Kategorija: Įdomu žinoti

Paskelbta

Kas žinoma apie koronavirusą ?

Informacija bus papildoma

 

  • Kovo 11 –ąją Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) paskelbė koronaviruso protrūkį pandemija, o taip pat epidemija, kuri dideliu greičiu plinta tarp žmonių beveik visame pasaulyje.
  • Šis virusas vadinamas SARS-CoV-2, o jo sukeliamas susirgimas- covid-19 (Korona liga 2019). Dažnai tiesiog įvardijama kaip koronavirusas.
  • Ligos pavojingumą apsprendžia mirtingumo rodikliai. Kinijos Wuhan regione atlikti mokslininkų tyrimai rodo, jog mirtingumas nuo šios ligos siekia 2,3 proc. Taip pat ta pati studija parodė, jog 80 proc. sergančiųjų pasireiškė nesunkūs peršalimo simptomai. Pusė kritiškai sergančiųjų mirė nuo šio viruso Wuhan regione.
  • Kitos šalys pateikia kitus mirtingumo rodiklius. Italijoje šie skaičiai ypač dideli, o šiuo virusu dažniausiai užsikrečia vyresnio amžiaus žmonės, turintys lėtinių susirgimų. Pietų Korėjoje mirtingumo rodikliai mažesni nei Wuhan regione. Šiuo metu mokslininkai daugiau dėmesio skyrė susirgusiųjų amžiui,  ištyrę virš  44 tūkst. užsikrėtusiųjų, nustatė, jog mirtingumas vidutiniškai siekia 1,38 proc.
  • Kinijos mokslininkai, kurie ištyrė 54 nuo koronaviruso mirusius pacientus dviejose Wuhan ligoninėse, nustatė, jog mirusiųjų vidutinis amžius siekė 69 metus. Mokslininkai daro išvadas, jog ši liga sunkiausiai kerta vyresnio amžiaus žmonėms. 70 proc. mirusiųjų turėjo kitų sveikatos problemų. Daugiau nei pusę vargino aukštas kraujo spaudimas, trečdalis jų turėjo cukrinį diabetą, ketvirtadalis vieną ar kitą širdies problemą. Įdomu, kad visiems, mirusiems nuo šio viruso, išsivystė sepsis.
  • Korona virusas ypač pavojingas žmonėms, sergantiems lėtinėmis plaučių ligomis, mat šis virusas atakuoja plaučius.
  • Mokslininkai mano, jog šis virusas gali prasiskverbti į širdies raumenį ir naikinti širdies ląsteles, o tai rodo, koks šis virusas gali būti pavojingas. Širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys pacientai turėtų būti ypač atsargūs.
  • Kartais virusas sunkiai susargdina ir jauno amžiaus žmones. Imunologė Anne Spurkland teigia, jog tai gali nutikti dėl nežinomo „genetinio defekto“ šių žmonių imuninėje sistemoje.
  • Užsikrėtus koronavirusu pirmieji covid-19 ligos požymiai vidutiniškai pasireiškia po 5 dienų. Tikėtina, jog didžiausia užsikrėtimo galimybė nuo sergančiojo yra tada, kai žmogus kosi ir karščiuoja.
  • Tuo pačiu viena Kinijos studija rodo, jog labiausiai ligą platino tie žmonės, kurie patys jokių simptomų nejautė, tačiau buvo viruso nešiotojai.
  • Nedidelė studija atlikta JAV rodo, jog šis virusas labiausiai plinta tarp šeimos narių, o ne tarp svetimų žmonių gatvėje.
  • Nauja studija rodo, jog lengva covid-19 ligos forma sergantys pacientai išskiria į aplinką labai didelį kiekį virusų iš viršutinių kvėpavimo takų ir tai vyksta ankstyvojoje ligos stadijoje.
  • Britanijos vyriausybės patarėjas moksliniais klausimais Sir Patrick Vallance anksčiau Sky News teigė, jog tikėtina, kad prireiks 60 proc. užsikrėtusios šiuo virusu žmonijos, kad įgytume visuotinį imunitetą prieš šį virusą. Tuo tarpu Australijos epidemiologas Gideon Meyerowitz – Katz teigia, jog tai nesąmonė, o kalbėti apie visuotinį imunitetą neturint vakcinos, nėra tinkamas apsaugos planas.
  • Virusas ant popieriaus gali išgyventi iki 24 valandų, o ant plastiko bei nerūdijančio plieno iki 3 parų.
  • Kol kas mokslininkai virusą randa tik burnos ir nosies išskyrose, žinomas vienas atvejis, kai virusas buvo rastas sergančiojo kraujyje. Šlapime šio viruso nerasta. Ar virusas plinta kartu su išmatomis kol kas dar nežinoma.
  • 1918 metais siaučiant ispaniškajam gripui, sergantiesiems buvo perpilamas pasveikusiųjų nuo šio gripo kraujas. Ši praktika šiuo metu išbandoma kai kuriose šalyse. Penkiems pacientams Norvegijoje perpilus pasveikusiųjų kraujo plazmos, jų sveikatos būklė pagerėjo.
  • Viso pasaulio mokslininkai aktyviai dirba kurdami vakciną. Pirmoji vakcina – kandidatė jau yra išbandoma, tačiau kol ji bus pradėta naudoti aktyviai, gali prireikti nemažai laiko.
  • Išbandomi įvairiausi vaistai koronaviruso gydymui. Prancūzijos mokslininkai išbandė dviejų vaistų- antimaliarinių ir antibiotikų- kombinaciją. Mokslininkų teigimu, šie vaistai gali padėti gydant covid-19 ligą, tačiau tikrieji rezultatai geriausiu atveju bus matomi po 3-4 mėnesių.
  • Oksfordo mokslininkai sukurė greituosius koronos viruso testus. Atsakymas gaunamas per pusvalandį, kol kas tikrinamas jų patikimumas.
  • Remiantis Kinijos bei Italijos duomenimis matome, jog labiausiai pažeidžiami yra vyresnio amžiaus žmonės. Dauguma jų klausia, ar yra kokių specialių maisto papildų, maisto produktų, padedančių apsisaugoti nuo šio viruso. Pasak molekulinės imunologijos profesorės Anne Spurkland nėra jokių specialių produktų, kurie padėtų vyresniems žmonėms sustiprinti imunitetą. Svarbiausia vengti kontakto ir būti fiziškai aktyviems.
  • Studijos atliktos su nėščiosiomis ir naujagimiais atrodo paguodžiančiai. Mokslininkai teigia, jog vaisiui užsikrėsti koronavirusu yra mažai galimybių. Nepasitaikė ir kritiškai sergančiųjų šiuo virusu nėščiųjų. Tai labai geros naujienos, žinant, jog siaučiant ispaniškajam gripui, nėščiosios sirgo ypač sunkiai. Tuo pačiu turime nepamiršti, jog mokslininkams reikia daugiau žinių apie covid-19.
  • Mokslininkai kol kas neturi aiškaus atsakymo, kodėl tiek mažai sergančiųjų šiuo virusu vaikų. Vaikai juk labiau neatsparūs virusams, dažniau serga gripu, peršalimo ligomis, tiesa, jiems pasireiškia lengvesni simptomai. Kol kas pasaulyje nėra nė vieno iki 10 metų vaiko mirusio nuo šio viruso. Mokslinkai mano, jog šis fenomenas būdingas dėl nepakankamai susiformavusios vaikų imuninės sistemos. Suaugusieji neretai miršta ne nuo pačio viruso, o nuo per daug aktyviai įsijungusios imuninės sistemos reakcijų.

 

Parengta pagal forskning.no

Paskelbta

Vilties sąvoka slaugoje

Blogos naujienos mumyse iššaukia baimę, nerimą, depresiją ir pyktį, o vėliau šioms emocijoms nurimus, įsižiebia viltis. Būtent todėl slaugytojams svarbu turėti žinių apie viltį bei suvokti jos reikšmę.

Sveikatos priežiūroje slaugytojai nuolat yra arčiausiai savo pacientų, kartais net ištisą parą, savaitę ar net kelis metus. Akistata su pacientu ar/ir jo artimaisiais, kurie ką tik išgirdo blogą naujieną ar net mirties nuosprendį, yra viena sunkiausių slaugytojo užduočių.

Kas yra viltis?

Viltis atsiranda tuomet, kai užklumpa liga ar kančia, todėl viltis yra vienas svarbiausių fenomenų slaugoje. Viltis ypač reikšminga pacientams ir jo artimiesiems. Tyrimai rodo, jog žmonės, kurie turi viltį, savo ligą išgyvena lengviau, negu tie, kurie vilties neturi.

Norvegijos slaugos profesorė Vibeke Lohne vilties fenomeną tyrinėja daugiau nei 35 metus. Savo straipsnyje “Visi negali būti sveiki, tačiau visi gali turėti geriau“ profesorė išskiria du punktus vilties suvokime:

  1. Viltis visada yra orientuota į ateitį
  2. Viltis visada turi teigiamą turinį.

Viltis yra nuolat orientuota į ateitį, tačiau ateitis beveik visada yra sunkiai nuspėjama ar prognozuojama. Būtent dėl ateities netikrumo viltis niekada negali būti tuščia ar neteisinga.

Vilties turinys (arba tai, ko tikimasi) visada yra pozityvus. Mirtis sveikatos priežiūroje retai kada suvokiamas kaip pozityvus reiškinys, tačiau kai kurie pacientai mirtį gali suvokti kaip pozityvų, išlaisvinantį iš kančių įvykį. Žmogus pats pasirenka vilties turinį, todėl slaugytojai negali suteikti vilties ar nurodyti pacientams, ko jiems tikėtis ar viltis. Slaugytojai turėtų išklausyti pacientų mintis, jausmus, informuoti apie vilties galimybes. Žmogus pats turi atrasti savo viltį, nes viltis yra labai asmeniškas dalykas.

Vilties evoliucija. Viltis atsiranda po nelaimės

Būdami sveiki, retai susimąstome apie viltį. Gyvename įprastą gyvenimą, o sveikatą priimame kaip savaime suprantamą dalyką.

Užklupus ligai ar nelaimei, keičiasi mūsų mąstymas. Pirmiausiai puolame ieškoti žinių, informacijos apie mus užklupusius, bauginančius dalykus. Sąmonę užvaldo įvairios baimės, įsivaizdavimai, košmarai, kurie persipina su mūsų norais.

Norai ir svajonės yra pradinė vilties stadija. Sąmonė nuolat ieško sprendimo. Šioje vietoje prasideda vilties užgimimas. Vėliau viršų pradeda imti motyvacija ir valia, o viltis nukrypsta į sveikatos ir gerovės išsaugojimą. Daug tikimasi iš gydymo. Vilties šaltiniais tampa ilgesys ir prarasti sveikatos resursai buvę iki ligos ar nelaimės.

Artimieji ir viltis

Paciento artimieji, esantys šalia, dažnai tampa tylūs jų kančios liudytojais. Jų gyvenimas taip pat apsiverčia, nes jie kenčia, pergyvena dėl savo žmogaus, išgyvena vienatvę. Jų viltis tik nedidele dalimi yra nukreipta į save, didžioji viltis yra orientuota į sergantį artimąjį. Net nedideli paciento sveikatos pagerėjimai, artimiesiems yra tarsi šiaudas skęstančiajam. Jie tikisi geresnės dienos nei buvo vakar, tikisi, kad turi daugiau laiko su savo artimuoju nei skelbia prognozės, tikisi stebuklo. Jei pacientas yra ilgalaikės sveikatos priežiūros įstaigoje, artimieji tikisi, jog jų žmogus ten yra saugus ir gyvena prasmingą gyvenimą.

Slaugytojų viltis

Kasdien susidurdami su sunkiai sergančiais, mirštančiais pacientais, dalis slaugytojų lengvai patys gali prarasti viltį pacientų atžvilgiu. Tai gali tapti natūralia savisaugos reakcija, siekiant atsiriboti nuo sunkių situacijų. Matant žmonių kančias, mirtį labai lengva prarasti tikėjimą gyvenimu ir viltį pagyti. Mirtis priimama kaip savaime suprantamas reiškinys ir taip apsisaugojama nuo nusivylimų ir sunkių jausmų.

Tačiau prognozė yra statistika, bet niekada nėra faktas.

