Šiandien kalbamės su Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto prodekane, einančia dekano pareigas, doc. dr. Aelita Skarbaliene, kuri šalia formalių pareigų randa laiko dar ir nerti į inovatyvias Lietuvai tyrimo tematikas bei socialiai atsakingą veiklą. Dar tik pradedant įsisiūbuoti COVID-19 pandemijai Lietuvoje vyravo medicininių kaukių stygius, Aelita aktyviai dalyvavo vienijant Klaipėdos universiteto bendruomenę – dėstytojus ir studentus – masiškai siūti medžiagines apsaugines kaukes, kurios buvo dovanojamos medikams ir vyresnio amžiaus žmonėms. Dabar šios patirtys atrodo yra toli praeityje, tačiau ne ką mažiau aktualu kalbėti apie perdegimo sindromą, ne darbo vietoje, o šeimoje.
Papasakokite, kaip „tėvų perdegimo sindromo“ tema atsirado Lietuvos moksliniuose tyrimuose?
Ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio mokslinių tyrimų erdvėje tėvų perdegimo klausimas yra gana neseniai, tema didesnio dėmesio sulaukė tik 2018 metais. Maždaug tuo metu Belgijos mokslininkai pradėjo kurti tėvų perdegimo tyrimų tarptautinį konsorciumą. Su ta mokslininkų grupe jau turėjome teigiamos bendradarbiavimo moksliniuose tyrimuose patirties, todėl buvome pakviesti jungtis į konsorciumą, jame atstovauti Lietuvą, na, o Lietuvoje vykdyti mokslinius tyrimus.
Kodėl ši tema tokia aktuali Sveikatos mokslų fakultetui?
Sveikatos mokslų fakulteto mokslininkai dirba žvelgdami į asmenį holistiškai, t. y. nagrinėdami fizinę, psichinę, socialinę, emocinę sveikatą, bei ieškodami prielaidų jai užtikrinti.
Prasidėjus COVID-19 pandemijai pasaulis stipriai vertėsi, kartu kito ir prielaidos tiek fizinei, psichinei, socialinei ir emocinei asmens sveikatai. Karantinas ir su juo susijusios pasekmės tiesiog smogė. Ne paskutinėje vietoje atsirado ir veiksniai, susiję su darbu namuose, darbo ir tėvystės derinimu, vaikų mokymusi namuose, vaikų popamokinių veiklų įstaigų darbo stabdymu, sveikatos paslaugų sumažėjimu, 24 valandas per parą buvimu savo šeimos „burbule“ ir pan. Svarbu pažymėti ir tai, kad apie psichologinę būseną ir nuovargį dėl šių priežasčių kalbėti buvo tabu, tėvai nepatogiai jaučiasi apie tai kalbėdami. Pavyzdžiui, viena mama, auginanti du pradinio amžiaus vaikus, iš kurių vienas turi negalią, guodėsi: „Esu tokia pavargusi padedant vaikams mokytis, nuolat gaminant valgį, dirbant nuotoliniu būdu, vėl bėgant pas vaikus, kuriant jiems popamokines veiklas, nuolat būnant tarp keturių sienų, kad nebenoriu nieko. Tik užsidaryti ir verkti iš bejėgiškumo. Atsikeliu ryte jau pavargusi. Nežinau, kaip ištempti dieną. Kokia siaubinga mama tapau. Esu nusivylusi savimi. Ir niekam apie savo būseną negaliu pasakyti. Juk mane pasmerks“. Būtent dėl visuomenės smerkimo žmonės bijo pripažinti ir kalbėti apie pervargimą tėvystės veikloje. Visgi ši problema egzistuoja. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tiesiog COVID-19 pandemija sąlygojo dėl karantino šių problemų aktualizavimą. Dėl to Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto atstovai turi galimybę prisidėti prie aktualių mokslinių tyrimų vykdymo, tėvų perdegimo mažinimo priemonių kūrimo bei jų įgyvendinimo.
Kaip apibūdinti, atpažinti tėvų perdegimo sindromą? Kokie simptomai tai rodo?
Pirmiausia, tėvystė yra sudėtinga, įtempta veikla. Tėvų išgyvenamas stresas namuose, kuris kyla dėl įvairiausių priežasčių, gali lemti tėvų perdegimo sindromo išsivystymą. Tokiu atveju yra jaučiamas didžiulis nuovargis ir išsekimas, susijęs su tėvų vaidmeniu. Galima sakyti, kad tėvai nuolat jaučiasi labai pavargę, emociškai išsekę, jie kaip tėvai mažai nori įsitraukti į vaikų auklėjimą, deda minimalias pastangas sąveikoje su vaikais – atlieka tik būtinas funkcines veiklas (valgio gaminimas, tvarkymasis, kt.). Toks nuovargis net gali sukurti vaikams nepalankias, nesaugias situacijas. Pavyzdžiui, vaikus prižiūrintis tėvas/mama užmiega namuose, kol mažametis ar mažamečiai lieka be priežiūros. Tai daroma ne sąmoningai, o būtent, dėl vadinamosios „ribinės“ situacijos.
Atlikote tyrimą Lietuvoje – apklausėte 200 slaugytojų (iš jų buvo 9 tėvai, o kitos – mamos) dėl jaučiamo tėvų perdegimo sindromo, kaip kilo ši mintis?
Taip, be bendro Lietuvos situacijos tyrimo, kilo mintis patyrinėti ir atskirą profesinę grupę – slaugytojus. COVID-19 pandemija stipriai koregavo sveikatos priežiūros sistemos profesionalų darbus. Apie tai jau daug rašyta ir diskutuota. Todėl su tyrėjais bendraautoriais – prof. dr. Artūru Razbadausku ir Deimante Valasevičiene nutarėme patyrinėti, ar slaugytojai, kurie atsidūrė kovos su COVID-19 pandemija pirmose gretose bei turėjo derinti įtemptą profesinį gyvenimą su tėvyste (karantinu, vaikų nuotolinį mokymąsi, vaikų priežiūrą ir pan.), patiria didesnę riziką tėvų perdegimo sindromo atsiradimui. Juk pasaulinė pandemija iškėlė itin daug iššūkių šeimoms ir turėjo didelį poveikį šeimų gyvenimui. Tyrimui naudojome PBA (angl. Parental Burnout Assessment Inventory) klausimyną, kuris yra sukurtas Belgijos universiteto profesorių: I.Roskam, M.E. Brianda ir M. Mikolajczak bei patvirtintas daugeliu tyrimų, kurie rodo, jog jis patikimas išsamių tėvų perdegimo rizikos duomenų rinkimui bei analizei.
Ar tyrimo rezultatai patvirtino Jūsų iškeltą hipotezę? Ar galima teigti, kad slaugytojai pandemijos metu patyrė didesnę tėvų perdegimo riziką?
Ne. Viena vertus, tyrimo duomenys atskleidė, jog slaugytojų profesijos atstovų kaip tėvų perdegimo lygmuo nustatytas gana žemas. Buvo nustatyta, jog didesnę perdegimo riziką patyrė tie tėvai, kurie augina vaikus iki 9 metų bei kurie iki karantino naudojosi auklių ar vaikų užimtumo centrų/būrelių paslaugomis. Taip pat didesnė perdegimo rizika tų tėvų, kurie augino vaikus su sveikatos, emocinėmis, kognityvinėmis ar elgesio problemomis. Visgi slaugytojų, auginančių vaikus, perdegimas tėvystės veikloje mažesnis nei kitų profesijų atstovų. Mes tai aiškiname tuo, kad slaugytojai turi dirbti darbo vietoje (ne nuotoliniu būdu iš namų), turi galimybę tiek fiziškai, tiek mintimis atsitraukti nuo šeimos rūpesčių. Šis tyrimas patvirtino ir kitose Europos šalyse gautus tyrimo rezultatus, jog kuo daugiau laiko per dieną tėvai praleidžia padėdami vaikams mokytis, tuo stipriau jie išgyvena perdegimą, siejamą su tėvyste.
Kaip toliau bus plėtojama ši aktuali Lietuvos šeimoms tema teoriniame ir praktiniame lygmenyje? Ar jau turime sertifikuotų tėvų perdegimo konsultantų, kurie specializuojasi šioje srityje?
Intensyviai bendraujame ir bendradarbiaujame su Tėvų perdegimo tyrimų konsorciumo nariais, parengėme publikaciją apie situaciją Europos valstybėse, modeliuojame perdegimą sąlygojančius veiksnius bei esame pasirengę žiniomis dalintis su visuomene.
O kolegos iš Belgijos jau yra paruošę sertifikuotą tėvų perdegimo konsultantų rengimo programą, kurią jau baigė ir mūsų universiteto profesorė dr. Brigita Kreivinienė. Tikiu, kad įgytos kompetencijos bus ypatingai aktualios konsultuojant negalią turinčių vaikų tėvelius, kurie visgi yra rizikos grupėje patirti perdegimą.
Na, ir dar artimiausi planai – sulaukti prof. Isabelle Roskam ir prof. Moira Mikolajczak Klaipėdos universitete. Tikiu, kad laukia puiki diskusija.
Pabaigai noriu paklausti – kaip manote, kas svarbiausia šeimoje, kad balansas tarp resursų ir poreikių nesutriktų bei, kad tėvai rečiau patirtų perdegimo sindromą?
Svarbu bendravimas ir bendradarbiavimas šeimoje, vieni kitų palaikymas ir pastangos suprasti, emocinio intelekto ugdymas(is) ir galimybė kiekvienam šeimos nariui skirti bent kažkiek laiko sau. Kartais reikia nemažai kūrybiškumo, kad rasti galimybes tai įgyvendinti. Tačiau, tikrai verta. Tam, kad šeimoje norėtųsi ir būtų gera būti kartu.
Jaukiame Kurtuvėnų dvaro žirgyne – gyvąjame žirgo muziejuje vyksta stebuklai – vaikai su negalia skuba į dar vieną taip lauktą susitikimą su terapiniais žirgais: Liberija, Krantu bei Hilėja. Kas paglosto, kas morkytę tiesia, kas laukia šio didelio gyvūno apkabinimo. Stebint iš šono stebiesi, iš kur žirgas turi tiek empatijos, pajautimo, meilės žmogui. Apie tai, kaip vyksta hipoterapija dar vadinama gydymu žirgais kalbamės su daugiau nei 10 metų šia veikla užsiimančia kineziterapeute ir sertifikuota hipoterapeute Jurgita Rutkiene.
Jurgita, Jūsų profesinis kelias seniai buvo sietas su žirgais bei pagalba žmogui. Esate ne tik kineziterapeutė, socialinė pedagogė ir psichologė, greta baigusi ir veterinarijos studijas, esate sertifikuota Čekijos mokyklos hipoterapijos profesionalė. Kaip Jums visos šios žinios padeda kasdieniame darbe?
Žinios tik papildo vienos kitas, nes jos visos yra apie tą patį. Apie gyvybę ir skirtingų subjektų tarpusavio santykį. Ir visiškai nesvarbu, kad vienas gyvūnas turintis keturias kanopas, o kitas – mažas žmogutis ieškantis vietos šiame gyvenime. Kai pasigilini, pamatai, kad mes visi panašūs. Man labai įdomu tyrinėti tą patį objektą (žmogaus ir gyvūno tarpusavio santykį) iš skirtingų perspektyvų. Šios žinios man padeda ir dirbant ankstyvosios reabilitacijos tarnyboje su labai mažais kūdikėliais, tiek su paaugusiais vaikais, tiek ir su negalią turinčiais suaugusiais žmonėmis. O kadangi pati daug metų sportavau su žirgais, puikiai suprantu ir jaučiu žirgą, man norisi padėti žmogui užmegzti tokį brangų ir unikalų ryšį su nuostabiu ir be galo empatišku gyvūnu. Žirgas gydo fiziškai, bet pirmiausią žmogaus sielą gydo sveikas ir nesavanaudiškas santykis nesvarbu ar su gyvūnu ar su kitu žmogumi.
Dažnai galvojama, kad vaikai, kurie atvyksta į hipoterapiją tiesiog puikiai leidžia laiką su žirgais. Kaip terapinį procesą matote Jūs? Kas vyksta jo metu?
Yra daug tiesos šiuose žodžiuose. Taip, mes maloniai leidžiame laiką, tačiau tuo pat metu žmogaus kūnas dirba tikrai sunkiai. Negalią turinčiam vaikui reikia įdėti labai daug pastangų, kad jis lygiai, tiesiai sėdėtų, kad nenukristų pozicionavimo (padėčių keitimo ant žirgo) metu, kai tikslas yra jį išmokyti pajusti tam tikrą judesį. Jojimo metu vaikas mokosi kontroliuoti savo kūną, planuoti veiksmus į priekį, tinkamai paprašyti žirgu. Taip pat ne mažiau svarbu ir pasisveikinti su žirgu ir jam padėkoti.
Papasakokite apie hipoterapijos eigą – jeigu aš norėčiau sudalyvauti hipoterapijos užsiėmimuose: nuo ko reiktų pradėti, kiek užsiėmimų planuojama, kaip dažnai?
