Paskelbta

Apie rankų higieną

 ruki

 Gera rankų higiena yra vienas paprasčiausių ir svarbiausių veiksmų, padedančių užkirsti kelią infekcijos plitimui bei padedantis išsaugoti pacientų gyvybes. Tai viena efektyviausių bei  pigiausių priemonių kovoje su infekcijomis.

Rankų higienos terminas apima du pagrindinius veiksmus:

  • Rankų plovimas su muilu ir vandeniu – sumažėja laikinos floros kolonijos bei mechaniškai pašalinamas nuo rankų purvas, žemės ir atskiros floros.
  • Rankų įtrinimas nedideliu kiekiu greitai veikiančiu, efektyviu antiseptiniu tirpalu, dezinfekuojančiu rankas.

 Rankų plovimo istorija

 Nuo seniausių laikų rankų plovimas muilu laikoma įprasta asmeninės higienos procedūra. Tačiau tik prieš 200 metų atrastas ryšys tarp rankų plovimo ir ligų plitimo. 1822 m. prancūzų farmacininkas pademonstravo, jog chlorido kalkių arba sodos tirpalas gali pašalinti bjaurų žmogaus kvapą bei būti naudojami kaip dezinfekantai ir antiseptikai. 1825 m. savo dokumentuose jis rašė, jog lankantieji ligonius, sergančius užkrečiamomis ligomis, rankas turėtų sudrėkinti skystu chlorido tirpalu.

1846 m. Ignaz Semmelweis pastebėjo, jog moterų po gimdymo mirtingumas didesnis ten, kur jų kūdikius priimdavo gydytojai iš bendrosios ligoninės, negu tų moterų, kurių naujagimius priimdavo akušerės atskirose ligoninėse. Jis teigė, jog gydytojai, kurie po autopsijos (skrodimo) eina iškart į akušerinę palatą, nešiojasi ant rankų bjaurią smarvę, o pogimdyvinę karštinę sukelia ant gydytojų rankų pernešamos “lavonų dalelės”, prikibusios po autopsijos. Tokiu būdu 1847 m. gegužę Semmelweis reikalavo, jog gydytojai plautų rankas chloro tirpalu eidami nuo vieno paciento prie kito. Moterų mirtingumas sumažėjo ženkliai.

Nuo 2012 metų Pasaulinė Sveikatos Organizacija (PSO) rekomenduoja plauti rankas su muilu ir vandeniu, kada jos išteptos purvu, krauju ar kitais kūno skysčiais, buvo numanomas kontaktas su sporas formuojančiais patogenais, kaip pavyzdžiui Clostridium difficile. Ir nors nei muilas, nei vanduo šių sporų nesunaikina, tačiau plaunant tinkamai, vandens ir muilo dėka sporos yra mechaniškai pašalinamos. Jei rankos nėra matomai suterštos, PSO rekomenduoja naudoti rankų dezinfekantą alkoholio pagrindu.

 Dezinfekantas ir antiseptikas, kuo jie skiriasi?

Dezinfekantas – tai cheminė priemonė (kartais fizinė), kuri sunaikina ligas sukeliančius patogenus ar kitus pavojingus mikroorganizmus, tačiau gali nesunaikinti bakterijų sporų.

Antiseptikas – tai medžiaga, kuri apsaugo ar sustabdo mikroorganizmų augimą ar veiklą, slopindama jų aktyvumą ar juos sunaikindama. Dažniausiai naudojama ant kūno audinių prieš procedūras, operacijas, kai pažeidžiamas odos vientisumas.

Odos fiziologija ir normali odos flora

Pirminė odos funkcija apsaugoti organizmą nuo vandens praradimo, saugoti kūną nuo sužeidimų bei mikroorganizmų, būti pastoviu barjeru nuo aplinkos. Oda palaiko pastovią kūno temperatūrą bei perduoda jutimus, kuriuos sukelia aplinkos dirgikliai. Be to, oda atlieka apsauginę barjerinę funkciją, išskirdama glicerolipidus bei sterolius, šios medžiagos apsaugo ir maitina odos ląsteles.

Odos storis įvairiose kūno vietose yra skirtingas – ploniausia akių vokų oda, mažiau nei 1 mm, storiausia – paduose, daugiau nei 4 mm. Oda sudaryta iš trijų sluoksnių – epidermio, tikrosios odos (dermio) ir poodžio (hipodermos).

Jei plika akimi galėtume matyti bakterijas ant odos, išvystume, jog mūsų oda yra padengta mikroorganizmų kolonijomis. Ant odos esanti flora skirstoma į dvi kategorijas:

  1. Trumpalaikė flora – ji laikosi paviršiniuose odos sluoksniuose ir lengvai pašalinama plaunant rankas. Dažniausiai tai įvairūs mikroorganizmai, kurie randami sveikatos priežiūros įstaigose.
  2. Reziduojanti flora arba ilgalaikė, kuri yra įsitvirtinusi gilesniuose odos sluoksniuose ir sunkiau pasišalina.

Kai kurių sveikatos priežiūros darbuotojų rankos gali būti užkrėstos rezidentine patogenine flora – mielių grybeliais, auksiniu stafilokoku, gram neigiamom bacilom. Nedideli odos sužalojimai, įbrėžimai, pleistro nuplėšimas, o taip pat cheminių medžiagų poveikis sumažina apsauginį odos barjerą, kurį užtikrina glicerolipidai bei steroliai. Kai šios medžiagos pašalinamos nuo odos, odai prireikia apie 6 val kad būtų atkurta 50 proc. šių medžiagų sekrecija ir 5-6 dienų, kad odos apsauginė sekrecinė funkcija būtų atkurta pilnai. Tad sveikatos priežiūros darbuotojai turi nuolat savo rankas įtrinti apsauginiais kremais bei losjonais.

Patogenų perdavimas per rankas

Patogenai nuo vieno paciento perduodami kitiems pacientams per sveikatos priežiūros darbuotojų rankas. Tai nutinka dėl šių priežasčių:

  1. Patogeniniai organizmai gyvena ant pacientų odos ir įvairių objektų aplinkoje.
  2. Dalis šių organizmų patenka ant sveikatos priežiūros darbuotojų rankų.
  3. Patogeniniai organizmai gali tapti nuolatine gyvenančia flora ant sveikatos priežiūros darbuotojų rankų.
  4. Kryžminis užsikrėtimas patogeniais organizmais įvyksta per suterštas rankas.

(PSO šaltinis, 2009)

Užsikrėtimas sveikatos priežiūros įstaigoje gali įvykti ne tik per infekuotas, šlapiuojančias žaizdas, bet ir per normalią nepažeistą odą, kolonizuotą patogenais. Mikroorganizmai dažniausiai įsikuria tarpvietės ar kirkšnių srityje, o taip pat pažastyse, liemens srityje, rankose bei po nagais. Kiek patogenų turi kiekvienas pacientas priklauso nuo įvairiausių veiksnių. Pavyzdžiui, sergančiųjų lėtiniu dermatitu, diabetu ar lėtiniu inkstų nepakankamumu oda dažnai yra kolonizuota auksiniu stafilokoku.

 Patogenai iš aplinkos

Dažniausiai sutinkami patogenai sveikatos priežiūros įstaigose yra: gram neigiamos bacilos, auksinis stafilokokas, enterokokai bei Clostridium difficile. Darbuotojai šiais patogenais gali susiteršti rankas ar pirštines prisiliesdami prie negyvų objektų.  Pacientų marškiniai, patalynė, lova bei kiti pacientų naudojami objektai gali būti užkrėsti patogeniniais organizmais. Užkrėstos gali būti lovų pakeliamos grotos, spintelių rankenėlės, pacientų oda. Patogenai gali įsikurti prie kriauklės, ant vandens reguliavimo rankenėlių, muilo dozatoriaus ir kt. O taip pat patys pacientai gali būti infekcijos šaltiniais. Slaugytojai labai lengvai gali užsikrėsti nuo naujagimių, kurie serga respiraciniu sincitiniu virusu tiesiog po naujagimio apžiūros palietusios savo nosį ar burną.

Sveikatos priežiūros darbuotojų perduodami patogenai

Tyrimai rodo, jog po priaugintais nagais bei atsilupinėjusiu nagų laku randama gana didelė koncentracija bakterijų, dažniausiai stafilokokų, gram neigiamų bakterijų, Corynebacterių bei mielių grybelių. Todėl medicinos personalui rekomenduojama vaikščioti su ne ilgesniais kaip 0,5 cm nagais bei vengti priaugintų nagų, atsilupinėjusio nagų lako – tai puiki terpė įsikurti mikroorganizmams. Nesugadintas nagų lakas pavojaus nekelia, tačiau jis turėtų būti ne senesnis kaip 4 dienų. Vėliau gali atsirasti įvairių įtrūkimų, atsilupinėjimų, ne visada matomų plika akimi.

Užfiksuota nemažai atvejų JAV kai medicinos personalas dėl netinkamų nagų sukėlė infekcijos protrūkius skyriuose. Pavyzdžiui, naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje buvo fiksuotas pseudomonos protrūkis, kurio priežastimi tapo dvi slaugytojos – viena nešiojo priaugintus nagus, kita – ilgus natūralius nagus.

Tad PSO ragina kiekvieną sveikatos priežiūros įstaigą turėti savo taisykles dėl sveikatos priežiūros darbuotojų nagų bei teigia, jog „sveikatos priežiūros darbuotojai negali nešioti priaugintų nagų ar jų galiukų („tipsų“), jei tiesiogiai kontaktuoja su pacientais, o natūralūs nagai turi būti trumpi – ≤0,5 cm ilgio. Dauguma ligoninių, slaugos namų šių PSO rekomendacijų ir laikosi.

Panašūs tyrimai rodo, jog auksinis stafilokokas, enterobakterijos dažnai randamas po sveikatos priežiūros darbuotojų žiedais, laikrodžiais dėvimais ant riešo bei nagais ilgesniais nei 2 mm. Egzistuoja didesnė tikimybė įsikurti patogenų kolonijoms odoje po žiedu nei paprastai ant rankų, kai žiedas nedėvimas. Kita studija rodo, jog net 40 proc. tirtų slaugytojų po savo žiedais nešiojosi gram neigiamas bacilas. Tuo tarpu kitas tyrimas rodo, jog po rankų plovimo tiek slaugytojai su žiedais, tiek be žiedų bakterijų kolonijų skaičius buvo panašios. Tad panašu, jog šioje vietoje dar reikia išsamesnių tyrimų. Tuo tarpu PSO rekomenduoja, nenešioti žiedų bei kitų papuošalų dirbant su pacientais, vestuvinis žiedas galimas, tačiau dirbat padidintos rizikos skyriuose – intensyvios terapijos, operacinėse – visi žiedai bei papuošalai turi būti nusiimami.

Kas geriau – muilas ar antiseptikas?

Taigi, tinkamai praktikuojama rankų higiena ženkliai sumažina infekcijų protrūkius sveikatos priežiūros įstaigose. Buvo atlikti įvairūs tyrimai, kuriais buvo siekiama išsiaiškinti, kas geriau – paprastas muilas ir vanduo ar cheminiai rankų antiseptikai, siekiant užkirsti kelią infekcijoms. Nustatyta, jog teisinga rankų higiena naudojant antiseptiką yra efektyvesnė nei naudojant paprastą muilą, Tačiau tam įtakos turi daugelis faktorių – ar teisingai atliekama rankų higiena, nagų ilgis, ar nešiojami žiedai, ar muilas, ploviklis nėra užkrėsti bakterijomis, o taip pat iš kitos aplinkos pakliuvę patogenai.

Plaunantis rankas su muilu ir vandeniu, detergentų dėka pašalinami nešvarumai, žemės bei įvairios organinės dalelės nuo rankų. Paprastas muilas pasižymi minimaliu antimikrobiniu aktyvumu, kuris tik iš dalies sunaikina ar stabdo mikroorganizmų augimą. Plaunant rankas su muilu pašalinama laikina flora nuo rankų, tačiau nenusiplauna patogenai, gyvenantys ant sveikatos priežiūros darbuotojų rankų.

Kalbant apie antiseptikus, sveikatos priežiūros įstaigose jų naudojama daug ir įvairių, tačiau dažniausiai naudojamas alkoholio pagrindu. Tiesa, renkantis antiseptiką, būtina apsvarstyti du aspektus:

  • Antiseptiko efektyvumas prieš patogenus
  • Kiek kenksmingas antiseptikas žmogaus odai

Dauguma alkoholio pagrindu pagaminti antiseptikai sudaryti iš izopropanolio, etanolio, n-propanolio ar jų mišinio. 60%–95% alkoholio tirpalo koncentracija yra laikoma efektyviausia, didesnė koncentracija mažiau efektyvi. Alkoholiai pasižymi puikiu germicidiniu aktyvumu laboratorijoje prieš gram teigiamas ir gram neigiamas vegetatyvines bakterijas, o taip pat grybelius bei antibiotikams atsparius patogenus. Herpes virusai, žmogaus imunodeficito virusas, gripo, respiracinis sincitinis virusas, vakcinija virusas in vitro sąlygomis taip pat jautrus alkoholiui. Hepatito B virusas mažiau jautrus, tačiau paveiktas 60-70% alkoholio, žūsta. Hepatito C virusas taip pat jautrus šiam procentui alkoholio ir žūsta. Tačiau nepaisant didelio efektyvumo prieš organizmus, alkoholis pasižymi mažu efektyvumu prieš bakterijų sporas, pirmuonių cistas, virusus be lipidinio apvalkalo. Alkoholiai pasižymi staigiu germicidiniu efektu ant odos, tačiau ilgesniu, išliekančiu antimikrobiniu aktyvumu nepasižymi bei neslopina bakterijų augimo po panaudojimo. Po šio antiseptiko panaudojimo bakterijos ant rankų lėtai vėl auga. Alkoholio pagrindu antiseptikai netinkami naudoti, jei rankos yra matomai purvinos ar suterštos biologiniais žmogaus skysčiais, tokiu atveju, jos pirmiausiai plaunamos muilu su vandeniu. Po plovimo naudojamas antiseptikas alkoholio pagrindu, kuris įtrinamas į rankas.

Aseptinis rankų paruošimas

Rankų plovimo technika

Procedūros trukmė – 40-60 sek.

  1. Sudrėkinkite rankas vandeniu.
  2. Išspauskite muilo tiek, kad juo padengtumėte visą rankų paviršių.
  3. Trinkite rankas delnas į delną.
  4. Dešinįjį delną trinkite į kairįjį išorinį plaštakos paviršių su išskėstais pirštais ir tą patį atlikite kita ranka.
  5. Trinkite delnas į delną išskėstais kaip vėduoklė pirštais.
  6. Įtrinkite pirštų nugarėles į priešingą delną pirštai susikabinę.
  7. Kairįjį nykštį apglėbkite dešiniąja plaštaka ir sukamaisiais judesiais įtrinkite muilu, tą patį atlikite kita ranka.
  8. Dešinės rankos pirštus judesiais aukštyn žemyn įtrinkite į kairįjį delną, tą patį atlikite kita ranka.
  9. Nuplaukite rankas vandeniu, venkite naudoti karštą vandenį – didėja dermatito rizika.
  10. Nusausinkite rankas vienkartiniu rankšluosčiu.
  11. Rankšluosčiu užsukite čiaupą.

Tais pačiais judesiais įtrinamas antiseptikas alkoholio pagrindu, tik nenaudojamas vanduo ir rankos nesausinamos rankšluosčiu, jos greitai išdžiūsta pačios.

H1

5 momentai, kuomet reikalinga rankų higiena

  1. Prieš kontaktą su pacientu – kad apsaugotume pacientą nuo kenksmingų patogenų, kurie įsikūrę ant jūsų rankų.
  2. Prieš aseptinę procedūrą – kad apsaugotume pacientą prieš kenksmingus patogenus bei užkirstume kelią paciento patogenams pakliūti į jo kūną.
  3. Susiteršus rankas kūno skysčiais ir po pirštinių nusimovimo – kad apsaugotume save ir darbo aplinką nuo kenksmingų patogenų.
  4. Po kontakto su pacientu – kad apsaugotume save ir aplinką nuo kenksmingų patogenų.
  5. Po kontakto su paciento aplinka, jei lietėte paciento spintelę, lovą ir kt.- kad apsaugotumėt save ir aplinką, kurioje dirbate nuo pavojingų patogenų.

