Kas aš? Kur aš? Kur turiu aš eiti? Kiek dabar valandų? Aš važiuoju pas mamą…
Tokius ir panašius klausimus bei sakinius dažnai girdi tie, kurie slaugo senatvine demencija sergančius žmones.
Simptomai:
Atminties susilpnėjimas – pacientas sunkiai orientuojasi laike ir vietoje, todėl jaučiasi nesaugus, mąsto ir elgiasi nelogiškai.
– Tu pavogei mano pinigus…- Aš nesimaudysiu, aš vakar maudžiausi..- Mano marškiniai nėra purvini.. –Skusi man barzdą? Ne, man nereikia…
Asmenybės pasikeitimas – pacientas jaučia baimę, dažnai būna agresyvus, įtarus. Neretai jaučiasi prislėgtas, pasyvus, nustoja rūpintis asmenine higiena, nebesugeba pasirūpinti kasdieniniais dalykais.
– Man reikia eiti. Jie sako, kad aš nuolat einu kažkur…- Pakeisti sauskelnes? Ką tai reiškia? Aš nesu šlapias…Gelbėkit!
Neurologiniai pakitimai – pacientas motoriškai neramus, nelaiko šlapimo ir išmatų, sunku išlaikyti pusiausvyrą, atsiranda į Parkinsono ligą panašių simptomų.
Senatvinė demencija
Tai negrįžtamai progresuojanti smegenų organinė liga, kuri prasideda lėtai ir nepastebimai, atsiranda difuziniai smegenų pakitimai, kurie sukelia mąstymo, atminties bei kitus psichinius ir neurologinius sutrikimus, dėl kurių žmogus nebegali gyventi įprasto gyvenimo.
Išskiriami du senatvinės demencijos tipai:
- Alzheimerio tipo – tai smegenų liga, kurios metu plonėja nervų skaidulos, nyksta jų jungtys ir pačios nervinės ląstelės, galvos smegenyse kaupiasi specifiniai baltymai, sutrinka normalūs biocheminiai informacijos perdavimo procesai.
- Multiinfarktinė demencija – demencija, kuri atsiranda dėl dauginių smulkių smegenų infarktų. Šiai demencijai būdingi pablogėjimai ir pagerėjimai. Labai dažnai ankstesnėje šių pacientų ligos istorijoje randamas padidėjęs kraujo spaudimas, cukrinis diabetas arba kraujagyslių kalkėjimas.
Tiek Alzheimerio tipo, tiek multiinfarktinę demenciją gali lydėti šie simptomai:
Mąstymo sutrikimai:
Atminties sutrikimai – pradžioje pamirštami neseniai buvę įvykiai, vėliau visai dingsta atmintis.
Intelekto sutrikimai – mąsto ir elgiasi nelogiškai.
Mokymosi sutrikimai – nesugeba ko nors išmokti ir susikoncentruoti.
Prarandamas tikrovės suvokimas – blogiau orientuojasi laike, vietoje, gali nepažinti artimųjų.
Komunikacijos sutrikimai – nesupranta tai, kas sakoma bei sunku išreikšti savo mintis žodžiais.
Agnozija – nesuvokia, ką jaučia.
Apraksija – nesugeba atlikti tikslingus judesius, nepaisant noro ir fizinio gebėjimo.
Psichiniai sutrikimai:
Baimė
Depresija, pasyvumas – prarandami ankstesni interesai ir praktiniai įgūdžiai, gali imti nebesirūpinti asmenine higiena, apsileisti.
Pakitęs elgesys – sumažėja gebėjimas kritiškai mąstyti, būdinga lėkšta psichika, susierzinimas, nepasitikėjimas, įtarumas, klaidingi įsivaizdavimai ir haliucinacijos.
Neurologiniai simptomai:
Kūno lankstumo sumažėjimas, įsitempimas, koordinacijos sutrikimai, polinkis į griuvimus, Parkinsono ligai būdingi simptomai, motorinis neramumas, šlapimo ir išmatų nelaikymas.