Pirmiausia reikia pradėti nuo paciento įvertinimo. Kokia diagnozė? Ar nėra kontraindikacijų? Kokie tikslai? Yra paplitę dvi metodikos intensyvi, kai dirbama 1-2 kartus per dieną 10 kartų procedūrų ir ekstensyvi, kai dirbama 1-2 kartus per savaitę iki 3 mėn. laiko. Po to tikslinga daryti ne mažesnį, nei 3 mėn. poilsį. Tačiau kartais būna ir taip, kad tai jau tampa ne hipoterapija, bet jojimo mokymusi ir panašiai.
Tik atvykus į pirmąjį hipoterapijos užsiėmimą pirmiausia vyksta paciento įvertinimas (judesių amplitudė, pajėgumas, pagrindinės problemos). Kartais tam pakanka keleto minučių stebint paciento judesius. Tada reikia susipažinti su žirgu. Jį paglostyti. Aptariamas jojimo tikslas ir procedūra. Vėliau vyksta jojimas. Jo metu, jei tikslinga, siekiant išgauti geriausia terapinį efektą yra keičiamos padėtys. Mokoma pajausti savo kūną, joti užsimerkus ir pan. Šiaip stengiamasi per daug nepervarginti žmogaus. Akcentuojant, tai, kaip didelį malonumą, o ne darbą. Pabaigoje nulipimas nuo žirgo, jo paglostymas, padėka, pavaišinimas skanėstais. Stengiamės kiek įmanoma joti lauke, pastebėti visus gamtos reiškinius, gyvūnus, paukščius ir pan. Mažieji pacientai yra skatinami patys nepamiršti vaišių (morkų) žirgui ir priminti tėveliams, kad paimtų.
Dirbate ypatingą darbą, procesas labai jautrus. Kas Jus kaip žmogų labiausiai sujaudina? Gal galite papasakoti labiausiai įsimintiną įvykį iš terapinio proceso?
Dažnai vaikai su negalia labai orientuoti į save – laukia pagalbos iš tėvų, patarnavimo iš aplinkinių. O čia mokomės tikro džiaugsmo ir nuoširdaus dėkingumo bendravimo procese. Dirbdama šį darbą aš pastebiu, kaip vaikas tampa pastabesnis ir jautresnis jį supančiai aplinkai. Suprasdami labiau gyvūnus ir žmones, jie pradeda geriau suvokti savo vietą pasaulyje. Ima džiaugtis mažais, bet savo paties pasiektais dalykais. Smagu matyti, kaip negalintis vaikščioti žmogus išsitiesia ir tarsi „paauga“ ant žirgo, atsiranda pasitikėjimas savimi ir savo partneriu žirgu. Nuostabu stebėti kaip vaikas su autizmo sutrikimu ieško kontakto, siekdamas paglostyti ar pamaitinti žirgą arba prašo mano pagalbos norint užlipti, paglostyti. Džiugu, kai žmogus pamilsta tokį puikų gyvūną ir klausia, ką aš galiu duoti tam žirgui, o ne kas privalo už mane kažką tai padaryti.
Vieną kartą berniuką su cerebrinio paralyžiaus diagnoze ruošėme važiuoti į specialiąją olimpiadą. Jis nuolat sakydavo: -„aš bijau, aš bijau, aš bijau.. „. Galų gale sutarėme, kad vietoj šių žodžiu, sakys „aš galiu“. Galų gale varžybose tikrai buvo jam nelengva ir nejauku, bet jis visą laiką kartojo „aš galiu“. Po varžybų jaunasis raitelis kviečiamas į apdovanojimą. Jam reikėjo nueiti per smėlį. Na ir jam į pagalbą atskubėjo senelis, kad padėti berniukui nueiti iki apdovanojimo vietos, tačiau šis atsisuko į senelį ir atsisakydamas šios pagalbos sako: „aš galiu“ ir nuėjo vienas. Stebėdama tokias situacijas šypsausi, nes tai geriausios akimirkos, dėl kurių ir buvo verta stengtis.
Jurgita, tikriausiai esate mačiusi žirgą įvairiose situacijose, pažįstate tikrai puikiai. Pasakykite, kaip Jūs matote, kodėl žirgas yra ypatingas gyvūnas, kuo ir ko, galbūt, nematome „įprasta akimi“?
Žirgas yra be galo gražus, stiprus ir unikalus gyvūnas. Jie žolėdžiai ir yra labai taikūs. Jie gyvena kaimenėse. Jiems labai patinka bendradarbiauti. Jie saugiai jaučiasi būryje. Ir žmogų jie priima, kaip dar vieną kaimenės narį. Tiesiog, jei tas naujas kaimenės narys (žmogus) yra sveikas ir stiprus, jis turės įrodyti žirgui, kurioje kaimenės hierarchijos pakopoje jis turi stovėti. O jei naujas kaimenės narys turi negalią, žirgas greit tą pajunta. Jis saugo ir globoja žmogų, kaip kumeliuką arba sergantį gentainį.
Labai ir labai daug kartų žmogus žirgą turėjo nuskriausti ir būti neteisingas, kad žirgas gindamasis ryžtųsi pulti ir sužeisti žmogų. Žirgas geraširdis. Ir jis mieliau būtų pabėgęs, nei stojęs į kovą. Jis mieliau rinksis žmogaus draugiją, o ne vienatvę. Jei žmogus sumaniai mokys ir treniruos žirgą, tai žirgas pats norės išmokti kuo daugiau naujovių. Pavyzdžiui, varžybose labai lengvai galima matyti ar raitelis ir žirgas supranta vienas kitą ir dirba išvien – siekia bendrų tikslų.
Alexander Dummer fotografija
Kad ir kaip banaliai tai nuskambės, tačiau žirgas jaučia meilę. Ir jei jis dar ir pasitiki tuo žmogumi, jis padarys viską, ką gali ir kartais dar daugiau. Pagalvokim, juk toks stiprus, greitas ir galingas gyvūnas neša mažą silpną žmogų teritorijose, kurios jam nežinomos, šoka per kliūtis, kai nežino, kas yra kitoje pusėje ir daro dar daugelį jam neįprastų dalykų tik todėl, kad tiki mumis. Jei hipoterapijos metu sodinamas žmogus su negalia ant žirgo, o vežimėlis ar lazda užkrenta ant žirgo, jis stovi, nes tiki, kad tai nieko baisaus. Juk žmogus manęs nenuskriaus. Tai tik laikinas nepatogumas.
Šį ryšį sunku užmegzti, bet taip lengva prarasti. Todėl aš labai vertinu draugyste. Tikiuosi, kad mano pacientai taip pat. O žirgo širdis didelė….
Šiandien kalbamės su dizainere, menininke ir kūrybinių mozaikų įgyvendintoja p. Sonata Kazimieraitiene, kuri jau dvidešimtus metus gyvena anapus Atlanto – Čikagoje ir Floridoje. Per pastaruosius šešiolika metų ji yra sukūrusi virš trisdešimt didelės apimties pano (keramikos ir stiklo mozaikų). Didžioji darbų dalis buvo įgyvendinta Čikagos mieste ir jos apylinkėse. Paskutinius ketverius metus dizainerė darbuojasi Pompano Beach miestelyje Floridoje ir kartu su penkiais asistentais jau pagamino penkias mozaikų instaliacijas įvairiose viešosiose miesto erdvėse. Menininkė laimėjo konkursą (tarp 700 dalyvių menininkų), sukurti pano vienoje iš Ajovos apygardų (Lynn County) Socialinių paslaugų pastate.
Kasmet atvykdama aplankyti gimtinės ji atsiveža vis po naują vietos bendruomenę apjungiančią idėją. Vienas didesnių šios menininkės bendruomeninių projektų yra eksponuojamas Vilniaus centrinėje traukinių stotyje – ši keramikos pano-mozaika „Svajonės – kelionės“ vandeniu, žeme, oru buvo sukurta kartu su vaikų su negalia centrais bei vietinėmis bendruomenėmis.
Miela Sonata, esate dizainerė, menininkė. Ką Jums asmeniškai reiškia šie bendruomenės projektai? Ar skiriasi bendruomenės projektai Lietuvoje ir Amerikoje? Kaip negalia atsirado Jūsų gyvenime?
Bendruomenės projektai yra labai svarbi mano profesinio gyvenimo dalis ir visi darbai sukurti bendradarbiaujant su įvairiomis auditorijomis. Ypač stengiuosi įtraukti žmones, kuriems meninė saviraiška yra ne visada pasiekiama. Bendruomenės projektai tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje yra panašūs, kadangi pagrindinis juos jungiantis elementas – individo kūrybinio prado paieškos, išlieka tas pats nesvarbu kurioje pasaulio pusėje esame. Kitas, visuose projektuose, vykstantis procesas – žmogiškojo ryšio užmezgimas per kūrybą ir meninės saviraiškos teigiamas efektas.
Man pačiai prieš keletą metų teko tiesiogiai susidurti su sveikatos problemų sukeltais iššūkiais ir išbandymais. Galimybė kurti padėjo užsimiršti, sumažino stresą ir visapusiškai pagerino psichologinę savijautą o tuo pačiu ir bendrą fizinę būklę.
Kuriose šalyse ar JAV bendruomenėse jau teko įgyvendinti mozaikos projektų? Kas buvo lengviausia? Kas sekėsi sunkiausiai?
Esu sukūrusi daugiau nei trisdešimt didelės apimties pano (keramikos ir stiklo mozaikų). Didžioji darbų dalis buvo įgyvendinta Čikagos mieste ir apylinkėse bei Floridoje. Laimėjusi konkursą sukurti pano Socialinių paslaugų centre vienoje iš Ajovos apygardų teko įdomi ir kartu sudėtinga užduotis – pagrindinė šio konkurso sąlyga buvo įtraukti į kūrybinę veiklą 250 žmonių su negalia iš dienos centro, esančio tame pačiame pastate bei panaudoti jų darbus komponuojant mozaiką. Taip pat yra tekę dalyvauti kūrybinėje stovykloje Costa Rica su grupe dailininkų, kurios metu su vietiniais gyventojais gaminome mozaiką.
Nežiūrint to, kad visi projektai yra unikalūs tiek vietos, tiek dalyvių prasme, visada maloniausia (taigi ir lengviausia) yra kūrybinių dirbtuvių ar užsiėmimų dalis. Be galo įdomu matyti kokias reakcijas sukelia lipdymas iš molio. Tai visas spektras išgyvenimų – nuo ramaus meditatyvinio pojūčio iki džiaugsmingo kūrybinio protrūkio.
Kas sekasi sunkiausiai? Vėlgi, kadangi kiekvienas projektas savitas, kiekviena kartą tai iššūkis tiek organizacine, tiek kūrybine prasme. Iš vienos pusės tai apsunkinanti aplinkybė, tačiau aš net ir tame matau galimybes tobulėti ieškant sprendimų.
Kokį žmogaus virsmą matote kūrybos procese? Ar galite pasidalinti ryškiausiu pavyzdžiu?
Didžiausias virsmas įvyksta, kai žmogus laikęs save visiškai neturinčiu jokių gabumų, gauna progą “pažaisti” su moliu saugioje, “be kritikos” aplinkoje. Kai jis nebijo suklysti, ar kažką sugadinti. Molis yra labai “atlaidi” medžiaga – visada galima perminkius pradėti iš naujo. Tai žinodamas, žmogus atsipalaiduoja ir išlaisvina savo kūrybiškumą. O tada prasideda stebuklai…
Ryškiausiai įsiminęs pavyzdys kai vienos organizacijos darbuotoja, dirbanti buhalterijos skyriuje ir niekada nebandžiusi lipdyti buvo pakviesta su kitais darbuotojai sudalyvauti užsiėmimuose. Ji nenoriai, prisiversdama, su mano pagalba pradėjo nedrąsiai formuoti molį ir po šiek tiek laiko sukūrė keramikinį lapelį, kuriuo labai pati apsidžiaugė. Sekančią dieną, ji rado laiko ateiti per pietų pertrauką ir paprašė dar molio. Po gero pusvalandžio savarankiško darbo, ji atnešė tris labai išraiškingus paukščius!
Papasakokite kaip vyksta mozaikos projektas? Kokie jo etapai? Kiek laiko, resursų tai apima? Kai ateina žmonės, kurie neturi tokio gilaus sąryšio su menu – kaip matote jų pažintį su moliu, keramika?
Pagrindiniai mozaikos projekto etapai – planavimas, gaminimas ir montavimas.
Planavimo etape vyksta projekto įdėjos generavimas, finansavimo ir projekto vykdymo plano sudarymas, dizaino idėjos vystymas ir patvirtinimas.
Kiekvienas etapas trunka įvairiai priklausomai nuo įvairių aplinkybių. Planavimo etape daug ką lemia partnerių bendradarbiavimo sėkmė, gamybos etapą apsprendžia projekto mastelis ir dalyvių skaičius, o montavimas – priklauso nuo darbo dydžio ir vietos, kurioje jis montuojamas, aukščio ir pasiekiamumo.
Vienareikšmiškai keramikos mozaikos technika yra viena iš ilgiausiai trunkančių pagaminti, kadangi kiekviena jos detalė gaminama (džiovinama, glazūruojama, degama) ir montuojamaindividualiai. Tai darbas rankomis, kuris reikalauja labai daug kruopštumo ir dėmesio detalėms. Tačiau šį technika turi daug privalumų – ilgaamžiškumas, atsparumas atmosferos poveikiams, nekeičia spalvos ir neblunka.
