Paskelbta

Kas žinoma apie koronavirusą ?

Informacija bus papildoma

 

  • Kovo 11 –ąją Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) paskelbė koronaviruso protrūkį pandemija, o taip pat epidemija, kuri dideliu greičiu plinta tarp žmonių beveik visame pasaulyje.
  • Šis virusas vadinamas SARS-CoV-2, o jo sukeliamas susirgimas- covid-19 (Korona liga 2019). Dažnai tiesiog įvardijama kaip koronavirusas.
  • Ligos pavojingumą apsprendžia mirtingumo rodikliai. Kinijos Wuhan regione atlikti mokslininkų tyrimai rodo, jog mirtingumas nuo šios ligos siekia 2,3 proc. Taip pat ta pati studija parodė, jog 80 proc. sergančiųjų pasireiškė nesunkūs peršalimo simptomai. Pusė kritiškai sergančiųjų mirė nuo šio viruso Wuhan regione.
  • Kitos šalys pateikia kitus mirtingumo rodiklius. Italijoje šie skaičiai ypač dideli, o šiuo virusu dažniausiai užsikrečia vyresnio amžiaus žmonės, turintys lėtinių susirgimų. Pietų Korėjoje mirtingumo rodikliai mažesni nei Wuhan regione. Šiuo metu mokslininkai daugiau dėmesio skyrė susirgusiųjų amžiui,  ištyrę virš  44 tūkst. užsikrėtusiųjų, nustatė, jog mirtingumas vidutiniškai siekia 1,38 proc.
  • Kinijos mokslininkai, kurie ištyrė 54 nuo koronaviruso mirusius pacientus dviejose Wuhan ligoninėse, nustatė, jog mirusiųjų vidutinis amžius siekė 69 metus. Mokslininkai daro išvadas, jog ši liga sunkiausiai kerta vyresnio amžiaus žmonėms. 70 proc. mirusiųjų turėjo kitų sveikatos problemų. Daugiau nei pusę vargino aukštas kraujo spaudimas, trečdalis jų turėjo cukrinį diabetą, ketvirtadalis vieną ar kitą širdies problemą. Įdomu, kad visiems, mirusiems nuo šio viruso, išsivystė sepsis.
  • Korona virusas ypač pavojingas žmonėms, sergantiems lėtinėmis plaučių ligomis, mat šis virusas atakuoja plaučius.
  • Mokslininkai mano, jog šis virusas gali prasiskverbti į širdies raumenį ir naikinti širdies ląsteles, o tai rodo, koks šis virusas gali būti pavojingas. Širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys pacientai turėtų būti ypač atsargūs.
  • Kartais virusas sunkiai susargdina ir jauno amžiaus žmones. Imunologė Anne Spurkland teigia, jog tai gali nutikti dėl nežinomo „genetinio defekto“ šių žmonių imuninėje sistemoje.
  • Užsikrėtus koronavirusu pirmieji covid-19 ligos požymiai vidutiniškai pasireiškia po 5 dienų. Tikėtina, jog didžiausia užsikrėtimo galimybė nuo sergančiojo yra tada, kai žmogus kosi ir karščiuoja.
  • Tuo pačiu viena Kinijos studija rodo, jog labiausiai ligą platino tie žmonės, kurie patys jokių simptomų nejautė, tačiau buvo viruso nešiotojai.
  • Nedidelė studija atlikta JAV rodo, jog šis virusas labiausiai plinta tarp šeimos narių, o ne tarp svetimų žmonių gatvėje.
  • Nauja studija rodo, jog lengva covid-19 ligos forma sergantys pacientai išskiria į aplinką labai didelį kiekį virusų iš viršutinių kvėpavimo takų ir tai vyksta ankstyvojoje ligos stadijoje.
