Žyma: slauga

Paskelbta

Dehidratacija. Kaip ją atpažinti ir koreguoti.

Vanduo – gyvybės šaltinis. Net 50-60 proc. mūsų kūno svorio sudaro vanduo, kuriame yra baltymų, įvairių ląstelių, organinių ir neorganinių medžiagų. Moters organizme paprastai yra daugiau vandens nei vyrų, o su amžiumi vandens kiekis organizme mažėja.

Vanduo mūsų kūne atlieka įvairias funkcijas:

  • vanduo dalyvauja virškinimo procese, padeda įsisavinti vandenyje tirpstančias medžiagas;
  • kraujo keliu (kuriame yra vandens) vyksta maisto medžiagų transportas;
  • vanduo supa ląsteles (audinių skystis);
  • vandens pagalba ląstelėse vyksta medžiagų apykaita;
  • su vandeniu (šlapimu, išmatomis) pašalinami šalutiniai apykaitos produktai;
  • vandens pagalba vyksta temperatūros reguliacija organizme – šilumos perteklius iš kūno pašalinamas su prakaitu.

Vandens praradimas

Per dieną žmogus netenka 1,5 – 3 litrų vandens su šlapimu, išmatomis, prakaitu bei kvėpavimo metu. Per odą bei plaučius pasišalina 600-900 ml vandens per parą. Gausiai prakaituojant, pagilėjus kvėpavimui, karščiuojant skysčių netenkama daugiau. Pakilus kūno temperatūrai virš 37 laipsnių, papildomai netenkama 200 – 300 ml skysčių,  o  temperatūrai kylant, su kiekvienu laipsniu papildomai prarandamas dar toks pat kiekis. Su prakaitu pasišalina kalis, natris, chloras. Normaliai pasituštinus netenkama apie 200 ml vandens, o taip pat dalies elektrolitų. Su šlapimu pasišalina 0,6 – 1,6 l vandens ir šis kiekis tiesiogiai priklauso nuo išgerto skysčių kiekio.

Kiek vandens reikia?

Vandens poreikis suaugusiems žmonėms gali šiek tiek skirtis. Paskaičiuota, jog minimaliai suaugęs žmogus per parą turėtų išgerti 1600 ml vandens. Apie 300 ml vandens susidaro organizme vykstant medžiagų apykaitos procesams ir šis vanduo vadinamas endogeniniu. Vandens poreikis organizmui paskaičiuojamas pagal kūno masę:

Kūdikiai  0- 6 mėn. 150 ml/kg kūno svorio

Kūdikiai  6 – 12 mėn. 125 ml/kg kūno svorio

Vaikai virš 1 metų 100 ml/kg kūno svorio

Suaugę 30 ml/kg kūno svorio

Skysčiai vartojami tiek jaučiant troškulį, tiek jo nejaučiant. Tai priklauso nuo žmonių įpročių bei įvairių socialinių situacijų. Beveik visuose maisto produktuose randama vandens, o daugiausiai jo gaunama valgant vaisius ir daržoves. Paprastai su maistu gaunama apie 700 ml vandens per parą.

Apie troškulį

Troškulio jausmas žmogui yra ypač svarbus, nes įspėja apie būtinybę atsigerti. Jis pajaučiamas kai per mažai geriama skysčių, kai skysčių daug netenkama arba pavartojama daug sūraus maisto. Troškulys pajaučiamas netekus 1 proc. organizmo skysčių arba 300 – 400 ml skysčių suaugusiems žmonėms. Troškulio centras yra smegenyse pagumburyje.

Seniems žmonėms troškulio pojūtis dažnai susilpnėja, tad neretai jie geria per mažai. Skysčių poreikis didėja vemiant, viduriuojant. Noras vartoti daugiau skysčių padidėja kai nuolat daug geriama, o taip pat užvalgius sūraus maisto.

Vartojant šlapimą varančius vaistus (diuretikus), pagausėja šlapinimasis, o tai gali išprovokuoti hipotenziją, galvos svaigimą bei hipovoleminį šoką.

Odos ir gleivinių vertinimas

Odos ir gleivinių apžiūra padeda įvertinti skysčių poreikį organizmui. Sumažėjus skysčiui vartojimui arba sutrikus vandens ir elektrolitų balansui, oda praranda elastingumą, išsausėja gleivinės. Odos elastingumą nusako turgoras, kuris patikrinamas pakeliant plaštakos  odos raukšlę. Esant normaliam turgorui, raukšlė grįžta atgal į vietą ją paleidus, esant dehidratacijai – raukšlė išlieka stovinti. Šis būdas nėra tinkamas senų žmonių dehidratacijai įvertinti, nes dėl amžiaus pokyčių jų oda praranda elastingumą ir raukšlė liks stovinti nepriklausomai nuo skysčių vartojimo.

