Paskelbta

Eteriniai aliejai slaugoje

Ar žinojote, kad Florence Nightingale Krymo karo metu sužeistiems kareiviams ant kaktos lašindavo levandų eterinio aliejaus? Ji tikėjo, jog aromatinis aliejus sužeistuosius nuramins bei sumažins neigiamą gniuždančios aplinkos poveikį. Pasibaigus karui, iš laiško, išsiųsto 1856 m. balandžio 7 d., matyti, jog ji į Balaklavos bendrąją ligoninę pacientams užsakė šešis butelius miros ekstrakto.

 page

Aromaterapijos terminas pradėtas naudoti tik 20 a. pradžioje, tačiau šis gydymo metodas taikomas nuo seniausių laikų. Manoma, jog Kinija viena pirmųjų kultūrų ėmė naudoti kvapiuosius augalus žmogaus gerai savijautai palaikyti. Jie degino smilkalus siekdami harmonijos ir pusiausvyros. Egiptiečiai sukūrė pirmąjį distiliavimo  aparatą, kurio pagalba išgaudavo kedro eterinį aliejų. Vėliau jie naudojo kedro, gvazdikėlių, miros, muskato, cinamono kvapiuosius aliejus kūnų balzavimui.  Hipokratas žaizdotą odą gydė aromatinėmis voniomis.

Aromaterapijos renesansu laikomi 1940 metai, prasidėję Prancūzijoje. Kartą prancūzo chemiko Gattefosse laboratorijoje atlikinėjant eksperimentus įvyko sprogimas. Chemikas smarkiai nusidegino rankas ir plaštakas. Sužalotas rankas Gattefosse įmerkė į levandų aliejų. Žaizdos kuo puikiausiai užgijo, o randų bei užkrėtimo pavyko išvengti. Chemikas taip susižavėjo eteriniais aliejais bei jų poveikiu odai, jog tam paskyrė visą savo gyvenimą. Būtent Gattefose laikomas „aromaterapijos“ termino autorius – tokiu pavadinimu pasirodė jo pirmoji knyga. Kitas gydytojas, J. Valnet, eteriniais aliejais gydė kareiviams žaizdas Indokinijos kare, kai išseko antibiotikų rezervas. Tačiau viena iškiliausių slaugytojų, aromaterapijos žinovių, laikoma Madam Marguerite Maury (1895-1968). Ji dirbo chirurgijos slaugytoja ir ypač domėjosi eteriniais aliejais, kaip jie veikia odos elastingumą ir vientisumą Ji ėmėsi eterinių aliejų klasifikacijos bei įkūrė pirmąsias aromaterapines klinikas Prancūzijoje, Anglijoje bei Šveicarijoje.

Šiandien daugiau nei 20 metų aromaterapija taikoma Australijoje, Pietų Afrikoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje, o taip pat JAV. Idėja, jog slauga neatsiejama nuo malonaus kvapo ir švelnaus prisilietimo nėra nauja.  J.Watson – žmogaus rūpinimosi modelio autorė teigia, jog sveikata – tai harmonija su aplinka, o ją pasiekti gali padėti eterinių aliejų naudojimas pacientų slaugyme. Eteriniai aliejai padeda sukurti malonią, harmoningą aplinką bei padeda pacientams sveikti. Tai yra darbas su pacientu, kada išsiaiškinamos paciento problemos, tikslai, su meile ir rūpesčiu slaugytojas stengiasi padėti, sukuria harmoningą aplinką, o visa tai neatsiejama nuo holistinės slaugos.

Kaip mus veikia kvapai?

Dauguma mūsų veiksmų sąmoningai ar nesąmoningai priklauso nuo kvapų. Kasdien įkvepiame apie 23040 kartų. Kvapai mus gali įspėti apie ugnies pavojų, apie būtinybę pavalgyti, sužadinti norą prisiglausti prie kito asmens, o ką tik gimę naujagimiai pagal kvapą atranda mamos krūtį. Kvapai mus lydi visą gyvenimą.

Kai įkvepiame kvapą, cheminiai kvapo komponentai per nosį keliauja į uodžiamąjį stormenį smegenyse, o vėliau į limbinę smegenų dalį. Tai po smegenų žieve esantis struktūrinis žiedas, sudarytas iš 53 regionų ir 35 susijusių laidų, į kurių sudėtį įeina ir migdolinis kūnas bei hipokampas. Limbinė sistema atsakinga už emocijas ir atmintį. Migdolinis kūnas vadovauja mūsų emociniam atsakui į kvapus. Prisiminimai bei kvapo atpažinimas kyla iš hipokampo. Hipokampe taip pat yra kvapų cheminių medžiagų atminties saugykla. Įdomiausia, jog visi sensoriniai stimulai į limbinę sistemą patenka praėję pro aukštesnius smegenų centrus, tuo tarpu kvapai į limbinę sistemą – agresijos, baimių, aistros, norų, malonumų, poreikių ir instinktų karuselę –  patenka aplenkę „cenzorius“. Štai kodėl kvapai palieka tokius ryškius įspūdžius ir sukelia stiprias emocijas.

Kas yra aromaterapija?

Klinikinė aromaterapija – tai eterinių aliejų naudojimas juos įkvepiant arba atskiedus baziniu aliejumi naudojami tiesiogiai ant odos, pilama į vonią, dedami kompresai. Manoma, jog aromaterapijai kaip gydymo būdui, šiandien daugiau nei 1000 metų.

Eteriniai aliejai išgaunami iš augalų žiedų, lapų, sėklų, pumpurų, spyglių, žievės, medienos. Priklausomai nuo augalo savybių, eteriniai aliejai išgaunami naudojant distiliavimą garais, mechaninį spaudimą ar ekstrahavimą tirpikiu. Vienas naujesnių ir brangesnių eterinių aliejų išgavimo būdų – jų ekstrahavimas anglies dioksido pagalba. Šiandien aromaterapijoje naudojama apie 150 rūšių eterinių aliejų.

Eteriniai aliejai yra lipotrofiški – tirpstantys riebaluose. Dėka žmogaus odoje esančio lipidinio sluoksnio, eteriniai aliejai gerai absorbuojasi. Jie taip pat pagerina vaistinių tepalų įsisavinimą odoje.