  • Britanijos vyriausybės patarėjas moksliniais klausimais Sir Patrick Vallance anksčiau Sky News teigė, jog tikėtina, kad prireiks 60 proc. užsikrėtusios šiuo virusu žmonijos, kad įgytume visuotinį imunitetą prieš šį virusą. Tuo tarpu Australijos epidemiologas Gideon Meyerowitz – Katz teigia, jog tai nesąmonė, o kalbėti apie visuotinį imunitetą neturint vakcinos, nėra tinkamas apsaugos planas.
  • Virusas ant popieriaus gali išgyventi iki 24 valandų, o ant plastiko bei nerūdijančio plieno iki 3 parų.
  • Kol kas mokslininkai virusą randa tik burnos ir nosies išskyrose, žinomas vienas atvejis, kai virusas buvo rastas sergančiojo kraujyje. Šlapime šio viruso nerasta. Ar virusas plinta kartu su išmatomis kol kas dar nežinoma.
  • 1918 metais siaučiant ispaniškajam gripui, sergantiesiems buvo perpilamas pasveikusiųjų nuo šio gripo kraujas. Ši praktika šiuo metu išbandoma kai kuriose šalyse. Penkiems pacientams Norvegijoje perpilus pasveikusiųjų kraujo plazmos, jų sveikatos būklė pagerėjo.
  • Viso pasaulio mokslininkai aktyviai dirba kurdami vakciną. Pirmoji vakcina – kandidatė jau yra išbandoma, tačiau kol ji bus pradėta naudoti aktyviai, gali prireikti nemažai laiko.
  • Išbandomi įvairiausi vaistai koronaviruso gydymui. Prancūzijos mokslininkai išbandė dviejų vaistų- antimaliarinių ir antibiotikų- kombinaciją. Mokslininkų teigimu, šie vaistai gali padėti gydant covid-19 ligą, tačiau tikrieji rezultatai geriausiu atveju bus matomi po 3-4 mėnesių.
  • Oksfordo mokslininkai sukurė greituosius koronos viruso testus. Atsakymas gaunamas per pusvalandį, kol kas tikrinamas jų patikimumas.
  • Remiantis Kinijos bei Italijos duomenimis matome, jog labiausiai pažeidžiami yra vyresnio amžiaus žmonės. Dauguma jų klausia, ar yra kokių specialių maisto papildų, maisto produktų, padedančių apsisaugoti nuo šio viruso. Pasak molekulinės imunologijos profesorės Anne Spurkland nėra jokių specialių produktų, kurie padėtų vyresniems žmonėms sustiprinti imunitetą. Svarbiausia vengti kontakto ir būti fiziškai aktyviems.
  • Studijos atliktos su nėščiosiomis ir naujagimiais atrodo paguodžiančiai. Mokslininkai teigia, jog vaisiui užsikrėsti koronavirusu yra mažai galimybių. Nepasitaikė ir kritiškai sergančiųjų šiuo virusu nėščiųjų. Tai labai geros naujienos, žinant, jog siaučiant ispaniškajam gripui, nėščiosios sirgo ypač sunkiai. Tuo pačiu turime nepamiršti, jog mokslininkams reikia daugiau žinių apie covid-19.
  • Mokslininkai kol kas neturi aiškaus atsakymo, kodėl tiek mažai sergančiųjų šiuo virusu vaikų. Vaikai juk labiau neatsparūs virusams, dažniau serga gripu, peršalimo ligomis, tiesa, jiems pasireiškia lengvesni simptomai. Kol kas pasaulyje nėra nė vieno iki 10 metų vaiko mirusio nuo šio viruso. Mokslinkai mano, jog šis fenomenas būdingas dėl nepakankamai susiformavusios vaikų imuninės sistemos. Suaugusieji neretai miršta ne nuo pačio viruso, o nuo per daug aktyviai įsijungusios imuninės sistemos reakcijų.