Trūkstant skysčių oda bus sausa, suglebusi, gleivinės išsausėjusios, o ypač burnoje. Gali būti sunku nuryti maistą,  gali sumažėti apetitas . Lūpos būna sausos, sutrūkinėjusios, akys įkritusios. Pažastyse visada yra šiek tiek drėgmės, esant dehidratacijai – pažastys būna visiškai sausos.

Skysčių balanso sekimas

Atsiradus dehidratacijai, gali sumažėti arterinis kraujo spaudimas, padažnėti pulsas, pakisti sąmonės būklė, tad sunkiai sergantiems pacientams būtina registruoti skysčių balansą. Paprastai registruojamas paros skysčių balansas, o po naktinės pamainos apskaičiuojama kiek skysčių suvartota ir kiek išskirta per parą. Registruojami visi išgerti skysčiai, o taip pat tie, kurie buvo sušvirkšti į zondą bei sulašinti intraveniniu būdu.

Skysčių netekimas fiksuojamas matuojant išskirto šlapimo kiekį, taip pat išskirtą skystį iš zondo, drenų. Daugiau skysčių pasišalina vemiant, viduriuojant, gausiai prakaituojant. Apie skysčių balansą daug informacijos suteikia šlapimo kiekis ir spalva. Per parą turi išsiskirti daugiau nei 500 ml šlapimo. Normalaus šlapimo spalva yra šviesiai geltona, tačiau esant dehidratacijai šlapimas bus tamsus, koncentruotas.

Dehidratacija

Dehidratacija – tai būsena, kai organizme sumažėja vandens ir jo lieka mažiau nei fiziologinė norma. Išskiriamos trys dehidratacijos formos:

  1. Hiperosmosinė dehidratacija – pasireiškia tuomet, kai vandens organizmas gauna mažiau, nei jo išskiria arba gaunama per daug natrio ir per mažai vandens. Tai nutinka vartojant per mažai skysčių, karščiuojant, sergant diabetu. Esant normaliai inkstų funkcijai, beveik visada dehidratacija bus hiperosmosinė, nes inkstai sulaiko natrį ir kartu vandenį. Padidėjus natrio kiekiui kraujotakoje, vanduo į kraujotakos sistemą ištraukiamas iš ląstelių ir tarpląstelinio skysčio.

Simptomai:

    • troškulys
    • sausos gleivinės
    • sausos, suskirdusios lūpos
    • sausa, raudona, šilta oda
    • stovinti odos raukšlė (vėlyvas simptomas)
    • sumažėjusi diurezė, šlapimas tamsus ir koncentruotas
    • žemas arterinis kraujo spaudimas
    • svorio sumažėjimas
    • gali pakilti temperatūra (ypač vaikams)
    • įdubęs momenėlis (vaikams iki 1 metų)
    • nuovargis, išsekimas, sąmonės sutrikimas, apatija, sumišimas
    • kraujo serume padidėjęs hemoglobino, natrio ir baltymo kiekis
  2. Izoosmosinė dehidratacija – pasireiškia netekus daug skysčių ir elektrolitų, o ypač natrio. Šios dehidratacijos priežastys – ilagalaikis vėmimas, viduriavimas, kraujavimas, gausi plazmos eksudacija iš nudegiminės žaizdos. Esant šiai būklei pacientai dažnai troškulio nejaučia ir vengia atsigerti, o tai dar labiau blogina situaciją. Simptomai būdingi tokie patys, kaip ir esant hiperosmosinei dehidratacijai, tik natrio kiekis kraujyje bus normalus arba sumažėjęs.
  3. Hipoosmosinė dehidratacija – pasireiškia, kai netenkama daugiau natrio nei vandens. Tai gali nutikti sutrikus inkstų funkcijai. Sumažėjus natrio kiekiui organizme gali grėsti hipovolemija, arterinio kraujo spaudimo kritimas bei šokas. Esant šiai dehidratacijai pacientas troškulio nejaučia, tačiau būdingas didelis nuovargis, apatija, gali prasidėti traukuliai.

Slauga esant dehidratacijai

Vienas svarbiausių tikslų – užkirsti kelią dehidratacijai. O tam reikalingas glaudus bendradarbiavimas su pacientu, būtina paaiškinti, kodėl svarbu pakankamai vartoti skysčių, bandyti pacientą motyvuoti. Dažnai pacientai atsisako gerti daugiau skysčių, kai turi problemų dėl šlapinimosi arba sutrikęs troškulio jutimas. Sunki sveikatos būklė, sutrikusi psichika, neaktyvumas taip pat užkerta kelią pakankamam skysčių vartojimui.

