Paskelbta

Moters širdies sveikata

Ar žinojote, jog viena dažniausių moters mirties priežasčių – širdies ir kraujagyslių ligos?

Anot PSO, aukštas kraujo spaudimas yra viena dažniausių mirties priežasčių visame pasaulyje, tai sudaro net 90 proc. visų mirčių atvejų dėl širdies ir kraujagyslių ligų.  

Kitos moters mirtingumo priežastys – širdies infarktas, smegenų insultas, širdies ritmo sutrikimai, širdies nepakankamumas.

Norvegijos klinikinės kardiologijos profesorė Eva Gerds vadovauja gana naujam tyrimų centrui Haugelande, kurio sritis – moters širdies ligos.

Jei anksčiau teigta, jog širdies ir kraujagyslių ligos (ŠKL) labiau būdingos vyrams, tai šiuo metu matyti, jog tai ne ką mažesnė ir moterų problema. Profesorė išskiria keletą priežasčių, kodėl moterys pasivijo vyrus ŠKL sergamume.

Pirma, daugumos moterų gyvenimo stilius supanašėjo su vyrų stiliumi. Jos daug dirba, siekia karjeros, rūpinasi namais ir vaikais. Toks “supermoters“ vaidmuo kelia daug streso gyvenime. Yra daug tyrimų, įrodančių, jog stresas moterims yra žymiai pavojingesnis nei vyrams bei provokuoja ŠKL. Stresas yra vienas labiausiai įtakojančių faktorių ŠKL atsiradimui.

Kita priežastis – moterų ŠKL yra mažai ištirtos, tyrimų daugiau atlikta su vyrais, be to moterų ŠKL gali pasireikšti skirtingai.

Moteris – tai ne mažas vyras

Pradėjusi dirbti ligoninėje bei naudotis  ultragarso tyrimu širdies ištyrimui, gyd. E. Gerds pastebėjo, jog vyrų ir moterų širdys yra skirtingos. Skyrėsi ne tik širdies dydžiai, bet ir gebėjimas pumpuoti kraują. Deja, turėjo praeiti nemažai laiko, kol tai buvo oficialiai pripažinta.

Tai kokie tie skirtumai?

Moterys turi mažesnę širdį ir mažesnio spindžio arterijas. Tokie anatominiai ypatumai gali sąlygoti aukštą kraujo spaudimą bei širdies raumens sukietėjimą.

Širdies raumuo gauna mažiau deguonies, badauja, tad įvyksta širdies infarktas. Įprastas širdies kraujagyslės atkimšimas PCI (perkutaninė koronarinė intervencija) būdu šio tipo infarktui netinka.  Tai vadinama 2 tipo širdies infarktu, kuris įvyksta dėl padidinto deguonies poreikio ar sumažinto deguonies aprūpinimo. Šio tipo infarkto žmonių koronarai būna “švarūs“, o patys pacientai dažnai kelia klausimą, ar man tikrai buvo infarktas. Tyrimai rodo, jog moterys dažnai pradelsia širdies infarktus namie, atvyksta į gydymo įstaigą pavėluotai, jau įvykus komplikacijoms.

Kitas skirtumas – moterų širdis pasižymi geresne išmetimo frakcija (širdies pompa). Nors tai atrodo teigiamas anatominis išskirtinumas, tačiau tai gali tapti trukdžiu diagnostikoje. Pavyzdžiui, moters širdis dėl aukšto kraujospūdžio sustorėja, tampa mažiau judri, vystosi širdies nepakankamumas, tačiau širdies išmetimo frakcija išlieka normali. Remdamiesi tai gydytojai gali neskirti visų būtinų tyrimų moters širdies ištyrimui, o to pasekoje  liga vystosi toliau bei blogina moters gyvenimo kokybę.

Kraujo tyrimai

Moters širdies infarkto požymiai dažnai būna difuziniai – stipraus skausmo krūtinėje gali nebūti, tačiau gali kankinti stiprus nuovargis, dusulys, nevirškinimas, pykinimas, įtampa ir skausmas nugaroje, rankose, žandikaulio ar sprando srityje. Tai neretai nurašoma kitiems sveikatos sutrikimams.

Abejones dėl įvykusio širdies infarkto gali išsklaidyti kraujo tyrimas – troponino tyrimas.

Troponinas – tai raumenų ląstelėse randamas baltymas. Pažeidus raumenų ląsteles, pvz. įvykus širdies infarktui, troponinas išmetamas į kraujotaką ir jį galima išmatuoti laboratoriniu būdu.

Kitas ŠKL simptomas gali būti dusulys. Moterys neretai tai nurašo antsvoriui. Būdinga, jog nuo 40 metų moterims pradeda kauptis pilvo riebalai, suapvalėja sėdmenys ir šlaunys. Pilvo riebalai gamina pavojingas sveikatai medžiagas, kurios didina kraujo spaudimą bei turi įtakos ŠKL vystymuisi.

