 tipo diabetu, imuninė sistema pradeda neatpažinti beta ląstelių kasoje, jas atakuoja ir sunaikina kaip svetimkūnius. Šio tipo diabetui būdinga stipriai išreikšta simptomatika, tad diagnozė nustatoma labai greitai.

Sergant 2 tipo diabetu, sumažėja insulino jautrumas raumenyse bei kepenų ląstelėse. Šio tipo diabetas taip pat išsivysto ir dėl sumažėjusios insulino gamybos kasoje. Priešingai nei 1 tipo diabetas, šio tipo diabetas insulinu gydomas  ne taip dažnai.

Insulino atradimas

Prieš beveik šimtą metų medicinoje padarytas revoliucingas atradimas – pradėtas gydymas insulinu. Leonard Thomsen – tai 14 metų berniukas iš Toronto, kuris sirgo 1 tipo sunkia diabeto forma. 1922 metų sausio 23 dieną jis tapo pirmuoju žmogumi, kuriam buvo suleista insulino ekstrakto gauto iš galvijų kasos. Kitą dieną jam buvo suleista dar dvi injekcijos, ir gliukozės kiekis kraujyje žymiai sumažėjo. Bandymas reguliuoti gliukozės kiekį kraujyje insulino injekcijomis buvo sėkmingas, o berniukas išgyveno iki 1935 metų.

Tais pačiais metais kita, diabetu serganti mergina, Elisabeth Evans Hughes, artėjant savo penkioliktajam gimtadieniui taip pat tapo insulino recipientė. Insulino dėka ši moteris išgyveno iki 73 metų, susilaukė vaikų ir anūkų.

Elizabeth-Hughes_adult
Elisabeth Evans Hughes – viena iš pirmųjų pacientų, pradėtų gydyti insulinu 1922 m.

Insulino atradimo autoriai – gydytojai bei mokslininkai, subūrę taip vadinamą Toronto grupę. Pagrindiniai jos veikėjai – Frederick Banting, Charles Best, James B. Collip bei J.R.Macleod. Toronto universitetas savo išradimą patentavo, o nuo 1923 metų insulinas imtas naudoti visame pasaulyje. Šis išradimas apdovanotas Nobelio premija.

Vystymasis

Po insulino injekcijų atradimo, sergančiųjų diabetu gyvenimo trukmė žymiai pailgėjo, tačiau daug problemų kėlė vėlyvosios diabeto komplikacijos. O ypač tiems pacientams, kurie buvo pradėti gydyti insulinu vėlesnėse ligos stadijose.

1936 metais buvo atrasta, jog insulino veikimas pailgėja pridėjus specialaus baltymo protamino. Po 10 metų, 1946 metais, du tyrinėtojai sukūrė kristalinį protamininsuliną.

1970 metais buvo sukurtas švaresnis insulinas, kuris nesukeldavo antikūnių reakcijos, tad  retesnės pasitaikydavo alerginės reakcijos. 1982 metais kiaulės insulinas buvo sėkmingai transformuotas į žmogaus insuliną.

Gliukozės matavimai

Apie 1980 metus atsiranda pirmosios juostelės, matuojančios gliukozės kiekį kraujyje. Kiek vėliau atsiranda ir gliukozės kiekį kraujyje matuojantys aparatai, tačiau tuo metu jie buvo labai brangūs.

Iki tol pacientai būdavo guldomi į ligoninę, matuojamas gliukozės kiekis kraujyje ligoninėje bei sudozuojamas insulinas 3-6 mėnesiams iki sekančios kontrolės. Deja, tai nebuvo labai efektinga. Atsiradus gliukozės matavimo juostelėms, pacientams tampa lengviau kontroliuoti savo ligą bei aktyviau dalyvauti savo gydyme.

Beje, juostelės, parodančios gliukozės buvimą šlapime, naudotos plačiai, tačiau tai nebuvo labai tikslus metodas bei neatspindėjo gliukozės kiekio kraujyje.

Cukrinis diabetas šiandien

Praėjus beveik šimtai metų po insulino injekcijų atradimo, šis vaistas išlieka  vienas pagrindinių 1 tipo diabeto gydymui ir šiomis dienomis. Tiesa, situacija labai pagerėjo atradus įvairaus veikimo trukmės, skirtingų veikimo mechanizmų insulinų. JAV šiuo metu naudojama apie 20 rūšių insulinų. Nuo 2015 metų JAV naudojamas inhaliuojamas trumpo veikimo insulinas, kuris tinkamas tik suaugusiems, nerūkantiems ir nesergantiems plaučių ligomis žmonėms.

Šiuo metu mokslininkai aktyviai dirba siekdami sukurti insuliną, kuris veiktų 3-4 dienas, tai sumažintų injekcijų skaičių bei sumažintų komplikacijų riziką.

Kita idėja – išmanusis insulinas, kuris aktyvuotųsi tik tada, kai gliukozės kiekis kraujyje padidėja ir būtų neaktyvus, kai gliukozės ribos normalios. Manoma, jog jo klinikiniai tyrinėjimai galėtų prasidėti penkerių metų laikotarpyje.

Kasos transplantacija dažniausiai rekomenduojama esant labai pažengusiam diabetui, kai kartu atsiranda ir inkstų funkcijos nepakankamumas. Dažniausiai persodinami abu organai – kasa ir inkstai. Po transplantacijos žmogus yra priverstas visą gyvenimą vartoti imunitetą slopinančius vaistus, kurie sukelia daug pašalinių reakcijų, be to nėra visai aišku, kaip kasa sureaguos į imunosupresantus. Langerhanso salelių transplantacija taip pat nėra dažnai taikoma, paprastai reikalingos 2-3 transplantacijos procedūros, nes šios ląstelės labai jautrios, greitai žūva, didelė komplikacijų rizika, žmogus priverstas vartoti imunosupresantus visą gyvenimą, kurie didina infekcijų bei tam tikrų vėžio formų riziką.

