Paskelbta

Darbas su senatvine demencija sergančiais pacientais

demen
Alex Ten Napel nuotrauka iš ciklo “Forgotten Life”

Kas aš? Kur aš? Kur turiu aš eiti? Kiek dabar valandų? Aš važiuoju pas mamą…

Tokius ir panašius klausimus bei sakinius dažnai girdi tie, kurie slaugo senatvine demencija sergančius žmones.

Simptomai:

Atminties susilpnėjimas – pacientas sunkiai orientuojasi laike ir vietoje, todėl jaučiasi nesaugus, mąsto ir elgiasi nelogiškai.

– Tu pavogei mano pinigus…- Aš nesimaudysiu, aš vakar maudžiausi..- Mano marškiniai nėra purvini..    –Skusi man barzdą? Ne, man nereikia…

Asmenybės pasikeitimas – pacientas jaučia baimę, dažnai būna agresyvus, įtarus. Neretai jaučiasi prislėgtas, pasyvus, nustoja rūpintis asmenine higiena, nebesugeba pasirūpinti kasdieniniais dalykais.

– Man reikia eiti. Jie sako, kad aš nuolat einu kažkur…- Pakeisti sauskelnes? Ką tai reiškia? Aš nesu šlapias…Gelbėkit!

Neurologiniai pakitimai – pacientas motoriškai neramus, nelaiko šlapimo ir išmatų, sunku išlaikyti pusiausvyrą, atsiranda į Parkinsono ligą panašių simptomų.

Senatvinė demencija

Tai negrįžtamai progresuojanti smegenų organinė liga, kuri prasideda lėtai ir nepastebimai, atsiranda difuziniai smegenų pakitimai, kurie sukelia mąstymo, atminties bei kitus psichinius ir neurologinius sutrikimus, dėl kurių žmogus nebegali gyventi įprasto gyvenimo.

Išskiriami du senatvinės demencijos tipai:

  • Alzheimerio tipo – tai smegenų liga, kurios metu plonėja nervų skaidulos, nyksta jų jungtys ir pačios nervinės ląstelės, galvos smegenyse kaupiasi specifiniai baltymai, sutrinka normalūs biocheminiai informacijos perdavimo procesai.
  • Multiinfarktinė demencija – demencija, kuri atsiranda dėl dauginių smulkių smegenų infarktų. Šiai demencijai būdingi pablogėjimai ir pagerėjimai. Labai dažnai ankstesnėje šių pacientų ligos istorijoje randamas padidėjęs kraujo spaudimas, cukrinis diabetas arba kraujagyslių kalkėjimas.

Tiek Alzheimerio tipo, tiek multiinfarktinę demenciją gali lydėti šie simptomai:

Mąstymo sutrikimai:

Atminties sutrikimai – pradžioje pamirštami neseniai buvę įvykiai, vėliau visai dingsta atmintis.

Intelekto sutrikimai – mąsto ir elgiasi nelogiškai.

Mokymosi sutrikimai – nesugeba ko nors išmokti ir susikoncentruoti.

Prarandamas tikrovės suvokimas – blogiau orientuojasi laike, vietoje, gali nepažinti artimųjų.

Komunikacijos sutrikimai – nesupranta tai, kas sakoma bei sunku išreikšti savo mintis žodžiais.

Agnozija – nesuvokia, ką jaučia.

Apraksija – nesugeba atlikti tikslingus judesius, nepaisant noro ir fizinio gebėjimo.

Psichiniai sutrikimai:

Baimė

Depresija, pasyvumas – prarandami ankstesni interesai ir praktiniai įgūdžiai, gali imti nebesirūpinti asmenine higiena, apsileisti.

Pakitęs elgesys – sumažėja gebėjimas kritiškai mąstyti, būdinga lėkšta psichika, susierzinimas, nepasitikėjimas, įtarumas, klaidingi įsivaizdavimai ir haliucinacijos.

Neurologiniai simptomai:

Kūno lankstumo sumažėjimas, įsitempimas, koordinacijos sutrikimai, polinkis į griuvimus, Parkinsono ligai būdingi simptomai, motorinis neramumas, šlapimo ir išmatų nelaikymas.

Prasidėjus senatvinei demencijai, pirmiausia žmogus ima pamiršti ką tik buvusius įvykius. Senesni žmonės gali pamiršti kur pasidėjo piniginę. Vėliau sutrinka orientacija laike ir vietoje. Žmogus gali pasiklysti, miegoti ištisą parą, nesugeba kritiškai mąstyti. Tokie pakitimai ypač lėtai ir ilgai vyksta esant Alzheimerio tipo demencijai, tuo tarpu esant multiinfarktinei demencijai, simptomai būna staigesni. Pirmuosius šios ligos simptomus dažnai pastebi patys pacientai bei bando tai slėpti, teisintis. Artimieji taip pat mato, jog kažkas vyksta ne taip, tačiau neretai būna sunku išreikšti, kas būtent yra negerai. Po kiek laiko simptomai tampa ryškesni, o gebėjimai atlikti įprastus kasdienius darbus sumažėja arba visai išnyksta. Pacientas nebesugeba pasigaminti maisto, apsipirkti ar laikytis susitarimų.

Labiausiai nukenčia paciento atmintis. Keista, tačiau greičiausiai pasimiršta tai, kas ką tik nutinka, šie prisiminimai tarsi ištrinami. Geriausiai tokie pacientai prisimena vaikystę.

Kartu prarandama orientacija laike ir vietoje, pacientams sunku nusakyti laiką, datą, metų laiką ar savo gyvenamąją vietą. Žmogus pamiršta arba painioja laiko momentus, vietas iš ankstesnių prisiminimų, todėl atsiranda pyktis, sumišimas.

Šioje fazėje pastebime, jog žmogus nebesugeba atlikti sudėtingesnių veiksmų – apsirengti, padengti stalą. Gebėjimas atlikti paprastus veiksmus – atsukti vandens čiaupą, išsiimti stiklinę iš spintelės, išlieka ilgiau.

Po kurio laiko skursta paciento kalba, pacientas vartoja vis mažiau žodžių arba žodžiai netenka reikšmės, pvz. nuolat kartoja tuos pačius žodžius.

Šie pakitimai vyksta ilgus metus. Galiausiai pacientas tampa visiškai priklausomas nuo kitų, o žmogaus asmenybė ir mintys išnyksta. Tad ne be pagrindo toks žmogus vadinamas „gyvuoju numirėliu“ arba situacija  apibūdinama kaip „laidotuvės be pabaigos“(Kirsti Solheim, 1990).

Faktai:

  • Senatvinė demencija būdinga 3-5 proc. virš 70 metų amžiaus žmonių.
  • Virš 80 metų amžiaus senatvine demencija serga apie 20 proc. žmonių.
  • Apie 50 proc. iš jų būdinga Alzheimerio tipo demencija.
  • Apie 20 proc. – multiinfarktinė demencija.
  • Likę atvejai – Alzheimerio ir multiinfarktinės demencijos derinys.

Antrinės senatvinės demencijos priežastys:

    1. Pseudodemencija (depresija)
    2. Medžiagų apykaitos sutrikimai
    3. Vit. B12 trūkumas
    4. Hidrocefalija
    5. Galvos smegenų auglys
    6. Inkstų funkcijos sutrikimai
    7. Vaistai, alkoholis, ūmios infekcijos.

Kasdienės problemos dirbant su senatvine demencija sergančiais žmonėmis

 Senatvine demencija sergantys žmonės gyvena praeities įvykiais, tai, kas vyko prieš daugelį metų, jiems atrodo, kad vyksta šiandien.

Pavyzdžiai:

  • Prie durų stovi senutė ir nuolat prašo, kad kas nors ją nuvežtų pas jos mamą. Ir nors jai pačiai 80 metų, o mama mirė prieš 30 metų, ji  vistiek gyvena prisiminimais apie mamą.
  • Kita sena dama mindžiukuoja prie durų ir prašosi parvežama namo, nes namuose jos laukia maži ir alkani vaikai. Savo vaikus ji prisimena labai mažus, ji visiškai pamiršo, jog jos vaikai suaugę ir sukūrę savo šeimas.
  • Sena moteriškė iš kaimo nori grįžti į savo ūkį, nes jai būtinai reikia pašerti gyvulius, pamelžti karves, nors ūkį ji turėjo prieš 40 metų.
  • Senas buvęs bankininkas kiekvieną rytą ruošiasi į darbą, nors jis jau senai pensijoje.

jaunyste

Tokios situacijos vadinamos krizinėmis temomis. Šios temos kažkam buvo labai svarbios gyvenime, o nuolat kirbantis pareigos jausmas neduoda ramybės.

Sprendimo strategijos:

Perorientavimas

Apie 1970 metus senatvine demencija sergantiems žmonėms buvo naudojama perorientavimo į tikrovę strategija. Ši technika rėmėsi bandymais sugrąžinti pacientą į realybę, nurodant, jog jo mintys neatitinka tikrovės. O tai atrodydavo taip:

  • Kiek tau metų Jonai? Tau juk yra 80 metų ir tu turi suprasti, jog tavo mama nebegali būti gyva. Ji mirė prieš 30 metų, juk kitaip ji būtų dabar 120 metų, tai neįmanoma, – aiškina slaugytoja.
  • O, Dieve, mano mama mirė? Kodėl man niekas apie tai nepasakė? O ne, aš netikiu, kad ji mirė.“

Tuomet prasideda aktyvi diskusija su pacientu, slaugytojas bando įrodyti, jog jo mama mirusi, o pacientas darosi piktas, pasimetęs, o dažnai tampa ir fiziškai agresyvus.

Pabandykite įrodyti senatvine demencija sergančiam bankininkui pensininkui, jog jam nebereikia eiti į darbą, ir jis tuo nepatikės. Arba buvusiai ūkininkei senutei, jog ji nebeturi gyvulių ir ji jūsų nesupras.

Perorientavimo technika senatvine demencija sergantiems žmonėms netinka, todėl, kad šiems žmonėms yra sutrikusi trumpalaikė atmintis. Šis sutrikimas užkerta kelią naudotis tuo, kas buvo neseniai patirta. Dėl šios priežasties šios technikos naudojimas gali sustiprinti paciento nerimą, pasimetimą, beviltiškumą ir nusivylimą. Naujos ir senos patirties integravimas tokiems žmonėms yra sunkus darbas, nes sergant senatvine demencija prarandamas ryšys tarp trumpalaikės ir ilagalaikės atminties.

Prisiminimų išsaugojimas smegenyse priklauso nuo to, kuri smegenų struktūra yra nepažeista. Pirmiausia prisiminimas laikomas trumpalaikėje atmintyje, o palaipsniui perkeliamas į ilagalaikę atmintį. Sergančiųjų Alzheimerio liga ilgalaikė atmintis būna ilgai nepakenkta, tačiau trumpalaikė atmintis būna visiškai sutrikusi. Ligai progresuojant sutrinka ir ilgalaikė atmintis.

Nuotrauka rutulys

Schemoje galime matyti kaip vyksta atminties procesas nuo vaikystės iki suaugusiojo ir iki dabar. Dėl pakenkimų tam tikrose smegenų dalyse, patys naujausi įspūdžiai nebepatalpinami atmintyje, o seniausieji prisiminimai išlieka iki tol, kol pakenkiama visa smegenų struktūra. Reorientavimo technika yra nukreipta į dabarties prisiminimus, todėl pacientas gali pasidaryti neramus, sutrikęs ir piktas. Ši technika gali sukelti katastrofišką paciento reakciją. Pacientas gali tai suvokti kaip nuolatinį priminimą, jog jis nėra padėties šeimininkas, o tai sukelia frustraciją, nerimą, depresiją ir menką savivertę.

Sutrikus trumpalaikei atminčiai, ilgalaikė atmintis kuri laiką būna nepažeista.  Kai kuriems pacientams, sergantiems demencija, prisiminimai iš tolimos praeities gali būti labai išreikšti, gyvybingi, ypač  susiję su biografine ir emocine sritimi. Gyvenimas praeityje pacientui  tam tikra forma gali būti tam tikra psichologinė atsvara, kompensacija, kai žmogus buvo pilnai savarankiškas ir valdė savo gyvenimą.

Atminties lygiai

Žmogaus atminties pėdsakai formuojasi visą gyvenimą. Mūsų ankstesni patyrimai bei mintys glūdi ilgalaikėje atmintyje, o įvykiai, kurie nutiko ką tik – trumpalaikėje atmintyje. Atsiradus atminties sutrikimams dažniausiai pažeidžiama trumpalaikė atmintis, žmogus neprisimena ką tik buvusių įvykių, tuo tarpu tai, kas vyko labai seniai, prisimenama gerai.

Neretai senyvo amžiaus žmonėms, kenčiantiems nuo atminties sutrikimų, užeina pykčio priepuoliai, kai susiduriama su realybe, kurios jie nesuvokia. Pavyzdžiui, stovi žmogus prie durų ir nori važiuoti namo pas savo mamą, tada jam pasakoma, jog jo mama mirusi, kad jis pats jau senas, tad mama negali būti gyva. Žmogus išsigąsta, tampa piktas, netiki tuo, kas jam sakoma, juk jis laidotuvėse mamos nedalyvavo, nes to nebepamena.

Tad senatvinė demencija pirmiausia pažeidžia trumpalaikę atmintį, o kai medicinos personalas apeliuoja būtent į šią atminties dalį, kuri pacientams yra nepasiekiama, iššaukiamas pacientų pyktis, baimė, nerimas.

Nepaisant to, reorientavimo technika vis dar dažnai naudojama, tačiau daugelis dirbančiųjų gali pastebėti, jog ši technika pacientus paverčia dar neramesniais bei pablogina situaciją. Kai tai nutinka, griebiamasi dažnai kitų strategijų:

Nekaltas melas

„Tu nori namo? Bet jau vėlu, autobusai nebevažiuoja. Lauke tamsu, lyja, šalta“. Toks nekaltas melas pacientus trumpam gali nuraminti, tačiau šioje situacijoje iškyla klausimas, ar etiška meluoti pacientui?

Alternatyvi strategija:

Pozityvus nukreipimas

Pozityvus nukreipimas – tai strategija, kurios metu stengiamasi nukreipti paciento dėmesį į pozityvius dalykus, kuriais jis susidomėtų ir nutolintų nuo iškilusios problemos. Mes pasiūlome jam ką nors pozityvaus. Pavyzdys: „Tu nori namo? Bet mes tuoj eisim valgyti skanios vakarienės, tu turi pirmiausia pavalgyti, pamatysi, tau tikrai patiks, čia juk tavo mėgstamiausias patiekalas.“

Arba: „Bet mes kaip tik dabar eisime padainuoti, tu turi mums būtinai padėti.“

Taip pat galima su pacientu trumpai išeiti pasivaikščioti, pakalbėti apie dalykus, kuriais žmogus anksčiau domėjosi, kartu atsigerti kavos.

