VšĮ „Švietimo, sveikatos ir socialinių inovacijų centras“ kartu su partneriais: BĮ „Diemedžio“ ugdymo centru, BĮ „Kretingos rajono švietimo centru“ bei Mažesniųjų Brolių Ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolynu pradeda įgyvendinti LR Sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis finansuojamą projektą pavadinimu: „Tėvystės perdegimo įveika per kultūros ir meno intervencijas: vaiko negalios situacija“. Bendra projekto vertė 42 244, 80 Eur, iš fondo yra skiriamas finansavimas – 40 132,56 Eur projekto veiklų vykdymui.
Vykdančių partnerių Projekto atidarymas
Projekto mokslinė vadovė prof. dr. Brigita Kreivinienė įvykusiame projektą vykdančių partnerių pirmajame atidarymo renginyje teigė, jog „Lietuvoje seniai kalbame apie „perdegimą“, jo reiškinį darbinėje aplinkoje. Tuo tarpu apie tėvystės perdegimą daugiau imta kalbėti ir tyrinėti apie 2018-uosius.
Į tėvystės perdegimo reiškinį žiūrima holistiškai, t.y., nagrinėjant šeimos fizinę, psichinę, socialinę, emocinę sveikatą, bei ieškodami prielaidų jai užtikrinti. Lietuvos ir užsienio tyrinėjimai bei praktika rodo, jog plečiasi vaikų sergamumo psichinėmis ligomis duomenys, jų kasmet daugėja“. Ypatingoje Mažesniųjų Brolių Ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno aplinkoje birželio 8 d. įvykusiame susitikime partneriai aptarė, jog pagalbos tėvams ir vaikams poreikis poreikis auga, todėl šis savalaikis projektas bus svarbus prisidedant prie tėvų sveikatos stiprinimo bei vaikų su psichikos sutrikimais integracijos.
Sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis finansuojamo projekto: „Tėvystės perdegimo įveika per kultūros ir meno intervencijas: vaiko negalios situacija“ įgyvendinimo komanda.
Nors ir nepakanka mokslinių duomenų, leidžiančių teigti, kad tėvai, auginantys vaikus su psichikos ir elgesio sutrikimais dažniau susiduria su tėvystės perdegimo sindromu, tačiau, nepaneigiama, jog šios šeimos susiduria su didesniais biologiniais, vystymosi, mokymosi, psichologiniais, socialiniais bei stigmatizavimo sunkumais ir iššūkiais. O šie reiškiniai kaip sudėtiniai gali prisidėti prie tėvystės perdegimo išsivystymo. Šiuo projektu bus siekiama ne tik plėsti žinias, tėvystės problemų sprendimų įgūdžių plėtrą, sveikatos stiprinimą per inovatyvias metodikas, tačiau ir organizuojant intervizijas, meno ir kultūros prieinamumo metodus.
Taip pat, kita problema, kurią sprendžia šis projektas – vaikų ir jaunuolių su psichikos sutrikimais neurosensomotorinės problemos ir žinios apie tai. Pasaulinio lygio mokslininkai kalba apie tai, jog net 95 proc. vaikų ir jaunuolių, turinčių psichikos sutrikimus, susiduria su neurosensomotorinėmis problemomis, o jų nesprendimas, nesupratimas apie šias problemas įtakoja ir prastesnę integraciją į bendruomenę. Taigi, šiame projekte numatytos įvairios veiklos, kurios iš dalies prisidės prie metodinės sklaidos bei supratimo vykdymo Klaipėdos, Kretingos ir Šilutės rajonuose, tačiau tuo neapsiribos.
Projekto veiklose numatyta įdiegti naują metodinę interneto svetainę, sukurti metodinį vadovą apie neurosensomotorikos problemas ir kultūros bei meno metodų prieinamumą, bus organizuojami žymių Lietuvos profesionalų, psichoterapeutų, psichologų, biblioterapeutų, intervizorių ir kt. specialistų mokymai tėvams ir vaikams su psichikos ir elgesio sutrikimais.
Projektas finansuojamas Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.