(pagal PSO,2012)

 Pirštinių naudojimas

  • Plaukite rankas prieš apsimaunant ir nusimaunant pirštines.
  • Pirštinių naudojimas nepakeičia rankų higienos.
  • Pirštinės naudojamos esant sąlyčiui su krauju ar kitais kūno biologiniais skysčiais, potencialiai užkrėsta medžiaga.
  • Po kontakto su pacientu pirštines nusiimkite ir išmeskite, nenaudokite tų pačių pirštinių kelis kartus.
  • Nusiėmus pirštines nusiplaukite rankas arba naudokite dezinfekantą alkoholio pagrindu.

Vienkartinės pirštinės apsaugo:

  • Slaugytojus nuo paciento patogenų
  • Pacientus nuo slaugytojų patogenų
  • Nuo patogenų perdavimo vienam pacientui nuo kito paciento.

Rankų odos reakcijos, susijusios su rankų higiena

Rankų higiena sveikatos priežiūros darbuotojams dažnai iššaukia :

  • Iritacinį kontaktinį dermatitą – rankų oda išsausėja, tampa sudirgusi, niežtinti, kartais suskilinėja ir kraujuoja. Simptomai gali būti labai lengvi ir gali būti labai sunki forma, sutrikdanti darbingumą. JAV tyrimai rodo, jog 25 proc. slaugytojų kankina ši problema. Vertėtų nepamiršti, jog pažeidus odos vientisumą, pakinta ir jos flora, joje gali apsigyventi stafilokokai bei gram neigiamos bacilos. Todėl sveikatos priežiūros darbuotojams rekomenduojama nuolat naudoti rankoms emolientus bei drėgmę sulaikančius kremus – humektantus.
  • Alerginį kontaktinį dermatitą – šis dermatitas yra retesnis, dažnai pasireiškia kaip alerginis atsakas į tam tikrą rankų higienai naudojamą medžiagą ar pirštines. Pasireiškia paraudimu, patinimu, niežuliu. Dažniausiai jį išprovokuoja rankų priežiūros priemonėse esantys konservantai, kvapiosios medžiagos. Alkoholio turintys dezinfekantai retai sukelia alergines reakcijas. Taip pat gali pasireikšti alergija latekso pirštinėms, tad jos keičiamos kitos sudėties pirštinėmis, nebenaudojamas talkas pirštinių viduje.

 Rankų higienos įgūdžių ugdymas

Taigi, rankų higiena yra vienas paprasčiausių ir pigiausių priemonių, apsaugančių nuo hospitalinės infekcijos, tačiau tyrimai rodo, jog vidutiniškai sveikatos priežiūros darbuotojai rankų higienai skiria tik puse tam būtino laiko. Anot atliktų studijų, tinkamiausiai rūpinamasi rankų higiena savaitgaliais bei pediatrijos skyriuose, žemiausi rankų higienos įgūdžiai intensyviosios terapijos skyriuose, atliekant įvairias procedūras, kai yra grėsmė bakteriniam užkrėtimui bei slaugant sunkiai sergančius pacientus.

Kas trukdo tinkamai rankų higienai?

  • Nepasiekiamos rankų higienos priemonės
  • Odos sudirgimas po rankų higienos
  • Manymas, jog rankų plovimas ir dezinfekavimas yra kenksmingas odai
  • Slaugos prioritetai (labiau reikia pasirūpinti pacientu nei nusiplauti rankas)
  • Rankų higienos standartų nežinojimas
  • Paskatų stoka
  • Neužtenka laiko rankų higienai
  • Užmaršumas
  • Didelis darbo krūvis, personalo stoka
  • Rankų higienos ir infekcijos perdavimo ryšio nežinojimas.

Siekiant sumažinti hospitalinės infekcijos plitimą, sveikatos priežiūros įstaigose būtina:

  • Pasiekiamuose vietose įrengti dispenserius su rankų plovimo ir dezinfekavimo priemonėm.
  • Aprūpinti personalą emolientais, kad sumažėtų kontaktinio dermatito atvejų.
  • Mokyti personalą apie rankų higienos ir infekcijos plitimo ryšį.
  • Mažinti pacientų skaičių tenkantį vienam slaugytojui.
  • Sukurti antiseptinės rankų higienos kultūrą savo įstaigoje (iškabinti gerai matomoje vietoje rankų higienos protokolus, visiems sveikatos priežiūros darbuotojams juos pristatyti ir pademonstruoti, stebėti ir skatinti ne tik slaugytojus, bet ir pagalbinius darbuotojus, gydytojus, maisto išdavėjus ir kt. tinkamai atlikti rankų higieną.

 Parengta pagal wildirismedicaleducation.com medžiagą

Paskelbta

Kraujo ir jo komponentų transfuzija

Dar neseniai jis tekėjo svetimame kūne – su savo charakteriu, su savo mintimis,- o dabar ta rusva sveikata sunkiasi į jį. Argi daugiau nieko joje neslypi? ~A. Solženicynas

o-BLOOD-TRANSFUSION-facebook

Kraujo perpylimas arba hemotransfuzija – tai donoro kraujo ar jo kraujo komponentų sulašinimas į veną pacientui. Daugiausia kraujo sunaudojama onkologinėms ligoms gydyti, o taip pat pacientams, netekusiems daug kraujo dėl chirurginių intervencijų, patirtų traumų, tam tikrų ligų, sudėtingo gydymo.

Kraujas ir jo komponentai 

Konservuotas kraujas – tai kraujas, paimtas iš donoro į sterilų su antikoaguliantu maišą. Dažniausiai naudojamas kitų kraujo komponentų gamybai, retesniais atvejais perpylimui. Perpilant konservuotą kraują būtina jį lašinti per 170-200 µm filtrą.

Eritrocitų masė – tai kraujo komponentas, gaunamas iš konservuoto kraujo, pašalinus dalį plazmos. Eritrocitų masės perpilamos pacientui per 2-3 val nuo atšildymo pradžios, jei pacientas didelio greičio netoleruoja – ne ilgiau kaip per 4 val. Lašinant ilgiau, iškyla bakterijų augimo pavojus. Lašinama per 170-200 µm filtrą. Joks tirpalas, išskyrus 0,9% NaCl tirpalą, negali lašėti lašinant kraują ar eritrocitų masę. Gali būti naudojama eritrocitų masė be trombocitų ir leukocitų sluoksnio, gali būti užpildyti pridėtiniu tirpalu, nuplauti eritrocitai, eritrocitai pridėtiniame tirpale, eritrocitai be leukocitų.

Šviežiai šaldyta plazma – tai kraujo komponentas, gaminamas iš konservuoto kraujo arba surenkamas aferezės būdu ir per 1 val užšaldomas iki -30° C temperatūros. Šis komponentas turi reikiamą krešėjimo faktorių, albumino ir imunoglobulinų kiekį. Lašinama kiek galima greičiau, nes po plazmos atitirpinimo koaguliacijos faktoriai tampa nestabilūs.

Krioprecipitatas – tai komponentas, gaunamas iš šviežiai šaldytos plazmos, turintis plazmos krioglobulino frakciją. Komponento tūris – 10-20 ml. Didžiausią dalį krioprecipitato sudaro VIII krešėjimo faktorius, Wilebrando, XIII krešėjimo faktorius, fibrinogenas, fibronektinas. Perpilami per 170-200 µm filtrą. Naudojama hemofilijos, Wilebrando ligų gydymui, diseminuotai intravaskulinei koaguliacijai, kraujavimui gydyti.

Trombocitų masė – komponentas, gautas koncentruojant šviežio konservuoto kraujo trombocitus nustatytame plazmos kiekyje. Visą laikymo laikotarpį trombocitai turi būti judrūs, todėl laikomi inkubatoriuje – maišytuve. Prieš perpylimą trombocitus patariama pamaišyti, perpilama per 170-200 µm filtrą. Negalima lašinti trombocitų per tą pačią lašinę, kurioje jau lašėjo kiti kraujo komponentai. Lašinama kiek įmanoma didesniu greičiu, atsižvelgiant kaip pacientas tai toleruos. Taip pat naudojami afereziniai trombocitai, kurie gaunami iš donoro kraujo, aferezės būdu atskiriant trombocitus, likusioji dalis sugrąžinama donorui.

Granulocitų dozė– aferezės būdu gauta koncentruota granulocitų suspensija. Perpilama pacientams, kuriems pasireiškia infekcija su granulocitopenija, kai antibiotikų terapija neefektyvi. Naudojama infuzija su 170-200 µm filtru.

Albuminas – kraujo plazmos pakaitalas, kuris gaminasi kepenyse ir normaliai cirkuliuoja plazmoje. Albuminas gaminamas 5-20%. Lašinama 40-60 lašų per minutę greičiu. Naudojamas paprastas infuzijos rinkinys.

Faktorius VIII ir faktorius IX – krešėjimo faktoriai išleidžiami farmacinių preparatų forma ir pagal veikliosios medžiagos kilmę skirstomi į:

  • Pagamintus iš donoro plazmos (plazminiai)
  • Pagamintus biotechnologiniu metodu (rekombinantiniai)

Leidžiami intraveniniu būdu pagal gydytojo nustatytą gydymo planą.

Žmogaus protrombino kompleksas – šiame komplekse yra nuo vitamino K priklausomų II, VII, IX ir X kraujo koaguliacijos faktorių. Atskiedžiamas ir švirkščiamas į veną. Naudojamas kai norima koreguoti varfarino poveikį krešėjimui ar jo sukeltam kraujavimui mažinti, kai trūksta II ir X kraujo krešėjimo faktorių.

 Pasiruošimas kraujo transfuzijai 

Kraujo, jo komponentų perpylimą atlieka gydytojas arba gydytojo prižiūrimas slaugytojas. Gydytojui nusprendus, jog pacientui yra būtina hemotransfuzija, pacientas pasirašo sutikimo lapą kraujo perpylimui. Jei pacientas negali išreikšti savo valios dėl esamos sveikatos būklės, sprendimą priima gydytojas.

Toliau gydytojas pildo eritrocitų masės (konservuoto kraujo) užsakymo ir parinkimo lapą ir važtaraštį. Kitiems kraujo komponentams ir preparatams pildomas važtaraštis bei paciento sekimo lapas.

Ruošiantis perpilti konservuoto kraujo, eritrocitų masę, slaugytojas į vakuuminį vakuteinerį paima paciento kraujo, ne mažiau kaip 7 ml, apie tai pažymima užsakymo lape, nurodant paėmimo datą ir laiką. Prie paciento lovos yra nustatoma kraujo grupė, o tyrimo rezultatą įvertina gydytojas. Paciento kraujo grupė įrašoma užsakymo lape ir ant mėgintuvėlio.

Mėgintuvėlis su paciento krauju bei užsakymo lapu ir važtaraščiu nešami į laboratoriją, kurioje nustatoma paciento kraujo grupė bei rėzus faktorius, parenkamas kraujas bei atliekami suderinamumo mėginiai.

Ruošiantis lašinti šaldytą plazmą, taip pat nustatoma paciento kraujo grupė ir rėzus faktorius, jei to nebuvo padaryta jūsų įstaigoje. Šaldyta plazma parenkama pagal paciento kraujo grupę ir rėzus faktorių, suderinamumo mėginiai neatliekami.

Gavus parinktą eritrocitų (konservuoto kraujo) masę, sužinomas paciento vardas ir pavardė, sutikrinama su duomenimis, esančiais ant parinktos pakuotės. Sutikrinama kraujo grupė ir rėzus faktorius.

 Kaip atliekama kraujo transfuzija?

  • Paaiškinkite pacientui apie numatomą procedūrą bei jos svarbą.
  • Užsimaukite pirštines.
  • Užpildykite lašinę sistemą su filtru 0,9 % fiziologiniu tirpalu.
  • Eritrocitų masę (konservuotą kraują) ar kitus kraujo komponentus sušildykite bent iki kambario temperatūros (geriausia iki 37°), išskyrus kraujo plazmą.
  • Prieš kraujo transfuziją būtina išmatuoti pacientui kūno temperatūrą, kraujospūdį, pulsą, kvėpavimo dažnį, o duomenis užrašyti transfuzijos protokole
  • Užpildę lašinę sistemą fiziologiniu tirpalu, toliau užstatykite lašinti kraują ar jo komponentus.
  • Pradžioje būtina atlikti biologinius tapatumo mėginius – 3 kartus su 3 minučių pertrauka srove perpilama po 10-15 ml kraujo, stebima ar nėra pulso, kvėpavimo padažnėjimo, dusulio, veido paraudimo, neramumo, AKS kritimo, skausmo juosmens ar pilvo srityje. Minėtiems požymiams neatsiradus, transfuzija tęsiama toliau. Šie mėginiai atliekami su kiekvienu eritrocitų (konservuoto kraujo) ar plazmos maišu.
  • Kraujo transfuzijos metu nelašinkite jokių kitų tirpalų į veną ( o ypač dekstrozės, kuri gali sukelti hemolizę)  ir neleiskite jokių vaistų.
  • Po kraujo perpylimo kraujo maišai saugomi 72 val 2-6° temepratūroje, vėliau išmetami.
  • Po transfuzijos 3 val kas valandą yra sekama paciento būklė – matuojama temperatūra, AKS, pulsas, kvėpavimo dažnis ir užrašoma transfuzijos protokole. Po 3 val paimamas paciento šlapimas makroskopiniam tyrimui.
  • Kitą dieną paimamas paciento kraujo bei šlapimo tyrimas.

 Kraujo perpylimo komplikacijos

 Alerginės reakcijos – jas gali iššaukti jautrumas donoro kraujo antikūniams, kurie reaguoja su recipiento antigenais. Gali atsirasti:

  • Odos paraudimas
  • Bėrimas
  • Niežėjimas
  • Gerklų edema, sunku kvėpuoti.

Karščiavimas nehemolizinis – jį sukelia padidėjęs jautrumas donoro baltiesiems kraujo kūneliams, trombocitams ar plazmos baltymams. Tai viena dažniausių hemotransfuzijų komplikacijų. Stebima:

  • Staigus drebulys ir karščiavimas
  • Odos paraudimas
  • Galvos skausmas
  • Nerimas

Septinės reakcijos – atsiranda tuomet, kai perpilamas kraujas ar jo komponentai, užkrėsti bakterijomis. Pasireiškia:

  • Drebulio epizodais
  • Vėmimu
  • Krenta arterinis kraujo spaudimas
  • Aukšta temperatūra

Kraujotakos perkrovimas – ši komplikacija gali atsirasti tuomet, kai kraujas lašinamas per dideliu greičiu, o kraujotakos sistema negali prisitaikyti. Pasireiškia:

  • Padidėjusiu veniniu spaudimu
  • Apsunkintu kvėpavimu
  • Girdimi karkalai
  • Įtemptos kaklo venos
  • Kosulys
  • Pakilęs arterinis kraujo spaudimas

Hemolizinės reakcijos – jas sukelia donoro kraujo ar kraujo produktų nesuderinamumas su recipiento krauju. Šios reakcijos yra retos ir dažniausiai jas lemia medicinos darbuotojų klaida. Pasireiškia:

  • Apatiniu nugaros skausmu (pirmas požymis). Tai uždegiminis inkstų atsakas į netinkamą kraują.
  • Šaltkrėčiu
  • Pilnumo jausmu
  • Odos paraudimu
  • Dažnu kvėpavimu
  • Arterinio kraujo spaudimo kritimu
  • Kraujavimu
  • Šoku
  • Ūmiu inkstų funkcijos nepakankamumu.

Vėlyvosios hemolizinės reakcijos- šios reakcijos pasireiškia 2-14 dieną po kraujo transfuzijos. Stebima:

  • Nedidelė gelta
  • Karščiavimas
  • Hemoglobino sumažėjimas
  • Teigiama Kumbso reakcija

 Šios reakcijos nėra dažnos, išsivysto pacientams, kurių kraujyje pasigamina antikūnų prieš raudonųjų kraujo kūnelių antigenus, kurių jų kraujyje nėra. Taip gali nutikti pacientams, kuriems anksčiau yra buvę kraujo perpylimų, žmonėms po transplantacijos bei nėščiosioms. Paprastai tai praeina be ypatingo gydymo, tačiau retesniais atvejais gali išsivystyti sunki anemija ar inkstų funkcijos nepakankamumas.

