Nepageidaujamas pacientų seksualinis elgesys

„Kiekvieną rytą prausiant pacientą, jis ima seksualiai kabinėtis. Vadovas aiškina, kad mes turėtume tiesiog nekreipti į tai dėmesio, jis yra ligonis“.

„Sako, jog žmogus yra ligonis ir nesupranta, to, ką daro, tad jis nėra atsakingas už savo veiksmus. Tačiau kur mano jausmai ir savijauta?”

“Kaip lengva viską nurašyti demencijos diagnozei, tačiau ar kas nors supranta, kaip man nemalonu, kai jo ranka netikėtai atsiduria mano liemenėlėje“.

Tai keletas ištraukų iš tyrimų, atliktų tarp Norvegijos slaugytojų, kur buvo siekiama išsiaiškinti, kiek dažnai slaugytojai jaučiasi seksualiai persekiojami savo pacientų. 2018 metų tyrimas atskleidė, jog 3 iš 10 jaunesnio amžiaus slaugytojų patyrė seksualinį pacientų priekabiavimą, tuo tarpu 2020 metų tyrimas atskleidė, jog šis skaičius padidėjo iki 4 iš 10. Tikėtina, jog panašių pasakojimų būtų galima išgirsti ir iš slaugytojų Lietuvoje.

Norvegijos tyrime dalyvavę slaugytojai pasakoja apie atvirą pacientų onanizmą, savęs ir personalo čiupinėjimą, žodinį priekabiavimą, seksualinio turinio komentarus. Slaugytojai šiose situacijose jaučia frustraciją. O tiesa ta, kad vadovybė dažnai tokių temų vengia ir nesiima spręsti problemų. Tad ką daryti?

Odos alkis

Danijos slaugytoja bei seksologijos specialistė Birgitte Schantz Laursen pabrėžia, jog personalas neturi toleruoti, kai peržengiamos jų asmeninės ribos. Nepageidaujami veiksmai turi būti nedelsiant užkertami, aiškiai pabrėžiant, kad tai nėra gerai.

Tuo pačiu būdami slaugytojais, turėtume mąstyti profesionaliai ir apgalvoti priežastis, sukėlusias tokius paciento veiksmus. Elgiasi pacientas taip tyčia, sąmoningai ar tokį elgesį galėjo iššaukti pakenkimai smegenyse? Ar veiksmas buvo suplanuotas, ar tai refleksas?

Nuo seno žinoma, jog fizinis prisilietimas žmogui yra be galo svarbus poreikis, tai ramina, gerina fizinę ir psichinę būklę. Tačiau ne visi žmonės turi galimybių patenkinti prisilietimo, odos kontakto poreikį. Tuo remiantis Danijoje atsirado terminas “odos alkis”.

Jei pacientas, turintis kognityvinių (protinių) sutrikimų, demonstruoja nepageidaujamą elgesį, visada verta pagalvoti, jog tokiu būdu jis bando pasakyti, jog jam trūksta socialinio kontakto ir prisilietimo.

Hiperseksualumas

Laursen taip pat nurodo, jog pasitaiko, kai paciento elgesys traktuojamas kaip seksualinio pobūdžio, tačiau priežastys gali būti visai kitos, labiau fizinio pobūdžio. Šlapimo takų infekcija, odos išbėrimai ir niežulys nepatyrusio personalo gali būti traktuojamas kaip seksualinio turinio veiksmai. Svarbu, kad medicinos personalas turėtų pakankamai žinių, kaip įvairios ligos gali paveikti žmogaus smegenis bei elgesį. Pavyzdžiui, demencija, o ypač frontotemporalinė demencija, dažnai pasireiškia nevaldomu elgesiu, impulsų kontrolės praradimu, agresyvumu ir kai kada hiperseksualumu.

Hiperseksualumas arba erotomanija – retai pasitaikanti būsena, kuri pasireiškia stipriu lytiniu potraukiu ir poreikiu. Tai gali nutikti dėl hormoninių sutrikimų, galvos smegenų pakenkimo. Kai kurie vaistai, vartojami Parkinsono ligai ar demencijai suvaldyti, taip pat gali iššaukti padidėjusį seksualumą.

Laursen šiuo metu dalyvauja darbo grupėje, kurioje vykdomi mokymai apie demenciją sergančių žmonių seksualumą. Blogiausia, kai paciento seksualumas paliekamas pačiam sau, apsimetant, kad jo nėra. O juk tai yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių.

Kaip galima padėti savo pacientams?

Svarbu, išsiaiškinti elgesio priežastis. Jei pacientui pasireiškia odos alkis, tuomet padėdami nusiprausti, galime pasiūlyti ištepti kremu nugarą, pečius. Kartais žmogui reikia tiesiog palaikyti už rankos ar paglostyti. Kitiems gali pagelbėti sunkiosios antklodės, pliušinis žaislas, sava nosinė. Tai suteiks nusiraminimo, saugumo jausmą.

Nepageidaujamą elgesį taip pat gali iššaukti fizinio krūvio, socialinių stimulų stoka. Pasivaikščiojimai, filmo kartu pažiūrėjimas, kortų žaidimas  su personalu, kitu pacientu ar artimu žmogumi kartais taip pat gali išspręsti netinkamo elgesio problemas.

Pripažinimas ir priėmimas

Laursen pabrėžė, jog žmonės su demencija taip pat turi teisę į savo seksualumą, o personalas turi tai pripažinti ir priimti. Jei žmogus, gyvenantis įstaigoje, pageidauja intymaus kontakto su savo artimuoju, personalas turėtų sudaryti tam sąlygas.

Danijoje niekam nekelia nuostabos, jei medicinos personalas padeda gyvenantiems slaugos/globos namuose susirasti erotinių priemonių – filmų, žurnalų ir kt. Į seksualumą žvelgiama kaip į vieną iš pagrindinių žmogaus poreikių, kurie žmogui svarbūs ir prieš kuriuos nereikia užsimerkti ar apsimesti, kad jų nėra.

Išsiaiškinkite priežastį

Bernt Barstad, Norvegijoje dirbantis socialinis ugdytojas, turintis išsilavinimą seksologijos srityje bei knygos “Seksualumas ir neįgalumas“ autorius teigia, jog medicinos personalas neretai išpučia per didelį burbulą, jei netikėtai jų regėjimo lauke atsiranda krūtis ar lyties organas. Skundai dėl  seksualinio priekabiavimo ne visada yra pagrįsti, o ribas peržengiantis paciento elgesys ne visada susijęs su seksualumu. Gal žmogui reikia artimo kito žmogaus kontakto, gal jį kamuoja niežulys lyties organų srityje ar šlapimo takų uždegimas.

Anot autoriaus, labai svarbu išsiaiškinti problematiško elgesio priežastis, o vėliau apgalvoti kokių veiksmų reikėtų imtis. Žinoma, ne visada personalas turi užtektinai laiko gilintis, tačiau dažnai tiesiog užtenka užduoti tiesioginį, be užuolankų klausimą: “Kodėl tu taip darai?”

Darbo vietoje turėtų būti sukurta strategija, kaip sprendžiamas nepageidaujamas pacientų elgesys. Barstad taip pat pabrėžia, jog tai, kas vienam slaugytojui gali atrodyti problema, kitam visai ne. Autorius pamini atvejį, kuomet vyriškis, kuriam buvo likę ne tiek ilgai gyventi nuolat seksualiai priekabiaudavo prie personalo, tad dauguma tiesiog vengdavo užeiti pas jį į palatą. Tačiau viena tvirtas slaugytojas galėdavo atlikti būtinus slaugos veiksmus be jokių problemų. Paklausus slaugytojo, ar paciento elgesys kelia jam problem, buvo atsakyta, jog visai ne.

