Žyma: slauga

Paskelbta

Ką žinote apie tabletes?

Williamas Brockedonas – britų išradėjas ir menininkas 1843 m. sukūrė pirmąją tablečių gamybos mašiną, galinčią suslėgti miltelių mišinius iš veikliųjų ir pagalbinių medžiagų į kietas tabletes. Šis išradimas tapo svarbus farmacijos pramonei ir padėjo pagrindą tablečių masinei gamybai.

Tablečių rūšys:

Paprastosios tabletės – vartojamos per os (per burną), ištirpsta skrandyje per 15 min, o aktyvios medžiagos įsiurbiamos per virškinamąjį traktą į kraują. Tabletė gali būti dalinama tik tuo atveju, jei turi dalinimo griovelį. Tabletė nuryjama su bent puse stiklinės vandens.

Enterotabletės – tai tabletės, aptrauktos specialiu apvalkalu, atspariu rūgščiai skrandžio terpei,  tirpsta tik šarminėje aplinkoje, t.y.žarnyne. Enterotabletės apsaugo skrandžio gleivinę nuo dirginančio veikliosios medžiagos poveikio. Taip pat veiklioji medžiaga „supakuojama“ į enterotabletę siekiant apsaugoti ją nuo suyrimo rūgščioje terpėje. Veikimas šių tablečių lėtesnis. Tabletės negali būti kramtomos ar smulkinamos.

Retard arba depo tabletės – tai tabletės, kurių veikliosios medžiagos atsipalaiduoja palaipsniui, taip užtikrinama tolygi vaisto koncentracija kraujyje arba kai nepageidaujama staigių vaisto koncentracijos šuolių. Tabletės geriamos rečiau 1-2 kartus paroje, veikimas 12 – 24 val. Tabletės nuryjamos nekramtant ir nesmulkinant.

Šnypščiosios tabletės – tai tabletės, kurių sudėtyje yra natrio vandenilio karbonato (sodos) + rūgšties. Sąlytyje su vandeniu tabletės ima putoti ir ištirpsta. Vaisto efektas greitesnis nei paprastų tablečių, ištirpinama bent pusėje stiklinės vandens. Tokios tabletės turi nemažą natrio kiekį, tad pacientai, kuriems ribojamas druskos kiekis (širdies ir inkstų ligos), šias tabletes turėtų vartoti su atsargumu.

Burnoje tirpiosios arba disperguojamos tabletės – tabletės, kurios greitai ištirpsta burnoje ir nuryjamos su vandeniu arba be jo. Dažnai į šias tabletes pridedama skoninių medžiagų. Efektas greitesnis nei paprastų tablečių.

Kramtomosios tabletės – tabletės prieš nuryjant sukramtomos. Tokia forma pasirenkama, kai tabletėje yra daug veikliųjų medžagų, o suspaudus į tabletę, ji yra per didelė nuryti. Pvz kalcio, vitamino C tabletės.

Rezorbcinės tabletės – tabletės, kurios dedamos po liežuviu ir per burnos gleivinės kraujagysles rezorbuojamos į kraują. Pasižymi greitu efektu. Pvz.: nitroglicerino tabletės.

Kapsulės – kai kurios veikliosios medžiagos negali būti suspaudžiamos į tabletes arba pasižymi ypač prastu skoniu, tad jos supakuojamos į kapsules. Kapsulės apvalkalas paprastai gaminamas iš želatinos, kuri greitai skrandyje ištirpsta ir atpalaiduojamos veikliosios medžiagos. Kapsulė praryjama visa, užsigeriant stikline vandens. Ar kapsulę galima atidaryti, skaitykite vaisto informacinį lapelį arba pasikonsultuokite su vaistininku.

Paskelbta

Ūmus pankreatitas. Slaugos ypatybės.

Ūmus pankreatitas – viena dažniausių kasos ligų pasaulyje, kurios paplitimas nuolat didėja. Tai potencialiai gyvybei pavojinga būklė, pasireiškianti ūmiais pilvo skausmais, kuriuos sukelia kasos uždegimas.

Pacientai, kuriems diagnozuotas ūmus pankreatitas, dažniausiai hospitalizuojami chirurgijos skyriuje ištyrimui ir gydymui. Jei uždegimo priežastis – tulžies pūslės akmenys, dažnai atliekama tulžies pūslės šalinimo operacija (cholecistektomija). Kitais atvejais taikomas konservatyvus gydymas: skausmo malšinimas, skysčių terapija ir mitybos palaikymas.

Kasos anatomija ir fiziologija

Kasa – nedidelis organas, sudarytas iš galvos, kūno ir uodegos. Ji lokalizuota pilvo ertmėje už skrandžio, o jos uodega remiasi į blužnį.

Kasa atlieka dvi pagrindines funkcijas – endokrininę ir egzokrininę, kurios yra itin svarbios virškinimui ir metabolizmui.

Kasa su dvylikapiršte žarna jungiasi per kasos lataką, kuriuo kasos sultys patenka į žarnyną. Tulžis, gaminama kepenyse ir kaupiama tulžies pūslėje, taip pat patenka į dvylikapirštę žarną per bendrą tulžies lataką. Šie latakai susijungia hepatopankreatinėje (Vaterio) ampulėje, kuri yra reikšminga ūmaus pankreatito išsivystymui dėl galimos obstrukcijos.

Endokrininė kasos funkcija

  • Glikemijos kontrolė – Langerhanso salelės gamina insuliną ir gliukagoną, reguliuojančius gliukozės kiekį kraujyje.
  • Virškinimo reguliacija – gaminamas somatostatinas ir pankreatinis polipeptidas.

Egzokrininė kasos funkcija

Egzokrininės kasos liaukos išskiria virškinimo fermentus į virškinamąjį traktą. Acinarinės kasos ląstelės gamina šarminį skystį, kuriame yra fermentų, virškinančių angliavandenius, riebalus ir baltymus. Tai yra lipazė, amilazė, tripsinas ir chimotripsinas

Baltymus virškinantys fermentai išskiriami neaktyvios formos, taip apsaugomas kasos audinys nuo pačio savęs virškinimo. Fermentų aktyvacija vyksta dvylikapirštėje žarnoje, veikiant enterokinazei.

Ūmaus pankreatito priežastys

Dažniausios:

  • Tulžies pūslės akmenys – apie 50 % atvejų
  • Ilgalaikis ir gausus alkoholio vartojimas – apie 25 %
  • Idiopatinis pankreatitas – apie 10 %

Retesnės (<5 %):

  • Vaistai (valproatai, kortikosteroidai, azatioprinas)
  • ERCP procedūra
  • Hipertrigliceridemija
  • Hiperkalcemija
  • Kasos latakų anomalijos
  • Virusinės infekcijos

Kasos uždegiminis procesas

Nepriklausomai nuo priežasties, ūmaus pankreatito metu aktyvuojamas tripsinas, kuris aktyvuoja kitus virškinimo fermentus. Tai lemia kasos audinio pažeidimą ir uždegiminį atsaką. Sunkiais atvejais procesas gali progresuoti į sepsį ir daugybinių organų nepakankamumą.

Klinikinė apžiūra ir diagnostika

Pacientai dažniausiai skundžiasi:

  • stipriu, nuolatiniu epigastriniu skausmu,
  • skausmo plitimu į nugarą,
  • pykinimu ir vėmimu.

Ūmaus pankreatito diagnozė nustatoma, jei pasireiškia bent 2 iš 3 kriterijų:

  • būdingas ūmus pilvo skausmas,
  • padidėjusi lipazė ar amilazė kraujyje,
  • radiologinis pankreatito vaizdas KT ar MRT tyrime.

Lipazė laikoma specifiškiausiu laboratoriniu rodikliu. Ji išlieka padidėjusi ilgiau nei amilazė ir dažnai viršija normą daugiau nei 3 kartus. Kompiuterinė tomografija rekomenduojama praėjus 72–96 val. nuo simptomų pradžios, siekiant įvertinti galimas komplikacijas.

Slauga

Skausmo malšinimas

Skausmas yra vienas pagrindinių simptomų, todėl jo vertinimas ir valdymas – prioritetinė slaugytojo užduotis.

  • naudojamos skaitmeninės skausmo skalės,
  • vertinamas analgetikų efektyvumas,
  • stebimi gyvybiniai rodikliai (AKS, pulsas, kvėpavimo dažnis, SpO₂, sąmonė).

Skausmo kontrolė dažniausiai grindžiama polifarmacijos principu, atsižvelgiant į individualias kontraindikacijas.

Intraveninė skysčių terapija

Ūmaus pankreatito metu padidėja hipovolemijos rizika, nes skysčiai persiskirsto į kasą ir pilvo ertmę.

Slaugytojo vaidmuo:

  • užtikrinti paskirtą skysčių terapiją,
  • stebėti hemodinamiką,
  • vertinti diurezę.

Sunkiais atvejais pacientas gydomas intensyviosios terapijos skyriuje.

Mityba

Esant stipriam skausmui, pykinimui ar vėmimui, taikoma bado dieta. Sunkaus pankreatito atveju maitinimas gali būti enterinis (per zondą) arba parenterinis.

Komplikacijos ir ilgalaikė perspektyva

Galimos komplikacijos:

  • kasos nekrozė,
  • skysčių sankaupos,
  • sepsis,
  • kvėpavimo, inkstų funkcijos sutrikimai,
  • metabolinė acidozė.

Alkoholio sukeltu pankreatitu sergantiems pacientams gali išsivystyti abstinencijos sindromas ir delyras, todėl svarbus ankstyvas simptomų atpažinimas.

Dėl kasos pažeidimo gali sutrikti insulino gamyba, todėl būtina reguliariai stebėti gliukozės kiekį kraujyje. Nors pasveikus glikemija dažniausiai normalizuojasi, šiems pacientams išlieka padidėjusi diabeto rizika.

Apibendrinimas

Ūmus pankreatitas – kompleksinė ir potencialiai gyvybei pavojinga liga. Slaugytojo vaidmuo apima:

  • skausmo vertinimą ir valdymą,
  • gyvybinių funkcijų stebėseną,
  • skysčių ir elektrolitų balanso palaikymą,
  • komplikacijų prevenciją ir ankstyvą atpažinimą.

Naudota literatūra

Johnstone C. Pathophysiology and nursing management of acute pancreatitis. Nursing Standard, 2018.

Paskelbta

Mitybos svarba žaizdų priežiūroje

maistas

Jei slaugote pacientą su ilgai negyjančiomis žaizdomis, būtinai atkreipkite dėmesį į paciento mitybą.

Tyrimai rodo, jog didelis skaičius pagyvenusių žmonių maitinasi netinkamai, turi valgymo, rijimo sutrikimų, todėl gauna nepakankamai maistinių medžiagų. Kita dalis kenčia nuo padidėjusio svorio, piktnaudžiauja tuščiomis kalorijomis, o tai taip pat trukdo greitesniam žaizdų gijimui.

Lėtinės, ilgai negyjančios žaizdos reikalauja didelio kaloringumo maisto medžiagų, turtingų baltymais ir vitaminais.