Tėvystės perdegimas yra nauja tyrimų tema Lietuvoje, ji pradėta analizuoti Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultete.
Šio fakulteto Slaugos katedros doc. dr. Aelita Skarbalienė sako, kad „tėvystės perdegimo tematika pastaraisiais metais itin aktualizuojama užsienyje ir apie ją reikia kalbėti ir Lietuvoje. Būtent dėl šių priežasčių Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas prisijungė prie Belgijos mokslininkų kuriamo tėvų perdegimo tyrimų tarptautinio konsorciumo“.
Doc. dr. Aelita Skarbalienė, Gretos Mironovičienės nuotrauka.
Pirminiai plataus masto tyrinėjimai atskleidė, jog tėvystės perdegimas Lietuvoje yra toks pat dažnas reiškinys kaip ir kitose valstybėse – Belgijoje ar Skandinavijos šalyje. O to priežastys glūdi panašiose situacijose – daug didesnę perdegimo riziką gali patirti tris ir daugiau vaikų auginančios šeimos, ypač turinčios panašaus amžiaus vaikus, šeimos, kuriose tėvai mažai dalijasi atsakomybėmis vaikų auginime ir auklėjime, šeimos, kuriose vaikai nelanko popamokinių užsiėmimų ar neturi kokios nors užklasinės veiklos ir pan.
Pripažinimas, kad vaikų auginimas ir auklėjimas daugeliui tėvų gali būti sudėtingas ir varginantis vertingas tuo, jog gali paskatinti psichologų, visuomenės sveikatos specialistų, socialinių darbuotojų, mokytojų ir kt. iniciatyvas, kurios padėtų sumažinti tėvų išsekimą ir pervargimą ir paremtų asmenis, kenčiančius nuo tėvų perdegimo.
Nuo 2023 metų planuojama išplėsti tėvystės perdegimo tyrinėjimų sritį bei specializuotis į tėvystės perdegimo problematiką vaikus su negalia auginančių šeimose.
Prie šio planuojamo plataus mokslinio tyrimo prisijungė ir Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos centras. Jo vedėja prof. dr. Brigita Kreivinienė teigia, kad „Europoje labai plačiai kalbama apie tėvystės perdegimo riziką, investuojama į tai, mokomasi atpažinti pirmuosius požymius.
Labai svarbu, kad būtų kuo daugiau apie tai kalbama ir žmonės sulauktų pagalbos nesijausdami blogai, kad jos ieško“. Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas bendradarbiaudamas su Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos centru planuoja tirti kiek vaiko negalia gali įtakoti tėvystės perdegimą. B.Kreivinienės teigimu, „dažnai ir delfinų terapijos centre matome, kad šeimoms reikia konsultacijų, pokalbių. Todėl šiame etape daugiausia koncentruosimės į problemos ištyrimą, o vėliau tikimės įgyvendinti didesnius darbus ir veiklas, susijusias su pagalbos teikimu“.
Prof. dr. Brigita Kreivinienė, Alfonso Mažūno nuotrauka.
Lietuvos žmonėms atsigaunant pokarantininiu laikotarpiu, vis dar jaučiamos karantino suvaržymų pasekmės. Daug nuovargio atsirado dėl darbo namuose, nenormuojamų darbo valandų, tėvystės ir darbo pareigų derinimo, vaikų popamokinių veiklų nebuvimo, sveikatos paslaugų sumažėjimo, gyvenimo tik „šeimos burbule“. O kalbėjimas apie nuovargį dažnai atrodo „tabu“, ypač kai tai liečia vaikų auginimą, nes yra įprasta, kad mama ar tėtis negali pavargti.
B.Kreivinienės teigimu, praėjusiais metais subūrus šeimas, kurios augina vaikus su negalia, į Belgijos Tėvystės Perdegimo Instituto psichologės Elzos Guilier mokymus paaiškėjo, kad didžioji dalis susirinkusių tėvų jaučia perdegimo simptomus arba yra perdegimo rizikoje. Todėl mokslininkių teigimu, šis tyrimas itin aktualus ir svarbus, tiriant tėvų, kurie augina vaikus su negalia perdegimo riziką ir tikimasi, kad gauti rezultatai padės ateityje konstruoti tikslinę pagalbą.