Pastebėjus, jog pacientas vartoja per mažai skysčių ar atsirado dehidratacijos simptomų, būtinai informuokite gydytoją.

Skysčių balanso sekimas taip pat gali pagelbėti užkertant kelią dehidratacijai. Jei pacientas geria labai mažai, patartina registruoti tiek išgeriamą skysčių kiekį, tiek šlapimo kiekį, o taip pat įvertinti šlapimo išvaizdą. Jei pacientas pakankamai orientuotas, išgeriamus skysčius gali registruoti pats, tai gali veikti motyvuojančiai. Aiškumo dėlei, galima suskirstyti kiek skysčių būtina išgerti iki pietų, vėliau iki vakarienės ir t.t.

Geriausiai, kad pacientas gertų tai, ką labiausiai mėgsta, tačiau gazuoti gėrimai, gėrimai su baltymais suteikia sotumo jausmą, o tai mažina troškulio jausmą. Nepatartina prikrauti daug stiklinių su gėrimais ant paciento spintelės, nes gėrimai greitai praranda šviežumą, o be to daugybė stiklinių gali veikti atbaidančiai. Geriau pasiūlykite pacientui atsigerti dažniau, bet mažesniais kiekiais, o ypač seniems žmonėms.

Motyvacija dažniau atsigerti taip pat sumažėja jei pacientui būtina kitų žmonių pagalba pasiekti  bei tenka ilgai laukti pagalbos. Kiti  pacientai varžosi pasišlapinti į basoną ar antelę, tad stengiasi vartoti kuo mažiau skysčių. Pasirūpinkite, kad šlapinimosi indas būtų lengvai pasiekiamas ir laiku ištuštinamas, neverskite paciento ilgai laukti, jei jam reikalinga pagalba pasiekti tualetą.

Jei paciento burna išsausėjusi,  pasirūpinkite gera burnos higiena – išvalykite dantis, pašalinkite apnašas nuo liežuvio, patepkite lūpas vazelinu.

Esant dehidratacijai,  susilpnėja kraujotaka, tad iškyla pragulų rizika. Nuolat apžiūrėkite paciento odą, o rizikingas vietas tepkite kremu, keiskite kūno padėtį.

Jei pacientas nepajėgia išgerti būtino skysčių kiekio, būtina apsvarstyti intraveninį skysčių lašinimą. Koreguojant dehidrataciją skysčiai negali būti sulašinami per greitai. Kūno ląstelės per ilgą laiką bus prisitaikiusios prie mažesnio skysčių poreikio, tad papildymas skysčiais turi vykti palaipsniui.

 

Šaltiniai:

E.S. Blix, S.Breivik Basis-bok i sykepleie, 2006

wikipedia

 

 

 

 

Paskelbta

Perlipti per save

3 ske

Visada pasitempusi, baltu chalatu ir nuolat kvepianti švara – štai toks dažnai kuriamas moters slaugytojos įvaizdis. Deja, jau po pirmojo kurso praktikos šis įvaizdis neretai subliūkšta, susidūrus su nemaloniais kvapais ir vaizdais. Štai tada pradedi suvokti, jog slaugytojo profesija – ne pati švariausia, o vietoj balto chalato dažniausiai tenka dėvėti neaiškių spalvų pižamas, kurias tenka keisti kelis kartus per pamainą.

Būdami slaugytojais nuolat regime, liečiame, girdime, uodžiame, išgyvename tai, kas kitiems žmonėms gali atrodyti neįveikiama užduotis. Tad visai nekeista, kai mūsų draugai, pasirinkę kitą profesiją, neretai užduoda mums klausimą – kaip tu gali tai dirbti? Gūžteli pečiais ir atsakai, jog prie visko galima priprasti. Bet ar tikrai?

Nemalonūs kvapai

Jei pirmaisiais praktikos metais šlapimo ir išmatų kvapai atrodo patys baisiausi, tai vėliau su metais ateina suvokimas, jog būna ir blogiau. Tinklapis nursinglink.monster.com paskelbė 10 bjauriausių ligoninėse sutinkamų kvapų. Tarp šių kvapų atsidūrė – išmatų kvapas, apdegusios odos kvapas, nutukusių, nesirūpinančių higiena pacientų kvapas, pūlių kvapas, gangrenuotų kūno dalių kvapas, pseudomonos sukeltos infekcijos kvapai, benamiai pacientai, kraujavimas iš virškinamojo trakto, ligoninės maisto. Tikiu, kad kiekvienas slaugytojas šį sąrašą galėtų dar pratęsti.

