Šia liga sirgo žymus aktorius Robin Williams. Deja, teisinga diagnozė buvo nustatyta tik po jo mirties. Robin buvo gydomas nuo Parkinsono ligos, depresijos, o tai iš esmės dar labiau apsunkino jo psichinę ir fizinę būklę. Aktorius kentėjo nuo įvairių baimių, panikos priepuolių, haliucinacijų. Jo žmona po mirties vyro ligą prilygino teroristui, gyvenančiam vyro galvoje.
Prieš 80-90 metų vokiečių gydytojas vardu Lewy aprašė apvalius baltyminius darinius rastus galvos smegenų ląstelėse po pacientų mirties, kurie šiandien vadinami Lewy kūneliais, o jų sukeliama liga – demencija su Lewy kūneliais.
Demencija su Lewy kūneliais ir Parkinsono liga su demencija turi daug panašumų. Esminis skirtumas – esant Parkinsono ligai su demencija, parkinsonistiniai simptomai tęsiasi daugiau nei vienerius metus iki atsiranda demencijos reiškiniai. Be to, sergant Parkinsono liga ne visada išsivysto demencija.
4 pagrindiniai demencijos su Lewy kūneliais simptomai:
1. Demencija – bendras protinių galimybių sumenkimas, užmaršumas, dezorientacija bei kritinio mąstymo, dėmesio sumažėjimas. Užmaršumas ankstyvose ligos fazėse gali ir nedominuoti. Anksti pastebima, jog žmogus negeba planuoti, koordinuoti, reguliuoti, atlikti įvairius kasdieninius veiksmus. Sunkiai ima orientuotis tiek pažįstamose, tiek nepažįstamose vietose. Sunku atpažinti daiktus iš skirtingų perspektyvų, neskiria kairės ir dešinės.
2. Įvairūs sąmonės sutrikimai – žmogus staiga gali tapti tarsi nutolęs, išėjęs, dezorientuotas, mieguistas, staiga vėl tarsi pabunda ir geba normaliai komunikuoti. Tokie epizodai gali trukti tik akimirką, o kartais keletą valandų.
3. Regos haliucinacijos – būdingos 70-80 proc.pacientų. Dažniausiai trunka trumpai. Kai kuriems būdingos klausos haliucinacijos.
4. Parkinsonizmas – raumenų sustingimas, drebėjimas, nutrūkstantys raumenų judesiai. Būdinga 75 proc.pacientų.
Klaidingi įsitikinimai – ypač dažnai žmogus galvoja, jog jį kažkas seka, būdinga 50-60 proc. sergančiųjų.
Depresija – būdinga pusei sergančiųjų, gali būti ypač sunki.
Baimė – būdinga virš 40 proc.sergančiųjų.
Miego sutrikimai – mieguistumas dieną, košmariški sapnai nakties miego metu, daug judama (REM miego fazės sutrikimai).
Autonominės nervų sistemos sutrikimai – sutrinka pulso, AKS reguliacija, rijimo sutrikimai, vidurių užkietėjimas.
Liga pasireiškia 60-80 metų amžiuje, laikui bėgant liga sunkėja, dažnai vystosi sparčiau nei Alzheimerio liga.
Diagnozė nustatoma remiantis išsamia ligos istorija bei klinikiniais tyrimais. Įtarimą, jog žmogus serga demencija su Lewy kūneliais, turėtų kelti didelis jautrumas antipsichotiniams vaistams. Po vaistų pavartojimo parkinsonistiniai simptomai tampa ypač ryškūs.
Pasitaiko, jog sergant šia demencija nuo antipsichotinių vaistų išsivysto neuroleptinis malignantinis sindromas. Jis pasireiškia ryškiais parkinsonizmo simptomais, aukšta kūno temperatūra (40-41 laipsnis), pulso padažnėjimu, prakaitavimu, nestabiliu AKS, sąmonės sutrikimu, inkontinencija. Kraujo tyrime randama padidėjęs leukocitų kiekis, padidėję raumenų pažeidimo žymuo (CK). Žmogus gali mirti dėl inkstų nepakankamumo. Gydymas turi būti greitas – mažinama kūno temperatūra, nutraukiamas gydymas antipsichotiniais vaistais.
Gydymas
Deja, gydymo šiai ligai nėra. Šiandien žinoma, jog pacientai, sergantys demencija su Lewy kūneliais, turėtų vengti tradicinių antipsichotinių vaistų. O tai didžiulis iššūkis, nes šiuos pacientus dažnai kankina psichozės ir baimės priepuoliai. Šiose situacijose galėtų pagelbėti nerimą mažinantys vaistai, kita alternatyva – atipiniai antipsichotiniai vaistai (Seroquel (Quetiapin), Leponex (klozapin), tačiau irgi vartojami su atsargumu.
Keletas studijų atskleidė, jog palaikyti kognityvinėms funkcijoms bei mažinant haliucinacijų pasikartojimų, geras efektas pasireiškė vartojant vaistą Exelon (Rivastigmin).
Vaistai, mažinantys parkinsonistinius simptomus, gali padažninti haliucinacijų pasikartojimą. Mažiausiai pašalinių reiškinių sukelia Madopar (Levodopa) ir Sinemet.
Esant miego sutrikimams rekomenduojamas melatoninas.
Slauga, priežiūra
Pacientams reikalinga nuolatinė priežiūra – dėl pasikartojančių klausos ir regos haliucinacijų gali susižaloti ar sužaloti kitus asmenis.
Būdingas didelis pargriūvimo pavojus, ypač dėl šiai ligai būdingos šliaužiančios eisenos (eina nepakeldami pėdų), todėl svarbu pašalinti iš jų aplinkos visus kilimėlius, kilimus, ant praėjimo gulinčius daiktus, kliūtis, kurie gali tapti griuvimo priežastimi.
Kiekvieną bendravimą su pacientu pradėkite aiškiai pasakydami jo vardą, taip lengviausia atkreipti jo dėmesį. Kalbėkite trumpais sakiniais, su pauzėmis.
Nesivelkite į diskusijas su pacientu, kai jį užklumpa haliucinacijos ar klaidingi įsitikinimai. Kai kurie pacientai nurimsta, kai jiems paaiškinama, jog dėl smegenų ligos, jie mato ar girdi tai, ko nėra. Esant regos haliucinacijoms kartais padeda žvilgsnio pasukimas į kitą pusę ir haliucinacijos išnyksta.
Šiems pacientams ypač svarbu miego sureguliavimas. Jiems būtinos trumpos miego pertraukėlės prieš pietus ir po pietų. Dažnai reikalinga pagalba atsigulti į lovą (nesupranta kaip tai atlikti). Nežadinti staigiai iš miego ypač kai sapnuoja, gali sužaloti kitus asmenis.
Reikalinga pagalba atliekant asmens higieną, valgio metu bei bendraujant. Aiški dienotvarkė šiems pacientams sukuria saugumą ir pasitikėjimą.
Šaltiniai:
www.kloverasen.no
Demensomsorgens ABC hefte 4 , Andre demenssykdommer Knut Engedal, 2017
Išmaudyti sergantįjį demencija ar kitą kognityvinį sutrikimą turintį pacientą gali tapti nemenku iššūkiu.
Maudynės senyvo amžiaus žmonėms gali padėti išvengti odos, šlapimo takų infekcijų, užkirsti kelią nemalonaus kūno kvapo atsiradimui.
Mėginimas įtikinti išsimaudyti neretai baigiasi ginčais, prieštaravimais, šaukimais ir ašaromis. Tokios reakcijos ne tik apsunkina suplanuotą darbo dieną, bet ir kelia didelį stresą juos prižiūrintiems darbuotojams. Tad ką daryti?
Pateikiame 7 strategijas, padėsiančias lengviau įveikti maudymosi iššūkius.
1.Sukurkite dienos rutiną
Jei vyresniam žmogui ir nėra būtina maudytis kasdien, vistiek įtraukite į kasdienę veiklą maudynes (dušą).
Tegu tai tampa normalia, įprastine dienos veikla kaip valgymas, miegojimas, tuomet kils mažiau ginčų ar prieštaravimų.
Nuspėjama dienos rutina kelia mažiau streso ir nerimo demencija sergantiems pacientams, tikėtina, jog įpratę eiti į dušą kasdien, tuo pačiu metu, jie tai darys be prieštaravimų.
2. Nesiginčykite, naudokite paskatinimus
Nebandykite ginčytis ar įrodinėti vyresniems žmonėms, kiek laiko praėjo nuo paskutinių maudynių, kodėl svarbu gera higiena arba koks nemalonus jų kūno kvapas.
Šioje situacijoje logika ir priežastys neveikia. Kalbėkite trumpais ir aiškiais sakiniais, nesileiskite į aiškinimus. Pasakykite, jog po vonios jų laukia malonūs dalykai.
Pavyzdžiui, kai vonia yra pakankamai šilta, nueikite pas pacientą, užmegzkite akių kontaktą, nusišypsokite, ištieskite savo rankas. Tikėtina, jog pacientas paims jus už rankos, tada nuveskite juos į šiltą vonią.
Pradėjus pacientui eiti, pasakykite “Dabar mes einame išsimaudyti, o po dušo tavęs laukia skanus pyrago gabalėlis” ar tai, ką žmogus mėgsta labiausiai, tai gali būti ir įdomi veikla.
Kol einate iki vonios, išlaikykite pokalbį apie skanėstą ar veiklą, kurią atliksite po maudynių. Taip išvengsite argumentų, prieštaravimų. “Šis pyragas yra tavo vienas mėgstamiausių, ar ne? O paskui mes kartu galėsime sudėlioti tą dėlionę su paukščiais.”
Tokia strategija padeda susieti maudynes su pozityviais dalykais, tad dušas tampa ne tokiu bauginančiu įvykiu.
Jei pacientas vistiek prieštarauja, priešinasi, pamirškite maudynes ir nukreipkite jo dėmesį į malonius dalykus. Jei ši kova užsitęs, pacientas ilgai gali prisiminti neigiamus išgyvenimus. Palaukite ir pabandykite vėliau.
3. Sakykite “mes”, bet ne “tu”
Visų maudynių metu kalbėkite švelniu, ramiu balsu, sakykite “mes”, bet ne “tu”.
Tai sukuria įspūdį, jog šioje atpalaiduojančioje veikloje dalyvaujate kartu ir jiems nenutiks jokių baisių dalykų.
4. Vonioje turi būti šilta ir komfortiška
Vyresni žmonės yra jautresni šalčiui. Neretai pacientai prisimena dušą, kaip nemalonią patirtį, kurios metu buvo šalta ir jie drebėjo.
Šilta, komfortiška vonia kelia visai kitokius jausmus.
5-10 min prieš maudynes, įjunkite vonioje šildytuvą ar paleiskite šiltą vandenį, kad vonia būtų komfortiškai šilta. Jei jums vonioje karšta ir joje prakaituojate, tikėtina, jog vyresniems žmonėms, tai bus tinkama temperatūra.
Patieskite ant kėdės ar tualeto rankšluostį, kad pacientams nebūtų šalta, kol jie nusirengs savo drabužius.
Maudynių metu galite įjunti paciento mėgstamą muziką, tai sukurs ramią atmosferą.
5.Naudokite nukabinamą dušo galvutę
Dušo purslai krintantys tiesiai ant galvos, gali būti bauginantis išgyvenimas demencija sergantiems pacientams.
Kai kurie ekspertai teigia, jog ne visi pacientai mato bėgantį vandenį iš dušo, jaučia tik vandens susidūrimus su jų kūnu, o tai sukelia jausmą, jog juos kažkas atakuoja.
Naudokite nukabinamą dušo galvutę, tuomet jūs patys galėsite reguliuoti kryptį ir intensyvumą, stebėdami pacientą.
Kai pacientas patogiai sėdi dušo kėdėje, atsukite vandenį, įsitikinkite, jog vandens temperatūra tinkama ir pradėkite prausti nuo pėdų ar delnų. Įsitikinę, jog viskas gerai, tęskite. Nuolat kalbėkite, išlaikykite akių kontaktą, klauskite, ar tinkama vandens temperatūra.
Kai kurie pacientai nepakelia stipraus vandens šniokštimo, tuomet sumažinkite srovę. Kol muiluosite pacientą, dušą galite išjungti, o vėliau vėl pradėkite nuo pėdų, tikrindami, ar vanduo jiems tinkamas.
Galvos plovimą atlikite paskiausiai. Pasiūlykite pacientui užsidengti akis mažu rankšluostuku, kol plausite galvą, kad šampūnas negraužtų akių.
6. Venkite netikėtumų, kalbėkite
Maudynės demencija sergančiam pacientui gali atrodyti labai sudėtinga veikla, apimanti daugybę mažų veiksmų.
Pacientai ne visada gali prisiminti veiksmų seką, tačiau neretai jie žino, kaip tai daryti.
Nuolat kalbėkite su pacientu, sakykite, ką darysite kiekvienu momentu. Leiskite atlikti pacientui pačiam tai, ką jis moka. Tai didins jo pasitikėjimą savimi. Kalbėkite trumpais, aiškiais sakiniais ramiu tonu ir ne per greitai. Pavyzdžiui, “dabar aš išmuilinsiu tavo rankas”, trumpa pauzė, o tada imame daryti. “taip, labai gerai, o dabar nuplausime viską vandeniu“. Jei pacientas žinos, kas nutiks kiekvienu momentu, tai sumažins jo baimę ir nerimą.
7. Naudokite papildomai rankšluosčių palaikyti šilumai ir komfortui
Dušo metu kai kuriems žmonėms gali patikti prisidengti rankšluosčiu tas kūno vietas, kurios jau yra nupraustos ar bus prausiamos. Pavyzdžiui, plaunant galvą, prisidengti kojas. Taip, rankšluostis sušlaps, bet pacientui suteiks tai papildomo komforto.
Po maudynių apsupkite juos dviem dideliais rankšluosčiais, kad išlaikytumėte šilumą. Sėdint ant dušo kėdės, galite išdžiovinti plaukus džiovintuvu, lėtai nušluostyti, aprengti.
