Erdvių kūrimas žmonėms su autizmo spektro sutrikimu

Prof.dr. Brigita Kreivinienė

Alfonso Mažūno fotografija

Kodėl tai svarbu?

Autizmo spektro sutrikimas (ASS) apima raidos sutrikimus, kurie matomi kaip elgesio, bendravimo, komunikacijos, kalbos ir pažintinių procesų sunkumai. Kone visi žmonės su autizmo spektro sutrikimu turi sensorinės integracijos ypatumų, kurių supratimas ir atliepimas gali įtakoti sėkmingą arba nesėkmingą žmogaus dalyvavimą. Taip yra todėl, kad žmogus aplinką suvokia kaip saugią arba nesaugią. Šiandien pamažu kalbame apie erdvių pritaikymą ir yra puikių iniciatyvų kuriant sensorinius sodus, tačiau specialiai pritaikytų erdvių kūrimas, kuriose žmonės su ASS jaustųsi gerai – mūsų visuomenės ateities iššūkis. Juk žmonės su ASS gali būti itin skirtingi savo simptomatika, jautrumu tam tikriems stimulams bei funkcionavimo lygmeniu.

Tatiana Syrikova fotografija

Pasikartojančios stereotipijos – aplinkos ir asmens disbalansas

Žmonės su autizmo spektro sutrikimu kur kas jautriau reaguoja į aplinką nei mums atrodo. Pavyzdžiui, net aukštesnė temperatūra patalpoje mums gali atrodyti pakenčiama, o žmogui su padidintu jutimu gali iššaukti labai daug stereotipinių judesių, kuriais jis mėgins susidoroti su kylančiu stresu dėl šio perdėto dirgiklio. Svarbu pastebėti, kad šis sutrikimas yra labai individualus, todėl kylantis disbalansas tarp aplinkos ir žmogaus poreikių gali labai apsunkinti dalyvavimą. Tam, kad susidorotų su iš aplinkos sklindančiais sensoriniais stimulais, žmogus su ASS gali atlikti daug pasikartojančių elgesio modelių. Nežinant šios specifikos, gali atrodyti, kad tiesiog žmogus daro tą patį veiksmą (pvz., linguoja, atlieka save žalojančius veiksmus, spragsi pirštais, plasnoja rankomis, juda chaotiškai erdvėje, tikslinasi tą patį klausimą, į kurį jau gavo atsakymą, ar pan.). Vis tik nesąmoningo ar neprasmingo elgesio nėra, todėl pastebėjus besikartojančius veiksmus reiktų analizuoti, ką galima padaryti, kad aplinka žmogui nekeltų streso dėl jo padidinto jautrumo aplinkos stimulams. O aplinką perstruktūravę galime sumažinti žmogaus stresą. Užsienio šalių tyrimai parodė, kad paprastai toks elgesys kyla, kai žmogus pasiekia sensorinę perkrovą ir nori sumažinti aplinkos dirgiklius, nuo jų apsisaugoti.

Suprantama ir atliepianti poreikius aplinka

Aplinkos pritaikymas sėkmingam žmogaus funkcionavimui yra itin didelis iššūkis ne tik architektūros ar dizaino prasme, tačiau ir dėl erdvių struktūros, daiktų išdėstymo bei tinkamos personalizuotos aplinkos sukūrimo. Juk per santykį su aplinka mes konstruojame savo žinias apie pasaulį. Pavyzdžiui, mielinių blynų kvapas mus gali grąžinti į vaikystės prisiminimus, atkurti šilto santykio su mama vaizdus; arba išgirstas garso ritmas gali priminti dainą, kuri irgi grąžina mus į prisiminimus. Lygiai taip pat žmonėms su ASS matomi, girdimi ar užuodžiami stimulai aplinkoje gali būti sietini su pozityviomis patirtimis arba su negatyviomis – tuomet stimulas, kuris asocijuosis su skausmą ar kitas nemalonias patirtis sukeliančiomis patirtimis gali iššaukti žmogaus staigų pykčio priepuolį, kartais vadinamą pagal anglų kalbą „tantrumu“.  Papildomai aplinkoje būtina vertinti ir asmens vestibulinės sistemos (judėsesos) bei proprioceptinius stimulus (t.y., erdvėje išdėstytus objektus vertinant kartu su asmens judėsenos specifika).

