Paskelbta

Parkinsono liga

Kas tai yra?

Parkinsono liga – tai lėtinė, neurodegeneracinė liga, kuri paveikia žmogaus judėjimą. Liga pasireiškia drebuliu (tremoru), raumenų įtempimu, koordinacijos ir pusiausvyros sutrikimais.

Šie simptomai atsiranda dėl nervinių ląstelių pažeidimo smegenų dalyse, kurios atsakingos už judėjimą – corpus striatum ir substantia nigra. Šiose smegenų dalyse gausu nervinių ląstelių, gaminančių dopaminą.

Dopaminas yra signalinė medžiaga, neurotransmiteris, jo pagalba impulsai siunčiami į galvos smegenis ir į kūno nervines ląsteles. Dopaminas atsakingas už judesius, motyvaciją bei apdovanojimo jausmą. Jo trūkstant,  atsiranda judesio sutrikimai, prislėgta nuotaika, apatija, nuovargio jausmas.

Pirminis Parkinsono ligos simptomas– rankų drebėjimas arba kitaip vadinamas tremoru. Vėliau žmogui darosi sunku atlikti kasdienius veiksmus dėl raumenų įtempimo(rigidiškumo), užtrunka ilgesnį laiką juos atlikdamas, daro tai lėtai, atsiranda raumenų įtempimas rankose, kojose.  Žmogus pradeda mažiau judėti, atsiranda pusiausvyros sutrikimai.

Priežastys

Kodėl žmonės suserga šia liga, nėra tiksliai žinoma, tačiau su amžiumi galimybė susirgti didėja. Galvojama, jog įtakos gali turėti paveldimumas bei tam tikri aplinkos faktoriai- kontaktas su toksinais, galvos traumos.

Kai kuriems žmonėms atsiranda simptomai, panašūs į Parkinsono ligos simptomus, tai vadinama parkinsonizmu. Parkinsonizmas gali būti būdingas sergantiems  Alzheimerio liga,  Lewi kūnelių demencija arba pasireikšti kaip pašalinis vaistų poveikis, ypač vartojant antipsichotinius vaistus.  Parkinsonizmą taip pat gali išprovokuoti smegenų infekcijos ir sužalojimai, smegenų bei kraujagyslių ligos, apsinuodijimas. Skaičiuojama, jog pasaulyje šia liga serga 1-2 proc. virš 60 metų žmonių.

Simptomai

Parkinsono ligos simptomai bei jų pasireiškimo intenysvumas gali labai skirtis. Klasikiniai simptomai – drebėjimas, raumenų įtempimas, sulėtėję judesiai bei pusiausvyros problemos. Šalia fizinių simptomų neretai iškyla ir viena ar keleta psichinių problemų.

Drebėjimas – vienas pagrindinių Parkinsono ligos simptomų. Būdingas ritmiškas drebėjimas, kuris skiriasi kai žmogus dreba iš baimės ar šalčio. Būdingiausias yra rankų drebėjimas (tremoras), o ypač ramybėje. Pacientas dreba mažiau, kai rankos yra judesyje bei miegant. Tremoras gali suaktyvėti išgyvenant baimę, stresą, nerimą. Drebėjimas be kita ko provokuoja seilėtekį.

Raumenų įtempimas (rigidiškumas)– pirmiausiai pajuntamas rankose ir kojose, vėliau jaučiamas visame kūne. Manoma, jog dėl raumenų įtempimo žmogaus kūno padėtis įgauna sulinkusio, pasvirusio į priekį žmogaus pozą. Raumenų įtempimas riboja pacientų judesius ir yra labai nemalonūs. Specialaus tyrimo pagalba stebimi netolygūs ir kapoti raumenų judesiai.

Sulėtėję arba nutrūkę judesiai (hipokinezė) – Parkinsono liga sergantis žmogus pastebi, kad jam reikalingas ilgesnis laikas pradėti atlikti judesį nei anksčiau, judesiai yra ilgiau trunkantys, sunku juos koordinuoti. Tampa sunku vaikščioti. Ėjimas gali prasidėti trypčiojimu vienoje vietoje, o pradėjus eiti, nėra rankų judesių.

Mimikos sumažėjimas veide – tai būdinga pažengusioje Parkinsono ligos stadijoje, todėl jų veidas įgauna tarsi spoksančią išvaizdą.

Susilpnėjęs balsas ir prasta artikuliacija – vėlesnėse ligos stadijose pacientui sunku garsiai ir aiškiai kalbėti, iškyla komunikacijos problemos. Seilėtekis, rijimo sutrikimai sąlygoja, jog žmogus negali nuryti savo seilių ar jas išspjauti, sunku ryti maistą, gerti.

Pusiausvyros problemos – būdingos vėlesnėse stadijose. Dauguma praranda refleksinius judesius, reikalingus pasipriešinimui, pvz.- jei bus pastumti, kris be pasipriešinimo jėgos. Taip pat  pacientai gali skųstis galvos svaigimu, dažnai tai  susiję su AKS kritimu atsistojus iš gulimos padėties.

Seborėja – tai padidintas riebalų išsiskyrimas odoje, todėl oda ir plaukai atrodo riebaluoti, pleiskanoti. Ypač tai pastebima vėlesnėse ligos stadijose.

Susilpnėjusi uoslė – kai kuriems žmonėms sumažėja arba visiškai pradingsta uoslė 1-2 metus prieš atsirandant kitiems Parkinsono ligos simptomams. Ligos metu pakinta skonio pojūčiai, sumažėja apetitas, prastėja mityba. Apetitą mažina ir atsiradę rijimo sutrikimai.

Skausmai – dauguma skundžiasi raumenų skausmais. Šiuos skausmus gali sąlygoti betiksliai raumenų judesiai drebant, raumenų įtempimas bei judesių sulėtėjimas. Dažniausiai skundžiamasi skausmais pečių juostoje, klubo ar kelio sąnario regione. Kai kuriuos kankina kojų mėšlungis, neramių kojų sindromas.

Užkietėję viduriai ir šlapinimosi problemos – susilpnėja žarnyno ir šlapimo pūslės raumenys, žmogus mažiau valgo, sunku nuryti, gauna nepakankamai skysčių ir skaidulų, o taip pat mažiau juda, tai sąlygoja vidurių užkietėjimą. Susilpnėję šlapimo pūslės raumenys sąlygoja, jog net esant nedideliam kiekiui šlapimo pūslėje, reikia keltis ir eiti į tualetą.

Nuovargis, jėgų nebuvimas – priežasčių gali būti daug – netikslingas raumenų naudojimas, psichinis stresas, pergyvenimai dėl savo ligos, pakitimai smegenyse, depresija.

Miego sutrikimai – dauguma pacientų sako, jog miega gerai, tačiau dažnai prabunda dėl poreikio eiti į tualetą, dėl skausmo ar nerimo. Kai kurie patiria kojų mėšlungį nakties metu, todėl prabunda. Dienos metu jaučiasi pavargę, be energijos.

Haliucinacijos – pacientai, vartojantys vaistus Parkinsono ligai kontroliuoti dažnai patiria haliucinacijas. Tai gali būti dėl per didelės vaisto dozės. Parinkti tinkama dozę gydytojui ne visada yra paprasta.  Dažnai susiduriama su dilema – didesnė vaisto dozė gali kontroliuoti ligos simptomus, tačiau sukels haliucinacijas.  Dalis pacientų mano, jog geriau patirti šiek tiek haliucinacijų, nei būti varginanam Parkinsono tremoro ir sukaustymo.

Depresija – ypač dažna Parkinsono ligos atveju. Daugiau nei pusė pacientų išgyvena depresiją vieną ar keletą kartų savo ligos eigoje. Tyrimai rodo, jog depresiją gali sąlygoti organiniai pakitimai smegenyse, o taip pat tai susiję su savo funkcijų ir gebėjimų praradimu.

Demencija – ketvirtadalis pacientų suserga demencija pažengusioje Parkinsono ligos eigoje. Dauguma sergančiųjų yra senyvi, tad panašu, jog statistiškai jie galėtų susirgti demencija, jei ir neturėtų Parkinsono ligos. Demencija sergant Parkinsono liga atsiranda dėl degeneracinių pakitimų tam tikrose smegenų dalyse, todėl simptomai skirsis nuo Alzheimerio ligos. Neretai tokie pacientai serga ir sunkia depresija.

Diagnozė

Specifinių tyrimų Parkinsono ligai nustatyti nėra. Liga nustatoma remiantis klinikiniais, neurologiniais tyrimais, išsamia ligos istorija. Taip pat gali būti atlikti kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimai, kurie atmestų kitas diagnozes.

Šiuo metu Lietuvos mokslininkai, pasitelkę dirbtinį intelektą, kuria programėlę, kurios pagalba būtų galima ankstyvoje stadijoje iš žmogaus balso nustatyti Parkinsono ligos pradžią. Ši programėlė padėtų užbėgti ligai už akių, pradėjus ankstyvąjį gydymą.

Gydymas

Parkinsono liga nėra išgydoma, tačiau vaistų pagalba kontroliuojami ligos simptomai bei pagerinama gyvenimo kokybė.

Levodopa – tai vienas pagrindinių vaistų Parkinsono ligos atveju. Šis vaistas smegenyse paverčiamas dopaminu bei mažina motorinius simptomus, susijusius su šia liga. Šiuos vaistus reikia gerti dažnai, tuo pačiu metu. Tai svarbu, jog vaisto koncentracija kraujyje išliktų tolygi.