Tėvai, auginantys vaiką su negalia ir norintys prisidėti prie mokslinio tyrimo, kviečiami pildyti anketą čia:
Jaukiame Kurtuvėnų dvaro žirgyne – gyvąjame žirgo muziejuje vyksta stebuklai – vaikai su negalia skuba į dar vieną taip lauktą susitikimą su terapiniais žirgais: Liberija, Krantu bei Hilėja. Kas paglosto, kas morkytę tiesia, kas laukia šio didelio gyvūno apkabinimo. Stebint iš šono stebiesi, iš kur žirgas turi tiek empatijos, pajautimo, meilės žmogui. Apie tai, kaip vyksta hipoterapija dar vadinama gydymu žirgais kalbamės su daugiau nei 10 metų šia veikla užsiimančia kineziterapeute ir sertifikuota hipoterapeute Jurgita Rutkiene.
Jurgita, Jūsų profesinis kelias seniai buvo sietas su žirgais bei pagalba žmogui. Esate ne tik kineziterapeutė, socialinė pedagogė ir psichologė, greta baigusi ir veterinarijos studijas, esate sertifikuota Čekijos mokyklos hipoterapijos profesionalė. Kaip Jums visos šios žinios padeda kasdieniame darbe?
Žinios tik papildo vienos kitas, nes jos visos yra apie tą patį. Apie gyvybę ir skirtingų subjektų tarpusavio santykį. Ir visiškai nesvarbu, kad vienas gyvūnas turintis keturias kanopas, o kitas – mažas žmogutis ieškantis vietos šiame gyvenime. Kai pasigilini, pamatai, kad mes visi panašūs. Man labai įdomu tyrinėti tą patį objektą (žmogaus ir gyvūno tarpusavio santykį) iš skirtingų perspektyvų. Šios žinios man padeda ir dirbant ankstyvosios reabilitacijos tarnyboje su labai mažais kūdikėliais, tiek su paaugusiais vaikais, tiek ir su negalią turinčiais suaugusiais žmonėmis. O kadangi pati daug metų sportavau su žirgais, puikiai suprantu ir jaučiu žirgą, man norisi padėti žmogui užmegzti tokį brangų ir unikalų ryšį su nuostabiu ir be galo empatišku gyvūnu. Žirgas gydo fiziškai, bet pirmiausią žmogaus sielą gydo sveikas ir nesavanaudiškas santykis nesvarbu ar su gyvūnu ar su kitu žmogumi.
Dažnai galvojama, kad vaikai, kurie atvyksta į hipoterapiją tiesiog puikiai leidžia laiką su žirgais. Kaip terapinį procesą matote Jūs? Kas vyksta jo metu?
Yra daug tiesos šiuose žodžiuose. Taip, mes maloniai leidžiame laiką, tačiau tuo pat metu žmogaus kūnas dirba tikrai sunkiai. Negalią turinčiam vaikui reikia įdėti labai daug pastangų, kad jis lygiai, tiesiai sėdėtų, kad nenukristų pozicionavimo (padėčių keitimo ant žirgo) metu, kai tikslas yra jį išmokyti pajusti tam tikrą judesį. Jojimo metu vaikas mokosi kontroliuoti savo kūną, planuoti veiksmus į priekį, tinkamai paprašyti žirgu. Taip pat ne mažiau svarbu ir pasisveikinti su žirgu ir jam padėkoti.
Papasakokite apie hipoterapijos eigą – jeigu aš norėčiau sudalyvauti hipoterapijos užsiėmimuose: nuo ko reiktų pradėti, kiek užsiėmimų planuojama, kaip dažnai?