Terapinis panaudojimas

3

Malonus kvapas gali pagerinti nuotaiką bei sumažinti tam tikrus klinikinius simptomus. Keletas lašelių levandų eterinio aliejaus gali išgelbėti nuo nemigos arba pagerinti nuotaiką. Jazminas, citrina, citrinžolė, pipirmėtė, bazilikas gali padėti atsikratyti sąstingio ir veikti stimuliuojančiai. Bergamotė, ramunėlė, sandalmedis gali atpalaiduoti. Saldusis apelsinas padeda vaikams sveikti po ligų.

Eteriniai aliejai retai naudojami neskiesti ant odos, dažniausiai jie skiedžiami su šalto spaudimo augaliniu aliejumi. Blogai gyjančioms žaizdoms, opoms, praguloms gydyti gali padėti levandų, bosvelijų, sandalmedžio, arbatmedžio, eukalipto, pelargonijos, ramunėlių eteriniai aliejai. 1-5 lašeliai eterinio aliejaus lašinama į  1 arbatinį šaukštelį šalto spaudimo aliejaus. Tinkamiausi šalto spaudimo aliejai – migdolų, puiklapių(tamanu), nakvišų, erškėtuogių, alyvuogių. Gaunamas 1-5 proc.tirpalas. Šis tirpalas pilamas ant sterilaus tvarsčio ir dedama ant odos. Šalto spaudimo aliejus neleis tvarsčiui prilipti prie odos. Tvarstis keičiamas du kartus paroje.

Eteriniai aliejai gali sumažinti uždegimą, pagerinti odos regeneraciją, išgydyti infekciją. Levandų, arbatmedžio, kadagio, pipirmėtės eteriniai aliejai yra efektyvūs kovoje prieš metil rezistentiškus stafilokokus (MRSA) bei vankomycinui atsparius Enterococcus faecium.

Eterinių aliejų panaudojimas sergant lėtinėmis ligomis

Eteriniai aliejai lėtinių ligų tikrai neišgydys, tačiau jie puikiai gali padėti susidoroti su stresu, neigiamom emocijom, pagerinti gyvenimo kokybę. Stresą mažina ramunėlių, nerolio, karčiųjų apelsinų, levandų, mandarinų, pelargonijų, rožių, saldžiųjų mairūnų eteriniai aliejai. Užlašinkite pasirinkto neskiesto aliejaus 3-5 lašelius ant nosinės ar vatos tampono ir palikite šalia paciento 5 min. Tokia aromaterapija gali būti kartojama kas 4 valandas arba dažniau.

Prisilietimas – vienas pirmųjų ir vienas svarbiausių priemonių bendravime. Sakoma, jei žmogus stokoja prisilietimų, jo oda alksta. Tyrimai rodo, jog lėtinėmis ligomis sergantys žmonės dažnai ilgisi prisilietimų, o pats prisilietimas gali sumažinti skausmą. Nenuostabu, jog aromaterapija derinama su prisilietimu yra tokia veiksminga. Eteriniai aliejai praskiedžiami baziniu aliejumi (3-5 proc.) ir pacientas masažuojamas arba atliekama „M“ technika.

Kas yra „M“ technika?

Ši technika buvo sukurta intensyviosios terapijos slaugytojos Dr.Jane Buckle. Tai apibūdinama kaip fizinė hipnoterapija, ji veikia raminančiai, atpalaiduojančiai tiek pacientą, tiek masažuotoją. Šio masažo metu naudojami švelnūs prisilietimai, paglostymai, nestiprūs paspaudimai tam tikrose vietose. Masažuojamos rankos, pėdos, veidas, nugara. Ši technika tinka sunkiai sergantiems, mirštantiems pacientams. Trumpą filmuką apie “M” techniką galite pažiūrėti čia: https://www.youtube.com/watch?v=OfZxM6jTr9s

Ir dar keletas panaudojimo būdų…

  • Jei norite pagerinti kvapą patalpoje, į puodelį su karštu vandeniu įlašinkite 5-10 lašelių eterinio aliejaus ir palikite neuždengtą kambaryje.
  • Patalpą aromatizuoti galite ir kitu būdu – ant šviestuvo neįjungtos elektrinės lemputės užlašinkite lašelį eterinio aliejaus ir įjunkite lempą. Lemputė šils ir skleis malonų aromatą.
  • Aromatinei voniai paruošti į nedidelį kiekį pieno ar bazinio aliejaus įlašinkite 5-7 lašelius eterinio aliejaus ir supilkite į vandenį. Vaikams, nėščiosioms užteks poros lašiukų.
  • Jei skalbinius plaunate bekvape priemone, o švelnaus kvapo vistiek norisi, tuomet prieš skalbimą į skalavimo stalčiuką įlašinkite keletą lašelių levandų ar kito eterinio aliejaus.

Atsargumo priemonės

  • Niekada nepilkite neskiesto eterinio aliejaus tiesiai ant odos.
  • Naudokite tik natūralius eterinius aliejus, o ne sintetinius kvapus.
  • Prieš naudojant eterinį aliejų išsiaiškinkite, ar žmogus nėra alergiškas, neserga astma ar pasirinktas kvapas žmogui yra malonus.
Paskelbta

Slaugos istorijos raida Lietuvoje

Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Rokiškio ligoninė?
Nuotrauka iš asmeninio archyvo. Rokiškio ligoninė?

 „Sesuo yra ligonio draugas. Nepalikite silpno ligonio vieno. Paimkite už rankos, paglostykite. Ateikite su vilties pilnu veidu, gerom akim. Kol dūšia kūne, tol viltis pas Dievą. Kada baigiasi daktaro platus kelias, lieka seselės siauras takelis“.

~ Gailestingoji sesuo V. Monkutė

 Kalbėti apie ankstyvąją slaugos istoriją nėra paprasta, nes tikrosios slaugos istorijos nėra ir ji nėra aiški, be to slaugos istorija neatsiejama nuo bendrosios medicinos istorijos.

