Meningitas – tai galvos bei nugaros smegenų minkštojo dangalo uždegimas.
Meningitą gali sukelti bakterijos, virusai, grybeliai ar parazitai. Bakterijų sukeltas meningitas turi pačią sunkiausią ligos eigą. Vienos dažniausių bakterijų, sukeliančių meningitą, yra meningokokai, pneumokokai bei Haemophilus influenzae B tipo bakterijos.
Meningito simptomai
Klasikiniai meningito simptomai yra:
· karščiavimas,
· galvos skausmas,
· pykinimas, vėmimas,
· kaklo raumenų rigidiškumas (neprilenkia galvos prie krūtinės), vaikams, o ypač kūdikiams pasireiškia ne visada,
· petechijos ant kūno – tai raudonos arba raudonai melsvos spalvos, neapibrėžtos formos bėrimai, atsiradę dėl spontaninių kraujosrūvų odoje. Dažniausiai stebimos ant rankų, kojų, tačiau gali būti ir visame kūne. Petechijos būdingos meningokokų sukeltam meningitui.
Atskirti meninginį bėrimą nuo kito bėrimo padeda vadinamasis Stiklinės testas, kuomet prispaudus stiklinę prie bėrimo, bėrimas neišnyksta.
· sutrikusi sąmonė,
· Teigiami Kernigo ir Brudzinskio refleksai, rodantys minkštojo smegenų dangalo dirginimą.
Diagnozė
Įtarus meningitą labai svarbu greita ir teisinga diagnozė bei kuo anksčiau pradėtas efektyvus gydymas.
Vienas svarbiausių diagnostinių tyrimų – nugaros smegenų punkcija, kurios metu paimama smegenų skysčio ištyrimui. Punkcijos procedūros metu svarbu, kad slaugytojas padėtų pacientui atsigulti ant šono, tinkamai sulenkti nugarą bei asistuoti gydytojui procedūros metu.
Vienas dažniausių pašalinių reiškinių po spinalinės punkcijos – galvos skausmas. Tai lemia keletas faktorių – kokio storumo adata buvo naudota, kokio amžiaus pacientas, ar pacientas serga migrena, lėtiniu galvos skausmu iš anksčiau.
Dažnai be spinalinės punkcijos atliekami įprastiniai kraujo tyrimai bei kraujo bakteriologiniai tyrimai, kompiuterinė tomografija.
Pacientų stebėjimas, vertinimas bei slaugos plano sudarymas
Įtarus meningokokinę infekciją su gresiančiu kraujotakos sutrikimu būtina nedelsiant pradėti intraveninį gydymą antibiotikais, tai sumažina sepsio riziką.
Tikslią diagnozę padeda nustatyti smegenų skysčio ištyrimas laboratorijoje. Tyrimo paėmimo metu dažnai matoma, jog esant bakteriniam meningitui smegenų skystis būna drumstas, virusinio meningito atveju – skaidrus.
Virusinės kilmės meningitas gydomas simptomiškai, dažnai jo eiga yra švelnesnė nei bakterinio.
Meningitas sukeltas meningokokų plinta oro lašeliniu keliu, todėl bakterinio meningito atveju pacientą būtina izoliuoti, dažniausiai 24 val po pradėto gydymo antibiotikais.
· Gyvybinių funkcijų bei neurologinės būklės sekimas
Pradėjus intraveninį gydymą antibiotikais, nuolat sekamos paciento gyvybinės funkcijos bei neurologinė būklė.
Neurologinė būklė sekama remiantis Glasgow komos skale – tai patikimiausias būdas, įvertinti paciento sąmonės lygį. Paciento sąmonė vertinama pagal tai, kiek pacientas yra budrus, ar lengva jį pabudinti.
Glasgow komos skalė
Vertinamos 3 neurologinės funkcijos: akių atmerkimas, verbalinis atsakas bei motorinis atsakas.
