Prof. dr. Brigita Kreivinienė
Kasdien konsultuojant tėvus dėl vaiko su negalia sensorinių poreikių, sulaukiu įvairiausių klausimų – kas ta sensorinė dieta, ar sensoriniai poreikiai byloja apie vaiko negalią, ar vaikas šiuos poreikius išaugs. Dažnai klausimų daugiau nei atsakymų. Be jokios abejonės, žinant neuromokslų plėtrą, atrodo nerealu apie tai kalbėti trumpai, todėl šiandien mano tikslas – tik pradėti kalbėti apie sensorinius poreikius. Prieš skaitant šį straipsnį, svarbu pažymėti, jog kalbėsiu apie sensorinius poreikius, kurie dažnai lydimi vaiko diagnozės ir yra labiausiai keliantys nerimą, tačiau neaptartų liks tikrai labai daug.
Ar sensoriniai poreikiai rodo vaiko negalią?
Tikriausiai tai vienas dažniausių klausimų, kurio klausia susirūpinę tėveliai. Sensorinių poreikių turime visi – judame erdvėje (už tai atsakinga mūsų vestibulinė sistema), švelnieji jutimai suprantami dėl puikiai veikiančios lytėjimo (taktilinės) sistemos, o proprioceptinė sistema padeda suprasti kūną erdvėje, neužkliūti už daiktų erdvėje ir pan. Kai šios trys sistemos funkcionuoja tinkamai, visi iš aplinkos gaunami jutimai (įskaitant per regą ir klausą) yra sėkmingai integruojami ir išrūšiuojami smegenyse. Galima sakyti, kad kiekviena patirtis „randa savo stalčiuką“. Deja, bet dauguma žmonių, turinčių negalią turi skirtingą sensorinių poreikių priėmimo slenkstį – vienų jis bus žemesnis, kitų – aukštesnis. Vis tik teisinga būtų pasakyti, kad sensoriniai poreikiai ne būtinai sietini su negalios diagnoze. Esama sensorinių poreikių, kuriuos atliepus, pagerėja žmogaus funkcionavimas visuomenėje.
Kaip tai atrodo?
Jei žmogus turi aiškiai matomą problemą, pavyzdžiui, – lūžusi ranka ar koja, mums yra tarsi įprasta suvokti, kad žmogaus galimybės kažką atlikti yra laikinai apribotos. Tuo tarpu sensoriniai poreikiai nėra matomi plika akimi, tai galima suprasti tik atlikus vertinimą. Sensoriniai poreikiai gali būti ir sudėtingo elgesio priežastimi.
Tėveliai dažniausiai mini socialinę simptomatiką, kuri juos vargina: vaikas turi labai žemą motyvaciją, jam sunku susikaupti, nuolat lekia be jokios savisaugos, sunku išmokyti važiuoti dviračiu arba visai nesėda ant jo, emocingai reaguoja į visai paprastą situaciją, sunku nuraminti verkiant, pakalbintas svetimo žmogaus slepiasi už mamos, labai prisirišęs prie vieno iš tėvų, verkia ar skaudžiai išgyvena išsiskyrimą, šaukia plaunant galvą, bijo dušo kutenimo, nuolat leidžia garsus, ir kt. Tai tik keli signalai, kurie gali liudyti esant sensorinių poreikių. Sensorinė dieta yra subalansuotas dirgiklių gavimas dienoje. Tai yra, kad kiekvienam iš mūsų tam tikra dirgiklių norma yra būtina, ji individuali, priklausanti nuo mūsų raidos, ankstyvosios patirties bei funkcionavimo. Nustačius sensorinius poreikius, galima sudaryti ir sensorinę dietą, kuri pagerina žmogaus socializaciją.
Kas dėl to kaltas?
Truputį provokuojančiai ir sąmoningai leidau sau įdėti šį klausimą. Įsivaizduokime situaciją – šeima vyksta į didžiulę parduotuvę, kurioje po tam tikro ramaus apsipirkimo, vaikas dėl visai neaiškių priežasčių, netikėtai susigraudina, ima šaukti, verkti, gali dengtis ausis, akis. Tėvai bando nuraminti, atsiranda vis daugiau šios scenos žiūrovų, dar kažkas praeidamas bando pakalbinti/prajuokinti/pamokyti. Nepadeda. Situacija baigiasi kuo greitesniu išėjimu iš parduotuvės, tėvai eilinį kartą aptaria, jog kažkuris sakė, kad taip ir bus. Ateina dar vienas nusivylimas. Tai tik situacijos modeliavimas. Tačiau tai gali būti ne parduotuvė, o šeimos draugų susibūrimas, šventė ar bet kuris kitas kontekstas, kuriame staiga vaikas elgiasi netipiškai.