Maždaug 4-5 a.po Kr. Lietuvoje gyveno sėslios gentys. Medicinos pagalbą teikė vaidilos ir vaidilutės. Gydė žolėmis, antpilais, tepalais, užkerėjimais, amuletais. Mokėjo gydyti žaizdas, lūžius, išnirimus, trepanuodavo kaukoles. Šeimoje ligonių slaugymu pirmiausia rūpindavosi mama. Prigimtinis mamos rūpinimasis vaiku gali būti traktuojamas kaip būsimosios slaugymo užuomazgos. Į pagalbą būdavo kviečiami žyniai, burtininkai, kurie gydė užkalbėjimais, amuletais, varydavo piktąsias dvasias. Iki 16 a. Lietuvoje nebuvo išsimokslinusių gydytojų, ligoninių, sveikatos reikalus tvarkančių įstatymų.

Špitolių gadynė

16 a. prie bažnyčių pradėjo steigtis prieglaudų tipo įstaigos – špitolės. Jos buvo išlaikomos iš aukų ir pajamų, gautų iš nekilnojamojo turto. Špitoles steigė ir administravo vienuolynai ir dvasininkai.

Pirmoji špitolė Lietuvoje buvo įkurta Vilniuje 1514 metais (kituose šaltiniuose 1518 m.). Jos steigėjas medicinos daktaras Martynas Dušnickis (iš Dušnikų). Savo ir suaukotomis lėšomis Gedimino aikštėje pietinėje dalyje pastatė namą, kuriame įkūrė špitolę. Joje buvo 10 lovų, turėjo savo vaistinę, virtuvę, koplyčią ir patalpas aptarnaujančiam personalui. Prie špitolės užveistas sodas.

Vėliau buvo atidaryta ir daugiau špitolių – Kaune 1519 m. 12 lovų, 1536 m. 70 lovų Švč. Trejybės špitolė Vilniuje, 1635 m. špitolė psichiniams ligoniams Vilniuje. 1709 m. atidaryta Šv. Roko špitolė, kurios steigėjas buvo Jonas Jarolavičius. Šioje špitolėje buvo 40 lovų, o pats špitolės įsteigėjas kartu su 7 padėjėjais rinkdavo gatvėje vargšus ir ligonius bei patalpindavo į savo špitolę. Juos slaugė, gydė kaip mokėjo, laidojo pūvančius kūnus. 1710 m. J. Jarolavičius ir jo 7 padėjėjai užsikrėtė maru ir mirė.

1723 m. įkurta Šv. Jokūbo špitolė, vėliau tapusi pirmąja ligonine Lietuvoje. 1744 m. – didžiausia 150 lovų Gailestingųjų Seserų špitolė, vėliau vadinama Savičiaus špitole.

Špitolėmis naudodavosi tik beturčiai, pagyvenę, neįgalūs žmonės ir ligoniai. Deja, žmonės čia buvo laikomi gan prastomis sąlygomis.  Špitolėse būdavo ankšta, nuolat grėsė gaisro pavojus, žmonės būdavo prastai maitinami, ligoniai su ašaromis skųsdavosi apie patiriamas skriaudas. Didelę špitolių pajamų dalį pasisavindavo dvasininkai.

Jei pirmųjų špitolių vadovais buvo medicinos daktarai, kaip Martynas Dušnickis, vėliau Valentinas iš Pilzeno, tai vėliau špitolėms vadovavo dvasininkai, be medicininio išsilavinimo ir be jokio supratimo apie gydymą bei mediciną. Jie labiau mėgo taikyti įvairias religines apeigas, kurios tik paskatindavo dar labiau plisti pavojingom infekcijom. Akušerėmis galėdavo dirbti tik moterys, praėjusios klebono patikrinimą ir instruktažą apie religines apeigas. Tad dvasininkai špitoles labiau išnaudojo kaip priemonę kovai su ateizmu ir reformacija.

Gydytojų parengimas, ligoninių tvarkymas, medicinos pagalbos teikimas pagerėjo, kai buvo įkurtas medicinos fakultetas Vilniaus universitete 1781 m. bei 1805 m. Medicinos draugija.

1796 metais valdžios organų potvarkiu buvo įvykdyta Vilniaus ligoninių reforma: senos ir nuskurdusios špitolės buvo sujungtos ir su savo fondais bei ligoniais pavestos reorganizuotai Šv. Jokūbo ligoninei. Taigi XVIII a. pabaigoje baigiasi neformalių ligoninių – špitolių laikotarpis ir Šv. Jokūbo špitolė tampa didžiausia bei pirmąja ligonine Lietuvoje. Čia buvo įkurtas gimdymo, veneros ligų, senukų bei invalidų skyriai. Joje dirbo vienas gydytojas, vienas vaistininkas, trys chirurgai barzdaskučiai, aštuoni sanitarai ir kt.

Prof. N. Renje Vilniuje prie Šv. Roko ligoninės įsteigė pirmąjį Lietuvoje gimdymo skyrių su 10 lovų bei pirmąją akušerių mokyklą. Mokslas trukdavo iki 1,5 metų. Teorinius dalykus dėstė gydytojas, o praktinius akušerė.

1865 m. Vilniuje įkurta felčerių mokykla, o 1880 m. – akušerių mokykla, į kurią buvo priimama tik po 15-20 mergaičių, o mokslas trukdavo 2-3 metus.

Gailestingųjų seserų laikotarpis

1876 metais Lietuvoje įkuriama Raudonojo Kryžiaus draugija, kurios veikloje vienas iš uždavinių buvo gailestingųjų seserų, slaugų ir sanitarių seserų rengimas. 1888 metais Vilniuje įsteigtas Raudonojo Kryžiaus draugijos gailestingųjų seserų skyrius, kuris po dviejų metų buvo reorganizuotas į gailestingųjų seserų organizaciją. Šios organizacijos svarbiausias tikslas buvo prižiūrėti sužeistuosius armijoje, karo ligoninėse. Taikos metu ši organizacija rūpinosi slaugytojų rengimo kursų organizavimu. 1895 m. Vilniuje, o 1897 m. Kaune buvo surengti pirmieji gailestingųjų seserų kursai, kuriuose buvo dėstoma rusų kalba ir į šiuos kursus stodavo dažniausiai ne lietuvių tautybės merginos.

