Autorius: admin

Paskelbta

Erdvių kūrimas žmonėms su autizmo spektro sutrikimu

Prof.dr. Brigita Kreivinienė

Alfonso Mažūno fotografija

Kodėl tai svarbu?

Autizmo spektro sutrikimas (ASS) apima raidos sutrikimus, kurie matomi kaip elgesio, bendravimo, komunikacijos, kalbos ir pažintinių procesų sunkumai. Kone visi žmonės su autizmo spektro sutrikimu turi sensorinės integracijos ypatumų, kurių supratimas ir atliepimas gali įtakoti sėkmingą arba nesėkmingą žmogaus dalyvavimą. Taip yra todėl, kad žmogus aplinką suvokia kaip saugią arba nesaugią. Šiandien pamažu kalbame apie erdvių pritaikymą ir yra puikių iniciatyvų kuriant sensorinius sodus, tačiau specialiai pritaikytų erdvių kūrimas, kuriose žmonės su ASS jaustųsi gerai – mūsų visuomenės ateities iššūkis. Juk žmonės su ASS gali būti itin skirtingi savo simptomatika, jautrumu tam tikriems stimulams bei funkcionavimo lygmeniu.

Tatiana Syrikova fotografija

Pasikartojančios stereotipijos – aplinkos ir asmens disbalansas

Žmonės su autizmo spektro sutrikimu kur kas jautriau reaguoja į aplinką nei mums atrodo. Pavyzdžiui, net aukštesnė temperatūra patalpoje mums gali atrodyti pakenčiama, o žmogui su padidintu jutimu gali iššaukti labai daug stereotipinių judesių, kuriais jis mėgins susidoroti su kylančiu stresu dėl šio perdėto dirgiklio. Svarbu pastebėti, kad šis sutrikimas yra labai individualus, todėl kylantis disbalansas tarp aplinkos ir žmogaus poreikių gali labai apsunkinti dalyvavimą. Tam, kad susidorotų su iš aplinkos sklindančiais sensoriniais stimulais, žmogus su ASS gali atlikti daug pasikartojančių elgesio modelių. Nežinant šios specifikos, gali atrodyti, kad tiesiog žmogus daro tą patį veiksmą (pvz., linguoja, atlieka save žalojančius veiksmus, spragsi pirštais, plasnoja rankomis, juda chaotiškai erdvėje, tikslinasi tą patį klausimą, į kurį jau gavo atsakymą, ar pan.). Vis tik nesąmoningo ar neprasmingo elgesio nėra, todėl pastebėjus besikartojančius veiksmus reiktų analizuoti, ką galima padaryti, kad aplinka žmogui nekeltų streso dėl jo padidinto jautrumo aplinkos stimulams. O aplinką perstruktūravę galime sumažinti žmogaus stresą. Užsienio šalių tyrimai parodė, kad paprastai toks elgesys kyla, kai žmogus pasiekia sensorinę perkrovą ir nori sumažinti aplinkos dirgiklius, nuo jų apsisaugoti.

Suprantama ir atliepianti poreikius aplinka

Aplinkos pritaikymas sėkmingam žmogaus funkcionavimui yra itin didelis iššūkis ne tik architektūros ar dizaino prasme, tačiau ir dėl erdvių struktūros, daiktų išdėstymo bei tinkamos personalizuotos aplinkos sukūrimo. Juk per santykį su aplinka mes konstruojame savo žinias apie pasaulį. Pavyzdžiui, mielinių blynų kvapas mus gali grąžinti į vaikystės prisiminimus, atkurti šilto santykio su mama vaizdus; arba išgirstas garso ritmas gali priminti dainą, kuri irgi grąžina mus į prisiminimus. Lygiai taip pat žmonėms su ASS matomi, girdimi ar užuodžiami stimulai aplinkoje gali būti sietini su pozityviomis patirtimis arba su negatyviomis – tuomet stimulas, kuris asocijuosis su skausmą ar kitas nemalonias patirtis sukeliančiomis patirtimis gali iššaukti žmogaus staigų pykčio priepuolį, kartais vadinamą pagal anglų kalbą „tantrumu“.  Papildomai aplinkoje būtina vertinti ir asmens vestibulinės sistemos (judėsesos) bei proprioceptinius stimulus (t.y., erdvėje išdėstytus objektus vertinant kartu su asmens judėsenos specifika).

Stimuliuojanti, ne užgožianti aplinka

Max Vakhtbovych fotografija

Kalbant apie autizmo spektro individualumą, galime įsivaizduoti, kad labai sunku sukurti įgalinančią aplinką. Daugiau galimybių yra namų aplinkoje, tačiau bendruosius principus būtina taikyti mokykloje ar centre, kuriame vaikas ar suaugęs įsitraukia į mokymo/ugdymo procesą. Svarbu aplinkos pritaikymo nesuprasti kaip hiperglobos, kuomet „pridėliojame pagalvėlių, kad vaikas nesusižalotų“. Ne, anaiptol – aplinka turi būti pakankamai stimuliuojanti, atliepianti žmogaus sensorinius poreikius ir saugi. Pavyzdžiui, namuose pati svarbiausia erdvė žmogui su ASS yra jo miegamasis, nes tai – poilsio erdvė, kuri turi kelti tik malonias asociacijas. Parenkant sensorinius stimulus būtina įvertinti ar žmogus turi didesnį jautrumą (hiper-jautrus) ar sumažintą jautrumą (hipo-jautrumą). Sakykime, jei lietimui yra padidintas jautrumas, paprastai gyvenime jie nemėgsta dėvėti tam tikrų rūbų, gali būti pernelyg išrankūs maistui, nepatinka, jei kiti žmonės juos liečia, labai blogai jaučiasi, jei reikia laukti parduotuvėje stovint eilėje tarp kitų žmonių ir pan. Tuo tarpu hipo-jautrumo požymiai būtų – peržengia kitų asmeninę erdvę (prisiartina per arti), nejaučia jei kiti juos paliečia, dažnai kažką deda į burną ar burnoje „žaidžia“ seilėmis, į skausmą susižeidus reaguoja menkiau, nesureikšmina įsidaužimo ir pan. Tačiau tai tik padidinto/sumažinto jutimo pavyzdžiai, o būtina vertinti ir kitus aspektus.

Miegamasis – svarbiausia

Taigi, kaip jau minėjau, miegas yra svarbiausias žmogaus periodas, per kurį atstatome savo resursus, smegenys išrūšiuoja dienos patirtis ir pailsėję keliaujame į kitą dieną. Žmonėms su padidintu jautrumu prisilietimams dažniausiai pasireiškia nenoras būti apkabintiems, bijo vandens patekimo ant veido ir pan. Todėl jiems yra tiesiog būtina miegamajame turėti galimybę rinktis giluminių prisilietimų jutimus – pasunkintas antklodes ar kitas papildomas pasunkintas priemones. Kas liečia tekstūras, šiuos sensorinius poreikius turintiems žmonėms, mažiausiai nemalonių pojūčių sukelia organinė medvilnė ir bambukas. Vaikams ir jaunuoliams siekiantiems kuo daugiau lietimo pojūčių, dažnai norisi miegamajame itin daug švelnių ir minkštų tekstūrų, todėl nereiktų nustebti, jog ir į lovą sukeliaus kone visi turimi minkšti žaisliukai.

Viktoria Borodinova fotografija

Aiški struktūra – mažiau streso

Iš esmės kalbant apie erdvių struktūravimą tiek namuose, tiek įstaigose, svarbus zonų atskyrimas. Dažnai geriausiai ASS poreikius atliepia aiškios kvadrato/stačiakampio formos erdvės su aiškiais baldų išdėstymais. Jeigu yra poreikis, galima įvesti vaizdinių priemonių, kurios padės žmogui orientuotis (pvz., PECS paveikslėlių). Kartais naudojamos skirtingos grindų dangos, siekiant sukurti aiškų zonavimą. Svarbūs visi veiksniai, pavyzdžiui, mes galime norėti kuo daugiau natūralios šviesos ir įsivaizduosime, kad kambarys su dideliais langais yra gėris, tačiau žmogui, kuris turi padidintą jautrumą šviesai tai bus betikslis parinkimas, nes jis komfortiškiausiai jausis prislopintoje šviesoje. Vis tik natūrali šviesa visada geriau toleruojama už dirbtinę. Vyraujančios spalvos irgi svarbu – šaltos, blankios spalvos sukuria didesnių erdvių pojūtį, o lengvos ir šiltos – teikia jaukumą. Vis tik žmonėms su ASS intensyvių spalvų parinkimas gali itin neraminti, kaip ir pernelyg didelis spalvų koloritas. Labai svarbu, kad kuriamos erdvės žmogų įgalintų savarankiškumui – jis jaustųsi gerai erdvėje, galėtų joje lengvai orientuotis, vyrautų sistema. Stebima, kad gerai organizuotose erdvėse žmonės su ASS yra mažiau priklausomi nuo aplinkos. Taip pat reikia nepamiršti, jog dažnai žmonės su autizmo spektro sutrikimu menkai toleruoja pokyčius. Dėl šios priežasties erdvėje esančios spintos/lentynos geriausiai būtų uždaromos. O jei naudojamos atviros – geriausia pieštukus, priemones ir kt. sudėlioti į organizacines dėžutes, taip išvengsime nereikalingo vizualinio blaškymo.

Paskelbta

DEMENCIJA SU LEWY KŪNELIAIS (LEWY BODY DEMENCIJA)

Šia liga sirgo žymus aktorius Robin Williams. Deja, teisinga diagnozė buvo nustatyta tik po jo mirties. Robin buvo gydomas nuo Parkinsono ligos, depresijos, o tai iš esmės dar labiau apsunkino jo psichinę ir fizinę būklę. Aktorius kentėjo nuo įvairių baimių, panikos priepuolių, haliucinacijų. Jo žmona po mirties vyro ligą prilygino teroristui, gyvenančiam vyro galvoje.

Prieš 80-90 metų vokiečių gydytojas vardu Lewy aprašė apvalius baltyminius darinius rastus galvos smegenų ląstelėse po pacientų mirties, kurie šiandien vadinami Lewy kūneliais, o jų sukeliama liga – demencija su Lewy kūneliais.

Demencija su Lewy kūneliais ir Parkinsono liga su demencija turi daug panašumų. Esminis skirtumas – esant Parkinsono ligai su demencija, parkinsonistiniai simptomai tęsiasi daugiau nei vienerius metus iki atsiranda demencijos reiškiniai. Be to, sergant Parkinsono liga ne visada išsivysto demencija.

4 pagrindiniai demencijos su Lewy kūneliais simptomai:

1. Demencija – bendras protinių galimybių sumenkimas, užmaršumas, dezorientacija bei kritinio mąstymo, dėmesio sumažėjimas. Užmaršumas ankstyvose ligos fazėse gali ir nedominuoti. Anksti pastebima, jog žmogus negeba planuoti, koordinuoti, reguliuoti, atlikti įvairius kasdieninius veiksmus. Sunkiai ima orientuotis tiek pažįstamose, tiek nepažįstamose vietose. Sunku atpažinti daiktus iš skirtingų perspektyvų, neskiria kairės ir dešinės.

2. Įvairūs sąmonės sutrikimai – žmogus staiga gali tapti tarsi nutolęs, išėjęs, dezorientuotas, mieguistas, staiga vėl tarsi pabunda ir geba normaliai komunikuoti. Tokie epizodai gali trukti tik akimirką, o kartais keletą valandų.

3. Regos haliucinacijos – būdingos 70-80 proc.pacientų. Dažniausiai trunka trumpai. Kai kuriems būdingos klausos haliucinacijos.

