Paskelbta

Apie vaikų sėdėjimą W forma

 

Galima išgirsti daug nuomonių, apie vaikų sėdėjimą vadinamąja W forma. Anot specialistų, ne visada reikėtų nerimauti dėl šios vaikų sėdėjimo pozos. Paprastai toks sėdėjimas būdingas 4-6 metų amžiaus vaikams ir tai  natūraliai atliepia jų anatominį poreikį įsitaisyti kaip įmanoma patogiau. Visgi, kada reikėtų sunerimti ir kaip šią sėdėjimo pozą taisyti, kalbamės su Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto docente, daktare Brigita Kreiviniene.

Kas yra sėdėjimas W forma?

Sėdėjimą vadinamąja W forma dažniausiai pastebime, kai vaikas užsiima savo mėgstama veikla labai patogiai įsitaisęs. Ši pozicija atrodo taip: keliai išlenkti į šonus, pėdutės išriestos į šonus ir užpakaliukas ilsisi ant žemės. Jeigu tėveliai pažiūrėtų į žaidžiantį vaiką ant žemės, tai sėdint tokioje pozicijoje ir matoma ta „W“ raidė sudėliota iš vaiko kojyčių.

Kodėl vaikai sėdi W forma?

Pirmiausia, anatomiškai vaikui augant, sėdėjimas „W“ forma yra labai patogi amžiaus tarpsnio kūno pozicija. Ypač dažnai šią pozą galime išvysti darželyje stebint 4-6 metų amžiaus, žaidžiančius ant žemės vaikus (kartais pasitaiko ir anksčiau). Tokiame amžiaus tarpsnyje yra lengviau kontroliuoti savo galvos ir liemens poziciją, griebti daiktus, o ant žemės užimamas didesnis plotas suteikia vaikui stabilumo. Vėlesniame amžiaus tarpsnyje, vaikas natūraliai tokią sėdėjimo poziciją turėtų keisti, juk ir suaugę nebesėdime šioje pozicijoje. Visgi, jei pastebime, kad vaikas ir vėliau nei šešerių, renkasi tokią sėdėjimo pozą, ją būtina taisyti. Praktikoje aš tai vadinu „poilsio sėdėjimu“. Kitos vaikų sėdėjimo pozicijos verčia sąnarius ir raumenis dirbti, o W formos sedėjimo metu raumenys ir sąnariai „tinginiauja“. Ilgainiui toks sėdėjimas gali įtakoti ydingą vaikų vaikščiojimo bei bėgiojimo biomechaniką.

Kuo ši sėdėjimo pozicija yra netinkama?

Vaikas renkasi šią sėdėjimo poziciją, kadangi ji neduoda jokios apkrovos sąnariams ir raumenims. Atrodytų, nieko tokio. Tačiau dėl vaiko įpročio ilgai sėdėti tokioje pozicijoje pradedamos pastebėti pusiausvyros ir koordinacijos problemos. Taip pat dažniau ši sėdėjimo poza būdinga vaikams su pažemintu raumenų tonusu, sensoriniais poreikiais, smulkiosios ir stambiosios motorikos vystymosi iššūkiais. Sėdėdamas tokioje pozicijoje vaikas pasikliauna tik apatinėmis galūnėmis, leisdamas dubens sričiai ir raumenims ilsėtis. Ilgai sėdint tokioje padėtyje kenčia ir liemens kontrolės judesiai, kurie susiję su stambiosios motorikos vystymusi. Paprastai užsiimdamas žaidimu, vaikas turėtų „dirbti“ ir su savo sensorika, t.y., nesąmoningai perkėlinėti savo svorio centrą, balansuoti dubeniu į šonus, mažindamas bei didindamas raumenų ir sąnarių apkrovą. Praktikoje dažnai pastebiu, jog šią sedėjimo poziciją „pamėgę“ tie vaikai, kurie dažniau susiduria su sensorikos problemomis. Šis sėdėjimas taip pat gali susilpninti svarbią  abiejų rankų ar rankų-akių sujungimo funkciją. Praktikoje tai susiję su funkcijomis, kurių atlikimui reikia abiejų rankų – stiklainio atsukimas, sagų segimas, rišimas, klijavimas aukštai ir kt. Esant šioms problemoms galima pastebėti, kad pavyzdžiui, sėdint nestabilioje pozicijoje (paaukštinta kėdė ar kėdė be stabilaus atlošo, ar be atramos kojomis į žemę) vaikui sunku piešti ant nepritvirtinto lapo. Taip nutinka dėl silpnos liemens kontrolės,  todėl viena ranka piešiant, o kita – prilaikant popieriaus lapą, vaikas jaučiasi labai nestabiliai dėl prastos posturalinės, o ypač – liemens kontrolės.