 Šaltiniai:

Ann- Kristin B.Helmers Problemene på de langerhanske øyer, Sykepleien, 2016 06

 Amanda Perkins Insulin basics, Nursing made incredibly easy, 2017

https://www.tv3.lt/naujiena/924468/cukrinis-diabetas-plinta-lyg-epidemija-lietuvoje-net-kas-antras-nezino-kad-serga

https://transplant.surgery.ucsf.edu/conditions–procedures/islet-transplant-for-type-1-diabetes.aspx

Paskelbta

Multitaskingas arba kodėl pavojinga būti Barbe tridarbe

Dauguma slaugytojų, o ypač dirbančių ligoninėse, yra priversti dirbti greitai ir tiksliai. Kasdien susiduriama su nenuspėjamomis problemomis, nuolat įtemptai mąstome ir bet kokiomis sąlygomis privalome išlikti budrūs. Ir nors daugybė naujų technologijų iš dalies mūsų darbą palengvino, poreikis vienu metu atlikti keletą darbų tik dar labiau sustiprėjo.

Multitaskingas (iš anglų kalb. multitasking) – tai žmogaus gebėjimas/bandymas vienu metu atlikti keletą darbų. Slaugytojai nuolat rūpinasi keliais pacientais iš karto, kurių poreikiai bei sveikatos būklė nuolat kinta, tad vienu metu atlikti kelis darbus mums ne naujiena. Pastebima, jog kuo slaugytojas daugiau turi patirties, tuo jam lengviau vienu metu atlikti kelis darbus, o dažnai tai atlieka tiesiog pasąmoningai. Pavydžiui, įėjusi į palatą slaugytoja ima ruoštis užstatyti lašelinę, tuo pačiu metu užmeta akį į paciento šlapimo maišelį bei įvertina šlapimo spalvą ir kiekį, iš kišenės išsitraukia termometrą ir įkiša pacientui  į pažastį pamatuoti temperatūrą, persimeta keliais žodžiais su pacientu ir dar atsiliepia telefonu, kur gydytojas duoda nurodymus apie pacientą iš kitos palatos. Ir taip vos ne kasdien, kiekvienos pamainos metu.

Multitaskingo pavojai

Atrodo, kokia šauni slaugytoja, kiek daug suspėja ir padaro, tačiau mokslininkai įspėja, jog multitaskingas pavojingas mūsų sveikatai, nes:

  • Vienu metu atliekami keli darbai didina lėtinio streso pavojų. Nuolatinis smegenų bombardavimas informacija, kurią jos turi perdirbti bei atitinkamai reaguoti didina streso atsaką, o tai reiškia daugiau streso hormono kortizolio kraujyje. Dideli kortizolio kiekiai gali išprovokuoti širdies ligas, aukštą kraujospūdį, 2 tipo cukrinį diabetą, susilpninti  imuninę sistemą, sukelti lėtinį stresą.
  • Multitaskingas gali sukelti depresiją bei socialinį nerimą. Po sunkios darbo dienos dažnai nebesinori nieko veikti, atsisakoma susitikimų su draugais, bendravimo, o neretai darbo problemos ir situacijos „parsinešamos į namus“ ir būna sunku persijunkti į namų aplinką.
  • Mes tampame mažiau produktyvūs ir našūs. Atliekant kelis darbus vienu metu neretai susidaro įspūdis, jog padaroma žymiai daugiau ir našiau, tačiau mokslininkai teigia, jog rezultatai byloja visiškai priešingai. Multitaskingas pablogina atliekamo darbo kokybę bei našumą, tuščiai švaistomas laikas bei iškyla  klaidų pavojus.

Multitaskingas ir klaidos

Klaidos sveikatos priežiūros sistemoje gali būti pačios skaudžiausios, nes tai susiję su tuo, ką branginame labiausiai – sveikata bei gyvybe. Multitaskingas ypač pavojingas kai slaugytojas ruošia vaistus injekcijai ar lašinei, dozuoja ar ruošiasi juos suleisti, nes skiriant ir administruojant vaistus reikalingas ypač didelis susikaupimas. Vienos studijos metu buvo nustatyta, jog slaugytojas atitraukiamas nuo pradėto darbo nuo  6 iki 14 kartų per valandą, o tai reiškia, jog pavydžiui pradėti skiesti vaistai paliekami ant procedūrinio staliuko, nes slaugytoja pakviečiama į kitą palatą, kur pacientui pasidarė bloga. Tad ji atitraukiama nuo pradėto darbo, o grįžusi vėl turi pradėti nuo ten, kur baigė. Tokiose situacijos iškyla didelis klaidų ir apsirikimų pavojus.

Kitos dažniausiai slaugytojų daromos klaidos, atliekant kelis darbus iš eilės, tai:

  • Bloga rankų higiena
  • Nedėvimos pirštinės, apsauginis chalatas, akiniai
  • Nepatikrinama paciento tapatybė (neįsitikinama ar tikrai šis pacientas tas, kuriam paskirti vaistai)
  • Vaistai administruojami netinkamu laiku, paskiriami per anksti ar per vėlai.
  • Supainiojama dokumentacija, užrašoma klaidinga pavardė, neteisingai paskiriami tyrimai ir t.t.

Multitaskingas – mitas?

Mokslininkai teigia, jog multitaskingo reiškinys apskritai neegzistuoja, mes tiesiog labai greitai persijungiam nuo vieno veiksmo prie kito. Vieno tyrimo metu tiriamiesiems buvo liepta atlikti kelis darbus vienu metu, o jų smegenų aktyvumas buvo matuojamas magnetinio rezonanso pagalba. Tyrimas atskleidė, jog žmogaus smegenys daro pauzes tarp užduočių, kad galėtų nustumti į šalį tą informaciją, kuri susijusi su jau atlikta užduotimi ir pakeisti ją nauja informacija, kuri bus reikalinga kitai užduočiai. Teigiama, jog žmogus vienu metu negali būti susikoncentravęs į kelis objektus tuo pačiu metu, tad rašyti žinutę ir vairuoti yra labai pavojinga. Dirbant kelis darbus vienu metu darome daugiau klaidų, prarandama svarbi informacija ar ji nepastebima, blogėja darbinė atmintis, o tai blogina darbo kokybę. Tad multitaskingas priskiriamas prie žmogiškųjų faktorių ( o ne sisteminių), galinčių  išprovokuoti klaidas.