Pastebėjus transfuzijos metu besivystančią komplikaciją:

  • Nedelsiant nutraukite hemotransfuziją, atjunkite lašinę sisteemą.
  • Naują lašinę užpildykite 0,9 % NaCl tirpalu ir pradėkite lašinti.
  • Informuokite gydytoją.
  • Jei pacientas skundžiasi dusuliu, suteikite pusiau sėdimą padėtį ir duokite kvėpuoti deguonies.
  • Kas 5 minutes sekite paciento pulsą, AKS, kvėpavimo dažnį.
  • Paimkite paciento šlapimo tyrimą dėl hemoglobino šlapime.
  • Kraujo pakuotę kartu su lašine sistema ir visomis etiketėmis atiduokite į laboratoriją ištyrimui.
  • Vykdykite gydytojo nurodymus.

Paskelbta

Ledinukai skaudančiai gerklei

20
Sveiki gyvi, įžengę į naujuosius metus! Nežinau kaip jūs, tačiau man pirmoji mintis atėjusi į galvą sausio pirmąją buvo – kaip gerai, kad pagaliau šventės baigėsi. Tiesiog visko buvo per daug, o toje gausoje tas viskas tiesiog ištirpo. Nebuvo net gi laiko tinkamai viskuo pasidžiaugti. Dabar, tikiu, atėjo laikas ramybei :).

Naujuosius metus norėjosi pradėti lengvu žingsniu, lengva tema,  tad šį kartą pasirinkau ledinukus, kurių labai reikėjo mano sunegalavusiai gerklei. Tiesą sakant, ši idėja galvoje gyveno senokai, tiesiog trūko tam tikrų „taškelių“ reikiamoje vietoje.  Pasidairius šen bei ten interneto platybėse, ėmiausi darbo. Rezultatu likau patenkinta, o ypač vaikai. Tad siūlau ir jums vieną žiemos vakarą paskirti ledinukų gamybai, kurie nuramins jūsų ir artimųjų skaudančias gerkles.

Ledinukus gaminau su saldymedžio šaknų arbata. Apie šias šaknų gydomąsias savybes galima kalbėti ir kalbėti, tai nuostabus vaistus daugelyje situacijų. Saldymedis pasižymi antibakterinėmis savybėmis, skatina seilių bei virškinamojo trakto sulčių išsiskyrimą. Šių šaknų arbata tinkama vartoti peršalus, kosint, padeda atsikosėti esant sausam kosuliui. Taip pat šia arbata gydomas gastritas, skrandžio žaizdos, ilgai negyjančios odos žaizdos.

Teigiama, jog vonios su saldymedžio šaknų nuoviru gydo egzemą bei psoriazę, tai vadinama natūralia kortizono terapija. Tokios vonios ypač padeda vaikams, sergantiems sausuoju atopiniu dermatitu. Nuoviru galite valyti veidą – oda taps švelnesnė ir šviesesnė.

Tačiau būtina žinoti, jog stiprus šių šaknų nuoviras gali sukelti vėmimą, o taip pat nerekomenduojamas nėščiosioms bei žmonėms, sergantiems hipertenzija.

Taigi, ledinukams reikės:

0,5 puodelio arbatos ( 1 valg.š.saldymedžio šaknų, 2-3 smulkinti gvazdikėliai, šiek tiek anyžių)

1 puodelio rudojo cukraus

3 valgomi šaukštai medaus

Pusės citrinos sulčių

70 g lydyto sviesto

0,5 arbat. šaukštelio cinamono

Žiupsnelis druskos

  • Pirmiausia užsiplikome arbatos – 1 valg.šaukštą saldymedžio šaknų, gvazdikėlius bei anyžius užpilame verdančiu vandeniu ir palaikome, vėliau perkošiame, mums reikės pusės puodelio stipraus plikinio.
  • Į keptuvę ar puodą storu dugnu sudedam cukrų, arbatą, medų, druską ir pradedam virti.
  • Masei užvirus, sudedame sviestą, citrinos sultis bei cinamoną, nuolat maišome ir toliau verdame.
  • Po maždaug 10 – 15 min. masė ims stipriai burbuliuoti ir trauktis nuo puodo kraštų. Ar ledinukai jau tikrai išvirę galite pasitikrinti – į puodelį su šaltu vandeniu įvarvinkite šiek tiek ledinukų masės, jei ji kietėja, išjunkite ugnį.

2b

  • Tuomet sparčiu žingsniu, kol masė visiškai nesukietėjo, užpildykite paruoštas ledinukų formeles, jei jų neturite, liekite ledinukus ant kepimo popieriaus su paruoštais pagaliukais. Palikite kambario temperatūroje stingti.
  • Vėliau kiekvieną ledinuką suvyniokite į plėvelę ar atskirkite vieną nuo kito kepimo popieriumi – jie linkę draugati, sulimpa.
  • Iš šio kiekio išeina apie 15 ledinukų, bet, žinoma, priklauso ir nuo pasirinkto dydžio. Beje, kuo mažesni, tuo skanesni.
  • Pajutus pirmuosius skaudančios gerklės požymius, pasivaišinkite ledinuku.

2c

Tad būkite sveiki, o šiais metais tenetrūksta nuostabių idėjų ir kelionių, naujų iššūkių, tikro gyvenimiško džiaugsmo ir tikėjimo tuo, ką darote.

Paskelbta

Slaugos istorijos raida Lietuvoje

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Rokiškio ligoninė?
Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Rokiškio ligoninė?

 „Sesuo yra ligonio draugas. Nepalikite silpno ligonio vieno. Paimkite už rankos, paglostykite. Ateikite su vilties pilnu veidu, gerom akim. Kol dūšia kūne, tol viltis pas Dievą. Kada baigiasi daktaro platus kelias, lieka seselės siauras takelis“.

~ Gailestingoji sesuo V. Monkutė

 Kalbėti apie ankstyvąją slaugos istoriją nėra paprasta, nes tikrosios slaugos istorijos nėra ir ji nėra aiški, be to slaugos istorija neatsiejama nuo bendrosios medicinos istorijos.

Maždaug 4-5 a.po Kr. Lietuvoje gyveno sėslios gentys. Medicinos pagalbą teikė vaidilos ir vaidilutės. Gydė žolėmis, antpilais, tepalais, užkerėjimais, amuletais. Mokėjo gydyti žaizdas, lūžius, išnirimus, trepanuodavo kaukoles. Šeimoje ligonių slaugymu pirmiausia rūpindavosi mama. Prigimtinis mamos rūpinimasis vaiku gali būti traktuojamas kaip būsimosios slaugymo užuomazgos. Į pagalbą būdavo kviečiami žyniai, burtininkai, kurie gydė užkalbėjimais, amuletais, varydavo piktąsias dvasias. Iki 16 a. Lietuvoje nebuvo išsimokslinusių gydytojų, ligoninių, sveikatos reikalus tvarkančių įstatymų.

Špitolių gadynė

16 a. prie bažnyčių pradėjo steigtis prieglaudų tipo įstaigos – špitolės. Jos buvo išlaikomos iš aukų ir pajamų, gautų iš nekilnojamojo turto. Špitoles steigė ir administravo vienuolynai ir dvasininkai.

Pirmoji špitolė Lietuvoje buvo įkurta Vilniuje 1514 metais (kituose šaltiniuose 1518 m.). Jos steigėjas medicinos daktaras Martynas Dušnickis (iš Dušnikų). Savo ir suaukotomis lėšomis Gedimino aikštėje pietinėje dalyje pastatė namą, kuriame įkūrė špitolę. Joje buvo 10 lovų, turėjo savo vaistinę, virtuvę, koplyčią ir patalpas aptarnaujančiam personalui. Prie špitolės užveistas sodas.

Vėliau buvo atidaryta ir daugiau špitolių – Kaune 1519 m. 12 lovų, 1536 m. 70 lovų Švč. Trejybės špitolė Vilniuje, 1635 m. špitolė psichiniams ligoniams Vilniuje. 1709 m. atidaryta Šv. Roko špitolė, kurios steigėjas buvo Jonas Jarolavičius. Šioje špitolėje buvo 40 lovų, o pats špitolės įsteigėjas kartu su 7 padėjėjais rinkdavo gatvėje vargšus ir ligonius bei patalpindavo į savo špitolę. Juos slaugė, gydė kaip mokėjo, laidojo pūvančius kūnus. 1710 m. J. Jarolavičius ir jo 7 padėjėjai užsikrėtė maru ir mirė.

1723 m. įkurta Šv. Jokūbo špitolė, vėliau tapusi pirmąja ligonine Lietuvoje. 1744 m. – didžiausia 150 lovų Gailestingųjų Seserų špitolė, vėliau vadinama Savičiaus špitole.

Špitolėmis naudodavosi tik beturčiai, pagyvenę, neįgalūs žmonės ir ligoniai. Deja, žmonės čia buvo laikomi gan prastomis sąlygomis.  Špitolėse būdavo ankšta, nuolat grėsė gaisro pavojus, žmonės būdavo prastai maitinami, ligoniai su ašaromis skųsdavosi apie patiriamas skriaudas. Didelę špitolių pajamų dalį pasisavindavo dvasininkai.

Jei pirmųjų špitolių vadovais buvo medicinos daktarai, kaip Martynas Dušnickis, vėliau Valentinas iš Pilzeno, tai vėliau špitolėms vadovavo dvasininkai, be medicininio išsilavinimo ir be jokio supratimo apie gydymą bei mediciną. Jie labiau mėgo taikyti įvairias religines apeigas, kurios tik paskatindavo dar labiau plisti pavojingom infekcijom. Akušerėmis galėdavo dirbti tik moterys, praėjusios klebono patikrinimą ir instruktažą apie religines apeigas. Tad dvasininkai špitoles labiau išnaudojo kaip priemonę kovai su ateizmu ir reformacija.

Gydytojų parengimas, ligoninių tvarkymas, medicinos pagalbos teikimas pagerėjo, kai buvo įkurtas medicinos fakultetas Vilniaus universitete 1781 m. bei 1805 m. Medicinos draugija.

1796 metais valdžios organų potvarkiu buvo įvykdyta Vilniaus ligoninių reforma: senos ir nuskurdusios špitolės buvo sujungtos ir su savo fondais bei ligoniais pavestos reorganizuotai Šv. Jokūbo ligoninei. Taigi XVIII a. pabaigoje baigiasi neformalių ligoninių – špitolių laikotarpis ir Šv. Jokūbo špitolė tampa didžiausia bei pirmąja ligonine Lietuvoje. Čia buvo įkurtas gimdymo, veneros ligų, senukų bei invalidų skyriai. Joje dirbo vienas gydytojas, vienas vaistininkas, trys chirurgai barzdaskučiai, aštuoni sanitarai ir kt.

Prof. N. Renje Vilniuje prie Šv. Roko ligoninės įsteigė pirmąjį Lietuvoje gimdymo skyrių su 10 lovų bei pirmąją akušerių mokyklą. Mokslas trukdavo iki 1,5 metų. Teorinius dalykus dėstė gydytojas, o praktinius akušerė.

1865 m. Vilniuje įkurta felčerių mokykla, o 1880 m. – akušerių mokykla, į kurią buvo priimama tik po 15-20 mergaičių, o mokslas trukdavo 2-3 metus.

Gailestingųjų seserų laikotarpis

1876 metais Lietuvoje įkuriama Raudonojo Kryžiaus draugija, kurios veikloje vienas iš uždavinių buvo gailestingųjų seserų, slaugų ir sanitarių seserų rengimas. 1888 metais Vilniuje įsteigtas Raudonojo Kryžiaus draugijos gailestingųjų seserų skyrius, kuris po dviejų metų buvo reorganizuotas į gailestingųjų seserų organizaciją. Šios organizacijos svarbiausias tikslas buvo prižiūrėti sužeistuosius armijoje, karo ligoninėse. Taikos metu ši organizacija rūpinosi slaugytojų rengimo kursų organizavimu. 1895 m. Vilniuje, o 1897 m. Kaune buvo surengti pirmieji gailestingųjų seserų kursai, kuriuose buvo dėstoma rusų kalba ir į šiuos kursus stodavo dažniausiai ne lietuvių tautybės merginos.

Paul0009
Gailestingoji sesuo Paulina Gilytė – mano močiutė, nuotrauka iš asmeninio archyvo

1919 m. pradėjusioje veikti Raudonojo Kryžiaus ligoninėje dirbo tik 2 gydytojai ir 5 gailestingosios seserys. Tuo metu ligoninėje buvo 120 lovų. 1920 m. pradžioje trumpi, tik 3 mėn. gailestingųjų seserų kursai veikė prie Karo ligoninės. Tačiau tokia gailestingųjų seserų parengimo trukmė buvo nepakankama. Vėliau nutarta į kursus priimti merginas, turinčias nors 2 klasių gimnazijos mokslo, tačiau kai kurios mokinės mokėjo tik skaityti. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija sugriežtino atranką į gailestingųjų seserų kursus, mokslas buvo pratęstas iki 6 mėnesių.

1920 m. vasario 16 d. iš Panevėžio atvykęs gyd. Pranas Mažylis skiriamas Raudonojo Kryžiaus ligoninės vadovu ir imasi organizuoti gailestingųjų seserų kursus. Nuo 1921 m.gailestingųjų seserų mokslas prailgintas iki 1 metų, o nuo 1924 m. – iki 2 metų. 1932 m. kursai išaugo į Gailestingųjų seserų mokyklą, kurioje mokymas truko 2 metus. Kandidatės privalėjo turėti 6 gimnazijos klasių išsilavinimą. P. Mažylis pats sudarinėjo programas, ieškojo dėstytojų, gaminosi mokymo priemones, rinko kursų klausytojus. Stojančiosios mokytis turėjo būti sąžiningos, mėgti savo darbą, būti atsidavusios, pasišventusios. Pirmenybė buvo teikiama baigusioms gimnazijas. „Seserys turi mokėti atlikti visą ligoninės darbą, be to tvarkyti kambarius, ligonio lovą, teikti ligoniams įvairias paslaugas“, teigė mokyklos vadovas.

Visas mokslas ir išlaikymas buvo nemokamas. Kursantėms buvo skiriamas butas Raudonojo Kryžiaus ar ligoninės bendrabutyje. Kursų klausytojos rytais dirbdavo ligoninėje, o kasdien po 2-4 val. po pietų klausėsi teorijos paskaitų. Įstojus mokytis buvo nustatytas bandomasis laikotarpis – tai pirmieji 6 mokslo mėnesiai. Per tą laikotarpį pedagogų taryba turėjo įsitikinti ar kursantė yra tinkama pasirinktai profesijai, ar pakankamai stiprių nervų, ar turi reikiamų dvasinių savybių. Nemažai merginų šių bandymų neišlaikydavo. Nuo pat pirmųjų dienų kursantės privalėjo atlikti praktiką. Net 9 mėn. joms tekdavo dirbti chirurgijos ir terapijos palatose, 1-1,5 mėn. skirta susipažinti su virtuvės ir raštinės darbu, 2 mėn. – dirbti motinos ir vaiko sveikatos centruose, prieglaudose ir kitose įstaigose.

Nuo 1934 metų Lietuvoje veikė dvi gailestingųjų seserų mokyklos – Kauno ir Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėse. XX amžiaus pradžioje Vilniuje atsirado ir privačios slaugos mokyklos. Viena iš jų – gydytojo G. Romo masažuotojų mokykla.