Kada reikėtų sunerimti?

Jeigu jūsų vaikas tik kartais sėdi šioje pozicijoje, tikrai jaudintis nereikia. Sunerimti reikėtų, jeigu pastebima daugiau, su šia sėdėjimo poza susijusių simptomų –  pasikeitusi ar ydinga eisena (kojyčių krypimas į vidų, šlubčiojimas, apsunkinta eisena ir kt.), žemesnis raumenų tonusas ar prasta posturalinė kontrolė (netvirtas sėdėjimas kėdėje, nerangus vaikščiojimas), nestabilus sėdėjimas bet kurioje kitoje padėtyje, išskyrus vadinamąją W pozicija, prasta koordinacija, sunkumai, susiję su stambiosios motorikos užduotimis (atsukti, atidaryti dėžutę, užsisegti batų lipukus, užtraukti striukę ir kt.).

Tinkamomis sėdėjimo pozicijomis yra laikomos tos, kurios „įdarbina“ mūsų sąnarius, raumenis bei vysto sensorinius pojūčius. Tai sėdėjimas „turkiška“ poza, šoninis sėdėjimas sulenktomis kojomis, ištiestomis plačiai kojomis, sedėjimas žemoje kėdutėje ir pan.

Papildoma naudota medžiaga:

Lemonlimeadventures.com

Today.com

Childplaytherapycenter.com

Specialkidstn.com

Paskelbta

Šlaunikaulio lūžis

 

Šlaunikaulio lūžis dažniausiai ištinka senyvo amžiaus žmones ir dažniau moteris nei vyrus. Dauguma šių lūžių gydoma operaciniu būdu. Dėl šios traumos pacientai neretai praranda iki tol buvusį mobilumą, o dalis lieka prikaustyti prie lovos. Tai didelė ekonominė našta valstybei bei paciento artimiesiems.

Šlaunikaulio anatomija

Šlaunikaulis yra didžiausias iš ilgųjų kaulų, jo forma primena išlinkusi į priekį vamzdį. Šlaunikaulį sudaro šlaunikaulio galva, kuri susineria su dubenkaulio gūžduobe. Galva sulaibėja į šlaunikaulio kaklą. Kaklo pamate kyšo du gūbriai – didysis gūbrys, kuris lengvai apčiuopiamas dubens šonuose, ir mažasis gūbrys – atsigrežęs į vidų ir truputį atgal. Šlaunikaulio vidurinė dalis vadinama šlaunikaulio kūnu, kurio tolimasis galas baigiasi vidiniu ir šoniniu krumpliu. Šie jungiasi su kelio girnele.

kaulas

Šlaunikaulio lūžis

Dažniausiai lūžta šlaunikaulio kaklas (sudaro apie 55 proc. visų šlaunikaulio lūžio atvejų), o taip pat dažni lūžiai gūbrių srityje. Lūžiai gali būti su dislokacija (kaulų pasislinkimu iš vietos) ir be dislokacijos. Pasitaiko, jog lūžę kaulai taip gerai laikosi vietoje, jog lūžį būna sunku nustatyti rentgeno pagalba.

Kam dažniausiai lūžta šlaunikaulis?