Akių atmerkimas
· 4 spontaniškas
· 3 pagal žodinę komandą
· 2 į skausmą
· 1 neatsimerkia
Verbalinis atsakas
· 5 orientuotas
· 4 sumišęs, sutrikęs
· 3 padriki, netinkami žodžiai
· 2 nesuprantami garsai
· 1 nėra
Motorinis atsakas
· 6 tikslingi judesiai
· 5 lokalizuoja skausmą
· 4 riečiasi nuo skausmo
· 3 rankų fleksija į skausmą
· 2 rankų tiesimas į skausmą
· 1 nėra
Didžiausias GKS balas yra 15, mažiausias 3, 9 ir mažiau balų rodo sunkų smegenų pažeidimą, 9-12 balų vidutinio sunkumo smegenų pažeidimas, 12-15 balų – gali byloti apie lengvą smegenų pažeidimą.
Meningito metu sąmonė vertinama pagal GKS nuolat, o jei sąmonės būklė kinta 2 ir daugiau balų, būtina skubiai informuoti gydytoją bei imtis skubių veiksmų.
Gyvybinių funkcijų sekimas – tai temperatūros, pulso, kvėpavimo dažnio , AKS bei deguonies įsotinimo kraujyje sekimas.
Bakterinio meningito atveju iškyla smegenų edemos rizika, kurios metu didėja intrakranialinis spaudimas. Smegenų edemos požymiai:
Kylantis AKS
Retėjantis pulsas
Išsiplėtę akių vyzdžiai arba ilgesnis vyzdžių reakcijos laikas į šviesą arba reaguoja silpnai
Traukuliai
Galvos skausmai, vėmimas
Pakitusi sąmonės būklė
Smegenų edema gydoma manitoliu, kurio osmotinės savybės mažina intrakranialinį spaudimą.
Gyvybinių funkcijų sekimas taip pat padeda anksti nustatyti beprasidedantį sepsį. AKS kritimas gali reikšti sepsio pradžią su šoku. Šokas bei elektrolitų disbalansas kuo skubiau koreguojami intraveniniais skysčiais.
· Skausmo malšinimas, komforto užtikrinimas
Galvos skausmui malšinti skiriami analgetikai.
Paciento lovos galvūgalis pakeliamas 30 laipsnių kampu, tai pagerina veninio kraujo tekėjimą bei mažina intrakranialinį spaudimą. Pacientai gali būti jautrūs šviesai, triukšmui, todėl būtina prigesinti ryškias šviesas, kalbėti ramiu tonu, vengti triukšmą keliančių veiksmų, stengtis sukurti ramią aplinką.
· Pagalba traukulių metu
Ištikus traukuliams būtina apsaugoti pacientą nuo susižalojimų, naudoti apsauginius bortelius lovoje, turėti lengvai pasiekiamą gleivių atsiurbimo aparatą, gali būti taikomas antitraukulinis gydymas.
· Karščiavimo mažinimas
Aukšta temperatūra mažinama antipiretikais, taip pat naudojamos nefarmakologinės priemonės – kūno aptrynimas vėsiu vandeniu, drėgnos paklodės ant kūno.
Jei paciento organizmas gerai reaguoja į antibiotikus, būklė netrukus ima gerėti. Po persirgto bakterinio meningito kai kuriems žmonėms gali susilpnėti klausa, todėl po ligos būtinas jos ištyrimas.
Jei atsirado neurologinių pažeidimų persirgus, pacientui gali prireikti reabilitacijos, fizioterapijos, ergoterapijos ar logopedo pagalbos.
Profilaktika
Jei pacientui buvo nustatytas meningokokų sukeltas meningitas, tuomet svarbu išsiaiškinti visus asmenis, kontaktavusius su sergančiuoju bei esant būtinybei skirti jiems profilaktinį gydymą antibiotikais.
Nuo bakterinio meningito apsaugo vakcinos.
Naudota literatūra:
U. Knutsatd Utøvelse av klinisk sykepleie, sykepleieboken 3, 2019
Išmaudyti sergantįjį demencija ar kitą kognityvinį sutrikimą turintį pacientą gali tapti nemenku iššūkiu.
