Šiandien kalbamės su dizainere, menininke ir kūrybinių mozaikų įgyvendintoja p. Sonata Kazimieraitiene, kuri jau dvidešimtus metus gyvena anapus Atlanto – Čikagoje ir Floridoje. Per pastaruosius šešiolika metų ji yra sukūrusi virš trisdešimt didelės apimties pano (keramikos ir stiklo mozaikų). Didžioji darbų dalis buvo įgyvendinta Čikagos mieste ir jos apylinkėse. Paskutinius ketverius metus dizainerė darbuojasi Pompano Beach miestelyje Floridoje ir kartu su penkiais asistentais jau pagamino penkias mozaikų instaliacijas įvairiose viešosiose miesto erdvėse. Menininkė laimėjo konkursą (tarp 700 dalyvių menininkų), sukurti pano vienoje iš Ajovos apygardų (Lynn County) Socialinių paslaugų pastate.
Kasmet atvykdama aplankyti gimtinės ji atsiveža vis po naują vietos bendruomenę apjungiančią idėją. Vienas didesnių šios menininkės bendruomeninių projektų yra eksponuojamas Vilniaus centrinėje traukinių stotyje – ši keramikos pano-mozaika „Svajonės – kelionės“ vandeniu, žeme, oru buvo sukurta kartu su vaikų su negalia centrais bei vietinėmis bendruomenėmis.
Miela Sonata, esate dizainerė, menininkė. Ką Jums asmeniškai reiškia šie bendruomenės projektai? Ar skiriasi bendruomenės projektai Lietuvoje ir Amerikoje? Kaip negalia atsirado Jūsų gyvenime?
Bendruomenės projektai yra labai svarbi mano profesinio gyvenimo dalis ir visi darbai sukurti bendradarbiaujant su įvairiomis auditorijomis. Ypač stengiuosi įtraukti žmones, kuriems meninė saviraiška yra ne visada pasiekiama. Bendruomenės projektai tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje yra panašūs, kadangi pagrindinis juos jungiantis elementas – individo kūrybinio prado paieškos, išlieka tas pats nesvarbu kurioje pasaulio pusėje esame. Kitas, visuose projektuose, vykstantis procesas – žmogiškojo ryšio užmezgimas per kūrybą ir meninės saviraiškos teigiamas efektas.
Man pačiai prieš keletą metų teko tiesiogiai susidurti su sveikatos problemų sukeltais iššūkiais ir išbandymais. Galimybė kurti padėjo užsimiršti, sumažino stresą ir visapusiškai pagerino psichologinę savijautą o tuo pačiu ir bendrą fizinę būklę.
Kuriose šalyse ar JAV bendruomenėse jau teko įgyvendinti mozaikos projektų? Kas buvo lengviausia? Kas sekėsi sunkiausiai?
Esu sukūrusi daugiau nei trisdešimt didelės apimties pano (keramikos ir stiklo mozaikų). Didžioji darbų dalis buvo įgyvendinta Čikagos mieste ir apylinkėse bei Floridoje. Laimėjusi konkursą sukurti pano Socialinių paslaugų centre vienoje iš Ajovos apygardų teko įdomi ir kartu sudėtinga užduotis – pagrindinė šio konkurso sąlyga buvo įtraukti į kūrybinę veiklą 250 žmonių su negalia iš dienos centro, esančio tame pačiame pastate bei panaudoti jų darbus komponuojant mozaiką. Taip pat yra tekę dalyvauti kūrybinėje stovykloje Costa Rica su grupe dailininkų, kurios metu su vietiniais gyventojais gaminome mozaiką.
Nežiūrint to, kad visi projektai yra unikalūs tiek vietos, tiek dalyvių prasme, visada maloniausia (taigi ir lengviausia) yra kūrybinių dirbtuvių ar užsiėmimų dalis. Be galo įdomu matyti kokias reakcijas sukelia lipdymas iš molio. Tai visas spektras išgyvenimų – nuo ramaus meditatyvinio pojūčio iki džiaugsmingo kūrybinio protrūkio.
Kas sekasi sunkiausiai? Vėlgi, kadangi kiekvienas projektas savitas, kiekviena kartą tai iššūkis tiek organizacine, tiek kūrybine prasme. Iš vienos pusės tai apsunkinanti aplinkybė, tačiau aš net ir tame matau galimybes tobulėti ieškant sprendimų.
Kokį žmogaus virsmą matote kūrybos procese? Ar galite pasidalinti ryškiausiu pavyzdžiu?