Kaip sau padėti?

Visame pasaulyje slaugytojų darbas yra įtemptas, mes nuolat save darbe patiriame iššūkių. Tai neatsiejama mūsų darbo dalis. Tad keletas patarimų:

  • Nesistenkite visus numatytus darbus išlaikyti savo galvoje, visada kišenėje turėkite blonknotą, kuriame susirašykite būtinus atlikti darbus, pastabas. Stengdamiesi prisiminti viską, tapsite mažiau pastabūs ir dėmesingesni.
  • Jei ruošiate lašinę ar dozuojate vaistus, nesileiskite kalbinami paciento artimųjų ar kolegų. Pasakykite, jog šiuo metu jums reikalingas ypatingas susikaupimas, o baigus darbą, atsakysite į visus rūpimus klausimus. Lygiai taip pat neklausinėkite savo kolegos, kaip jam sekėsi kelionėje ar pasimatyme, jei jis šiuo metu užsiėmę su vaistais.
  • Jei jaučiate, kad situacija tapo nevaldoma, tiesiog sustokite ir du tris kartus giliai įkvėpkite. Streso metu kvėpavimas darosi paviršutiniškas, nelygus. Gilūs, sąmoningi įkvėpimai malšina stresą, mes tarsi paliepiame savo kūnui ir protui nurimti. Jei negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į situaciją – moko išminčiai.
  • Pasiklydus tarp daugybės darbų, užduočių ir paskyrimų labai sunku skirti tinkamą dėmesį pacientui. Pirmasis įspūdis susitikus su nauju pacientu gali tapti tolimesnio bendravimo pagrindu. Kalbėdami su pacientu palaikykite akių kontaktą, galite paliesti jo ranką, koją ar tiesiog lovą, priklausomai kiek komfortiškai jaučiatės jūs patys bendraudami ir kaip reaguoja į jus pacientas. Dažnai neverbalinis bendravimas pasako daugiau už ištartus žodžius. Stebėkite paciento kūno kalbą, ką ji jums sako? Ką jūs norėtumėte pasakyti kitiems, būdami tokioje kūno padėtyje, kurioje yra pacientas?

 

Naudoti šaltiniai:

www.psychologytoday.com

http://www.strategiesfornursemanagers.com/expert_content/221844.cfm#

https://www.americannursetoday.com/how-to-make-the-most-of-your-nursing-minutes/

http://www.americansentinel.edu/blog/2015/09/15/patient-safety-the-dangers-of-multitasking/

https://www.researchgate.net/publication/42253476_Interruptions_and_Multitasking_in_Nursing_Care

 

Paskelbta

Kaip išmatuoti ūgį gulintiems pacientams

naoshi

Išmatuoti vaikščiojančio paciento ūgį paprasta kaip du kart du, tačiau kai būtina sužinoti   prie lovos prikaustyto paciento ūgį, susiduriame su nemenkais iššūkiais. Paciento ūgio ir svorio dažniausiai prireikia apskaičiuojant kūno masės indeksą. Tai aktualu vertinant  paciento mitybą, skiriant tikslias vaistų dozes. Neretai apie paciento ūgį sužinome iš artimųjų arba tiesiog įrašome „iš akies“. Tačiau yra keletas būdų kaip tai padaryti tiksliau ir profesionaliau.

Pusinio atstumo metodas

Kliniškai šis metodas laikomas vienas patikimiausių. Būtent šį metodą rekomenduoja Mini mitybos plano (Mini Nutrinional Assessment (MNA)) programa, kuri taikoma daugelyje pasaulio šalių nustatyti bei įvertinti pagyvenusių ir senų žmonių mitybos ypatumus ir poreikius bei laiku pastebėti mitybos nepakankamumą.

Pusinio atstumo metodo metu išmatuojamas atstumas nuo krūtinkaulio duobutės iki ištiestos rankos viduriniojo piršto paviršiaus. Ūgis apskaičiuojamas pagal formulę.

demispan_height

Ištiesta ranka turėtų būti pečių lygyje, jei yra galimybė, geriausia rinktis kairiąją ranką. Gautas atstumas cm įrašomas į žemiau pateiktą formulę ir gaunamas apytikslis paciento ūgis.

Moterys:

(1,35 x pusinis atstumas cm) +60,1 = ūgis cm

Vyrai:

(1,40 x pusinis atstumas cm) +57,8 = ūgis cm

Dilbio matavimas

Šis metodas populiarus Didžiojoje Britanijoje. Išmatuojamas atstumas centimetrais nuo alkūnės iki riešo kauliuko vidurio (geriausia naudoti kairįjį dilbį).

ulna_height

Gautas rezultatas susirandamas žemiau pateiktoje lentelėje ir atsižvelgiant į paciento lytį bei amžių pateikiamas apytikslis ūgis.

1

Abu šie metodai pakankamai patikimi ir tinka normaliai proporcingiems žmonėms. Pusinio atstumo metodas ypač tinkamas nevaikštantiems pacientams. Ūgio nustatymas matuojant dilbį rekomenduojamas pacientams turintiems kontraktūrų.

Šaltinis:

http://www.rxkinetics.com/height_estimate.html

Paskelbta

Kaip gyventi su endometrioze

asara
Liberty  Antonia Sadler iliustracija

-Daktare, man labai skauda, – dejuoja moteris perbalusiu veidu.

-O ko jūs norite, endometriozė – labai skausminga liga,- atšauna gydytoja.