Šlaunikaulio lūžiai dažniausiai įvyksta senyvo amžiaus žmonėms. Iki 50 metų šie lūžiai ypač reti. Šlaunikaulio lūžių amžiaus vidurkis yra apie 83 metai ir net 75 proc. šių pacientų sudaro moterys. Iki 60 metų šlaunikaulio lūžis įvyksta apie 4 proc. žmonių ir dažniausiai tiems, kurių sutrikusi judėjimo funkcija,  sergantys osteoporoze.

Paskaičiuota, jog išsivysčiusiose šalyse rizika susilaužyti šlaunikaulį kartą per gyvenimą moterims siekia 18 proc., o vyrams – 6 proc. Manoma, jog moterys yra  didesnėje  rizikoje susilaužyti šlaunikaulį dėl osteoporozės, kuri dažnai užklumpa pomenopauziniu laikotarpiu. Tuomet kaulai pasidaro trapesni ir dažniau lūžta. Per pastaruosius 25 metus šlaunikaulio lūžių ypač pagausėjo, o tai siejama su ilgesne gyvenimo trukme.

Įdomus faktas, jog šlaunikaulio lūžis retai įvyksta, jei žmogus serga klubo osteoartritu. Manoma, jog kaule esantys sukalkėjimai apsaugo nuo lūžių.

Prie rizikos faktorių taip pat priskiriamas – mažas fizinis aktyvumas, rūkymas, kortikosteroidų vartojimas, diabetas bei osteoporozės paplitimas šeimoje.

Kaip atpažinti šlaunikaulio lūžį?

Paprastai žmonės pasakoja tą pačią istoriją – senas žmogus nukrito ir skundžiasi stipriu skausmu vienoje šlaunikaulio pusėje. Kaulams po lūžio pasislinkus, matomas šiek tiek iškeltas šlaunikaulis,  koja lūžio pusėje yra trumpesnė bei pasukta į išorę. Judinant koją, jaučiamas skausmas šlaunikaulio srityje. Atsargiai stuksenant į pėdą, jaučiamas skausmas lūžusio šlaunikaulio pusėje. Jei kaulai po lūžio laikosi tvirtai vietoje, nėra pasislinkimo, tuomet vienintelis simptomas gali būti tik skausmas.

Neretai seni žmonės nukrinta būdami vieni namuose ir gana ilgai išguli, kol sulaukia pagalbos. Tokie pacientai atvyksta į gydymo įstaigą išsekę ir neretai su pragulomis.

Kaip diagnozuojamas šlaunikaulio lūžis?

95 proc. šlaunikaulio lūžių diagnozuojama rentgeno pagalba. Šio tyrimo pagalba nustatomas lūžio tipas bei parenkamas tinkamiausias gydymo būdas. Dauguma šlaunikaulio lūžių gydomas operaciniu būdu. Prieš operaciją atliekama plaučių nuotrauka, užrašoma elektrokardiograma bei paimami kraujo tyrimai. Tai yra standartinis ištyrimas prieš operaciją. Operacija visada yra didelis krūvis žmogaus organizmui, tad svarbu prieš operaciją išsiaiškinti apie kitas glūdinčias problemas, kurios gali apsunkinti operacijos eigą bei pooperacinį laikotarpį.

Kartais nutinka, jog rentgeno pagalba lūžio nematoma, tai ypač būdinga įsispraudusiems lūžiams, kai lūžę kaulai tvirtai laikosi vietoje. Esant įtarimui, jog lūžis tikrai yra, atliekama kompiuterinė tomografija ar magnetinis rezonansas.

Gydymas

Gydymo tikslas – atstatyti kaulus į vietą bei juos sutvirtinti. Tai taip pat sumažina skausmą. Teigiama, jog optimalus laikus operacijai – iki 24 valandų po lūžio. Nėra reikalo skubėti ir atlikinėti operaciją per pirmąsias 24 valandas. Geriau šį laiką išnaudoti tinkamam paciento paruošimui operacijai – koreguoti skysčių – elektrolitų balansą, atlikti būtinus tyrimus. Jei operacija atliekama tik po 2 parų ir vėliau, didesnė rizika, jog operacija bus nesėkminga.