Didžiausias virsmas įvyksta, kai žmogus laikęs save visiškai neturinčiu jokių gabumų, gauna progą “pažaisti” su moliu saugioje, “be kritikos” aplinkoje. Kai jis nebijo suklysti, ar kažką sugadinti. Molis yra labai “atlaidi” medžiaga – visada galima perminkius pradėti iš naujo. Tai žinodamas, žmogus atsipalaiduoja ir išlaisvina savo kūrybiškumą. O tada prasideda stebuklai…
Ryškiausiai įsiminęs pavyzdys kai vienos organizacijos darbuotoja, dirbanti buhalterijos skyriuje ir niekada nebandžiusi lipdyti buvo pakviesta su kitais darbuotojai sudalyvauti užsiėmimuose. Ji nenoriai, prisiversdama, su mano pagalba pradėjo nedrąsiai formuoti molį ir po šiek tiek laiko sukūrė keramikinį lapelį, kuriuo labai pati apsidžiaugė. Sekančią dieną, ji rado laiko ateiti per pietų pertrauką ir paprašė dar molio. Po gero pusvalandžio savarankiško darbo, ji atnešė tris labai išraiškingus paukščius!
Papasakokite kaip vyksta mozaikos projektas? Kokie jo etapai? Kiek laiko, resursų tai apima? Kai ateina žmonės, kurie neturi tokio gilaus sąryšio su menu – kaip matote jų pažintį su moliu, keramika?
Pagrindiniai mozaikos projekto etapai – planavimas, gaminimas ir montavimas.
Planavimo etape vyksta projekto įdėjos generavimas, finansavimo ir projekto vykdymo plano sudarymas, dizaino idėjos vystymas ir patvirtinimas.
Kiekvienas etapas trunka įvairiai priklausomai nuo įvairių aplinkybių. Planavimo etape daug ką lemia partnerių bendradarbiavimo sėkmė, gamybos etapą apsprendžia projekto mastelis ir dalyvių skaičius, o montavimas – priklauso nuo darbo dydžio ir vietos, kurioje jis montuojamas, aukščio ir pasiekiamumo.
Vienareikšmiškai keramikos mozaikos technika yra viena iš ilgiausiai trunkančių pagaminti, kadangi kiekviena jos detalė gaminama (džiovinama, glazūruojama, degama) ir montuojamaindividualiai. Tai darbas rankomis, kuris reikalauja labai daug kruopštumo ir dėmesio detalėms. Tačiau šį technika turi daug privalumų – ilgaamžiškumas, atsparumas atmosferos poveikiams, nekeičia spalvos ir neblunka.
Ar turite kokią kūrybinę svajonę, kurią labai norėtumėte įgyvendinti? Kokia ji?
Kadangi esu sukūrusi tikrai nemažai darbų, neturiu tikslo sukurti dar vieną. Svajoju apie galimybę perteikti savo įgūdžius ir žinias. Galbūt bendradarbiaujant su kitomis mokymo įstaigomis sukurti molio terapijos programą, kuri būtų naudinga savo praktiniais užsiėmimais. Žmonėms įdomūs patys molio minkymo patyrimai kaip procesas. Manau, kad tai būtų savotiška netradicinė terapijos forma. Tokie užsiėmimai itin naudingi – dalyviai yra inspiruojami kurti, išsilieti, patirti kūrybinį džiaugsmą, tuo pačiu galima apjungti terapines paslaugas bei iš sukurtų bendruomenės kūrinių pabaigoje yra galimybė vis suvienyti į meno kūrinį, kuris turės ilgalaikę meninę vertę – jis ne tik estetiškai praturtins dalyvavusios organizacijos viešąją erdvę, bet ir suteiks projekto dalyviams pasitenkinimo savo kūrybiniais sugebėjimais jausmą.
Šiuo metu Jūsų bendruomenės projektas vykdomas ir atsiras Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos centre. Kaip gimė ši idėja? Kodėl Delfinų terapijos centras? Kokie Jūsų pirmieji įspūdžiai iš šios stovyklos? Dirbate delfinų aplinkoje, ar pamatysime delfinų „antspaudą“ galutinėje mozaikoje?
Svajonę sukurti bendruomenės projektą Lietuvos jūrų muziejuje turėjau jau labai seniai. Kadangi augau Palangoje, dažnai atvažiuodavau aplankyti pajūrio ir atkreipiau dėmesį į kasmet atsinaujinantį muziejų. Jaučiau, kad unikalus, bendruomenę apjungiantis darbas turėtų derintis su inovatyviomis Delfinų terapijos centro idėjomis ir tikslais. Taip pat teko pabendrauti su Klaipėdos Rotary moterų klubo Aditė atstovėmis ir turėjau galimybę pristatyti savo darbus ir pasiūliau panašaus projekto, kurio metu bendradarbiautume su lankytojais ir jų šeimos nariais, idėją. Kadangi šis klubas yra ilgametis Delfinų terapijos centro rėmėjas ir partneris, šis sumanymas buvo labai palankiai sutiktas. Sumanymas yra finansuojamas ir palaikomas Čikagos krašto Rotary ir Klaipėdos miesto moterų klubo „Aditė“ bendra parama.
Kad projektą galėtumėm vadinti tikrai bendruomeniniu, delfinų dalyvavimas yra būtinas – taigi teks ir jiems surasti būdą, kaip prisiliesti prie molio.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Brigita Kreivinienė
Nuotraukos: asmeninis Sonatos Kazimieraitienės archyvas