Tėvystės perdegimas yra nauja tyrimų tema Lietuvoje, ji pradėta analizuoti Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultete.
Šio fakulteto Slaugos katedros doc. dr. Aelita Skarbalienė sako, kad „tėvystės perdegimo tematika pastaraisiais metais itin aktualizuojama užsienyje ir apie ją reikia kalbėti ir Lietuvoje. Būtent dėl šių priežasčių Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas prisijungė prie Belgijos mokslininkų kuriamo tėvų perdegimo tyrimų tarptautinio konsorciumo“.
Doc. dr. Aelita Skarbalienė, Gretos Mironovičienės nuotrauka.
Pirminiai plataus masto tyrinėjimai atskleidė, jog tėvystės perdegimas Lietuvoje yra toks pat dažnas reiškinys kaip ir kitose valstybėse – Belgijoje ar Skandinavijos šalyje. O to priežastys glūdi panašiose situacijose – daug didesnę perdegimo riziką gali patirti tris ir daugiau vaikų auginančios šeimos, ypač turinčios panašaus amžiaus vaikus, šeimos, kuriose tėvai mažai dalijasi atsakomybėmis vaikų auginime ir auklėjime, šeimos, kuriose vaikai nelanko popamokinių užsiėmimų ar neturi kokios nors užklasinės veiklos ir pan.
Pripažinimas, kad vaikų auginimas ir auklėjimas daugeliui tėvų gali būti sudėtingas ir varginantis vertingas tuo, jog gali paskatinti psichologų, visuomenės sveikatos specialistų, socialinių darbuotojų, mokytojų ir kt. iniciatyvas, kurios padėtų sumažinti tėvų išsekimą ir pervargimą ir paremtų asmenis, kenčiančius nuo tėvų perdegimo.
Nuo 2023 metų planuojama išplėsti tėvystės perdegimo tyrinėjimų sritį bei specializuotis į tėvystės perdegimo problematiką vaikus su negalia auginančių šeimose.
Prie šio planuojamo plataus mokslinio tyrimo prisijungė ir Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos centras. Jo vedėja prof. dr. Brigita Kreivinienė teigia, kad „Europoje labai plačiai kalbama apie tėvystės perdegimo riziką, investuojama į tai, mokomasi atpažinti pirmuosius požymius.
Labai svarbu, kad būtų kuo daugiau apie tai kalbama ir žmonės sulauktų pagalbos nesijausdami blogai, kad jos ieško“. Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas bendradarbiaudamas su Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos centru planuoja tirti kiek vaiko negalia gali įtakoti tėvystės perdegimą. B.Kreivinienės teigimu, „dažnai ir delfinų terapijos centre matome, kad šeimoms reikia konsultacijų, pokalbių. Todėl šiame etape daugiausia koncentruosimės į problemos ištyrimą, o vėliau tikimės įgyvendinti didesnius darbus ir veiklas, susijusias su pagalbos teikimu“.
Prof. dr. Brigita Kreivinienė, Alfonso Mažūno nuotrauka.
Lietuvos žmonėms atsigaunant pokarantininiu laikotarpiu, vis dar jaučiamos karantino suvaržymų pasekmės. Daug nuovargio atsirado dėl darbo namuose, nenormuojamų darbo valandų, tėvystės ir darbo pareigų derinimo, vaikų popamokinių veiklų nebuvimo, sveikatos paslaugų sumažėjimo, gyvenimo tik „šeimos burbule“. O kalbėjimas apie nuovargį dažnai atrodo „tabu“, ypač kai tai liečia vaikų auginimą, nes yra įprasta, kad mama ar tėtis negali pavargti.
B.Kreivinienės teigimu, praėjusiais metais subūrus šeimas, kurios augina vaikus su negalia, į Belgijos Tėvystės Perdegimo Instituto psichologės Elzos Guilier mokymus paaiškėjo, kad didžioji dalis susirinkusių tėvų jaučia perdegimo simptomus arba yra perdegimo rizikoje. Todėl mokslininkių teigimu, šis tyrimas itin aktualus ir svarbus, tiriant tėvų, kurie augina vaikus su negalia perdegimo riziką ir tikimasi, kad gauti rezultatai padės ateityje konstruoti tikslinę pagalbą.
Tėvai, auginantys vaiką su negalia ir norintys prisidėti prie mokslinio tyrimo, kviečiami pildyti anketą čia:
Šiandien kalbamės su Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto prodekane, einančia dekano pareigas, doc. dr. Aelita Skarbaliene, kuri šalia formalių pareigų randa laiko dar ir nerti į inovatyvias Lietuvai tyrimo tematikas bei socialiai atsakingą veiklą. Dar tik pradedant įsisiūbuoti COVID-19 pandemijai Lietuvoje vyravo medicininių kaukių stygius, Aelita aktyviai dalyvavo vienijant Klaipėdos universiteto bendruomenę – dėstytojus ir studentus – masiškai siūti medžiagines apsaugines kaukes, kurios buvo dovanojamos medikams ir vyresnio amžiaus žmonėms. Dabar šios patirtys atrodo yra toli praeityje, tačiau ne ką mažiau aktualu kalbėti apie perdegimo sindromą, ne darbo vietoje, o šeimoje.