Paprastai jei lūžis yra be dislokacijos, tuomet lūžę kaulai sutvirtinami varžtais. Jei lūžio metu kaulai pasislinko arba pacientas turėjo anksčiau problemų dėl šlaunikaulio, klubo, tuomet implantuojamas ir protezas.

Jauniems, neturintiems gretutinių ligų pacientams iki 60-65 metų lūžę šlaunikaulio kaulai tvirtinami varžtais (osteosintezė) nepriklausomai ar lūžis su dislokacija ar be.

Įsispraudę lūžiai taip pat operuojami, būtina stabilizuoti kaulų įskilimus bei užtikrinti, kad pacientas kuo greičiau pakiltų iš lovos ir pradėtų reabilitaciją.

Fizinis aktyvumas po šlaunikaulio operacijos

Po šlaunikaulio operacijos ypač svarbu kuo greičiau pakilti iš lovos. Paprastai jau kitą dieną pacientas keliamas iš lovos. Jei pacientas tik guli  arba sėdi ramiai lovoje, didėja tromboembolijos rizika. Pradėjus iš karto po operacijos judėti, greičiau gyja lūžę kaulai, daugiau galimybių atgauti buvusį iki lūžio mobilumą, mažėja komplikacijų rizika. Ypač svarbu, jog grįžęs į namus, žmogus ir toliau išliktų fiziškai aktyvus.

Galimos komplikacijos ir prognozė

Dažniausios komplikacijos po šlaunikaulio lūžio – kraujo krešulių (trombų) susiformavimas kraujotakos sistemoje, plaučių uždegimas bei mirtis.

Tromboembolijos rizika ypač didelė po šlaunikaulio lūžio. Manoma, jog net pusei pacientų po lūžio gali susiformuoti trombai, jei nesiimama profilaktikos priemonių. Tuo tikslu dažniausiai skiriama mažos molekulinės masės heparinas, kuris leidžiamas į paodį ne mažiau kaip 10 dienų.

Statistika rodo, jog 1 iš 4 pacientų tampa slaugomais pacientais, o pusei pacientų po šlaunikaulio lūžio nukenčia judėjimo funkcija. Mirtingumas po šlaunikaulio lūžio per pirmuosius metus siekia 25 proc. Tam turi reikšmės senyvas amžius, gretutinės ligos, didelė rizika išsivystyti plaučių uždegimui bei tromboembolijai.

Dalis pacientų po šlaunikaulio operacijos būna dezorientuoti, neramūs. Bet koks didelis įvykis vyresniame amžiuje yra didelis stresas organizmui, o ypač kai prarandamas savarankiškumas, gebėjimas laisvai judėti, pakinta aplinka. Jei po operacijos paciento dezorientacija užsitęsia, tuomet didelė tikimybė, jog ligos išeitis nėra gera.

Profilaktika

Norint apsisaugoti nuo lūžių, o ypač moterims po menopauzės, svarbu vartoti kalcio preparatus (1200 mg) bei vitaminą D (600-800 TV). Tai sulėtina osteoporozės vystymąsį. Arbatiniame šaukštelyje žuvų taukų yra apie 800 TV vitamino D.

Ne mažiau svarbus yra fizinis aktyvumas. Reikėtų nors 30 min. 5 kartus savaitėje  aktyviai pajudėti – lengvai pabėgioti ristele, pasivaikščioti gamtoje. Tai skatina kaulų audinių atsinaujinimą bei didina raumenų masę.

Taip pat būtina vengti rūkymo bei sumažinti alkoholio vartojimą.

Šaltiniai:

https://nhi.no/sykdommer/muskelskjelett/beinbrudd/larhalsbrudd/

https://sites.google.com/site/mantvydaskrikstaponis/referatas