Ar turite kokią kūrybinę svajonę, kurią labai norėtumėte įgyvendinti? Kokia ji?
Kadangi esu sukūrusi tikrai nemažai darbų, neturiu tikslo sukurti dar vieną. Svajoju apie galimybę perteikti savo įgūdžius ir žinias. Galbūt bendradarbiaujant su kitomis mokymo įstaigomis sukurti molio terapijos programą, kuri būtų naudinga savo praktiniais užsiėmimais. Žmonėms įdomūs patys molio minkymo patyrimai kaip procesas. Manau, kad tai būtų savotiška netradicinė terapijos forma. Tokie užsiėmimai itin naudingi – dalyviai yra inspiruojami kurti, išsilieti, patirti kūrybinį džiaugsmą, tuo pačiu galima apjungti terapines paslaugas bei iš sukurtų bendruomenės kūrinių pabaigoje yra galimybė vis suvienyti į meno kūrinį, kuris turės ilgalaikę meninę vertę – jis ne tik estetiškai praturtins dalyvavusios organizacijos viešąją erdvę, bet ir suteiks projekto dalyviams pasitenkinimo savo kūrybiniais sugebėjimais jausmą.
Šiuo metu Jūsų bendruomenės projektas vykdomas ir atsiras Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos centre. Kaip gimė ši idėja? Kodėl Delfinų terapijos centras? Kokie Jūsų pirmieji įspūdžiai iš šios stovyklos? Dirbate delfinų aplinkoje, ar pamatysime delfinų „antspaudą“ galutinėje mozaikoje?
Svajonę sukurti bendruomenės projektą Lietuvos jūrų muziejuje turėjau jau labai seniai. Kadangi augau Palangoje, dažnai atvažiuodavau aplankyti pajūrio ir atkreipiau dėmesį į kasmet atsinaujinantį muziejų. Jaučiau, kad unikalus, bendruomenę apjungiantis darbas turėtų derintis su inovatyviomis Delfinų terapijos centro idėjomis ir tikslais. Taip pat teko pabendrauti su Klaipėdos Rotary moterų klubo Aditė atstovėmis ir turėjau galimybę pristatyti savo darbus ir pasiūliau panašaus projekto, kurio metu bendradarbiautume su lankytojais ir jų šeimos nariais, idėją. Kadangi šis klubas yra ilgametis Delfinų terapijos centro rėmėjas ir partneris, šis sumanymas buvo labai palankiai sutiktas. Sumanymas yra finansuojamas ir palaikomas Čikagos krašto Rotary ir Klaipėdos miesto moterų klubo „Aditė“ bendra parama.
Kad projektą galėtumėm vadinti tikrai bendruomeniniu, delfinų dalyvavimas yra būtinas – taigi teks ir jiems surasti būdą, kaip prisiliesti prie molio.
Antibiotikų atradimas praėjusiame šimtmetyje prilygo magijai. Mirtinos ligos greitai ir efektyviai tapo išgydomos penicilino pagalba. Žmonės patikėjo, jog nugalėjo pavojingas ligas ir jas sukeliančius mikrobus. Deja, sėkmė turi savo kainą – kuo daugiau antibiotikų vartojame, tuo prasčiau jie veikia.
Šiuo metu visuomenėje sklando įvairiausių mitų apie antibiotikus, o tai iš dalies lemia netinkamą ar per gausų jų vartojimą. Racionalus antibiotikų skyrimas ir vartojimas mažina antibiotikams rezistentiškų (atsparių) bakterijų atsiradimą.
Šio mito autorius Alexander Fleming, penicilino išradėjas, kuris 1945 m. sakydamas padėkos kalbą Nobelio prizo teikimo metu, įspėjo žmones, jog per trumpas ir nedidelių dozių penicilino vartojimas gali iššaukti bakterijų rezistentiškumą.
Šis mitas tapo gajus tiek slaugytojų, tiek medicinos studentų tarpe iki šių dienų. Tačiau tai ne visada yra tiesa. Dauguma bakterijų netampa atsparios, anksčiau nutraukus antibiotikų kursą.
Šiuo metu daug dirbama, kad antibiotikai būtų vartojami kuo trumpesnį laiką. Vienas iš pavyzdžių, streptokokinė gerklės infekcija. Anksčiau buvo teigiama, jog ši infekcija turi būti gydoma antibiotikais ne trumpiau 10 dienų. Švedijoje atliktas tyrimas parodė, jog 5 dienų antibiotikų kursas yra vienodai efektyvus ir saugus gydant šią infekciją.
Antibiotikų kursas turėtų trukti tiek, kad pakeistų ligos eigą, nepakenktų ir apsaugotų nuo atkritimų. Antibiotikų skyrimas medicinos įstaigose, stebint pacientus bei jų būklę, suteikia daugiau galimybių nuspręsti gydytojams, kokios trukmės antibiotikų kursas reikalingas. Deja, kol kas nėra žinoma, ar saugu nutraukti antibiotikų kursą žmonėms, juos vartojantiems namuose, kurie pasijuto geriau įpusėjus gydymą antibiotikais. Gydytojai to daryti nerekomenduoja. Tačiau tiesa ta, jog bakterijos netampa labiau atsparios, nutraukus antibiotikų kursą.
#Mitas nr.2 Visos infekcijos, sukeltos bakterijų, turi būti gydomos antibiotikais
Kiekvienas žmogus yra ekosistema, su savo bakterijomis ir kitais mikrobais. Pusantro kilogramo suaugusiojo žmogaus kūno masės sudaro bakterijos. Kasdien mūsų kūnas sąveikauja su savomis bakterijomis ir taip palaikoma kūno pusiausvyra. Kartais bakterija patenka ne ten kur įprastai “gyvena” ir prasideda infekcija. Kūnas įjungia savo apsaugos mechanizmus ir stengiasi susidoroti su infekcija. Pavyzdžiui, šlapimo pūslės uždegimas vargino moteris nuo seniausių laikų. Iki atrandant antibiotikus, ši infekcija nebuvo mirtina, nėra mirtina ir dabar.
Antibiotikai šiandien dažnai skiriami siekiant sutrumpinti ligos eigą bei sumažinti nemalonią simptomatiką. Jei jie būtų skiriami tik gelbėti gyvybes, antibiotikų būtų skiriama ypač retai. Žmogaus kūnas gana daugelį bakterinių infekcijų gali įveikti pats, todėl antibiotikų skyrimas turėtų būti gerai pasvertas, įvertinant jų naudą ir riziką.
#Mitas nr.3 Žmogus gali tapti atsparus antibiotikams
Šis mitas ypač gajus visuomenėje. Žmonės mano, jog jei jie vartos daug antibiotikų, taps jiems atsparūs. Dažnai tenka išgirsti, jog žmogus prašo gydytojo išrašyti antibiotikų, neva, jis taip senai juos vartojo ir tikrai jam nepakenks.
Ne žmonės, o bakterijos ir jų štamai tampa rezistentiški antibiotikams. Atsparios bakterijos įsikuria ten, kur vartojami antibiotikai. Tuo pačiu šiame mite yra dalis tiesos – po antibiotikų kurso yra galimybė, jog žmogaus kūno viduje ar paviršiuje įsikurs rezistentiškos bakterijos, kurios gali išsilaikyti iki metų. Į šį mitą reikėtų žvelgti atsargiai, nes gali būti, jog žmonės bijodami rezistentiškų bakterijų, atsisakys antibiotikų, kai jų tikrai reikia.
#Mitas nr.4 Pacientai nuolat reikalauja antibiotikų
Pacientai, užklupti įprastinių infekcijų, ne visada reikalauja tik antibiotikų, rodo interviu tyrimas, atliktas Norvegijoje. Daug svarbiau žmonėms išsamus ištyrimas, pokalbis, aiškus informacijos pateikimas.
Žmonių požiūris į antibiotikus taip pat kinta, ne visada esant įprastai ausų ar gerklės infekcijai, pacientai tikėsis antibiotikų. Dažnai jiems užtenka išgirsti profesionalų nuomonę, rekomendacijas. Svarbu, kad vyktų dialogas tarp medicinos personalo ir paciento, suteikti pacientui galimybę, išsakyti savo gydymo lūkesčius.
Esant infekcijai, neprošal būtų susilaikyti nuo didelių alkoholio dozių, tačiau tiesa ta, jog alkoholis nesusilpnina antibiotikų veikimo. Šis mitas dažnai girdimas, vartojant metronidazolį. Ilgą laiką buvo manoma, jog metronidazolio ir alkoholio mišinys gali veikti panašiai kaip vaistas skirtas gydyti alkoholizmą– kuomet alkoholio įsisavinimas blokuojamas, o žmogus jaučia pykinimą, tačiau tai nieko bendro neturi su neva silpnesniu antibiotikų poveikiu. Dėl saugumo verta paminėti, jog sergant ir vartojant antibiotikus nuo švenčių būtų geriausia susilaikyti.
Parengta pagal S.Høye “Knus mytene!. Det finnes mange myter om antibiotika. De fleste av dem kan med fordel knuses”, Sykepleien, 2021
Kasdien konsultuojant tėvus dėl vaiko su negalia sensorinių poreikių, sulaukiu įvairiausių klausimų – kas ta sensorinė dieta, ar sensoriniai poreikiai byloja apie vaiko negalią, ar vaikas šiuos poreikius išaugs. Dažnai klausimų daugiau nei atsakymų. Be jokios abejonės, žinant neuromokslų plėtrą, atrodo nerealu apie tai kalbėti trumpai, todėl šiandien mano tikslas – tik pradėti kalbėti apie sensorinius poreikius. Prieš skaitant šį straipsnį, svarbu pažymėti, jog kalbėsiu apie sensorinius poreikius, kurie dažnai lydimi vaiko diagnozės ir yra labiausiai keliantys nerimą, tačiau neaptartų liks tikrai labai daug.
Ar sensoriniai poreikiai rodo vaiko negalią?
Tikriausiai tai vienas dažniausių klausimų, kurio klausia susirūpinę tėveliai. Sensorinių poreikių turime visi – judame erdvėje (už tai atsakinga mūsų vestibulinė sistema), švelnieji jutimai suprantami dėl puikiai veikiančios lytėjimo (taktilinės) sistemos, o proprioceptinė sistema padeda suprasti kūną erdvėje, neužkliūti už daiktų erdvėje ir pan. Kai šios trys sistemos funkcionuoja tinkamai, visi iš aplinkos gaunami jutimai (įskaitant per regą ir klausą) yra sėkmingai integruojami ir išrūšiuojami smegenyse. Galima sakyti, kad kiekviena patirtis „randa savo stalčiuką“. Deja, bet dauguma žmonių, turinčių negalią turi skirtingą sensorinių poreikių priėmimo slenkstį – vienų jis bus žemesnis, kitų – aukštesnis. Vis tik teisinga būtų pasakyti, kad sensoriniai poreikiai ne būtinai sietini su negalios diagnoze. Esama sensorinių poreikių, kuriuos atliepus, pagerėja žmogaus funkcionavimas visuomenėje.
Kaip tai atrodo?
Jei žmogus turi aiškiai matomą problemą, pavyzdžiui, – lūžusi ranka ar koja, mums yra tarsi įprasta suvokti, kad žmogaus galimybės kažką atlikti yra laikinai apribotos. Tuo tarpu sensoriniai poreikiai nėra matomi plika akimi, tai galima suprasti tik atlikus vertinimą. Sensoriniai poreikiai gali būti ir sudėtingo elgesio priežastimi.
Tėveliai dažniausiai mini socialinę simptomatiką, kuri juos vargina: vaikas turi labai žemą motyvaciją, jam sunku susikaupti, nuolat lekia be jokios savisaugos, sunku išmokyti važiuoti dviračiu arba visai nesėda ant jo, emocingai reaguoja į visai paprastą situaciją, sunku nuraminti verkiant, pakalbintas svetimo žmogaus slepiasi už mamos, labai prisirišęs prie vieno iš tėvų, verkia ar skaudžiai išgyvena išsiskyrimą, šaukia plaunant galvą, bijo dušo kutenimo, nuolat leidžia garsus, ir kt. Tai tik keli signalai, kurie gali liudyti esant sensorinių poreikių. Sensorinė dieta yra subalansuotas dirgiklių gavimas dienoje. Tai yra, kad kiekvienam iš mūsų tam tikra dirgiklių norma yra būtina, ji individuali, priklausanti nuo mūsų raidos, ankstyvosios patirties bei funkcionavimo. Nustačius sensorinius poreikius, galima sudaryti ir sensorinę dietą, kuri pagerina žmogaus socializaciją.
Kas dėl to kaltas?