Lohne tyrimas rodo, jog sveikatos priežiūros darbuotojų viltis pacientams ir jų artimiesiems yra labai reikšmingas dalykas. Labai svarbu, kad slaugytojai turėtų viltį paciento atžvilgiu. Juk ateitis visada yra nežinoma. Turėdami viltį, sumažinsime nežinomybės jausmą ir nerimą. Tai kodėl gi neskatinti vilties tiek pacientui, tiek jo artimiesiems.

Daugyma slaugytojų bijo suteikti klaidingų vilčių. Bet kas yra klaidinga viltis? Juk informacija apie sveikatą ir ligą gali būti suteikiama įvairiais būdais. Labai svarbu, kad slaugytojai išlaikytų pagarbą gyvenimui ir jo tėkmei.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, viltis gali būti daugiau ar mažiau numanoma, bet niekada ji nebus neteisinga. Viltis gali būti ilgalaikė (viliamasi kelis metus į priekį ) arba trumpalaikė (apimti tik kelias būsimas valandas).

Gyvenimas ne visada teka taip, kaip mes tikimės, tačiau žmonės, turintys viltį, yra aktyvesni ir linkę ieškoti galimybių. Praradus viltį, jos vietą užima beviltiškumas ir depresija, žmogus nustoja kovoti ir pasiduoda. Tačiau mokslininkė teigia, jog praradus viltį, visada yra galimybė ieškoti naujos vilties.

Placebo efektas

Dabartinė sveikatos priežiūra yra padalyta į dvi sritis – somatinę ir psichinę. Žmogaus kūnu rūpinasi somatinė sritis, o mintimis, jausmais, elgesiu – psichinė medicina. Slaugoje vyrauja holistinė žmogaus perspektyva, teigianti,  jog žmogus yra socialinė būtybė – kūno, dvasios ir sielos vienovė. Šis požiūris dažnai sunkiai suderinamas su dualistiniu medicininiu požiūriu. O juk susirgus kūnui, pakinta mūsų mintys, jausmai, elgesys. Ir priešingai – mintys ir jausmai veikia kūno savijautą. Šiuo principu pagrįstas placebo efektas. Mintys, jausmai ir kūnas „gyvenantys“ pozityviais lūkesčiais, teikia geresnę gydymo išeitį. Placebo iš dalies reprezentuoja viltį. Tyrimai rodo, jog placebo efektas gali būti efektyvus iki 60 proc., tad kodėl nepasinaudojus viltimi kaip placebo.

Mirštančiųjų viltis

Mirštančiųjų pacientų viltis tampa trumpalaike. Slaugytojas niekada neturėtų pasiduoti slaugydamas mirštantį pacientą. Mūsų užduotis – suteikti pacientui priežiūrą, savo buvimu šalia  jį nuraminti, išklausyti iki jis palieka šį pasaulį. Mirštančiųjų slauga – tai skausmų palengvinimas, komforto ir saugumo suteikimas. Būdami šalia mirštančiojo, malšindami jo skausmus, užtikrindami ramų jo išėjimą, mes tampame paciento viltimi. Juk kol tęsiasi gyvenimas, tol gyva viltis.

Tiek pacientams, tiek jo artimiesiems viltis yra tarsi baimės ir nežinomybės priešnuodis. Turėdami viltį atitoliname skausmingą laukimo periodą. Viltis sutelkia geriausias mūsų savybes ir palaiko sunkiu metu.

Šaltinis:

Vibeke Lohne „Alle kan ikke bli friske, men alle kan få det bedre“, Sykepleien 6/2019 #Er det alltid håp?

Paskelbta

Epilepsija – kai kyla elektrinės audros smegenyse

50 milijonų žmonių- štai tiek yra sergančiųjų epilepsija visame pasaulyje. Anot PSO,  tai yra viena labiausiai paplitusių neurologinių ligų. Lietuvoje registruojama apie 22 tūkst. sergančiųjų epilepsija, o ketvirtadalis šių pacientų yra vaikai. Tokie dideli skaičiai lemia tai, jog beveik kiekvienas slaugytojas savo praktikoje sutinka pacientų, sergančiųjų šia liga, todėl mums būtina mokėti atpažinti epilepsijos priepuolius bei teisingai suteikti pagalbą priepuolių metu.

Kas yra epilepsija?

Kalbant apie epilepsiją, svarbu atskirti du terminus – epilepsiją ir traukulius, nes tai nėra tas pats. Traukuliai – tai epilepsijos simptomas, atsirandantis dėl nenormalios elektrinės iškrovos smegenyse.

Sergant epilepsija, nervų ląstelių membranos yra nestabilios, pralaidžios, tad jos lengvai aktyvuojasi. Aktyvacija išplinta į kitas smegenų dalis, kurios lemia epilepsijos priepuolio simptomus ir požymius. Dažnu atveju iškrovos darosi retesnės, kol visiškai išnyksta ir priepuolis baigiasi.

Pavieniai traukuliai gali atsirasti ir dėl kitų priežasčių – elektrolitų kraujyje sutrikimo, gliukozės svyravimų, vaistų, alkoholio/narkotikų sukeltos abstinencijos, galvos traumų, infekcijų, karščiavimų, streso ar auglių.

Traukulių tipai

Anksčiau traukuliai buvo skirstomi į generalizuotus ir pavienius bei toliau išskaidomi į subkategorijas. Dabar traukuliai skirstomį :

  • generalizuotus
  • židininius
  • nežinomos kilmės

Priepuoliai klasifikuojami pagal elektrinio aktyvumo pasireiškimo apimtį smegenyse,  sąmonės lygį, judesius  (motoriniai simptomai ar jų nebuvimas) priepuolių metu.

Paveikslėlyje pavaizduota židinio priepuolio pradžia pereinanti į  generalizuotą priepuolį 

 

Generalizuotų traukulių metu paveikiamos abi smegenų dalys. Šių traukulių gali būti įvairių – toninių-kloninių, miokloninių, kloninių, absensų, atoninių.

Esant toniniams-kloniniams traukuliams pacientas bus įsitempęs, rigidiškas, toninėje fazėje gali parkristi ant grindų, o kloninėje fazėje prasideda kūno trūkčiojimas, kratymasis.

Miokloninių traukulių metu stipriai susitraukia vienos ar kelių grupių raumenys.

Kloninių traukulių metu būdingi ilgesni kūno traukuliai, trūkčiojimai

Absenso priepuoliai dažniausiai būdingi vaikams. Jų metu paciento žvilgsnis sustira, tampa tuščias, neatsiliepia šaukiamas. Tai gali kartotis daugybė kartų dienoje.

Atoninių priepuolių metu žmogus praranda raumenų tonusą ir staigiai krenta ant žemės.

Židininių priepuolių metu aktyvacija prasideda vienoje smegenų dalyje. Šie dar skirstomi į priepuolius su sąmonės praradimu ir be sąmonės praradimo. Židininio priepuolio metu be sąmonės praradimo pacientas yra sąmoningas, tačiau gali jausti pakitusius jutimus (šviesos blyksčiojimus, keistą  skonį, kalbos sutrikimą), pakitusią motoriką (kūno sustingimą, kūno dalies trūkčiojimą – piršto, burnos, rankos, pėdos), pykinimą,  deja vu jausmą.

Židininis priepuolis su sąmonės sutrikimu pasireiškia sutrikusia sąmone, sustingusiu žvilgsniu, gali būti haliucinacijų/deliuzijų.

Židininis priepuolis gali pereiti į generalizuotą, jei elektrinis aktyvumas išplinta į kitą smegenų dalį.

Kaip pasireiškia epilepsija?

Epilepsijos simptomai pasireiškia priklausomai kuri smegenų dalis įtraukiama. Priepuolių metu dažniausiai stebimas:

  • Ritmiškas kūno trūkčiojimas (kloniniai judesiai)
  • Raumenų nusilpimas (atonija)
  • Rigidiški, įtempti raumenys (toniniai judesiai)
  • Raumens pulsavimas (mioklonija)
  • Epileptinis spazmas
  • Aura
  • Liežuvio susikandžiojimas
  • Nevalingas pasituštinimas/pasišlapinimas
  • Pasikartojantys judesiai (automatizmas)

Ne visi pacientai prieš priepuolį patiria aurą. Aura – tai paciento jaučiami įspėjamieji signalai prieš priepuolį, dažnai padedantys pacientui susirasti saugų prieglobstį prieš įvykstant priepuoliui. Gali būti jaučiamas keistas kvapas, skonis, atsirasti neramumas skrandis, užplūsti deja vu jausmas (esu jau čia buvęs), jaučiamas kūno dalies tvinkčiojimas, tirpimas, plazdenimas galvoje, staiga užplūsti pakili nuotaika/baimė, atsirasti regėjimo sutrikimai, haliucinacijos.

Automatizmas

Automatizmas būdingas židininių priepuolių metu, jų metu stebime pasikartojančius, betikslius žmogaus veiksmus – kažką kramto, tampo drabužius, ploja ar trina rankas, laižo lūpas. Šie veiksmai dažnai supainiojami su psichinėmis ligomis, elgesio sutrikimais, priklausomybėmis nuo alkoholio ar narkotikų.

Diagnozavimas

Jei priepuoliai ištinka pirmą kartą gyvenime, būtinas išsamus paciento ištyrimas bei priežasties nustatymas. Svarbu nustatyti priepuolių tipą, kurioje smegenų dalyje jie prasidėjo ir ar yra pažeidimų smegenyse.

Vienas pagrindinių diagnozavimo įrankių – elektroencefalograma (EEG). EEG parodo kurioje smegenų dalyje priepuolis prasideda ir kur išplinta. Gali būti naudojama paprasta (rutininė) EEG arba prailginta. Tyrimo metu elektrodai pritvirtinami prie galvos paviršiaus ir jų pagalba fiksuojami nenoramalūs elektriniai aktyvumai smegenyse. Tai padeda nustatyti priepuolio tipą.

Jei rutininė EEG nerodo jokių elektrinių nukrypimų nuo normos, gali būti taikoma prailginto stebėjimo EEG. Tuomet pacientas jungiamas prie EEG elektrodų ir kartu prijungtos filmavimo kameros. Toks monitoringas gali užtrukti kelias dienas. Taip pat gali būti atliekami provokaciniai mėginiai (ryškios šviesos, miego trūkumas).

Kartais reikalingi ir papildomi tyrimai – magnetinis rezonansas, pozitroninė emisinė tomografija ir kt. Šių tyrimų pagalba gali būti stebimi struktūriniai smegenų pakenkimai, smegenų metabolizmo ir cheminiai pakitimai, kraujotakos sutrikimai.

Komplikacijos

Epilepsijos atveju galime išskirti dvi pagrindines komplikacijas:

  1. epilepsinė būklė (status epilepticus)
  2. staigi mirtis

Epilepsinės būklės metu priepuoliai arba jų serija trunka 30 minučių ar ilgiau, o pacientas neatgauna sąmonės. Tokių priepuolių metu smegenys nepakankamai aprūpinamos deguonimi bei gliukoze, o tai gali iššaukti neurologinius pažeidimus smegenyse. Ši būklė gydoma diazepamu ar lorazepamu, kurie skriami intraveniniu arba rektaliniu būdu. Jei efekto nėra, skiriami fenobarbitaliai. Sunkiais atvejais gali būti taikoma bendrinė narkozė, kurios metu sukeliamas farmakologinis paralyžius. Epilepsinės būklės prevencija – nustatyto gydymo plano laikymasis bei nenutraukti gydymo staiga.

Antroji komplikacija – staigi mirtis. Amerikiečių Epilepsijos fondo duomenimis kasmet staigi mirtis ištinka 1 iš 1000 suaugusiųjų epilepsija sergančiųjų žmonių, bei 1 iš 4500 sergančiųjų vaikų, tačiau šie skaičiai gali būti ir didesni.

Staigi mirtis sergant epilepsija gali ištikti priepuolių metu arba iš karto po priepuolio. Dažniausi žmonės aptinkami veidu į lovą padėtyje. Tokios mirties priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau galvojama, kad tam turi įtakos kvėpavimo ir širdies ritmo sutrikimai. Priepuolių metu gali pasireikšti apnėja, atsirasti kliūtis kvėpavimo takuose, o tai užkerta kelią deguonies patekimui į organizmą. Kai kuriais atvejais sutrinka širdies ritmas ar išsivysto širdies nepakankamumas, o tai gali sąlygoti mirtį. Rizikos faktoriams priskiriami šie veiksniai:

  • prastai kontroliuojami priepuoliai
  • dažni priepuoliai
  • generalizuoti, konvulsiniai priepuoliai
  • priepuoliai jauname amžiuje
  • epilepsija sergama daug metų
  • netvarkingas vaistų vartojimas
  • piktnaudžiavimas alkoholiu

Siekiant išvengti šios lemtingos komplikacjos svarbu teisingai vartoti paskirtus vaistus, vengti alkoholio, pakankamai išsimiegoti, o taip pat svarbu žinoti pacientui bei jo artimiesiems kaip elgtis priepuolių metu bei kokią pagalbą suteikti.

