Paskelbta

Moters širdies sveikata

Ar žinojote, jog viena dažniausių moters mirties priežasčių – širdies ir kraujagyslių ligos?

Anot PSO, aukštas kraujo spaudimas yra viena dažniausių mirties priežasčių visame pasaulyje, tai sudaro net 90 proc. visų mirčių atvejų dėl širdies ir kraujagyslių ligų.  

Kitos moters mirtingumo priežastys – širdies infarktas, smegenų insultas, širdies ritmo sutrikimai, širdies nepakankamumas.

Norvegijos klinikinės kardiologijos profesorė Eva Gerds vadovauja gana naujam tyrimų centrui Haugelande, kurio sritis – moters širdies ligos.

Jei anksčiau teigta, jog širdies ir kraujagyslių ligos (ŠKL) labiau būdingos vyrams, tai šiuo metu matyti, jog tai ne ką mažesnė ir moterų problema. Profesorė išskiria keletą priežasčių, kodėl moterys pasivijo vyrus ŠKL sergamume.

Pirma, daugumos moterų gyvenimo stilius supanašėjo su vyrų stiliumi. Jos daug dirba, siekia karjeros, rūpinasi namais ir vaikais. Toks “supermoters“ vaidmuo kelia daug streso gyvenime. Yra daug tyrimų, įrodančių, jog stresas moterims yra žymiai pavojingesnis nei vyrams bei provokuoja ŠKL. Stresas yra vienas labiausiai įtakojančių faktorių ŠKL atsiradimui.

Kita priežastis – moterų ŠKL yra mažai ištirtos, tyrimų daugiau atlikta su vyrais, be to moterų ŠKL gali pasireikšti skirtingai.

Moteris – tai ne mažas vyras

Pradėjusi dirbti ligoninėje bei naudotis  ultragarso tyrimu širdies ištyrimui, gyd. E. Gerds pastebėjo, jog vyrų ir moterų širdys yra skirtingos. Skyrėsi ne tik širdies dydžiai, bet ir gebėjimas pumpuoti kraują. Deja, turėjo praeiti nemažai laiko, kol tai buvo oficialiai pripažinta.

Tai kokie tie skirtumai?

Moterys turi mažesnę širdį ir mažesnio spindžio arterijas. Tokie anatominiai ypatumai gali sąlygoti aukštą kraujo spaudimą bei širdies raumens sukietėjimą.

Širdies raumuo gauna mažiau deguonies, badauja, tad įvyksta širdies infarktas. Įprastas širdies kraujagyslės atkimšimas PCI (perkutaninė koronarinė intervencija) būdu šio tipo infarktui netinka.  Tai vadinama 2 tipo širdies infarktu, kuris įvyksta dėl padidinto deguonies poreikio ar sumažinto deguonies aprūpinimo. Šio tipo infarkto žmonių koronarai būna “švarūs“, o patys pacientai dažnai kelia klausimą, ar man tikrai buvo infarktas. Tyrimai rodo, jog moterys dažnai pradelsia širdies infarktus namie, atvyksta į gydymo įstaigą pavėluotai, jau įvykus komplikacijoms.

Kitas skirtumas – moterų širdis pasižymi geresne išmetimo frakcija (širdies pompa). Nors tai atrodo teigiamas anatominis išskirtinumas, tačiau tai gali tapti trukdžiu diagnostikoje. Pavyzdžiui, moters širdis dėl aukšto kraujospūdžio sustorėja, tampa mažiau judri, vystosi širdies nepakankamumas, tačiau širdies išmetimo frakcija išlieka normali. Remdamiesi tai gydytojai gali neskirti visų būtinų tyrimų moters širdies ištyrimui, o to pasekoje  liga vystosi toliau bei blogina moters gyvenimo kokybę.

Kraujo tyrimai

Moters širdies infarkto požymiai dažnai būna difuziniai – stipraus skausmo krūtinėje gali nebūti, tačiau gali kankinti stiprus nuovargis, dusulys, nevirškinimas, pykinimas, įtampa ir skausmas nugaroje, rankose, žandikaulio ar sprando srityje. Tai neretai nurašoma kitiems sveikatos sutrikimams.

Abejones dėl įvykusio širdies infarkto gali išsklaidyti kraujo tyrimas – troponino tyrimas.

Troponinas – tai raumenų ląstelėse randamas baltymas. Pažeidus raumenų ląsteles, pvz. įvykus širdies infarktui, troponinas išmetamas į kraujotaką ir jį galima išmatuoti laboratoriniu būdu.

Kitas ŠKL simptomas gali būti dusulys. Moterys neretai tai nurašo antsvoriui. Būdinga, jog nuo 40 metų moterims pradeda kauptis pilvo riebalai, suapvalėja sėdmenys ir šlaunys. Pilvo riebalai gamina pavojingas sveikatai medžiagas, kurios didina kraujo spaudimą bei turi įtakos ŠKL vystymuisi.

Esant dusuliui svarbu matuoti kraujo spaudimą, užrašyti EKG bei atlikti kraujo tyrimus. Dusulį gali sąlygoti skydliaukės ligos, žemas hemoglobino kiekis, o taip pat tai ir širdies nepakankamumas. Širdies nepakankamumo diagnozę gali patvirtinti NT – proBNP kraujo tyrimas. Tai medžiaga, kuri išsiskiria į kraują iš širdies raumenų ląstelių, esant ūmiam ir lėtiniam širdies nepakankamumui.

Stresas ir lėtinis uždegimas

Šiuo metu daugiau žinoma kaip ūmus ir lėtinis stresas veikia moters organizmą.

Stresas paveikia tam tikras smegenų dalis per simpatinę nervų sistemą – nervų sistemos dalį, kuri nepriklauso nuo mūsų valios. Smegenys siunčia signalus širdžiai, kraujagyslėms, antinksčiams bei imuninei sistemai.

Antinksčiai gamina streso hormonus – kortizolį, adrenaliną, noradrenaliną, o tai priverčia širdį stipriau ir intensyviau plakti, kraujagyslės susitraukia. Imuninė sistema aktyvuojama.

Ląstelės iš kaulų čiulpų bei blužnies ima migruoti kraujagyslių sienelėmis ir sukelia uždegimą širdies ir kraujotakos sistemoje. Užsiveda lėtinio uždegimo procesai. Širdis daužosi, kraujo spaudimas kyla, veidas raudonuoja, atsiranda nerimas, o anksčiau ar vėliau tai priveda prie ŠKL.

Vienas efektyviausių būdų kovoti su lėtiniu stresu – fizinis aktyvumas, tačiau saikingas. Dideli krūviai sporto salėje gali dar labiau padidinti streso lygį organizme. Ramūs, ilgi pasivaikščiojimai gamtoje – vienas geriausių vaistų nuo streso.

Matuokitės arterinį kraujo spaudimą (AKS)

Nors kartą per metus moterims būtina pasimatuoti kraujo spaudimą, atradus padidintą, matuojama dažniau.

Kaip matuoti AKS?

  • Matuokitės tuo pačiu dienos metu.
  • Prieš matavimą atsisėskite, atsipalaiduokite 5 min.
  • Atlikite 3 matavimus iš eilės, su 1 min intervalu.
  • Dviejų paskutinių matavimų vidurkis, bus jūsų tikrasis AKS.
  • AKS turėtų būti mažesnis nei 135/85 mmHg.

Svarbu tiek viršutinis (sistolinis), tiek apatinis (diastolinis) spaudimas.

Diastolinio spaudimo padidėjimas gali didinti riziką sirgti inkstų ligomis, smegenų insultu. Širdies ligos susijusios su padidintu sistoliniu spaudimu.

Paskutinės naujienos

Ilgą laiką buvo manoma, jog vyrų ir moters  širdies ir kraujagyslių anatominiai skirtumai yra nulemti  moteriškų hormonų, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad tai susiję su X -chromosoma, kuri turi įtakos širdies ir kraujagyslių sistemai, medžiagų apykaitai bei imunitetui. Tai nauja tyrinėjimų sritis ir kol kas visi atsakymai dar nežinomi.

Parengta pagal Sykepleien, 2023 01 “Stress er farligst for kvinnehjertet“ Marit Fonn

Paskelbta

Apie injekcijas į raumenis ir jų atlikimo techniką

Injekcija į raumenis daugeliui slaugytojų yra įprasta, rutininė procedūra, dažnai atliekama automatiškai, daug negalvojant ir nesvarstant. Neretai tai viena pirmųjų rimtesnių manipuliacijų, kurios išmokstama pirmajame medicinos kurse.

Injekcijos į raumenis – tai vaistų suleidimas į raumenis, kai reikalinga gana greita vaisto absorbcija bei prailgintas vaisto veikimas.

Injekcijos vieta

Suleidus vaistus į raumenis, vaistai susikaupia po raumens fascija bei riebaliniu poodiniu sluoksniu bei gana sparčiai absorbuojami į kraujo tėkmę per raumenų skaidulas.

Injekcijos vietos pasirinkimas priklauso nuo leidžiamų vaistų, jų kiekio, paciento amžiaus bei būklės.

Išskiriamos 3 raumenų grupės, tinkamos injekcijoms į raumenis:

  1. Žasto deltinis raumuo

Deltinis rankos raumuo fiziologiškai yra gana nedidelės raumenų masės, tad injekcijos į šį raumenį rekomenduojamos iki 2 ml. Ši vieta tinka imunizacijai bei vyresniems vaikams.

2. Sėdmenų raumenys

Plačiausiai naudojama vieta, atliekant injekcijas į raumenis. Rekomenduojama injekuoti vaistus į šiuos sėdmens raumenis:

Šoninis sėdmenų raumuo (lot. ventrogluteus) tinka injekcijoms iki 3 ml, šis raumuo neturi didelių praeinančių nervų ar kraujagyslių, gana arti riebalų sluoksnis, gera vaistų absorbcija, ypač tinka atlikti aliejinėms depo tipo injekcijoms.

Užpakalinis sėdmenų raumuo (lot. dorso gluteus) – rekomenduojama injekcijoms iki 4 ml, tačiau šios dalies raumens naudojimas yra susijęs su rizika pažeisti sėdimąjį nervą, o taip pat šioje vietoje gana platus kraujagyslių bei nervų tinklas. Taip pat čia vyksta lėtesnė vaistų absorbcija, o tai padidina riziką vaistų sankaupai raumenyje bei vaistų perdozavimui.

3. Keturgalvis šlaunies raumuo, o ypač tiesusis šlaunies raumuo (lot.rectus femoris) bei šoninis platusis (lot.vastus lateralis).

Tiesusis šlaunies raumuo bei šoninis platusis šlaunies raumuo rekomenduojami injekcijoms į raumenis iki 5 ml suaugusiems žmonėms.

Vaikams ir kūdikiams injekcijas į raumenis bei gilias poodines injekcijas rekomenduojama atlikti į priekinę šoninę šlaunų dalį. Injekcijos į sėdmenis vaikams nerekomenduojamos. Injekuojamų vaistų kiekis 1-3 ml.

