Paskelbta

Vėlyvosios vėžio gydymo komplikacijos

Vis daugiau žmonių džiaugiasi gavę dovanų antrąjį gyvenimą po sėkmingo vėžio gydymo, tačiau apie šio gydymo sukeltas vėlyvąsias komplikacijas kalbama labai mažai arba visai nieko. Manoma, jog tai nutinka dėl medicinos priežiūros specialistų žinių stokos arba nenorima apsunkinti ir taip nelengvo paciento gyvenimo situacijos.

Pašaliniai gydymo reiškiniai

Chemoterapija, švitinimas (radioterapija)  bei chirurginis gydymas – tai pagrindiniai vėžio gydymo elementai, kurie dažnai kartu kombinuojami. Vėlyvosioms vėžio gydymo komplikacijomis priskiriamos tos komplikacijos, kurios atsiranda gydymo metu ir tęsiasi tam tikrą laiką arba tos,  kurios atsiranda praėjus metams ir vėliau po gydymo.

Vėlyvosios vėžio gydymo komplikacijos neturėtų būti painiojamos su trumpo ar praeinančio poveikio ūmiais pašaliniais šio gydymo reiškiniais.

Iššūkiai tyrėjams

Mokslininkai, tyrinėjantys vėlyvąsias vėžio gydymo komplikacijas, dažnai susiduria su iššūkiais – antrinis vėžys arba širdies ir kraujagyslių ligos, atsiranda praėjus daugybei metų po vėžio gydymo. Sunku išsiaiškinti, ar vėžį nugalėję žmonės buvo paveikti kitų gyvenimo veiksnių ar tai vėlyvųjų vėžio gydymo komplikacijų pasireiškimas.

Vėlyvąsias komplikacijas, kurias matome šiandien pasireiškia tiems pacientams, kurie buvo gydomi nuo vėžio prieš daugybę metų bei jiems buvo taikomi senieji gydymo metodai. Manoma, jog šiandieninio vėžio gydymo vėlyvosios komplikacijos bus matomos po 10-30 metų.

Lėtinis nuovargis, seksualinės problemos, širdies ir kraujagyslių ligos – ypač dažnos vėlyvosios vėžio gydymo komplikacijos, o ypač vyresniame amžiuje. Pagal statistiką, didžiausias vėžio paplitimas Lietuvoje fiksuojamas 55 – 74 metų amžiaus grupėse, tad svarbu nustatyti, ar tos pačios ligos būdingos tame pačiame amžiaus tarpsnyje tarp vėžio diagnozės neturėjusių žmonių.

Antrinis vėžys

Daliai žmonių, išgyvenusių vėžį, yra didelė rizika susirgti antriniu vėžiu. Tai gali pasireikšti kaip vėlyvoji pirminio vėžio gydymo komplikacija ir/ar nulemta paveldimumo. Tiek radioterapija, tiek chemoterapija gali iššaukti „naują“ vėžį.

Praėjus 10-30 metų po radioterapinio gydymo visada išlieka grėsmė piktybinio auglio atsiradimui toje vietoje, kurioje buvo švitinama. Rizika tiesiogiai priklauso nuo gautos švitinamos spindulių dozės – kuo didesnė dozė naudota, tuo didesnė rizika antriniam vėžiui. Tipiškas pavyzdys – antrinis krūties vėžys, atsiradęs po radioterapinio gydymo švitinant mediastinumą dėl Hodžkino limfomos.

Chemoterapinis gydymas didina riziką susirgti leukemija, naujų piktybinių auglių atsiradimui.

Tokia radioterapinio ir chemoterapinio gydymo bei antrinio vėžio sąsaja, skatina mokslininkus ieškoti kiek įmanoma mažesnių, tačiau efektyvių gydomųjų dozių, galinčių nugalėti vėžį.

Širdies ir kraujagyslių ligos

Švitinimas į mediastinumo sritį iš dalies arba visiškai yra nukreiptas į širdį. Tai gali pakenkti širdžiai, širdies vožtuvams bei širdies kraujagyslėms. Po tokio gydymo didėja rizika susirgti širdies infarktu, krūtinės angina, širdies nepakankamumu, galimi širdies vožtuvų pakenkimai.

Chemoterapijoje naudojami antraciklinai, gali būti kenksmingi širdžiai bei sąlygoti miokardo pažeidimą bei širdies nepakankamumą. Pakenkimo dydis tiesiogiai priklauso nuo naudojamos dozės. Naujesnės kartos vaistai, kaip pvz Herceptin (trastuzumabas), naudojami krūties vėžio gydymui, taip pat gali pabloginti širdies funkciją, tačiau spėjama, jog šie pakenkimai yra grįžtami.

Širdies ir kraujagyslių ligas gali sąlygoti ir vėžio gydymo pasakoje atsiradęs metabolinis sindromas. Šiam sindromui būdingas viršsvoris, hipertonija, padidėjęs  gliukozės ir lipidų kiekis kraujyje. Tai ypač būdinga žmonėms, kurie buvo gydomi nuo sėklidžių ar kiaušidžių vėžio.

Lytinių liaukų disfunkcija ir nevaisingumas

Dėl vėlyvųjų vėžio gydymo komplikacijų gali sutrikti normali kiaušidžių ar sėklidžių funkcija, o tai gali  sąlygoti  nevaisingumą.

Tiek chirurginis gydymas, tiek radioterapinis gydymas, o taip pat chemoterapija gali sukelti pirminį arba antrinį hormoninį sutrikimą sėklidėse ar kiaušidėse. Tai priklauso nuo to, kiek vėžys buvo apėmęs audinio bei kokio lygio intervencija buvo taikyta. Vyrams visiška lytinių liaukų disfunkcija pasitaiko rečiau, moterims ši vėlyvoji komplikacija dažnesnė.

Šiuo metu plačiai naudojamas spermos šaldymas, kuris suteikia galimybę ateityje turėti savų vaikų, prieš pradedant vėžio gydymą.  Lytinei funkcijai atkurti gali būti naudojamas pakaitinis hormoninis gydymas, tačiau šis metodas visiškai netinka žmonėms, išgyvenusiems prostatos ar krūties vėžį.

Periferinė neuropatija

20 – 30 proc. pacientų, gydytų chemoterapiniais vaistais, tokiais kaip cisplatinu, vinca alkaloidais ir taxanu pasireiškė periferinės nervų ligos (neuropatijos). Kai kuriems neuropatija  apsiriboja pėdos ir/ar pirštų galiukų tirpimu, tačiau kitus kamuoja stiprūs kojų skausmai, sutrikdantys naktinį miegą.

Vaistas cisplatinas taip pat kenkia klausai – gali atsirasti ūžimas ausyse, sunkiau atpažįstami aukšti tonai.

Osteoporozė

Osteoporozė kaip vėžio gydymo komplikacija dažnai yra susijusi su kita komplikacija – lytinių hormonų sutrikimu. Tai ypač dažnai nutinka pacientams, kurie buvo gydyti nuo prostatos ar krūties vėžio. Osteoporozė gali būti suvaldyta vitaminu D, kalcio preparatais, vaistais nuo osteoporozės, o  taip pat labai svarbu fizinis aktyvumas, sveika mityba, žalingų įpročių atsisakymas.

Nuovargis

Nuovargis – tai būsena, kai žmogus nuolat jaučiasi pavargęs, išsekęs, neturintis energijos, kurios nepadidėję net pailsėjus, dažnai lydi atminties ir koncentracijos sutrikimai. Nuovargis, užsitęsęs šešis mėnesius ir ilgiau, vadinamas lėtiniu.

Pasaulyje fiksuojama, jog apie 12 proc. žmonių kenčia nuo lėtinio nuovargio. Tarp vėžį išgyvenusių žmonių, kankinamų  nuovargio, skaičiai yra žymiai didesni. Tarp moterų, išgyvenusių krūties vėžį, pacientų po limfomos, vyrų, po prostatos vėžio, kurie buvo gydyti spinduliniu ir/ar hormoninius gydymu, šie skaičiai vyruoja nuo 15 iki 35 proc. Tai vienas dažniausių vėlyvųjų vėžio gydymo komplikacijų.