Pirmoji pagalba priepuolių metu

Tiek pacientas, tiek jo artimieji privalo būti apmokyti kaip elgtis priepuolių metu. Ištikus priepuoliui:

  • būkite kartu su pacientu priepuolių metu iki kol jis bus pilnai atgavęs sąmonę ir visiškai budrus
  • jei įmanoma, padėkite jam kuo saugiau atsigulti ant grindų
  • pašalinkite iš aplinkos visus objektus, kurie gali sužaloti pacientą
  • paguldykite pacientą ant šono
  • atlaisvinkite veržiančius drabužius, nuimkite akinius
  • išlikite ramūs
  • palydėkite pacientą į saugią vietą po priepuolio.

Greitoji pagalba kviečiama jei:

  • priepuoliai ištinka pirmą kartą gyvenime
  • atsiranda kvėpavimo sutrikimų
  • priepuoliai trunka ilgiau nei 5 min arba jie kartojasi
  • pacientas priepuolių metu susižalojo
  • priepuoliai įvyksta vandenyje

Epilepsijos gydymas ir slauga

Epilepsijos gydymo tikslas – suvaldyti ar užkirsti kelią priepuoliams. Epilepsijai suvaldyti naudojami priešepilepsiniai vaistai, kurių pagalba 70 proc. pacientų sėkmingai kontroliuojami priepuoliai. Gydymas šiais vaistais paprastai pradedamas nuo nedidelių dozių, kurios palaipsniui didinamos, iki pasiekiama kol priepuoliai nebesikartoja. Pradėjus vartoti šiuos vaistus pradžioje galimos pašalinės reakcijos – lengvas apsvaigimas, energijos sumažėjimas, sujaudinimas, galvos skausmas, drebulys, plaukų slinkimas ar didesnis jų augimas, patinusios dantenos, odos bėrimai. Atsiradus pašaliniams reiškiniams svarbu, kad pacientas apie tai pasikalbėtų su jį gydančiu specialistu, staigus vaistų nutraukimas gali pabloginti ligos eigą.

Apie 30 proc. pacientų gydymas vaistais būna neefektyvus, todėl gali būti taikomas chirurginis gydymas, kuris sumažina priepuolių dažnį bei pagerina paciento gyvenimo kokybę. Po chirurginės operacijos dažnai pacientams tenka toliau vartoti priešepilepsinius vaistus.

Slaugant epilepsija sergantį pacientą svarbu apsaugoti jį nuo sužalojimų. Pašalinkite iš jo aplinkos nereikalingus baldus, aštrius jų kampus uždenkite apsaugomis, paminkštinimais. Ištikus priepuoliui pacientą lengvai prilaikykite, nekiškite nieko į burną, tai gali sukelti sužalojimų tiek jums, tiek pacientui. Užfiksuokite, kiek laiko priepuolis trunka, kaip pasireiškia.

Epilepsija sergantį žmogų mokykite laikytis atsargumo priemonių. Pacientas neturėtų vairuoti automobilio, motociklo ar kitos transporto priemonės, kol jo priepuoliai nėra pilnai kontroliuojami vaistais ar kt.gydymu. Atsargiai derėtų elgtis būnant prie vandens, gaminant maistą, miegant. Pavyzdžiui, vietoj vonios rinktis dušą, neužsirakinti vonios kambaryje, neplaukioti vieniems be palydos vandens telkiniuose. Taip pat svarbu vengti epilepsijos priepuolius provokuojančių veiksnių – nuovargio, streso, miego trūkumo, alkoholio.

 

Parengta pagal Epilepsy: an electrical storm in the brain, Amanda Perkins, Nursing made incredibly easy, july/august 2019

 

 

 

 

 

 

Paskelbta

DELFINŲ ASISTUOJAMA TERAPIJA II DALIS

Neringos ir Vidmanto Girdvainių fotografija

Doc.dr. Brigita Kreivinienė

Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos sk. vedėja

b.kreiviniene@muziejus.lt tel.: (8 46) 46 10 10

 

Pirmoje dalyje kalbėjome apie terapiniame procese dalyvaujančius smalsius, protingus ir žingeidžius delfinus, ją galite skaityti čia. Šioje dalyje kalbėsime apie delfinų asistuojamą terapiją bei dažniausiai pasitaikančius klausimus: kas, kur, kaip ir kuo šiuo metu gyvena Delfinų terapijos centras bei ką veiksime ateityje. Taigi, apie viską nuo pradžių, tiesa, ši dalis labiau informacinio pobūdžio.

Delfinų asistuojama terapija: pradžia

Delfinų asistuojamos terapijos pradžia Lietuvoje laikomi  2001- ieji metai. Dar vadovaujant a.a. Aloyzui Každailiui kilo minčių sekti pasaulyje esančiomis tendencijomis bei pradėti delfinų asistuojamos terapijos užsiėmimus. Buvo užmegzti mokslo bendradarbiavimo santykiai su delfinų asistuojamos terapijos pradininku JAV – prof. Deividu Natansonu (David Nathanson – angl.) bei Vokietijos delfinų asistuojamos terapijos tyrinėtoju Lorenzo Ferzenu (Lorenso von Fersen – vok.). Lemiamu postūmiu tapo Lenkijoje gyvenančio tėvelio, auginančio vaiką su autizmo sutrikimu, skambutis tuometiniam Lietuvos jūrų muziejaus vadovui. Žinant sėkmingą šios terapijos pritaikymą pasaulyje, buvo nutarta kartu bendradarbiaujant su vaiko tėvais, pradėti užsiėmimus su delfinais. Šie pirmieji užsiėmimai viršijo tėvų lūkesčius: pagerėjo berniuko socialinė elgsena, miegas, susikaupimas ties užduotimis, sumažėjo neigiamų emocijų. Tai davė postūmį burti mokslinę komandą platesniems tyrinėjimams bei pradėti pirmąjį biomedicininį tyrimą kartu su Klaipėdos Universiteto moksline komanda bei Klaipėdos jūrininkų ligoninės gydytojais.

Terapinis poveikis grindžiamas mokslu

Lietuvos jūrų muziejaus vizija tik pradėjus delfinų asistuojamos terapijos užsiėmimus buvo tyrinėti delfinų teikiamą naudą ir praktinius užsiėmimus grįsti moksliniais faktais, kurti metodikas bei ieškoti veiksmingiausio terapinio modelio. Tokiu būdu pirmojoje mokslinėje grupėje buvo išdiskutuota, kad delfinai dėl savo aukšto socialinio iniciatyvumo bei žaidybinės elgsenos galėtų turėti teigiamą poveikį vaikų su autizmo sutrikimu psichosocialinei elgsenai. 2003–2006 m. buvo atliktas pirmasis mokslinis biomedicininis tyrimas „Delfinų terapijos įtaka vaikų su autizmo sutrikimu psichosocialinei reabilitacijai“. Šis tyrimas patvirtino, kad delfinų asistuojama terapija turėjo teigiamą poveikį daugiau nei 80 proc. dalyvavusių vaikų. Mokslinio tyrimo rezultatai buvo pristatyti Lietuvos bioetikos komitetui, o po šio tyrimo pradėtos tyrinėti įvairios delfinų asistuojamos terapijos poveikio kryptys, tai ir poveikis šeimų vidinei darnai, ir žmogaus su negalia motorinėms funkcijoms, sensorikai, psichoemocinei ir psichosocialinei sferai. Šiandien lietuvių ir anglų kalbomis jau galima ne mažai pasiskaityti Lietuvoje atliktų mokslinių studijų, kuriose pristatomi tyrimų rezultatai. Taip pat tenka pasidžiaugti tuo, kad dvejus metus planuotas pasidalijimo patirtimi vizitas į JAV West Palm Beach įsikūrusį Hipokrato Sveikatos Institutą (Hippocrates Health Institute – angl.) pagaliau šiemet įvyko. Jį finansavo Lietuvos kultūros taryba. Šiame institute buvo skaitomos paskaitos apie delfinų asistuojamą terapiją, mūsų atliktus mokslinius tyrimus bei dalyvaujama praktikumuose, konsultuojant klientus tarpdisciplininėje komandoje.

Šis terapijos pagrindimas mokslu dar 2013 metais tapo akstinu įteisinti Sveikatos apsaugos ministerijoje higienos normą HN 133:2013, pagal kurią ir dirbama šiuo metu Delfinų terapijos centre. Kol kas tai vienintelė gyvūnų asistuojama terapija Lietuvoje registravusi higienos normą.

Ką tyrinėsime ateityje?

Turbūt viena iš mano, kaip tyrėjos, įdomiausių patirčių buvo vykdant mokslinį tyrimą su Klaipėdos universiteto komanda bei tyrinėjant delfinų asistuojamos terapijos poveikį žmonėms po hemoraginio smegenų insulto. Tyrinėjant terapinį poveikį raidos sutrikimus turintiems vaikams labai ženklus poveikis buvo matomas jaunesnėje nei 7 metų vaikų amžiaus grupėje, kas dar kartą patvirtina, kad ankstyvoji intervencija ir visapusė pagalba vaikui ir šeimai yra kritinė ankstyvuoju periodu. Nepaisant jau atliktų ne mažų mokslinių studijų norisi tyrinėti kažką įdomesnio, kas menkai ištirta ir nauja. Turbūt vedant šio noro ir gimė projekto paraiška „Moksliniais tyrimais pagrįstos gyvūnų terapijos metodikos sukūrimas ir integravimas į holistinės medicinos sveikatos koncepciją“ (projekto Nr. 01.2.1-LVPA-V-835-01-0008). LR Ūkio ministerija ir Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA) šią paraišką pripažino sveikatos biotechnologijos inovacija ir skyrė projekto įgyvendinimui 769 878 Eur iš Europos Sąjungos 2014-2020 m. struktūrinių fondų programos pagal priemonę „Ikiprekybiniai pirkimai LT“. Bendra projekto vertė – 895 146 Eur. Dalį, apie 120 000 Eur turės prisidėti Lietuvos jūrų muziejus.

Ką veiksime praktiškai ir kodėl tai svarbu?

Paprastai galima pasakyti, kad minėto mokslinio projekto lėšos bus skirtos vykdyti Delfinų terapijos centrui kooperuotus su mokslininkų tarpdisciplininėmis komandomis tyrinėjimus gyvūnų (šiuo atveju, ne tik delfinų, bet ir žirgų, šunų) asistuojamos terapijos srityje. Tai svarbu, kad sukurtume gyvūnų terapijos metodikas ir gyvūnų asistuojančių terapijoje gerovės vertinimo skales, atliktume mokslinius tyrinėjimus. Delfinų asistuojama terapija yra įtraukta į naujojo Papildomosios ir alternatyviosios medicinos įstatymo projektą (planuojama, jog jis įsigalios nuo 2020-11-01), todėl įgyvendinamos inovacijos ypatingai svarbios, siekiant sukurti mokslu ir praktika grįstą gyvūnų asistuojamos terapijos metodiką konkrečioms susirgimų grupėms. Daugiausia gyvūnų asistuojamos terapijos paslaugomis naudojasi vaikai ir suaugę, kurie turi psichikos ir elgesio arba nervų sistemos ligas. Mokslinis tyrimas būtent ir apims šias dvi vaikų ir suaugusių grupes. Planuojama, kad Lietuvos jūrų muziejus Delfinų terapijos centre priims apie 200 klientų su šiomis diagnozėmis (t.y., pagal TLK-10 sisteminį ligų klasifikatorių F00-F00 bei G00-G99 grupė).

Ką turėčiau daryti, jeigu noriu dalyvauti delfinų asistuojamoje terapijoje arba moksliniame tyrime?