Pozityvių nukreipimų įvairovė sukuria palankią aplinką senatvine demencija sergantiems žmonėms.

Pozityvus nukreipimas neveikia – ką daryti?

Pozityvus nukreipimas retai gali padėti, kai „situacija prie durų“ per daug įsisiautėja. Paprastai sakoma, jei žmogus stovi prie durų susipakavęs visus savo daiktus ir ruošiasi eiti namo, situacija vertinama kaip per daug uždelsta. Žmogus bus labai piktas, agresyvus ir mūsų žinios bei patirtis čia nebepadės. Tuo labiau, jog senatvine demencija sergantieji šioje situacijoje blokuoja visą informaciją, jos nepriima.

Patarimas : dirbti prevenciškai, neleisti, jog krizė taptų faktu.

Rizikingų situacijų planavimas

Norėdami užkirsti kelią tokioms rizikingom situacijom, labai svarbu suplanuoti demencija sergančiųjų kasdienę veiklą.

Būtina atkrepti dėmesį, kokiu paros metu jis tampa ypač neramus, kuriuo metu linkęs pakuotis daiktus namo, gal tam tikros situacijos iššaukia tokį elgesį, gal tai susiję su konkrečiu asmeniu? Planavimas gali padėti laiku atpažinti nerimą bei užbėgti įvykiams už akių – pozityviai nukreipti ir nuraminti. Visada yra lengviau užkirsti kelią krizinėm situacijom, nei jas spręsti.

Pavyzdys: Artimieji lanko demenciją sergantį žmogų ir ruošiasi išeiti namo.

Senatvine demencija sergantis žmogus taip pat mielai eitų namo su savo artimaisiais. Pacientą gali apnikti liūdesys arba pyktis, artimieji jaus sąžinės graužatį, o medicinos personalas turės paplušėti, kad nuramintų pacientą.

Sprendimas: paprašykite, kad vienas iš artimųjų jus informuotų apie ėjimą namo prieš 5 minutes. Mes informuosime artimuosius, jog vienas iš personalo prisės kartu prie paciento bei artimųjų bei stengsis įsilieti į kompaniją ir dalyvauti pokalbyje.  Tokiu būdu bus užmegztas kontaktas su demencija sergančiuoju pacientu, o artimieji nepastebimai galės pasišalinti (svarbu, kad artimieji vengtų atsisveikinimo scenų). Artimieji patenkinti išeis namo, pacientas bus ramus, o mes išvengsime emocinių krizių.

Parengta pagal Norvegijos Gerontologijos centro psichologės Lise Naes kursų medžiagą

Paskelbta

Virusinio hepatito ABC

abc

Virusinis hepatitas arba Botkino liga yra viena iš aktualiausių visuomenės sveikatos problemų visame pasaulyje. Susirgusiųjų hepatitu pacientų gydymas yra ilgas ir brangus, neretai liga komplikuojasi, pereina į lėtinę eigą, o žmonės ilgam praranda darbingumą.  Hepatitu B pasaulyje užsikrėtę yra apie 350 mln žmonių, Lietuvoje – apie 1 proc. visų gyventojų. Hepatitu C pasaulyje užsikrėtę apie 200 mln. žmonių,  tuo tarpu Lietuvoje skaičiuojama apie 1,5 – 3 proc. užsikrėtusiųjų visų gyventojų.

Hepatitą sukelia šešių tipų virusai, kurie žymimi didžiosiomis abėcėlės raidėmis – A, B, C, D, E ir G. Lėtine liga komplikuojasi B, C, D virusų tipai. Visi hepatito virusai yra RNR tipo, išskyrus hepatito B,  kurį sukelia DNR tipo virusai.

Virusinis hepatitas yra sisteminė infekcinė liga, pažeidžianti parenchimines kepenų ląsteles, kurios degeneruoja ir atrofuojasi. Pakitusios kepenys nebegali suskaidyti iš virškinamojo trakto į kraują patekusių nuodingųjų medžiagų. Be virusų hepatitą taip pat gali sukelti bakterijos (sergant vidurių, dėmėtąja šiltine, sifiliu, maliarija), alkoholis, tam tikri vaistai ir kiti cheminiai toksinai.

Virusinis hepatitas yra plačiai paplitęs visame pasaulyje, todėl slaugytojai turi būti gerai susipažinę su šios ligos požymiais,simptomais bei gydymu.

Simptomai ir diagnostika

Virusinio hepatito pradžia gali būti visiškai nepastebima, besimptomė, o kartais priešingai – pasireiškia agresyvia, žaibine forma, kuri kelia grėsmę gyvybei ar pereina į lėtinę ligą. Besimptomiai ligos atvejai dažnai lieka neužregistruoti, laiku neatpažinti. Pasitaiko, jog pacientai, patekę į ligoninę dėl kitos ligos, dažnai net nežino, jog serga hepatitu bei  kelia grėsmę medicinos personalui.

Visos hepatito formos kliniškai pasireiškia panašiai. Ligos pradžia būna netikėta, atsiranda karščiavimas, gelta, pykinimas, apetito praradimas, pilvo skausmas, patamsėja šlapimas, išmatos tampa šviesios. Mažiems vaikams būdingesnės besimptomės formos. Pacientai į gydytojus dažniausiai kreipiasi dėl tamsaus šlapimo bei akių baltymų pageltimo. Laboratorijoje yra nustatomi hepatito žymenys- antikūnai bei antigenai- taip diagnozuojamas hepatito tipas.

Hepatitas A

Hepatitas A plačiai paplitęs pasaulyje, mažai išsivysčiusiose šalyse neretai pasireiškia epidemijomis. Infekcijos sukėlėjų yra randama išmatose iki simptominio ligos pasireiškimo. Virusai, išsiskyrę su išmatomis, užkrečia aplinką ir plinta per maistą, vandenį, nešvarias rankas, indus, žaislus.

Inkubacinis periodas trunka nuo 15 iki 50 dienų. Dėl ilgo inkubacinio periodo sunku nustatyti infekcijos šaltinį. Tarp vaikų hepatitas A dažniausiai plinta per nešvarias rankas, o ligos eiga 90proc. atvejų būna besimptomė. Suaugusiems ūminė ligos stadija gali būti sunki, pasireiškianti karščiavimu, silpnumu, pykinimu, vėmimus, po 1-2 savaičių gali padidėti kepenys, išryškėti gelta, patamsėti šlapimas, pašviesėti išmatos. Liga gali trukti nuo keturių iki aštuonių savaičių. Persirgus hepatitu A dažnai pasveikstama visiškai, liga retai pereina į lėtinę formą, imunitetas įgyjamas visam gyvenimui.

Hepatito A infekcijos protrūkiai dažniausiai pasireiškia per užkrėstą vandenį, maistą, ypač vartojant jūros gėrybes, kurios buvo gautos  iš užkrėsto vandens. Yra pasitaikę atvejų, kai liga išplito per braškes, kurios buvo plautos užkrėstu vandeniu. Taip pat hepatito A protrūkiai buvo fiksuoti ligoninėse, kai medicinos darbuotojai darbo vietoje valgė, gėrė ir gamino valgį.

Hepatito A profilaktika- tai sanitarijos ir higienos mokymas, tinkamas maisto ruošimas, saugus fekalijų nukenksminimas, o visų svarbiausia- rankų plovimas prieš valgį ir higienos normų laikymasis ruošiant valgį.

Nuo hepatito A taip pat apsaugo vakcina. Ji rekomenduojama daug keliaujantiems žmonėms, homoseksualiems asmenims, vaikams, kurių gyvenamoji aplinka palanki plisti hepatitui A. Asmenys, bendravę su sergančiaisiais hepatitu A, profilaktiškai per dvi savaites nuo kontakto turi gauti imunoglobulino.

Hepatitas B 

Hepatitu B užsikrečiama per pažeistą odą ir gleivines, įsidūrus užkrėsta adata, kontaktuojant su virusais užkrėstu krauju ar kitais žmogaus biologiniais skysčiais, lytiniu keliu, per tatuiruotes, naudojantis bendrais skutimosi peiliukais, tais pačiais švirkštais ir adatomis. Sergančios motinos užkrečia savo naujagimius gimdymo metu.

Hepatito B virusas aplinkoje gali išlikti gyvybingas iki 7 parų ir patekęs į organizmą sukelti infekciją. Hepatito B inkubacinis periodas yra apie 75 dienos, o organizme aptinkamas po 30-60 dienų po užsikrėtimo.

Hepatitu B sergama visose šalyse, o ypač Pietų Azijoje. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis daugiau nei 780 tūkst. žmonių kasmet miršta nuo šios ligos sukeltų komplikacijų – kepenų cirozės bei kepenų vėžio. Hepatitas B būna tiek ūminis, tiek lėtinis. Paprastai infekcija rezorbuojasi, virusai iš kraujo pasišalina ir žmogus pasveiksta per pirmuosius metus. Tačiau kai kuriais atvejais virusai išlieka, žmonės tampa lėtiniais virusų nešiotojais.

Sergantiesiems lėtiniu hepatitu B neretai išsivysto kepenų cirozė ar kepenų vėžys, kurie dažnai nustatomi tik vėlyvose stadijose.  Ypač didelė rizika, jog hepatitas B taps lėtiniu yra vaikams, kurie šia liga užsikrečia nuo sergančios motinos. Lėtinis hepatitas gydomas antivirusiniais vaistais, kurie sukelia daug pašalinių reakcijų, o  ir gydymas ne visada būna efektyvus.

Viena efektyviausių šiuo metu profilaktikos priemonių, apsaugančių nuo hepatito B, vakcinacija. Ši vakcina yra įtraukta į privalomojo vaikų skiepijimo kalendorių. Kitos profilaktinės priemonės – lytinių santykių metu naudoti prezervatyvus, nesidalyti skutimosi priemonėmis, manikiūro, pedikiūro reikmenimis, dantų šepetėliais, adatomis, švirkštais, naudoti apsaugines pirštines, akinius kontaktuojant su krauju ir kitais biologiniais skysčiais.

Hepatitas D

Hepatitą D sukelia vadinamieji “delta virusai”. Jis visada būna susijęs su hepatitu B. Hepatitas D dažniausiai pasireiškia kaip greta einanti ar antrinė sergančiųjų lėtiniu hepatitu B infekcija. Tokia kepenų liga yra daug sunkesnė nei atskira hepatito B forma. Rekomenduojamas antivirusinis gydymas, tačiau gydymo efektyvumas nedidelis. Simptomai ir užsikrėtimo keliai tokie pat, kaip ir hepatito B.

Hepatitas C

Hepatitu C serga visų amžiaus grupių asmenys, tačiau dažniausiai 20 -39 metų amžiaus žmonės. Vyrai serga šiek tiek dažniau. Inkubacinis periodas tęsiasi nuo dviejų savaičių iki šešių mėnesių. Daugumai infekuotųjų nepasireiškia jokių simptomų. Ūmiu ligos periodu gali varginti nuovargis, pykinimas, karščiavimas, apetito sumažėjimas, kepenys tampa skausmingos, gelta dažniausiai nebūdinga. 85 proc. ir daugiau infekuotųjų išsivysto lėtinis hepatitas.

Didelėje rizikoje užsikrėsti ūminiu hepatitu C yra intraveniniai narkomanai, kokaino vartotojai, asmenys anksčiau sirgę lytiniu keliu plintančiomis ligomis, medicinos darbuotojai susižaloję infekuotomis adatomis, asmenys,  dažnai keičiantys sekso partnerius bei asmenys, kuriems iki 1994 metų buvo perpiltas kraujas ar buvę kraujo donorai, o taip pat asocialūs asmenys.

Kokaino vartotojai dažnai  naudoja bendrus nosinius šiaudelius, kuriais pažeidžiama nosies gleivinė ir taip pernešama infekcija, be to dauguma jų yra ir intraveniniai narkomanai.

5-6 proc. kūdikių, gimusių hepatitu C infekuotoms motinoms, taip pat užsikrečia šiuo virusu. Šis skaičius išauga iki 14 procentų, jei motinai kartu pasireiškia ir gretutinės infekcijos. Manoma, jog hepatitas  C per motinos pieną neperduodamas.

Užsikrėtimas hepatitu C lytinių santykių metu  nėra labai didelis (dažniau užsikrečiama hepatitu B),  nebent dažnai keičiami lytiniai partneriai bei sergama kitomis lytiniu keliu plintančiomis  ligomis. Tatuiruotės, auskarų vėrimas taip pat kelia pavojų, jei tai atliekama nesteriliomis adatomis ir įranga. Alkoholis dar labiau pažeidžia virusų paveiktas kepenis ir pablogina ligos eigą.

Lėtinis hepatitas C yra slaptas procesas, kuris lėtai progresuoja keletą dešimtmečių nepasireikšdamas jokiais simptomais ir fiziniais požymiais, kol lėtinis kepenų pažeidimas pereina į nekrozę ir fibrozę, o galiausiai- į cirozę. Hepatito C virusų antikūnai (anti-HCV) rodo esant ar buvus infekcijai, tačiau iš jų negalima nustatyti, ar tai ūmi, ar lėtinė liga. Hepatito C RNR serumo mėginiais aptinkami cirkuliuojantys kraujyje virusai. Kepenų fermentų aktyvumo padidėjimas kraujyje neparodo kepenų pažeidimo lygio, todėl reikalingi išsamesni tyrimai – kepenų  ultragarsinis tyrimas, kuris gali atskleisti kitas kepenų ligos priežastis, kepenų biopsija.

Deja, kol kas nei vakcinos, nei imunoglobulino, apsaugančio nuo hepatito C, nėra, žmogaus organizmas nepajėgus gaminti antikūnų visiems hepatito C genotipams. Šis faktas apsunkina vakcinos kūrimą bei hepatito C gydymą.

Kaip apsisaugoti nuo hepatito C?

  • Medicinos darbuotojai turi laikytis universalių apsaugos taisyklių – naudoti apsaugines pirštines, akinius.
  • Asmenys, infekuoti hepatitu C, negali būti kraujo, organų, audinių ar sėklos donorai.
  • Narkomanai, vartojantys leidžiamuosius narkotikus, negali būti kraujo donorais.
  • Vengti didelės sekso partnerių kaitos, naudoti prezervatyvus.
  • Nesinaudoti bendrais skustuvais, dantų šepetukais.
  • Bet kokios atviros žaizdos turi būti pridengtos.
  • Didesnės rizikos asmenys turi būti nuolat tikrinami dėl hepatito.
  • Donorų kraujas turi būti nuolat tikrinamas.
  • Švirkštų bei adatų keitimo programos narkomanams iš dalies sumažina parenteraliai plintančią infekciją.
  • Moteriai, infekuotai hepatitu C, nėštumas nėra kontraindikuotinas.
  • Per motinos pieną, manoma, hepatitas C neplinta.
  • Naudojantis tais pačiais indais, stalo įrankiais su infekuotuoju hepatitu C, užsikrėtimo rizikos nėra.