Prasidėjus senatvinei demencijai, pirmiausia žmogus ima pamiršti ką tik buvusius įvykius. Senesni žmonės gali pamiršti kur pasidėjo piniginę. Vėliau sutrinka orientacija laike ir vietoje. Žmogus gali pasiklysti, miegoti ištisą parą, nesugeba kritiškai mąstyti. Tokie pakitimai ypač lėtai ir ilgai vyksta esant Alzheimerio tipo demencijai, tuo tarpu esant multiinfarktinei demencijai, simptomai būna staigesni. Pirmuosius šios ligos simptomus dažnai pastebi patys pacientai bei bando tai slėpti, teisintis. Artimieji taip pat mato, jog kažkas vyksta ne taip, tačiau neretai būna sunku išreikšti, kas būtent yra negerai. Po kiek laiko simptomai tampa ryškesni, o gebėjimai atlikti įprastus kasdienius darbus sumažėja arba visai išnyksta. Pacientas nebesugeba pasigaminti maisto, apsipirkti ar laikytis susitarimų.
Labiausiai nukenčia paciento atmintis. Keista, tačiau greičiausiai pasimiršta tai, kas ką tik nutinka, šie prisiminimai tarsi ištrinami. Geriausiai tokie pacientai prisimena vaikystę.
Kartu prarandama orientacija laike ir vietoje, pacientams sunku nusakyti laiką, datą, metų laiką ar savo gyvenamąją vietą. Žmogus pamiršta arba painioja laiko momentus, vietas iš ankstesnių prisiminimų, todėl atsiranda pyktis, sumišimas.
Šioje fazėje pastebime, jog žmogus nebesugeba atlikti sudėtingesnių veiksmų – apsirengti, padengti stalą. Gebėjimas atlikti paprastus veiksmus – atsukti vandens čiaupą, išsiimti stiklinę iš spintelės, išlieka ilgiau.
Po kurio laiko skursta paciento kalba, pacientas vartoja vis mažiau žodžių arba žodžiai netenka reikšmės, pvz. nuolat kartoja tuos pačius žodžius.
Šie pakitimai vyksta ilgus metus. Galiausiai pacientas tampa visiškai priklausomas nuo kitų, o žmogaus asmenybė ir mintys išnyksta. Tad ne be pagrindo toks žmogus vadinamas „gyvuoju numirėliu“ arba situacija apibūdinama kaip „laidotuvės be pabaigos“(Kirsti Solheim, 1990).
Faktai:
- Senatvinė demencija būdinga 3-5 proc. virš 70 metų amžiaus žmonių.
- Virš 80 metų amžiaus senatvine demencija serga apie 20 proc. žmonių.
- Apie 50 proc. iš jų būdinga Alzheimerio tipo demencija.
- Apie 20 proc. – multiinfarktinė demencija.
- Likę atvejai – Alzheimerio ir multiinfarktinės demencijos derinys.
Antrinės senatvinės demencijos priežastys:
- Pseudodemencija (depresija)
- Medžiagų apykaitos sutrikimai
- Vit. B12 trūkumas
- Hidrocefalija
- Galvos smegenų auglys
- Inkstų funkcijos sutrikimai
- Vaistai, alkoholis, ūmios infekcijos.
Kasdienės problemos dirbant su senatvine demencija sergančiais žmonėmis
Senatvine demencija sergantys žmonės gyvena praeities įvykiais, tai, kas vyko prieš daugelį metų, jiems atrodo, kad vyksta šiandien.
Pavyzdžiai:
- Prie durų stovi senutė ir nuolat prašo, kad kas nors ją nuvežtų pas jos mamą. Ir nors jai pačiai 80 metų, o mama mirė prieš 30 metų, ji vistiek gyvena prisiminimais apie mamą.
- Kita sena dama mindžiukuoja prie durų ir prašosi parvežama namo, nes namuose jos laukia maži ir alkani vaikai. Savo vaikus ji prisimena labai mažus, ji visiškai pamiršo, jog jos vaikai suaugę ir sukūrę savo šeimas.
- Sena moteriškė iš kaimo nori grįžti į savo ūkį, nes jai būtinai reikia pašerti gyvulius, pamelžti karves, nors ūkį ji turėjo prieš 40 metų.
- Senas buvęs bankininkas kiekvieną rytą ruošiasi į darbą, nors jis jau senai pensijoje.
Tokios situacijos vadinamos krizinėmis temomis. Šios temos kažkam buvo labai svarbios gyvenime, o nuolat kirbantis pareigos jausmas neduoda ramybės.