Būdami profesionalais turime išmokti susidoroti su nemaloniais pojūčiais, neparodyti pasišlykštėjimo bei nepaisant visų nemalonių aplinkybių, užtikrinti pacientui orią slaugą. Deja, kiekvieno mūsų tolerancijos ribos yra skirtingos, kas vienam slaugytojui gali nesukelti jokių nemalonių pojūčių, kitam  –  žiaugčiojimą ar net vėmimą. Ką daryti tokiais atvejais? Vienas paprasčiausių patarimų – dėvėkite kaukę, tačiau tai ne visada patogu, o kai kuriais atvejais galime įžeisti ar net atrodyti gąsdinančiai pacientams. Kitas būdas – pasitepkite sritį tarp nosies ir viršutinės lūpos Tigro tepalu, praskiestu levandų aliejumi ar mėgstamais kvepalais, tai bent šiek tiek sumažins nemalonius kvapus. Beje, šį triuką teko matyti ir kriminaliniame seriale, kurį veikėjai naudojo stebėdami autopsiją

Nemalonūs vaizdai

Pamenu, kaip prieš daug metų per genetikos paskaitą dėstytoja demonstravo įvairiausias skaidres su genetinėmis ligomis sergančiais žmonėmis. Po kiekvienos skaidrės parodymo nuvilnydavo grupėje aikčiojimai ir komentarai „siaubas“, „kaip baisu“ ir tt. Galiausiai dėstytoja neištvėrė ir tarė, jog mes esame būsimieji medikai ir neturime teisės stebėtis ar aikčioti. Ir tai buvo tarsi įvadas į naują patirtį, jog kartais vaizdas medicinoje gali būti toks baisus, jog atima žadą, tačiau būdami profesionalais negalime reikšti atvirų emocijų, būtina tvardyti ir stengtis profesionaliai pacientui padėti.

Pradėjus dirbti medicinoje nemalonių vaizdų spektras nuolat mainosi. Jei praktikos pradžioje baisu išvysti amputuotą galūnę, tai vėliau, išdirbus daug metų mažai kas bestebina.  Dažnai tenka peržengti per save, dirbti savo darbą taip, kad asmeniniai jausmai ir reakcijos nesikirstų su pacientui teikiama slaugos kokybe. Bet ar tai visada geriausia išeitis? Kur dingsta užslopinti jausmai? Ar visada turime su kuo apie tai pakalbėti?

Pavojus užsikrėsti

Dirbant medicinos srityje pavojus užsikrėsti kaip niekada didelis. Daug kalbama kaip apsaugoti save nuo kraujo keliu ir kitais biologiniais skysčiais plintančių ligų. Pabrėžiama, kaip svarbu dėvėti pirštines, apsauginius akinius. Deja, visais įmanomais būdais apsiginkluojame tik tada, jei paciento ligos istorijoje paryškintai įrašyta, jog jis serga hepatitu B, C arba ŽIV. Kitais atvejais neretai numojame ranka. O juk į kiekvieną atvejį, kuomet kontaktuojame su krauju ar kitais biologiniais skysčiais, turime žvelgti kaip į potencialią riziką užsikrėsti. Tyrimai rodo, jog tik 70 proc.slaugytojų dėvi pirštines invazinių procedūrų metu.

Būdami slaugytojais esame arčiausiai savo pacientų. Mes juos išklausome, guodžiame, slaugome, palaikome, tačiau privalome nepamiršti ir savęs bei  prisiimti atsakomybę už savo sveikatą ir likimą. Pamenu, kai kolega gelbėdamas senyvo amžiaus moteriškę nuo širdies sustojimo, atliko ne tik krūtinės ląstos paspaudimus, bet ir burna į burną įpūtimus. Senolė atsigavo ir po to dar išgyveno dvejus metus, o kolega ilgus mėnesius gydėsi pneumoniją kelių rūšių antibiotikais. O kiek medikų priėmimo, intensyvios terapijos skyriuose užsikrečia niežais, po asocialių asmenų vizito ligoninėse. Liga ne mirtina, bet tai labai nemalonu, o ypač jei ši liga parnešama į namus kitiems šeimos nariams. Tuomet nukentėjusiais tampa visa šeima. Prieš keletą metų siaučiant pavojingam kiaulių gripui, dalis medikų taip pat užsikrėtė nuo savo pacientų šia liga ir kovojo dėl savo gyvybės.

Prisilietimas prie mirties

Mirtį slaugos studentai dažniausiai išvysta dar studijuodami. Neretai tai būna ekskursija į patanatomijos skyrių stebėti sekciją. Ir nors ši ekskursija turėtų pagilinti mūsų anatomijos žinias, dažnai ji neturi nieko bendro su žinių gilinimu, tai tampa tarsi pirmuoju krikštu, išbandymu – ar tu tikrai gali būti mediku, ar tu gali į tai žiūrėti? Pamenu, mūsų pirmoji ekskursija dar buvo nuspalvinta apygirčio sanitaro juokeliais, kai ištraukęs iš kibiro pašalintas žarnas paklausė mūsų, gal kam reikia žarnų dešroms? Tą dieną daugelis liko be pietų ir net vakarienės, vaizdas ir kvapas neleido apie maistą net pagalvoti.