Paul0009
Gailestingoji sesuo Paulina Gilytė – mano močiutė, nuotrauka iš asmeninio archyvo

1919 m. pradėjusioje veikti Raudonojo Kryžiaus ligoninėje dirbo tik 2 gydytojai ir 5 gailestingosios seserys. Tuo metu ligoninėje buvo 120 lovų. 1920 m. pradžioje trumpi, tik 3 mėn. gailestingųjų seserų kursai veikė prie Karo ligoninės. Tačiau tokia gailestingųjų seserų parengimo trukmė buvo nepakankama. Vėliau nutarta į kursus priimti merginas, turinčias nors 2 klasių gimnazijos mokslo, tačiau kai kurios mokinės mokėjo tik skaityti. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija sugriežtino atranką į gailestingųjų seserų kursus, mokslas buvo pratęstas iki 6 mėnesių.

1920 m. vasario 16 d. iš Panevėžio atvykęs gyd. Pranas Mažylis skiriamas Raudonojo Kryžiaus ligoninės vadovu ir imasi organizuoti gailestingųjų seserų kursus. Nuo 1921 m.gailestingųjų seserų mokslas prailgintas iki 1 metų, o nuo 1924 m. – iki 2 metų. 1932 m. kursai išaugo į Gailestingųjų seserų mokyklą, kurioje mokymas truko 2 metus. Kandidatės privalėjo turėti 6 gimnazijos klasių išsilavinimą. P. Mažylis pats sudarinėjo programas, ieškojo dėstytojų, gaminosi mokymo priemones, rinko kursų klausytojus. Stojančiosios mokytis turėjo būti sąžiningos, mėgti savo darbą, būti atsidavusios, pasišventusios. Pirmenybė buvo teikiama baigusioms gimnazijas. „Seserys turi mokėti atlikti visą ligoninės darbą, be to tvarkyti kambarius, ligonio lovą, teikti ligoniams įvairias paslaugas“, teigė mokyklos vadovas.

Visas mokslas ir išlaikymas buvo nemokamas. Kursantėms buvo skiriamas butas Raudonojo Kryžiaus ar ligoninės bendrabutyje. Kursų klausytojos rytais dirbdavo ligoninėje, o kasdien po 2-4 val. po pietų klausėsi teorijos paskaitų. Įstojus mokytis buvo nustatytas bandomasis laikotarpis – tai pirmieji 6 mokslo mėnesiai. Per tą laikotarpį pedagogų taryba turėjo įsitikinti ar kursantė yra tinkama pasirinktai profesijai, ar pakankamai stiprių nervų, ar turi reikiamų dvasinių savybių. Nemažai merginų šių bandymų neišlaikydavo. Nuo pat pirmųjų dienų kursantės privalėjo atlikti praktiką. Net 9 mėn. joms tekdavo dirbti chirurgijos ir terapijos palatose, 1-1,5 mėn. skirta susipažinti su virtuvės ir raštinės darbu, 2 mėn. – dirbti motinos ir vaiko sveikatos centruose, prieglaudose ir kitose įstaigose.

Nuo 1934 metų Lietuvoje veikė dvi gailestingųjų seserų mokyklos – Kauno ir Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėse. XX amžiaus pradžioje Vilniuje atsirado ir privačios slaugos mokyklos. Viena iš jų – gydytojo G. Romo masažuotojų mokykla.

1921 metais įkurta Lietuvos gailestingųjų seserų sąjunga (LGSS), jos pirmininke išrinkta gailestingoji sesuo Aleksandravičiūtė. 1938 metais pradėtas leisti žurnalas „Gailestingoji sesuo“, kurio išleisti tik keturi numeriai, jo leidimas buvo nutrauktas 1940 metais. Organizaciją globojo prezidento žmona S. Smetonienė. Lietuvos gailestingosios seserys buvo veiklios, aktyvios, dalyvavo pasauliniuose kongresuose, užmezgė tarptautinių kontaktų. Gailestingoji sesuo V. Monkutė ir K. Vitkauskaitė turėjo galimybę mokytis Florence Nightingale seserų kursuose Londone. Gavusios daug žinių, jas perteikė Lietuvos gailestingosioms seserims.

gailestingoji

Nuo 1920 m. iki 1944 m. išleistos 24 laidos, parengta 630 gailestingųjų seserų. Sėkmingai išlaikiusios egzaminus, absolventės gaudavo Raudonojo Kryžiaus draugijos pažymėjimą, liudijantį apie gailestingosios sesers kvalifikacijos suteikimą. 1944 m. baigėsi labai svarbus, pamatinis gailestingųjų seserų rengimo laikotarpis ir prasidėjo medicinos seserų rengimas.

Medicinos seserų rengimas

Po gailestingųjų seserų rengimo, 40 metų Lietuvoje buvo rengiamos medicinos seserys. 1958-1959 m. pradėtos rengti pirmosios medicinos seserys (priimtos 67 moksleivės). 1-oji medicinos seserų laida buvo išleista 1960 m. birželio 30 d. Kauno medicinos mokykloje. Ją baigė 56 medicinos seserys.

Medicinos seseris Lietuvoje rengė 6 medicinos mokyklos: Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Utenos ir Vilniaus. Šios studijos buvo labai medikalizuotos, nukreiptos tik į ligų gydymą, vaistų skyrimą, jų veikimą, gydytojo paskyrimų atlikimą, pagalbą gydytojui. Visiškai nebuvo profesinio savarankiškumo. Medicinos sesuo buvo pilnai priklausoma nuo gydytojo, talkino jam, negalėjo reikšti savo nuomonės dėl ligonio sveikatos būklės, neturėjo galimybės ligonio mokyti, jam patarti.

Asmenims, baigusiems 8 vidurinės mokyklos klases mokslas trukdavo 2m.10 mėn., o baigusiems vidurinę mokyklą – 1 m. 10 mėn.