Sprendimo strategijos:
Perorientavimas
Apie 1970 metus senatvine demencija sergantiems žmonėms buvo naudojama perorientavimo į tikrovę strategija. Ši technika rėmėsi bandymais sugrąžinti pacientą į realybę, nurodant, jog jo mintys neatitinka tikrovės. O tai atrodydavo taip:
- Kiek tau metų Jonai? Tau juk yra 80 metų ir tu turi suprasti, jog tavo mama nebegali būti gyva. Ji mirė prieš 30 metų, juk kitaip ji būtų dabar 120 metų, tai neįmanoma, – aiškina slaugytoja.
- O, Dieve, mano mama mirė? Kodėl man niekas apie tai nepasakė? O ne, aš netikiu, kad ji mirė.“
Tuomet prasideda aktyvi diskusija su pacientu, slaugytojas bando įrodyti, jog jo mama mirusi, o pacientas darosi piktas, pasimetęs, o dažnai tampa ir fiziškai agresyvus.
Pabandykite įrodyti senatvine demencija sergančiam bankininkui pensininkui, jog jam nebereikia eiti į darbą, ir jis tuo nepatikės. Arba buvusiai ūkininkei senutei, jog ji nebeturi gyvulių ir ji jūsų nesupras.
Perorientavimo technika senatvine demencija sergantiems žmonėms netinka, todėl, kad šiems žmonėms yra sutrikusi trumpalaikė atmintis. Šis sutrikimas užkerta kelią naudotis tuo, kas buvo neseniai patirta. Dėl šios priežasties šios technikos naudojimas gali sustiprinti paciento nerimą, pasimetimą, beviltiškumą ir nusivylimą. Naujos ir senos patirties integravimas tokiems žmonėms yra sunkus darbas, nes sergant senatvine demencija prarandamas ryšys tarp trumpalaikės ir ilagalaikės atminties.
Prisiminimų išsaugojimas smegenyse priklauso nuo to, kuri smegenų struktūra yra nepažeista. Pirmiausia prisiminimas laikomas trumpalaikėje atmintyje, o palaipsniui perkeliamas į ilagalaikę atmintį. Sergančiųjų Alzheimerio liga ilgalaikė atmintis būna ilgai nepakenkta, tačiau trumpalaikė atmintis būna visiškai sutrikusi. Ligai progresuojant sutrinka ir ilgalaikė atmintis.
Schemoje galime matyti kaip vyksta atminties procesas nuo vaikystės iki suaugusiojo ir iki dabar. Dėl pakenkimų tam tikrose smegenų dalyse, patys naujausi įspūdžiai nebepatalpinami atmintyje, o seniausieji prisiminimai išlieka iki tol, kol pakenkiama visa smegenų struktūra. Reorientavimo technika yra nukreipta į dabarties prisiminimus, todėl pacientas gali pasidaryti neramus, sutrikęs ir piktas. Ši technika gali sukelti katastrofišką paciento reakciją. Pacientas gali tai suvokti kaip nuolatinį priminimą, jog jis nėra padėties šeimininkas, o tai sukelia frustraciją, nerimą, depresiją ir menką savivertę.
Sutrikus trumpalaikei atminčiai, ilgalaikė atmintis kuri laiką būna nepažeista. Kai kuriems pacientams, sergantiems demencija, prisiminimai iš tolimos praeities gali būti labai išreikšti, gyvybingi, ypač susiję su biografine ir emocine sritimi. Gyvenimas praeityje pacientui tam tikra forma gali būti tam tikra psichologinė atsvara, kompensacija, kai žmogus buvo pilnai savarankiškas ir valdė savo gyvenimą.
Atminties lygiai
Žmogaus atminties pėdsakai formuojasi visą gyvenimą. Mūsų ankstesni patyrimai bei mintys glūdi ilgalaikėje atmintyje, o įvykiai, kurie nutiko ką tik – trumpalaikėje atmintyje. Atsiradus atminties sutrikimams dažniausiai pažeidžiama trumpalaikė atmintis, žmogus neprisimena ką tik buvusių įvykių, tuo tarpu tai, kas vyko labai seniai, prisimenama gerai.
Neretai senyvo amžiaus žmonėms, kenčiantiems nuo atminties sutrikimų, užeina pykčio priepuoliai, kai susiduriama su realybe, kurios jie nesuvokia. Pavyzdžiui, stovi žmogus prie durų ir nori važiuoti namo pas savo mamą, tada jam pasakoma, jog jo mama mirusi, kad jis pats jau senas, tad mama negali būti gyva. Žmogus išsigąsta, tampa piktas, netiki tuo, kas jam sakoma, juk jis laidotuvėse mamos nedalyvavo, nes to nebepamena.