Minusas, jog šie vaistai gali sukelti haliucinacijas, įtarumą, klaidingus įsitikinimus, ypač didinant vaisto dozę. Šiuos simptomus galėtų koreguoti antipsichotiniai vaistai, tačiau dažnai jie patys sukelia parkinsonizmą. Atsiradus psichozei, svarbu kad gydytojas apsvarstytų jos priežastys ir įvertintų vaistų dozes. Dažnai levodopa kombinuojama kartu su carbidopa, kad pagerintų gydymo efektyvumą ir sumažintų pašalinių reiškinių poveikį.

Kitos, simptomus lengvinančios priemonės – fizioterapija, ergoterapija, darbas su logopedu. Kai kuriais atvejais taikomas chirurginis gydymas – gilioji smegenų stimuliacija.

Slaugos ypatybės

  1. Teisingas vaistų administravimas – svarbu, kad pacientas reguliariai gertų vaistus nustatytu laiku, tai užtikrins geresnį simptomų valdymą.
  2. Saugios aplinkos sukūrimas – pašalinti nereikalingus daiktus, trukdančius saugiai judėti aplinkoje, batai stabiliais padais, neslystančios kojinės, stabilūs kilimai, geras apšvietimas. Visos šios priemonės mažina griuvimo riziką.
  3. Geros mitybos užtikrinimas – svarbu, kad pacientas valgytų subalansuotą maistą, vartotų pakankamai skysčių, reguliariai tuštintųsi. Vėlesnėse ligos stadijose atsiranda rijimo sutrikimai.
  4. Bendravimo ypatumai – Parkinsono liga paveikia žmogaus artikuliaciją bei gebėjimą bendrauti. Pakinta balsas, sunku reikšti savo mintis, ilgas atsakymo laikas, seilėtekis – visa tai skatina aplinkinius žmones galvoti, jog sergantysis šia liga nepajėgia sekti pokalbio ir jame dalyvauti. Svarbu, kad artimieji bei pacientą prižiūrintys asmenys išmoktų bendrauti su Parkinsono liga sergančiu pacientu. O tam reikia kantrybės, akių kontakto, kalbėti aiškiai ir lėtai, užduoti paprastus klausimus į kuriuos galima atsakyti taip arba ne. O taip pat svarbu stebėti paciento kūno kalbą, stengtis suprasti, ką žmogus nori pasakyti.
  5. Skausmo valdymas – skausmas Parkinsono ligos atveju yra didelė problema. Skausmą sukelia raumenų rigidiškumas, ribotas judėjimas, nevalingi raumenų susitraukimai, ilgas buvimas vienoje padėtyje ir kt. Svarbu klausti paciento apie skausmą, stebėti veido išraišką, kūno kalbą.
  6. Emocinė pagalba – susidūrimas su liga paveikia žmogų emociškai ir psichologiškai, dažnai šią ligą lydi depresija, todėl svarbu pacientui suteikti kuo daugiau žinių apie šią ligą, jautriai atsakyti, nukreipti pas specialistus.
  7. Fizinė terapija – fizinių pratimų, pagalbinių priemonių pritaikymas.
  8. Pagalba su ADL – ligai progresuojant pacientui prireikia daugiau pagalbos kasdieniniame gyvenime – padėti nusiprausti, apsirengti, nusiskusti, pavalgyti ir kt.

Keletas įdomių faktų

Parkinsono liga pirmą kartą buvo aprašyta 1817 metais britų gydytojo James Parkinson esė “An Essay on the Shaking Palsy“ (Esė apie drebantį paralyžių).

1960 m. levodopos atradimas sukėlė didelę revoliuciją Parkinsono ligos gydyme. Ši medžiaga gebėjo praeiti kraujo smegenų barjerą bei palengvinti ligos simptomus.

Holivudo aktoriui Michael j.Fox Parkinsono liga diagnozuota 1991 metais. Jis tapo vienas iš šios ligos svarbos skleidėju bei remėju pasaulyje.

Šaltiniai:

Demensomsorgens ABC Perm 1 hefte 4,5 Knut Engedal, Vigdis Drivdal Berentsen, 2017

Paskelbta

Ortostatinė hipotenzija

Ortostatinė hipotenzija – tai būsena, pasireiškianti arterinio kraujo spaudimo(AKS) sumažėjimu, pakilus pacientui iš gulimos ar sėdimos padėties į stovimąją.

Pacientai dažnai pasakoja, jog pasikėlus iš lovos ar nuo kėdės aptemsta akyse, svaigsta galva, iškyla pavojus nualpti.

Priežastys:

  • Dehidratacija – nepakankamas skysčių kiekis organizme gali sąlygoti AKS sumažėjimą atsistojus.
  • Vaistai – AKS mažinantys, diuretikai, barbitūratai, opiatai, antidepresantai, neuroleptikai gali išprovokuoti OH, gali atsirasti kaip pašalinė reakcija į vaistus.
  • Nervų sistemos ligos – Parkinsono liga, diabetinė neuropatija, neurodegeneracinės ligos.
  • Širdies ligos – bradikardija, širdies vožtuvų problemos.
  • Vyresnis amžius – su amžiumi kraujagyslės praranda elastingumą, kinta autonominė nervų sistema, todėl vyresnio amžiaus žmonės dažniau linkę i OH. Tai dažnai tampa griuvimų bei susižalojimų priežastimi.
  • Ilgas gulėjimas lovoje – po sunkių ligų, operacijų  sumažėja kraujo tūris.

OH mechanizmas

Suaugusiam žmogui pakilus į stovimą padėtį, 300 – 800 ml kraujo susirenka kojų kraujagyslėse.Tai sumažina kraujo kiekį, patenkantį į širdį, todėl laikinai sumažėja minutinis širdies tūris (cardiac output) ir nukrinta arterinis kraujo spaudimas.

Mūsų kraujagyslėse yra specialūs baroreceptoriai, ypač aortoje ir miego arterijose. Šie receptoriai fiksuoja AKS sumažėjimą ir siunčia signalą į smegenis. Smegenys duoda signalą kraujagyslėms susitraukti, o ypač kojose, ir AKS sureguliuojamas. Esant OH, atsakas į pakitusią kūno padėtį gali būti nepakankamas arba pavėluotas.

Įtarus ortostatinę hipotenzija, galima atlikti testą.

Pirmiausia pacientas paguldomas į lovą ir ramiai pagulima ne mažiau kaip 5 min.

Išmatuojamas lovoje AKS ir pulsas.

Lėtai pasikeliama iš lovos į stovimą padėtį.

Išmatuojamas AKS ir pulsas iškart atsistojus, vėliau po 1 ir 3 min.

Ortostatinė hipotenzija nustatoma, kai sistolinis (viršutinis) kraujo spaudimas yra daugiau kaip  20 mmHg arba diastolinis (apatinis) daugiau 10 mmHg sumažėjęs atsistojus iš gulimos padėties.

Norint išvengti ortostatinės hipotenzijos sukeltų galvos svaigimų, griuvimų būtina pacientą mokyti lėtai atsikelti nuo kėdės, lėtai  pakilti iš lovos, ypač po ilgo gulėjimo.

Pirmiausiai pacientas keletą minučių sodinamas lovoje su pakeltu galvūgaliu.

Toliau leidžiama pasėdėti keletą minučių ant lovos krašto nuleistomis kojomis ant žemės.

Palankstomos pėdos per čiurnas pirmyn ir atgal, tai suaktyvina raumeninę venos pompą, kraujas greičiau grįžta į širdį ir padidėja kraujo kiekis širdies susitraukimo metu.

Mokinamas ramiai, giliai pakvėpuoti.

Stojantis iš lovos visada būkite šalia.

Svaigstant galvai, esant pavojui nualpti, pasodinkite pacientą arba saugiai paguldykite ant grindų.

Paskelbta

Kraują skystinantys vaistai (antikoaguliantai). Ką būtina žinoti?

Kraują skystinantys vaistai tablečių forma skiriami profilaktiškai pacientams, kurie yra didesnėje rizikoje kraujo trombų išsivystymui  arba gydymui, kai trombai išsivysto ir kemša kraujagysles.

Dažniausios priežastys peroralinių antikoaguliantų skyrimui yra šios:

  • Giliųjų venų trombozė – kai trombas susidaro kojų, šlaunies ar dubens venose.
  • Plaučių embolija
  • Prieš operacijas – šlaunies, kelio sąnario keitimo ir kt.
  • Prieširdžių virpėjimas – didelė smegenų insulto rizika, o ypač vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems dar ir širdies nepakankamumu, diabetu, aukštą AKS turintiems, širdies infarktu, krūtinės angina.
  • Didelio laipsnio širdies nepakankamumas bei turintiems dirbtinį širdies vožtuvą.

Vaistų grupės

Antitrombocitiniai vaistai – vaistai, slopinantys trombocitų funkciją.

Aspirinas arba acetilsalicilo rūgšis – vienas labiausiai žinomų ir plačiausiai naudojamų vaistų kraujo trombų profilktikai ir gydymui. Paprastai profilaktiškai skiriama nedidelė dozė aspirino 75 -100 mg, tačiau jei trombas jau atsirado būtina mažiausia 300 mg dozė, kad praeitų kepenų barjerą ir pasiektų trombą.

Pašaliniai reiškiniai – kraujavimo, skrandžio opos rizika, alerginės reakcijos, astma.

Mažesnėmis pašalinėmis reakcijomis pasižymi Klopidogrel (Plavix). Tyrimai rodo, jog vartojant šį vaistą geresnės širdies infarkto bei galvos smegenų insulto išeitys.