1921 metais įkurta Lietuvos gailestingųjų seserų sąjunga (LGSS), jos pirmininke išrinkta gailestingoji sesuo Aleksandravičiūtė. 1938 metais pradėtas leisti žurnalas „Gailestingoji sesuo“, kurio išleisti tik keturi numeriai, jo leidimas buvo nutrauktas 1940 metais. Organizaciją globojo prezidento žmona S. Smetonienė. Lietuvos gailestingosios seserys buvo veiklios, aktyvios, dalyvavo pasauliniuose kongresuose, užmezgė tarptautinių kontaktų. Gailestingoji sesuo V. Monkutė ir K. Vitkauskaitė turėjo galimybę mokytis Florence Nightingale seserų kursuose Londone. Gavusios daug žinių, jas perteikė Lietuvos gailestingosioms seserims.

gailestingoji

Nuo 1920 m. iki 1944 m. išleistos 24 laidos, parengta 630 gailestingųjų seserų. Sėkmingai išlaikiusios egzaminus, absolventės gaudavo Raudonojo Kryžiaus draugijos pažymėjimą, liudijantį apie gailestingosios sesers kvalifikacijos suteikimą. 1944 m. baigėsi labai svarbus, pamatinis gailestingųjų seserų rengimo laikotarpis ir prasidėjo medicinos seserų rengimas.

Medicinos seserų rengimas

Po gailestingųjų seserų rengimo, 40 metų Lietuvoje buvo rengiamos medicinos seserys. 1958-1959 m. pradėtos rengti pirmosios medicinos seserys (priimtos 67 moksleivės). 1-oji medicinos seserų laida buvo išleista 1960 m. birželio 30 d. Kauno medicinos mokykloje. Ją baigė 56 medicinos seserys.

Medicinos seseris Lietuvoje rengė 6 medicinos mokyklos: Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Utenos ir Vilniaus. Šios studijos buvo labai medikalizuotos, nukreiptos tik į ligų gydymą, vaistų skyrimą, jų veikimą, gydytojo paskyrimų atlikimą, pagalbą gydytojui. Visiškai nebuvo profesinio savarankiškumo. Medicinos sesuo buvo pilnai priklausoma nuo gydytojo, talkino jam, negalėjo reikšti savo nuomonės dėl ligonio sveikatos būklės, neturėjo galimybės ligonio mokyti, jam patarti.

Asmenims, baigusiems 8 vidurinės mokyklos klases mokslas trukdavo 2m.10 mėn., o baigusiems vidurinę mokyklą – 1 m. 10 mėn.

Vėliau medicinos mokyklos tobulėjo, kilo į aukštesnį išsilavinimo lygį. 1991 m. medicinos mokyklos tampa aukštesniosiomis medicinos mokyklomis, keičiasi reikalavimai studijų programoms.

1996 -1998 m. Seime priėmus naujus įstatymus ir kitus teisės aktus, Lietuvos aukštesniosios medicinos mokyklos pasiruošė dar vienam, svarbiam naujam etapui – akreditacijai dėl aukštosios mokyklos (kolegijos) statuso. Šiame procese buvo vertinamas dėstytojų profesionalumas, studijų programų kokybė, mokomosios ir vaizdinės priemonės.

Slaugytojų rengimas

1990 m. atgavus mūsų šaliai nepriklausomybę, atsirado visos galimybės demokratiniais principais keisti šalies politiką, ekonomiką, švietimą bei sveikatos priežiūros sistemą. Atsirado universitetinių slaugos studijų poreikis, kuris ugdytų holistinį požiūrį į pacientą, sveikatos išsaugojimą bei ligų prevenciją. Medicinos seserų rengimo programa buvo per daug medikalizuota, nebeatitiko naujų visuomenės poreikių.

1990 m. Kauno Medicinos Akademija (KMA) atsižvelgdama į Gailestingųjų seserų draugijos prašymą ir vykdydama Lietuvos, Latvijos ir Estijos regioninio specialistų pasitarimo rekomendacijas, kreipėsi į Lietuvos sveikatos apsaugos ministeriją prašydami pradėti ruošti medicinos seseris su aukštuoju išsilavinimu. 1990m. rugsėjo 1 d. buvo priimti pirmieji studentai –50 medicinos seserų. Mokymo programa buvo parengta pagal Lenkijos universitetinių ir medicinos akademijų Slaugos fakultetų patirtį. Universitete buvo įdiegta trijų pakopų slaugos studijų programa – slaugos bakalauro, slaugos magistro bei slaugos doktoranto kvalifikaciniai laipsniai. Tai pirmasis Lietuvos universitetas, įkūręs Slaugos fakultetą, kurio dekanu antrą kartą išrinktas prof. A. Šeškevičius. Šis universitetas siekė  ne tik paruošti aukštos kvalifikacijos specialistus, bet ir taikyti mokslo žinias praktikoje, jas platinti, plėtoti slaugą kaip mokslą, kuris Lietuvoje žengė pirmuosius savo žingsnius.

Nuo 1997 m. Lietuvoje brendo būtinybė pakeisti medicinos sesers, medicinos felčerio studijų programas ir šių specialistų pareigybes. Visos šalies mastu vyko apklausos, buvo intensyviai analizuojami tarptautiniai dokumentai, slaugytojų rengimo programos neatitiko Europos Tarybos direktyvų reikalavimų. Todėl, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 metų gegužės 25 d. įsakymu Nr. 245 „Dėl viduriniojo medicinos personalo ir jam prilygintų specialistų, dirbančių diagnostikos, gydymo ar profilaktikos darbą, bei jaunesniojo medicinos personalo pervardijimo“ (Žin., 1999, Nr. 47-1498), medicinos seserys, vaikų įstaigų medicinos seserys ir medicinos felčeriai buvo pervadinti bendrosios praktikos slaugytojais. Aukštesniosios medicinos mokyklos tapo kolegijomis, o jose buvo įkurti  Podilominių studijų centrai ir sudaryta galimybė slaugos specialistams studijuoti pagal individualias – išlyginamąsias programas, siekiant įgyti naujas kompetencijas ir gebėjimus, o taip pat  buvo parengtos tobulinimosi programos, suteikiančios naujus slaugos teorijų pagrindus. Tokiu būdu anksčiau baigę studijas slaugos specialistai tapo apsaugoti nuo diskriminavimo naujų slaugytojų atžvilgiu.

Taigi nuo 1997 m. visose šešiose aukštesniosiose medicinos mokyklose pradėtos rengti bendrosios praktikos slaugytojai. O nuo 2000 m. slaugytojai rengiami tik aukštosiose mokyklose – kolegijose bei universitetuose. Pradedant 2007 m. baigę šią studijų programą įgyja ne tik profesinę kvalifikaciją, bet ir profesinio bakalauro laipsnį.

Tad žvelgiant istoriškai, slaugymas yra viena seniausių veiklų pasaulyje, apibūdinama kaip altruistinė globa bei priežiūra, taip reikalinga žmonėms, tačiau slauga kaip mokslas yra vienas jauniausių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, žengiantis sparčius žingsnius tiek rengiant profesionalius slaugytojus, tiek slaugos tyrinėtojus, tiek slaugos mokslininkus.

 

Paskelbta

Kiaušidžių vėžys. Ką būtina žinoti kiekvienai?

moteris

Lietuvoje kasmet 400- 450 moterų suserga kiaušidžių vėžiu. Ši liga dažnai vadinamas tyliuoju žudiku, nes neturi jai specifinių požymių, o moterys apie ją dažnai sužino pavėluotai. Daugiau nei pusė kiaušidžių vėžio atvejų nustatoma tik III-IV stadijoje. Šiai ligai pažaboti nėra sukurtos efektyvios patikros, kuri leistų sumažinti tikimybę susirgti kiaušidžių vėžiu, tad moterims lieka vienintelė išeitis – reguliariai lankytis pas ginekologą bei stebėti savo savijautą. 

Kiekviena, bet kokio amžiaus moteris, turėtų atkreipti dėmesį į šiuos 8 požymius, kurie gali būti kiaušidžių vėžio simptomai: 

  • Nuolatinis diskomfortas pilve (dujų susikaupimas, nevirškinimo jausmas, spaudimo jausmas, pilvo pūtimas, spazmai ) ar skausmas;
  • Pykinimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas, dažnas šlapinimasis;
  • Apetito praradimas;
  • Pilnumo jausmas net ir po lengvų užkandžių;
  • Svorio padidėjimas ar sumažėjimas be aiškios priežasties;
  • Kraujavimai iš makšties ne menstruacijų metu;
  • Spaudimas dubenyje (tarsi norėtųsi nusišlapinti ar pasituštinti visą laiką);
  • Nuolatinis nugaros ar kojų skausmas.

Tad apie viską nuo pradžių.

Kas yra vėžys?

Mūsų kūnai sudaryti iš daugybės skirtingų ląstelių, kurios auga ir dalijasi, tam, kad būtų užtikrinta organizmo sveikata. Kai ląstelė pasensta ar yra pažeidžiama, ji miršta, o jos vietą pakeičia nauja ląstelė.

Kartais ląstelės DNR pakinta ar yra pakenkiama, tuomet atsiranda mutacijos, kurios įtakoja normalų ląstelės augimą bei dalijimąsį. Ląstelė nebemiršta, kaip turėtų, o naujos ląstelės pradeda augti ten, kur jų nereikia. Atsiradusios papildomos ląstelės suformuoja audinių masę – auglį. Vėžiu vadinamas procesas, kuomet pakitusios ląstelės nekontroliuojamai dalijasi bei plinta į kitus organizmo audinius.

Apie kiaušides

Kiaušidės – tai poriniai, ovalios formos moters lyties organai, esantys apatinėje pilvo dalyje, mažajame dubenyje, po vieną kiaušidę iš gimdos kairės ir dešinės pusės. Kiaušidėse bręsta moteriškos lytinės ląstelės- kiaušinėliai bei gaminami moteriški hormonai – estrogenas ir progesteronas, o taip pat šiek tiek vyriškųjų hormonų – testosterono.

ovaries

Kiaušidės yra sudarytos iš 3 pagrindinių ląstelių:

  1. Epitelinių ląstelių – šios ląstelės gaubia kiaušides.
  2. Germinogeninių ląstelių – šios ląstelės randamos kiaušidės viduje, kurios atsakingos už kiaušinėlių gamybą.
  3. Stromalinių ląstelių – iš šių ląstelių sudarytas struktūrinis audinys, palaikantis kiaušides kartus bei išskiriantis hormonus.

Kiekviena šių ląstelių gali peraugti į skirtingo tipo navikus. Kiaušidžių navikai gali būti gerybiniai (nevėžiniai) ir piktybiniai (vėžiniai). Piktybiniai navikai gali išplisti (metastazuoti) į kitas kūno dalis. 90 proc. kiaušidžių vėžių yra epiteliniai. Jie prasideda iš epitelinių ląstelių, dengiančių Falopijaus vamzdį ar kiaušidę.

Rizikos faktoriai

Manoma, jog egzistuoja tam tikri rizikos faktoriai, kurie gali įtakoti kiaušidžių vėžio atsiradimą:

  • Moters amžius – su amžiumi rizika susirgti kiaušidžių vėžiu didėja, tai dažna 50-79 metų amžiaus moterų liga.
  • Paveldimumas – esate didesnėje rizikoje, jei artimas kraujo ryšiu giminaitis sirgo krūties vėžiu apie 50 metus ar kiaušidžių vėžiu bet kokiame amžiuje.
  • Reprodukcinė istorija – dažniau serga negimdžiusios moterys ar tos, kurios sunkiau pastojo.
  • Pakaitinė  hormonų terapija didina riziką susirgti kiaušidžių vėžiu.
  • Etniškumas –Rytų Europos žydės moterys yra didesnėje rizikoje susirgti šia liga.
  • Endometriozė – ši liga taip pat priskiriama prie rizikos faktorių.

Šie rizikos faktoriai gali įtakoti epitelinio kiaušidžių vėžio atsiradimą, kitų rūšių kiaušidžių vėžio rizikos faktoriai nėra žinomi.

Genų mutacijos

Kiekvienas turime BRCA1 ir BRCA2 genus, kurie žinomi kaip auglių supresoriai. Šių genų mutacijos siejamos su krūties bei kiaušidžių vėžio paveldimumu.

Moterims, kurioms nustatomas teigiamos BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijos yra didesnėje rizikoje susirgti tiek kiaušidžių, tiek krūties vėžiu. Paprastai, moterims, turinčioms  teigiamas šių genų mutacijas, gali išsivystyti krūties vėžys jaunesniame amžiuje, o kiaušidžių vėžys – vėlesniame amžiuje. Tam tikrose populiacijose BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijos paplitusios labiau – tai tarp rytų Europos žydų ( rizika 1 iš 40), Kanados prancūzų, Islandijos bei Danijos populiacijų.

Kaip liga pasireiškia?

Kiaušidžių vėžys vadinamas tyliuoju moterų žudiku. Ši liga neturi jai būdingų specifinių požymių, ligos požymiai yra neryškūs ir dažnai priskiriami kitiems negalavimams. Tokius pačius pojūčius moterys gali justi sirgdamos ir kitomis ligomis. Tačiau į aukščiau išvardytus požymius būtina atkreipti dėmesį jei šie požymiai yra:

  • Dažni – kartojasi daugiau nei 12 kartų per mėnesį.
  • Nuolatiniai – tai tęsiasi daugiau nei 3 savaites.
  • Nauji – anksčiau nieko panašaus nejautėte ir prasidėjo pastaruoju metu.

Tokiu atveju būtina kuo skubiau apsilankyti pas ginekologą ir atlikti išsamius tyrimus.

Kaip liga diagnozuojama?

Esant įtarimams dėl kiaušidžių vėžio būtina:

  • Išsami ginekologinė apžiūra
  • Transvaginalinė ar pilvo echoskopija
  • CA-125 kraujo tyrimas

Šie tyrimai efektyviausi, kai atliekami kombinuotai. Gydytojas taip pat gali paskirti kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimą, tačiau kiaušidžių vėžys diagnozuojamas tik atlikus biopsiją chirurginės operacijos metu.

Kas yra CA-125?

Tai yra baltymas, kurį gamina tam tikros rūšies kiaušidžių vėžys. Nežymiai CA-125 gali padidėti esant tam tikros būsenoms:

  • Endometriozei
  • Fibroidams
  • Dubens uždegiminėms ligoms
  • Nėštumui

CA-125 nėra tikslus kiaušidžių vėžio žymuo, jis gali rodyti tik uždegimą mažojo dubens srityje. Ankstyvose kiaušidžių vėžio stadijose šis žymuo padidėja tik pusei sergančiųjų moterų. Vėlesnėse vėžio stadijose šis žymuo būna padidėjęs 90 proc. sergančiųjų. Šis žymuo taip pat atspindi gydymo efektyvumą, sergant kiaušidžių vėžiu. Normos riba- 0–35 KU/l (arba U/ml).

Kiaušidžių vėžio stadijos

Kiaušidžių vėžio stadijos, kaip ir kitų vėžių, priklauso kiek jis išplito nuo pirminio pažeisto organo.

I stadija: vėžys yra tik kiaušidėse.

II stadija: vėžys išplito į gimdą, kiaušintakius, šlapimo pūslę, riestinę žarną ar kitus dubens organus.

III stadija: vėžys išplito už dubens organų ir/ar į limfinius mazgus.

IV stadija: vėžys išplito į tolimuosius organus kaip kepenis ar plaučius.

Jei kiaušidžių vėžys nustatomas ankstyvose stadijose, 90 proc.atvejų yra išgydoma. Deja, dažnai šis vėžys diagnozuojamas vėlyvose stadijose, kadangi neturi savo ligai specifinių požymių.

Gydymas

Patvirtinus kiaušidžių vėžio diagnozę, paprastai gydymas prasideda chirurgine operacija. Jos metu pašalinamos kiaušidės, gimda, kiaušintakiai ir gimdos kaklelis. Dažnai pašalinami ir pilvo limfmazgiai. Toliau gydoma radioterapija ar chemoterapija, o kartais taikomi abu šie metodai, priklausomai nuo vėžio stadijos.