Yra įrodymų, jog mažesni suleidžiamų vaistų kiekiai užtikrina geresnę absorbciją bei mažiau kyla pašalinių reakcijų.

Yra rekomendacijų, didesnius nei 4-5 ml vaistų kiekius suleisti atskiromis injekcijomis.

Kokią adatą pasirinkti?

Adata injekcijoms į raumenis turi būti pakankamo ilgio, kad praeitų poodinius riebalus ir pasiektų raumenis.

Mitas – atliekant injekcijas į raumenis mėlyna adata 23 G, mažiau skauda, nei injekuojant vaistus žalia adata 21 G. Kitas mitas, jog žalia adata tinka tik nutukusiems pacientams. Pagrindinį vaidmenį čia atlieka adatos ilgis.  Injekcijos į raumenis tikslas – kad vaistai pasiektų raumenis,  o ne tik paodį.

Suaugusiems rekomenduojamos adatos ilgis – 25mm -38mm.

Vaikams -16 mm

Tačiau visada būtina atsižvelgti į individualius skirtumus – amžių, poodinius riebalus, lytį. Ilgesnės adatos gali prireikti moterims, sveriančioms 60-90 kg.

Odos paruošimas

Prieš daug metų buvo mokama prieš injekcijos atlikimą odą dezinfekuoti trimis tamponėliais. Rekomendacijos šiuo klausimu per paskutinius dešimt metų pasikeitė. Anot PSO, sveikiems, jauniems asmenims, turintiems sveiką, nepažeistą odą, odos dezinfekavimas nėra būtinas prieš injekciją.

Tuo tarpu siūloma odą dezinfekuoti tik vyresniems žmonėms arba turintiems susilpnėjusį imunitetą, o taip pat jei injekcija atliekama šalia infekuotos ar bakterijomis užkrėstos vietos.

Be abejo, būtina atsižvelgti ir medicinos įstaigose esančius higienos standartus bei rekomendacijas.

Paciento padėtis

Tinkama paciento padėtis sumažina paciento diskomfortą injekcijos metu. Čia svarbiausia – raumens atpalaidavimas. Injekuojant vaistus į deltinį raumenį, paprašykite, jog pacientas uždėtų plaštaką ant juosmens.

Atliekant injekcijas į sėdmenis ar šlaunis, paprašykite paciento atsigulti ant šono kniūbsčiomis, sulenkti kojas per kelius ar kojų pirštus nukreipti į išorę, taip pat galima atlikti ir sėdimoje padėtyje.  

Mitas – atliekant injekcijas, svarbu neįsmeigti adatos iki jos sustorėjimo, būtina palikti kelių milimetrų tarpą tarp odos ir adatos sustorėjimo. Dažnai ši situacija aiškinama, jog tarpas būtinas tam, kad jei adata nulūžtų, būtų galima lengviau ją ištraukti. Šis mitas gajus nuo tų laikų, kai būdavo naudojamos daugkartinės sterilizuojamos adatos, kurios aukštoje temperatūroje nuo dažno naudojimo pasižeisdavo, naudojant vienkartines adatos, tai nėra būtina.

Atlikimo technika

Injekcijos į raumenis dūris turėtų būti atliekama tarsi strėlytės metimas į taikinį – staigus ir tikslus. Rekomenduojamas dūrio kampas 90 laipsnių.

Vaistų suleidimo greitis – 1ml per sekundę, o taip pat reikėtų atsižvelgti ir į vaistų gamintojo rekomendacijas.

Prieš ištraukiant adatą po vaistų suleidimo, rekomenduojama apie 10 sek palaukti, taip išvengiama vaistų išbėgimo.

Ar reikia aspiruoti – atitraukti stūmoklį atgal, patikrinti ar nepataikėm į kraujagyslę įvedus adatą į raumenis?

Paprastai ne, nebent injekcijai pasirenkama platų kraujagyslių tinklą turinti vieta – užpkalinis sėdmens (lot.dorsogluteal) raumuo.

Injekcijų į raumenis komplikacijos ir rizikos

Komplikacijos dažniausiai kyla dėl prastos atlikimo technikos, žinių, įgūdžių trūkumo, nepakankamos slaugytojo kompetecijos.

Sėdimojo nervo pažeidimas gali atsirasti dėl klaidingai atliekamos injekcijos, o tai gali sukelti ilgalaikį skausmą ir net paralyžių, todėl mažiau įgudusiems slaugytojams nerekomenduojama injekuoti vaistų į užpakalinį sėdmenų raumenį.

Dažniausios netinkamos injekcijos į raumenis komplikacijos:

  • Kraujavimas
  • Abcsesas
  • Celiulitas
  • Audinio nekrozė
  • Granuloma
  • Raumens fibrozė
  • Kontraktūros
  • Hematoma
  • Kraujagyslių, kaulų bei periferinių nervų pažeidimai
  • Skausmas
  • Tendonitas
  • Infekcija

Slaugytojo žinios ir įgūdžiai yra būtini siekiant išvengti nereikalingų komplikacijų. Būtina išmanyti anatomiją bei anatomines ribas paciento kūne, kad būtų galima teisingai pasirinkti injekcijų vietas.

Skausmas

Ar injekcija į raumenis bus skausminga, priklauso nuo daugelio faktorių:

  • Paciento nerimo/baimės
  • Paciento padėties injekcijos metu
  • Suleidžiamo vaistų kiekio ir suleidimo greičio
  • Injekcijos technikos
  • Pasirinktos injekcijos vietos
  • Adatos storio ir ilgio

Taip pat siūlomos kelios strategijos skausmo mažinimui:

  • 10 sek spaudžiama vieta pirštu, kur bus injekuojami vaistai.
  • 2 adatų naudojimas – viena adata pritraukiami vaistai, kita – leidžiami vaistai į raumenis.
  • Ilgesnės adatos naudojimas, bei pasirinkimas – šoninis sėdmens raumuo.
  • Dėmesio nukreipimas, ypač atliekant injekcijas vaikams.

Pastebėtas lyčių skirtumas vertinant injekcijų į raumenis skausmingumą. Moterys dažniau nei vyrai skundžiasi skausmu atliekant injekcijas į raumenis. Tai siejama su raumenų ir riebalinio audinio fiziologija, kuo daugiau riebalinio audinio, tuo daugiau skausmo receptorių.

Trumpa santrauka kaip atlikti injekcijas į raumenis

  • Nusiplaukite ir dezinfekuokite rankas, kad sumažintumėt infekcijos riziką.
  • Patikrinkite paciento tapatybę.
  • Paruoškite pacientą ir informuokite, ką darysite.
  • Paguldykite ar pasodinkite pacientą.
  • Būkite susipažinęs su vaistu, indikacija, doze, skyrimo būdu, kokiu greičiu injekuosite, kokie galimi pašaliniai reiškiniai.
  • Visada teikite pirmenybę šoniniam sėdmens raumeniui (ventrogluteal), o ypač atliekant gilias injekcijas į raumenis.
  • Apžiūrėkite odą bei įvertinkite pacientą.
  • Jei injekcijos į raumenis atliekamos dažnai, būtina kaitalioti injekcijas vietas, dokumentuokite, kur suleidote.
  • Staigiu judesiu, 90 laipsniu kampu įsmeikite adatą iki jos sustorėjimo ir suleiskite vaistus greičiu 1 ml per sekundę.
  • Prieš ištraukiant adatą palaukite apie 10 sek.
  • Nemasažuokite ir netrinkite injekcijos vietos.
  • Stebėkite pacientą po injekcijos.
  • Dokumentuokite.

Slauga – tai nuolat besivystantis mokslas, todėl slaugytojams, net ir turintiems didžiulę darbo patirtį, svarbu atnaujinti slaugos žinias, paremtas naujaisiais tyrimais bei kritiniu mąstymu.

Šaltiniai:

1. Intramuscular injection technique: an evidence-based approach. Nursing standart.29,4, 52-59, Ogston-Tuck S., 2015

2. Rituals in nursing :intramuscular injections. Journal of clinical nursing 23, 3583-3588, Kathleen Greenway, 2014

Paskelbta

Pradedamas tėvystės perdegimo tyrimas

Tėvystės perdegimas yra nauja tyrimų tema Lietuvoje, ji pradėta analizuoti Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultete.

Šio fakulteto Slaugos katedros doc. dr. Aelita Skarbalienė sako, kad „tėvystės perdegimo tematika pastaraisiais metais itin aktualizuojama užsienyje ir apie ją reikia kalbėti ir Lietuvoje. Būtent dėl šių priežasčių Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas prisijungė prie Belgijos mokslininkų kuriamo tėvų perdegimo tyrimų tarptautinio konsorciumo“.

Doc. dr. Aelita Skarbalienė, Gretos Mironovičienės nuotrauka.

Pirminiai plataus masto tyrinėjimai atskleidė, jog tėvystės perdegimas Lietuvoje yra toks pat dažnas reiškinys kaip ir kitose valstybėse – Belgijoje ar Skandinavijos šalyje. O to priežastys glūdi panašiose situacijose – daug didesnę perdegimo riziką gali patirti tris ir daugiau vaikų auginančios šeimos, ypač turinčios panašaus amžiaus vaikus, šeimos, kuriose tėvai mažai dalijasi atsakomybėmis vaikų auginime ir auklėjime, šeimos, kuriose vaikai nelanko popamokinių užsiėmimų ar neturi kokios nors užklasinės veiklos ir pan.

Pripažinimas, kad vaikų auginimas ir auklėjimas daugeliui tėvų gali būti sudėtingas ir varginantis vertingas tuo, jog gali paskatinti psichologų, visuomenės sveikatos specialistų, socialinių darbuotojų, mokytojų ir kt. iniciatyvas, kurios padėtų sumažinti tėvų išsekimą ir pervargimą ir paremtų asmenis, kenčiančius nuo tėvų perdegimo.

Nuo 2023 metų planuojama išplėsti tėvystės perdegimo tyrinėjimų sritį bei specializuotis į tėvystės perdegimo problematiką vaikus su negalia auginančių šeimose.

Prie šio planuojamo plataus mokslinio tyrimo prisijungė ir Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos centras. Jo vedėja prof. dr. Brigita Kreivinienė teigia, kad „Europoje labai plačiai kalbama apie tėvystės perdegimo riziką, investuojama į tai, mokomasi atpažinti pirmuosius požymius.

Labai svarbu, kad būtų kuo daugiau apie tai kalbama ir žmonės sulauktų pagalbos nesijausdami blogai, kad jos ieško“. Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas bendradarbiaudamas su Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos centru planuoja tirti kiek vaiko negalia gali įtakoti tėvystės perdegimą. B.Kreivinienės teigimu, „dažnai ir delfinų terapijos centre matome, kad šeimoms reikia konsultacijų, pokalbių. Todėl šiame etape daugiausia koncentruosimės į problemos ištyrimą, o vėliau tikimės įgyvendinti didesnius darbus ir veiklas, susijusias su pagalbos teikimu“.