Pirmiausia reikia pradėti nuo paciento įvertinimo. Kokia diagnozė? Ar nėra kontraindikacijų? Kokie tikslai? Yra paplitę dvi metodikos intensyvi, kai dirbama 1-2 kartus per dieną 10 kartų procedūrų ir ekstensyvi, kai dirbama 1-2 kartus per savaitę iki 3 mėn. laiko. Po to tikslinga daryti ne mažesnį, nei 3 mėn. poilsį. Tačiau kartais būna ir taip, kad tai jau tampa ne hipoterapija, bet jojimo mokymusi ir panašiai.
Tik atvykus į pirmąjį hipoterapijos užsiėmimą pirmiausia vyksta paciento įvertinimas (judesių amplitudė, pajėgumas, pagrindinės problemos). Kartais tam pakanka keleto minučių stebint paciento judesius. Tada reikia susipažinti su žirgu. Jį paglostyti. Aptariamas jojimo tikslas ir procedūra. Vėliau vyksta jojimas. Jo metu, jei tikslinga, siekiant išgauti geriausia terapinį efektą yra keičiamos padėtys. Mokoma pajausti savo kūną, joti užsimerkus ir pan. Šiaip stengiamasi per daug nepervarginti žmogaus. Akcentuojant, tai, kaip didelį malonumą, o ne darbą. Pabaigoje nulipimas nuo žirgo, jo paglostymas, padėka, pavaišinimas skanėstais. Stengiamės kiek įmanoma joti lauke, pastebėti visus gamtos reiškinius, gyvūnus, paukščius ir pan. Mažieji pacientai yra skatinami patys nepamiršti vaišių (morkų) žirgui ir priminti tėveliams, kad paimtų.
Dirbate ypatingą darbą, procesas labai jautrus. Kas Jus kaip žmogų labiausiai sujaudina? Gal galite papasakoti labiausiai įsimintiną įvykį iš terapinio proceso?
Dažnai vaikai su negalia labai orientuoti į save – laukia pagalbos iš tėvų, patarnavimo iš aplinkinių. O čia mokomės tikro džiaugsmo ir nuoširdaus dėkingumo bendravimo procese. Dirbdama šį darbą aš pastebiu, kaip vaikas tampa pastabesnis ir jautresnis jį supančiai aplinkai. Suprasdami labiau gyvūnus ir žmones, jie pradeda geriau suvokti savo vietą pasaulyje. Ima džiaugtis mažais, bet savo paties pasiektais dalykais. Smagu matyti, kaip negalintis vaikščioti žmogus išsitiesia ir tarsi „paauga“ ant žirgo, atsiranda pasitikėjimas savimi ir savo partneriu žirgu. Nuostabu stebėti kaip vaikas su autizmo sutrikimu ieško kontakto, siekdamas paglostyti ar pamaitinti žirgą arba prašo mano pagalbos norint užlipti, paglostyti. Džiugu, kai žmogus pamilsta tokį puikų gyvūną ir klausia, ką aš galiu duoti tam žirgui, o ne kas privalo už mane kažką tai padaryti.
Vieną kartą berniuką su cerebrinio paralyžiaus diagnoze ruošėme važiuoti į specialiąją olimpiadą. Jis nuolat sakydavo: -„aš bijau, aš bijau, aš bijau.. „. Galų gale sutarėme, kad vietoj šių žodžiu, sakys „aš galiu“. Galų gale varžybose tikrai buvo jam nelengva ir nejauku, bet jis visą laiką kartojo „aš galiu“. Po varžybų jaunasis raitelis kviečiamas į apdovanojimą. Jam reikėjo nueiti per smėlį. Na ir jam į pagalbą atskubėjo senelis, kad padėti berniukui nueiti iki apdovanojimo vietos, tačiau šis atsisuko į senelį ir atsisakydamas šios pagalbos sako: „aš galiu“ ir nuėjo vienas. Stebėdama tokias situacijas šypsausi, nes tai geriausios akimirkos, dėl kurių ir buvo verta stengtis.
Jurgita, tikriausiai esate mačiusi žirgą įvairiose situacijose, pažįstate tikrai puikiai. Pasakykite, kaip Jūs matote, kodėl žirgas yra ypatingas gyvūnas, kuo ir ko, galbūt, nematome „įprasta akimi“?