Truputį provokuojančiai ir sąmoningai leidau sau įdėti šį klausimą. Įsivaizduokime situaciją – šeima vyksta į didžiulę parduotuvę, kurioje po tam tikro ramaus apsipirkimo, vaikas dėl visai neaiškių priežasčių, netikėtai susigraudina, ima šaukti, verkti, gali dengtis ausis, akis. Tėvai bando nuraminti, atsiranda vis daugiau šios scenos žiūrovų, dar kažkas praeidamas bando pakalbinti/prajuokinti/pamokyti. Nepadeda. Situacija baigiasi kuo greitesniu išėjimu iš parduotuvės, tėvai eilinį kartą aptaria, jog kažkuris sakė, kad taip ir bus. Ateina dar vienas nusivylimas. Tai tik situacijos modeliavimas. Tačiau tai gali būti ne parduotuvė, o šeimos draugų susibūrimas, šventė ar bet kuris kitas kontekstas, kuriame staiga vaikas elgiasi netipiškai.
Emocinis dirglumas su šaukimu ar stipriu verkimu yra labiausiai tėvus varginantis veiksnys. Tokios situacijos dažnai išgyvenamos namuose, o taip pat tėveliai jaučia visuomenės spaudimą. Natūralu, kad kiekvienas žmogus turi ribotus resursus, anksčiau ar vėliau imama ieškoti, kas dėl to kaltas – netinkamas auklėjimas, sutuoktinis, pasiūlęs važiuoti į parduotuvę, vaikas, ar dar kažkas?
Ieškome sprendimo
Kuo didesni sensoriniai poreikiai, tuo daugiau nerimo jie kelia, tuo daugiau tikslinės pagalbos reikia. Šeimoje svarbu suvokti, kad nuovargį ir perdegimo situaciją gali patirti abu sutuoktiniai, nors jų išraiškos būdas yra visai skirtingas. Pavyzdžiui, tėvai labiau linkę atsiriboti – išeiti, atsitraukti, o mamos gali labiau jaustis nusivylusios, nejausti pasitenkinimo „būti mama“ ir atsitraukti per emocinį susvetimėjimą su vaiku.
Nesprendžiamos situacijos kaupiasi, todėl sprendimo ieškojimas kuo anksčiau, tuo geriau yra pati puikiausia išeitis. Dažnai vaikui pagalbos reikia tiek pat, kiek ir patiems tėvams. Būtina suprasti ir vaiko poreikius, ir tėvų perdegimą. Kartais atrodo neįgyvendinama, bet tėveliams rekomenduoju suskaičiuoti ne iki 10, o iki 100, jeigu tai padės į aukštą vaiko emocinę reakciją neatreaguoti tokiu pat būdu. Supratimas, kad vaikas nėra kaltas dėl to, jog sensorinių dirgiklių jam buvo per daug, padeda išvengti vaiko kaltinimo. Partnerio jausmų supratimas padės išvengti kaltinimų dėl susiklostančių aplinkybių.
Esant sensoriniams poreikiams, paprastai vaikas iki pradedant šaukti, rodo labai aiškius signalus, kad jo sensorinė sistema artėja prie perkrovos. Išmokus šiuos simptomus nuskaityti, galėsime nukreipti laiku vaiko dėmesį, keisti veiklą ar nutraukti trikdančias veiklas iki pasiekiant aukščiausiąjį tašką. Šaukimas ir verkimas yra aukščiausia vaiko kalbos forma, jis šaukiasi pagalbos – prašo nutraukti jį dirginančias veiklas, vizualinius, garsinius ir kitus dirgiklius, su kuriais jis nebesugeba susidoroti. Tėvams susierzinus, priklausomai nuo vaiko amžiaus, vaikas jaučiasi nesulaukiantis palaikymo ir pagalbos. Itin emocionalūs vaikai turi labai jautrią vestibulinę sistemą, todėl ramus reagavimas gali padėti auginti sensorinių poreikių įtakojamą žemesnę savivertę, skatins nereaguoti jautriai į nesėkmes. Parama, supratimas ir nekritikavimas yra tinkamiausia parama vaikui šioje situacijoje.
Kuo daugiau pagalbos tuo geriau: ar tikrai?
Na ir pabaigai, apžvelgiant sensorinius poreikius, norisi pasakyti, kad sensoriniams poreikiams reikia atliepimo. Dažnai vardijamas didelis veiklų spektras ne būtinai yra tai, ko vaikui reikia. Ne veiklų gausa, o jų tikslingumas padeda labiausiai. O taip pat būtinas tėvų supratimas ir tikslingos sensorinės dietos parinkimas. Ką turiu omenyje? Pavyzdžiui, vaikas itin judrus, atrodo lekia be ribų, gali lėkti ir su paspirtuku (ne būtinai bėgti). Gali atrodyti, kad jei jis toks aktyvus – gal mums reikia vaiką „iškrauti“? Taikant įvairias strategijas, kaip besaikis šokinėjimas ant batuto, leidimas bėgioti atvirose erdvėse ir kt. menkai padeda arba padeda tik trumpam. Atrodo, vaikas turi neišsemiamą energiją. Kodėl? Todėl, kad vaikas iš esmės kompensuoja judesių įvairovės nebuvimą tik vienu – bėgimo/šokimo, t.y., stovimos pozicijos judesį, kurį moka puikiai ir jį yra ištreniravęs, žino, kad jis tikrai pavyks. Tuo tarpu, esantis „badavimas“ dėl pvz., lenkiamųjų judesių patirties stokos bei vadinamojo „rutuliavimosi“ atsigulus įgūdžio nebuvimo – toliau neatliepia tikslinio judesio poreikio. Padidinus tikslinio judesio poreikį sumažės bendras aktyvumo lygis ir pagerės dėmesio sukaupimas. Todėl norisi palinkėti kantrybės ir vaiko matymo „kitomis“ akimis, t.y., analizuojant kontekstą ir elgesį. Betikslio judesio ir veiklos nėra, tiesiog ne visada tėveliai gali rasti paaiškinimą.
Šiandien kalbamės su supervizore, profesinių santykių konsultante doc. dr. Asta Kiaunyte. Ji ne tik yra baigusi Munsterio akademiją (Vokietija), tačiau savo profesinę kompetenciją nuolat gilina dalyvaudama seminaruose, intervizijos grupėje, kontrolinėse supervizijose, kurias veda užsienio šalių kolegos, atstovaujantys ANSE (Europos nacionalinių supervizijos organizacijų asociacijai). Itin aktualus šių supervizijų kontekstas iškilo esant COVID-19 pandemijai, kuomet žmonėms ypač reikėjo psichologinės paramos ir konsultavimo.
Ar tiesa, kad pandemijos metu aktyviai prisijungėte prie pagalbos žmonėms, nukentėjusiems nuo COVID-19 ir savanoriškais pagrindais teikėte supervizijos konsultacijas?
Pandemijos metu pasijutau privilegijuota, nes, kaip supervizorė ir Klaipėdos universiteto dėstytoja, galėjau dirbti nuotoliniu būdu, susidurdama su mažiausia užsikrėtimo rizika COVID-19 virusu. Norėjosi solidarizuotis su specialistais, esančiais karštuose taškuose ir nors šiek tiek prisidėti tuo, kuo galiu. Nusprendžiau savanoriauti kaip supervizorė. Prisijungiau prie Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos projekto “Pagalba sau – emocinės sveikatos link“. Norėjosi padėti medikams, socialiniams darbuotojams, kurie privalėjo dirbti tiesioginiame kontakte su klientais, rizikavo savo sveikata, išgyveno itin stiprų emocinį, psichologinį, fizinį krūvį, patyrė didžiulį stresą. Taip pat superviziją savanoriškais pagrindais pasiūliau ir KU Sveikatos fakulteto studentams, aktyviai įsitraukusiems į savanorystę. Kaip savanorę, mane sujaudino socialinio darbo organizacijų vadovų rūpestis konkrečiu darbuotoju. Jie kreipėsi ieškodami pagalbos, matydami darbuotojo profesinio perdegimo riziką. Pandemijos metu organizacijos, lyg laivai plaukdami link ne visai žinomų krantų, turėjo išlaviruoti tarp ne vieno aisbergo, kad neištiktų Titaniko likimas. Supervizijose iškilo realaus komandinio darbo, gebėjimo reaguoti ir valdyti kasdieninius pokyčius, emocinio mirties akivaizdumo išgyvenimo temos, profesinės atsakomybės, gyvenimo prasmės klausimų refleksija.
Šiandien dažnai girdimas žodis „supervizija“. Ką jis savyje talpina? Gal galite papasakoti plačiau apie superviziją, jos procesą?
Supervizijos ištakos yra Amerikoje, ši idėja apie 1950-uosius atkeliavo į Olandiją bei išplito kitose Europos šalyse. Supervizijos istorinės ištakos glaudžiai siejasi su socialinio darbo profesija. Šiandien supervizija kaip profesinės veiklos, profesinių santykių konsultavimo forma aktuali ne tik socialiniams darbuotojams. Supervizija reikalinga ir kitų profesijų atstovams, ypač tiems, kurie dirba su žmonėmis ir nuolat susiduria su jų problemomis. Gydytojai, slaugytojai, mokytojai nuolat rūpinasi kitais, jiems taip pat reikėtų pasirūpinti ir savimi. Supervizija reikalinga daugelio profesinių veiklų atstovams ar organizacijoms, tada, kai kyla su jų darbu susiję klausimai, nes supervizija padeda ieškoti atsakymų ir sprendimo būdų.
Pats supervizijos terminas susideda iš super ir vizijos. Lotynų kalboje super reiškia ant, viršuje, daugiau; o vizija (visio) – matymas, žiūrėjimas. Man supervizija asocijuojasi su gebėjimu matyti lyg iš paukščio skrydžio. Gebėjimu matyti visumą, kuri susideda ir susijungia iš atskirų detalių. Tam, kad tos atskiros detalės susijungtų ir būtų galima apžvelgti visumą, ją suprasti ir analizuoti yra reikalingas laikas. Supervizija visada yra procesas, aktyvus ir įtraukus procesas. Tęstinio ir dialogiško proceso reikia tam, kad įvyktų supervizijos dalyvių vidiniai ir išoriniai pokyčiai.
Superviziją plėtojate trijose kryptyse: praktikos, mokslo ir studijų. Ar galite pasakyti, kuo supervizija svarbi ir skirtinga šiuose kontekstuose?
Supervizijos plėtojimas praktikos, mokslo ir studijų kryptyse yra tarpusavyje susijęs ir tuo pačiu kiekviena plėtojama kryptis yra savaip skirtinga ir naudinga. Pirmiausia, supervizijos praktika padeda keistis organizacijoms, jų vadovams, komandoms, darbuotojams. Supervizijos kaip išorinio intervencinio instrumento reikia tada, kai klausimų organizacijų vadovams ir darbuotojams kyla daugiau nei yra atsakymų, kai susiduriama su nežinojimu, su kažkokiu organizacijos “užstrigimu“.
Antroji kryptis – supervizijos mokslinės tiriamosios veiklos vystymas padeda užtikrinti supervizijos kokybę, atrasti supervizoriams naujus darbo metodus, stiprinti jų kompetencijos sistemą bei pažinimo lauką. ANSE (Europos supervizorių nacionalinių organizacijų asociacija) žurnalo straipsnyje Sijtze de Roos kviečia supervizorius “nebijoti peržengti ribų“, „kirsti sienas“, kurti bendradarbiaujantį santykį, dalijantis informacija, atliekant tyrimus. O trečioji kryptis – supervizijos studijų plėtojimas užtikrina supervizijos tęstinumą. Supervizorių programos rengimo standartais ir kompetencijų sistemos kokybe rūpinasi Lietuvos profesinių santykių konsultantų asociacija (LPSKA) ir Europos supervizorių nacionalinių organizacijų asociacija (ANSE).
Man, kaip supervizorei, įdomi tiek supervizijų praktika, tiek tiriamoji veikla. Kiekvienas supervizijos procesas skirtingas, naujas ir nepakartojamas. Man patinka šiuos procesus analizuoti, tyrinėti, ieškoti naujų interpretacijų, įžvalgų. Taikant superviziją studijų procese matau, jog ji stiprina studento profesinį identitetą, padeda jungti skirtingus vaidmenis: studento / praktiko / supervizuojamojo. Šių vaidmenų integravimas suteikia asmeniui reikšmingą mokymosi, ekperimentavimo ir reflektavimo patirtį.
Dirbate tiek su komandomis, tiek su žmonėmis individualiai. Kokie yra signalai organizacijose, kad metas įsitraukti supervizoriui? Su kokia problematika bei sprendinių paieškomis Jums tenka dažniausiai susidurti: organizacijose bei individualiai?
Atsakyti norėčiau klausimu: ko organizacija siekia: “kaip išgydyti ligą”, ar “kaip sveikai gyventi“. Pirmuoju „ligos“ atveju organizacijoje bus matomi ar jaučiami nesveikos konkurencijos, profesinio perdegimo, mobingo, lyderystės stokos, toksiškos aplinkos ir įvairūs kiti požymiai. Antruoju atveju, kai organizacija rūpinasi “sveikata”, darbo santykių higiena, tai ieško ir galimybių refleksijai. Supervizija abejais atvejais reikalinga ir naudinga organizacijai. Tik vienu atveju – kaip organizacijos susiformavusios kultūros dalis, kitu atveju – kaip gelbėjimosi įrankis.
