Valgymas – vienas iš žmonijos malonumų. Valgydami ne tik aprūpiname organizmą reikalingomis maisto medžiagomis, bet ir socializuojamės su kitais žmonėmis, atsipalaiduojame po dienos darbų. Deja, senyvo amžiaus žmonėms valgymas gali tapti tikru iššūkiu.
Disfagija – tai rijimo sutrikimas, kai žmogui būna sunku nuryti kietą arba skystą maistą, o kartais ir kietą, ir skystą. Disfagija nėra liga, tai sutrikimas, sukeltas kitų ligų ar būsenų. Dažniausiai disfagija išsivysto atsiradus raumenų ir nervų pakenkimui, kurie dalyvauja rijimo procese. Tai gali nutikti po galvos smegenų insulto, galvos traumų. Teigiama, jog 30-60 proc.žmonių po ūmaus galvos smegenų insulto išsivysto disfagija. Rijimo, kramtymo problemos taip pat gali atsirasti žmonėms, sergantiems vėžiniais susirgimais, dantenų ligomis. Psichinės ligos taip pat gali būti disfagijos priežastimi.
Tyrimai rodo, jog daugybė senų žmonių, gyvenančių slaugos namuose, būdinga disfagija arba reikalinga kitų žmonių pagalba valgant. Sergantieji demencija gali prarasti susidomėjimą maistu, atsisakyti valgyti, spjaudytis valgio metu, nesugebėti nuryti.
Kaip nuryjamas maistas?
Rijimas – tai sudėtingas procesas, kurio metu maistas iš burnos patenka į skrandį. Šis procesas gali būti suskaidomas į 4 fazes. Šios fazės yra glaudžiai susijusios viena su kita ir vyksta nevalingai kramtant ir nuryjant maistą. Atsiradus rijimo sutrikimams, sutrinka viena ar kelios rijimo fazės, o kartais – visos keturios.
- Oralinė paruošiamoji fazė – prieš atsikandant ar atsigeriant žmogus pirmiausia mato, uodžia, atpažįsta tai, kas pateks į jo burną. Vyksta organizmo pasiruošimas priimti maistą. Tai ypač svarbu įsidėmėti, kai dirbama su žmonėmis, kurie turi kognityvinių sutrikimų arba negali patys pavalgyti. Jei žmogus nebūna kognityviai susipažinęs, jog dabar jis valgys, o mes grūdame maistą į burną, didelė tikimybė, jog maistas gali patekti į kvėpavimo takus ir žmogus gali užspringti. Kai maistas „atpažįstamas“, jis patenka į burną, kramtomas, sumaišomas su seilėmis ir paruošiamas nuryti. Kramtymo metu liežuvis surenka maistą burnoje ir nuneša prie dantų susmulkinti. Nuostabu, kad kramtymo metu mes nesusikramtome liežuvio.
- Oralinė fazė – jos metu maistas suformuojamas į kamuoliuką ir liežuvio pagalba stumiamas į užpakalinę burnos sienelę, gerklės raumenys pradeda judėti pasiruošę priimti maistą.
- Faringinė fazė – gerklos pakyla ir pasistumia į priekį, balso plyšys užsiveria, užkirsdamas kelią maistui patekti į plaučius. Antgerklis judėdamas taip pat užveria kelią į kvėpavimo takus. Minkštasis gomurys pasikelia ir užveria kelią į nosiaryklę, kad maistas ryjimo metu nepatektų į nosį. Ryklės raumenys susitraukia ir stumia maistą į stemplę. Visa tai vyksta automatiškai, nepriklausomai nuo mūsų valios ir pastangų.
- Stemplinė fazė – galiausiai maistas ar skystis pasiekia stemplę, viršutinis stemplės sfinkteris atsipalaiduoja ir peristaltikos dėka maistas išspaudžiamas į skrandį. Tai taip pat vyksta nevalingai.
Kaip pasireiškia disfagija?
Žmonės, kuriems būdinga disfagija, gali jausti, jog jiems sunku nuryti, maistas tarsi šokčioja gerklėje – nuryjama iki tam tikro lygio, o paskui kąsnis tarsi sustoja. Tai dažnai sukelia dusimo, oro trūkumo jausmą bei kitų nemalonių pojūčių. Dauguma tokių žmonių valgydami kosti, jiems reikia nuolat atsikrenkšti, o kartais po kosulio priepuolio maistas išvemiamas.
Daliai žmonių, patiriantiems rijimo sutrikimų, būdinga susilpnėjusi seilių sekrecija bei sausa burnos gleivinė, kitiems, priešingai – būdinga padidėjusi seilių sekrecija ir dėl gausaus seilėtekio būna problemiška nuryti maistą.