Etinės dilemos

Barstad neslepia, jog dirbant su žmonėmis, kurie turi elgesio ir impulsų kontrolės problemų, kognityvinių sutrikimų, dažnai kyla sunkių etinių dilemų. Pavyzdžiui, ką daryti, jei Petras ir Marija eina vienas pas kitą į kambarį slaugos/globos namuose, nors abu turi sutuoktinius namie.

Tokios situacijos reikalauja diskusijų, kurių negalima nutylėti. Demencija užklumpa įvairių grupių žmones, tiek ramaus, tiek agresyvaus charakterio, tad kitų agresyvumas tiesiogine prasme gali sprogti nekontroliuojamu seksualumu.

Barstad pabrėžė, jog apie seksualumą turi būti diskutuojamas slaugos/priežiūros įstaigose, nevengiant pasikviesti šią sritį išmanančių profesionalų.

Patarimai susidūrus su nepageidaujamu seksualiniu pacientų elgesiu:

  1. Nubrėžkite ribas – medicinos personalas neprivalo toleruoti nepriimtino pacientų elgesio, nepaisant, jog jie nėra pajėgūs suprasti savo veiksmų.
  2. Kalbėkitės su kolegomis apie sunkias, nemalonias situacijas.
  3. Žvelkite į problemą plačiau, atraskite tokio elgesio priežastis.
  4. Kartais paprasti dalykai yra geriausi – pečių masažas, iškyla į gamtą, pokalbis ir kt.gali išspręsti sudėtingą elgesį.
  5. Pagalvokite, kaip galite sudaryti sąlygas patenkinti paciento seksualumą. Teisę į seksualumą turi tiek žmonės su fizine, protine negalia ar turintys elgesio ir impulsų kontrolės sutrikimų.
  6. Ieškokite profesionalios pagalbos – kreipkitės į psichologą, seksologą.

Parengta pagal Ingvald Bergsagel “Kognitiv svikt:dette kan du gjøre når pasienten er kåt”, Sykepleien, 2021

Walter Chappell fotografija

Vilties sąvoka slaugoje

Blogos naujienos mumyse iššaukia baimę, nerimą, depresiją ir pyktį, o vėliau šioms emocijoms nurimus, įsižiebia viltis. Būtent todėl slaugytojams svarbu turėti žinių apie viltį bei suvokti jos reikšmę.

Sveikatos priežiūroje slaugytojai nuolat yra arčiausiai savo pacientų, kartais net ištisą parą, savaitę ar net kelis metus. Akistata su pacientu ar/ir jo artimaisiais, kurie ką tik išgirdo blogą naujieną ar net mirties nuosprendį, yra viena sunkiausių slaugytojo užduočių.

Kas yra viltis?

Viltis atsiranda tuomet, kai užklumpa liga ar kančia, todėl viltis yra vienas svarbiausių fenomenų slaugoje. Viltis ypač reikšminga pacientams ir jo artimiesiems. Tyrimai rodo, jog žmonės, kurie turi viltį, savo ligą išgyvena lengviau, negu tie, kurie vilties neturi.

Norvegijos slaugos profesorė Vibeke Lohne vilties fenomeną tyrinėja daugiau nei 35 metus. Savo straipsnyje “Visi negali būti sveiki, tačiau visi gali turėti geriau“ profesorė išskiria du punktus vilties suvokime:

  1. Viltis visada yra orientuota į ateitį
  2. Viltis visada turi teigiamą turinį.

Viltis yra nuolat orientuota į ateitį, tačiau ateitis beveik visada yra sunkiai nuspėjama ar prognozuojama. Būtent dėl ateities netikrumo viltis niekada negali būti tuščia ar neteisinga.

Vilties turinys (arba tai, ko tikimasi) visada yra pozityvus. Mirtis sveikatos priežiūroje retai kada suvokiamas kaip pozityvus reiškinys, tačiau kai kurie pacientai mirtį gali suvokti kaip pozityvų, išlaisvinantį iš kančių įvykį. Žmogus pats pasirenka vilties turinį, todėl slaugytojai negali suteikti vilties ar nurodyti pacientams, ko jiems tikėtis ar viltis. Slaugytojai turėtų išklausyti pacientų mintis, jausmus, informuoti apie vilties galimybes. Žmogus pats turi atrasti savo viltį, nes viltis yra labai asmeniškas dalykas.

Vilties evoliucija. Viltis atsiranda po nelaimės

Būdami sveiki, retai susimąstome apie viltį. Gyvename įprastą gyvenimą, o sveikatą priimame kaip savaime suprantamą dalyką.

Užklupus ligai ar nelaimei, keičiasi mūsų mąstymas. Pirmiausiai puolame ieškoti žinių, informacijos apie mus užklupusius, bauginančius dalykus. Sąmonę užvaldo įvairios baimės, įsivaizdavimai, košmarai, kurie persipina su mūsų norais.

Norai ir svajonės yra pradinė vilties stadija. Sąmonė nuolat ieško sprendimo. Šioje vietoje prasideda vilties užgimimas. Vėliau viršų pradeda imti motyvacija ir valia, o viltis nukrypsta į sveikatos ir gerovės išsaugojimą. Daug tikimasi iš gydymo. Vilties šaltiniais tampa ilgesys ir prarasti sveikatos resursai buvę iki ligos ar nelaimės.

Artimieji ir viltis

Paciento artimieji, esantys šalia, dažnai tampa tylūs jų kančios liudytojais. Jų gyvenimas taip pat apsiverčia, nes jie kenčia, pergyvena dėl savo žmogaus, išgyvena vienatvę. Jų viltis tik nedidele dalimi yra nukreipta į save, didžioji viltis yra orientuota į sergantį artimąjį. Net nedideli paciento sveikatos pagerėjimai, artimiesiems yra tarsi šiaudas skęstančiajam. Jie tikisi geresnės dienos nei buvo vakar, tikisi, kad turi daugiau laiko su savo artimuoju nei skelbia prognozės, tikisi stebuklo. Jei pacientas yra ilgalaikės sveikatos priežiūros įstaigoje, artimieji tikisi, jog jų žmogus ten yra saugus ir gyvena prasmingą gyvenimą.

Slaugytojų viltis

Kasdien susidurdami su sunkiai sergančiais, mirštančiais pacientais, dalis slaugytojų lengvai patys gali prarasti viltį pacientų atžvilgiu. Tai gali tapti natūralia savisaugos reakcija, siekiant atsiriboti nuo sunkių situacijų. Matant žmonių kančias, mirtį labai lengva prarasti tikėjimą gyvenimu ir viltį pagyti. Mirtis priimama kaip savaime suprantamas reiškinys ir taip apsisaugojama nuo nusivylimų ir sunkių jausmų.

Tačiau prognozė yra statistika, bet niekada nėra faktas.

Lohne tyrimas rodo, jog sveikatos priežiūros darbuotojų viltis pacientams ir jų artimiesiems yra labai reikšmingas dalykas. Labai svarbu, kad slaugytojai turėtų viltį paciento atžvilgiu. Juk ateitis visada yra nežinoma. Turėdami viltį, sumažinsime nežinomybės jausmą ir nerimą. Tai kodėl gi neskatinti vilties tiek pacientui, tiek jo artimiesiems.

Daugyma slaugytojų bijo suteikti klaidingų vilčių. Bet kas yra klaidinga viltis? Juk informacija apie sveikatą ir ligą gali būti suteikiama įvairiais būdais. Labai svarbu, kad slaugytojai išlaikytų pagarbą gyvenimui ir jo tėkmei.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, viltis gali būti daugiau ar mažiau numanoma, bet niekada ji nebus neteisinga. Viltis gali būti ilgalaikė (viliamasi kelis metus į priekį ) arba trumpalaikė (apimti tik kelias būsimas valandas).

Gyvenimas ne visada teka taip, kaip mes tikimės, tačiau žmonės, turintys viltį, yra aktyvesni ir linkę ieškoti galimybių. Praradus viltį, jos vietą užima beviltiškumas ir depresija, žmogus nustoja kovoti ir pasiduoda. Tačiau mokslininkė teigia, jog praradus viltį, visada yra galimybė ieškoti naujos vilties.