Esant dusuliui svarbu matuoti kraujo spaudimą, užrašyti EKG bei atlikti kraujo tyrimus. Dusulį gali sąlygoti skydliaukės ligos, žemas hemoglobino kiekis, o taip pat tai ir širdies nepakankamumas. Širdies nepakankamumo diagnozę gali patvirtinti NT – proBNP kraujo tyrimas. Tai medžiaga, kuri išsiskiria į kraują iš širdies raumenų ląstelių, esant ūmiam ir lėtiniam širdies nepakankamumui.

Stresas ir lėtinis uždegimas

Šiuo metu daugiau žinoma kaip ūmus ir lėtinis stresas veikia moters organizmą.

Stresas paveikia tam tikras smegenų dalis per simpatinę nervų sistemą – nervų sistemos dalį, kuri nepriklauso nuo mūsų valios. Smegenys siunčia signalus širdžiai, kraujagyslėms, antinksčiams bei imuninei sistemai.

Antinksčiai gamina streso hormonus – kortizolį, adrenaliną, noradrenaliną, o tai priverčia širdį stipriau ir intensyviau plakti, kraujagyslės susitraukia. Imuninė sistema aktyvuojama.

Ląstelės iš kaulų čiulpų bei blužnies ima migruoti kraujagyslių sienelėmis ir sukelia uždegimą širdies ir kraujotakos sistemoje. Užsiveda lėtinio uždegimo procesai. Širdis daužosi, kraujo spaudimas kyla, veidas raudonuoja, atsiranda nerimas, o anksčiau ar vėliau tai priveda prie ŠKL.

Vienas efektyviausių būdų kovoti su lėtiniu stresu – fizinis aktyvumas, tačiau saikingas. Dideli krūviai sporto salėje gali dar labiau padidinti streso lygį organizme. Ramūs, ilgi pasivaikščiojimai gamtoje – vienas geriausių vaistų nuo streso.

Matuokitės arterinį kraujo spaudimą (AKS)

Nors kartą per metus moterims būtina pasimatuoti kraujo spaudimą, atradus padidintą, matuojama dažniau.

Kaip matuoti AKS?

  • Matuokitės tuo pačiu dienos metu.
  • Prieš matavimą atsisėskite, atsipalaiduokite 5 min.
  • Atlikite 3 matavimus iš eilės, su 1 min intervalu.
  • Dviejų paskutinių matavimų vidurkis, bus jūsų tikrasis AKS.
  • AKS turėtų būti mažesnis nei 135/85 mmHg.

Svarbu tiek viršutinis (sistolinis), tiek apatinis (diastolinis) spaudimas.

Diastolinio spaudimo padidėjimas gali didinti riziką sirgti inkstų ligomis, smegenų insultu. Širdies ligos susijusios su padidintu sistoliniu spaudimu.

Paskutinės naujienos

Ilgą laiką buvo manoma, jog vyrų ir moters  širdies ir kraujagyslių anatominiai skirtumai yra nulemti  moteriškų hormonų, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad tai susiję su X -chromosoma, kuri turi įtakos širdies ir kraujagyslių sistemai, medžiagų apykaitai bei imunitetui. Tai nauja tyrinėjimų sritis ir kol kas visi atsakymai dar nežinomi.

Parengta pagal Sykepleien, 2023 01 “Stress er farligst for kvinnehjertet“ Marit Fonn

Paskelbta

POKALBIS SU SUPERVIZORE DOC. DR. ASTA KIAUNYTE: „SVARBIAUSIA IŠLIKTI ŽMOGUMI IR KITAME ASMENYJE MATYTI ŽMOGŲ“

Šiandien kalbamės su supervizore, profesinių santykių konsultante doc. dr. Asta Kiaunyte. Ji ne tik yra baigusi Munsterio akademiją (Vokietija), tačiau savo profesinę kompetenciją nuolat gilina dalyvaudama seminaruose, intervizijos grupėje, kontrolinėse supervizijose, kurias veda užsienio šalių kolegos, atstovaujantys ANSE (Europos nacionalinių supervizijos organizacijų asociacijai). Itin aktualus šių supervizijų kontekstas iškilo esant COVID-19 pandemijai, kuomet žmonėms ypač reikėjo psichologinės paramos ir konsultavimo.

asta.kiaunyte@supervizija.lt

https://www.facebook.com/supervizija.astakiaunyte

Ar tiesa, kad pandemijos metu aktyviai prisijungėte prie pagalbos žmonėms, nukentėjusiems nuo COVID-19 ir savanoriškais pagrindais teikėte supervizijos konsultacijas?