4. Parkinsonizmas – raumenų sustingimas, drebėjimas, nutrūkstantys raumenų judesiai. Būdinga 75 proc.pacientų.

Kiti simptomai patvirtinantys diagnozę:

  • Polinkis griūti – nestabili eigastis, prasta pusiausvyra.
  • Klaidingi įsitikinimai – ypač dažnai žmogus galvoja, jog jį kažkas seka, būdinga 50-60 proc. sergančiųjų.
  • Depresija – būdinga pusei sergančiųjų, gali būti ypač sunki.
  • Baimė – būdinga virš 40 proc.sergančiųjų.
  • Miego sutrikimai – mieguistumas dieną, košmariški sapnai nakties miego metu, daug judama (REM miego fazės sutrikimai).
  • Autonominės nervų sistemos sutrikimai – sutrinka pulso, AKS reguliacija, rijimo sutrikimai, vidurių užkietėjimas.

Liga pasireiškia 60-80 metų amžiuje, laikui bėgant liga sunkėja, dažnai vystosi sparčiau nei Alzheimerio liga.

Diagnozė nustatoma remiantis išsamia ligos istorija bei klinikiniais tyrimais. Įtarimą, jog žmogus serga demencija su Lewy kūneliais, turėtų kelti didelis jautrumas antipsichotiniams vaistams. Po vaistų pavartojimo parkinsonistiniai simptomai tampa ypač ryškūs.

Pasitaiko, jog sergant šia demencija nuo antipsichotinių vaistų išsivysto  neuroleptinis malignantinis sindromas. Jis pasireiškia ryškiais parkinsonizmo simptomais, aukšta kūno temperatūra (40-41 laipsnis), pulso padažnėjimu, prakaitavimu, nestabiliu AKS, sąmonės sutrikimu, inkontinencija. Kraujo tyrime randama padidėjęs leukocitų kiekis, padidėję raumenų pažeidimo žymuo (CK). Žmogus gali mirti dėl inkstų nepakankamumo. Gydymas turi būti greitas – mažinama kūno temperatūra, nutraukiamas gydymas antipsichotiniais vaistais.

Gydymas

Deja, gydymo šiai ligai nėra. Šiandien žinoma, jog pacientai, sergantys demencija su Lewy kūneliais, turėtų vengti tradicinių antipsichotinių vaistų. O tai didžiulis iššūkis, nes šiuos pacientus dažnai kankina psichozės ir baimės priepuoliai. Šiose situacijose galėtų pagelbėti nerimą mažinantys vaistai, kita alternatyva – atipiniai antipsichotiniai vaistai (Seroquel (Quetiapin), Leponex (klozapin), tačiau irgi vartojami su atsargumu.

Keletas studijų atskleidė, jog palaikyti kognityvinėms funkcijoms bei mažinant haliucinacijų pasikartojimų, geras efektas pasireiškė vartojant vaistą Exelon (Rivastigmin).

Vaistai, mažinantys parkinsonistinius simptomus, gali padažninti haliucinacijų pasikartojimą. Mažiausiai pašalinių reiškinių sukelia Madopar (Levodopa) ir Sinemet.

Esant miego sutrikimams rekomenduojamas melatoninas.

Slauga, priežiūra

  • Pacientams reikalinga nuolatinė priežiūra – dėl pasikartojančių klausos ir regos haliucinacijų gali susižaloti ar sužaloti kitus asmenis.
  • Būdingas didelis pargriūvimo pavojus, ypač dėl šiai ligai būdingos šliaužiančios eisenos (eina nepakeldami pėdų), todėl svarbu pašalinti iš jų aplinkos visus kilimėlius, kilimus, ant praėjimo gulinčius daiktus, kliūtis, kurie gali tapti griuvimo priežastimi.
  • Kiekvieną bendravimą su pacientu pradėkite aiškiai pasakydami jo vardą, taip lengviausia atkreipti jo dėmesį. Kalbėkite trumpais sakiniais, su pauzėmis.
  • Nesivelkite į diskusijas su pacientu, kai jį užklumpa haliucinacijos ar klaidingi įsitikinimai. Kai kurie pacientai nurimsta, kai jiems paaiškinama, jog dėl smegenų ligos, jie mato ar girdi tai, ko nėra. Esant regos haliucinacijoms kartais padeda žvilgsnio pasukimas į kitą pusę ir haliucinacijos išnyksta.
  • Šiems pacientams ypač svarbu miego sureguliavimas. Jiems būtinos trumpos miego pertraukėlės prieš pietus ir po pietų. Dažnai reikalinga pagalba atsigulti į lovą (nesupranta kaip tai atlikti). Nežadinti staigiai iš miego ypač kai sapnuoja, gali sužaloti kitus asmenis.
  • Reikalinga pagalba atliekant asmens higieną, valgio metu bei bendraujant. Aiški dienotvarkė šiems pacientams sukuria saugumą ir pasitikėjimą.

Šaltiniai:

www.kloverasen.no

Demensomsorgens ABC hefte 4 , Andre demenssykdommer Knut Engedal, 2017

Paskelbta

AELITA SKARBALIENĖ APIE TĖVŲ PERDEGIMO SINDROMĄ: „TĖVAMS BŪNA NEPATOGU APIE TAI KALBĖTI“

Šiandien kalbamės su Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto prodekane, einančia dekano pareigas, doc. dr. Aelita Skarbaliene, kuri šalia formalių pareigų randa laiko dar ir nerti į inovatyvias Lietuvai tyrimo tematikas bei socialiai atsakingą veiklą. Dar tik pradedant įsisiūbuoti COVID-19 pandemijai Lietuvoje vyravo medicininių kaukių stygius, Aelita aktyviai dalyvavo vienijant Klaipėdos universiteto bendruomenę – dėstytojus ir studentus – masiškai siūti medžiagines apsaugines kaukes, kurios buvo dovanojamos medikams ir vyresnio amžiaus žmonėms. Dabar šios patirtys atrodo yra toli praeityje, tačiau ne ką mažiau aktualu kalbėti apie perdegimo sindromą, ne darbo vietoje, o šeimoje.

Papasakokite, kaip „tėvų perdegimo sindromo“ tema atsirado Lietuvos moksliniuose tyrimuose?

Ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio mokslinių tyrimų erdvėje tėvų perdegimo klausimas yra gana neseniai, tema didesnio dėmesio sulaukė tik 2018 metais. Maždaug tuo metu Belgijos mokslininkai pradėjo kurti tėvų perdegimo tyrimų tarptautinį konsorciumą. Su ta mokslininkų grupe jau turėjome teigiamos bendradarbiavimo moksliniuose tyrimuose patirties, todėl buvome pakviesti jungtis į konsorciumą, jame atstovauti Lietuvą, na, o Lietuvoje vykdyti mokslinius tyrimus.

Kodėl ši tema tokia aktuali Sveikatos mokslų fakultetui?

Sveikatos mokslų fakulteto mokslininkai dirba žvelgdami į asmenį holistiškai, t. y. nagrinėdami fizinę, psichinę, socialinę, emocinę sveikatą, bei ieškodami prielaidų jai užtikrinti.

Prasidėjus COVID-19 pandemijai pasaulis stipriai vertėsi, kartu kito ir prielaidos tiek fizinei, psichinei, socialinei ir emocinei asmens sveikatai. Karantinas ir su juo susijusios pasekmės tiesiog smogė. Ne paskutinėje vietoje atsirado ir veiksniai, susiję su darbu namuose, darbo ir tėvystės derinimu, vaikų mokymusi namuose, vaikų popamokinių veiklų įstaigų darbo stabdymu, sveikatos paslaugų sumažėjimu, 24 valandas per parą buvimu savo šeimos „burbule“ ir pan. Svarbu pažymėti ir tai, kad apie psichologinę būseną ir nuovargį dėl šių priežasčių kalbėti buvo tabu, tėvai nepatogiai jaučiasi apie tai kalbėdami. Pavyzdžiui, viena mama, auginanti du pradinio amžiaus vaikus, iš kurių vienas turi negalią, guodėsi: „Esu tokia pavargusi padedant vaikams mokytis, nuolat gaminant valgį, dirbant nuotoliniu būdu, vėl bėgant pas vaikus, kuriant jiems popamokines veiklas, nuolat būnant tarp keturių sienų, kad nebenoriu nieko. Tik užsidaryti ir verkti iš bejėgiškumo. Atsikeliu ryte jau pavargusi. Nežinau, kaip ištempti dieną. Kokia siaubinga mama tapau. Esu nusivylusi savimi. Ir niekam apie savo būseną negaliu pasakyti. Juk mane pasmerks“. Būtent dėl visuomenės smerkimo žmonės bijo pripažinti ir kalbėti apie pervargimą tėvystės veikloje. Visgi ši problema egzistuoja. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tiesiog COVID-19 pandemija sąlygojo dėl karantino šių problemų aktualizavimą. Dėl to Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto atstovai turi galimybę prisidėti prie aktualių mokslinių tyrimų vykdymo, tėvų perdegimo mažinimo priemonių kūrimo bei jų įgyvendinimo. 

Kaip apibūdinti, atpažinti tėvų perdegimo sindromą? Kokie simptomai tai rodo?

Pirmiausia, tėvystė yra sudėtinga, įtempta veikla. Tėvų išgyvenamas stresas namuose, kuris kyla dėl įvairiausių priežasčių, gali lemti tėvų perdegimo sindromo išsivystymą. Tokiu atveju yra jaučiamas didžiulis nuovargis ir išsekimas, susijęs su tėvų vaidmeniu. Galima sakyti, kad tėvai nuolat jaučiasi labai pavargę, emociškai išsekę, jie kaip tėvai mažai nori įsitraukti į vaikų auklėjimą, deda minimalias pastangas sąveikoje su vaikais – atlieka tik būtinas funkcines veiklas (valgio gaminimas, tvarkymasis, kt.). Toks nuovargis net gali sukurti vaikams nepalankias, nesaugias situacijas. Pavyzdžiui, vaikus prižiūrintis tėvas/mama užmiega namuose, kol mažametis ar mažamečiai lieka be priežiūros. Tai daroma ne sąmoningai, o būtent, dėl vadinamosios „ribinės“ situacijos.

Atlikote tyrimą Lietuvoje – apklausėte 200 slaugytojų (iš jų buvo 9 tėvai, o kitos – mamos) dėl jaučiamo tėvų perdegimo sindromo, kaip kilo ši mintis?

Taip, be bendro Lietuvos situacijos tyrimo, kilo mintis patyrinėti ir atskirą profesinę grupę – slaugytojus. COVID-19 pandemija stipriai koregavo sveikatos priežiūros sistemos profesionalų darbus. Apie tai jau daug rašyta ir diskutuota. Todėl su tyrėjais bendraautoriais – prof. dr. Artūru Razbadausku ir Deimante Valasevičiene nutarėme patyrinėti, ar slaugytojai, kurie atsidūrė kovos su COVID-19 pandemija pirmose gretose bei turėjo derinti įtemptą profesinį gyvenimą su tėvyste (karantinu, vaikų nuotolinį mokymąsi, vaikų priežiūrą ir pan.), patiria didesnę riziką tėvų perdegimo sindromo atsiradimui. Juk pasaulinė pandemija iškėlė itin daug iššūkių šeimoms ir turėjo didelį poveikį šeimų gyvenimui. Tyrimui naudojome PBA (angl. Parental Burnout Assessment Inventory) klausimyną, kuris yra sukurtas Belgijos universiteto profesorių: I.Roskam, M.E. Brianda ir M. Mikolajczak bei patvirtintas daugeliu tyrimų, kurie rodo, jog jis patikimas išsamių tėvų perdegimo rizikos duomenų rinkimui bei analizei.