 

Parengta pagal forskning.no

Paskelbta

Žmogaus papilomos virusas (ŽPV). Ką būtina žinoti.

 

Dauguma apie žmogaus papilomos virusą (ŽPV) žino tik tiek, jog jis gali sukelti moterims gimdos kaklelio vėžį, o nuo šios ligos gali apsaugoti skiepai, tačiau tai tik nedidelė dalis informacijos apie šį virusą. Šis virusas ypač plačiai paplitęs tarp mūsų ir toli gražu ne visos šio viruso rūšys sukelia mirtiną vėžį. Tad šį kartą plačiau apie ŽPV.

Apie ŽPV infekcijas

Žmogaus papilomos virusas – tai DNR virusas, priklausantis papilomų virusų šeimai, kurių priskaičiuojama iki 200 genotipų. Iš jų išskiriama apie 40 ŽPV rūšių, kuriais galima užsikrėsti lytinio kontakto metu. ŽPV virusai pažeidžia odą ir  gleivines bei sukelia karpas arba ląstelių pakitimus.

ŽPV  klasifikuojami į mažos rizikos ir didelės rizikos tipus. Didelės rizikos ŽPV tipai gali sukelti vėžį. Žemos rizikos ŽPV tipai paprastai sukelia karpas ant kojų ar rankų pirštų, karputes lytinių organų srityje ar nedidelius ląstelių pakitimus, kurie praeina savaime be gydymo.

ŽPV pirmą kartą buvo atrastas 1949 metais elektroninio mikroskopo pagalba. Po metų ši infekcija pripažinta kaip užkrečiama intymaus kontakto metu. 1970 metais atrastas ryšys tarp ŽPV ir gimdos kaklelio vėžio, o 1983-1984 metais atrasti ŽPV16 ir ŽPV18 tipai, kurie yra pagrindiniai  gimdos kaklelio vėžio sukelėjai. 2006 metais pradėta naudoti ŽPV vakcina.

Kaip užsikrečiama ŽPV?

ŽPV užsikrečiama ypač lengvai. Manoma, jog apie 70-80 proc. vyrų ir moterų vieną ar kelis kartus per savo gyvenimą užsikrečia ŽPV. Dažniausiai užsikrečiama seksualinio kontakto metu per odą ir gleivines, tačiau didelė galimybė užsikrėsti šiuo virusu ir artimai kontaktuojant odai su oda. Neretai jauni žmonės užsikrečia šiuo virusu iki pirmųjų lytinių santykių. Prezervatyvai šimtaprocentinės apsaugos nesuteikia, kadangi ŽPV gali tūnoti ir nepridengtoje odoje. Jei oda ar gleivinės yra pažeistos, galimybė užsikrėsti šiuo virusu dar labiau padidėja.

Lytinių organų karputės taip pat yra lengvai užkrečiamos. Neretai mama šį virusą gimdymo metu perduoda naujagimiui, tačiau vaikams ši infekcija dažnai praeina savaime per trumpą laiką be jokių ryškesnių simptomų.

ŽPV inkubacinis periodas trunka nuo 1 iki 6 mėnesių, tad užsikrėtęs žmogus odos pakitimus gali pamatyti vėliau arba būti viruso nešiotoju apie tai nežinodamas.

Vėžio vystymasis

Užsikrėtus didelės rizikos ŽPV ne visada žmogus susirgs vėžiu. Vėžys – tai ištisas procesas, kuris gali vystytis kelis dešimtmečius, sukeldamas įvairius ląstelių pakitimus. Žinoma, jog apie 70 proc. gimdos kaklelio vėžio atvejų sukelia ŽPV16 ir ŽPV18 tipai. ŽPV 31,33,45,52 ir 58 tipai atsakingi už 20 proc. gimdos kaklelio vėžio atvejų. Gimdos kaklelio ląstelių pakitimai pagal pažeidimą skirstomi į laipsnius (CIN 1,2 ir 3). CIN 2-3 vertinama kaip pavojinga ikivėžinė būklė. Kasmet pasaulyje miršta apie 250 tūkst.moterų nuo gimdos kaklelio vėžio.

Didelės rizikos ŽPV tipai gali sukelti ne tik gimdos kaklelio vėžį, bet ir makšties bei kitų išorinių lyties organų vėžį moterims, vyrams – varpos, išeinamosios angos, taip pat gerklės, ausų, nosies vėžį tiek vyrams, tiek moterims. Net 85 proc. tiesiosios žarnos vėžio atvejų yra susiję su ŽPV. Kai kurios studijos rodo, jog 20 proc. plaučių vėžio bei 14 proc. storojo žarnyno atvejų taip pat siejama su didelės rizikos ŽPV. Dauguma vėžio atvejų vyrams, susijusių su ŽPV, buvo sukelti ŽPV16 ir ŽPV18 tipų, o vidutinis vyrų amžius, sergančių ŽPV sukeltu vėžiu, virš 60 metų.