Žirgas yra be galo gražus, stiprus ir unikalus gyvūnas. Jie žolėdžiai ir yra labai taikūs. Jie gyvena kaimenėse. Jiems labai patinka bendradarbiauti. Jie saugiai jaučiasi būryje. Ir žmogų jie priima, kaip dar vieną kaimenės narį. Tiesiog, jei tas naujas kaimenės narys (žmogus) yra sveikas ir stiprus, jis turės įrodyti žirgui, kurioje kaimenės hierarchijos pakopoje jis turi stovėti. O jei naujas kaimenės narys turi negalią, žirgas greit tą pajunta. Jis saugo ir globoja žmogų, kaip kumeliuką arba sergantį gentainį.
Labai ir labai daug kartų žmogus žirgą turėjo nuskriausti ir būti neteisingas, kad žirgas gindamasis ryžtųsi pulti ir sužeisti žmogų. Žirgas geraširdis. Ir jis mieliau būtų pabėgęs, nei stojęs į kovą. Jis mieliau rinksis žmogaus draugiją, o ne vienatvę. Jei žmogus sumaniai mokys ir treniruos žirgą, tai žirgas pats norės išmokti kuo daugiau naujovių. Pavyzdžiui, varžybose labai lengvai galima matyti ar raitelis ir žirgas supranta vienas kitą ir dirba išvien – siekia bendrų tikslų.
Alexander Dummer fotografija
Kad ir kaip banaliai tai nuskambės, tačiau žirgas jaučia meilę. Ir jei jis dar ir pasitiki tuo žmogumi, jis padarys viską, ką gali ir kartais dar daugiau. Pagalvokim, juk toks stiprus, greitas ir galingas gyvūnas neša mažą silpną žmogų teritorijose, kurios jam nežinomos, šoka per kliūtis, kai nežino, kas yra kitoje pusėje ir daro dar daugelį jam neįprastų dalykų tik todėl, kad tiki mumis. Jei hipoterapijos metu sodinamas žmogus su negalia ant žirgo, o vežimėlis ar lazda užkrenta ant žirgo, jis stovi, nes tiki, kad tai nieko baisaus. Juk žmogus manęs nenuskriaus. Tai tik laikinas nepatogumas.
Šį ryšį sunku užmegzti, bet taip lengva prarasti. Todėl aš labai vertinu draugyste. Tikiuosi, kad mano pacientai taip pat. O žirgo širdis didelė….
Kasdien konsultuojant tėvus dėl vaiko su negalia sensorinių poreikių, sulaukiu įvairiausių klausimų – kas ta sensorinė dieta, ar sensoriniai poreikiai byloja apie vaiko negalią, ar vaikas šiuos poreikius išaugs. Dažnai klausimų daugiau nei atsakymų. Be jokios abejonės, žinant neuromokslų plėtrą, atrodo nerealu apie tai kalbėti trumpai, todėl šiandien mano tikslas – tik pradėti kalbėti apie sensorinius poreikius. Prieš skaitant šį straipsnį, svarbu pažymėti, jog kalbėsiu apie sensorinius poreikius, kurie dažnai lydimi vaiko diagnozės ir yra labiausiai keliantys nerimą, tačiau neaptartų liks tikrai labai daug.
Ar sensoriniai poreikiai rodo vaiko negalią?
Tikriausiai tai vienas dažniausių klausimų, kurio klausia susirūpinę tėveliai. Sensorinių poreikių turime visi – judame erdvėje (už tai atsakinga mūsų vestibulinė sistema), švelnieji jutimai suprantami dėl puikiai veikiančios lytėjimo (taktilinės) sistemos, o proprioceptinė sistema padeda suprasti kūną erdvėje, neužkliūti už daiktų erdvėje ir pan. Kai šios trys sistemos funkcionuoja tinkamai, visi iš aplinkos gaunami jutimai (įskaitant per regą ir klausą) yra sėkmingai integruojami ir išrūšiuojami smegenyse. Galima sakyti, kad kiekviena patirtis „randa savo stalčiuką“. Deja, bet dauguma žmonių, turinčių negalią turi skirtingą sensorinių poreikių priėmimo slenkstį – vienų jis bus žemesnis, kitų – aukštesnis. Vis tik teisinga būtų pasakyti, kad sensoriniai poreikiai ne būtinai sietini su negalios diagnoze. Esama sensorinių poreikių, kuriuos atliepus, pagerėja žmogaus funkcionavimas visuomenėje.