Hepatitas E

Hepatitas E plinta oraliniu – fekaliniu keliu, dažniausiai per užkrėstą vandenį. Didžiausias šios ligos paplitimas – Rytų ir Pietų Azijoje. Eiga panaši į hepatito A. Ši ligos forma nepereina į lėtinę, tačiau ūmi ligos stadija gali būti grėsminga sveikatai ir gyvybei. Nėščiosioms, susirgusioms šiuo virusu,  komplikacijų pavojus kyla trečiame trimestre. Kinija sukūrė ir užpatentavo vakciną, apsaugančią nuo hepatito E, tačiau kol kas pasaulyje ši vakcina nepaplito.

Hepatitas G

Hepatitas G dar žinomas kaip GB – C virusas, atrastas 1995 -96 metais, tad kol kas apie jį žinoma nedaug. Dažnai šis virusas aptinkamas kartu su hepatitu B, C ar žmogaus imunodeficito virusu sergančių žmonių kraujyje. Plinta kaip ir hepatitas B bei C.

Slaugos ypatybės

Slaugytojas turi gerai išmanyti hepatito užsikrėtimo būdus, hepatitui būdingus požymius bei kaip apsisaugoti nuo šios grėsmingos infekcijos perdavimo. Renkant duomenis slaugos istorijai svarbu nustatyti potencialius užsikrėtimo hepatitu rizikos veiksnius – dažnos kelionės, narkotikų vartojimas, buvę kraujo perpylimai, hemodializės. Apie juos būtina informuoti gydytoją. Taip pat labai svarbu slaugytojui išlikti objektyviam, o sužinojus apie hepatito infekciją, nesmerkti paciento, neauklėti, o suteikti žinių apie galimą gydymą bei pagalbą. Užsikrėtusieji negali būti kraujo ar serumo donorai, turi vengti alkoholio ir privalo pasiskiepyti nuo kitų hepatito formų. Tokių žmonių priežiūrai reikia gerų slaugymo įgūdžių ir pasiruošimo. Slaugytojas turi būti parama lėtine liga sergančiam pacientui.

Slaugytojams, kontaktuojantiems su biologiniais skysčiais bei krauju, rekomenduojama pasiskiepyti nuo hepatito B, laikytis universalių apsaugos taisyklių, net tada, jei paciento istorijoje nėra hepatito rizikos veiksnių. O taip pat kiek galima dažniau naudoti vienkartines priemones, nukenksminti panaudotas adatas. Taip užtikrinsime  saugią aplinką tiek sau, tiek savo pacientui.

Paskelbta

Ką būtina žinoti apie glaukomą

G4

Glaukoma – tai liga, kuri tyliai pasiglemžia daugelio žmonių regėjimą. PSO skelbia, jog glaukoma  – antroji pagrindinė aklumo priežastis. Manoma, jog Lietuvoje šia liga serga apie 32 tūkstančius žmonių, o kasmet nustatoma apie 10 tūkstančių naujų atvejų. Susirgusieji glaukoma dažnai net nežino, jog serga, o diagnozė neretai nustatoma jau ligai pažengus, atliekant akių profilaktinį patikrinimą. Manoma, jog virš 40 metų amžiaus 2-3 proc. žmonių suserga glaukoma. Būtent tokio amžiaus žmonės kviečiami profilaktiškai pasitikrinti akis.

Kas yra glaukoma?

Glaukoma – tai akių ligų grupė, pažeidžianti regos nervą, o to pasakoje prarandamas regėjimas bei vystosi aklumas. Regos nervą sudaro daugiau nei 1 milijonas nervinių skaidulų, jo pagalba akių tinklainė „sujungiama“ su smegenimis ir konvertuojamas vaizdas. Sveikas regos nervas būtinas geram regėjimui. Atsiradus regos nervo pažeidimui žmogui silpsta regėjimas, siaurėja akiplotis, vaizdas matomas tarsi pro vamzdį.

G1

Akis turi priekinę ir užpakalines kameras, kurias užpildo skystis, sudarytas iš įvairių druskų ir kitų maisto medžiagų. Šis skystis maitina lęšiuką ir rageną bei pašalina medžiagų apykaitos produktus, tai tarsi nuolat tekantis šaltinis. Skystis susidaro krumplyne, o išteka į venas per siaurą 0,37 mm skersmens latakėlį – Šlemo antį. Tekėdamas jis sukuria tam tikrą spaudimą, taip išlaikoma akies funkcijoms labai svarbi elastinga rutulio forma. Sutrikus nutekėjimui, skystis kaupiasi kamerose, akis spaudžiama iš vidaus, didėja akispūdis. Tai pažeidžia regos nervą, kuris atsakingas už vaizdo perdavimą į smegenis. Dėl spaudimo regos nervas pradeda negrįžtamai nykti, o žmogaus regėjimas prastėja.

G2

Išskiriamos šios glaukomos rūšys:

  • Atviro kampo glaukoma – sudaro 90 proc. glaukomos atvejų. Ši liga vystosi lėtai, gali būti susijusi su diabetu ir trumparegyste bei palaipsniui gali pakenkti abi akis. Lėtinė glaukoma ankstyvoje stadijoje nepasireiškia jokiais simptomais, neretai nustatoma tik tada, kai prarandamas periferinis regėjimas bei regos nervas jau yra pažeistas.
  • Uždaro arba siauro kampo glaukoma – tai mažiau paplitusi glaukomos forma, kurią gali iššaukti akių traumos, įvairūs uždegiminiai procesai, akių vyzdžių išplėtimas vaistais. Ši glaukoma pasireiškia aštriu staigiu skausmu akyse arba aplink akis, neryškiu vaizdu bei akių paraudimu. Ši būklė reikalauja staigaus gydymo, nes gresia staigus apakimas.
  • Glaukoma su normaliu akispūdžiu – pasireiškia dėl akių kraujotakos pablogėjimo.
  • Vaikų glaukoma – tai įgimta liga, vaikai gimsta su padidėjusiu akispūdžiu. Pasitaiko 1 iš 10 000 atvejų.

Glaukomos gydymas

Glaukomos terminas vartojamas nuo viduramžių, tačiau tik neseniai išsiaiškinta, kodėl prarandamas regėjimas. 1745 metais Johann Zacharias Platner pažymėjo, jog glaukomos apimtos akys būna kietos čiuopiant. Tais laikais gydyta tik chirurginiu būdu. 1856 metais Albrecht von Graefe atliko iridoektomiją ir šis gydymo metodas  buvo efektyvus kai kurioms glaukomos formoms gydyti. Tai buvo didelis žingsnis medicinoje, nes ne tik atrastas vienas iš gydymo būdų, bet ir atskleista, jog glaukoma būna įvairių formų. Daugiau nei prieš 100 metų pristatytas pirmasis vaistas glaukomai gydyti –  Pilokarpinas, kuris naudojamas ir šiandien.

Glaukoma – tai daugybės faktorių liga, o pagrindinė priežastis – padidėjęs akispūdis. Deja, glaukoma nėra išgydoma liga, ją įmanoma tik pristabdyti. Taikomi vaistai, kurie mažina akies spaudimą, lazerinis bei operacinis gydymas. Manoma, jog kuo didesnis akies spaudimas, tuo daugiau prarandama regėjimo.

Vaistai glaukomai gydyti

Sergantiesiems glaukoma dažniausiai paskiriami akių lašai, kurie mažina akies spaudimą bei apsaugo regos nervą. Lašiukai gali pagerinti akies skysčio nutekėjimą arba sumažinti jo gamybą. Vaistai glaukomai gydyti klasifikuojami pagal jų veikliąsias medžiagas:

  • Alfa agonistai – šie vaistai sumažina skysčio išsiskyrimą akyse bei pagerina akies drenažą. Galimi vaistų pavadinimai – Brimonal, Luxfen, Alphagan akių lašai. Galimi pašaliniai reiškiniai – akių perštėjimas, deginimas po vaistų įlašinimo, nuovargis, galvos skausmas, mieguistumas, išsausėjusi burna, nosis.
  • Beta adrenoblokatoriai – šie vaistai mažina intraokuliarinio skysčio gamybą. Galimi vaistų pavadinimai – Timosan, Aritomol, Tim – Alcon. Galimi pašaliniai reiškiniai – gali sumažėti arterinis kraujo spaudimas, retėti pulsas, atsirasti mieguistumas, dusulys, ypač sergantiems astma.
  • Karboanhidrazės inhibitoriai – šie vaistai sumažina akies spaudimą, mažindami intraokuliarinio skysčio gamybą. Vaistai – Azopt, Trusopt, Dorzolamide. Pašaliniai reiškiniai – šios grupės vaistai dar pakankamai nauji, tad pašaliniai reiškiniai nėra gerai ištirti, gali pasitaikyti akių perštėjimas, deginimas po lašų sulašinimo.
  • Cholinerginiai (miotiniai) – šie vaistai sumažina akies spaudimą, pagerindami akies skysčio nutekėjimą. Dažnai šie vaistai vartojami kartu su kitais vaistais glaukomai gydyti, tokiu būdu kontroliuojama kiek skysčio akyse pagaminama ir pagerinamas to skysčio nutekėjimas. Vaistai – Pilocarpine. Pašaliniai reiškiniai – neryškus matymas naktį ar blogai apšviestose vietose (teatre) dėl akies vyzdžio susitraukimo. Miotiniai vaistai pagerina intraokulinio skysčio drenažą, sumažindami vyzdį ir tuo pačiu pagerindami skysčio nutekėjimą iš akies.
  • Prostaglandinų analogai – pagerina akies skysčio pasišalinimą iš akies vidaus į kraujotaką. Vaistai – Latanoprost, Travatan, Xalatan lašai. Pašaliniai reiškiniai – gali pasikeisti akių spalva dėl rudo pigmento padidėjimo gydomoje akyje, blakstienų sustorėjimas, išvešėjimas, akių paraudimas, niežėjimas, neryškus vaizdas.
  • Kombinuoti vaistai – šie vaistai būna kelių vaistų grupių derinys. Tokius vaistus patogiau naudoti, nereikia kelių buteliukų lašiukų bei finansiškai pigiau. Vaistai – Cosopt (dorzolamidas+timololis), Combigan (brimonidinas+timololis), Simbrinza (brinzolamido ir brimonidino tartrato derinys). Pašaliniai reiškiniai priklauso nuo to, kokios grupės vaistų derinys vartojamas.

Jei vartojami keli lašiukai, būtina prisiminti, jog tarp lašų būtinas bent 5 minučių intervalas.

Kaip sulašinti vaistus?

  • Pirmiausia – higiena. Prieš procedūrą švariai nusiplaukite rankas. Vaistų buteliukas visada turi švarioje vietoje, kambario temperatūroje, sandariai uždarytas. Ant buteliuko užrašoma atidarymo data bei paciento vardas, jei vaistai naudojami gydymo įstaigoje.
  • Pacientas šiek tiek atlošia galvą, o slaugytojas rodomojo piršto pagalba patraukia žemyn apatinį voką. Pakreipiamas vaistų buteliukas ir įlašinamas vienas lašas vaistų į susidariusią kišenę. Vaistų buteliukas negali liestis nei prie paciento voko, nei blakstienų, kad neperneštumėm bakterijų ant buteliuko lašintuvo.
  • Po vaistų sulašinimo paciento paprašykite užmerkti akis ir ramiai pasedėti 2 minutes, tiek laiko reikia, kad vaistai patektų į gilesnius akies sluoksnius.
  • Kad vaistai dar geriau įsisavintų, tegu pacientas savo pirštų pagalvėles uždeda ant vidinių akies kampų prie nosies ir nestipriai spausdamas palaiko 2 minutes. Taip sumažinsime vaistų sisteminius pašalinius reiškinius bei vaistai neišbėgs į nosį.
  • Po 5 minučių galime lašinti kitus vaistus, jei vartojami keli preparatai.

Glaukomos profilaktika

Vyresniems nei 40 metų amžiaus žmonėms patariama kartą per metus apsilankyti pas akių gydytoją bei pasimatuoti akispūdį (intraokulinį spaudimą). Padidėjęs akispūdis laikomas vienu didžiausiu rizikos veiksnių glaukomos atsiradimui. Normalus akispūdis svyruoja nuo 10 iki 21 mmHg. Manoma, jog akispūdžiui esant tarp 21 -23 mmHg, rizika glaukomos išsivystymui padidėja keturis kartus, o jei virš 24 mmHg – rizika padidėja net10 kartų.

Su amžiumi taip pat didėja rizika glaukomos vystymuisi, vyresniame amžiumi ypač būdinga atviro kampo glaukoma. Taip pat būtina atkreipti dėmesį ir į paveldimumą, jei šeimoje buvo sergančiųjų šia liga, didelė tikimybė, jog ši liga gali vystytis ir kitiems šeimos nariams.

Neatmetama ir padidėjusio arterinio kraujo spaudimo bei glaukomos ryšys. Hipertenzija taip pat laikoma rizikos veiksniu.

Manoma, jog migrena ir periferinis vazospazmas taip pat gali įtakoti optinio nervo pakenkimą. Taip pat akių traumos gali predisponuoti glaukomos vystymąsį.

Teigiama, jog didžioji dalis, sergančiųjų glaukoma – trumparegiai, tad miopija (trumparegystė) taip pat laikoma rizikos veiksniu.

Tyrimai rodo, jog sergantieji cukriniu diabetu yra du kartus didesnėje rizikoje susirgti glaukoma, nors ryšys nėra kol kas visiškai aiškus.

Diskutuotinu rizikos veiksniu laikomas rūkymas. Vieni tyrimai rodo, jog buvę rūkaliai yra tokioje pačioje rizikoje susirgti glaukoma, kaip ir nerūkantieji. Kiti tyrimai rodo, jog atviro kampo glaukoma dažniau gali išsivystyti tiems rūkaliams, kurie vis dar neatsisakė rūkymo.

Ilgalaikis kortikosteroidų naudojimas dažnai sukelia vaistų iššauktą glaukomą (antrinė glaukoma). Tyrimai rodo, kad bet kokiu pavidalu vartojami kortikosteroidai (tepalai, inhaliatoriai, tabletės ir kt) sukelia intraokulinio spaudimo padidėjimą.

Ir dar …

Labai informatyvus trumpas glaukomos apibūdinimas

G3

Paskelbta

Švenčių belaukiant ir laimingieji migdolai

1

Geroji žemele,
Parodyk man kelią
Į baltą, į tyrą
Kalėdų žvaigždelę.

Kai niekas nemato,
Kai niekas negirdi…
Kai angelas basas
Ateina į širdį.