Tuo atveju, jeigu žmogus ar jo artimasis turi ligos diagnozę, priskiriamą F arba G grupei, turėtų sekti informaciją Lietuvos jūrų muziejaus tinklapyje www.muziejus.lt skyrelyje Delfinų terapijos centras bei atsiradus registracijos į tyrimą formai, ją pildyti. Tai tinka, jeigu: 1) atitinka registruojamos grupės F ar G grupės patikslinta diagnozė; 2) žmogus nėra dalyvavęs delfinų asistuojamos terapijos programoje; 3) norima registruoti vaiką nuo 7 metų; 4) nėra kontraindikacijų dalyvavimui. Suaugusiems amžiaus riba nėra nustatyta, tiesiog reiktų atsižvelgti į galimas kontraindikacijas. Šiandien dienai vyriausia mūsų klientė delfinų asistuojamoje terapijoje buvo 80-ies metų ponia. Labai svarbu žinoti, kad visai nesvarbu, ar užsiregistruosite pirmieji, ar paskutiniai. Galite būti atrinkti dalyvavimui tyrime, nes atitiks Jūsų kiti tyrimo kriterijai arba neatrinkti, nes jie neatitiks. Registracija į mokslinį tyrimą negarantuoja priėmimo. Mokslinis tyrimas numatytas vykdyti 2019 liepa – 2020 m. gruodis.

Į tyrimą nenoriu, noriu atvykti į delfinų asistuojamą terapiją

Kasdien sulaukiame daug skambučių dėl delfinų asistuojamos terapijos programos. Pirmiausia, svarbu paminėti, jog delfinų asistuojama terapija yra organizuojama tik žmonėms su negalia ar turintiems įvairių sutrikimų. Tikrai suprantame norą pabendrauti su delfinais tų, kurių tai buvo/yra svajonė, nori sužinoti daugiau apie delfinus ir kt. Jiems reikia kreiptis ne į Delfinų terapijos centrą, nes tokių paslaugų nevykdome, o į Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyrių, kur siūlomos bendravimo su delfinais paslaugos nuo sausumos.

Žmonių, turinčių negalią registraciją į delfinų asistuojamą programą vykdome kasmet kartą metuose, t.y., apie spalio-lapkričio mėn. Su prisiregistravusiais klientais dirbame apie 1-1.5 metų. Šiems (2019) metams laisvų vietų delfinų asistuojamoje terapijoje nėra.

Kaip vyksta delfinų asistuojama terapija?

Delfinų asistuojama terapija yra planuojama 2 savaites, kuomet terapiniai užsiėmimai vyksta nuo pirmadienio iki penktadienio. Šeštadienį ir sekmadienį šeima turi galimybę nemokamai apsilankyti Lietuvos jūrų muziejaus komplekse. Terapiniai užsiėmimai vyksta vandenyje, klientas privalo dėvėti hidrokostiumą. Jis nemokamai suteikiamas Delfinų terapijos centre. Išskirtiniais atvejais, kuomet klientas yra labai mažo ūgio (pvz., žemesnis nei 90 cm) ar pan., galima dalyvauti ir su savo atsivežtu švariu hidrokostiumu. Tačiau įprastais atvejais visuomet rekomenduojame naudotis Delfinų terapijos centro hidrokostiumu, nes jie parinkti pagal mūsų aplinką. Delfinų terapijos centre laukiamas klientas su savo šeima, pašaliniai asmenys paprastai nedalyvauja. Klientui bendraujant su delfinais vandenyje, šeimos nariai gali stebėti visą procesą šalia baseino už stiklo sienelės. Su klientu dirba tik savo srities profesionalai, t.y., medicininį ar socialinį išsilavinimą turintys specialistai. Gyvūno gerovę užtikrina kartu baseine dalyvaujantis biologas. Vienam klientui yra organizuojama 10 užsiėmimų su delfinais, 6 papildomi užsiėmimai (judesio, sensorinės integracijos, dailės užsiėmimų, muzikos ir pan.) pagal poreikį bei konsultacijos. Nuo šio mėnesio atvykstančios šeimos bus įtraukiamos ir į Miško pajautos programas, todėl dalis papildomų užsiėmimų gali persikelti ir į lauką. Ši nauja paslauga taip pat atsidaro iš tikslinio KA1 projekto „Miško pajauta per 5 kūno pojūčius“ bei buvo finansuota Švietimo ir mainų paramos fondo.

Kokių naujovių klientai sulauks ateinančiais metais?

Pirmiausia labai norisi pasidžiaugti sensorinės integracijos mobilia laboratorija, kuri jau pradėta kurti didelėje, net 85 kv. m. salėje Delfinų terapijos centre, įgyvendinant tarpsieninio bendradarbiavimo projektą (Nr. LLI-336 „Sėkminga vaikų ir suaugusių, turinčių psichikos ir elgesio sutrikimų psichologinė ir sensorinė reabilitacija“ SUPER), kurį iš dalies remia 2014-2020 m. Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programa. Ši laboratorija atlieps visus sensorinius žmogaus poreikius per judesį, taktiliką, kinestetiką ir kt. Planuojama, kad laboratorijos atidarymas įvyks šių metų rugsėjo mėnesį. Klientams bus išplėstos paslaugos bei turėsime galimybę kur kas daugiau paslaugų teikti ir suaugusiems. Paskutinis etapas, kuriam dar ieškoma finansavimo – socialinių įgūdžių kabinetai, kurių poreikis yra neabejotinas, siekiant klientų savarankiškumo įgūdžių ugdymo. Tikimės, jog šią idėją pavyks įgyvendinti jau 2020-aisiais.

Iki naujų susitikimų!

 

Taigi, tiek šį kartą informacijos apie Delfinų terapijos centrą ir terapinius užsiėmimus. Trečioje dalyje apžvelgsiu įdomiausius mokslinius delfinų asistuojamos terapijos tyrimus, vykdytus pasaulyje ir pas mus bei pasidalinsiu naujienomis, aktualijomis ir sėkmės istorijomis.

Fotografija- Neringa ir Vidmantas Girdvainiai

Paskelbta

Kodėl taip sunku kovoti su pneumokokine infekcija?

Pneumokokų gebėjimas pasiglemžti kitų bakterijų genus, kelia didžiulius iššūkius tiek gydytojams, taikantiems gydymą antibiotikais, tiek mokslininkams, kuriantiems vakcinas nuo pneumokokinės infekcijos.

Pneumokokai – tai plačiai paplitusios bakterijos, žinomos Streptococcus pneumoniae vardu. Pneumokokai paprastai yra nepavojingi. Kartu su kitomis bakterijomis jie gyvena mūsų ryklės gleivinėje. Tyrimai rodo, jog 5-10 proc.suaugusiųjų bei 40-50 proc.vaikų iki šešerių  metų yra šios bakterijos nešiotojai.

Kai kuriais atvejais, nekaltai tūnojusi ši bakterija,  tampa pavojinga bei gali sukelti tokias infekcines ligas kaip plaučių uždegimą, meningitą, kraujo užkrėtimą, vidurinės ausies uždegimą bei sinusitą. Kodėl taip nurinka, nėra visiškai žinoma, tačiau manoma, jog tam įtakos turi audinių pažeidimas bei neseniai persirgtos virusinės infekcijos.

Karas prieš bakterijas nugalėtas?

Iki 1940 metų pneumokokų sukelti plaučių uždegimai nusinešė daugelio žmonių gyvybes visame pasaulyje, tačiau atradus peniciliną ir pradėjus jį taikyti gydymui, mirtingumas ženkliai sumažėjo.

Po antrojo pasaulinio karo buvo atrasta ir daugiau antibiotikų, kurie efektyviai gydė pneumokokų sukeltas ligas. Tuo metu  buvo galvojama, jog ši infekcija yra nugalėta.  2000 metų pradžioje sukuriama vakcina prieš pneumokokines infekcijas, ir tai mokslininkams suteikė vilties, jog ateityje šios infekcijos visai nebeliks. Deja, pasaulinė statistika rodo, jog kasmet ši infekcija pasiglemžia 1-2 milijonus žmonių gyvybių visame pasaulyje. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) šią bakteriją įtraukė į pavojingųjų bakterijų sąrašą, kaip keliančią didžiulę grėsmę visuomenei.

Užgrobia kaimynų genus

Pneumokokai pasižymi dideliu genetiniu lankstumu. Jie geba užgrobti kitų bakterijų genus ir juos pasisavinti, tad jie gali tapti  sunkiai įveikiami antibiotikams ir vakcinoms.  Tai vadinama natūralia genetine transformacija. Pneumokokai pirmiausia užmuša šalia esančias bakterijas bei išlaisvina jų DNR. Išlaisvintą DNR pneumokokai prisijungia prie savo genetinės medžiagos ir taip įgyja naujų genų.

Tai yra horizontalaus genų perdavimo pavyzdys, kuomet genai perduodami ne motininės- dukterinės ląstelės keliu, o tarp bakterijų ląstelių.  Toks genų perdavimas yra dažnas reiškinys bakterijų pasaulyje, tačiau tik maža dalis bakterijų atlieka tai, taip efektyviai, kaip pneumokokai. Natūrali genetinė transformacija lemia, jog pneumokokai yra ypač genetiškai lankstūs. Jų genetinė informacija labai greitai gali kisti, todėl ne visada pneumokokinė infekcija bus išgydoma standartiniai antibiotikai, ne visada ta pati vakcina apsaugos nuo šios infekcijos.

Atsparumas antibiotikams

Penicilinas vis dar laikomas pirmo pasirinkimo antibiotiku, gydant pneumokokines infekcijas. Deja, dėl besaikio penicilino bei kitų antibiotikų vartojimo penkiasdešimt paskutiniųjų metų, šiandien tenka grumtis su antibiotikų atsparumo problema. Pneumokokai tampa lengvai atsparūs antibiotikams dėka natūralios genetinės transformacijos, kurios metu  pasisavina kitų bakterijų genus.

Atsparumas antibiotikams nereiškia, jog pneumokokų visiškai neveiks antibiotikai, tačiau gali būti, jog juos sunaikinti reikės didesnių antibiotikų dozių ar ilgesnio gydymo kurso. Tai komplikuoja gydymą – žmonėms reikia daugiau laiko pasveikti ir atstatyti jėgas, ilgesnis laikas praleidžiamas ligoninėse, didėja mirtingumo rizika, o taip pat didesnės gydymo išlaidos gula ant visuomenės pečių.

Netikslingas, gausus antibiotikų vartojimas ypač didina atsparių bakterijų formų atsiradimą, todėl labai svarbu, kad gydytojai antibiotikus skirtų tikslingai ir atsakingai.

Nuo nežalingo prie pavojingo

Vakcinos nuo pneumokokinių infekcijų atsiradimas laikomas dideliu laimėjimu kovoje su šia infekcija. Vakcinos dėka mūsų imuninė sistema ima atpažinti pneumokokų ląstelių paviršius ir pradeda gaminti prieš juos antikūnus. Šių bakterijų viršutinį sluoknį sudaro kapsulė su ilgomis cukraus molekulėmis. Kaip kapsulė atrodys, apsprendžia bakterijos genai, esantys jos DNR.

Dėl didelio genetinio lankstumo egzistuoja daugybė pneumokokų kapsulių tipų. Iki dabar yra žinoma 90 skirtingų pneumokokų kapsulių rūšių. Vakcinos, kurios naudojamos šiandien, apsaugo nuo 13, dažniausiai pasitaikančių ir sukeliančių sunkias infekcijas, kapsulių rūšių. Tad mokslininkai turi nuolat budėti bei stebėti pneumokokų elgesį, juk bet kada šios bakterijos gali pakeisti savo kapsulę bei tapti  atsparios vakcinoms.

Kas didžiausioje rizikoje užsikrėsti pneumokokine infekcija?

Didžiausioje rizikoje susirgti pneumokokine infekcija yra vaikai iki 2 metų bei vyresni žmonės virš 65 metų, o taip pat žmonės su nusilpusiu imunitetu. Šių metų pavasarį fiksuotas didžiulis pneumokokinės infekcijos protrūkis Norvegijos laivų statykloje. Ir nors susirgusieji nepriklausė nė vienai rizikos grupei, manoma, jog dėl šio protrūkio kalta ypatinga pakitusi pneumokokinė bakterija, kuria ypač lengvai užsikrečiama bei kuri sukelia sunkias infekcines ligas.

Šiandieniniai antibiotikai bei vakcinos įgalina suvaldyti pneumokokines infekcijas, tačiau visiškai jų įveikti nepavyks niekada. Mokslininkai nuolat privalo būti budrūs bei dėti didžiules pastangas, kuriant naujus antibiotikus bei vakcinas.

Šaltinis:

„Aftenposten“ Derfor klarer vi ikke å utrydde pneumokokkinfeksjoner, M.Kjos, D.Straum, L.S. Håvarstein, 2019 04 16

 

 

 

Paskelbta

Apie afaziją. Paprastai ir aiškiai.