Placebo efektas

Dabartinė sveikatos priežiūra yra padalyta į dvi sritis – somatinę ir psichinę. Žmogaus kūnu rūpinasi somatinė sritis, o mintimis, jausmais, elgesiu – psichinė medicina. Slaugoje vyrauja holistinė žmogaus perspektyva, teigianti,  jog žmogus yra socialinė būtybė – kūno, dvasios ir sielos vienovė. Šis požiūris dažnai sunkiai suderinamas su dualistiniu medicininiu požiūriu. O juk susirgus kūnui, pakinta mūsų mintys, jausmai, elgesys. Ir priešingai – mintys ir jausmai veikia kūno savijautą. Šiuo principu pagrįstas placebo efektas. Mintys, jausmai ir kūnas „gyvenantys“ pozityviais lūkesčiais, teikia geresnę gydymo išeitį. Placebo iš dalies reprezentuoja viltį. Tyrimai rodo, jog placebo efektas gali būti efektyvus iki 60 proc., tad kodėl nepasinaudojus viltimi kaip placebo.

Mirštančiųjų viltis

Mirštančiųjų pacientų viltis tampa trumpalaike. Slaugytojas niekada neturėtų pasiduoti slaugydamas mirštantį pacientą. Mūsų užduotis – suteikti pacientui priežiūrą, savo buvimu šalia  jį nuraminti, išklausyti iki jis palieka šį pasaulį. Mirštančiųjų slauga – tai skausmų palengvinimas, komforto ir saugumo suteikimas. Būdami šalia mirštančiojo, malšindami jo skausmus, užtikrindami ramų jo išėjimą, mes tampame paciento viltimi. Juk kol tęsiasi gyvenimas, tol gyva viltis.

Tiek pacientams, tiek jo artimiesiems viltis yra tarsi baimės ir nežinomybės priešnuodis. Turėdami viltį atitoliname skausmingą laukimo periodą. Viltis sutelkia geriausias mūsų savybes ir palaiko sunkiu metu.

Šaltinis:

Vibeke Lohne „Alle kan ikke bli friske, men alle kan få det bedre“, Sykepleien 6/2019 #Er det alltid håp?

Apie afaziją. Paprastai ir aiškiai.

~Žodžiai susiformuoja ir išsprūsta taip, kaip, jiems išeina. Žinai, ką galvoji, bet nežinai, ką sakai. Padriki žodžiai jungiasi draugėn, kaip jiems patinka. Bet tu to nežinai. Kad susivoktum, reikia laiko.

~Žodžiai vienas kitą sulaužo, yra, persikreipia, išsiverčia į kitą pusę, išmeta sakinį į orą, sulaužo jam stuburą ir nieko nebereiškia, jie – tiesiog nesąmonė.

Romain Gary „Moters šviesa“

Kas yra afazija?

Afazija – tai visiškas arba dalinis kalbos praradimas, kuris atsiranda dėl kalbos zonų pakenkimo galvos smegenų žievėje. Afazija sukelia komunikacijos problemas, tačiau pati afazija nepaveikia intelektinių gebėjimų. Esant afazijai, būna sunku komunikuoti su kitais žmonėmis, o taip pat gali būti:

  • sunku surasti tinkamus žodžius ir juos ištarti,
  • sunku suprasti, ką sako kiti,
  • sunku skaityti,
  • sunku rašyti.

Afazijos atsiradimo priežastys:

  • galvos smegenų insultai (dažniausiai kairėje smegenų dalyje),
  • galvos smegenų ligos (augliai, infekcijos, uždegimai),
  • išorinės galvos smegenų traumos,
  • Parkinsono liga,
  • Alzheimerio bei kito tipo demencijos.

Afazija dažniausiai atsiranda po galvos smegenų insultų, tai sudaro 25-40 proc. visų afazijos atvejų.

Afazijos tipai

Esant afazijai, kalbos sutrikimai pasireiškia kiekvienam žmogui skirtingai. Tai priklauso nuo smegenų pakenkimo dydžio bei lokalizacijos. Afazija skirstoma pagal sunkumo laipsnius bei lokalizaciją.

Vieniems žmonėms pakenkimas atsiranda priekiniame kalbos centre, vadinamae Broka centre, kitiems – užpakaliniame, Wernickio centre, tretiems gali būti pakenkti abu centrai.

Esant Broka afazijai, žmonėms būna sunku surasti tinkamus žodžius bei išreikšti mintis pilnais sakiniais. Jie žino, ką nori pasakyti, tačiau sunku išreikšti mintis žodžiu ar raštu. Žodžiai nutrūksta, susidėlioja netinkama tvarka, blogai artikuliuojami, o tai sukelia žmonėms frustraciją bei nusivylimą. Esant šiai afazijai, pacientai supranta kitų žmonių kalbą.

Wernickio zonos afazijos atveju, žmogus geba kalbėti, tačiau ne visada žodžiai turi prasmę, juose kaitaliojamos raidės, painiojami panašiai skambantys žodžiai, kalba primena „žodžių mišrainę“. Žmogus girdi kitų žmonių kalbą, geba matyti parašytą tekstą, tačiau nevisada supranta prasmę.

Esant afazijai, kalbos sutrikimai diena iš dienos gali pasireikšti skirtingai. Sunkiau kalbėti būna tuomet, kai žmogus yra:

  • pavargęs ir išsekęs,
  • kai jaučia baimę,
  • kai kamuoja stresas.

Kaip afazija pasireiškia?

Afazija – sunku komunikuoti

  • Žmogus nesugeba beveik nieko pasakyti.
  • Žino, ką nori pasakyti, tačiau neranda tinkamų žodžių.
  • Naudoja neteisingus žodžius. Pavyzdžiui, sako „taip ar jo“, tačiau iš tikrųjų nori pasakyti „ne“.
  • Reikalingas ilgesnis laikas minčių išreiškimui žodžiu.
  • Reikalingos didelės pastangos tariant žodžius, formuojant sakinius.
  • Išsprūsta keisti žodžiai, kurie nieko nereiškia.
  • Kartoja tuos pačius žodžius.
  • Žmogus ima keiktis, nors anksčiau to nedarydavo.

Afazija – sunku suprasti, ką sako kiti

Esant afazijai būna sunku suprasti, ką sako kiti žmonės. Kalbos suvokimas ypač pasunkėja, kai:

  • kitas žmogus kalba labai greitai,
  • vartoja sudėtingus žodžius ir ilgus sakinius,
  • kalba iš karto keli žmonės,
  • kambaryje daug triukšmo,
  • afazija sergantis žmogus jaučiasi pavargęs ar įsitempęs.

Afazija – sunku skaityti ir rašyti

Skaitymo sunkumai gali pasireikšti sekančiai:

  • žmogus aiškiai mato parašytus žodžius, tačiau nesupranta jų reikšmės,
  • gali perskaityti paprastus žodžius,
  • geba perskaityti antraštes laikraštyje, tačiau neperskaito straipsnio,
  • negali skaityti garsiai, tačiau supranta žodžius.

Rašymo sunkumai gali pasireikšti sekančiai:

  • nebegali visiškai nieko parašyti,
  • sunku surasti tinkamus žodžius, kuriuos būtų galima užrašyti,
  • negali ištarti žodžio paraidžiui,
  • užrašomos tik kai kurios raidės iš žodžio, tačiau ne visos,
  • sunku rašyti pilnus sakinius.

Afazija ir depresija

Afazija keičia žmogaus gyvenimą bei savęs suvokimą. Žmogui tampa sunku atlikti įprastus dienos darbus, mažėja pasitikėjimas savimi bei nepriklausomybė. Toks „savęs praradimas“ neretai sąlygoja depresiją. Žmogus gali jaustis nusivylęs, prislėgtas, greitai pulti į ašaras,  jausti baimę, pyktį, vienišumą. Būdinga nuotaikų kaita, sunku paaiškinti savo jausmus kitiems šeimos nariams bei draugams.