Ištrauka iš Z. Gaižauskaitės eilėraščio “Kalėdų žvaigždelė”

 Iškritus pirmajam sniegui, širdį apgaubia neapsakoma palaima ir ramuma, tarsi ant tavo pečių ilsėtųsi šiltos ir geros mamos rankos. Snaigių lengvumas, sniego tyrumas, prislopinta tyla – viskas aplinkui nurimsta, laukdami didžiojo Kalėdų stebuklo. Širdies kertelėj kirba neapsakomas jaudulys, nosį kutena pažįstami ir taip pasiilgti kvapai, o akys vėjavaikiškai šypsosi, ieškodamos tokios pačios laimės ir meilės kitų akyse. Jaukių ir šiltų jums Kalėdų, linkime vieni kitiems, o šie žodžiai bei geri ketinimai birsta lyg stiklo karoliukai į kiekvieno širdis tarsi atviras kišenes. Taip paprasta būti laimingu, taip paprasta džiaugtis paprastais dalykais ir susikurti kasdien mažytę šventę!

Užveriant paskutinius šių metų puslapius, norėjosi padovanoti jums mažą kvapnią idėją, kuri gali virsta puikia dovana tiems, kuriuos mylime. Tai migdolai šokolade arba kitaip laimingieji migdolai. Kodėl laimingieji? Todėl, kad čia naudojami tik laimingi ingredientai ir dalelė šilumos jūsų rankų ir širdies.

IMG_5320

Migdolai indų medicinoje, Ajurvedoje, vadinami jaunystės šaltiniu. Mūsų kūnus jie aprūpina būtinais baltymais bei vitaminu E, drėkina odą, gerina atmintį bei smegenų darbą. Juos ypač patartina valgyti šaltuoju metų laiku, nes padeda mūsų kūnams sušilti, išvaikydami įsivyravusią vėjo (vata) energiją. O taip pat juose randama tokių mikroelementų kaip magnio, kalcio, geležies, fosforo, kalio bei mangano. Per dieną patariama suvalgyti ne daugiau 10 migdolų, mat didesnis kiekis gali sukelti virškinimo problemų.

Na, o juodas šokoladas vienas sveikiausių saldumynų, pagamintų iš kakavmedžio sėklų. Tai vienas geriausių antioksidantų šaltinių žemėje. Rinkitės ne mažesnį kaip 75 -85 proc. kakavos turintį šokoladą. Suvalgę 100 gramų juodojo šokolado gausite daugiau nei pusę rekomenduojamos dienos normos geležies, magnio bei visą dozę mangano bei vario. O taip pat šiek tiek seleno, cinko, kalio ir fosforo. Tik nepamirškite, jog visas šitas gėris atkeliauja kartu su 600 kalorijų, tad mėgaukitės su saiku:).

IMG_5346

O galiausiai šį laimingą duetą pabarstykite jūsų mėgstama druska, tai suteiks atsvarą tam nuodėmingam saldumui.

Laimingieji migdolai

Poros saujos migdolų

100 g juodojo šokolado 75-85 proc.

Šiek tiek druskos

  • Migdolus paskleiskite ant kepimo popieriaus skardoje ir dėkite į 180°C laipsnių įkaitintą orkaitę 10 minučių, truputį pavartykite.
  • Apskrudusius migdolus išimkite ir palikite vėsti.
  • Atvėsus migdolams, vandens vonelėje ištirpdykite juodąjį šokoladą.
  • Nedidelį kiekį migdolų meskite į šokolado masę ir šakutės pagalba atsargiai apvoliokite šokolade.
  • Šakutės pagalba ištraukite ir dėkite ant kepimo popieriaus džiūti ir sustingti.
  • Tą patį veiksmą kartokite ir su kitais migdolais.
  • Baigus šį procesą, apibarstykite migdolus žiupsneliu druskos.
  • Jei norite migdolais mėgautis greičiau, įdėkite juos į šaldytuvą arba tiesiog praverkite langą, taip greičiau sustings šokoladas.
  • Skanaus bei nepamirškite pavaišinti savo artimųjų!

page

Paskelbta

Kaip teisingai injekuoti insuliną naudojant insulino injektorius („parkerius“)?

 

1

Teisinga insulino atlikimo technika garantuoja optimalų insulino veikimą bei lengviau kontroliuojamą gliukozės kiekį kraujyje. O taip pat tai svarbu siekiant išvengti riebalinių pagalvėlių (lipohipertrofijų) atsiradimo, vienos dažniausių komplikacijų, insuliną naudojantiems asmenims.

 Kaip klasifikuojamas insulinas?

Naudojamas žmogaus insulinas ir žmogaus insulino analogai, kurie gali būti:

  • trumpai veikiantys,
  • vidutinio veikimo,
  • trumpo ir ilgo veikimo mišiniai
  • ilgai veikiantys.

Pagal insulino poveikį pasirenkama injekcijos vieta.

Kur leidžiamas insulinas?

  • Trumpai veikiantis insulinas leidžiamas į pilvą.
  • Ilgai veikiantis insulinas leidžiamas į šlaunį (viduriniąją ar išorinę dalį) arba į sėdmenų viršutiniąją dalį.
  • Vidutinio veikimo insulinas leidžiamas į šlaunį ar sėdmenį.
  • Trumpo ir ilgo veikimo insulino mišiniai leidžiami iš ryto į pilvą, o vakare į šlaunį.

7227-21-injeksjonsteknikk2 (1)

Vaikai trumpo veikimo insuliną gali leistis į sėdmenis, tokiu būdu turime daugiau insulino leidimo vietų, tad labiau apsisaugosime nuo odos sukietėjimų. Nėščiosios taip pat gali leistis insuliną į sėdmenis.

Insulinas leidžiamas į poodį. Jei naudojama ilgesnė adata bei įduriama per giliai, insulinas patenka į raumenis, tuomet injekcija yra skausminga, o maksimalus insulino veikimas prasideda per greitai – po 15 minučių.

Jei adata per trumpa arba įduriama tik į odos paviršių, insulinas gerai nesirezorbuos, o gliukozės kiekis kraujyje išliks aukštesnis.

Norint suleisti teisingai,  į poodį, patariama nykščio ir rodomojo pirštų pagalba odą suimti į raukšlę, bet ne per stipriai, kad neatsirastų kraujosrūva.

Prieš duriant adatos stūmoklis šiek tiek pastumiamas ir nuleidžiami keli lašai insulino, tuo pačiu pasitikrinam ar adata nėra užsikimšusi, ar nėra švirkšte oro.

Siekiant išvengti kraujosrūvų injekcijos vietoje, odą prieš injekciją galima pašaldyti ledo gabaliuku 30-60 sekundžių. Įduriama staigiu judesiu, lėtas dūris yra žymiai skausmingesnis. Paspaudžiamas dozuoto švirkšto galas ir sušvirkščiamas nustatytas kiekis insulino. Suleidus insuliną, suskaičiuojama iki 10 ir atleidžiama odos raukšlė bei ištraukiama adata. Skaičiuojama tam, kad kuo tikslesnė insulino dozė patektų į poodį. Per greitai ištraukus adatą, daugiau insulino lašų išsiskirs į išorę.

Keiskite adatas

Po kiekvienos injekcijos, adata išmetama ir sekančiai injekcijai imama nauja. Insulino adatos galas yra pagamintas iš nikelio, o pati adata aptraukta silikonu. Po panaudojimo šis silikonas susidėvi, tad adata lieka be apsaugos. Nikelis gali alergizuoti. Be to, daugkartinis adatų naudojimas didina riziką atsirasti odos sukietėjimams.

Insulinas neleidžiamas arti apgamų, randų, odos sužeidimų bei arčiau nei 3 cm aplink bambą. Leidžiamas insulinas turi būti kambario temperatūros, šaltas insulinas gali deginti.

Kokiu kampu leidžiamas insulinas?

Vidutinio veikimo trukmės insuliną bei insulino mišinius prieš injekcijas būtina pasukinėti tarp delnų, pavartyti kad injekuojamas tirpalas būtų tolygus. Kartais tai būtina padaryti net 10-20 kartų. Negalima insulino kratyti, atsiras oro burbulų, tai nėra pavojinga, tačiau insulinas veiks silpniau.

Kokiu kampu insuliną leisim, priklauso nuo adatos ilgio, injekcijai pasirinktos vietos bei kūno tipo. Naudojant trumpiausią adatą galima insuliną injekuoti 90 laipsnių kampu, anksčiau buvo siūloma leisti 45 laipsnių kampu, siekiant išvengti insulino patekimo į raumenis. Šiuo metu trumpiausia adata yra 6 mm ilgio, o antodis (epidermis) yra 1-4 mm storio. Leidžiant insuliną įstrižai, rizikuojame jį suleisti į odą. Šiuo metu patariama mažo svorio vaikams insuliną injekuoti 45 laipsnių kampu bei naudoti trumpiausią adatą. Suaugusiems patariama insuliną leisti 90 laipsnių kampu.

Karštis ir šaltis turi įtakos insulino veikimui

Po insulino injekcijos, dūrio vietos nepatariama masažuoti, gnaibyti, tai gali turėti įtakos kaip insulinas greitai absorbuosis. Fizinis aktyvumas bei karštis, pavyzdžiui deginimasis saulėje, karšta vonia, pagreitins insulino absorbciją.

Šaltis, rūkymas, insulino suleidimas į infiltratus lėtina insulino veikimą.

Nedidelis pakraujavimas injekcijos vietoje yra normalu, nes pažeidžiamos smulkios kraujagyslės dūrio metu. Jei vėliau injekcijos vietoje atsiranda kraujosrūvos, stengtis neleisti insulino į tas vietas, kol kraujosrūvos visiškai išnyks.

Jei injekcija skausminga

Jei insulino injekcija sukelia skausmą, privalote įsitikinti:

  • Ar teisinga atliekama injekcijos technika?
  • Ar nepataikėte į raumenis?
  • Ar pacientas atsipalaidavęs injekcijos metu?
  • Ar kiekvieną kartą naudojate naują adatą?
  • Ar adata nesusilenkė, nuimant apsauginį dangtelį nuo jos?
  • Ar insulinas nėra per šaltas(ar jis kambario temperatūros)?
  • Ar duriama pakankamai greitai?
  • Aptarkite adatos dydį su pacientu.

Kaip apsisaugoti nuo riebalinių pagalvėlių

Atliekant insulio injekcijas, odoje gali atsirasti minkšti, vynuogės dydžio guzeliai – riebalinės pagalvėlės (lipohipertrofijos). Jos atsiranda todėl, kad insulinas stimuliuoja riebalų augimą. Tos pačios adatos naudojimas kelis kartus, injekcijos vietos nekeitimas didina riziką atsirasti riebalų pagalvėlėm. Kai kas galvoja, jog injekuoti insuliną į šias pagalvėles yra mažiau skausminga, tačiau injekcijos į šias vietas garantuos nestabilų insulino veikimą. Insulinas gali absorbuotis lėčiau, o gliukozės kiekis kraujyje gali išlikti labai aukštas, vėliau gliukozės kiekis gali pavojingai nukristi. Norint išvengti šių problemų, patariama kiekvieną kartą naudoti naują adatą bei keisti injekcijos vietas. Tam labai gelbsti sudaryta injekcijos schema.

Šaltinis: http://nhi.no/forside/riktig-injeksjonsteknikk-ved-bruk-av-insulinpenn-34668.html

Paskelbta

Šlapimo pūslės kateterizacija

14755_05_10_12_4_15_37_92812178

Šlapimo pūslės kateterizacija – tai kateterio įvedimas į šlapimo pūslę, kurio pagalba šlapimas pasišalina iš šlapimo pūslės. Šlapimo kateterio įvedimas yra aseptinė procedūra, kurią atlieka slaugytojas, neretai pasitelkiama slaugo ar kito darbuotojo pagalba. Prieš pradedami procedūrą, nepamirškite informuoti paciento, ką ruošiatės daryti ir kodėl tai reikalinga. Šlapimo pūslė gali būti kateterizuojama vienkartinai arba įvedamas kateteris ilgesniam laikui.

Ilgalaikis kateterizavimas

Ilgalaikio kateterizavimo metu įvedamas kateteris į šlapimo pūslę ir paliekamas ilgesniam laikui. Dažnai tai reikalinga sunkiai sergantiems pacientams, kuriems būtina matuoti valandinę diurezę. Taip pat šlapimo kateteris vedamas operaciniams pacientams, sunkiai besišlapinantiems ligoniams arba šlapimo nelaikantiems pacientams, kad būtų galima surinkti šlapimą.

Ilgalaikiam kateterizavimui naudojami dviejų tipų kateteriai – dvikanaliai su balionėliu ir trikanaliai su balionėliu.

Šlapimo kateteriai gaminami iš įvairių medžiagų – silikono, latekso, latekso dengto silikonu, teflonu, hidrogeliu ar sidabru. Lateksiniai kateteriai yra pigiausi, tačiau gali pažeisti šlapimo takų gleivinę, o be to lateksas dažnai alergizuoja, tad grėsmė kyla tiek pacientui, tiek medicinos darbuotojui. Lateksiniai kateteriai šlapimo pūslėje gali būti iki 14 dienų. Silikoniniai kateteriai yra artimesni žmogaus audiniams ir juos reikėtų rinktis, jei numatoma šlapimo kateterį laikyti pūslėje ilgiau nei 14 dienų (iki 3 mėnesių). Įvedus silikoninį kateterį derėtų nepamiršti, jog per ilgesnį laiką išpūstas balionėlis pūslėje gali subliukšti, tad rekomenduojama kas 10 dienų jį papildyti steriliu vandeniu.

600px-Foley_catheter_inflated_and_deflated_EN.svg

Dažniausiai naudojami dvikanaliai kateteriai. Tiek vyrams, tiek moterims naudojami tie patys kateteriai, nors anatomiškai moterų ir vyrų šlaplės ilgis žymiai skiriasi. Kateterio gale išsipučia balionėlis, kuris palaiko kateterį pūslėje. Kateteris jungiamas prie šlapimo surinkėjo, kuris gali būti su išleidžiamuoju kraneliu ir be jo. Dažniausiai užtenka balionėlį pripildyti 10 ml sterilaus vandens suaugusiems ir 3-5 ml vaikams. Geriausia, kad tarp užpildyto baliono ir šlapimo pūslės sienos būtų šiek tiek šlapimo, tai mažina infekcijos atsiradimo riziką, tad balionėlio nereikia labai smarkiai pripildyti vandeniu.

Vyrams šlapimo kateteris fiksuojamas prie pilvo, kad būtų užtikrinta natūrali šlapimo tėkmė bei išvengti pragulų šlapimtakiuose. Vaikščiojančioms moterims šlapimo kateteris taip pat fiksuojamas prie pilvo, kad jis per daug nesitemptų. Jei moteris yra gulinti, kateteris gali būti fiksuojamas prie šlaunies. Šlapimo surinkėjas kabinamas žemiau šlapimo pūslės lygio.