Išeikite iš vonios beveik išdžiūvę, tai taip pat sumažins nemalonius jutimus pereinant iš šiltos aplinkos į vėsesnę.
„Kiekvieną rytą prausiant pacientą, jis ima seksualiai kabinėtis. Vadovas aiškina, kad mes turėtume tiesiog nekreipti į tai dėmesio, jis yra ligonis“.
„Sako, jog žmogus yra ligonis ir nesupranta, to, ką daro, tad jis nėra atsakingas už savo veiksmus. Tačiau kur mano jausmai ir savijauta?”
“Kaip lengva viską nurašyti demencijos diagnozei, tačiau ar kas nors supranta, kaip man nemalonu, kai jo ranka netikėtai atsiduria mano liemenėlėje“.
Tai keletas ištraukų iš tyrimų, atliktų tarp Norvegijos slaugytojų, kur buvo siekiama išsiaiškinti, kiek dažnai slaugytojai jaučiasi seksualiai persekiojami savo pacientų. 2018 metų tyrimas atskleidė, jog 3 iš 10 jaunesnio amžiaus slaugytojų patyrė seksualinį pacientų priekabiavimą, tuo tarpu 2020 metų tyrimas atskleidė, jog šis skaičius padidėjo iki 4 iš 10. Tikėtina, jog panašių pasakojimų būtų galima išgirsti ir iš slaugytojų Lietuvoje.
Norvegijos tyrime dalyvavę slaugytojai pasakoja apie atvirą pacientų onanizmą, savęs ir personalo čiupinėjimą, žodinį priekabiavimą, seksualinio turinio komentarus. Slaugytojai šiose situacijose jaučia frustraciją. O tiesa ta, kad vadovybė dažnai tokių temų vengia ir nesiima spręsti problemų. Tad ką daryti?
Odos alkis
Danijos slaugytoja bei seksologijos specialistė Birgitte Schantz Laursen pabrėžia, jog personalas neturi toleruoti, kai peržengiamos jų asmeninės ribos. Nepageidaujami veiksmai turi būti nedelsiant užkertami, aiškiai pabrėžiant, kad tai nėra gerai.
Tuo pačiu būdami slaugytojais, turėtume mąstyti profesionaliai ir apgalvoti priežastis, sukėlusias tokius paciento veiksmus. Elgiasi pacientas taip tyčia, sąmoningai ar tokį elgesį galėjo iššaukti pakenkimai smegenyse? Ar veiksmas buvo suplanuotas, ar tai refleksas?
Nuo seno žinoma, jog fizinis prisilietimas žmogui yra be galo svarbus poreikis, tai ramina, gerina fizinę ir psichinę būklę. Tačiau ne visi žmonės turi galimybių patenkinti prisilietimo, odos kontakto poreikį. Tuo remiantis Danijoje atsirado terminas “odos alkis”.
Jei pacientas, turintis kognityvinių (protinių) sutrikimų, demonstruoja nepageidaujamą elgesį, visada verta pagalvoti, jog tokiu būdu jis bando pasakyti, jog jam trūksta socialinio kontakto ir prisilietimo.
Hiperseksualumas
Laursen taip pat nurodo, jog pasitaiko, kai paciento elgesys traktuojamas kaip seksualinio pobūdžio, tačiau priežastys gali būti visai kitos, labiau fizinio pobūdžio. Šlapimo takų infekcija, odos išbėrimai ir niežulys nepatyrusio personalo gali būti traktuojamas kaip seksualinio turinio veiksmai. Svarbu, kad medicinos personalas turėtų pakankamai žinių, kaip įvairios ligos gali paveikti žmogaus smegenis bei elgesį. Pavyzdžiui, demencija, o ypač frontotemporalinė demencija, dažnai pasireiškia nevaldomu elgesiu, impulsų kontrolės praradimu, agresyvumu ir kai kada hiperseksualumu.
Hiperseksualumas arba erotomanija – retai pasitaikanti būsena, kuri pasireiškia stipriu lytiniu potraukiu ir poreikiu. Tai gali nutikti dėl hormoninių sutrikimų, galvos smegenų pakenkimo. Kai kurie vaistai, vartojami Parkinsono ligai ar demencijai suvaldyti, taip pat gali iššaukti padidėjusį seksualumą.
Laursen šiuo metu dalyvauja darbo grupėje, kurioje vykdomi mokymai apie demenciją sergančių žmonių seksualumą. Blogiausia, kai paciento seksualumas paliekamas pačiam sau, apsimetant, kad jo nėra. O juk tai yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių.
Kaip galima padėti savo pacientams?
Svarbu, išsiaiškinti elgesio priežastis. Jei pacientui pasireiškia odos alkis, tuomet padėdami nusiprausti, galime pasiūlyti ištepti kremu nugarą, pečius. Kartais žmogui reikia tiesiog palaikyti už rankos ar paglostyti. Kitiems gali pagelbėti sunkiosios antklodės, pliušinis žaislas, sava nosinė. Tai suteiks nusiraminimo, saugumo jausmą.
Nepageidaujamą elgesį taip pat gali iššaukti fizinio krūvio, socialinių stimulų stoka. Pasivaikščiojimai, filmo kartu pažiūrėjimas, kortų žaidimas su personalu, kitu pacientu ar artimu žmogumi kartais taip pat gali išspręsti netinkamo elgesio problemas.
Pripažinimas ir priėmimas
Laursen pabrėžė, jog žmonės su demencija taip pat turi teisę į savo seksualumą, o personalas turi tai pripažinti ir priimti. Jei žmogus, gyvenantis įstaigoje, pageidauja intymaus kontakto su savo artimuoju, personalas turėtų sudaryti tam sąlygas.
Danijoje niekam nekelia nuostabos, jei medicinos personalas padeda gyvenantiems slaugos/globos namuose susirasti erotinių priemonių – filmų, žurnalų ir kt. Į seksualumą žvelgiama kaip į vieną iš pagrindinių žmogaus poreikių, kurie žmogui svarbūs ir prieš kuriuos nereikia užsimerkti ar apsimesti, kad jų nėra.
Išsiaiškinkite priežastį
Bernt Barstad, Norvegijoje dirbantis socialinis ugdytojas, turintis išsilavinimą seksologijos srityje bei knygos “Seksualumas ir neįgalumas“ autorius teigia, jog medicinos personalas neretai išpučia per didelį burbulą, jei netikėtai jų regėjimo lauke atsiranda krūtis ar lyties organas. Skundai dėl seksualinio priekabiavimo ne visada yra pagrįsti, o ribas peržengiantis paciento elgesys ne visada susijęs su seksualumu. Gal žmogui reikia artimo kito žmogaus kontakto, gal jį kamuoja niežulys lyties organų srityje ar šlapimo takų uždegimas.
Anot autoriaus, labai svarbu išsiaiškinti problematiško elgesio priežastis, o vėliau apgalvoti kokių veiksmų reikėtų imtis. Žinoma, ne visada personalas turi užtektinai laiko gilintis, tačiau dažnai tiesiog užtenka užduoti tiesioginį, be užuolankų klausimą: “Kodėl tu taip darai?”
Darbo vietoje turėtų būti sukurta strategija, kaip sprendžiamas nepageidaujamas pacientų elgesys. Barstad taip pat pabrėžia, jog tai, kas vienam slaugytojui gali atrodyti problema, kitam visai ne. Autorius pamini atvejį, kuomet vyriškis, kuriam buvo likę ne tiek ilgai gyventi nuolat seksualiai priekabiaudavo prie personalo, tad dauguma tiesiog vengdavo užeiti pas jį į palatą. Tačiau viena tvirtas slaugytojas galėdavo atlikti būtinus slaugos veiksmus be jokių problemų. Paklausus slaugytojo, ar paciento elgesys kelia jam problem, buvo atsakyta, jog visai ne.
Etinės dilemos
Barstad neslepia, jog dirbant su žmonėmis, kurie turi elgesio ir impulsų kontrolės problemų, kognityvinių sutrikimų, dažnai kyla sunkių etinių dilemų. Pavyzdžiui, ką daryti, jei Petras ir Marija eina vienas pas kitą į kambarį slaugos/globos namuose, nors abu turi sutuoktinius namie.
Tokios situacijos reikalauja diskusijų, kurių negalima nutylėti. Demencija užklumpa įvairių grupių žmones, tiek ramaus, tiek agresyvaus charakterio, tad kitų agresyvumas tiesiogine prasme gali sprogti nekontroliuojamu seksualumu.
Barstad pabrėžė, jog apie seksualumą turi būti diskutuojamas slaugos/priežiūros įstaigose, nevengiant pasikviesti šią sritį išmanančių profesionalų.
Patarimai susidūrus su nepageidaujamu seksualiniu pacientų elgesiu:
Nubrėžkite ribas – medicinos personalas neprivalo toleruoti nepriimtino pacientų elgesio, nepaisant, jog jie nėra pajėgūs suprasti savo veiksmų.
Kalbėkitės su kolegomis apie sunkias, nemalonias situacijas.
Žvelkite į problemą plačiau, atraskite tokio elgesio priežastis.
Kartais paprasti dalykai yra geriausi – pečių masažas, iškyla į gamtą, pokalbis ir kt.gali išspręsti sudėtingą elgesį.
Pagalvokite, kaip galite sudaryti sąlygas patenkinti paciento seksualumą. Teisę į seksualumą turi tiek žmonės su fizine, protine negalia ar turintys elgesio ir impulsų kontrolės sutrikimų.
Ieškokite profesionalios pagalbos – kreipkitės į psichologą, seksologą.
Parengta pagal Ingvald Bergsagel “Kognitiv svikt:dette kan du gjøre når pasienten er kåt”, Sykepleien, 2021
Demencija – tai ne liga, o sindromas, atsiradęs dėl įvairių ligų ar pažeidimų smegenyse. Demencijos metu silpnėja protinė veikla, emocijų kontrolė bei gebėjimas atlikti kasdienines užduotis. Ligai būdinga progresuojanti eiga, o tai reiškia, jog simptomai laikui bėgant bus vis labiau išreikšti.
Egzistuoja įvairiausių demencijos apibrėžimų, tačiau PSO remiasi Tarptautinių Ligų Klasifikacijos apibrėžimu (TLK-10), kuriame nurodoma, jog demencijos diagnozė turi išpildyti 6 žemiau pateiktus kriterijus:
Ryškus atminties pablogėjimas, o ypač neseniai įvykusiems įvykiams, informacijai. Išimtis – frontotemporalinė (kaktinės srities) demencija, atmintis retai pakenkiama ankstyvose stadijose.
Mažiausiai vienas pažeistas kognityvinis gebėjimas – laiko ar vietos orientacija, kalbos sutrikimas, logiškas mąstymas, planavimas ar vertinimas.
Atminties bei protinių gebėjimas taip susilpnėja, jog žmogus nebesugeba funkcionuoti pažįstamoje aplinkoje bei atlikti kasdienines užduotis, kurias darydavo anksčiau.
Būdingas pakitęs elgesys. Žmogus gali tapti labiau pasyvus, piktas, nebeturėti tikslų, greitai susierzinti, tapti įtarus.
Demencijos sindromą svarbu atskirti nuo delyro sindromo, kuris išsivysto staiga dėl somatinių ligų ar šalutinių vaistų poveikio. Demencijos atveju 1-4 aprašyti simptomai tęsiasi 6 ir daugiau mėnesių.
TLK-10 taip pat nurodoma, jog demencijos atveju žmogus yra normalios sąmonės, tačiau pažengus demencijai, ne visada tai būdinga.
Hidrocefalija su normaliu galvos spaudimu ir demencija
Kitos ligos
Demencijos eiga
Demencijos eiga priklauso nuo keletos faktorių, liga vystysis skirtingai kiekvienam jos paliestam žmogui. Tai priklauso nuo ligos, sukėlusios demenciją, vyraujančio smegenų pakenkimo, žmogaus gebėjimo gyventi su šia liga. Stresas, kitos somatinės ligos gali įtakoti demencijos simptomų pasireiškimą. Ūmi somatinė liga gali iššaukti paciento nerimą, sumišimą. Ligai vystantis stebima depresija, baimė, psichozės.
Faktoriai, kurie įtakoja demencijos simptomų pasireiškimą:
Išgyvenamumas demencijos atveju siekia 3-20 metų, ligos eiga labai individuali, priklauso nuo demencijos tipo.
Nepaisant skirtingų demenciją sukeliančių priežasčių, šiai ligai būdingi 3 ligos šuoliai, pagal kuriuos išskiriamos 3 ligos fazės:
Lengva demencijos forma
Vieni dažniausių pirmieji ligos požymiai – atminties susilpnėjimas, ypač neseniai nutikusiems įvykiams. Demencija susirgę pradeda pamiršti susitikimus, pamiršta pavalgyti, nusipirkti maisto. Nebesupranta kaip elgtis su pinigais, kaip apmokėti sąskaitas. Sutrinka laiko perspektyva, sunku atskirti senus įvykius nuo neseniai įvykusių. Pavyzdžiui, gali prisiminti įvykį, nutikusį prieš 4-5 metus, tačiau jį suvokti kaip ką tik nutikusį. Sutrinka laiko orientacija, nežino kokia diena, kurie metai, nebepažįsta laikrodžio, nesiorientuoja kalendoriuje.
Kai kuriems pacientams, o ypač Alzheimerio liga sergantiesiems, pradeda trikti kalba, neranda tinkamų žodžių išsireikšti, trūkinėja kalba. Taip pat jiems sunku orientuotis aplinkoje, sunku atlikti įprastinius praktinius darbus – pasigaminti maisto, apsirengti. Ligos pradžioje dauguma pacientų geba susidoroti su atsiradusiomis problemomis, ginasi, slepia savo simptomus. Asmeninės savybės šioje stadijoje pakinta nedaug, tačiau gali paaštrėti kai kurie charakterio bruožai. Sakysim, jei žmogų anksčiau kankino nerimas, depresinės nuotaikos, tai susirgus demencija, nerimas gali tapti labiau išreikštas, gali būti būdingas noras atsiskirti nuo kitų, depresija. Kiti – priešingai, bus agresyvūs, pikti, greitai susierzinantys.