Vėliau medicinos mokyklos tobulėjo, kilo į aukštesnį išsilavinimo lygį. 1991 m. medicinos mokyklos tampa aukštesniosiomis medicinos mokyklomis, keičiasi reikalavimai studijų programoms.

1996 -1998 m. Seime priėmus naujus įstatymus ir kitus teisės aktus, Lietuvos aukštesniosios medicinos mokyklos pasiruošė dar vienam, svarbiam naujam etapui – akreditacijai dėl aukštosios mokyklos (kolegijos) statuso. Šiame procese buvo vertinamas dėstytojų profesionalumas, studijų programų kokybė, mokomosios ir vaizdinės priemonės.

Slaugytojų rengimas

1990 m. atgavus mūsų šaliai nepriklausomybę, atsirado visos galimybės demokratiniais principais keisti šalies politiką, ekonomiką, švietimą bei sveikatos priežiūros sistemą. Atsirado universitetinių slaugos studijų poreikis, kuris ugdytų holistinį požiūrį į pacientą, sveikatos išsaugojimą bei ligų prevenciją. Medicinos seserų rengimo programa buvo per daug medikalizuota, nebeatitiko naujų visuomenės poreikių.

1990 m. Kauno Medicinos Akademija (KMA) atsižvelgdama į Gailestingųjų seserų draugijos prašymą ir vykdydama Lietuvos, Latvijos ir Estijos regioninio specialistų pasitarimo rekomendacijas, kreipėsi į Lietuvos sveikatos apsaugos ministeriją prašydami pradėti ruošti medicinos seseris su aukštuoju išsilavinimu. 1990m. rugsėjo 1 d. buvo priimti pirmieji studentai –50 medicinos seserų. Mokymo programa buvo parengta pagal Lenkijos universitetinių ir medicinos akademijų Slaugos fakultetų patirtį. Universitete buvo įdiegta trijų pakopų slaugos studijų programa – slaugos bakalauro, slaugos magistro bei slaugos doktoranto kvalifikaciniai laipsniai. Tai pirmasis Lietuvos universitetas, įkūręs Slaugos fakultetą, kurio dekanu antrą kartą išrinktas prof. A. Šeškevičius. Šis universitetas siekė  ne tik paruošti aukštos kvalifikacijos specialistus, bet ir taikyti mokslo žinias praktikoje, jas platinti, plėtoti slaugą kaip mokslą, kuris Lietuvoje žengė pirmuosius savo žingsnius.

Nuo 1997 m. Lietuvoje brendo būtinybė pakeisti medicinos sesers, medicinos felčerio studijų programas ir šių specialistų pareigybes. Visos šalies mastu vyko apklausos, buvo intensyviai analizuojami tarptautiniai dokumentai, slaugytojų rengimo programos neatitiko Europos Tarybos direktyvų reikalavimų. Todėl, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 metų gegužės 25 d. įsakymu Nr. 245 „Dėl viduriniojo medicinos personalo ir jam prilygintų specialistų, dirbančių diagnostikos, gydymo ar profilaktikos darbą, bei jaunesniojo medicinos personalo pervardijimo“ (Žin., 1999, Nr. 47-1498), medicinos seserys, vaikų įstaigų medicinos seserys ir medicinos felčeriai buvo pervadinti bendrosios praktikos slaugytojais. Aukštesniosios medicinos mokyklos tapo kolegijomis, o jose buvo įkurti  Podilominių studijų centrai ir sudaryta galimybė slaugos specialistams studijuoti pagal individualias – išlyginamąsias programas, siekiant įgyti naujas kompetencijas ir gebėjimus, o taip pat  buvo parengtos tobulinimosi programos, suteikiančios naujus slaugos teorijų pagrindus. Tokiu būdu anksčiau baigę studijas slaugos specialistai tapo apsaugoti nuo diskriminavimo naujų slaugytojų atžvilgiu.

Taigi nuo 1997 m. visose šešiose aukštesniosiose medicinos mokyklose pradėtos rengti bendrosios praktikos slaugytojai. O nuo 2000 m. slaugytojai rengiami tik aukštosiose mokyklose – kolegijose bei universitetuose. Pradedant 2007 m. baigę šią studijų programą įgyja ne tik profesinę kvalifikaciją, bet ir profesinio bakalauro laipsnį.

Tad žvelgiant istoriškai, slaugymas yra viena seniausių veiklų pasaulyje, apibūdinama kaip altruistinė globa bei priežiūra, taip reikalinga žmonėms, tačiau slauga kaip mokslas yra vienas jauniausių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, žengiantis sparčius žingsnius tiek rengiant profesionalius slaugytojus, tiek slaugos tyrinėtojus, tiek slaugos mokslininkus.

 

Paskelbta

Pradėkite rytą su citrina

AC

Sakoma, jog gerais patarimais būtina dalintis. Vienas geriausių mano kada perskaitytų sveikatos patarimų – kiekvieną rytą tik atsikėlus išgerti šilto vandens su citrinos sultimis. Atrodo paprasta ir elementaru, tačiau naudos gausite su kaupu.

Kas slypi citrinoje?

Vienos citrinos sultyse yra tik 11,7 kalorijų, 21,6 mg vitamino C, 58,3 mg kalio, mikroelemento taip būtino mūsų širdžiai ir raumenims, o taip pat šiek tiek kalcio, magnio, vitamino A bei skaidulų.

Citrina – vienas geriausių produktų, padedančių subalansuoti jūsų kūno pH. Sveikatos  mitybos entuziastai rekomenduoja žmogui kuo daugiau vartoti šarminių produktų, norint apsisaugoti nuo ligų. Yra žinoma, jog valgant daug sintetinių, perdirbtų produktų, geriant gazuotus gėrimus, patiriant daug streso mūsų kūno terpė rūgštėja. Ląstelės ilgą laiką būdamos rūgščioje terpėje yra pažeidžiamos, nukenčia jų struktūra bei funkcijos, o to pasakoje atsiranda įvairiausi negalavimai ir ligos.