Ar tyrimo rezultatai patvirtino Jūsų iškeltą hipotezę? Ar galima teigti, kad slaugytojai pandemijos metu patyrė didesnę tėvų perdegimo riziką?

Ne. Viena vertus, tyrimo duomenys atskleidė, jog slaugytojų profesijos atstovų kaip tėvų perdegimo lygmuo nustatytas gana žemas. Buvo nustatyta, jog didesnę perdegimo riziką patyrė tie tėvai, kurie augina vaikus iki 9 metų bei kurie iki karantino naudojosi auklių ar vaikų užimtumo centrų/būrelių paslaugomis. Taip pat didesnė perdegimo rizika tų tėvų, kurie augino vaikus su sveikatos, emocinėmis, kognityvinėmis ar elgesio problemomis. Visgi slaugytojų, auginančių vaikus, perdegimas tėvystės veikloje mažesnis nei kitų profesijų atstovų. Mes tai aiškiname tuo, kad slaugytojai turi dirbti darbo vietoje (ne nuotoliniu būdu iš namų), turi galimybę tiek fiziškai, tiek mintimis atsitraukti nuo šeimos rūpesčių. Šis tyrimas patvirtino ir kitose Europos šalyse gautus tyrimo rezultatus, jog kuo daugiau laiko per dieną tėvai praleidžia padėdami vaikams mokytis, tuo stipriau jie išgyvena perdegimą, siejamą su tėvyste.

Kaip toliau bus plėtojama ši aktuali Lietuvos šeimoms tema teoriniame ir praktiniame lygmenyje? Ar jau turime sertifikuotų tėvų perdegimo konsultantų, kurie specializuojasi šioje srityje?

Intensyviai bendraujame ir bendradarbiaujame su Tėvų perdegimo tyrimų konsorciumo nariais, parengėme publikaciją apie situaciją Europos valstybėse, modeliuojame perdegimą sąlygojančius veiksnius bei esame pasirengę žiniomis dalintis su visuomene.

O kolegos iš Belgijos jau yra paruošę sertifikuotą tėvų perdegimo konsultantų rengimo programą, kurią jau baigė ir mūsų universiteto profesorė dr. Brigita Kreivinienė. Tikiu, kad įgytos kompetencijos bus ypatingai aktualios konsultuojant negalią turinčių vaikų tėvelius, kurie visgi yra rizikos grupėje patirti perdegimą.

Na, ir dar artimiausi planai – sulaukti prof. Isabelle Roskam  ir prof. Moira Mikolajczak Klaipėdos universitete. Tikiu, kad laukia puiki diskusija.

Pabaigai noriu paklausti – kaip manote, kas svarbiausia šeimoje, kad balansas tarp resursų ir poreikių nesutriktų bei, kad tėvai rečiau patirtų perdegimo sindromą?

Svarbu bendravimas ir bendradarbiavimas šeimoje, vieni kitų palaikymas ir pastangos suprasti, emocinio intelekto ugdymas(is) ir galimybė kiekvienam šeimos nariui skirti bent kažkiek laiko sau. Kartais reikia nemažai kūrybiškumo, kad rasti galimybes tai įgyvendinti. Tačiau, tikrai verta. Tam, kad šeimoje norėtųsi ir būtų gera būti kartu.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Kristina Gudauskienė

Paskelbta

APIE GYDYMĄ ŽIRGAIS, DAR VADINAMĄ HIPOTERAPIJA: „ŽIRGAS YRA DIDELIS GYVŪNAS SU BEGALINE MEILE NEŠANTIS MAŽĄ ŽMOGŲ“

Jaukiame Kurtuvėnų dvaro žirgyne – gyvąjame žirgo muziejuje vyksta stebuklai – vaikai su negalia skuba į dar vieną taip lauktą susitikimą su terapiniais žirgais: Liberija, Krantu bei Hilėja. Kas paglosto, kas morkytę tiesia, kas laukia šio didelio gyvūno apkabinimo. Stebint iš šono stebiesi, iš kur žirgas turi tiek empatijos, pajautimo, meilės žmogui. Apie tai, kaip vyksta hipoterapija dar vadinama gydymu žirgais kalbamės su daugiau nei 10 metų šia veikla užsiimančia kineziterapeute ir sertifikuota hipoterapeute Jurgita Rutkiene.

Jurgita, Jūsų profesinis kelias seniai buvo sietas su žirgais bei pagalba žmogui. Esate ne tik kineziterapeutė, socialinė pedagogė ir psichologė, greta baigusi ir veterinarijos studijas, esate sertifikuota Čekijos mokyklos hipoterapijos profesionalė. Kaip Jums visos šios žinios padeda kasdieniame darbe?

Žinios tik papildo vienos kitas, nes jos visos yra apie tą patį. Apie gyvybę ir skirtingų subjektų tarpusavio santykį. Ir visiškai nesvarbu, kad vienas gyvūnas turintis keturias kanopas, o kitas – mažas žmogutis ieškantis vietos šiame gyvenime. Kai pasigilini, pamatai, kad mes visi panašūs. Man labai įdomu tyrinėti tą patį objektą (žmogaus ir gyvūno tarpusavio santykį) iš skirtingų perspektyvų. Šios žinios man padeda ir dirbant ankstyvosios reabilitacijos tarnyboje su labai mažais kūdikėliais, tiek su paaugusiais vaikais, tiek ir su negalią turinčiais suaugusiais žmonėmis. O kadangi pati daug metų sportavau su žirgais, puikiai suprantu ir jaučiu žirgą, man norisi padėti žmogui užmegzti tokį brangų ir unikalų ryšį su nuostabiu ir be galo empatišku gyvūnu.  Žirgas gydo fiziškai, bet pirmiausią žmogaus sielą gydo sveikas ir nesavanaudiškas santykis nesvarbu ar su gyvūnu ar su kitu žmogumi.

Dažnai galvojama, kad vaikai, kurie atvyksta į hipoterapiją tiesiog puikiai leidžia laiką su žirgais. Kaip terapinį procesą matote Jūs? Kas vyksta jo metu?

Yra daug tiesos šiuose žodžiuose. Taip, mes maloniai leidžiame laiką, tačiau tuo pat metu žmogaus kūnas dirba tikrai sunkiai. Negalią turinčiam vaikui reikia  įdėti labai daug pastangų, kad jis lygiai, tiesiai sėdėtų, kad nenukristų pozicionavimo (padėčių keitimo ant žirgo) metu, kai tikslas yra jį išmokyti pajusti tam tikrą judesį. Jojimo metu vaikas mokosi kontroliuoti savo kūną, planuoti veiksmus į priekį, tinkamai paprašyti žirgu. Taip pat ne mažiau svarbu ir pasisveikinti su žirgu ir jam padėkoti.

Papasakokite apie hipoterapijos eigą – jeigu aš norėčiau sudalyvauti hipoterapijos užsiėmimuose: nuo ko reiktų pradėti, kiek užsiėmimų planuojama, kaip dažnai?

Pirmiausia reikia pradėti nuo paciento įvertinimo. Kokia diagnozė? Ar nėra kontraindikacijų? Kokie tikslai? Yra paplitę dvi metodikos intensyvi, kai dirbama 1-2 kartus per dieną 10 kartų procedūrų ir ekstensyvi, kai dirbama 1-2 kartus per savaitę iki 3 mėn. laiko. Po to tikslinga daryti ne mažesnį, nei 3 mėn. poilsį. Tačiau kartais būna ir taip, kad tai jau tampa ne hipoterapija, bet jojimo mokymusi ir panašiai.

Tik atvykus į pirmąjį hipoterapijos užsiėmimą pirmiausia vyksta paciento įvertinimas (judesių amplitudė, pajėgumas, pagrindinės problemos). Kartais tam pakanka keleto minučių stebint paciento judesius. Tada reikia susipažinti su žirgu. Jį paglostyti. Aptariamas jojimo tikslas ir procedūra. Vėliau vyksta jojimas. Jo metu, jei tikslinga, siekiant išgauti geriausia terapinį efektą yra keičiamos padėtys. Mokoma pajausti savo kūną, joti užsimerkus ir pan. Šiaip stengiamasi per daug nepervarginti žmogaus. Akcentuojant, tai, kaip didelį malonumą, o ne darbą. Pabaigoje nulipimas nuo žirgo, jo paglostymas, padėka, pavaišinimas skanėstais. Stengiamės kiek įmanoma joti lauke, pastebėti visus gamtos reiškinius, gyvūnus, paukščius ir pan. Mažieji pacientai yra skatinami patys nepamiršti vaišių (morkų) žirgui ir priminti tėveliams, kad paimtų.

Dirbate ypatingą darbą, procesas labai jautrus. Kas Jus kaip žmogų labiausiai sujaudina? Gal galite papasakoti labiausiai įsimintiną įvykį iš terapinio proceso?

Dažnai vaikai su negalia labai orientuoti į save – laukia pagalbos iš tėvų, patarnavimo iš aplinkinių. O čia mokomės tikro džiaugsmo ir nuoširdaus dėkingumo bendravimo procese. Dirbdama šį darbą aš pastebiu, kaip vaikas tampa pastabesnis ir jautresnis jį supančiai aplinkai. Suprasdami labiau gyvūnus ir žmones, jie pradeda geriau suvokti savo vietą pasaulyje. Ima džiaugtis mažais, bet savo paties pasiektais dalykais. Smagu matyti, kaip negalintis vaikščioti žmogus išsitiesia ir tarsi „paauga“ ant žirgo, atsiranda pasitikėjimas savimi ir savo partneriu žirgu. Nuostabu stebėti kaip vaikas su autizmo sutrikimu ieško kontakto, siekdamas paglostyti ar pamaitinti žirgą arba prašo mano pagalbos norint užlipti, paglostyti. Džiugu, kai žmogus pamilsta tokį puikų gyvūną ir klausia, ką aš galiu duoti tam žirgui, o ne kas privalo už mane kažką tai padaryti.

Vieną kartą berniuką su cerebrinio paralyžiaus diagnoze ruošėme važiuoti į specialiąją olimpiadą. Jis nuolat sakydavo: -„aš bijau, aš bijau, aš bijau.. „.  Galų gale sutarėme, kad vietoj šių žodžiu, sakys „aš galiu“. Galų gale varžybose tikrai buvo jam nelengva ir nejauku, bet jis visą laiką kartojo „aš galiu“. Po varžybų jaunasis raitelis kviečiamas į apdovanojimą. Jam reikėjo nueiti per smėlį. Na ir jam į pagalbą atskubėjo senelis, kad padėti berniukui nueiti iki apdovanojimo vietos, tačiau šis atsisuko į senelį ir atsisakydamas šios pagalbos sako: „aš galiu“ ir nuėjo vienas. Stebėdama tokias situacijas šypsausi, nes tai geriausios akimirkos, dėl kurių ir buvo verta stengtis.

Jurgita, tikriausiai esate mačiusi žirgą įvairiose situacijose, pažįstate tikrai puikiai. Pasakykite, kaip Jūs matote, kodėl žirgas yra ypatingas gyvūnas, kuo ir ko, galbūt, nematome „įprasta akimi“?