~Žodžiai susiformuoja ir išsprūsta taip, kaip, jiems išeina. Žinai, ką galvoji, bet nežinai, ką sakai. Padriki žodžiai jungiasi draugėn, kaip jiems patinka. Bet tu to nežinai. Kad susivoktum, reikia laiko.

~Žodžiai vienas kitą sulaužo, yra, persikreipia, išsiverčia į kitą pusę, išmeta sakinį į orą, sulaužo jam stuburą ir nieko nebereiškia, jie – tiesiog nesąmonė.

Romain Gary „Moters šviesa“

Kas yra afazija?

Afazija – tai visiškas arba dalinis kalbos praradimas, kuris atsiranda dėl kalbos zonų pakenkimo galvos smegenų žievėje. Afazija sukelia komunikacijos problemas, tačiau pati afazija nepaveikia intelektinių gebėjimų. Esant afazijai, būna sunku komunikuoti su kitais žmonėmis, o taip pat gali būti:

  • sunku surasti tinkamus žodžius ir juos ištarti,
  • sunku suprasti, ką sako kiti,
  • sunku skaityti,
  • sunku rašyti.

Afazijos atsiradimo priežastys:

  • galvos smegenų insultai (dažniausiai kairėje smegenų dalyje),
  • galvos smegenų ligos (augliai, infekcijos, uždegimai),
  • išorinės galvos smegenų traumos,
  • Parkinsono liga,
  • Alzheimerio bei kito tipo demencijos.

Afazija dažniausiai atsiranda po galvos smegenų insultų, tai sudaro 25-40 proc. visų afazijos atvejų.

Afazijos tipai

Esant afazijai, kalbos sutrikimai pasireiškia kiekvienam žmogui skirtingai. Tai priklauso nuo smegenų pakenkimo dydžio bei lokalizacijos. Afazija skirstoma pagal sunkumo laipsnius bei lokalizaciją.

Vieniems žmonėms pakenkimas atsiranda priekiniame kalbos centre, vadinamae Broka centre, kitiems – užpakaliniame, Wernickio centre, tretiems gali būti pakenkti abu centrai.

Esant Broka afazijai, žmonėms būna sunku surasti tinkamus žodžius bei išreikšti mintis pilnais sakiniais. Jie žino, ką nori pasakyti, tačiau sunku išreikšti mintis žodžiu ar raštu. Žodžiai nutrūksta, susidėlioja netinkama tvarka, blogai artikuliuojami, o tai sukelia žmonėms frustraciją bei nusivylimą. Esant šiai afazijai, pacientai supranta kitų žmonių kalbą.

Wernickio zonos afazijos atveju, žmogus geba kalbėti, tačiau ne visada žodžiai turi prasmę, juose kaitaliojamos raidės, painiojami panašiai skambantys žodžiai, kalba primena „žodžių mišrainę“. Žmogus girdi kitų žmonių kalbą, geba matyti parašytą tekstą, tačiau nevisada supranta prasmę.

Esant afazijai, kalbos sutrikimai diena iš dienos gali pasireikšti skirtingai. Sunkiau kalbėti būna tuomet, kai žmogus yra:

  • pavargęs ir išsekęs,
  • kai jaučia baimę,
  • kai kamuoja stresas.

Kaip afazija pasireiškia?

Afazija – sunku komunikuoti

  • Žmogus nesugeba beveik nieko pasakyti.
  • Žino, ką nori pasakyti, tačiau neranda tinkamų žodžių.
  • Naudoja neteisingus žodžius. Pavyzdžiui, sako „taip ar jo“, tačiau iš tikrųjų nori pasakyti „ne“.
  • Reikalingas ilgesnis laikas minčių išreiškimui žodžiu.
  • Reikalingos didelės pastangos tariant žodžius, formuojant sakinius.
  • Išsprūsta keisti žodžiai, kurie nieko nereiškia.
  • Kartoja tuos pačius žodžius.
  • Žmogus ima keiktis, nors anksčiau to nedarydavo.

Afazija – sunku suprasti, ką sako kiti

Esant afazijai būna sunku suprasti, ką sako kiti žmonės. Kalbos suvokimas ypač pasunkėja, kai:

  • kitas žmogus kalba labai greitai,
  • vartoja sudėtingus žodžius ir ilgus sakinius,
  • kalba iš karto keli žmonės,
  • kambaryje daug triukšmo,
  • afazija sergantis žmogus jaučiasi pavargęs ar įsitempęs.

Afazija – sunku skaityti ir rašyti

Skaitymo sunkumai gali pasireikšti sekančiai:

  • žmogus aiškiai mato parašytus žodžius, tačiau nesupranta jų reikšmės,
  • gali perskaityti paprastus žodžius,
  • geba perskaityti antraštes laikraštyje, tačiau neperskaito straipsnio,
  • negali skaityti garsiai, tačiau supranta žodžius.

Rašymo sunkumai gali pasireikšti sekančiai:

  • nebegali visiškai nieko parašyti,
  • sunku surasti tinkamus žodžius, kuriuos būtų galima užrašyti,
  • negali ištarti žodžio paraidžiui,
  • užrašomos tik kai kurios raidės iš žodžio, tačiau ne visos,
  • sunku rašyti pilnus sakinius.

Afazija ir depresija

Afazija keičia žmogaus gyvenimą bei savęs suvokimą. Žmogui tampa sunku atlikti įprastus dienos darbus, mažėja pasitikėjimas savimi bei nepriklausomybė. Toks „savęs praradimas“ neretai sąlygoja depresiją. Žmogus gali jaustis nusivylęs, prislėgtas, greitai pulti į ašaras,  jausti baimę, pyktį, vienišumą. Būdinga nuotaikų kaita, sunku paaiškinti savo jausmus kitiems šeimos nariams bei draugams.

Slaugytojo vaidmuo

Gera slaugytojo – paciento komunikacija yra tvirtas pagrindas paciento sveikimo procese, jo autonomijos išsaugojime bei pasitikėjimo stiprinime.

Nors komunikacija gali būti ne tik verbalinė, bet ir neverbalinė, slaugytojai dažnai prioritetą teikia verbaliniam bendravimui, o tai ne visada tinka afaziją turintiems pacientams. Naudokite aktyviai savo kūną kalbą, mimiką, gestus. Paprastas žinutes užrašykite ant popieriaus lapo (sutartą laiką ir kt), naudokite paveikslėlius, kalendorių. Kalbėkite trumpais, aiškiais sakiniais, palaikykite akių kontaktą su pacientu, būkite kantrūs. Užduokite paprastus taip/ne klausimus, tačiau žinokite, jog kai kurie pacientai šiuos žodžius painioja. Skirkite pakankamai laiko pacientui įsisavinti, tai ką pasakėte ir sulaukite jo atsakymo. Nekoreguokite paciento neteisingai ištartų žodžių. Baigus pokalbį, patvirtinkite ir apibendrinkite, kas buvo sutarta ar pasakyta.

Nekalbėkite ir neaptarinėkite paciento reikalų su jo artimaisiais šalia paciento, tarsi jo nebūtų šalia. Nesielkite su pacientu tarsi su vaiku, jis – suaugęs žmogus, turintis gyvenimo patirtį ir savo istoriją, tačiau šiuo metu turintis kalbos sunkumų.

Slaugytojui labai svarbu gerai pažinti pacientą – kas jis buvo iki afazijos, kokį darbą dirbo, kokie buvo jo pomėgiai, šeimos santykiai. Ši informacija suteikia galimybę slaugytojui būti labiau kūrybišku komunikacijos procese, atsiranda daugiau pasitikėjimo slaugytojo-paciento santykiuose.

Logopedo pagalba

Atsiradus kalbos sutrikimams svarbu kuo anksčiau, kai tik paciento būklė leidžia, pradėti darbą su logopedu (geriausiai iki 6 mėnesių nuo sutrikimo pradžios). Logopedas atlieka išsamius kalbos tyrimus, kurie padeda nustatyti afazijos tipą, parenkami tinkami kalbos grąžinimo būdai. Taip pat logopedas gali patarti artimiesiems kokius pratimus atlikti namie, kaip bendrauti su pacientu.

Afazijos prognozės priklauso nuo jos formos, priežasčių, paciento amžiaus (jaunesniems pacientams kalba atsistato lengviau), kaip anksti pradėti logopediniai užsiėmimai.

 

Šaltiniai:

E.Qvenild „Hva er AFASI? Informasjon til deg som har afasi“, 2017

„Aphasia: when speaking is hard“, American nurse today, december 2015

„Improving support for patients with aphasia“, J.Thompson, M.McKeever,2014 nursingtimes.net

www.logopedinis.lt

 

 

 

Paskelbta

APIE DELFINŲ TERAPIJĄ: DELFINAI: KAS JIE? I DALIS

Doc.dr. Brigita Kreivinienė

Delfinų terapijos sk. vedėja

b.kreiviniene@muziejus.lt, (846) 46 10 10

Alfonso Mažūno fotografija
Alfonso Mažūno fotografija

 

Pastaruoju metu sulaukiame daug susidomėjimo ir klausimų apie delfinų terapiją: kaip ji vyksta, kokie tie delfinai, kam padeda, kuo jie yra saviti, įdomūs, unikalūs… Taigi, apie viską iš pradžių, tikėkimės išsamiai ir paprastai. Pirmoji dalis yra apie JUOS, kuo gyvena, kaip ilsisi, bei apie charakterio savybes.

 

Tikrasis pavadinimas: Juodosios jūros afalinos (lot. – Tursiops Truncatus Ponticus)

Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume delfinų laikoma rūšis vadinama Juodosios jūros afalinomis. Jau pats pavadinimas sako, kad tai Juodosios jūros žinduoliai, nors kartais tenka išgirsti, kokia tai didelė žuvis. Taigi, būdamas žinduoliu, mažasis delfinukas maitinasi mamos pienuku. Kitas svarbus dalykas – kaip tikri žinduoliai, o ne žuvys, jie kvėpuoja oru, todėl vis iškyla virš vandens paviršiaus jo įkvėpti, po vandeniu nekvėpavę galėtų išbūti apie 10 minučių. Vienas delfinas gali sverti net iki 350 kg, o per dieną suėda apie 12-23 kg žuvies, priklausomai nuo savo amžiaus.

 

Unikalios delfinų savybės

Kas domisi delfinų gyvenimu tikrai gali rasti ne mažai informacijos apie tai, jog delfinai yra unikalūs ir intelektualūs gyvūnai. Vien jau jų fiziologinis unikalumas mums sukelia šypsenas, nes delfino pražiota burna mums asocijuojasi su jo šypsena. Kad šie gyvūnai be galo smalsūs, tuo galima įsitikinti vien atvykus į delfinų terapijos centrą. Pamenu kaip šeima, atvykusi su mažyliu, jo buteliuką su arbata netyčia paliko prie lango, tuojau suplaukė visas būrelis besidominčių delfinų, kurie mėgino „apžiūrėti“ kas čia per daiktas. Lygiai taip pat ir dirbantys specialistai žino, kad paliktos prie baseino šlepetės ar darbo kortelė lengvai gali tapti šių gyvūnų žaisliuku, o pasičiupę tokį „žaisliuką“ niekur nebėgs, bet akivaizdžiai per nedidelį nuotolį mėtys. Neįtikėtina, kad neturėdami kuo žaisti, delfinai patys geba susikurti žaislus, pavyzdžiui, išleidžia oro burbulą ir jį laiko po vandeniu savo echolokacijos (skleidžiamų garsų pagalba) sistema, tada padalina į mažus burbuliukus ir juos „suvalgo“ arba suformuoja oro lanką ir per jį išlenda. Dėl šios unikalios savo savybės sugeba skleisti itin aukšto dažnio garsus, kurių žmogaus klausa nesugeba užfiksuoti.

Delfinų miegas trunka trumpai, apie keliasdešimt minučių per parą. Tačiau tai ne įprastas poilsis, ką esame pratę matyti – lovų delfinai neturi, tiesiog snūduriuoja vandens paviršiuje, užmerkę vieną akį apie 10-20 sek. Taip pailsina vieną savo smegenų pusrutulį, o vėliau, po aktyvesnio plaukiojimo, delfinas vėl pailsina kitą pusrutulį, – jau užmerkęs kitą akį. Viena unikaliausių šių gyvūnų savybių, apie kurią mažai kas žino – savo balsu jie gali kitam delfinui „nusiųsti“ paveikslėlį, t.y., garsu perduoti tai, ką pats mato. Žmogui tai būtų tarsi mintimis perduoti holografinį vaizdą kitam asmeniui.