Jei supervizija skirta organizacijos darbuotojų komandai, tai labiau paliečiami funkciniai, vaidmenų atlikimo klausimai. Vadovo ar grupės vadovų supervizija neišvengiamai susijusi su vadovavimo funkcija ir santykiu su organizacija kaip sistema, aktualesni tampa organizaciniai, struktūriniai klausimai, organizacijos įsipareigojimų bei lūkesčių aptarimas. Individuali ar grupės darbuotojų supervizija labiau apimanti jų profesinės veiklos, santykių su klientais refleksyvią analizę. Bet kuriuo atveju: ar dirbu individualiai, ar su organizacija ieškau siūlo galo, kuriuo būtų galima išvynioti tai, kas yra “susipainioję”, padedant pamatyti naują veikimo perspektyvą.
Turbūt dažnai sulaukiate klausimų, kuo supervizija skiriasi nuo psichologinio konsultavimo? Kuo supervizorius gali padėti žmogui? Kokius naudojate metodus? Kiek tai trunka?
Dažnai šis klausimas kyla žmonėms atėjusiems į superviziją. Pirmiausia, supervizijoje yra gilinamasi į asmens darbinę situaciją ir iš jos kylančius klausimus: kaip atlikti užduotis, kaip bendradarbiauti su kolegomis, kaip spręsti konfliktus, reaguoti į kritiką, neperdegti profesinėje veikloje. Supervizuojamojo asmeninė pusė paliečiama tik tiek, kiek tai siejasi su profesiniu vaidmeniu, kuris daugiabriaunis, talpinantis asmeninių ir profesinių santykių modelius. Žmogaus asmeninė istorija veikia jo profesinį vaidmenį ir sąlygoja tarpusavio sąveikos sėkmę organizacijoje. O superviziją su psichoterapija sieja, Rimanto Kočiūno žodžiais tariant, kad „ji padeda per santykį. Padeda santykis. Toks ypatingas santykis, kurį mes su žmogumi kuriam. Kai jis pajunta pasitikėjimą, na ir iš to – tikėjimą…”. Vedant supervizijas man artimi humanistinės-egzistencinės filosofijos principai, vadovaujuosi sistemine teorine perspektyva. Atvejų analizei naudoju refleksyvius, kritinio mąstymo, vizualizacijos metodus, psichodramos elementus. Man svarbu su žmonėmis kurti lygiaverčius, pasitikėjimu ir dialogu grįstus santykius, skatinti atviros komunikacijos kultūrą. Supervizorius tam tikra prasme džiazuoja taikydamas metodus ir kurdamas procesą.
Esate ne tik specialistas, tačiau ir žmogus. Kaip pavyksta pačiai rasti balansą tarp kitų problemų ir savęs, atskirti profesinį santykį? Šiandieniniame kontekste susiduriame su stresiniais išgyvenimais nuolatos. Kaip supervizorė ką galėtumėte rekomenduoti žmogui, kuris nuolat patiria stresą darbinėje aplinkoje – ar egzistuoja paprastos technikos, kurias pats žmogus galėtų pritaikyti?
Visuose santykiuose tiek su artimais žmonėmis, tiek ir su kolegomis ar klientais – supervizuojamaisiais man labai svarbu išlikti žmogumi ir kitame asmenyje matyti žmogų. Viena vertus, profesinis vaidmuo padeda kurti profesinį santykį ir neperžengti ribų. Kita vertus, negalima ir pasislėpti už profesinio vaidmens, nes be žmogiškumo nesukursi patikimo ir abipusiško santykio. Reflektuoti savo vaidmenį ir supervizorišką patirtį man padeda užsienio šalių kolegos kontrolinėse supervizijose.
Stresas yra nuolatinis mūsų gyvenimo palydovas, esmė ne tai, kad mes su juo susiduriame, o kaip į jį reaguojame. Į stresines situacijas papuolame ir darbe, ir asmeniniame gyvenime. Kas padėtų šiose situacijose? Technikų yra daug ir visos jos gali būti naudingos, svarbiausia, pačiam žmogui rasti tinkamą. Beje, žymus neurologijos mokslininkas Robertas Sapolskis tvirtina, jog žmogus kreipęsis į konsultantą ir “išsprendęs įsišaknijusias problemas, pradeda jaustis geriau, nes per šį procesą sukuriami nauji neuroniniai ryšiai“, kurie priverčia “smegenis išskirti daugiau dopamino – neurotransmiterio, susijusio su malonumo jausmu”. Tad supervizija tikrai jums gali padėti patiriant stresinius išgyvenimus. O aš manau, kad kiekvienam žmogui labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą: skirti dėmesį kūnui, sveikatai, dvasiniam tobulėjimui, darbui ir, žinoma, šeimai – artimiesiems. Kai apleidžiame kurią nors vieną iš šių sričių, gyvenimo įvykiai mus sustabdo ir kviečia reflektuoti savo patirtį.
Autizmas yra raidos sutrikimas. Dažnai tėveliai pasakoja, kad ankstyvoje raidoje nepastebėjo vaiko autizmo bruožų, todėl sieja autizmo požymių atsiradimą su trečiaisiais vaiko gyvenimo metais. Vaiko raidos specialistai autizmo bruožus gali pastebėti ženkliai anksčiau, net ir nuo 6 mėnesių amžiaus. Tačiau ne specialistui matomus vaiko judesius bei elgesio bruožų visumą gali būti sudėtinga susieti su raidos sutrikimu. Labai svarbu pabrėžti, kad visose visuomenėse autizmo spektro sutrikimas pasitaiko panašiu dažniu.
POŽYMIAI
Ne kartą kalbantis su tėveliais išgirstu frazę – „viskas gerai, tik nekalba“. Taip atrodo, kai nesusieji tam tikrų elgesio modelių su šiuo sutrikimu. Pagrindiniai autizmo požymiai yra: socialinių įgūdžių stoka, pasikartojantis elgesys (vadinami stimai) ir kalbos bei neverbalinio komunikavimo problemos. Beveik visi tėvai, kurie augina vaiką su autizmo spektro sutrikimu gali pasakyti, kad pirmasis įtarimas kilo dėl vaiko negirdėjimo. Dažniausiai visi pasakoja, jog šaukiant vardu vaikas nereaguodavo arba reaguodavo selektyviai – ne visuomet.
KĄ PAVEIKIA?
Autizmas yra raidos sutrikimas, tai reiškia, kad jis yra įvairialypis ir gali paveikti įvairias sritis. Mūsų smegenų žievėje yra motorikos ir emocijų zonos, kurios atsakingos už gautos informacijos atpažinimą. Stebima, kad žmonėms su autizmo spektro sutrikimu, neuronų aktyvumas šiose zonose yra žemesnis nei įprastos raidos žmogui. Tai leidžia paaiškinti, kodėl judesių kopijavimas, arba „padaryk kaip aš“ žmogui gali nesigauti, ypač jei pratimas įtraukia „veidrodinį“ judesį – priešingos rankos ir kojos. Vertinime dažnai pakeliama tos pačios pusės ranka ir koja.
Vaikai su autizmo sutrikimu kartais gali atrodyti neempatiški, emociškai šalti, tačiau taip manyti yra klaidinga. Dažniausiai jų viduje emocijos “verda”, o tai išreiškiama vadinamaisiais stimais arba ritualiniais veiksmais, kuriais jie užpildo socialinio nesupratimo tarpus. Žmonės su autizmo spektro sutrikimu gali susidurti su problema „perskaityti“ emocijas kito žmogaus veide.
KĄ DARYTI?
Norėtųsi pabrėžti, jog kuo ankstesnė diagnostika, tuo anksčiau galima taikyti tikslinę intervenciją. Visiems tėveliams išgirsti autizmo diagnozę yra labai sunku, taip pat dar vis trūksta paties palaikymo ir darbo su šeimomis, patiriančiomis perdegimo riziką. Pagalba vaikui pirmiausiai konstruojama nuo tikslios diagnozės. Pats autizmo spektras yra platus. Specialistui būtina susipažinti su detaliu asmens vertinimu visose jo srityse, neturint bendro vaizdo, teikiama pagalba bus segmentuota. Ankstyvosios pagalbos konstravimas pirmiausiai turėtų vykti sensorinių poreikių atliepime, komunikacijos vystyme, socialinių įgūdžių formavime.
SENSORINIAI POREIKIAI
Ne kartą esu kalbėjusi apie sensorinius poreikius – tai sudaro žmogaus funkcionavimo pagrindą. Centrinė nervų sistema integruoja gautus stimulus iš: taktilinės (arba jutiminės), vestibuliarinės ir proprioceptinės sistemos. Tačiau, nereikia pamiršti, jog žmogaus smegenys yra vienos ir asmuo yra vienas, o jutimų daug – būtina vertinti visumą stimulų, su kuriais žmogui tenka susitvarkyti, o smegenims „išrūšiuoti“.
Vertinimo metu galima nustatyti padidintą/sumažėjusį šių trijų sričių jutimą. Pavyzdžiui, valgant nuolat išsitepa zoną aplink burną ir nenusivalo – gali būti sumažintas taktilinis jutimas, naujoje vietoje puola viską liesti, siekia paliesti – dažniausiai sumažintas jutimas, tik sensoriškai ieškantis tipas; be perstojo juda, pasodintas ant kėdės gali suptis ant kėdės 1-2 kojų – gali būti sumažintas vestibulinis jutimas, o šis elgesys padeda išlaikyti „neužmigusią“ vestibulinę sistemą. Čia tik keletas pavyzdžių, tačiau bendrąja prasme, poreikių vertinimas padeda nustatyti esančias problemas, o sensorinės dietos sudarymas ženkliai gali pagerinti gyvenimo kokybę.
KOMUNIKACIJA
Jei sensoriniai poreikiai yra mažiau matoma problema, kuriai reikia daugiau analizavimo, tai kalba ir komunikacija pastebima gan anksti. Augantis vaikas su autizmo spektro sutrikimu kuria komunikaciją, tačiau dėl negalėjimo komunikuoti įprastu būdu, gali įgyti savitų gestų bei komunikacijos būdų, kuriuos nelengva perprasti. Pirmiausia, reikia akcentuoti, jog komunikacijos reikia visiems, ir tai yra sritis, kurią būtina plėtoti. Komunikacijos palaikymas sukuria aiškumą – ko žmogus nori, išsiaiškinami interesai, poreikiai ir užtikrinama galimybė abipusiam ryšiui. Tuomet žmogus mažiau stresuoja Jei aplinka jo nesupranta – žmogus gali reaguoti itin jautriai.
Dažnai vaikams su autizmo spektro sutrikimu yra naudojamos vadinamosios PECS kortelės ar paveiksliukai. Jų naudojimas yra įvadas į verbalinę kalbą. Nereikia bijoti, kad vaikas išmoks parodyti paveiksliukus ir dėl to nekalbės visai. Žmogaus kalbėsena sudaryta iš etapų: girdėjimas, ką sako, supratimas, ką sako ir atsakas, į tai, ką sako. Paprastai tariant, žmogaus komunikacijos mokymasis apima daug sekų, tačiau nesudėtingai paaiškinant, per ausies kanalą pasiekiama girdimoji informacija suaktyvina mūsų smegenų regos (būtent, regos) zoną ir sukuria girdimos informacijos „paveiksliuką“. Tai formuoja girdimosios informacijos supratimą bei sąlygoja motorinį atsaką – burnos pravėrimą atsakui. Žinoma, čia itin supaprastinta schema, nes smegenyse per milisekundę vyksta begalė procesų vienu metu. Tačiau esmė yra ta, kad jeigu tas vadinamasis „paveiksliukas“ nesurišamas su girdimąja informacija arba jį reikia padėti suformuoti, tuomet naudojami PECS paveiksliukai, kurie sukuria komunikacijos struktūrą arba „surišimą“ tarp girdimosios informacijos ir paveiksliuko: baldai (kas jų kategorijoje), emocijos (kokios jos yra), skauda (kokias kūno dalis)…
SOCIALINIAI ĮGŪDŽIAI
Paprastai vaikai su autizmo spektro sutrikimu būna puikiai fiziškai išsivystę, judrūs ir tik atliekant sensorinį vertinimą, galima stebėti specifinių sensorinių iššūkių, pvz., atlikti darbą panaudojant dvi rankas, atkartoti kryžminius veiksmus, atlikti akių-rankų sujungimą veikloje ir kt. Šie atrodytų ne visai reikšmingi dalykai gali sumažinti socialinių įgūdžių mokymosi galimybes. Tačiau socialinių įgūdžių ugdymas būtinas, skatinant savarankišką funkcionavimą visuomenėje ir tai didina socializacijos galimybes. Visiems tėveliams sunku paleisti vaiką. Tačiau ir nuo trejų metų vaikas jau gali atlikti mini darbelius, minimaliai save apsitarnauti. Kaip ir itin svarbu nepraleisti besiformuojančio įgūdžio – jei matome, kad vaikas siekia atlikti naują įgūdį pats (nors ir negrabiai, klystant) – leiskite mėginti tiek kartų, kiek nori.