Nuovargio gydymui visada reikalingas išsamus paciento ištyrimas, nes jo priežastys gali būti tiek somatinės, tiek psichinės. Geriausi efektai pasiekiami taikant kompleksinę terapiją, kuri susideda iš fizinės treniruotės, kognityvinės terapijos bei streso valdymo. Ne mažiau svarbu, kad pacientas gautų visą reikalingą informaciją apie lėtinį nuovargį.

Seksualinės problemos

Seksualines problemas, kaip ir nuovargį, gali sukelti tiek somatiniai, tiek psichiniai komponentai. Vėžį išgyvenusiems žmonėms yra svarbu sugrįžti į tą patį seksualinio gyvenimo lygį, kuriame jie buvo prieš gydymą.

Skausmas, nuovargis, depresija, nerimas, lytinio potraukio sumažėjimas neigiamai paveikia seksualinį gyvenimą. Jei gydymo metu pažeidžiami lyties organai arba jų nervai, kraujotaka, tuomet mažėja ir seksualinės galimybės. Ši situacija ypač dažna  po prostatos vėžio, ginekologinių vėžių ar moterims po krūties vėžio.

Pasitaiko, jog po gydymo, žmonės tiesiog sumažina savo seksualinius lūkesčius, tad sumažėjusi seksualinė funkcija, neišgyvenama kaip problema.

Lėtinis skausmas

Po vėžio  gydymo dažnai būdingi funkciniai sutrikimai, randų formavimasis, limfoedema, o tai gali išprovokuoti lėtinius skausmus. Šie negalavimai glaudžiai susiję su depresija ir miego sutrikimais. Adekvatus skausmo malšinimas yra ypač svarbus vėžį išgyvenusiems pacientams.

Baimė

Baimė – tai reakcija į pavojų, kuri yra visiškai natūrali, išgirdus vėžio diagnozę, nes tai susiję su gyvenimo kokybės pasikeitimu bei galima mirtimi. Vėžį išgyvenę pacientai žymiai dažniau kenčia nuo panikos priepuolių, generalizuoto nerimo, įvairių baimių.

Baimė atkristi – tai specifinė, vėžį išgyvenusių pacientų problema. Pacientai, sirgę vėžiu ir pasveikę, nepaisant gerų prognozių, vistiek jaučia didelę baimę susirgti pakartotinai ar kad vėžys gali išplisti.

Depresija

Depresija – tai reakcija, pasireiškianti dėl numanomos ar tikros netekties (praradimo). Vėžį išgyvenę pacientai dažnai susiduria su tam tikros funkcijos praradimu, energijos kritimu bei pablogėjusia sveikata. Pastebėta, jog depresijos paplitimas tarp vėžį išgyvenusiųjų ir neturinčių šios diagnozės žmonių, skaičiai mažai skiriasi. Rizika, susirgti depresija, lygiai tokia pati aukšta tiek vėžį išgyvenusiems pacientams, tiek jų sutuoktiniams ar partneriams.

Miego sutrikimai

Sunku užmigti, anksti prabundama,  prasta miego kokybė – dažniausi nusiskundimai tarp vėžį išgyvenusių pacientų, būdingi 3 iš 10 pacientų. Tai glaudžiai susiję su depresija, baime, skausmu ir vazomotoriniais simptomais, tokiais kaip karščio pylimas. Šios problemos turėtų būti diagnozuojamos ir gydomos, tačiau vaistų, padedančių užmigti, nerekomenduojama naudoti ilgą laiką.

Kognityvinės problemos

Vėžį išgyvenę pacientai dažnai skundžiasi dėmesio, koncentracijos, atminties sumažėjimu, jiems sunkiau spręsti įvairias užduotis. Tai ypač būdinga po chemoterapinio gydymo. Laimei, didžiąjai daliai šie simptomai išnyksta po metų, tačiau 15 proc. pacientų šios problemos išlieka ilgą laiką.

Sveikatos priežiūros personalui svarbu žinoti, jog neuropsichologiniai testai ne visada teisingai atspindi vėžį išgyvenusių pacientų kognityvinius sugebėjimus. Įvairios kognityvinės treniruotės galėtų ženkliai pagelbėti šiems žmonėms.

Asmenybės pasikeitimas

Vėžį išgyvenusiems žmonėms gali atsirasti neurotizmas, kuris pasireiškia baime, nerimu, liūdesiu, pykčiu, kaltės jausmu, susierzinimu, vienišumu, susirūpinimu, arogancija, nepasitenkinimu, priešiškumu ir nepasitikėjimu savimi. Neurotizmas plačiai paplitęs ir tarp bendros žmonių populiacijos, tačiau tarp vėžį išgyvenusių žmonių, neurotizmas gali būti dar stipriau išreikštas.

Svarbu, kad sveikatos specialistai, gebėtų atpažinti žmones su aukštu neurotizmo laipsniu ir skirtų pakankamai laiko ir dėmesio atsakyti į visus jiems rūpimus klausimus. Laikas ir dėmesys šiems žmonėms gali labai pagelbėti.

Sumažėjęs darbingumo lygis

Žmogaus darbingumo lygis priklauso nuo fizinių, psichinių ir socialinių komponentų, kurie gali būti pažeisti vėlyvųjų komplikacijų, tokių kaip nuovargis, socialinė baimė, matomi randai, ryjimo sutrikimai ir kt.

Daugumai vėžį išgyvenusiųjų reikalingas ilgas nedarbingumo laikotarpis, dalis žmonių visiškai iškrinta iš darbo rinkos. Tokiems žmonėms gali prireikti tiek psichologo, tiek socialinio darbuotojo pagalbos.

Sprendimo būdai

Tai pagrindinės vėlyvosios vėžio gydymo komplikacijos, tačiau jos gali pasireikšti ir kitokiu būdu, galimos įvairios jų kombinacijos.

Pacientams, kurie buvo gydyti nuo vėžio ir pasveikę, labai svarbi reguliari skriningo programa. Pavyzdžiui, reguliari mamografija moterims, kurios buvo švitinamos gydant Hodžkino limfomą.

Kita priemonė – sveiko gyvenimo būdo pasirinkimas. Tai subalansuota mityba, rūkymo atsisakymas, reguliarus judėjimas, svorio sureguliavimas, mažesnis alkoholio vartojimas. Gyvenimo būdui pakeisti reikalinga ypač stipri motyvacija ir artimų žmonių palaikymas.

Trečia priemonė – laiku pastebėti ir gydyti vėlyvąsias komplikacijas – širdies ir kraujagyslių ligas, hormoninius pakitimus, baimę, depresiją, lėtinį nuovargį ir seksualines problemas.

Pabaigai

Laimei, vis daugiau žmonių po vėžio diagnozės ir pritaikyto gydymo išgyvena ilgiau nei anksčiau. Deja, kartais šis prailgintas gyvenimas sukelia daug fizinių ir psichologinių kančių, kurios paveikia gyvenimo kokybę bei darbingumo lygį.

Slaugytojai bei kitas sveikatos priežiūros personalas, dirbantis su vėžiu sergančiais pacientais, turėtų išmanyti vėlyvąsias vėžio gydymo komplikacijas, mokėti jas atpažinti, pasiūlyti sprendimo būdus, suteikti reikalingą informaciją pacientui.

Straipsnis parengtas pagal „Seneffekter etter kreftbehandling“ S.L.Hess, A.A.Dahl, C.E.Kiserud, Sykepleien #etter kreften, 2018

 

 

 

Paskelbta

Žmogaus papilomos virusas (ŽPV). Ką būtina žinoti.