Lytinių organų karputės

Lytinių organų karputės (kandilomos) būdingos apie 1 proc. 15 – 49 metų amžiaus žmonių, gyvenantiems lytinį gyvenimą. Apie 90 proc. atvejų, kandilomas sukelia ŽPV 6 ir 11 genotipai. Infekcija pasireiškia nedidelėmis  odos išaugomis ant lyties organų. Moterims – aplink makštį, makštyje, gimdos kaklelyje, vyrams – ant varpos, išeinamojoje angoje. Retesniais atvejais karpos gali atsirasti aplink šlaplę. Kandilomos gali susigrupuoti vienoje vietoje ir savo forma panešėti į  žiedinį kopūstą, kai kurios karputės primena pūsleles arba būna visiškai plokščios, tad sunkiai pastebimos. Kandilomos nekraujuoja. Pastaruoju metu lytinių organų karpučių ypač padaugėjo tiek vyrų, tiek moterų tarpe. Kandilomos vėžio nesukelia ir dauguma jų išnyksta savaime. Kai kuriais atvejais karputės šalinamos specialiais tepalais, lazeriu ar šaldymu, tačiau matomų karpų pašalinimas pačio viruso nepanaikina, jis išlieka odoje ir gleivinėje. Vadinasi žmogus gali užkrėsti kitą žmogų tol, kol šį virusą nešioja.

Simptomai ir eiga

Užsikrėtus ŽPV jokių simptomų paprastai nepasireiškia. Apie 90 proc.užsikrėtusiųjų infekcija išnyksta savaime per 0,5-1,5 metų. Apie 10 proc. užsikrėtusiųjų tampa nuolatiniais šio viruso nešiotojais, šie žmonės yra rizikoje susirgti vėžiu. Imuniteto atsakas prieš šį virusą yra ypač silpnas, nes virusas infekuoja lokalias odos ir gleivinės epitelio ląsteles ir nesukelia viremijos (virusų nėra kraujyje). Virusas įsitaiso epitelio ląstelėse ir dažnai integruojasi į žmogaus DNR, o tai gali sąlygoti ląstelių suvežėjimą. Šis procesas gali užtrukti kelis dešimtmečius.

Diagnostika ir gydymas

ŽPV testą rekomenduojama atlikti moterims, kai citologinio tyrimo metu randama nenustatytos reikšmės plokščiojo ar liaukinio epitelio ląstelių. Tyrimo metu nustatoma, kuris iš aukštos rizikos tipų ŽPV aptiktas gimdos kaklelio ląstelėse. Aukšto laipsnio priešvėžiniai epitelio pokyčiai (CIN3+) yra labiausiai susiję su 16,18 ir 45 ŽPV tipais, juos nustačius pacientėms taikomas agresyvesnis gydymas.

ŽPV infekcija nėra gydoma. Jei moterims nustatoma priešvėžiniai gimdos kaklelio pakitimai (CIN 2-3), tuomet taikomas chirurginis gydymas – konizacija. Operacijos metu pašalinami pakitę gimdos kaklelio audiniai. Gimdos kaklelio vėžys gydomas chirurginiu būdu, o taip pat gali būti taikoma spindulinė terapija ir/ar chemoterapija. Nepaisant gydymo, trečdalis moterų, susirgusiųjų gimdos kaklelio vėžiu, miršta nuo šios ligos.

Karpos ant rankų, kojų pirštų, lyties organų nustatomos klinikinės apžiūros metu. Jos

gali būti gydomos lokaliai antivirusiniais tepalais (nerekomenduojama nėštumo metu ), šalinamos lazeriu, šalčiu ir kt. Daugeliu atveju karpos išnyksta  savaime be gydymo.

Profilaktika

ŽPV infekcija dažniausiai užsikrečiama intymaus kontakto metu. Pastaruoju metu pasaulyje fiksuojama ypač daug gerklės ir liežuvio vėžio atvejų, sukeltų ŽPV, o tai siejama su oraliniu seksu. Teigiama, jog homoseksualūs vyrai yra didesnėje rizikoje susirgti tiesiosios žarnos vėžiu sąlygotu didelės rizikos ŽPV, nei moterys gimdos kaklelio vėžiu, todėl kai kuriose šalyse vakcinos rekomenduojamos ir vyriškajai lyčiai.

Manoma, jog didesnė rizika susirgti gimdos kaklelio vėžiu yra toms moterims, kurios turi daugiau seksualinių partnerių, lytinių santykių metu nenaudoja prezervatyvo bei rūko. Skaičiuojama, jog rizika užsikrėsti ŽPV padidėja 10 proc. su kiekvienu nauju partneriu.