Įvedus šlapimo kateterį, sąmoningiems pacientams būtina paaiškinti, kaip jis funkcionuoja. Stebėti, kad kateteris bei surinkėjas nebūtų susisukę, užspausti, šlapimo surinkėjas visada turi kabėti žemiau šlapimo pūslės lygio. Atsiradusi kliūtis kateteryje gali perpildyti šlapimo pūslę, pertempiami šlapimo pūslės raumenys, o tai labai pablogina paciento būklę. Kateterį gali užkimšti šlapimo nuosėdos, kraujo krešuliai, tuomet būtina šlapimo pūslę praplauti.

Šlapimo maišas ištuštinamas pagal reikalą arba kas valandą, jei sekama valandinė diurezė. Šlapimo surinkėjo išleidžiamasis kranelis turi būti švarus, kad į šlapimo pūslę nepatektų infekcija, todėl maišas negali gulėti ant žemės. Šlapimo kateris sujungiamas su šlapimo surinkėju taip pat laikantis aseptikos ir atjungiamas vienas nuo kito tik išimtiniais atvejais – kai tikrai reikia praplauti šlapimo pūslę.

Siekiant išvengti kryžminės infekcijos, prieš nupilant šlapimą, rankos dezinfekuojamos ir apsimaunamos švarios pirštinės. Šlapimas nupilamas į basoną ar antelę, kranas uždaromas ir nušluostomas švariu gaziuku. Jei surinkėjas be kranelio, tuomet keičiamas maišas pagal reikalą, taip pat dėvint švarias pirštines. Atlikus darbą, pirštines nusimaunam, rankas dezinfekuojam bei užrašomas šlapimo kiekis dokumentuose. Negalima su tomis pačiomis pirštinėmis keliauti nuo vieno ligonio šlapimo maišo prie kito.

Trikanalis šlapimo kateteris naudojamas tiems pacientams, kuriems reikalinga nuolat praplauti šlapimo pūslę.

Viena dažniausių komplikacijų, susijusių su šlapimo pūslės kateterizavimu – šlapimo takų infekcija, nes kateterizacijos metu pažeidžiamas natūralus apsauginis barjeras. Šlapimo takų infekcija gali išprovokuoti  inkstų akmenų susidarymą, sutrikdyti inkstų veiklą, gali išsivystyti sepsis ir net baigtis mirtimi. Todėl esant galimybei, įvestas kateteris šalinamas kuo greičiau, kaip tik galima. Šlapimo takų infekcijos tikimybė didėja kuo ilgiau kateteris būna šlapimo pūslėje.

Tinkama higiena gali apsaugoti nuo infekcijų. Jei pacientas su šlapimo pūslės kateteriu yra vaikštantis bei  apsitarnauja pats, paaiškinkite jam, kaip svarbu dažnai plauti rankas bei tinkamai apsiplauti lyties organus. Jei pacientui reikalinga pagalba, tuomet slaugytojas su švariomis pirštinėmis apiplauna angą aplink kateterį bei pašalina atsiradusias išskyras. Apiplaunant vyrus svarbu nepamiršti atitraukti, o apiplovus užtraukti apyvarpę. Moterims paaiškinti, jog lyties organus apsiplautų kryptimi iš priekio link užpakalio, o ne priešingai. Vaikščiojančiam pacientui patogiausia praustis duše.

Kitos komplikacijos, susijusios su šlapimo kateterio įvedimu – tai jautri šlapimo pūslė, nedidelis pakraujavimas, šlapimo pūslės akmenys, susitraukusi šlapimo pūslė, pratekėjimas pro kateterį, per ankštas kateteris. Be to, kateteris gali dirginti bei kelti skausmą. O taip pat jis apsunkina pacientų intymų gyvenimą.

Vienkartinis kateterizavimas

Vienkartinio kateterizavimo metu ištuštinama šlapimo pūslė ir kateteris pašalinamas. Vienkartinis kateterizavimas gali būti taikomas:

  • Kai pacientas negali pasišlapinti dėl pertemptos šlapimo pūslės, prostatos padidėjimo, šlaplės susiaurėjimo.
  • Pacientams po operacijos, kuriems nebuvo įvestas šlapimo pūslės kateteris prieš operaciją.
  • Kai sutrinka šlapimo pūslės funkcija dėl neurologinių priežasčių (nugaros smegenų traumos, išsėtinės sklerozės, mielomeningocelės, cukrinio diabeto)
  • Pasikartojanti šlapimtakių infekcija.

Vienkartinis kateterizavimas gali būti sterili arba švari procedūra. Ligoninėse bei kitose sveikatos priežiūros įstaigose ši procedūra atliekama steriliai, namuose pacientai arba apmokyti šeimos nariai šią procedūrą gali atlikti laikydamiesi švaros. Namuose nėra daug galimybių užsikrėsti infekcija nuo kito žmogaus.

Rekomenduojamas kateteris moterims 10-12, vyrams – 12-14, vaikams – 6-10 dydis.

Jeigu yra nuspręsta, jog pacientui reikalingas nuolatinis vienkartinis kateterizavimas, tai aliekama 4-6 kartus per parą vienodais intervalais. Stebėti, jog vieno kateterizavimo metu pašalinamo šlapimo kiekis neviršytų 400 ml. Dėl perpildytos šlapimo pūslės pacientas gali jausti skausmą, prakaituoti, padažnėti širdies ritmas, būti neramus. Tai būdinga ir nesąmoningiems pacientams, tad būtina kuo skubiau ištuštinti šlapimo pūslę. Dažnas šlapinimasis mažais kiekiais taip pat gali būti perpildytos šlapimo pūslės požymis. Tai gali būti tarsi užburtas ratas – pacientas iš visų jėgų stengsis ištuštinti pūslę, įtemps raumenis, tačiau pasišlapinti jam neišeis.

Nustatyta, jog steriliai atliekamas vienkartinis nukateterizavimas kelia mažiau pavojų atsirasti infekcijai nei nuolatinai įvestas kateteris.

Šlapimo kateterio įvedimas

Moterims ir mergaitėms

B

  • Pacientė guli lovoje ant nugaros, per kelius sulenktomis plačiai sustatytomis kojomis.
  • Slaugytojas nusiplauna ir dezinfekuoja rankas.
  • Apsimauna sterilias pirštines.
  • Pirštinių sterilų popierių galime patiesti tarp pacientės kojų.
  • Apiplaunami išoriniai lyties organai nuo priekio išangės kryptimi. Jei moteris menstruoja, daug išskyrų makštyje arba sunku rasti šlaplę, makštis užkemšama steriliu tamponėliu.
  • Šlaplės anga dezinfekuojama gleivinių dezinfektantu.
  • Šlapimo kateteris sujungiamas su šlapimo surinkėju.
  • Jei skyriuje naudojama, suleidžiama į šlaplę (moterims 10 ml) lubrikanto su anestetiku, palaukiama apie 2 min. Jei naudojamas paprastas sterilus vazelinas, jis užpilamas ant kateterio galo.
  • Įvedamas kateteris į šlaplę, jei įvedėte teisingai, pasirodys šlapimas šlapimo surinkėjo jungtyje.
  • Šlapimo kateterį pastumkite dar giliau į šlapimo pūslę, taip kils mažiau pavojų sužaloti šlaplę išpučiant balionėlį.
  • Įsitikinus, jog viskas vietoje, pripildomas balionėlis 10 ml sterilaus vandens, o šlapimo kateteris lengvai patempiamas iki kol sutinka kliūtį, užsifiksuoja.
  • Kateteris fiksuojamas prie šlaunies ar pilvo.
  • Šlapimo surinkėjas kabinamas žemiau šlapimo pūslės lygio.
  • Slaugos dokumentuose fiksuojama įvedimo data, laikas, kateterio dydis, kiek ml vandens pripildėme balionėlį.

Vyrų kateterizavimas

A

  • Pacientas guli lovoje ant nugaros šiek tiek pražergtomis tiesiomis kojomis.
  • Slaugytojas nusiplauna ir dezinfekuoja rankas.
  • Apsimauna sterilias pirštines.
  • Pirštinių sterilų popierių galime patiesti tarp paciento kojų.
  • Paciento varpa suimama ir pakeliama statmenai arba lygiagrečiai su pilvu, tuomet šlaplė įgauna U raidės formą.
  • Nuplaunama varpa, atitraukiama apyvarpė ir vėl švariai nuplaunama.
  • Šlaplės anga dezinfekuojama gleivinių dezinfektantu.
  • Jei naudojamas lubrikantas su anestetiku, suleidžiama 20 ml į šlaplę ir palaukiama apie 2 min.
  • Sujungiamas šlapimo kateteris su maišu, jei prieš tai nenaudojome lubrikanto, užpilame sterilaus vazelino ant kateterio galo.
  • Viena ranka laikydami varpą, kita ranka vedame kateterį.
  • Pasirodžius šlapimui surinkėjo jungtyje, kateterį dar šiek tiek pastumiame gilyn.
  • Įsitikinę, jog kateteris vietoje, kateterio balioną pripildome 10 ml sterilaus vandens.
  • Kateterį šiek tiek patempiame žemyn iki jis sutinka kliūtį.
  • Nepamirštame pacientui užtraukti apyvarpės.
  • Kateteterį prifiksuojame prie pilvo, kad išvengtume šlaplės sužalojimų.
  • Šlapimo surinkėją pakabiname žemiau šlapimo pūslės lygio, jokiu būdu maišas negali gulėti ant žemės.
  • Slaugos dokumentuose fiksuojame įvedimo datą, šlapimo pūslės kateterio tipą, dydį bei kiek skysčio užpildėme balionėlį.

Šlapimo kateterio pašalinimas

  • Nusiplaukite rankas prieš ir po procedūros.
  • Apsimaukite švarias pirštines.
  • Švirkšto pagalba atitraukite iš kateterio balionėlio skystį, įsitikinkite, jog ištraukėte visą skystį ir balionėlis subliuško.
  • Palengva ištraukite kateterį.
  • Viską išmeskite į biologinių atliekų šiukšlinę.
  • Slaugos dokumentuose fiksuokite kateterio ištraukimą.

 

 

Paskelbta

Apie vitaminą D

10

Deja, vasara baigėsi, saulės spinduliai vis rečiau mus pasieks, o odoje mažiau gaminsis vitamino D. Manoma, jog per vasarą sukauptos vitamino D atsargos lapkričio pradžioje visiškai išsenka, tad dabar pats metas pasirūpinti, kad šio vitamino mūsų organizmas gautų nuolat.

 Jei anksčiau buvo pabrėžiama vitamino D svarba kūdikiams, siekiant išvengti rachito, tai šiandien akcentuojama, jog šis saulės vitaminas gyvybiškai reikalingas visų amžių žmonių grupei.  Vitaminas D svarbus ne tik kaulų stiprumui, tačiau ir mūsų  imuninei sistemai. Teigiama, jog jo dėka galime apsisaugoti  net nuo vėžio.

Vitaminas D į mūsų organizmą atkeliauja trimis keliais:

  • sintetinamas iš cholesterolio ir ultravioletinių spindulių
  • gaunamas su augaliniu, gyvūniniu maistu
  • vartojant vitaminus.

Vitaminas D turi praeiti kelis etapus, kad taptų aktyvus. Pirmiausia kepenyse jis paverčiamas į kalcidiolį arba 25(OH)D, tokiu pavidalu jis kaupiamas žmogaus organizme. Vėliau inkstuose jis paverčiamas į kalcitriolį arba 1,25(OH)2D. Tai aktyvi vitamino D forma.

Vitamino D funkcijos

Geriausia žinoma vitamino D reikšmė kalcio ir fosforo apykaitoje. Aktyvioji vitamino D forma – kalcitriolis patenka į kraujotaką ir keliauja į plonąją žarną bei kaulus. Plonojoje žarnoje kalcitriolis jungiasi su vitamino D receptoriais bei aktyvinami vitamino D genai, tai didina kalcio ir fosforo absorbciją žarnyne. Kalcitriolis taip pat stimuliuoja kalcio reabsorbciją iš inkstų, tad jo mažiau išsiskiria su šlapimu. O taip pat kalcitriolis kauluose veikiamas parathormono iš kaulų į kraujo sistemą išskiria kalcio ir fosforo. Sumažėjus kaulų tankiui, vitaminas D padeda mobilizuoti kaulinį audinį. Dėka vitamino D palaikoma kalcio ir fosforo homeostazė, o kalcio koncentracija kraujyje išlieka normali, net jei su maistu jo gauname per mažai.

Vitaminas D veikia kaip steroidinis hormonas ir sąveikauja su baltymais bei skatina arba slopina genų transkripciją audiniuose. Kalbant paprastai, vitamino D pagalba įjungiami arba išjungiami tam tikri genai, o tai sukelia pokyčius ląstelėse. Manoma, jog sumažėjęs vitamino D kiekis turi įtakos vėžio, diabeto, autoimuninių ligų, infekcijų atsiradimui bei pažintinių funkcijų mažėjimui.

Vitaminas D taip pat atlieka neuroprotekcinę funkciją, reguliuoja nervinių ląstelių augimą bei jų toksiškumą.

 Daugybė tyrimų, atliktų slaugos namuose, parodė, jog vitamino D ir kalcio papildų vartojimas, žymiai sumažino senyvo amžiaus žmonių kaulų lūžių skaičių, susijusių su kritimais.

Menopauzinio amžiaus moterims kalcio ir vitamino D papildai šiek tiek padidino šlaunikaulio tankį, tačiau padidino riziką atsirasti inkstų akmenims.

Kiti tyrimai parodė, jog pacientams, sergantiems vilklige, padidinti vitamino D kiekiai sumažino uždegimą.

Kenčiantiems nuo chroniško skausmo, vitaminas D sumažino skausmą bei pagerino miego kokybę.

Didelės dozės vitamino D suleistos į raumenis, po 12 savaičių sergantiems tuberkulioze padėjo greičiau priaugti svorio, stebėtas mažesnis tuberkuliozės išplitimas į kitus organus bei 50 proc. sumažėjo tuberkuliozinės kavernos plaučiuose.

O taip pat pastebėta, jog vitamino D vartojimas pagerino bendrą savijautą, raumenų funkciją bei gliukozės toleranciją viršsvorio turintiems bei nutukusiems pacientams.

Vitamino D trūkumas

 Vitamino D stygius dažniau pasireiškia:

  • Tamsesnę odą turintiems žmonėms
  • Vegetarams
  • Vyresnio amžiaus žmonėms
  • Turintiems viršvorio ar nutukusiems
  • Gyvenantiems šaltesnio klimato juostose
  • Praleidžiantiems saulėje mažiau nei 15 min.

Vitamino D trūkumas yra žymiai dažnesnis reiškinys nei jo perdozavimas. Vienas dažniausių pažeidimų, atsirandančių vaikams dėl šio vitamino trūkumo – rachitas, kuomet vaikams sulėtėja augančių kaulų mineralizacijos procesas. Pastebėta, jog rachitas po truputį plinta, tam įtakos turi mažiau judrus gyvenimo būdas, retesnis buvimas saulėje, ilgas sedėjimas prie kompiuterių, televizorių.

