Virusinis hepatitas arba Botkino liga yra viena iš aktualiausių visuomenės sveikatos problemų visame pasaulyje. Susirgusiųjų hepatitu pacientų gydymas yra ilgas ir brangus, neretai liga komplikuojasi, pereina į lėtinę eigą, o žmonės ilgam praranda darbingumą. Hepatitu B pasaulyje užsikrėtę yra apie 350 mln žmonių, Lietuvoje – apie 1 proc. visų gyventojų. Hepatitu C pasaulyje užsikrėtę apie 200 mln. žmonių, tuo tarpu Lietuvoje skaičiuojama apie 1,5 – 3 proc. užsikrėtusiųjų visų gyventojų.
Hepatitą sukelia šešių tipų virusai, kurie žymimi didžiosiomis abėcėlės raidėmis – A, B, C, D, E ir G. Lėtine liga komplikuojasi B, C, D virusų tipai. Visi hepatito virusai yra RNR tipo, išskyrus hepatito B, kurį sukelia DNR tipo virusai.
Virusinis hepatitas yra sisteminė infekcinė liga, pažeidžianti parenchimines kepenų ląsteles, kurios degeneruoja ir atrofuojasi. Pakitusios kepenys nebegali suskaidyti iš virškinamojo trakto į kraują patekusių nuodingųjų medžiagų. Be virusų hepatitą taip pat gali sukelti bakterijos (sergant vidurių, dėmėtąja šiltine, sifiliu, maliarija), alkoholis, tam tikri vaistai ir kiti cheminiai toksinai.
Virusinis hepatitas yra plačiai paplitęs visame pasaulyje, todėl slaugytojai turi būti gerai susipažinę su šios ligos požymiais,simptomais bei gydymu.
Simptomai ir diagnostika
Virusinio hepatito pradžia gali būti visiškai nepastebima, besimptomė, o kartais priešingai – pasireiškia agresyvia, žaibine forma, kuri kelia grėsmę gyvybei ar pereina į lėtinę ligą. Besimptomiai ligos atvejai dažnai lieka neužregistruoti, laiku neatpažinti. Pasitaiko, jog pacientai, patekę į ligoninę dėl kitos ligos, dažnai net nežino, jog serga hepatitu bei kelia grėsmę medicinos personalui.
Visos hepatito formos kliniškai pasireiškia panašiai. Ligos pradžia būna netikėta, atsiranda karščiavimas, gelta, pykinimas, apetito praradimas, pilvo skausmas, patamsėja šlapimas, išmatos tampa šviesios. Mažiems vaikams būdingesnės besimptomės formos. Pacientai į gydytojus dažniausiai kreipiasi dėl tamsaus šlapimo bei akių baltymų pageltimo. Laboratorijoje yra nustatomi hepatito žymenys- antikūnai bei antigenai- taip diagnozuojamas hepatito tipas.
Hepatitas A
Hepatitas A plačiai paplitęs pasaulyje, mažai išsivysčiusiose šalyse neretai pasireiškia epidemijomis. Infekcijos sukėlėjų yra randama išmatose iki simptominio ligos pasireiškimo. Virusai, išsiskyrę su išmatomis, užkrečia aplinką ir plinta per maistą, vandenį, nešvarias rankas, indus, žaislus.
Inkubacinis periodas trunka nuo 15 iki 50 dienų. Dėl ilgo inkubacinio periodo sunku nustatyti infekcijos šaltinį. Tarp vaikų hepatitas A dažniausiai plinta per nešvarias rankas, o ligos eiga 90proc. atvejų būna besimptomė. Suaugusiems ūminė ligos stadija gali būti sunki, pasireiškianti karščiavimu, silpnumu, pykinimu, vėmimus, po 1-2 savaičių gali padidėti kepenys, išryškėti gelta, patamsėti šlapimas, pašviesėti išmatos. Liga gali trukti nuo keturių iki aštuonių savaičių. Persirgus hepatitu A dažnai pasveikstama visiškai, liga retai pereina į lėtinę formą, imunitetas įgyjamas visam gyvenimui.
Hepatito A infekcijos protrūkiai dažniausiai pasireiškia per užkrėstą vandenį, maistą, ypač vartojant jūros gėrybes, kurios buvo gautos iš užkrėsto vandens. Yra pasitaikę atvejų, kai liga išplito per braškes, kurios buvo plautos užkrėstu vandeniu. Taip pat hepatito A protrūkiai buvo fiksuoti ligoninėse, kai medicinos darbuotojai darbo vietoje valgė, gėrė ir gamino valgį.
Hepatito A profilaktika- tai sanitarijos ir higienos mokymas, tinkamas maisto ruošimas, saugus fekalijų nukenksminimas, o visų svarbiausia- rankų plovimas prieš valgį ir higienos normų laikymasis ruošiant valgį.
Nuo hepatito A taip pat apsaugo vakcina. Ji rekomenduojama daug keliaujantiems žmonėms, homoseksualiems asmenims, vaikams, kurių gyvenamoji aplinka palanki plisti hepatitui A. Asmenys, bendravę su sergančiaisiais hepatitu A, profilaktiškai per dvi savaites nuo kontakto turi gauti imunoglobulino.