Vėliau susipažįstame su mirties kultūra ligoninėse. Išvystame žmogaus išėjimą, esame mokomi uždegti žvakutę, sutvarkyti kūną, uždėti „cedelį“, įdėti kūną į brezentinį maišą, o vėliau užtraukiamo užtrauktuko garsas ir metalinių ratų dardėjimas ilgais požeminiais ligoninės koridoriais iki saugojimo kameros. Daugeliui pradedančiųjų tai sukrečianti ir baugi patirtis, tačiau ne visi drįsta apie tai kalbėti, nes būdamas mediku privalai tai padaryti, tokia realybė, toks pasirinktas kelias.

Po daugelio praktikos metų mirtį pradedi vertinti dvejopai – vienos mirtys atrodo visiškai beprasmės ir nereikalingos, kitos – kaip išsigelbėjimas iš kūno kančių, kaip vienintelis kelias į kūno ir sielos ramybę. Iš pagarbos mirusiajam, jo artimiesiems atlieki tai, ką turi padaryti, tačiau viduje neretai jauti, kad tai ką darai, nėra visai normalu ir kad prie to niekada negalėtum priprasti. Blogiausia, kad apie mirtį kalbama labai retai, vengiama rodyti emocijas, o sukrečianti ir išgyventa mirtis tiesiog palydima didžiule tyla tarp kolegų. Neretai paciento išėjimą kiekvienas išgyvename savame kiaute, tačia vėliau tai gali prasiveržti ašarų pakalne vienumoje, noru svaigintis ir paskandinti tvyrančias emocijas ar  atsitraukimu nuo šeimos, nesugebėjimu persijungti į įprastinį gyvenimą.

 

 

 

 

Paskelbta

Kepenų ciroze sergančiųjų slauga

00

Kepenų cirozė – tai lėtinė kepenų liga, kurios metu pažeidžiamos kepenų ląstelės, o jų vietą užpildo jungiamasis audinys, todėl nyksta normali kepenų struktūra, sutrinka kepenų kraujotaka ir vystosi jų nepakankamumas.

Ligos priežastys

Kepenų cirozė yra lėtinė liga, trunkanti metų metus. Vienas dažniausių jos sukelėjų yra alkoholis, o taip pat lėtiniai B ir C virusiniai hepatitai. Retesnės priežastys – tai medikamentinis ir toksinis kepenų pažeidimas, autoimuninės ir metabolinės ligos (Vilsono liga – kai sutrinka vario apykaita, hemachromatozė – sutrinka geležies apykaita, cistinė fibrozė, galaktozemija ir kt.), tulžies latako obstrukcija.

Kaip liga pasireiškia?

Ilgą laiką sergantysis jokių požymių gali nepastebėti. Dažnai tik sutrikus normaliai kepenų kraujotakai, išryškėja kepenų cirozei būdingi požymiai. Kepenų cirozės atsiradimo požymius galima suskirstyti į kompensuotos cirozės ir dekompensuotos cirozės požymius.

Kompensuota cirozė reiškia, jog kepenys yra stipriai pažeisti, tačiau jos dar yra pajėgios atlikti daugybę savo funkcijų. Žmogus gali justi kai kuriuos simptomus arba nejausti nieko ir gyventi ilgus metus be jokių rimtesnių komplikacijų.

Dekompensuota cirozė reiškia, jog kepenys yra labai stipriai pažeistos, jos nebepajėgia atlikti savo funkcijų. Atsiradusios komplikacijos yra gyvybiškai grėsmingos.

Kepenų cirozės simptomai:

Kompensuota Dekompensuota
  • Retkarčiais pakylanti temperatūra
  • Nevirškinimo jausmas
  • Kraujagyslinės „žvaigždutės“ ant kūno
  • Delnų eritema (paraudimas)
  • Pilvo skausmas
  • Nepaaiškinamas kraujavimas iš nosies
  • Padidėjusios, kietos kepenys
  • Kulkšnių patinimas
  • Blužnies padidėjimas
  • Ascitas
  • Gelta
  • Silpnumas
  • Raumenų nykimas
  • Svorio kritimas
  • Nuolatinis nedidelis karščiavimas
  • Būgno lazdelių formos pirštai
  • Purpura – nedidelės kraujosrūvos odoje ir gleivinėje (dėl sumažėjusių trombocitų skaičiaus)
  • Kraujavimas iš nosies
  • Dažni odos pažeidimai
  • Hipotenzija
  • Išretėję odos plaukai
  • Balti nagai
  • Hormoniniai sutrikimai : moterims išnyksta mėnesinės, vyrams pasireiškia sėklidžių atrofija, krūtų padidėjimas, moteriškas plaukuotumas, impotencija.