PABAIGAI
Na, o pabaigai norėtųsi paskatinti tėvelius ieškoti pagalbos kuo anksčiau, o ir patiems nelikti vieniems. Tai sudėtinga situacija, būna daug kaltės jausmo, nesutarimų dėl auklėjimo stiliaus. Autizmo atveju tėvai gali perdegti dėl miego stokos – jei vaikas miega tik po 5-6 valandas kasnakt, emocinių tantrumų (arba lūžių), nuolatinės priežiūros dėl moduliacijos sutrikimo (ribų kiek daug ko galima) arba ribos nejautimo, nuolatinės įtampos, kad vaikui kažkas gali nutikti (nukris, išbėgs į gatvę neįvertinęs rizikos…) bei komunikacijos sunkumo – kuo ji sudėtingesnė, tuo daugiau gali kilti streso.
Glenn Gameson- Burrows fotografija iš fotografijų projekto”Magpie”, kuriuo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į žmones su autizmo spektro sutrikimais.
„Kiekvieną rytą prausiant pacientą, jis ima seksualiai kabinėtis. Vadovas aiškina, kad mes turėtume tiesiog nekreipti į tai dėmesio, jis yra ligonis“.
„Sako, jog žmogus yra ligonis ir nesupranta, to, ką daro, tad jis nėra atsakingas už savo veiksmus. Tačiau kur mano jausmai ir savijauta?”
“Kaip lengva viską nurašyti demencijos diagnozei, tačiau ar kas nors supranta, kaip man nemalonu, kai jo ranka netikėtai atsiduria mano liemenėlėje“.
Tai keletas ištraukų iš tyrimų, atliktų tarp Norvegijos slaugytojų, kur buvo siekiama išsiaiškinti, kiek dažnai slaugytojai jaučiasi seksualiai persekiojami savo pacientų. 2018 metų tyrimas atskleidė, jog 3 iš 10 jaunesnio amžiaus slaugytojų patyrė seksualinį pacientų priekabiavimą, tuo tarpu 2020 metų tyrimas atskleidė, jog šis skaičius padidėjo iki 4 iš 10. Tikėtina, jog panašių pasakojimų būtų galima išgirsti ir iš slaugytojų Lietuvoje.
Norvegijos tyrime dalyvavę slaugytojai pasakoja apie atvirą pacientų onanizmą, savęs ir personalo čiupinėjimą, žodinį priekabiavimą, seksualinio turinio komentarus. Slaugytojai šiose situacijose jaučia frustraciją. O tiesa ta, kad vadovybė dažnai tokių temų vengia ir nesiima spręsti problemų. Tad ką daryti?
Odos alkis
Danijos slaugytoja bei seksologijos specialistė Birgitte Schantz Laursen pabrėžia, jog personalas neturi toleruoti, kai peržengiamos jų asmeninės ribos. Nepageidaujami veiksmai turi būti nedelsiant užkertami, aiškiai pabrėžiant, kad tai nėra gerai.
Tuo pačiu būdami slaugytojais, turėtume mąstyti profesionaliai ir apgalvoti priežastis, sukėlusias tokius paciento veiksmus. Elgiasi pacientas taip tyčia, sąmoningai ar tokį elgesį galėjo iššaukti pakenkimai smegenyse? Ar veiksmas buvo suplanuotas, ar tai refleksas?
Nuo seno žinoma, jog fizinis prisilietimas žmogui yra be galo svarbus poreikis, tai ramina, gerina fizinę ir psichinę būklę. Tačiau ne visi žmonės turi galimybių patenkinti prisilietimo, odos kontakto poreikį. Tuo remiantis Danijoje atsirado terminas “odos alkis”.
Jei pacientas, turintis kognityvinių (protinių) sutrikimų, demonstruoja nepageidaujamą elgesį, visada verta pagalvoti, jog tokiu būdu jis bando pasakyti, jog jam trūksta socialinio kontakto ir prisilietimo.
Hiperseksualumas
Laursen taip pat nurodo, jog pasitaiko, kai paciento elgesys traktuojamas kaip seksualinio pobūdžio, tačiau priežastys gali būti visai kitos, labiau fizinio pobūdžio. Šlapimo takų infekcija, odos išbėrimai ir niežulys nepatyrusio personalo gali būti traktuojamas kaip seksualinio turinio veiksmai. Svarbu, kad medicinos personalas turėtų pakankamai žinių, kaip įvairios ligos gali paveikti žmogaus smegenis bei elgesį. Pavyzdžiui, demencija, o ypač frontotemporalinė demencija, dažnai pasireiškia nevaldomu elgesiu, impulsų kontrolės praradimu, agresyvumu ir kai kada hiperseksualumu.
Hiperseksualumas arba erotomanija – retai pasitaikanti būsena, kuri pasireiškia stipriu lytiniu potraukiu ir poreikiu. Tai gali nutikti dėl hormoninių sutrikimų, galvos smegenų pakenkimo. Kai kurie vaistai, vartojami Parkinsono ligai ar demencijai suvaldyti, taip pat gali iššaukti padidėjusį seksualumą.
Laursen šiuo metu dalyvauja darbo grupėje, kurioje vykdomi mokymai apie demenciją sergančių žmonių seksualumą. Blogiausia, kai paciento seksualumas paliekamas pačiam sau, apsimetant, kad jo nėra. O juk tai yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių.
Kaip galima padėti savo pacientams?
Svarbu, išsiaiškinti elgesio priežastis. Jei pacientui pasireiškia odos alkis, tuomet padėdami nusiprausti, galime pasiūlyti ištepti kremu nugarą, pečius. Kartais žmogui reikia tiesiog palaikyti už rankos ar paglostyti. Kitiems gali pagelbėti sunkiosios antklodės, pliušinis žaislas, sava nosinė. Tai suteiks nusiraminimo, saugumo jausmą.
Nepageidaujamą elgesį taip pat gali iššaukti fizinio krūvio, socialinių stimulų stoka. Pasivaikščiojimai, filmo kartu pažiūrėjimas, kortų žaidimas su personalu, kitu pacientu ar artimu žmogumi kartais taip pat gali išspręsti netinkamo elgesio problemas.
Pripažinimas ir priėmimas
Laursen pabrėžė, jog žmonės su demencija taip pat turi teisę į savo seksualumą, o personalas turi tai pripažinti ir priimti. Jei žmogus, gyvenantis įstaigoje, pageidauja intymaus kontakto su savo artimuoju, personalas turėtų sudaryti tam sąlygas.
Danijoje niekam nekelia nuostabos, jei medicinos personalas padeda gyvenantiems slaugos/globos namuose susirasti erotinių priemonių – filmų, žurnalų ir kt. Į seksualumą žvelgiama kaip į vieną iš pagrindinių žmogaus poreikių, kurie žmogui svarbūs ir prieš kuriuos nereikia užsimerkti ar apsimesti, kad jų nėra.
Išsiaiškinkite priežastį
Bernt Barstad, Norvegijoje dirbantis socialinis ugdytojas, turintis išsilavinimą seksologijos srityje bei knygos “Seksualumas ir neįgalumas“ autorius teigia, jog medicinos personalas neretai išpučia per didelį burbulą, jei netikėtai jų regėjimo lauke atsiranda krūtis ar lyties organas. Skundai dėl seksualinio priekabiavimo ne visada yra pagrįsti, o ribas peržengiantis paciento elgesys ne visada susijęs su seksualumu. Gal žmogui reikia artimo kito žmogaus kontakto, gal jį kamuoja niežulys lyties organų srityje ar šlapimo takų uždegimas.
Anot autoriaus, labai svarbu išsiaiškinti problematiško elgesio priežastis, o vėliau apgalvoti kokių veiksmų reikėtų imtis. Žinoma, ne visada personalas turi užtektinai laiko gilintis, tačiau dažnai tiesiog užtenka užduoti tiesioginį, be užuolankų klausimą: “Kodėl tu taip darai?”
Darbo vietoje turėtų būti sukurta strategija, kaip sprendžiamas nepageidaujamas pacientų elgesys. Barstad taip pat pabrėžia, jog tai, kas vienam slaugytojui gali atrodyti problema, kitam visai ne. Autorius pamini atvejį, kuomet vyriškis, kuriam buvo likę ne tiek ilgai gyventi nuolat seksualiai priekabiaudavo prie personalo, tad dauguma tiesiog vengdavo užeiti pas jį į palatą. Tačiau viena tvirtas slaugytojas galėdavo atlikti būtinus slaugos veiksmus be jokių problemų. Paklausus slaugytojo, ar paciento elgesys kelia jam problem, buvo atsakyta, jog visai ne.
Etinės dilemos
Barstad neslepia, jog dirbant su žmonėmis, kurie turi elgesio ir impulsų kontrolės problemų, kognityvinių sutrikimų, dažnai kyla sunkių etinių dilemų. Pavyzdžiui, ką daryti, jei Petras ir Marija eina vienas pas kitą į kambarį slaugos/globos namuose, nors abu turi sutuoktinius namie.
Tokios situacijos reikalauja diskusijų, kurių negalima nutylėti. Demencija užklumpa įvairių grupių žmones, tiek ramaus, tiek agresyvaus charakterio, tad kitų agresyvumas tiesiogine prasme gali sprogti nekontroliuojamu seksualumu.
Barstad pabrėžė, jog apie seksualumą turi būti diskutuojamas slaugos/priežiūros įstaigose, nevengiant pasikviesti šią sritį išmanančių profesionalų.
Patarimai susidūrus su nepageidaujamu seksualiniu pacientų elgesiu:
Nubrėžkite ribas – medicinos personalas neprivalo toleruoti nepriimtino pacientų elgesio, nepaisant, jog jie nėra pajėgūs suprasti savo veiksmų.
Kalbėkitės su kolegomis apie sunkias, nemalonias situacijas.
Žvelkite į problemą plačiau, atraskite tokio elgesio priežastis.
Kartais paprasti dalykai yra geriausi – pečių masažas, iškyla į gamtą, pokalbis ir kt.gali išspręsti sudėtingą elgesį.
Pagalvokite, kaip galite sudaryti sąlygas patenkinti paciento seksualumą. Teisę į seksualumą turi tiek žmonės su fizine, protine negalia ar turintys elgesio ir impulsų kontrolės sutrikimų.
Ieškokite profesionalios pagalbos – kreipkitės į psichologą, seksologą.
Parengta pagal Ingvald Bergsagel “Kognitiv svikt:dette kan du gjøre når pasienten er kåt”, Sykepleien, 2021
Socialinis darbas Lietuvoje siekia vos keletą dešimtmečių, tačiau socialiniams darbuotojams jau teko daugybė išbandymų bei iššūkių. Dar studijų metais teko girdėti, kad socialiniame darbe šis profesionalas yra arčiausiai žmogaus. Vis tik buvimas arčiausiai dažnai įtakoja ir išgyvenamą stresą, nuovargį bei perdegimo sindromo išsivystymą. O visuomenėje nepakankamai vertinamas šios svarbios profesijos vaidmuo gali įtakoti ir asmeninį nusivylimą. Vis tik norisi tikėti, kad socialiniame darbe pozityvumo yra, o jo labiausiai reikia dirbant psichinės sveikatos srityje. Todėl šiandien kalbinu socialinį darbuotoją profesionalą, politiką bei Klaipėdos krašto socialinių darbuotojų asociacijos pirmininką – Saulių Liekį.
Sauliau, papasakokite apie socialinį darbą psichinės negalios srityje, jo specifiškumą bei kaitą bėgant metams?
Kalbant apie socialinį darbą psichikos sveikatos srityje, manau, kad jis yra „grynas“ socialinis darbas, kuriame galima pamatyti daugumą darbo metodų ir problemos sprendimo strategijų nuo pradžios ar išsikelto tikslo iki konkrečios pagalbos klientui. Šiame darbe tikrai nėra monotonijos, reikia nemažai kūrybiškumo, lankstumo nes probleminių situacijų būna itini įvairių ir netradicinių. Čia nėra ir negali būti formalaus savo pareigų atlikimo, visuomet turi galvoti kūrybiškai. Taip pat darbas sveikatos priežiūros sistemoje yra komandinis, daug veiksmų reikia derintis, spręsti su gydytoju psichiatru, slaugytoja, psichologu. Labai svarbus multidisciplininės komandos veikimas. Žinoma tenka ir individualiai bendrauti su klientu teikiant pagalbą, dažnai į pagalbos procesą įtraukiami ir artimieji, nevyriausybinės organizacijos. Svarbu žinoti ir organizacijų tinklą, teikiančių paslaugas mieste. Valstybės požiūriu būtina užtikrinti ir paslaugų įvairovę. Daug kalbama apie paslaugas bendruomenėje tam, kad asmeniui nereiktų vykti į globos namus. Kol kas tokių paslaugų, kaip: savarankiško gyvenimo namų, apsaugoto būsto, paslaugų namuose yra trūkumas, todėl skambūs šūkiai lieka tik popieriuje. Žinoma, pastaraisiais metais paslaugų daugėja tiek namuose, tiek institucijoje, atsidaro nauji dienos centrai, plečiamos paslaugos namuose. Tada svarbu motyvuoti klientus, kad jie šias paslaugas pasiektų.