Kalbant apie maistines medžiagas, galime išskirti 2 grupes:

  • Makromaisto medžiagos – baltymai, angliavandeniai ir riebalai.
  • Mikromaisto medžiagos – amino rūgštys, vitaminai ir mineralai.

Makromaisto medžiagos

Žaizdų gijimui ypač svarbu baltymai ir energija. Energija gaunama iš angliavandenių ir riebalų.

Baltymai yra amino rūgščių šaltinis, kuris reikalingas naujų ląstelių vystymuisi, kraujagyslių ir kolageno formavimuisi. Gyjant žaizdai, baltymų poreikis ypač padidėja. PSO rekomenduoja sveikam žmogui 0,8 g/kg baltymų per parą, tačiau turinčiam lėtinių žaizdų, šis kiekis gali būti per mažas. Skirtingų autorių nuomone – 1,25-2,5 g/kg baltymų, priklausomai nuo žaizdos sunkumo.

Jei žaizda smarkiai sekretuoja kyla pavojus netekti daug baltymų. Skaičiuojama, jog su 100 ml žaizdos sekretu prarandama apie 3 g baltymų.

Ne visada lengva nustatyti, kiek tiksliai žmogui reikia baltymų, ir ar pacientas toleruos baltymais turtingą dietą. Jei inkstų funkcija susilpnėjusi, baltymus reikėtų vartoti atsargiai, užtikrinti pakankamą skysčių balansą.

Trūkstant baltymų kraujyje, gali atsirasti edemos kūne, sutrikti azoto balansas. Jei baltymo prarandama daugiau, nei jo gaunama su maistu, audinys pradeda irti ir tai apsunkina žaizdos gijimą.

Energija, gaunama iš angliavandenių ir riebalų, yra būtina visose žaizdos gijimo stadijose. Be to, angliavandeniai ir riebalai dalyvauja baltymo išsaugojime.

Angliavandeniai suteikia energijos ląstelėms, todėl jos gali dalintis, greitėja žaizdų gijimas. Svarbu vartoti ilguosius angliavandenius – pilnagrūdes kultūras, daržoves, ankštines kultūras, uogas. Jei gliukozės kiekis žemas – kūnas ima naudoti baltymus ir riebalus kaip energijos šaltinį, o tai nėra gerai žaizdų gijimui.

Riebalai yra svarbus pamatas ląstelių membranoms. Jei pacientas skundžiasi blogu apetitu, riebalų atsargas galima papildyti žuvų taukais, alyvuogių aliejumi ar skiriami specialūs shotai.

Mikromaisto medžiagos

Dalis vitaminų ir mikroelementų turi didelę reikšmę epitelio, kolageno formavimuisi bei baltymų sintezei. Žaizdos gijimui palaikyti reikalingas didesnis vitaminų ir mikroelementų kiekis. Pastaruoju metu kreipiamas dėmesys į cinko kiekį serume, kuris svarbus žaizdų gijimo procese. Vitaminas A taip pat atlieka centrinį vaidmenį žaizdos gijimo procese. Jo vartojimas prieš operaciją parodė teigiamą poveikį pacientams pooperaciniu periodu, kurie vartojo gliukokortikoidus.

Vitaminas C

Daugybė studijų parodė, jog trūkstant vitamino C didėja nuovargis, gali atsirasti hiperkeratozė (vištos oda), pailgėja kraujavimo laikas, ilgiau gyja žaizdos.

 Kasdien suvartojant 40 mg vitamino C, užtikrinamas šio vitamino dienos poreikis.Vitaminas C padeda baltymams skilti į amino rūgštis bei yra svarbus kolageno gamyboje. Vitamino C papildai veikia neutrofilus, granuliocitus ir makrofagus bei padidina jų judrumą bei fagocitozę.Trūkstant vitamino C formuojasi nepilnavertis kolagenas, kuris gali sąlygoti kraujagyslių trapumą, ilgesnį žaizdų gijimą, dažnesnį audinių prasiskyrimą.

Manoma, jog žaizdos gijmo metu, vitaminas C trasnsportuojmas į tuos audinius, kuriems reikalingas atsistatymas.

Skelbiama, jog po didelių traumų ir chirurginių operacijų vitamino C kiekis leukocituose sumažėja net 40 proc. Tai paaiškinama polimorfonuklearinių leukocitų atsiradimu. Askorbo rūgšties papildai rekomenduojami žaizdų infekcijos profilaktikai.

Nedidelė studija parodė, jog mažesnis vitamino C kiekis vyresnių žmonių kraujyje didina riziką pragulų atsiradimui.

Kiek būtina suvartoti vitamino C, nuomonės išsiskiria, pateikiami skirtingi duomenys. Pacientai su lėtinėmis žaizdomis turėtų suvartoti ne mažiau kaip 250 mg vitamino C, kitos rekomendacijos – 500 – 1000 mg parai, tačiau svarbu atsižvelgti į bendrą organizmo būklę, o ypač sergant inkstų nepakankamumu, akmenlige.

Geležis ir cinkas

Geležis ir cinkas yra svarbūs ląstelių dalijimosi procese ir naujų ląstelių atsiradime.

Geležis dalyvauja hemoglobino gamyboje bei transportuoja deguonį  į žaizdą, o tai mažina uždegimines reakcijas žaizdoje.

Anemija vyresniame amžiuje, kai hemoglobino kiekis yra mažiau 100, siejama su pragulų rizika.

Geležies papildai vartojami tik jos trūkstant ir rekomendavus gydytojui.

Yra duomenų, jog geležis gali prailginti uždegimą lėtinėse žaizdose.

Cinkas ypač svarbus žaizdų gijimui. Trūkstant cinko sutrinka ląstelių augimas, baltymų sintezė. Taip pat cinkas stimuliuoja uždegiminių reakcijų aktyvumą ląstelėse, paveikdamas ląstelių membranas ir tarpląstelines reakcijas.

Cinko organizme sumažėja, kai prarandama daug baltymo. O taip pat neseniai pastebėta, jog cinkas turi tendenciją akumuliuotis odoje ten, kur yra žaizda, o tai tik patvirtina šio mikroelemento svarbą žaizdų gijimo procese. Cinko papildų vartojimas per os parodė teigiamą efektą žaizdų gijime.

Rekomenduojama per dieną suvartoti 15 mg cinko. Cinko gausu mėsoje, sūryje, ankštinėse daržovėse, pilno grūdo duonoje.

Beje, cinkas yra svarbus skonio ir kvapo pojūčiui, geresniam apetitui palaikyti, o tai aktualu senyvo amžiaus žmonėms, kurie skundžiasi blogu apetitu.

Argininas

Argininas (L-argininas) – tai amino rūgštis, kuri pasigamina mūsų organizme, tačiau tam tikromis sąlygomis – esant traumoms, žaizdoms, valgymo sutrikimams, jos būtina gauti papildų forma. Rekomenduojama paros norma 3-6 g.

Argininas yra svarbus kolageno gamyboje, stimuliuoja organizmo augimo faktorių, azoto oksido gamybą, o tai svarbu žaizdų gijimui, geresnės kraujotakos palaikymui.

Šios amino rūgšties galima gauti papildų forma arba vartojant specialiai pritaikytus medicininius gėrimus, skirtus žaizdų priežiūroje.

Arginino natūralūs šaltiniai – migdolai, graikiniai, lazdynų, anakardžių riešutai, rudieji ryžiai, pupelės, česnakas, tunas, lašiša, vištiena, krevetės, kiauliena, pienas, šokoladas, saulėgrąžos.

Skysčių vartojimo svarba

Senyvo amžiaus žmonėms būtina įvertinti skysčių suvartojimą. Dauguma daug metų geria per mažai, oda praranda elastingumą bei didėja žaizdų atsiradimo rizika.

Vartojant pakankamai skysčių, žaizdos gyja greičiau. Tai užtikrina elektrolitų balansą, pakankamą kraujo tūrio kiekį bei geresnį kapiliarų ir audinių įsotinimą deguonimi.

Kiek skysčių reikia?

Bendra rekomendacija -1500 ml/parai

30 ml/kg kūno svorio

Būtina atsižvelgti į paciento širdies, inkstų funkcijos būklę, ar žaizda gausiai sekretuoja, gal prarandama daug skysčių gausiai prakaituojant, viduriuojant.

Jei pacientas guli ant specialaus antipragulinio oro čiužinio, skysčių praradimas dar labiau padidėja dėl odos garavimo, todėl siūloma pridėti papildomai 10/15 ml skysčių 1 kg svorio.

Norėdami sužinoti, kiek pacientas prarado skysčių su žaizdų eksudatu, galime pasverti tvarsčius.

Mitybos įvertinimas

Jei slaugote pacientą su ilgai negyjančiomis žaizdomis, įvertinkite jo mitybą bei kūno svorio pokyčius.

Dauguma vyresnių žmonių su metais pradeda valgyti mažiau, maiste trūksta reikalingų maistinių medžiagų, nepakankamai gauna baltymų. Reguliarus paciento svorio fiksavimas yra geras indikatorius, parodantis ar paciento mityba yra pakankama. Jei svoris per 3 mėnesius sumažėja daugiau nei 10 proc, neįdedant specialiai pastangų, vadinasi paciento mityba nėra tinkama. Tokiu būdu būtina išsiaiškinti paciento mitybos įpročius, gal yra skydliaukės problemų, rijimo sutrikimų, opų burnoje, sunki liga, paliatyvi fazė. Kraujo tyrimai taip pat parodo paciento mitybos būklę (albuminas serume).

Jei nustatoma, kad paciento mityba yra nepakankama, tuomet būtina imtis priemonių:

  • Rekomenduojama vartoti padidinto kaloringumo bei baltymų kiekiu maistą, įtraukti maisto papildų, specialių gėrimų.
  • Naktinis badavimas turėtų būti ne ilgesnis kaip 11 val.
  • Mažesnės, dažnesnės porcijos, užkandžiai.

Žaizdų priežiūroje kaip ir visur slaugoje, yra svarbus holistinis požiūris – matyti paciento organizmo visumą, jo gyvenimo būdą, įvertinti jo mitybą bei teisingai parinkti tvarsčius, tinkamą žaizdos perrišimo procedūrą.

Naudoti literatūros šaltiniai:

Christina Lindholm Sår, Oslo, 2020

Wounds.no

Paskelbta

Suvokti savo demenciją

Paskutiniais metais vis daugiau pateikiama įžvalgų apie tai, ką išgyvena žmonės, susidūrę su demencijos diagnoze. Dėmesys skiriamas tiek paciento, tiek artimųjų patirčiai šioje situacijoje. Jie kviečiami dalyvauti konferencijose ir vietinėse demencijos asociacijose bei  pasidalinti savo asmeniniu požiūriu į tai, kas iš tikrųjų yra demencija. Patirtys šioje situacijose yra labai asmeniškos ir individualios.  