Diagnostiniai tyrimai

Kepenų cirozei diagnozuoti atliekami šie tyrimai:

  • Kompiuterinė tomografija ar kepenų echoskopija – nustatomas pakitęs kepenų vaizdas.
  • Kraujyje būna padidėjęs bilirubinas, ALT, AST kiekis, pailgėjęs protrombino laikas bei randama krajyje amoniako – šie pakitimai rodo kepenų ląstelių pažeidimus.
  • Laparoskopija ir kepenų biopsija – matomas tikrasis kepenų vaizdas.
  • Paracentezė – tiriamas ascito skystis ir jame esančios ląstelės, baltymai bei bakterijos.
  • Ezofagoskopija – tiriama dėl varikozinių mazgų stemplėje.

Gydymas

Medikamentinis:

  • Diuretikai – jie sumažina ascitą ir skysčių susikaupimą organizme.
  • Laktulozė (duphalac) – vidurius laisvinati priemonė, ji skaidoma storojoje žarnoje ir gamina pieno rūgštį. Pieno rūgštis mažina žarnyno pH, todėl mažėja bakterijų flora ir gaminamas mažesnis kiekis amoniako. Taip pat pieno rūgštis stimuliuoja peristaltiką ir didina osmosinį slėgį žarnyne, todėl iš išmatų rezorbuojamas mažesnis kiekis skysčių.Pacientas jos gauna pakankamai, jei du-tris kartus per parą minkštai tuštinasi. Amoniako kiekiui sumažinti pacientui gali būti skiriamos ir klizmos.
  • Antihipertenziniai vaistai gali būti skiriami, kad sumažėtų vartų venų hipertenzija.

Chirurginis:

  • Paracentezė – pilve padaromas nedidelis pjūvis, įvedamas vamzdelis per kurį pasišalina pilve susikaupęs skystis. Tokiu būdu pacientui sumažėja diafragmos ir plaučių spaudimas. Šios procedūros metu gali būti lašinamas albuminas, kad dalis skysčių grįžtų į kraujotaką.
  • Ezofagogastrinė intubacija – įvedamas Blekmoro zondas ir išpučiami balionėliai, kurie užspaudžia kraujuojantčius mazgus. Gali būti taikoma ir endoskopinė skleroterapija – kai endoskopo pagalba kraujuojantys mazgai sklerozuojami.

Slaugos problemos ir jų sprendimai

Nesubalansuota mityba,  mityba neatitinkanti  kūno poreikių

Pacientai, sergantys kepenų ciroze, gali atsisakyti valgio dėl dažno pykinimo, vėmimo, nevirškinimo jausmo, ascito. Jie netenka svorio, atrodo išsekę, sutrinka žarnyno veikla, nyksta raumenys. Bloga tokių pacientų mityba susijusi su blogesne ligos išeitimi.

Rekomenduojama pacientams per parą suvartoti 25-40 kcal/kg svorio. Maiste kiek įmanoma vengiama druskos. Dietoje turėtų vyrauti paprastieji angliavandeniai, kurie yra pagrindinis energijos šaltinis. Riebalų skiriama sumažintas kiekis – dėl kepenų pakenkimo jie sunkiau absorbuojasi ir gali sukelti nemalonius pojūčius žarnyne. Baltymų skiriama daugiau arba normalus kiekis, atsižvelgiant į paciento būklę. Valgant daugiau baltymų, jų kiekis didėja ir kraujo serume, todėl  mažėja edemos bei skatinama kepenų ląstelių regeneracija. Tačiau jei kraujyje didėja amoniako kiekis ir pacientas darosi encefalopatiškas, baltymai mažinami. Amoniako absorbciją taip pat mažina laktulozė.

 Maistas turėtų būti šiltas, minkštos konsistencijos, neaštrus, be druskos. Jei pacientas apetito neturi, patiekite nedideles porcijas, tačiau dažniau. Jei reikia pagalbos, pamaitinkite. Po valgio leiskite pakankamai pailsėti.

Tokiems pacientams burnoje gali atsirasti žaizdelių, kraujuoti dantenos, sklisti blogas kvapas iš burnos, todėl labai svarbi yra burnos higiena. Prieš valgį  duokite pacientui prasiskalauti burną, po valgio taip pat prasiskalaukite burną, o opeles patepkite gydomaisiais tepalais.

Nuolat sekite gliukozės, albumino, baltymų bei amoniako kiekius kraujo serume.

Patarkite pacientui visiškai atsisakyti alkoholio, rūkymo, kofeino.