Maudynės senyvo amžiaus žmonėms gali padėti išvengti odos, šlapimo takų infekcijų, užkirsti kelią nemalonaus kūno kvapo atsiradimui.
Mėginimas įtikinti išsimaudyti neretai baigiasi ginčais, prieštaravimais, šaukimais ir ašaromis. Tokios reakcijos ne tik apsunkina suplanuotą darbo dieną, bet ir kelia didelį stresą juos prižiūrintiems darbuotojams. Tad ką daryti?
Pateikiame 7 strategijas, padėsiančias lengviau įveikti maudymosi iššūkius.
1.Sukurkite dienos rutiną
Jei vyresniam žmogui ir nėra būtina maudytis kasdien, vistiek įtraukite į kasdienę veiklą maudynes (dušą).
Tegu tai tampa normalia, įprastine dienos veikla kaip valgymas, miegojimas, tuomet kils mažiau ginčų ar prieštaravimų.
Nuspėjama dienos rutina kelia mažiau streso ir nerimo demencija sergantiems pacientams, tikėtina, jog įpratę eiti į dušą kasdien, tuo pačiu metu, jie tai darys be prieštaravimų.
2. Nesiginčykite, naudokite paskatinimus
Nebandykite ginčytis ar įrodinėti vyresniems žmonėms, kiek laiko praėjo nuo paskutinių maudynių, kodėl svarbu gera higiena arba koks nemalonus jų kūno kvapas.
Šioje situacijoje logika ir priežastys neveikia. Kalbėkite trumpais ir aiškiais sakiniais, nesileiskite į aiškinimus. Pasakykite, jog po vonios jų laukia malonūs dalykai.
Pavyzdžiui, kai vonia yra pakankamai šilta, nueikite pas pacientą, užmegzkite akių kontaktą, nusišypsokite, ištieskite savo rankas. Tikėtina, jog pacientas paims jus už rankos, tada nuveskite juos į šiltą vonią.
Pradėjus pacientui eiti, pasakykite “Dabar mes einame išsimaudyti, o po dušo tavęs laukia skanus pyrago gabalėlis” ar tai, ką žmogus mėgsta labiausiai, tai gali būti ir įdomi veikla.
Kol einate iki vonios, išlaikykite pokalbį apie skanėstą ar veiklą, kurią atliksite po maudynių. Taip išvengsite argumentų, prieštaravimų. “Šis pyragas yra tavo vienas mėgstamiausių, ar ne? O paskui mes kartu galėsime sudėlioti tą dėlionę su paukščiais.”
Tokia strategija padeda susieti maudynes su pozityviais dalykais, tad dušas tampa ne tokiu bauginančiu įvykiu.
Jei pacientas vistiek prieštarauja, priešinasi, pamirškite maudynes ir nukreipkite jo dėmesį į malonius dalykus. Jei ši kova užsitęs, pacientas ilgai gali prisiminti neigiamus išgyvenimus. Palaukite ir pabandykite vėliau.
3. Sakykite “mes”, bet ne “tu”
Visų maudynių metu kalbėkite švelniu, ramiu balsu, sakykite “mes”, bet ne “tu”.
Tai sukuria įspūdį, jog šioje atpalaiduojančioje veikloje dalyvaujate kartu ir jiems nenutiks jokių baisių dalykų.
4. Vonioje turi būti šilta ir komfortiška
Vyresni žmonės yra jautresni šalčiui. Neretai pacientai prisimena dušą, kaip nemalonią patirtį, kurios metu buvo šalta ir jie drebėjo.
Šilta, komfortiška vonia kelia visai kitokius jausmus.
5-10 min prieš maudynes, įjunkite vonioje šildytuvą ar paleiskite šiltą vandenį, kad vonia būtų komfortiškai šilta. Jei jums vonioje karšta ir joje prakaituojate, tikėtina, jog vyresniems žmonėms, tai bus tinkama temperatūra.