Prof. dr. Brigita Kreivinienė, Alfonso Mažūno nuotrauka.

Lietuvos žmonėms atsigaunant pokarantininiu laikotarpiu, vis dar jaučiamos karantino suvaržymų pasekmės. Daug nuovargio atsirado dėl darbo namuose, nenormuojamų darbo valandų, tėvystės ir darbo pareigų derinimo, vaikų popamokinių veiklų nebuvimo, sveikatos paslaugų sumažėjimo, gyvenimo tik „šeimos burbule“. O kalbėjimas apie nuovargį dažnai atrodo „tabu“, ypač kai tai liečia vaikų auginimą, nes yra įprasta, kad mama ar tėtis negali pavargti.

B.Kreivinienės teigimu, praėjusiais metais subūrus šeimas, kurios augina vaikus su negalia, į Belgijos Tėvystės Perdegimo Instituto psichologės Elzos Guilier mokymus paaiškėjo, kad didžioji dalis susirinkusių tėvų jaučia perdegimo simptomus arba yra perdegimo rizikoje. Todėl mokslininkių teigimu, šis tyrimas itin aktualus ir svarbus, tiriant tėvų, kurie augina vaikus su negalia perdegimo riziką ir tikimasi, kad gauti rezultatai padės ateityje konstruoti tikslinę pagalbą.

Tėvai, auginantys vaiką su negalia ir norintys prisidėti prie mokslinio tyrimo, kviečiami pildyti anketą čia:

https://apklausa.lt/f/tevystes-perdegimo-tyrimas-am8xdf7/answers/new.fullpage

Paskelbta

Apie vaistų “draugystę“ su maistu, gėrimais, tabaku

Vaistų poveikis priklauso ne tik nuo individualių organizmo savybių, bet ir nuo to, ką mes valgome, geriame ir ar rūkome.

Maistas

Jeigu vaistai vartojami kartu su maistu, sulėtėja vaisto absorbcija iš žarnyno.

Vaisto absorbcija – tai vaisto sugėrimas, ištirpimas.

Tai svarbu prisiminti, kai siekiama greito vaistų poveikio, pavyzdžiui, malšinant skausmą. Išgėrus paracetamolio tabletę kartu su maistu, nuskausminamasis efektas gali pasireikšti 0,5 – 1 val vėliau, nei vaistus išgėrus ant tuščio skrandžio.

Jei vaistai vartojami nuolat, ilgą laiką, tai vaistų vartojimas su maistu ar ant tuščio skrandžio, didelės įtakos jų absorbcijai žarnyne neturės.

Išimtis! Bisfosfonatai (vaistai nuo osteoporozės) neturėti būti vartojami kartu su maistu, tai labai sumažina jų įsisavinimą ir mažėja vaisto efektyvumas.

Pienas

Su pienu nevartotini šie preparatai:

  • Bisfosfonatai
  • Tetraciklinų grupės antibiotikai
  • Geležies preparatai
  • Fluorochinolonai

Piene esantis kalcis susiriša su šių vaistų veikliosiomis medžiagomis ir žarnynas nebepajėgia jų absorbuoti, tad ir efekto nebėra. Būtina išlaikyti 1-2 val pauzę tarp šių vaistų ir pieno vartojimo.

Kofeino turintys gėrimai

Kofeino randama kavoje, arbatoje, energetiniuose gėrimose, koloje. Vidutiniškai viename kavos puodelyje yra 100 mg kofeino, žinoma, tai priklauso nuo kavos stiprumo bei puodelio dydžio.

Vieniems žmonėms kofeinas padeda jaustis žvalesniems, budresniems, o kiti nuo kofeino pasijaučia neramūs, sudirgę, ima kankinti nemiga, širdies plakimai, rėmuo. Būtent į šias skirtingas žmonių reakcijas reikėtų atsižvelgti vartojant kavą kartu migdomaisiais, baimę slopinančiais vaistais, širdies antiaritmikais, vaistais nuo refliukso, skrandžio žaizdų. Būtina informuoti pacientą, jog vartojant šiuos vaistus, patartina sumažinti kofeino vartojimą.

Kofeinas slopina specifinį CYP enzimą (CYP1A2). Šis enzimas suardo klozapiną (vaistas nuo šizofrenijos) ir teofiliną (vaistas nuo astmos). Pavartojus didesnę dozę kofeino nei įprastai, šių vaistų lygis organizme padidės, o tai didina šalutinių reakcijų riziką.

Jei žmogus kasdien išgeria 1-2 puodelius kavos ir vartoja šiuos vaistus, tikėtina, jog organizmas yra prisitaikęs prie šios rutinos ir  rizika, kad vaisto koncentracija padidės – menka.

Alkoholis

Alkoholis vartojamas kartu su vaistais gali padidinti apsvaigimą arba slopinti vaistų gydomąją poveikį, priklausomai nuo to, kokie vaistai vartojami.

Padidintas apsvaigimas dažniausiai pasireiškia vartojant alkoholį kartu su

  • stipriais nuskausminamaisiais – kodeinu, morfinu ir kt.opioidais.
  • nerimą, baimę slopinančiais vaistais,  migdomaisiais – benzodiazepinais.
  • vartojant kitus, smegenų veiklą veikiančius vaistus –  vaistus nuo depresijos, epilepsijos, antipsichotinius vaistus

Vartojant kraują skystinančius vaistus ir alkoholį, didėja kraujavimo rizika.

Žmonės, sergantys diabetu bei naudojantys insuliną ar gliukozę mažinančias tabletes, turėtų atsargiai vartoti alkoholį. Alkoholis mažina gliukozės kiekį kraujyje, o taip pat apsvaigęs žmogus gali prarasti jam būdingą budrumą ir nesureaguoti į gliukozės kiekio sumažėjimą kraujyje.

Metronidazolis ir ketokonazolis kartu su alkoholiu prilygsta disulfiramo efektui, todėl geriausia šių vaistų kartu su alkoholiu nevartoti.

Disulfiramas – tai vaistas, vartojamas alkoholizmo gydymui,sukeliantis organizmo jautrumą alkoholiui. Paprastai besigydantiesiems nuo alkoholizmo yra įvedamas šio vaisto implantas po oda (galimas gydymas ir tablečių forma). Pats disulfiramas potraukio alkoholiui nemažina, tačiau pavartojus alkoholio,  atsiranda staigus kraujagyslių išsiplėtimas, veido raudonumas, karščio pylimas, pulsuojantis galvos skausmas, kraujo spaudimo kritimas, oro trūkumas, pykinimas, vėmimas. Net nedideli lengvojo alaus pavartojimai gali iššaukti nemalonias kūno reakcijas, tad besigydantieji atsisako alkoholio vengdami nemalonių pojūčių.

Penicilinas kartu su  alkoholiu nepasižymi jokia ypatinga sąveika, tai daugiau žmonių kalbos ir gandai.

Greipfrutas ir greipfruto sultys

Greipfrutas ir jo sultys slopina daugybės vaistų skilimą, slopindami specifinį CYP enzimą CYP3A4. To pasekoje, didėja šių vaistų koncentracija plazmoje ir iškyla didesnė šalutinių reakcijų rizika. Teigiama, jog stiklinė greipfruto sulčių net 47 proc. sumažina enzimo poveikį, kuris reguliuoja absorbciją. Manoma, jog šia savybe pasižymi medžiaga, kuri suteikia kartumo šiam vaisiui.

Greipfrutas ir jo sultys nerekomenduojami vartoti kartu su  imunosupresantais (po organų transplantacijos), statinais, benzodiazepinais, kai kuriais nervų sistemą veikiančiais ir psichotropiniais vaistais (zoloft, karbamazepinu, haloperidoliu), kalcio kanalo blokatoriais (vaistai hipertonijai gydyti), o taip pat viagra.

Jei žmogus labai mėgsta greipfruto sultis, bet turi vartoti vaistus,  patariama šias sultis keisti apelsinų sultimis.

Tabakas

Nikotinas vaistų vartojimui jokio žymesnio poveikio neturi, tačiau degant  tabakui susidaro specifinės medžiagos, kurios didina tam tikrų CYP (CYP1A2) enzimų veiklą. Šie enzimai pagreitina klozapino ir teofilino skilimą, tad šių vaistų skilimas rūkantiesiems vyksta greičiau, todėl jie turi vartoti didesnes šių vaistų dozes optimaliam efektui pasiekti. Metus rūkyti, vaisto koncentracija plazmoje padidės, tad būtina mažinti vaistų kiekius.

Šaltiniai:

H. Nordeng, O.Spigset „Legemidler og bruken av dem“, 2007

https://www.health.harvard.edu/staying-healthy/grapefruit-and-medication-a-cautionary-note

Paskelbta

Paprastai ir aiškiai apie žaizdos gijimą

Žinios apie žaizdos gijimą padės suprasti ne tik žaizdos gijimo procesus, bet ir atskleis priežastis, kodėl kartais žaizdos negyja.

Žaizdos ir sužeidimai gyja dvejopai:

1. regeneracijos būdu – kai pažeisti audiniai pilnai atsistato iki tos būsenos, kuri buvo prieš pažeidimą.

2. reparacijos būdu – žaizda užgyja, tačiau susiformuoja randas.

Kas nulemia žaizdos užgijimo būdą?

Jei pažeidimas atsirado epidermyje ir viršutiniame dermio sluoksnyje, organizmas geba žaizdą regeneruoti. Tai gali būti I-II laipsnio nudegimai, I-II laipsnio pragulos, nuospaudos. Jei pažeidimas atsirado gilesniame nei dermos sluoksnyje, žaizda gyja reparacijos būdu – susiformuoja randas.

Žaizdos gijimo procesas

Norint suprasti žaizdos gijimą, galima išskirti 2 etapus:

1) žaizdos valymasis ir reparacija (atsistatymas)

2) audinių gijimas

Jei žaizda negyja, vadinasi žaizdos gijimas sustojo pirmame etape. Slaugytojas, atsakingas už žaizdos priežiūrą, šiame etape gali aktyviai padėti, žaizdą plaudamas ir pašalindamas nekrozavusius audinius.

Antrajame etape – priešingai, žaizdai reikia ramybės, drėgmės ir reto tvarsčių keitimo. Žaizdos valymas atliekamas tik išskirtiniais atvejais.

Dažniausiai išskiriamos 4 žaizdos gijimo fazės:

  • Koaguliacijos fazė
  • Uždegiminė (valymosi) fazė
  • Proliferacijos (naujo formavimosi) fazė
  • Brendimo fazė

Koaguliacijos fazė

Įvykus audinių pažeidimui dėl suplanuotos chirurginės intervencijos ar atsitiktinio sužeidimo, mūsų organizmas mes visas pajėgas stabdyti kraujavimą. Kraujagylės susitraukia, trombocitai nešami į pažeidimo vietą, kur jie suformuoja trombą, užkimšdami sužeistą kraujagyslę. Vėliau koaguliacijos procese susiformuoja stipresnis trombas iš fibrino. Taip pat šiuo metu atsilaisvina kraujagyslių aktyvios medžiagos, kaip histaminas bei augimo faktoriai. Augimo faktoriai – tai signalinės molekulės, kurios koordinuoja reparacijos procesą.

