Medus žaizdų priežiūroje naudojamas nuo Antikos laikų. Aristotelis medų vadino dievų nektaru, o Dioskoridas, gyvenęs apie 50 m. teigė, jog medus tinka „visom pūvančiom ir giliom žaizdom“. Šiuo metu atlikti in vitro tyrimai patvirtino medaus antibakterines savybes, o atlikti bandymai su gyvūnais parodė, jog jų žaizdos, gydomos medumi, gyja greičiau. Patikimų duomenų, jog medus tinka žmonių žaizdoms gydyti, vis dar trūksta, tačiau beveik neabejojama, jog medus terapeutiniais tikslais gali būti naudojamas gydant nedidelius nudegimus, o taip pat naudojamas pacientams, kuriems taikoma spindulinė terapija, burnos uždegimo (mukozito) prevencijai.
Apie žaizdas
Žaizdos skirstomos pagal :
- jas sukėlusį veiksnį – pjautinės, kirstinės, kąstinės, nudegimai ir kt.,
- gylį – paviršinės, gilios, kiaurinės, prasiskverbiančios ir kt.,
- gijimo laiką – ūminės ir lėtinės,
- užteršimą mikroorganizmais – aseptinės, infekuotos, užterštos.
Ūminės žaizdos atsiranda dėl aiškių priežasčių – mechaninių sužalojimų, terminio poveikio, radiacijos ir kt. Didžioji dalis lėtinių žaizdų ( kojų opos, diabetinės opos, pragulos ) išsivysto dėl kraujotakos sutrikimų.
Klinikinis žaizdos gijimas skirstomas į 4 stadijas:
- Hemostazė (trunka nuo kelių sekundžių iki kelių minučių),
- Uždegimo (trunka 3-5 dienas),
- Proliferacijos (4-14 dienų),
- Rando formavimosi (nuo 8 dienų iki 1 metų).
Įvykus sužalojimui, smulkios arterijos ir arteriolės susitraukia, išsiskiria įvairios aktyvios medžiagos, susiformavę trombai užkemša atvirą kraujagyslės spindį. Tokiu būdu organizmas sustabdo kraujavimą. Uždegimo metu į žaizdą priplūsta daugiau kraujo, šalinamos bakterijos, audinių likučiai, kartu vyksta jungiamojo ir epitelinio audinio regeneracija bei žaizdos kontrakcija proliferacijos fazėje. Rando maturacija prasideda epitelizavus žaizdai, buvusio sužeidimo vietoje išsidėsto kolagenas, o audinio perteklius pašalinamas apoptozės būdu (pašalinamos pažeistos ar nereikalingos ląstelės, nesukeliant uždegiminio atsako). Žaizdos gijimo laikas pailgėja senyviems pacientams, jei žaizda infekuota, o taip pat esant kraujotakos sutrikimams.
Žaizdų priežiūroje svarbiausi aspektai – pašalinti žaizdą sukėlusį veiksnį bei sukurti kuo geresnes sąlygas žaizdos gijimui. Bakterijų kontroliavimas žaizdoje pats svarbiausias faktorius optimalios gydančios aplinkos sukūrime. Bakterijų kiekis didesnis nei 105 organizmų grame žaizdos audinyje laikoma žalingu tiek chirurginės, tiek lėtinės žaizdos gijime. Žaizdų gydyme naudojama daugybę įvairiausių produktų, tačiau, kad ir kaip keista, daugumai jų vis dar trūksta tvirtų įrodymų apie jų efektyvumą.
Medaus savybės
Pirmą kartą medaus antibakterinės savybės aprašytos 1892 m. 1960-1970 m. keletas autorių aprašė medaus naudojimą žaizdų priežiūroje, tačiau didesnio susidomėjimo sulaukta 1980 – 1990 m., kuomet rekordiniu greičiu ima plisti antibiotikams atsparios bakterijos, tad medus imtas naudoti kaip alternatyva antibiotikams bei kitiems cheminiams vaistams.
Pradžioje manyta, jog medaus antibakterinės savybės slypi jo osmosiškume, kadangi jis turi daug cukrų. Medus, kaip ir cukraus sirupai, pasižymi osmoliariškumu, galinčiu slopinti bakterijų augimą. Tačiau kai medus žaizdoje prasiskiedžia žaizdos eksudatu, osmoliariškumas sumažėja iki tiek, jog nebegali kontroliuoti infekcijos. Tačiau tyrimai parodė, jog žaizda infekuota Staphylococcus aureus tampa sterili po sąlyčiu su medumi, kai tik medus praranda savo osmoliarines savybes ir gebėjimą slopinti bakterijų augimą. Šis paradoksas atskleidė dar vieną medaus savybę – praskiestas medus išskiria fermentą, gliukozės oksidazę, kuris gliukozę konvertuoja į vandenilio peroksidą. Paveikus medų aukšta temperatūra, šis fermentas išnyksta, tad kaitintas medus netenka dalies savo gerųjų savybių.
Pašalinus iš medaus vandenilio peroksidą katalazės būdu, buvo pastebėta, jog medus turi ir kitų antibakterinių faktorių- fitocheminių, kurių kol kas atskleisti dar nepavyksta.