Panašūs į mus ir skirtingi

Ne maža dalis žinių jau yra atskleista ir ištyrinėta apie šiuos ypatingus gyvūnus, tačiau tikrai daug kas vis dar lieka paslaptyje. Pavyzdžiui, pastaruoju metu daug diskutuojama apie tai, ar delfinai jaučia kvapą. Yra galvojama, kad delfinai ir banginiai negali užuosti kvapų, tačiau pastaruoju metu Europos delfinariumuose atlikti tyrimai užminė mįslę, kad vis tik gali būti, kad delfinai gali jausti kvapus kitu būdu, tuo labiau, kad embriono fazėje delfinukas kvapo jutimą turi. Mažasis delfinukas gali gimti su plauku ar keliais ūsais ant rostrumo (vadinamosios „nosies“ ar „snapo“), kuris/-ie neužilgo iškrenta. Ženkliai sudėtingesni tyrinėjimai vyksta, siekiant suprasti jų intelektualines savybes. Delfinai yra šiltakraujai gyvūnai, kurie vaikuojasi kartą per maždaug trejus metus. Mažylis visuomet gimsta tik vienas, jo nugaros pelekas būna prilinkęs prie nugaros, o tik gimęs privalo įkvėpti oro iškilęs į vandens paviršių. Per keletą valandų mažylio nugaros pelekas tampa stačiu kaip ir mamos, tada jam lengviau išlaikyti tiesų plaukimą. Nugaros pelekas kiekvieno delfino unikalus – tai tarsi mūsų pirštų antspaudas. Laukinėje gamtoje tyrinėjant delfinus fotografuojami šie nugaros pelekai ir taip delfinai identifikuojami. Delfinai labai intelektualūs žinduoliai, teko skaityti įdomių mokslo studijų apie tai, kaip jie geba per itin trumpą laiko tarpą išsirinkti storiausią ir didžiausią žuvį iš dviejų siūlomų, arba pasirinkti „skaniausią“ žuvį pagal individualius skonio pomėgius. Kiekvienas delfinas turi savo „vardą“, kuriuo kviečia vienas kitą unikaliu „švilpimu“. Net jei keletą metų nesimatytų vienas su kitu, susitikę tuojau atpažintų ir vienas kitą pasveikintų tuo unikaliu „švilpimu“, lyg tai būtų vakar. Delfinai naudoja verbalinę kalbą, tai būtų ne mažiau kaip 60 000 „žodžių“.

Aplinkos praturtinimas

Delfinas nuolat turi poreikį pažinti, jam būtinas aplinkos praturtinimas, psichoemocinis ir kognityvinis stimuliavimas. Žmogus yra vienas iš jo aplinką stimuliuojančių veiksnių. Šis procesas – abipusis. Dar Senovės Graikijos laikais delfino freska Knoso rūmuose nutapyta pirties pastate rodo žmonių žavėjimąsi delfinais ir poreikį tai įamžinti.

  

Tuo tarpu delfino aplinkos praturtinimas žmogaus priežiūroje yra kritinis delfino fiziologinės ir psichologinės sveikatos veiksnys. Mokslininkai daug diskutuoja apie tai, kas labiausiai praturtina delfinų aplinką. Pavyzdžiui, Perez ir kt. (2018) apžvalginė mokslinė studija aprašo, jog delfino žaidimas su žaislais priklauso nuo amžiaus, lyties ir individualių savybių, tačiau jeigu žaidime dalyvauja žmogus, delfinas žaidžia ilgiau. O taip pat, jauni delfinukai nepriklausomai nuo lyties bei suaugę patinai dažniausiai dalyvauja žaidimuose. Bandomasis Delfinų terapijos centro delfinų elgsenos modelių skaičiavimas tai irgi patvirtino – delfinai patinai labiau linkę pasiūlyti įvairesnius elgesio modelius, t.y., inicijuoja veiklą dažniau nei patelės. Minėtoje studijoje (Perez ir kt., 2018) minima, kad delfinams patinams labai patiko žaisti su povandeniniu labirintu, kai tuo tarpu patelės plaukiojo aplink tik stebėdamos ir per visą eksperimento laikotarpį nei karto juo nežaidė. Delfinų patinai per visą eksperimento laiką panaudojo net 17 skirtingų problemos sprendimo strategijų. Taip pat minima, kad tie, kuriems nepatinka tiesiogiai įsitraukti į žaidimus, gali mėgti tiesiog stebėti, ką veikia kiti. Šis atrodytų, linksmas ir kūrybingas procesas yra tikrai sudėtingas – apie 50 procentų žaislų/žaidimų/naujų objektų yra nesuprantami delfinams arba neįdomūs, todėl ir sunkiausiai sugalvota mintis gali būti padėta į stalčių. Clark ir kt. (2013) mokslinė studija skelbia, kad delfinams neužtenka žaislų, jiems reikia parinkti tinkamus iššūkius, sugalvoti problemų sprendimo žaidimus bei užimtumą. Tokių užduočių pateikimas teigiamai veikia ne tik delfino gerovę, tačiau užtikrina ir jų socialinį bendradarbiavimą – užduotis jie įveikia kartu, skatina sutelktumą.

 Emocingi gyvūnai

Delfinai yra ne tik protingi, besigrožintys savimi veidrodyje, tačiau ir kupini emocinių išgyvenimų, kaip ir mes. Mokslinės studijos (žr. Clegg ir kt., 2017) mini tokius delfinų elgsenos modelius, kurie priskiriami teigiamų emocijų išgyvenimams – švelnius prisilietimus, paglostymus, sinchronišką plaukiojimą kartu ir pan. Ne kartą jau minėta, kad delfinai individualūs, t.y., jie skiriasi ne tik savo amžiumi, tačiau ir asmeninėmis savybėmis, charakteriu. Šioje Clegg ir kt. (2017) studijoje taip pat minima, kad delfinas priima individualizuotus sprendimus, kurie nulemti ir asmeninių gyvūno savybių. Pavyzdžiui, „optimistiškiausi“ delfinai labiausiai buvo linkę į sinchronišką plaukiojimą kartu, kas sietina su socialinių ryšių palaikymu ir draugyste. Taigi, galvojant apie delfino ir žmogaus ryšį, neabejotina, kad tiek žmogui, tiek ir gyvūnui šis ryšys yra ypatingas kuriant socialinį bendrumą.

 Ir, žinoma, pabaigai norėtųsi priminti, kad mūsų Baltijos jūroje gyvena delfinas, arba tiksliau, mažasis banginukas, vadinamas juokingai – Jūros kiaulė. Šis uosto banginukas kadaise buvo dažnas uosto lankytojas, o dabar yra nykstanti rūšis, įrašyta į raudonąją knygą. Tačiau, kas žino, galbūt atvažiavus prie jūros pavyks jį kada pamatyti…

Na, o antroje dalyje kalbėsime apie tai, kaip vyksta delfinų terapija, kokie planuojami moksliniai tyrimai, kaip patekti ir kaip prisidėti prie mūsų veiklos.

 

 

Barbara C. Perez, Lindsay R. Mehrkam, Amanda R. Foltz & Nicole R. Dorey (2018) Effects of Enrichment Presentation and Other Factors on Behavioral Welfare of Pantropical Spotted Dolphin (Stenella attenuata), Journal of Applied Animal Welfare Science, 21:2, 130-140, DOI: 10.1080/10888705.2017.1383161

Isabella L.K. Clegg, Heiko G. Rödel, Fabienne Delfour (2017). Bottlenose dolphins engaging in more social affiliative behaviour judge ambiguous cues more optimistically. Behavioural Brain Research 322: 115–122.

Fay E. Clark, Samuel L. Davies, Andrew W. Madigan, Abby J. Warner, Stan A. Kuczaj II. (2013). Cognitive Enrichment for Bottlenose Dolphins (Tursiops truncatus): Evaluation of a Novel Underwater Maze Device. Zoo Biology 32: 608–619.

Paskelbta

Vėlyvosios vėžio gydymo komplikacijos

Vis daugiau žmonių džiaugiasi gavę dovanų antrąjį gyvenimą po sėkmingo vėžio gydymo, tačiau apie šio gydymo sukeltas vėlyvąsias komplikacijas kalbama labai mažai arba visai nieko. Manoma, jog tai nutinka dėl medicinos priežiūros specialistų žinių stokos arba nenorima apsunkinti ir taip nelengvo paciento gyvenimo situacijos.

Pašaliniai gydymo reiškiniai

Chemoterapija, švitinimas (radioterapija)  bei chirurginis gydymas – tai pagrindiniai vėžio gydymo elementai, kurie dažnai kartu kombinuojami. Vėlyvosioms vėžio gydymo komplikacijomis priskiriamos tos komplikacijos, kurios atsiranda gydymo metu ir tęsiasi tam tikrą laiką arba tos,  kurios atsiranda praėjus metams ir vėliau po gydymo.

Vėlyvosios vėžio gydymo komplikacijos neturėtų būti painiojamos su trumpo ar praeinančio poveikio ūmiais pašaliniais šio gydymo reiškiniais.

Iššūkiai tyrėjams

Mokslininkai, tyrinėjantys vėlyvąsias vėžio gydymo komplikacijas, dažnai susiduria su iššūkiais – antrinis vėžys arba širdies ir kraujagyslių ligos, atsiranda praėjus daugybei metų po vėžio gydymo. Sunku išsiaiškinti, ar vėžį nugalėję žmonės buvo paveikti kitų gyvenimo veiksnių ar tai vėlyvųjų vėžio gydymo komplikacijų pasireiškimas.

Vėlyvąsias komplikacijas, kurias matome šiandien pasireiškia tiems pacientams, kurie buvo gydomi nuo vėžio prieš daugybę metų bei jiems buvo taikomi senieji gydymo metodai. Manoma, jog šiandieninio vėžio gydymo vėlyvosios komplikacijos bus matomos po 10-30 metų.

Lėtinis nuovargis, seksualinės problemos, širdies ir kraujagyslių ligos – ypač dažnos vėlyvosios vėžio gydymo komplikacijos, o ypač vyresniame amžiuje. Pagal statistiką, didžiausias vėžio paplitimas Lietuvoje fiksuojamas 55 – 74 metų amžiaus grupėse, tad svarbu nustatyti, ar tos pačios ligos būdingos tame pačiame amžiaus tarpsnyje tarp vėžio diagnozės neturėjusių žmonių.

Antrinis vėžys

Daliai žmonių, išgyvenusių vėžį, yra didelė rizika susirgti antriniu vėžiu. Tai gali pasireikšti kaip vėlyvoji pirminio vėžio gydymo komplikacija ir/ar nulemta paveldimumo. Tiek radioterapija, tiek chemoterapija gali iššaukti „naują“ vėžį.

Praėjus 10-30 metų po radioterapinio gydymo visada išlieka grėsmė piktybinio auglio atsiradimui toje vietoje, kurioje buvo švitinama. Rizika tiesiogiai priklauso nuo gautos švitinamos spindulių dozės – kuo didesnė dozė naudota, tuo didesnė rizika antriniam vėžiui. Tipiškas pavyzdys – antrinis krūties vėžys, atsiradęs po radioterapinio gydymo švitinant mediastinumą dėl Hodžkino limfomos.

Chemoterapinis gydymas didina riziką susirgti leukemija, naujų piktybinių auglių atsiradimui.

Tokia radioterapinio ir chemoterapinio gydymo bei antrinio vėžio sąsaja, skatina mokslininkus ieškoti kiek įmanoma mažesnių, tačiau efektyvių gydomųjų dozių, galinčių nugalėti vėžį.

Širdies ir kraujagyslių ligos

Švitinimas į mediastinumo sritį iš dalies arba visiškai yra nukreiptas į širdį. Tai gali pakenkti širdžiai, širdies vožtuvams bei širdies kraujagyslėms. Po tokio gydymo didėja rizika susirgti širdies infarktu, krūtinės angina, širdies nepakankamumu, galimi širdies vožtuvų pakenkimai.

Chemoterapijoje naudojami antraciklinai, gali būti kenksmingi širdžiai bei sąlygoti miokardo pažeidimą bei širdies nepakankamumą. Pakenkimo dydis tiesiogiai priklauso nuo naudojamos dozės. Naujesnės kartos vaistai, kaip pvz Herceptin (trastuzumabas), naudojami krūties vėžio gydymui, taip pat gali pabloginti širdies funkciją, tačiau spėjama, jog šie pakenkimai yra grįžtami.