Įdomu tai, jog citrinų sultys aplinkoje yra rūgštinės terpės, pH žemiau 7. Kai jos patenka į organizmą ir pilnai metabolizuojasi, o  visi mikroelementai patenka į kraują, pasireiškia jų šarminis poveikis, pH būna virš 7. Čia ir pasireiškia visos citrinų sulčių gerosios savybės.

AAAAStiprina imuninę sistemą

Kas jau kas, o citrina ir jos rūgštumas visada siejosi su joje esančiu vitaminu C. Vitaminas C, esantis citrinų sultyse, pagerina žaizdų gyjimą, mažina uždegimus, stiprina kaulus, audinius bei kremzles. Keliaudamas po organizmą vitaminas C kovoja su laisvaisiais radikalais. Laisvieji radikalai – tai organizmo piktadariai, kurie gali pažeisti sveikų organizmo ląstelių membranas ir sukelti uždegimą.

Šis gėrimas puiki priemonė kovoti su virusine infekcija, bakterijomis. Vanduo su citrina numalšins skaudančią gerklę, sumažina gleivių kaupimąsi plaučiuose bei sinusuose. Be to, citrinų sultys pagerina organizmo gebėjimą įsisavinti geležį, mikroelementą, būtiną sveikai imuninei sistemai.

Gražina odą

Antioksidantai, esantys citrinų sultyse, mažina spuogus, senatvines dėmes ir net raukšles. Geriant vandenį su citrina šviesėja, gražėja oda, o jūs atrodysit švytinčiai! Citrinų sultys sumaišytos su medumi ar kita veido kauke šviesina odą, skatina žaizdelių gyjimą.

Gerina virškinimą

Vanduo su citrinų sultimis padeda pašalinti toksinus iš organizmo, mažina rėmenį, pilvo pūtimą, dujų kaupimąsį. Citrinuose esantis pektinas gerina žarnyno veiklą, veikia antibakteriškai. Be to, šis gėrimas sužadina tulžies gamybą, gerina kepenų veiklą, mažina jų „suriebėjimą“.

Ištirpdo tai, kas nereikalinga

Citrinų vanduo – puikus diuretikas. Ši savybė gali pagelbėti gydant šlapimo takų infekcijas. Be to, šis gėrimas šalina šlapimo rūgštį iš sąnarių, o tai vienas pagrindinių uždegimo priežasčių. Sergantiems podagra, patariama pusvalandį po valgio išgerti citrinų vandens, taip sumažėja podagros priepuolio tikimybė.

Nors oficialių mokslinių patvirtinimų nėra, tačiau sveikos gyvensenos specialistai tvirtina, jog citrinų vanduo gali padėti ištirpdyti kai kuriuos tulžies, inkstų ar kasos akmenis.

Mažina svorį ir potraukį saldumynams

Citrinų vanduo reguliuoja medžiagų apykaitą bei angliavandenių įsisavinimą. Citrinoje esančios skaidulos mažina potraukį saldumynams.

Gerėja burnos būklė

Geriant vandenį su citrina gerėja burnos kvapas, mažėja dantų skausmas bei rimsta dantenų uždegimas. Tačiau reikėtų nepamiršti, jog citrinų rūgštis ardo dantų emalį, tad po šio gėrimo reikėtų išsiskalauti burną paprastu vandeniu ir nevalyti dantų pasta bent pusvalandį arba tiesiog išsivalyti juos prieš geriant kasdienę dozę citrinų vandens.

Kaip ir kiek?

AB

Į šiltą bet ne karštą vandenį įspauskite pusės citrinos  sulčių, tiek užteks,jei sveriate iki 68 kg, jei jūsų svoris didesnis, galite naudoti visos citrinos sultis. Jei gėrimas gavosi per rūgštus, praskieskite papildomai šiltu vandeniu ir skanaukite!

Jei vis dėlto ryte gerti rūgštų gėrimą per sunku, tuomet pabandykite išgerti šilto citrinų gėrimo dienos eigoje 30 min. prieš ar po valgio. Tikiu, kad naudos tikrai bus 🙂

Paskelbta

Kaip reaguojame į orus?

Oro poveikiu mūsų sveikatai domimasi jau gana senai. III a. pr. Kr. Babilonijos molinėse lentelėse dantiraščiu aprašyta kaip vėjas sukelia žmonėms akių ligas. Garsiausias Antikos gydytojas Hipokratas kiekvienoje savo knygos apie epidemines ligas pratarmėje rašė apie oro poveikį žmonių sveikatai. Be to Graikijoje kalnuose buvo įrengtos metereologinės apžvalgos aikštelės ir kaupiami duomenys apie orus. Šiandien orai mus domina taip pat, tiek žiemą, tiek vasarą. Apie jį patogu kalbėti su mažai pažįstamu žmogumi, apie jį kalbame, kai sunku surasti tinkamų temų pokalbiui. Mokslininkai apie jį kalba taip pat, tačiau jie teigia, jog tam tikras oras bei klimatas gali nulemti žmogaus ligas, nuotaikas, būsenas. Iš to net atsirado atskiras mokslas – biometeorologija, tirianti, kaip oras, klimato pokyčiai veikia mūsų sveikatą. Manoma, jog šios žinios vėliau padės nuspėti tam tikras ligas bei užbėgti joms už akių. Tad keletas faktų apie orus ir mus gali iš tiesų praversti, norint apsaugoti save ir savo artimuosius.

Šiek tiek žinių…

Dauguma žmonių painioja „oro“ bei „klimato“ sąvokas. Klimatas – tai tam tikros orų savybės būdingos tam tikroje teritorijoje ilgą laiką, oras – tai yra tai, ką mes matome per langą – saulėta, lyja, sninga ir t. t. Ligų atžvilgiu klimatas turi įtakos ligų atsiradimui arba jų išnykimui, tuo tarpu oras nulemia, kiek laiko ligos tęsis ir kokio jos bus sunkumo. Tad klimatas suteikia ligoms motyvą, o oras galimybę.