Kaip tai atrodo?
Jei žmogus turi aiškiai matomą problemą, pavyzdžiui, – lūžusi ranka ar koja, mums yra tarsi įprasta suvokti, kad žmogaus galimybės kažką atlikti yra laikinai apribotos. Tuo tarpu sensoriniai poreikiai nėra matomi plika akimi, tai galima suprasti tik atlikus vertinimą. Sensoriniai poreikiai gali būti ir sudėtingo elgesio priežastimi.
Tėveliai dažniausiai mini socialinę simptomatiką, kuri juos vargina: vaikas turi labai žemą motyvaciją, jam sunku susikaupti, nuolat lekia be jokios savisaugos, sunku išmokyti važiuoti dviračiu arba visai nesėda ant jo, emocingai reaguoja į visai paprastą situaciją, sunku nuraminti verkiant, pakalbintas svetimo žmogaus slepiasi už mamos, labai prisirišęs prie vieno iš tėvų, verkia ar skaudžiai išgyvena išsiskyrimą, šaukia plaunant galvą, bijo dušo kutenimo, nuolat leidžia garsus, ir kt. Tai tik keli signalai, kurie gali liudyti esant sensorinių poreikių. Sensorinė dieta yra subalansuotas dirgiklių gavimas dienoje. Tai yra, kad kiekvienam iš mūsų tam tikra dirgiklių norma yra būtina, ji individuali, priklausanti nuo mūsų raidos, ankstyvosios patirties bei funkcionavimo. Nustačius sensorinius poreikius, galima sudaryti ir sensorinę dietą, kuri pagerina žmogaus socializaciją.
Kas dėl to kaltas?
Truputį provokuojančiai ir sąmoningai leidau sau įdėti šį klausimą. Įsivaizduokime situaciją – šeima vyksta į didžiulę parduotuvę, kurioje po tam tikro ramaus apsipirkimo, vaikas dėl visai neaiškių priežasčių, netikėtai susigraudina, ima šaukti, verkti, gali dengtis ausis, akis. Tėvai bando nuraminti, atsiranda vis daugiau šios scenos žiūrovų, dar kažkas praeidamas bando pakalbinti/prajuokinti/pamokyti. Nepadeda. Situacija baigiasi kuo greitesniu išėjimu iš parduotuvės, tėvai eilinį kartą aptaria, jog kažkuris sakė, kad taip ir bus. Ateina dar vienas nusivylimas. Tai tik situacijos modeliavimas. Tačiau tai gali būti ne parduotuvė, o šeimos draugų susibūrimas, šventė ar bet kuris kitas kontekstas, kuriame staiga vaikas elgiasi netipiškai.
Emocinis dirglumas su šaukimu ar stipriu verkimu yra labiausiai tėvus varginantis veiksnys. Tokios situacijos dažnai išgyvenamos namuose, o taip pat tėveliai jaučia visuomenės spaudimą. Natūralu, kad kiekvienas žmogus turi ribotus resursus, anksčiau ar vėliau imama ieškoti, kas dėl to kaltas – netinkamas auklėjimas, sutuoktinis, pasiūlęs važiuoti į parduotuvę, vaikas, ar dar kažkas?
Ieškome sprendimo
Kuo didesni sensoriniai poreikiai, tuo daugiau nerimo jie kelia, tuo daugiau tikslinės pagalbos reikia. Šeimoje svarbu suvokti, kad nuovargį ir perdegimo situaciją gali patirti abu sutuoktiniai, nors jų išraiškos būdas yra visai skirtingas. Pavyzdžiui, tėvai labiau linkę atsiriboti – išeiti, atsitraukti, o mamos gali labiau jaustis nusivylusios, nejausti pasitenkinimo „būti mama“ ir atsitraukti per emocinį susvetimėjimą su vaiku.