Slaugytojo vaidmuo

Gera slaugytojo – paciento komunikacija yra tvirtas pagrindas paciento sveikimo procese, jo autonomijos išsaugojime bei pasitikėjimo stiprinime.

Nors komunikacija gali būti ne tik verbalinė, bet ir neverbalinė, slaugytojai dažnai prioritetą teikia verbaliniam bendravimui, o tai ne visada tinka afaziją turintiems pacientams. Naudokite aktyviai savo kūną kalbą, mimiką, gestus. Paprastas žinutes užrašykite ant popieriaus lapo (sutartą laiką ir kt), naudokite paveikslėlius, kalendorių. Kalbėkite trumpais, aiškiais sakiniais, palaikykite akių kontaktą su pacientu, būkite kantrūs. Užduokite paprastus taip/ne klausimus, tačiau žinokite, jog kai kurie pacientai šiuos žodžius painioja. Skirkite pakankamai laiko pacientui įsisavinti, tai ką pasakėte ir sulaukite jo atsakymo. Nekoreguokite paciento neteisingai ištartų žodžių. Baigus pokalbį, patvirtinkite ir apibendrinkite, kas buvo sutarta ar pasakyta.

Nekalbėkite ir neaptarinėkite paciento reikalų su jo artimaisiais šalia paciento, tarsi jo nebūtų šalia. Nesielkite su pacientu tarsi su vaiku, jis – suaugęs žmogus, turintis gyvenimo patirtį ir savo istoriją, tačiau šiuo metu turintis kalbos sunkumų.

Slaugytojui labai svarbu gerai pažinti pacientą – kas jis buvo iki afazijos, kokį darbą dirbo, kokie buvo jo pomėgiai, šeimos santykiai. Ši informacija suteikia galimybę slaugytojui būti labiau kūrybišku komunikacijos procese, atsiranda daugiau pasitikėjimo slaugytojo-paciento santykiuose.

Logopedo pagalba

Atsiradus kalbos sutrikimams svarbu kuo anksčiau, kai tik paciento būklė leidžia, pradėti darbą su logopedu (geriausiai iki 6 mėnesių nuo sutrikimo pradžios). Logopedas atlieka išsamius kalbos tyrimus, kurie padeda nustatyti afazijos tipą, parenkami tinkami kalbos grąžinimo būdai. Taip pat logopedas gali patarti artimiesiems kokius pratimus atlikti namie, kaip bendrauti su pacientu.

Afazijos prognozės priklauso nuo jos formos, priežasčių, paciento amžiaus (jaunesniems pacientams kalba atsistato lengviau), kaip anksti pradėti logopediniai užsiėmimai.

 

Šaltiniai:

E.Qvenild „Hva er AFASI? Informasjon til deg som har afasi“, 2017

„Aphasia: when speaking is hard“, American nurse today, december 2015

„Improving support for patients with aphasia“, J.Thompson, M.McKeever,2014 nursingtimes.net

www.logopedinis.lt

 

 

 

Dehidratacija. Kaip ją atpažinti ir koreguoti.

Vanduo – gyvybės šaltinis. Net 50-60 proc. mūsų kūno svorio sudaro vanduo, kuriame yra baltymų, įvairių ląstelių, organinių ir neorganinių medžiagų. Moters organizme paprastai yra daugiau vandens nei vyrų, o su amžiumi vandens kiekis organizme mažėja.

Vanduo mūsų kūne atlieka įvairias funkcijas:

  • vanduo dalyvauja virškinimo procese, padeda įsisavinti vandenyje tirpstančias medžiagas;
  • kraujo keliu (kuriame yra vandens) vyksta maisto medžiagų transportas;
  • vanduo supa ląsteles (audinių skystis);
  • vandens pagalba ląstelėse vyksta medžiagų apykaita;
  • su vandeniu (šlapimu, išmatomis) pašalinami šalutiniai apykaitos produktai;
  • vandens pagalba vyksta temperatūros reguliacija organizme – šilumos perteklius iš kūno pašalinamas su prakaitu.

Vandens praradimas

Per dieną žmogus netenka 1,5 – 3 litrų vandens su šlapimu, išmatomis, prakaitu bei kvėpavimo metu. Per odą bei plaučius pasišalina 600-900 ml vandens per parą. Gausiai prakaituojant, pagilėjus kvėpavimui, karščiuojant skysčių netenkama daugiau. Pakilus kūno temperatūrai virš 37 laipsnių, papildomai netenkama 200 – 300 ml skysčių,  o  temperatūrai kylant, su kiekvienu laipsniu papildomai prarandamas dar toks pat kiekis. Su prakaitu pasišalina kalis, natris, chloras. Normaliai pasituštinus netenkama apie 200 ml vandens, o taip pat dalies elektrolitų. Su šlapimu pasišalina 0,6 – 1,6 l vandens ir šis kiekis tiesiogiai priklauso nuo išgerto skysčių kiekio.

Kiek vandens reikia?

Vandens poreikis suaugusiems žmonėms gali šiek tiek skirtis. Paskaičiuota, jog minimaliai suaugęs žmogus per parą turėtų išgerti 1600 ml vandens. Apie 300 ml vandens susidaro organizme vykstant medžiagų apykaitos procesams ir šis vanduo vadinamas endogeniniu. Vandens poreikis organizmui paskaičiuojamas pagal kūno masę:

Kūdikiai  0- 6 mėn. 150 ml/kg kūno svorio

Kūdikiai  6 – 12 mėn. 125 ml/kg kūno svorio

Vaikai virš 1 metų 100 ml/kg kūno svorio

Suaugę 30 ml/kg kūno svorio

Skysčiai vartojami tiek jaučiant troškulį, tiek jo nejaučiant. Tai priklauso nuo žmonių įpročių bei įvairių socialinių situacijų. Beveik visuose maisto produktuose randama vandens, o daugiausiai jo gaunama valgant vaisius ir daržoves. Paprastai su maistu gaunama apie 700 ml vandens per parą.

Apie troškulį

Troškulio jausmas žmogui yra ypač svarbus, nes įspėja apie būtinybę atsigerti. Jis pajaučiamas kai per mažai geriama skysčių, kai skysčių daug netenkama arba pavartojama daug sūraus maisto. Troškulys pajaučiamas netekus 1 proc. organizmo skysčių arba 300 – 400 ml skysčių suaugusiems žmonėms. Troškulio centras yra smegenyse pagumburyje.

Seniems žmonėms troškulio pojūtis dažnai susilpnėja, tad neretai jie geria per mažai. Skysčių poreikis didėja vemiant, viduriuojant. Noras vartoti daugiau skysčių padidėja kai nuolat daug geriama, o taip pat užvalgius sūraus maisto.

Vartojant šlapimą varančius vaistus (diuretikus), pagausėja šlapinimasis, o tai gali išprovokuoti hipotenziją, galvos svaigimą bei hipovoleminį šoką.

Odos ir gleivinių vertinimas

Odos ir gleivinių apžiūra padeda įvertinti skysčių poreikį organizmui. Sumažėjus skysčiui vartojimui arba sutrikus vandens ir elektrolitų balansui, oda praranda elastingumą, išsausėja gleivinės. Odos elastingumą nusako turgoras, kuris patikrinamas pakeliant plaštakos  odos raukšlę. Esant normaliam turgorui, raukšlė grįžta atgal į vietą ją paleidus, esant dehidratacijai – raukšlė išlieka stovinti. Šis būdas nėra tinkamas senų žmonių dehidratacijai įvertinti, nes dėl amžiaus pokyčių jų oda praranda elastingumą ir raukšlė liks stovinti nepriklausomai nuo skysčių vartojimo.