Patieskite ant kėdės ar tualeto rankšluostį, kad pacientams nebūtų šalta, kol jie nusirengs savo drabužius.
Maudynių metu galite įjunti paciento mėgstamą muziką, tai sukurs ramią atmosferą.
5.Naudokite nukabinamą dušo galvutę
Dušo purslai krintantys tiesiai ant galvos, gali būti bauginantis išgyvenimas demencija sergantiems pacientams.
Kai kurie ekspertai teigia, jog ne visi pacientai mato bėgantį vandenį iš dušo, jaučia tik vandens susidūrimus su jų kūnu, o tai sukelia jausmą, jog juos kažkas atakuoja.
Naudokite nukabinamą dušo galvutę, tuomet jūs patys galėsite reguliuoti kryptį ir intensyvumą, stebėdami pacientą.
Kai pacientas patogiai sėdi dušo kėdėje, atsukite vandenį, įsitikinkite, jog vandens temperatūra tinkama ir pradėkite prausti nuo pėdų ar delnų. Įsitikinę, jog viskas gerai, tęskite. Nuolat kalbėkite, išlaikykite akių kontaktą, klauskite, ar tinkama vandens temperatūra.
Kai kurie pacientai nepakelia stipraus vandens šniokštimo, tuomet sumažinkite srovę. Kol muiluosite pacientą, dušą galite išjungti, o vėliau vėl pradėkite nuo pėdų, tikrindami, ar vanduo jiems tinkamas.
Galvos plovimą atlikite paskiausiai. Pasiūlykite pacientui užsidengti akis mažu rankšluostuku, kol plausite galvą, kad šampūnas negraužtų akių.
6. Venkite netikėtumų, kalbėkite
Maudynės demencija sergančiam pacientui gali atrodyti labai sudėtinga veikla, apimanti daugybę mažų veiksmų.
Pacientai ne visada gali prisiminti veiksmų seką, tačiau neretai jie žino, kaip tai daryti.
Nuolat kalbėkite su pacientu, sakykite, ką darysite kiekvienu momentu. Leiskite atlikti pacientui pačiam tai, ką jis moka. Tai didins jo pasitikėjimą savimi. Kalbėkite trumpais, aiškiais sakiniais ramiu tonu ir ne per greitai. Pavyzdžiui, “dabar aš išmuilinsiu tavo rankas”, trumpa pauzė, o tada imame daryti. “taip, labai gerai, o dabar nuplausime viską vandeniu“. Jei pacientas žinos, kas nutiks kiekvienu momentu, tai sumažins jo baimę ir nerimą.
7. Naudokite papildomai rankšluosčių palaikyti šilumai ir komfortui
Dušo metu kai kuriems žmonėms gali patikti prisidengti rankšluosčiu tas kūno vietas, kurios jau yra nupraustos ar bus prausiamos. Pavyzdžiui, plaunant galvą, prisidengti kojas. Taip, rankšluostis sušlaps, bet pacientui suteiks tai papildomo komforto.
Po maudynių apsupkite juos dviem dideliais rankšluosčiais, kad išlaikytumėte šilumą. Sėdint ant dušo kėdės, galite išdžiovinti plaukus džiovintuvu, lėtai nušluostyti, aprengti.
Išeikite iš vonios beveik išdžiūvę, tai taip pat sumažins nemalonius jutimus pereinant iš šiltos aplinkos į vėsesnę.
Kartą į mūsų skyrių atvyko užsienio slaugos studentai pagal mainų programą. Kadangi tik nedaugelis dirbančiųjų gebėjo su jais bendrauti anglų kalba, tai dialogo užmegzti nelabai sekėsi, o ir medicininio darbo jiems niekas nepatikėjo. Neilgai trukus jie niekieno neraginami pasiraitojo rankoves ir priėję prie sunkiai sergančių, gulinčių pacientų ėmė masažuoti jų kojas. Iš pradžių toks elgesys šiek tiek nustebino, o vėliau atėjo supratimas, jog iš tiesų, tai geriausia, ką galima pasiūlyti sunkiai sergančiam žmogui – prisilietimą, švelnumą, supratimą, komfortą. Ir tai buvo stipriau už bet kokius žodžius.