Nesprendžiamos situacijos kaupiasi, todėl sprendimo ieškojimas kuo anksčiau, tuo geriau yra pati puikiausia išeitis. Dažnai vaikui pagalbos reikia tiek pat, kiek ir patiems tėvams. Būtina suprasti ir vaiko poreikius, ir tėvų perdegimą. Kartais atrodo neįgyvendinama, bet tėveliams rekomenduoju suskaičiuoti ne iki 10, o iki 100, jeigu tai padės į aukštą vaiko emocinę reakciją neatreaguoti tokiu pat būdu. Supratimas, kad vaikas nėra kaltas dėl to, jog sensorinių dirgiklių jam buvo per daug, padeda išvengti vaiko kaltinimo. Partnerio jausmų supratimas padės išvengti kaltinimų dėl susiklostančių aplinkybių.
Esant sensoriniams poreikiams, paprastai vaikas iki pradedant šaukti, rodo labai aiškius signalus, kad jo sensorinė sistema artėja prie perkrovos. Išmokus šiuos simptomus nuskaityti, galėsime nukreipti laiku vaiko dėmesį, keisti veiklą ar nutraukti trikdančias veiklas iki pasiekiant aukščiausiąjį tašką. Šaukimas ir verkimas yra aukščiausia vaiko kalbos forma, jis šaukiasi pagalbos – prašo nutraukti jį dirginančias veiklas, vizualinius, garsinius ir kitus dirgiklius, su kuriais jis nebesugeba susidoroti. Tėvams susierzinus, priklausomai nuo vaiko amžiaus, vaikas jaučiasi nesulaukiantis palaikymo ir pagalbos. Itin emocionalūs vaikai turi labai jautrią vestibulinę sistemą, todėl ramus reagavimas gali padėti auginti sensorinių poreikių įtakojamą žemesnę savivertę, skatins nereaguoti jautriai į nesėkmes. Parama, supratimas ir nekritikavimas yra tinkamiausia parama vaikui šioje situacijoje.
Kuo daugiau pagalbos tuo geriau: ar tikrai?
Na ir pabaigai, apžvelgiant sensorinius poreikius, norisi pasakyti, kad sensoriniams poreikiams reikia atliepimo. Dažnai vardijamas didelis veiklų spektras ne būtinai yra tai, ko vaikui reikia. Ne veiklų gausa, o jų tikslingumas padeda labiausiai. O taip pat būtinas tėvų supratimas ir tikslingos sensorinės dietos parinkimas. Ką turiu omenyje? Pavyzdžiui, vaikas itin judrus, atrodo lekia be ribų, gali lėkti ir su paspirtuku (ne būtinai bėgti). Gali atrodyti, kad jei jis toks aktyvus – gal mums reikia vaiką „iškrauti“? Taikant įvairias strategijas, kaip besaikis šokinėjimas ant batuto, leidimas bėgioti atvirose erdvėse ir kt. menkai padeda arba padeda tik trumpam. Atrodo, vaikas turi neišsemiamą energiją. Kodėl? Todėl, kad vaikas iš esmės kompensuoja judesių įvairovės nebuvimą tik vienu – bėgimo/šokimo, t.y., stovimos pozicijos judesį, kurį moka puikiai ir jį yra ištreniravęs, žino, kad jis tikrai pavyks. Tuo tarpu, esantis „badavimas“ dėl pvz., lenkiamųjų judesių patirties stokos bei vadinamojo „rutuliavimosi“ atsigulus įgūdžio nebuvimo – toliau neatliepia tikslinio judesio poreikio. Padidinus tikslinio judesio poreikį sumažės bendras aktyvumo lygis ir pagerės dėmesio sukaupimas. Todėl norisi palinkėti kantrybės ir vaiko matymo „kitomis“ akimis, t.y., analizuojant kontekstą ir elgesį. Betikslio judesio ir veiklos nėra, tiesiog ne visada tėveliai gali rasti paaiškinimą.