Emocinis dirglumas su šaukimu ar stipriu verkimu yra labiausiai tėvus varginantis veiksnys. Tokios situacijos dažnai išgyvenamos namuose, o taip pat tėveliai jaučia visuomenės spaudimą. Natūralu, kad kiekvienas žmogus turi ribotus resursus, anksčiau ar vėliau imama ieškoti, kas dėl to kaltas – netinkamas auklėjimas, sutuoktinis, pasiūlęs važiuoti į parduotuvę, vaikas, ar dar kažkas?
Ieškome sprendimo
Kuo didesni sensoriniai poreikiai, tuo daugiau nerimo jie kelia, tuo daugiau tikslinės pagalbos reikia. Šeimoje svarbu suvokti, kad nuovargį ir perdegimo situaciją gali patirti abu sutuoktiniai, nors jų išraiškos būdas yra visai skirtingas. Pavyzdžiui, tėvai labiau linkę atsiriboti – išeiti, atsitraukti, o mamos gali labiau jaustis nusivylusios, nejausti pasitenkinimo „būti mama“ ir atsitraukti per emocinį susvetimėjimą su vaiku.
Nesprendžiamos situacijos kaupiasi, todėl sprendimo ieškojimas kuo anksčiau, tuo geriau yra pati puikiausia išeitis. Dažnai vaikui pagalbos reikia tiek pat, kiek ir patiems tėvams. Būtina suprasti ir vaiko poreikius, ir tėvų perdegimą. Kartais atrodo neįgyvendinama, bet tėveliams rekomenduoju suskaičiuoti ne iki 10, o iki 100, jeigu tai padės į aukštą vaiko emocinę reakciją neatreaguoti tokiu pat būdu. Supratimas, kad vaikas nėra kaltas dėl to, jog sensorinių dirgiklių jam buvo per daug, padeda išvengti vaiko kaltinimo. Partnerio jausmų supratimas padės išvengti kaltinimų dėl susiklostančių aplinkybių.
Esant sensoriniams poreikiams, paprastai vaikas iki pradedant šaukti, rodo labai aiškius signalus, kad jo sensorinė sistema artėja prie perkrovos. Išmokus šiuos simptomus nuskaityti, galėsime nukreipti laiku vaiko dėmesį, keisti veiklą ar nutraukti trikdančias veiklas iki pasiekiant aukščiausiąjį tašką. Šaukimas ir verkimas yra aukščiausia vaiko kalbos forma, jis šaukiasi pagalbos – prašo nutraukti jį dirginančias veiklas, vizualinius, garsinius ir kitus dirgiklius, su kuriais jis nebesugeba susidoroti. Tėvams susierzinus, priklausomai nuo vaiko amžiaus, vaikas jaučiasi nesulaukiantis palaikymo ir pagalbos. Itin emocionalūs vaikai turi labai jautrią vestibulinę sistemą, todėl ramus reagavimas gali padėti auginti sensorinių poreikių įtakojamą žemesnę savivertę, skatins nereaguoti jautriai į nesėkmes. Parama, supratimas ir nekritikavimas yra tinkamiausia parama vaikui šioje situacijoje.
Kuo daugiau pagalbos tuo geriau: ar tikrai?
Na ir pabaigai, apžvelgiant sensorinius poreikius, norisi pasakyti, kad sensoriniams poreikiams reikia atliepimo. Dažnai vardijamas didelis veiklų spektras ne būtinai yra tai, ko vaikui reikia. Ne veiklų gausa, o jų tikslingumas padeda labiausiai. O taip pat būtinas tėvų supratimas ir tikslingos sensorinės dietos parinkimas. Ką turiu omenyje? Pavyzdžiui, vaikas itin judrus, atrodo lekia be ribų, gali lėkti ir su paspirtuku (ne būtinai bėgti). Gali atrodyti, kad jei jis toks aktyvus – gal mums reikia vaiką „iškrauti“? Taikant įvairias strategijas, kaip besaikis šokinėjimas ant batuto, leidimas bėgioti atvirose erdvėse ir kt. menkai padeda arba padeda tik trumpam. Atrodo, vaikas turi neišsemiamą energiją. Kodėl? Todėl, kad vaikas iš esmės kompensuoja judesių įvairovės nebuvimą tik vienu – bėgimo/šokimo, t.y., stovimos pozicijos judesį, kurį moka puikiai ir jį yra ištreniravęs, žino, kad jis tikrai pavyks. Tuo tarpu, esantis „badavimas“ dėl pvz., lenkiamųjų judesių patirties stokos bei vadinamojo „rutuliavimosi“ atsigulus įgūdžio nebuvimo – toliau neatliepia tikslinio judesio poreikio. Padidinus tikslinio judesio poreikį sumažės bendras aktyvumo lygis ir pagerės dėmesio sukaupimas. Todėl norisi palinkėti kantrybės ir vaiko matymo „kitomis“ akimis, t.y., analizuojant kontekstą ir elgesį. Betikslio judesio ir veiklos nėra, tiesiog ne visada tėveliai gali rasti paaiškinimą.
Donato Vaičiulio fotografija