Trūkstant skysčių oda bus sausa, suglebusi, gleivinės išsausėjusios, o ypač burnoje. Gali būti sunku nuryti maistą,  gali sumažėti apetitas . Lūpos būna sausos, sutrūkinėjusios, akys įkritusios. Pažastyse visada yra šiek tiek drėgmės, esant dehidratacijai – pažastys būna visiškai sausos.

Skysčių balanso sekimas

Atsiradus dehidratacijai, gali sumažėti arterinis kraujo spaudimas, padažnėti pulsas, pakisti sąmonės būklė, tad sunkiai sergantiems pacientams būtina registruoti skysčių balansą. Paprastai registruojamas paros skysčių balansas, o po naktinės pamainos apskaičiuojama kiek skysčių suvartota ir kiek išskirta per parą. Registruojami visi išgerti skysčiai, o taip pat tie, kurie buvo sušvirkšti į zondą bei sulašinti intraveniniu būdu.

Skysčių netekimas fiksuojamas matuojant išskirto šlapimo kiekį, taip pat išskirtą skystį iš zondo, drenų. Daugiau skysčių pasišalina vemiant, viduriuojant, gausiai prakaituojant. Apie skysčių balansą daug informacijos suteikia šlapimo kiekis ir spalva. Per parą turi išsiskirti daugiau nei 500 ml šlapimo. Normalaus šlapimo spalva yra šviesiai geltona, tačiau esant dehidratacijai šlapimas bus tamsus, koncentruotas.

Dehidratacija

Dehidratacija – tai būsena, kai organizme sumažėja vandens ir jo lieka mažiau nei fiziologinė norma. Išskiriamos trys dehidratacijos formos:

  1. Hiperosmosinė dehidratacija – pasireiškia tuomet, kai vandens organizmas gauna mažiau, nei jo išskiria arba gaunama per daug natrio ir per mažai vandens. Tai nutinka vartojant per mažai skysčių, karščiuojant, sergant diabetu. Esant normaliai inkstų funkcijai, beveik visada dehidratacija bus hiperosmosinė, nes inkstai sulaiko natrį ir kartu vandenį. Padidėjus natrio kiekiui kraujotakoje, vanduo į kraujotakos sistemą ištraukiamas iš ląstelių ir tarpląstelinio skysčio.

Simptomai:

    • troškulys
    • sausos gleivinės
    • sausos, suskirdusios lūpos
    • sausa, raudona, šilta oda
    • stovinti odos raukšlė (vėlyvas simptomas)
    • sumažėjusi diurezė, šlapimas tamsus ir koncentruotas
    • žemas arterinis kraujo spaudimas
    • svorio sumažėjimas
    • gali pakilti temperatūra (ypač vaikams)
    • įdubęs momenėlis (vaikams iki 1 metų)
    • nuovargis, išsekimas, sąmonės sutrikimas, apatija, sumišimas
    • kraujo serume padidėjęs hemoglobino, natrio ir baltymo kiekis
  1. Izoosmosinė dehidratacija – pasireiškia netekus daug skysčių ir elektrolitų, o ypač natrio. Šios dehidratacijos priežastys – ilagalaikis vėmimas, viduriavimas, kraujavimas, gausi plazmos eksudacija iš nudegiminės žaizdos. Esant šiai būklei pacientai dažnai troškulio nejaučia ir vengia atsigerti, o tai dar labiau blogina situaciją. Simptomai būdingi tokie patys, kaip ir esant hiperosmosinei dehidratacijai, tik natrio kiekis kraujyje bus normalus arba sumažėjęs.
  2. Hipoosmosinė dehidratacija – pasireiškia, kai netenkama daugiau natrio nei vandens. Tai gali nutikti sutrikus inkstų funkcijai. Sumažėjus natrio kiekiui organizme gali grėsti hipovolemija, arterinio kraujo spaudimo kritimas bei šokas. Esant šiai dehidratacijai pacientas troškulio nejaučia, tačiau būdingas didelis nuovargis, apatija, gali prasidėti traukuliai.

Slauga esant dehidratacijai

Vienas svarbiausių tikslų – užkirsti kelią dehidratacijai. O tam reikalingas glaudus bendradarbiavimas su pacientu, būtina paaiškinti, kodėl svarbu pakankamai vartoti skysčių, bandyti pacientą motyvuoti. Dažnai pacientai atsisako gerti daugiau skysčių, kai turi problemų dėl šlapinimosi arba sutrikęs troškulio jutimas. Sunki sveikatos būklė, sutrikusi psichika, neaktyvumas taip pat užkerta kelią pakankamam skysčių vartojimui.

Pastebėjus, jog pacientas vartoja per mažai skysčių ar atsirado dehidratacijos simptomų, būtinai informuokite gydytoją.

Skysčių balanso sekimas taip pat gali pagelbėti užkertant kelią dehidratacijai. Jei pacientas geria labai mažai, patartina registruoti tiek išgeriamą skysčių kiekį, tiek šlapimo kiekį, o taip pat įvertinti šlapimo išvaizdą. Jei pacientas pakankamai orientuotas, išgeriamus skysčius gali registruoti pats, tai gali veikti motyvuojančiai. Aiškumo dėlei, galima suskirstyti kiek skysčių būtina išgerti iki pietų, vėliau iki vakarienės ir t.t.

Geriausiai, kad pacientas gertų tai, ką labiausiai mėgsta, tačiau gazuoti gėrimai, gėrimai su baltymais suteikia sotumo jausmą, o tai mažina troškulio jausmą. Nepatartina prikrauti daug stiklinių su gėrimais ant paciento spintelės, nes gėrimai greitai praranda šviežumą, o be to daugybė stiklinių gali veikti atbaidančiai. Geriau pasiūlykite pacientui atsigerti dažniau, bet mažesniais kiekiais, o ypač seniems žmonėms.

Motyvacija dažniau atsigerti taip pat sumažėja jei pacientui būtina kitų žmonių pagalba pasiekti  bei tenka ilgai laukti pagalbos. Kiti  pacientai varžosi pasišlapinti į basoną ar antelę, tad stengiasi vartoti kuo mažiau skysčių. Pasirūpinkite, kad šlapinimosi indas būtų lengvai pasiekiamas ir laiku ištuštinamas, neverskite paciento ilgai laukti, jei jam reikalinga pagalba pasiekti tualetą.

Jei paciento burna išsausėjusi,  pasirūpinkite gera burnos higiena – išvalykite dantis, pašalinkite apnašas nuo liežuvio, patepkite lūpas vazelinu.

Esant dehidratacijai,  susilpnėja kraujotaka, tad iškyla pragulų rizika. Nuolat apžiūrėkite paciento odą, o rizikingas vietas tepkite kremu, keiskite kūno padėtį.

Jei pacientas nepajėgia išgerti būtino skysčių kiekio, būtina apsvarstyti intraveninį skysčių lašinimą. Koreguojant dehidrataciją skysčiai negali būti sulašinami per greitai. Kūno ląstelės per ilgą laiką bus prisitaikiusios prie mažesnio skysčių poreikio, tad papildymas skysčiais turi vykti palaipsniui.

 

Šaltiniai:

E.S. Blix, S.Breivik Basis-bok i sykepleie, 2006

wikipedia

 

 

 

 

Laikrodžio testas

 

Jei staiga pastebėjote, jog jūsų artimas žmogus pasidarė labai užmaršus ir keistai elgiasi, paprašykite jo nupiešti laikrodį. Piešinyje gali slypėti labai daug informacijos.

Laikrodžio testas – tai vienas paprasčiausių tyrimų, kuris gali atskleisti žmogaus pažintinių (kognityvinių) funkcijų sutrikimus bei suteikti vertingos informacijos diagnozuojant  neurologines ar psichines ligas.