Visiškas riebalų vengimas maiste taip pat didina riziką vitamino D nepakankamumui. Tai yra riebaluose tirpstantis vitaminas, tad žmonės suvartojantys mažiau riebalų, mažiau absorbuos vitamino D.

Vyresniems žmonėms dėl vitamino D trūkumo gali atsirasti osteomaliacija ir osteoporozė. Šios ligos, kaip ir rachitas, pakenkia kaulinį audinį. Osteomaliacijos atveju kaulų tankis sumažėja dėl tam tikrų kaulinių audinių, kurie yra rezistentiški vitaminui D. Tai sukelia skausmingus pseudolūžius, dėl jų atsiranda raumenų silpnumas ir kaulų įtempimas, o taip pat padidėja lūžių rizika. Osteoporozė – tai kaulų retėjimo liga. Ši liga yra susijusi su amžiumi, ypač paplitusi tarp menopauzinio amžiaus moterų. Osteoporozę sukelia daugybė faktorių, tačiau labiausiai tikėtina, jog ji susijusi su prasta medžiagų apykaita bei vitamino D trūkumu.

Kokiomis dar ligomis grasina vitamino D trūkumas?

  • Demencija – žurnalas Neurology pasidalino 2014 metų atliktu tyrimu, kuris atskleidė, jog vyresni žmonės, kenčiantys nuo vitamino D trūkumo, yra didesnėje rizikoje susirgti tam tikros rūšies demencija, tame tarpe ir Alzheimerio liga. Ekspertai tiksliai nežino, kaip vitaminas D tiesiogiai susijęs su demencija, bet manoma, jog dauguma smegenų ląstelių turi vitamino D receptorių, kurie susijungę su vitaminu D, skatina nervinių ląstelių augimą. Be to, optimalus vitamino D kiekis, skatina išsiskirti tam tikras chemines medžiagas smegenyse, kurios padidina neuroglijų našumą, gydant pažeistas smegenų ląsteles. Sveika subalansuota mityba, fizinis aktyvumas, aktyvus socialinis gyvenimas taip pat mažina demencijos riziką.
  • Prostatos vėžys – 2014 metais išspausdinta studija žurnale „Clinical Cancer Research“ atrado ryšį tarp žemo vitamino D kiekio kraujyje bei agresyvaus prostatos vėžio tiriant europiečius –amerikiečius bei afrikiečius – amerikiečius. Tai liga, kuri dažniausiai diagnozuojama vyrams, kurių amžiaus vidurkis apie 66 metai.
  • Erekcijos sutrikimai – 2014 metų studija išspausdinta „Journal of sexual medicine“ atskleidė, jog vyrai, kuriuos kankina sunkūs erekcijos sutrikimai turi žymiai mažesnius vitamino D kiekius kraujyje, nei tie, kuriems pasireiškė tik nedideli erekcijos sutrikimai. Tai vienas dažniausių seksualinių sutrikimų vyrų tarpe, dažnai lydimas kitų ligų – diabeto, aukšto kraujospūdžio, prostatos vėžio.
  • Šizofrenija – žmonėms, kuriems trūksta vitamino D, yra du kartus didesnėje rizikoje susirgti šizofrenija, nei tiems, kuriems šio vitamino trūkumo nėra. Taip patvirtino 2014 metų studija žurnale „Journal of clinical endocrinology and metabolism“, kuris rėmėsi 19 skirtingų studijų.
  • Širdies ligos – vitamino D trūkumas sąlygoja sunkesnes širdies ligų išeitis, taip teigiama American college of cardiology atliktame tyrime.

Kaip gauti vitamino D?

Vienas lengviausių ir efektyviausių būdų gauti vitamino D – išeiti į lauką ir pabūti saulėje. Tačiau kad vitaminas tikrai imtų gamintis, turėtų būti atidengta ne mažiau kaip 40 proc.kūno, o saulėje pabūti 10-20 minučių šviesesnę odą turintiems žmonėms ir ne mažiau 60 minučių – tamsesenę. Po saulės vonių nepatartina odos trinti grubia kempine ar naudoti daug muilo. Apsauginiai kremai nuo saulės taip pat užblokuoja vitamino D gamybą odoje. Tad geriausia išeitis –  mėgautis saule po truputį, saikingai, o rekomenduojamą laiką išdalinti į kelis etapus. Taip apsisaugosime nuo odos nudegimų bei bus mažiau pavojų susirgti odos vėžiu.

Kitas būdas gauti vitamino D – vartoti maisto produktus, kuriuose natūraliai yra vitamino D. Vitaminu D yra turtingos laukinės žuvys – silkė, lašiša, skumbrė, upėtakis. Taip pat reikėtų įtraukti į savo valgiaraštį galvijų kepenis, kiaušinius, sardines, tuną, grybus. Tačiau yra paskaičiuota, jog su maistu vitamino D gauname tik 10 -20 proc. reikalingo kiekio. Tad geriausia išeitis šaltuoju periodu vartoti žuvų taukus ar vitamino D papildus.

Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, rekomenduojama vitamino D paros norma yra 10 mikrogramų. Kartais vitamino D kiekis išreiškiamas tarptautiniais vienetais (TV): 1 mikrogramas cholekalciferolio (vitamino D 3) atitinka 40 TV – tarptautinių vienetų. Jei žmogus retai būna saulėje, dozė gali būti didinama iki 20 mikrogramų per dieną.

Pagal 2012 m. Europos maisto saugos tarnybos pateiktoje nuomonėje nurodoma, jog didžiausia leistina vitamino D norma suaugusiems, įskaitant ir nėščiąsias bei žindančias moteris, yra 100 mikrogramų per dieną.

Profilaktinė vitamino D3 dozė vaikams 400 – 1000 TV. Vaikams iki 10 metų vaikams idealiausia gauti  žuvų taukus.

Norint sužinoti vitamino D kiekį organizme, atliekamas kraujo tyrimas, kurio metu nustatomas 25-hidroksivitamino D kiekis kraujo serume. Jei jo kiekis mažesnis nei 30 nmol/l, laikoma, jog organizme trūksta vitamino D. Optimaliausias kiekis – 50 nmol/l.

Paskelbta

Pirminė išeminio insulto pagalba

Kas dvi sekundes pasaulyje po vieną žmogų ištinka insultas, kas šešias sekundes kažkas nuo jo miršta. Smegenų insultas yra antra pagal dažnumą mirties priežasčių, vyresnių nei 60 metų amžiaus žmonių grupėje.

hjerneslag

Lietuvoje mirtingumas nuo smegenų insulto yra dvigubai didesnis negu Vakarų Europos šalyse. Manoma, jog kasmet Lietuvoje apie 20 tūkst. žmonių patiria insultą, o apie 3000 iš jų miršta. Deja, šie skaičiai nuolat vis didėja. Viena didžiausių problemų, susijusių su insultu – lydinti negalia ir su ja susijusios didžiulės slaugos ir reabilitacijos išlaidos. Teigiama, jog vidutiniškai vienam pacientui jos gali siekti 6000 eurų ir daugiau.

Nuo 2014 metų Lietuvoje įkurtas insultų klasteris – du yra Vilniuje ir po vieną Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Čia suteikiama būtina ekstrinė pagalba insultų atvejais per pirmąsias valandas. Tikimasi, jog tai sumažins mirtingumą nuo šios ligos bei negalią po ligos.

Kas yra insultas?

Insultas – tai ūmus neurologinis pažeidimas dėl kraujotakos sutrikimo tam tikroje galvos smegenų vietoje.

Išskiriami du pagrindiniai insulto tipai:

  • Išeminis insultas – jį sukelia tam tikrą smegenų vietą maitinančios kraujagyslės užsikimšimas.
  • Hemoraginis insultas – jis įvyksta staiga plyšus smegenų kraujagyslei ir kraujui išsiliejus į aplinkinius audinius.

Išeminio insulto paplitimas siekia 87 proc., o hemoraginio – 13 proc., visų insulto atvejų.

Išeminį insultą sukelia:

  • trombas, kuris susidaro smegenų ar kaklo kraujagyslėse dėl aterosklerotinių sankaupų ar kitų arterijos ligų, pažeidžiančių jos vientisumą (cukrinis diabetas, hipertenzija ir kt.)
  • embolas, tas pats kraujo krešulys, kuris susiformuoja ne smegenyse, o kituose kūno vietose, dažniausiai širdyje (dėl širdies vožtuvų nesandarumo, širdies ritmo sutrikimų ir kt.).

Kaip diagnozuoti insultą?

Insulto diagnostikoje yra labai svarbus laikas. Išeminį insultą būtina diagnozuoti kuo greičiau, geriausiai per 3 valandas nuo simptomų pradžios arba per 4,5 valandas atrinktiems pacientams. Tai svarbu tam, kad būtų galima pradėti gydymą trombolizinais vaistais. Dažniausiai insultas užklumpa namuose ir tik pusė pacientų kviečiasi greitąją pagalbą. Neretai atsiradę simptomai „nurašomi“ kitoms ligoms – hipertenzijai, širdies ritmo sutrikimams ir kt. Tačiau pavėluotai pradėjus gydyti, didėja sergamumas ir mirtingumas nuo šios ligos.

Kada galima įtarti insultą?

Insulto požymiai kartais būna sunkiai pastebimi:

  • Staiga atsiradęs veido, rankos ar kojos silpnumas ar tirpimas, ypač vienos kūno pusės
  • Staiga atsiradęs sumišimas
  • Sutrikusi kalba ar jos supratimas
  • Staiga sutrikęs matymas viena ar abiem akimis
  • Staiga atsiradęs eisenos sutrikimas
  • Galvos svaigimas, pusiausvyros, koordinacijos sutrikimas
  • Staiga prasidėjęs galvos skausmas be aiškios priežasties.

Atsiradus minėtiems simptomams pacientas ir jo šeimos nariai turi kuo skubiau kviesti greitąją pagalbą (telefonu112).

Pagal Amerikos širdies asociacijos (AHA) 2010 metų pradinio gaivinimo ir skubios pagalbos rekomendacijas naudojama Cincinačio ikihospitalinė insulto skalė (CIIS). Insultas nustatomas remiantis trimis požymiais:

  • Veido paralyžius – paprašykite paciento nusišypsoti, iškišti liežuvį arba parodyti dantis . Patologija- jei viena veido pusė juda prasčiau arba nejuda visai.

ins

  • Rankos silpnumas – pacientas užsimerkęs ištiesia abi rankas ir laiko 10 sek. Patologija – viena ranka nejuda arba nusvyra.

insul2

  • Kalbos sutrikimas – paprašykite pasakyti „Lenk medį, kol jaunas“. Patologija – jei pacientas neaiškiai taria žodžius, vartoja netinkamus žodžius arba visai nekalba.

GMP komanda privalo įvertinti paciento visas gyvybines funkcijas, o jei deguonies įsotinimas mažesnis nei 94%, jam duodama kvėpuoti deguonies.

Įtarus insultą, pacientas gabenamas į ligoninę, kur suteikiama specializuota pagalba. Labai svarbu išsiaiškinti insulto simptomų pradžią, kada viskas prasidėjo, tai vadinama nuliniu tašku.

Laikas yra smegenys

Atvykus į ligoninę rekomenduojama laikytis šių laiko intervalų:

  • Per 10 minučių nuo paciento atvykimo jį turi apžiūrėti insulto komanda, skubios pagalbos skyriaus gydytojas, neurologas ar kitas specialistas ir paskirti galvos smegenų kompiuterinės tomografijos tyrimą.
  • Per 25 minutes nuo atvykimo insulto komanda turi įvertinti paciento neurologinę būklę ir per tą laiką turi būti atliktas galvos smegenų KT tyrimas.
  • Per 45 minutes nuo atvykimo KT tyrimas turi būti aprašytas.
  • Per 1 valandą nuo atvykimo į ligoninę ir per 3 valandas nuo insulto simptomų pradžios turi būti pradėta trombolizė.

Veiksmai ligoninėje

  • Įvertinamos gyvybinės funkcijos, jei deguonies įsotinimas mažiau 94% duodama kvėpuoti deguonies.
  • Punktuojama vena, įvedamas intraveninis kateteris, paimami kraujo tyrimai: bendras kraujo, krešumo rodikliai, glikemija bei kiti biochemiai.
  • Jei yra hipoglikemija, ją būtina koreguoti.
  • Įvertinama paciento neurologinė būklė.
  • Atliekamas KT tyrimas be intraveninio kontrastavimo. Išsiaiškinama, ar nėra hemoragijos smegenyse. Jei nustatoma hemoragija, pacientui trombolizės atlikti negalime, būtina neurologo ar neurochirurgo konsultacija.
  • Užrašykite pacientui EKG.
  • Apsvarstoma ar reikalingas šlapimo pūslės kateteris, įvedamas pagal reikalą.
  • Koreguojama hipertenzija, AKS neturėtų viršyti 185/110 mmHg, tačiau sistolinis neturėtų būti žemiau 140.

Trombolizė

Tai audinių plazminogeno aktyvatoriaus (tPA) suleidimas į veną, kuris ištirpdo susidariusius krešulius. Šiuo metu Lietuvoje naudojama Actilyse.

actilyse

Kai kuriais atvejais jei trombolizė negalima arba buvo neefektyvi, taikoma mechaninė trombektomija – mechaniniu būdu pašalinamas trombas arba embolas iš užsikimšusios kraujagyslės.

Kontraindikacijos trombolizei:

  • Buvusi ar šiuo metu atsiradusi hemoragija smegenyse.
  • Buvęs išeminis insultas 3 mėnesių laikotarpyje.
  • Smegenų auglys, galvos traumos buvusios 3 mėnesių laikotarpyje.
  • Per pastarąsias 7 dienas punktuota arterija neužspaudžiamoje vietoje.
  • Neseniau kaip prieš 3 savaites buvęs kraujavimas iš virškinamojo trakto
  • Žinomas kraujo krešumo sutrikimas.
  • Neseniau kaip prieš 2 savaites buvusi didelės apimties chirurginė operacija.
  • Labai didelis išeminis smegenų pažeidimas (daugiau nei vienas trečdalis pusrutulio).

Jei nuo insulto simptomų pradžios praėję 3-4,5 valandos, tuomet be aukščiau nurodytų kontraindikacijų, atsiranda papildomai kontraindikacijų tokių kaip: amžius virš  80 metų, antikoaguliantų vartojimas, buvęs insultas, diabetas, didelės apimties insultas.

Actilyses dozė pacientui paskaičiuojama pagal svorį – 0,9 mg/kg (neviršijant 90 mg) , 10 proc. šios dozės suleidžiama staigiai į veną (bolusu), o likusioji sulašinama per 60 min.