(Iš nugirsto pokalbio priėmimo skyriuje)

 Endometriozė – tai lėtinė vaisingo amžiaus moterų liga, kai į gimdos gleivinę panašus audinys veša už jos ribų, susidaro endometriozės židiniai. Šie židiniai kaip ir vidinis gimdos sluoksnis reaguoja į hormoninius pokyčius menstruacinio ciklo metu. Jie padidėja, kraujuoja, tačiau kraujas iš šių židinių pasišalinti negali, tad susidaro uždegimas, formuojasi sąaugos, cistos. Dažniausiai endometriozės židiniai susidaro kiaušidėse, kiaušintakiuose, gimdos paviršiuje, žarnyne, šlapimo pūslėje. Retais atvejais šie židiniai gali išplisti už pilvo ribų.

Endometriozė – jaunų moterų liga, kuri dažniausiai baigiasi kartu su menopauze. Tai viena labiausiai paplitusių nevaisingumo priežasčių. Manoma, jog 30-40 proc. moterų, sergančių endometrioze, yra sunku pastoti.

Kaip pasireiškia endometriozė?

Vienas dažniausių požymių, sergant endometrioze, yra skausmas pilvo, dubens srityje. Skausmas neretai būna susijęs su menstruacijomis, tačiau ne visada, skausmas gali kankinti ir kitomis dienomis.

Kartais skausmas būna toks stiprus, jog moteris negali gyventi įprasto gyvenimo. Skausmas gali pasireikšti:

  • Prieš/per/po menstruacijų
  • Ovuliacijos metu
  • Šlapinantis
  • Lytinių santykių metu arba po jų
  • Gali kankinti skausmas apatinėje nugaros dalyje
  • Jaučiami spazminiai žarnyno skausmai per menstruacijas

Kiti simptomai:

  • Tepimas rudomis išskyromis prieš ir po menstruacijų
  • Viduriavimas arba vidurių užkietėjimas (dažnai pasitaiko menstruacijų metu)
  • Pilvo pūtimas (taip pat dažnai pasitaiko menstruacijų metu)
  • Gausios, nereguliarios menstruacijos
  • Nuolatinis nuovargis, depresija
  • Nevaisingumas

Kas sukelia šią ligą?

Šios ligos priežastys nėra žinomos, egzistuoja tik hipotezės. Populiariausia vyravusi hipotezė – jog dalis menstruacinio audinio per kiaušintakius grįžta atgal į pilvo ertmę ir ten veša (retrogradinė teorija). Deja, paskutiniai tyrimai rodo, jog net 90 proc. moterų menstruacinis kraujas grįžta atgal, nesukeldamas endometriozės. Spėjama, jog endometriozės išsivystymas labiau priklauso nuo moters imuninės sistemos ar hormonų pusiausvyros. Yra žinoma atvejų kai endometriozė atsirado moterims po gimdos pašalinimo ir net retais atvejais vyrams po prostatos operacijos, kai jie buvo gydomi estrogenais.

Nustatyta, jog endometriumo audinio fragmentai gali keliauti po organizmą kraujo ar limfos keliu, ypač po chirurginių operacijų (pv.: Cezario pjūvio), tai paaiškina retus atvejus, kai šis audinys išplinta plaučiuose, smegenyse, akyse, odoje.

Neatmetama genetinė teorija. Manoma, jog jei šia liga sirgo moters pirmos eilės giminaičiai, didelė tikimybė, jog ji taip pat sirgs šia liga.

Kai kurios moterys, sergančios endometrioze, turi imuniteto sutrikimus, imunines ligas. Šiuo metu vis dažniau prabylama, jog endometriozė – autoimuninė liga.

Yra teorijų teigiančių, jog endometriozė išsivysto dėl kenksmingų aplinkos faktorių – užterštos aplinkos, nesveiko maisto. Šie faktoriai sutrikdo imuninę sistemą bei hormonų pusiausvyrą. Šiuo metu ypač pabrėžiama ksenoestrogenų žala, kurie savo molekuline struktūra labai primena estrogenus ir perima estrogenų funkcijas, tad organizme atsiranda jų perteklius, prasideda nenormalus ląstelių augimas. Ksenoestrogenai randami hormonais maitintų gyvulių mėsoje bei piene,   paukštienoje. Taip pat ksenoestrogenai gali pakliūti į organizmą šildant  maistą plastikiniuose induose mikrobangų krosnelėse, valgant pesticidais purkštas daržoves, vaisius, geriant vandenį iš plastikinių butelių.

Kaip diagnozuojama endometriozė?

Endometriozė dažnai diagnozuojama vėlyvose stadijose, kai ši liga būna toli pažengusi. Ji neturi jai būdingų specifinių požymių, todėl neretai simptomai „nurašomi“ žarnyno sutrikimams arba tiesiog skausmingoms mėnesinėms. Endometriozės diagnozavimo vėlyvose stadijose pavyktų išvengti, jei kiekviena moteris profilaktiškai kartą per metus apsilankytų pas ginekologą bei atliktų ultragarsinį tyrimą.

Tiksliausia endometriozė diagnozuojama atliekant laparoskopiją bei paimant dalį endometriozinio audinio gabalėlį biopsijai. Tai brangus, invazinis diagnostinis būdas bei atliekamas kraštutiniais atvejais. Dažniausiai liga nustatoma pagal pacientės nusiskundimus, ligos istoriją, atliekama ginekologinė apžiūra, echoskopija, magnetinis rezonansas.

Kaip gydoma endometriozė?

Vaistų išgydyti endometriozei vis dar nėra. Skiriamas gydymas palengvina ligos sukeltus simptomus bei pagerina gyvenimo kokybę. Dažniausiai gydoma:

  • Nesteroidiniais priešuždegiminiais vaistais, kurie mažina skausmą bei uždegimą
  • Hormoninis gydymas – nors ligos priežastys nėra aiškios, tačiau žinoma, jog estrogenai turi reikšmės šios ligos vystymuisi, tad skiriami hormonai, slopinantys estrogenų gamybą. Dažniausiai – geriamieji kontraceptikai, progestinai/progesteronai, danazolis, gonadotropinus atpalaiduojančio hormonų agonistai, Mirenos spiralė. Šios priemonės laikinai sumažina endometriozės sukeliamus simptomus, tačiau jei moteris planuoja pastoti, tai nėra geriausias pasirinkimas. Hormoniniai preparatai sukelia daug pašalinių reiškinių.
  • Chirurginis gydymas – dažniausiai atliekama laparoskopija, kurios metu pamatomas tikrasis endometriozės vaizdas bei pašalinami endometriozės židiniai bei sąaugos. Sunkiais ligos atvejais pašalinama gimda.