Žirgas yra be galo gražus, stiprus ir unikalus gyvūnas. Jie žolėdžiai ir yra labai taikūs. Jie gyvena kaimenėse. Jiems labai patinka bendradarbiauti. Jie saugiai jaučiasi būryje. Ir žmogų jie priima, kaip dar vieną kaimenės narį. Tiesiog, jei tas naujas kaimenės narys (žmogus) yra sveikas ir stiprus, jis turės įrodyti žirgui, kurioje kaimenės hierarchijos pakopoje jis turi stovėti. O jei naujas kaimenės narys turi negalią, žirgas greit tą pajunta. Jis saugo ir globoja žmogų, kaip kumeliuką arba sergantį gentainį.

Labai ir labai daug kartų žmogus žirgą turėjo nuskriausti ir būti neteisingas, kad žirgas gindamasis ryžtųsi  pulti ir sužeisti žmogų. Žirgas geraširdis. Ir jis mieliau būtų pabėgęs, nei stojęs į kovą.  Jis mieliau rinksis žmogaus draugiją, o ne vienatvę. Jei žmogus sumaniai mokys ir treniruos žirgą, tai žirgas pats norės išmokti kuo daugiau naujovių. Pavyzdžiui, varžybose labai lengvai galima matyti ar raitelis ir žirgas supranta vienas kitą ir dirba išvien – siekia bendrų tikslų.

Alexander Dummer fotografija

Kad ir kaip banaliai tai nuskambės, tačiau žirgas jaučia meilę. Ir jei jis dar ir pasitiki tuo žmogumi, jis padarys viską, ką gali ir kartais dar daugiau. Pagalvokim, juk toks stiprus, greitas ir galingas gyvūnas neša mažą silpną žmogų teritorijose, kurios jam nežinomos, šoka per kliūtis, kai nežino, kas yra kitoje pusėje ir daro dar daugelį jam neįprastų dalykų tik todėl, kad tiki mumis. Jei hipoterapijos metu sodinamas žmogus su negalia ant žirgo, o vežimėlis ar lazda užkrenta ant žirgo, jis stovi, nes tiki, kad tai nieko baisaus. Juk žmogus manęs nenuskriaus. Tai tik laikinas nepatogumas.

Šį ryšį sunku užmegzti, bet taip lengva prarasti. Todėl aš labai vertinu draugyste. Tikiuosi, kad mano pacientai taip pat. O žirgo širdis didelė….

Kalbėjosi Brigita Kreivinienė

Paskelbta

MOZAIKA – MENAS ŽMOGAUS GEROVEI: „MOLIS YRA LABAI „ATLAIDI“ MEDŽIAGA – VISADA GALIMA PRADĖTI IŠ NAUJO“

Šiandien kalbamės su dizainere, menininke ir kūrybinių mozaikų įgyvendintoja p. Sonata Kazimieraitiene, kuri jau dvidešimtus metus gyvena anapus Atlanto – Čikagoje ir Floridoje. Per pastaruosius šešiolika metų ji yra sukūrusi virš trisdešimt didelės apimties pano (keramikos ir stiklo mozaikų). Didžioji darbų dalis buvo įgyvendinta Čikagos mieste ir jos apylinkėse. Paskutinius ketverius metus dizainerė darbuojasi Pompano Beach miestelyje Floridoje ir kartu su penkiais asistentais jau pagamino penkias mozaikų instaliacijas įvairiose viešosiose miesto erdvėse. Menininkė laimėjo konkursą (tarp 700 dalyvių menininkų), sukurti pano vienoje iš Ajovos apygardų (Lynn County) Socialinių paslaugų pastate.

Kasmet atvykdama aplankyti gimtinės ji atsiveža vis po naują vietos bendruomenę apjungiančią idėją. Vienas didesnių šios menininkės bendruomeninių projektų yra eksponuojamas Vilniaus centrinėje traukinių stotyje – ši keramikos pano-mozaika „Svajonės – kelionės“ vandeniu, žeme, oru buvo sukurta kartu su vaikų su negalia centrais bei vietinėmis bendruomenėmis.

Miela Sonata, esate dizainerė, menininkė. Ką Jums asmeniškai reiškia šie bendruomenės projektai? Ar skiriasi bendruomenės projektai Lietuvoje ir Amerikoje? Kaip negalia atsirado Jūsų gyvenime?

Bendruomenės projektai yra labai svarbi mano profesinio gyvenimo dalis ir visi darbai sukurti bendradarbiaujant su įvairiomis auditorijomis. Ypač stengiuosi įtraukti žmones, kuriems meninė saviraiška yra ne visada pasiekiama. Bendruomenės projektai tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje yra panašūs, kadangi pagrindinis juos jungiantis elementas – individo kūrybinio prado paieškos, išlieka tas pats nesvarbu kurioje pasaulio pusėje esame. Kitas, visuose projektuose, vykstantis procesas – žmogiškojo ryšio užmezgimas per kūrybą ir meninės saviraiškos teigiamas efektas.

Man pačiai prieš keletą metų teko tiesiogiai susidurti su sveikatos problemų sukeltais iššūkiais ir išbandymais. Galimybė kurti padėjo užsimiršti, sumažino stresą ir visapusiškai pagerino psichologinę savijautą o tuo pačiu ir bendrą fizinę būklę.

Kuriose šalyse ar JAV bendruomenėse jau teko įgyvendinti mozaikos projektų? Kas buvo lengviausia? Kas sekėsi sunkiausiai?

Esu sukūrusi daugiau nei trisdešimt didelės apimties pano (keramikos ir stiklo mozaikų). Didžioji darbų dalis buvo įgyvendinta Čikagos mieste ir apylinkėse bei Floridoje. Laimėjusi konkursą sukurti pano Socialinių paslaugų centre vienoje iš Ajovos apygardų teko įdomi ir kartu sudėtinga užduotis – pagrindinė šio konkurso sąlyga buvo įtraukti į kūrybinę veiklą 250 žmonių su negalia iš dienos centro, esančio tame pačiame pastate bei panaudoti jų darbus komponuojant mozaiką. Taip pat yra tekę dalyvauti kūrybinėje stovykloje Costa Rica su grupe dailininkų, kurios metu su vietiniais gyventojais gaminome mozaiką.

Nežiūrint to, kad visi projektai yra unikalūs tiek vietos, tiek dalyvių prasme, visada maloniausia (taigi ir lengviausia) yra kūrybinių dirbtuvių ar užsiėmimų dalis. Be galo įdomu matyti kokias reakcijas sukelia lipdymas iš molio. Tai visas spektras išgyvenimų – nuo ramaus meditatyvinio pojūčio iki džiaugsmingo kūrybinio protrūkio.

Kas sekasi sunkiausiai? Vėlgi, kadangi kiekvienas projektas savitas, kiekviena kartą tai iššūkis tiek organizacine, tiek kūrybine prasme. Iš vienos pusės tai apsunkinanti aplinkybė, tačiau aš net ir tame matau galimybes tobulėti ieškant sprendimų.

Kokį žmogaus virsmą matote kūrybos procese? Ar galite pasidalinti ryškiausiu pavyzdžiu?

Didžiausias virsmas įvyksta, kai žmogus laikęs save visiškai neturinčiu jokių gabumų, gauna progą “pažaisti” su moliu saugioje, “be kritikos” aplinkoje. Kai jis nebijo suklysti, ar kažką sugadinti. Molis yra labai “atlaidi” medžiaga – visada galima perminkius pradėti iš naujo. Tai žinodamas, žmogus atsipalaiduoja ir išlaisvina savo kūrybiškumą. O tada prasideda stebuklai…

Ryškiausiai įsiminęs pavyzdys kai vienos organizacijos darbuotoja, dirbanti buhalterijos skyriuje ir niekada nebandžiusi lipdyti buvo pakviesta su kitais darbuotojai sudalyvauti užsiėmimuose. Ji nenoriai, prisiversdama, su mano pagalba pradėjo nedrąsiai formuoti molį ir po šiek tiek laiko sukūrė keramikinį lapelį, kuriuo labai pati apsidžiaugė. Sekančią dieną, ji rado laiko ateiti per pietų pertrauką ir paprašė dar molio. Po gero pusvalandžio savarankiško darbo, ji atnešė tris labai išraiškingus paukščius!

Papasakokite kaip vyksta mozaikos projektas? Kokie jo etapai? Kiek laiko, resursų tai apima? Kai ateina žmonės, kurie neturi tokio gilaus sąryšio su menu – kaip matote jų pažintį su moliu, keramika?

Pagrindiniai mozaikos projekto etapai – planavimas, gaminimas ir montavimas.

Planavimo etape vyksta projekto įdėjos generavimas, finansavimo ir projekto vykdymo plano sudarymas, dizaino idėjos vystymas ir patvirtinimas.

Kiekvienas etapas trunka įvairiai priklausomai nuo įvairių aplinkybių. Planavimo etape daug ką lemia partnerių bendradarbiavimo sėkmė, gamybos etapą apsprendžia projekto mastelis ir dalyvių skaičius, o montavimas – priklauso nuo darbo dydžio ir vietos, kurioje jis montuojamas, aukščio ir pasiekiamumo.

Vienareikšmiškai keramikos mozaikos technika yra viena iš ilgiausiai trunkančių pagaminti, kadangi kiekviena jos detalė gaminama (džiovinama, glazūruojama, degama) ir montuojamaindividualiai. Tai darbas rankomis, kuris reikalauja labai daug kruopštumo ir dėmesio detalėms. Tačiau šį technika turi daug privalumų – ilgaamžiškumas, atsparumas atmosferos poveikiams, nekeičia spalvos ir neblunka.

Ar turite kokią kūrybinę svajonę, kurią labai norėtumėte įgyvendinti? Kokia ji?

Kadangi esu sukūrusi tikrai nemažai darbų, neturiu tikslo sukurti dar vieną. Svajoju apie galimybę perteikti savo įgūdžius ir žinias. Galbūt bendradarbiaujant su kitomis mokymo įstaigomis sukurti molio terapijos programą, kuri būtų naudinga savo praktiniais užsiėmimais. Žmonėms įdomūs patys molio minkymo patyrimai kaip procesas. Manau, kad tai būtų savotiška netradicinė terapijos forma. Tokie užsiėmimai itin naudingi – dalyviai yra inspiruojami kurti, išsilieti, patirti kūrybinį džiaugsmą, tuo pačiu galima apjungti terapines paslaugas bei iš sukurtų bendruomenės kūrinių pabaigoje yra galimybė vis suvienyti į meno kūrinį, kuris turės ilgalaikę meninę vertę – jis ne tik estetiškai praturtins dalyvavusios organizacijos viešąją erdvę, bet ir suteiks projekto dalyviams pasitenkinimo savo kūrybiniais sugebėjimais jausmą.

Šiuo metu Jūsų bendruomenės projektas vykdomas ir atsiras Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos centre. Kaip gimė ši idėja? Kodėl Delfinų terapijos centras? Kokie Jūsų pirmieji įspūdžiai iš šios stovyklos? Dirbate delfinų aplinkoje, ar pamatysime delfinų „antspaudą“ galutinėje mozaikoje?

Svajonę sukurti bendruomenės projektą Lietuvos jūrų muziejuje turėjau jau labai seniai. Kadangi augau Palangoje, dažnai atvažiuodavau aplankyti pajūrio ir atkreipiau dėmesį į kasmet atsinaujinantį muziejų. Jaučiau, kad unikalus, bendruomenę apjungiantis darbas turėtų derintis su inovatyviomis Delfinų terapijos centro idėjomis ir tikslais. Taip pat teko pabendrauti su Klaipėdos Rotary moterų klubo Aditė atstovėmis ir turėjau galimybę pristatyti savo darbus ir pasiūliau panašaus projekto, kurio metu bendradarbiautume su lankytojais ir jų šeimos nariais, idėją. Kadangi šis klubas yra ilgametis Delfinų terapijos centro rėmėjas ir partneris, šis sumanymas buvo labai palankiai sutiktas. Sumanymas yra finansuojamas ir palaikomas Čikagos krašto Rotary ir Klaipėdos miesto moterų klubo „Aditė“ bendra parama.