Gripas. Tiek oras, tiek klimatas turi įtakos gripo viruso išplitimui arba jo išnykimui. Paspaudus pirmajam šaltukui, užregistruojami pirmieji gripo atvejai. Yra žinoma, jog gripo protrūkiai yra didesni šaltą ir labai šaltą žiemą. Tai nulemia sumažėjusi oro cirkuliacija. Atšalus orams, kambariai nebevėdinami, prasideda šildymo sezonas. Namai šiltėja, o oras juose sausėja. Kartu sausėja mūsų nosies, burnos gleivinės, taip susidaro geros sąlygos virusams bei bakterijoms kauptis. Siekiant gripo išvengti, patariama vėdinti patalpas, orą namuose drėkinti drėkintuvų pagalba, daugiau vartoti skysčių, atlikti nosies praplovimus.

Alergija ir astma. Alergiški ar astma sergantys žmonės taip pat gali priklausyti nuo orų malonės. Prasidėjus audrai, daugumai tokių žmonių pasunkėja kvėpavimas. Taip yra todėl, jog didelis vėjas išjudina dulkes, žemes bei žiedadulkes, tai pasunkina alergijas. Antra, smarkus lietus žiedadulkes suskaldo į mažesnes daleles, tad jos įkvepiamos dar giliau į kvėpavimo takus ir tai sukelia sunkius alerginius simptomus.

Sergantiems astma pavojinga būti karščio sukeltose gaisravietėse, nes tai gali sukelti rimtus kvėpavimo sutrikimus. Taip pat tokiems ligoniams pavojingas sausas ir šaltas oras, tokio oro poveikyje kraujagyslės susitraukia, daugiau kraujo priteka į organus, o tai gali išprovokuoti dusulį. Barometro spaudimo kritimas dažnai gali paaštrinti alergines reakcijas. Astma bei alergija sergantiems žmonėms gali padėti oro kondicionieriai, filtracinės sistemos. Kada ore sklandančių žiedadulkių ypač daug, rekomenduojama prieš miegą išsimaudyti po dušu, taip nuplausime visas susikaupusias per dieną žiedadulkes ir miegas bus ramesnis. Tuo tarpu šaltomis dienomis astma sergantiems ligoniams reikėtų kvėpuoti šiltu, šiek tiek drėgnu oru inhaliatoriaus pagalba.

Kaulų ir sąnarių ligos. Visi pažįstame žmonių, kuriems keičiantis orams ima skaudėti sąnarius ar kaulus. Dažniausiai tai būna pagyvenę asmenys, tikri vaikščiojantys barometrai. Yra net gi keletas įrodymų, jog sergantiems reumatoidiniu artritu, osteoartritu ar žmonėms, patyrusiems kaulų lūžių, skausmas sustiprėja keičiantis barometro spaudimui arba didėjant oro temperatūrai, drėgmei. Taip pat sergantieji osteoartritu dažniau skausmą jaučia lietingomis dienomis. Pastebima, jog tai labiau būdinga moterims, o skausmo jutimo priežastis yra temperatūros ar barometro spaudimo pasikeitimas, kurie ir sukelia diskomfortą. Taip pat manoma, jog raumenys tampa jautresni, labiau linkę į spazmus, blogiau aprūpinami krauju šaltame, drėgname klimate. Kai spaudimas ar temperatūra stabilizuojasi, skausmas paprastai aprimsta. Daugeliui pacientų, kankinamų sąnarių ir kaulų ligų, šaltomis bei darganotomis dienomis ypač gelbsti šildyklė, dedama ant skaudamų vietų.

Širdies ir kraujagyslių ligos. Tiek širdis, tiek kraujagyslės jautriai reaguoja į ekstremalias temperatūras. Beveik pusė mirčių esant labai aukštai arba labai žemai temperatūrai yra susijusius su infarktais ir insultais. Staiga nukritus temperatūrai, per 24 val. labai padidėja širdies infarktų bei smegenų insulto atvejų. Priežastis nėra visiškai aiški. Tačiau mokslininkai pastebėjo, jog šaltis išprovokuoja mūsų kraujo sudėties pasikeitimus – padidėja eritrocitų bei trombocitų kiekis, kraujas pasidaro klampesnis, pakyla cholesterolio lygis plazmoje, padaugėja fibrinogeno, trombocitų lipumas, o bendras kraujo kiekis sumažėja. Tad kraujas sutirštėja, o tai išprovokuoja stenokardiją, miokardo infarktą. Be to šiomis ligomis dažniausiai sergama rudenį bei žiemą. Tačiau šaltis ne vienintelis faktorius, nulemiantis širdies bei kraujagyslių ligas, net 10 proc. žaibo sukeltų mirčių įvyksta dėl širdies elektrinio laidumo pokyčių.

Vėžiniai susirgimai. Kai kurios vėžinės ligos ypač priklauso nuo klimato. Pavyzdžiui, odos vėžio paplitimas didžiausias šilto klimato juostose. Mat saulė yra pagrindinis odos vėžio provokatorius. Taip pat šilto klimato juostose labiau paplitęs gimdos kaklelio bei plaučių vėžys, tačiau šio ryšio priežastis nėra visiškai aiški. Virškinamojo trakto vėžys dažnesnis šalto klimato juostose, manoma, jog tai nulemia mažesnis šviežių vaisių ir daržovių vartojimas žiemos mėnesiais. Taip pat egzistuoja sezoninis ryšys tarp žmogaus papilomos viruso bei gimdos, gimdos kaklelio vėžio. Šių ligų daugiausia nustatoma vasario mėnesiais. Tačiau tokio ryšio priežastis  taip pat dar neatskleista.

Infekcinės ligos. Kiekviena gamtos katastrofa yra didžiausias siaubas infekcinių ligų kontrolės darbuotojams. Potvynių metu ypač padidėja infekcinių susirgimų – dažniausiai leptospirozės atvejų. Sausros metu ypač agresyvūs būna grybeliniai susirgimai. Tad stichinių nelaimių metu ypač svarbi tampa rankų higiena, švaraus geriamojo vandens vartojimas, tai gali apsaugoti nuo infekcinių viduriavimų, vėmimų. Šiltos žiemos nulemia erkių populiacijos didėjimą, o jos savo ruožtu didina galimybę užsikrėsti erkiniu encefalitu. Šiuo atveju gali padėti tik skiepas. Tai ypač aktualu turėtų būti žmonėms dirbantiems miškuose ar dažnai juose besilankantiems. Vasaros metu padidėja maisto toksikoinfekcijų atvejų. Reikėtų vengti vartoti blogai termiškai apdorotų žuvies bei mėsos produktų, nevartoti netinkamai laikomų kreminių pyragaičių.