Sužeidimo vietoje sumažėja kraujo pritekėjimas, išsivysto tarsi reliatyvi žaizdos ir aplinkinių audinių hipoksija. Ši hipoksija duoda signalą ir informuoja organizmą, kad įvyko pažeidimas ir turi būti pradėtas reparacijos procesas. Nutrūkus šiai reliatyviai hipoksijai, sustoja žaizdos gijimas.

Uždegiminė fazė

Ši fazė dar vadinama valymosi faze. Sustojus kraujavimui, organizmas įjungia žaizdos apvalymo procesą. Tam būtina daugiau kraujo. Kraujagyslės išsiplečia ir tampa pralaidžios. Iš kraujagyslių ima sunktis audinių skystis.

Visi, kurie yra patyrę chirurginę operaciją, tikriausiai pastebėjo, jog pirmąją dieną po operacijos, operacinė žaizda aplink siūlus bus paraudusi ir paburkusi. Tai yra ženklas, jog vyksta žaizdos valymasis ir reparacija (atsistatymas).

Į šią vietą suplūsta baltieji kraujo kūneliai, ypač gausu granulocitų ir makrofagų, šiek tiek limfocitų. Granulocitai atakuoja į žaizdą patekusius mikrobus – atpažįsta juos kaip svetimkūnius ir sunaikina. Makrofagai žaizdą išvalo nuo mirusių bakterijų ir audinių likučių.

Abi ląstelių grupės kontroliuoja žaizdos gijimą ir gamina augimo faktorius, citokinus (signalines molekules, kurios sukelia uždegimą) bei proteinazes. Proteinazės ištirpdo pažeistą audinį, o taip pat apsauginį jungiamąjį audinį, kuris susidarė reparacijos proceso metu.

Kai miręs audinys ištirpdomas, bakterijų augimas ir plitimas yra kontroliuojamas, o žaizdos paviršius yra švarus, prasideda pirmoji atsistatymo fazė. Atsistatymo metu užtikrinamas geresnis prieinamumas prie deguonimi įsotinto kraujo. Tai pasiekiama makrofagų dėka, kurie citokinų įtakoje, formuoja naujas kraujagysles (angiogenezė). Naujosios kraujagyslės pakeis sužalotąsias.

Angiogenezė yra būtina sąlyga susiformuoti granuliaciniam audiniui. Fibroblastai – ląstelės, kurios gamina kolageną ir elastines skaidulas, užpildo žaizdą III laipsnio kolagenu. Tai yra laikinas kolagenas, kuris vėliau bus pakeistas pilnaverčiu I laipsnio kolagenu.

Proliferacijos fazė

Ši fazė dar vadinama naujo susiformavimo faze, kai pažeistas žaizdos paviršius užpildomas naujomis kraujagyslėmis, kolagenu bei fibroblastų gaminama bazine substancija.

Naujosios kraujagyslės bei bazinė substancija yra pasiruošimas granuliacinio audinio formavimuisi. Bazinė substancija bei jungiamasis audinys yra būtina sąlyga epitelinio audinio formavimuisi, kuris vėliau užpildys žaizdą.

Granuliacinis audinys sudarytas iš įvairaus tipo ląstelių, tokių kaip fibroblastų, kurie pasižymi gebėjimu pagaminti įvairių tipų audinius  (kapiliarus, nervinius ar riebalinius audinius) ir imuninių ląstelių  (limfocitų, makrofagų ir granulocitų).

Sveikas, be pažeidimų granuliacinis audinys suteikia gerą apsaugą nuo bakterinės infekcijos, todėl labai svarbu su šiuo audiniu elgtis atsargiai perrišant žaizdas. Granuliacinis audinys gali pasižeisti šalinant prie žaizdos prilipusius tvarsčius, o tai padidina infekcijos riziką.

Kai žaizda užpildoma granuliaciniu audiniu, prasideda epitelizacija. Keratinocitai formuoja odos ląsteles, kurios pradeda augti nuo žaizdos kraštų. Esant nedideliam odos pažeidimui, epitelis gali formuotis iš riebalinių, prakaito liaukų, žaizdos likučių. Kad epitelis galėtų augti,  granuliacinis audinys negali būti per daug išvešėjęs.

Jei granucialinis audinys išvešėja per daug, perauga žaizdos kraštus, jis gali kraujuoti, būti patinęs. Tokiu atveju nebelieka vietos epiteliniam audiniui atsirasti, todėl svarbu užbėgti už akių ir imtis priemonių, kad būtų pasiekta pilna žaizdos epitelizacija.

Brendimo fazė

Žaizda užsiveria 2 mechanizmų dėka.

1. Susitraukimas (kontrakcija) – žaizdos kraštai susitraukia, priartėja arčiau vienas kito, žaizdos plotas sumažėja, kuris užpildomas granuliaciniu audiniu bei epiteliu. Miofibroblastai yra atsakingi už šį žaizdos užsivėrimą.

2. Rando formavimasis – likęs žaizdos paviršius užpildomas plonu epiteliu sluoksniu. Sveikoje odoje yra gausu kolageno, o atgauti buvusias savybes šiam audiniui prireikia daug laiko. Manoma, kad pažeistas audinys atsistato tik 85 proc. ir tam prireikia 6-12 mėnesių.

Pirmasis kolagenas pakeičiamas labiau funkcionaliu I tipo kolagenu, kuris pradeda stiprinti audinį. Į šį procesą yra įtraukti MMP, kuri suardo paviršinį ir laikiną kolageną, būtent šis procesas užima tokį ilgą laiką. Pavyzdžiui, žarnyno audinys, turintis mažai kolageno, pilnai atsistato po 10 dienų, tuo tarpu odai prireikia beveik metų susigrąžint buvusį stiprumą.

Randinis audinys per laiką susitraukia, o tai daugeliu atveju yra palanki aplinkybė. Išimtis – juosiančios žaizdos ant rankų, kojų, liemens, tuomet rando susitraukimas gali sąlygoti funkcijos sumažėjimą. Rando spalva taip pat kinta nuo raudonos iki baltos. Randinis audinys neturi riebalinių ir prakaito liaukų, mažai melanocitų, todėl nesusidaro pigmentas. Randą svarbu saugoti nuo stiprių saulės spindulių.

Kai kuriais atvejais rando formavimasis užsitęsia per ilgai, žaizda užsidaro, tačiau randas formuojasi toliau, susidaro hipertrofinis randas. Per laiką toks randas  sumažėja, o po metų dažniausiai tampa įprastiniu randu. Kodėl tai nutinka, nėra žinoma, tačiau pastebėta, jog hipertrofiniai randai dažniau atsiranda po gilių nudegimo žaizdų, infekuotų žaizdų su ilgu gijimo periodu bei žaizdos, kurios įgyjamos mobiliose, dažno judesio vietose (pirštų sąnariuose, alkūnėse, keliuose).

Kitas variantas – keloidiniai randai. Tai taip pat hipertrofiniai randai, tačiau randas tampa didesnis nei buvusios žaizdos paviršius. Šie fenomenai turi daugybę skirtingų mechanizmų. Pastebėta, jog tamsesnė oda labiau linkusi į keloidinių randų atsiradimą.

Parengta pagal A.Langøen, M.Gurgen “Sårhelingsprosessen- enkelt forklart”, Sykepleien 02/19

Paskelbta

Erdvių kūrimas žmonėms su autizmo spektro sutrikimu

Prof.dr. Brigita Kreivinienė

Alfonso Mažūno fotografija

Kodėl tai svarbu?

Autizmo spektro sutrikimas (ASS) apima raidos sutrikimus, kurie matomi kaip elgesio, bendravimo, komunikacijos, kalbos ir pažintinių procesų sunkumai. Kone visi žmonės su autizmo spektro sutrikimu turi sensorinės integracijos ypatumų, kurių supratimas ir atliepimas gali įtakoti sėkmingą arba nesėkmingą žmogaus dalyvavimą. Taip yra todėl, kad žmogus aplinką suvokia kaip saugią arba nesaugią. Šiandien pamažu kalbame apie erdvių pritaikymą ir yra puikių iniciatyvų kuriant sensorinius sodus, tačiau specialiai pritaikytų erdvių kūrimas, kuriose žmonės su ASS jaustųsi gerai – mūsų visuomenės ateities iššūkis. Juk žmonės su ASS gali būti itin skirtingi savo simptomatika, jautrumu tam tikriems stimulams bei funkcionavimo lygmeniu.

Tatiana Syrikova fotografija

Pasikartojančios stereotipijos – aplinkos ir asmens disbalansas

Žmonės su autizmo spektro sutrikimu kur kas jautriau reaguoja į aplinką nei mums atrodo. Pavyzdžiui, net aukštesnė temperatūra patalpoje mums gali atrodyti pakenčiama, o žmogui su padidintu jutimu gali iššaukti labai daug stereotipinių judesių, kuriais jis mėgins susidoroti su kylančiu stresu dėl šio perdėto dirgiklio. Svarbu pastebėti, kad šis sutrikimas yra labai individualus, todėl kylantis disbalansas tarp aplinkos ir žmogaus poreikių gali labai apsunkinti dalyvavimą. Tam, kad susidorotų su iš aplinkos sklindančiais sensoriniais stimulais, žmogus su ASS gali atlikti daug pasikartojančių elgesio modelių. Nežinant šios specifikos, gali atrodyti, kad tiesiog žmogus daro tą patį veiksmą (pvz., linguoja, atlieka save žalojančius veiksmus, spragsi pirštais, plasnoja rankomis, juda chaotiškai erdvėje, tikslinasi tą patį klausimą, į kurį jau gavo atsakymą, ar pan.). Vis tik nesąmoningo ar neprasmingo elgesio nėra, todėl pastebėjus besikartojančius veiksmus reiktų analizuoti, ką galima padaryti, kad aplinka žmogui nekeltų streso dėl jo padidinto jautrumo aplinkos stimulams. O aplinką perstruktūravę galime sumažinti žmogaus stresą. Užsienio šalių tyrimai parodė, kad paprastai toks elgesys kyla, kai žmogus pasiekia sensorinę perkrovą ir nori sumažinti aplinkos dirgiklius, nuo jų apsisaugoti.