Vidutinio sunkumo demencija
Šioje fazėje žmogus praranda gebėjimą atlikti tai, ką buvo išmokęs per savo gyvenimą, nebesugeba nuslėpti simptomų ir prarandą savo gyvenimo kontrolę. Sutrinka suvokimas, kai tenka spręsti užduotis, priimti sprendimus, nesusidoroja su stresu. Šioje fazėje dažnai išvystame psichotinius simptomus – klaidingus įsivaizdavimus, regėjimo haliucinacijas, pakitusį elgesį. Būdinga baimė, depresija, pasyvumas, nenustygimas vietoje. Dar labiau silpnėja atmintis ir laiko orientacija, o taip pat prastėja kalba, orientacija erdvėje. Sutrikusi kalba apsunkina komunikaciją su kitais žmonėmis. Labai susilpnėja gebėjimas apsirengti ir nusirengti, nebesugeba išsirinkti tinkamų drabužių, susitvarkyti savęs, palaikyti tvarkos namuose. Kai kurie nebegali orientuotis vietovėje, todėl išėję iš namų gali pasiklysti. Šioje fazėje dažniausiai pastebima, jog žmogui kažkas ne taip ir kreipiamasi į gydytojus.
Sunkaus laipsnio arba pažengusi demencija
Šioje fazėje žmogus visiškai nebegali savimi pasirūpinti, nebegali gyventi be kitų žmonių priežiūros. Silpsta gebėjimas valingai tuštintis ir šlapintis. Dauguma nebegali kontroliuoti savo judesių – pvz. paimti stiklinę su vandeniu ir nuvesti ją prie savo lūpų. Kitiems atsiranda pusiausvyros, eisenos sutrikimai, dažnam būtinos pagalbinės priemonės judėjimui. Tokiems pacientams yra reikalinga nuolatinė fizinė priežiūra ir slauga institucijose.
Berger skalė
Ši skalė padeda aiškiau klasifikuoti ligos eigą ir numatyti kokios paslaugos ir priežiūra būtina kiekvienos demencijos atveju. Ši skalė išskiria 6 demencijos fazes:
Pacientas gerai funkcionuoja aplinkoje, tačiau atminties sutrikimai apsunkina kasdienes veiklas.
Pacientas funkcionuoja be kitų žmonių pagalbos tik pažįstamoje aplinkoje.
Gali apsirengti pats, bet reikalinga nedidelė pagalba.
Pacientui reikalinga kitų žmonių pagalba apsirengti.
Pacientui būtina vis daugiau kitų žmonių pagalba.
Pacientas yra gulintis ar sėdintis ratukuose, reaguoja tik į prisilietimus. Būtina nuolatinė priežiūra ir slauga.
Demencijos simptomai
Demencija pasireiškia daugybe simptomų, kurie įvairiose demencijos stadijose gali skirtis. Paprastai demencijos simptomai išskiriami į 3 pagrindines grupes:
Kognityvinių funkcijų pažeidimai, sąlygoti smegenų pakenkimo.
Elgesio pakitimai sąlygoti smegenų pakenkimo, intelektualinių gebėjimų pažeidimo bei asmeninės reakcijos į savo ligą atspindys.
Motoriniai simptomai dėl smegenų pakenkimo.
Tad aptarsim kiekvieną grupę atskirai.
Kognityvinių (protinių) gebėjimų pakenkimas
Susilpnėjęs dėmesys
Dėmesio pagalba galime sekti tai, kas vyksta aplink mus bei registruoti stimulus iš aplinkos. Susilpnėjus dėmesiui, prastėja atmintis bei sunkiau sprendžiamos kasdieninės problemos. Normalus dėmesys reiškia, jog žmogus yra budrus, pastebi stimulus iš aplinkos ir geba atlikti užduotis neblaškomas aplinkos dirgiklių.
Sergant demencija sutrinka žmogaus budrumas, sergantysis gali nuolat miegoti arba priešingai būti ypač aktyvus (tai gali būti ir delyro požymis). Pacientui tampa sunku sekti tai, kas vyksta aplinkoje.
Dėmesys gali būti selektyvus – kai dėmesys kuriam laikui nukreipiamas į vieną užduotį, pokalbį ar tv programą, nepaisant aplinkoje esančių judesių, garsų ar kitų dirgiklių. Paskirstytas dėmesys – gebėjimas vienu metu sekti kelis dalykus, pavyzdžiui vairuojame automobilį ir klausomės radijo. Demencijos metu silpsta tiek selektyvus, tiek paskirstytas dėmesys.
Sutrikusi atmintis bei gebėjimas mokytis
Atminties sutrikimas dažnai yra vienas pirmųjų demencijos simptomų, kurį pastebi pats sergantysis bei jo artimieji. Atmintis mums reikalinga išmokti naujų dalykų, o vėliau šią informaciją pritaikyti gyvenime. Išmokimas neatsiejamas nuo suvokimo. Kartais išmokstama labai lengvai, o kartais prireikia daug kartojimų, kad nauja medžiaga būtų išmokta ir suprasta. Įprastai atmintis skirstoma į trumpalaikę ir ilgalaikę atmintį.
Trumpalaikė atmintis išlaiko informaciją nuo kelių sekundžių iki kelių minučių. Pavyzdžiui, žvilgtelėję prisimename telefono numerį, kurį iš karto surenkame ir skambiname arba surenkame banko kodą, kuriuos vėliau pamirštame. Ši atmintis ankstyvose demencijos fazėse paprastai būna nepažeista, tačiau gali iškilti sunkumų sergant vidutinio sunkumo demencija. Pažengus demencijai, trumpalaikė atmintis bus ypač sutrikusi.
Ilgalaikė atmintis trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų, dienų ar net metų. Ji dar skirstoma į:
Epizodinę – susijusi su tam tikrais praeities įvykiais, dažnai paremta savais išgyvenimais, situacijomis. Prisimenama pirmoji diena mokykloje, vestuvių diena, dukters vizitas su šeima. Ši atmintis remiasi susikurtais vaizdais ir sensoriniais išgyvenimais – kvapais, jausmais ir kt. Įvykiai, paremti ypač stipriais išgyvenimais (tiek blogais, tiek gerais), išlieka atmintyje ilgiausiai. Kai kurie pacientai sergantys net labai pažengusia demencijos forma puikiai prisimena įvykius iš vaikystės arba tai, kas sukėlė ypač stiprius išgyvenimus.
Semantinę – susijusi su faktais, datomis, bendrine informacija. Ši atmintis priklauso nuo kultūros, auklėjimo, išsilavinimo. Taip pat ji apima žinias apie taisykles ir normas būtinas socialiniam bendravimui.
Procedūrinę – tai išmokti, ištreniruoti veiksmai, kurie atliekami automatiškai. Pavyzdžiui, važiavimas dviračiu, virtuvės įrangos naudojimas, automobilio vairavimas. Daugybė kasdieninių veiksmų yra paremti procedūrine atmintimi, atliekami veiksmus automatiškai, net nesusimąstydami, kaip tai darome. Ši atmintis ilgiausiai išlieka demencijos atveju, vidutinėse stadijose ši atmintis gali būti šiek tiek pažeista, o sunkiose stadijose – ryškiai.
Ilgalaikė atmintis taip pat yra susijusi su retrospektyviu ir prospektyviu prisiminimu. Retrospektyvus prisiminimas – kai galime prisiminti tai, ko aplinkoje nėra. Prospektyvus prisiminimas – kai mums reikalinga pagalba iš aplinkos, kad prisimintume. Pavyzdžiui, demencija sergančiajam gali būti sunku išvardyti savo vaikų vardus, tačiau kai jie šalia arba mato jų nuotraukas, prisimena visų vardus. Sergančiajam demencija nuolat reikės stimulų iš aplinkos, padedančių prisiminti tam tikrus įvykius.
Kalbos sutrikimai
Susirgus demencija dažnai atsiranda ir kalbos sutrikimų, kurie būna susiję su smegenų organiniais pakitimais. Išskiriama:
Motorinė afazija – sutrikusi kalbos produkcija, kalba tampa lėta, trūkčiojanti, neužtikrinta. Motorinę afaziją reikėtų atskirti nuo dizartrijos, kuri susijusi su burnos paralyžiumi, rijimo sutrikimais ir kalbos sutrikimais.
Sensorinė afazija – kai sutrinka gebėjimas suprasti tai, ką sako kitas žmogus. Paciento atsakymai būna visiškai nesusiję su klausimu, o tai rodo, kad pacientas pats nesupranta klausiančiojo.
Anominė afazija – žmogus kalba rišliai, tačiau naudoja daiktų apibūdinimus, formuluotes, nes neprisimena žodžių, o ypač daiktavardžių. Pavyzdžiui, vietoj žodžio „slyva“ sakys „tie raudoni, apvalūs, kur kaba sode ant medžių“.
Kitų kognityvinių funkcijų susilpnėjimas
Demencijos atveju gali susilpnėti žmogaus gebėjimas planuoti bei sistemingai atlikti įvairias užduotis. Sistemingam užduočių atlikimui yra reikalinga atmintis, gebėjimas planuoti, jutimai, gebėjimas atlikti užduotį bei erdvės suvokimas (vizuospatialiniai gebėjimai). Lengvos demencijos atveju žmogui gali nebemokėti elgtis su pinigais, skalbti rūbų, pasigaminti maisto. Demencijai pažengus, žmogus nebežinos kaip apsirengti, nusirengti, praustis, valgyti. Sutrikęs gebėjimas atlikti įprastas kasdienes veiklas, vadinama apraksija. Pacientas fiziškai gali tai atlikti bei pilnai supranta, kas bus atliekama, tačiau pats to išpildyti negali.
Agnozija – sutrikęs gebėjimas atpažinti ar identifikuoti objektus, nepaisant normalių sensorinių funkcijų. Gali sutrikti įvairūs žmogaus jutimai, dažniausiai pasitaiko vizualinė agnozija, kai pacientas nebeatpažįsta objektų ir naudoja juos ne pagal paskirtį. Taip pat dažna audioagnozija, nebeatpažįsta durų, telefono skambučio.
Sutrikęs erdvės suvokimas arba vizuospatialinių gebėjimų susilpnėjimas – sunku orientuotis erdvėje, gali pasiklysti pažįstamose apylinkėse, sunku nukopijuoti figūrą ar piešinį ant popieriaus, sunku atpažinti objektus žvelgiant iš šono, sunku suvokti atstumus iki objekto. Erdvės suvokimo sutrikimai gali prasidėti ankstyvoje demencijos fazėje, tai ypač būdinga sergantiems Alzheimerio liga.
Sergant demencija tampa sunku spręsti praktines užduotis, ypač jei tai susiję su naujomis užduotimis. Situacija dažnai matoma tik „čia ir dabar“, nesuvokia pasekmių, sunku priimti sprendimus.
2. Neuropsichiatriniai simptomai
Daugumai susirgusiųjų demencija pakinta elgesys bei emocinės reakcijos. Simptomai gali būti patys įvairiausi, dažnai priklauso nuo demenciją sukėlusios ligos.
Depresija demencijos atveju dažnai būna psichologinių ir biologinių faktorių pasekmė. Žmogus suvokia, jog daugelio kasdieninių veiklų jis nebepajėgia atlikti, o tai skatina jį užsisklęsti, atsiriboti, gali prasidėti depresija. Cheminių medžiagų pokyčiai smegenyse demencijos atveju taip pat gali išprovokuoti depresinius simptomus. Nustatyti depresiją esant pažengusiai demencijai ypač sudėtinga, nes tokių pacientų būna sutrikusi kalba bei komunikacija. Pyktis, irzlumas, nerimas gali būti netipiniai depresijos simptomai demencijos atveju. Antidepresiniai vaistai kartais gali pagerinti šių pacientų elgesį bei sumažinti susierzinimą, nuolatinį blaškymasį, baimę, motorinį sujaudinimą.
Kai kuriems demencija sergantiems pacientams yra būdingas patologinis verksmingumas. Tai ypač būdinga esant smegenų pažeidimams smilkinio ir smegenų kamieno srityje. Gali pradėti verkti kalbant apie įprastus kasdienius dalykus. Tai ne depresijos požymis.
Baimės dažnai vyrauja demencijos atveju. Žmogus suvokia, jog jis tarsi nebevaldo savo gyvenimo, jaučia netikrumą dėl ateities. Vėliau ar anksčiau žmogus tampa priklausomas nuo kitų žmonių priežiūros. Būti vienam gali tapti baisu. Jei pacientas ima nebesuprasti kas vyksta jo aplinkoje gali prasidėti panika, baimė, agresyvumas, noras apsiginti arba pabėgti.
Klaidingi įsivaizdavimai, haliucinacijos – tai ypač dažni demencijos simptomai. Pacientai gali tvirtinti, kad kažkas nuolat vagia iš jų, juos seka ar kad sutuoktinis yra neištikimas. Dažnai teigiama, kad jų namuose vaikšto svetimi žmonės, nes nebeatpažįsta savo artimųjų. Televizijos laidos gali būti suvokiamos kaip realybė, svetimi žmonės suvokiami kaip artimieji. Gali nebeatpažinti savo vaizdo veidrodyje ir galvoti, jog svetimas žmogus atsidūrė jų vonioje ar kambaryje. Haliucinacijos, o ypač regos haliucinacijos ypač dažnos sergant Lewy kūnelių demencija, tačiau gali būti ir kitų demencijų atvejais.
Apatija, interesų praradimas – tai tipiškas elgesio pasiketimas demencijos atveju. Žmogus didžiąją dalį dienos sėdi ramiai ir mažiau domisi aplinka. Siaurėja interesai, nebeužsiima mėgstama veikla, būdingas socialinis uždarumas. Vėliau žmogus gali ištisas dienas vien tik sėdėti arba gulėti lovoje.