Jei pacientas labai išsekęs, gali prireikti maitinimo per zondą.

Per didelis skysčių susikaupimas  organizme

Skysčiai organizme gali kauptis dėl sumažėjusio antidiurezinio hormono (vazopresino) kiekio, sumažėjus baltymų kraujo plazmoje, prastos mitybos, gausaus skysčių vartojimo bei per didelio natrio kiekio kraujyje. Tai pasireiškia edema (gali būti viso kūno edema), ascitu, kūno masės padidėjimu, dusuliu, skysčių kiekio padidėjimu pleuroje. Taip pat  sumažėjo išskiriamo šlapimo kiekis, pakinta elektrolitų kiekis kraujo serume, sutrinka sąmonė.

Pacientas jungiamas prie monitoriaus ir sekamas pulsas, arterinis kraujo spaudimas, kvėpavimo dažnis bei kraujo įsotinimas deguonimi. Taip pat būtina registruoti išgeriamus skysčius bei sekti valandinę diurezę. Pagal gydytojo rekomendacijas riboti skysčius bei druskos vartojimą, skiriami diuretikai. Būtina nuolatinė burnos higiena, troškuliui numalšinti retkarčiais galima duoti sučiulpti ledo gabalėlį.

Potenciali problema –  pažeistas odos vientisumas

Paciento odos vientisumas gali būti pažeistas dėl pablogėjusios kraujotakos, prastos mitybos, tulžies rūgščių akumuliacijos odoje, sumažėjusio odos turgoro, kaulų išsikišimų, edemų, ascito.

Gulinčiam pacientui būtina nuolatinė pragulų profilaktika – nuolatinė odos apžiūra (ypač kryžkaulio, kulnų sritys), oda tepama emolientais, kiek įmanoma labiau vengti muilo, reguliariai vartoma, apžiūrima, kad lova būtų sausa, patalynė be raukšlių. Jei yra galimybė pacientas guldomas ant besikeičiančio spaudimo čiužinio, naudojamos grikių lukštų pagalvėlės, voleliai, avies kailis ir kt.

 Rekomenduojama galūnes laikyti šiek tiek pakeltas, taip sumažėja edemos kojose bei pagerėja veninė kraujotaka.

Dažnai kepenų ciroze sergančius pacientus kamuoja niežulys, todėl būtina trumpai nukirpti nagus arba apmauti medžiagines pirštines, kad sumažėtų nusibraižymų pavojus. Niežuliui sumažinti galima odą apiplauti sodos tirpalu, patepti calamine losjonu.

Taip pat svarbu gerai prižiūrėti išangės sritį, kuri dėl dažno tuštinimosi bei tulžies druskų, tampa lengvai pažeidžiama. Po tuštinimosi būtina apiplauti ir patepti apsauginiu tepalu.

Neefektyvus kvėpavimas

Dėl padidėjusio intraabdominalinio spaudimo (dėl ascito), skysčio kaupimosi plaučiuose, sumažėjusios energijos, nuovargio gali sutrikti paciento kvėpavimas.

Dėl hipoksijos ir/ar skysčio susikaupimo pilve žmogus gali imti kvėpuoti dažnai, paviršutiniškai, pro burną, tad būtina nuolat sekti kvėpavimo dažnį, pobūdį bei kraujo įsotinimą deguonimi (saturaciją),  atlikti kraujo dujų tyrimą. Nuolat auskultuoti plaučius dėl karkalų atsiradimo plaučiuose.

Pacientui tinkamiausia pusiau sėdima padėtis, pasiūlyti ar padėti kas kart vartytis nuo vieno šono ant kito, išmokyti atlikti kvėpavimo pratimus, skatinti giliau kvėpuoti.

Taip pat nuolat sekti paciento sąmonės būseną. Sąmonė gali sutrikti dėl hipoksemijos, kvėpavimo nepakankamumo, o tai dažnai yra hepatinės komos lydintieji reiškiniai.

Sekite paciento temperatūrą, stebėkite ar paciento nekrečia drebulys, gal atsirado kosulys, tai gali būti infekcijos požymiai, pvz.: pneumonijos.

Jei reikia, paskiriama deguonies terapija – oksigenoterapija. Trinkant kvėpavimui, blogėjant kraujo dujų tyrimų rezultatams,  taikoma DPV.

Rizika susižeisti, nukraujuoti

Sergant kepenų ciroze pakinta kraujo sudėtis, sumažėja protrombino, fibrinogeno, VIII, IX ir X kraujo faktorių, sutrinka vitamino K absorbcija bei tromboplastino išskyrimas. O taip pat kraujavimo rizika padidėja dėl vartų venos hipertenzijos, stemplės opų.