Papasakokite, kaip „tėvų perdegimo sindromo“ tema atsirado Lietuvos moksliniuose tyrimuose?
Ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio mokslinių tyrimų erdvėje tėvų perdegimo klausimas yra gana neseniai, tema didesnio dėmesio sulaukė tik 2018 metais. Maždaug tuo metu Belgijos mokslininkai pradėjo kurti tėvų perdegimo tyrimų tarptautinį konsorciumą. Su ta mokslininkų grupe jau turėjome teigiamos bendradarbiavimo moksliniuose tyrimuose patirties, todėl buvome pakviesti jungtis į konsorciumą, jame atstovauti Lietuvą, na, o Lietuvoje vykdyti mokslinius tyrimus.
Kodėl ši tema tokia aktuali Sveikatos mokslų fakultetui?
Sveikatos mokslų fakulteto mokslininkai dirba žvelgdami į asmenį holistiškai, t. y. nagrinėdami fizinę, psichinę, socialinę, emocinę sveikatą, bei ieškodami prielaidų jai užtikrinti.
Prasidėjus COVID-19 pandemijai pasaulis stipriai vertėsi, kartu kito ir prielaidos tiek fizinei, psichinei, socialinei ir emocinei asmens sveikatai. Karantinas ir su juo susijusios pasekmės tiesiog smogė. Ne paskutinėje vietoje atsirado ir veiksniai, susiję su darbu namuose, darbo ir tėvystės derinimu, vaikų mokymusi namuose, vaikų popamokinių veiklų įstaigų darbo stabdymu, sveikatos paslaugų sumažėjimu, 24 valandas per parą buvimu savo šeimos „burbule“ ir pan. Svarbu pažymėti ir tai, kad apie psichologinę būseną ir nuovargį dėl šių priežasčių kalbėti buvo tabu, tėvai nepatogiai jaučiasi apie tai kalbėdami. Pavyzdžiui, viena mama, auginanti du pradinio amžiaus vaikus, iš kurių vienas turi negalią, guodėsi: „Esu tokia pavargusi padedant vaikams mokytis, nuolat gaminant valgį, dirbant nuotoliniu būdu, vėl bėgant pas vaikus, kuriant jiems popamokines veiklas, nuolat būnant tarp keturių sienų, kad nebenoriu nieko. Tik užsidaryti ir verkti iš bejėgiškumo. Atsikeliu ryte jau pavargusi. Nežinau, kaip ištempti dieną. Kokia siaubinga mama tapau. Esu nusivylusi savimi. Ir niekam apie savo būseną negaliu pasakyti. Juk mane pasmerks“. Būtent dėl visuomenės smerkimo žmonės bijo pripažinti ir kalbėti apie pervargimą tėvystės veikloje. Visgi ši problema egzistuoja. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tiesiog COVID-19 pandemija sąlygojo dėl karantino šių problemų aktualizavimą. Dėl to Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto atstovai turi galimybę prisidėti prie aktualių mokslinių tyrimų vykdymo, tėvų perdegimo mažinimo priemonių kūrimo bei jų įgyvendinimo.
Kaip apibūdinti, atpažinti tėvų perdegimo sindromą? Kokie simptomai tai rodo?
Pirmiausia, tėvystė yra sudėtinga, įtempta veikla. Tėvų išgyvenamas stresas namuose, kuris kyla dėl įvairiausių priežasčių, gali lemti tėvų perdegimo sindromo išsivystymą. Tokiu atveju yra jaučiamas didžiulis nuovargis ir išsekimas, susijęs su tėvų vaidmeniu. Galima sakyti, kad tėvai nuolat jaučiasi labai pavargę, emociškai išsekę, jie kaip tėvai mažai nori įsitraukti į vaikų auklėjimą, deda minimalias pastangas sąveikoje su vaikais – atlieka tik būtinas funkcines veiklas (valgio gaminimas, tvarkymasis, kt.). Toks nuovargis net gali sukurti vaikams nepalankias, nesaugias situacijas. Pavyzdžiui, vaikus prižiūrintis tėvas/mama užmiega namuose, kol mažametis ar mažamečiai lieka be priežiūros. Tai daroma ne sąmoningai, o būtent, dėl vadinamosios „ribinės“ situacijos.