Profilaktika

  • Du kartus per metus kiekviena moteris privalo apsilankyti pas savo ginekologą, esant aukščiau paminėtiems simptomams, prašykite tikslesnio ištyrimo, ypač jei jūsų giminėje buvo sergančiųjų krūties ar kiaušidžių vėžiu.
  • Manoma, jog moterys, kurios 5 ir daugiau metų vartoja oralinius kontraceptikus, rečiau suserga kiaušidžių vėžiu, tačiau kontraceptikai su dideliu estrogenų kiekiu padidina riziką susirgti krūties vėžiu 20-49 metų moterims. Kontraceptikai su mažesniu estrogenų kiekiu, krūties vėžio rizikai įtakos neturi (breastcancer.org).
  • Valgykite kuo daugiau daržovių. Vieno tyrimo metu nustatyta, kad moterys su kiaušidžių vėžio diagnoze valgančios daug daržovių (išskyrus bulves)  išgyveno penkis ir daugiau metų. Ypač naudingi brokoliai, kopūstai bei kalafiorai.
  • Manoma, jog gausus pieno produktų vartojimas taip pat neigiamai veikia sergančias kiaušidžių vėžiu moteris. Rizika anksti mirti padidėja 30 proc. Taip pat pastebėta, jog dažniau kiaušidžių vėžiu suserga tos moterys, kurių mityboje vyrauja riebalai.
  • Pasak, American Journal of Clinical Nutrition, 2010, moterys kurios vartoja daug perdirbtos mėsos –dešrų, dešrelių, yra didesnėje rizikoje susirgti vėžiu. Įtraukus į valgiaraštį žuvį, rizika susirgti vėžiu, mažėja.
  • Reguliariai sportuokite. Sportas stiprina imuninę sistemą, gerėja kraujotaka, laikysena, mažiau galimybių antsvoriui, tačiau svarbu atminti, jog per didelis fizinis krūvis alina imuninę sistemą, tad svarbu saikas.
  • Išsimiegokite. Naktinės pamainos, neišsimiegojimas didina riziką susirgti krūties ir kiaušidžių vėžiu. Miego metu išsiskiria hormonas melatoninas, kuris pasižymi antioksidacinėmis savybėmis, jo dėka apsaugomos ląstelės nuo pažeidimų. O taip pat melatoninas mažina estrogeno gamybą kiaušidėse. Esant miego trūkumui mažėja melatonino kiekis, o tuo pačiu organizme didėja estrogenų kiekis. Didelis estrogenų kiekis jau savaime yra rizikos faktorius atsirasti krūties ar kiaušidžių vėžiui.
  • Išmokite susidoroti su stresu. Stresas didina riziką susirgti vėžiu. 2013 metais Teksaso mokslininkai atrado vėžinių ląstelių baltymą, kurį pavadino Src. Tai yra normalus genas, tačiau susijungęs su streso hormonais tampa onkogenu ir atakuoja mūsų silpniausias vietas.

DONATE NOW

Paskelbta

Pradėkite rytą su citrina

AC

Sakoma, jog gerais patarimais būtina dalintis. Vienas geriausių mano kada perskaitytų sveikatos patarimų – kiekvieną rytą tik atsikėlus išgerti šilto vandens su citrinos sultimis. Atrodo paprasta ir elementaru, tačiau naudos gausite su kaupu.

Kas slypi citrinoje?

Vienos citrinos sultyse yra tik 11,7 kalorijų, 21,6 mg vitamino C, 58,3 mg kalio, mikroelemento taip būtino mūsų širdžiai ir raumenims, o taip pat šiek tiek kalcio, magnio, vitamino A bei skaidulų.

Citrina – vienas geriausių produktų, padedančių subalansuoti jūsų kūno pH. Sveikatos  mitybos entuziastai rekomenduoja žmogui kuo daugiau vartoti šarminių produktų, norint apsisaugoti nuo ligų. Yra žinoma, jog valgant daug sintetinių, perdirbtų produktų, geriant gazuotus gėrimus, patiriant daug streso mūsų kūno terpė rūgštėja. Ląstelės ilgą laiką būdamos rūgščioje terpėje yra pažeidžiamos, nukenčia jų struktūra bei funkcijos, o to pasakoje atsiranda įvairiausi negalavimai ir ligos.

Įdomu tai, jog citrinų sultys aplinkoje yra rūgštinės terpės, pH žemiau 7. Kai jos patenka į organizmą ir pilnai metabolizuojasi, o  visi mikroelementai patenka į kraują, pasireiškia jų šarminis poveikis, pH būna virš 7. Čia ir pasireiškia visos citrinų sulčių gerosios savybės.

AAAAStiprina imuninę sistemą

Kas jau kas, o citrina ir jos rūgštumas visada siejosi su joje esančiu vitaminu C. Vitaminas C, esantis citrinų sultyse, pagerina žaizdų gyjimą, mažina uždegimus, stiprina kaulus, audinius bei kremzles. Keliaudamas po organizmą vitaminas C kovoja su laisvaisiais radikalais. Laisvieji radikalai – tai organizmo piktadariai, kurie gali pažeisti sveikų organizmo ląstelių membranas ir sukelti uždegimą.

Šis gėrimas puiki priemonė kovoti su virusine infekcija, bakterijomis. Vanduo su citrina numalšins skaudančią gerklę, sumažina gleivių kaupimąsi plaučiuose bei sinusuose. Be to, citrinų sultys pagerina organizmo gebėjimą įsisavinti geležį, mikroelementą, būtiną sveikai imuninei sistemai.

Gražina odą

Antioksidantai, esantys citrinų sultyse, mažina spuogus, senatvines dėmes ir net raukšles. Geriant vandenį su citrina šviesėja, gražėja oda, o jūs atrodysit švytinčiai! Citrinų sultys sumaišytos su medumi ar kita veido kauke šviesina odą, skatina žaizdelių gyjimą.

Gerina virškinimą

Vanduo su citrinų sultimis padeda pašalinti toksinus iš organizmo, mažina rėmenį, pilvo pūtimą, dujų kaupimąsį. Citrinuose esantis pektinas gerina žarnyno veiklą, veikia antibakteriškai. Be to, šis gėrimas sužadina tulžies gamybą, gerina kepenų veiklą, mažina jų „suriebėjimą“.

Ištirpdo tai, kas nereikalinga

Citrinų vanduo – puikus diuretikas. Ši savybė gali pagelbėti gydant šlapimo takų infekcijas. Be to, šis gėrimas šalina šlapimo rūgštį iš sąnarių, o tai vienas pagrindinių uždegimo priežasčių. Sergantiems podagra, patariama pusvalandį po valgio išgerti citrinų vandens, taip sumažėja podagros priepuolio tikimybė.

Nors oficialių mokslinių patvirtinimų nėra, tačiau sveikos gyvensenos specialistai tvirtina, jog citrinų vanduo gali padėti ištirpdyti kai kuriuos tulžies, inkstų ar kasos akmenis.

Mažina svorį ir potraukį saldumynams

Citrinų vanduo reguliuoja medžiagų apykaitą bei angliavandenių įsisavinimą. Citrinoje esančios skaidulos mažina potraukį saldumynams.

Gerėja burnos būklė

Geriant vandenį su citrina gerėja burnos kvapas, mažėja dantų skausmas bei rimsta dantenų uždegimas. Tačiau reikėtų nepamiršti, jog citrinų rūgštis ardo dantų emalį, tad po šio gėrimo reikėtų išsiskalauti burną paprastu vandeniu ir nevalyti dantų pasta bent pusvalandį arba tiesiog išsivalyti juos prieš geriant kasdienę dozę citrinų vandens.

Kaip ir kiek?

AB

Į šiltą bet ne karštą vandenį įspauskite pusės citrinos  sulčių, tiek užteks,jei sveriate iki 68 kg, jei jūsų svoris didesnis, galite naudoti visos citrinos sultis. Jei gėrimas gavosi per rūgštus, praskieskite papildomai šiltu vandeniu ir skanaukite!

Jei vis dėlto ryte gerti rūgštų gėrimą per sunku, tuomet pabandykite išgerti šilto citrinų gėrimo dienos eigoje 30 min. prieš ar po valgio. Tikiu, kad naudos tikrai bus 🙂

Paskelbta

Periferiniai kateteriai. Kaip pasirinkti tinkamiausią?

kat

 4 iš 5 pacientų, kurie patenka į ligoninę, įvedami intraveniniai kateteriai visame pasaulyje. Toks procedūros paplitimas įrodo jos reikalingumą tiek gydant pacientus, tiek gelbstint jų gyvybes, tiek atliekant diagnostinius tyrimus. Deja, paklausus slaugytojų pagal kokius kriterijus parenkamas intraveninis kateteris pacientui, dauguma patyrusių slaugytojų atsako, jog tai lemia, tai kas yra skyriuje ar tuo metu po ranka, taip pat atsižvelgiant į paciento venų storį. Tad šiek tiek plačiau apie intraveninius kateterius ir kaip išsirinkti tinkamiausią.

Kaip atrodo intraveninis kateteris?

Periferinis intraveninis kateteris – tai kateteris, kuris įvedamas pacientui į periferinę veną skysčių, kraujo lašinimui ar vaistų suleidimui.

Intravenous_cannula_decription

Standartinis periferinį kateterį sudaro:

1a – kateterio kanulė

1b – kateterio sparneliai, už jų laikoma vedant kateterį, o taip pat jų pagalba kateteris fiksuojamas prie odos

1c – vožtuvėlis skirtas vaistų suleidimui ar praplovimui

1d – kateterio galas prie kurio tvirtinasi intraveninė linija

2 – kateterio adata arba styga, ji reikalinga tik įvedimui

3 – apsauginis kamštelis apsaugantis nuo įsidūrimo adata.

Kateterio spalviniai kodai ir ilgis 

Periferiniai intraveniniai kateteriai būna įvairiausių spalvų, kiekviena spalva žymi tam tikrą kateterio diametrą. Kuo didesnis diametro skaičius – tuo kateteris plonesnis ir atvirkščiai. Bendru sutarimu kateterio spalvos atitinka šiuos diametrus:

GELTONAS = 24G

MĖLYNAS = 22G

ROŽINIS = 20G

ŽALIAS = 18G

PILKAS = 16G

ORANŽINIS = 14G

Tad žalias kateteris, kurio diametras 18G, bus storesnis nei mėlyno, kurio diametras 22G.

Taip pat periferiniai kateteriai skiriasi vienas nuo kito ir savo ilgiu. Tos pačios spalvos kateteris gali būti skirtingo ilgio. Paprastai jų ilgis svyruoja nuo 30-50 mm.

Kaip pasirinkti tinkamiausią?

Prieš parenkant intraveninį kateterį pacientui, būtų puiku, jei slaugytojas tiksliai žinotų, kam pacientui reikalingas kateteris ir kuriam laikui. Jei žvelgtume į periferinio kateterio diametrus tik kaip į didesnius ir mažesnius, tuomet galime vadovautis štai tokia schema:

Mažesnio diametro (20-24G) kateterius naudokite:

  • Pediatriniams pacientams
  • Vaistų terapijai
  • Kai paciento venos smulkios ir sunkiai punktuojamos
  • Kai paciento būklė yra stabili

Didesnio diametro (14-20G) kateterius naudokite:

  • Suaugusiems pacientams
  • Chirurginių operacijų metu
  • Gerai matomos/palpuojamos venos
  • Pacientas gaivinamas

Kaip minėjau anksčiau parenkant intraveninį kateterį būtina atkreipti dėmesį ir į jo ilgį. Trumpesnio ilgio kateteriai (30-40 mm) tinka naudoti pediatriniams pacientams, suaugusiems – jei punktuojama vena plaštakoje arba venos yra smulkios ir trapios.

Ilgesni kateteriai (40-50 mm) tinka tiesioms, aiškiai matomoms/palpuojamoms venoms, venoms, kurios punktuojamos aukščiau plaštakos.

Taip pat verta žinoti, kad kuo ilgesnis kateteris pasirenkamas, tuo didesnis pasipriešinimas tenka lašinamiems vaistams ar tirpalams, tuo lėčiau jie sulaša. Jei vaistus ar tirpalus būtina lašinti didesniu greičiu, rinkitės didesnio diametro ir trumpesnį kateterį.

Periferinio kateterio pasirinkimas tam tikrais atvejais

  • Lašinami arba leidžiami antibiotikai – antibiotikų skyrimas per intraveninį kateterį didina flebito išsivystymo pavojų. Flebitas gali išsivystyti dėl daugelio priežasčių – tai endotelio reakcija į vaistus dėl visiškai skirtingo vaistų pH bei osmoliariškumo kraujui, per ilgas kateterio buvimas venoje, flebitas būdingesnis tam tikrai grupei žmonių (sergantiems sepsiu). Taip pat flebito atsiradimas priklauso ir nuo skiriamo antibiotiko. Viena studija atskleidė, jog labiausiai flebitas būdingas pacientams, kurie per intraveninį kateterį gavo dicloxacillin‘ą ir erythromycin‘ą. Tuo tarpu benzylpenicillin‘as, cefuroxim‘as bei cloxacillin‘as laikomi vidutiniškai rizikingi flebito atsiradimui, o ampicillin‘as, imipenem‘as, clindamycin‘as, vancomycin‘as kaip mažai rizikingi. Buvo įrodyta, jog periferiniai kateteriai, pagaminti iš poliuretano, venoje išsilaiko ilgiau bei mažesnė flebito rizika, lyginant su kito tipo kateteriais.
  • Kraujo bei jo pakaitalų lašinimas – rekomendacijos kraujo ar trombocitų masės lašinimui pasirenkant periferinį kateterį yra gana plačios. Rekomenduojama rinktis periferinį kateterį nuo 16 iki 22 G. Tiesa, būtina žinoti, kad pasirinkus didesnio spindžio kateterį transfuzija vyks greičiau bei mažesnė hemolizės ar trombozės rizika, tačiau transfuzija bus skausmingesnė bei iškils flebito pavojus. Jei pasirinksim plonesnį kateterį, turėsim atvirštinį naudos ir rizikos rezultatą. Tad kiekvienu atveju reiktų atsižvelgti ir į konkrečią paciento būklę. Jei pacientas hemodinamiškai stabilus, jam reikalinga lašinti trombocitų masę dėl trombocitopenijos po chemoterapijos, galime tai atlikti ir per 22 G kateterį, įvestam į plaštakos veną. Tačiau jei pacientui yra nestabili krūtinės angina ir anemija, jam gresia skilvelių virpėjimas ar kita pavojinga aritmija, eritrocitų masės lašinimui reiktų rinktis 16 ar 18G kateterį, įvestą storoje venoje dilbyje.
  • Pacientas gaivinamas – jei gaivinamam pacientui reikalinga masyvi skysčių infuzija, tai būtina įvesti mažiausiai vieną storesį periferinį kateterį – 14 ar 16G arba du mažesnius 18 ar 20G dviejose skirtingose venose. Dažniausiai šie kateteriai „tarnauja“ tik laikinai, kol bus įvestas centrinės venos kateteris.
  • Pacientas operuojamas – daugybė studijų atskleidė, jog įvesti periferiniai kateteriai operacijų metu daugiau nei pusei pacientų sukėlė flebitą. Manoma, kad tam įtakos turi skubėjimas operacijų metu, įgūdžių trūkumas, grubi atlikimo technika. Jei kateteris prastai pritvirtinamas, jei naudojamas teflon tipo kateteris, o ne poliuretano, tuomet didėja tromboflebito išsivystymo rizika.

Taip pat pastebėta, jog tromboflebito rizika didėja, jei naudojamas tas pats periferinis kateteris operacijos metu ir po jos. Tad operuojamiems pacientams patariama prieš operaciją įvesti du intraveninius kateterius 14,16 ar 18G skersmens, kurių vienas bus naudojamas operacinėje, o kitas po operacijos. Idealu, jei kateteris būtų poliuretano. Nestabiliems pacientams geriausia punktuoti centrinę veną.

  • Pacientas, sergantis širdies ir kraujagyslių ligomis – pacientams, kurie serga nestabilia krūtinės angina ar yra ištikti ūmaus miokardo infarkto, skiriama nemažai intraveninių vaistų, skysčių, gali prireikti transfuzijos. Dažnai jiems atliekama angioplastinė procedūra, o kartais prireikia ir skubios širdies operacijos. Tad šiems pacientams prireiks mažiausiai vieno didesnio – 18 ar 20G skersmens periferinio kateterio stambioje venoje. Taip pat būtina apsvarstyti centrinės venos reikalingumą.