Kaip sau padėti?

Pakeiskite savo mitybą

Mitybos sureguliavimas neišgydo endometriozės, tačiau tai labai padeda mažinant šios ligos sukeliamus nemalonius simptomus – mažėja skausmas, uždegimas, pilvo pūtimas, stiprėja imunitetas, moteris jaučiasi geriau. Tad keletas patarimų:

  • Daugiau vartokite omega-3 riebiųjų rūgščių, jos mažina uždegimą. Tai natūralios riebiosios žuvys, graikiški riešutai, linų sėmenys, chia, moliūgų sėklos, žaliosios lapinės daržovės. Per dieną rekomenduojama suvalgyti valgomą šaukštą šviežiai grūstų linų sėmenų (sveiki linų sėmenys šiuo atveju netinka).
  • Daugiau vartokite skaidulinio maisto. Tai pilnagrūdės kruopos (išskyrus kviečius), įvarios pupos, žirniai, rudieji ryžiai, avižos, daržovės, vaisiai, uogos. Skaidulos žarnyne suriša estrogenus ir neleidžia jiems patekti atgal į kraują, jie pasišalina su išmatomis.
  • Kasdien vartokite produktų, pasižyminčių priešuždegiminiu poveikiu – tai žaliosios lapinės daržovės, salierai, burokėliai, mėlynės, natūrali lašiša, brokoliai, graikiški riešutai, ananasai, kokosų aliejus, chia sėklos, linų sėmenys, imbieras, ciberžolė.
  • Išsivirkite tikro buljono iš kaulų – tai gerina žarnyno veiklą, sureguliuoja hormonų pusiausvyrą, praturtina organizmą amino rūgštimis, kalciu bei kolagenu. Manoma, kad tai gali padėti išsaugoti moters vaisingumą. Šaltiena tinka taip pat.
  • Vartokite produktų, turinčių magnio – moliūgų, saulėgrąžų sėklų, migdolų, bananų, avokadų, juodųjų pupelių, špinatų. Magnis ramina gimdą bei skausmą.
  • Vartokite kuo daugiau organiškų produktų. Jei abejojate dėl vaisių ar daržovių kokybės, prieš valgant,  nulupkite jų odelę.
  • Gerkite žaliąją arbatą, ji padeda pašalinti toksinus iš organizmo.
  • Gerkite pakankamai vandens.

Venkite:

  • Kviečių – duonos, pyragų, makaronų. Jų sudėtyje yra fitino rūgšties, kuri gali iššaukti endometriozės simptomus. Be to, galvojama, jog šia liga sergančios moterys dažnai netoleruoja gliuteno.
  • Raudonos mėsos – didina uždegimą bei gali turėti augimo hormonų.
  • Rafinuotų, perdirbtų angliavandenių – baltos duonos, baltų miltų, pyragų.
  • Rafinuoto cukraus ir dirbtinio medaus – rūgština organizmą, o tai didina uždegimines reakcijas.
  • Kofeino – arbatoje, kavoje, saldžiuose gėrimuose. Kofeinas provokuoja pilvo spazmus, didina estrogenų kiekį organizme. Jis žinomas kaip fitoestrogenas.
  • Pieno produktų – pieno, grietinėlės, sūrio, sviesto – didina uždegimą.
  • Kiaušinių, nebent vartojami organiški, ekologiški. Nemaža dalis kiaušinių užteršta dioksinu.
  • Keptų, skrudintų, riebaluose virtų produktų.
  • Hidrintų taukų ir riebalų, sukelia uždegimus.
  • Sojos produktų – turi savyje fitoestrogenų.
  • Žemos maistinės vertės produktų, turinčių daug cheminių priedų.
  • Mažiau vartoti konservuotų produktų – išimtis – konservuoti pomidorai, kokosų pienas, pupelės.
  • Alkoholio – net ir nedidelės alkoholio dozės didina estrogenų kiekį. Taip pat jis mažina kepenyse vitamino B kiekį, o geras kepenų darbas mums yra reikalingas, kad efektyviai būtų pašalintas estrogenų perteklių.

Kokios žolės tinka?

av

Sergant endometrioze namuose būtina turėti aviečių lapų arbatos. Ši arbata turi ferulininės rūgšties, kuri slopina gimdos susitraukimus, atpalaiduoja spazmus, tonizuoja mažojo dubens raumenis, palengvina mėnesinių skausmus. Kasdien išgerkite 1-2 puodelius šios arbatos.

Jau kuris laikas Lietuvoje Jadvygos žolės siūlo arbatą nr.11 endometriozės simptomams lengvinti.

Taip pat tinka įvarios žolės bei jų mišiniai gerinantys kepenų darbą. Tai pagerina virškinimą, gerėja nereikalingų medžiagų bei toksinų pašalinimas, mažėja riebalų, estrogenų perteklius, rimsta skausmas. Gerkite kiaulpienių šaknų, šlamučių, pipirmėtės,  kraujažolių arbatas. Kraujažolė taip pat malšina pilvo spazmus, mažina pilvo pūtimą, veikia priešuždegimiškai, ramina.

Pastebėta, jog endometriozės skausmai paaštrėja patiriant stresą, jaučiant įtampą, nervingumą, tad prieš miegą išgerkite mėtų, melisos, ramunėlių ar kitos raminančios arbatos.