 

Dauguma apie žmogaus papilomos virusą (ŽPV) žino tik tiek, jog jis gali sukelti moterims gimdos kaklelio vėžį, o nuo šios ligos gali apsaugoti skiepai, tačiau tai tik nedidelė dalis informacijos apie šį virusą. Šis virusas ypač plačiai paplitęs tarp mūsų ir toli gražu ne visos šio viruso rūšys sukelia mirtiną vėžį. Tad šį kartą plačiau apie ŽPV.

Apie ŽPV infekcijas

Žmogaus papilomos virusas – tai DNR virusas, priklausantis papilomų virusų šeimai, kurių priskaičiuojama iki 200 genotipų. Iš jų išskiriama apie 40 ŽPV rūšių, kuriais galima užsikrėsti lytinio kontakto metu. ŽPV virusai pažeidžia odą ir  gleivines bei sukelia karpas arba ląstelių pakitimus.

ŽPV  klasifikuojami į mažos rizikos ir didelės rizikos tipus. Didelės rizikos ŽPV tipai gali sukelti vėžį. Žemos rizikos ŽPV tipai paprastai sukelia karpas ant kojų ar rankų pirštų, karputes lytinių organų srityje ar nedidelius ląstelių pakitimus, kurie praeina savaime be gydymo.

ŽPV pirmą kartą buvo atrastas 1949 metais elektroninio mikroskopo pagalba. Po metų ši infekcija pripažinta kaip užkrečiama intymaus kontakto metu. 1970 metais atrastas ryšys tarp ŽPV ir gimdos kaklelio vėžio, o 1983-1984 metais atrasti ŽPV16 ir ŽPV18 tipai, kurie yra pagrindiniai  gimdos kaklelio vėžio sukelėjai. 2006 metais pradėta naudoti ŽPV vakcina.

Kaip užsikrečiama ŽPV?

ŽPV užsikrečiama ypač lengvai. Manoma, jog apie 70-80 proc. vyrų ir moterų vieną ar kelis kartus per savo gyvenimą užsikrečia ŽPV. Dažniausiai užsikrečiama seksualinio kontakto metu per odą ir gleivines, tačiau didelė galimybė užsikrėsti šiuo virusu ir artimai kontaktuojant odai su oda. Neretai jauni žmonės užsikrečia šiuo virusu iki pirmųjų lytinių santykių. Prezervatyvai šimtaprocentinės apsaugos nesuteikia, kadangi ŽPV gali tūnoti ir nepridengtoje odoje. Jei oda ar gleivinės yra pažeistos, galimybė užsikrėsti šiuo virusu dar labiau padidėja.

Lytinių organų karputės taip pat yra lengvai užkrečiamos. Neretai mama šį virusą gimdymo metu perduoda naujagimiui, tačiau vaikams ši infekcija dažnai praeina savaime per trumpą laiką be jokių ryškesnių simptomų.

ŽPV inkubacinis periodas trunka nuo 1 iki 6 mėnesių, tad užsikrėtęs žmogus odos pakitimus gali pamatyti vėliau arba būti viruso nešiotoju apie tai nežinodamas.

Vėžio vystymasis

Užsikrėtus didelės rizikos ŽPV ne visada žmogus susirgs vėžiu. Vėžys – tai ištisas procesas, kuris gali vystytis kelis dešimtmečius, sukeldamas įvairius ląstelių pakitimus. Žinoma, jog apie 70 proc. gimdos kaklelio vėžio atvejų sukelia ŽPV16 ir ŽPV18 tipai. ŽPV 31,33,45,52 ir 58 tipai atsakingi už 20 proc. gimdos kaklelio vėžio atvejų. Gimdos kaklelio ląstelių pakitimai pagal pažeidimą skirstomi į laipsnius (CIN 1,2 ir 3). CIN 2-3 vertinama kaip pavojinga ikivėžinė būklė. Kasmet pasaulyje miršta apie 250 tūkst.moterų nuo gimdos kaklelio vėžio.

Didelės rizikos ŽPV tipai gali sukelti ne tik gimdos kaklelio vėžį, bet ir makšties bei kitų išorinių lyties organų vėžį moterims, vyrams – varpos, išeinamosios angos, taip pat gerklės, ausų, nosies vėžį tiek vyrams, tiek moterims. Net 85 proc. tiesiosios žarnos vėžio atvejų yra susiję su ŽPV. Kai kurios studijos rodo, jog 20 proc. plaučių vėžio bei 14 proc. storojo žarnyno atvejų taip pat siejama su didelės rizikos ŽPV. Dauguma vėžio atvejų vyrams, susijusių su ŽPV, buvo sukelti ŽPV16 ir ŽPV18 tipų, o vidutinis vyrų amžius, sergančių ŽPV sukeltu vėžiu, virš 60 metų.

Lytinių organų karputės

Lytinių organų karputės (kandilomos) būdingos apie 1 proc. 15 – 49 metų amžiaus žmonių, gyvenantiems lytinį gyvenimą. Apie 90 proc. atvejų, kandilomas sukelia ŽPV 6 ir 11 genotipai. Infekcija pasireiškia nedidelėmis  odos išaugomis ant lyties organų. Moterims – aplink makštį, makštyje, gimdos kaklelyje, vyrams – ant varpos, išeinamojoje angoje. Retesniais atvejais karpos gali atsirasti aplink šlaplę. Kandilomos gali susigrupuoti vienoje vietoje ir savo forma panešėti į  žiedinį kopūstą, kai kurios karputės primena pūsleles arba būna visiškai plokščios, tad sunkiai pastebimos. Kandilomos nekraujuoja. Pastaruoju metu lytinių organų karpučių ypač padaugėjo tiek vyrų, tiek moterų tarpe. Kandilomos vėžio nesukelia ir dauguma jų išnyksta savaime. Kai kuriais atvejais karputės šalinamos specialiais tepalais, lazeriu ar šaldymu, tačiau matomų karpų pašalinimas pačio viruso nepanaikina, jis išlieka odoje ir gleivinėje. Vadinasi žmogus gali užkrėsti kitą žmogų tol, kol šį virusą nešioja.

Simptomai ir eiga

Užsikrėtus ŽPV jokių simptomų paprastai nepasireiškia. Apie 90 proc.užsikrėtusiųjų infekcija išnyksta savaime per 0,5-1,5 metų. Apie 10 proc. užsikrėtusiųjų tampa nuolatiniais šio viruso nešiotojais, šie žmonės yra rizikoje susirgti vėžiu. Imuniteto atsakas prieš šį virusą yra ypač silpnas, nes virusas infekuoja lokalias odos ir gleivinės epitelio ląsteles ir nesukelia viremijos (virusų nėra kraujyje). Virusas įsitaiso epitelio ląstelėse ir dažnai integruojasi į žmogaus DNR, o tai gali sąlygoti ląstelių suvežėjimą. Šis procesas gali užtrukti kelis dešimtmečius.

Diagnostika ir gydymas

ŽPV testą rekomenduojama atlikti moterims, kai citologinio tyrimo metu randama nenustatytos reikšmės plokščiojo ar liaukinio epitelio ląstelių. Tyrimo metu nustatoma, kuris iš aukštos rizikos tipų ŽPV aptiktas gimdos kaklelio ląstelėse. Aukšto laipsnio priešvėžiniai epitelio pokyčiai (CIN3+) yra labiausiai susiję su 16,18 ir 45 ŽPV tipais, juos nustačius pacientėms taikomas agresyvesnis gydymas.

ŽPV infekcija nėra gydoma. Jei moterims nustatoma priešvėžiniai gimdos kaklelio pakitimai (CIN 2-3), tuomet taikomas chirurginis gydymas – konizacija. Operacijos metu pašalinami pakitę gimdos kaklelio audiniai. Gimdos kaklelio vėžys gydomas chirurginiu būdu, o taip pat gali būti taikoma spindulinė terapija ir/ar chemoterapija. Nepaisant gydymo, trečdalis moterų, susirgusiųjų gimdos kaklelio vėžiu, miršta nuo šios ligos.