Atlikote tyrimą Lietuvoje – apklausėte 200 slaugytojų (iš jų buvo 9 tėvai, o kitos – mamos) dėl jaučiamo tėvų perdegimo sindromo, kaip kilo ši mintis?
Taip, be bendro Lietuvos situacijos tyrimo, kilo mintis patyrinėti ir atskirą profesinę grupę – slaugytojus. COVID-19 pandemija stipriai koregavo sveikatos priežiūros sistemos profesionalų darbus. Apie tai jau daug rašyta ir diskutuota. Todėl su tyrėjais bendraautoriais – prof. dr. Artūru Razbadausku ir Deimante Valasevičiene nutarėme patyrinėti, ar slaugytojai, kurie atsidūrė kovos su COVID-19 pandemija pirmose gretose bei turėjo derinti įtemptą profesinį gyvenimą su tėvyste (karantinu, vaikų nuotolinį mokymąsi, vaikų priežiūrą ir pan.), patiria didesnę riziką tėvų perdegimo sindromo atsiradimui. Juk pasaulinė pandemija iškėlė itin daug iššūkių šeimoms ir turėjo didelį poveikį šeimų gyvenimui. Tyrimui naudojome PBA (angl. Parental Burnout Assessment Inventory) klausimyną, kuris yra sukurtas Belgijos universiteto profesorių: I.Roskam, M.E. Brianda ir M. Mikolajczak bei patvirtintas daugeliu tyrimų, kurie rodo, jog jis patikimas išsamių tėvų perdegimo rizikos duomenų rinkimui bei analizei.
Ar tyrimo rezultatai patvirtino Jūsų iškeltą hipotezę? Ar galima teigti, kad slaugytojai pandemijos metu patyrė didesnę tėvų perdegimo riziką?
Ne. Viena vertus, tyrimo duomenys atskleidė, jog slaugytojų profesijos atstovų kaip tėvų perdegimo lygmuo nustatytas gana žemas. Buvo nustatyta, jog didesnę perdegimo riziką patyrė tie tėvai, kurie augina vaikus iki 9 metų bei kurie iki karantino naudojosi auklių ar vaikų užimtumo centrų/būrelių paslaugomis. Taip pat didesnė perdegimo rizika tų tėvų, kurie augino vaikus su sveikatos, emocinėmis, kognityvinėmis ar elgesio problemomis. Visgi slaugytojų, auginančių vaikus, perdegimas tėvystės veikloje mažesnis nei kitų profesijų atstovų. Mes tai aiškiname tuo, kad slaugytojai turi dirbti darbo vietoje (ne nuotoliniu būdu iš namų), turi galimybę tiek fiziškai, tiek mintimis atsitraukti nuo šeimos rūpesčių. Šis tyrimas patvirtino ir kitose Europos šalyse gautus tyrimo rezultatus, jog kuo daugiau laiko per dieną tėvai praleidžia padėdami vaikams mokytis, tuo stipriau jie išgyvena perdegimą, siejamą su tėvyste.
Kaip toliau bus plėtojama ši aktuali Lietuvos šeimoms tema teoriniame ir praktiniame lygmenyje? Ar jau turime sertifikuotų tėvų perdegimo konsultantų, kurie specializuojasi šioje srityje?
Intensyviai bendraujame ir bendradarbiaujame su Tėvų perdegimo tyrimų konsorciumo nariais, parengėme publikaciją apie situaciją Europos valstybėse, modeliuojame perdegimą sąlygojančius veiksnius bei esame pasirengę žiniomis dalintis su visuomene.
O kolegos iš Belgijos jau yra paruošę sertifikuotą tėvų perdegimo konsultantų rengimo programą, kurią jau baigė ir mūsų universiteto profesorė dr. Brigita Kreivinienė. Tikiu, kad įgytos kompetencijos bus ypatingai aktualios konsultuojant negalią turinčių vaikų tėvelius, kurie visgi yra rizikos grupėje patirti perdegimą.
Na, ir dar artimiausi planai – sulaukti prof. Isabelle Roskam ir prof. Moira Mikolajczak Klaipėdos universitete. Tikiu, kad laukia puiki diskusija.
Pabaigai noriu paklausti – kaip manote, kas svarbiausia šeimoje, kad balansas tarp resursų ir poreikių nesutriktų bei, kad tėvai rečiau patirtų perdegimo sindromą?
Svarbu bendravimas ir bendradarbiavimas šeimoje, vieni kitų palaikymas ir pastangos suprasti, emocinio intelekto ugdymas(is) ir galimybė kiekvienam šeimos nariui skirti bent kažkiek laiko sau. Kartais reikia nemažai kūrybiškumo, kad rasti galimybes tai įgyvendinti. Tačiau, tikrai verta. Tam, kad šeimoje norėtųsi ir būtų gera būti kartu.