Kad projektą galėtumėm vadinti tikrai bendruomeniniu, delfinų dalyvavimas yra būtinas  – taigi teks ir jiems surasti būdą, kaip prisiliesti prie molio.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Brigita Kreivinienė

Nuotraukos: asmeninis Sonatos Kazimieraitienės archyvas

Paskelbta

Demencija ir maudynės

Išmaudyti sergantįjį demencija ar kitą kognityvinį sutrikimą turintį pacientą gali tapti nemenku iššūkiu.

Maudynės senyvo amžiaus žmonėms gali padėti išvengti odos, šlapimo takų infekcijų, užkirsti kelią nemalonaus kūno kvapo atsiradimui.

Mėginimas įtikinti išsimaudyti neretai baigiasi ginčais, prieštaravimais, šaukimais ir ašaromis. Tokios reakcijos ne tik apsunkina suplanuotą darbo dieną, bet ir kelia didelį stresą juos prižiūrintiems darbuotojams. Tad ką daryti?

Pateikiame 7 strategijas, padėsiančias lengviau įveikti maudymosi iššūkius.

  • 1. Sukurkite dienos rutiną

Jei vyresniam žmogui ir nėra būtina maudytis kasdien, vistiek įtraukite į kasdienę veiklą maudynes (dušą).

Tegu tai tampa normalia, įprastine dienos veikla kaip valgymas, miegojimas, tuomet kils mažiau ginčų ar prieštaravimų.

Nuspėjama dienos rutina kelia mažiau streso ir nerimo demencija sergantiems pacientams, tikėtina, jog įpratę eiti į dušą kasdien, tuo pačiu metu, jie tai darys be prieštaravimų.

  • 2. Nesiginčykite, naudokite paskatinimus

Nebandykite ginčytis ar įrodinėti vyresniems žmonėms, kiek laiko praėjo nuo paskutinių maudynių, kodėl svarbu gera higiena arba koks nemalonus jų kūno kvapas.

Šioje situacijoje logika ir priežastys neveikia. Kalbėkite trumpais ir aiškiais sakiniais, nesileiskite į aiškinimus. Pasakykite, jog po vonios jų laukia malonūs dalykai.

Pavyzdžiui, kai vonia yra pakankamai šilta, nueikite pas pacientą, užmegzkite akių kontaktą, nusišypsokite, ištieskite savo rankas. Tikėtina, jog pacientas paims jus už rankos, tada nuveskite juos į šiltą vonią.

Pradėjus pacientui eiti, pasakykite “Dabar mes einame išsimaudyti, o po dušo tavęs laukia skanus pyrago gabalėlis” ar tai, ką žmogus mėgsta labiausiai, tai gali būti ir įdomi veikla.

Kol einate iki vonios, išlaikykite pokalbį apie skanėstą ar veiklą, kurią atliksite po maudynių. Taip išvengsite argumentų, prieštaravimų. “Šis pyragas yra tavo vienas mėgstamiausių, ar ne? O paskui mes kartu galėsime sudėlioti tą dėlionę su paukščiais.”

Tokia strategija padeda susieti maudynes su pozityviais dalykais, tad dušas tampa ne tokiu bauginančiu įvykiu.

Jei pacientas vistiek prieštarauja, priešinasi, pamirškite maudynes ir nukreipkite jo dėmesį į malonius dalykus. Jei ši kova užsitęs, pacientas ilgai gali prisiminti neigiamus išgyvenimus. Palaukite ir pabandykite vėliau.

  • 3. Sakykite “mes”, bet ne “tu”

Visų maudynių metu kalbėkite švelniu, ramiu balsu, sakykite “mes”, bet ne “tu”.

Tai sukuria įspūdį, jog šioje atpalaiduojančioje veikloje dalyvaujate kartu ir jiems nenutiks jokių baisių dalykų.

  • 4. Vonioje turi būti šilta ir komfortiška

Vyresni žmonės yra jautresni šalčiui. Neretai pacientai prisimena dušą, kaip nemalonią patirtį, kurios metu buvo šalta ir jie drebėjo.

Šilta, komfortiška vonia kelia visai kitokius jausmus.

5-10 min prieš maudynes, įjunkite vonioje šildytuvą ar paleiskite šiltą vandenį, kad vonia būtų komfortiškai šilta. Jei jums vonioje karšta ir joje prakaituojate, tikėtina, jog vyresniems žmonėms, tai bus tinkama temperatūra.

Patieskite ant kėdės ar tualeto rankšluostį, kad pacientams nebūtų šalta, kol jie nusirengs savo drabužius.

Maudynių metu galite įjunti paciento mėgstamą muziką, tai sukurs ramią atmosferą.

  • 5. Naudokite nukabinamą dušo galvutę

Dušo purslai krintantys tiesiai ant galvos, gali būti bauginantis išgyvenimas demencija sergantiems pacientams.

Kai kurie ekspertai teigia, jog ne visi pacientai mato bėgantį vandenį iš dušo, jaučia tik vandens susidūrimus su jų kūnu, o tai sukelia jausmą, jog juos kažkas atakuoja.

Naudokite nukabinamą dušo galvutę, tuomet jūs patys galėsite reguliuoti kryptį ir intensyvumą, stebėdami pacientą.

Kai pacientas patogiai sėdi dušo kėdėje, atsukite vandenį, įsitikinkite, jog vandens temperatūra tinkama ir pradėkite prausti nuo pėdų ar delnų.  Įsitikinę, jog viskas gerai, tęskite. Nuolat kalbėkite, išlaikykite akių kontaktą, klauskite, ar tinkama vandens temperatūra.

Kai kurie pacientai nepakelia stipraus vandens šniokštimo, tuomet sumažinkite srovę. Kol muiluosite pacientą, dušą galite išjungti, o vėliau vėl pradėkite nuo pėdų, tikrindami, ar vanduo jiems tinkamas.

Galvos plovimą atlikite paskiausiai. Pasiūlykite pacientui užsidengti akis mažu rankšluostuku, kol plausite galvą, kad šampūnas negraužtų akių.

  • 6. Venkite netikėtumų, kalbėkite

Maudynės demencija sergančiam pacientui gali atrodyti labai sudėtinga veikla, apimanti daugybę mažų veiksmų.

Pacientai ne visada gali prisiminti veiksmų seką, tačiau neretai jie žino, kaip tai daryti.

Nuolat kalbėkite su pacientu, sakykite, ką darysite kiekvienu momentu. Leiskite atlikti pacientui pačiam tai, ką jis moka. Tai didins jo pasitikėjimą savimi. Kalbėkite trumpais, aiškiais sakiniais ramiu tonu ir ne per greitai. Pavyzdžiui, “dabar aš išmuilinsiu tavo rankas”, trumpa pauzė, o tada imame daryti. “taip, labai gerai, o dabar nuplausime viską vandeniu“. Jei pacientas žinos, kas nutiks kiekvienu momentu, tai sumažins jo baimę ir nerimą.

  • 7. Naudokite papildomai rankšluosčių palaikyti šilumai ir komfortui

Dušo metu kai kuriems žmonėms gali patikti prisidengti rankšluosčiu tas kūno vietas, kurios jau yra nupraustos ar bus prausiamos. Pavyzdžiui, plaunant galvą, prisidengti kojas. Taip, rankšluostis sušlaps, bet pacientui suteiks tai papildomo komforto.

Po maudynių apsupkite juos dviem dideliais rankšluosčiais, kad išlaikytumėte šilumą. Sėdint ant dušo kėdės, galite išdžiovinti plaukus džiovintuvu, lėtai nušluostyti, aprengti.

Išeikite iš vonios beveik išdžiūvę, tai taip pat sumažins nemalonius jutimus pereinant iš šiltos aplinkos į vėsesnę.

Šaltinis:

dailycaring.com

Paskelbta

5 MITAI APIE ANTIBIOTIKUS

Antibiotikų atradimas praėjusiame šimtmetyje prilygo magijai. Mirtinos ligos greitai ir efektyviai tapo išgydomos penicilino pagalba. Žmonės patikėjo, jog nugalėjo pavojingas ligas ir jas sukeliančius mikrobus. Deja, sėkmė turi savo kainą – kuo daugiau antibiotikų vartojame, tuo prasčiau jie veikia.

Šiuo metu visuomenėje sklando įvairiausių mitų apie antibiotikus, o tai iš dalies lemia netinkamą ar per gausų jų vartojimą. Racionalus antibiotikų skyrimas ir vartojimas mažina antibiotikams rezistentiškų (atsparių) bakterijų atsiradimą.

#Mitas nr.1 Nebaigus pilno antibiotiko kurso, bakterijos taps atsparios

Šio mito autorius Alexander Fleming, penicilino išradėjas, kuris 1945 m. sakydamas padėkos kalbą Nobelio prizo teikimo metu, įspėjo žmones, jog per trumpas ir nedidelių dozių penicilino vartojimas gali iššaukti bakterijų rezistentiškumą.

Šis mitas tapo gajus tiek slaugytojų, tiek medicinos studentų tarpe iki šių dienų. Tačiau tai ne visada yra tiesa. Dauguma bakterijų netampa atsparios, anksčiau nutraukus antibiotikų kursą.

Šiuo metu daug dirbama, kad antibiotikai būtų vartojami kuo trumpesnį laiką. Vienas iš pavyzdžių, streptokokinė gerklės infekcija. Anksčiau buvo teigiama, jog ši infekcija turi būti gydoma antibiotikais ne trumpiau 10 dienų. Švedijoje atliktas tyrimas parodė, jog 5 dienų antibiotikų kursas yra vienodai efektyvus ir saugus gydant šią infekciją.

Antibiotikų kursas turėtų trukti tiek, kad pakeistų ligos eigą, nepakenktų ir apsaugotų nuo atkritimų. Antibiotikų skyrimas medicinos įstaigose, stebint pacientus bei jų būklę, suteikia daugiau galimybių nuspręsti gydytojams, kokios trukmės antibiotikų kursas reikalingas. Deja, kol kas nėra žinoma, ar saugu nutraukti antibiotikų kursą žmonėms, juos vartojantiems namuose, kurie pasijuto geriau įpusėjus gydymą antibiotikais. Gydytojai to daryti nerekomenduoja. Tačiau tiesa ta, jog bakterijos netampa labiau atsparios, nutraukus antibiotikų kursą.

#Mitas nr.2 Visos infekcijos, sukeltos bakterijų, turi būti gydomos antibiotikais

Kiekvienas žmogus yra ekosistema, su savo bakterijomis ir kitais mikrobais. Pusantro kilogramo suaugusiojo žmogaus kūno masės sudaro bakterijos. Kasdien mūsų kūnas sąveikauja su savomis bakterijomis ir taip palaikoma kūno pusiausvyra. Kartais bakterija patenka ne ten kur įprastai “gyvena” ir prasideda infekcija. Kūnas įjungia savo apsaugos mechanizmus ir stengiasi susidoroti su infekcija. Pavyzdžiui, šlapimo pūslės uždegimas vargino moteris nuo seniausių laikų. Iki atrandant antibiotikus, ši infekcija nebuvo mirtina, nėra mirtina ir dabar.

Antibiotikai šiandien dažnai skiriami siekiant sutrumpinti ligos eigą bei sumažinti nemalonią simptomatiką. Jei jie būtų skiriami tik gelbėti gyvybes, antibiotikų būtų skiriama ypač retai. Žmogaus kūnas gana daugelį bakterinių infekcijų gali įveikti pats, todėl antibiotikų skyrimas turėtų būti gerai pasvertas, įvertinant jų naudą ir riziką.