Nuolat sekite pacientą dėl kraujavimo iš virškinamojo trakto, dažniausiai kraujuojama iš stemplės bei tiesiosios žarnos. Apžiūrėkite išmatas, jei vemia – skrandžio turinį dėl galimo kraujavimo.

Apžiūrėkite odą dėl petechijų (taškinių kraujosrūvų), ekchimozių (dėminių kraujosrūvų) – dėl sutrikusio krešėjimo pacientams gali išsivystyti antrinis DIK‘as.

Sekite pulsą, arterinį kraujo spaudimą.

Atlikdami įvairias intervencijas elkitės atsargiai – nematuokite kūno temperatūros per tiesiąją žarną, kiek įmanoma švelniau įveskite skrandžio zondą, jei jis reikalingas. Atlikdami injekcijas rinkitės pačias ploniausias adatas, po injekcijų gerai užspauskite dūrio vietą.

Patarkite pacientui pasirinkti kuo minkštesnį dantų šepetėlį, skutantis barzdą rinktis elektrinį skustuvą, nesistanginti tuštinantis bei nepūsti smarkiai nosies.

Vengti aspirino turinčių vaistų, dažnai šiems pacientams patariama vartoti vitamino K, C, D bei vidurius laisvinančių vaistų.

Būtina nuolat sekti hemoglobino, hematokrito kiekį bei krešėjimo rodiklius.

Potenciali problema – sutrikusi paciento sąmonė

Paciento sąmonė gali sutrikti dėl alkoholio vartojimo bei kepenų nesugebėjimo detoksikuoti tam tikrus fermentus, vaistus.

Būtina nuolat sekti paciento sąmonę, atkreipkite dėmesį jei pastebėjote, kad pacientas darosi mieguistas, neramus, trinka jo kalba, atsiranda sumišimas, agresyvumas. Tai gali būti hepatinės komos pradžia.

Kelis kartus per dieną paprašykite paciento užrašyti ant popieriaus savo vardą, palyginkite su prieš tai buvusiais užrašais, paprašykite atlikti paprastus aritmetinius veiksmus. Tai leis įvertinti paciento raumenų koordinaciją bei neurologinę būklę.

Priminkite pacientui datą, laiką, būtų puiku, jei prieš jo akis būtų laikrodis, kalendorius, taip pacientui lengviau orientuotis aplinkoje, vietoje ir laike.

Pacientui labai svarbus normalus miego – būdravimo režimas. Dėl prasto miego gali atsirasti dezorientacija, letargija, susilpnėti pažintinės funkcijos. Stenkitės kuo mažiau atlikinėti manipuliacijų tuomet, kai pacientas ilsisi ir miega.

Slaugydami stenkitės nekelti balso, nedaryti staigių ir šiurkščių judesių, venkite konfrontacijų, prievartos. Būtų geriau, jei pacientą nuolat slaugytų tie patys žmonės, tuomet pacientas jaučiasi saugesnis, pasitiki juo besirūpinančiais žmonėmis, jaučia mažiau nerimo, o tai garantuoja kokybiškesnę slaugą.

Jei paciento kraujyje padidėjo amoniako, sumažinkite arba visai nebeduokite baltymų su maistu. Be to atminkite, jog vartojant augalinius baltymus amoniako kraujyje kaupsis mažiau nei vartojant gyvulinius baltymus. Augalinių baltymų šaltinis – grikiai, ryžiai, pupelės, riešutų sviestas, bolivinė balanda, kanapių sėklos, chia sėklos.

Nerimas dėl pasikeitusios išvaizdos

Sergant kepenų ciroze ir ligai progresuojant pakinta žmogaus išvaizda, tai sukelia nemažai diskomforto ir nerimo pacientams. Pastebėta, jog jei kepenų cirozė išsivysto dėl gausaus alkoholio vartojimo, žmones kankina ir kaltės jausmas. Kaltės jausmas gali pastūmėti žmones į dar didesnę savidestrukciją (gausesnį alkoholio vartojimą).

Pacientas gali jaustis pasimetęs ir nežinoti, kaip jam gyventi toliau, kokia ligos prognozė. Pakitusi išvaizda gali priversti šalintis žmonių, bijoti būti atstumtam. Patarkite pacientui dėvėti laisvesnius, neryškių spalvų rūbus, kurie paslėptų atsiradusius kūno pokyčius.

Jei pacientas turi problemų dėl alkoholio, pasiūlykite kreiptis pagalbos į specialistus.

Kalbėkitės su pacientu, papasakokite apie jo ligą, paaiškinkite, kodėl pakito jo kūnas, leiskite jam išsakyti savo baimes, nerimą. Įtraukite į slaugą jo šeimos narius. Pacientui būtina pozityvi, draugiška aplinka.