Pandemijos metu pasijutau privilegijuota, nes, kaip supervizorė ir Klaipėdos universiteto dėstytoja, galėjau dirbti nuotoliniu būdu, susidurdama su mažiausia užsikrėtimo rizika COVID-19 virusu. Norėjosi solidarizuotis su specialistais, esančiais karštuose taškuose ir nors šiek tiek prisidėti tuo, kuo galiu. Nusprendžiau savanoriauti kaip supervizorė. Prisijungiau prie Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos projekto “Pagalba sau – emocinės sveikatos link“. Norėjosi padėti medikams, socialiniams darbuotojams, kurie privalėjo dirbti tiesioginiame kontakte su klientais, rizikavo savo sveikata, išgyveno itin stiprų emocinį, psichologinį, fizinį krūvį, patyrė didžiulį stresą. Taip pat superviziją savanoriškais pagrindais pasiūliau ir KU Sveikatos fakulteto studentams, aktyviai įsitraukusiems į savanorystę. Kaip savanorę, mane sujaudino socialinio darbo organizacijų vadovų rūpestis konkrečiu darbuotoju. Jie kreipėsi ieškodami pagalbos, matydami darbuotojo profesinio perdegimo riziką. Pandemijos metu organizacijos, lyg laivai plaukdami link ne visai žinomų krantų, turėjo išlaviruoti tarp ne vieno aisbergo, kad neištiktų Titaniko likimas. Supervizijose iškilo realaus komandinio darbo, gebėjimo reaguoti ir valdyti kasdieninius pokyčius, emocinio mirties akivaizdumo išgyvenimo temos, profesinės atsakomybės, gyvenimo prasmės klausimų refleksija.

Šiandien dažnai girdimas žodis „supervizija“. Ką jis savyje talpina? Gal galite papasakoti plačiau apie superviziją, jos procesą?

Supervizijos ištakos yra Amerikoje, ši idėja apie 1950-uosius atkeliavo į Olandiją bei išplito kitose Europos šalyse. Supervizijos istorinės ištakos glaudžiai siejasi su socialinio darbo profesija. Šiandien supervizija kaip profesinės veiklos, profesinių santykių konsultavimo forma aktuali ne tik socialiniams darbuotojams. Supervizija reikalinga ir kitų profesijų atstovams, ypač tiems, kurie dirba su žmonėmis ir nuolat susiduria su jų problemomis. Gydytojai, slaugytojai, mokytojai nuolat rūpinasi kitais, jiems taip pat reikėtų pasirūpinti ir savimi. Supervizija reikalinga daugelio profesinių veiklų atstovams ar organizacijoms, tada, kai kyla su jų darbu susiję klausimai, nes supervizija padeda ieškoti atsakymų ir sprendimo būdų.

Pats supervizijos terminas susideda iš super ir vizijos. Lotynų kalboje super reiškia ant, viršuje, daugiau; o vizija (visio) – matymas, žiūrėjimas. Man supervizija asocijuojasi su gebėjimu matyti lyg iš paukščio skrydžio. Gebėjimu matyti visumą, kuri susideda ir susijungia iš atskirų detalių. Tam, kad tos atskiros detalės susijungtų ir būtų galima apžvelgti visumą, ją suprasti ir analizuoti yra reikalingas laikas. Supervizija visada yra procesas, aktyvus ir įtraukus procesas. Tęstinio ir dialogiško proceso reikia tam, kad įvyktų supervizijos dalyvių vidiniai ir išoriniai pokyčiai.

Superviziją plėtojate trijose kryptyse: praktikos, mokslo ir studijų. Ar galite pasakyti, kuo supervizija svarbi ir skirtinga šiuose kontekstuose?

Supervizijos plėtojimas praktikos, mokslo ir studijų kryptyse yra tarpusavyje susijęs ir tuo pačiu kiekviena plėtojama kryptis yra savaip skirtinga ir naudinga. Pirmiausia, supervizijos praktika padeda keistis organizacijoms, jų vadovams, komandoms, darbuotojams. Supervizijos kaip išorinio intervencinio instrumento reikia tada, kai klausimų organizacijų vadovams ir darbuotojams kyla daugiau nei yra atsakymų, kai susiduriama su nežinojimu, su kažkokiu organizacijos “užstrigimu“.

Antroji kryptis – supervizijos mokslinės tiriamosios veiklos vystymas padeda užtikrinti supervizijos kokybę, atrasti supervizoriams naujus darbo metodus, stiprinti jų kompetencijos sistemą bei pažinimo lauką. ANSE (Europos supervizorių nacionalinių organizacijų asociacija) žurnalo straipsnyje Sijtze de Roos kviečia supervizorius “nebijoti peržengti ribų“, „kirsti sienas“, kurti bendradarbiaujantį santykį, dalijantis informacija, atliekant tyrimus. O trečioji kryptis – supervizijos studijų plėtojimas užtikrina supervizijos tęstinumą. Supervizorių programos rengimo standartais ir kompetencijų sistemos kokybe rūpinasi Lietuvos profesinių santykių konsultantų asociacija (LPSKA) ir Europos supervizorių nacionalinių organizacijų asociacija (ANSE).