In vitro tyrimai patvirtino, jog įvairios medaus rūšys veikia antibakteriškai prieš Alcaligenes faecalis, Citrobacter freundii, Escherichia coli, Enterobacter aerogenes, Klebsiella pneumoniae, Mycobacterium phlei, Salmonella california, Salmonella enteritidis, Salomenella typhimurium, Shigella sonnei, Staphylococcus aureus ir Staphylococcus epidermidis. Įdomu, jog medus neslopina Serratia marcescens ir Candida albicans augimo. O štai manuka medus, kuris gaunamas iš manuko augalų, artimų arbatmedžio giminaičių, geba slopinti net Pseudomonas aeruginosa, meticilin atsparias S aureus (MRSA) bei vankomycinui atsparias enterococcus kultūras. Medus taip pat pasižymi priešgrybeliniu poveikiu tam tikroms grybelių rūšims.
Tyrimai parodė, jog infekcija žaizdoje mažėja ne tik dėl antibakterinio medaus poveikio, 0,1 % medaus tirpalas skatina periferiniame kraujyje B-limfocitų ir T-limfocitų gamybą. 1% medaus tirpalas audinių kultūrose stimuliuoja monocitus, o tai paskatina citokinų bei kitų faktorių išsiskyrimą. Visi šie veiksniai skatina imuninės sistemos atsparumą prieš infekciją.
Be to, meduje esantis didelis gliukozės kiekis bei rūgštinis pH (paprastai 3-4 pH) padeda makrofagams greičiau pašalinti bakterijas.
Medaus naudojimas ūmioms ir lėtinėms žaizdoms
Su gyvūnais atlikti tyrimai patvirtino, jog naudojant žaizdų gydyme medų, sutrumpėja žaizdos gijimo laikas, tuo tarpu gydant medumi žmones, gauti skirtingi rezultatai. Nedidelis tyrimas atskleidė, jog medus apsaugo galvos ir kaklo vėžiu sergančius pacientus nuo mukozito (burnos gleivinės uždegimo) atsiradimo.
Kitas tyrimas parodė, jog gydant nedidelius įdrėskimus ir nedideles plėštines žaizdas medumi, gijimo laikas išliko toks pat, kaip ir gydant hidrogeliu. Gydant nuplėštą kojos nagą medumi, taip pat nepastebėtas spartesnis gijimas lyginant gydymą parafino tvarsčiais bei jodu.
Keletas studijų atskleidė, jog gydant nedidelius nudegimus medumi, gijimo laikas sutrumpėjo, lyginant įprastinį gydymą sidabro sulfadiazinu.
Dauguma lėtinių žaizdų atsiranda dėl kraujotakos sutrikimų, kadangi naudojamos priemonės žaizdoms, kraujotakos problemų neišsprendžia, tad jų nauda abejojama. Tyrinėjant kaip medus veikia kojos veninę opą, pastebėta, jog tiek naudojant medų, tiek hidrogelį, efektas pasiektas panašus, tad medaus pranašumo nepastebėta. Dar vienas tyrimas teigia, jog medus šiek tiek pagerino pragulų gijimą, lyginant su kitomis priemonėmis.
Visi tyrimai atlikti naudojant saugų sterilų medicininį medų. Tačiau visiems šiems atliktiems tyrimams vis dar trūksta patikimumo, tad tikimasi ateityje žinosime daugiau.
Kaip uždėti tvarstį su medumi?
Kiek medaus reikės žaizdai priklauso nuo žaizdos išskiriamo eksudato, nes medaus naudingosios savybės mažėja, kai jis gausiai praskiedžiamas. Kuo gilesnė infekcija, tuo medaus reikės daugiau. Paprastai 20 ml medaus (25-30 g) reikalinga 10 cm skersmens tvarsčiui. Medus tepamas ant tvarsčio (marlinio, medvilninio ar kt.) ir dedama ant žaizdos bei pritvirtinama pleistru, kad laikytųsi. Tvarstį dėkite šiek tiek didesnį nei pati žaizda, kad uždegimo zona taip pat būtų uždengta.
Tvarstis keičiamas priklausomai nuo eksudato. Jei eksudato išskiriama daug ar žaizda labai infekuota, gali prireikti tvarstį keisti iki trijų kartų per dieną, tačiau jei eksudato nedaug, pakaks ir vieno karto. Medus, veikdamas priešuždegimiškai bei antibakteriškai, turėtų sumažinti eksudato kiekį, tad tvarstį vėliau užteks keisti kas dvi tris dienas. Jei tvarstis prilimpa prie žaizdos, tai rodo, kad jį būtina keisti dažniau. Jei problema išlieka, net keičiant tvastį dažniau, tuomet medų tepkite ant nelimpančio absorbuojančio tvarsčio, kad kuo mažiau traumuotųsi oda.
Giluminės žaizdos, ertmės užpildomos medumi, o paskui dedamas tvarstis. Šiais atvejais saugiausia naudoti sterilų medicininį medų.
Meduje slypintys pavojai
Maistui naudojamas medus gali būti pavojingas dėl botulizmo infekcijos. Tuo tarpu medicininis sterilus medus šio pavojaus nekelia, nes jis išvalomas nuo smulkių dalelių bei gama iradiacijos būdu pašalinamos galimos klostridijų sporos, tuo pačiu išsaugomos medaus antibakterinės savybės.
Taip pat prieš gydantis medumi, reikėtų įsitikinti, jog žmogus nėra alergiškas medui ir jo produktams.
Šaltiniai:
Jason J. Song, Richard Salcido Use of honey in wound care: an update/Clinical management extra/January 2011.
Peter Charles Molan Honey as a topical antibacterial agent for treatment of infected wounds/World Wide Wounds/December 2001.
Peter Molan, Julie Betts Using honey dressings: the practical considerations/NursingTimes/December 2000.
Val Robson, Susanna Dodd, Stephen Thomas Standardized antibacterial honey (Medihoney_) with standard therapy in wound care: randomized clinical trial/Journal of advanced nursing/November 2008.