C.Aranega nuotr.
Komforto poreikis įgimtas dalykas, jo siekiame visi – ką tik gimęs kūdikis nurimsta paimtas ant rankų ir pasūpuotas, didesnis vaikas susižeidęs koją laukia, kol mes jį apkabinsime ir „papūsime“ nubrozdinimą, senyvas žmogus atsipalaiduoja, kai jį švelniai paimam už rankos ir ją paglostom. Komfortas vienas svarbiausių gyvenimo poreikių ir neatsiejamas holistinės slaugos elementų. Komfortiškai besijaučiantys pacientai greičiau pasveiksta, lengviau susidoroja su iškilusiom problemom, greičiau reabilituojasi, o išeinantieji taikiau pasitinka mirtį. Deja, dažnai slaugytojai atsieja save nuo komforto koncepcijos. Daugumai komfortas asocijuojasi su moteriškumu, silpnumu, pataikavimu pacientams.
Kas yra komfortas?
Žodis „komfortas“ gali būti apibūdinamas kaip fizinė ir dvasinė gerovė, skausmo ir problemų nebuvimas, kūno poreikių patenkinimas, parama ar nuraminimas kenčiant psichines kančias. Tai žmogaus nuraminimas, kai jis kenčia, psichinės įtampos sumažinimas, bendravimas, paguoda, paskatinimas, padrąsinimas, pagalba, parama.
Komforto svarba bei jo vaidmuo medicinos priežiūroje nuolat kito. Nuo 1900 iki 1929 m. komfortas slaugoje traktuojamas kaip vienas svarbiausių moralinių elementų slaugoje. Nuo 1930 iki 1959 m. komfortas suprantamas kaip strategija pagrindinių tikslų slaugos priežiūroje siekimui, nuo 1960 iki 1980 m. komforto sąvoka slaugoje nublanksta, ji tampa nebe tokia svarbi. Tuo metu manoma, jog komfortas reikalingas tik tiems pacientams, kuriems netaikomas medicininis gydymas. Vėliau, sekančius tris dešimtmečius, komforto reikšmė slaugoje ėmė šiek tiek didėti, o ypač slaugant mirštančius pacientus. Deja, mirštančiųjų slauga prilyginama paprastai priežiūrai, kurią vykdyti gali neprofesionalūs slaugai.
Šiandien komfortas išlieka vienas pagrindinių poreikių visų mūsų gyvenime. Komforto sąvoka nėra jokia naujovė, apie tai kalbėjo Florence Nightingale „Slaugos užrašuose“, kur pabrėžiama, jog sergantiesiems yra labai svarbu sveikatos stiprinimas ir komforto didinimas. Tačiau iki šiol komforto siekimas slaugoje vis dar nėra deramoje vietoje. Slaugos literatūroje abstrakčiai nagrinėjama komforto sąvoka ir pabrėžiama ypatinga jos reikšmė mirštančių pacientų slaugoje. Susidaro įspūdis, jog komfortas pacientų slaugoje tampa svarbus tik tada, kai medicininis gydymas tampa nebereikalingas. Dauguma slaugos tyrinėtojų nagrinėja tik lingvistinę komforto reikšmę, nepateikdami jokių konkrečių būdų, kaip realiai pacientams padidinti komforto jausmą slaugoje. Konkrečiau apie komforto suteikimą kalbama onkologinių pacientų slaugoje. Siūlomos lengvos mankštos programos moterims po chemoterapijos, muzikinių vaizdų peržiūra jaunesniems pacientams, tačiau tiesa tokia, jog komfortas reikalingas visiems pacientams visuose slaugos etapuose.
Komforto teorija
1990 metais Katharine Kolcaba sukūrė komforto teoriją, kuri yra viena iš slaugos teorijų.