 Jei žmogus visą gyvenimą turėjo tik vieną partnerį, rizika vistiek išlieka, jei esamas partneris iki jūsų turėjo skirtingų seksualinių kontaktų.

Siekiant apsisaugoti nuo ŽPV rekomenduojamos vakcinos. Šiuo metu yra siūlomos trijų rūšių vakcinos – Gardasil 9, Silgard bei Cervarix.

Gardasil 9 vakcina apsaugo nuo 9 rūšių ŽPV tipų – 6,11,16,18,31,33,45,52 ir 58. Šio tipo virusai gali sukelti gimdos kaklelio, išorinių lyties organų ikivėžinius pakitimus ir vėžį bei lyties organų karpas.

Silgard vakcina apsaugo nuo 4 rūšių ŽPV tipų – 6,11,16 ir 18. Šie virusai taip gali sukelti gimdos kaklelio, išorinių lyties organų ikivėžinius pakitimus ir vėžį, lyties organų karpas.

Cervarix vakcina saugo nuo pagrindinių gimdos kaklelio vėžį sukeliančių 16 ir 18 ŽPV tipo. Vakcinanciją rekomenduojama pradėti mergaitėms nuo 9 metų.

Karpos ant rankų, kojų pirštų dažniau atsiranda esant odos pažeidimams, odos išsausėjimams, gausiai prakaituojant, nešiojant nepatogią avalynę. Sumažėjęs imunitetas taip pat gali skatinti karpų atsiradimą.

Šaltiniai

https://www.fhi.no/nettpub/smittevernveilederen/sykdommer-a-a/humant-papillomavirus-hpv-genitale-/

https://www.lommelegen.no sannheten om hpv

 

 

Paskelbta

Virusinio hepatito ABC

abc

Virusinis hepatitas arba Botkino liga yra viena iš aktualiausių visuomenės sveikatos problemų visame pasaulyje. Susirgusiųjų hepatitu pacientų gydymas yra ilgas ir brangus, neretai liga komplikuojasi, pereina į lėtinę eigą, o žmonės ilgam praranda darbingumą.  Hepatitu B pasaulyje užsikrėtę yra apie 350 mln žmonių, Lietuvoje – apie 1 proc. visų gyventojų. Hepatitu C pasaulyje užsikrėtę apie 200 mln. žmonių,  tuo tarpu Lietuvoje skaičiuojama apie 1,5 – 3 proc. užsikrėtusiųjų visų gyventojų.

Hepatitą sukelia šešių tipų virusai, kurie žymimi didžiosiomis abėcėlės raidėmis – A, B, C, D, E ir G. Lėtine liga komplikuojasi B, C, D virusų tipai. Visi hepatito virusai yra RNR tipo, išskyrus hepatito B,  kurį sukelia DNR tipo virusai.

Virusinis hepatitas yra sisteminė infekcinė liga, pažeidžianti parenchimines kepenų ląsteles, kurios degeneruoja ir atrofuojasi. Pakitusios kepenys nebegali suskaidyti iš virškinamojo trakto į kraują patekusių nuodingųjų medžiagų. Be virusų hepatitą taip pat gali sukelti bakterijos (sergant vidurių, dėmėtąja šiltine, sifiliu, maliarija), alkoholis, tam tikri vaistai ir kiti cheminiai toksinai.

Virusinis hepatitas yra plačiai paplitęs visame pasaulyje, todėl slaugytojai turi būti gerai susipažinę su šios ligos požymiais,simptomais bei gydymu.

Simptomai ir diagnostika

Virusinio hepatito pradžia gali būti visiškai nepastebima, besimptomė, o kartais priešingai – pasireiškia agresyvia, žaibine forma, kuri kelia grėsmę gyvybei ar pereina į lėtinę ligą. Besimptomiai ligos atvejai dažnai lieka neužregistruoti, laiku neatpažinti. Pasitaiko, jog pacientai, patekę į ligoninę dėl kitos ligos, dažnai net nežino, jog serga hepatitu bei  kelia grėsmę medicinos personalui.