Centrinės venos kateterio prireiks, jei pacientui bus lašinami vazopresoriai – dopaminas, epinefrinas ar norepinefrinas. Šių vaistų lašinimas per periferinį kateterį net 68 % pacientų sukelia infiltraciją – tai nekrozė, odos atsisluoksniavimas, odos spalvos pasikeitimas ir galūnės gangrena. Jei vis dėlto naudojama periferinė vena šių vaistų lašinimui, rekomenduojama rinktis kuo plonesnį periferinį kateterį, vengti puktuoti plaštakos ar alkūnės linkio venas, kas valandą stebėti punkcijos vietą.

Jei pacientui numatyta angioplastika ar kitokia intervencinė procedūra, įveskite pacienui 16, 18 ar 20G skersmens periferinį kateterį.

Kaip įvesti intraveninį kateterį?

Pirmiausia pasirenkama tinkama vena. Reikėtų vengti punktuoti veną per sulenkimą, jei įmanoma nepunktuoti dominuojančios rankos, ten kur buvo operuota ar sužeista, yra infekcijos židinių, odos pažeidimų ir kiek įmanoma vengti punktuoti kojų venas. Didžiausios periferinės venos yra randamos dilbio srityje, tačiau jas lengviau užčiuopti nei pamatyti. Plaštakos venos yra geriau matomos, tačiau jos plonesnės, labiau vingiuotos ir trapesnės.

Prieš procedūrą slaugytojas privalo nusiplauti ir dezinfekuoti rankas, pasiruošti visas priemones, patikrinti visų priemonių galiojimo laikus. Venų prisipildymas pagerėja uždėjus šilumą ant rankos ar panaudojant gravitacijos jėgą – t.y. kiek įmanoma žemiau nuleidžiant paciento galūnę. Dezinfekuokite būsimą punkcijos vietą, pakartotinai po  nuvalymo nebepalpuokite venos. 10-15 cm virš būsimos punkcijos vietos uždėkite timpą („žgutą“), apsimaukite pirštines ir pasiimkite patogiai periferinio kateterio kanulę. Įsitikinkite, jog kanulės adata yra pjūviu į viršų, tai sumažina odos bei venos traumos tikimybę. Laisvos rankos pirštais prispauskite odą virš punktuojamos venos. Oda bus įtempta, geriau matysite veną bei neleisit jai „bėgioti“.

Kanule pradurkite odą, o paskui veną, 10-45 laipsnių kampu, priklausomai nuo venos gylio. Kuo vena giliau, tuo dūrio kampas didesnis. Tęskite, kol kanulėje pasirodys kraujas. Jam pasirodžius, sumažinkite dūrio kampą, kanulė turi eiti beveik lygiagrečiai su oda ir veskite gilyn dar 2mm. Toks gylys užtikrina, kad ir kanulė ir styga pasieks veną.

O toliau po truputį atitraukite stygą, o kateterio kanulę stumkite gilyn į veną, kai tik kanulėje antrą kartą pasirodo kraujas, vadinasi esate venoje. Atleiskite timpą, ant kateterio kanulės užsukite kamštuką ar trijų dalių „kraniuką“. Stygą išmeskite į konteinerį, skirtą aštriems daiktams. Pritvirtinkite kateterį pleistru, užrašykite įvedimo datą ir laiką. Kateterį praplaukite 2-5 ml fiziologiniu tirpalu. Kateteris turėtų būti apžiūrimas kartą dienoje ar kiekvienos pamainos metu. Kateteris venoje dažniausiai laikomas ne ilgiau kaip 72 val, tačiau jei anksčiau atsirado didesnis nei 4 mm paraudimas, sukietėjimas aplink veną, jis ištraukiamas nedelsiant. Jei matomi pūliai ar kitos išskyros, rekomenduojama tokį kateterį „pasėti“ – atlikti mikrobiologinį tyrimą.

Paskelbta

Smurtas prieš vaikus. Slaugytojo vaidmuo.

 Liūdna, tačiau vos ne kasdien tenka išgirsti per masines informavimo priemones apie tėvų ar globėjų skriaudžiamus, mušamus, žalojamus vaikus, ne pirmą kartą išgirstame apie nužudytus ką tik gimusius naujagimius.

Pagal oficialią statistiką, pateiktą Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės, 2013 metais buvo nustatyti 69 smurto prieš vaikus atvejai – iš jų 50 psichologinio smurto atvejų ir 19 fizinio smurto atvejų. Taip pat nustatyti 32 vaiko nepriežiūros atvejai. Seksualinio smurto prieš vaikus 2013 metais nenustatyta. Tai oficialūs skaičiai, tačiau tikėtina, kad realybėje šie skaičiai yra žymiai didesni. Dažnai netinkamas tėvų ar globėjų elgesys su vaiku pastebimas per vėlai, jam atsidūrus gydymo įstaigoje, vaikui neapsikentus ir pabėgus iš namų ar net savanoriškai pasitraukus iš gyvenimo.

va

Vaikų slaugytojai, ikimokyklinių ir mokyklinių įstaigų slaugytojai neretai pirmieji pastebi apleistus, neprižiūrėtus vaikus, šeimas, auginančias vaikus netinkamose asocialiuose sąlygose, tėvus, linkusias žaloti savo atžalas. Glaudus mokytojo, socialinio darbuotojo ir mokyklos slaugytojos bendradarbiavimas gali padėti laiku atskleisti smurto prieš vaikus atvejų, ypač kai pastebimi vaiko elgesio ir sveikatos pokyčiai. Įvykus didesnei traumai dauguma tėvų kreipiasi į gydymo įstaigą. Vaikų gydytojai ir slaugytojai dažnai geba atskirti tyčinę traumą nuo atsitiktinės ir kilus įtarimui praneša apie tai teisėsaugos pareigūnams bei vaikių teisių apsaugos tarnybai.

Jei besilaukianti moteris nesilanko gydymo įstaigoje, nesirūpina naujagimio kraiteliu ar net slepia savo nėštumą, tai turėtų kelti susirūpinimą. Slaugytojas, lankydamas naujagimius namuose, turėtų atkreipti dėmesį ne tik į aplinką, kurioje vaikas gyvena, bet ir į motinos emocinę būseną, psichologinį pasirengimą rūpintis savo vaiku ir jei reikia pasiūlyti specialistų pagalbą. Jaunoms mamoms dažnai pritrūksta žinių apie teisingą vaiko priežiūrą, dėl neišsimiegojimo, pervargimo jauni tėvai dažniau netenka kantrybės, vienišos mamos gali stipriau išgyventi pogimdyvinį stresą. Šie veiksniai gali tapti rizikos faktoriais netinkamam elgesiui su vaiku šeimoje.

Kas yra smurtas prieš vaikus?

Smurtas prieš vaikus – tai vaiko fizinis ar emocinis sužeidimas, seksualinė prievarta, vaiko apleidimas, nesirūpinimas, kas kelia realią ar potencialią žalą jo sveikatai, orumui, vystymuisi bei išlikimui.

Kokios yra smurto rūšys?

Fizinis smurtas – tai impulsyvi reakcija į aplinkos stresorius, kurios metu smurtautojas sukelia vaikui fizinį sužalojimą. Tai gali būti nubrozdinimas, kaulų lūžiai ar net smegenų pakenkimas.

Emocinis smurtas – šį smurtą atskleisti ne visada yra lengva. Jo metu iš vaiko atimami jam būtini emociniai poreikiai – meilė ir prisirišimas, auklėjimas ir teigiamas dėmesys. Emocinio smurto metu tėvai vaiką atstumia, terorizuoja, verbaliai įžeidinėja ir siekia sunaikinti vaiko savigarbą bei pasitikėjimą savimi. Šis smurtas būdingesnis tėvams, kurie turi mažai žinių apie vaikų vystymąsį bei augimą – tikisi, kad vaikai ne pagal savo amžių suprastų juos ar net imtųsi tėvų pareigų šeimoje.

Seksualinis smurtas – šis smurtas mažiau paplitęs nei anksčiau minėtieji. Mergaitės iki 18 metų dažniau seksualiai išnaudojamos nei berniukai. Seksualinis smurtas apibrėžiamas kaip bet koks seksualinis kontaktas ar bandymas užmegzti kontaktą tarp suaugusiojo ir vaiko, kai suaugusysis siekia sekualinio pasitenkinimo ar finansinės naudos, o taip pat šiam smurtui priskiriami vaiko sužalojimai, susiję su seksualine veikla. Paprastai smurtautojas būna vyras, tačiau pasitaiko ir moterų. Seksualiai smurtauti prieš savo vaiką gali vienas iš tėvų, tačiau gali dalyvauti ir partneris.

Vaiko apleidimas – tai nesugebėjimas patenkinti vaiko minimalių fizinių poreikių ir/ar netinkama vaiko priežiūra, atsižvelgiant į jo amžių bei išsivystymą. Minimalūs fiziniai poreikiai – tai maistas, pastogė, drabužiai ir šiluma. Jei vaikas turi sveikatos problemų, tėvai privalo lankytis pas gydytoją, vykdyti jo gydymo planą, aprūpinti vaistais. Apleistas vaikas gali būti per mažo ūgio ir svorio, turėti parazitų, dėvėti nešvarius rūbus, nuo jo gali sklisti nemalonus kvapas, vaikas gali būti alkanas.

Kartais tėvai ar globėjai imituoja vaikui Miunchauzeno sindromą (Munchausen syndrome by proxy ), tai situacija, kai tėvai sukelia ar sufabrikuoja vaikui ligą. Vaikui atliekami nereikalingi medicininiai tyrimai, vaikas be reikalo gydomas, o tai vėliau baigiasi hospitalizacija, tikra liga ir net mirtimi. Šis sindromas būdingesnis yra mamoms, turinčioms šiek tiek medicininių žinių iš studijų ar interneto. Jos sukuria vaiko ligos istoriją, sufabrikuoja tyrimų rezultatus, siekia, kad vaikas kuo ilgiau būtų ligoninėje. Tokios mamos aplanko daugybę specialistų ir įstaigų. Mamos pasakojama vaiko ligos istorija kiekvienu atveju šiek tiek skiriasi. Jei ji lieka su vaiku ligoninėje, tai turi daugiau galimybių įdėti kažko vaikui į maistą ar kitaip iškraipyti tyrimų rezultatus. Tokiu atveju ligoninės personalas turėtų būti ypač akylus.

Kūdikių sukrėtimo sindromas – kai naujagimis ar kūdikis stipriai ir ilgai kratomas, jam gali atsirasti smegenų struktūros pakenkimų. Tai dažniausiai nutinka kūdikiams iki 2 mėnesių, tačiau gali nutikti ir vaikams iki 2 metų. Išoriškai apžiūrint tokį vaiką, galime nieko ir nepamatyti. Vaikui gali sumažėti apetitas, reakcija į garsą, vaizdą, gali atsirasti traukulių. Kompiuterinio tomografo ar magnetinio rezonanso tyrimo metu galime aptikti subduralinę hematomą ar kitą pakraujavimą kaukolėje, gali atsirasti vienos ar abiejų tinklainių hemoragijos. Kad kūdikis buvo kratomas, įtarimus dar labiau sustiprins, prasta vaiko higiena, daugybinės mėlynės ant kūno, anksčiau buvę kaulų lūžiai.

Tokie sužalojimai būdingesni jaunų tėvų vaikams, kurie dėl žinių stokos ar nesugebėjimo valdyti savo pykčio priepuolius, purto savo vaikus. Šioje srityje didelį darbą galėtų nuveikti slaugytojai, dirbantys su naujagimiais. Būtina kuo daugiau kalbėti ir aiškinti tėvams apie kūdikių sukrėtimo sindromą, mokyti nuraminti savo kūdikius bei valdytis vaikui pravirkus.

Kas tie smurtautojai prieš vaikus?

Smurtautojai prieš vaikus dažnai būna patys patyrę ar matę smurtą savo šeimoje. Dažniausiai jie turi nepakankamai žinių apie normalų vaiko augimą ir vystymąsį, būdingi silpni socialiniai ryšiai, gali būti labai jauni, jaustis atstumti ar izoliuoti visuomenės, gyventi nepasiturinčiai ar žemiau skurdo ribos. Jie dažnai yra savimi nepasitikintys, sunkiai valdo pykčio priepuolius, nesugeba tinkamai auklėti savo vaiko. Būna, kad tėvai labai laukia savo kūdikio nėštumo metu, tačiau jam atsiradus, vaiką auginti pasidaro per sunkus darbas, slegia atsakomybė ir kamuoja stresas.

Tėvai gali imti smurtauti prieš vaiką, kuris atsirado dėl „nepageidaujamo nėštumo“ ar atsitiktinių lytinių santykių ne su tuo žmogumi. Vaikas gali tapti atpirkimo ožiu, siekiant išlieti savo pyktį ant to asmens dėl kurio jis atsirado.

Taip pat tėvai gali imti smurtauti prieš savo vaiką, jei nuo pat gimimo tarp mamos ir naujagimio yra silpnas tarpusavio ryšys, kai mama nerodo susidomėjimo savo vaiku. Tai gali nutikti kai naujagimis gimsta per anksti, kai gimsta iš karto keli vaikai, vaikas gimsta su apsigimimu ar sunkia liga ir ilgiau būna ligoninėje.

Šeimos nariai gali imti smurtauti prieš savo vaikus ištikus krizei šeimoje – netekus artimo žmogaus, skiriantis sutuoktiniams, iškilus finansiniams sunkumams, praradus darbą ar namus. O taip pat smurtas šeimoje gali atsirasti dėl tėvų psichinių ar fizinių ligų, alkoholio ir/ar narkotikų vartojimo.

Sužalojimo mechanizmai ir slaugytojo vaidmuo

Slaugytojai priėmimo skyriuje, o vėliau ir specializuotame skyriuje dažnai patys pirmieji įdėmiai apžiūri vaiką nuo galvos iki pirštų galiukų. Kiekvienas slaugytojas turi turėti savyje „įtarimo krislelį‘, kai apžiūri traumą patyrusį ar kitaip sužalotą vaiką. Įtarimus patvirtins arba išsklaidys glaudus bendravimas su tėvais, išsami vaiko apžiūra, o taip pat slaugytojo profesinė patirtis ir žinios.

Labai svarbu vaiko sužalojimus tiksliai aprašyti. Aprašykite tiksliai sužalojimo dydį, gylį ir lokalizaciją. Kaip atskaitos taškus naudokite bambą, kaulus (pavyzdžiui, 10 cm į dešinę nuo bambos), galite naudotis laikrodžio ceferblato ar kompaso principu.

Išsami apžiūra padės atskirti atsitiktinę traumą nuo tyčinės, sukeltos suaugusiojo žmogaus. Nudegimai, atsiradę vaikui netyčia apsiplikius karštu vandeniu, ir tyčiniai vaiko nuplikimai bus visiškai skirtingi. Tyčia įmerkus vaiko koją ar ranką į karštą vandenį atsiranda nudegiminė „kojinė ar pirštinė“ su aiškia demarkacijos linija, iki kur galūnė buvo laikoma. Vyresniems vaikams gali matytis „trikojo“ efektas nudegimo vietoje, jis atsiranda  vaikui priešinantis ir bandant ištraukti galūnę iš karšto vandens.

Netyčia vaikas gali užlipti ant nuorūkos, ar įropoti nusidegindamas veidą ar ranką ir greitai atsitraukti. Jei nudegimai kitose vietose ir jų ne vienas, galima įtarti tyčinį vaiko nudeginimą.

Kitas vaiko sužalojimas – įkandimo žymės. Tai elipsės ar kiaušinio formos dėminės kraujosrūvos, odos nusitrynimas ar įdrėskimas. Gali matytis dantų žymės. Įkandimai vaiko kūne gali byloti apie seksualinę prievartą, tad būtina tokį vaiką išsamiau apžiūrėti, jei įmanoma surinkti kuo daugiau informacijos iš pačio vaiko.

Seksualinė prievarta gali pasireikšti įvairiom formom. Tiek oraline, tiek analine forma, su penetracija ar be. Tokio tipo prievarta pasireiškia įvairiuose socioekonominiuose lygiuose. Aukų žaizdos yra kruopščiai slepiamos, o slaugytojui prireiks gerų įgūdžių ir gerų anatomijos bei fiziologijos žinių atpažinti seksualinio smurto žymes. Svarbu pažymėti, kad mergaičių mergystės plėvės sužalojimas yra sunkus sužeidimas, tačiau greit išnykstantis. Pavyzdžiui, iki lytinio brendimo petechijos aplink mergystės plėvę po jos sužalojimo išnyksta per 48 valandas, lytinio brendimo metu per 72 valandas po seksualinio išpuolio. Tad šiuo atveju savalaikis vaiko ištyrimas ypač svarbus nustatant seksualinio smurto atvejį.