Tačiau artimiesiems didžiausią rūpestį kelia padidėjęs paciento motorinis aktyvumas, nuolatinis klaidžiojimas, nerimas. Dažnai toks elgesys atspindi žmogaus ankstyvesnio gyvenimo veiklas – buvo aktyvus, daug vaikščiojo, geras fizinis pasirengimas. Tokio elgesio dominavimas gali reikšti, jog demencija sergančiam žmogui reikia fizinės veiklos, aktyvumo.
Agresyvumas, susijaudinimas – tokį elgesį ne visada lengva suprasti ir paaiškinti. Agresyvumą gali išprovokuoti demencijos lygis, demencijos tipas, asmeninės savybės, somatinės ligos, savo situacijos, realybės nesuvokimas, aplinkos reiškiniai, esamos baimės.
Fizinis agresyvumas gali kilti be aiškių priežasčių. Dažniausiai tai nulemia biologinės priežastys – smegenų pažeidimai kaktinėje srityje arba smegenų kamiene. Šios srities pažeidimai pasireiškia primityviu elgesiu, impulsų kontrolės praradimu. Fizinis agresyvumas taip pat gali būti ūmios somatinės ligos ar psichozės pradžia. Kai kuriems pacientams fizinis agresyvumas gali būti vyraujantis elgesys visą gyvenimą (smurtavo prieš vaikus, sutuoktinį), tad demencijos atveju šis elgesys gali tapti dar labiau išreikštas.
Gynybinį agresyvumą gali išprovokuoti sudėtingos situacijos, dažniausiai kai žmogus jaučiasi, jog pateko į situaciją, kurios nesupranta, jaučia frustraciją, gėdą, pažeminimą. Kartais anksčiau įvykę nemalonūs įvykiai gali sukelti agresiją. Gynybinė agresija gali pasireikšti baime, psichotiniais klaidingais įsivaizdavimais, haliucinacijom.
Paros ritmo pakitimai – sergant demencija būdinga dienos nakties ritmo išsibalansavimas. Sunku užmigti, dažnai prabundama naktį, o dieną būdingas mieguistumas, nusnaudžiama porą kartų dienoje. Tai nutinka dėl atsiradusio pasyvumo, koncentracijos ir dėmesio sumažėjimo.
3. Motoriniai simptomai
Motoriniai sutrikimai dažniausiai ištinka vidutinės ir pažengusios demencijos atvejais. Išimtis – Parkinsono liga su demencija bei Lewi kūnelių demencija, šiais atvejais motorika pažeidžiama ankstyvose stadijose. Gali tapti sunku koordinuoti savo judesius, kai kuriems sutrinka pusiausvyra, nesuvokia atstumo iki objekto, sunku atlikti vientisus judesius. Gali tapti sunku atsistoti iš sėdimos padėties arba atsisėsti ant kėdės per vidurį, dažnai pataiko ant kėdės ranktūrio, sėdasi ant kėdės krašto. Dėl smulkiųjų raumenų koordinacijos sutrikimų gali nebesugebėti naudotis peiliu ir šakute, sunku kramtyti maistą. Daliai pacientų judesiai tampa sulėtinti, sustingę.
Inkontinencija – sergant demencija silpsta gebėjimas kontroliuoti šlapimą, o demencijai pažengus, pacientas nebegali kontroliuoti ir valingo tuštinimosi. Tokiam pacientui reikalinga nuolatinė priežiūra ir slauga.
Literatūra:
A.M. Mork Rokstad, K.Lislerud Smebye “Personer med demens. Møte og samhandling”, 2020 Oslo
Jei staiga pastebėjote, jog jūsų artimas žmogus pasidarė labai užmaršus ir keistai elgiasi, paprašykite jo nupiešti laikrodį. Piešinyje gali slypėti labai daug informacijos.
Laikrodžio testas – tai vienas paprasčiausių tyrimų, kuris gali atskleisti žmogaus pažintinių (kognityvinių) funkcijų sutrikimus bei suteikti vertingos informacijos diagnozuojant neurologines ar psichines ligas.
Pirmą kartą šis testas buvo pradėtas naudoti 1953 metais bei buvo skirtas konstruktyvinės apraksijos (nesugebėjimas atlikti tikslingus judesius) vertinimui, kuri ypač būdinga sergant demencija, o taip pat įvertinti kaktinės smegenų dalies pažeidimo lygį. Šiandien šis testas yra vienas pagrindinių tyrimo metodų nustatant Alzheimerio ligos pradžią bei kitas demencijas.
Kaip šis testas atliekamas?
Gydytojas, slaugytojas, psichologas ar kitas sveikatos priežiūros darbuotojas duoda pacientui popieriaus lapą su nupieštu 10 cm diametro apskritimu, pieštuką bei trintuką. Paciento prašoma įsivaizduoti, jog apskritimas yra laikrodis, o paciento užduotis kuo tiksliau šiame apskritime surašyti skaičius nuo 1 iki 12 taip, kaip laikrodyje. Jei pacientas naudoja akinius arba klausos aparatą, testo metu privalo juos turėti.
Kai skaičiai surašomi, toliau prašoma paciento nupiešti laikrodyje rodykles, kad laikrodis rodytų tiksliai 10 minučių po 11. Kai pacientas užduotį baigia, paklausiama, kokį laiką buvo prašoma pavaizduoti ir kiek rodo jo laikrodis. Tai kontroliniai klausimai, tuo atveju, jei abejojama, ar žmogus išgirdo, suprato, ko jo buvo prašoma. Vėliau testas vertinamas.
Galima šį testą atlikti ir be paruošto nupiešto apskritimo, pacientas jį nupiešia pats, o vėliau surašo skaičius ir nurodo prašomą laiką.
Kaip vertinamas testas?
Priskaičiuojama apie 15 laikrodžio testo vertinimo būdų. Gali būti vertinamas kiekvienas skaičius, teisinga skaičių tvarka, jų išdėstymas, rodyklės, teisingas laikas ir t.t. Danish Medical Journal atliko tyrimą, kuriame vertino penkis dažniausiai taikomus laikrodžio testo vertinimo būdus. Jų išvada – pats lengviausias būdas pasirodė pats tiksliausias. Tiesiog vienas taškas duodamas už teisingą atliktą laikrodžio užduotį, bei nulis, jei laikrodžio testas neatliekamas. Tiesa, nedideli nukrypimai gali būti užskaitomi – laikrodyje figuruoja ir arabiški, ir romėniški skaičiai, supainiojamos valandinės ir minutinės rodyklės, skaičiai nedaug „išeina“ iš apskritimo ribų, skaičiai išdėstomi ne visai tiksliai.
Kritinės laikrodžio testo klaidos
Išsamesni laikrodžio testo tyrimai išskyrė šešias kritines klaidas, be abejonės rodančios kognityvinį pažeidimą bei galimą demenciją. Tai:
Nesugeba pavaizduoti prašomo laiko
Nėra rodyklių laikrodyje
Trūksta skaičių
Vietoj skaičių užrašomos raidės, simboliai ir kt.
Kartojasi skaičiai
Atsisako atlikti testą – nenoras atlikti testą gali byloti apie slypinčią problemą.
Kodėl laikrodžio testas?
Prašymas nupiešti laikrodį gali atrodyti paprasta užduotis kaip du kart du, tačiau šis veiksmas apima daugybę neurologinių procesų. Piešiant laikrodį būtina gera rankų – akių koordinacija, erdvinio vaizdo suvokimas ir simetrija, skaičių ir laiko suvokimas, atmintis. Jei žmogui sunku eilės tvarka išdėstyti skaičius, vyrauja ryški asimetrija, sunku rodyklėmis pavaizduoti prašomą laiką, tuomet tai gali byloti, jog žmogaus tam tikros neurologinės ar psichologinės funkcijos sutrikusios ir jam reikalinga specialisto pagalba. Anksti pastebėjus šiuos sutrikimus bei pradėjus gydymą, galime laimėti žmogui daugiau laiko, gyventi pilnavertį gyvenimą bei kuo ilgiau išlikti funkcionaliam kasdieninėje veikloje.
Alzheimerio liga yra viena dažniausių demencijos priežasčių Apie 60 proc. visų demencijos atvejų sudaro sergantieji Alzheimerio liga.
Alzheimerio liga pavadinta vokiečių gydytojo Alois Alzheimer garbei, kuris pirmasis 1907 metais aprašė šios ligos simptomus 51 metų amžiaus moteriai.
Išskiriami du Alzheimerio ligos tipai:
Alzheimerio liga su ankstyva pradžia (susergama iki 65 metų amžiaus)
Alzheimerio liga su vėlyva pradžia (ligos simptomai atsiranda virš 65 metų)
Vertinant ligos paplitimą tarp vyrų ir moterų, pastebėta, jog ankstyvasis Alzheimeris vienodai būdingas tiek vyrams, tiek moterims. Vėlyvasis Alzheimeris dažnesnis tarp moterų.
Ankstyvasis Alzheimeris (iki 65 metų amžiaus) neretai pasireiškia ypač ryškiais simptomais pačioje ligos pradžioje – atminties, elgesio, kalbos, rašymo sutrikimais, būdingas greitas ligos progresavimas.
Vėlyvojo Alzheimerio liga nėra tokia dramatiška, mažiau simptomatikos, ligos pradžioje simptomai būna ne tokie pastebimi, o vienas ryškiausių simptomų – atminties sutrikimas.
Kas vyksta smegenyse sergant Alzheimerio liga
Alzheimerio ligos atveju stebimi fiziniai pokyčiai smegenų žievėje ir smegenų kamiene, o ypač priekinėje smegenų žievėje. Hipokampas (jūros arkliuko zona) visada yra pažeidžiamas šios ligos atveju ir manoma, jog būtent čia liga ir prasideda.
Smegenų pažeidimui būdingi trys etapai:
Šalia smegenų ląstelių susidaro specifinės dėmės (senilinės apnašos), sudarytos iš įvairių baltymų sruogų. Daugiausiai randama į krakmolą panašaus baltymo beta amiloido.Aplink šią baltymų sruogą matosi tarsi išsišakojimas, kuris byloja apie nervinių ląstelių pažeidimą. Beta amiloidinės sruogos yra nuodingos, jų poveikyje nervinės ląstelės yra pažeidžiamos, o vėliau žūsta.
Šie baltymai plonyčių siūlų pavidalu apraizgo smegenų ląsteles, į jas įsiskverbia.
Pažeistos ir žuvusios smegenų ląstelės nebegali perduoti viena kitai signalų (nyksta sinapsės).
Toksiškos baltymų sruogos apsupusios smegenų ląsteles
Cheminiai pažeidimai smegenyse
Alzheimerio ligos metu pažeidžiama ta smegenų dalis, kuri yra atsakinga už biocheminių medžiagų gamybą bei impulsų perdavimą. Ypač pažeidžiama nucleus basalis žievinė sritis, o tai lemia sumažėjusį acetilcholino išsiskyrimą. Acetilcholino sumažėjimas sąlygoja dėmesio, atminties, kalbos pažeidimus. Alzheimerio ligos metu taip pat sutrinka ir kitų biocheminių medžiagų apykaita.
Kas didina riziką susirgti Alzheimerio liga
Nėra žinoma tiksliai, kas sukelia Alzheimerio ligą, tačiau yra žinoma ne mažai faktorių, kurie gali įtakoti ligos atsiradimą.
Paveldimumas
Šiuo metu yra žinomi trys Alzheimerio ligos variantai, kurie yra nulemti paveldimumo:
14 – oje chromosomoje paveldima tam tikra medžiaga, kuri nulemia Alzheimerio ligos atsiradimą. Tai vienas dažniausių dominuojančių paveldimų variantų. O tai reiškia, jog apie 50 proc. žmonių, turintys šį geną, susirgs Alzheimerio liga. Šis paveldimumas sudaro 2-3 proc. visų Alzheimerio ligos atvejų.
Kitas variantas – pakenkimas 21-oje chromosomoje. Sutinkama mažiau nei 1 proc.atvejų.
Bei pažeidimas 1 – oje chromosomoje. Ypač retas atvejis.
Polinkis įgyti Alzheimerio ligą
Alzheimerio liga vėlesniame amžiuje būdinga žmonėms, turintiems Apoliproteiną E e4 . Šis baltymas atsakingas už riebalinių medžiagų transportą kraujyje. Randami trys APOE – e2, e3, e4. Paveldima medžiaga, esanti 19 chromosomoje apsprendžia, kurį baltymą žmogus turi. Net 90 proc. žmonių, paveldėję iš abiejų tėvų APOE e-4, virš 70 metų suserga Alzheimerio liga. Jei šis baltymas paveldimas tik vieno iš tėvų, tai rizika susirgti Alzheimerio liga sumažėja iki 40 proc. Apie 40 proc. sergančių Alzheimerio liga turi APOE e4 baltymą.
Dauno sindromas
Žmonės su Dauno sindromu turi tris 21 –as chromosomas, kai tuo tarpu normaliai turime dvi. Pakitimai smegenyse, esant Dauno sindromui, labai primena Alzheimerio ligą. Smegenyse kaupiasi senilinės apnašos, o palaipsniui baltymai siūlų pavidalu apraizgo nervines ląsteles. Pradžioje pakitimai nėra tokie ryškūs, tačiau jie ypač išryškėja 40-50 metų amžiuje. Beveik visiems žmonėms, turintiems Dauno sindromą, pasireiškia smegenų pakitimai šiame amžiuje. 21- oje chromsomoje paveldima medžiaga, kuri reguliuoja beta amiloido gamybą. Kadangi žmonės su Dauno sindromu turi 3 chromosomas 21 – oje, tai beta amiloido gamyba bus aktyvesnė nei turinčių 2 chromosomas. Tai paaiškina, kodėl tiek daug žmonių su Dauno sindromu 40-50 metų amžiuje įgyja Alzheimerio ligą.
Senyvas amžius
Didėjant amžiui, didėja rizika susirgti Alzheimerio liga. Ypač didelis ligos šuolis stebimas tarp žmonių virš 75 metų.