Kolcaba išskyrė 3 komforto formas:
Nuraminimas- pacientas po operacijos kenčia skausmą, gavęs nuskausminamųjų jis nusiramina.
Atsipalaidavimas – pacientas jaučiasi patenkintas, komfortiškas, jis ką tik išsprendė jo pečius slėgusias problemas.
Transcendencija – tai komforto būsena, kai pacientas sugeba „pakilti“ aukščiau savo diskomforto, kai jo neįmanoma išvengti ar panaikinti.
Komforto slauga – tai slaugos menas, kuris apima slaugytojo atliekamus komfortiškus veiksmus pacientui. Pacientams komfortas ypač reikalingas atsidūrus stresinėse sveikatos priežiūros situacijose. Pacientų namiškiai, draugai gali patenkinti kai kuriuos pacientų poreikius, tačiau ne visus. Likusius nepatenkintus poreikius gali identifikuoti slaugytojai bei pritaikydami komforto priemones, patenkinti paciento poreikius. Komforto priemonės padės pacientui nusiraminti, atsipalaiduoti arba įgalins „pakilti“ aukščiau savo ligos.
Fizinis – siejasi su kūno jutimais ir homeostaze. Tai skausmo malšinimas, reguliarus tuštinimasis, skysčių/elektrolitų balansas, pakankamas deguonies įsotinimas, kūno padėties keitimas.
Psichoemocinis – siejasi su savęs suvokimu, pasitikėjimu, seksualumu, kiek žmogus svarbus kitiems. Tai pasitikėjimo palaikymas, didinimas, nepriklausomubės išlaikymas, atsipalaidavimas, religinių praktikų pritaikymas.
Aplinkos – tai žmogaus patirties išorinis pagrindas. Tai triukšmo mažinimas, šviesa, spalva, temperatūra, vaizdas pro langą, galimybė pabūti gamtoje, natūralumas prieš sintetiką.
Sociokultūrinis – tai tarpasmeniniai, šeimos ir visuomeniniai santykiai, šeimos tradicijos, ritualai. Tai požiūris į slaugą, slaugos tęstinumas, informacija ir mokymas, šeimos ir draugų paramos stiprinimas, kultūriniai papročiai.
Komforto slaugos tipai
Techniniai – skirti homeostazės palaikymui:
skausmo stebėjimas, valdymas, pykinimo mažinimas, kvėpavimo gerinimas
komplikacijų prevencija
vaistų skyrimas
pašalinių reiškinių stebėjimas.
Treniravimas – nerimo mažinimas ir sveikimo planavimas:
Informacijos suteikimas
Vilties suteikimas, išklausymas
Pagalbos planas sveikatos palaikymui
Padrąsinimas.
Nuraminimas – nesuplanuoti veiksmai, kurie padeda pacientams ir jų šeimos nariams jaustis komfortiškai:
Pasirenkamas transcendencijos objektas
Gerinama aplinka – muzika, užsiimama menu
Masažas, rankos palaikymas
Padrąsinimas
Prisiminimai, ramybė
Dabartiniai ir buvę ryšiai su žmonėmis.
Slaugytojai, kurie savo praktikoje vadovaujasi holistiniu požiūriu į pacientą, paciento komforto poreikius atpažįsta nejučiomis, specialiai negalvodami apie nuraminimą, atsipalaidavimą ir/ar transcendenciją. Slaugos problemos įvertinimas gali judėti nuo vieno poreikio prie kito, kol surandamas pagrindinis, esminis poreikis. Kintant paciento būklei svarbu nustatyti, kokiame kontekste (fiziniame, psichoemociniame, aplinkos, sociokultūriniame) pacientas ir jo šeima tikisi pagalbos. Paprastai parinkus tinkamas komforto priemones iš paciento norimo konteksto, kiti poreikiai iš dalies taip pat patenkinami arba tampa mažiau svarbūs.