Hepatitas B
Hepatitu B užsikrečiama per pažeistą odą ir gleivines, įsidūrus užkrėsta adata, kontaktuojant su virusais užkrėstu krauju ar kitais žmogaus biologiniais skysčiais, lytiniu keliu, per tatuiruotes, naudojantis bendrais skutimosi peiliukais, tais pačiais švirkštais ir adatomis. Sergančios motinos užkrečia savo naujagimius gimdymo metu.
Hepatito B virusas aplinkoje gali išlikti gyvybingas iki 7 parų ir patekęs į organizmą sukelti infekciją. Hepatito B inkubacinis periodas yra apie 75 dienos, o organizme aptinkamas po 30-60 dienų po užsikrėtimo.
Hepatitu B sergama visose šalyse, o ypač Pietų Azijoje. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis daugiau nei 780 tūkst. žmonių kasmet miršta nuo šios ligos sukeltų komplikacijų – kepenų cirozės bei kepenų vėžio. Hepatitas B būna tiek ūminis, tiek lėtinis. Paprastai infekcija rezorbuojasi, virusai iš kraujo pasišalina ir žmogus pasveiksta per pirmuosius metus. Tačiau kai kuriais atvejais virusai išlieka, žmonės tampa lėtiniais virusų nešiotojais.
Sergantiesiems lėtiniu hepatitu B neretai išsivysto kepenų cirozė ar kepenų vėžys, kurie dažnai nustatomi tik vėlyvose stadijose. Ypač didelė rizika, jog hepatitas B taps lėtiniu yra vaikams, kurie šia liga užsikrečia nuo sergančios motinos. Lėtinis hepatitas gydomas antivirusiniais vaistais, kurie sukelia daug pašalinių reakcijų, o ir gydymas ne visada būna efektyvus.
Viena efektyviausių šiuo metu profilaktikos priemonių, apsaugančių nuo hepatito B, vakcinacija. Ši vakcina yra įtraukta į privalomojo vaikų skiepijimo kalendorių. Kitos profilaktinės priemonės – lytinių santykių metu naudoti prezervatyvus, nesidalyti skutimosi priemonėmis, manikiūro, pedikiūro reikmenimis, dantų šepetėliais, adatomis, švirkštais, naudoti apsaugines pirštines, akinius kontaktuojant su krauju ir kitais biologiniais skysčiais.
Hepatitas D
Hepatitą D sukelia vadinamieji “delta virusai”. Jis visada būna susijęs su hepatitu B. Hepatitas D dažniausiai pasireiškia kaip greta einanti ar antrinė sergančiųjų lėtiniu hepatitu B infekcija. Tokia kepenų liga yra daug sunkesnė nei atskira hepatito B forma. Rekomenduojamas antivirusinis gydymas, tačiau gydymo efektyvumas nedidelis. Simptomai ir užsikrėtimo keliai tokie pat, kaip ir hepatito B.
Hepatitas C
Hepatitu C serga visų amžiaus grupių asmenys, tačiau dažniausiai 20 -39 metų amžiaus žmonės. Vyrai serga šiek tiek dažniau. Inkubacinis periodas tęsiasi nuo dviejų savaičių iki šešių mėnesių. Daugumai infekuotųjų nepasireiškia jokių simptomų. Ūmiu ligos periodu gali varginti nuovargis, pykinimas, karščiavimas, apetito sumažėjimas, kepenys tampa skausmingos, gelta dažniausiai nebūdinga. 85 proc. ir daugiau infekuotųjų išsivysto lėtinis hepatitas.
Didelėje rizikoje užsikrėsti ūminiu hepatitu C yra intraveniniai narkomanai, kokaino vartotojai, asmenys anksčiau sirgę lytiniu keliu plintančiomis ligomis, medicinos darbuotojai susižaloję infekuotomis adatomis, asmenys, dažnai keičiantys sekso partnerius bei asmenys, kuriems iki 1994 metų buvo perpiltas kraujas ar buvę kraujo donorai, o taip pat asocialūs asmenys.
Kokaino vartotojai dažnai naudoja bendrus nosinius šiaudelius, kuriais pažeidžiama nosies gleivinė ir taip pernešama infekcija, be to dauguma jų yra ir intraveniniai narkomanai.
5-6 proc. kūdikių, gimusių hepatitu C infekuotoms motinoms, taip pat užsikrečia šiuo virusu. Šis skaičius išauga iki 14 procentų, jei motinai kartu pasireiškia ir gretutinės infekcijos. Manoma, jog hepatitas C per motinos pieną neperduodamas.
Užsikrėtimas hepatitu C lytinių santykių metu nėra labai didelis (dažniau užsikrečiama hepatitu B), nebent dažnai keičiami lytiniai partneriai bei sergama kitomis lytiniu keliu plintančiomis ligomis. Tatuiruotės, auskarų vėrimas taip pat kelia pavojų, jei tai atliekama nesteriliomis adatomis ir įranga. Alkoholis dar labiau pažeidžia virusų paveiktas kepenis ir pablogina ligos eigą.