Kraujo krešėjimo faktorius slopinantys vaistai – tai vieną ar kelis kraujo krešėjimo faktorius slopinantys vaistai.

Warfarinas (Orfarinas, Marevan) – vitamino K antagonistas. Vitaminas K yra būtinas keletui kraujo faktorių susidarymui (faktorius II, VII, IX, X), kurie būtini kraujo krešėjimui.

Warfarinas jau esančių kraujo faktorių nepanaikina, tačiau blokuoja naujų susiformavimą. Jau esantys faktoriai kraujo sistemoje cirkuliuoja ir palaipsniui išnyksta per 3-5 dienas, tai būtina žinoti pradėjus gydymą. Esant trombams skiriama dažniausiai pradžioje heparino, kol warfarinas pasiekia norimą terapinį efektą.

Warfarinas vartojamas trombų profilaktikai esant prieširdžių virpėjimui, turintiems dirbtinius širdies vožtuvus, po giliųjų venų trombozės ir plaučių embolijos.

Gydymo efektas kontroliuojamas matuojant kraujyje INR bei protrombino aktyvumą.

Esant trombams venose, sergant lėtiniu prieširdžių virpėjimu – INR turėtų būti  2-3.

Turintiems  dirbtinį širdies vožtuvą – INR 2,5 – 3,5.

Jei INR pakilo 4,5 – didelė kraujavimo rizika, pvz smegenyse.

Jei INR mažas – iškyla trombų rizika, todėl vartojant warfariną būtina nuolatinė gydytojo priežiūra bei kontroliniai kraujo tyrimai, kurių pagalba dozuojami vaistai.

Vartojant warfariną būtina žinoti, jog vaisto efektyvumą gali paveikti kiti vaistai, maistas, gėrimas.

  • Warfarinas nevartotinas su nesteroidiniais priešuždegiminiais vaistais – ibumetinu, naproksenu, diklofenaku (tepalą galima vartoti), aspirinu. Stiprina Warfarino poveikį.
  • Jonažolės gali sumažinti warfarino poveikį.
  • Maisto produktai gausūs K vitamino, gali sumažinti warfarino poveikį. Dažniausiai žaliosios lapinės daržovės.
  • Alkoholis, o ypač dideli jo kiekiai padidina INR rodiklius ir didina kraujavimo riziką.

Naujos kartos geriamieji antikoaguliantai

Šie vaistai yra tiek pat efektyvūs kaip ir  warfarinas bei mažos molekulinės masės heparinai. Juos naudoti patogu, nereikia atlikinėti kraujo tyrimų kas 4-6 savaites, geriama nustatyta dozė kasdien. Šie vaistai yra brangesni, tačiau sumažėja vizitų pas gydytoją, kraujo tyrimų atlikinėjimų.

Naujieji antikoaguliantai

Apiksaban (Eliques)

Dabigatran (Pradaxa)

Rivaroksaban (Xarelto)

Edoksaban (Lixiana)

Trūkumai

  • Išgėrus dideles šių vaistų dozes suicidiniais tikslais, nėra jiems antidoto (priešnuodžio), išskyrus vaistą – dabigatran (Pradaxa).
  • Nėra specifinių kraujo tyrimų, kurie atspindėtų šių vaistų antikoaguliacinį poveikį, todėl perdozavimas dažnai pastebimas tik prasidėjus kraujavimui. Jei kraujuojama į smegenis – iškyla grėsmė gyvybei.
  • Naujos kartos antikoaguliantai yra trumpo veikimo. Tai reiškia, jog užmiršus išgerti dozę, vaisto efektas greitai sumažėja, o tai gali paskatinti trombų atsiradimą.

Atmintinė, vartojantiems kraują skystinančius vaistus

  • Visada gerkite gydytojo nustatytą vaisto dozę. Jei vieną dieną pamiršote išgerti vaistų, negerkite dvigubos dozės.
  • Jei vartojate warfariną, gerkite jį tuo pačiu dienos metu.
  • Jei lankotės pas dantų gydytoją ar kitą specialistą poliklinikoje, ligoninėje, būtinai informuokite apie vartojamus  kraują skystinančius vaistus.
  • Kiti bereceptiniai vaistai, maisto papildai, alkoholis, gali turėti įtakos kraują skystinančių vaistų poveikiui, ypač warfarinui. Pasitarkite su gydytoju ar vaistininku.
  • Pastebėjus kraujosruvas ant odos, prasidėjus kraujavimui iš nosies, gleivinių, būtinai kreipkitės į gydytoją.
  • Visada atidžiai perskaitykite vaistų informacinį lapelį.
Paskelbta

Demencija ir maudynės

Išmaudyti sergantįjį demencija ar kitą kognityvinį sutrikimą turintį pacientą gali tapti nemenku iššūkiu.

Maudynės senyvo amžiaus žmonėms gali padėti išvengti odos, šlapimo takų infekcijų, užkirsti kelią nemalonaus kūno kvapo atsiradimui.

Mėginimas įtikinti išsimaudyti neretai baigiasi ginčais, prieštaravimais, šaukimais ir ašaromis. Tokios reakcijos ne tik apsunkina suplanuotą darbo dieną, bet ir kelia didelį stresą juos prižiūrintiems darbuotojams. Tad ką daryti?

Pateikiame 7 strategijas, padėsiančias lengviau įveikti maudymosi iššūkius.

  • 1. Sukurkite dienos rutiną

Jei vyresniam žmogui ir nėra būtina maudytis kasdien, vistiek įtraukite į kasdienę veiklą maudynes (dušą).

Tegu tai tampa normalia, įprastine dienos veikla kaip valgymas, miegojimas, tuomet kils mažiau ginčų ar prieštaravimų.

Nuspėjama dienos rutina kelia mažiau streso ir nerimo demencija sergantiems pacientams, tikėtina, jog įpratę eiti į dušą kasdien, tuo pačiu metu, jie tai darys be prieštaravimų.

  • 2. Nesiginčykite, naudokite paskatinimus

Nebandykite ginčytis ar įrodinėti vyresniems žmonėms, kiek laiko praėjo nuo paskutinių maudynių, kodėl svarbu gera higiena arba koks nemalonus jų kūno kvapas.

Šioje situacijoje logika ir priežastys neveikia. Kalbėkite trumpais ir aiškiais sakiniais, nesileiskite į aiškinimus. Pasakykite, jog po vonios jų laukia malonūs dalykai.

Pavyzdžiui, kai vonia yra pakankamai šilta, nueikite pas pacientą, užmegzkite akių kontaktą, nusišypsokite, ištieskite savo rankas. Tikėtina, jog pacientas paims jus už rankos, tada nuveskite juos į šiltą vonią.

Pradėjus pacientui eiti, pasakykite “Dabar mes einame išsimaudyti, o po dušo tavęs laukia skanus pyrago gabalėlis” ar tai, ką žmogus mėgsta labiausiai, tai gali būti ir įdomi veikla.

Kol einate iki vonios, išlaikykite pokalbį apie skanėstą ar veiklą, kurią atliksite po maudynių. Taip išvengsite argumentų, prieštaravimų. “Šis pyragas yra tavo vienas mėgstamiausių, ar ne? O paskui mes kartu galėsime sudėlioti tą dėlionę su paukščiais.”

Tokia strategija padeda susieti maudynes su pozityviais dalykais, tad dušas tampa ne tokiu bauginančiu įvykiu.

Jei pacientas vistiek prieštarauja, priešinasi, pamirškite maudynes ir nukreipkite jo dėmesį į malonius dalykus. Jei ši kova užsitęs, pacientas ilgai gali prisiminti neigiamus išgyvenimus. Palaukite ir pabandykite vėliau.

  • 3. Sakykite “mes”, bet ne “tu”

Visų maudynių metu kalbėkite švelniu, ramiu balsu, sakykite “mes”, bet ne “tu”.

Tai sukuria įspūdį, jog šioje atpalaiduojančioje veikloje dalyvaujate kartu ir jiems nenutiks jokių baisių dalykų.

  • 4. Vonioje turi būti šilta ir komfortiška

Vyresni žmonės yra jautresni šalčiui. Neretai pacientai prisimena dušą, kaip nemalonią patirtį, kurios metu buvo šalta ir jie drebėjo.

Šilta, komfortiška vonia kelia visai kitokius jausmus.

5-10 min prieš maudynes, įjunkite vonioje šildytuvą ar paleiskite šiltą vandenį, kad vonia būtų komfortiškai šilta. Jei jums vonioje karšta ir joje prakaituojate, tikėtina, jog vyresniems žmonėms, tai bus tinkama temperatūra.

Patieskite ant kėdės ar tualeto rankšluostį, kad pacientams nebūtų šalta, kol jie nusirengs savo drabužius.

Maudynių metu galite įjunti paciento mėgstamą muziką, tai sukurs ramią atmosferą.

  • 5. Naudokite nukabinamą dušo galvutę

Dušo purslai krintantys tiesiai ant galvos, gali būti bauginantis išgyvenimas demencija sergantiems pacientams.

Kai kurie ekspertai teigia, jog ne visi pacientai mato bėgantį vandenį iš dušo, jaučia tik vandens susidūrimus su jų kūnu, o tai sukelia jausmą, jog juos kažkas atakuoja.

Naudokite nukabinamą dušo galvutę, tuomet jūs patys galėsite reguliuoti kryptį ir intensyvumą, stebėdami pacientą.

Kai pacientas patogiai sėdi dušo kėdėje, atsukite vandenį, įsitikinkite, jog vandens temperatūra tinkama ir pradėkite prausti nuo pėdų ar delnų.  Įsitikinę, jog viskas gerai, tęskite. Nuolat kalbėkite, išlaikykite akių kontaktą, klauskite, ar tinkama vandens temperatūra.