Suprantama ir atliepianti poreikius aplinka

Aplinkos pritaikymas sėkmingam žmogaus funkcionavimui yra itin didelis iššūkis ne tik architektūros ar dizaino prasme, tačiau ir dėl erdvių struktūros, daiktų išdėstymo bei tinkamos personalizuotos aplinkos sukūrimo. Juk per santykį su aplinka mes konstruojame savo žinias apie pasaulį. Pavyzdžiui, mielinių blynų kvapas mus gali grąžinti į vaikystės prisiminimus, atkurti šilto santykio su mama vaizdus; arba išgirstas garso ritmas gali priminti dainą, kuri irgi grąžina mus į prisiminimus. Lygiai taip pat žmonėms su ASS matomi, girdimi ar užuodžiami stimulai aplinkoje gali būti sietini su pozityviomis patirtimis arba su negatyviomis – tuomet stimulas, kuris asocijuosis su skausmą ar kitas nemalonias patirtis sukeliančiomis patirtimis gali iššaukti žmogaus staigų pykčio priepuolį, kartais vadinamą pagal anglų kalbą „tantrumu“.  Papildomai aplinkoje būtina vertinti ir asmens vestibulinės sistemos (judėsesos) bei proprioceptinius stimulus (t.y., erdvėje išdėstytus objektus vertinant kartu su asmens judėsenos specifika).

Stimuliuojanti, ne užgožianti aplinka

Max Vakhtbovych fotografija

Kalbant apie autizmo spektro individualumą, galime įsivaizduoti, kad labai sunku sukurti įgalinančią aplinką. Daugiau galimybių yra namų aplinkoje, tačiau bendruosius principus būtina taikyti mokykloje ar centre, kuriame vaikas ar suaugęs įsitraukia į mokymo/ugdymo procesą. Svarbu aplinkos pritaikymo nesuprasti kaip hiperglobos, kuomet „pridėliojame pagalvėlių, kad vaikas nesusižalotų“. Ne, anaiptol – aplinka turi būti pakankamai stimuliuojanti, atliepianti žmogaus sensorinius poreikius ir saugi. Pavyzdžiui, namuose pati svarbiausia erdvė žmogui su ASS yra jo miegamasis, nes tai – poilsio erdvė, kuri turi kelti tik malonias asociacijas. Parenkant sensorinius stimulus būtina įvertinti ar žmogus turi didesnį jautrumą (hiper-jautrus) ar sumažintą jautrumą (hipo-jautrumą). Sakykime, jei lietimui yra padidintas jautrumas, paprastai gyvenime jie nemėgsta dėvėti tam tikrų rūbų, gali būti pernelyg išrankūs maistui, nepatinka, jei kiti žmonės juos liečia, labai blogai jaučiasi, jei reikia laukti parduotuvėje stovint eilėje tarp kitų žmonių ir pan. Tuo tarpu hipo-jautrumo požymiai būtų – peržengia kitų asmeninę erdvę (prisiartina per arti), nejaučia jei kiti juos paliečia, dažnai kažką deda į burną ar burnoje „žaidžia“ seilėmis, į skausmą susižeidus reaguoja menkiau, nesureikšmina įsidaužimo ir pan. Tačiau tai tik padidinto/sumažinto jutimo pavyzdžiai, o būtina vertinti ir kitus aspektus.

Miegamasis – svarbiausia

Taigi, kaip jau minėjau, miegas yra svarbiausias žmogaus periodas, per kurį atstatome savo resursus, smegenys išrūšiuoja dienos patirtis ir pailsėję keliaujame į kitą dieną. Žmonėms su padidintu jautrumu prisilietimams dažniausiai pasireiškia nenoras būti apkabintiems, bijo vandens patekimo ant veido ir pan. Todėl jiems yra tiesiog būtina miegamajame turėti galimybę rinktis giluminių prisilietimų jutimus – pasunkintas antklodes ar kitas papildomas pasunkintas priemones. Kas liečia tekstūras, šiuos sensorinius poreikius turintiems žmonėms, mažiausiai nemalonių pojūčių sukelia organinė medvilnė ir bambukas. Vaikams ir jaunuoliams siekiantiems kuo daugiau lietimo pojūčių, dažnai norisi miegamajame itin daug švelnių ir minkštų tekstūrų, todėl nereiktų nustebti, jog ir į lovą sukeliaus kone visi turimi minkšti žaisliukai.

Viktoria Borodinova fotografija

Aiški struktūra – mažiau streso

Iš esmės kalbant apie erdvių struktūravimą tiek namuose, tiek įstaigose, svarbus zonų atskyrimas. Dažnai geriausiai ASS poreikius atliepia aiškios kvadrato/stačiakampio formos erdvės su aiškiais baldų išdėstymais. Jeigu yra poreikis, galima įvesti vaizdinių priemonių, kurios padės žmogui orientuotis (pvz., PECS paveikslėlių). Kartais naudojamos skirtingos grindų dangos, siekiant sukurti aiškų zonavimą. Svarbūs visi veiksniai, pavyzdžiui, mes galime norėti kuo daugiau natūralios šviesos ir įsivaizduosime, kad kambarys su dideliais langais yra gėris, tačiau žmogui, kuris turi padidintą jautrumą šviesai tai bus betikslis parinkimas, nes jis komfortiškiausiai jausis prislopintoje šviesoje. Vis tik natūrali šviesa visada geriau toleruojama už dirbtinę. Vyraujančios spalvos irgi svarbu – šaltos, blankios spalvos sukuria didesnių erdvių pojūtį, o lengvos ir šiltos – teikia jaukumą. Vis tik žmonėms su ASS intensyvių spalvų parinkimas gali itin neraminti, kaip ir pernelyg didelis spalvų koloritas. Labai svarbu, kad kuriamos erdvės žmogų įgalintų savarankiškumui – jis jaustųsi gerai erdvėje, galėtų joje lengvai orientuotis, vyrautų sistema. Stebima, kad gerai organizuotose erdvėse žmonės su ASS yra mažiau priklausomi nuo aplinkos. Taip pat reikia nepamiršti, jog dažnai žmonės su autizmo spektro sutrikimu menkai toleruoja pokyčius. Dėl šios priežasties erdvėje esančios spintos/lentynos geriausiai būtų uždaromos. O jei naudojamos atviros – geriausia pieštukus, priemones ir kt. sudėlioti į organizacines dėžutes, taip išvengsime nereikalingo vizualinio blaškymo.

Paskelbta

DEMENCIJA SU LEWY KŪNELIAIS (LEWY BODY DEMENCIJA)

Šia liga sirgo žymus aktorius Robin Williams. Deja, teisinga diagnozė buvo nustatyta tik po jo mirties. Robin buvo gydomas nuo Parkinsono ligos, depresijos, o tai iš esmės dar labiau apsunkino jo psichinę ir fizinę būklę. Aktorius kentėjo nuo įvairių baimių, panikos priepuolių, haliucinacijų. Jo žmona po mirties vyro ligą prilygino teroristui, gyvenančiam vyro galvoje.

Prieš 80-90 metų vokiečių gydytojas vardu Lewy aprašė apvalius baltyminius darinius rastus galvos smegenų ląstelėse po pacientų mirties, kurie šiandien vadinami Lewy kūneliais, o jų sukeliama liga – demencija su Lewy kūneliais.

Demencija su Lewy kūneliais ir Parkinsono liga su demencija turi daug panašumų. Esminis skirtumas – esant Parkinsono ligai su demencija, parkinsonistiniai simptomai tęsiasi daugiau nei vienerius metus iki atsiranda demencijos reiškiniai. Be to, sergant Parkinsono liga ne visada išsivysto demencija.

4 pagrindiniai demencijos su Lewy kūneliais simptomai:

1. Demencija – bendras protinių galimybių sumenkimas, užmaršumas, dezorientacija bei kritinio mąstymo, dėmesio sumažėjimas. Užmaršumas ankstyvose ligos fazėse gali ir nedominuoti. Anksti pastebima, jog žmogus negeba planuoti, koordinuoti, reguliuoti, atlikti įvairius kasdieninius veiksmus. Sunkiai ima orientuotis tiek pažįstamose, tiek nepažįstamose vietose. Sunku atpažinti daiktus iš skirtingų perspektyvų, neskiria kairės ir dešinės.

2. Įvairūs sąmonės sutrikimai – žmogus staiga gali tapti tarsi nutolęs, išėjęs, dezorientuotas, mieguistas, staiga vėl tarsi pabunda ir geba normaliai komunikuoti. Tokie epizodai gali trukti tik akimirką, o kartais keletą valandų.

3. Regos haliucinacijos – būdingos 70-80 proc.pacientų. Dažniausiai trunka trumpai. Kai kuriems būdingos klausos haliucinacijos.

4. Parkinsonizmas – raumenų sustingimas, drebėjimas, nutrūkstantys raumenų judesiai. Būdinga 75 proc.pacientų.

Kiti simptomai patvirtinantys diagnozę:

  • Polinkis griūti – nestabili eigastis, prasta pusiausvyra.
  • Klaidingi įsitikinimai – ypač dažnai žmogus galvoja, jog jį kažkas seka, būdinga 50-60 proc. sergančiųjų.
  • Depresija – būdinga pusei sergančiųjų, gali būti ypač sunki.
  • Baimė – būdinga virš 40 proc.sergančiųjų.
  • Miego sutrikimai – mieguistumas dieną, košmariški sapnai nakties miego metu, daug judama (REM miego fazės sutrikimai).
  • Autonominės nervų sistemos sutrikimai – sutrinka pulso, AKS reguliacija, rijimo sutrikimai, vidurių užkietėjimas.

Liga pasireiškia 60-80 metų amžiuje, laikui bėgant liga sunkėja, dažnai vystosi sparčiau nei Alzheimerio liga.

Diagnozė nustatoma remiantis išsamia ligos istorija bei klinikiniais tyrimais. Įtarimą, jog žmogus serga demencija su Lewy kūneliais, turėtų kelti didelis jautrumas antipsichotiniams vaistams. Po vaistų pavartojimo parkinsonistiniai simptomai tampa ypač ryškūs.

Pasitaiko, jog sergant šia demencija nuo antipsichotinių vaistų išsivysto  neuroleptinis malignantinis sindromas. Jis pasireiškia ryškiais parkinsonizmo simptomais, aukšta kūno temperatūra (40-41 laipsnis), pulso padažnėjimu, prakaitavimu, nestabiliu AKS, sąmonės sutrikimu, inkontinencija. Kraujo tyrime randama padidėjęs leukocitų kiekis, padidėję raumenų pažeidimo žymuo (CK). Žmogus gali mirti dėl inkstų nepakankamumo. Gydymas turi būti greitas – mažinama kūno temperatūra, nutraukiamas gydymas antipsichotiniais vaistais.

Gydymas

Deja, gydymo šiai ligai nėra. Šiandien žinoma, jog pacientai, sergantys demencija su Lewy kūneliais, turėtų vengti tradicinių antipsichotinių vaistų. O tai didžiulis iššūkis, nes šiuos pacientus dažnai kankina psichozės ir baimės priepuoliai. Šiose situacijose galėtų pagelbėti nerimą mažinantys vaistai, kita alternatyva – atipiniai antipsichotiniai vaistai (Seroquel (Quetiapin), Leponex (klozapin), tačiau irgi vartojami su atsargumu.