Numanomi rizikos faktoriai
Galvos traumos, smegenų sukrėtimai – manoma, kad galvos smegenų traumos turi įtakos Alzheimerio ligos išsivystymui, ypač plačiai aprašyta demencija, paplitusi tarp buvusių boksininkų (dementia pugilistica).
Žemas išsilavinimas – turima omenyje, kai žmogus būna baigęs ne daugiau kaip 4 klases. Šis rizikos faktorius kelia daug diskusijų. Manoma, jog turintieji žemą išsimokslinimą, galėjo gyventi sunkesnį gyvenimą – vartojo alkoholį, patyrė galvos traumų, pasižymi ribotu mąstymu. Tačiau vertėtų žinoti, jog žmogui, turinčiam žemą išsimokslinimą, gali būti sunku atlikti įvairius demencijos testus, jis gali nemokėti skaityti, rašyti, o tai gali suteikti klaidingus rezultatus.
Aukštas kraujo spaudimas – yra žinoma, jog aukštas kraujo spaudimas yra smegenų insulto bei kraujagyslinės demencijos rizikos faktorius. Keletas studijų atskleidė, jog negydomas aukštas kraujo spaudimas gali būti Alzheimerio ligos rizikos faktorius.
Cholesterolis, homocisteinas ir diabetas – aukšas cholesterolio, homocisteino ar gliukozės kiekis didina kognityvinių funkcijų pažeidimą ir riziką atsirasti demencijai, o ypač Alzheimerio ligai.
Spėliojami rizikos faktoriai
Kaip galima Alzheimerio ligos priežastis taip pat buvo svarstoma virusinė teorija. Virusinės ligos, tokios kaip AIDS bei Herpės, gali iššaukti demenciją, o pastaruoju metu tyrimai rodo, jog herpes simplex virusas 1 kartu su paveldimu baltymu APOE e4 veikia kartu kaip rizikos faktorius atsirasti Alzheimerio ligai. Deja, kol kas trūksta išsamesnių duomenų apie virusų bei Alzheimerio ligos ryšį.
Kas gali apsaugoti nuo Alzheimerio ligos
Kai kurie tyrimai parodė, jog moterys, vartojančios papildomus estrogenus menopauzės metu, rečiau suserga Alzheimerio liga. Tai aiškinama, jog estrogenai galimai užkerta kelią smegenų ląstelių žūčiai bei išsaugo nervinių skaidulų tarpusavio ryšius jūros arkliuko (hipokampo) zonoje bei pačiose smegenyse, o taip pat pagerina acetilcholino gamybą, gerina smegenų kraujotaką bei apsaugo nuo senėjimo. Deja, estrogenai negali visiškai apsaugoti nuo Alzheimerio ligos, tačiau gali pavėlinti jos pradžią.
Kitas apsauginis faktorius – priešuždegiminiai vaistai arba nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai (NPV). Manoma, jog kaupiantis beta amiloidui smegenyse, iššaukiama uždegiminė reakcija, o vartojant šiuos vaistus slopinamas uždegimas. Deja, NPV vartojimas negali visiškai užkirsti kelio Alzheimerio ligai, tačiau jos pradžia gali būti vėlyvesnė.
Alzheimerio ligos simptomai
Kai liga prasideda anksti (iki 65 metų)
Skirtingiems žmonėms skirtingai pasireiškia demencijos pradžia. Susilpnėjusi atmintis – vienas pagrindinių Alzheimerio ligos simptomų. Dažnai kartu atsiranda kalbos, rašymo ir/arba vizuospatialiniai sutrikimai (sugebėjimas atpažinti objektus ir erdvę) bei apraksija (nesugebėjimas atlikti tikslingus judesius). Jau ligos pradžioje gali atsirasti suvokimo sutrikimai. Kai kuriems pacientams gali būti taip stipriai išreikštas nesiorientavimas erdvėje ar kalbos sutrikimas, jog atminties sutrikimas ir dezorientacija laike atsiranda kaip pasekmė anksčiau paminėtų sutrikimų. Daliai sergančiųjų būna sunku atlikti įprastus kasdieninius veiksmus: gaminti maistą, užlipti laiptais, važiuoti dviračiu, apsimauti striukę, užrakinti duris. Atsiradus kalbos sutrikimui, būna sunku surasti tinkamų žodžių išreikšti mintis, sakinys pasakomas padrika tvarka. Ligai progresuojant, pasireiškia beveik visi demencijai būdingi simptomai – baimė, depresija, įvairios psichozės, asmenybės pasikeitimas, interesų nykimas, nerimas, agresyvumas, motoriniai sutrikimai ir kt.
Kai liga prasideda vėlai (virš 65 metų)
Kai Azheimerio liga prasideda vėlai (70-80 metų), labiausiai nukenčia atmintis bei orientavimasis, ypač sutrinka laiko suvokimas. Ligai progresuojant, pasireiškia kiti simptomai – apraksija, sutrinka orientavimasis erdvėje, sunkiau rasti tinkamų žodžių. Vėliau tiek ankstyva, tiek vėlyva Alzheimerio liga progresuoja panašiai, būdingi tie patys simptomai.
Diagnostika
Alzheimerio liga nustatoma remiantis simptomais. Ypač naudingas išsamus interviu su šeimos nariais, kurie pacientą gerai pažįsta bei pastebėjo pakitimus, o taip pat vertinami paciento intelektualiniai gebėjimai, atliekami psichologiniai testai, pacientas stebimas gydytojo bei personalo. Taip pat atliekamas psichiatrinis vertinimas, pacientas tiriamas dėl kitų somatinių ligų. Alzheimerio diagnozę žymiai lengviau nustatyti tada, kai liga būna ženkliai pažengusi, nei pačioje jos pradžioje. Dažnai pacientui nustatoma Alzheimerio liga, kai jis ja serga jau kelerius metus.
Smegenų rentgeno tyrimas, kompiuterinė tomografija – Alzheimerio ligos atveju šie tyrimai gali parodyti bendrą smegenų masės sumažėjimą, tačiau šie pakitimai būdingi ne tik Alzheiemrio ligai, tai yra įprasti pakitimai vėlyvame amžiumi. Kompiuterinė tomografija gali parodyti tam tikrus smegenų pakitimus – insultą, smegenų auglį, kurie gali paaiškinti demencijos atsiradimą.
Magnetinis rezonansas (MR) – yra pranašesnis metodas nei KT bei matomas aiškesnis smegenų vaizdas. Kai kurie tyrimai rodo, jog magnetinės tomografijos metu įmanoma išmatuoti hipokampusą, kurio sumažėjimas yra vienas pagrindinių Alzheimerio ligos rodiklių. Deja, šis metodas dar nėra taikomas, kol kas tik tyrinėjama.
Vieno fotono emisijos kompiuterinė tomografija – tai gali būti patikima priemonė diagnozės nustatymui. Šio tyrimo metu suleidžiama į veną radioaktyvios medžiagos, kuri kraujo tėkmės pagalba nukeliauja į smegenų kraujagysles. Smegenų radiospinduliuotę užfiksuoja gamakamera, kuri sukasi aplink tiriamojo paciento galvą. Ligos pradžioje pakitimai gali būti matomi tik vienoje smegenų dalyje, vėliau pakenkiamos abi. Pakitimai smegenyse matomi tik atsiradus psichologiniams simptomams, tad šis metodas nėra informatyvus labai ankstyvose demencijos stadijose. Šis tyrimas ypač tinkamas diagnozuojant frontalinę demenciją, tuomet stebimas ryškus kraujotakos sumažėjimas kaktinėje smegenų dalyje.
Elektroncefalografija (EEC) – šio tyrimo metu randami pakitimai smegenyse, tačiau jie nėra specifiniai ir nėra būdingi tik Alzheimerio ligai, tad remtis vien šiais tyrimais negalima.
Tad Alzheimerio diagnozės nustatymui būtina remtis visais įmanomais tyrimo rezultatais, o ypač ligos pradžioje. Remiamasi tiek paciento ligos istorija, tiek surinkta informacija iš artimųjų, paciento laboratoriniais tyrimais, psichologiniais testais, KT/MR. Jei pacientui įtariama Alzheimerio liga pačioje ligos pradžioje, būtina pacientą ištirti kelis kartus su 4-5 mėnesių pertrauka, kad būtų aiškiau pastebimas ligos progresavimas.
Medikamentinis gydymas
Apsaugoti arba sumažinti smegenų pakenkimą
Šiuo metu aktyviai tiriama, kokį poveikį ligos progresavimui turi beta amiloidinis baltymas. Žinoma, jog jis veikia smegenis toksiškai bei ieškoma būdų kaip jį pakeisti. Buvo sukurta vakcina prieš Alzheimerio ligą, tačiau ji nedavė sėkmingų rezultatų. Taip pat eksperimentuota su estrogenais, tačiau tyrimai buvo prastos kokybės bei nesulaukta didelio teigiamo efekto.
Šiek tiek vilčių teikia vitaminas E, kuris veikia kaip antioksidantas. Dvejų metų tyrimai atskleidė neblogus rezultatus, tad kai kurie mokslininkai siūlo šį vitaminą įtraukti į gydymą.
Kelios studijos atliktos bandant ginkmedžio lapų (Ginkgo biloba) ekstraktą, gydant lengvą bei vidutinę Alzheimerio ligą. 12 mėnesių tyrimai atskleidė nedidelį, tačiau pastebimą simptomų sumažėjimą.
Simptominis gydymas
Donezepil (Aricept) – šis vaistas skirtas simptomų lengvinimui, sergant lengva ar vidutine Alzheimerio ligos forma. Manoma, jog vaistas nepasižymi ilgalaikiu poveikiu. Šis vaistas turi ne daug pašalinių efektų ir jie gana retai pasireiškia. Gali pasitaikyti pykinimas, viduriavimas, raumenų spazmai, rečiau galvos svaigimas, širdies ritmo sutrikimai. Vaistas gaminamas tablečių forma, vartojama po vieną tabletę kartą dienoje.
Rivastigmin (Exelon) – kitas labai panašus vaistas, būdingos tos pačios pašalinės reakcijos kaip Aricept. Vaistas vartojamas 2 kartus paroje arba klijuojamas ant kūno pleistro forma.
Reminyl – trečiasis vaistas naudojamas Alzheimerio ligos simptomatikai lengvinti, tabletės geriamas du kartus paroje. Taip pat panašus veikimas bei būdingos panašios pašalinės reakcijos.
Šie trys vaistai pasižymi gana efektyviu simptomų lengvinimu apie 50 proc. sergančiųjų Alzheimerio liga. Šie vaistai ligos neišgydo, tačiau pacientai išlieka labiau budrūs, ilgiau išlaiko dėmesį ir būna aktyvesni. Gali šiek tiek pagerėti atmintis, o tai svarbu bendraujant su kitais žmonėmis. Gali pagerėti gebėjimas atlikti įprastus kasdieninius darbus namuose, padidėti iniciatyvumas. Kai kuriems gali sumažėti haliucinacijų pasireiškimas. Deja, vaistų poveikis gali trukti 1-2 metus, kai kuriems šiek tiek ilgiau. Kol kas nėra žinoma, kiek tiksliai trunka teigiamas vaistų poveikis, nėra žinoma, kodėl vieniems žmonėms teigiamas efektas pasireiškia dažniau, o kodėl kitiems šie vaistai yra visiškai neefektyvus. Kai kuriems pacientams gydymas šiais vaistais nutraukiamas po 3-4 mėnesių, nesulaukus teigiamo efekto. Vis dar nėra žinoma, kaip šie vaistai veikia pažengusias Alzheimerio ligos formas.
Ebixa (Axura) – naujas vaistas, kuris skirtas pacientams, sergantiems pažengusia demencijos forma, simptomams lengvinti. Šis vaistas pasižymi kitokiu veikimu, nei anksčiau trys aprašytieji vaistai. Šiuo metu rezultatai rodo, jog 1 iš 5 pacientų, fiksuojamas teigiamas poveikis. Efektas vertinamas pagal tai, kiek žmogus gali funkcionuoti kasdieniniame gyvenime.
Šaltinis:
K.Engedal Demens og Alzheimers sykdom, Demensomsorgens ABC hefte 3, 2017
Nustatyta, jog žmonėms, sergantiems demencija, rizika nukristi yra 4-5 kartus didesnė nei tokio pačio amžiaus žmonės, neturintiems kognityvinių sutrikimų. Kognityviniai įgūdžiai – tai žmogaus pažintiniai gebėjimai (sukauptos žinios, atmintis, dėmesys, sprendimų priėmimas, suvokimas, kalba). Teigiama, jog sergantieji demencija yra 3 kartus didesnėje rizikoje susilaužyti šlaunikaulį, o tai gresia operacija, ilgu pooperaciniu laikotarpiu bei neįgalumu. Mirtingumas po šlaunikaulio lūžio taip pat didesnis tarp žmonių, sergančiųjų Alzheimerio liga. Tad šios grupės žmonių griuvimų prevencija yra ypač svarbi.
Vienas iš būdų užkirsti kelią griuvimams, išsiaiškinti galimas griuvimų priežastis, tuomet bus lengviau patenkinti pacientų poreikius bei sukurti palankią ir saugią aplinką jų gyvenimui.
Griuvimų priežastys
Fizinis silpnumas, eisenos pokyčiai ir prasta pusiausvyra
Kai kurie žmonės ankstyvose Alzheimerio ligos stadijose yra puikios fizinės formos, kasdien daug vaikšto, sportuoja, yra pakankamai fiziškai aktyvūs.Tuo tarpu kitiems žmonėms tik atsiradus atminties spragoms, iš karto sutrinka eisena. Kai kurie tyrimai rodo, jog eisenos ar pusiausvyros sutrikimai gali būti pirmieji ženklai, jog silpsta žmogaus kognityviniai gebėjimai. Progresuojant demencijai, mažėja raumenų jėga, sutrinka vaikščiojimo funkcija bei pusiausvyra.