Tad senatvinė demencija pirmiausia pažeidžia trumpalaikę atmintį, o kai medicinos personalas apeliuoja būtent į šią atminties dalį, kuri pacientams yra nepasiekiama, iššaukiamas pacientų pyktis, baimė, nerimas.
Nepaisant to, reorientavimo technika vis dar dažnai naudojama, tačiau daugelis dirbančiųjų gali pastebėti, jog ši technika pacientus paverčia dar neramesniais bei pablogina situaciją. Kai tai nutinka, griebiamasi dažnai kitų strategijų:
Nekaltas melas
„Tu nori namo? Bet jau vėlu, autobusai nebevažiuoja. Lauke tamsu, lyja, šalta“. Toks nekaltas melas pacientus trumpam gali nuraminti, tačiau šioje situacijoje iškyla klausimas, ar etiška meluoti pacientui?
Alternatyvi strategija:
Pozityvus nukreipimas
Pozityvus nukreipimas – tai strategija, kurios metu stengiamasi nukreipti paciento dėmesį į pozityvius dalykus, kuriais jis susidomėtų ir nutolintų nuo iškilusios problemos. Mes pasiūlome jam ką nors pozityvaus. Pavyzdys: „Tu nori namo? Bet mes tuoj eisim valgyti skanios vakarienės, tu turi pirmiausia pavalgyti, pamatysi, tau tikrai patiks, čia juk tavo mėgstamiausias patiekalas.“
Arba: „Bet mes kaip tik dabar eisime padainuoti, tu turi mums būtinai padėti.“
Taip pat galima su pacientu trumpai išeiti pasivaikščioti, pakalbėti apie dalykus, kuriais žmogus anksčiau domėjosi, kartu atsigerti kavos.
Pozityvių nukreipimų įvairovė sukuria palankią aplinką senatvine demencija sergantiems žmonėms.
Pozityvus nukreipimas neveikia – ką daryti?
Pozityvus nukreipimas retai gali padėti, kai „situacija prie durų“ per daug įsisiautėja. Paprastai sakoma, jei žmogus stovi prie durų susipakavęs visus savo daiktus ir ruošiasi eiti namo, situacija vertinama kaip per daug uždelsta. Žmogus bus labai piktas, agresyvus ir mūsų žinios bei patirtis čia nebepadės. Tuo labiau, jog senatvine demencija sergantieji šioje situacijoje blokuoja visą informaciją, jos nepriima.
Patarimas : dirbti prevenciškai, neleisti, jog krizė taptų faktu.
Rizikingų situacijų planavimas
Norėdami užkirsti kelią tokioms rizikingom situacijom, labai svarbu suplanuoti demencija sergančiųjų kasdienę veiklą.
Būtina atkrepti dėmesį, kokiu paros metu jis tampa ypač neramus, kuriuo metu linkęs pakuotis daiktus namo, gal tam tikros situacijos iššaukia tokį elgesį, gal tai susiję su konkrečiu asmeniu? Planavimas gali padėti laiku atpažinti nerimą bei užbėgti įvykiams už akių – pozityviai nukreipti ir nuraminti. Visada yra lengviau užkirsti kelią krizinėm situacijom, nei jas spręsti.
Pavyzdys: Artimieji lanko demenciją sergantį žmogų ir ruošiasi išeiti namo.
Senatvine demencija sergantis žmogus taip pat mielai eitų namo su savo artimaisiais. Pacientą gali apnikti liūdesys arba pyktis, artimieji jaus sąžinės graužatį, o medicinos personalas turės paplušėti, kad nuramintų pacientą.
Sprendimas: paprašykite, kad vienas iš artimųjų jus informuotų apie ėjimą namo prieš 5 minutes. Mes informuosime artimuosius, jog vienas iš personalo prisės kartu prie paciento bei artimųjų bei stengsis įsilieti į kompaniją ir dalyvauti pokalbyje. Tokiu būdu bus užmegztas kontaktas su demencija sergančiuoju pacientu, o artimieji nepastebimai galės pasišalinti (svarbu, kad artimieji vengtų atsisveikinimo scenų). Artimieji patenkinti išeis namo, pacientas bus ramus, o mes išvengsime emocinių krizių.
Parengta pagal Norvegijos Gerontologijos centro psichologės Lise Naes kursų medžiagą