Keletas studijų atskleidė, jog palaikyti kognityvinėms funkcijoms bei mažinant haliucinacijų pasikartojimų, geras efektas pasireiškė vartojant vaistą Exelon (Rivastigmin).

Vaistai, mažinantys parkinsonistinius simptomus, gali padažninti haliucinacijų pasikartojimą. Mažiausiai pašalinių reiškinių sukelia Madopar (Levodopa) ir Sinemet.

Esant miego sutrikimams rekomenduojamas melatoninas.

Slauga, priežiūra

  • Pacientams reikalinga nuolatinė priežiūra – dėl pasikartojančių klausos ir regos haliucinacijų gali susižaloti ar sužaloti kitus asmenis.
  • Būdingas didelis pargriūvimo pavojus, ypač dėl šiai ligai būdingos šliaužiančios eisenos (eina nepakeldami pėdų), todėl svarbu pašalinti iš jų aplinkos visus kilimėlius, kilimus, ant praėjimo gulinčius daiktus, kliūtis, kurie gali tapti griuvimo priežastimi.
  • Kiekvieną bendravimą su pacientu pradėkite aiškiai pasakydami jo vardą, taip lengviausia atkreipti jo dėmesį. Kalbėkite trumpais sakiniais, su pauzėmis.
  • Nesivelkite į diskusijas su pacientu, kai jį užklumpa haliucinacijos ar klaidingi įsitikinimai. Kai kurie pacientai nurimsta, kai jiems paaiškinama, jog dėl smegenų ligos, jie mato ar girdi tai, ko nėra. Esant regos haliucinacijoms kartais padeda žvilgsnio pasukimas į kitą pusę ir haliucinacijos išnyksta.
  • Šiems pacientams ypač svarbu miego sureguliavimas. Jiems būtinos trumpos miego pertraukėlės prieš pietus ir po pietų. Dažnai reikalinga pagalba atsigulti į lovą (nesupranta kaip tai atlikti). Nežadinti staigiai iš miego ypač kai sapnuoja, gali sužaloti kitus asmenis.
  • Reikalinga pagalba atliekant asmens higieną, valgio metu bei bendraujant. Aiški dienotvarkė šiems pacientams sukuria saugumą ir pasitikėjimą.

Šaltiniai:

www.kloverasen.no

Demensomsorgens ABC hefte 4 , Andre demenssykdommer Knut Engedal, 2017

Paskelbta

AELITA SKARBALIENĖ APIE TĖVŲ PERDEGIMO SINDROMĄ: „TĖVAMS BŪNA NEPATOGU APIE TAI KALBĖTI“

Šiandien kalbamės su Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto prodekane, einančia dekano pareigas, doc. dr. Aelita Skarbaliene, kuri šalia formalių pareigų randa laiko dar ir nerti į inovatyvias Lietuvai tyrimo tematikas bei socialiai atsakingą veiklą. Dar tik pradedant įsisiūbuoti COVID-19 pandemijai Lietuvoje vyravo medicininių kaukių stygius, Aelita aktyviai dalyvavo vienijant Klaipėdos universiteto bendruomenę – dėstytojus ir studentus – masiškai siūti medžiagines apsaugines kaukes, kurios buvo dovanojamos medikams ir vyresnio amžiaus žmonėms. Dabar šios patirtys atrodo yra toli praeityje, tačiau ne ką mažiau aktualu kalbėti apie perdegimo sindromą, ne darbo vietoje, o šeimoje.

Papasakokite, kaip „tėvų perdegimo sindromo“ tema atsirado Lietuvos moksliniuose tyrimuose?

Ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio mokslinių tyrimų erdvėje tėvų perdegimo klausimas yra gana neseniai, tema didesnio dėmesio sulaukė tik 2018 metais. Maždaug tuo metu Belgijos mokslininkai pradėjo kurti tėvų perdegimo tyrimų tarptautinį konsorciumą. Su ta mokslininkų grupe jau turėjome teigiamos bendradarbiavimo moksliniuose tyrimuose patirties, todėl buvome pakviesti jungtis į konsorciumą, jame atstovauti Lietuvą, na, o Lietuvoje vykdyti mokslinius tyrimus.

Kodėl ši tema tokia aktuali Sveikatos mokslų fakultetui?

Sveikatos mokslų fakulteto mokslininkai dirba žvelgdami į asmenį holistiškai, t. y. nagrinėdami fizinę, psichinę, socialinę, emocinę sveikatą, bei ieškodami prielaidų jai užtikrinti.

Prasidėjus COVID-19 pandemijai pasaulis stipriai vertėsi, kartu kito ir prielaidos tiek fizinei, psichinei, socialinei ir emocinei asmens sveikatai. Karantinas ir su juo susijusios pasekmės tiesiog smogė. Ne paskutinėje vietoje atsirado ir veiksniai, susiję su darbu namuose, darbo ir tėvystės derinimu, vaikų mokymusi namuose, vaikų popamokinių veiklų įstaigų darbo stabdymu, sveikatos paslaugų sumažėjimu, 24 valandas per parą buvimu savo šeimos „burbule“ ir pan. Svarbu pažymėti ir tai, kad apie psichologinę būseną ir nuovargį dėl šių priežasčių kalbėti buvo tabu, tėvai nepatogiai jaučiasi apie tai kalbėdami. Pavyzdžiui, viena mama, auginanti du pradinio amžiaus vaikus, iš kurių vienas turi negalią, guodėsi: „Esu tokia pavargusi padedant vaikams mokytis, nuolat gaminant valgį, dirbant nuotoliniu būdu, vėl bėgant pas vaikus, kuriant jiems popamokines veiklas, nuolat būnant tarp keturių sienų, kad nebenoriu nieko. Tik užsidaryti ir verkti iš bejėgiškumo. Atsikeliu ryte jau pavargusi. Nežinau, kaip ištempti dieną. Kokia siaubinga mama tapau. Esu nusivylusi savimi. Ir niekam apie savo būseną negaliu pasakyti. Juk mane pasmerks“. Būtent dėl visuomenės smerkimo žmonės bijo pripažinti ir kalbėti apie pervargimą tėvystės veikloje. Visgi ši problema egzistuoja. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tiesiog COVID-19 pandemija sąlygojo dėl karantino šių problemų aktualizavimą. Dėl to Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto atstovai turi galimybę prisidėti prie aktualių mokslinių tyrimų vykdymo, tėvų perdegimo mažinimo priemonių kūrimo bei jų įgyvendinimo. 

Kaip apibūdinti, atpažinti tėvų perdegimo sindromą? Kokie simptomai tai rodo?

Pirmiausia, tėvystė yra sudėtinga, įtempta veikla. Tėvų išgyvenamas stresas namuose, kuris kyla dėl įvairiausių priežasčių, gali lemti tėvų perdegimo sindromo išsivystymą. Tokiu atveju yra jaučiamas didžiulis nuovargis ir išsekimas, susijęs su tėvų vaidmeniu. Galima sakyti, kad tėvai nuolat jaučiasi labai pavargę, emociškai išsekę, jie kaip tėvai mažai nori įsitraukti į vaikų auklėjimą, deda minimalias pastangas sąveikoje su vaikais – atlieka tik būtinas funkcines veiklas (valgio gaminimas, tvarkymasis, kt.). Toks nuovargis net gali sukurti vaikams nepalankias, nesaugias situacijas. Pavyzdžiui, vaikus prižiūrintis tėvas/mama užmiega namuose, kol mažametis ar mažamečiai lieka be priežiūros. Tai daroma ne sąmoningai, o būtent, dėl vadinamosios „ribinės“ situacijos.

Atlikote tyrimą Lietuvoje – apklausėte 200 slaugytojų (iš jų buvo 9 tėvai, o kitos – mamos) dėl jaučiamo tėvų perdegimo sindromo, kaip kilo ši mintis?

Taip, be bendro Lietuvos situacijos tyrimo, kilo mintis patyrinėti ir atskirą profesinę grupę – slaugytojus. COVID-19 pandemija stipriai koregavo sveikatos priežiūros sistemos profesionalų darbus. Apie tai jau daug rašyta ir diskutuota. Todėl su tyrėjais bendraautoriais – prof. dr. Artūru Razbadausku ir Deimante Valasevičiene nutarėme patyrinėti, ar slaugytojai, kurie atsidūrė kovos su COVID-19 pandemija pirmose gretose bei turėjo derinti įtemptą profesinį gyvenimą su tėvyste (karantinu, vaikų nuotolinį mokymąsi, vaikų priežiūrą ir pan.), patiria didesnę riziką tėvų perdegimo sindromo atsiradimui. Juk pasaulinė pandemija iškėlė itin daug iššūkių šeimoms ir turėjo didelį poveikį šeimų gyvenimui. Tyrimui naudojome PBA (angl. Parental Burnout Assessment Inventory) klausimyną, kuris yra sukurtas Belgijos universiteto profesorių: I.Roskam, M.E. Brianda ir M. Mikolajczak bei patvirtintas daugeliu tyrimų, kurie rodo, jog jis patikimas išsamių tėvų perdegimo rizikos duomenų rinkimui bei analizei.

Ar tyrimo rezultatai patvirtino Jūsų iškeltą hipotezę? Ar galima teigti, kad slaugytojai pandemijos metu patyrė didesnę tėvų perdegimo riziką?

Ne. Viena vertus, tyrimo duomenys atskleidė, jog slaugytojų profesijos atstovų kaip tėvų perdegimo lygmuo nustatytas gana žemas. Buvo nustatyta, jog didesnę perdegimo riziką patyrė tie tėvai, kurie augina vaikus iki 9 metų bei kurie iki karantino naudojosi auklių ar vaikų užimtumo centrų/būrelių paslaugomis. Taip pat didesnė perdegimo rizika tų tėvų, kurie augino vaikus su sveikatos, emocinėmis, kognityvinėmis ar elgesio problemomis. Visgi slaugytojų, auginančių vaikus, perdegimas tėvystės veikloje mažesnis nei kitų profesijų atstovų. Mes tai aiškiname tuo, kad slaugytojai turi dirbti darbo vietoje (ne nuotoliniu būdu iš namų), turi galimybę tiek fiziškai, tiek mintimis atsitraukti nuo šeimos rūpesčių. Šis tyrimas patvirtino ir kitose Europos šalyse gautus tyrimo rezultatus, jog kuo daugiau laiko per dieną tėvai praleidžia padėdami vaikams mokytis, tuo stipriau jie išgyvena perdegimą, siejamą su tėvyste.

Kaip toliau bus plėtojama ši aktuali Lietuvos šeimoms tema teoriniame ir praktiniame lygmenyje? Ar jau turime sertifikuotų tėvų perdegimo konsultantų, kurie specializuojasi šioje srityje?