Man, kaip supervizorei, įdomi tiek supervizijų praktika, tiek tiriamoji veikla. Kiekvienas supervizijos procesas skirtingas, naujas ir nepakartojamas. Man patinka šiuos procesus analizuoti, tyrinėti, ieškoti naujų interpretacijų, įžvalgų. Taikant superviziją studijų procese matau, jog ji stiprina studento profesinį identitetą, padeda jungti skirtingus vaidmenis: studento / praktiko / supervizuojamojo. Šių vaidmenų integravimas suteikia asmeniui reikšmingą mokymosi, ekperimentavimo ir reflektavimo patirtį.

Dirbate tiek su komandomis, tiek su žmonėmis individualiai. Kokie yra signalai organizacijose, kad metas įsitraukti supervizoriui? Su kokia problematika bei sprendinių paieškomis Jums tenka dažniausiai susidurti: organizacijose bei individualiai?

Atsakyti norėčiau klausimu: ko organizacija siekia: “kaip išgydyti ligą”, ar “kaip sveikai gyventi“. Pirmuoju „ligos“ atveju organizacijoje bus matomi ar jaučiami nesveikos konkurencijos, profesinio perdegimo, mobingo, lyderystės stokos, toksiškos aplinkos ir įvairūs kiti požymiai. Antruoju atveju, kai organizacija rūpinasi “sveikata”, darbo santykių higiena, tai ieško ir galimybių refleksijai. Supervizija abejais atvejais reikalinga ir naudinga organizacijai. Tik vienu atveju – kaip organizacijos susiformavusios kultūros dalis, kitu atveju – kaip gelbėjimosi įrankis.

Jei supervizija skirta organizacijos darbuotojų komandai, tai labiau paliečiami funkciniai, vaidmenų atlikimo klausimai. Vadovo ar grupės vadovų supervizija neišvengiamai susijusi su vadovavimo funkcija ir santykiu su organizacija kaip sistema, aktualesni tampa organizaciniai, struktūriniai klausimai, organizacijos įsipareigojimų bei lūkesčių aptarimas. Individuali ar grupės darbuotojų supervizija labiau apimanti jų profesinės veiklos, santykių su klientais refleksyvią analizę. Bet kuriuo atveju: ar dirbu individualiai, ar su organizacija ieškau siūlo galo, kuriuo būtų galima išvynioti tai, kas yra “susipainioję”, padedant pamatyti naują veikimo perspektyvą.

Turbūt dažnai sulaukiate klausimų, kuo supervizija skiriasi nuo psichologinio konsultavimo? Kuo supervizorius gali padėti žmogui? Kokius naudojate metodus? Kiek tai trunka?

Dažnai šis klausimas kyla žmonėms atėjusiems į superviziją. Pirmiausia, supervizijoje yra gilinamasi į asmens darbinę situaciją ir iš jos kylančius klausimus: kaip atlikti užduotis, kaip bendradarbiauti su kolegomis, kaip spręsti konfliktus, reaguoti į kritiką, neperdegti profesinėje veikloje. Supervizuojamojo asmeninė pusė paliečiama tik tiek, kiek tai siejasi su profesiniu vaidmeniu, kuris daugiabriaunis, talpinantis asmeninių ir profesinių santykių modelius. Žmogaus asmeninė istorija veikia jo profesinį vaidmenį ir sąlygoja tarpusavio sąveikos sėkmę organizacijoje. O superviziją su psichoterapija sieja, Rimanto Kočiūno žodžiais tariant, kad “ji padeda per santykį. Padeda santykis. Toks ypatingas santykis, kurį mes su žmogumi kuriam. Kai jis pajunta pasitikėjimą, na ir iš to – tikėjimą…”. Vedant supervizijas man artimi humanistinės-egzistencinės filosofijos principai, vadovaujuosi sistemine teorine perspektyva. Atvejų analizei naudoju refleksyvius, kritinio mąstymo, vizualizacijos metodus, psichodramos elementus. Man svarbu su žmonėmis kurti lygiaverčius, pasitikėjimu ir dialogu grįstus santykius, skatinti atviros komunikacijos kultūrą. Supervizorius tam tikra prasme džiazuoja taikydamas metodus ir kurdamas procesą.

Esate ne tik specialistas, tačiau ir žmogus. Kaip pavyksta pačiai rasti balansą tarp kitų problemų ir savęs, atskirti profesinį santykį? Šiandieniniame kontekste susiduriame su stresiniais išgyvenimais nuolatos. Kaip supervizorė ką galėtumėte rekomenduoti žmogui, kuris nuolat patiria stresą darbinėje aplinkoje – ar egzistuoja paprastos technikos, kurias pats žmogus galėtų pritaikyti?

Visuose santykiuose tiek su artimais žmonėmis, tiek ir su kolegomis ar klientais – supervizuojamaisiais man labai svarbu išlikti žmogumi ir kitame asmenyje matyti žmogų. Viena vertus, profesinis vaidmuo padeda kurti profesinį santykį ir neperžengti ribų. Kita vertus, negalima ir pasislėpti už profesinio vaidmens, nes be žmogiškumo nesukursi patikimo ir abipusiško santykio. Reflektuoti savo vaidmenį ir supervizorišką patirtį man padeda užsienio šalių kolegos kontrolinėse supervizijose.