Atminties sutrikimai
Progresuojant demencijai, sutrinka atmintis, tad dažnai pasitaiko situacijų, kai slaugytojas paaiškina pacientui, kad jis vienas nebandytų stotis nuo kėdės, o paprašytų pagalbos arba eidamas naudotųsi pagalbinėmis priemonėmis, tačiau pacientas tiesiog pamiršta tai padaryti. Jis elgiasi taip, kaip įpratęs daryti visą gyvenimą, užmiršta, jog serga ir nėra pakankamai fiziškai stiprus.
Galimybių pervertinimas
Kartais griuvimai pasitaiko, kai žmogus užsiima veikla, neatitinkančia jo dabartinės fizinės formos, pervertinamos galimybės. Pavyzdžiui, lipa ant kėdės kabinti užuolaidų, be pagalbos lipa laiptais ar išeina pasivaikščioti vienas, kai lauke labai slidu.
Sutrikęs vaizdinės erdvės suvokimas
Alzheimerio liga gali paveikti erdvės suvokimą, todėl žmogus gali klaidingai suvokti tai, ką jis mato ir atlikti klaidingus judesius. Tai dažnai nutinka kai žmogaus gyvenamojoje aplinkoje pakeičiama grindų spalva, vyrauja daug spindinčių paviršių, paviršiai yra nelygūs (slenksčiai). Tokiems žmonėms būtina reguliariai tikrintis regėjimą.
Netvarkinga aplinka
Kartais griuvimai įvyksta dėl sąlyginai netvarkingos aplinkos – per daug daiktų aplinkoje, užgriozdinti praėjimai. Kai kurie žmonės, sergantys demencija, linkę kaupti, sandeliuoti įvairiausius daiktus savo namuose, o tai taip pat didina riziką nukristi.
Nuovargis
Kai kurie griuvimai įvyksta tam tikru paros metu, pavyzdžiui vakare prieš miegą, tai gali byloti apie didelį nuovargį.
Vaistų pašalinis poveikis
Kai kurie vaistai didina griuvimų riziką. Pavyzdžiui, antipsichotiniai vaistai gali išprovokuoti ortostatinę hipotenziją – staigiai pakilus iš gulimos ar sėdimos padėties, patiriamas staigus arterinio kraujo spaudimo kritimas.
Kiti vaistai, tokie kaip hipnotiniai, padedantys geresniam miegui, gali sukelti mieguistumą, apsvaigimą dienos metu, o tai taip pat didina griuvimo riziką.
Mažas fizinis aktyvumas ir neramumas
Pastebėta, jog sergantieji demencija dažnai yra per mažai fiziškai aktyvūs, o tai gali iššaukti pacientų nerimą. Jei pacientas staiga ima stotis iš sėdimos padėties, tai gali būti signalas, jog jo kūnas nori fizinės veiklos, raumenims reikia šiek tiek darbo, patempimo, tad šiuo atveju labai svarbu užtikrinti paciento saugų judėjimą. Pasitarkite su specialistais dėl pacientui tinkamų fizinių pratimų, lengvos mankštos, užtikrinkite, jog pacientas neužsibūtų per ilgai vienoje padėtyje, naudokite pagalbines priemones, padedančias judėjimui. Fizinė veikla padeda demencija sergantiesiems ilgiau išlikti fiziškai aktyviems bei ilgiau išsaugoti kognityvinius gebėjimus.
Skausmas, diskomfortas
Deja, demencija sergantiems žmonėms skausmas malšinamas nepakankamai gerai. Apie tai retai susimąstoma, o motorinis ar psichinis paciento sujaudinimas nurašomas įprastiniam neramumui. Užuot liepę pacientui nusiraminti ir sėdėt ramiai, apsvarstykite skausmo galimybę. Kai kurie demencija sergantieji nemoka įvardinti skausmo verbaliai, tad stebėkite žmogaus veido išraišką, grimasas, skleidžiamus garsus. Jei žmogus yra paveiktas skausmo, būtina jį šalinti vaistais ar keičiant kūno padėtį.
Troškulys ar alkis
Kartais žmogus gali stengtis keltis iš lovos ar nuo kėdės, kai jaučia alkį ar troškulį. Užtikrinkite, kad pacientas nuolat gautų pakankamai skysčių ir būtų sotus. Jei nustatytų laiku pacientas maisto atsisako, padėkite jį į šalį ir pasiūlykite vėliau.
Noras šlapintis ar tuštintis
Griuvimai dažnai įvyksta, kai sergantieji demencija bando savarankiškai pasiekti tualetą, nors jų fizinės galimybės to neleidžia. Ypač tai dažnai nutinka, jei žmogus per ilgai laukia pagalbos, o netekęs kantrybės, išsiruošia pats. Pasitaiko, jog būtinybę nusišlapinti tualete jaučia ir tie pacientai, kuriems yra įvestas šlapimo pūslės kateteris, šis faktas yra pamirštamas arba nesuvokiamas. Deja, tai neretai baigiasi griuvimu ar iškritimu iš lovos. Norėdami to išvengti, reguliariai dienos metu palydėkite pacientus iki tualeto, jei naudojasi antele, basonu, įsitikinkite, kad jie yra lengvai pasiekiami ir reguliariai ištuštinami.
Nuobodulys
Jei demencija sergantis žmogus nuolat slampinėja po skyrių, užeina į kitas palatas, perdėlioja daiktus vis į kitas vietas, neranda sau vietos, yra motoriškai neramus, gali būti, jog žmogui yra nuobodu ir nėra kuo užsiimti. Pasidomėkite, kokių hobių pacientas turėdavo anksčiau, ką mėgdavo, pabandykite surasti jo dieną įprasminančių užsiėmimų.
Vienišumas
Demencija sergantieji gali bandyti keltis ir eiti ne pagal savo fizines galimybes ir tuomet, kai jaučiasi vieniši. Socialiniai kontaktai yra svarbūs visose amžiaus grupėse ir šis poreikis neišnyksta net ir sergant Alzheimeriu. Padėkite žmogui užmegzti socialinių kontaktų palydėdami iki renginio, aplankyti palatos draugo, net jei tas kontaktas bus labai trumpas. Tai ne tik sumažins griuvimų riziką, bet ir pagerins nuotaiką bei gyvenimo kokybę.
Validacija – tai komunikacijos metodas, skirtas seniems žmonėms, kurių sutrikusi atmintis.
Tikslai:
Paremti senus žmones, kai jie siekia „suverti“ savo prisiminimų karolius.
Atitolinti vegetavimą.
Suteikti džiaugsmo, sumažintį baimę, stiprinti pasitikėjimą savimi.
Sėkmingai pritaikius validacijos metodą pastebima:
Žmogus ima daugiau kalbėti
Atsiranda daugiau pozityvių jausmų, dažniau šypsosi, domisi aplinka
Mažiau negatyvių jausmų, nustoja kandžiotis, kasytis, bartis.
Validacijos metodas buvo sukurtas amerikietės socialinės darbuotojos Naomi Feil. Naomi užaugo Cleveland Ohio senelių namuose, jos tėvas dirbo šių namų administratoriumi, o mama vadovavo socialinių reikalų skyriui. Užaugusi Feil pasirinko socialines studijas, o įgijusi magistro laipsnį Kolumbijos universitete Niujorke, pradėjo dirbti su senais žmonėmis. 1963-1980 metais Feil sukuria validacijos metodą, kartu išreikšdama nepasitenkinimą anksčiau taikytiems būdams, kurie neduoda jokių rezultatų dirbant su dezorientuotais pacientais. 1982 metais išleidžiama jos knyga – „Validacija – Feil metodas“ („Validation: The Fail Method“), 1992 metais knyga perleidžiama dar kartą. 1993 metais išleidžiama dar viena jos knyga – “Validacijos proveržis” (“Validation Breakthrough”), o 2002 metais išleidžiama papildyta knyga. Naomi Feil bei jos vyras sukūrė daugybę filmų apie senėjimą bei validacijos metodą. Naomi Feil taip pat įkūrė ir vadovauja Validacijos mokymo institutui bei skaito paskaitas Šiaurės Amerikoje bei Europoje.
Feil (1993) teigia, jog svarbu seną, dezorientuotą žmogų priimti tokį, koks jis yra, priimti jo pasaulį, jo neteisti, empatiškai jį išklausyti. Turėdama daugybę patirties dirbant su senatvine demencija sergančiais žmonėmis, Feil sukūrė savo, empatija paremtą komunikacijos metodą. Ji tiki, jog įgijus paciento pasitikėjimo, mažėja jo baimės, nebereikia naudoti prieš pacientą prievartos, jaučiamas abipusis dėkingumo jausmas. Gerėja paciento fizinės ir socialinės funkcijos, atitolinamas jo vegetavimas.
Žodis „validacija“ reiškia įvertinimą, patvirtinimą arba veiksmą, kai kažkas padaroma galiojančiu. Šiuo atveju validacija – tai situacijos, kai mes priimame senų žmonių jausmus ir potyrius kaip tikrus, priimame ir vertiname šiuos žmones kaip kompetetingus bei savaip suvokiančius tikrovę.
Naomi Feil išskiria 10 validacijos principų:
Visi žmonės yra unikalūs ir su jais turi būti elgiamasi kaip su individais.
Visi žmonės yra vertingi, nepaisant jų sutrikusios orientacijos laike ir vietoje.
Visada galima paaiškinti žmogaus dezorientyvų poelgį.
Seno žmogaus elgesį lemia ne tik smegenų anatomijos pokyčiai, bet tai atspindi ir fizinius, socialinius bei psichologinius pokyčius, kurie vyko gyvenime.
Seno žmogaus poelgį galime pakeisti tik tuo atveju, jei jis pats to nori.
Negalime teisti senų žmonių.
Kiekvienu gyvenimo momentu mes turime tam tikras užduotis. Neatlikus užduočių, vėliau gali kilti psichologinių problemų.
Sutrikus trumpalaikei atminčiai, seni žmonės šį sutrikimą bando kompensuoti prisiminimais iš praeities. Kai regėjimas nusilpsta, jie naudojasi savo vidine akimi, kai klausa nusilpsta, jie klausosi garsų iš praeities.
Jei seno žmogaus skausmingi išgyvenimai išklausomi ir pripažįstami patikimo klausytojo, jie išnyksta. Jei skausmingi išgyvenimai ignoruojami, jie dar labiau sustiprėja.
Empatija sukuria pasitikėjimą, mažina nerimą bei sugrąžina orumą.
Žemiau pateikiamos įvairios Naomi Feil validacijos technikos.
Pakartojimas
Dezorientuoti pacientai gerai jaučiasi, kai kas nors kitas ištaria jų pasakytus žodžius. Slaugos personalas gali pakartoti pagrindinius ar raktinius paciento pasakytus žodžius. Taip pat galime atkartoti pacientų balsą, ritmą bei kalbėjimo greitį. Pavyzdžiui, jei pacientas kalba labai greitai, slaugos personalas taip pat gali pabandyti kalbėti greičiau.
Feil pasakoja apie 77 metų amžiaus žmogų, kuris kaltina mechaniką, sugadinusį jo automobilį:
„Tu sugadinai mano automobilio pavaras. Jau trečią kartą tu vis kažką suklastoji. Aš nemokėsiu tau nė sudilusio skatiko, kol mano automobilis nebus toks, koks buvo! Aš noriu, kad jis būtų toks, koks buvo anksčiau.“
Mechanikas suvokia, jog žmogus identifikuojasi su savo automobiliu. Automobilio pavaros yra visiškai susidėvėjusios, taip pat kaip ir žmogus. Žmogui sunku pripažinti, jog jis vis sunkiau mato bei silpsta jo atmintis. Tad mechanikas pabando jį priimti rimtai ir pamėgdžiodamas jo žemą balsą taria:
„Tu nori, kad tavo automobilis būtų vėl naujut naujutėlis? Tu nori, kad aš jį sutvarkyčiau taip, kaip moku geriausiai?“
„Taip, būtent! Nieko daugiau ir tuoj pat! Praėjusią savaitę pavaros veikė kuo puikiausiai. Dabar sutvarkyk mano automobilį taip, koks jis buvo anksčiau. Aš nebepirksiu naujų dalių savo automobiliui. Tai labai geras automobilis.”
„Tu turi puikų automobilį, Jonai. Tu sakai, kad nori tokio automobilio, koks jis buvo anksčiau? Tu sakai, jog pavaros veikė puikiai praėjusią savaitę?
„Na, iškyla problemų, kai noriu perjungti pavarą. Kai vakar važiavau, aš vos neišvažiavau į priešingą eismo pusę.“
Žmogus suvokia, jog jo regėjimas silpsta, orientacija bei atmintis prastėja. Mechanikas šio žmogaus neteisia, nesiginčija, nediskutuoja, nors ir suvokia žmogaus funkcinius sutrikimus, todėl senas žmogus ima juo pasitikėti. Žmogus priimamas toks koks yra, o tai suteikia jam pasitikėjimo.
Naudokite kraštutinumus
Naudojant šią techniką žmogaus prašoma prisiminti patį ekstremaliausią atvejį iš tos srities, kuria žmogus skundžiasi šiuo metu. Tuomet žmogus visą dėmesį sufokusuoja į savo blogiausiais prisiminimais, turi progą išreikšti savo neigiamus jausmus, o vėliau ateina palengvėjimas.
Pavyzdžiui, sena dama skundžiasi maistu, slaugos darbuotojas gali paklausti:
„Ar tai pati blogiausia vištiena, kurią tau teko valgyti?“ Slaugos darbuotojas supranta, jog moteris jaučia frustraciją dėl savo prastų dantų. Jis supranta, jog damai būtina išlieti savo pyktį, tad ji peikia maistą, tuo pačiu jos frustracija mažėja.
Įsivaizduokite kažką kitą (priešinga)
Įsivaizduojant situaciją kitu kampu arba priešingai galime atrasti problemos sprendimo būdą. 85 metų moteris skundžiasi, kad į jos kambarį kiekvieną naktį ateina vyras. „Jis vėl grįžo praėjusią naktį“. Slaugytojas stengiasi jos žodžius priimti rimtai ir prašo pagalvoti, gal buvo kokia naktis, kai vyras nepasirodė jos kambaryje.