Pasak Strauss (1996), gyvenime nėra nieko vienodo – gyvenimas susideda iš detalių. Tai reiškia, kad asmeninės patirtys, gyvenant su demencija, jos suvokimas ir išgyvenimas, yra labai skirtingi ir individualūs, o tai svarbus aspektas teikiant sveikatos priežiūros paslaugas (Strauss, 1996).

Patirtys skirtingose ligos vystymosi fazėse

Savo daktaro disertacijoje Wogn-Henriksen (2012) atliko longitudinį tyrimą, kurio pagrindą sudarė giluminiai interviu su septyniais  asmenimis, kuriuos demencijos diagnozė užklupo ankstyvame amžiuje (iki 65 metų ). Savo tyrime ji apibendrino šių žmonių patirtį gyvenant su demencija bei išskyrė penkias patirties stadijas.  

Pirmoje stadijoje aprašoma pokyčio patirtis, sukelianti vis didėjantį nerimą, kad kažkas yra ne taip – nepavyksta atlikti užduočių taip, kaip buvo tikėtasi, jaučiamas padidėjęs nuovargis. Kai kurie tiriamieji sakė, kad pokyčius ėmė pastebėti patys, o kiti- kad apie  juos pradėjo užsiminti artimieji. Šioje fazėje dažnai bandoma pasiteisinti nuovargiu, stresu ir kt., tačiau laikui bėgant vis labiau aiškėja, kad kažkas tikrai yra negerai, ir tai nėra normalu.

Antroje fazėje  aprašoma išgyvenimų raida, kai žmogui atliekami tyrimai bei diagnostika, pamažu pradeda dėliotis situacija. Išgirsti demencijos diagnozę gali būti baisu, tačiau tuo pačiu daugelis dalykų tampa aiškesni,  atsiranda galimybė gauti daugiau informacijos  tiek asmeniui su diagnoze, tiek artimiesiems. Daugelis tiriamųjų apibūdina demencijos diagnozę  kaip lūžio tašką. Prasideda procesas, skirtas išsiaiškinti poreikius ir galimybes, gauti pagalbą iš sveikatos priežiūros sistemos.

Trečioji fazė apibūdinama kaip prisitaikymo ir bandymo įveikti kasdienio gyvenimo iššūkius laikotarpis. Daugelis rašo apie perėjimą iš aukos vaidmens į aktyvaus dalyvio savo gyvenime vaidmenį, telkiamas dėmesys į veiksmus, prisitaikymą ir įveiką. Šioje stadijoje vyksta naujo gyvenimo būdo organizavimas, persiorientavimas, o tai reikalauja tiek asmens su demencijos diagnoze, tiek artimųjų aktyvaus įsitraukimo.

Vėliau ateina laikotarpis (Ketvirtoji fazė), kai žmogus jaučia, kad liga vis labiau užvaldo jo gyvenimą,  patiriama vis didesnė priklausomybė nuo kitų žmonių. Pastangos įveikti kasdienybės iššūkius nebeveikia taip gerai kaip anksčiau,  vis sunkiau išlaikyti ryšį su kitais. Pagalbos poreikis auga, o sunkūs ateities klausimai gali visiškai užvaldyti mintis.

Penktoje fazėje aprašoma būsena, kai svarbiausia yra būti čia ir dabar. Viena iš interviu dalyvių pasakoja, kad ji jaučiasi susitaikiusi ir priėmusi situaciją, nebekelia jokių reikalavimų nei sau, nei kitiems. Ji gyvena dabartimi ir tiesiog atsiduoda gyvenimui (Wogn – Henriksen, 2012).

Šioje studijoje dalyvavę asmenys, demencijos diagnozę išgirdo būdami vidutinio amžiaus, tad patirtys vyresniame amžiuje gali šiek tiek skirtis. Vis dėlto aprašyti išgyvenimai gali turėti daug bendro visuose amžiaus tarpsniuose, susidūrus su nežinia, kasdieniniais iššūkiais ir savo funkcionalumo mažėjimu.

Prastėjančių kognityvinių funkcijų patirtis

Alison Phinney apklausė 13 demencijos diagnozę turinčių asmenų, nuo 64 iki 89 metų, bei teiravosi apie jų patirtis bei išgyvenimus, susidūrus su demencijos simptomais. Pokalbiuose buvo aptartos tokios temos kaip atminties praradimas,  baimė pasiklysti, sunkumai atliekant kasdienius veiksmus ir problemos, susijusios su bendravimu.

Kalbėdami apie atminties sutrikimus, respondentai teigė, kad jie dažnai jaučia, jog turėtų kažką atsiminti, bet nesugeba suprasti, kas tai yra. Sunku įsiminti naują informaciją, sunku ją išsaugoti, dažnai turi susikoncentruoti tik į vieną dalyką, kad ką nors prisimintų. Keletas jų išreiškė nusivylimą, kad vis sunkiau įvykdyti suplanuotą veiksmą, nes veiksmo tikslas pamirštamas pačio proceso metu.

Keli respondentai išreiškė frustraciją ir pyktį dėl savo funkcionalumo mažėjimo. Kiti išgyvena nerimą, neaiškumo jausmą. Skaudžiai išgyvenamas orientacijos praradimas – „lyg būtum tirštame rūke”, iš kurio neįmanoma rasti kelio atgal. Jaučiamas nusivylimas, gėda ir baimė dėl ateities.  

Kiti į tai žiūri ramiau ir paaiškina atminties sutrikimus kaip natūralų senėjimo procesą. Jie pripažįsta, kad sutrikimas egzistuoja, tačiau nesuka dėl to galvos.

Užklupus demencijai, sunku susiorientuoti nepažįstamose vietose, kurti ryšį su aplinka. Galimas nesaugumo jausmas net būnant pažįstamoje aplinkoje.  Kai kuriems žmonėms einant pasivaikščioti būtinas palydovas, kiti renkasi vaikščioti pažįstamais maršrutais. Kasdieninės veiklos tampa vis didesniais iššūkiais – sulėtėja veiksmų atlikimo tempas, kai kurios daiktų reikšmės tampa nebesuprantamos, daug laiko praleidžiama ieškant dingusių daiktų. Tai žmonėms kelia baimę, kasdieninės užduotys reikalauja vis didesnio susikaupimo, didėja streso lygis.

Daugelis žmonių išreiškė pasimetimą, nes nežino, kas vyksta aplink ir ko iš jų tikimasi. Aplinka ima atrodyti pernelyg reikli ir triukšminga. Įprastiniams veiksmams atlikti reikia daugiau laiko, susikaupimo ir apgalvotų veiksmų. Pasak interviu dalyvių, tai yra ypač sunku, kai jie jaučia, jog yra stebimi kitų.

Dalyvavimas pokalbyje reikalauja visiško susikaupimo. Kartais sunku rasti tinkamų žodžių, išreikšti savo mintis, nuomonę. Pokalbių tempas tampa per greitas, dėl to daugelis tampa ypač tylūs, užsisklendę.

Įžvalgos apie savo situaciją

„Gyventi žinant, kad kiti pastebi demencijos simptomus, kurių pats nesuvoki, yra iššūkis”, -teigė Phinney, 2002. Savo interviu tyrime ji teiravosi žmonių, ką jie galvoja apie savo kognityvinius pokyčius. Viena moteris teigė, kad ji pati nejaučia jokių sutrikimų, tačiau pasitiki savo dukra, kuri teigia, kad jie yra. Jai sunku suprasti, kad tai tiesa, tačiau ji žino, kad jos vaikai jai nemeluotų.

Wogn-Henriksen atliko interviu tyrimą su dešimčia demencija sergančių  pacientų, kurie buvo paguldyti į senyvo amžiaus psichiatrijos skyrių. Iš dešimties pacientų, kuriuos ji apklausė, devyni per pokalbius išreiškė, kad patys pastebėjo pokyčius pažinimo funkcijose. Jiems buvo sunku rasti tinkamus žodžius, atsiminti, sekti pokalbius, surasti savo daiktus, atpažinti žmones, aplinką, o taip pat teigė, jog dažnai jaučiasi tiesiog kvaili. Paklausti apie emocinius pokyčius, visi teigė, jog jaučia liūdesį, nerimą, pyktį, padidintą dirglumą. Kai kurie  jautė kaltę dėl negebėjimo kontroliuoti savo emocijų ir elgesio.

Paklausus apie pagalbos poreikį, interviu dalyvių nuomonės skyrėsi. Buvo pastebimas neigimas, jausmų dvilypumas, prieštaravimai ir alternatyvūs pasiaiškinimai, kaip priemonė susidoroti su savo situacija (Wogn-Henriksen, 1997).

Savo ligos, būklės suvokimą yra sudėtinga tyrinėti. Tai nėra tiesiog klausimas, suvoki savo situaciją ar ne.  Individualios įžvalgos gali skirtis, priklausomai nuo situacijos. Tyrimai rodo, kad kognityvinių funkcijų sumažėjimas neturi tiesioginio ryšio su patiriama gyvenimo kokybe. Kai kurie tyrimai rodo teigiamą ryšį tarp šiek tiek sumažėjusio suvokimo apie savo situaciją ir jaučiamos  gyvenimo kokybės (Hurt ir kt., 2010; Rokstad ir kt., 2017; Trigg ir kt., 2011).

Dauguma tyrimų vertina, kaip ir kiek pacientas sutinka su sveikatos priežiūros specialisto nuomone apie jo sveikatos būklę.  Ar savo situacijos neigimas yra  būtina gynybos priemonė at tai  įžvalgos stoka?

Daugelis žmonių apie savo demencijos diagnozę nėra tinkamai informuojami, tad įžvalgos stoka yra natūralus šios situacijos padarinys (Woods, 2001). Atviras ir sąžiningas dialogas su pacientu apie atliekamus tyrimus, diagnozę, tolesnę jo priežiūrą, didina paciento įžvalgumą apie savo situaciją, jis atviriau reikš savo nuomonę, patirtį ir norus. Tuo pačiu nereikėtų nurašyti žmonių, kurių suvokimas apie savo ligą yra menkas, jie taip pat turi teisę  turėti nuomonę apie savo situaciją (Woods et al., 2014).

Labai teigiamai veikia demencija sergančiųjų pacientų dalyvavimas palaikymo grupėse, kuriose gali išsakyti savo patirtis, gyvenant su šia diagnoze. Dalydamiesi bendra patirtimi, grupės nariai gali padėti vieni kitiems (Wogn-Henriksen, 2005, Offord et al., 2006).

Mūsų, sveikatos priežiūros specialistų, užduotis yra skleisti atvirumą apie demencijos diagnozę, patiriamas emocines ir praktines šios ligos pasekmes. Pacientai visuose ligos etapuose taip pat turi būti kviečiami aktyviai įtakoti savo kasdienį gyvenimą, skleisdami informaciją bei keldami klausimus.  

Stigmatizacijos patirtis

Demencijos diagnozė dažnai yra stigmatizuojama. Neretai tenka girdėti, jog žmogus, sergantis demencija – tai asmuo visiškai priklausomas nuo kitų bei negebantis pasirūpinti savimi, kad tai „gyvas numirėlis“ ar „ne šio pasaulio gyventojas“.  Gajūs ir  kultūriniai įsitikinimai, jog  demencija – tai bausmė ar prakeikimas (Mukadami ir Livingston, 2012).