Stresas yra nuolatinis mūsų gyvenimo palydovas, esmė ne tai, kad mes su juo susiduriame, o kaip į jį reaguojame. Į stresines situacijas papuolame ir darbe, ir asmeniniame gyvenime. Kas padėtų šiose situacijose? Technikų yra daug ir visos jos gali būti naudingos, svarbiausia, pačiam žmogui rasti tinkamą. Beje, žymus neurologijos mokslininkas Robertas Sapolskis tvirtina, jog žmogus kreipęsis į konsultantą ir “išsprendęs įsišaknijusias problemas, pradeda jaustis geriau, nes per šį procesą sukuriami nauji neuroniniai ryšiai“, kurie priverčia “smegenis išskirti daugiau dopamino – neurotransmiterio, susijusio su malonumo jausmu”. Tad supervizija tikrai jums gali padėti patiriant stresinius išgyvenimus. O aš manau, kad kiekvienam žmogui labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą: skirti dėmesį kūnui, sveikatai, dvasiniam tobulėjimui, darbui ir, žinoma, šeimai – artimiesiems. Kai apleidžiame kurią nors vieną iš šių sričių, gyvenimo įvykiai mus sustabdo ir kviečia reflektuoti savo patirtį.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Brigita Kreivinienė

R. Gorodeckienės nuotrauka

Paskelbta

Apie afaziją. Paprastai ir aiškiai.

~Žodžiai susiformuoja ir išsprūsta taip, kaip, jiems išeina. Žinai, ką galvoji, bet nežinai, ką sakai. Padriki žodžiai jungiasi draugėn, kaip jiems patinka. Bet tu to nežinai. Kad susivoktum, reikia laiko.

~Žodžiai vienas kitą sulaužo, yra, persikreipia, išsiverčia į kitą pusę, išmeta sakinį į orą, sulaužo jam stuburą ir nieko nebereiškia, jie – tiesiog nesąmonė.

Romain Gary „Moters šviesa“

Kas yra afazija?

Afazija – tai visiškas arba dalinis kalbos praradimas, kuris atsiranda dėl kalbos zonų pakenkimo galvos smegenų žievėje. Afazija sukelia komunikacijos problemas, tačiau pati afazija nepaveikia intelektinių gebėjimų. Esant afazijai, būna sunku komunikuoti su kitais žmonėmis, o taip pat gali būti:

  • sunku surasti tinkamus žodžius ir juos ištarti,
  • sunku suprasti, ką sako kiti,
  • sunku skaityti,
  • sunku rašyti.

Afazijos atsiradimo priežastys:

  • galvos smegenų insultai (dažniausiai kairėje smegenų dalyje),
  • galvos smegenų ligos (augliai, infekcijos, uždegimai),
  • išorinės galvos smegenų traumos,
  • Parkinsono liga,
  • Alzheimerio bei kito tipo demencijos.

Afazija dažniausiai atsiranda po galvos smegenų insultų, tai sudaro 25-40 proc. visų afazijos atvejų.

Afazijos tipai

Esant afazijai, kalbos sutrikimai pasireiškia kiekvienam žmogui skirtingai. Tai priklauso nuo smegenų pakenkimo dydžio bei lokalizacijos. Afazija skirstoma pagal sunkumo laipsnius bei lokalizaciją.

Vieniems žmonėms pakenkimas atsiranda priekiniame kalbos centre, vadinamae Broka centre, kitiems – užpakaliniame, Wernickio centre, tretiems gali būti pakenkti abu centrai.

Esant Broka afazijai, žmonėms būna sunku surasti tinkamus žodžius bei išreikšti mintis pilnais sakiniais. Jie žino, ką nori pasakyti, tačiau sunku išreikšti mintis žodžiu ar raštu. Žodžiai nutrūksta, susidėlioja netinkama tvarka, blogai artikuliuojami, o tai sukelia žmonėms frustraciją bei nusivylimą. Esant šiai afazijai, pacientai supranta kitų žmonių kalbą.

Wernickio zonos afazijos atveju, žmogus geba kalbėti, tačiau ne visada žodžiai turi prasmę, juose kaitaliojamos raidės, painiojami panašiai skambantys žodžiai, kalba primena „žodžių mišrainę“. Žmogus girdi kitų žmonių kalbą, geba matyti parašytą tekstą, tačiau nevisada supranta prasmę.

Esant afazijai, kalbos sutrikimai diena iš dienos gali pasireikšti skirtingai. Sunkiau kalbėti būna tuomet, kai žmogus yra:

  • pavargęs ir išsekęs,
  • kai jaučia baimę,
  • kai kamuoja stresas.

Kaip afazija pasireiškia?