#Mitas nr.3 Žmogus gali tapti atsparus antibiotikams

Šis mitas ypač gajus visuomenėje. Žmonės mano, jog jei jie vartos daug antibiotikų, taps jiems atsparūs. Dažnai tenka išgirsti, jog žmogus prašo gydytojo išrašyti antibiotikų, neva, jis taip senai juos vartojo ir tikrai jam nepakenks.

Ne žmonės, o bakterijos ir jų štamai tampa rezistentiški antibiotikams. Atsparios bakterijos įsikuria ten, kur vartojami antibiotikai. Tuo pačiu šiame mite yra dalis tiesos –  po antibiotikų kurso yra galimybė, jog žmogaus kūno viduje ar paviršiuje įsikurs rezistentiškos bakterijos, kurios gali išsilaikyti iki metų. Į šį mitą reikėtų žvelgti atsargiai, nes gali būti, jog žmonės bijodami rezistentiškų bakterijų, atsisakys antibiotikų, kai jų tikrai reikia.

#Mitas nr.4 Pacientai nuolat reikalauja antibiotikų

Pacientai, užklupti įprastinių infekcijų, ne visada reikalauja tik antibiotikų, rodo interviu tyrimas, atliktas Norvegijoje. Daug svarbiau žmonėms išsamus ištyrimas, pokalbis, aiškus informacijos pateikimas.

Žmonių požiūris į antibiotikus taip pat kinta, ne visada esant įprastai ausų ar gerklės infekcijai, pacientai tikėsis antibiotikų. Dažnai jiems užtenka išgirsti profesionalų nuomonę, rekomendacijas. Svarbu, kad vyktų dialogas tarp medicinos personalo ir paciento, suteikti pacientui galimybę, išsakyti savo gydymo lūkesčius.

#Mitas nr.5 Alkoholis silpnina antibiotiką veikimą

Esant infekcijai, neprošal būtų susilaikyti nuo didelių alkoholio dozių, tačiau tiesa ta, jog alkoholis nesusilpnina antibiotikų veikimo. Šis mitas dažnai girdimas, vartojant metronidazolį. Ilgą laiką buvo manoma, jog metronidazolio ir alkoholio mišinys gali veikti panašiai kaip vaistas skirtas gydyti alkoholizmą– kuomet alkoholio įsisavinimas blokuojamas, o žmogus jaučia pykinimą, tačiau tai nieko bendro neturi su neva silpnesniu antibiotikų poveikiu. Dėl saugumo verta paminėti, jog sergant ir vartojant antibiotikus nuo švenčių būtų geriausia susilaikyti.

Parengta pagal S.Høye “Knus mytene!. Det finnes mange myter om antibiotika. De fleste av dem kan med fordel knuses”, Sykepleien, 2021

Paskelbta

SUSIPAŽINKIME: SENSORINIAI POREIKIAI

Prof. dr. Brigita Kreivinienė

Kasdien konsultuojant tėvus dėl vaiko su negalia sensorinių poreikių, sulaukiu įvairiausių klausimų – kas ta sensorinė dieta, ar sensoriniai poreikiai byloja apie vaiko negalią, ar vaikas šiuos poreikius išaugs. Dažnai klausimų daugiau nei atsakymų. Be jokios abejonės, žinant neuromokslų plėtrą, atrodo nerealu apie tai kalbėti trumpai, todėl šiandien mano tikslas – tik pradėti kalbėti apie sensorinius poreikius. Prieš skaitant šį straipsnį, svarbu pažymėti, jog kalbėsiu apie sensorinius poreikius, kurie dažnai lydimi vaiko diagnozės ir yra labiausiai keliantys nerimą, tačiau neaptartų liks tikrai labai daug.

Ar sensoriniai poreikiai rodo vaiko negalią?

Tikriausiai tai vienas dažniausių klausimų, kurio klausia susirūpinę tėveliai. Sensorinių poreikių turime visi – judame erdvėje (už tai atsakinga mūsų vestibulinė sistema), švelnieji jutimai suprantami dėl puikiai veikiančios lytėjimo (taktilinės) sistemos, o proprioceptinė sistema padeda suprasti kūną erdvėje, neužkliūti už daiktų erdvėje ir pan. Kai šios trys sistemos funkcionuoja tinkamai, visi iš aplinkos gaunami jutimai (įskaitant per regą ir klausą) yra sėkmingai integruojami ir išrūšiuojami smegenyse. Galima sakyti, kad kiekviena patirtis „randa savo stalčiuką“. Deja, bet dauguma žmonių, turinčių negalią turi skirtingą sensorinių poreikių priėmimo slenkstį – vienų jis bus žemesnis, kitų – aukštesnis. Vis tik teisinga būtų pasakyti, kad sensoriniai poreikiai ne būtinai sietini su negalios diagnoze. Esama sensorinių poreikių, kuriuos atliepus, pagerėja žmogaus funkcionavimas visuomenėje.

Kaip tai atrodo?

Jei žmogus turi aiškiai matomą problemą, pavyzdžiui, – lūžusi ranka ar koja, mums yra tarsi įprasta suvokti, kad žmogaus galimybės kažką atlikti yra laikinai apribotos. Tuo tarpu sensoriniai poreikiai nėra matomi plika akimi, tai galima suprasti tik atlikus vertinimą. Sensoriniai poreikiai gali būti ir sudėtingo elgesio priežastimi.

Tėveliai dažniausiai mini socialinę simptomatiką, kuri juos vargina: vaikas turi labai žemą motyvaciją, jam sunku susikaupti, nuolat lekia be jokios savisaugos, sunku išmokyti važiuoti dviračiu arba visai nesėda ant jo, emocingai reaguoja į visai paprastą situaciją, sunku nuraminti verkiant, pakalbintas svetimo žmogaus slepiasi už mamos, labai prisirišęs prie vieno iš tėvų, verkia ar skaudžiai išgyvena išsiskyrimą, šaukia plaunant galvą, bijo dušo kutenimo, nuolat leidžia garsus, ir kt. Tai tik keli signalai, kurie gali liudyti esant sensorinių poreikių. Sensorinė dieta yra subalansuotas dirgiklių gavimas dienoje. Tai yra, kad kiekvienam iš mūsų tam tikra dirgiklių norma yra būtina, ji individuali, priklausanti nuo mūsų raidos, ankstyvosios patirties bei funkcionavimo. Nustačius sensorinius poreikius, galima sudaryti ir sensorinę dietą, kuri pagerina žmogaus socializaciją.

Kas dėl to kaltas?

Truputį provokuojančiai ir sąmoningai leidau sau įdėti šį klausimą. Įsivaizduokime situaciją – šeima vyksta į didžiulę parduotuvę, kurioje po tam tikro ramaus apsipirkimo, vaikas dėl visai neaiškių priežasčių, netikėtai susigraudina, ima šaukti, verkti, gali dengtis ausis, akis. Tėvai bando nuraminti, atsiranda vis daugiau šios scenos žiūrovų, dar kažkas praeidamas bando pakalbinti/prajuokinti/pamokyti. Nepadeda. Situacija baigiasi kuo greitesniu išėjimu iš parduotuvės, tėvai eilinį kartą aptaria, jog kažkuris sakė, kad taip ir bus. Ateina dar vienas nusivylimas. Tai tik situacijos modeliavimas. Tačiau tai gali būti ne parduotuvė, o šeimos draugų susibūrimas, šventė ar bet kuris kitas kontekstas, kuriame staiga vaikas elgiasi netipiškai.

Emocinis dirglumas su šaukimu ar stipriu verkimu yra labiausiai tėvus varginantis veiksnys. Tokios situacijos dažnai išgyvenamos namuose, o taip pat tėveliai jaučia visuomenės spaudimą.  Natūralu, kad kiekvienas žmogus turi ribotus resursus,  anksčiau ar vėliau imama ieškoti, kas dėl to kaltas – netinkamas auklėjimas, sutuoktinis, pasiūlęs važiuoti į parduotuvę, vaikas, ar dar kažkas?

Ieškome sprendimo

Kuo didesni sensoriniai poreikiai, tuo daugiau nerimo jie kelia,  tuo daugiau tikslinės pagalbos reikia. Šeimoje svarbu suvokti, kad nuovargį ir perdegimo situaciją gali patirti abu sutuoktiniai, nors jų išraiškos būdas yra visai skirtingas. Pavyzdžiui, tėvai labiau linkę atsiriboti – išeiti, atsitraukti, o mamos gali labiau jaustis nusivylusios, nejausti pasitenkinimo „būti mama“ ir atsitraukti per emocinį susvetimėjimą su vaiku.

Nesprendžiamos situacijos kaupiasi, todėl sprendimo ieškojimas kuo anksčiau, tuo geriau yra pati puikiausia išeitis. Dažnai vaikui pagalbos reikia tiek pat, kiek ir patiems tėvams. Būtina suprasti ir vaiko poreikius, ir tėvų perdegimą. Kartais atrodo neįgyvendinama, bet tėveliams rekomenduoju suskaičiuoti ne iki 10, o iki 100, jeigu tai padės į aukštą vaiko emocinę reakciją neatreaguoti tokiu pat būdu. Supratimas, kad vaikas nėra kaltas dėl to, jog sensorinių dirgiklių jam buvo per daug, padeda išvengti vaiko kaltinimo. Partnerio jausmų supratimas padės išvengti kaltinimų dėl susiklostančių aplinkybių.

Esant sensoriniams poreikiams, paprastai vaikas iki pradedant šaukti, rodo labai aiškius signalus, kad jo sensorinė sistema artėja prie perkrovos. Išmokus šiuos simptomus nuskaityti, galėsime nukreipti laiku vaiko dėmesį, keisti veiklą ar nutraukti trikdančias veiklas iki pasiekiant aukščiausiąjį tašką. Šaukimas ir verkimas yra aukščiausia vaiko kalbos forma, jis šaukiasi pagalbos – prašo nutraukti jį dirginančias veiklas, vizualinius, garsinius ir kitus dirgiklius, su kuriais jis nebesugeba susidoroti. Tėvams susierzinus, priklausomai nuo vaiko amžiaus, vaikas jaučiasi nesulaukiantis palaikymo ir pagalbos. Itin emocionalūs vaikai turi labai jautrią vestibulinę sistemą, todėl ramus reagavimas gali padėti auginti sensorinių poreikių įtakojamą žemesnę savivertę, skatins nereaguoti jautriai į nesėkmes. Parama, supratimas ir nekritikavimas yra tinkamiausia parama vaikui šioje situacijoje.

Kuo daugiau pagalbos tuo geriau: ar tikrai?