Ežiuolė – ji stiprina imunitetą bei didina baltųjų kraujo kūnelių kiekį. Ežiuolę patariama vartoti su pertraukomis, tuomet pasireiškia stipresnis jos poveikis. Siūloma 10 dienų vartoti ežiuolės preparatus, po to 3 dienas padaryti pertrauką, po jos vėl vartoti 10 dienų ir taip kelis kartus.

Vitaminai, papildai

  • Vartokite gerąsias bakterijas (probiotikus). Kepenys suskaldo estrogenus ir siunčia juos į žarnyną pašalinti, tačiau bakterijos, esančios žarnyne, šias suskaidytas medžiagas vėl gali paversti estrogenais, o tada per žarnų sieneles hormonai vėl atgal įsiurbiami į kraują. Gerosios bakterijos gali padėti kovoti su hormonus gaminančiomis bakterijomis, tad bus išlaikomas normalus estrogenų kiekis kraujyje. Gerąsias bakterijas vartokite kasdien ir ilgai. Paprastai teigiamas efektas pajaučiamas tik po 1-3 mėnesių. Pradėjus vartoti pirmą savaitę pilvo pūtimas gali suintensyvėti, žarnynas bandys prisitaikyti prie bakterinio krūvio. Rinkitės patikimus probiotikus ir geriausiai tuos, kuriuose daugiau bakterijų rūšių (štamų).

flo

Vartokite vitaminus, mineralus – jie svarbūs jūsų imuninei sistemai. Svarbiausi šie:

  • B grupės vitaminai – šie vitaminai reikalingi geram kepenų darbui bei nervų sistemai palaikyti. Vitaminas B6 mažina menstruacijų sukeliamus skausmus. Taip pat šie vitaminai paverčia riebiąsias rūgštis į geruosius prostaglandinus, kurie pasižymi priešuždegiminiu bei pilvo raumenis atpalaiduojančiu poveikiu.
  • Vitaminas E – mažina menstruacijų skausmus.
  • Vitaminas C su bioflavonoidais– mažina kraujavimus, stiprina kapiliarus bei apsaugo nuo mažakraujystės. Taip pat svarbus imuninei sistemai palaikyti. Endometriozės atveju būtina, kad imuninė sistema dirbtų pilnu pajėgumu ir vos pastebėjusi endometriozinio audinio fragmentą ne vietoje, jį sunaikintų. Bioflavonoidai taip pat mažina estrogenų kiekį organizme.
  • Magnis – tai raumenų relaksantas, padeda esant skausmingom mėnesinėm, mažina nugaros skausmus.
  • Omega 3 riebiosios rūgštys – jos ypač svarbios žmogaus reprodukcinei sveikatai ir normaliam hormonų kiekiui išlaikyti.

 

Išbandykite ricinos aliejaus kompresus

Daugelis moterų, sergančių endometrioze, išbandė ricinos aliejaus kompresus ir džiaugiasi pagerėjimu. Ricinos aliejus gerina kraujo ir limfos cirkuliaciją, mažina skausmą, uždegimą bei stimuliuoja imuninę sistemą vartojant jį išoriškai. Pastebėta, jog šis aliejus stimuliuoja limfocitų gamybą, kurie padeda kovoti su ligomis.

Kompresui reikės:

¼ puodelio ricinos aliejaus

8 lašelių levandų aliejaus (nebūtinai)

Flanelės, marlės ar drobės audinio

2 rankšluosčių

Stikliniame kepimo inde sumaišykite ricinos aliejų su levandų aliejumi, į šį mišinį įmerkite audeklą, kad apsemtų ir įkiškite 20 min į 180 laipsnių orkaitę. Audeklas turi būti pakankamai šiltas bet nedeginti. Pasiklokite rankšluostį ten, kur gulėsite. Šiltą audeklą užsidėkite ant pilvo apačios bei pridenkite kitu rankšluosčiu, kad išlaikytų šilumą kuo ilgiau. Galima užsidėti ir šilto vandens pūslę. Atsipalaiduokite ir pagulėkite ramiai 30  -60 min. Pasistenkite tuo metu nežiūrėti televizoriaus, nenaršyti telefonu ar kompiuteriu, tiesiog atsijunkite, pamedituokite. Žvelkite į tai kaip į savo gydymo procesą. Kartokite šias procedūras 3 kartus per savaitę ilgą laiką. Tik atminkite, ricinos aliejus labai klampus ir neišsiplauna, tad procedūros metu dėvėkite senus marškinius, naudokite senus rankšluosčius, kurių būtų negaila sugadinti. Indą su audeklu bei aliejumi laikykite pridengtą kambario temperatūroje, tik kaskart prieš naudojimą įpilkite šiek tiek naujo ricinos aliejaus.

Po procedūros pilvą nusišluostykite popierine servetėle.

Išlikite fiziškai aktyvios

Sergant endometrioze yra labai svarbu išlikti fiziškai aktyvioms. Tai derėtų daryti dėl 3 priežasčių:

  1. Sportuojant smegenys išskiria chemines medžiagas – endorfinus, kurie malšina skausmus bei padeda geriau jaustis. Užtenka 10 min vidutinio intensyvumo treniruotės, kad išsiskirtų endorfinai.
  2. Sportuojant gerėja kraujo apytaka. Širdis ima intensyviau pumpuoti kraują, tad ir kiti organai geriau aprūpinami krauju, į juos daugiau patenka deguonies bei maisto medžiagų.
  3. Reguliariai sportuojant mažėja estrogenų kiekis organizme. Vienas iš endometriozės gydymo tikslų – mažinti estrogenų kiekį, tad reguliariai užsiimant sportu, mažėja endometriozės sukeliamų simptomų.

Sergant endometrioze rinkitės tas sporto šakas, kurios jums teikia malonumą ir nėra labai intensyvios. Tai gali būti joga, tai – či, pilatesas, plaukiojimas baseine, važiavimas dviračiu, ilgi pasivaikščiojimai gryname ore. Išsikelkite tikslą bent 3 kartus per savaitę 30 min skirti fiziniam aktyvumui. Stebėkite, kaip į tai reaguoja jūsų kūnas. Vėliau didinkite fizinio aktyvumo krūvį, tačiau nepersistenkite. Aminkite, jog labai intensyvus fizinis krūvis endometriozės simptomus gali dar labiau sustiprinti. Tad judėkite su saiku.