„Na, kai aš pagalvoju, tą naktį, kai tu buvai pas mane, jis neatėjo pas mane. Bet kai tik tu išėjai, jis vėl pasirodė mano kambaryje.“
Slaugytojas bando pakartoti moters žodžius: „ Tai tu sakai, kai esi viena, ateina vyras pas tave? Jeigu aš būčiau pas tave visą laiką, tai tas vyras tavęs nevargintų?“
„Aš niekada nebuvau viena savo gyvenime. Mano vyras visada buvo su manimi. Buvo taip baisu, kai jis mirė.“
„Ką tu darei, kai jis mirė?“
„Man buvo baisu. Aš išsiimdavau visas mūsų nuotraukas, klausydavausi jo mėgstamiausios muzikos. Visą naktį prasėdėdavau bežiūrėdama nuotraukas ir besiklausydama muzikos. Taip aš praleisdavau visą naktį.“
Slaugytojas, skatindamas moterį pagalvoti apie tas naktis, kai svetimas vyras nepasirodydavo jos kambaryje, leidžia jai prisiminti, kaip ji išspręsdavo panašią situaciją anksčiau.
Tada slaugytojas ir moteris kartu peržiūri nuotraukas, prisimena jos vyrą. O moteris pati papasakoja, kaip ji anksčiau nugalėdavo vienišumo baimę.
Prisiminimas (mini veikla)
Su pacientu grįžtant į praeitį, galime rasti puikių problemos sprendimo strategijų. Tokiu būdu dezorientuoti pacientai patys pasiūlo problemos sprendimo būdą iškilusį šiuo metu. Per vėlu senus žmones mokyti naujų įgūdžių. Feil pažymi, jog naudojant tokius žodžius kaip „niekada“ arba „visada“, gali padėti sugrąžinti žmogaus prisiminimus. Pavyzdžiui: „Ar tau visada būdavo sunku užmigti, Onute? Ar ir tada kai vyras dar buvo gyvas?“ Tokie klausimai sugrąžina paciento prisiminimus. Feil teigia, jog technika 3, 4 gali būti naudojamos kartu, siekiant išspręsti iškilusią stresinę situaciją.
Elkitės natūraliai, palaikykite akių kontaktą
Feil teigia, jog dezorientuoti pacientai jaučiasi mylimi, saugesni, sumažėja baimės jausmas, kai personalas su jais palaiko akių kontaktą. Ir nors dauguma senų žmonių skundžiasi prasta rega, jie vistiek jaučia, kai personalas, kalbėdamasis su jais, žiūri tiesiai jiems į akis. Laike nesiorientuojantys seni žmonės, ieškantys savo tėvų, labai dažnai nurimsta, kai personalas ima žvelgti jiems į akis kalbėdamasis. Tokiu būdu padedama jiems grįžti į dabartį.
Roberta Coni “Erasing herself”
Naudokite dvisprasmybes
Žmogus, sergantis toli pažengusia demencija, dažnai naudoja žodžius, kurie kitiems atrodo visiškai beprasmiški. Jie dažnai komunikuoja neverbaliai, o tai sunkiai supranta aplinkiniai. Personalas, naudodamas dviprasmybes, gali komunikuoti su demenciškais pacientais, nors ir nesuprasdami visų žodžių. Pavydžiui, personalas gali interpretuoti, tai kas buvo pasakyta, pakartoti paciento žodžius arba nesuprantamus žodžius pakeisti į kitus. Tokiu būdu įmanoma išpainioti paciento išsakytas mintis, sukurti komunikaciją bei išvengti demenciško žmogaus apleidimo.
Kalbėkite aiškiai, žemu, švelniu balsu
Aštrus balso tonas dezorientuotiems pacientams gali iššaukti agresiją, kurią vėliau gali būti sunku nuslopinti. Dėl susilpnėjusios klausos seniems žmonėms gali būti sunku išgirsti aukštus tonus. Todėl geriausia kalbėti aiškiai, žemu bei rūpestingu balsu. Pacientai jaus, jog jais yra rūpinamasi ir tai sukels mažiau streso.
90 metų vyras labai ilgisi savo žmonos. Jis prastai mato ir girdi, neskiria dabarties nuo praeities. Naktį jis ima ieškoti savo žmonos, o atradęs miegančią kitą pacientę, įsilipa į jos lovą. Slaugytojas suvokia, jog žmogus jaučia poreikį miegoti vienoje lovoje su savo žmona. Ir nors žmogus prastai girdi, slaugytojas žemu, švelniu balsu jam sako:
„Jonai, ar tu ilgiesi savo žmonos? Tu pagalvojai, jog Birutė galėtų būti tavo žmona? Ar ji panaši į tavo žmoną?“- paklausia pagarbiai slaugytojas. Tuo pačiu kalbėdamas slaugytojas padeda Jonui išlipti iš kitos pacientės lovos. Senas žmogus pradeda verkti, kai slaugytojas švelniai jį paima už rankos ir palydi iki savo kambario. „ O mano nuostabioji Janyte!“
Slaugytojas švelniu balsu atkartoja : „Janytė buvo nuostabi moteris. Tu ją labai mylėjai. Tai buvo tavo mylimoji“.
Žmogus prisimena savo jaunystės dainą ir ima dainuoti. Jonas išreiškia savo meilę žmonai bei užmiega ramiai be migdomųjų.
Stebėkite ir atkartokite žmogaus judesius bei jausmus
Žmonės, sergantys toli pažengusia demencija, dažnai nevaržomai reiškia savo jausmus. Feil pataria, atkreipti dėmesį į paciento akis, veido raumenis, kvėpavimą, odos spalvą, smakrą, apatinę lūpą, rankas, pilvą, sėdėjimo pozą, pėdų padėtį, raumenų tonusą, kad būtų galima kuo tiksliau atspindėti žmogaus pozą bei judesius. Ji pataria klajoti su pacientu, kai jis klajoja koridoriais, giliai kvėpuoti, kai pacientas taip pat giliai kvėpuoja. Paciento atvaizdavimas, atliekamas su empatija, sukuria abipusį pasitikėjimą. Slaugos personalas įgyja galimybę atsidurti paciento jausmų pasaulyje bei sukuriami verbaliniai bei neverbaliniai santykiai su pacientu.
Feil pasakoja apie 86 metų netekėjusią sekretorę, kuri išdirbo firmoje 45 metus. Darbas buvo jos tikrovės šaltinis. Sena dama sėdi savo kėdėje, o jos pirštai nuolat juda, tarsi ji spausdintų mašinele. Medicinos darbuotojas prisėda šalia ir taip pat ima pavaizduoti jos pirštų judesius bei klausia jos: „kiek per minutę atspausdini ženklų? „. Moteris, kuri 6 mėnesius nuo patekimo į senelių namus nepratarė nė žodžio, išdidžiai atsako : „92!”. Per kito žmogaus empatiją, moteris pradeda orientuotis išoriškai. Jos kalba pagerėja ir ji tampa pastabesnė ją supančiai aplinkai.
Susiekite elgesį su poreikiais
Žmogaus elgesys turi būti susiejamas su pagrindiniais žmogaus poreikiais. Feil savo teiginį iliustruoja pavyzdžiu – 93 metų amžiaus moteris meiliai glosto kelis kartus perlenktą servetėlę. Sanitaras, kuris visai nesigilina į moteris elgesį, prieina ir išplėšęs iš rankos servetėlę, ją išmeta į šiukšlinę. Moteris ima šauktis pagalbos. Slaugytojas supranta, jog toks pacientės elgesys yra meilės ir švelnumo poreikio išreiškimas ir paduoda jai naują servetėlę, kurią kartu švelniai glosto. Slaugytojas paklausia, ar dabar moteriai viskas gerai, ar ji jaučiasi saugi. Pacientė atsako: „Ma – ma. Aš tave myliu!“
10. Identifikuokite ir aktyvinkite dominuojančius pacientų jausmus.
Feil pažymi, jog dauguma žmonių gali turėti pojūtį, kuris dominuoja labiausiai, o tai gali tapti raktu į šio žmogaus gyvenimo pasaulį. Vieniems gali būti labiau išreikštas vizualinis pojūtis, kitiems aštresnė klausa ir kt. Kuo dažniau vartokite tokius žodžių junginius kaip : “ar matai”, “ar girdi”, “ar jauti”. Tai taip pat padės stiprinti abipusį pasitikėjimą.
11. Lieskite
Feil mano, jog šią techniką reikėtų naudoti atsargiai, o ypač ankstyvose demencijos stadijose, nes galime sulaukti negatyvios atsakomosios reakcijos. Vėliau, progresuojant demencijai, žmonės vis mažiau priima vizualinius ir garsinius stimulus iš aplinkos, padidėja poreikis jausti žmogų šalia per prisilietimus. Feil nurodo, jog toli pažengus demencijai, žmogus ima nebeskirti artimo žmogaus nuo mažiau pažįstamo, tad slaugos personalas gali tapti svarbiausiais ir artimiausiais žmonėmis, kuriais jie džiaugiasi ir priima jų meilę.
Feil pabrėžia, jog svarbu prieiti prie žmogaus iš priekio bei jį paglostyti. Priartėdami iš nugaros, mes galime jį išgąsdinti ir sulaukti neigiamos atsakomosios reakcijos. Feil aprašo įvairius lietimo būdus – glostoma atsargiais, apvaliais judesiais, paliečiami skruostai bei pakaušis, plaštakų išoriniais paviršiais paliečiami ausų speneliai, abiem rankom glostomas smakras, švelniai paglostom kaklą iš nugaros, pamasažuojame pečius, nugarą, pamasažuojamos kojos.
Feil teigia, jog naudojant šią techniką reikėtų nepamiršti pagarbos paciento asmeninei erdvei bei gerbti jų išgyvenimus prisilietimo metu.
12. Naudokite muziką.
Kai demencija būna toli pažengusi, gerai pažįstamos melodijos, pacientus gali vėl sugrąžinti į gyvenimą, nors kalba jau būna išnykusi. Dažnai žmogus prisimena dainos žodžius. Feil pasakoja kelis atvejus, kai žinomos dainos, pagerino demencija sergančiųjų kalbą.
Validacijos technikos naudojimo pavyzdžiai
Pacientas sumišęs, nuolat skundžiasi, kad yra apvogtas
Sukonkretinkite klausimą
Pažvelkite atgal į praeitį
Neprieikite per arti
Sutrikusi orientacija laike, nori namo pas mamą arba ruošiasi į darbą
Pažvelkite į praeitį bei atsargiai pasistenkite sugrąžinti į dabartinius laikus
Sukonkretinkite klausimą
Akių kontaktas, prisilietimai
Atkartokite paciento nuotaiką
Nuolat pasikartojantys judesiai, komunikuoja per judesius, ištaria kelis žodžius
Atkartokite judesius, suraskite ritmą
Paglostykite, padrąsinkite
Muzika
Parengta pagal Norvegijos Geriatrijos centro psichologės Lise Næss kursų medžiagą
Alex Ten Napel nuotrauka iš ciklo “Forgotten Life”
Kas aš? Kur aš? Kur turiu aš eiti? Kiek dabar valandų? Aš važiuoju pas mamą…
Tokius ir panašius klausimus bei sakinius dažnai girdi tie, kurie slaugo senatvine demencija sergančius žmones.
Simptomai:
Atminties susilpnėjimas – pacientas sunkiai orientuojasi laike ir vietoje, todėl jaučiasi nesaugus, mąsto ir elgiasi nelogiškai.
– Tu pavogei mano pinigus…- Aš nesimaudysiu, aš vakar maudžiausi..- Mano marškiniai nėra purvini.. –Skusi man barzdą? Ne, man nereikia…
Asmenybės pasikeitimas – pacientas jaučia baimę, dažnai būna agresyvus, įtarus. Neretai jaučiasi prislėgtas, pasyvus, nustoja rūpintis asmenine higiena, nebesugeba pasirūpinti kasdieniniais dalykais.
– Man reikia eiti. Jie sako, kad aš nuolat einu kažkur…- Pakeisti sauskelnes? Ką tai reiškia? Aš nesu šlapias…Gelbėkit!
Neurologiniai pakitimai – pacientas motoriškai neramus, nelaiko šlapimo ir išmatų, sunku išlaikyti pusiausvyrą, atsiranda į Parkinsono ligą panašių simptomų.
Senatvinė demencija
Tai negrįžtamai progresuojanti smegenų organinė liga, kuri prasideda lėtai ir nepastebimai, atsiranda difuziniai smegenų pakitimai, kurie sukelia mąstymo, atminties bei kitus psichinius ir neurologinius sutrikimus, dėl kurių žmogus nebegali gyventi įprasto gyvenimo.
Išskiriami du senatvinės demencijos tipai:
Alzheimerio tipo – tai smegenų liga, kurios metu plonėja nervų skaidulos, nyksta jų jungtys ir pačios nervinės ląstelės, galvos smegenyse kaupiasi specifiniai baltymai, sutrinka normalūs biocheminiai informacijos perdavimo procesai.
Multiinfarktinė demencija – demencija, kuri atsiranda dėl dauginių smulkių smegenų infarktų. Šiai demencijai būdingi pablogėjimai ir pagerėjimai. Labai dažnai ankstesnėje šių pacientų ligos istorijoje randamas padidėjęs kraujo spaudimas, cukrinis diabetas arba kraujagyslių kalkėjimas.
Tiek Alzheimerio tipo, tiek multiinfarktinę demenciją gali lydėti šie simptomai:
Mąstymo sutrikimai:
Atminties sutrikimai – pradžioje pamirštami neseniai buvę įvykiai, vėliau visai dingsta atmintis.
Intelekto sutrikimai – mąsto ir elgiasi nelogiškai.
Mokymosi sutrikimai – nesugeba ko nors išmokti ir susikoncentruoti.
Prarandamas tikrovės suvokimas – blogiau orientuojasi laike, vietoje, gali nepažinti artimųjų.
Komunikacijos sutrikimai – nesupranta tai, kas sakoma bei sunku išreikšti savo mintis žodžiais.