Pirmą kartą šis testas buvo pradėtas naudoti 1953 metais bei buvo skirtas konstruktyvinės apraksijos (nesugebėjimas atlikti tikslingus judesius) vertinimui, kuri ypač būdinga sergant demencija, o taip pat įvertinti kaktinės smegenų dalies pažeidimo lygį. Šiandien šis testas yra vienas pagrindinių tyrimo metodų nustatant Alzheimerio ligos pradžią bei kitas demencijas.

Kaip šis testas atliekamas?

Gydytojas, slaugytojas, psichologas ar kitas sveikatos priežiūros darbuotojas duoda pacientui popieriaus lapą su nupieštu 10 cm diametro apskritimu, pieštuką bei trintuką. Paciento prašoma įsivaizduoti, jog apskritimas yra laikrodis, o paciento užduotis kuo tiksliau šiame apskritime surašyti skaičius nuo 1 iki 12 taip, kaip laikrodyje. Jei pacientas naudoja akinius arba klausos aparatą, testo metu privalo juos turėti.

 

Kai skaičiai surašomi, toliau prašoma paciento nupiešti laikrodyje rodykles, kad laikrodis rodytų tiksliai 10 minučių po 11. Kai pacientas užduotį baigia, paklausiama, kokį laiką buvo prašoma pavaizduoti ir kiek rodo jo laikrodis. Tai kontroliniai klausimai, tuo atveju, jei abejojama, ar žmogus išgirdo, suprato, ko jo buvo prašoma. Vėliau testas vertinamas.

Galima šį testą atlikti ir be paruošto nupiešto apskritimo, pacientas jį nupiešia pats, o vėliau surašo skaičius ir nurodo prašomą laiką.

clock

Kaip vertinamas testas?

Priskaičiuojama apie 15 laikrodžio testo vertinimo būdų. Gali būti vertinamas kiekvienas skaičius, teisinga skaičių tvarka, jų išdėstymas, rodyklės, teisingas laikas ir t.t. Danish Medical Journal atliko tyrimą, kuriame vertino penkis dažniausiai taikomus laikrodžio testo vertinimo būdus. Jų išvada – pats lengviausias būdas pasirodė pats tiksliausias. Tiesiog vienas taškas duodamas už teisingą atliktą laikrodžio užduotį, bei nulis, jei laikrodžio testas neatliekamas. Tiesa, nedideli nukrypimai gali būti užskaitomi – laikrodyje figuruoja ir arabiški, ir romėniški skaičiai, supainiojamos valandinės ir minutinės rodyklės, skaičiai nedaug „išeina“ iš apskritimo ribų, skaičiai išdėstomi ne visai tiksliai.

Kritinės laikrodžio testo klaidos

Išsamesni laikrodžio testo tyrimai išskyrė šešias kritines klaidas, be abejonės rodančios kognityvinį pažeidimą bei galimą demenciją. Tai:

  • Nesugeba pavaizduoti prašomo laiko
  • Nėra rodyklių laikrodyje
  • Trūksta skaičių
  • Vietoj skaičių užrašomos raidės, simboliai ir kt.
  • Kartojasi skaičiai
  • Atsisako atlikti testą – nenoras atlikti testą gali byloti apie slypinčią problemą.

Kodėl laikrodžio testas?

Prašymas nupiešti laikrodį gali atrodyti paprasta užduotis kaip du kart du, tačiau šis veiksmas apima daugybę neurologinių procesų. Piešiant laikrodį būtina gera rankų – akių koordinacija, erdvinio vaizdo suvokimas ir simetrija, skaičių ir laiko suvokimas, atmintis. Jei žmogui sunku eilės tvarka išdėstyti skaičius, vyrauja ryški asimetrija, sunku rodyklėmis pavaizduoti prašomą laiką, tuomet tai gali byloti, jog žmogaus tam tikros neurologinės ar psichologinės funkcijos sutrikusios ir jam reikalinga specialisto pagalba. Anksti pastebėjus šiuos sutrikimus bei pradėjus gydymą, galime laimėti žmogui daugiau laiko, gyventi pilnavertį gyvenimą bei  kuo ilgiau išlikti funkcionaliam kasdieninėje veikloje.

Šaltiniai:

https://utforsksinnet.no/klokketesten-avslore-alzheimers-tidlig/

https://www.verywell.com/the-clock-drawing-test-98619

https://www.thecut.com/2018/01/clock-drawing-and-trumps-cognitive-test.html

 

 

Edemos kojose. Kaip padėti pacientui?

edema

Tarp visų ląstelių, išskyrus kraujagysles, cirkuliuoja tarpląstelinis skystis. Kapiliarų pagalba tarp kraujo ir tarpląstelinio skysčio vyksta medžiagų, metabolitų ir dujų apykaita, kurių metu  reikalingos medžiagos įsiurbiamos, o nereikalingos pašalinamos. Kapiliarai yra sudaryti iš vieno sluoksnio ląstelių, kurių sienelės veikiamos dviejų slėgių – hidrostatinio ir koloidinio- osmosinio. Hidrostatinis slėgis – ištraukia iš kraujagyslių vandenį ir druskas. Koloidinis – osmosinis slėgis veikia priešinga kryptimis, sugrąžina skysčius atgal į kraujagysles. Esant įvairiom patologijom, uždegimams, kapiliarų laidumas gali padidėti ir skysčiai ima kauptis audiniuose.

Edema – tai aiškiai matomas ir palpuojamas patinimas, kurį sukelia tarpląstelinio skysčio susikaupimas audiniuose. Edemos gali atsirasti dėl :

  • Raumenų – venų pompos nusilpimo kojose (venų vožtuvų nesandarumo, giliųjų venų užakimo). Tokiais atvejais kraujas užsistovi periferijoje, kraujagyslėse didėja spaudimas ir skysčiai ima kauptis audiniuose. Pradžioje edemos atsiranda čiurnų srityje, o vėliau gali išplisti aukštyn į blauzdų sritį.
  • Per mažo albumino kiekio kraujyje. Šis sutrikimas vadinamas hipoproteineminė edema. Albuminai yra didelės molekulės, kurios reguliuoja koloidinį – osmosinį slėgį. Esant mažam baltymo kiekiui, mažėja osmosinis slėgis, tad sumažėja skysčio difuzija į limfinę ir kraujagyslių sistemą, didėja vandens kiekis tarpląsteliniuose tarpuose.
  • Edemos gali atsirasti dėl įvairių ligų, patologinių būklių. Esant širdies nepakankamumui būdingos edemos visame kūne, o ypač tose vietose, kurios yra žemiau širdies lygio. Ilgai stovint, edemos atsiranda kojose, gulintiems pacientams – kryžkaulio srityje, blauzdose. Esant širdies nepakankamumui edemos paprastai stebimos abiejose kojose. Vėliau edemos gali atsirasti ir kaklo venose.

Atsiradusios edemos kojose pacientams sukelia įvairių nepatogumų:

  • Jaučiamas kojų nutirpimas ir diskomfortas
  • Dėl edemų kojų oda įsitempia, plyšta, ima šlapiuoti, jaučiamas skausmas
  • Kojų judesiai tampa riboti, sunku įsimauti į batus
  • Iškyla pavojus atsirasti kojų opoms, praguloms, nes edemos paveiktas audinys pasižymi prasta kraujotaka
  • Žaizdos, atsivėrusios kojose, blogai gyja

Slauga esant edemoms

Pastebėjus edemas būtina pirmiausia apie tai pranešti gydytojui, nes tai gali būti rimtos ligos simptomas. Apie edemas taip pat būtina dokumentuoti paciento slaugos istorijoje. Aprašoma lokalizacija, išplitimo dydis, kuriuo paros metu edemos būna didžiausios.

Neretai paciento svorio padidėjimas gali byloti, jog formuojasi edemos. Pasitaiko, jog matomos edemos atsiranda tik tuomet, kai organizme susikaupia virš 5 litrų skysčio. Toks pacientas turėtų būti kasdien sveriamas tuo pačiu laiku, pavyzdžiui, prieš pusryčius, tais pačiais rūbais (geriausia naktiniais marškiniais). Svoris pažymimas svorio kreivėje.