Šie veiksniai neretai sąlygoja, jog žmogus, turintys įtarimų dėl demencijos, atsisako tirtis, bijodamas susidurti su stigmatizuojančiomis nuostatomis. Daugelis sergančių demencija neigiamai reaguoja į plačiai naudojamus išsireiškimus „demencijos paveiktas“ arba „pacientas su demencija“, nepriklausomai kuriame demencijos ligos etape jie yra, ir, ar jie gyvena namuose ar įstaigoje. Tokie visuomenėje paplitę išsireiškimai turi reikšmingą poveikį socialiniam požiūriui į tai, ką reiškia turėti demencijos diagnozę bei skatina gėdos jausmą ir socialinės tapatybės praradimą (Sabat, 2002).

Interviu tyrime sergantieji demencija atskleidžia, jog jie patiria stigmatizaciją iš visuomenės, todėl diagnozė yra slepiama nuo kitų žmonių arba ji neigiama. Lengviau apsimesti, kad viskas gerai, nei susidurti su stigmatizacijos iššūkiais (Bryden 2005, O`Sullivan ir kt. 2014).

Teigiamas požiūris į gyvenimą yra svarbus aspektas sergantiems demencija ir jų artimiesiems. Žmonių reakcijos į ligą ir gyvenimo pokyčius neabejotinai priklauso nuo asmeninių savybių. Asmenybė, tikėjimas ir požiūris formuoja mūsų patirtis ir gebėjimus įveikti sunkumus. Teigiamas nusiteikimas susidūrus su diagnoze padeda  išlaikyti gyvenimo kokybę, savivertę ir saugumą (O`Sullivan ir kt. 2014).

O`Sullivan ir kt. (2014) interviu tyrime atskleidė, jog sergantieji demencija dažnai patiria savo atžvilgiu kitų žmonių menkinantį požiūrį. Tai pasireiškia kaip perdėtas mandagumas arba bendraujama kaip su mažais vaikais.  Stigmatizacija, žmogų menkinantys veiksmai  mažina asmens pasitikėjimą savimi ir riboja gyvenimo galimybes. Dauguma demencija sergančių žmonių suvokia, jog jų funkcionalumas mažėja. Pasitikėjimo savimi praradimas yra dar vienas papildomas krūvis, kurį lydi nusivylimas, pyktis, liūdesys ir baimė. Vienas iš interviu dalyvių teigia: „Kai prarandi pasitikėjimą savimi, prarandi save“. Sunkiausia pasitikėjimo savimi praradimo pasekmė –  žmogaus atsitraukimas nuo dalyvavimo veiklose ir depresija (Macrae 2008).

Prasmingas gyvenimas santykių pokyčiuose

Asmenys, sergantieji demencija, išskiria tris pagrindines temas, apibūdindami  savo patirtį santykiuose su kitais žmonėmis. Jie apibūdina gyvenimo pokyčius, santykių pokyčius ir būtinybę išlaikyti prasmingus gyvenimo aspektus (Eriksen ir kt., 2016).

Gyvenimo pokyčiai patiriami skirtingai, o reakcijos svyruoja nuo protesto ir noro sustabdyti ligos vystymąsi iki pokyčių priėmimo, pagalbos poreikio pripažinimo ir priėmimo bei  dėkingumo.  Socialiniai santykiai su kitais yra svarbi, įžeminanti patirtis, kuri sumažina baimę ir nerimą, susijusią su ateitimi. Keičiasi vaidmenų ir socialinės padėties suvokimas, taip pat santykių statusas artimiausiųjų atžvilgiu. Šeima tampa tarsi apsauginė siena demencija sergantiesiems, tačiau gali įvykti ir priešingai. Sergantysis gali stengtis kompensuoti savo trūkumus, juos slėpti, nepripažinti, siekdamas apsaugoti  šeimą nuo liūdesio ir nusivylimo.

Demencijos diagnozė gali sąlygoti pertrūkius socialiniuose santykiuose, mažesnį dalyvavimą įprastose veiklose, izoliaciją, laisvės apribojimą.  Gyvenimas institucijoje gali kelti didžiulį namų ilgesį. Daugelis tampa priklausomi nuo kitų asmenų bei jų pagalbos.

Gyvenimas yra prasmingas, kai šalia yra palaikančių žmonių, kurie padeda prisitaikyti ir priimti pasikeitusią gyvenimo situaciją. Svarbu yra gauti tiek psichologinę, tiek praktinę pagalba iš bendruomenės,  draugų, šeimos. Susitikimai su tą pačią diagnozę turinčiais asmenimis gali sumažinti izoliacijos jausmą, lengviau susitaikyti su diagnoze, sustiprinti savo identitetą (Eriksen ir kt., 2016).

Šaltinis:

A.M.Mork Rokstad, K.Lislerud Smebye „Personer med demens. Møte og samhandlingﹲ, 2020

Fotografijos nuoroda – Tony Luciani

Paskelbta

Hiperlipidemija bei jos koregavimas vaistais

Lipidai – tai  molekulių klasė, kuri apima įvairias medžiagas: riebalų rūgštis, sterolius (įskaitant cholesterolį), tam tikrus riebaluose tirpius vitaminus (A, D, E ir K) bei gliceridus.

Žodis „lipidai“ dažnai klaidingai suprantamas kaip cholesterolis, kuris yra, neva, absoliutus blogis ir siejamas su širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

Cholesterolio molekulės yra reikalingos svarbioms biocheminėms ir fiziologinėms funkcijoms palaikyti. Iš jų sudarytos ląstelių sienelės, gaminami lytiniai hormonai ir tulžies rūgštys. Trumpai tariant, žmonės negalėtų gyventi be cholesterolio.

Kūnas gauna dalį reikalingo cholesterolio iš maisto šaltinių, tačiau likusi dalis yra sintezuojama kepenyse. Tačiau cholesterolio perteklius tampa kenksmingas, nusėda ant kraujagyslių, jos susiaurėja, sušiurkštėja, atsiranda kraujagyslių pažeidimų. Taip sutrikdoma kraujotaka ir iškyla pavojus atsirasti širdies ir kraujagyslių ligoms.

Cholesterolis kraujyje cirkuliuoja susijungęs su baltymais, sudarydamas lipoproteinų kompleksus. Dauguma žmonių žino apie dvi cholesterolio rūšis –  dažnai vadinamas „geruoju“ ir „bloguoju“ cholesteroliu, tačiau iš tikrųjų yra šešios pagrindinės lipoproteinų klasės.

Tik trys iš šešių tiesiogiai susijusios su koronarinių arterijų sklerozės vystymosi rizika:

  • labai mažo tankio lipoproteinas (LMTL)
  • mažo tankio lipoproteinas (MTL)
  • didelio tankio lipoproteinas (DTL).

MTL cholesterolis vadinamas „bloguoju“ cholesteroliu, o jo padidėjimas kraujyje siejamas su koronarinių širdies ligų (KŠL) rizika.

Tuo tarpu DTL –  „gerasis“ cholesterolis,  yra susijęs su sumažėjusia KŠL rizika.

Norint išvengti dislipidemijos, būtina išlaikyti žemą MTL kiekį ir aukštą DTL kiekį.

Paprasta atsiminti – MTL – mažo tankio lipoproteinai – turi būti žemi.

DTL – didelio tankio lipoproteinai – kuo aukštesni.

LMTL yra pagrindinis lipidų, o taip pat  trigliceridų pernešėjas.  

LMTL nėra tiesiogiai matuojamas kraujyje, tačiau aukštas trigliceridų kiekis paprastai atitinka aukštą LMTL lygį bei yra širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnys.

Cholesterolio ir trigliceridų lygiai geriausiai kontroliuojami keičiant gyvenimo būdą –  vengiama daug riebalų turinčio maisto, o ypač ribojami maisto produktai, turintys cholesterolio (mėsa, kiaušinių tryniai ir riebūs pieno produktai), didinant fizinį aktyvumą, atsisakant rūkymo.

Tačiau gyvenimo būdo pokyčiai ne visada būna sėkmingi. Dalis pacientų nesugeba ar nenori keisti mitybos ir gyvenimo įpročių, kitiems pacientams aukštą cholesterolio lygį lemia genetiniai veiksniai.  

Šioms situacijoms yra įvairių medicininių sprendimų. Terapijos tikslas – sumažinti cholesterolio ir trigliceridų lygius, kad sumažėtų rizika susidaryti sklerotinėms plokštelėms ir sumažėtų trombozės, galinčios sukelti infarktą (MI) ar insultą, tikimybė.

Medikamentinis gydymas

Statinai

Statinai yra vieni iš dažniausiai skiriamų vaistų hiperlipidemijai gydyti.  Jų veikimo mechanizmas lemia šių vaistų efektyvumą. Cholesterolio molekulė sintetinama kepenyse naudojant fermentą, vadinamą HMG-CoA reduktaze. Statinai slopina šio fermento veiklą, taip tiesiogiai sumažindami cholesterolio molekulės sintezę.

Įrodyta, kad sumažėjęs cholesterolio kiekis sulėtina KŠL progresavimą ir šių ligų komplikacijas.

Fermentas, HMG-CoA reduktazė, yra aktyviausias miego metu, todėl ši vaistų grupė yra veiksmingesnė, kai vartojama prieš miegą.

Galimi pašaliniai reiškiniai

  • Raumenų skausmai, raumenų uždegimas, rabdomiolizė – gali pasireikšti per kelias savaites ar mėnesius nuo statinų terapijos pradžios.
  • Kepenų toksiniai pakitimai – transaminazės kiekio kraujyje padidėjimas pasireiškia 0,5% – 2% pacientų, kurie vartojo statinus metus ar ilgiau. Kepenų nepakankamumo išsivystymas yra labai retas. Prieš pradedant gydymą statinais rekomenduojama atlikti kepenų funkcijos tyrimus, o vėliau kartoti kas 6–12 mėnesių.
  • Kai kurie statinai gali padidinti 2 tipo diabeto riziką, ypač moterims (Byrne & Wild, 2011), tačiau naujausi tyrimai rodo, kad šis poveikis pasireiškia pirmiausia tiems pacientams, kurie jau turi diabeto rizikos veiksnių (Waters et al., 2013).
  • Nėščiosios ar planuojančios pastoti moterys neturėtų vartoti statinų. Statinai yra kenksmingi besivystančiam vaisiui.
  • Statinai gali sąveikauti su vaistais, slopinančiais fermentą CYP3A4.  Tai gali būti priešgrybeliniai vaistai, makrolidiniai antibiotikai, antidepresantai, kalcio kanalo blokatoriai, kortikosteroidai, o taip pat statinai nevartojami kartu su greipfrutais ir kt. Tai gali padidinti statinų koncentraciją kraujyje.