Kai kurie pacientai nepakelia stipraus vandens šniokštimo, tuomet sumažinkite srovę. Kol muiluosite pacientą, dušą galite išjungti, o vėliau vėl pradėkite nuo pėdų, tikrindami, ar vanduo jiems tinkamas.

Galvos plovimą atlikite paskiausiai. Pasiūlykite pacientui užsidengti akis mažu rankšluostuku, kol plausite galvą, kad šampūnas negraužtų akių.

  • 6. Venkite netikėtumų, kalbėkite

Maudynės demencija sergančiam pacientui gali atrodyti labai sudėtinga veikla, apimanti daugybę mažų veiksmų.

Pacientai ne visada gali prisiminti veiksmų seką, tačiau neretai jie žino, kaip tai daryti.

Nuolat kalbėkite su pacientu, sakykite, ką darysite kiekvienu momentu. Leiskite atlikti pacientui pačiam tai, ką jis moka. Tai didins jo pasitikėjimą savimi. Kalbėkite trumpais, aiškiais sakiniais ramiu tonu ir ne per greitai. Pavyzdžiui, “dabar aš išmuilinsiu tavo rankas”, trumpa pauzė, o tada imame daryti. “taip, labai gerai, o dabar nuplausime viską vandeniu“. Jei pacientas žinos, kas nutiks kiekvienu momentu, tai sumažins jo baimę ir nerimą.

  • 7. Naudokite papildomai rankšluosčių palaikyti šilumai ir komfortui

Dušo metu kai kuriems žmonėms gali patikti prisidengti rankšluosčiu tas kūno vietas, kurios jau yra nupraustos ar bus prausiamos. Pavyzdžiui, plaunant galvą, prisidengti kojas. Taip, rankšluostis sušlaps, bet pacientui suteiks tai papildomo komforto.

Po maudynių apsupkite juos dviem dideliais rankšluosčiais, kad išlaikytumėte šilumą. Sėdint ant dušo kėdės, galite išdžiovinti plaukus džiovintuvu, lėtai nušluostyti, aprengti.

Išeikite iš vonios beveik išdžiūvę, tai taip pat sumažins nemalonius jutimus pereinant iš šiltos aplinkos į vėsesnę.

Šaltinis:

dailycaring.com

Paskelbta

Vilties sąvoka slaugoje

Blogos naujienos mumyse iššaukia baimę, nerimą, depresiją ir pyktį, o vėliau šioms emocijoms nurimus, įsižiebia viltis. Būtent todėl slaugytojams svarbu turėti žinių apie viltį bei suvokti jos reikšmę.

Sveikatos priežiūroje slaugytojai nuolat yra arčiausiai savo pacientų, kartais net ištisą parą, savaitę ar net kelis metus. Akistata su pacientu ar/ir jo artimaisiais, kurie ką tik išgirdo blogą naujieną ar net mirties nuosprendį, yra viena sunkiausių slaugytojo užduočių.

Kas yra viltis?

Viltis atsiranda tuomet, kai užklumpa liga ar kančia, todėl viltis yra vienas svarbiausių fenomenų slaugoje. Viltis ypač reikšminga pacientams ir jo artimiesiems. Tyrimai rodo, jog žmonės, kurie turi viltį, savo ligą išgyvena lengviau, negu tie, kurie vilties neturi.

Norvegijos slaugos profesorė Vibeke Lohne vilties fenomeną tyrinėja daugiau nei 35 metus. Savo straipsnyje “Visi negali būti sveiki, tačiau visi gali turėti geriau“ profesorė išskiria du punktus vilties suvokime:

  1. Viltis visada yra orientuota į ateitį
  2. Viltis visada turi teigiamą turinį.

Viltis yra nuolat orientuota į ateitį, tačiau ateitis beveik visada yra sunkiai nuspėjama ar prognozuojama. Būtent dėl ateities netikrumo viltis niekada negali būti tuščia ar neteisinga.

Vilties turinys (arba tai, ko tikimasi) visada yra pozityvus. Mirtis sveikatos priežiūroje retai kada suvokiamas kaip pozityvus reiškinys, tačiau kai kurie pacientai mirtį gali suvokti kaip pozityvų, išlaisvinantį iš kančių įvykį. Žmogus pats pasirenka vilties turinį, todėl slaugytojai negali suteikti vilties ar nurodyti pacientams, ko jiems tikėtis ar viltis. Slaugytojai turėtų išklausyti pacientų mintis, jausmus, informuoti apie vilties galimybes. Žmogus pats turi atrasti savo viltį, nes viltis yra labai asmeniškas dalykas.

Vilties evoliucija. Viltis atsiranda po nelaimės

Būdami sveiki, retai susimąstome apie viltį. Gyvename įprastą gyvenimą, o sveikatą priimame kaip savaime suprantamą dalyką.

Užklupus ligai ar nelaimei, keičiasi mūsų mąstymas. Pirmiausiai puolame ieškoti žinių, informacijos apie mus užklupusius, bauginančius dalykus. Sąmonę užvaldo įvairios baimės, įsivaizdavimai, košmarai, kurie persipina su mūsų norais.

Norai ir svajonės yra pradinė vilties stadija. Sąmonė nuolat ieško sprendimo. Šioje vietoje prasideda vilties užgimimas. Vėliau viršų pradeda imti motyvacija ir valia, o viltis nukrypsta į sveikatos ir gerovės išsaugojimą. Daug tikimasi iš gydymo. Vilties šaltiniais tampa ilgesys ir prarasti sveikatos resursai buvę iki ligos ar nelaimės.

Artimieji ir viltis

Paciento artimieji, esantys šalia, dažnai tampa tylūs jų kančios liudytojais. Jų gyvenimas taip pat apsiverčia, nes jie kenčia, pergyvena dėl savo žmogaus, išgyvena vienatvę. Jų viltis tik nedidele dalimi yra nukreipta į save, didžioji viltis yra orientuota į sergantį artimąjį. Net nedideli paciento sveikatos pagerėjimai, artimiesiems yra tarsi šiaudas skęstančiajam. Jie tikisi geresnės dienos nei buvo vakar, tikisi, kad turi daugiau laiko su savo artimuoju nei skelbia prognozės, tikisi stebuklo. Jei pacientas yra ilgalaikės sveikatos priežiūros įstaigoje, artimieji tikisi, jog jų žmogus ten yra saugus ir gyvena prasmingą gyvenimą.

Slaugytojų viltis

Kasdien susidurdami su sunkiai sergančiais, mirštančiais pacientais, dalis slaugytojų lengvai patys gali prarasti viltį pacientų atžvilgiu. Tai gali tapti natūralia savisaugos reakcija, siekiant atsiriboti nuo sunkių situacijų. Matant žmonių kančias, mirtį labai lengva prarasti tikėjimą gyvenimu ir viltį pagyti. Mirtis priimama kaip savaime suprantamas reiškinys ir taip apsisaugojama nuo nusivylimų ir sunkių jausmų.

Tačiau prognozė yra statistika, bet niekada nėra faktas.

Lohne tyrimas rodo, jog sveikatos priežiūros darbuotojų viltis pacientams ir jų artimiesiems yra labai reikšmingas dalykas. Labai svarbu, kad slaugytojai turėtų viltį paciento atžvilgiu. Juk ateitis visada yra nežinoma. Turėdami viltį, sumažinsime nežinomybės jausmą ir nerimą. Tai kodėl gi neskatinti vilties tiek pacientui, tiek jo artimiesiems.

Daugyma slaugytojų bijo suteikti klaidingų vilčių. Bet kas yra klaidinga viltis? Juk informacija apie sveikatą ir ligą gali būti suteikiama įvairiais būdais. Labai svarbu, kad slaugytojai išlaikytų pagarbą gyvenimui ir jo tėkmei.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, viltis gali būti daugiau ar mažiau numanoma, bet niekada ji nebus neteisinga. Viltis gali būti ilgalaikė (viliamasi kelis metus į priekį ) arba trumpalaikė (apimti tik kelias būsimas valandas).

Gyvenimas ne visada teka taip, kaip mes tikimės, tačiau žmonės, turintys viltį, yra aktyvesni ir linkę ieškoti galimybių. Praradus viltį, jos vietą užima beviltiškumas ir depresija, žmogus nustoja kovoti ir pasiduoda. Tačiau mokslininkė teigia, jog praradus viltį, visada yra galimybė ieškoti naujos vilties.

Placebo efektas

Dabartinė sveikatos priežiūra yra padalyta į dvi sritis – somatinę ir psichinę. Žmogaus kūnu rūpinasi somatinė sritis, o mintimis, jausmais, elgesiu – psichinė medicina. Slaugoje vyrauja holistinė žmogaus perspektyva, teigianti,  jog žmogus yra socialinė būtybė – kūno, dvasios ir sielos vienovė. Šis požiūris dažnai sunkiai suderinamas su dualistiniu medicininiu požiūriu. O juk susirgus kūnui, pakinta mūsų mintys, jausmai, elgesys. Ir priešingai – mintys ir jausmai veikia kūno savijautą. Šiuo principu pagrįstas placebo efektas. Mintys, jausmai ir kūnas „gyvenantys“ pozityviais lūkesčiais, teikia geresnę gydymo išeitį. Placebo iš dalies reprezentuoja viltį. Tyrimai rodo, jog placebo efektas gali būti efektyvus iki 60 proc., tad kodėl nepasinaudojus viltimi kaip placebo.