Edemos taip pat gali būti stebimos matuojant edemines kūno vietas metrine juostele. Tai dažnai atliekama esant kojų trombozei, tuomet matuojama blauzdų apimtis, o esant kepenų cirozei – pilvo apimtis dėl ascito.

Esant didelėms edemoms būtina sekti diurezę bei fiksuoti suvartojamų skysčių kiekį.

Ne mažiau svarbus yra paciento mokymas. Kad edemos kojose būtų mažesnės būtina :

  • Būti labiau fiziškai aktyviam, tai stiprina raumenų – venų pompą. Skatinkite pacientą atlikti pėdų gimnastiką – judinti kojų pirštus, sukti pėdas aplink čiurną į vieną ir kitą pusę pakaitomis.
  • Vengti ilgą laiką stovėti ar sėdėti.
  • Vengti veržiančių drabužių, o ypač nepatogių, ankštų batų.
  • Vengti karštų vonelių kojoms.
  • Naudoti kompresines kojines.
  • Sėdint arba gulint kojas pakelti aukščiau. Gulint lovos kojūgalis pakeliamas 5-10 laipsnių kampu, o sėdint po kojomis padedamas suolelis, kad kelio sąnarys būtų 15 laipsnių kampu.

Kuo naudingas kojų pakėlimas?

Pakėlus aukščiau kojas, kraujas mechaniškai lengviau grįžta į širdį. Tai yra pasyvus drenažas, kuris sumažina kraujo pritekėjimą į kojas. Kojų pakėlimas kontraindikuotinas esant prastai arterinei kraujotakai kojose, hipertenzijai ar pablogėjusiai širdies veiklai.

Gydymas kompresija

Jei edemos  kojose atsiranda dėl susilpnėjusios raumenų – venų pompos, tuomet taikomos raumenų – venų pompą stiprinančios priemonės, kurios palengvina veninio kraujo sugrįžimą į širdį. Kompresijos pagalba  sukeliamas spaudimas kojose, kuris plinta gilyn į audinius. Spaudimas iš išorės tampa didesnis nei edeminiuose audiniuose, o tai neutralizuoja padidėjusį spaudimą kraujagyslėse. Edemos sumažėja, o širdies kraujotaka pagerėja. Kad kompresija būtų dar efektyvesnė, svarbu, kad pacientas būtų fiziškai aktyvus, nes raumenų judesiai taip pat gerina veninio kraujo grįžimą į širdį.

Kompresija pasiekiama elastinio binto pagalba arba dėvint kompresines kojines.

Kompresinės kojinės būna:

  • profilaktinės antitrombozinės
  • gydomosios

Profilaktinės antitrombozinės kojinės rekomenduojamos pacientams, kuriems kyla rizika kojų kraujagyslės susiformuoti trombams ir embolams, ypač tinka prieš ir po chirurginių operacijų. Šios kojinės gerina veninę kraujotaką. Kojinės būna įvairių dydžių, ilgių ir lengvai pritaikomos bet kokiam žmogui. Stipriausias spaudimas dėvint kojines jaučiamas čiurnų srityje, o kylant į viršų spaudimas mažėja. Svarbiausia, kad jos nebūtų per daug tamprios ir neužspaustų arterinės kraujotakos. Tai galima įvertinti apžiūrėjus kojų pirštus per kojinės angą (jei tokia yra). Pirštai neturėtų būti pabalę, pamėlę ar labai šalti.

Gydomosios kojinės gerina kraujotaką sergant venų ligomis, esant venų kraujotakos sutrikimams. Gydomosios kompresinės kojinės skirstomos į 4 kompresines klases:

I kompresinė klasė 18-21mmHg naudojama esant nedideliam venų išsiplėtimui, kai kojų edemos nėra arba venos išsiplėtusios nėštumo metu.

II kompresinė klasė 23-32mmHg naudojama kai venų išsiplėtimą lydi edemos kojose.

III kompresinė klasė 34-46mmHg kai yra didelio laipsnio venų išsiplėtimas, didelės edemos, skausmas.

IV kompresinė klasė ≥ 49 naudojama esant limfoedemai, tačiau jas dėvint būtina stebėti, kad nebūtų per stipriai suspaudžiamos limfagyslės.

Dauguma pacientų pradedančių dėvėti kompresines kojines jaučia nemalonų,  stiprų spaudimą, tad pasitaiko, jog po kelių dėvėjimų, žmogus tiesiog atsisako jų. Svarbu įtikinti pacientus, kad jas dėvėti būtina ir prie jų palaipsniui yra priprantama. Kompresinės kojinės apsimaunamos kiekvieną rytą, kol dar nėra edemų arba jos nėra labai didelės. Kojinės dėvimos dienos metu, o nakčiai nuimamos. Apmauti šias kojines pacientams būna lengviau dėvint gumines pirštines, taip pat galima  kojas papudruoti talku arba prieš maunant ant pėdos uždėti celofaninį maišelį, o kai kojinė būna vietoje, maišelis ištraukiamas  pro angą, esančią  kojinės pirštų srityje.

Veninė kompresija taip pat pasiekiama naudojant elastinius bintus. Kad spaudimo jausmas nebūtų toks nemalonus, patariama kompresiją didinti palaipsniui, bintas neturėtų sukelti nepatogumo. Elastinių bintų būna įvairių pločių ir skirtingų elastinių stiprumų. Ramybės būsenoje elastinio binto spaudimas būna mažesnis, o judant – didesnis, todėl rekomenduojama pacientams būti kuo labiau fiziškai aktyviems. Kojos apibintuojamos ryte, o vakare elastinis tvarstis nuimamas. Paliktas per naktį tvarstis gali užspausti arterijas, tad palikti jo nakčiai nerekomenduotina.

Elastinis tvarstis bintuojamas aštuoniukės arba spiralės principu. Pacientas sulenkia koją per kelią 90 laipsnių kampu ir pradedama bintuoti nuo kojos pirštų iki kelių. Kojos kelias taip pat uždengiamas bintu, bintuojama iki pakinklio. Kad elastinio binto spaudimas būtų vienodas, kiekvienas apačioje esantis sluoksnis padengiamas 50 proc. kitos apvijos sluoksniu. Stipriausias spaudimas turėtų būti čiurnos srityje ir kylant aukščiau spaudimas turėtų mažėti. Teisingas uždėtas bintas gerai laikosi, nesmunka, o pacientas jaučia tvirtą bet ne per daug stiprų spaudimą. Jei bintas uždėtas per daug tampriai, kojų pirštai pasidaro šalti, pabalę, cianotiški, sutrikdoma kojų kraujotaka. Tokiu atveju bintuojama iš naujo.

G

Ką dar reikėtų žinoti?

Ne visada senų žmonių kojų patinimas traktuojamas kaip kojų edema. Pasitaiko, jog raumuo, esantis šalia čiurnos išorinio kauliuko būna padidėjęs. Paprašykite, kad pacientas pajudintų kojų pirštus, jei tai ne edema, šis raumuo judės kartu. Taip pat kai kurie žmonės po čiurnos kauliuku turi riebalines pagalvėles, kurios visada būna vienodo dydžio ir nekinta, priešingai nei edemos.

Šaltinis

E.S.Blix, S. Breivik Basis bok i sykepleie, 2006

Karoliussen, K.L.Smebye Eldre, aldring og sykepleie, 1997

 

Multitaskingas arba kodėl pavojinga būti Barbe tridarbe

Dauguma slaugytojų, o ypač dirbančių ligoninėse, yra priversti dirbti greitai ir tiksliai. Kasdien susiduriama su nenuspėjamomis problemomis, nuolat įtemptai mąstome ir bet kokiomis sąlygomis privalome išlikti budrūs. Ir nors daugybė naujų technologijų iš dalies mūsų darbą palengvino, poreikis vienu metu atlikti keletą darbų tik dar labiau sustiprėjo.