Kiti disfagijos simptomai – maistas nuolat teka per lūpų kraštą, maistas bei gėrimas nuolat patenka į nosį. Žmogus jaučia, jog maistas negali patekti į stemplę arba jaučiamas gerklėje „gumulas“. Gyvenimas su disfagija žmonėms yra išties sudėtingas.
Kai kurie disfagijos požymiai ir simptomai yra sunkiai atpažįstami. Pavydžiui, ar žinojote, jog nuolatinis nedidelis karščiavimas (37-38 °C), prakaitavimas, drebulys gali būti disfagijos požymis. Arba jei pacientas nuolat spjaudo maistą valgio metu, tai gali būti oralinės fazės disfagija, o tai reiškia, kad žmogus negali maisto tinkamai sukramtyti. Būdingiausi disfagijos požymiai:
- Maistas neatpažįstamas
- Nesugeba įsidėti maisto į burną
- Seilėtekis arba būdingas spjaudimasis
- Maistas krenta ar teka iš burnos
- Maistas lieka už skruostų po valgio
- Liežuvis juda pirmyn ir atgal kramtymo metu
- Po nurijimo lieka maisto burnoje
- Ilgas kramtymas
- Kosulys prieš, po valgio ar valgio metu
- Pavėluotas gerklų pakilimas rijimo metu arba jos visai nepakyla
- Kąsnis nuryjamas per 3-4 nurijimo kartus
- Drėgnas ar užkimęs balsas
- Nuolatinis nusiskundimas, jog kažkas užstrigo gerklėje
- Atsisakymas valgyti arba valgoma labai lėtai
- Užsitęsęs nedidelis karščiavimas, stebimas drebulys prieš valgį
- Svorio mažėjimas, apetito nebuvimas
- Pneumonija
- Nepakankama mityba, dehidratacija
Neretai disfagijos kamuojami pacientai negauna pakankamai reikalingo maisto kiekio, būna dehidratuoti, jiems gresia pavojus užspringti ar aspiruoti maisto į kvėpavimo takus, dažnai serga pneumonija.
Kaip padėti pacientui?
Gyvenimas su disfagija labai pakenkia žmogaus gyvenimo kokybei. Negalėjimas normaliai valgyti ir gerti ne tik užkerta kelią normaliam organizmo aprūpinimui reikalingomis maisto medžiagomis, bet ir sukelia daug psichologinių problemų. Žmogus gali jausti, jog jis nepateisina savo ir kitų lūkesčių, sulaužo įprastas gero elgesio taisykles prie stalo. Pavyzdžiui, smarkiai užsikosti valgant su kitais žmonėms, o tai neretai sukelia kitų žmonių pasibjaurėjimą. Žmogus jaučia sumažėjusią savivertę, stresą valgymo metu, kiekvienas valgymas tampa iššūkiu. Tad dirbant su tokiais žmonėmis svarbu matyti ne tik paciento problemą, bet visą žmogų kaip asmenybę bei stebėti jo savijautą.
Padėti pacientui pavalgyti dažnai būna ne tik slaugytojų pareiga, bet ir slaugos padėjėjų, tad svarbu, jog visas medicinos personalas būtų susipažinęs su šia problema ir mokėtų tinkamai elgtis su disfagijos kamuojamais pacientais. Tad keletas patarimų:
- Stebėkite pacientą, kaip jis elgiasi valgymo metu – kaip kramto, nuryja maistą, kokios konsistencijos, temperatūros maistas tinka labiausiai.
- Apžiūrėkite paciento lūpas, liežuvį, burnos gleivinę, nuolatinius ir išimamus dantis, stebėkite kiek seilių burnoje susikaupia, kaip pacientas geba atkąsti maistą, kaip rūpinasi burnos higiena.
- Valgymo metu pacientui reikalinga visiška ramybė, išjunkite televizorių, radiją, muziką. Valgomasis turėtų būti pakankamai šviesus ir jaukus. Skirkite pakankamai laiko maitinimui, susiplanuokite jų maitinimą prieš arba po kitų pacientų valgymo.
- Būkite šalia paciento, taip jis jausis saugesnis, jei stipriai užsikosėtų ar imtų dusti. Jūsų buvimas šalia bus tarsi priminimas, jog žmogus turi susikoncentruoti į valgymo procesą, o kitą kąsnį įsidėtų į burną, kai nuryjamas ankstesnis. Gali būti, jog tokiems žmonėms reikės žodinių instrukcijų kaip valgyti. Valgant mažesniais kąsniais ir lėtesniu tempu, maistas nuryjamas lengviau.