Širdies ir kraujagyslių ligas gali sąlygoti ir vėžio gydymo pasakoje atsiradęs metabolinis sindromas. Šiam sindromui būdingas viršsvoris, hipertonija, padidėjęs  gliukozės ir lipidų kiekis kraujyje. Tai ypač būdinga žmonėms, kurie buvo gydomi nuo sėklidžių ar kiaušidžių vėžio.

Lytinių liaukų disfunkcija ir nevaisingumas

Dėl vėlyvųjų vėžio gydymo komplikacijų gali sutrikti normali kiaušidžių ar sėklidžių funkcija, o tai gali  sąlygoti  nevaisingumą.

Tiek chirurginis gydymas, tiek radioterapinis gydymas, o taip pat chemoterapija gali sukelti pirminį arba antrinį hormoninį sutrikimą sėklidėse ar kiaušidėse. Tai priklauso nuo to, kiek vėžys buvo apėmęs audinio bei kokio lygio intervencija buvo taikyta. Vyrams visiška lytinių liaukų disfunkcija pasitaiko rečiau, moterims ši vėlyvoji komplikacija dažnesnė.

Šiuo metu plačiai naudojamas spermos šaldymas, kuris suteikia galimybę ateityje turėti savų vaikų, prieš pradedant vėžio gydymą.  Lytinei funkcijai atkurti gali būti naudojamas pakaitinis hormoninis gydymas, tačiau šis metodas visiškai netinka žmonėms, išgyvenusiems prostatos ar krūties vėžį.

Periferinė neuropatija

20 – 30 proc. pacientų, gydytų chemoterapiniais vaistais, tokiais kaip cisplatinu, vinca alkaloidais ir taxanu pasireiškė periferinės nervų ligos (neuropatijos). Kai kuriems neuropatija  apsiriboja pėdos ir/ar pirštų galiukų tirpimu, tačiau kitus kamuoja stiprūs kojų skausmai, sutrikdantys naktinį miegą.

Vaistas cisplatinas taip pat kenkia klausai – gali atsirasti ūžimas ausyse, sunkiau atpažįstami aukšti tonai.

Osteoporozė

Osteoporozė kaip vėžio gydymo komplikacija dažnai yra susijusi su kita komplikacija – lytinių hormonų sutrikimu. Tai ypač dažnai nutinka pacientams, kurie buvo gydyti nuo prostatos ar krūties vėžio. Osteoporozė gali būti suvaldyta vitaminu D, kalcio preparatais, vaistais nuo osteoporozės, o  taip pat labai svarbu fizinis aktyvumas, sveika mityba, žalingų įpročių atsisakymas.

Nuovargis

Nuovargis – tai būsena, kai žmogus nuolat jaučiasi pavargęs, išsekęs, neturintis energijos, kurios nepadidėję net pailsėjus, dažnai lydi atminties ir koncentracijos sutrikimai. Nuovargis, užsitęsęs šešis mėnesius ir ilgiau, vadinamas lėtiniu.

Pasaulyje fiksuojama, jog apie 12 proc. žmonių kenčia nuo lėtinio nuovargio. Tarp vėžį išgyvenusių žmonių, kankinamų  nuovargio, skaičiai yra žymiai didesni. Tarp moterų, išgyvenusių krūties vėžį, pacientų po limfomos, vyrų, po prostatos vėžio, kurie buvo gydyti spinduliniu ir/ar hormoninius gydymu, šie skaičiai vyruoja nuo 15 iki 35 proc. Tai vienas dažniausių vėlyvųjų vėžio gydymo komplikacijų.

Nuovargio gydymui visada reikalingas išsamus paciento ištyrimas, nes jo priežastys gali būti tiek somatinės, tiek psichinės. Geriausi efektai pasiekiami taikant kompleksinę terapiją, kuri susideda iš fizinės treniruotės, kognityvinės terapijos bei streso valdymo. Ne mažiau svarbu, kad pacientas gautų visą reikalingą informaciją apie lėtinį nuovargį.

Seksualinės problemos

Seksualines problemas, kaip ir nuovargį, gali sukelti tiek somatiniai, tiek psichiniai komponentai. Vėžį išgyvenusiems žmonėms yra svarbu sugrįžti į tą patį seksualinio gyvenimo lygį, kuriame jie buvo prieš gydymą.

Skausmas, nuovargis, depresija, nerimas, lytinio potraukio sumažėjimas neigiamai paveikia seksualinį gyvenimą. Jei gydymo metu pažeidžiami lyties organai arba jų nervai, kraujotaka, tuomet mažėja ir seksualinės galimybės. Ši situacija ypač dažna  po prostatos vėžio, ginekologinių vėžių ar moterims po krūties vėžio.

Pasitaiko, jog po gydymo, žmonės tiesiog sumažina savo seksualinius lūkesčius, tad sumažėjusi seksualinė funkcija, neišgyvenama kaip problema.

Lėtinis skausmas

Po vėžio  gydymo dažnai būdingi funkciniai sutrikimai, randų formavimasis, limfoedema, o tai gali išprovokuoti lėtinius skausmus. Šie negalavimai glaudžiai susiję su depresija ir miego sutrikimais. Adekvatus skausmo malšinimas yra ypač svarbus vėžį išgyvenusiems pacientams.

Baimė

Baimė – tai reakcija į pavojų, kuri yra visiškai natūrali, išgirdus vėžio diagnozę, nes tai susiję su gyvenimo kokybės pasikeitimu bei galima mirtimi. Vėžį išgyvenę pacientai žymiai dažniau kenčia nuo panikos priepuolių, generalizuoto nerimo, įvairių baimių.

Baimė atkristi – tai specifinė, vėžį išgyvenusių pacientų problema. Pacientai, sirgę vėžiu ir pasveikę, nepaisant gerų prognozių, vistiek jaučia didelę baimę susirgti pakartotinai ar kad vėžys gali išplisti.

Depresija

Depresija – tai reakcija, pasireiškianti dėl numanomos ar tikros netekties (praradimo). Vėžį išgyvenę pacientai dažnai susiduria su tam tikros funkcijos praradimu, energijos kritimu bei pablogėjusia sveikata. Pastebėta, jog depresijos paplitimas tarp vėžį išgyvenusiųjų ir neturinčių šios diagnozės žmonių, skaičiai mažai skiriasi. Rizika, susirgti depresija, lygiai tokia pati aukšta tiek vėžį išgyvenusiems pacientams, tiek jų sutuoktiniams ar partneriams.

Miego sutrikimai

Sunku užmigti, anksti prabundama,  prasta miego kokybė – dažniausi nusiskundimai tarp vėžį išgyvenusių pacientų, būdingi 3 iš 10 pacientų. Tai glaudžiai susiję su depresija, baime, skausmu ir vazomotoriniais simptomais, tokiais kaip karščio pylimas. Šios problemos turėtų būti diagnozuojamos ir gydomos, tačiau vaistų, padedančių užmigti, nerekomenduojama naudoti ilgą laiką.

Kognityvinės problemos

Vėžį išgyvenę pacientai dažnai skundžiasi dėmesio, koncentracijos, atminties sumažėjimu, jiems sunkiau spręsti įvairias užduotis. Tai ypač būdinga po chemoterapinio gydymo. Laimei, didžiąjai daliai šie simptomai išnyksta po metų, tačiau 15 proc. pacientų šios problemos išlieka ilgą laiką.

Sveikatos priežiūros personalui svarbu žinoti, jog neuropsichologiniai testai ne visada teisingai atspindi vėžį išgyvenusių pacientų kognityvinius sugebėjimus. Įvairios kognityvinės treniruotės galėtų ženkliai pagelbėti šiems žmonėms.

Asmenybės pasikeitimas

Vėžį išgyvenusiems žmonėms gali atsirasti neurotizmas, kuris pasireiškia baime, nerimu, liūdesiu, pykčiu, kaltės jausmu, susierzinimu, vienišumu, susirūpinimu, arogancija, nepasitenkinimu, priešiškumu ir nepasitikėjimu savimi. Neurotizmas plačiai paplitęs ir tarp bendros žmonių populiacijos, tačiau tarp vėžį išgyvenusių žmonių, neurotizmas gali būti dar stipriau išreikštas.

Svarbu, kad sveikatos specialistai, gebėtų atpažinti žmones su aukštu neurotizmo laipsniu ir skirtų pakankamai laiko ir dėmesio atsakyti į visus jiems rūpimus klausimus. Laikas ir dėmesys šiems žmonėms gali labai pagelbėti.

Sumažėjęs darbingumo lygis

Žmogaus darbingumo lygis priklauso nuo fizinių, psichinių ir socialinių komponentų, kurie gali būti pažeisti vėlyvųjų komplikacijų, tokių kaip nuovargis, socialinė baimė, matomi randai, ryjimo sutrikimai ir kt.

Daugumai vėžį išgyvenusiųjų reikalingas ilgas nedarbingumo laikotarpis, dalis žmonių visiškai iškrinta iš darbo rinkos. Tokiems žmonėms gali prireikti tiek psichologo, tiek socialinio darbuotojo pagalbos.

Sprendimo būdai

Tai pagrindinės vėlyvosios vėžio gydymo komplikacijos, tačiau jos gali pasireikšti ir kitokiu būdu, galimos įvairios jų kombinacijos.

Pacientams, kurie buvo gydyti nuo vėžio ir pasveikę, labai svarbi reguliari skriningo programa. Pavyzdžiui, reguliari mamografija moterims, kurios buvo švitinamos gydant Hodžkino limfomą.

Kita priemonė – sveiko gyvenimo būdo pasirinkimas. Tai subalansuota mityba, rūkymo atsisakymas, reguliarus judėjimas, svorio sureguliavimas, mažesnis alkoholio vartojimas. Gyvenimo būdui pakeisti reikalinga ypač stipri motyvacija ir artimų žmonių palaikymas.

Trečia priemonė – laiku pastebėti ir gydyti vėlyvąsias komplikacijas – širdies ir kraujagyslių ligas, hormoninius pakitimus, baimę, depresiją, lėtinį nuovargį ir seksualines problemas.

Pabaigai

Laimei, vis daugiau žmonių po vėžio diagnozės ir pritaikyto gydymo išgyvena ilgiau nei anksčiau. Deja, kartais šis prailgintas gyvenimas sukelia daug fizinių ir psichologinių kančių, kurios paveikia gyvenimo kokybę bei darbingumo lygį.

Slaugytojai bei kitas sveikatos priežiūros personalas, dirbantis su vėžiu sergančiais pacientais, turėtų išmanyti vėlyvąsias vėžio gydymo komplikacijas, mokėti jas atpažinti, pasiūlyti sprendimo būdus, suteikti reikalingą informaciją pacientui.

Straipsnis parengtas pagal „Seneffekter etter kreftbehandling“ S.L.Hess, A.A.Dahl, C.E.Kiserud, Sykepleien #etter kreften, 2018

 

 

 

Paskelbta

Meilė: moterys ir vyrai myli skirtingai?

Meilė, meilė, meilė

Mokslininkai daugelį metų analizuoja sociologinius, psichoemocinius, neurologinius, lingvistinius ir kitus meilės aspektus bei mėgina įminti lyčių, kultūrų, amžiaus skirtingumus. Kaip ten bebūtų, vienas daugiausia nuveikusių šioje srityje, vadinamųjų „meilės“ mokslininkų yra laikomas Isaokas Maiklas Zikas Rubinas (angl. – Isaac Michael Zick Rubin, g. 1944). Šis amerikiečių socialinis psichologas ne tik daug pasitarnavo tyrinėdamas meilės fenomeną, bet ir sukūrė pirmąją meilės skalę. Pasirodo JĄ galima pamatuoti ir atskirti nuo simpatijos ar patikimo. Šioje skalėje trys esminiai komponentai:

  1.  intymumas
  2. aistra
  3. sprendimas/įsipareigojimas.

Intymumu laikomas ne tik artimumas, bet ir laimės jutimas būnant su partneriu, supratimas, dalijimasis jausmais, emocinė parama, vertinimas vienas kito ir pan.

Aistrą šis mokslininkas apibrėžia kaip romantiką, fizinę trauką, seksualinį elgesį, o taip pat ir savęs aktualizavimą santykiuose.