Karpos ant rankų, kojų pirštų, lyties organų nustatomos klinikinės apžiūros metu. Jos

gali būti gydomos lokaliai antivirusiniais tepalais (nerekomenduojama nėštumo metu ), šalinamos lazeriu, šalčiu ir kt. Daugeliu atveju karpos išnyksta  savaime be gydymo.

Profilaktika

ŽPV infekcija dažniausiai užsikrečiama intymaus kontakto metu. Pastaruoju metu pasaulyje fiksuojama ypač daug gerklės ir liežuvio vėžio atvejų, sukeltų ŽPV, o tai siejama su oraliniu seksu. Teigiama, jog homoseksualūs vyrai yra didesnėje rizikoje susirgti tiesiosios žarnos vėžiu sąlygotu didelės rizikos ŽPV, nei moterys gimdos kaklelio vėžiu, todėl kai kuriose šalyse vakcinos rekomenduojamos ir vyriškajai lyčiai.

Manoma, jog didesnė rizika susirgti gimdos kaklelio vėžiu yra toms moterims, kurios turi daugiau seksualinių partnerių, lytinių santykių metu nenaudoja prezervatyvo bei rūko. Skaičiuojama, jog rizika užsikrėsti ŽPV padidėja 10 proc. su kiekvienu nauju partneriu.

 Jei žmogus visą gyvenimą turėjo tik vieną partnerį, rizika vistiek išlieka, jei esamas partneris iki jūsų turėjo skirtingų seksualinių kontaktų.

Siekiant apsisaugoti nuo ŽPV rekomenduojamos vakcinos. Šiuo metu yra siūlomos trijų rūšių vakcinos – Gardasil 9, Silgard bei Cervarix.

Gardasil 9 vakcina apsaugo nuo 9 rūšių ŽPV tipų – 6,11,16,18,31,33,45,52 ir 58. Šio tipo virusai gali sukelti gimdos kaklelio, išorinių lyties organų ikivėžinius pakitimus ir vėžį bei lyties organų karpas.

Silgard vakcina apsaugo nuo 4 rūšių ŽPV tipų – 6,11,16 ir 18. Šie virusai taip gali sukelti gimdos kaklelio, išorinių lyties organų ikivėžinius pakitimus ir vėžį, lyties organų karpas.

Cervarix vakcina saugo nuo pagrindinių gimdos kaklelio vėžį sukeliančių 16 ir 18 ŽPV tipo. Vakcinanciją rekomenduojama pradėti mergaitėms nuo 9 metų.

Karpos ant rankų, kojų pirštų dažniau atsiranda esant odos pažeidimams, odos išsausėjimams, gausiai prakaituojant, nešiojant nepatogią avalynę. Sumažėjęs imunitetas taip pat gali skatinti karpų atsiradimą.

Šaltiniai

https://www.fhi.no/nettpub/smittevernveilederen/sykdommer-a-a/humant-papillomavirus-hpv-genitale-/

https://www.lommelegen.no sannheten om hpv

 

 

Paskelbta

Kaip išgyventi naktinę pamainą ir po jos

naktis2
Lisk Feng iliustracija

Naktinis darbas labai kenkia jūsų sveikatai. Ilgą laiką dirbant naktimis didėja nutukimo, širdies ligų rizika, būdinga nuotaikų kaita, dažniau vargina virškinamojo trakto sutrikimai – vidurių užkietėjimas, diskomfortas skrandyje, didėja vėžinių susirgimų rizika, o ypač krūties vėžio.

Miego trūkumas gali didinti epilepsijos riziką, ypač žmonėms, kurie turi polinkį šiai ligai, o sergantiesiems cukriniu diabetu bei dirbant naktimis, būna sunku kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje. Patiriamas nuovargis po naktinės pamainos gali padidinti įtampą šeimoje, išprovokuoti konfliktus, skyrybas. Dirbantieji naktimis dažniau patenka į motorinių transporto priemonių avarijas, būdingos įvairios traumos darbe.

Tačiau nepaisant visų šių grėsmingų įspėjimų, mes ir toliau dirbame naktimis, nes naktinis darbas geriau apmokomas, nes dažnai naktinis darbas būna antras darbas norint išgyventi, nes neretai susiklosto tokia šeimyninė situacija, kai naktinis darbas būna vienintelė išeitis apskritai eiti į darbą, nes mes esam priversti dirbti šį darbą. Manau, kad priežasčių kiekvienas rastume dar daugiau. Tad ką daryti, kad sau kuo mažiau pakenktume?

Ruošiamės į darbą

Taigi, parą prieš naktinį darbą patariama būti kuo labiau fiziškai aktyviems – nueikite pasportuoti, paplaukiokite baseine, pabėgiokite, tvarkykitės namus. Fizinis aktyvumas pagerins bendrą savijautą bei paruoš kūną ilgesniam miegui prieš naktinę pamainą. Toliau siūloma rinktis vieną iš šių alternatyvų:

  • Vakare ilgai neinate miegoti, žiūrite televizorių, skaitote knygą, skambinate draugams, kurie gyvena kitoje laiko zonoje ar užsiimate kita jums miela veikla. Einate miegoti 3 val. ar vėliau, miegate kuo ilgiau dieną arba iki kol reikės eiti į darbą.
  • Einate miegoti jums įprastu metu, stengiatės pamiegoti šiek tiek ilgiau, pabudę pavalgote sočius priešpiečius, o prieš darbą dar kartą prigulate.

Darbe naktį tikrai norėsis valgyti, tad pasirūpinkite iš anksto sveikais užkandžiais. Apsilankykite sveiko maisto parduotuvėlėse prie jūsų namų bei pasidomėkite kokių sveikų užkandžių jie gali pasiūlyti. Paieškokite receptų internete. Sveikas maistas naktinės pamainos metu suteiks daugiau energijos, ištvermės bei seksis lengviau atlikti įvairias užduotis. Vėlyviesiems užkandžiams puikiausiai tiks salotos, riešutai, vaisiai, daržovės, granolos batonėliai, džiovinti vaisiai, varškė. Pirmenybę teikite maistui kuriame gausu baltymų, sudėtinių angliavandenių ir mažai riebalų. Venkite saldžių bandelių, spurgų, saldainių. Šie produktai sukelia staigų energijos antplūdį, kuris greitai atslūgsta, o vėliau kankina nuotaikos svyravimai, silpnumas.

Darbe

Mūsų kūnai gyvena dienos – nakties režimu valdomi nedidelio cirkadinio laikroduko, esančio smegenyse. Šis laikrodukas 24 valandas per parą reguliuoja širdies ritmą, kraujo spaudimą, kūno temperatūrą, virškinimą bei smegenų aktyvumą. Cirkadinis laikrodis nuolat fiksuoja kiek šviesos mes matome kiekvienu momentu. Vakare, pradėjus temti, šis laikrodis duoda smegenims signalą išskirti hormoną melatoniną, kuris organizmui liepia miegoti. Šio hormono kiekis kraujyje visą naktį išlieka gana aukštas, o ryte pradėjus švisti, jo ima mažėti ir per visą dieną išlieka žemas.

Dienos metu padidėja noradrenalino, acetilcholino – neurotransmiterių, kurie palaiko aktyvumą bei budrumą šviesiuoju paros metu. Tokie nuolatos reguliariai 24 valandas vykstantys procesai yra vadinami cirkadiniais ritmais. Dirbant naktimis organizmą verčiame dirbti ne pagal mūsų vidinį laikrodį, mes jį išbalansuojame.

Vienas iš ryškiausiai pastebimų cirkadinių ritmų rodiklių yra kūno temperatūros kitimas per parą. Labiausiai kūno temperatūra nukrinta 23-24 val bei išlieka pakankamai žema iki 4.30. Šiuo metu žmogui labiausiai norisi miego bei gali pasireikšti periferinės haliucinacijos (akies kampu gali matyti tai, ko iš tikro nėra), sunku prisiversti ką nors veikti.

naktis1
Lisk Feng iliustracija

Norėdami sušildyti kūną bei išlaikyti budrumą nakties metu, gerkite kuo daugiau šiltų gėrimų. Jei praalkote, užkąskite, stenkitės užkandžiauti dažnai, nedidelėmis porcijomis.