Mirštančiųjų viltis

Mirštančiųjų pacientų viltis tampa trumpalaike. Slaugytojas niekada neturėtų pasiduoti slaugydamas mirštantį pacientą. Mūsų užduotis – suteikti pacientui priežiūrą, savo buvimu šalia  jį nuraminti, išklausyti iki jis palieka šį pasaulį. Mirštančiųjų slauga – tai skausmų palengvinimas, komforto ir saugumo suteikimas. Būdami šalia mirštančiojo, malšindami jo skausmus, užtikrindami ramų jo išėjimą, mes tampame paciento viltimi. Juk kol tęsiasi gyvenimas, tol gyva viltis.

Tiek pacientams, tiek jo artimiesiems viltis yra tarsi baimės ir nežinomybės priešnuodis. Turėdami viltį atitoliname skausmingą laukimo periodą. Viltis sutelkia geriausias mūsų savybes ir palaiko sunkiu metu.

Šaltinis:

Vibeke Lohne „Alle kan ikke bli friske, men alle kan få det bedre“, Sykepleien 6/2019 #Er det alltid håp?

Paskelbta

Dehidratacija. Kaip ją atpažinti ir koreguoti.

Vanduo – gyvybės šaltinis. Net 50-60 proc. mūsų kūno svorio sudaro vanduo, kuriame yra baltymų, įvairių ląstelių, organinių ir neorganinių medžiagų. Moters organizme paprastai yra daugiau vandens nei vyrų, o su amžiumi vandens kiekis organizme mažėja.

Vanduo mūsų kūne atlieka įvairias funkcijas:

  • vanduo dalyvauja virškinimo procese, padeda įsisavinti vandenyje tirpstančias medžiagas;
  • kraujo keliu (kuriame yra vandens) vyksta maisto medžiagų transportas;
  • vanduo supa ląsteles (audinių skystis);
  • vandens pagalba ląstelėse vyksta medžiagų apykaita;
  • su vandeniu (šlapimu, išmatomis) pašalinami šalutiniai apykaitos produktai;
  • vandens pagalba vyksta temperatūros reguliacija organizme – šilumos perteklius iš kūno pašalinamas su prakaitu.

Vandens praradimas

Per dieną žmogus netenka 1,5 – 3 litrų vandens su šlapimu, išmatomis, prakaitu bei kvėpavimo metu. Per odą bei plaučius pasišalina 600-900 ml vandens per parą. Gausiai prakaituojant, pagilėjus kvėpavimui, karščiuojant skysčių netenkama daugiau. Pakilus kūno temperatūrai virš 37 laipsnių, papildomai netenkama 200 – 300 ml skysčių,  o  temperatūrai kylant, su kiekvienu laipsniu papildomai prarandamas dar toks pat kiekis. Su prakaitu pasišalina kalis, natris, chloras. Normaliai pasituštinus netenkama apie 200 ml vandens, o taip pat dalies elektrolitų. Su šlapimu pasišalina 0,6 – 1,6 l vandens ir šis kiekis tiesiogiai priklauso nuo išgerto skysčių kiekio.

Kiek vandens reikia?

Vandens poreikis suaugusiems žmonėms gali šiek tiek skirtis. Paskaičiuota, jog minimaliai suaugęs žmogus per parą turėtų išgerti 1600 ml vandens. Apie 300 ml vandens susidaro organizme vykstant medžiagų apykaitos procesams ir šis vanduo vadinamas endogeniniu. Vandens poreikis organizmui paskaičiuojamas pagal kūno masę:

Kūdikiai  0- 6 mėn. 150 ml/kg kūno svorio

Kūdikiai  6 – 12 mėn. 125 ml/kg kūno svorio

Vaikai virš 1 metų 100 ml/kg kūno svorio

Suaugę 30 ml/kg kūno svorio

Skysčiai vartojami tiek jaučiant troškulį, tiek jo nejaučiant. Tai priklauso nuo žmonių įpročių bei įvairių socialinių situacijų. Beveik visuose maisto produktuose randama vandens, o daugiausiai jo gaunama valgant vaisius ir daržoves. Paprastai su maistu gaunama apie 700 ml vandens per parą.

Apie troškulį

Troškulio jausmas žmogui yra ypač svarbus, nes įspėja apie būtinybę atsigerti. Jis pajaučiamas kai per mažai geriama skysčių, kai skysčių daug netenkama arba pavartojama daug sūraus maisto. Troškulys pajaučiamas netekus 1 proc. organizmo skysčių arba 300 – 400 ml skysčių suaugusiems žmonėms. Troškulio centras yra smegenyse pagumburyje.

Seniems žmonėms troškulio pojūtis dažnai susilpnėja, tad neretai jie geria per mažai. Skysčių poreikis didėja vemiant, viduriuojant. Noras vartoti daugiau skysčių padidėja kai nuolat daug geriama, o taip pat užvalgius sūraus maisto.

Vartojant šlapimą varančius vaistus (diuretikus), pagausėja šlapinimasis, o tai gali išprovokuoti hipotenziją, galvos svaigimą bei hipovoleminį šoką.

Odos ir gleivinių vertinimas

Odos ir gleivinių apžiūra padeda įvertinti skysčių poreikį organizmui. Sumažėjus skysčiui vartojimui arba sutrikus vandens ir elektrolitų balansui, oda praranda elastingumą, išsausėja gleivinės. Odos elastingumą nusako turgoras, kuris patikrinamas pakeliant plaštakos  odos raukšlę. Esant normaliam turgorui, raukšlė grįžta atgal į vietą ją paleidus, esant dehidratacijai – raukšlė išlieka stovinti. Šis būdas nėra tinkamas senų žmonių dehidratacijai įvertinti, nes dėl amžiaus pokyčių jų oda praranda elastingumą ir raukšlė liks stovinti nepriklausomai nuo skysčių vartojimo.

Trūkstant skysčių oda bus sausa, suglebusi, gleivinės išsausėjusios, o ypač burnoje. Gali būti sunku nuryti maistą,  gali sumažėti apetitas . Lūpos būna sausos, sutrūkinėjusios, akys įkritusios. Pažastyse visada yra šiek tiek drėgmės, esant dehidratacijai – pažastys būna visiškai sausos.

Skysčių balanso sekimas

Atsiradus dehidratacijai, gali sumažėti arterinis kraujo spaudimas, padažnėti pulsas, pakisti sąmonės būklė, tad sunkiai sergantiems pacientams būtina registruoti skysčių balansą. Paprastai registruojamas paros skysčių balansas, o po naktinės pamainos apskaičiuojama kiek skysčių suvartota ir kiek išskirta per parą. Registruojami visi išgerti skysčiai, o taip pat tie, kurie buvo sušvirkšti į zondą bei sulašinti intraveniniu būdu.

Skysčių netekimas fiksuojamas matuojant išskirto šlapimo kiekį, taip pat išskirtą skystį iš zondo, drenų. Daugiau skysčių pasišalina vemiant, viduriuojant, gausiai prakaituojant. Apie skysčių balansą daug informacijos suteikia šlapimo kiekis ir spalva. Per parą turi išsiskirti daugiau nei 500 ml šlapimo. Normalaus šlapimo spalva yra šviesiai geltona, tačiau esant dehidratacijai šlapimas bus tamsus, koncentruotas.

Dehidratacija

Dehidratacija – tai būsena, kai organizme sumažėja vandens ir jo lieka mažiau nei fiziologinė norma. Išskiriamos trys dehidratacijos formos:

  1. Hiperosmosinė dehidratacija – pasireiškia tuomet, kai vandens organizmas gauna mažiau, nei jo išskiria arba gaunama per daug natrio ir per mažai vandens. Tai nutinka vartojant per mažai skysčių, karščiuojant, sergant diabetu. Esant normaliai inkstų funkcijai, beveik visada dehidratacija bus hiperosmosinė, nes inkstai sulaiko natrį ir kartu vandenį. Padidėjus natrio kiekiui kraujotakoje, vanduo į kraujotakos sistemą ištraukiamas iš ląstelių ir tarpląstelinio skysčio.

Simptomai:

    • troškulys
    • sausos gleivinės
    • sausos, suskirdusios lūpos
    • sausa, raudona, šilta oda
    • stovinti odos raukšlė (vėlyvas simptomas)
    • sumažėjusi diurezė, šlapimas tamsus ir koncentruotas
    • žemas arterinis kraujo spaudimas
    • svorio sumažėjimas
    • gali pakilti temperatūra (ypač vaikams)
    • įdubęs momenėlis (vaikams iki 1 metų)
    • nuovargis, išsekimas, sąmonės sutrikimas, apatija, sumišimas
    • kraujo serume padidėjęs hemoglobino, natrio ir baltymo kiekis
  2. Izoosmosinė dehidratacija – pasireiškia netekus daug skysčių ir elektrolitų, o ypač natrio. Šios dehidratacijos priežastys – ilagalaikis vėmimas, viduriavimas, kraujavimas, gausi plazmos eksudacija iš nudegiminės žaizdos. Esant šiai būklei pacientai dažnai troškulio nejaučia ir vengia atsigerti, o tai dar labiau blogina situaciją. Simptomai būdingi tokie patys, kaip ir esant hiperosmosinei dehidratacijai, tik natrio kiekis kraujyje bus normalus arba sumažėjęs.
  3. Hipoosmosinė dehidratacija – pasireiškia, kai netenkama daugiau natrio nei vandens. Tai gali nutikti sutrikus inkstų funkcijai. Sumažėjus natrio kiekiui organizme gali grėsti hipovolemija, arterinio kraujo spaudimo kritimas bei šokas. Esant šiai dehidratacijai pacientas troškulio nejaučia, tačiau būdingas didelis nuovargis, apatija, gali prasidėti traukuliai.