Visos hepatito formos kliniškai pasireiškia panašiai. Ligos pradžia būna netikėta, atsiranda karščiavimas, gelta, pykinimas, apetito praradimas, pilvo skausmas, patamsėja šlapimas, išmatos tampa šviesios. Mažiems vaikams būdingesnės besimptomės formos. Pacientai į gydytojus dažniausiai kreipiasi dėl tamsaus šlapimo bei akių baltymų pageltimo. Laboratorijoje yra nustatomi hepatito žymenys- antikūnai bei antigenai- taip diagnozuojamas hepatito tipas.

Hepatitas A

Hepatitas A plačiai paplitęs pasaulyje, mažai išsivysčiusiose šalyse neretai pasireiškia epidemijomis. Infekcijos sukėlėjų yra randama išmatose iki simptominio ligos pasireiškimo. Virusai, išsiskyrę su išmatomis, užkrečia aplinką ir plinta per maistą, vandenį, nešvarias rankas, indus, žaislus.

Inkubacinis periodas trunka nuo 15 iki 50 dienų. Dėl ilgo inkubacinio periodo sunku nustatyti infekcijos šaltinį. Tarp vaikų hepatitas A dažniausiai plinta per nešvarias rankas, o ligos eiga 90proc. atvejų būna besimptomė. Suaugusiems ūminė ligos stadija gali būti sunki, pasireiškianti karščiavimu, silpnumu, pykinimu, vėmimus, po 1-2 savaičių gali padidėti kepenys, išryškėti gelta, patamsėti šlapimas, pašviesėti išmatos. Liga gali trukti nuo keturių iki aštuonių savaičių. Persirgus hepatitu A dažnai pasveikstama visiškai, liga retai pereina į lėtinę formą, imunitetas įgyjamas visam gyvenimui.

Hepatito A infekcijos protrūkiai dažniausiai pasireiškia per užkrėstą vandenį, maistą, ypač vartojant jūros gėrybes, kurios buvo gautos  iš užkrėsto vandens. Yra pasitaikę atvejų, kai liga išplito per braškes, kurios buvo plautos užkrėstu vandeniu. Taip pat hepatito A protrūkiai buvo fiksuoti ligoninėse, kai medicinos darbuotojai darbo vietoje valgė, gėrė ir gamino valgį.

Hepatito A profilaktika- tai sanitarijos ir higienos mokymas, tinkamas maisto ruošimas, saugus fekalijų nukenksminimas, o visų svarbiausia- rankų plovimas prieš valgį ir higienos normų laikymasis ruošiant valgį.

Nuo hepatito A taip pat apsaugo vakcina. Ji rekomenduojama daug keliaujantiems žmonėms, homoseksualiems asmenims, vaikams, kurių gyvenamoji aplinka palanki plisti hepatitui A. Asmenys, bendravę su sergančiaisiais hepatitu A, profilaktiškai per dvi savaites nuo kontakto turi gauti imunoglobulino.

Hepatitas B 

Hepatitu B užsikrečiama per pažeistą odą ir gleivines, įsidūrus užkrėsta adata, kontaktuojant su virusais užkrėstu krauju ar kitais žmogaus biologiniais skysčiais, lytiniu keliu, per tatuiruotes, naudojantis bendrais skutimosi peiliukais, tais pačiais švirkštais ir adatomis. Sergančios motinos užkrečia savo naujagimius gimdymo metu.

Hepatito B virusas aplinkoje gali išlikti gyvybingas iki 7 parų ir patekęs į organizmą sukelti infekciją. Hepatito B inkubacinis periodas yra apie 75 dienos, o organizme aptinkamas po 30-60 dienų po užsikrėtimo.

Hepatitu B sergama visose šalyse, o ypač Pietų Azijoje. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis daugiau nei 780 tūkst. žmonių kasmet miršta nuo šios ligos sukeltų komplikacijų – kepenų cirozės bei kepenų vėžio. Hepatitas B būna tiek ūminis, tiek lėtinis. Paprastai infekcija rezorbuojasi, virusai iš kraujo pasišalina ir žmogus pasveiksta per pirmuosius metus. Tačiau kai kuriais atvejais virusai išlieka, žmonės tampa lėtiniais virusų nešiotojais.