Slaugytojo veiksmai

  1. Įsitikinkite prieš trombolizę, jog visos intervencinės procedūros atliktos (venos punkcijos, šlapimo kateterio įvedimas ir kt.).
  2. Per pirmą trombolizės valandą sekite kas 15 minučių ar pacientas nekraujuoja, o po trombolizės dar 8 valandas, kas 15-30 minučių. Nedidelis pakraujavimas gali atsirasti dūrių vietose, tuomet uždėkite spaudžiamąjį tvarstį, gali šlapimas nusidažyti šiek tiek rožine spalva, jei buvo vestas šlapimo pūslės kateteris. Taip pat stebėkite, ar neatsirado vidinių kraujavimų – staigiai atsiradęs ūmus pilvo skausmas, tuštinimasis tamsiomis išmatomis, sąnarių skausmas, ryškiai kruvinas šlapimas.
  3. Nuolat sekite paciento AKS, jis neturėtų viršyti 185/110 mmHg.
  4. Fiksuokite paciento neurologinę būklę, pablogėjusi būklė gali signalizuoti apie intrakranialinį pakraujavimą.
  5. Per pirmas 24 valandas po trombolizės venkite intraveninių punkcijų, injekcijų į raumenis, zondo, šlapimo pūslės kateterio vedimo, jei tik įmanoma.
  6. Po 24 valandų pakartotinai atliekama galvos smegenų kompiuterinė tomografija, įvertinamas gydymo efektas, stebima, ar nėra hemoragijų smegenyse.

Insulto terminai

Afazija – prarastas gebėjimas komunikuoti dėl smegenų pakenkimo, dažniausiai atsirandantis dėl kairės pusės smegenų pakenkimo.

Apraksija – neurologinis sutrikimas, kai žmogus nesugeba atlikti jam įprastų judesių, kai jam liepiama. Žmogus suvokia, ko jo prašoma, tačiau fiziškai to atlikti negali.

Disartrija – neaiški kalba arba pavartojami ne tie žodžiai dėl raumenų silpnumo ar sutrikusios koordinacijos.

Disfagija – ryjimo sutrikimas dėl smegenų pakenkimo.

Hemiparezė – vienos kūno pusės silpnumas.

Hemiplegija – dalinis arba visiškas vienos kūno pusės paralyžius.

Paskelbta

Komfortas slaugoje

Kartą į mūsų skyrių atvyko užsienio slaugos studentai pagal mainų programą. Kadangi tik nedaugelis dirbančiųjų gebėjo su jais bendrauti anglų kalba, tai dialogo užmegzti nelabai sekėsi, o ir medicininio darbo jiems niekas nepatikėjo. Neilgai trukus jie niekieno neraginami pasiraitojo rankoves ir priėję prie sunkiai sergančių, gulinčių pacientų ėmė masažuoti jų kojas. Iš pradžių toks elgesys šiek tiek nustebino, o vėliau atėjo supratimas, jog iš tiesų, tai geriausia, ką galima pasiūlyti sunkiai sergančiam žmogui – prisilietimą, švelnumą, supratimą, komfortą. Ir tai buvo stipriau už bet kokius žodžius.

suo
C.Aranega nuotr.

Komforto poreikis įgimtas dalykas, jo siekiame visi – ką tik gimęs kūdikis nurimsta paimtas ant rankų ir pasūpuotas, didesnis vaikas susižeidęs koją laukia, kol mes jį apkabinsime ir „papūsime“ nubrozdinimą, senyvas žmogus atsipalaiduoja, kai jį švelniai paimam už rankos ir ją paglostom. Komfortas vienas svarbiausių gyvenimo poreikių ir neatsiejamas holistinės slaugos elementų. Komfortiškai besijaučiantys pacientai greičiau pasveiksta, lengviau susidoroja su iškilusiom problemom, greičiau reabilituojasi, o išeinantieji taikiau pasitinka mirtį. Deja, dažnai slaugytojai atsieja save nuo komforto koncepcijos. Daugumai komfortas asocijuojasi su moteriškumu, silpnumu, pataikavimu pacientams.

Kas yra komfortas?

Žodis „komfortas“ gali būti apibūdinamas kaip fizinė ir dvasinė gerovė, skausmo ir problemų nebuvimas, kūno poreikių patenkinimas, parama ar nuraminimas kenčiant psichines kančias. Tai žmogaus nuraminimas, kai jis kenčia, psichinės įtampos sumažinimas, bendravimas, paguoda, paskatinimas, padrąsinimas, pagalba, parama.

Komforto svarba bei jo vaidmuo medicinos priežiūroje nuolat kito. Nuo 1900 iki 1929 m. komfortas slaugoje traktuojamas kaip vienas svarbiausių moralinių elementų slaugoje. Nuo 1930 iki 1959 m. komfortas suprantamas kaip strategija pagrindinių tikslų slaugos priežiūroje siekimui, nuo 1960 iki 1980 m. komforto sąvoka slaugoje nublanksta, ji tampa nebe tokia svarbi. Tuo metu manoma, jog komfortas reikalingas tik tiems pacientams, kuriems netaikomas medicininis gydymas. Vėliau, sekančius tris dešimtmečius, komforto reikšmė slaugoje ėmė šiek tiek didėti, o ypač slaugant mirštančius pacientus. Deja, mirštančiųjų slauga prilyginama paprastai priežiūrai, kurią vykdyti gali neprofesionalūs slaugai.

Šiandien komfortas išlieka vienas pagrindinių poreikių visų mūsų gyvenime. Komforto sąvoka nėra jokia naujovė, apie tai kalbėjo Florence Nightingale „Slaugos užrašuose“, kur pabrėžiama, jog sergantiesiems yra labai svarbu sveikatos stiprinimas ir komforto didinimas. Tačiau iki šiol komforto siekimas slaugoje vis dar nėra deramoje vietoje. Slaugos literatūroje abstrakčiai nagrinėjama komforto sąvoka ir pabrėžiama ypatinga jos reikšmė mirštančių pacientų slaugoje. Susidaro įspūdis, jog komfortas pacientų slaugoje tampa svarbus tik tada, kai medicininis gydymas tampa nebereikalingas. Dauguma slaugos tyrinėtojų nagrinėja tik lingvistinę komforto reikšmę, nepateikdami jokių konkrečių būdų, kaip realiai pacientams padidinti komforto jausmą slaugoje. Konkrečiau apie komforto suteikimą kalbama onkologinių pacientų slaugoje. Siūlomos lengvos mankštos programos moterims po chemoterapijos, muzikinių vaizdų peržiūra jaunesniems pacientams, tačiau tiesa tokia, jog komfortas reikalingas visiems pacientams visuose slaugos etapuose.

Komforto teorija

1990 metais Katharine Kolcaba sukūrė komforto teoriją, kuri yra viena iš slaugos teorijų.

Kolcaba išskyrė 3 komforto formas:

  • Nuraminimas- pacientas po operacijos kenčia skausmą, gavęs nuskausminamųjų jis nusiramina.
  • Atsipalaidavimas – pacientas jaučiasi patenkintas, komfortiškas, jis ką tik išsprendė jo pečius slėgusias problemas.
  • Transcendencija – tai komforto būsena, kai pacientas sugeba „pakilti“ aukščiau savo diskomforto, kai jo neįmanoma išvengti ar panaikinti.

Komforto slauga – tai slaugos menas, kuris apima slaugytojo atliekamus komfortiškus veiksmus pacientui. Pacientams komfortas ypač reikalingas atsidūrus stresinėse sveikatos priežiūros situacijose. Pacientų namiškiai, draugai gali patenkinti kai kuriuos pacientų poreikius, tačiau ne visus. Likusius nepatenkintus poreikius gali identifikuoti slaugytojai bei pritaikydami komforto priemones, patenkinti paciento poreikius. Komforto priemonės padės pacientui nusiraminti, atsipalaiduoti arba įgalins „pakilti“ aukščiau savo ligos.

Komforto poreikiai atpažįstami keturiose paciento patirties kontekstuose:

  • Fizinis – siejasi su kūno jutimais ir homeostaze. Tai skausmo malšinimas, reguliarus tuštinimasis, skysčių/elektrolitų balansas, pakankamas deguonies įsotinimas, kūno padėties keitimas.
  • Psichoemocinis – siejasi su savęs suvokimu, pasitikėjimu, seksualumu, kiek žmogus svarbus kitiems. Tai pasitikėjimo palaikymas, didinimas, nepriklausomubės išlaikymas, atsipalaidavimas, religinių praktikų pritaikymas.
  • Aplinkos – tai žmogaus patirties išorinis pagrindas. Tai triukšmo mažinimas, šviesa, spalva, temperatūra, vaizdas pro langą, galimybė pabūti gamtoje, natūralumas prieš sintetiką.
  • Sociokultūrinis – tai tarpasmeniniai, šeimos ir visuomeniniai santykiai, šeimos tradicijos, ritualai. Tai požiūris į slaugą, slaugos tęstinumas, informacija ir mokymas, šeimos ir draugų paramos stiprinimas, kultūriniai papročiai.

Komforto slaugos tipai

Techniniai – skirti homeostazės palaikymui:

  • skausmo stebėjimas, valdymas, pykinimo mažinimas, kvėpavimo gerinimas
  • komplikacijų prevencija
  • vaistų skyrimas
  • pašalinių reiškinių stebėjimas.

Treniravimas – nerimo mažinimas ir sveikimo planavimas:

  • Informacijos suteikimas
  • Vilties suteikimas, išklausymas
  • Pagalbos planas sveikatos palaikymui
  • Padrąsinimas.

Nuraminimas – nesuplanuoti veiksmai, kurie padeda pacientams ir jų šeimos nariams jaustis komfortiškai:

  • Pasirenkamas transcendencijos objektas
  • Gerinama aplinka – muzika, užsiimama menu
  • Masažas, rankos palaikymas
  • Padrąsinimas
  • Prisiminimai, ramybė
  • Dabartiniai ir buvę ryšiai su žmonėmis.

Slaugytojai, kurie savo praktikoje vadovaujasi holistiniu požiūriu į pacientą, paciento komforto poreikius atpažįsta nejučiomis, specialiai negalvodami apie nuraminimą, atsipalaidavimą ir/ar transcendenciją. Slaugos problemos įvertinimas gali judėti nuo vieno poreikio prie kito, kol surandamas pagrindinis, esminis poreikis. Kintant paciento būklei svarbu nustatyti, kokiame kontekste (fiziniame, psichoemociniame, aplinkos, sociokultūriniame) pacientas ir jo šeima tikisi pagalbos. Paprastai parinkus tinkamas komforto priemones iš paciento norimo konteksto, kiti poreikiai iš dalies taip pat patenkinami arba tampa mažiau svarbūs.

Komfortas pacientų akimis

Sunkiai susirgus, praradus tam tikras kūno funkcijas, pacientai gali jausti, jog jų kūnas tapo jiems svetimas. Jis nebefunkcionuoja taip kaip anksčiau, o žmogus jaučiasi pažeidžiamas ir silpnas. Paciento kūnas tampa tyrimo objektu, jam nustatoma diagnozė, jis gydomas. Vėliau sveikstant pacientas ima jausti, jog jo funkcijos grįžta, jis vėl gali pasitikėti savo kūnu. Per savo kūną žmogus jaučiasi komfortiškai. Komfortas – tai jaustis geriau, būti sveikam, aktyviam. Būdamas sveikas žmogus nejaučia diskomforto, gali būti ramiai namuose, dirbti, užsiimti savo mėgstama veikla. Jis vėl tampa atviras pasauliui. Tačiau kaip visa tai pasiekiama?

Bendravimo svarba – pacientams labai svarbu, jog slaugytojai su jais pabūtų, pabendrautų kaip su žmonėmis, o ne tik pacientais, kuriems reikia atlikti injekcijas ar atnešti vaistų. Svarbu paklausti, kaip jie jaučiasi, ką būtų galima dar padaryti, kad pasijutų geriau, patarti, pasiūlyti pagalbą. Net ir nedidelis komforto suteikimas pacientui, didina pasitikėjimą slaugytoju kaip profesionalu.

Buvimas kartu – tai ne visada turėtų būti supranta, kaip realus buvimas, sedėjimas šalia paciento lovos. Tai rūpinimasis pacientu, globojimas. Pacientai jaučiasi saugūs, jie nebijo parodyti savo skausmo, jaučiasi įvertinti kaip žmonės, pasitiki slaugytoju. Pacientas jaučia, jog slaugytojas visada bus šalia, kai jam jo prireiks ir suteiks reikiamą pagalbą.

Ramus pokalbis – „aš čia, šalia tavęs“, „aš tave girdžiu“, „viskas bus gerai“, šie žodžiai nuramina daugelį mažesnių vaikų, o ypač jei jie tariami atitinkamu ramiu balsu ir tonu. Tai ne tik paprasti žodžiai, bet ir mamos meilės išraiška savo vaikui. Pacientui, atsidūrus ligoninėje, tenka išgyventi įvairias intervencijas, kurios gali atrodyti pacientui bauginančios ir grėsmingos. Paprastas slaugytojo pokalbis su pacientu intervencijos metu (pasiruošimas operacijai, šlapimo pūslės kateterio vedimas ir kt.) gali ženkliai sumažinti paciento patiriamą stresą. Galima paklausti apie jo šeimą, vaikus, pasidalinti juokinga istorija arba tiesiog paprastais žodžiais paaiškinti apie atliekamą procedūrą ir jos naudą. Tai padės pacientui pasijusti komfortiškiau. Tačiau ne kiekvienas pokalbis su pacientu gali nuteikti komfortiškai. Skubėjimas, nepagarba, arogancija, pašaipa pacientui suteiks priešingą efektą, pacientas jausis nepatogiai. Tad mūsų pokalbis su pacientu turėtų priminti mamos ir vaiko ramų pašnekesį. Tai buvimas su kitu žmogumi bei galimybė pasisemti kito žmogaus stiprybės ir gauti komforto.

Rankų prisilietimas – užklupus ligai, pacientams rankų prisilietimas tampa be galo svarbus komforto šaltinis. Prieš narkozę slaugytojas švelniai paliečia ir raminančiai paglosto paciento ranką, tos pačios rankos išlygina raukšles paciento lovoje, padeda pakeisti kūno padėtį, išmaudo ir nušluosto, apglebia pečius sunkiu metu. Visi šie veiksmai padeda pacientui pasijusti patogiau, komfortškiau. Jei pacientas jaučia, jog tai atliekama tik jam ir su juo kartu, o ne rutiniškai, tai dar labiau padidina komforto lygį. Ranka turi liesti ne paciento odą, raumenis, kraujagysles ar nervus, o patį žmogų. Toks prisilietimas vadinamas komfortišku.