Komfortas pacientų akimis
Sunkiai susirgus, praradus tam tikras kūno funkcijas, pacientai gali jausti, jog jų kūnas tapo jiems svetimas. Jis nebefunkcionuoja taip kaip anksčiau, o žmogus jaučiasi pažeidžiamas ir silpnas. Paciento kūnas tampa tyrimo objektu, jam nustatoma diagnozė, jis gydomas. Vėliau sveikstant pacientas ima jausti, jog jo funkcijos grįžta, jis vėl gali pasitikėti savo kūnu. Per savo kūną žmogus jaučiasi komfortiškai. Komfortas – tai jaustis geriau, būti sveikam, aktyviam. Būdamas sveikas žmogus nejaučia diskomforto, gali būti ramiai namuose, dirbti, užsiimti savo mėgstama veikla. Jis vėl tampa atviras pasauliui. Tačiau kaip visa tai pasiekiama?
Bendravimo svarba – pacientams labai svarbu, jog slaugytojai su jais pabūtų, pabendrautų kaip su žmonėmis, o ne tik pacientais, kuriems reikia atlikti injekcijas ar atnešti vaistų. Svarbu paklausti, kaip jie jaučiasi, ką būtų galima dar padaryti, kad pasijutų geriau, patarti, pasiūlyti pagalbą. Net ir nedidelis komforto suteikimas pacientui, didina pasitikėjimą slaugytoju kaip profesionalu.
Buvimas kartu – tai ne visada turėtų būti supranta, kaip realus buvimas, sedėjimas šalia paciento lovos. Tai rūpinimasis pacientu, globojimas. Pacientai jaučiasi saugūs, jie nebijo parodyti savo skausmo, jaučiasi įvertinti kaip žmonės, pasitiki slaugytoju. Pacientas jaučia, jog slaugytojas visada bus šalia, kai jam jo prireiks ir suteiks reikiamą pagalbą.
Ramus pokalbis – „aš čia, šalia tavęs“, „aš tave girdžiu“, „viskas bus gerai“, šie žodžiai nuramina daugelį mažesnių vaikų, o ypač jei jie tariami atitinkamu ramiu balsu ir tonu. Tai ne tik paprasti žodžiai, bet ir mamos meilės išraiška savo vaikui. Pacientui, atsidūrus ligoninėje, tenka išgyventi įvairias intervencijas, kurios gali atrodyti pacientui bauginančios ir grėsmingos. Paprastas slaugytojo pokalbis su pacientu intervencijos metu (pasiruošimas operacijai, šlapimo pūslės kateterio vedimas ir kt.) gali ženkliai sumažinti paciento patiriamą stresą. Galima paklausti apie jo šeimą, vaikus, pasidalinti juokinga istorija arba tiesiog paprastais žodžiais paaiškinti apie atliekamą procedūrą ir jos naudą. Tai padės pacientui pasijusti komfortiškiau. Tačiau ne kiekvienas pokalbis su pacientu gali nuteikti komfortiškai. Skubėjimas, nepagarba, arogancija, pašaipa pacientui suteiks priešingą efektą, pacientas jausis nepatogiai. Tad mūsų pokalbis su pacientu turėtų priminti mamos ir vaiko ramų pašnekesį. Tai buvimas su kitu žmogumi bei galimybė pasisemti kito žmogaus stiprybės ir gauti komforto.
Rankų prisilietimas – užklupus ligai, pacientams rankų prisilietimas tampa be galo svarbus komforto šaltinis. Prieš narkozę slaugytojas švelniai paliečia ir raminančiai paglosto paciento ranką, tos pačios rankos išlygina raukšles paciento lovoje, padeda pakeisti kūno padėtį, išmaudo ir nušluosto, apglebia pečius sunkiu metu. Visi šie veiksmai padeda pacientui pasijusti patogiau, komfortškiau. Jei pacientas jaučia, jog tai atliekama tik jam ir su juo kartu, o ne rutiniškai, tai dar labiau padidina komforto lygį. Ranka turi liesti ne paciento odą, raumenis, kraujagysles ar nervus, o patį žmogų. Toks prisilietimas vadinamas komfortišku.