Na ir pabaigai, apžvelgiant sensorinius poreikius, norisi pasakyti, kad sensoriniams poreikiams reikia atliepimo. Dažnai vardijamas didelis veiklų spektras ne būtinai yra tai, ko vaikui reikia. Ne veiklų gausa, o jų tikslingumas padeda labiausiai. O taip pat būtinas tėvų supratimas ir tikslingos sensorinės dietos parinkimas. Ką turiu omenyje? Pavyzdžiui, vaikas itin judrus, atrodo lekia be ribų, gali lėkti ir su paspirtuku (ne būtinai bėgti). Gali atrodyti, kad jei jis toks aktyvus – gal mums reikia vaiką „iškrauti“? Taikant įvairias strategijas, kaip besaikis šokinėjimas ant batuto, leidimas bėgioti atvirose erdvėse ir kt. menkai padeda arba padeda tik trumpam. Atrodo, vaikas turi neišsemiamą energiją. Kodėl? Todėl, kad vaikas iš esmės kompensuoja judesių įvairovės nebuvimą tik vienu – bėgimo/šokimo, t.y., stovimos pozicijos judesį, kurį moka puikiai ir jį yra ištreniravęs, žino, kad jis tikrai pavyks. Tuo tarpu, esantis „badavimas“ dėl pvz., lenkiamųjų judesių patirties stokos bei vadinamojo „rutuliavimosi“ atsigulus įgūdžio nebuvimo – toliau neatliepia tikslinio judesio poreikio. Padidinus tikslinio judesio poreikį sumažės bendras aktyvumo lygis ir pagerės dėmesio sukaupimas. Todėl norisi palinkėti kantrybės ir vaiko matymo „kitomis“ akimis, t.y., analizuojant kontekstą ir elgesį. Betikslio judesio ir veiklos nėra, tiesiog ne visada tėveliai gali rasti paaiškinimą.

Donato Vaičiulio fotografija

Paskelbta

POKALBIS SU SUPERVIZORE DOC. DR. ASTA KIAUNYTE: „SVARBIAUSIA IŠLIKTI ŽMOGUMI IR KITAME ASMENYJE MATYTI ŽMOGŲ“

Šiandien kalbamės su supervizore, profesinių santykių konsultante doc. dr. Asta Kiaunyte. Ji ne tik yra baigusi Munsterio akademiją (Vokietija), tačiau savo profesinę kompetenciją nuolat gilina dalyvaudama seminaruose, intervizijos grupėje, kontrolinėse supervizijose, kurias veda užsienio šalių kolegos, atstovaujantys ANSE (Europos nacionalinių supervizijos organizacijų asociacijai). Itin aktualus šių supervizijų kontekstas iškilo esant COVID-19 pandemijai, kuomet žmonėms ypač reikėjo psichologinės paramos ir konsultavimo.

asta.kiaunyte@supervizija.lt

https://www.facebook.com/supervizija.astakiaunyte

Ar tiesa, kad pandemijos metu aktyviai prisijungėte prie pagalbos žmonėms, nukentėjusiems nuo COVID-19 ir savanoriškais pagrindais teikėte supervizijos konsultacijas?

Pandemijos metu pasijutau privilegijuota, nes, kaip supervizorė ir Klaipėdos universiteto dėstytoja, galėjau dirbti nuotoliniu būdu, susidurdama su mažiausia užsikrėtimo rizika COVID-19 virusu. Norėjosi solidarizuotis su specialistais, esančiais karštuose taškuose ir nors šiek tiek prisidėti tuo, kuo galiu. Nusprendžiau savanoriauti kaip supervizorė. Prisijungiau prie Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos projekto “Pagalba sau – emocinės sveikatos link“. Norėjosi padėti medikams, socialiniams darbuotojams, kurie privalėjo dirbti tiesioginiame kontakte su klientais, rizikavo savo sveikata, išgyveno itin stiprų emocinį, psichologinį, fizinį krūvį, patyrė didžiulį stresą. Taip pat superviziją savanoriškais pagrindais pasiūliau ir KU Sveikatos fakulteto studentams, aktyviai įsitraukusiems į savanorystę. Kaip savanorę, mane sujaudino socialinio darbo organizacijų vadovų rūpestis konkrečiu darbuotoju. Jie kreipėsi ieškodami pagalbos, matydami darbuotojo profesinio perdegimo riziką. Pandemijos metu organizacijos, lyg laivai plaukdami link ne visai žinomų krantų, turėjo išlaviruoti tarp ne vieno aisbergo, kad neištiktų Titaniko likimas. Supervizijose iškilo realaus komandinio darbo, gebėjimo reaguoti ir valdyti kasdieninius pokyčius, emocinio mirties akivaizdumo išgyvenimo temos, profesinės atsakomybės, gyvenimo prasmės klausimų refleksija.

Šiandien dažnai girdimas žodis „supervizija“. Ką jis savyje talpina? Gal galite papasakoti plačiau apie superviziją, jos procesą?

Supervizijos ištakos yra Amerikoje, ši idėja apie 1950-uosius atkeliavo į Olandiją bei išplito kitose Europos šalyse. Supervizijos istorinės ištakos glaudžiai siejasi su socialinio darbo profesija. Šiandien supervizija kaip profesinės veiklos, profesinių santykių konsultavimo forma aktuali ne tik socialiniams darbuotojams. Supervizija reikalinga ir kitų profesijų atstovams, ypač tiems, kurie dirba su žmonėmis ir nuolat susiduria su jų problemomis. Gydytojai, slaugytojai, mokytojai nuolat rūpinasi kitais, jiems taip pat reikėtų pasirūpinti ir savimi. Supervizija reikalinga daugelio profesinių veiklų atstovams ar organizacijoms, tada, kai kyla su jų darbu susiję klausimai, nes supervizija padeda ieškoti atsakymų ir sprendimo būdų.

Pats supervizijos terminas susideda iš super ir vizijos. Lotynų kalboje super reiškia ant, viršuje, daugiau; o vizija (visio) – matymas, žiūrėjimas. Man supervizija asocijuojasi su gebėjimu matyti lyg iš paukščio skrydžio. Gebėjimu matyti visumą, kuri susideda ir susijungia iš atskirų detalių. Tam, kad tos atskiros detalės susijungtų ir būtų galima apžvelgti visumą, ją suprasti ir analizuoti yra reikalingas laikas. Supervizija visada yra procesas, aktyvus ir įtraukus procesas. Tęstinio ir dialogiško proceso reikia tam, kad įvyktų supervizijos dalyvių vidiniai ir išoriniai pokyčiai.

Superviziją plėtojate trijose kryptyse: praktikos, mokslo ir studijų. Ar galite pasakyti, kuo supervizija svarbi ir skirtinga šiuose kontekstuose?

Supervizijos plėtojimas praktikos, mokslo ir studijų kryptyse yra tarpusavyje susijęs ir tuo pačiu kiekviena plėtojama kryptis yra savaip skirtinga ir naudinga. Pirmiausia, supervizijos praktika padeda keistis organizacijoms, jų vadovams, komandoms, darbuotojams. Supervizijos kaip išorinio intervencinio instrumento reikia tada, kai klausimų organizacijų vadovams ir darbuotojams kyla daugiau nei yra atsakymų, kai susiduriama su nežinojimu, su kažkokiu organizacijos “užstrigimu“.

Antroji kryptis – supervizijos mokslinės tiriamosios veiklos vystymas padeda užtikrinti supervizijos kokybę, atrasti supervizoriams naujus darbo metodus, stiprinti jų kompetencijos sistemą bei pažinimo lauką. ANSE (Europos supervizorių nacionalinių organizacijų asociacija) žurnalo straipsnyje Sijtze de Roos kviečia supervizorius “nebijoti peržengti ribų“, „kirsti sienas“, kurti bendradarbiaujantį santykį, dalijantis informacija, atliekant tyrimus. O trečioji kryptis – supervizijos studijų plėtojimas užtikrina supervizijos tęstinumą. Supervizorių programos rengimo standartais ir kompetencijų sistemos kokybe rūpinasi Lietuvos profesinių santykių konsultantų asociacija (LPSKA) ir Europos supervizorių nacionalinių organizacijų asociacija (ANSE).

Man, kaip supervizorei, įdomi tiek supervizijų praktika, tiek tiriamoji veikla. Kiekvienas supervizijos procesas skirtingas, naujas ir nepakartojamas. Man patinka šiuos procesus analizuoti, tyrinėti, ieškoti naujų interpretacijų, įžvalgų. Taikant superviziją studijų procese matau, jog ji stiprina studento profesinį identitetą, padeda jungti skirtingus vaidmenis: studento / praktiko / supervizuojamojo. Šių vaidmenų integravimas suteikia asmeniui reikšmingą mokymosi, ekperimentavimo ir reflektavimo patirtį.

Dirbate tiek su komandomis, tiek su žmonėmis individualiai. Kokie yra signalai organizacijose, kad metas įsitraukti supervizoriui? Su kokia problematika bei sprendinių paieškomis Jums tenka dažniausiai susidurti: organizacijose bei individualiai?

Atsakyti norėčiau klausimu: ko organizacija siekia: “kaip išgydyti ligą”, ar “kaip sveikai gyventi“. Pirmuoju „ligos“ atveju organizacijoje bus matomi ar jaučiami nesveikos konkurencijos, profesinio perdegimo, mobingo, lyderystės stokos, toksiškos aplinkos ir įvairūs kiti požymiai. Antruoju atveju, kai organizacija rūpinasi “sveikata”, darbo santykių higiena, tai ieško ir galimybių refleksijai. Supervizija abejais atvejais reikalinga ir naudinga organizacijai. Tik vienu atveju – kaip organizacijos susiformavusios kultūros dalis, kitu atveju – kaip gelbėjimosi įrankis.

Jei supervizija skirta organizacijos darbuotojų komandai, tai labiau paliečiami funkciniai, vaidmenų atlikimo klausimai. Vadovo ar grupės vadovų supervizija neišvengiamai susijusi su vadovavimo funkcija ir santykiu su organizacija kaip sistema, aktualesni tampa organizaciniai, struktūriniai klausimai, organizacijos įsipareigojimų bei lūkesčių aptarimas. Individuali ar grupės darbuotojų supervizija labiau apimanti jų profesinės veiklos, santykių su klientais refleksyvią analizę. Bet kuriuo atveju: ar dirbu individualiai, ar su organizacija ieškau siūlo galo, kuriuo būtų galima išvynioti tai, kas yra “susipainioję”, padedant pamatyti naują veikimo perspektyvą.

Turbūt dažnai sulaukiate klausimų, kuo supervizija skiriasi nuo psichologinio konsultavimo? Kuo supervizorius gali padėti žmogui? Kokius naudojate metodus? Kiek tai trunka?

Dažnai šis klausimas kyla žmonėms atėjusiems į superviziją. Pirmiausia, supervizijoje yra gilinamasi į asmens darbinę situaciją ir iš jos kylančius klausimus: kaip atlikti užduotis, kaip bendradarbiauti su kolegomis, kaip spręsti konfliktus, reaguoti į kritiką, neperdegti profesinėje veikloje. Supervizuojamojo asmeninė pusė paliečiama tik tiek, kiek tai siejasi su profesiniu vaidmeniu, kuris daugiabriaunis, talpinantis asmeninių ir profesinių santykių modelius. Žmogaus asmeninė istorija veikia jo profesinį vaidmenį ir sąlygoja tarpusavio sąveikos sėkmę organizacijoje. O superviziją su psichoterapija sieja, Rimanto Kočiūno žodžiais tariant, kad „ji padeda per santykį. Padeda santykis. Toks ypatingas santykis, kurį mes su žmogumi kuriam. Kai jis pajunta pasitikėjimą, na ir iš to – tikėjimą…”. Vedant supervizijas man artimi humanistinės-egzistencinės filosofijos principai, vadovaujuosi sistemine teorine perspektyva. Atvejų analizei naudoju refleksyvius, kritinio mąstymo, vizualizacijos metodus, psichodramos elementus. Man svarbu su žmonėmis kurti lygiaverčius, pasitikėjimu ir dialogu grįstus santykius, skatinti atviros komunikacijos kultūrą. Supervizorius tam tikra prasme džiazuoja taikydamas metodus ir kurdamas procesą.