Agnozija – nesuvokia, ką jaučia.
Apraksija – nesugeba atlikti tikslingus judesius, nepaisant noro ir fizinio gebėjimo.
Psichiniai sutrikimai:
Baimė
Depresija, pasyvumas – prarandami ankstesni interesai ir praktiniai įgūdžiai, gali imti nebesirūpinti asmenine higiena, apsileisti.
Pakitęs elgesys – sumažėja gebėjimas kritiškai mąstyti, būdinga lėkšta psichika, susierzinimas, nepasitikėjimas, įtarumas, klaidingi įsivaizdavimai ir haliucinacijos.
Neurologiniai simptomai:
Kūno lankstumo sumažėjimas, įsitempimas, koordinacijos sutrikimai, polinkis į griuvimus, Parkinsono ligai būdingi simptomai, motorinis neramumas, šlapimo ir išmatų nelaikymas.
Prasidėjus senatvinei demencijai, pirmiausia žmogus ima pamiršti ką tik buvusius įvykius. Senesni žmonės gali pamiršti kur pasidėjo piniginę. Vėliau sutrinka orientacija laike ir vietoje. Žmogus gali pasiklysti, miegoti ištisą parą, nesugeba kritiškai mąstyti. Tokie pakitimai ypač lėtai ir ilgai vyksta esant Alzheimerio tipo demencijai, tuo tarpu esant multiinfarktinei demencijai, simptomai būna staigesni. Pirmuosius šios ligos simptomus dažnai pastebi patys pacientai bei bando tai slėpti, teisintis. Artimieji taip pat mato, jog kažkas vyksta ne taip, tačiau neretai būna sunku išreikšti, kas būtent yra negerai. Po kiek laiko simptomai tampa ryškesni, o gebėjimai atlikti įprastus kasdienius darbus sumažėja arba visai išnyksta. Pacientas nebesugeba pasigaminti maisto, apsipirkti ar laikytis susitarimų.
Labiausiai nukenčia paciento atmintis. Keista, tačiau greičiausiai pasimiršta tai, kas ką tik nutinka, šie prisiminimai tarsi ištrinami. Geriausiai tokie pacientai prisimena vaikystę.
Kartu prarandama orientacija laike ir vietoje, pacientams sunku nusakyti laiką, datą, metų laiką ar savo gyvenamąją vietą. Žmogus pamiršta arba painioja laiko momentus, vietas iš ankstesnių prisiminimų, todėl atsiranda pyktis, sumišimas.
Šioje fazėje pastebime, jog žmogus nebesugeba atlikti sudėtingesnių veiksmų – apsirengti, padengti stalą. Gebėjimas atlikti paprastus veiksmus – atsukti vandens čiaupą, išsiimti stiklinę iš spintelės, išlieka ilgiau.
Po kurio laiko skursta paciento kalba, pacientas vartoja vis mažiau žodžių arba žodžiai netenka reikšmės, pvz. nuolat kartoja tuos pačius žodžius.
Šie pakitimai vyksta ilgus metus. Galiausiai pacientas tampa visiškai priklausomas nuo kitų, o žmogaus asmenybė ir mintys išnyksta. Tad ne be pagrindo toks žmogus vadinamas „gyvuoju numirėliu“ arba situacija apibūdinama kaip „laidotuvės be pabaigos“(Kirsti Solheim, 1990).
Faktai:
Senatvinė demencija būdinga 3-5 proc. virš 70 metų amžiaus žmonių.
Virš 80 metų amžiaus senatvine demencija serga apie 20 proc. žmonių.
Apie 50 proc. iš jų būdinga Alzheimerio tipo demencija.
Apie 20 proc. – multiinfarktinė demencija.
Likę atvejai – Alzheimerio ir multiinfarktinės demencijos derinys.
Antrinės senatvinės demencijos priežastys:
Pseudodemencija (depresija)
Medžiagų apykaitos sutrikimai
Vit. B12 trūkumas
Hidrocefalija
Galvos smegenų auglys
Inkstų funkcijos sutrikimai
Vaistai, alkoholis, ūmios infekcijos.
Kasdienės problemos dirbant su senatvine demencija sergančiais žmonėmis
Senatvine demencija sergantys žmonės gyvena praeities įvykiais, tai, kas vyko prieš daugelį metų, jiems atrodo, kad vyksta šiandien.
Pavyzdžiai:
Prie durų stovi senutė ir nuolat prašo, kad kas nors ją nuvežtų pas jos mamą. Ir nors jai pačiai 80 metų, o mama mirė prieš 30 metų, ji vistiek gyvena prisiminimais apie mamą.
Kita sena dama mindžiukuoja prie durų ir prašosi parvežama namo, nes namuose jos laukia maži ir alkani vaikai. Savo vaikus ji prisimena labai mažus, ji visiškai pamiršo, jog jos vaikai suaugę ir sukūrę savo šeimas.
Sena moteriškė iš kaimo nori grįžti į savo ūkį, nes jai būtinai reikia pašerti gyvulius, pamelžti karves, nors ūkį ji turėjo prieš 40 metų.
Senas buvęs bankininkas kiekvieną rytą ruošiasi į darbą, nors jis jau senai pensijoje.
Tokios situacijos vadinamos krizinėmis temomis. Šios temos kažkam buvo labai svarbios gyvenime, o nuolat kirbantis pareigos jausmas neduoda ramybės.
Sprendimo strategijos:
Perorientavimas
Apie 1970 metus senatvine demencija sergantiems žmonėms buvo naudojama perorientavimo į tikrovę strategija. Ši technika rėmėsi bandymais sugrąžinti pacientą į realybę, nurodant, jog jo mintys neatitinka tikrovės. O tai atrodydavo taip:
Kiek tau metų Jonai? Tau juk yra 80 metų ir tu turi suprasti, jog tavo mama nebegali būti gyva. Ji mirė prieš 30 metų, juk kitaip ji būtų dabar 120 metų, tai neįmanoma, – aiškina slaugytoja.
O, Dieve, mano mama mirė? Kodėl man niekas apie tai nepasakė? O ne, aš netikiu, kad ji mirė.“
Tuomet prasideda aktyvi diskusija su pacientu, slaugytojas bando įrodyti, jog jo mama mirusi, o pacientas darosi piktas, pasimetęs, o dažnai tampa ir fiziškai agresyvus.
Pabandykite įrodyti senatvine demencija sergančiam bankininkui pensininkui, jog jam nebereikia eiti į darbą, ir jis tuo nepatikės. Arba buvusiai ūkininkei senutei, jog ji nebeturi gyvulių ir ji jūsų nesupras.
Perorientavimo technika senatvine demencija sergantiems žmonėms netinka, todėl, kad šiems žmonėms yra sutrikusi trumpalaikė atmintis. Šis sutrikimas užkerta kelią naudotis tuo, kas buvo neseniai patirta. Dėl šios priežasties šios technikos naudojimas gali sustiprinti paciento nerimą, pasimetimą, beviltiškumą ir nusivylimą. Naujos ir senos patirties integravimas tokiems žmonėms yra sunkus darbas, nes sergant senatvine demencija prarandamas ryšys tarp trumpalaikės ir ilagalaikės atminties.
Prisiminimų išsaugojimas smegenyse priklauso nuo to, kuri smegenų struktūra yra nepažeista. Pirmiausia prisiminimas laikomas trumpalaikėje atmintyje, o palaipsniui perkeliamas į ilagalaikę atmintį. Sergančiųjų Alzheimerio liga ilgalaikė atmintis būna ilgai nepakenkta, tačiau trumpalaikė atmintis būna visiškai sutrikusi. Ligai progresuojant sutrinka ir ilgalaikė atmintis.
Schemoje galime matyti kaip vyksta atminties procesas nuo vaikystės iki suaugusiojo ir iki dabar. Dėl pakenkimų tam tikrose smegenų dalyse, patys naujausi įspūdžiai nebepatalpinami atmintyje, o seniausieji prisiminimai išlieka iki tol, kol pakenkiama visa smegenų struktūra. Reorientavimo technika yra nukreipta į dabarties prisiminimus, todėl pacientas gali pasidaryti neramus, sutrikęs ir piktas. Ši technika gali sukelti katastrofišką paciento reakciją. Pacientas gali tai suvokti kaip nuolatinį priminimą, jog jis nėra padėties šeimininkas, o tai sukelia frustraciją, nerimą, depresiją ir menką savivertę.
Sutrikus trumpalaikei atminčiai, ilgalaikė atmintis kuri laiką būna nepažeista. Kai kuriems pacientams, sergantiems demencija, prisiminimai iš tolimos praeities gali būti labai išreikšti, gyvybingi, ypač susiję su biografine ir emocine sritimi. Gyvenimas praeityje pacientui tam tikra forma gali būti tam tikra psichologinė atsvara, kompensacija, kai žmogus buvo pilnai savarankiškas ir valdė savo gyvenimą.
Atminties lygiai
Žmogaus atminties pėdsakai formuojasi visą gyvenimą. Mūsų ankstesni patyrimai bei mintys glūdi ilgalaikėje atmintyje, o įvykiai, kurie nutiko ką tik – trumpalaikėje atmintyje. Atsiradus atminties sutrikimams dažniausiai pažeidžiama trumpalaikė atmintis, žmogus neprisimena ką tik buvusių įvykių, tuo tarpu tai, kas vyko labai seniai, prisimenama gerai.
Neretai senyvo amžiaus žmonėms, kenčiantiems nuo atminties sutrikimų, užeina pykčio priepuoliai, kai susiduriama su realybe, kurios jie nesuvokia. Pavyzdžiui, stovi žmogus prie durų ir nori važiuoti namo pas savo mamą, tada jam pasakoma, jog jo mama mirusi, kad jis pats jau senas, tad mama negali būti gyva. Žmogus išsigąsta, tampa piktas, netiki tuo, kas jam sakoma, juk jis laidotuvėse mamos nedalyvavo, nes to nebepamena.
Tad senatvinė demencija pirmiausia pažeidžia trumpalaikę atmintį, o kai medicinos personalas apeliuoja būtent į šią atminties dalį, kuri pacientams yra nepasiekiama, iššaukiamas pacientų pyktis, baimė, nerimas.
Nepaisant to, reorientavimo technika vis dar dažnai naudojama, tačiau daugelis dirbančiųjų gali pastebėti, jog ši technika pacientus paverčia dar neramesniais bei pablogina situaciją. Kai tai nutinka, griebiamasi dažnai kitų strategijų:
Nekaltas melas
„Tu nori namo? Bet jau vėlu, autobusai nebevažiuoja. Lauke tamsu, lyja, šalta“. Toks nekaltas melas pacientus trumpam gali nuraminti, tačiau šioje situacijoje iškyla klausimas, ar etiška meluoti pacientui?
Alternatyvi strategija:
Pozityvus nukreipimas
Pozityvus nukreipimas – tai strategija, kurios metu stengiamasi nukreipti paciento dėmesį į pozityvius dalykus, kuriais jis susidomėtų ir nutolintų nuo iškilusios problemos. Mes pasiūlome jam ką nors pozityvaus. Pavyzdys: „Tu nori namo? Bet mes tuoj eisim valgyti skanios vakarienės, tu turi pirmiausia pavalgyti, pamatysi, tau tikrai patiks, čia juk tavo mėgstamiausias patiekalas.“
Arba: „Bet mes kaip tik dabar eisime padainuoti, tu turi mums būtinai padėti.“
Taip pat galima su pacientu trumpai išeiti pasivaikščioti, pakalbėti apie dalykus, kuriais žmogus anksčiau domėjosi, kartu atsigerti kavos.
Pozityvių nukreipimų įvairovė sukuria palankią aplinką senatvine demencija sergantiems žmonėms.
Pozityvus nukreipimas neveikia – ką daryti?
Pozityvus nukreipimas retai gali padėti, kai „situacija prie durų“ per daug įsisiautėja. Paprastai sakoma, jei žmogus stovi prie durų susipakavęs visus savo daiktus ir ruošiasi eiti namo, situacija vertinama kaip per daug uždelsta. Žmogus bus labai piktas, agresyvus ir mūsų žinios bei patirtis čia nebepadės. Tuo labiau, jog senatvine demencija sergantieji šioje situacijoje blokuoja visą informaciją, jos nepriima.
Patarimas : dirbti prevenciškai, neleisti, jog krizė taptų faktu.
Rizikingų situacijų planavimas
Norėdami užkirsti kelią tokioms rizikingom situacijom, labai svarbu suplanuoti demencija sergančiųjų kasdienę veiklą.
Būtina atkrepti dėmesį, kokiu paros metu jis tampa ypač neramus, kuriuo metu linkęs pakuotis daiktus namo, gal tam tikros situacijos iššaukia tokį elgesį, gal tai susiję su konkrečiu asmeniu? Planavimas gali padėti laiku atpažinti nerimą bei užbėgti įvykiams už akių – pozityviai nukreipti ir nuraminti. Visada yra lengviau užkirsti kelią krizinėm situacijom, nei jas spręsti.
Pavyzdys: Artimieji lanko demenciją sergantį žmogų ir ruošiasi išeiti namo.
Senatvine demencija sergantis žmogus taip pat mielai eitų namo su savo artimaisiais. Pacientą gali apnikti liūdesys arba pyktis, artimieji jaus sąžinės graužatį, o medicinos personalas turės paplušėti, kad nuramintų pacientą.
Sprendimas: paprašykite, kad vienas iš artimųjų jus informuotų apie ėjimą namo prieš 5 minutes. Mes informuosime artimuosius, jog vienas iš personalo prisės kartu prie paciento bei artimųjų bei stengsis įsilieti į kompaniją ir dalyvauti pokalbyje. Tokiu būdu bus užmegztas kontaktas su demencija sergančiuoju pacientu, o artimieji nepastebimai galės pasišalinti (svarbu, kad artimieji vengtų atsisveikinimo scenų). Artimieji patenkinti išeis namo, pacientas bus ramus, o mes išvengsime emocinių krizių.
Parengta pagal Norvegijos Gerontologijos centro psichologės Lise Naes kursų medžiagą