Namų komfortas – „daktare, o kada mane išleisite namo?“, šį klausimą girdime ypač dažnai iš pacientų ir kaip bebūtų keista, jis dažnai supykdo medikus. Neretai atsakoma – „tai ko tada čia važiavote, reikėjo ir gydytis namie“. Tačiau tiesa tokia, jog ligoninės aplinka niekada neprilygs patiriamam komfortui namuose. Ligoninėje pacientą supa jam svetimi daiktai, jis turi paklusti įstaigos taisyklėms ir laikytis jos režimo. Ryškios šviesos, triukšmas darbo metu, metalinės lovos, medicininė įranga ir lygiai tokia pati palata už sienos depersonalizuoja pacientą. Kai kurios įstaigos stengiasi palatas įrengti panašesnes į namų aplinką, sušvelninti šaltą aplinką pasirinkdami minkštesnius baldus, šiltesnes spalvas, ne tokį ryškų apšvietimą, tačiau ar tikrai tai padeda pasijusti komfortiškiau? Tiesa tokia, jog dauguma pacientų nori jaustis autonomiški, patys viską kontroliuoti, net ir užklupus ligai. Slaugytojai gali paklausti :“ar valgysite vakarienę?, gal arbatos puodelio norėtumėte?, gal reikalinga dar viena pagalvė?, gal atidaryti/uždaryti langą?“ ir kt. Slaugytojas neįsakinėja, nenurodo, bet pataria, siūlo, o pacientas renkasi. Tai padeda pacientui pasijusti svarbiu, jis jaučiasi labiau atsipalaidavęs, o slaugytojams pavyksta viską ką reikia atlikti, tik švelnesniu būdu.
Daiktai iš namų – galimybė dėvėti savo rūbus ligoninėje taip pat didina pacientų komfortą. Neaiškaus dydžio, nublukę, ne kartą lopyti, keisto kvapo ligoninės baltiniai pacientą nuasmenina, būtent todėl dauguma mieliau renkasi savo pižamas, chalatus. Taip jie labiau jaučiasi savimi, arčiau namų. Savi rūbai yra tarsi skydas, saugantis pacientus nuo šaltos ligoninės aplinkos.
Komforto laikas – liga pacientus supažindina su skausmu, kuris yra nepageidaujamas ir jo nelaukiama. Susidūrus su sunkia liga, pacientai vėliau suvokia, jog kiekvienas nepatogumas, pykinimas, skausmas turi savo pabaigą. Komfortas patiriamas žinant, jog nemalonumai baigsis. Slaugytojai negali sustabdyti ligos progresavimo ar chemoterapijos pašalinių reiškinių, tačiau jis gali nuraminti pacientą, palengvinti jo nemalonią patirtį. Kiekvienas diskomfortas suteikia galimybę atsirasti komfortui. Būtent todėl daugumos pacientų poreikis komfortui gali nesutapti su ligoninės režimu. Pavyzdžiui, pacientas jaučia skausmą, tačiau paskirtą analgetiką jis galės gauti tik po dviejų valandų arba pacientas pažadinamas tam, kad jam būtų paduota tabletė miegui. Komforui laikas yra labai svarbus elementas. Jis turėtų būti suteikiamas ne „ligoninės režimu“, o „paciento režimu“, o ypač kai kalbama apie skausmą ar pacientų pažeidžiamumą.
Tad komfortas yra vidinė būtinybė, įgimtas poreikis, kuris dėl ligos, nuovargio, išsekimo nuo mūsų nutolsta. Patirdami komfortą mes jaučiamės vėl susiję su pasauliu, su gyvenimu. Tai mūsų gyvenimo tiltas.
Šaltiniai:
Bottorff Joan „The lived experience of being comforted by a nurse“, phenomenologyonline.com
Lin Chia – Chin „Comfort: a value forgotten in nursing“, 2010 Cancer nursing