Sergantiesiems lėtiniu hepatitu B neretai išsivysto kepenų cirozė ar kepenų vėžys, kurie dažnai nustatomi tik vėlyvose stadijose.  Ypač didelė rizika, jog hepatitas B taps lėtiniu yra vaikams, kurie šia liga užsikrečia nuo sergančios motinos. Lėtinis hepatitas gydomas antivirusiniais vaistais, kurie sukelia daug pašalinių reakcijų, o  ir gydymas ne visada būna efektyvus.

Viena efektyviausių šiuo metu profilaktikos priemonių, apsaugančių nuo hepatito B, vakcinacija. Ši vakcina yra įtraukta į privalomojo vaikų skiepijimo kalendorių. Kitos profilaktinės priemonės – lytinių santykių metu naudoti prezervatyvus, nesidalyti skutimosi priemonėmis, manikiūro, pedikiūro reikmenimis, dantų šepetėliais, adatomis, švirkštais, naudoti apsaugines pirštines, akinius kontaktuojant su krauju ir kitais biologiniais skysčiais.

Hepatitas D

Hepatitą D sukelia vadinamieji “delta virusai”. Jis visada būna susijęs su hepatitu B. Hepatitas D dažniausiai pasireiškia kaip greta einanti ar antrinė sergančiųjų lėtiniu hepatitu B infekcija. Tokia kepenų liga yra daug sunkesnė nei atskira hepatito B forma. Rekomenduojamas antivirusinis gydymas, tačiau gydymo efektyvumas nedidelis. Simptomai ir užsikrėtimo keliai tokie pat, kaip ir hepatito B.

Hepatitas C

Hepatitu C serga visų amžiaus grupių asmenys, tačiau dažniausiai 20 -39 metų amžiaus žmonės. Vyrai serga šiek tiek dažniau. Inkubacinis periodas tęsiasi nuo dviejų savaičių iki šešių mėnesių. Daugumai infekuotųjų nepasireiškia jokių simptomų. Ūmiu ligos periodu gali varginti nuovargis, pykinimas, karščiavimas, apetito sumažėjimas, kepenys tampa skausmingos, gelta dažniausiai nebūdinga. 85 proc. ir daugiau infekuotųjų išsivysto lėtinis hepatitas.

Didelėje rizikoje užsikrėsti ūminiu hepatitu C yra intraveniniai narkomanai, kokaino vartotojai, asmenys anksčiau sirgę lytiniu keliu plintančiomis ligomis, medicinos darbuotojai susižaloję infekuotomis adatomis, asmenys,  dažnai keičiantys sekso partnerius bei asmenys, kuriems iki 1994 metų buvo perpiltas kraujas ar buvę kraujo donorai, o taip pat asocialūs asmenys.

Kokaino vartotojai dažnai  naudoja bendrus nosinius šiaudelius, kuriais pažeidžiama nosies gleivinė ir taip pernešama infekcija, be to dauguma jų yra ir intraveniniai narkomanai.

5-6 proc. kūdikių, gimusių hepatitu C infekuotoms motinoms, taip pat užsikrečia šiuo virusu. Šis skaičius išauga iki 14 procentų, jei motinai kartu pasireiškia ir gretutinės infekcijos. Manoma, jog hepatitas  C per motinos pieną neperduodamas.

Užsikrėtimas hepatitu C lytinių santykių metu  nėra labai didelis (dažniau užsikrečiama hepatitu B),  nebent dažnai keičiami lytiniai partneriai bei sergama kitomis lytiniu keliu plintančiomis  ligomis. Tatuiruotės, auskarų vėrimas taip pat kelia pavojų, jei tai atliekama nesteriliomis adatomis ir įranga. Alkoholis dar labiau pažeidžia virusų paveiktas kepenis ir pablogina ligos eigą.

Lėtinis hepatitas C yra slaptas procesas, kuris lėtai progresuoja keletą dešimtmečių nepasireikšdamas jokiais simptomais ir fiziniais požymiais, kol lėtinis kepenų pažeidimas pereina į nekrozę ir fibrozę, o galiausiai- į cirozę. Hepatito C virusų antikūnai (anti-HCV) rodo esant ar buvus infekcijai, tačiau iš jų negalima nustatyti, ar tai ūmi, ar lėtinė liga. Hepatito C RNR serumo mėginiais aptinkami cirkuliuojantys kraujyje virusai. Kepenų fermentų aktyvumo padidėjimas kraujyje neparodo kepenų pažeidimo lygio, todėl reikalingi išsamesni tyrimai – kepenų  ultragarsinis tyrimas, kuris gali atskleisti kitas kepenų ligos priežastis, kepenų biopsija.