Įsipareigojimas mokslininko nuomone yra suvokiamas kaip ilgalaikiai (meilė) ir trumpalaikiai santykiai (patikimas) bei sprendimai, kurie priimami ryšium su tuo. Taigi, trys komponentai sąveikaudami sudaro meilės turinį. Kaip ten bebūtų, Rubinas dar 1970-aisiais meilę apibūdino kaip „neabejotinai giliausią ir reikšmingiausią sentimentą“.

Moterys ir vyrai: esminiai skirtumai bendravime

Iš esmės galima teigti, jog moterys ir vyrai priklauso skirtingoms bendravimo subkultūroms. Pavyzdžiui, ar pastebėjote, kad moterys klausiamąją formą dažniau naudoja siekdamos palaikyti pokalbį, kai tuo tarpu vyrai tokią formą laiko reikalavimu pateikti informaciją. Arba tai, kad moterys dažniau linkusios sekti pokalbį ir reflektuoti / reaguoti į partnerio žodžius, tuo tarpu vyrai tuo nesivadovauja, jie gali ir ignoruoti tam tikrus pasakymus, nutraukti ar pakeisti pokalbio temą. Tokioje situacijoje moterys tai traktuos kaip tam tikrą agresijos formą, o vyrai – kaip normalią bendravimo formą. Na, o turbūt, puikiausiai žinomi moterų ir vyrų bendravimo skirtingumai siejami su moterų polinkiu dalintis jausmais, paslaptimis, kai vyrai tokių temų vengia. Moterys mėgsta aptarinėti tarpusavyje problemas, joms reikia jas „iškalbėti“, tuo tarpu vyrai kalba apie tai, kas reikalauja sprendimų, vietoje ilgų analizių jie renkasi trumpesnius pokalbius ir praktinius sprendinius

„Aš tave myliu“: moterų ir vyrų skirtumai

Įrodyta, jog nepaisant kultūrinių skirtumų lemtingus žodžius „aš tave myliu“ dažniau poroje kartoja moterys. Tai siejama su keletu veiksnių, pirmiausia, visuomenė tikisi, jog moterys iš esmės yra ekspresyvesnės. Antra, moterys jaučia neurologinį pranašumą išgyvendamos emocijas bei kito emocijas perima greičiau. Dėl šios priežasties moterys linkusios labiau savimi pasitikėti, išreikšdamos patikimą, simpatiją bei meilę priešingai lyčiai. Tuo tarpu vyrai priešingai, labiau linkę į neekspresyvumą bei emocinį uždarumą. Tuo tarpu, kas pirmasis – vyras ar moteris – dažniau prisipažįsta meilėje? Autorių Harrison ir Shortal (2011) mokslinė analizė atskleidė, jog vis tik vyrai dažniau pirmieji ištaria šiuos lemtingus žodžius „aš tave myliu“. Neįtikėtinai stulbinamas Takerio ir kt. (1991) mokslinis tyrimas atskleidė, jog moterys pirmąjį partnerio prisipažinimą meilėje įvardijo tarp top 10 romantiškiausių veiksmų, tuo tarpu vyrų atsakymuose šios frazės nebuvo. Galvojama, kad dar skirtingumą lemia evoliucinės – istorinės lyčių skirtingumų šaknys. Juk „aš tave myliu“ reiškia įsipareigojimą. Moterys jaučiasi laimingos kurdamos romantiškus santykius, o vyrai linkę pasakyti tai, ko moterys nori.

Meilė ir stereotipai

Mokslininkės Harrison ir Shortal tyrinėdamos meilės fenomeną teigia, kad stereotipiškai visuomenėje galvojama, kad moterys yra ženkliai romantiškesnės nei vyrai. Tačiau (!!!) dar 1968 metais atliktoje Knox ir kt. mokslinėje studijoje nustatyta, kad vyrai turi žymiai daugiau romantiškų pažiūrų nei moterys. Dar daugiau, tolesni moksliniai tyrinėjimai parodė, kad vyrai greičiau įsimyli, kaip ir berniukai, kurie paauglystėje savo amžiumi vidutiniškai anksčiau įsimyli pirmą kartą nei mergaitės. Didžiulė mokslinė studija (žr. Schmitt, ir kt., 2003) trukusi ne vienerius metus, apklausiant daugiau nei 17 000 tyrimo dalyvių iš 62 kultūrinių regionų atskleidė, jog nepaisant kultūrinių skirtingumų, egzistuoja ir „beveik universalių“ vyrų ir moterų bendravimo aspektų.

Meilės svarba

Žmogus yra socialus, mums reikia santykių ir buvimo su kitais. Artimo žmogaus turėjimas bei pozityvių santykių palaikymas daro mus laimingais. Vienišumas sukelia depresyvumą. Tuo tarpu sėkmingų santykių puoselėjimas yra sveika mūsų sveikatai, tai duoda jėgų ir stiprybės išgyventi sudėtingus gyvenimo laikotarpius. Įsimylėjimas sukelia didžiulę euforiją, kuri prilyginama narkotikų poveikiui. Apsikabinimai ir mylavimaisi išskiria vadinamąjį „meilės ir prieraišumo hormoną“ – oksitociną, jis svarbus mūsų socialinių ryšių palaikymui. Net žiūrėjimas į mylimo žmogaus nuotrauką skatina šio hormono išsiskyrimą.

Na, ir pabaigai… įrodyta, kad meilė ir apsikabinimai gali sumažinti patiriamą skausmą. Tiesa, apsikabinus teks būti apie… 4 valandas. Taigi, mylėkite ir vertinkite vienas kitą, o kai baigsite skaityti šį straipsnį – eikite ir apsikabinkite savo mylimą žmogų, nes tai abipusiai sveika!

Parengta pagal:

Aaron T. Beck, M.D. Love is never enough. HarperPerennial, HarperCollinsPublishers 1989. ISBN 0-06-091604.

Marissa A. Harrison & Jennifer C. Shortall (2011): Women and Men in Love: Who Really Feels It and Says It First?, The Journal of Social Psychology, 151:6,727-736, To link to this article: http://dx.doi.org/10.1080/00224545.2010.522626

Sternberg, R.J. 1997. Construct validation of a triangular love scale. European Journal of Social Psychology. Vol. 27: 313-335.

David P. Schmitt ir kt. (2003). Are men universally more dismissing than women? Gender differences in romantic attachment across 62 cultural regionsPersonal Relationships, 10 (2003), 307–331. Printed in the United States of America. Copyright # 2003 ISSPR. 1350-4126/02

https://www.thoughtsonlifeandlove.com/why-love-is-important/

https://www.boredpanda.com/love-facts-list/?utm_source=search.yahooHYPERLINK „https://www.boredpanda.com/love-facts-list

Paskelbta

Apie vaikų sėdėjimą W forma

 

Galima išgirsti daug nuomonių, apie vaikų sėdėjimą vadinamąja W forma. Anot specialistų, ne visada reikėtų nerimauti dėl šios vaikų sėdėjimo pozos. Paprastai toks sėdėjimas būdingas 4-6 metų amžiaus vaikams ir tai  natūraliai atliepia jų anatominį poreikį įsitaisyti kaip įmanoma patogiau. Visgi, kada reikėtų sunerimti ir kaip šią sėdėjimo pozą taisyti, kalbamės su Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto docente, daktare Brigita Kreiviniene.

Kas yra sėdėjimas W forma?

Sėdėjimą vadinamąja W forma dažniausiai pastebime, kai vaikas užsiima savo mėgstama veikla labai patogiai įsitaisęs. Ši pozicija atrodo taip: keliai išlenkti į šonus, pėdutės išriestos į šonus ir užpakaliukas ilsisi ant žemės. Jeigu tėveliai pažiūrėtų į žaidžiantį vaiką ant žemės, tai sėdint tokioje pozicijoje ir matoma ta „W“ raidė sudėliota iš vaiko kojyčių.

Kodėl vaikai sėdi W forma?

Pirmiausia, anatomiškai vaikui augant, sėdėjimas „W“ forma yra labai patogi amžiaus tarpsnio kūno pozicija. Ypač dažnai šią pozą galime išvysti darželyje stebint 4-6 metų amžiaus, žaidžiančius ant žemės vaikus (kartais pasitaiko ir anksčiau). Tokiame amžiaus tarpsnyje yra lengviau kontroliuoti savo galvos ir liemens poziciją, griebti daiktus, o ant žemės užimamas didesnis plotas suteikia vaikui stabilumo. Vėlesniame amžiaus tarpsnyje, vaikas natūraliai tokią sėdėjimo poziciją turėtų keisti, juk ir suaugę nebesėdime šioje pozicijoje. Visgi, jei pastebime, kad vaikas ir vėliau nei šešerių, renkasi tokią sėdėjimo pozą, ją būtina taisyti. Praktikoje aš tai vadinu „poilsio sėdėjimu“. Kitos vaikų sėdėjimo pozicijos verčia sąnarius ir raumenis dirbti, o W formos sedėjimo metu raumenys ir sąnariai „tinginiauja“. Ilgainiui toks sėdėjimas gali įtakoti ydingą vaikų vaikščiojimo bei bėgiojimo biomechaniką.

Kuo ši sėdėjimo pozicija yra netinkama?

Vaikas renkasi šią sėdėjimo poziciją, kadangi ji neduoda jokios apkrovos sąnariams ir raumenims. Atrodytų, nieko tokio. Tačiau dėl vaiko įpročio ilgai sėdėti tokioje pozicijoje pradedamos pastebėti pusiausvyros ir koordinacijos problemos. Taip pat dažniau ši sėdėjimo poza būdinga vaikams su pažemintu raumenų tonusu, sensoriniais poreikiais, smulkiosios ir stambiosios motorikos vystymosi iššūkiais. Sėdėdamas tokioje pozicijoje vaikas pasikliauna tik apatinėmis galūnėmis, leisdamas dubens sričiai ir raumenims ilsėtis. Ilgai sėdint tokioje padėtyje kenčia ir liemens kontrolės judesiai, kurie susiję su stambiosios motorikos vystymusi. Paprastai užsiimdamas žaidimu, vaikas turėtų „dirbti“ ir su savo sensorika, t.y., nesąmoningai perkėlinėti savo svorio centrą, balansuoti dubeniu į šonus, mažindamas bei didindamas raumenų ir sąnarių apkrovą. Praktikoje dažnai pastebiu, jog šią sedėjimo poziciją „pamėgę“ tie vaikai, kurie dažniau susiduria su sensorikos problemomis. Šis sėdėjimas taip pat gali susilpninti svarbią  abiejų rankų ar rankų-akių sujungimo funkciją. Praktikoje tai susiję su funkcijomis, kurių atlikimui reikia abiejų rankų – stiklainio atsukimas, sagų segimas, rišimas, klijavimas aukštai ir kt. Esant šioms problemoms galima pastebėti, kad pavyzdžiui, sėdint nestabilioje pozicijoje (paaukštinta kėdė ar kėdė be stabilaus atlošo, ar be atramos kojomis į žemę) vaikui sunku piešti ant nepritvirtinto lapo. Taip nutinka dėl silpnos liemens kontrolės,  todėl viena ranka piešiant, o kita – prilaikant popieriaus lapą, vaikas jaučiasi labai nestabiliai dėl prastos posturalinės, o ypač – liemens kontrolės.

Kada reikėtų sunerimti?

Jeigu jūsų vaikas tik kartais sėdi šioje pozicijoje, tikrai jaudintis nereikia. Sunerimti reikėtų, jeigu pastebima daugiau, su šia sėdėjimo poza susijusių simptomų –  pasikeitusi ar ydinga eisena (kojyčių krypimas į vidų, šlubčiojimas, apsunkinta eisena ir kt.), žemesnis raumenų tonusas ar prasta posturalinė kontrolė (netvirtas sėdėjimas kėdėje, nerangus vaikščiojimas), nestabilus sėdėjimas bet kurioje kitoje padėtyje, išskyrus vadinamąją W pozicija, prasta koordinacija, sunkumai, susiję su stambiosios motorikos užduotimis (atsukti, atidaryti dėžutę, užsisegti batų lipukus, užtraukti striukę ir kt.).

Tinkamomis sėdėjimo pozicijomis yra laikomos tos, kurios „įdarbina“ mūsų sąnarius, raumenis bei vysto sensorinius pojūčius. Tai sėdėjimas „turkiška“ poza, šoninis sėdėjimas sulenktomis kojomis, ištiestomis plačiai kojomis, sedėjimas žemoje kėdutėje ir pan.

Papildoma naudota medžiaga:

Lemonlimeadventures.com

Today.com

Childplaytherapycenter.com

Specialkidstn.com