Slauga esant dehidratacijai

Vienas svarbiausių tikslų – užkirsti kelią dehidratacijai. O tam reikalingas glaudus bendradarbiavimas su pacientu, būtina paaiškinti, kodėl svarbu pakankamai vartoti skysčių, bandyti pacientą motyvuoti. Dažnai pacientai atsisako gerti daugiau skysčių, kai turi problemų dėl šlapinimosi arba sutrikęs troškulio jutimas. Sunki sveikatos būklė, sutrikusi psichika, neaktyvumas taip pat užkerta kelią pakankamam skysčių vartojimui.

Pastebėjus, jog pacientas vartoja per mažai skysčių ar atsirado dehidratacijos simptomų, būtinai informuokite gydytoją.

Skysčių balanso sekimas taip pat gali pagelbėti užkertant kelią dehidratacijai. Jei pacientas geria labai mažai, patartina registruoti tiek išgeriamą skysčių kiekį, tiek šlapimo kiekį, o taip pat įvertinti šlapimo išvaizdą. Jei pacientas pakankamai orientuotas, išgeriamus skysčius gali registruoti pats, tai gali veikti motyvuojančiai. Aiškumo dėlei, galima suskirstyti kiek skysčių būtina išgerti iki pietų, vėliau iki vakarienės ir t.t.

Geriausiai, kad pacientas gertų tai, ką labiausiai mėgsta, tačiau gazuoti gėrimai, gėrimai su baltymais suteikia sotumo jausmą, o tai mažina troškulio jausmą. Nepatartina prikrauti daug stiklinių su gėrimais ant paciento spintelės, nes gėrimai greitai praranda šviežumą, o be to daugybė stiklinių gali veikti atbaidančiai. Geriau pasiūlykite pacientui atsigerti dažniau, bet mažesniais kiekiais, o ypač seniems žmonėms.

Motyvacija dažniau atsigerti taip pat sumažėja jei pacientui būtina kitų žmonių pagalba pasiekti  bei tenka ilgai laukti pagalbos. Kiti  pacientai varžosi pasišlapinti į basoną ar antelę, tad stengiasi vartoti kuo mažiau skysčių. Pasirūpinkite, kad šlapinimosi indas būtų lengvai pasiekiamas ir laiku ištuštinamas, neverskite paciento ilgai laukti, jei jam reikalinga pagalba pasiekti tualetą.

Jei paciento burna išsausėjusi,  pasirūpinkite gera burnos higiena – išvalykite dantis, pašalinkite apnašas nuo liežuvio, patepkite lūpas vazelinu.

Esant dehidratacijai,  susilpnėja kraujotaka, tad iškyla pragulų rizika. Nuolat apžiūrėkite paciento odą, o rizikingas vietas tepkite kremu, keiskite kūno padėtį.

Jei pacientas nepajėgia išgerti būtino skysčių kiekio, būtina apsvarstyti intraveninį skysčių lašinimą. Koreguojant dehidrataciją skysčiai negali būti sulašinami per greitai. Kūno ląstelės per ilgą laiką bus prisitaikiusios prie mažesnio skysčių poreikio, tad papildymas skysčiais turi vykti palaipsniui.

 

Šaltiniai:

E.S. Blix, S.Breivik Basis-bok i sykepleie, 2006

wikipedia

 

 

 

 

Paskelbta

Perlipti per save

3 ske

Visada pasitempusi, baltu chalatu ir nuolat kvepianti švara – štai toks dažnai kuriamas moters slaugytojos įvaizdis. Deja, jau po pirmojo kurso praktikos šis įvaizdis neretai subliūkšta, susidūrus su nemaloniais kvapais ir vaizdais. Štai tada pradedi suvokti, jog slaugytojo profesija – ne pati švariausia, o vietoj balto chalato dažniausiai tenka dėvėti neaiškių spalvų pižamas, kurias tenka keisti kelis kartus per pamainą.

Būdami slaugytojais nuolat regime, liečiame, girdime, uodžiame, išgyvename tai, kas kitiems žmonėms gali atrodyti neįveikiama užduotis. Tad visai nekeista, kai mūsų draugai, pasirinkę kitą profesiją, neretai užduoda mums klausimą – kaip tu gali tai dirbti? Gūžteli pečiais ir atsakai, jog prie visko galima priprasti. Bet ar tikrai?

Nemalonūs kvapai

Jei pirmaisiais praktikos metais šlapimo ir išmatų kvapai atrodo patys baisiausi, tai vėliau su metais ateina suvokimas, jog būna ir blogiau. Tinklapis nursinglink.monster.com paskelbė 10 bjauriausių ligoninėse sutinkamų kvapų. Tarp šių kvapų atsidūrė – išmatų kvapas, apdegusios odos kvapas, nutukusių, nesirūpinančių higiena pacientų kvapas, pūlių kvapas, gangrenuotų kūno dalių kvapas, pseudomonos sukeltos infekcijos kvapai, benamiai pacientai, kraujavimas iš virškinamojo trakto, ligoninės maisto. Tikiu, kad kiekvienas slaugytojas šį sąrašą galėtų dar pratęsti.

Būdami profesionalais turime išmokti susidoroti su nemaloniais pojūčiais, neparodyti pasišlykštėjimo bei nepaisant visų nemalonių aplinkybių, užtikrinti pacientui orią slaugą. Deja, kiekvieno mūsų tolerancijos ribos yra skirtingos, kas vienam slaugytojui gali nesukelti jokių nemalonių pojūčių, kitam  –  žiaugčiojimą ar net vėmimą. Ką daryti tokiais atvejais? Vienas paprasčiausių patarimų – dėvėkite kaukę, tačiau tai ne visada patogu, o kai kuriais atvejais galime įžeisti ar net atrodyti gąsdinančiai pacientams. Kitas būdas – pasitepkite sritį tarp nosies ir viršutinės lūpos Tigro tepalu, praskiestu levandų aliejumi ar mėgstamais kvepalais, tai bent šiek tiek sumažins nemalonius kvapus. Beje, šį triuką teko matyti ir kriminaliniame seriale, kurį veikėjai naudojo stebėdami autopsiją

Nemalonūs vaizdai

Pamenu, kaip prieš daug metų per genetikos paskaitą dėstytoja demonstravo įvairiausias skaidres su genetinėmis ligomis sergančiais žmonėmis. Po kiekvienos skaidrės parodymo nuvilnydavo grupėje aikčiojimai ir komentarai „siaubas“, „kaip baisu“ ir tt. Galiausiai dėstytoja neištvėrė ir tarė, jog mes esame būsimieji medikai ir neturime teisės stebėtis ar aikčioti. Ir tai buvo tarsi įvadas į naują patirtį, jog kartais vaizdas medicinoje gali būti toks baisus, jog atima žadą, tačiau būdami profesionalais negalime reikšti atvirų emocijų, būtina tvardyti ir stengtis profesionaliai pacientui padėti.

Pradėjus dirbti medicinoje nemalonių vaizdų spektras nuolat mainosi. Jei praktikos pradžioje baisu išvysti amputuotą galūnę, tai vėliau, išdirbus daug metų mažai kas bestebina.  Dažnai tenka peržengti per save, dirbti savo darbą taip, kad asmeniniai jausmai ir reakcijos nesikirstų su pacientui teikiama slaugos kokybe. Bet ar tai visada geriausia išeitis? Kur dingsta užslopinti jausmai? Ar visada turime su kuo apie tai pakalbėti?

Pavojus užsikrėsti

Dirbant medicinos srityje pavojus užsikrėsti kaip niekada didelis. Daug kalbama kaip apsaugoti save nuo kraujo keliu ir kitais biologiniais skysčiais plintančių ligų. Pabrėžiama, kaip svarbu dėvėti pirštines, apsauginius akinius. Deja, visais įmanomais būdais apsiginkluojame tik tada, jei paciento ligos istorijoje paryškintai įrašyta, jog jis serga hepatitu B, C arba ŽIV. Kitais atvejais neretai numojame ranka. O juk į kiekvieną atvejį, kuomet kontaktuojame su krauju ar kitais biologiniais skysčiais, turime žvelgti kaip į potencialią riziką užsikrėsti. Tyrimai rodo, jog tik 70 proc.slaugytojų dėvi pirštines invazinių procedūrų metu.

Būdami slaugytojais esame arčiausiai savo pacientų. Mes juos išklausome, guodžiame, slaugome, palaikome, tačiau privalome nepamiršti ir savęs bei  prisiimti atsakomybę už savo sveikatą ir likimą. Pamenu, kai kolega gelbėdamas senyvo amžiaus moteriškę nuo širdies sustojimo, atliko ne tik krūtinės ląstos paspaudimus, bet ir burna į burną įpūtimus. Senolė atsigavo ir po to dar išgyveno dvejus metus, o kolega ilgus mėnesius gydėsi pneumoniją kelių rūšių antibiotikais. O kiek medikų priėmimo, intensyvios terapijos skyriuose užsikrečia niežais, po asocialių asmenų vizito ligoninėse. Liga ne mirtina, bet tai labai nemalonu, o ypač jei ši liga parnešama į namus kitiems šeimos nariams. Tuomet nukentėjusiais tampa visa šeima. Prieš keletą metų siaučiant pavojingam kiaulių gripui, dalis medikų taip pat užsikrėtė nuo savo pacientų šia liga ir kovojo dėl savo gyvybės.