Jei vaikas užsikrėtė lytiniu keliu plintančia liga, taip pat galime įtarti apie esančią seksualinę prievartą. Vaikai dažnai pasako tiesą, nepaisant kaip besigintų jo tėvai ar globėjai.

Slaugytojo pareiga nėra įrodyti buvo ar nebuvo smurtaujama prieš vaiką, tačiau savo įtarimais būtina pasidalyti su gydytojais ir kitomis kolegomis. Apie tam tikrus atvejus būtina informuoti teisėsaugos ir vaikų teisių apsaugos pareigūnus. Tai:

  • Vaiko bandymas nusižudyti
  • Abejotina tėvų ar globėjų pasakojama istorija
  • Dažnas vaiko atvykimas į priėmimo skyrių dėl traumų
  • Daugybiniai įvairių gyjimo stadijų vaiko sužalojimai
  • Prasta vaiko mityba ar dehidratacija
  • Neįprastos formos sužalojimai ( rankos ar bato žymės ant vaiko kūno)
  • Seksualinio išpuolio požymiai
  • Apleisto vaiko požymiai (aprengtas ne pagal sezoną, nešvarus, su parazitais vaikas)
  • Narkotikų vartojimas
  • Medicininio personalo pastebėtas emocinis smurtas prieš vaiką.

Smurtavimas prieš vaikus yra opi socialinė problema, kuri turi tęstinumą – verbalinis smurtas gali virsti fiziniu, vaiko apleidimas gali peraugti į emocinį smurtą. Pats vaikas gali nesuprasti, jog su juo elgiamasi netinkamai, o smurtaujantys tėvai jaustis nepajėgūs susidoroti su juos ištikusia krize. Šiai ydingai grandinei nutraukti reikalingi profesionalūs socialiniai bei medicinos darbuotojai, psichologai bei vaiko ir šeimos gerovei dirbanti šalies valdžia. Juolab, jog tarptautinės studijos rodo, jog smurtas prieš vaikus ir skurdas šeimoje glaudžiai susiję.

Literatūra:

C. Lyden Uncovering child abuse, Critical care insider, 2011

M. Ecker Innocence interrupted, Nurseweek, 2001

ELTA

www.vaikoteises.lt

Paskelbta

Sepsis

 Sepsis – tai sisteminis uždegiminis atsakas į infekciją  ( gramteigiamą, gramneigiamą, grybus, virusus, mikobakterijas, parazitus), kuri gali pasireikšti kraujotakos sistemos sutrikimu, daugybinių organų pažeidimu ir mirtimi. Sepsis – tai kompleksinių ligų procesas, kuris pasižymi dideliu mirtingumu.

Senyvo amžiaus pacientai yra didesnėje rizikoje susirgti sepsiu ir jiems ši liga sunkiau diagnozuojama. O taip pat rizikos grupėje yra kūdikiai bei silpno imuniteto žmonės. Teigiama, jog iš 1000 žmonių 3 suserga sepsiu, ligoninėse suserga sepsiu 2 proc. visų ligoninės pacientų.

Sepsio plitimą, manoma, lemia didėjantis skaičius žmonių, turinčių silpną imuninę sistemą, vis daugiau atliekama invazinių procedūrų intensyviosios terapijos skyriuose, didėja atsparių mikroorganizmų rūšių, o be to senėja visuomenė, daug sergančiųjų lėtinėmis ligomis.

Tad kaip sepsis atsiranda?

Sepsio mechanizmas

Uždegimas – tai organizmo atsakas į cheminį stimulą, infekciją ar traumą. Įvykus sužeidimui, ima gamintis vietiniai citokinai ir jie išskiriami į kraujotaką, kad sužadintų vietinį atsaką. Vyksta augimo faktoriaus, makrofagų stimuliacija bei trombocitų gamyba. Šio proceso tikslas – homeostazė, tačiau jei vietinės reakcijos neužtenka homeostazei pasiekti, „įsijungia“ sisteminės uždegiminės reakcijos.

Viena pagrindinių sisteminio uždegimo pasireiškimų yra žinoma kaip ūmios fazės atsakas. Ši plejada prasideda po keletos valandų ar dienų po uždegimo. Citokinų, tokių kaip interleukinas (IL)-1, IL-6 bei naviko nekrozės faktoriaus išsiskyrimai sukelia hipotalame esančiame termoreguliacijos centre  paciento temperatūros pakilimą, pacientas sukarščiuoja. Ūmios fazės metu kaulų čiulpai ima daugiau gaminti nesubrendusių neutrofilų, o kepenys daugiau gamina fibrinogeno bei C reaktyviojo baltymo. Skeleto raumenyse vykstantis katabolizmas tiekia amino rūgštis, kurios gali būti naudojamos pažeisto audinio atsatymui. IL-8 gali palaikyti audinio uždegimą. IL-6 bei IL-10 skatina ūmios fazės atsaką, išskirdami papildomus prouždegiminius mediatorius.

Toks nekontroliuojamas prouždegiminių mediatorių ar citokinų išsiskyrimas gali iššaukti toksines reakcijas bei skatinti endotelinį leukocitų sukibimą, proteazių bei prostaglandinų išsiskyrimą, kurie žaloja ląsteles. Pacientui tai pasireiškia tachikardija, karščiavimu, kvėpavimo ir kraujotakos sutrikimais, acidoze, kraujo krešėjimo sutrikimais. Išsiskirdami prostaglandinai žaloja audinius, tai pasireiškia vazodiliatacija ir padidėjusiu kapiliarų pralaidumu, skystis ima kauptis intersticinėje ertmėje, pacientui pasireiškia hipotonija bei edemos. Deguonies stygius ląsteliniame lygyje sutrikdo kvėpavimo sistemos darbą, o kartu su ja sutrinka inkstų, virškinimo sistemos bei kepenų veikla. Padidėjęs kraujo klampumas skatina trombocitų agregaciją bei trombų formavimąsį, sumažėjusią audinių perfuziją. Tai gali sukelti diseminuotą intravaskulinę koaguliaciją (DIK) arba ypatingą kraujavimą ir krešėjimą. Visa tai veda prie daugybinio organų pažeidimo bei funkcijų sutrikimo.

Sepsio priežastys

Sepsis gali išsivystyti įvairaus amžiaus žmonėms, tačiau jis labiau paplitęs tarp senyvo amžiaus pacientų. Viena studija atskleidė, jog 64,9 proc.sergančiųjų sepsiu buvo pacientai virš 65 metų. Tokio pasiskirstymo priežastimi laikoma tai, jog vyresni pacientai dažniau yra gramneigiamų bakterijų nešiotojai, ypač sergantys pneumonijomis arba turintys daugybę lėtinių ligų. Galimos sepsio priežastys yra šios:

  • Pneumonija
  • Šlapimo takų infekcija
  • Diarėja
  • Meningitas
  • Celiulitas
  • Septinis artritas
  • Žaizdų infekcijos
  • Endokarditas
  • Su kateteriu susijusios infekcijos

Sepsis gali prasidėti sisteminio uždegiminio atsako sindromu (SUAS). SUAS diagnozuojamas remiantis dviem ar daugiau nurodytų kriterijų:

  • Kūno temperatūra aukštesnė nei 38°C arba žemesnė nei 36°C.
  • Širdies susitraukimų dažnis didesnis nei 90 kartų per minutę.
  • Kvėpavimo dažnis daugiau kaip 20 kartų per minutę arba hiperventiliacija, kai paCO2 mažiau nei 32 mmHg
  • Leukocitų skaičius daugiau kaip 12×10­9/l arba mažiau nei 4×109/l arba daugiau nei 10 proc.jaunų formų.

Pacientui, kuriam pasireiškia sisteminė infekcija plius infekcija yra fiksuota dokumentuose, nustatomas sepsis. Jei pacientui, sergančiam sepsiu, pasireiškia organų disfunkcija, audinių hipoperfuzija (padidėjęs laktatų kiekis, oligurija) ar pasireiškia sepsio išprovokuota hipotenzija, teigiama, jog pacientui yra sunkus sepsis. Jei pacientui sepsio išprovokuota hipotenzija nesikoreguoja nepaisant skysčių terapijos ir nėra kitų priežasčių hipotenzijai, sakoma, jog pacientui išsivystė septinis šokas.

Sepsio komplikacijos

Sepsis gali komplikuotis ūmiu respiraciniu distreso sindromu (ŪRDS), ūmiu inkstų nepakankamumu, virškinamojo trakto komplikacijomis, diseminuota intravaskuline koaguliacija (DIK), daugybinių organų pažeidimu (DODS). Tad apie kiekvieną trumpai.

ŪRDS apibrėžiama kaip staigi kvėpavimo nepakankamumo pradžia, lydima trijų šių komponentų: sunki hipoksemija, plaučiuose atsiranda infiltratai, kurie matomi rentgeno nuotraukose bei nėra širdies nepakankamumo ar skysčių perkrovos. Hipoksemija gali būti vienas pirmųjų šio sindromo požymių. Padažnėjęs kvėpavimas ir tachikardija gali išryškėti tik po 12 -24 valandų. Yra išskiriamos trys ŪRDS fazės:

  1. eksudacinė (iki 3d.) – pasireiškia gilia hipoksemija, uždegimu bei difuziniais alveolių pažeidimais.
  2. proliferacinė (1-2 sav.) – didėja pakitimai plaučiuose, kurie blogina ir kitų organų veiklą.
  3. fibrozinė (3-4 sav.)- pradideda nevaldoma plaučių audinio fibrozė, pneumonija.

Ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas gali išsivystyti dėl endotoksinų išsiskyrimo, kurie sukelia kraujagyslių spazmus, o tai gali išprovokuoti intravaskulinių krešulių atsiradimą. Inkstų pakenkimai priklauso nuo šoko sunkumo ir jo trukmės. Dėl didelės inkstų išemijos gali išsivystyti ūmi inkstų kanalėlių nekrozė, todėl būtina nuolat sekti  pacientų diurezę, kreatinino ir šlapalo kiekį kraujo serume.

Virškinamojo trakto komplikacijos gali išsivysyti kuomet atsiranda kraujo tėkmės persiskirstymas virškinamojo trakto gleivinėse. Paviršinės žaizdos skrandžio gleivinėje gali sukelti stresines opas. Vienas pagrindinių šios komplikacijos simptomų – kraujavimas, kuris gali prasidėti 2-10 dieną po sepsio.

Diseminuota intravaskulinė koaguliacija (DIK) atsiranda dėl koaguliacijos sutrikimo, kurio metu formuojasi fibrininiai ir kraujo plokštelių trombai smulkiose ir vidutinėse kraujagyslėse. Dėl sutrikusio fibrinolizės proceso, užsistovi fibrinas. Trombocitų ir krešėjimo faktorių sumažėjimas didina kraujavimo riziką. Fibrino sankaupos organuose gali sukelti jų kraujotakos sutrikimus ir nepakankamumą.

Daugybinis organų pažeidimas (DODS) atsiranda kai pažeidžiama daug organų – inkstai, kepenys, plaučiai, smegenys ir širdis, kaip septinio šoko pasekmė. Kuo daugiau organų pažeista, tuo didesnė mirties tikimybė.

Laboratoriniai tyrimai

Ypač svarbi yra ankstyva sepsio diagnostika, tuomet galima iškarto imtis tinkamų veiksmų. Tai žymiai sumažina komplikacijų ir mirties riziką.

Įtariant sepsį, prieš antibiotikų paskyrimą būtina paimti kraujo, šlapimo, skreplių ir žaizdos (jei ji yra) pasėlius.

Kraujo pasėlis imamas mažiausiai į du mėgintuvėlius (anaerobams ir aerobams nustatyti). Mažiausiai vienas kraujo pasėlis imamas tiesiogiai iš paciento venos, kiti imami iš kiekvieno esančio intraveninio  kateterio, nebent kateteris įvestas neseniau kaip prieš 48 val.

BK

Kitas naujas reikalavimas – prokalcitonino testas. Jis parodo sisteminę bakterinę infekciją, dėl kurios išsivysto sepsis ar septinis šokas, leidžia labai ankstyvojoje stadijoje diagnozuoti bakterinį sepsį. Be to, šis rodmuo leidžia diferenciuoti bakterinę infekciją nuo virusinės ar parazitinės.

Sveikų žmonių prokalcitonino serume yra mažiau nei 0,05 ng/ml.

0,05-1,9 ng/ml rodo lokalizuotą infekciją.

Daugiau nei 2 ng/ml rodo sepsį.

Daugiau nei 10 ng/ml septinio šoko indikatorius.

Pacientui sergančiam sepsiu gali sumažėti kalio kiekis, atsirasti hiper arba hipoglikemija, padidėti šlapalo kiekis kraujo serume. Kreatinino kiekis didesnis nei 44,2 mmol/l rodo ūmų inkstų pakenkimą. Padidėję kepenų fermentai gali rodyti ūmų kepenų ląstelių pakenkimą dėl hipoperfuzijos. Padidėję C reaktyvinis baltymas – daugiau nei 40mg/l, esant sunkiam sepsiui – daugiau nei 200 mg/l.

Pagal naująsias sepsio rekomendacijas, leidžiama nekoreguoti pacientų gliukozės kiekio iki 10 mmol/l. Anksčiau gliukozės kiekis turėjo būti mažesnis, tačiau buvo pastebėta, jog tai dažnai baigdavosi hipoglikemija. Insulino terapiją rekomenduojama pradėti tik tuo atveju, jei 2 tyrimų metu gliukozės kiekis viršijo 10 mmol/l. Gliukozė sekama kas 4 val.

Atliekant bendrą kraujo tyrimą randama padaugėjusių leukocitų – 12×109/l arba leukopenija 4×109/l, kuri gali atsirasti dėl endotoksemijos. Gali padidėti trombocitų kiekis- daugiau nei 600 x109/l, tai būna kaip ūmios fazės atsakas. Sumažėję trombocitai – mažiau nei 100 x109/l, diseminuotos intravaskulinės koagulopatijos įrodymas.

Atliekamas kraujo dujų tyrimas. Serumo laktatų tyrimas rodo, ar nėra audinių hipoksijos. Jei rodmuo didesnis nei 1, tai rodo audinių hipoksiją. Šis tyrimas, jei įmanoma, imamas iš arterinio kraujo.

Taip pat sekami krešumo rodiklai.

Paciento įvertinimas

Jei įtariate, jog pacientui sepsis, vertinkite pacientą remdamiesi ABC (iš angl.klb – airway, breathing, circulation/ kvėpavimo takai, kvėpavimas, kraujotaka) sistema.

Pacientą sergančiu sepsiu galite atpažinti pagal karščiavimą, tachikardiją, lokalizuotą eritemiją, sumažėjusį šlapimo išsiskyrimą (mažiau nei 0,5 ml/kg/val mažiausiai 2 val nepaisant adekvačios skysčių infuzijos), hipotenziją ar dusulį. Sekite, ar nėra sumažėjusi pacientui oksigenacija ar jis hemodinamiškai stabilus.

Sumažėjusią oksigenaciją atspindi žemas deguonies įsotinimo lygis, matuojamas pulsoksimetru bei deguonies kiekis veniniame kraujyje žemiau 70%, parcialinis O2 kiekis žemiau 60mmHg, laktatų kiekis virš 1. O taip pat stebima letargija, sumišimas, prasta koncentracija, sujaudinimas ir sąmonės nebuvimas.

Hemodinamiškai pacientas nestabilus – kai sistolinis arterinis kraujo spaudimas žemiau 90 mmHg, vidurinis arterinis spaudimas (MAP) žemiau 65 mmHg, širdies susitraukimų dažnesnis retesnis nei 50 kartų per minutę arba didesnis nei 120 k/min bei matomi ritmo sutrikimai elektrokardiogramoje.

Rekomenduojama medicinos personalui sekti deguonies kiekį veniniame kraujyje, nes tai geriausias būdas sekti pacientą dėl tinkamos oksigenacijos. SvO2 turėtų būti virš 70%.