Kofeinas taip pat padeda išlaikyti budrumą. Saikingai mėgaukitės kava, žalia ar juoda arbata, tačiau venkite toniuojančių gėrimų antroje nakties pusėje. Gerkite pakankamai vandens, jei kankins skysčių trūkumas, dirbti seksis sunkiau.

Jei skyriuje ramu, o pacientai miega, susiraskite užsiėmimo. Vieni slaugytojai imasi gaminti tvarsliavą, kiti pertvarko vaistų spintas, treti užsiima paviršių valymu, rytojaus tyrimų išrašymu, kiti skaito knygas, mezga, neria ir t.t. Svarbu, kad užsiėmimas nebūtų monotoniškas ir dar labiau nemigdytų. Puiku, jei naktinė pamaina atlieka tam tikrus dienos darbus, juk dažnai dienos metu vos spėjame suktis.

Didžioji dalis pacientų naktį miega, tad galima daugiau laiko skirti nemiegantiems pacientams. Atsisėskime ant lovos krašto, pakalbėkime, išklausykime. Gal žmogus jaudinasi dėl operacijos, procedūros, gal jį kankina kiti klausimai. Skirtas išskirtinis dėmesys  bus didelė pagalba ne tik pacientui, bet ir kolegoms, dirbantiems dieną.

Fizinis aktyvumas taip pat padeda išblaškyti miegą. Pastebėta, jog apie 4 val ryto užeina nenumaldomas noras miegoti. Norėdami nuvyti nuovargį, pasirąžykite, atlikite paprastus tempimo pratimus, užlipkite ir nulipkite laiptais, padarykite keletą pritūpimų, pašokite klausydamiesi muzikos ausinukuose.

6.00 – 6.30 kūno temperatūra pradeda kilti. Dauguma darbuotojų, dirbančių naktimis, šiuo metu ima jausti energijos antplūdį. Tačiau ši energija yra trumpalaikė, noras miegoti bei nuovargis greitai pradeda imti viršų.

Pakeliui namo

Valio, pamaina baigėsi! Pagaliau mūsų laukia lova bei išsvajotas miegas, tačiau dar reikia saugiai grįžti į namus. Nepaisant nemiegotos nakties, organizmas, paveiktas šviesos, persijungs į dienos režimą. Norėdami sumažinti šviesos patekimą, po naktinės pamainos dėvėkite gerai tamsintus saulės akinius. Taip organizmas mažiau reaguos į dienos šviesą.

Ar pastebėjote, jog dažnai prieš pamainos perdavimą esate pilni energijos, žvalūs, tačiau sėdus prie vairo ir vykstant namo, nuovargis pradeda imti viršų?  Būna sunku susikaupti kelyje, prastėja reakcija ir orientacija. Norėdami išvengti nelaimingų atsitikimų kelyje, rinkitės viešąjį transportą arba kooperuokitės su bendradarbiais bei stenkitės visą kelią palaikyti pokalbį su vairuotoju. Prisiminkite, jog būsena po nemiegotos nakties prilygsta lengvam girtumui.

Namuose

Saugiai grįžę į namus iš karto eikite miegoti. Nesinaudokite kompiuteriais, telefonais, dirbtinė šviesa trikdo jūsų miegą. Užtamsinkite kambarį kuriame miegosite, išjunkite telefono, durų skambučio garsus. Neprošal turėti ir ausų kamštukus, niekada negali žinoti, kada koks kaimynas imsis remonto darbų savo bute.

Toliau siūlomos dvi alternatyvos:

  • Miegame nuo 9 iki 13 – 14 val., pabudę pavalgome, išeiname į dienos šviesą, gyvename įprastinį gyvenimą ir einame miegoti taip kaip visada.
  • Miegame visą dieną ir naktį, prabudę atsigeriame vandens, lengvai užkandame ir vėl miegame iki kito ryto.

Nepaisant nuovargio ir pastangų užmigti dieną, cirkadinis laikrodis dirbs savo režimu, o 12 – 13 val kūno temperatūra pasieks patį piką. Šiuo metu organizmas gali duoti signalą, jog nori į tualetą bei apskritai seksis sunkiau miegoti. Nuo 14 – 17 val kūno temperatūra vėl nežymiai nukrinta. Šis jausmas pažįstamas daugeliui, kai po pietų užeina nenumaldomas noras pagulėti. Išnaudokite šį laiką papildomam miegui, jei tik yra tokia galimybė.

Ir dar, niekada nenaudokite alkoholio kaip migdomųjų. Taip, jis gali padėti užmigti, tačiau sutrikdo miego ritmą, tad pabudę nesijausite pakankamai pailsėję ir žvalūs.

Kaip išlaikyti pusiausvyrą šeimoje?

naktis
Lisk Feng iliustracija

Slaugytojai, dirbantys naktimis, dažnai jaučiasi izoliuoti bei atskirti nuo šeimos ir draugų. Dirbant kelias naktis iš eilės pasitaiko situacijų, jog su šeimos nariais tenka nesimatyti po kelias paras arba tik paskubomis prasilenkti. Arba situacija – vyras su vaikais ruošiasi iškylai gamtoje, o mamą kankina nuovargis po naktinės pamainos, miego trūkumas, apatija, prasta nuotaika, norisi tik gulėti lovoje ir nieko neveikti. Tokios situacijos dažnai baigiasi konfliktais, santykių ir pareigų aiškinimusi, atsiranda įtampa. Nepalankus psichologinis klimatas šeimoje, paveikia ir vaikus, vaikai gali imti pradėti kaltinti save. Labai svarbu kalbėtis su savo vaikais bei paaiškinti, kodėl mamytė ar tėvelis jų prieš naktį neapkamšo ir nepaskaito pasakos, kodėl mamytė ar tėvelis turi būtinai pamiegoti dieną ir jiems būtina ramybė. Svarbu, kad abu tėvai skirtų kokybiško laiko savo vaikams, kad vienas kitą pavaduotų tada, kai vienas iš jų dirba. Norėdami atkurti santykius su sutuoktiniu, partneriu, iš anksto susiplanuokite pasimatymus, kur galėtumėte pabūti vieni, pasikalbėti, nuveikti kažką įdomaus. Svarbu nenuleisti rankų, juk vežimas važiuoja keturiais ratais, taip ir šeimoje kiekvieno nario pastangos yra būtinos, norint išlaikyti puikius santykius.

Numigti darbe?

Daugelis gydymo įstaigų savo darbuotojams draudžia miegoti naktinės pamainos metu. Turime būti žvalūs, darbingi, visada pasiruošę atlikti savo pareigas. Tačiau daugybė studijų atskleidė, jog yra tiesioginis ryšys tarp medicinos darbuotojų nuovargio bei nesugebėjimo tinkamai atlikti savo užduotis, o dėl to gali atsirasti įvairiausių klaidų – neteisingai dozuojami vaistai, supainiojami vaistai, nepastebimi reikšmingi paciento sveikatos būklės pokyčiai, neteisingai interpretuojami tyrimai, atsiranda grėsmė susižaloti aštriais įrankiais, adatomis, nepakankamai rūpinamasi dezinfekcija ir infekcijos kontrole.

Daugiau nei prieš 10 metų, NASA tyrimai atskleidė, jog 40 minučių miegas pilotams ir astronautams 34 proc.pagerina gebėjimus atlikti įvairias užduotis bei 54 proc. padidina budrumą. O  6 minučių miegas gerina atminties darbą. Tad kai kurios užsienio gydymo įstaigos yra įteisinusios 15-20 minučių miego poilsį slaugytojams, tikima, jog tai pagerina ne tik darbuotojų sveikatą, bet ir pacientų saugumą.