Afazija – sunku komunikuoti

  • Žmogus nesugeba beveik nieko pasakyti.
  • Žino, ką nori pasakyti, tačiau neranda tinkamų žodžių.
  • Naudoja neteisingus žodžius. Pavyzdžiui, sako „taip ar jo“, tačiau iš tikrųjų nori pasakyti „ne“.
  • Reikalingas ilgesnis laikas minčių išreiškimui žodžiu.
  • Reikalingos didelės pastangos tariant žodžius, formuojant sakinius.
  • Išsprūsta keisti žodžiai, kurie nieko nereiškia.
  • Kartoja tuos pačius žodžius.
  • Žmogus ima keiktis, nors anksčiau to nedarydavo.

Afazija – sunku suprasti, ką sako kiti

Esant afazijai būna sunku suprasti, ką sako kiti žmonės. Kalbos suvokimas ypač pasunkėja, kai:

  • kitas žmogus kalba labai greitai,
  • vartoja sudėtingus žodžius ir ilgus sakinius,
  • kalba iš karto keli žmonės,
  • kambaryje daug triukšmo,
  • afazija sergantis žmogus jaučiasi pavargęs ar įsitempęs.

Afazija – sunku skaityti ir rašyti

Skaitymo sunkumai gali pasireikšti sekančiai:

  • žmogus aiškiai mato parašytus žodžius, tačiau nesupranta jų reikšmės,
  • gali perskaityti paprastus žodžius,
  • geba perskaityti antraštes laikraštyje, tačiau neperskaito straipsnio,
  • negali skaityti garsiai, tačiau supranta žodžius.

Rašymo sunkumai gali pasireikšti sekančiai:

  • nebegali visiškai nieko parašyti,
  • sunku surasti tinkamus žodžius, kuriuos būtų galima užrašyti,
  • negali ištarti žodžio paraidžiui,
  • užrašomos tik kai kurios raidės iš žodžio, tačiau ne visos,
  • sunku rašyti pilnus sakinius.

Afazija ir depresija

Afazija keičia žmogaus gyvenimą bei savęs suvokimą. Žmogui tampa sunku atlikti įprastus dienos darbus, mažėja pasitikėjimas savimi bei nepriklausomybė. Toks „savęs praradimas“ neretai sąlygoja depresiją. Žmogus gali jaustis nusivylęs, prislėgtas, greitai pulti į ašaras,  jausti baimę, pyktį, vienišumą. Būdinga nuotaikų kaita, sunku paaiškinti savo jausmus kitiems šeimos nariams bei draugams.

Slaugytojo vaidmuo

Gera slaugytojo – paciento komunikacija yra tvirtas pagrindas paciento sveikimo procese, jo autonomijos išsaugojime bei pasitikėjimo stiprinime.

Nors komunikacija gali būti ne tik verbalinė, bet ir neverbalinė, slaugytojai dažnai prioritetą teikia verbaliniam bendravimui, o tai ne visada tinka afaziją turintiems pacientams. Naudokite aktyviai savo kūną kalbą, mimiką, gestus. Paprastas žinutes užrašykite ant popieriaus lapo (sutartą laiką ir kt), naudokite paveikslėlius, kalendorių. Kalbėkite trumpais, aiškiais sakiniais, palaikykite akių kontaktą su pacientu, būkite kantrūs. Užduokite paprastus taip/ne klausimus, tačiau žinokite, jog kai kurie pacientai šiuos žodžius painioja. Skirkite pakankamai laiko pacientui įsisavinti, tai ką pasakėte ir sulaukite jo atsakymo. Nekoreguokite paciento neteisingai ištartų žodžių. Baigus pokalbį, patvirtinkite ir apibendrinkite, kas buvo sutarta ar pasakyta.

Nekalbėkite ir neaptarinėkite paciento reikalų su jo artimaisiais šalia paciento, tarsi jo nebūtų šalia. Nesielkite su pacientu tarsi su vaiku, jis – suaugęs žmogus, turintis gyvenimo patirtį ir savo istoriją, tačiau šiuo metu turintis kalbos sunkumų.

Slaugytojui labai svarbu gerai pažinti pacientą – kas jis buvo iki afazijos, kokį darbą dirbo, kokie buvo jo pomėgiai, šeimos santykiai. Ši informacija suteikia galimybę slaugytojui būti labiau kūrybišku komunikacijos procese, atsiranda daugiau pasitikėjimo slaugytojo-paciento santykiuose.

Logopedo pagalba

Atsiradus kalbos sutrikimams svarbu kuo anksčiau, kai tik paciento būklė leidžia, pradėti darbą su logopedu (geriausiai iki 6 mėnesių nuo sutrikimo pradžios). Logopedas atlieka išsamius kalbos tyrimus, kurie padeda nustatyti afazijos tipą, parenkami tinkami kalbos grąžinimo būdai. Taip pat logopedas gali patarti artimiesiems kokius pratimus atlikti namie, kaip bendrauti su pacientu.

Afazijos prognozės priklauso nuo jos formos, priežasčių, paciento amžiaus (jaunesniems pacientams kalba atsistato lengviau), kaip anksti pradėti logopediniai užsiėmimai.