Fibratai

Šie vaistai yra gaunami iš fibrinės rūgšties, kurie mažina lipidų, o ypač trigliceridų kiekį. Šių vaistų pagalba dalis trigliceridų pašalinami iš kraujo, o taip pat kepenyse blokuojamos LMTL molekulės. Tai vyksta per peroksisomų proliferatorių receptorių (PPAR) aktyvavimą, kurie skatina riebalų rūgščių skaidymą.

Fibratai gali sumažinti trigliceridų kiekį kraujyje nuo 35% iki 50% ir padidinti DTL (gerąjį cholesterolį) nuo 5% iki 20% — tai žymus pagerėjimas pacientams, turintiems reikšmingai padidėjusius trigliceridų kiekius.

Pašaliniai reiškiniai

  • Raumenų pakenkimas – miopatija, rabdomiolizė, o ypač vartojant kartu su statinais.
  • Kreatinino kiekio kraujyje padidėjimas
  • Dispepsija
  • Tulžies akmenų susidarymas
  • Atsargiai vartoti kartu su varfarinu, būtina stebėti INR.

Niacinas arba vitaminas B3

Šis vitamino B variantas yra naudingas pacientams, sergantiems dislipidemija.

 Kepenyse niacinas slopina LMTL (labai mažo tankio lipoproteinų) gamybą, o tai padeda sumažinti MTL (mažo tankio lipoproteinų) kiekį. Taip pat jis didina DTL (didelio tankio lipoproteinų) kiekį, lėtindamas jo šalinimą. Tokiu būdu niacinas mažina MTL kiekį bei fibrinogeno kiekį plazmoje. Jis yra efektyvus pacientams, turintiems padidėjusią cholesterolio koncentraciją, o ypač žemą gerojo cholesterolio kiekį.

 Kai kurie tyrimai rodo, kad niacinas gali būti naudingas mažinant mirtingumą, kai jis naudojamas kaip antrinė koronarinės širdies ligos prevencinė priemonė.

Pašaliniai reiškiniai

  • Paraudimas (flushing) yra dažniausias niacino šalutinis poveikis, kuris gali trukti nuo kelių minučių iki kelių valandų. Paraudimas yra dažnesnis naudojant kristalinę niacino formą nei depo tabletes.
  • Niacinas gali padidinti serumo gliukozės kiekį, o tai nepalanku sergantiems diabetu.
  • Dilgėlinė, niežulys, parestezijos (dilgčiojimas, tirpimas) ir pykinimas.
  • Galimas AKS sumažėjimas, vartojant kraujagysles plečiančius vaistus.

Omega -3 riebiosios rūgštys

Didelės koncentracijos omega -3 riebiosios rūgštys rekomenduojamos žmonėms, turintiems aukštą trigliceridų kiekį. Šios rūgštys blokuoja trigliceridų bei LMTL sintezę, o tai gali iki 50 proc.sumažinti trigliceridų kiekį ir padidinti DTL kiekį.

Pašaliniai reiškiniai

  • Nemalonus žuvies skonis, atsiraugėjimas žuvies skoniu.
  • Pykinimas, dujų susikaupimas pilve, viduriavimas, vidurių užkietėjimas.

Rezinai (tulžies rūgščių sekvestrantai)


Tulžies rūgštys yra cholesterolio šalutiniai produktai, kurie išsiskiria su išmatomis, tačiau dažnai didelė dalis šių rūgščių vėl yra pasisavinama žarnyne.

Rezinai suriša tulžies rūgštis žarnyne bei slopina jų pasisavinimą. Tai sumažina cholesterolio kiekį kepenyse, kas savo ruožtu skatina MTL receptorių susidarymą, kurių pagalba mažėja cholesterolio kiekis serume. Šios vaistų grupės pavyzdžiai yra cholestiraminas, kolestipolis.

Pacientams, kurių MTL cholesterolio kiekis yra šiek tiek arba vidutiniškai padidėjęs, geriausia naudoti šiuos cholesterolio mažinimo vaistus. Pacientams, kurių serumo MTL lygiai yra aukšti, rezinai veiksmingesni, kai vartojami kartu su statinais arba nikotino rūgštimi.

Pašaliniai poveikiai

  • Virškinimo trakto sutrikimai- pykinimas, pilvo pūtimas, pilvo spazmai.
  • Gali sutrikdyti digoksino ir varfarino pasisavinimą ir lemti mažesnį terapinį serumo lygį.

Ezetimibas

Tai selektyvus cholesterolio absorbcijos inhibitorius, kuris blokuoja MTL patekimą per žarnyno epitelį į kraują. Tai gali sumažinti net iki 20 proc. MTL kiekį kraujyje.

Ezetimibas dažnai vartojamas kartu su statinais, o ypač tuo atveju, jei pacientas netoleruoja didelių statino dozių.

Pašaliniai reiškiniai

  • Retais atvejais pasitaiko virškinimo trakto sutrikimų –  viduriavimas, pilvo skausmas.
  • Raumenų ar galvos skausmai

Naudota literatūra

B.T.Smith,D.F.Pacitti Pharmacology for nurses, 2019

H.Nordeng, O. Spigset Legemidler og bruken av dem, 2017

Paskelbta

Parkinsono liga

Kas tai yra?

Parkinsono liga – tai lėtinė, neurodegeneracinė liga, kuri paveikia žmogaus judėjimą. Liga pasireiškia drebuliu (tremoru), raumenų įtempimu, koordinacijos ir pusiausvyros sutrikimais.

Šie simptomai atsiranda dėl nervinių ląstelių pažeidimo smegenų dalyse, kurios atsakingos už judėjimą – corpus striatum ir substantia nigra. Šiose smegenų dalyse gausu nervinių ląstelių, gaminančių dopaminą.

Dopaminas yra signalinė medžiaga, neurotransmiteris, jo pagalba impulsai siunčiami į galvos smegenis ir į kūno nervines ląsteles. Dopaminas atsakingas už judesius, motyvaciją bei apdovanojimo jausmą. Jo trūkstant,  atsiranda judesio sutrikimai, prislėgta nuotaika, apatija, nuovargio jausmas.

Pirminis Parkinsono ligos simptomas– rankų drebėjimas arba kitaip vadinamas tremoru. Vėliau žmogui darosi sunku atlikti kasdienius veiksmus dėl raumenų įtempimo(rigidiškumo), užtrunka ilgesnį laiką juos atlikdamas, daro tai lėtai, atsiranda raumenų įtempimas rankose, kojose.  Žmogus pradeda mažiau judėti, atsiranda pusiausvyros sutrikimai.

Priežastys

Kodėl žmonės suserga šia liga, nėra tiksliai žinoma, tačiau su amžiumi galimybė susirgti didėja. Galvojama, jog įtakos gali turėti paveldimumas bei tam tikri aplinkos faktoriai- kontaktas su toksinais, galvos traumos.

Kai kuriems žmonėms atsiranda simptomai, panašūs į Parkinsono ligos simptomus, tai vadinama parkinsonizmu. Parkinsonizmas gali būti būdingas sergantiems  Alzheimerio liga,  Lewi kūnelių demencija arba pasireikšti kaip pašalinis vaistų poveikis, ypač vartojant antipsichotinius vaistus.  Parkinsonizmą taip pat gali išprovokuoti smegenų infekcijos ir sužalojimai, smegenų bei kraujagyslių ligos, apsinuodijimas. Skaičiuojama, jog pasaulyje šia liga serga 1-2 proc. virš 60 metų žmonių.

Simptomai

Parkinsono ligos simptomai bei jų pasireiškimo intenysvumas gali labai skirtis. Klasikiniai simptomai – drebėjimas, raumenų įtempimas, sulėtėję judesiai bei pusiausvyros problemos. Šalia fizinių simptomų neretai iškyla ir viena ar keleta psichinių problemų.

Drebėjimas – vienas pagrindinių Parkinsono ligos simptomų. Būdingas ritmiškas drebėjimas, kuris skiriasi kai žmogus dreba iš baimės ar šalčio. Būdingiausias yra rankų drebėjimas (tremoras), o ypač ramybėje. Pacientas dreba mažiau, kai rankos yra judesyje bei miegant. Tremoras gali suaktyvėti išgyvenant baimę, stresą, nerimą. Drebėjimas be kita ko provokuoja seilėtekį.

Raumenų įtempimas (rigidiškumas)– pirmiausiai pajuntamas rankose ir kojose, vėliau jaučiamas visame kūne. Manoma, jog dėl raumenų įtempimo žmogaus kūno padėtis įgauna sulinkusio, pasvirusio į priekį žmogaus pozą. Raumenų įtempimas riboja pacientų judesius ir yra labai nemalonūs. Specialaus tyrimo pagalba stebimi netolygūs ir kapoti raumenų judesiai.

Sulėtėję arba nutrūkę judesiai (hipokinezė) – Parkinsono liga sergantis žmogus pastebi, kad jam reikalingas ilgesnis laikas pradėti atlikti judesį nei anksčiau, judesiai yra ilgiau trunkantys, sunku juos koordinuoti. Tampa sunku vaikščioti. Ėjimas gali prasidėti trypčiojimu vienoje vietoje, o pradėjus eiti, nėra rankų judesių.

Mimikos sumažėjimas veide – tai būdinga pažengusioje Parkinsono ligos stadijoje, todėl jų veidas įgauna tarsi spoksančią išvaizdą.

Susilpnėjęs balsas ir prasta artikuliacija – vėlesnėse ligos stadijose pacientui sunku garsiai ir aiškiai kalbėti, iškyla komunikacijos problemos. Seilėtekis, rijimo sutrikimai sąlygoja, jog žmogus negali nuryti savo seilių ar jas išspjauti, sunku ryti maistą, gerti.

Pusiausvyros problemos – būdingos vėlesnėse stadijose. Dauguma praranda refleksinius judesius, reikalingus pasipriešinimui, pvz.- jei bus pastumti, kris be pasipriešinimo jėgos. Taip pat  pacientai gali skųstis galvos svaigimu, dažnai tai  susiję su AKS kritimu atsistojus iš gulimos padėties.

Seborėja – tai padidintas riebalų išsiskyrimas odoje, todėl oda ir plaukai atrodo riebaluoti, pleiskanoti. Ypač tai pastebima vėlesnėse ligos stadijose.

Susilpnėjusi uoslė – kai kuriems žmonėms sumažėja arba visiškai pradingsta uoslė 1-2 metus prieš atsirandant kitiems Parkinsono ligos simptomams. Ligos metu pakinta skonio pojūčiai, sumažėja apetitas, prastėja mityba. Apetitą mažina ir atsiradę rijimo sutrikimai.

Skausmai – dauguma skundžiasi raumenų skausmais. Šiuos skausmus gali sąlygoti betiksliai raumenų judesiai drebant, raumenų įtempimas bei judesių sulėtėjimas. Dažniausiai skundžiamasi skausmais pečių juostoje, klubo ar kelio sąnario regione. Kai kuriuos kankina kojų mėšlungis, neramių kojų sindromas.