Stimuliuojanti, ne užgožianti aplinka

Max Vakhtbovych fotografija

Kalbant apie autizmo spektro individualumą, galime įsivaizduoti, kad labai sunku sukurti įgalinančią aplinką. Daugiau galimybių yra namų aplinkoje, tačiau bendruosius principus būtina taikyti mokykloje ar centre, kuriame vaikas ar suaugęs įsitraukia į mokymo/ugdymo procesą. Svarbu aplinkos pritaikymo nesuprasti kaip hiperglobos, kuomet „pridėliojame pagalvėlių, kad vaikas nesusižalotų“. Ne, anaiptol – aplinka turi būti pakankamai stimuliuojanti, atliepianti žmogaus sensorinius poreikius ir saugi. Pavyzdžiui, namuose pati svarbiausia erdvė žmogui su ASS yra jo miegamasis, nes tai – poilsio erdvė, kuri turi kelti tik malonias asociacijas. Parenkant sensorinius stimulus būtina įvertinti ar žmogus turi didesnį jautrumą (hiper-jautrus) ar sumažintą jautrumą (hipo-jautrumą). Sakykime, jei lietimui yra padidintas jautrumas, paprastai gyvenime jie nemėgsta dėvėti tam tikrų rūbų, gali būti pernelyg išrankūs maistui, nepatinka, jei kiti žmonės juos liečia, labai blogai jaučiasi, jei reikia laukti parduotuvėje stovint eilėje tarp kitų žmonių ir pan. Tuo tarpu hipo-jautrumo požymiai būtų – peržengia kitų asmeninę erdvę (prisiartina per arti), nejaučia jei kiti juos paliečia, dažnai kažką deda į burną ar burnoje „žaidžia“ seilėmis, į skausmą susižeidus reaguoja menkiau, nesureikšmina įsidaužimo ir pan. Tačiau tai tik padidinto/sumažinto jutimo pavyzdžiai, o būtina vertinti ir kitus aspektus.

Miegamasis – svarbiausia

Taigi, kaip jau minėjau, miegas yra svarbiausias žmogaus periodas, per kurį atstatome savo resursus, smegenys išrūšiuoja dienos patirtis ir pailsėję keliaujame į kitą dieną. Žmonėms su padidintu jautrumu prisilietimams dažniausiai pasireiškia nenoras būti apkabintiems, bijo vandens patekimo ant veido ir pan. Todėl jiems yra tiesiog būtina miegamajame turėti galimybę rinktis giluminių prisilietimų jutimus – pasunkintas antklodes ar kitas papildomas pasunkintas priemones. Kas liečia tekstūras, šiuos sensorinius poreikius turintiems žmonėms, mažiausiai nemalonių pojūčių sukelia organinė medvilnė ir bambukas. Vaikams ir jaunuoliams siekiantiems kuo daugiau lietimo pojūčių, dažnai norisi miegamajame itin daug švelnių ir minkštų tekstūrų, todėl nereiktų nustebti, jog ir į lovą sukeliaus kone visi turimi minkšti žaisliukai.

Viktoria Borodinova fotografija

Aiški struktūra – mažiau streso

Iš esmės kalbant apie erdvių struktūravimą tiek namuose, tiek įstaigose, svarbus zonų atskyrimas. Dažnai geriausiai ASS poreikius atliepia aiškios kvadrato/stačiakampio formos erdvės su aiškiais baldų išdėstymais. Jeigu yra poreikis, galima įvesti vaizdinių priemonių, kurios padės žmogui orientuotis (pvz., PECS paveikslėlių). Kartais naudojamos skirtingos grindų dangos, siekiant sukurti aiškų zonavimą. Svarbūs visi veiksniai, pavyzdžiui, mes galime norėti kuo daugiau natūralios šviesos ir įsivaizduosime, kad kambarys su dideliais langais yra gėris, tačiau žmogui, kuris turi padidintą jautrumą šviesai tai bus betikslis parinkimas, nes jis komfortiškiausiai jausis prislopintoje šviesoje. Vis tik natūrali šviesa visada geriau toleruojama už dirbtinę. Vyraujančios spalvos irgi svarbu – šaltos, blankios spalvos sukuria didesnių erdvių pojūtį, o lengvos ir šiltos – teikia jaukumą. Vis tik žmonėms su ASS intensyvių spalvų parinkimas gali itin neraminti, kaip ir pernelyg didelis spalvų koloritas. Labai svarbu, kad kuriamos erdvės žmogų įgalintų savarankiškumui – jis jaustųsi gerai erdvėje, galėtų joje lengvai orientuotis, vyrautų sistema. Stebima, kad gerai organizuotose erdvėse žmonės su ASS yra mažiau priklausomi nuo aplinkos. Taip pat reikia nepamiršti, jog dažnai žmonės su autizmo spektro sutrikimu menkai toleruoja pokyčius. Dėl šios priežasties erdvėje esančios spintos/lentynos geriausiai būtų uždaromos. O jei naudojamos atviros – geriausia pieštukus, priemones ir kt. sudėlioti į organizacines dėžutes, taip išvengsime nereikalingo vizualinio blaškymo.