 

Šaltiniai:

E.Qvenild „Hva er AFASI? Informasjon til deg som har afasi“, 2017

„Aphasia: when speaking is hard“, American nurse today, december 2015

„Improving support for patients with aphasia“, J.Thompson, M.McKeever,2014 nursingtimes.net

www.logopedinis.lt

 

 

 

Paskelbta

Šlaunikaulio lūžis

 

Šlaunikaulio lūžis dažniausiai ištinka senyvo amžiaus žmones ir dažniau moteris nei vyrus. Dauguma šių lūžių gydoma operaciniu būdu. Dėl šios traumos pacientai neretai praranda iki tol buvusį mobilumą, o dalis lieka prikaustyti prie lovos. Tai didelė ekonominė našta valstybei bei paciento artimiesiems.

Šlaunikaulio anatomija

Šlaunikaulis yra didžiausias iš ilgųjų kaulų, jo forma primena išlinkusi į priekį vamzdį. Šlaunikaulį sudaro šlaunikaulio galva, kuri susineria su dubenkaulio gūžduobe. Galva sulaibėja į šlaunikaulio kaklą. Kaklo pamate kyšo du gūbriai – didysis gūbrys, kuris lengvai apčiuopiamas dubens šonuose, ir mažasis gūbrys – atsigrežęs į vidų ir truputį atgal. Šlaunikaulio vidurinė dalis vadinama šlaunikaulio kūnu, kurio tolimasis galas baigiasi vidiniu ir šoniniu krumpliu. Šie jungiasi su kelio girnele.

kaulas

Šlaunikaulio lūžis

Dažniausiai lūžta šlaunikaulio kaklas (sudaro apie 55 proc. visų šlaunikaulio lūžio atvejų), o taip pat dažni lūžiai gūbrių srityje. Lūžiai gali būti su dislokacija (kaulų pasislinkimu iš vietos) ir be dislokacijos. Pasitaiko, jog lūžę kaulai taip gerai laikosi vietoje, jog lūžį būna sunku nustatyti rentgeno pagalba.

Kam dažniausiai lūžta šlaunikaulis?

Šlaunikaulio lūžiai dažniausiai įvyksta senyvo amžiaus žmonėms. Iki 50 metų šie lūžiai ypač reti. Šlaunikaulio lūžių amžiaus vidurkis yra apie 83 metai ir net 75 proc. šių pacientų sudaro moterys. Iki 60 metų šlaunikaulio lūžis įvyksta apie 4 proc. žmonių ir dažniausiai tiems, kurių sutrikusi judėjimo funkcija,  sergantys osteoporoze.

Paskaičiuota, jog išsivysčiusiose šalyse rizika susilaužyti šlaunikaulį kartą per gyvenimą moterims siekia 18 proc., o vyrams – 6 proc. Manoma, jog moterys yra  didesnėje  rizikoje susilaužyti šlaunikaulį dėl osteoporozės, kuri dažnai užklumpa pomenopauziniu laikotarpiu. Tuomet kaulai pasidaro trapesni ir dažniau lūžta. Per pastaruosius 25 metus šlaunikaulio lūžių ypač pagausėjo, o tai siejama su ilgesne gyvenimo trukme.

Įdomus faktas, jog šlaunikaulio lūžis retai įvyksta, jei žmogus serga klubo osteoartritu. Manoma, jog kaule esantys sukalkėjimai apsaugo nuo lūžių.

Prie rizikos faktorių taip pat priskiriamas – mažas fizinis aktyvumas, rūkymas, kortikosteroidų vartojimas, diabetas bei osteoporozės paplitimas šeimoje.

Kaip atpažinti šlaunikaulio lūžį?

Paprastai žmonės pasakoja tą pačią istoriją – senas žmogus nukrito ir skundžiasi stipriu skausmu vienoje šlaunikaulio pusėje. Kaulams po lūžio pasislinkus, matomas šiek tiek iškeltas šlaunikaulis,  koja lūžio pusėje yra trumpesnė bei pasukta į išorę. Judinant koją, jaučiamas skausmas šlaunikaulio srityje. Atsargiai stuksenant į pėdą, jaučiamas skausmas lūžusio šlaunikaulio pusėje. Jei kaulai po lūžio laikosi tvirtai vietoje, nėra pasislinkimo, tuomet vienintelis simptomas gali būti tik skausmas.

Neretai seni žmonės nukrinta būdami vieni namuose ir gana ilgai išguli, kol sulaukia pagalbos. Tokie pacientai atvyksta į gydymo įstaigą išsekę ir neretai su pragulomis.

Kaip diagnozuojamas šlaunikaulio lūžis?

95 proc. šlaunikaulio lūžių diagnozuojama rentgeno pagalba. Šio tyrimo pagalba nustatomas lūžio tipas bei parenkamas tinkamiausias gydymo būdas. Dauguma šlaunikaulio lūžių gydomas operaciniu būdu. Prieš operaciją atliekama plaučių nuotrauka, užrašoma elektrokardiograma bei paimami kraujo tyrimai. Tai yra standartinis ištyrimas prieš operaciją. Operacija visada yra didelis krūvis žmogaus organizmui, tad svarbu prieš operaciją išsiaiškinti apie kitas glūdinčias problemas, kurios gali apsunkinti operacijos eigą bei pooperacinį laikotarpį.