Šaltiniai:
http://everynurse.org/survival-tips-nurses-working-night-shift/
https://www.betterhealth.vic.gov.au/health/healthyliving/shiftwork
http://lifeinthefastlane.com/top-10-tips-surviving-nightshift/
http://shiftworker.tripod.com/crhythm.html
http://ccn.aacnjournals.org/content/28/6/12.full
Paskelbta

Apie vitaminą D

10

Deja, vasara baigėsi, saulės spinduliai vis rečiau mus pasieks, o odoje mažiau gaminsis vitamino D. Manoma, jog per vasarą sukauptos vitamino D atsargos lapkričio pradžioje visiškai išsenka, tad dabar pats metas pasirūpinti, kad šio vitamino mūsų organizmas gautų nuolat.

 Jei anksčiau buvo pabrėžiama vitamino D svarba kūdikiams, siekiant išvengti rachito, tai šiandien akcentuojama, jog šis saulės vitaminas gyvybiškai reikalingas visų amžių žmonių grupei.  Vitaminas D svarbus ne tik kaulų stiprumui, tačiau ir mūsų  imuninei sistemai. Teigiama, jog jo dėka galime apsisaugoti  net nuo vėžio.

Vitaminas D į mūsų organizmą atkeliauja trimis keliais:

  • sintetinamas iš cholesterolio ir ultravioletinių spindulių
  • gaunamas su augaliniu, gyvūniniu maistu
  • vartojant vitaminus.

Vitaminas D turi praeiti kelis etapus, kad taptų aktyvus. Pirmiausia kepenyse jis paverčiamas į kalcidiolį arba 25(OH)D, tokiu pavidalu jis kaupiamas žmogaus organizme. Vėliau inkstuose jis paverčiamas į kalcitriolį arba 1,25(OH)2D. Tai aktyvi vitamino D forma.

Vitamino D funkcijos

Geriausia žinoma vitamino D reikšmė kalcio ir fosforo apykaitoje. Aktyvioji vitamino D forma – kalcitriolis patenka į kraujotaką ir keliauja į plonąją žarną bei kaulus. Plonojoje žarnoje kalcitriolis jungiasi su vitamino D receptoriais bei aktyvinami vitamino D genai, tai didina kalcio ir fosforo absorbciją žarnyne. Kalcitriolis taip pat stimuliuoja kalcio reabsorbciją iš inkstų, tad jo mažiau išsiskiria su šlapimu. O taip pat kalcitriolis kauluose veikiamas parathormono iš kaulų į kraujo sistemą išskiria kalcio ir fosforo. Sumažėjus kaulų tankiui, vitaminas D padeda mobilizuoti kaulinį audinį. Dėka vitamino D palaikoma kalcio ir fosforo homeostazė, o kalcio koncentracija kraujyje išlieka normali, net jei su maistu jo gauname per mažai.

Vitaminas D veikia kaip steroidinis hormonas ir sąveikauja su baltymais bei skatina arba slopina genų transkripciją audiniuose. Kalbant paprastai, vitamino D pagalba įjungiami arba išjungiami tam tikri genai, o tai sukelia pokyčius ląstelėse. Manoma, jog sumažėjęs vitamino D kiekis turi įtakos vėžio, diabeto, autoimuninių ligų, infekcijų atsiradimui bei pažintinių funkcijų mažėjimui.

Vitaminas D taip pat atlieka neuroprotekcinę funkciją, reguliuoja nervinių ląstelių augimą bei jų toksiškumą.

 Daugybė tyrimų, atliktų slaugos namuose, parodė, jog vitamino D ir kalcio papildų vartojimas, žymiai sumažino senyvo amžiaus žmonių kaulų lūžių skaičių, susijusių su kritimais.

Menopauzinio amžiaus moterims kalcio ir vitamino D papildai šiek tiek padidino šlaunikaulio tankį, tačiau padidino riziką atsirasti inkstų akmenims.

Kiti tyrimai parodė, jog pacientams, sergantiems vilklige, padidinti vitamino D kiekiai sumažino uždegimą.

Kenčiantiems nuo chroniško skausmo, vitaminas D sumažino skausmą bei pagerino miego kokybę.

Didelės dozės vitamino D suleistos į raumenis, po 12 savaičių sergantiems tuberkulioze padėjo greičiau priaugti svorio, stebėtas mažesnis tuberkuliozės išplitimas į kitus organus bei 50 proc. sumažėjo tuberkuliozinės kavernos plaučiuose.

O taip pat pastebėta, jog vitamino D vartojimas pagerino bendrą savijautą, raumenų funkciją bei gliukozės toleranciją viršsvorio turintiems bei nutukusiems pacientams.

Vitamino D trūkumas

 Vitamino D stygius dažniau pasireiškia:

  • Tamsesnę odą turintiems žmonėms
  • Vegetarams
  • Vyresnio amžiaus žmonėms
  • Turintiems viršvorio ar nutukusiems
  • Gyvenantiems šaltesnio klimato juostose
  • Praleidžiantiems saulėje mažiau nei 15 min.

Vitamino D trūkumas yra žymiai dažnesnis reiškinys nei jo perdozavimas. Vienas dažniausių pažeidimų, atsirandančių vaikams dėl šio vitamino trūkumo – rachitas, kuomet vaikams sulėtėja augančių kaulų mineralizacijos procesas. Pastebėta, jog rachitas po truputį plinta, tam įtakos turi mažiau judrus gyvenimo būdas, retesnis buvimas saulėje, ilgas sedėjimas prie kompiuterių, televizorių.

Visiškas riebalų vengimas maiste taip pat didina riziką vitamino D nepakankamumui. Tai yra riebaluose tirpstantis vitaminas, tad žmonės suvartojantys mažiau riebalų, mažiau absorbuos vitamino D.

Vyresniems žmonėms dėl vitamino D trūkumo gali atsirasti osteomaliacija ir osteoporozė. Šios ligos, kaip ir rachitas, pakenkia kaulinį audinį. Osteomaliacijos atveju kaulų tankis sumažėja dėl tam tikrų kaulinių audinių, kurie yra rezistentiški vitaminui D. Tai sukelia skausmingus pseudolūžius, dėl jų atsiranda raumenų silpnumas ir kaulų įtempimas, o taip pat padidėja lūžių rizika. Osteoporozė – tai kaulų retėjimo liga. Ši liga yra susijusi su amžiumi, ypač paplitusi tarp menopauzinio amžiaus moterų. Osteoporozę sukelia daugybė faktorių, tačiau labiausiai tikėtina, jog ji susijusi su prasta medžiagų apykaita bei vitamino D trūkumu.

Kokiomis dar ligomis grasina vitamino D trūkumas?

  • Demencija – žurnalas Neurology pasidalino 2014 metų atliktu tyrimu, kuris atskleidė, jog vyresni žmonės, kenčiantys nuo vitamino D trūkumo, yra didesnėje rizikoje susirgti tam tikros rūšies demencija, tame tarpe ir Alzheimerio liga. Ekspertai tiksliai nežino, kaip vitaminas D tiesiogiai susijęs su demencija, bet manoma, jog dauguma smegenų ląstelių turi vitamino D receptorių, kurie susijungę su vitaminu D, skatina nervinių ląstelių augimą. Be to, optimalus vitamino D kiekis, skatina išsiskirti tam tikras chemines medžiagas smegenyse, kurios padidina neuroglijų našumą, gydant pažeistas smegenų ląsteles. Sveika subalansuota mityba, fizinis aktyvumas, aktyvus socialinis gyvenimas taip pat mažina demencijos riziką.
  • Prostatos vėžys – 2014 metais išspausdinta studija žurnale „Clinical Cancer Research“ atrado ryšį tarp žemo vitamino D kiekio kraujyje bei agresyvaus prostatos vėžio tiriant europiečius –amerikiečius bei afrikiečius – amerikiečius. Tai liga, kuri dažniausiai diagnozuojama vyrams, kurių amžiaus vidurkis apie 66 metai.
  • Erekcijos sutrikimai – 2014 metų studija išspausdinta „Journal of sexual medicine“ atskleidė, jog vyrai, kuriuos kankina sunkūs erekcijos sutrikimai turi žymiai mažesnius vitamino D kiekius kraujyje, nei tie, kuriems pasireiškė tik nedideli erekcijos sutrikimai. Tai vienas dažniausių seksualinių sutrikimų vyrų tarpe, dažnai lydimas kitų ligų – diabeto, aukšto kraujospūdžio, prostatos vėžio.
  • Šizofrenija – žmonėms, kuriems trūksta vitamino D, yra du kartus didesnėje rizikoje susirgti šizofrenija, nei tiems, kuriems šio vitamino trūkumo nėra. Taip patvirtino 2014 metų studija žurnale „Journal of clinical endocrinology and metabolism“, kuris rėmėsi 19 skirtingų studijų.
  • Širdies ligos – vitamino D trūkumas sąlygoja sunkesnes širdies ligų išeitis, taip teigiama American college of cardiology atliktame tyrime.