- Sunkesniems pacientams gali tekti padėti koordinuoti judesius prie stalo (padėti paimti šaukštą, padėti pakabinti maistą, padėti prinešti jį prie burnos) arba tiesiog pamaitinti. Jei pacientui susilpnėjusi liežuvio funkcija, geriausia maistą padėti ant liežuvio, tada maistas patenka į gomurį, „atrakinamas“ ryjimo refleksas ir pats procesas trunka trumpiau.
- Jei žmogui viena veido pusė paralyžuota, maistą dedame į sveikosios veido pusės burnos kampą.
- Jei pacientas turi problemų su lūpų raumenimis, gali tekti padėti užverti burną rankų pagalba.
- Taip pat galima pastimuliuoti rijimo refleksą, paspaudžiant smakrą žemyn link burnos pagrindo.
- Kitas būdas, pastimuliuoti rijimo refleksą – dviem pirštais paglostyti liniją nuo smakro link stemplės.
- Rijimo stimuliavimas neturėtų būti kaip tikslas savaime, tai turi būti atliekama dėl paciento. Veido, burnos sritis yra ypač privačios zonos, tad pacientas neturėtų jaustis kankinamas ar prievartaujamas.
- Ne mažiau svarbu – parinkti tinkamą maistą. Jei valgoma duona, pašalinkite duonos plutą. Košė gali būti alternatyva duonai. Kietesnis maistas turėtų būti sumalamas arba susmulkinamas iki tyrės konsistencijos, į skysčius dedama specialių tirštinančių miltelių (yra įvairių gamintojų). Įvairios tyrės gali būti alternatyva sriuboms. Vieniems žmonėms tinka tik tyrės konsistencijos maistas, kitiems užtenka susmulkinti maistą šakute. Jei valgomi pietūs, uždėkite daugiau padažo. Jei maistas sumalamas arba smulkinamas iki tyrės, išdėliokite kiekvieną susmulkintą produktą atskirai lėkštėje, nemaišykite į vieną košę. Taip matytysis patiekalų forma bei spalva, o tai stimuliuoja apetitą. Be to, maistas turėtų būti įvairus.
- Pacientams, turintiems rijimo sutrikimų, yra lengviau valgyti želė konsistencijos maistą. Visai skystas maistas lengvai patenka į kvėpavimo takus. Želė konsistencijos maistas yra lengviau ir saugiau nuryjamas. Kefyras yra geriau tokiems žmonėms nei pienas, nes jis tirštesnės konsistencijos. Želė konsistencijos maisto pavyzdžiai, tai – suflė, jogurtas, pudingas, kremas, apkepas be stambių gabaliukų, želė. Jei pacientas valgo mažai, maistas turėtų būti su didesniu kalorijų kiekiu.
- Jei žmogus maitinamas tik skystu maistu, pavyzdžiui dėl opų burnoje, ryjimo sutrikimų, tai sriubos, gėrimai turėtų būti kuo įvairesni. Paprastai tokiais atvejais neapsieinama be specialių didesnio koloražo ar didesnio baltymo kiekio gėrimų ar miltelių, kuriais praturtinamas maistas.
- Skysčiai tokiems žmonėms duodami šaukštelio pagalba arba specialiu puodeliu su snapeliu, taip geriau kontroliuojamas patenkantis skysčio kiekis.
- Jei maistas ar skysčiai patenka į kvėpavimo takus, pacientas pamėlsta ir ima smarkiai kosėti tol, kol pasišalina maistas iš kvėpavimo takų. Tokiais atvejais svarbu, kad šalia būtų slaugytojas ir nuramintų bei padėtų pacientui. Kritiniais atvejais, jei pacientas nesugeba iškosėti patekusio maisto ir ima trikti kvėpavimas, gali tekti atsiurbti patekusį maistą iš kvėpavimo takų siurbliu arba atlikti Heimlicho manevrą .
- Praryti tabletes gali būti sunku ir tiems pacientams, kurie neturi rijimo sutrikimų, o ypač jei tabletės neturi slidaus apvakalo. Tabletės lengviau praryjamos, jei jos įdedamos į šaukštelį kartu su tyre ar jogurtu. Tabletės, kurios turi dalinimo juostelę, gali būti susmulkinamos iki mažesnių dalelių arba sutrinamos. Kitos tabletės turi būti sukramtomos, kapsulės atidaromos, jei pacientas negali praryti. Kai duodame pacientui tabletes, jis turi sėdėti arba stovėti, taip jos lengviau nukeliauja į stemplę.
Naudota literatūra:
E.S.Blix, S.Breivik Basis-bok i sykepleie, 2006
J.Brush Recognizing dysphagia at meals Feature article, 2007