Užkietėję viduriai ir šlapinimosi problemos – susilpnėja žarnyno ir šlapimo pūslės raumenys, žmogus mažiau valgo, sunku nuryti, gauna nepakankamai skysčių ir skaidulų, o taip pat mažiau juda, tai sąlygoja vidurių užkietėjimą. Susilpnėję šlapimo pūslės raumenys sąlygoja, jog net esant nedideliam kiekiui šlapimo pūslėje, reikia keltis ir eiti į tualetą.

Nuovargis, jėgų nebuvimas – priežasčių gali būti daug – netikslingas raumenų naudojimas, psichinis stresas, pergyvenimai dėl savo ligos, pakitimai smegenyse, depresija.

Miego sutrikimai – dauguma pacientų sako, jog miega gerai, tačiau dažnai prabunda dėl poreikio eiti į tualetą, dėl skausmo ar nerimo. Kai kurie patiria kojų mėšlungį nakties metu, todėl prabunda. Dienos metu jaučiasi pavargę, be energijos.

Haliucinacijos – pacientai, vartojantys vaistus Parkinsono ligai kontroliuoti dažnai patiria haliucinacijas. Tai gali būti dėl per didelės vaisto dozės. Parinkti tinkama dozę gydytojui ne visada yra paprasta.  Dažnai susiduriama su dilema – didesnė vaisto dozė gali kontroliuoti ligos simptomus, tačiau sukels haliucinacijas.  Dalis pacientų mano, jog geriau patirti šiek tiek haliucinacijų, nei būti varginanam Parkinsono tremoro ir sukaustymo.

Depresija – ypač dažna Parkinsono ligos atveju. Daugiau nei pusė pacientų išgyvena depresiją vieną ar keletą kartų savo ligos eigoje. Tyrimai rodo, jog depresiją gali sąlygoti organiniai pakitimai smegenyse, o taip pat tai susiję su savo funkcijų ir gebėjimų praradimu.

Demencija – ketvirtadalis pacientų suserga demencija pažengusioje Parkinsono ligos eigoje. Dauguma sergančiųjų yra senyvi, tad panašu, jog statistiškai jie galėtų susirgti demencija, jei ir neturėtų Parkinsono ligos. Demencija sergant Parkinsono liga atsiranda dėl degeneracinių pakitimų tam tikrose smegenų dalyse, todėl simptomai skirsis nuo Alzheimerio ligos. Neretai tokie pacientai serga ir sunkia depresija.

Diagnozė

Specifinių tyrimų Parkinsono ligai nustatyti nėra. Liga nustatoma remiantis klinikiniais, neurologiniais tyrimais, išsamia ligos istorija. Taip pat gali būti atlikti kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimai, kurie atmestų kitas diagnozes.

Šiuo metu Lietuvos mokslininkai, pasitelkę dirbtinį intelektą, kuria programėlę, kurios pagalba būtų galima ankstyvoje stadijoje iš žmogaus balso nustatyti Parkinsono ligos pradžią. Ši programėlė padėtų užbėgti ligai už akių, pradėjus ankstyvąjį gydymą.

Gydymas

Parkinsono liga nėra išgydoma, tačiau vaistų pagalba kontroliuojami ligos simptomai bei pagerinama gyvenimo kokybė.

Levodopa – tai vienas pagrindinių vaistų Parkinsono ligos atveju. Šis vaistas smegenyse paverčiamas dopaminu bei mažina motorinius simptomus, susijusius su šia liga. Šiuos vaistus reikia gerti dažnai, tuo pačiu metu. Tai svarbu, jog vaisto koncentracija kraujyje išliktų tolygi.

Minusas, jog šie vaistai gali sukelti haliucinacijas, įtarumą, klaidingus įsitikinimus, ypač didinant vaisto dozę. Šiuos simptomus galėtų koreguoti antipsichotiniai vaistai, tačiau dažnai jie patys sukelia parkinsonizmą. Atsiradus psichozei, svarbu kad gydytojas apsvarstytų jos priežastys ir įvertintų vaistų dozes. Dažnai levodopa kombinuojama kartu su carbidopa, kad pagerintų gydymo efektyvumą ir sumažintų pašalinių reiškinių poveikį.

Kitos, simptomus lengvinančios priemonės – fizioterapija, ergoterapija, darbas su logopedu. Kai kuriais atvejais taikomas chirurginis gydymas – gilioji smegenų stimuliacija.

Slaugos ypatybės

  1. Teisingas vaistų administravimas – svarbu, kad pacientas reguliariai gertų vaistus nustatytu laiku, tai užtikrins geresnį simptomų valdymą.
  2. Saugios aplinkos sukūrimas – pašalinti nereikalingus daiktus, trukdančius saugiai judėti aplinkoje, batai stabiliais padais, neslystančios kojinės, stabilūs kilimai, geras apšvietimas. Visos šios priemonės mažina griuvimo riziką.
  3. Geros mitybos užtikrinimas – svarbu, kad pacientas valgytų subalansuotą maistą, vartotų pakankamai skysčių, reguliariai tuštintųsi. Vėlesnėse ligos stadijose atsiranda rijimo sutrikimai.
  4. Bendravimo ypatumai – Parkinsono liga paveikia žmogaus artikuliaciją bei gebėjimą bendrauti. Pakinta balsas, sunku reikšti savo mintis, ilgas atsakymo laikas, seilėtekis – visa tai skatina aplinkinius žmones galvoti, jog sergantysis šia liga nepajėgia sekti pokalbio ir jame dalyvauti. Svarbu, kad artimieji bei pacientą prižiūrintys asmenys išmoktų bendrauti su Parkinsono liga sergančiu pacientu. O tam reikia kantrybės, akių kontakto, kalbėti aiškiai ir lėtai, užduoti paprastus klausimus į kuriuos galima atsakyti taip arba ne. O taip pat svarbu stebėti paciento kūno kalbą, stengtis suprasti, ką žmogus nori pasakyti.
  5. Skausmo valdymas – skausmas Parkinsono ligos atveju yra didelė problema. Skausmą sukelia raumenų rigidiškumas, ribotas judėjimas, nevalingi raumenų susitraukimai, ilgas buvimas vienoje padėtyje ir kt. Svarbu klausti paciento apie skausmą, stebėti veido išraišką, kūno kalbą.
  6. Emocinė pagalba – susidūrimas su liga paveikia žmogų emociškai ir psichologiškai, dažnai šią ligą lydi depresija, todėl svarbu pacientui suteikti kuo daugiau žinių apie šią ligą, jautriai atsakyti, nukreipti pas specialistus.
  7. Fizinė terapija – fizinių pratimų, pagalbinių priemonių pritaikymas.
  8. Pagalba su ADL – ligai progresuojant pacientui prireikia daugiau pagalbos kasdieniniame gyvenime – padėti nusiprausti, apsirengti, nusiskusti, pavalgyti ir kt.

Keletas įdomių faktų

Parkinsono liga pirmą kartą buvo aprašyta 1817 metais britų gydytojo James Parkinson esė “An Essay on the Shaking Palsy“ (Esė apie drebantį paralyžių).

1960 m. levodopos atradimas sukėlė didelę revoliuciją Parkinsono ligos gydyme. Ši medžiaga gebėjo praeiti kraujo smegenų barjerą bei palengvinti ligos simptomus.

Holivudo aktoriui Michael j.Fox Parkinsono liga diagnozuota 1991 metais. Jis tapo vienas iš šios ligos svarbos skleidėju bei remėju pasaulyje.

Šaltiniai:

Demensomsorgens ABC Perm 1 hefte 4,5 Knut Engedal, Vigdis Drivdal Berentsen, 2017

Paskelbta

Ortostatinė hipotenzija

Ortostatinė hipotenzija – tai būsena, pasireiškianti arterinio kraujo spaudimo(AKS) sumažėjimu, pakilus pacientui iš gulimos ar sėdimos padėties į stovimąją.

Pacientai dažnai pasakoja, jog pasikėlus iš lovos ar nuo kėdės aptemsta akyse, svaigsta galva, iškyla pavojus nualpti.

Priežastys:

  • Dehidratacija – nepakankamas skysčių kiekis organizme gali sąlygoti AKS sumažėjimą atsistojus.
  • Vaistai – AKS mažinantys, diuretikai, barbitūratai, opiatai, antidepresantai, neuroleptikai gali išprovokuoti OH, gali atsirasti kaip pašalinė reakcija į vaistus.
  • Nervų sistemos ligos – Parkinsono liga, diabetinė neuropatija, neurodegeneracinės ligos.
  • Širdies ligos – bradikardija, širdies vožtuvų problemos.
  • Vyresnis amžius – su amžiumi kraujagyslės praranda elastingumą, kinta autonominė nervų sistema, todėl vyresnio amžiaus žmonės dažniau linkę i OH. Tai dažnai tampa griuvimų bei susižalojimų priežastimi.
  • Ilgas gulėjimas lovoje – po sunkių ligų, operacijų  sumažėja kraujo tūris.

OH mechanizmas

Suaugusiam žmogui pakilus į stovimą padėtį, 300 – 800 ml kraujo susirenka kojų kraujagyslėse.Tai sumažina kraujo kiekį, patenkantį į širdį, todėl laikinai sumažėja minutinis širdies tūris (cardiac output) ir nukrinta arterinis kraujo spaudimas.

Mūsų kraujagyslėse yra specialūs baroreceptoriai, ypač aortoje ir miego arterijose. Šie receptoriai fiksuoja AKS sumažėjimą ir siunčia signalą į smegenis. Smegenys duoda signalą kraujagyslėms susitraukti, o ypač kojose, ir AKS sureguliuojamas. Esant OH, atsakas į pakitusią kūno padėtį gali būti nepakankamas arba pavėluotas.

Įtarus ortostatinę hipotenzija, galima atlikti testą.

Pirmiausia pacientas paguldomas į lovą ir ramiai pagulima ne mažiau kaip 5 min.

Išmatuojamas lovoje AKS ir pulsas.

Lėtai pasikeliama iš lovos į stovimą padėtį.

Išmatuojamas AKS ir pulsas iškart atsistojus, vėliau po 1 ir 3 min.

Ortostatinė hipotenzija nustatoma, kai sistolinis (viršutinis) kraujo spaudimas yra daugiau kaip  20 mmHg arba diastolinis (apatinis) daugiau 10 mmHg sumažėjęs atsistojus iš gulimos padėties.

Norint išvengti ortostatinės hipotenzijos sukeltų galvos svaigimų, griuvimų būtina pacientą mokyti lėtai atsikelti nuo kėdės, lėtai  pakilti iš lovos, ypač po ilgo gulėjimo.

Pirmiausiai pacientas keletą minučių sodinamas lovoje su pakeltu galvūgaliu.

Toliau leidžiama pasėdėti keletą minučių ant lovos krašto nuleistomis kojomis ant žemės.

Palankstomos pėdos per čiurnas pirmyn ir atgal, tai suaktyvina raumeninę venos pompą, kraujas greičiau grįžta į širdį ir padidėja kraujo kiekis širdies susitraukimo metu.

Mokinamas ramiai, giliai pakvėpuoti.

Stojantis iš lovos visada būkite šalia.