Jeigu vertinti politinį socialinio darbo lauką, per 20 pastarųjų metų, galima sakyti, jog jis tobulėjo teisinio reglamentavimo srityje. Taip pat asmenims su psichikos negalia atsirado daugiau paslaugų, kurioms galima nukreipti. Manau, kad socialinio darbo profesija sveikatos priežiūros sistemoje atrado savo vietą ir vis labiau suprantama jos svarba. Klientai ir bendruomenė taip pat vis labiau supranta socialinio darbo svarbą. Lėtai, bet keičiasi ir šios profesijos prestižas.
Kaip manai, su kokiomis didžiausiomis reikmėmis susiduria žmonės su psichine negalia Lietuvoje?
Ko gero opiausia problema yra žmonių su psichine negalia stigmatizavimas. Žmogaus su psichikos negalia yra bijoma, nes apie sutrikimą mažai kas žinoma. Šią situaciją gerai atspinti paskutinių metu įvykiai ir bendruomenės pasipriešinimas bendruomeninių namų steigimui Lietuvos miestuose. Svarbu, kad asmenys dėl psichinės negalios gautų medicinines bei socialines paslaugas.
Atstovaujate Klaipėdos krašto socialinius darbuotojus asociacijoje – su kokiomis problemomis, rūpesčiais susiduria socialiniai darbuotojai?
Klaipėdos krašto socialinių darbuotojų asociacija vienija virš 200 socialinėje srityje dirbančių darbuotojų. Dažniausi rūpesčiai tai situacijos iš darbo, dažnai kolegoms reikia patarimo, išklausymo, palaikymo, ar pasidalinimo kaip viena ar kita situacija spendžiama kitoje vietoje. Gaila, jog dažnai socialinis darbas prisimenamas kai atsitinka kažkokia nelaimė ar skaudus įvykis. Mums, socialiniams darbutojams, svarbu mokėti komunikuoti krizinėse situacijose. Taip pat reikia rodyti ir viešinti teigiamus socialinio darbo pavyzdžius. Socialinių darbuotojų asociacija deda nemažai pastangų dėl teigiamos socialinio darbo prestižo formavimo, todėl dažnai reaguojame į įvairius pranešimus susijusius su socialinio darbo tema.
Kaip Jums ir kolegoms socialiniams darbuotojams sekasi subalansuoti savo gyvenimą tarp daugelio klientų problemų ir pozityvumo, prasmingumo, sėkmingumo?
Mūsų darbe tenka daug matyti gyvenimo sunkumų, bėdų ištikusių žmonių, kurie dėl savo ligos to nesuprasdami papuola į įvairias sudėtingas situacijas. Būna ir agresyvaus elgesio, netvarkingų, apleistų būstų. Šiose situacijose labai svarbus kolegų palaikymas, išsikalbėjimas ir mokėjimas išėjus iš darbo klientų rūpesčius palikti darbe. Nežinau ar visada man tai pavyksta… Pats asmeniškai darbo telefono niekada neišsijungiu, tenka su klientais bendrauti ir po darbo, tačiau čia tokia jau darbo specifika… Atrodytų, kad apčiuopiamus socialinio darbo rezultatus pamatyti yra sudėtinga, tačiau tikrai įmanoma. Kai matome, kad žmogus pradėjo lankytis gydymo įstaigoje, ar pradėjo gauti tam tikras paslaugas ir keičia gyvenimo būdą – susimoka skolas, įsitraukia į socialinį gyvenimą – tai mums labai svarbu. Juk žmogaus visas gyvenimas pasikeičia. Pats kliento dažnesnis išėjimas iš namų jau yra sėkmė. Tokiais sėkmės atvejais mes džiaugiamės, nors tai gali būti ir nedidelis žingsnelis į priekį.
Sauliau, kas Jus pažįsta tikrai apibūdintų kaip linksmą ir pozityvų žmogų. Ar egzistuoja tarp socialinių darbuotojų profesinis humoras?
Nors socialinio darbo profesija palyginus jauna ir besiformuojanti, vis tik galima pasakyti, jog atsiranda ir tam tikrų profesinių bruožų, bendrumų. Siekiant išvengti streso darbe dažnai su kolegomis stengiamės pajuokauti dėl susiklosčiusių situacijų. Žvelgiant plačiau, visos profesijos mastu, su kolegomis dažnai juokaujame dėl savo darbo užmokesčio. Klaipėdos krašto socialinių darbuotojų asociacijoje net turime pasigaminę marškinėlius su užrašu „Gyvenimas sunkus. Gerai, kad atlyginimas juokingas“. Taip pat virtualioje aplinkoje galima pamatyti tam tikrus sukurtus paveiksliukus (memus) apie socialinius darbuotojus, kurie vaizduojami kaip „supermenai“. Kartais taip ir jaučiamės, nes šiame darbe žinių bagažas iš skirtingų sričių labai reikalingas.
Demencija – tai ne liga, o sindromas, atsiradęs dėl įvairių ligų ar pažeidimų smegenyse. Demencijos metu silpnėja protinė veikla, emocijų kontrolė bei gebėjimas atlikti kasdienines užduotis. Ligai būdinga progresuojanti eiga, o tai reiškia, jog simptomai laikui bėgant bus vis labiau išreikšti.
Egzistuoja įvairiausių demencijos apibrėžimų, tačiau PSO remiasi Tarptautinių Ligų Klasifikacijos apibrėžimu (TLK-10), kuriame nurodoma, jog demencijos diagnozė turi išpildyti 6 žemiau pateiktus kriterijus:
Ryškus atminties pablogėjimas, o ypač neseniai įvykusiems įvykiams, informacijai. Išimtis – frontotemporalinė (kaktinės srities) demencija, atmintis retai pakenkiama ankstyvose stadijose.
Mažiausiai vienas pažeistas kognityvinis gebėjimas – laiko ar vietos orientacija, kalbos sutrikimas, logiškas mąstymas, planavimas ar vertinimas.
Atminties bei protinių gebėjimas taip susilpnėja, jog žmogus nebesugeba funkcionuoti pažįstamoje aplinkoje bei atlikti kasdienines užduotis, kurias darydavo anksčiau.
Būdingas pakitęs elgesys. Žmogus gali tapti labiau pasyvus, piktas, nebeturėti tikslų, greitai susierzinti, tapti įtarus.
Demencijos sindromą svarbu atskirti nuo delyro sindromo, kuris išsivysto staiga dėl somatinių ligų ar šalutinių vaistų poveikio. Demencijos atveju 1-4 aprašyti simptomai tęsiasi 6 ir daugiau mėnesių.
TLK-10 taip pat nurodoma, jog demencijos atveju žmogus yra normalios sąmonės, tačiau pažengus demencijai, ne visada tai būdinga.
Hidrocefalija su normaliu galvos spaudimu ir demencija
Kitos ligos
Demencijos eiga
Demencijos eiga priklauso nuo keletos faktorių, liga vystysis skirtingai kiekvienam jos paliestam žmogui. Tai priklauso nuo ligos, sukėlusios demenciją, vyraujančio smegenų pakenkimo, žmogaus gebėjimo gyventi su šia liga. Stresas, kitos somatinės ligos gali įtakoti demencijos simptomų pasireiškimą. Ūmi somatinė liga gali iššaukti paciento nerimą, sumišimą. Ligai vystantis stebima depresija, baimė, psichozės.
Faktoriai, kurie įtakoja demencijos simptomų pasireiškimą:
Išgyvenamumas demencijos atveju siekia 3-20 metų, ligos eiga labai individuali, priklauso nuo demencijos tipo.
Nepaisant skirtingų demenciją sukeliančių priežasčių, šiai ligai būdingi 3 ligos šuoliai, pagal kuriuos išskiriamos 3 ligos fazės:
Lengva demencijos forma
Vieni dažniausių pirmieji ligos požymiai – atminties susilpnėjimas, ypač neseniai nutikusiems įvykiams. Demencija susirgę pradeda pamiršti susitikimus, pamiršta pavalgyti, nusipirkti maisto. Nebesupranta kaip elgtis su pinigais, kaip apmokėti sąskaitas. Sutrinka laiko perspektyva, sunku atskirti senus įvykius nuo neseniai įvykusių. Pavyzdžiui, gali prisiminti įvykį, nutikusį prieš 4-5 metus, tačiau jį suvokti kaip ką tik nutikusį. Sutrinka laiko orientacija, nežino kokia diena, kurie metai, nebepažįsta laikrodžio, nesiorientuoja kalendoriuje.
Kai kuriems pacientams, o ypač Alzheimerio liga sergantiesiems, pradeda trikti kalba, neranda tinkamų žodžių išsireikšti, trūkinėja kalba. Taip pat jiems sunku orientuotis aplinkoje, sunku atlikti įprastinius praktinius darbus – pasigaminti maisto, apsirengti. Ligos pradžioje dauguma pacientų geba susidoroti su atsiradusiomis problemomis, ginasi, slepia savo simptomus. Asmeninės savybės šioje stadijoje pakinta nedaug, tačiau gali paaštrėti kai kurie charakterio bruožai. Sakysim, jei žmogų anksčiau kankino nerimas, depresinės nuotaikos, tai susirgus demencija, nerimas gali tapti labiau išreikštas, gali būti būdingas noras atsiskirti nuo kitų, depresija. Kiti – priešingai, bus agresyvūs, pikti, greitai susierzinantys.
Vidutinio sunkumo demencija
Šioje fazėje žmogus praranda gebėjimą atlikti tai, ką buvo išmokęs per savo gyvenimą, nebesugeba nuslėpti simptomų ir prarandą savo gyvenimo kontrolę. Sutrinka suvokimas, kai tenka spręsti užduotis, priimti sprendimus, nesusidoroja su stresu. Šioje fazėje dažnai išvystame psichotinius simptomus – klaidingus įsivaizdavimus, regėjimo haliucinacijas, pakitusį elgesį. Būdinga baimė, depresija, pasyvumas, nenustygimas vietoje. Dar labiau silpnėja atmintis ir laiko orientacija, o taip pat prastėja kalba, orientacija erdvėje. Sutrikusi kalba apsunkina komunikaciją su kitais žmonėmis. Labai susilpnėja gebėjimas apsirengti ir nusirengti, nebesugeba išsirinkti tinkamų drabužių, susitvarkyti savęs, palaikyti tvarkos namuose. Kai kurie nebegali orientuotis vietovėje, todėl išėję iš namų gali pasiklysti. Šioje fazėje dažniausiai pastebima, jog žmogui kažkas ne taip ir kreipiamasi į gydytojus.
Sunkaus laipsnio arba pažengusi demencija
Šioje fazėje žmogus visiškai nebegali savimi pasirūpinti, nebegali gyventi be kitų žmonių priežiūros. Silpsta gebėjimas valingai tuštintis ir šlapintis. Dauguma nebegali kontroliuoti savo judesių – pvz. paimti stiklinę su vandeniu ir nuvesti ją prie savo lūpų. Kitiems atsiranda pusiausvyros, eisenos sutrikimai, dažnam būtinos pagalbinės priemonės judėjimui. Tokiems pacientams yra reikalinga nuolatinė fizinė priežiūra ir slauga institucijose.
Berger skalė
Ši skalė padeda aiškiau klasifikuoti ligos eigą ir numatyti kokios paslaugos ir priežiūra būtina kiekvienos demencijos atveju. Ši skalė išskiria 6 demencijos fazes:
Pacientas gerai funkcionuoja aplinkoje, tačiau atminties sutrikimai apsunkina kasdienes veiklas.
Pacientas funkcionuoja be kitų žmonių pagalbos tik pažįstamoje aplinkoje.
Gali apsirengti pats, bet reikalinga nedidelė pagalba.
Pacientui reikalinga kitų žmonių pagalba apsirengti.
Pacientui būtina vis daugiau kitų žmonių pagalba.
Pacientas yra gulintis ar sėdintis ratukuose, reaguoja tik į prisilietimus. Būtina nuolatinė priežiūra ir slauga.
Demencijos simptomai
Demencija pasireiškia daugybe simptomų, kurie įvairiose demencijos stadijose gali skirtis. Paprastai demencijos simptomai išskiriami į 3 pagrindines grupes:
Kognityvinių funkcijų pažeidimai, sąlygoti smegenų pakenkimo.
Elgesio pakitimai sąlygoti smegenų pakenkimo, intelektualinių gebėjimų pažeidimo bei asmeninės reakcijos į savo ligą atspindys.
Motoriniai simptomai dėl smegenų pakenkimo.
Tad aptarsim kiekvieną grupę atskirai.
Kognityvinių (protinių) gebėjimų pakenkimas
Susilpnėjęs dėmesys
Dėmesio pagalba galime sekti tai, kas vyksta aplink mus bei registruoti stimulus iš aplinkos. Susilpnėjus dėmesiui, prastėja atmintis bei sunkiau sprendžiamos kasdieninės problemos. Normalus dėmesys reiškia, jog žmogus yra budrus, pastebi stimulus iš aplinkos ir geba atlikti užduotis neblaškomas aplinkos dirgiklių.
Sergant demencija sutrinka žmogaus budrumas, sergantysis gali nuolat miegoti arba priešingai būti ypač aktyvus (tai gali būti ir delyro požymis). Pacientui tampa sunku sekti tai, kas vyksta aplinkoje.