Intensyviai bendraujame ir bendradarbiaujame su Tėvų perdegimo tyrimų konsorciumo nariais, parengėme publikaciją apie situaciją Europos valstybėse, modeliuojame perdegimą sąlygojančius veiksnius bei esame pasirengę žiniomis dalintis su visuomene.

O kolegos iš Belgijos jau yra paruošę sertifikuotą tėvų perdegimo konsultantų rengimo programą, kurią jau baigė ir mūsų universiteto profesorė dr. Brigita Kreivinienė. Tikiu, kad įgytos kompetencijos bus ypatingai aktualios konsultuojant negalią turinčių vaikų tėvelius, kurie visgi yra rizikos grupėje patirti perdegimą.

Na, ir dar artimiausi planai – sulaukti prof. Isabelle Roskam  ir prof. Moira Mikolajczak Klaipėdos universitete. Tikiu, kad laukia puiki diskusija.

Pabaigai noriu paklausti – kaip manote, kas svarbiausia šeimoje, kad balansas tarp resursų ir poreikių nesutriktų bei, kad tėvai rečiau patirtų perdegimo sindromą?

Svarbu bendravimas ir bendradarbiavimas šeimoje, vieni kitų palaikymas ir pastangos suprasti, emocinio intelekto ugdymas(is) ir galimybė kiekvienam šeimos nariui skirti bent kažkiek laiko sau. Kartais reikia nemažai kūrybiškumo, kad rasti galimybes tai įgyvendinti. Tačiau, tikrai verta. Tam, kad šeimoje norėtųsi ir būtų gera būti kartu.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Kristina Gudauskienė

Paskelbta

APIE GYDYMĄ ŽIRGAIS, DAR VADINAMĄ HIPOTERAPIJA: „ŽIRGAS YRA DIDELIS GYVŪNAS SU BEGALINE MEILE NEŠANTIS MAŽĄ ŽMOGŲ“

Jaukiame Kurtuvėnų dvaro žirgyne – gyvąjame žirgo muziejuje vyksta stebuklai – vaikai su negalia skuba į dar vieną taip lauktą susitikimą su terapiniais žirgais: Liberija, Krantu bei Hilėja. Kas paglosto, kas morkytę tiesia, kas laukia šio didelio gyvūno apkabinimo. Stebint iš šono stebiesi, iš kur žirgas turi tiek empatijos, pajautimo, meilės žmogui. Apie tai, kaip vyksta hipoterapija dar vadinama gydymu žirgais kalbamės su daugiau nei 10 metų šia veikla užsiimančia kineziterapeute ir sertifikuota hipoterapeute Jurgita Rutkiene.

Jurgita, Jūsų profesinis kelias seniai buvo sietas su žirgais bei pagalba žmogui. Esate ne tik kineziterapeutė, socialinė pedagogė ir psichologė, greta baigusi ir veterinarijos studijas, esate sertifikuota Čekijos mokyklos hipoterapijos profesionalė. Kaip Jums visos šios žinios padeda kasdieniame darbe?

Žinios tik papildo vienos kitas, nes jos visos yra apie tą patį. Apie gyvybę ir skirtingų subjektų tarpusavio santykį. Ir visiškai nesvarbu, kad vienas gyvūnas turintis keturias kanopas, o kitas – mažas žmogutis ieškantis vietos šiame gyvenime. Kai pasigilini, pamatai, kad mes visi panašūs. Man labai įdomu tyrinėti tą patį objektą (žmogaus ir gyvūno tarpusavio santykį) iš skirtingų perspektyvų. Šios žinios man padeda ir dirbant ankstyvosios reabilitacijos tarnyboje su labai mažais kūdikėliais, tiek su paaugusiais vaikais, tiek ir su negalią turinčiais suaugusiais žmonėmis. O kadangi pati daug metų sportavau su žirgais, puikiai suprantu ir jaučiu žirgą, man norisi padėti žmogui užmegzti tokį brangų ir unikalų ryšį su nuostabiu ir be galo empatišku gyvūnu.  Žirgas gydo fiziškai, bet pirmiausią žmogaus sielą gydo sveikas ir nesavanaudiškas santykis nesvarbu ar su gyvūnu ar su kitu žmogumi.

Dažnai galvojama, kad vaikai, kurie atvyksta į hipoterapiją tiesiog puikiai leidžia laiką su žirgais. Kaip terapinį procesą matote Jūs? Kas vyksta jo metu?

Yra daug tiesos šiuose žodžiuose. Taip, mes maloniai leidžiame laiką, tačiau tuo pat metu žmogaus kūnas dirba tikrai sunkiai. Negalią turinčiam vaikui reikia  įdėti labai daug pastangų, kad jis lygiai, tiesiai sėdėtų, kad nenukristų pozicionavimo (padėčių keitimo ant žirgo) metu, kai tikslas yra jį išmokyti pajusti tam tikrą judesį. Jojimo metu vaikas mokosi kontroliuoti savo kūną, planuoti veiksmus į priekį, tinkamai paprašyti žirgu. Taip pat ne mažiau svarbu ir pasisveikinti su žirgu ir jam padėkoti.

Papasakokite apie hipoterapijos eigą – jeigu aš norėčiau sudalyvauti hipoterapijos užsiėmimuose: nuo ko reiktų pradėti, kiek užsiėmimų planuojama, kaip dažnai?

Pirmiausia reikia pradėti nuo paciento įvertinimo. Kokia diagnozė? Ar nėra kontraindikacijų? Kokie tikslai? Yra paplitę dvi metodikos intensyvi, kai dirbama 1-2 kartus per dieną 10 kartų procedūrų ir ekstensyvi, kai dirbama 1-2 kartus per savaitę iki 3 mėn. laiko. Po to tikslinga daryti ne mažesnį, nei 3 mėn. poilsį. Tačiau kartais būna ir taip, kad tai jau tampa ne hipoterapija, bet jojimo mokymusi ir panašiai.

Tik atvykus į pirmąjį hipoterapijos užsiėmimą pirmiausia vyksta paciento įvertinimas (judesių amplitudė, pajėgumas, pagrindinės problemos). Kartais tam pakanka keleto minučių stebint paciento judesius. Tada reikia susipažinti su žirgu. Jį paglostyti. Aptariamas jojimo tikslas ir procedūra. Vėliau vyksta jojimas. Jo metu, jei tikslinga, siekiant išgauti geriausia terapinį efektą yra keičiamos padėtys. Mokoma pajausti savo kūną, joti užsimerkus ir pan. Šiaip stengiamasi per daug nepervarginti žmogaus. Akcentuojant, tai, kaip didelį malonumą, o ne darbą. Pabaigoje nulipimas nuo žirgo, jo paglostymas, padėka, pavaišinimas skanėstais. Stengiamės kiek įmanoma joti lauke, pastebėti visus gamtos reiškinius, gyvūnus, paukščius ir pan. Mažieji pacientai yra skatinami patys nepamiršti vaišių (morkų) žirgui ir priminti tėveliams, kad paimtų.

Dirbate ypatingą darbą, procesas labai jautrus. Kas Jus kaip žmogų labiausiai sujaudina? Gal galite papasakoti labiausiai įsimintiną įvykį iš terapinio proceso?

Dažnai vaikai su negalia labai orientuoti į save – laukia pagalbos iš tėvų, patarnavimo iš aplinkinių. O čia mokomės tikro džiaugsmo ir nuoširdaus dėkingumo bendravimo procese. Dirbdama šį darbą aš pastebiu, kaip vaikas tampa pastabesnis ir jautresnis jį supančiai aplinkai. Suprasdami labiau gyvūnus ir žmones, jie pradeda geriau suvokti savo vietą pasaulyje. Ima džiaugtis mažais, bet savo paties pasiektais dalykais. Smagu matyti, kaip negalintis vaikščioti žmogus išsitiesia ir tarsi „paauga“ ant žirgo, atsiranda pasitikėjimas savimi ir savo partneriu žirgu. Nuostabu stebėti kaip vaikas su autizmo sutrikimu ieško kontakto, siekdamas paglostyti ar pamaitinti žirgą arba prašo mano pagalbos norint užlipti, paglostyti. Džiugu, kai žmogus pamilsta tokį puikų gyvūną ir klausia, ką aš galiu duoti tam žirgui, o ne kas privalo už mane kažką tai padaryti.

Vieną kartą berniuką su cerebrinio paralyžiaus diagnoze ruošėme važiuoti į specialiąją olimpiadą. Jis nuolat sakydavo: -„aš bijau, aš bijau, aš bijau.. „.  Galų gale sutarėme, kad vietoj šių žodžiu, sakys „aš galiu“. Galų gale varžybose tikrai buvo jam nelengva ir nejauku, bet jis visą laiką kartojo „aš galiu“. Po varžybų jaunasis raitelis kviečiamas į apdovanojimą. Jam reikėjo nueiti per smėlį. Na ir jam į pagalbą atskubėjo senelis, kad padėti berniukui nueiti iki apdovanojimo vietos, tačiau šis atsisuko į senelį ir atsisakydamas šios pagalbos sako: „aš galiu“ ir nuėjo vienas. Stebėdama tokias situacijas šypsausi, nes tai geriausios akimirkos, dėl kurių ir buvo verta stengtis.

Jurgita, tikriausiai esate mačiusi žirgą įvairiose situacijose, pažįstate tikrai puikiai. Pasakykite, kaip Jūs matote, kodėl žirgas yra ypatingas gyvūnas, kuo ir ko, galbūt, nematome „įprasta akimi“?

Žirgas yra be galo gražus, stiprus ir unikalus gyvūnas. Jie žolėdžiai ir yra labai taikūs. Jie gyvena kaimenėse. Jiems labai patinka bendradarbiauti. Jie saugiai jaučiasi būryje. Ir žmogų jie priima, kaip dar vieną kaimenės narį. Tiesiog, jei tas naujas kaimenės narys (žmogus) yra sveikas ir stiprus, jis turės įrodyti žirgui, kurioje kaimenės hierarchijos pakopoje jis turi stovėti. O jei naujas kaimenės narys turi negalią, žirgas greit tą pajunta. Jis saugo ir globoja žmogų, kaip kumeliuką arba sergantį gentainį.

Labai ir labai daug kartų žmogus žirgą turėjo nuskriausti ir būti neteisingas, kad žirgas gindamasis ryžtųsi  pulti ir sužeisti žmogų. Žirgas geraširdis. Ir jis mieliau būtų pabėgęs, nei stojęs į kovą.  Jis mieliau rinksis žmogaus draugiją, o ne vienatvę. Jei žmogus sumaniai mokys ir treniruos žirgą, tai žirgas pats norės išmokti kuo daugiau naujovių. Pavyzdžiui, varžybose labai lengvai galima matyti ar raitelis ir žirgas supranta vienas kitą ir dirba išvien – siekia bendrų tikslų.