Svaigstant galvai, esant pavojui nualpti, pasodinkite pacientą arba saugiai paguldykite ant grindų.

Paskelbta

Kraują skystinantys vaistai (antikoaguliantai). Ką būtina žinoti?

Kraują skystinantys vaistai tablečių forma skiriami profilaktiškai pacientams, kurie yra didesnėje rizikoje kraujo trombų išsivystymui  arba gydymui, kai trombai išsivysto ir kemša kraujagysles.

Dažniausios priežastys peroralinių antikoaguliantų skyrimui yra šios:

  • Giliųjų venų trombozė – kai trombas susidaro kojų, šlaunies ar dubens venose.
  • Plaučių embolija
  • Prieš operacijas – šlaunies, kelio sąnario keitimo ir kt.
  • Prieširdžių virpėjimas – didelė smegenų insulto rizika, o ypač vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems dar ir širdies nepakankamumu, diabetu, aukštą AKS turintiems, širdies infarktu, krūtinės angina.
  • Didelio laipsnio širdies nepakankamumas bei turintiems dirbtinį širdies vožtuvą.

Vaistų grupės

Antitrombocitiniai vaistai – vaistai, slopinantys trombocitų funkciją.

Aspirinas arba acetilsalicilo rūgšis – vienas labiausiai žinomų ir plačiausiai naudojamų vaistų kraujo trombų profilktikai ir gydymui. Paprastai profilaktiškai skiriama nedidelė dozė aspirino 75 -100 mg, tačiau jei trombas jau atsirado būtina mažiausia 300 mg dozė, kad praeitų kepenų barjerą ir pasiektų trombą.

Pašaliniai reiškiniai – kraujavimo, skrandžio opos rizika, alerginės reakcijos, astma.

Mažesnėmis pašalinėmis reakcijomis pasižymi Klopidogrel (Plavix). Tyrimai rodo, jog vartojant šį vaistą geresnės širdies infarkto bei galvos smegenų insulto išeitys.

Kraujo krešėjimo faktorius slopinantys vaistai – tai vieną ar kelis kraujo krešėjimo faktorius slopinantys vaistai.

Warfarinas (Orfarinas, Marevan) – vitamino K antagonistas. Vitaminas K yra būtinas keletui kraujo faktorių susidarymui (faktorius II, VII, IX, X), kurie būtini kraujo krešėjimui.

Warfarinas jau esančių kraujo faktorių nepanaikina, tačiau blokuoja naujų susiformavimą. Jau esantys faktoriai kraujo sistemoje cirkuliuoja ir palaipsniui išnyksta per 3-5 dienas, tai būtina žinoti pradėjus gydymą. Esant trombams skiriama dažniausiai pradžioje heparino, kol warfarinas pasiekia norimą terapinį efektą.

Warfarinas vartojamas trombų profilaktikai esant prieširdžių virpėjimui, turintiems dirbtinius širdies vožtuvus, po giliųjų venų trombozės ir plaučių embolijos.

Gydymo efektas kontroliuojamas matuojant kraujyje INR bei protrombino aktyvumą.

Esant trombams venose, sergant lėtiniu prieširdžių virpėjimu – INR turėtų būti  2-3.

Turintiems  dirbtinį širdies vožtuvą – INR 2,5 – 3,5.

Jei INR pakilo 4,5 – didelė kraujavimo rizika, pvz smegenyse.

Jei INR mažas – iškyla trombų rizika, todėl vartojant warfariną būtina nuolatinė gydytojo priežiūra bei kontroliniai kraujo tyrimai, kurių pagalba dozuojami vaistai.

Vartojant warfariną būtina žinoti, jog vaisto efektyvumą gali paveikti kiti vaistai, maistas, gėrimas.

  • Warfarinas nevartotinas su nesteroidiniais priešuždegiminiais vaistais – ibumetinu, naproksenu, diklofenaku (tepalą galima vartoti), aspirinu. Stiprina Warfarino poveikį.
  • Jonažolės gali sumažinti warfarino poveikį.
  • Maisto produktai gausūs K vitamino, gali sumažinti warfarino poveikį. Dažniausiai žaliosios lapinės daržovės.
  • Alkoholis, o ypač dideli jo kiekiai padidina INR rodiklius ir didina kraujavimo riziką.

Naujos kartos geriamieji antikoaguliantai

Šie vaistai yra tiek pat efektyvūs kaip ir  warfarinas bei mažos molekulinės masės heparinai. Juos naudoti patogu, nereikia atlikinėti kraujo tyrimų kas 4-6 savaites, geriama nustatyta dozė kasdien. Šie vaistai yra brangesni, tačiau sumažėja vizitų pas gydytoją, kraujo tyrimų atlikinėjimų.

Naujieji antikoaguliantai

Apiksaban (Eliques)

Dabigatran (Pradaxa)

Rivaroksaban (Xarelto)

Edoksaban (Lixiana)

Trūkumai

  • Išgėrus dideles šių vaistų dozes suicidiniais tikslais, nėra jiems antidoto (priešnuodžio), išskyrus vaistą – dabigatran (Pradaxa).
  • Nėra specifinių kraujo tyrimų, kurie atspindėtų šių vaistų antikoaguliacinį poveikį, todėl perdozavimas dažnai pastebimas tik prasidėjus kraujavimui. Jei kraujuojama į smegenis – iškyla grėsmė gyvybei.
  • Naujos kartos antikoaguliantai yra trumpo veikimo. Tai reiškia, jog užmiršus išgerti dozę, vaisto efektas greitai sumažėja, o tai gali paskatinti trombų atsiradimą.

Atmintinė, vartojantiems kraują skystinančius vaistus

  • Visada gerkite gydytojo nustatytą vaisto dozę. Jei vieną dieną pamiršote išgerti vaistų, negerkite dvigubos dozės.
  • Jei vartojate warfariną, gerkite jį tuo pačiu dienos metu.
  • Jei lankotės pas dantų gydytoją ar kitą specialistą poliklinikoje, ligoninėje, būtinai informuokite apie vartojamus  kraują skystinančius vaistus.
  • Kiti bereceptiniai vaistai, maisto papildai, alkoholis, gali turėti įtakos kraują skystinančių vaistų poveikiui, ypač warfarinui. Pasitarkite su gydytoju ar vaistininku.
  • Pastebėjus kraujosruvas ant odos, prasidėjus kraujavimui iš nosies, gleivinių, būtinai kreipkitės į gydytoją.
  • Visada atidžiai perskaitykite vaistų informacinį lapelį.
Paskelbta

Demencija ir maudynės

Išmaudyti sergantįjį demencija ar kitą kognityvinį sutrikimą turintį pacientą gali tapti nemenku iššūkiu.

Maudynės senyvo amžiaus žmonėms gali padėti išvengti odos, šlapimo takų infekcijų, užkirsti kelią nemalonaus kūno kvapo atsiradimui.

Mėginimas įtikinti išsimaudyti neretai baigiasi ginčais, prieštaravimais, šaukimais ir ašaromis. Tokios reakcijos ne tik apsunkina suplanuotą darbo dieną, bet ir kelia didelį stresą juos prižiūrintiems darbuotojams. Tad ką daryti?

Pateikiame 7 strategijas, padėsiančias lengviau įveikti maudymosi iššūkius.

  • 1. Sukurkite dienos rutiną

Jei vyresniam žmogui ir nėra būtina maudytis kasdien, vistiek įtraukite į kasdienę veiklą maudynes (dušą).

Tegu tai tampa normalia, įprastine dienos veikla kaip valgymas, miegojimas, tuomet kils mažiau ginčų ar prieštaravimų.

Nuspėjama dienos rutina kelia mažiau streso ir nerimo demencija sergantiems pacientams, tikėtina, jog įpratę eiti į dušą kasdien, tuo pačiu metu, jie tai darys be prieštaravimų.

  • 2. Nesiginčykite, naudokite paskatinimus

Nebandykite ginčytis ar įrodinėti vyresniems žmonėms, kiek laiko praėjo nuo paskutinių maudynių, kodėl svarbu gera higiena arba koks nemalonus jų kūno kvapas.

Šioje situacijoje logika ir priežastys neveikia. Kalbėkite trumpais ir aiškiais sakiniais, nesileiskite į aiškinimus. Pasakykite, jog po vonios jų laukia malonūs dalykai.

Pavyzdžiui, kai vonia yra pakankamai šilta, nueikite pas pacientą, užmegzkite akių kontaktą, nusišypsokite, ištieskite savo rankas. Tikėtina, jog pacientas paims jus už rankos, tada nuveskite juos į šiltą vonią.

Pradėjus pacientui eiti, pasakykite “Dabar mes einame išsimaudyti, o po dušo tavęs laukia skanus pyrago gabalėlis” ar tai, ką žmogus mėgsta labiausiai, tai gali būti ir įdomi veikla.

Kol einate iki vonios, išlaikykite pokalbį apie skanėstą ar veiklą, kurią atliksite po maudynių. Taip išvengsite argumentų, prieštaravimų. “Šis pyragas yra tavo vienas mėgstamiausių, ar ne? O paskui mes kartu galėsime sudėlioti tą dėlionę su paukščiais.”

Tokia strategija padeda susieti maudynes su pozityviais dalykais, tad dušas tampa ne tokiu bauginančiu įvykiu.

Jei pacientas vistiek prieštarauja, priešinasi, pamirškite maudynes ir nukreipkite jo dėmesį į malonius dalykus. Jei ši kova užsitęs, pacientas ilgai gali prisiminti neigiamus išgyvenimus. Palaukite ir pabandykite vėliau.

  • 3. Sakykite “mes”, bet ne “tu”

Visų maudynių metu kalbėkite švelniu, ramiu balsu, sakykite “mes”, bet ne “tu”.

Tai sukuria įspūdį, jog šioje atpalaiduojančioje veikloje dalyvaujate kartu ir jiems nenutiks jokių baisių dalykų.

  • 4. Vonioje turi būti šilta ir komfortiška

Vyresni žmonės yra jautresni šalčiui. Neretai pacientai prisimena dušą, kaip nemalonią patirtį, kurios metu buvo šalta ir jie drebėjo.

Šilta, komfortiška vonia kelia visai kitokius jausmus.

5-10 min prieš maudynes, įjunkite vonioje šildytuvą ar paleiskite šiltą vandenį, kad vonia būtų komfortiškai šilta. Jei jums vonioje karšta ir joje prakaituojate, tikėtina, jog vyresniems žmonėms, tai bus tinkama temperatūra.

Patieskite ant kėdės ar tualeto rankšluostį, kad pacientams nebūtų šalta, kol jie nusirengs savo drabužius.

Maudynių metu galite įjunti paciento mėgstamą muziką, tai sukurs ramią atmosferą.

  • 5. Naudokite nukabinamą dušo galvutę

Dušo purslai krintantys tiesiai ant galvos, gali būti bauginantis išgyvenimas demencija sergantiems pacientams.

Kai kurie ekspertai teigia, jog ne visi pacientai mato bėgantį vandenį iš dušo, jaučia tik vandens susidūrimus su jų kūnu, o tai sukelia jausmą, jog juos kažkas atakuoja.