Dėmesys gali būti selektyvus – kai dėmesys kuriam laikui nukreipiamas į vieną užduotį, pokalbį ar tv programą, nepaisant aplinkoje esančių judesių, garsų ar kitų dirgiklių. Paskirstytas dėmesys – gebėjimas vienu metu sekti kelis dalykus, pavyzdžiui vairuojame automobilį ir klausomės radijo. Demencijos metu silpsta tiek selektyvus, tiek paskirstytas dėmesys.
Sutrikusi atmintis bei gebėjimas mokytis
Atminties sutrikimas dažnai yra vienas pirmųjų demencijos simptomų, kurį pastebi pats sergantysis bei jo artimieji. Atmintis mums reikalinga išmokti naujų dalykų, o vėliau šią informaciją pritaikyti gyvenime. Išmokimas neatsiejamas nuo suvokimo. Kartais išmokstama labai lengvai, o kartais prireikia daug kartojimų, kad nauja medžiaga būtų išmokta ir suprasta. Įprastai atmintis skirstoma į trumpalaikę ir ilgalaikę atmintį.
Trumpalaikė atmintis išlaiko informaciją nuo kelių sekundžių iki kelių minučių. Pavyzdžiui, žvilgtelėję prisimename telefono numerį, kurį iš karto surenkame ir skambiname arba surenkame banko kodą, kuriuos vėliau pamirštame. Ši atmintis ankstyvose demencijos fazėse paprastai būna nepažeista, tačiau gali iškilti sunkumų sergant vidutinio sunkumo demencija. Pažengus demencijai, trumpalaikė atmintis bus ypač sutrikusi.
Ilgalaikė atmintis trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų, dienų ar net metų. Ji dar skirstoma į:
Epizodinę – susijusi su tam tikrais praeities įvykiais, dažnai paremta savais išgyvenimais, situacijomis. Prisimenama pirmoji diena mokykloje, vestuvių diena, dukters vizitas su šeima. Ši atmintis remiasi susikurtais vaizdais ir sensoriniais išgyvenimais – kvapais, jausmais ir kt. Įvykiai, paremti ypač stipriais išgyvenimais (tiek blogais, tiek gerais), išlieka atmintyje ilgiausiai. Kai kurie pacientai sergantys net labai pažengusia demencijos forma puikiai prisimena įvykius iš vaikystės arba tai, kas sukėlė ypač stiprius išgyvenimus.
Semantinę – susijusi su faktais, datomis, bendrine informacija. Ši atmintis priklauso nuo kultūros, auklėjimo, išsilavinimo. Taip pat ji apima žinias apie taisykles ir normas būtinas socialiniam bendravimui.
Procedūrinę – tai išmokti, ištreniruoti veiksmai, kurie atliekami automatiškai. Pavyzdžiui, važiavimas dviračiu, virtuvės įrangos naudojimas, automobilio vairavimas. Daugybė kasdieninių veiksmų yra paremti procedūrine atmintimi, atliekami veiksmus automatiškai, net nesusimąstydami, kaip tai darome. Ši atmintis ilgiausiai išlieka demencijos atveju, vidutinėse stadijose ši atmintis gali būti šiek tiek pažeista, o sunkiose stadijose – ryškiai.
Ilgalaikė atmintis taip pat yra susijusi su retrospektyviu ir prospektyviu prisiminimu. Retrospektyvus prisiminimas – kai galime prisiminti tai, ko aplinkoje nėra. Prospektyvus prisiminimas – kai mums reikalinga pagalba iš aplinkos, kad prisimintume. Pavyzdžiui, demencija sergančiajam gali būti sunku išvardyti savo vaikų vardus, tačiau kai jie šalia arba mato jų nuotraukas, prisimena visų vardus. Sergančiajam demencija nuolat reikės stimulų iš aplinkos, padedančių prisiminti tam tikrus įvykius.
Kalbos sutrikimai
Susirgus demencija dažnai atsiranda ir kalbos sutrikimų, kurie būna susiję su smegenų organiniais pakitimais. Išskiriama:
Motorinė afazija – sutrikusi kalbos produkcija, kalba tampa lėta, trūkčiojanti, neužtikrinta. Motorinę afaziją reikėtų atskirti nuo dizartrijos, kuri susijusi su burnos paralyžiumi, rijimo sutrikimais ir kalbos sutrikimais.
Sensorinė afazija – kai sutrinka gebėjimas suprasti tai, ką sako kitas žmogus. Paciento atsakymai būna visiškai nesusiję su klausimu, o tai rodo, kad pacientas pats nesupranta klausiančiojo.
Anominė afazija – žmogus kalba rišliai, tačiau naudoja daiktų apibūdinimus, formuluotes, nes neprisimena žodžių, o ypač daiktavardžių. Pavyzdžiui, vietoj žodžio „slyva“ sakys „tie raudoni, apvalūs, kur kaba sode ant medžių“.
Kitų kognityvinių funkcijų susilpnėjimas
Demencijos atveju gali susilpnėti žmogaus gebėjimas planuoti bei sistemingai atlikti įvairias užduotis. Sistemingam užduočių atlikimui yra reikalinga atmintis, gebėjimas planuoti, jutimai, gebėjimas atlikti užduotį bei erdvės suvokimas (vizuospatialiniai gebėjimai). Lengvos demencijos atveju žmogui gali nebemokėti elgtis su pinigais, skalbti rūbų, pasigaminti maisto. Demencijai pažengus, žmogus nebežinos kaip apsirengti, nusirengti, praustis, valgyti. Sutrikęs gebėjimas atlikti įprastas kasdienes veiklas, vadinama apraksija. Pacientas fiziškai gali tai atlikti bei pilnai supranta, kas bus atliekama, tačiau pats to išpildyti negali.
Agnozija – sutrikęs gebėjimas atpažinti ar identifikuoti objektus, nepaisant normalių sensorinių funkcijų. Gali sutrikti įvairūs žmogaus jutimai, dažniausiai pasitaiko vizualinė agnozija, kai pacientas nebeatpažįsta objektų ir naudoja juos ne pagal paskirtį. Taip pat dažna audioagnozija, nebeatpažįsta durų, telefono skambučio.
Sutrikęs erdvės suvokimas arba vizuospatialinių gebėjimų susilpnėjimas – sunku orientuotis erdvėje, gali pasiklysti pažįstamose apylinkėse, sunku nukopijuoti figūrą ar piešinį ant popieriaus, sunku atpažinti objektus žvelgiant iš šono, sunku suvokti atstumus iki objekto. Erdvės suvokimo sutrikimai gali prasidėti ankstyvoje demencijos fazėje, tai ypač būdinga sergantiems Alzheimerio liga.
Sergant demencija tampa sunku spręsti praktines užduotis, ypač jei tai susiję su naujomis užduotimis. Situacija dažnai matoma tik „čia ir dabar“, nesuvokia pasekmių, sunku priimti sprendimus.
2. Neuropsichiatriniai simptomai
Daugumai susirgusiųjų demencija pakinta elgesys bei emocinės reakcijos. Simptomai gali būti patys įvairiausi, dažnai priklauso nuo demenciją sukėlusios ligos.
Depresija demencijos atveju dažnai būna psichologinių ir biologinių faktorių pasekmė. Žmogus suvokia, jog daugelio kasdieninių veiklų jis nebepajėgia atlikti, o tai skatina jį užsisklęsti, atsiriboti, gali prasidėti depresija. Cheminių medžiagų pokyčiai smegenyse demencijos atveju taip pat gali išprovokuoti depresinius simptomus. Nustatyti depresiją esant pažengusiai demencijai ypač sudėtinga, nes tokių pacientų būna sutrikusi kalba bei komunikacija. Pyktis, irzlumas, nerimas gali būti netipiniai depresijos simptomai demencijos atveju. Antidepresiniai vaistai kartais gali pagerinti šių pacientų elgesį bei sumažinti susierzinimą, nuolatinį blaškymasį, baimę, motorinį sujaudinimą.
Kai kuriems demencija sergantiems pacientams yra būdingas patologinis verksmingumas. Tai ypač būdinga esant smegenų pažeidimams smilkinio ir smegenų kamieno srityje. Gali pradėti verkti kalbant apie įprastus kasdienius dalykus. Tai ne depresijos požymis.
Baimės dažnai vyrauja demencijos atveju. Žmogus suvokia, jog jis tarsi nebevaldo savo gyvenimo, jaučia netikrumą dėl ateities. Vėliau ar anksčiau žmogus tampa priklausomas nuo kitų žmonių priežiūros. Būti vienam gali tapti baisu. Jei pacientas ima nebesuprasti kas vyksta jo aplinkoje gali prasidėti panika, baimė, agresyvumas, noras apsiginti arba pabėgti.
Klaidingi įsivaizdavimai, haliucinacijos – tai ypač dažni demencijos simptomai. Pacientai gali tvirtinti, kad kažkas nuolat vagia iš jų, juos seka ar kad sutuoktinis yra neištikimas. Dažnai teigiama, kad jų namuose vaikšto svetimi žmonės, nes nebeatpažįsta savo artimųjų. Televizijos laidos gali būti suvokiamos kaip realybė, svetimi žmonės suvokiami kaip artimieji. Gali nebeatpažinti savo vaizdo veidrodyje ir galvoti, jog svetimas žmogus atsidūrė jų vonioje ar kambaryje. Haliucinacijos, o ypač regos haliucinacijos ypač dažnos sergant Lewy kūnelių demencija, tačiau gali būti ir kitų demencijų atvejais.
Apatija, interesų praradimas – tai tipiškas elgesio pasiketimas demencijos atveju. Žmogus didžiąją dalį dienos sėdi ramiai ir mažiau domisi aplinka. Siaurėja interesai, nebeužsiima mėgstama veikla, būdingas socialinis uždarumas. Vėliau žmogus gali ištisas dienas vien tik sėdėti arba gulėti lovoje.
Tačiau artimiesiems didžiausią rūpestį kelia padidėjęs paciento motorinis aktyvumas, nuolatinis klaidžiojimas, nerimas. Dažnai toks elgesys atspindi žmogaus ankstyvesnio gyvenimo veiklas – buvo aktyvus, daug vaikščiojo, geras fizinis pasirengimas. Tokio elgesio dominavimas gali reikšti, jog demencija sergančiam žmogui reikia fizinės veiklos, aktyvumo.
Agresyvumas, susijaudinimas – tokį elgesį ne visada lengva suprasti ir paaiškinti. Agresyvumą gali išprovokuoti demencijos lygis, demencijos tipas, asmeninės savybės, somatinės ligos, savo situacijos, realybės nesuvokimas, aplinkos reiškiniai, esamos baimės.
Fizinis agresyvumas gali kilti be aiškių priežasčių. Dažniausiai tai nulemia biologinės priežastys – smegenų pažeidimai kaktinėje srityje arba smegenų kamiene. Šios srities pažeidimai pasireiškia primityviu elgesiu, impulsų kontrolės praradimu. Fizinis agresyvumas taip pat gali būti ūmios somatinės ligos ar psichozės pradžia. Kai kuriems pacientams fizinis agresyvumas gali būti vyraujantis elgesys visą gyvenimą (smurtavo prieš vaikus, sutuoktinį), tad demencijos atveju šis elgesys gali tapti dar labiau išreikštas.
Gynybinį agresyvumą gali išprovokuoti sudėtingos situacijos, dažniausiai kai žmogus jaučiasi, jog pateko į situaciją, kurios nesupranta, jaučia frustraciją, gėdą, pažeminimą. Kartais anksčiau įvykę nemalonūs įvykiai gali sukelti agresiją. Gynybinė agresija gali pasireikšti baime, psichotiniais klaidingais įsivaizdavimais, haliucinacijom.
Paros ritmo pakitimai – sergant demencija būdinga dienos nakties ritmo išsibalansavimas. Sunku užmigti, dažnai prabundama naktį, o dieną būdingas mieguistumas, nusnaudžiama porą kartų dienoje. Tai nutinka dėl atsiradusio pasyvumo, koncentracijos ir dėmesio sumažėjimo.
3. Motoriniai simptomai
Motoriniai sutrikimai dažniausiai ištinka vidutinės ir pažengusios demencijos atvejais. Išimtis – Parkinsono liga su demencija bei Lewi kūnelių demencija, šiais atvejais motorika pažeidžiama ankstyvose stadijose. Gali tapti sunku koordinuoti savo judesius, kai kuriems sutrinka pusiausvyra, nesuvokia atstumo iki objekto, sunku atlikti vientisus judesius. Gali tapti sunku atsistoti iš sėdimos padėties arba atsisėsti ant kėdės per vidurį, dažnai pataiko ant kėdės ranktūrio, sėdasi ant kėdės krašto. Dėl smulkiųjų raumenų koordinacijos sutrikimų gali nebesugebėti naudotis peiliu ir šakute, sunku kramtyti maistą. Daliai pacientų judesiai tampa sulėtinti, sustingę.
Inkontinencija – sergant demencija silpsta gebėjimas kontroliuoti šlapimą, o demencijai pažengus, pacientas nebegali kontroliuoti ir valingo tuštinimosi. Tokiam pacientui reikalinga nuolatinė priežiūra ir slauga.
Literatūra:
A.M. Mork Rokstad, K.Lislerud Smebye “Personer med demens. Møte og samhandling”, 2020 Oslo