 

Literatūra :

Endometriosis.org

http://www.endo-resolved.com/diet.html

https://draxe.com/endometriosis-symptoms/

http://www.marilynglenville.com/womens-health-issues/endometriosis/

http://www.myendocoach.com/

http://youngwomenshealth.org/2012/06/12/endometriosis-nutrition-and-exercise/

 

Paskelbta

Apie vitaminą D

10

Deja, vasara baigėsi, saulės spinduliai vis rečiau mus pasieks, o odoje mažiau gaminsis vitamino D. Manoma, jog per vasarą sukauptos vitamino D atsargos lapkričio pradžioje visiškai išsenka, tad dabar pats metas pasirūpinti, kad šio vitamino mūsų organizmas gautų nuolat.

 Jei anksčiau buvo pabrėžiama vitamino D svarba kūdikiams, siekiant išvengti rachito, tai šiandien akcentuojama, jog šis saulės vitaminas gyvybiškai reikalingas visų amžių žmonių grupei.  Vitaminas D svarbus ne tik kaulų stiprumui, tačiau ir mūsų  imuninei sistemai. Teigiama, jog jo dėka galime apsisaugoti  net nuo vėžio.

Vitaminas D į mūsų organizmą atkeliauja trimis keliais:

  • sintetinamas iš cholesterolio ir ultravioletinių spindulių
  • gaunamas su augaliniu, gyvūniniu maistu
  • vartojant vitaminus.

Vitaminas D turi praeiti kelis etapus, kad taptų aktyvus. Pirmiausia kepenyse jis paverčiamas į kalcidiolį arba 25(OH)D, tokiu pavidalu jis kaupiamas žmogaus organizme. Vėliau inkstuose jis paverčiamas į kalcitriolį arba 1,25(OH)2D. Tai aktyvi vitamino D forma.

Vitamino D funkcijos

Geriausia žinoma vitamino D reikšmė kalcio ir fosforo apykaitoje. Aktyvioji vitamino D forma – kalcitriolis patenka į kraujotaką ir keliauja į plonąją žarną bei kaulus. Plonojoje žarnoje kalcitriolis jungiasi su vitamino D receptoriais bei aktyvinami vitamino D genai, tai didina kalcio ir fosforo absorbciją žarnyne. Kalcitriolis taip pat stimuliuoja kalcio reabsorbciją iš inkstų, tad jo mažiau išsiskiria su šlapimu. O taip pat kalcitriolis kauluose veikiamas parathormono iš kaulų į kraujo sistemą išskiria kalcio ir fosforo. Sumažėjus kaulų tankiui, vitaminas D padeda mobilizuoti kaulinį audinį. Dėka vitamino D palaikoma kalcio ir fosforo homeostazė, o kalcio koncentracija kraujyje išlieka normali, net jei su maistu jo gauname per mažai.

Vitaminas D veikia kaip steroidinis hormonas ir sąveikauja su baltymais bei skatina arba slopina genų transkripciją audiniuose. Kalbant paprastai, vitamino D pagalba įjungiami arba išjungiami tam tikri genai, o tai sukelia pokyčius ląstelėse. Manoma, jog sumažėjęs vitamino D kiekis turi įtakos vėžio, diabeto, autoimuninių ligų, infekcijų atsiradimui bei pažintinių funkcijų mažėjimui.

Vitaminas D taip pat atlieka neuroprotekcinę funkciją, reguliuoja nervinių ląstelių augimą bei jų toksiškumą.

 Daugybė tyrimų, atliktų slaugos namuose, parodė, jog vitamino D ir kalcio papildų vartojimas, žymiai sumažino senyvo amžiaus žmonių kaulų lūžių skaičių, susijusių su kritimais.

Menopauzinio amžiaus moterims kalcio ir vitamino D papildai šiek tiek padidino šlaunikaulio tankį, tačiau padidino riziką atsirasti inkstų akmenims.

Kiti tyrimai parodė, jog pacientams, sergantiems vilklige, padidinti vitamino D kiekiai sumažino uždegimą.

Kenčiantiems nuo chroniško skausmo, vitaminas D sumažino skausmą bei pagerino miego kokybę.

Didelės dozės vitamino D suleistos į raumenis, po 12 savaičių sergantiems tuberkulioze padėjo greičiau priaugti svorio, stebėtas mažesnis tuberkuliozės išplitimas į kitus organus bei 50 proc. sumažėjo tuberkuliozinės kavernos plaučiuose.

O taip pat pastebėta, jog vitamino D vartojimas pagerino bendrą savijautą, raumenų funkciją bei gliukozės toleranciją viršsvorio turintiems bei nutukusiems pacientams.

Vitamino D trūkumas

 Vitamino D stygius dažniau pasireiškia:

  • Tamsesnę odą turintiems žmonėms
  • Vegetarams
  • Vyresnio amžiaus žmonėms
  • Turintiems viršvorio ar nutukusiems
  • Gyvenantiems šaltesnio klimato juostose
  • Praleidžiantiems saulėje mažiau nei 15 min.

Vitamino D trūkumas yra žymiai dažnesnis reiškinys nei jo perdozavimas. Vienas dažniausių pažeidimų, atsirandančių vaikams dėl šio vitamino trūkumo – rachitas, kuomet vaikams sulėtėja augančių kaulų mineralizacijos procesas. Pastebėta, jog rachitas po truputį plinta, tam įtakos turi mažiau judrus gyvenimo būdas, retesnis buvimas saulėje, ilgas sedėjimas prie kompiuterių, televizorių.

Visiškas riebalų vengimas maiste taip pat didina riziką vitamino D nepakankamumui. Tai yra riebaluose tirpstantis vitaminas, tad žmonės suvartojantys mažiau riebalų, mažiau absorbuos vitamino D.