Antibiotikų terapija

Antibiotikai, jei įmanoma, skiriami per pirmą valandą diagnozavus sepsį. Viena studija atskleidė, jog kiekviena pradelsta valanda be antibiotikų, esant sepsiui su hipotenzija, didina mirtingumą 7,6% per pirmas 6 valandas. Antibiotikai skiriami atsižvelgiant į paciento ligos istoriją, toleranciją vaistams, esančias ligas, klinikinius simptomus bei numanomus patogenus, esančius ligoninėje bei aplinkoje. Paprastai skiriami plataus spektro antibiotikai, o 3-5 dienų bėgyje gavus pasėlio rezultatus, antibiotikai parenkami pagal gautus atsakymus.

Skysčių terapija

Skysčių terapijos tikslas – pasiekti, kad centrinis veninis spaudimas (CVS) būtų 8-12 mmHg.

Dėl sepsio pacientams gali atsirasti hipotenzija, tai įvyksta dėl sisteminio kraujagyslių išsiplėtimo bei blogo jų prisipildymo. Jei pacientui nukrito arterinis kraujo spaudimas (AKS), pamatuokite CVS ir pradėkite lašinti skysčių, o taip pat pradėkite lašinti vazopresorius, jei skysčių terapija neefektyvi.

Tikslas – pasiekti, kad CVS būtų 8-12 mmHg. Jei CVS mažiau nei 8 mmHg, pradedami lašinti kristaloidiniai tirpalai. Pagal naująsias rekomendacijas, lašinti koloidinių tirpalų nerekomenduojama, dėl didesnio mirtingumo juos lašinant. Pradėjus skysčių terapiją būtina nuolat auskultuoti plaučius dėl galimo skysčio susikaupimo ar karkalų.

Jei pacientui sunki hipotenzija ir reikalinga lašinti daug skysčių, rekomenduojama sulašinti albumino.

Jei per 60 minučių hipotenzija nesusikoreaguoja nepaisant intensyvios skysčių terapijos, galvojama apie septinį šoką. Tuomet skiriama kortikosteroidų terapija, rekomendojama 200mg dienai.

Vazopresorių terapija

Jei reikia, paskiriama vazopresorių, kad vidurinis arterinis spaudimas būtų ne žemesnis nei 65 mmHg. Pageidautina, jog visiems pacientams, kuriems būtina lašinti vazopresorių, būtų įvestas arterinis kateteris, tam, kad būtų galima tiksliai išmatuoti vidurinį arterinį kraujo spaudimą.

Šiuo metu kaip pirmos linijos vazopresoriu rekomenduojamas norepinefrinas, kuris titruojamas, atsižvelgiant į vidurinį arterinį kraujo spaudimą. Jei hipotenzija išlieka net ir po norepinefrino, tuomet į veną pradedamas lašinti epinefrinas, kuris taip pat titruojamas, kad vidurinis arterinis kraujo spaudimas būtų ne žemesnis kaip 65 mmHg.

Dopaminas kaip pirminis vazopresorius neberekomenduojamas, kadangi gali sukelti stiprų kraujagyslių spazmą bei tachikardiją. Šis vaistas yra kontraidikacija pacientams su septiniu šoku, išskyrus tuos atvejus, jei pacientui pasireiškia bradikardija. Mažų dozių dopaminas šlapimo funkcijai skatinti taip pat neberekomenduojamas.

Taip pat lašinamas dobutaminas iki 20mcg/kg/min šalia kitų vazopresorių jei yra širdies nepakankamumo simptomų ar audinių hipoperfuzija.

Kvėpavimo funkcija

Jei pacientui sepsis – skiriama 100 % deguonis per kaukę. Jei kraujo dujų tyrimas prastėja – tuomet pacientas intubuojamas ir jungiamas prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato (DPV).

Jei pacientas ventiliuojamas dažniausiai rekomenduojama:

  • kad paciento galvūgalis nuolat būtų pakeltas 30-45 laipsnių kampu, taip sumažėja aspiracijos, pneumonijos tikimybė bei mažiau tikėtina, kad išlinks intubacinis vamzdelis.
  • Dažnai atsiurbinėti iš burnos ir intubacinio vamzdelio, burnos gleivinę valyti chlorheksidino tirpalu, taip sumažės pneumonijos tikimybė.
  • Kasdien bandyti „atjunkyti“ nuo DPV, paliekant pacientą ant spontaninio režimo.
  • Stengtis kuo mažiau skirti sedatyvinių vaistų.

Maitinimas

Po sepsio ar septinio šoko diagnozės pacientas per pirmąsias 48 val turi būti pradėtas maitinti per os ar enteriniu būdu.

Kritiškai sergantys pacientai turi ypatingų maitinimosi poreikių ir jiems būtina sukoreguota mityba. Sepsiu sergančių pacientų pakinta medžiagų apykaita, daugiau reikia poilsio, vyksta aktyvus katabolizmas, stebima hiperglikemija, mažėja kūno masės indeksas, pakinta mikroelementų kiekis kraujo serume, užsilaiko skysčiai audiniuose ir mažėja vidaus organų baltymų sintezė, tokių kaip albuminų.

Katabolizmo procesai kartu su prasta mityba užkerta kelią sveikimui bei didina pacientų mirtingumą. Dėl prastos mitybos blogiau gyja žaizdos, sumažėja imuninis atsakas, blogėja kraujo krešėjimas, sutrikdoma žarnyno veikla, nyksta raumenys bei sumenksta kvėpavimo raumenų funkcija.

Maitinti pradedama po nedaug, 500 kalorijų per dieną, toliau koloražas po truputį didinama, atsižvelgiant kaip pacientas maistą toleruoja. Galima derinti gliukozės kaip maisto lašinimą į veną ir maitinti per zondą. Jei pasirenkamas tik parenterinis maitinimas, tuomet vistiek per pirmas 7 dienas rekomenduojama pradėti enterinį maitinimą.

Kuris maitinimo būdas – enterinis ar parenterinis- geresnis, nėra tvirtų sutarimų. Kai kurie specialistai tiki, jog reikia kuo anksčiau duoti darbo žarnynui, tačiau parenterinis maitinimas taip pat geras būdas, kai žarnynas yra neveiksnus. Tad visais atvejais reikia atsižvelgti į konkrečią situaciją bei atidžiai sekti paciento glikemiją.

Jei pacientui yra virškinamojo trakto kraujavimo rizika, skiriama protonų siurblio inhibitorių arba H2 blokatorių.

Ir dar šiek tiek…

Pagal naująsias sepsio rekomendacijas siūloma kiek įmanoma labiau vengti kraujo ar jo pakaitalų perpylimo, siekiant užkirsti kelią potransfuzinėm komplikacijom.

  • Eritrocitų masę siūloma pilti tik tiems pacientams, kurių hemoglobinas yra mažesnis nei 70g/l ir išlaikyti jį 70-90 g/l ribose.
  • Esant krešumo sutrikimams nebenaudoti šaldytos plazmos, išskyrus tuos atvejus, jei yra aktyvus kraujavimas ar pacientas ruošiamas operacijai.

Giliųjų venų trombozės profilaktikai skiriamas mažos molekulinės masės heparinas pacientams sergantiems sepsiu. Jei šių vaistų skirti negalima dėl trombocitopenijos, koagulopatijos, aktyvaus kraujavimo, buvusio kraujavimo smegenyse, tuomet pacientas turėtų dėvėti kompresines kojines ar skiriamos kompresinės procedūros trombozės profilaktikai.

Slaugytojo vaidmuo slaugant sepsiu sergantį pacientą

Tad ką mes galime padaryti dėl savo paciento:

  • Infekcijos kontrolė– labai svarbu, kad būtų laikomasi visų infekcijos kontrolės priemonių. Plaukite tinkamai rankas, naudokite apsaugos priemonės, laikykitės skyriuje numatyto dezinfekcinio plano.
  • Paciento sekimas ir monitoravimas – mažiausiai kas valandą būtina sekti ir dokumentuoti paciento gyvybinius požymius. Sekite paciento kūno temperatūrą, kvėpavimo dažnį, pulsą, arterinį kraujo spaudimą, vidurinį spaudimą bei centrinį veninį spaudimą, diurezę bei deguonies įsotinimą. O taip pat stebėkite paciento sąmonės būseną, reakcijas. Stebėkite pacientą dėl krešėjimo sutrikimo – jei pacientui staiga pradėjo sruventi ar bėgti kraujas iš trijų skirtingų vietų (pvz.: iš nosies, žaizdos ir intraveninio kateterio) arba atsirado petechijos ar cianozė, gali būti, jog jam vystosi DIK‘as. Atkreipkite dėmesį į paciento galūnės – jei jos šaltos, pakitusios spalvos ar cianotiškos, tikėtina, jog kemšasi smulkiosios kraujagyslės. Praneškite apie tai gydytojui.
  • Tinkamas dokumentavimas – nepamirškite pažymėti apie įvestus kateterius, jų vietą ir laiką. Pažymėkite kaip pacientas kvėpuoja, užrašykite kraujo dujų tyrimų rezultatus, pažymėkite sulašintus skysčius, vazopresorius, antibiotikus. O taip pat užrašykite gautus CRB, elektrolitų, gliukozės, laktatų kraujyje rezultatus.
  • Bendravimas su paciento šeima – sepsiu sergančio paciento šeima dažnai jaučiasi bejėgė šioje situacijoje. Šeimos nariams reikia dažnai paaiškinti, kas daroma su jų artimuoju, kokios procedūros ir intervencijos atliekamos ir kodėl. Jei pacientas miršta, sudarykite sąlygas šeimos nariams atsisveikinti su artimuoju, pasikviesti kunigą, jei to pageidauja. Suteikite emocinę paramai artimiesiems.

Paskelbta

Kas yra slaugos procesas?

Slaugos procesą slaugytojai savo praktikoje naudoja jau gana ilgą laiką. Tai  sistemingas problemų sprendimas siekiant patenkinti fizinius, psichologinius ir socialinius asmens, šeimos, bendruomenės ar visuomenės sveikatos poreikius. Slaugos studentams slaugos procesas padeda mokymosi metų įgytas žinias integruoti praktikoje, skatina savarankiškai mąstyti bei priimti sprendimus.

Slaugos proceso sąvoka neatsiejama nuo pačios slaugos. Tai organizuotas, sisteminis požiūris, kuriuo remiasi slaugytojai, tam kad būtų patenkinti individualūs kiekvieno paciento sveikatos priežiūros poreikiai. Alfaro-LeFevre (1999) teigia, jog slaugos procesas yra humanistinės slaugos sisteminis modelis, kurio pagrindinis tikslas -rezultatų pasiekimas efektyviais resursų ištekliais. Slaugos procesas yra sisteminis, nes sudarytas iš penkių žingsnių, humanistinis, nes pagrįstas tikėjimu, jog kai mes planuojame slaugą ir slaugome, apsvarstome kiekvieno individo unikalius poreikius bei interesus. Slaugos procesą naudoja viso pasaulio slaugytojai tam, kad būtų apibūdintas slaugos tiekimo veiksmas. Slaugymo procesui pradžią davė slaugos teoretikė Hall, kuri 1955 m. slaugymą apibūdino kaip procesą.

Slaugos procesą tinkamai charakterizuoja J.M. Wilkinson – tai dinamiškas ir cikliškas, orientuotas į klientą, planingas ir į tikslą nukreiptas, universaliai pritaikomas, į problemą nukreiptas bei kognityvinis procesas. Tai profesionalios slaugos praktikos pagrindas, padedantis slaugytojams priimti tinkamus sprendimus bei spręsti iškilusias problemas kasdieninėje praktikoje ir įvairiose situacijose.

 Šį procesą sudaro penkios fazės:

  • Vertinimas
  • Diagnozė
  • Planavimas
  • Atlikimas
  • Įvertinimas.

Alfaro-LeFevre trumpai apibūdina kiekvieną šių fazių sekančiai:

Vertinimas: jo metu renkama bei tikrinama informacija apie sveikatos būklę, ieškoma sveikatos nukrypimų nuo normos, rizikos faktorių, kurie gali būti kliūtis sveikatai, pavyzdžiui, rūkymas. Taip pat vertinamas paciento gyvybinis potencialas.

Diagnozė ( Problemos identifikacija ): analizuojama informacija, duomenys bei nustatomos esamos ir potencialios problemos, o tai yra slaugos plano pagrindas. O taip pat įvertinamos paciento stipriosios pusės, tam kad būtų sudarytas efektyvus planas.

Planavimas: jo metu atliekami keturi žingsneliai:

  • Nustatykite prioritetus: kurią problemą būtina spręsti neatidėliojant? Kurios problemos gali palaukti? Kuriai problemai reikalinga slauga? Kurios problemos gali būti perleidžiamos kitiems specialistams? Kuriai problemai reikalingas multidisciplininis požiūris?
  • Suformuokite tikslus (rezultatus), kurių tikitės: apibūdinkite tiksliai ko jūs tikitės iš paciento ar kliento bei nurodykite laiko terminą iki kada bus pasiektas tikslas.
  • Nuspręskite, kokios intervencijos bus reikalingos: kokios intervencijos (slaugytojo veiksmai ) reikalingi norint pasiekti tikslą.
  • Slaugos plano užrašymas: apgalvokite, kokį slaugos planą rašysite – individualų ar standartinį, kuris planas labiau atspindės jūsų paciento specifinę situaciją.

Atlikimas: pradedamas vykdyti sudarytas planas, tačiau vykdant slaugos veiksmus, pacientas stebimas ir toliau – ar nepasikeitė jo būklė, gal atsirado naujų problemų, gal nutiko kažkas, dėl ko reikėtų keisti sudarytą slaugos planą.

  • Atlikite intervencijas, stebėdami pacientą, darykite pakeitimus slaugos plane, jei to reikia. Kokie rezultatai? Ar būtina kažką keisti? Nėra būtina laukti nustatytos datos rezultatų vertinimui, jei matote, kad vyksta kažkas ne taip, keiskite šiandien, jei to reikia.
  • Informuokite ir užrašykite. Gal yra kokių požymių apie kuriuos būtina pranešti kitiems specialistams? Apsvarstykite, kaip visa tai aprašysite, iliustruosite slaugos plane.

Įvertinimas

Jūs nusprendžiate, ar pasiekėte norimų rezultatų, ar pasirinktos intervencijos buvo efektyvios ar matyti pokyčiai, o tada keičiate slaugos planą arba jį užbaigiate. Kaip pakito paciento sveikata? Ar pacientas pajėgus daryti tai, ką jūs suplanavote? Jei ne, kodėl? Ar atsirado nauji slaugos prioritetai? Jei tikslai pasiekti, ar pacientas pajėgus pats savimi pasirūpinti? Gal jam reikalingos sveikatą stiprinančios priemonės? Kodėl planas efektyvus? Ką buvo galima padaryti kitaip?

Paskutinis įvertinimo etapas, susijęs su visais prieš tai buvusiais etapais bei apima viso slaugos plano įvertinimą, tam, kad būtų galima įvertinta, ar tikslai pasiekti tinkamai bei efektyviai.

Slaugos procesas – tai sprendimų priėmimas paremtas kritišku mąstymu. Jis lyginamas su moksliniais metodais, ieškančiais problemų sprendimo. Tiek slaugos procesas, tiek mokslinis metodas remiasi dviem tais pačiais žingsniais, judėdami nuo problemos identifikacijos link sprendimo vertinimo. Vienas tik skirtumas – mokslinis metodas pirmiausia atpažįsta problemą, o paskui renka duomenis. Tuo tarpu slaugoje, pirma surenkami duomeys, o vėliau įžvelgiamos problemos. J. M. Wilkinson teigia, jog slaugytojams reikalingos tiek kognityvinės žinios darbe, tiek intelektualinės žinios slaugos procese – kūrybingas ir kritiškas mąstymas, problemos sprendimas bei sprendimo priėmimas.

Šaltinis:

“Critical thinking in nursing process and education”, Belgin YILDIRIMB, Şükran ÖZKAHRAMAN, International Journal of Humanities and Social Science Vol. 1 No. 13 [Special Issue – September 2011]