Alexander Dummer fotografija

Kad ir kaip banaliai tai nuskambės, tačiau žirgas jaučia meilę. Ir jei jis dar ir pasitiki tuo žmogumi, jis padarys viską, ką gali ir kartais dar daugiau. Pagalvokim, juk toks stiprus, greitas ir galingas gyvūnas neša mažą silpną žmogų teritorijose, kurios jam nežinomos, šoka per kliūtis, kai nežino, kas yra kitoje pusėje ir daro dar daugelį jam neįprastų dalykų tik todėl, kad tiki mumis. Jei hipoterapijos metu sodinamas žmogus su negalia ant žirgo, o vežimėlis ar lazda užkrenta ant žirgo, jis stovi, nes tiki, kad tai nieko baisaus. Juk žmogus manęs nenuskriaus. Tai tik laikinas nepatogumas.

Šį ryšį sunku užmegzti, bet taip lengva prarasti. Todėl aš labai vertinu draugyste. Tikiuosi, kad mano pacientai taip pat. O žirgo širdis didelė….

Kalbėjosi Brigita Kreivinienė

Paskelbta

MOZAIKA – MENAS ŽMOGAUS GEROVEI: „MOLIS YRA LABAI „ATLAIDI“ MEDŽIAGA – VISADA GALIMA PRADĖTI IŠ NAUJO“

Šiandien kalbamės su dizainere, menininke ir kūrybinių mozaikų įgyvendintoja p. Sonata Kazimieraitiene, kuri jau dvidešimtus metus gyvena anapus Atlanto – Čikagoje ir Floridoje. Per pastaruosius šešiolika metų ji yra sukūrusi virš trisdešimt didelės apimties pano (keramikos ir stiklo mozaikų). Didžioji darbų dalis buvo įgyvendinta Čikagos mieste ir jos apylinkėse. Paskutinius ketverius metus dizainerė darbuojasi Pompano Beach miestelyje Floridoje ir kartu su penkiais asistentais jau pagamino penkias mozaikų instaliacijas įvairiose viešosiose miesto erdvėse. Menininkė laimėjo konkursą (tarp 700 dalyvių menininkų), sukurti pano vienoje iš Ajovos apygardų (Lynn County) Socialinių paslaugų pastate.

Kasmet atvykdama aplankyti gimtinės ji atsiveža vis po naują vietos bendruomenę apjungiančią idėją. Vienas didesnių šios menininkės bendruomeninių projektų yra eksponuojamas Vilniaus centrinėje traukinių stotyje – ši keramikos pano-mozaika „Svajonės – kelionės“ vandeniu, žeme, oru buvo sukurta kartu su vaikų su negalia centrais bei vietinėmis bendruomenėmis.

Miela Sonata, esate dizainerė, menininkė. Ką Jums asmeniškai reiškia šie bendruomenės projektai? Ar skiriasi bendruomenės projektai Lietuvoje ir Amerikoje? Kaip negalia atsirado Jūsų gyvenime?

Bendruomenės projektai yra labai svarbi mano profesinio gyvenimo dalis ir visi darbai sukurti bendradarbiaujant su įvairiomis auditorijomis. Ypač stengiuosi įtraukti žmones, kuriems meninė saviraiška yra ne visada pasiekiama. Bendruomenės projektai tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje yra panašūs, kadangi pagrindinis juos jungiantis elementas – individo kūrybinio prado paieškos, išlieka tas pats nesvarbu kurioje pasaulio pusėje esame. Kitas, visuose projektuose, vykstantis procesas – žmogiškojo ryšio užmezgimas per kūrybą ir meninės saviraiškos teigiamas efektas.

Man pačiai prieš keletą metų teko tiesiogiai susidurti su sveikatos problemų sukeltais iššūkiais ir išbandymais. Galimybė kurti padėjo užsimiršti, sumažino stresą ir visapusiškai pagerino psichologinę savijautą o tuo pačiu ir bendrą fizinę būklę.

Kuriose šalyse ar JAV bendruomenėse jau teko įgyvendinti mozaikos projektų? Kas buvo lengviausia? Kas sekėsi sunkiausiai?

Esu sukūrusi daugiau nei trisdešimt didelės apimties pano (keramikos ir stiklo mozaikų). Didžioji darbų dalis buvo įgyvendinta Čikagos mieste ir apylinkėse bei Floridoje. Laimėjusi konkursą sukurti pano Socialinių paslaugų centre vienoje iš Ajovos apygardų teko įdomi ir kartu sudėtinga užduotis – pagrindinė šio konkurso sąlyga buvo įtraukti į kūrybinę veiklą 250 žmonių su negalia iš dienos centro, esančio tame pačiame pastate bei panaudoti jų darbus komponuojant mozaiką. Taip pat yra tekę dalyvauti kūrybinėje stovykloje Costa Rica su grupe dailininkų, kurios metu su vietiniais gyventojais gaminome mozaiką.

Nežiūrint to, kad visi projektai yra unikalūs tiek vietos, tiek dalyvių prasme, visada maloniausia (taigi ir lengviausia) yra kūrybinių dirbtuvių ar užsiėmimų dalis. Be galo įdomu matyti kokias reakcijas sukelia lipdymas iš molio. Tai visas spektras išgyvenimų – nuo ramaus meditatyvinio pojūčio iki džiaugsmingo kūrybinio protrūkio.

Kas sekasi sunkiausiai? Vėlgi, kadangi kiekvienas projektas savitas, kiekviena kartą tai iššūkis tiek organizacine, tiek kūrybine prasme. Iš vienos pusės tai apsunkinanti aplinkybė, tačiau aš net ir tame matau galimybes tobulėti ieškant sprendimų.

Kokį žmogaus virsmą matote kūrybos procese? Ar galite pasidalinti ryškiausiu pavyzdžiu?

Didžiausias virsmas įvyksta, kai žmogus laikęs save visiškai neturinčiu jokių gabumų, gauna progą “pažaisti” su moliu saugioje, “be kritikos” aplinkoje. Kai jis nebijo suklysti, ar kažką sugadinti. Molis yra labai “atlaidi” medžiaga – visada galima perminkius pradėti iš naujo. Tai žinodamas, žmogus atsipalaiduoja ir išlaisvina savo kūrybiškumą. O tada prasideda stebuklai…

Ryškiausiai įsiminęs pavyzdys kai vienos organizacijos darbuotoja, dirbanti buhalterijos skyriuje ir niekada nebandžiusi lipdyti buvo pakviesta su kitais darbuotojai sudalyvauti užsiėmimuose. Ji nenoriai, prisiversdama, su mano pagalba pradėjo nedrąsiai formuoti molį ir po šiek tiek laiko sukūrė keramikinį lapelį, kuriuo labai pati apsidžiaugė. Sekančią dieną, ji rado laiko ateiti per pietų pertrauką ir paprašė dar molio. Po gero pusvalandžio savarankiško darbo, ji atnešė tris labai išraiškingus paukščius!

Papasakokite kaip vyksta mozaikos projektas? Kokie jo etapai? Kiek laiko, resursų tai apima? Kai ateina žmonės, kurie neturi tokio gilaus sąryšio su menu – kaip matote jų pažintį su moliu, keramika?

Pagrindiniai mozaikos projekto etapai – planavimas, gaminimas ir montavimas.

Planavimo etape vyksta projekto įdėjos generavimas, finansavimo ir projekto vykdymo plano sudarymas, dizaino idėjos vystymas ir patvirtinimas.

Kiekvienas etapas trunka įvairiai priklausomai nuo įvairių aplinkybių. Planavimo etape daug ką lemia partnerių bendradarbiavimo sėkmė, gamybos etapą apsprendžia projekto mastelis ir dalyvių skaičius, o montavimas – priklauso nuo darbo dydžio ir vietos, kurioje jis montuojamas, aukščio ir pasiekiamumo.

Vienareikšmiškai keramikos mozaikos technika yra viena iš ilgiausiai trunkančių pagaminti, kadangi kiekviena jos detalė gaminama (džiovinama, glazūruojama, degama) ir montuojamaindividualiai. Tai darbas rankomis, kuris reikalauja labai daug kruopštumo ir dėmesio detalėms. Tačiau šį technika turi daug privalumų – ilgaamžiškumas, atsparumas atmosferos poveikiams, nekeičia spalvos ir neblunka.

Ar turite kokią kūrybinę svajonę, kurią labai norėtumėte įgyvendinti? Kokia ji?

Kadangi esu sukūrusi tikrai nemažai darbų, neturiu tikslo sukurti dar vieną. Svajoju apie galimybę perteikti savo įgūdžius ir žinias. Galbūt bendradarbiaujant su kitomis mokymo įstaigomis sukurti molio terapijos programą, kuri būtų naudinga savo praktiniais užsiėmimais. Žmonėms įdomūs patys molio minkymo patyrimai kaip procesas. Manau, kad tai būtų savotiška netradicinė terapijos forma. Tokie užsiėmimai itin naudingi – dalyviai yra inspiruojami kurti, išsilieti, patirti kūrybinį džiaugsmą, tuo pačiu galima apjungti terapines paslaugas bei iš sukurtų bendruomenės kūrinių pabaigoje yra galimybė vis suvienyti į meno kūrinį, kuris turės ilgalaikę meninę vertę – jis ne tik estetiškai praturtins dalyvavusios organizacijos viešąją erdvę, bet ir suteiks projekto dalyviams pasitenkinimo savo kūrybiniais sugebėjimais jausmą.

Šiuo metu Jūsų bendruomenės projektas vykdomas ir atsiras Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos centre. Kaip gimė ši idėja? Kodėl Delfinų terapijos centras? Kokie Jūsų pirmieji įspūdžiai iš šios stovyklos? Dirbate delfinų aplinkoje, ar pamatysime delfinų „antspaudą“ galutinėje mozaikoje?

Svajonę sukurti bendruomenės projektą Lietuvos jūrų muziejuje turėjau jau labai seniai. Kadangi augau Palangoje, dažnai atvažiuodavau aplankyti pajūrio ir atkreipiau dėmesį į kasmet atsinaujinantį muziejų. Jaučiau, kad unikalus, bendruomenę apjungiantis darbas turėtų derintis su inovatyviomis Delfinų terapijos centro idėjomis ir tikslais. Taip pat teko pabendrauti su Klaipėdos Rotary moterų klubo Aditė atstovėmis ir turėjau galimybę pristatyti savo darbus ir pasiūliau panašaus projekto, kurio metu bendradarbiautume su lankytojais ir jų šeimos nariais, idėją. Kadangi šis klubas yra ilgametis Delfinų terapijos centro rėmėjas ir partneris, šis sumanymas buvo labai palankiai sutiktas. Sumanymas yra finansuojamas ir palaikomas Čikagos krašto Rotary ir Klaipėdos miesto moterų klubo „Aditė“ bendra parama.

Kad projektą galėtumėm vadinti tikrai bendruomeniniu, delfinų dalyvavimas yra būtinas  – taigi teks ir jiems surasti būdą, kaip prisiliesti prie molio.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Brigita Kreivinienė

Nuotraukos: asmeninis Sonatos Kazimieraitienės archyvas