Vyresniems žmonėms dėl vitamino D trūkumo gali atsirasti osteomaliacija ir osteoporozė. Šios ligos, kaip ir rachitas, pakenkia kaulinį audinį. Osteomaliacijos atveju kaulų tankis sumažėja dėl tam tikrų kaulinių audinių, kurie yra rezistentiški vitaminui D. Tai sukelia skausmingus pseudolūžius, dėl jų atsiranda raumenų silpnumas ir kaulų įtempimas, o taip pat padidėja lūžių rizika. Osteoporozė – tai kaulų retėjimo liga. Ši liga yra susijusi su amžiumi, ypač paplitusi tarp menopauzinio amžiaus moterų. Osteoporozę sukelia daugybė faktorių, tačiau labiausiai tikėtina, jog ji susijusi su prasta medžiagų apykaita bei vitamino D trūkumu.

Kokiomis dar ligomis grasina vitamino D trūkumas?

  • Demencija – žurnalas Neurology pasidalino 2014 metų atliktu tyrimu, kuris atskleidė, jog vyresni žmonės, kenčiantys nuo vitamino D trūkumo, yra didesnėje rizikoje susirgti tam tikros rūšies demencija, tame tarpe ir Alzheimerio liga. Ekspertai tiksliai nežino, kaip vitaminas D tiesiogiai susijęs su demencija, bet manoma, jog dauguma smegenų ląstelių turi vitamino D receptorių, kurie susijungę su vitaminu D, skatina nervinių ląstelių augimą. Be to, optimalus vitamino D kiekis, skatina išsiskirti tam tikras chemines medžiagas smegenyse, kurios padidina neuroglijų našumą, gydant pažeistas smegenų ląsteles. Sveika subalansuota mityba, fizinis aktyvumas, aktyvus socialinis gyvenimas taip pat mažina demencijos riziką.
  • Prostatos vėžys – 2014 metais išspausdinta studija žurnale „Clinical Cancer Research“ atrado ryšį tarp žemo vitamino D kiekio kraujyje bei agresyvaus prostatos vėžio tiriant europiečius –amerikiečius bei afrikiečius – amerikiečius. Tai liga, kuri dažniausiai diagnozuojama vyrams, kurių amžiaus vidurkis apie 66 metai.
  • Erekcijos sutrikimai – 2014 metų studija išspausdinta „Journal of sexual medicine“ atskleidė, jog vyrai, kuriuos kankina sunkūs erekcijos sutrikimai turi žymiai mažesnius vitamino D kiekius kraujyje, nei tie, kuriems pasireiškė tik nedideli erekcijos sutrikimai. Tai vienas dažniausių seksualinių sutrikimų vyrų tarpe, dažnai lydimas kitų ligų – diabeto, aukšto kraujospūdžio, prostatos vėžio.
  • Šizofrenija – žmonėms, kuriems trūksta vitamino D, yra du kartus didesnėje rizikoje susirgti šizofrenija, nei tiems, kuriems šio vitamino trūkumo nėra. Taip patvirtino 2014 metų studija žurnale „Journal of clinical endocrinology and metabolism“, kuris rėmėsi 19 skirtingų studijų.
  • Širdies ligos – vitamino D trūkumas sąlygoja sunkesnes širdies ligų išeitis, taip teigiama American college of cardiology atliktame tyrime.

Kaip gauti vitamino D?

Vienas lengviausių ir efektyviausių būdų gauti vitamino D – išeiti į lauką ir pabūti saulėje. Tačiau kad vitaminas tikrai imtų gamintis, turėtų būti atidengta ne mažiau kaip 40 proc.kūno, o saulėje pabūti 10-20 minučių šviesesnę odą turintiems žmonėms ir ne mažiau 60 minučių – tamsesenę. Po saulės vonių nepatartina odos trinti grubia kempine ar naudoti daug muilo. Apsauginiai kremai nuo saulės taip pat užblokuoja vitamino D gamybą odoje. Tad geriausia išeitis –  mėgautis saule po truputį, saikingai, o rekomenduojamą laiką išdalinti į kelis etapus. Taip apsisaugosime nuo odos nudegimų bei bus mažiau pavojų susirgti odos vėžiu.

Kitas būdas gauti vitamino D – vartoti maisto produktus, kuriuose natūraliai yra vitamino D. Vitaminu D yra turtingos laukinės žuvys – silkė, lašiša, skumbrė, upėtakis. Taip pat reikėtų įtraukti į savo valgiaraštį galvijų kepenis, kiaušinius, sardines, tuną, grybus. Tačiau yra paskaičiuota, jog su maistu vitamino D gauname tik 10 -20 proc. reikalingo kiekio. Tad geriausia išeitis šaltuoju periodu vartoti žuvų taukus ar vitamino D papildus.

Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, rekomenduojama vitamino D paros norma yra 10 mikrogramų. Kartais vitamino D kiekis išreiškiamas tarptautiniais vienetais (TV): 1 mikrogramas cholekalciferolio (vitamino D 3) atitinka 40 TV – tarptautinių vienetų. Jei žmogus retai būna saulėje, dozė gali būti didinama iki 20 mikrogramų per dieną.

Pagal 2012 m. Europos maisto saugos tarnybos pateiktoje nuomonėje nurodoma, jog didžiausia leistina vitamino D norma suaugusiems, įskaitant ir nėščiąsias bei žindančias moteris, yra 100 mikrogramų per dieną.

Profilaktinė vitamino D3 dozė vaikams 400 – 1000 TV. Vaikams iki 10 metų vaikams idealiausia gauti  žuvų taukus.

Norint sužinoti vitamino D kiekį organizme, atliekamas kraujo tyrimas, kurio metu nustatomas 25-hidroksivitamino D kiekis kraujo serume. Jei jo kiekis mažesnis nei 30 nmol/l, laikoma, jog organizme trūksta vitamino D. Optimaliausias kiekis – 50 nmol/l.