Kaip gauti vitamino D?

Vienas lengviausių ir efektyviausių būdų gauti vitamino D – išeiti į lauką ir pabūti saulėje. Tačiau kad vitaminas tikrai imtų gamintis, turėtų būti atidengta ne mažiau kaip 40 proc.kūno, o saulėje pabūti 10-20 minučių šviesesnę odą turintiems žmonėms ir ne mažiau 60 minučių – tamsesenę. Po saulės vonių nepatartina odos trinti grubia kempine ar naudoti daug muilo. Apsauginiai kremai nuo saulės taip pat užblokuoja vitamino D gamybą odoje. Tad geriausia išeitis –  mėgautis saule po truputį, saikingai, o rekomenduojamą laiką išdalinti į kelis etapus. Taip apsisaugosime nuo odos nudegimų bei bus mažiau pavojų susirgti odos vėžiu.

Kitas būdas gauti vitamino D – vartoti maisto produktus, kuriuose natūraliai yra vitamino D. Vitaminu D yra turtingos laukinės žuvys – silkė, lašiša, skumbrė, upėtakis. Taip pat reikėtų įtraukti į savo valgiaraštį galvijų kepenis, kiaušinius, sardines, tuną, grybus. Tačiau yra paskaičiuota, jog su maistu vitamino D gauname tik 10 -20 proc. reikalingo kiekio. Tad geriausia išeitis šaltuoju periodu vartoti žuvų taukus ar vitamino D papildus.

Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, rekomenduojama vitamino D paros norma yra 10 mikrogramų. Kartais vitamino D kiekis išreiškiamas tarptautiniais vienetais (TV): 1 mikrogramas cholekalciferolio (vitamino D 3) atitinka 40 TV – tarptautinių vienetų. Jei žmogus retai būna saulėje, dozė gali būti didinama iki 20 mikrogramų per dieną.

Pagal 2012 m. Europos maisto saugos tarnybos pateiktoje nuomonėje nurodoma, jog didžiausia leistina vitamino D norma suaugusiems, įskaitant ir nėščiąsias bei žindančias moteris, yra 100 mikrogramų per dieną.

Profilaktinė vitamino D3 dozė vaikams 400 – 1000 TV. Vaikams iki 10 metų vaikams idealiausia gauti  žuvų taukus.

Norint sužinoti vitamino D kiekį organizme, atliekamas kraujo tyrimas, kurio metu nustatomas 25-hidroksivitamino D kiekis kraujo serume. Jei jo kiekis mažesnis nei 30 nmol/l, laikoma, jog organizme trūksta vitamino D. Optimaliausias kiekis – 50 nmol/l.

Paskelbta

Kiaušidžių vėžys. Ką būtina žinoti kiekvienai?

moteris

Lietuvoje kasmet 400- 450 moterų suserga kiaušidžių vėžiu. Ši liga dažnai vadinamas tyliuoju žudiku, nes neturi jai specifinių požymių, o moterys apie ją dažnai sužino pavėluotai. Daugiau nei pusė kiaušidžių vėžio atvejų nustatoma tik III-IV stadijoje. Šiai ligai pažaboti nėra sukurtos efektyvios patikros, kuri leistų sumažinti tikimybę susirgti kiaušidžių vėžiu, tad moterims lieka vienintelė išeitis – reguliariai lankytis pas ginekologą bei stebėti savo savijautą. 

Kiekviena, bet kokio amžiaus moteris, turėtų atkreipti dėmesį į šiuos 8 požymius, kurie gali būti kiaušidžių vėžio simptomai: 

  • Nuolatinis diskomfortas pilve (dujų susikaupimas, nevirškinimo jausmas, spaudimo jausmas, pilvo pūtimas, spazmai ) ar skausmas;
  • Pykinimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas, dažnas šlapinimasis;
  • Apetito praradimas;
  • Pilnumo jausmas net ir po lengvų užkandžių;
  • Svorio padidėjimas ar sumažėjimas be aiškios priežasties;
  • Kraujavimai iš makšties ne menstruacijų metu;
  • Spaudimas dubenyje (tarsi norėtųsi nusišlapinti ar pasituštinti visą laiką);
  • Nuolatinis nugaros ar kojų skausmas.

Tad apie viską nuo pradžių.

Kas yra vėžys?

Mūsų kūnai sudaryti iš daugybės skirtingų ląstelių, kurios auga ir dalijasi, tam, kad būtų užtikrinta organizmo sveikata. Kai ląstelė pasensta ar yra pažeidžiama, ji miršta, o jos vietą pakeičia nauja ląstelė.

Kartais ląstelės DNR pakinta ar yra pakenkiama, tuomet atsiranda mutacijos, kurios įtakoja normalų ląstelės augimą bei dalijimąsį. Ląstelė nebemiršta, kaip turėtų, o naujos ląstelės pradeda augti ten, kur jų nereikia. Atsiradusios papildomos ląstelės suformuoja audinių masę – auglį. Vėžiu vadinamas procesas, kuomet pakitusios ląstelės nekontroliuojamai dalijasi bei plinta į kitus organizmo audinius.

Apie kiaušides

Kiaušidės – tai poriniai, ovalios formos moters lyties organai, esantys apatinėje pilvo dalyje, mažajame dubenyje, po vieną kiaušidę iš gimdos kairės ir dešinės pusės. Kiaušidėse bręsta moteriškos lytinės ląstelės- kiaušinėliai bei gaminami moteriški hormonai – estrogenas ir progesteronas, o taip pat šiek tiek vyriškųjų hormonų – testosterono.

ovaries

Kiaušidės yra sudarytos iš 3 pagrindinių ląstelių:

  1. Epitelinių ląstelių – šios ląstelės gaubia kiaušides.
  2. Germinogeninių ląstelių – šios ląstelės randamos kiaušidės viduje, kurios atsakingos už kiaušinėlių gamybą.
  3. Stromalinių ląstelių – iš šių ląstelių sudarytas struktūrinis audinys, palaikantis kiaušides kartus bei išskiriantis hormonus.

Kiekviena šių ląstelių gali peraugti į skirtingo tipo navikus. Kiaušidžių navikai gali būti gerybiniai (nevėžiniai) ir piktybiniai (vėžiniai). Piktybiniai navikai gali išplisti (metastazuoti) į kitas kūno dalis. 90 proc. kiaušidžių vėžių yra epiteliniai. Jie prasideda iš epitelinių ląstelių, dengiančių Falopijaus vamzdį ar kiaušidę.