Multitaskingas (iš anglų kalb. multitasking) – tai žmogaus gebėjimas/bandymas vienu metu atlikti keletą darbų. Slaugytojai nuolat rūpinasi keliais pacientais iš karto, kurių poreikiai bei sveikatos būklė nuolat kinta, tad vienu metu atlikti kelis darbus mums ne naujiena. Pastebima, jog kuo slaugytojas daugiau turi patirties, tuo jam lengviau vienu metu atlikti kelis darbus, o dažnai tai atlieka tiesiog pasąmoningai. Pavydžiui, įėjusi į palatą slaugytoja ima ruoštis užstatyti lašelinę, tuo pačiu metu užmeta akį į paciento šlapimo maišelį bei įvertina šlapimo spalvą ir kiekį, iš kišenės išsitraukia termometrą ir įkiša pacientui  į pažastį pamatuoti temperatūrą, persimeta keliais žodžiais su pacientu ir dar atsiliepia telefonu, kur gydytojas duoda nurodymus apie pacientą iš kitos palatos. Ir taip vos ne kasdien, kiekvienos pamainos metu.

Multitaskingo pavojai

Atrodo, kokia šauni slaugytoja, kiek daug suspėja ir padaro, tačiau mokslininkai įspėja, jog multitaskingas pavojingas mūsų sveikatai, nes:

  • Vienu metu atliekami keli darbai didina lėtinio streso pavojų. Nuolatinis smegenų bombardavimas informacija, kurią jos turi perdirbti bei atitinkamai reaguoti didina streso atsaką, o tai reiškia daugiau streso hormono kortizolio kraujyje. Dideli kortizolio kiekiai gali išprovokuoti širdies ligas, aukštą kraujospūdį, 2 tipo cukrinį diabetą, susilpninti  imuninę sistemą, sukelti lėtinį stresą.
  • Multitaskingas gali sukelti depresiją bei socialinį nerimą. Po sunkios darbo dienos dažnai nebesinori nieko veikti, atsisakoma susitikimų su draugais, bendravimo, o neretai darbo problemos ir situacijos „parsinešamos į namus“ ir būna sunku persijunkti į namų aplinką.
  • Mes tampame mažiau produktyvūs ir našūs. Atliekant kelis darbus vienu metu neretai susidaro įspūdis, jog padaroma žymiai daugiau ir našiau, tačiau mokslininkai teigia, jog rezultatai byloja visiškai priešingai. Multitaskingas pablogina atliekamo darbo kokybę bei našumą, tuščiai švaistomas laikas bei iškyla  klaidų pavojus.

Multitaskingas ir klaidos

Klaidos sveikatos priežiūros sistemoje gali būti pačios skaudžiausios, nes tai susiję su tuo, ką branginame labiausiai – sveikata bei gyvybe. Multitaskingas ypač pavojingas kai slaugytojas ruošia vaistus injekcijai ar lašinei, dozuoja ar ruošiasi juos suleisti, nes skiriant ir administruojant vaistus reikalingas ypač didelis susikaupimas. Vienos studijos metu buvo nustatyta, jog slaugytojas atitraukiamas nuo pradėto darbo nuo  6 iki 14 kartų per valandą, o tai reiškia, jog pavydžiui pradėti skiesti vaistai paliekami ant procedūrinio staliuko, nes slaugytoja pakviečiama į kitą palatą, kur pacientui pasidarė bloga. Tad ji atitraukiama nuo pradėto darbo, o grįžusi vėl turi pradėti nuo ten, kur baigė. Tokiose situacijos iškyla didelis klaidų ir apsirikimų pavojus.

Kitos dažniausiai slaugytojų daromos klaidos, atliekant kelis darbus iš eilės, tai:

  • Bloga rankų higiena
  • Nedėvimos pirštinės, apsauginis chalatas, akiniai
  • Nepatikrinama paciento tapatybė (neįsitikinama ar tikrai šis pacientas tas, kuriam paskirti vaistai)
  • Vaistai administruojami netinkamu laiku, paskiriami per anksti ar per vėlai.
  • Supainiojama dokumentacija, užrašoma klaidinga pavardė, neteisingai paskiriami tyrimai ir t.t.

Multitaskingas – mitas?

Mokslininkai teigia, jog multitaskingo reiškinys apskritai neegzistuoja, mes tiesiog labai greitai persijungiam nuo vieno veiksmo prie kito. Vieno tyrimo metu tiriamiesiems buvo liepta atlikti kelis darbus vienu metu, o jų smegenų aktyvumas buvo matuojamas magnetinio rezonanso pagalba. Tyrimas atskleidė, jog žmogaus smegenys daro pauzes tarp užduočių, kad galėtų nustumti į šalį tą informaciją, kuri susijusi su jau atlikta užduotimi ir pakeisti ją nauja informacija, kuri bus reikalinga kitai užduočiai. Teigiama, jog žmogus vienu metu negali būti susikoncentravęs į kelis objektus tuo pačiu metu, tad rašyti žinutę ir vairuoti yra labai pavojinga. Dirbant kelis darbus vienu metu darome daugiau klaidų, prarandama svarbi informacija ar ji nepastebima, blogėja darbinė atmintis, o tai blogina darbo kokybę. Tad multitaskingas priskiriamas prie žmogiškųjų faktorių ( o ne sisteminių), galinčių  išprovokuoti klaidas.

Kaip sau padėti?

Visame pasaulyje slaugytojų darbas yra įtemptas, mes nuolat save darbe patiriame iššūkių. Tai neatsiejama mūsų darbo dalis. Tad keletas patarimų:

  • Nesistenkite visus numatytus darbus išlaikyti savo galvoje, visada kišenėje turėkite blonknotą, kuriame susirašykite būtinus atlikti darbus, pastabas. Stengdamiesi prisiminti viską, tapsite mažiau pastabūs ir dėmesingesni.
  • Jei ruošiate lašinę ar dozuojate vaistus, nesileiskite kalbinami paciento artimųjų ar kolegų. Pasakykite, jog šiuo metu jums reikalingas ypatingas susikaupimas, o baigus darbą, atsakysite į visus rūpimus klausimus. Lygiai taip pat neklausinėkite savo kolegos, kaip jam sekėsi kelionėje ar pasimatyme, jei jis šiuo metu užsiėmę su vaistais.
  • Jei jaučiate, kad situacija tapo nevaldoma, tiesiog sustokite ir du tris kartus giliai įkvėpkite. Streso metu kvėpavimas darosi paviršutiniškas, nelygus. Gilūs, sąmoningi įkvėpimai malšina stresą, mes tarsi paliepiame savo kūnui ir protui nurimti. Jei negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į situaciją – moko išminčiai.
  • Pasiklydus tarp daugybės darbų, užduočių ir paskyrimų labai sunku skirti tinkamą dėmesį pacientui. Pirmasis įspūdis susitikus su nauju pacientu gali tapti tolimesnio bendravimo pagrindu. Kalbėdami su pacientu palaikykite akių kontaktą, galite paliesti jo ranką, koją ar tiesiog lovą, priklausomai kiek komfortiškai jaučiatės jūs patys bendraudami ir kaip reaguoja į jus pacientas. Dažnai neverbalinis bendravimas pasako daugiau už ištartus žodžius. Stebėkite paciento kūno kalbą, ką ji jums sako? Ką jūs norėtumėte pasakyti kitiems, būdami tokioje kūno padėtyje, kurioje yra pacientas?

 

Naudoti šaltiniai:

www.psychologytoday.com

http://www.strategiesfornursemanagers.com/expert_content/221844.cfm#

https://www.americannursetoday.com/how-to-make-the-most-of-your-nursing-minutes/

http://www.americansentinel.edu/blog/2015/09/15/patient-safety-the-dangers-of-multitasking/

https://www.researchgate.net/publication/42253476_Interruptions_and_Multitasking_in_Nursing_Care