Lėtinis hepatitas C yra slaptas procesas, kuris lėtai progresuoja keletą dešimtmečių nepasireikšdamas jokiais simptomais ir fiziniais požymiais, kol lėtinis kepenų pažeidimas pereina į nekrozę ir fibrozę, o galiausiai- į cirozę. Hepatito C virusų antikūnai (anti-HCV) rodo esant ar buvus infekcijai, tačiau iš jų negalima nustatyti, ar tai ūmi, ar lėtinė liga. Hepatito C RNR serumo mėginiais aptinkami cirkuliuojantys kraujyje virusai. Kepenų fermentų aktyvumo padidėjimas kraujyje neparodo kepenų pažeidimo lygio, todėl reikalingi išsamesni tyrimai – kepenų ultragarsinis tyrimas, kuris gali atskleisti kitas kepenų ligos priežastis, kepenų biopsija.
Deja, kol kas nei vakcinos, nei imunoglobulino, apsaugančio nuo hepatito C, nėra, žmogaus organizmas nepajėgus gaminti antikūnų visiems hepatito C genotipams. Šis faktas apsunkina vakcinos kūrimą bei hepatito C gydymą.
Kaip apsisaugoti nuo hepatito C?
- Medicinos darbuotojai turi laikytis universalių apsaugos taisyklių – naudoti apsaugines pirštines, akinius.
- Asmenys, infekuoti hepatitu C, negali būti kraujo, organų, audinių ar sėklos donorai.
- Narkomanai, vartojantys leidžiamuosius narkotikus, negali būti kraujo donorais.
- Vengti didelės sekso partnerių kaitos, naudoti prezervatyvus.
- Nesinaudoti bendrais skustuvais, dantų šepetukais.
- Bet kokios atviros žaizdos turi būti pridengtos.
- Didesnės rizikos asmenys turi būti nuolat tikrinami dėl hepatito.
- Donorų kraujas turi būti nuolat tikrinamas.
- Švirkštų bei adatų keitimo programos narkomanams iš dalies sumažina parenteraliai plintančią infekciją.
- Moteriai, infekuotai hepatitu C, nėštumas nėra kontraindikuotinas.
- Per motinos pieną, manoma, hepatitas C neplinta.
- Naudojantis tais pačiais indais, stalo įrankiais su infekuotuoju hepatitu C, užsikrėtimo rizikos nėra.
Hepatitas E
Hepatitas E plinta oraliniu – fekaliniu keliu, dažniausiai per užkrėstą vandenį. Didžiausias šios ligos paplitimas – Rytų ir Pietų Azijoje. Eiga panaši į hepatito A. Ši ligos forma nepereina į lėtinę, tačiau ūmi ligos stadija gali būti grėsminga sveikatai ir gyvybei. Nėščiosioms, susirgusioms šiuo virusu, komplikacijų pavojus kyla trečiame trimestre. Kinija sukūrė ir užpatentavo vakciną, apsaugančią nuo hepatito E, tačiau kol kas pasaulyje ši vakcina nepaplito.
Hepatitas G
Hepatitas G dar žinomas kaip GB – C virusas, atrastas 1995 -96 metais, tad kol kas apie jį žinoma nedaug. Dažnai šis virusas aptinkamas kartu su hepatitu B, C ar žmogaus imunodeficito virusu sergančių žmonių kraujyje. Plinta kaip ir hepatitas B bei C.
Slaugos ypatybės
Slaugytojas turi gerai išmanyti hepatito užsikrėtimo būdus, hepatitui būdingus požymius bei kaip apsisaugoti nuo šios grėsmingos infekcijos perdavimo. Renkant duomenis slaugos istorijai svarbu nustatyti potencialius užsikrėtimo hepatitu rizikos veiksnius – dažnos kelionės, narkotikų vartojimas, buvę kraujo perpylimai, hemodializės. Apie juos būtina informuoti gydytoją. Taip pat labai svarbu slaugytojui išlikti objektyviam, o sužinojus apie hepatito infekciją, nesmerkti paciento, neauklėti, o suteikti žinių apie galimą gydymą bei pagalbą. Užsikrėtusieji negali būti kraujo ar serumo donorai, turi vengti alkoholio ir privalo pasiskiepyti nuo kitų hepatito formų. Tokių žmonių priežiūrai reikia gerų slaugymo įgūdžių ir pasiruošimo. Slaugytojas turi būti parama lėtine liga sergančiam pacientui.
Slaugytojams, kontaktuojantiems su biologiniais skysčiais bei krauju, rekomenduojama pasiskiepyti nuo hepatito B, laikytis universalių apsaugos taisyklių, net tada, jei paciento istorijoje nėra hepatito rizikos veiksnių. O taip pat kiek galima dažniau naudoti vienkartines priemones, nukenksminti panaudotas adatas. Taip užtikrinsime saugią aplinką tiek sau, tiek savo pacientui.