Rizikos faktoriai

Manoma, jog egzistuoja tam tikri rizikos faktoriai, kurie gali įtakoti kiaušidžių vėžio atsiradimą:

  • Moters amžius – su amžiumi rizika susirgti kiaušidžių vėžiu didėja, tai dažna 50-79 metų amžiaus moterų liga.
  • Paveldimumas – esate didesnėje rizikoje, jei artimas kraujo ryšiu giminaitis sirgo krūties vėžiu apie 50 metus ar kiaušidžių vėžiu bet kokiame amžiuje.
  • Reprodukcinė istorija – dažniau serga negimdžiusios moterys ar tos, kurios sunkiau pastojo.
  • Pakaitinė  hormonų terapija didina riziką susirgti kiaušidžių vėžiu.
  • Etniškumas –Rytų Europos žydės moterys yra didesnėje rizikoje susirgti šia liga.
  • Endometriozė – ši liga taip pat priskiriama prie rizikos faktorių.

Šie rizikos faktoriai gali įtakoti epitelinio kiaušidžių vėžio atsiradimą, kitų rūšių kiaušidžių vėžio rizikos faktoriai nėra žinomi.

Genų mutacijos

Kiekvienas turime BRCA1 ir BRCA2 genus, kurie žinomi kaip auglių supresoriai. Šių genų mutacijos siejamos su krūties bei kiaušidžių vėžio paveldimumu.

Moterims, kurioms nustatomas teigiamos BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijos yra didesnėje rizikoje susirgti tiek kiaušidžių, tiek krūties vėžiu. Paprastai, moterims, turinčioms  teigiamas šių genų mutacijas, gali išsivystyti krūties vėžys jaunesniame amžiuje, o kiaušidžių vėžys – vėlesniame amžiuje. Tam tikrose populiacijose BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijos paplitusios labiau – tai tarp rytų Europos žydų ( rizika 1 iš 40), Kanados prancūzų, Islandijos bei Danijos populiacijų.

Kaip liga pasireiškia?

Kiaušidžių vėžys vadinamas tyliuoju moterų žudiku. Ši liga neturi jai būdingų specifinių požymių, ligos požymiai yra neryškūs ir dažnai priskiriami kitiems negalavimams. Tokius pačius pojūčius moterys gali justi sirgdamos ir kitomis ligomis. Tačiau į aukščiau išvardytus požymius būtina atkreipti dėmesį jei šie požymiai yra:

  • Dažni – kartojasi daugiau nei 12 kartų per mėnesį.
  • Nuolatiniai – tai tęsiasi daugiau nei 3 savaites.
  • Nauji – anksčiau nieko panašaus nejautėte ir prasidėjo pastaruoju metu.

Tokiu atveju būtina kuo skubiau apsilankyti pas ginekologą ir atlikti išsamius tyrimus.

Kaip liga diagnozuojama?

Esant įtarimams dėl kiaušidžių vėžio būtina:

  • Išsami ginekologinė apžiūra
  • Transvaginalinė ar pilvo echoskopija
  • CA-125 kraujo tyrimas

Šie tyrimai efektyviausi, kai atliekami kombinuotai. Gydytojas taip pat gali paskirti kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimą, tačiau kiaušidžių vėžys diagnozuojamas tik atlikus biopsiją chirurginės operacijos metu.

Kas yra CA-125?

Tai yra baltymas, kurį gamina tam tikros rūšies kiaušidžių vėžys. Nežymiai CA-125 gali padidėti esant tam tikros būsenoms:

  • Endometriozei
  • Fibroidams
  • Dubens uždegiminėms ligoms
  • Nėštumui

CA-125 nėra tikslus kiaušidžių vėžio žymuo, jis gali rodyti tik uždegimą mažojo dubens srityje. Ankstyvose kiaušidžių vėžio stadijose šis žymuo padidėja tik pusei sergančiųjų moterų. Vėlesnėse vėžio stadijose šis žymuo būna padidėjęs 90 proc. sergančiųjų. Šis žymuo taip pat atspindi gydymo efektyvumą, sergant kiaušidžių vėžiu. Normos riba- 0–35 KU/l (arba U/ml).

Kiaušidžių vėžio stadijos

Kiaušidžių vėžio stadijos, kaip ir kitų vėžių, priklauso kiek jis išplito nuo pirminio pažeisto organo.

I stadija: vėžys yra tik kiaušidėse.

II stadija: vėžys išplito į gimdą, kiaušintakius, šlapimo pūslę, riestinę žarną ar kitus dubens organus.

III stadija: vėžys išplito už dubens organų ir/ar į limfinius mazgus.

IV stadija: vėžys išplito į tolimuosius organus kaip kepenis ar plaučius.

Jei kiaušidžių vėžys nustatomas ankstyvose stadijose, 90 proc.atvejų yra išgydoma. Deja, dažnai šis vėžys diagnozuojamas vėlyvose stadijose, kadangi neturi savo ligai specifinių požymių.

Gydymas

Patvirtinus kiaušidžių vėžio diagnozę, paprastai gydymas prasideda chirurgine operacija. Jos metu pašalinamos kiaušidės, gimda, kiaušintakiai ir gimdos kaklelis. Dažnai pašalinami ir pilvo limfmazgiai. Toliau gydoma radioterapija ar chemoterapija, o kartais taikomi abu šie metodai, priklausomai nuo vėžio stadijos.

Profilaktika

  • Du kartus per metus kiekviena moteris privalo apsilankyti pas savo ginekologą, esant aukščiau paminėtiems simptomams, prašykite tikslesnio ištyrimo, ypač jei jūsų giminėje buvo sergančiųjų krūties ar kiaušidžių vėžiu.
  • Manoma, jog moterys, kurios 5 ir daugiau metų vartoja oralinius kontraceptikus, rečiau suserga kiaušidžių vėžiu, tačiau kontraceptikai su dideliu estrogenų kiekiu padidina riziką susirgti krūties vėžiu 20-49 metų moterims. Kontraceptikai su mažesniu estrogenų kiekiu, krūties vėžio rizikai įtakos neturi (breastcancer.org).
  • Valgykite kuo daugiau daržovių. Vieno tyrimo metu nustatyta, kad moterys su kiaušidžių vėžio diagnoze valgančios daug daržovių (išskyrus bulves)  išgyveno penkis ir daugiau metų. Ypač naudingi brokoliai, kopūstai bei kalafiorai.
  • Manoma, jog gausus pieno produktų vartojimas taip pat neigiamai veikia sergančias kiaušidžių vėžiu moteris. Rizika anksti mirti padidėja 30 proc. Taip pat pastebėta, jog dažniau kiaušidžių vėžiu suserga tos moterys, kurių mityboje vyrauja riebalai.
  • Pasak, American Journal of Clinical Nutrition, 2010, moterys kurios vartoja daug perdirbtos mėsos –dešrų, dešrelių, yra didesnėje rizikoje susirgti vėžiu. Įtraukus į valgiaraštį žuvį, rizika susirgti vėžiu, mažėja.
  • Reguliariai sportuokite. Sportas stiprina imuninę sistemą, gerėja kraujotaka, laikysena, mažiau galimybių antsvoriui, tačiau svarbu atminti, jog per didelis fizinis krūvis alina imuninę sistemą, tad svarbu saikas.
  • Išsimiegokite. Naktinės pamainos, neišsimiegojimas didina riziką susirgti krūties ir kiaušidžių vėžiu. Miego metu išsiskiria hormonas melatoninas, kuris pasižymi antioksidacinėmis savybėmis, jo dėka apsaugomos ląstelės nuo pažeidimų. O taip pat melatoninas mažina estrogeno gamybą kiaušidėse. Esant miego trūkumui mažėja melatonino kiekis, o tuo pačiu organizme didėja estrogenų kiekis. Didelis estrogenų kiekis jau savaime yra rizikos faktorius atsirasti krūties ar kiaušidžių vėžiui.
  • Išmokite susidoroti su stresu. Stresas didina riziką susirgti vėžiu. 2013 metais Teksaso mokslininkai atrado vėžinių ląstelių baltymą, kurį pavadino Src. Tai yra normalus genas, tačiau susijungęs su streso hormonais tampa onkogenu ir atakuoja mūsų silpniausias vietas.

DONATE NOW