Migrena. Apie 50 proc. žmonių, sergančių migrena teigia, jog keičiantis orams juos užklumpa galvos skausmai. Pastebėta, jog tam turi reikšmės teigiamų ir neigiamų jonų santykio pasikeitimas ore, kuris kinta kartu su barometro spaudimu. Tokie pasikeitimai gali įtakoti serotonino – cheminės medžiagos, susijusios su migrena – kiekį organizme. Tad kenčiantiems nuo migrenos patartina nuolat sekti orų prognozes, o artėjant orų pasikeitimams vengti migrenos provokatorių ( šokolado, sūrio, stiprios kavos ar arbatos, ryškių šviesų, stipraus garso, didelių emocijų, streso ir kt. ) bei visuomet po ranka turėti vaistų.

Imunitetas. Susirgsime ar ne tam tikra liga, nulemia mūsų imunitetas, o jis sąveikauja su oru bei klimatu. Mūsų atsparumą ligai nusako baltųjų kraujo kūnelių – leukocitų – kiekis organizme. Kai jų būna mažai, imunitetas silpnėja ir mus ima atakuoti įvairiausi virusai ir bakterijos. Pastebėta, jog daugumai žmonių leukocitų kiekis padidėja rugpjūtį bei gruodį, tuomet esame atspariausi infekcinėm ligom. Tuo tarpu labiausiai pažeidžiami esame balandį bei spalį. Sakoma, jog ypač kruopščiai reikia plauti rankas bei vengti kontakto su sergančiaisiais kovo bei rugsėjo mėnesiais arba mėnesį prieš imuniteto susilpnėjimą.

Nuotaika. Pastebėta, jog rimtos psichinės ligos žmones dažniau užklumpa po įvairių gamtos negandų. Tai susiję su namų, artimųjų netektimis, finansiniu nestabilumu. Taip pat manoma, jog vėjuotos dienos skatina susijaudinimą, nerimą, jautrumą, apatiją, depresiją. Sezoniniai afektiniai sutrikimai ( depresija-manija ) ypač priklauso nuo metų laikų, tai nulemia hormonas melatoninas. Ypač daug jo pasigamina mūsų organizme tamsiuoju paros metu bei žiemą, tai sąlygoja mieguistumą, nenorą bendrauti su kitais žmonėmis. Natūrali ar dirbtinė saulės šviesa slopina melatonino gamybą, tokiu būdu pagerėja mūsų psichinė sveikata. Ilgą laiką buvo manoma, jog savižudybės dažniausiai įvyksta apniukusiu oru, tačiau statistai, ilgą laiką sekę savižudžių dėsningumus, nustatė, jog savižudybių ypač daug užregistruojama keičiantis orams, o taip pat giedromis, saulėtomis dienomis. Didžiausias jų skaičius balandžio mėnesiais.

Elgesys. Tikėsite tuo, ar ne, tačiau oras turi įtakos net gi mūsų elgesiui. Esant aukštai temperatūrai ir didelei drėgmei daugelis žmonių jaučiasi blogai, sulėtėja jų mąstymas, užklumpa apatija, tingumas, neveiklumas. Tuo tarpu ypač šaltas oras provokuoja agresyvumą, norą rizikuoti. Du kanadiečiai kelis dešimtmečius tyrę didžiausias pasaulyje vertybinių popierių biržas, nustatė, jog kuo žemesnė temperatūra, tuo akcijų kainos aukštesnės. Šaltomis žiemomis akcijos pasiekia ypač aukštą kainą, o karštą vasarą akcijų kursas krenta. Manoma, jog tai susiję su žmonių nuotaikomis. Pavyzdžiui, saulėtomis dienomis akcijų kursas pakyla, nes manoma, jog saulė didina žmonių optimizmą. Tad prieš perkant didelį pirkinį, žvilgtelėkite į termometrą.

Sakoma, jog žmogaus rūbai, namai, skėčiai, kondicionieriai, centrinės šildymo sistemos iškraipė žmogaus suvokimą apie orą bei gamtą. Tačiau nepaisant viso to, mes jautriai reaguojame į orus. Jis yra geras sveikatos testas, įvertinantis mūsų organų tinkamumą toliau dirbti. Pats oras sveikam žmogui ligų niekada nesukels, gal tik šiek tiek pablogins savijautą ar nulems nuotaiką. Tai gali būti paaiškinama, kaip prisitaikymas prie naujų oro sąlygų. Tuo tarpu sergančiam žmogui oras gali smogti į pačią silpniausią organizmo vietą. Tačiau ne šaltis sukelia miokardo infarktą, o gyvenimo būdas, oras dažnai esti tik paskutinis lašas ligų taurėje.

Ką dar reikėtų žinoti…

  • Rūkaliai bei širdies ligomis linkę sirgti žmonės turėtų vengti kalnų. Žemas oro slėgis juose tokiems žmonėms gali būti mirtinas.
  • Jei turite skrandžio opą venkite drėgno ir karšto klimato, tai palankios sąlygos opai imti kraujuoti.
  • Nepatartina sudėtingas operacijas, o ypač širdies, atlikti audros metu. Perkūnijos, audros metu suaktyvėja kraujo krešėjimas.
  • Šaltuoju metų laiku reikėtų vilkėti keletą sluoksnių rūbų, kad sušilus, būtų galima ką nors nusivilkti. Vasarą patartina dėvėti laisvus, plonus rūbus, kurie užtikrintų gerą oro cirkuliaciją.
  • Jei dėl netinkamo jūsų sveikatai klimato nutarėte pakeisti gyvenamąją vietą, gerai viską apsvarstykite. Sakoma, jog adaptacija prie naujos aplinkos, persikraustymo stresas gali atsverti klimato teikiamą naudą.