Kartais nutinka, jog rentgeno pagalba lūžio nematoma, tai ypač būdinga įsispraudusiems lūžiams, kai lūžę kaulai tvirtai laikosi vietoje. Esant įtarimui, jog lūžis tikrai yra, atliekama kompiuterinė tomografija ar magnetinis rezonansas.

Gydymas

Gydymo tikslas – atstatyti kaulus į vietą bei juos sutvirtinti. Tai taip pat sumažina skausmą. Teigiama, jog optimalus laikus operacijai – iki 24 valandų po lūžio. Nėra reikalo skubėti ir atlikinėti operaciją per pirmąsias 24 valandas. Geriau šį laiką išnaudoti tinkamam paciento paruošimui operacijai – koreguoti skysčių – elektrolitų balansą, atlikti būtinus tyrimus. Jei operacija atliekama tik po 2 parų ir vėliau, didesnė rizika, jog operacija bus nesėkminga.

Paprastai jei lūžis yra be dislokacijos, tuomet lūžę kaulai sutvirtinami varžtais. Jei lūžio metu kaulai pasislinko arba pacientas turėjo anksčiau problemų dėl šlaunikaulio, klubo, tuomet implantuojamas ir protezas.

Jauniems, neturintiems gretutinių ligų pacientams iki 60-65 metų lūžę šlaunikaulio kaulai tvirtinami varžtais (osteosintezė) nepriklausomai ar lūžis su dislokacija ar be.

Įsispraudę lūžiai taip pat operuojami, būtina stabilizuoti kaulų įskilimus bei užtikrinti, kad pacientas kuo greičiau pakiltų iš lovos ir pradėtų reabilitaciją.

Fizinis aktyvumas po šlaunikaulio operacijos

Po šlaunikaulio operacijos ypač svarbu kuo greičiau pakilti iš lovos. Paprastai jau kitą dieną pacientas keliamas iš lovos. Jei pacientas tik guli  arba sėdi ramiai lovoje, didėja tromboembolijos rizika. Pradėjus iš karto po operacijos judėti, greičiau gyja lūžę kaulai, daugiau galimybių atgauti buvusį iki lūžio mobilumą, mažėja komplikacijų rizika. Ypač svarbu, jog grįžęs į namus, žmogus ir toliau išliktų fiziškai aktyvus.

Galimos komplikacijos ir prognozė

Dažniausios komplikacijos po šlaunikaulio lūžio – kraujo krešulių (trombų) susiformavimas kraujotakos sistemoje, plaučių uždegimas bei mirtis.

Tromboembolijos rizika ypač didelė po šlaunikaulio lūžio. Manoma, jog net pusei pacientų po lūžio gali susiformuoti trombai, jei nesiimama profilaktikos priemonių. Tuo tikslu dažniausiai skiriama mažos molekulinės masės heparinas, kuris leidžiamas į paodį ne mažiau kaip 10 dienų.

Statistika rodo, jog 1 iš 4 pacientų tampa slaugomais pacientais, o pusei pacientų po šlaunikaulio lūžio nukenčia judėjimo funkcija. Mirtingumas po šlaunikaulio lūžio per pirmuosius metus siekia 25 proc. Tam turi reikšmės senyvas amžius, gretutinės ligos, didelė rizika išsivystyti plaučių uždegimui bei tromboembolijai.

Dalis pacientų po šlaunikaulio operacijos būna dezorientuoti, neramūs. Bet koks didelis įvykis vyresniame amžiuje yra didelis stresas organizmui, o ypač kai prarandamas savarankiškumas, gebėjimas laisvai judėti, pakinta aplinka. Jei po operacijos paciento dezorientacija užsitęsia, tuomet didelė tikimybė, jog ligos išeitis nėra gera.

Profilaktika

Norint apsisaugoti nuo lūžių, o ypač moterims po menopauzės, svarbu vartoti kalcio preparatus (1200 mg) bei vitaminą D (600-800 TV). Tai sulėtina osteoporozės vystymąsį. Arbatiniame šaukštelyje žuvų taukų yra apie 800 TV vitamino D.

Ne mažiau svarbus yra fizinis aktyvumas. Reikėtų nors 30 min. 5 kartus savaitėje  aktyviai pajudėti – lengvai pabėgioti ristele, pasivaikščioti gamtoje. Tai skatina kaulų audinių atsinaujinimą bei didina raumenų masę.

Taip pat būtina vengti rūkymo bei sumažinti alkoholio vartojimą.

Šaltiniai:

https://nhi.no/sykdommer/muskelskjelett/beinbrudd/larhalsbrudd/

https://sites.google.com/site/mantvydaskrikstaponis/referatas