Prisilietimas prie mirties

Mirtį slaugos studentai dažniausiai išvysta dar studijuodami. Neretai tai būna ekskursija į patanatomijos skyrių stebėti sekciją. Ir nors ši ekskursija turėtų pagilinti mūsų anatomijos žinias, dažnai ji neturi nieko bendro su žinių gilinimu, tai tampa tarsi pirmuoju krikštu, išbandymu – ar tu tikrai gali būti mediku, ar tu gali į tai žiūrėti? Pamenu, mūsų pirmoji ekskursija dar buvo nuspalvinta apygirčio sanitaro juokeliais, kai ištraukęs iš kibiro pašalintas žarnas paklausė mūsų, gal kam reikia žarnų dešroms? Tą dieną daugelis liko be pietų ir net vakarienės, vaizdas ir kvapas neleido apie maistą net pagalvoti.

Vėliau susipažįstame su mirties kultūra ligoninėse. Išvystame žmogaus išėjimą, esame mokomi uždegti žvakutę, sutvarkyti kūną, uždėti „cedelį“, įdėti kūną į brezentinį maišą, o vėliau užtraukiamo užtrauktuko garsas ir metalinių ratų dardėjimas ilgais požeminiais ligoninės koridoriais iki saugojimo kameros. Daugeliui pradedančiųjų tai sukrečianti ir baugi patirtis, tačiau ne visi drįsta apie tai kalbėti, nes būdamas mediku privalai tai padaryti, tokia realybė, toks pasirinktas kelias.

Po daugelio praktikos metų mirtį pradedi vertinti dvejopai – vienos mirtys atrodo visiškai beprasmės ir nereikalingos, kitos – kaip išsigelbėjimas iš kūno kančių, kaip vienintelis kelias į kūno ir sielos ramybę. Iš pagarbos mirusiajam, jo artimiesiems atlieki tai, ką turi padaryti, tačiau viduje neretai jauti, kad tai ką darai, nėra visai normalu ir kad prie to niekada negalėtum priprasti. Blogiausia, kad apie mirtį kalbama labai retai, vengiama rodyti emocijas, o sukrečianti ir išgyventa mirtis tiesiog palydima didžiule tyla tarp kolegų. Neretai paciento išėjimą kiekvienas išgyvename savame kiaute, tačia vėliau tai gali prasiveržti ašarų pakalne vienumoje, noru svaigintis ir paskandinti tvyrančias emocijas ar  atsitraukimu nuo šeimos, nesugebėjimu persijungti į įprastinį gyvenimą.

 

 

 

 

Paskelbta

Kepenų ciroze sergančiųjų slauga

00

Kepenų cirozė – tai lėtinė kepenų liga, kurios metu pažeidžiamos kepenų ląstelės, o jų vietą užpildo jungiamasis audinys, todėl nyksta normali kepenų struktūra, sutrinka kepenų kraujotaka ir vystosi jų nepakankamumas.

Ligos priežastys

Kepenų cirozė yra lėtinė liga, trunkanti metų metus. Vienas dažniausių jos sukelėjų yra alkoholis, o taip pat lėtiniai B ir C virusiniai hepatitai. Retesnės priežastys – tai medikamentinis ir toksinis kepenų pažeidimas, autoimuninės ir metabolinės ligos (Vilsono liga – kai sutrinka vario apykaita, hemachromatozė – sutrinka geležies apykaita, cistinė fibrozė, galaktozemija ir kt.), tulžies latako obstrukcija.

Kaip liga pasireiškia?

Ilgą laiką sergantysis jokių požymių gali nepastebėti. Dažnai tik sutrikus normaliai kepenų kraujotakai, išryškėja kepenų cirozei būdingi požymiai. Kepenų cirozės atsiradimo požymius galima suskirstyti į kompensuotos cirozės ir dekompensuotos cirozės požymius.

Kompensuota cirozė reiškia, jog kepenys yra stipriai pažeisti, tačiau jos dar yra pajėgios atlikti daugybę savo funkcijų. Žmogus gali justi kai kuriuos simptomus arba nejausti nieko ir gyventi ilgus metus be jokių rimtesnių komplikacijų.

Dekompensuota cirozė reiškia, jog kepenys yra labai stipriai pažeistos, jos nebepajėgia atlikti savo funkcijų. Atsiradusios komplikacijos yra gyvybiškai grėsmingos.

Kepenų cirozės simptomai:

Kompensuota Dekompensuota
  • Retkarčiais pakylanti temperatūra
  • Nevirškinimo jausmas
  • Kraujagyslinės „žvaigždutės“ ant kūno
  • Delnų eritema (paraudimas)
  • Pilvo skausmas
  • Nepaaiškinamas kraujavimas iš nosies
  • Padidėjusios, kietos kepenys
  • Kulkšnių patinimas
  • Blužnies padidėjimas
  • Ascitas
  • Gelta
  • Silpnumas
  • Raumenų nykimas
  • Svorio kritimas
  • Nuolatinis nedidelis karščiavimas
  • Būgno lazdelių formos pirštai
  • Purpura – nedidelės kraujosrūvos odoje ir gleivinėje (dėl sumažėjusių trombocitų skaičiaus)
  • Kraujavimas iš nosies
  • Dažni odos pažeidimai
  • Hipotenzija
  • Išretėję odos plaukai
  • Balti nagai
  • Hormoniniai sutrikimai : moterims išnyksta mėnesinės, vyrams pasireiškia sėklidžių atrofija, krūtų padidėjimas, moteriškas plaukuotumas, impotencija.

Diagnostiniai tyrimai

Kepenų cirozei diagnozuoti atliekami šie tyrimai:

  • Kompiuterinė tomografija ar kepenų echoskopija – nustatomas pakitęs kepenų vaizdas.
  • Kraujyje būna padidėjęs bilirubinas, ALT, AST kiekis, pailgėjęs protrombino laikas bei randama krajyje amoniako – šie pakitimai rodo kepenų ląstelių pažeidimus.
  • Laparoskopija ir kepenų biopsija – matomas tikrasis kepenų vaizdas.
  • Paracentezė – tiriamas ascito skystis ir jame esančios ląstelės, baltymai bei bakterijos.
  • Ezofagoskopija – tiriama dėl varikozinių mazgų stemplėje.

Gydymas

Medikamentinis:

  • Diuretikai – jie sumažina ascitą ir skysčių susikaupimą organizme.
  • Laktulozė (duphalac) – vidurius laisvinati priemonė, ji skaidoma storojoje žarnoje ir gamina pieno rūgštį. Pieno rūgštis mažina žarnyno pH, todėl mažėja bakterijų flora ir gaminamas mažesnis kiekis amoniako. Taip pat pieno rūgštis stimuliuoja peristaltiką ir didina osmosinį slėgį žarnyne, todėl iš išmatų rezorbuojamas mažesnis kiekis skysčių.Pacientas jos gauna pakankamai, jei du-tris kartus per parą minkštai tuštinasi. Amoniako kiekiui sumažinti pacientui gali būti skiriamos ir klizmos.
  • Antihipertenziniai vaistai gali būti skiriami, kad sumažėtų vartų venų hipertenzija.

Chirurginis:

  • Paracentezė – pilve padaromas nedidelis pjūvis, įvedamas vamzdelis per kurį pasišalina pilve susikaupęs skystis. Tokiu būdu pacientui sumažėja diafragmos ir plaučių spaudimas. Šios procedūros metu gali būti lašinamas albuminas, kad dalis skysčių grįžtų į kraujotaką.
  • Ezofagogastrinė intubacija – įvedamas Blekmoro zondas ir išpučiami balionėliai, kurie užspaudžia kraujuojantčius mazgus. Gali būti taikoma ir endoskopinė skleroterapija – kai endoskopo pagalba kraujuojantys mazgai sklerozuojami.

Slaugos problemos ir jų sprendimai

Nesubalansuota mityba,  mityba neatitinkanti  kūno poreikių

Pacientai, sergantys kepenų ciroze, gali atsisakyti valgio dėl dažno pykinimo, vėmimo, nevirškinimo jausmo, ascito. Jie netenka svorio, atrodo išsekę, sutrinka žarnyno veikla, nyksta raumenys. Bloga tokių pacientų mityba susijusi su blogesne ligos išeitimi.

Rekomenduojama pacientams per parą suvartoti 25-40 kcal/kg svorio. Maiste kiek įmanoma vengiama druskos. Dietoje turėtų vyrauti paprastieji angliavandeniai, kurie yra pagrindinis energijos šaltinis. Riebalų skiriama sumažintas kiekis – dėl kepenų pakenkimo jie sunkiau absorbuojasi ir gali sukelti nemalonius pojūčius žarnyne. Baltymų skiriama daugiau arba normalus kiekis, atsižvelgiant į paciento būklę. Valgant daugiau baltymų, jų kiekis didėja ir kraujo serume, todėl  mažėja edemos bei skatinama kepenų ląstelių regeneracija. Tačiau jei kraujyje didėja amoniako kiekis ir pacientas darosi encefalopatiškas, baltymai mažinami. Amoniako absorbciją taip pat mažina laktulozė.

 Maistas turėtų būti šiltas, minkštos konsistencijos, neaštrus, be druskos. Jei pacientas apetito neturi, patiekite nedideles porcijas, tačiau dažniau. Jei reikia pagalbos, pamaitinkite. Po valgio leiskite pakankamai pailsėti.

Tokiems pacientams burnoje gali atsirasti žaizdelių, kraujuoti dantenos, sklisti blogas kvapas iš burnos, todėl labai svarbi yra burnos higiena. Prieš valgį  duokite pacientui prasiskalauti burną, po valgio taip pat prasiskalaukite burną, o opeles patepkite gydomaisiais tepalais.