Namų komfortas – „daktare, o kada mane išleisite namo?“, šį klausimą girdime ypač dažnai iš pacientų ir kaip bebūtų keista, jis dažnai supykdo medikus. Neretai atsakoma – „tai ko tada čia važiavote, reikėjo ir gydytis namie“. Tačiau tiesa tokia, jog ligoninės aplinka niekada neprilygs patiriamam komfortui namuose. Ligoninėje pacientą supa jam svetimi daiktai, jis turi paklusti įstaigos taisyklėms ir laikytis jos režimo. Ryškios šviesos, triukšmas darbo metu, metalinės lovos, medicininė įranga ir lygiai tokia pati palata už sienos depersonalizuoja pacientą. Kai kurios įstaigos stengiasi palatas įrengti panašesnes į namų aplinką, sušvelninti šaltą aplinką pasirinkdami minkštesnius baldus, šiltesnes spalvas, ne tokį ryškų apšvietimą, tačiau ar tikrai tai padeda pasijusti komfortiškiau? Tiesa tokia, jog dauguma pacientų nori jaustis autonomiški, patys viską kontroliuoti, net ir užklupus ligai. Slaugytojai gali paklausti :“ar valgysite vakarienę?, gal arbatos puodelio norėtumėte?, gal reikalinga dar viena pagalvė?, gal atidaryti/uždaryti langą?“ ir kt. Slaugytojas neįsakinėja, nenurodo, bet pataria, siūlo, o pacientas renkasi. Tai padeda pacientui pasijusti svarbiu, jis jaučiasi labiau atsipalaidavęs, o slaugytojams pavyksta viską ką reikia atlikti, tik švelnesniu būdu.

Daiktai iš namų – galimybė dėvėti savo rūbus ligoninėje taip pat didina pacientų komfortą. Neaiškaus dydžio, nublukę, ne kartą lopyti, keisto kvapo ligoninės baltiniai pacientą nuasmenina, būtent todėl dauguma mieliau renkasi savo pižamas, chalatus. Taip jie labiau jaučiasi savimi, arčiau namų. Savi rūbai yra tarsi skydas, saugantis pacientus nuo šaltos ligoninės aplinkos.

Komforto laikas – liga pacientus supažindina su skausmu, kuris yra nepageidaujamas ir jo nelaukiama. Susidūrus su sunkia liga, pacientai vėliau suvokia, jog kiekvienas nepatogumas, pykinimas, skausmas turi savo pabaigą. Komfortas patiriamas žinant, jog nemalonumai baigsis. Slaugytojai negali sustabdyti ligos progresavimo ar chemoterapijos pašalinių reiškinių, tačiau jis gali nuraminti pacientą, palengvinti jo nemalonią patirtį. Kiekvienas diskomfortas suteikia galimybę atsirasti komfortui. Būtent todėl daugumos pacientų poreikis komfortui gali nesutapti su ligoninės režimu. Pavyzdžiui, pacientas jaučia skausmą, tačiau paskirtą analgetiką jis galės gauti tik po dviejų valandų arba pacientas pažadinamas tam, kad jam būtų paduota tabletė miegui. Komforui laikas yra labai svarbus elementas. Jis turėtų būti suteikiamas ne „ligoninės režimu“, o „paciento režimu“, o ypač kai kalbama apie skausmą ar pacientų pažeidžiamumą.

Tad komfortas yra vidinė būtinybė, įgimtas poreikis, kuris dėl ligos, nuovargio, išsekimo nuo mūsų nutolsta. Patirdami komfortą mes jaučiamės vėl susiję su pasauliu, su gyvenimu. Tai mūsų gyvenimo tiltas.

Šaltiniai:

Bottorff Joan „The lived experience of being comforted by a nurse“, phenomenologyonline.com

Lin Chia – Chin „Comfort: a value forgotten in nursing“, 2010 Cancer nursing

http://currentnursing.com/nursing_theory/comfort_theory_Kathy_Kolcaba.html

http://comfortcareinnursing.blogspot.com/

aspmn.org/documents/…/SandraMerkelFull.pdf

Paskelbta

Eteriniai aliejai slaugoje

Ar žinojote, kad Florence Nightingale Krymo karo metu sužeistiems kareiviams ant kaktos lašindavo levandų eterinio aliejaus? Ji tikėjo, jog aromatinis aliejus sužeistuosius nuramins bei sumažins neigiamą gniuždančios aplinkos poveikį. Pasibaigus karui, iš laiško, išsiųsto 1856 m. balandžio 7 d., matyti, jog ji į Balaklavos bendrąją ligoninę pacientams užsakė šešis butelius miros ekstrakto.

 page

Aromaterapijos terminas pradėtas naudoti tik 20 a. pradžioje, tačiau šis gydymo metodas taikomas nuo seniausių laikų. Manoma, jog Kinija viena pirmųjų kultūrų ėmė naudoti kvapiuosius augalus žmogaus gerai savijautai palaikyti. Jie degino smilkalus siekdami harmonijos ir pusiausvyros. Egiptiečiai sukūrė pirmąjį distiliavimo  aparatą, kurio pagalba išgaudavo kedro eterinį aliejų. Vėliau jie naudojo kedro, gvazdikėlių, miros, muskato, cinamono kvapiuosius aliejus kūnų balzavimui.  Hipokratas žaizdotą odą gydė aromatinėmis voniomis.

Aromaterapijos renesansu laikomi 1940 metai, prasidėję Prancūzijoje. Kartą prancūzo chemiko Gattefosse laboratorijoje atlikinėjant eksperimentus įvyko sprogimas. Chemikas smarkiai nusidegino rankas ir plaštakas. Sužalotas rankas Gattefosse įmerkė į levandų aliejų. Žaizdos kuo puikiausiai užgijo, o randų bei užkrėtimo pavyko išvengti. Chemikas taip susižavėjo eteriniais aliejais bei jų poveikiu odai, jog tam paskyrė visą savo gyvenimą. Būtent Gattefose laikomas „aromaterapijos“ termino autorius – tokiu pavadinimu pasirodė jo pirmoji knyga. Kitas gydytojas, J. Valnet, eteriniais aliejais gydė kareiviams žaizdas Indokinijos kare, kai išseko antibiotikų rezervas. Tačiau viena iškiliausių slaugytojų, aromaterapijos žinovių, laikoma Madam Marguerite Maury (1895-1968). Ji dirbo chirurgijos slaugytoja ir ypač domėjosi eteriniais aliejais, kaip jie veikia odos elastingumą ir vientisumą Ji ėmėsi eterinių aliejų klasifikacijos bei įkūrė pirmąsias aromaterapines klinikas Prancūzijoje, Anglijoje bei Šveicarijoje.

Šiandien daugiau nei 20 metų aromaterapija taikoma Australijoje, Pietų Afrikoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje, o taip pat JAV. Idėja, jog slauga neatsiejama nuo malonaus kvapo ir švelnaus prisilietimo nėra nauja.  J.Watson – žmogaus rūpinimosi modelio autorė teigia, jog sveikata – tai harmonija su aplinka, o ją pasiekti gali padėti eterinių aliejų naudojimas pacientų slaugyme. Eteriniai aliejai padeda sukurti malonią, harmoningą aplinką bei padeda pacientams sveikti. Tai yra darbas su pacientu, kada išsiaiškinamos paciento problemos, tikslai, su meile ir rūpesčiu slaugytojas stengiasi padėti, sukuria harmoningą aplinką, o visa tai neatsiejama nuo holistinės slaugos.

Kaip mus veikia kvapai?

Dauguma mūsų veiksmų sąmoningai ar nesąmoningai priklauso nuo kvapų. Kasdien įkvepiame apie 23040 kartų. Kvapai mus gali įspėti apie ugnies pavojų, apie būtinybę pavalgyti, sužadinti norą prisiglausti prie kito asmens, o ką tik gimę naujagimiai pagal kvapą atranda mamos krūtį. Kvapai mus lydi visą gyvenimą.

Kai įkvepiame kvapą, cheminiai kvapo komponentai per nosį keliauja į uodžiamąjį stormenį smegenyse, o vėliau į limbinę smegenų dalį. Tai po smegenų žieve esantis struktūrinis žiedas, sudarytas iš 53 regionų ir 35 susijusių laidų, į kurių sudėtį įeina ir migdolinis kūnas bei hipokampas. Limbinė sistema atsakinga už emocijas ir atmintį. Migdolinis kūnas vadovauja mūsų emociniam atsakui į kvapus. Prisiminimai bei kvapo atpažinimas kyla iš hipokampo. Hipokampe taip pat yra kvapų cheminių medžiagų atminties saugykla. Įdomiausia, jog visi sensoriniai stimulai į limbinę sistemą patenka praėję pro aukštesnius smegenų centrus, tuo tarpu kvapai į limbinę sistemą – agresijos, baimių, aistros, norų, malonumų, poreikių ir instinktų karuselę –  patenka aplenkę „cenzorius“. Štai kodėl kvapai palieka tokius ryškius įspūdžius ir sukelia stiprias emocijas.

Kas yra aromaterapija?

Klinikinė aromaterapija – tai eterinių aliejų naudojimas juos įkvepiant arba atskiedus baziniu aliejumi naudojami tiesiogiai ant odos, pilama į vonią, dedami kompresai. Manoma, jog aromaterapijai kaip gydymo būdui, šiandien daugiau nei 1000 metų.

Eteriniai aliejai išgaunami iš augalų žiedų, lapų, sėklų, pumpurų, spyglių, žievės, medienos. Priklausomai nuo augalo savybių, eteriniai aliejai išgaunami naudojant distiliavimą garais, mechaninį spaudimą ar ekstrahavimą tirpikiu. Vienas naujesnių ir brangesnių eterinių aliejų išgavimo būdų – jų ekstrahavimas anglies dioksido pagalba. Šiandien aromaterapijoje naudojama apie 150 rūšių eterinių aliejų.

Eteriniai aliejai yra lipotrofiški – tirpstantys riebaluose. Dėka žmogaus odoje esančio lipidinio sluoksnio, eteriniai aliejai gerai absorbuojasi. Jie taip pat pagerina vaistinių tepalų įsisavinimą odoje.

Terapinis panaudojimas

3

Malonus kvapas gali pagerinti nuotaiką bei sumažinti tam tikrus klinikinius simptomus. Keletas lašelių levandų eterinio aliejaus gali išgelbėti nuo nemigos arba pagerinti nuotaiką. Jazminas, citrina, citrinžolė, pipirmėtė, bazilikas gali padėti atsikratyti sąstingio ir veikti stimuliuojančiai. Bergamotė, ramunėlė, sandalmedis gali atpalaiduoti. Saldusis apelsinas padeda vaikams sveikti po ligų.

Eteriniai aliejai retai naudojami neskiesti ant odos, dažniausiai jie skiedžiami su šalto spaudimo augaliniu aliejumi. Blogai gyjančioms žaizdoms, opoms, praguloms gydyti gali padėti levandų, bosvelijų, sandalmedžio, arbatmedžio, eukalipto, pelargonijos, ramunėlių eteriniai aliejai. 1-5 lašeliai eterinio aliejaus lašinama į  1 arbatinį šaukštelį šalto spaudimo aliejaus. Tinkamiausi šalto spaudimo aliejai – migdolų, puiklapių(tamanu), nakvišų, erškėtuogių, alyvuogių. Gaunamas 1-5 proc.tirpalas. Šis tirpalas pilamas ant sterilaus tvarsčio ir dedama ant odos. Šalto spaudimo aliejus neleis tvarsčiui prilipti prie odos. Tvarstis keičiamas du kartus paroje.

Eteriniai aliejai gali sumažinti uždegimą, pagerinti odos regeneraciją, išgydyti infekciją. Levandų, arbatmedžio, kadagio, pipirmėtės eteriniai aliejai yra efektyvūs kovoje prieš metil rezistentiškus stafilokokus (MRSA) bei vankomycinui atsparius Enterococcus faecium.

Eterinių aliejų panaudojimas sergant lėtinėmis ligomis

Eteriniai aliejai lėtinių ligų tikrai neišgydys, tačiau jie puikiai gali padėti susidoroti su stresu, neigiamom emocijom, pagerinti gyvenimo kokybę. Stresą mažina ramunėlių, nerolio, karčiųjų apelsinų, levandų, mandarinų, pelargonijų, rožių, saldžiųjų mairūnų eteriniai aliejai. Užlašinkite pasirinkto neskiesto aliejaus 3-5 lašelius ant nosinės ar vatos tampono ir palikite šalia paciento 5 min. Tokia aromaterapija gali būti kartojama kas 4 valandas arba dažniau.

Prisilietimas – vienas pirmųjų ir vienas svarbiausių priemonių bendravime. Sakoma, jei žmogus stokoja prisilietimų, jo oda alksta. Tyrimai rodo, jog lėtinėmis ligomis sergantys žmonės dažnai ilgisi prisilietimų, o pats prisilietimas gali sumažinti skausmą. Nenuostabu, jog aromaterapija derinama su prisilietimu yra tokia veiksminga. Eteriniai aliejai praskiedžiami baziniu aliejumi (3-5 proc.) ir pacientas masažuojamas arba atliekama „M“ technika.

Kas yra „M“ technika?

Ši technika buvo sukurta intensyviosios terapijos slaugytojos Dr.Jane Buckle. Tai apibūdinama kaip fizinė hipnoterapija, ji veikia raminančiai, atpalaiduojančiai tiek pacientą, tiek masažuotoją. Šio masažo metu naudojami švelnūs prisilietimai, paglostymai, nestiprūs paspaudimai tam tikrose vietose. Masažuojamos rankos, pėdos, veidas, nugara. Ši technika tinka sunkiai sergantiems, mirštantiems pacientams. Trumpą filmuką apie “M” techniką galite pažiūrėti čia: https://www.youtube.com/watch?v=OfZxM6jTr9s

Ir dar keletas panaudojimo būdų…

  • Jei norite pagerinti kvapą patalpoje, į puodelį su karštu vandeniu įlašinkite 5-10 lašelių eterinio aliejaus ir palikite neuždengtą kambaryje.
  • Patalpą aromatizuoti galite ir kitu būdu – ant šviestuvo neįjungtos elektrinės lemputės užlašinkite lašelį eterinio aliejaus ir įjunkite lempą. Lemputė šils ir skleis malonų aromatą.
  • Aromatinei voniai paruošti į nedidelį kiekį pieno ar bazinio aliejaus įlašinkite 5-7 lašelius eterinio aliejaus ir supilkite į vandenį. Vaikams, nėščiosioms užteks poros lašiukų.
  • Jei skalbinius plaunate bekvape priemone, o švelnaus kvapo vistiek norisi, tuomet prieš skalbimą į skalavimo stalčiuką įlašinkite keletą lašelių levandų ar kito eterinio aliejaus.

Atsargumo priemonės

  • Niekada nepilkite neskiesto eterinio aliejaus tiesiai ant odos.
  • Naudokite tik natūralius eterinius aliejus, o ne sintetinius kvapus.
  • Prieš naudojant eterinį aliejų išsiaiškinkite, ar žmogus nėra alergiškas, neserga astma ar pasirinktas kvapas žmogui yra malonus.