Esate ne tik specialistas, tačiau ir žmogus. Kaip pavyksta pačiai rasti balansą tarp kitų problemų ir savęs, atskirti profesinį santykį? Šiandieniniame kontekste susiduriame su stresiniais išgyvenimais nuolatos. Kaip supervizorė ką galėtumėte rekomenduoti žmogui, kuris nuolat patiria stresą darbinėje aplinkoje – ar egzistuoja paprastos technikos, kurias pats žmogus galėtų pritaikyti?

Visuose santykiuose tiek su artimais žmonėmis, tiek ir su kolegomis ar klientais – supervizuojamaisiais man labai svarbu išlikti žmogumi ir kitame asmenyje matyti žmogų. Viena vertus, profesinis vaidmuo padeda kurti profesinį santykį ir neperžengti ribų. Kita vertus, negalima ir pasislėpti už profesinio vaidmens, nes be žmogiškumo nesukursi patikimo ir abipusiško santykio. Reflektuoti savo vaidmenį ir supervizorišką patirtį man padeda užsienio šalių kolegos kontrolinėse supervizijose.

Stresas yra nuolatinis mūsų gyvenimo palydovas, esmė ne tai, kad mes su juo susiduriame, o kaip į jį reaguojame. Į stresines situacijas papuolame ir darbe, ir asmeniniame gyvenime. Kas padėtų šiose situacijose? Technikų yra daug ir visos jos gali būti naudingos, svarbiausia, pačiam žmogui rasti tinkamą. Beje, žymus neurologijos mokslininkas Robertas Sapolskis tvirtina, jog žmogus kreipęsis į konsultantą ir “išsprendęs įsišaknijusias problemas, pradeda jaustis geriau, nes per šį procesą sukuriami nauji neuroniniai ryšiai“, kurie priverčia “smegenis išskirti daugiau dopamino – neurotransmiterio, susijusio su malonumo jausmu”. Tad supervizija tikrai jums gali padėti patiriant stresinius išgyvenimus. O aš manau, kad kiekvienam žmogui labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą: skirti dėmesį kūnui, sveikatai, dvasiniam tobulėjimui, darbui ir, žinoma, šeimai – artimiesiems. Kai apleidžiame kurią nors vieną iš šių sričių, gyvenimo įvykiai mus sustabdo ir kviečia reflektuoti savo patirtį.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Brigita Kreivinienė

R. Gorodeckienės nuotrauka

Paskelbta

AUTIZMO ABC – PAPRASTAI APIE SVARBIAUSIA

Doc. dr. Brigita Kreivinienė

KAS TAI?

Autizmas yra raidos sutrikimas. Dažnai tėveliai pasakoja, kad ankstyvoje raidoje nepastebėjo vaiko autizmo bruožų, todėl sieja autizmo požymių atsiradimą su trečiaisiais vaiko gyvenimo metais. Vaiko raidos specialistai autizmo bruožus gali pastebėti ženkliai anksčiau, net ir nuo 6 mėnesių amžiaus. Tačiau ne specialistui matomus vaiko judesius bei elgesio bruožų visumą gali būti sudėtinga susieti su raidos sutrikimu. Labai svarbu pabrėžti, kad visose visuomenėse autizmo spektro sutrikimas pasitaiko panašiu dažniu.

POŽYMIAI

Ne kartą kalbantis su tėveliais išgirstu frazę – „viskas gerai, tik nekalba“. Taip atrodo, kai nesusieji tam tikrų elgesio modelių su šiuo sutrikimu. Pagrindiniai autizmo požymiai yra: socialinių įgūdžių stoka, pasikartojantis elgesys (vadinami stimai) ir kalbos bei neverbalinio komunikavimo problemos. Beveik visi tėvai, kurie augina vaiką su autizmo spektro sutrikimu gali pasakyti, kad pirmasis įtarimas kilo dėl vaiko negirdėjimo. Dažniausiai visi pasakoja, jog šaukiant vardu vaikas nereaguodavo arba reaguodavo selektyviai – ne visuomet.

KĄ PAVEIKIA?

Autizmas yra raidos sutrikimas, tai reiškia, kad jis yra įvairialypis ir gali paveikti įvairias sritis. Mūsų smegenų žievėje yra motorikos ir emocijų zonos, kurios atsakingos už gautos informacijos atpažinimą. Stebima, kad žmonėms su autizmo spektro sutrikimu, neuronų aktyvumas šiose zonose yra žemesnis nei įprastos raidos žmogui. Tai leidžia paaiškinti, kodėl judesių kopijavimas, arba „padaryk kaip aš“ žmogui gali nesigauti, ypač jei pratimas įtraukia „veidrodinį“ judesį – priešingos rankos ir kojos. Vertinime dažnai pakeliama tos pačios pusės ranka ir koja.

Vaikai su autizmo sutrikimu kartais gali atrodyti neempatiški, emociškai šalti, tačiau taip manyti yra klaidinga. Dažniausiai jų viduje emocijos “verda”, o tai išreiškiama vadinamaisiais stimais arba ritualiniais veiksmais, kuriais jie užpildo socialinio nesupratimo tarpus. Žmonės su autizmo spektro sutrikimu gali susidurti su problema „perskaityti“ emocijas kito žmogaus veide.

KĄ DARYTI?

Norėtųsi pabrėžti, jog kuo ankstesnė diagnostika, tuo anksčiau galima taikyti tikslinę intervenciją. Visiems tėveliams išgirsti autizmo diagnozę yra labai sunku, taip pat dar vis trūksta paties palaikymo ir darbo su šeimomis, patiriančiomis perdegimo riziką. Pagalba vaikui pirmiausiai konstruojama nuo tikslios diagnozės. Pats autizmo spektras yra platus. Specialistui būtina susipažinti su detaliu asmens vertinimu visose jo srityse, neturint bendro vaizdo, teikiama pagalba bus segmentuota. Ankstyvosios pagalbos konstravimas pirmiausiai turėtų vykti sensorinių poreikių atliepime, komunikacijos vystyme, socialinių įgūdžių formavime.

SENSORINIAI POREIKIAI

Ne kartą esu kalbėjusi apie sensorinius poreikius – tai sudaro žmogaus funkcionavimo pagrindą. Centrinė nervų sistema integruoja gautus stimulus iš: taktilinės (arba jutiminės), vestibuliarinės ir proprioceptinės sistemos. Tačiau, nereikia pamiršti, jog žmogaus smegenys yra vienos ir asmuo yra vienas, o jutimų daug – būtina vertinti visumą stimulų, su kuriais žmogui tenka susitvarkyti, o smegenims „išrūšiuoti“.

Vertinimo metu galima nustatyti padidintą/sumažėjusį šių trijų sričių jutimą. Pavyzdžiui, valgant nuolat išsitepa zoną aplink burną ir nenusivalo – gali būti sumažintas taktilinis jutimas, naujoje vietoje puola viską liesti, siekia paliesti – dažniausiai sumažintas jutimas, tik sensoriškai ieškantis tipas; be perstojo juda, pasodintas ant kėdės gali suptis ant kėdės 1-2 kojų – gali būti sumažintas vestibulinis jutimas, o šis elgesys padeda išlaikyti „neužmigusią“ vestibulinę sistemą. Čia tik keletas pavyzdžių, tačiau bendrąja prasme, poreikių vertinimas padeda nustatyti esančias problemas, o sensorinės dietos sudarymas ženkliai gali pagerinti gyvenimo kokybę.

KOMUNIKACIJA

Jei sensoriniai poreikiai yra mažiau matoma problema, kuriai reikia daugiau analizavimo, tai kalba ir komunikacija pastebima gan anksti. Augantis vaikas su autizmo spektro sutrikimu kuria komunikaciją, tačiau dėl negalėjimo komunikuoti įprastu būdu, gali įgyti savitų gestų bei komunikacijos būdų, kuriuos nelengva perprasti. Pirmiausia, reikia akcentuoti, jog komunikacijos reikia visiems,  ir tai yra sritis, kurią būtina plėtoti. Komunikacijos palaikymas sukuria aiškumą – ko žmogus nori, išsiaiškinami interesai, poreikiai ir užtikrinama galimybė abipusiam ryšiui. Tuomet žmogus mažiau stresuoja Jei aplinka jo nesupranta – žmogus gali reaguoti itin jautriai.

Dažnai vaikams su autizmo spektro sutrikimu yra naudojamos vadinamosios PECS kortelės ar paveiksliukai. Jų naudojimas yra įvadas į verbalinę kalbą. Nereikia bijoti, kad vaikas išmoks parodyti paveiksliukus ir dėl to nekalbės visai. Žmogaus kalbėsena sudaryta iš etapų: girdėjimas, ką sako, supratimas, ką sako ir atsakas, į tai, ką sako. Paprastai tariant, žmogaus komunikacijos mokymasis apima daug sekų, tačiau nesudėtingai paaiškinant, per ausies kanalą pasiekiama girdimoji informacija suaktyvina mūsų smegenų regos (būtent, regos) zoną ir sukuria girdimos informacijos „paveiksliuką“. Tai formuoja girdimosios informacijos supratimą bei sąlygoja motorinį atsaką – burnos pravėrimą atsakui. Žinoma, čia itin supaprastinta schema, nes smegenyse per milisekundę vyksta begalė procesų vienu metu. Tačiau esmė yra ta, kad jeigu tas vadinamasis „paveiksliukas“ nesurišamas su girdimąja informacija arba jį reikia padėti suformuoti, tuomet naudojami PECS paveiksliukai, kurie sukuria komunikacijos struktūrą arba „surišimą“ tarp girdimosios informacijos ir paveiksliuko: baldai (kas jų kategorijoje), emocijos (kokios jos yra), skauda (kokias kūno dalis)…

SOCIALINIAI ĮGŪDŽIAI

Paprastai vaikai su autizmo spektro sutrikimu būna puikiai fiziškai išsivystę, judrūs ir tik atliekant sensorinį vertinimą, galima stebėti specifinių sensorinių iššūkių, pvz., atlikti darbą panaudojant dvi rankas, atkartoti kryžminius veiksmus, atlikti akių-rankų sujungimą veikloje ir kt. Šie atrodytų ne visai reikšmingi dalykai gali sumažinti socialinių įgūdžių mokymosi galimybes. Tačiau socialinių įgūdžių ugdymas būtinas, skatinant savarankišką funkcionavimą visuomenėje ir tai didina socializacijos galimybes. Visiems tėveliams sunku paleisti vaiką. Tačiau ir nuo trejų metų vaikas jau gali atlikti mini darbelius, minimaliai save apsitarnauti. Kaip ir itin svarbu nepraleisti besiformuojančio įgūdžio – jei matome, kad vaikas siekia atlikti naują įgūdį pats (nors ir negrabiai, klystant) – leiskite mėginti tiek kartų, kiek nori.

PABAIGAI

Na, o pabaigai norėtųsi paskatinti tėvelius ieškoti pagalbos kuo anksčiau, o ir patiems nelikti vieniems. Tai sudėtinga situacija, būna daug kaltės jausmo, nesutarimų dėl auklėjimo stiliaus. Autizmo atveju tėvai gali perdegti dėl miego stokos – jei vaikas miega tik po 5-6 valandas kasnakt, emocinių tantrumų (arba lūžių), nuolatinės priežiūros dėl moduliacijos sutrikimo (ribų kiek daug ko galima) arba ribos nejautimo, nuolatinės įtampos, kad vaikui kažkas gali nutikti (nukris, išbėgs į gatvę neįvertinęs rizikos…) bei komunikacijos sunkumo – kuo ji sudėtingesnė, tuo daugiau gali kilti streso.

Glenn Gameson- Burrows fotografija iš fotografijų projekto”Magpie”, kuriuo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į žmones su autizmo spektro sutrikimais.