Naudokite nukabinamą dušo galvutę, tuomet jūs patys galėsite reguliuoti kryptį ir intensyvumą, stebėdami pacientą.

Kai pacientas patogiai sėdi dušo kėdėje, atsukite vandenį, įsitikinkite, jog vandens temperatūra tinkama ir pradėkite prausti nuo pėdų ar delnų.  Įsitikinę, jog viskas gerai, tęskite. Nuolat kalbėkite, išlaikykite akių kontaktą, klauskite, ar tinkama vandens temperatūra.

Kai kurie pacientai nepakelia stipraus vandens šniokštimo, tuomet sumažinkite srovę. Kol muiluosite pacientą, dušą galite išjungti, o vėliau vėl pradėkite nuo pėdų, tikrindami, ar vanduo jiems tinkamas.

Galvos plovimą atlikite paskiausiai. Pasiūlykite pacientui užsidengti akis mažu rankšluostuku, kol plausite galvą, kad šampūnas negraužtų akių.

  • 6. Venkite netikėtumų, kalbėkite

Maudynės demencija sergančiam pacientui gali atrodyti labai sudėtinga veikla, apimanti daugybę mažų veiksmų.

Pacientai ne visada gali prisiminti veiksmų seką, tačiau neretai jie žino, kaip tai daryti.

Nuolat kalbėkite su pacientu, sakykite, ką darysite kiekvienu momentu. Leiskite atlikti pacientui pačiam tai, ką jis moka. Tai didins jo pasitikėjimą savimi. Kalbėkite trumpais, aiškiais sakiniais ramiu tonu ir ne per greitai. Pavyzdžiui, “dabar aš išmuilinsiu tavo rankas”, trumpa pauzė, o tada imame daryti. “taip, labai gerai, o dabar nuplausime viską vandeniu“. Jei pacientas žinos, kas nutiks kiekvienu momentu, tai sumažins jo baimę ir nerimą.

  • 7. Naudokite papildomai rankšluosčių palaikyti šilumai ir komfortui

Dušo metu kai kuriems žmonėms gali patikti prisidengti rankšluosčiu tas kūno vietas, kurios jau yra nupraustos ar bus prausiamos. Pavyzdžiui, plaunant galvą, prisidengti kojas. Taip, rankšluostis sušlaps, bet pacientui suteiks tai papildomo komforto.

Po maudynių apsupkite juos dviem dideliais rankšluosčiais, kad išlaikytumėte šilumą. Sėdint ant dušo kėdės, galite išdžiovinti plaukus džiovintuvu, lėtai nušluostyti, aprengti.

Išeikite iš vonios beveik išdžiūvę, tai taip pat sumažins nemalonius jutimus pereinant iš šiltos aplinkos į vėsesnę.

Šaltinis:

dailycaring.com

Paskelbta

Vilties sąvoka slaugoje

Blogos naujienos mumyse iššaukia baimę, nerimą, depresiją ir pyktį, o vėliau šioms emocijoms nurimus, įsižiebia viltis. Būtent todėl slaugytojams svarbu turėti žinių apie viltį bei suvokti jos reikšmę.

Sveikatos priežiūroje slaugytojai nuolat yra arčiausiai savo pacientų, kartais net ištisą parą, savaitę ar net kelis metus. Akistata su pacientu ar/ir jo artimaisiais, kurie ką tik išgirdo blogą naujieną ar net mirties nuosprendį, yra viena sunkiausių slaugytojo užduočių.

Kas yra viltis?

Viltis atsiranda tuomet, kai užklumpa liga ar kančia, todėl viltis yra vienas svarbiausių fenomenų slaugoje. Viltis ypač reikšminga pacientams ir jo artimiesiems. Tyrimai rodo, jog žmonės, kurie turi viltį, savo ligą išgyvena lengviau, negu tie, kurie vilties neturi.

Norvegijos slaugos profesorė Vibeke Lohne vilties fenomeną tyrinėja daugiau nei 35 metus. Savo straipsnyje “Visi negali būti sveiki, tačiau visi gali turėti geriau“ profesorė išskiria du punktus vilties suvokime:

  1. Viltis visada yra orientuota į ateitį
  2. Viltis visada turi teigiamą turinį.

Viltis yra nuolat orientuota į ateitį, tačiau ateitis beveik visada yra sunkiai nuspėjama ar prognozuojama. Būtent dėl ateities netikrumo viltis niekada negali būti tuščia ar neteisinga.

Vilties turinys (arba tai, ko tikimasi) visada yra pozityvus. Mirtis sveikatos priežiūroje retai kada suvokiamas kaip pozityvus reiškinys, tačiau kai kurie pacientai mirtį gali suvokti kaip pozityvų, išlaisvinantį iš kančių įvykį. Žmogus pats pasirenka vilties turinį, todėl slaugytojai negali suteikti vilties ar nurodyti pacientams, ko jiems tikėtis ar viltis. Slaugytojai turėtų išklausyti pacientų mintis, jausmus, informuoti apie vilties galimybes. Žmogus pats turi atrasti savo viltį, nes viltis yra labai asmeniškas dalykas.

Vilties evoliucija. Viltis atsiranda po nelaimės

Būdami sveiki, retai susimąstome apie viltį. Gyvename įprastą gyvenimą, o sveikatą priimame kaip savaime suprantamą dalyką.

Užklupus ligai ar nelaimei, keičiasi mūsų mąstymas. Pirmiausiai puolame ieškoti žinių, informacijos apie mus užklupusius, bauginančius dalykus. Sąmonę užvaldo įvairios baimės, įsivaizdavimai, košmarai, kurie persipina su mūsų norais.

Norai ir svajonės yra pradinė vilties stadija. Sąmonė nuolat ieško sprendimo. Šioje vietoje prasideda vilties užgimimas. Vėliau viršų pradeda imti motyvacija ir valia, o viltis nukrypsta į sveikatos ir gerovės išsaugojimą. Daug tikimasi iš gydymo. Vilties šaltiniais tampa ilgesys ir prarasti sveikatos resursai buvę iki ligos ar nelaimės.

Artimieji ir viltis

Paciento artimieji, esantys šalia, dažnai tampa tylūs jų kančios liudytojais. Jų gyvenimas taip pat apsiverčia, nes jie kenčia, pergyvena dėl savo žmogaus, išgyvena vienatvę. Jų viltis tik nedidele dalimi yra nukreipta į save, didžioji viltis yra orientuota į sergantį artimąjį. Net nedideli paciento sveikatos pagerėjimai, artimiesiems yra tarsi šiaudas skęstančiajam. Jie tikisi geresnės dienos nei buvo vakar, tikisi, kad turi daugiau laiko su savo artimuoju nei skelbia prognozės, tikisi stebuklo. Jei pacientas yra ilgalaikės sveikatos priežiūros įstaigoje, artimieji tikisi, jog jų žmogus ten yra saugus ir gyvena prasmingą gyvenimą.

Slaugytojų viltis

Kasdien susidurdami su sunkiai sergančiais, mirštančiais pacientais, dalis slaugytojų lengvai patys gali prarasti viltį pacientų atžvilgiu. Tai gali tapti natūralia savisaugos reakcija, siekiant atsiriboti nuo sunkių situacijų. Matant žmonių kančias, mirtį labai lengva prarasti tikėjimą gyvenimu ir viltį pagyti. Mirtis priimama kaip savaime suprantamas reiškinys ir taip apsisaugojama nuo nusivylimų ir sunkių jausmų.

Tačiau prognozė yra statistika, bet niekada nėra faktas.

Lohne tyrimas rodo, jog sveikatos priežiūros darbuotojų viltis pacientams ir jų artimiesiems yra labai reikšmingas dalykas. Labai svarbu, kad slaugytojai turėtų viltį paciento atžvilgiu. Juk ateitis visada yra nežinoma. Turėdami viltį, sumažinsime nežinomybės jausmą ir nerimą. Tai kodėl gi neskatinti vilties tiek pacientui, tiek jo artimiesiems.

Daugyma slaugytojų bijo suteikti klaidingų vilčių. Bet kas yra klaidinga viltis? Juk informacija apie sveikatą ir ligą gali būti suteikiama įvairiais būdais. Labai svarbu, kad slaugytojai išlaikytų pagarbą gyvenimui ir jo tėkmei.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, viltis gali būti daugiau ar mažiau numanoma, bet niekada ji nebus neteisinga. Viltis gali būti ilgalaikė (viliamasi kelis metus į priekį ) arba trumpalaikė (apimti tik kelias būsimas valandas).

Gyvenimas ne visada teka taip, kaip mes tikimės, tačiau žmonės, turintys viltį, yra aktyvesni ir linkę ieškoti galimybių. Praradus viltį, jos vietą užima beviltiškumas ir depresija, žmogus nustoja kovoti ir pasiduoda. Tačiau mokslininkė teigia, jog praradus viltį, visada yra galimybė ieškoti naujos vilties.

Placebo efektas

Dabartinė sveikatos priežiūra yra padalyta į dvi sritis – somatinę ir psichinę. Žmogaus kūnu rūpinasi somatinė sritis, o mintimis, jausmais, elgesiu – psichinė medicina. Slaugoje vyrauja holistinė žmogaus perspektyva, teigianti,  jog žmogus yra socialinė būtybė – kūno, dvasios ir sielos vienovė. Šis požiūris dažnai sunkiai suderinamas su dualistiniu medicininiu požiūriu. O juk susirgus kūnui, pakinta mūsų mintys, jausmai, elgesys. Ir priešingai – mintys ir jausmai veikia kūno savijautą. Šiuo principu pagrįstas placebo efektas. Mintys, jausmai ir kūnas „gyvenantys“ pozityviais lūkesčiais, teikia geresnę gydymo išeitį. Placebo iš dalies reprezentuoja viltį. Tyrimai rodo, jog placebo efektas gali būti efektyvus iki 60 proc., tad kodėl nepasinaudojus viltimi kaip placebo.

Mirštančiųjų viltis

Mirštančiųjų pacientų viltis tampa trumpalaike. Slaugytojas niekada neturėtų pasiduoti slaugydamas mirštantį pacientą. Mūsų užduotis – suteikti pacientui priežiūrą, savo buvimu šalia  jį nuraminti, išklausyti iki jis palieka šį pasaulį. Mirštančiųjų slauga – tai skausmų palengvinimas, komforto ir saugumo suteikimas. Būdami šalia mirštančiojo, malšindami jo skausmus, užtikrindami ramų jo išėjimą, mes tampame paciento viltimi. Juk kol tęsiasi gyvenimas, tol gyva viltis.

Tiek pacientams, tiek jo artimiesiems viltis yra tarsi baimės ir nežinomybės priešnuodis. Turėdami viltį atitoliname skausmingą laukimo periodą. Viltis sutelkia geriausias mūsų savybes ir palaiko sunkiu metu.

Šaltinis:

Vibeke Lohne „Alle kan ikke bli friske, men alle kan få det bedre“, Sykepleien 6/2019 #Er det alltid håp?