Nuolat sekite gliukozės, albumino, baltymų bei amoniako kiekius kraujo serume.

Patarkite pacientui visiškai atsisakyti alkoholio, rūkymo, kofeino.

Jei pacientas labai išsekęs, gali prireikti maitinimo per zondą.

Per didelis skysčių susikaupimas  organizme

Skysčiai organizme gali kauptis dėl sumažėjusio antidiurezinio hormono (vazopresino) kiekio, sumažėjus baltymų kraujo plazmoje, prastos mitybos, gausaus skysčių vartojimo bei per didelio natrio kiekio kraujyje. Tai pasireiškia edema (gali būti viso kūno edema), ascitu, kūno masės padidėjimu, dusuliu, skysčių kiekio padidėjimu pleuroje. Taip pat  sumažėjo išskiriamo šlapimo kiekis, pakinta elektrolitų kiekis kraujo serume, sutrinka sąmonė.

Pacientas jungiamas prie monitoriaus ir sekamas pulsas, arterinis kraujo spaudimas, kvėpavimo dažnis bei kraujo įsotinimas deguonimi. Taip pat būtina registruoti išgeriamus skysčius bei sekti valandinę diurezę. Pagal gydytojo rekomendacijas riboti skysčius bei druskos vartojimą, skiriami diuretikai. Būtina nuolatinė burnos higiena, troškuliui numalšinti retkarčiais galima duoti sučiulpti ledo gabalėlį.

Potenciali problema –  pažeistas odos vientisumas

Paciento odos vientisumas gali būti pažeistas dėl pablogėjusios kraujotakos, prastos mitybos, tulžies rūgščių akumuliacijos odoje, sumažėjusio odos turgoro, kaulų išsikišimų, edemų, ascito.

Gulinčiam pacientui būtina nuolatinė pragulų profilaktika – nuolatinė odos apžiūra (ypač kryžkaulio, kulnų sritys), oda tepama emolientais, kiek įmanoma labiau vengti muilo, reguliariai vartoma, apžiūrima, kad lova būtų sausa, patalynė be raukšlių. Jei yra galimybė pacientas guldomas ant besikeičiančio spaudimo čiužinio, naudojamos grikių lukštų pagalvėlės, voleliai, avies kailis ir kt.

 Rekomenduojama galūnes laikyti šiek tiek pakeltas, taip sumažėja edemos kojose bei pagerėja veninė kraujotaka.

Dažnai kepenų ciroze sergančius pacientus kamuoja niežulys, todėl būtina trumpai nukirpti nagus arba apmauti medžiagines pirštines, kad sumažėtų nusibraižymų pavojus. Niežuliui sumažinti galima odą apiplauti sodos tirpalu, patepti calamine losjonu.

Taip pat svarbu gerai prižiūrėti išangės sritį, kuri dėl dažno tuštinimosi bei tulžies druskų, tampa lengvai pažeidžiama. Po tuštinimosi būtina apiplauti ir patepti apsauginiu tepalu.

Neefektyvus kvėpavimas

Dėl padidėjusio intraabdominalinio spaudimo (dėl ascito), skysčio kaupimosi plaučiuose, sumažėjusios energijos, nuovargio gali sutrikti paciento kvėpavimas.

Dėl hipoksijos ir/ar skysčio susikaupimo pilve žmogus gali imti kvėpuoti dažnai, paviršutiniškai, pro burną, tad būtina nuolat sekti kvėpavimo dažnį, pobūdį bei kraujo įsotinimą deguonimi (saturaciją),  atlikti kraujo dujų tyrimą. Nuolat auskultuoti plaučius dėl karkalų atsiradimo plaučiuose.

Pacientui tinkamiausia pusiau sėdima padėtis, pasiūlyti ar padėti kas kart vartytis nuo vieno šono ant kito, išmokyti atlikti kvėpavimo pratimus, skatinti giliau kvėpuoti.

Taip pat nuolat sekti paciento sąmonės būseną. Sąmonė gali sutrikti dėl hipoksemijos, kvėpavimo nepakankamumo, o tai dažnai yra hepatinės komos lydintieji reiškiniai.

Sekite paciento temperatūrą, stebėkite ar paciento nekrečia drebulys, gal atsirado kosulys, tai gali būti infekcijos požymiai, pvz.: pneumonijos.

Jei reikia, paskiriama deguonies terapija – oksigenoterapija. Trinkant kvėpavimui, blogėjant kraujo dujų tyrimų rezultatams,  taikoma DPV.

Rizika susižeisti, nukraujuoti

Sergant kepenų ciroze pakinta kraujo sudėtis, sumažėja protrombino, fibrinogeno, VIII, IX ir X kraujo faktorių, sutrinka vitamino K absorbcija bei tromboplastino išskyrimas. O taip pat kraujavimo rizika padidėja dėl vartų venos hipertenzijos, stemplės opų.

Nuolat sekite pacientą dėl kraujavimo iš virškinamojo trakto, dažniausiai kraujuojama iš stemplės bei tiesiosios žarnos. Apžiūrėkite išmatas, jei vemia – skrandžio turinį dėl galimo kraujavimo.

Apžiūrėkite odą dėl petechijų (taškinių kraujosrūvų), ekchimozių (dėminių kraujosrūvų) – dėl sutrikusio krešėjimo pacientams gali išsivystyti antrinis DIK‘as.

Sekite pulsą, arterinį kraujo spaudimą.

Atlikdami įvairias intervencijas elkitės atsargiai – nematuokite kūno temperatūros per tiesiąją žarną, kiek įmanoma švelniau įveskite skrandžio zondą, jei jis reikalingas. Atlikdami injekcijas rinkitės pačias ploniausias adatas, po injekcijų gerai užspauskite dūrio vietą.

Patarkite pacientui pasirinkti kuo minkštesnį dantų šepetėlį, skutantis barzdą rinktis elektrinį skustuvą, nesistanginti tuštinantis bei nepūsti smarkiai nosies.

Vengti aspirino turinčių vaistų, dažnai šiems pacientams patariama vartoti vitamino K, C, D bei vidurius laisvinančių vaistų.

Būtina nuolat sekti hemoglobino, hematokrito kiekį bei krešėjimo rodiklius.

Potenciali problema – sutrikusi paciento sąmonė

Paciento sąmonė gali sutrikti dėl alkoholio vartojimo bei kepenų nesugebėjimo detoksikuoti tam tikrus fermentus, vaistus.

Būtina nuolat sekti paciento sąmonę, atkreipkite dėmesį jei pastebėjote, kad pacientas darosi mieguistas, neramus, trinka jo kalba, atsiranda sumišimas, agresyvumas. Tai gali būti hepatinės komos pradžia.

Kelis kartus per dieną paprašykite paciento užrašyti ant popieriaus savo vardą, palyginkite su prieš tai buvusiais užrašais, paprašykite atlikti paprastus aritmetinius veiksmus. Tai leis įvertinti paciento raumenų koordinaciją bei neurologinę būklę.

Priminkite pacientui datą, laiką, būtų puiku, jei prieš jo akis būtų laikrodis, kalendorius, taip pacientui lengviau orientuotis aplinkoje, vietoje ir laike.

Pacientui labai svarbus normalus miego – būdravimo režimas. Dėl prasto miego gali atsirasti dezorientacija, letargija, susilpnėti pažintinės funkcijos. Stenkitės kuo mažiau atlikinėti manipuliacijų tuomet, kai pacientas ilsisi ir miega.

Slaugydami stenkitės nekelti balso, nedaryti staigių ir šiurkščių judesių, venkite konfrontacijų, prievartos. Būtų geriau, jei pacientą nuolat slaugytų tie patys žmonės, tuomet pacientas jaučiasi saugesnis, pasitiki juo besirūpinančiais žmonėmis, jaučia mažiau nerimo, o tai garantuoja kokybiškesnę slaugą.

Jei paciento kraujyje padidėjo amoniako, sumažinkite arba visai nebeduokite baltymų su maistu. Be to atminkite, jog vartojant augalinius baltymus amoniako kraujyje kaupsis mažiau nei vartojant gyvulinius baltymus. Augalinių baltymų šaltinis – grikiai, ryžiai, pupelės, riešutų sviestas, bolivinė balanda, kanapių sėklos, chia sėklos.

Nerimas dėl pasikeitusios išvaizdos

Sergant kepenų ciroze ir ligai progresuojant pakinta žmogaus išvaizda, tai sukelia nemažai diskomforto ir nerimo pacientams. Pastebėta, jog jei kepenų cirozė išsivysto dėl gausaus alkoholio vartojimo, žmones kankina ir kaltės jausmas. Kaltės jausmas gali pastūmėti žmones į dar didesnę savidestrukciją (gausesnį alkoholio vartojimą).

Pacientas gali jaustis pasimetęs ir nežinoti, kaip jam gyventi toliau, kokia ligos prognozė. Pakitusi išvaizda gali priversti šalintis žmonių, bijoti būti atstumtam. Patarkite pacientui dėvėti laisvesnius, neryškių spalvų rūbus, kurie paslėptų atsiradusius kūno pokyčius.

Jei pacientas turi problemų dėl alkoholio, pasiūlykite kreiptis pagalbos į specialistus.

Kalbėkitės su pacientu, papasakokite apie jo ligą, paaiškinkite, kodėl pakito jo kūnas, leiskite jam išsakyti savo baimes, nerimą. Įtraukite į slaugą jo šeimos narius. Pacientui būtina pozityvi, draugiška aplinka.