Deja, kol kas nei vakcinos, nei imunoglobulino, apsaugančio nuo hepatito C, nėra, žmogaus organizmas nepajėgus gaminti antikūnų visiems hepatito C genotipams. Šis faktas apsunkina vakcinos kūrimą bei hepatito C gydymą.

Kaip apsisaugoti nuo hepatito C?

  • Medicinos darbuotojai turi laikytis universalių apsaugos taisyklių – naudoti apsaugines pirštines, akinius.
  • Asmenys, infekuoti hepatitu C, negali būti kraujo, organų, audinių ar sėklos donorai.
  • Narkomanai, vartojantys leidžiamuosius narkotikus, negali būti kraujo donorais.
  • Vengti didelės sekso partnerių kaitos, naudoti prezervatyvus.
  • Nesinaudoti bendrais skustuvais, dantų šepetukais.
  • Bet kokios atviros žaizdos turi būti pridengtos.
  • Didesnės rizikos asmenys turi būti nuolat tikrinami dėl hepatito.
  • Donorų kraujas turi būti nuolat tikrinamas.
  • Švirkštų bei adatų keitimo programos narkomanams iš dalies sumažina parenteraliai plintančią infekciją.
  • Moteriai, infekuotai hepatitu C, nėštumas nėra kontraindikuotinas.
  • Per motinos pieną, manoma, hepatitas C neplinta.
  • Naudojantis tais pačiais indais, stalo įrankiais su infekuotuoju hepatitu C, užsikrėtimo rizikos nėra.

Hepatitas E

Hepatitas E plinta oraliniu – fekaliniu keliu, dažniausiai per užkrėstą vandenį. Didžiausias šios ligos paplitimas – Rytų ir Pietų Azijoje. Eiga panaši į hepatito A. Ši ligos forma nepereina į lėtinę, tačiau ūmi ligos stadija gali būti grėsminga sveikatai ir gyvybei. Nėščiosioms, susirgusioms šiuo virusu,  komplikacijų pavojus kyla trečiame trimestre. Kinija sukūrė ir užpatentavo vakciną, apsaugančią nuo hepatito E, tačiau kol kas pasaulyje ši vakcina nepaplito.

Hepatitas G

Hepatitas G dar žinomas kaip GB – C virusas, atrastas 1995 -96 metais, tad kol kas apie jį žinoma nedaug. Dažnai šis virusas aptinkamas kartu su hepatitu B, C ar žmogaus imunodeficito virusu sergančių žmonių kraujyje. Plinta kaip ir hepatitas B bei C.

Slaugos ypatybės

Slaugytojas turi gerai išmanyti hepatito užsikrėtimo būdus, hepatitui būdingus požymius bei kaip apsisaugoti nuo šios grėsmingos infekcijos perdavimo. Renkant duomenis slaugos istorijai svarbu nustatyti potencialius užsikrėtimo hepatitu rizikos veiksnius – dažnos kelionės, narkotikų vartojimas, buvę kraujo perpylimai, hemodializės. Apie juos būtina informuoti gydytoją. Taip pat labai svarbu slaugytojui išlikti objektyviam, o sužinojus apie hepatito infekciją, nesmerkti paciento, neauklėti, o suteikti žinių apie galimą gydymą bei pagalbą. Užsikrėtusieji negali būti kraujo ar serumo donorai, turi vengti alkoholio ir privalo pasiskiepyti nuo kitų hepatito formų. Tokių žmonių priežiūrai reikia gerų slaugymo įgūdžių ir pasiruošimo. Slaugytojas turi būti parama lėtine liga sergančiam pacientui.

Slaugytojams, kontaktuojantiems su biologiniais skysčiais bei krauju, rekomenduojama pasiskiepyti nuo hepatito B, laikytis universalių apsaugos taisyklių, net tada, jei paciento istorijoje nėra hepatito rizikos veiksnių. O taip pat kiek galima dažniau naudoti vienkartines priemones, nukenksminti panaudotas adatas. Taip užtikrinsime  saugią aplinką tiek sau, tiek savo pacientui.