Paskelbta

Perlipti per save

3 ske

Visada pasitempusi, baltu chalatu ir nuolat kvepianti švara – štai toks dažnai kuriamas moters slaugytojos įvaizdis. Deja, jau po pirmojo kurso praktikos šis įvaizdis neretai subliūkšta, susidūrus su nemaloniais kvapais ir vaizdais. Štai tada pradedi suvokti, jog slaugytojo profesija – ne pati švariausia, o vietoj balto chalato dažniausiai tenka dėvėti neaiškių spalvų pižamas, kurias tenka keisti kelis kartus per pamainą.

Būdami slaugytojais nuolat regime, liečiame, girdime, uodžiame, išgyvename tai, kas kitiems žmonėms gali atrodyti neįveikiama užduotis. Tad visai nekeista, kai mūsų draugai, pasirinkę kitą profesiją, neretai užduoda mums klausimą – kaip tu gali tai dirbti? Gūžteli pečiais ir atsakai, jog prie visko galima priprasti. Bet ar tikrai?

Nemalonūs kvapai

Jei pirmaisiais praktikos metais šlapimo ir išmatų kvapai atrodo patys baisiausi, tai vėliau su metais ateina suvokimas, jog būna ir blogiau. Tinklapis nursinglink.monster.com paskelbė 10 bjauriausių ligoninėse sutinkamų kvapų. Tarp šių kvapų atsidūrė – išmatų kvapas, apdegusios odos kvapas, nutukusių, nesirūpinančių higiena pacientų kvapas, pūlių kvapas, gangrenuotų kūno dalių kvapas, pseudomonos sukeltos infekcijos kvapai, benamiai pacientai, kraujavimas iš virškinamojo trakto, ligoninės maisto. Tikiu, kad kiekvienas slaugytojas šį sąrašą galėtų dar pratęsti.

Būdami profesionalais turime išmokti susidoroti su nemaloniais pojūčiais, neparodyti pasišlykštėjimo bei nepaisant visų nemalonių aplinkybių, užtikrinti pacientui orią slaugą. Deja, kiekvieno mūsų tolerancijos ribos yra skirtingos, kas vienam slaugytojui gali nesukelti jokių nemalonių pojūčių, kitam  –  žiaugčiojimą ar net vėmimą. Ką daryti tokiais atvejais? Vienas paprasčiausių patarimų – dėvėkite kaukę, tačiau tai ne visada patogu, o kai kuriais atvejais galime įžeisti ar net atrodyti gąsdinančiai pacientams. Kitas būdas – pasitepkite sritį tarp nosies ir viršutinės lūpos Tigro tepalu, praskiestu levandų aliejumi ar mėgstamais kvepalais, tai bent šiek tiek sumažins nemalonius kvapus. Beje, šį triuką teko matyti ir kriminaliniame seriale, kurį veikėjai naudojo stebėdami autopsiją

Nemalonūs vaizdai

Pamenu, kaip prieš daug metų per genetikos paskaitą dėstytoja demonstravo įvairiausias skaidres su genetinėmis ligomis sergančiais žmonėmis. Po kiekvienos skaidrės parodymo nuvilnydavo grupėje aikčiojimai ir komentarai „siaubas“, „kaip baisu“ ir tt. Galiausiai dėstytoja neištvėrė ir tarė, jog mes esame būsimieji medikai ir neturime teisės stebėtis ar aikčioti. Ir tai buvo tarsi įvadas į naują patirtį, jog kartais vaizdas medicinoje gali būti toks baisus, jog atima žadą, tačiau būdami profesionalais negalime reikšti atvirų emocijų, būtina tvardyti ir stengtis profesionaliai pacientui padėti.

Pradėjus dirbti medicinoje nemalonių vaizdų spektras nuolat mainosi. Jei praktikos pradžioje baisu išvysti amputuotą galūnę, tai vėliau, išdirbus daug metų mažai kas bestebina.  Dažnai tenka peržengti per save, dirbti savo darbą taip, kad asmeniniai jausmai ir reakcijos nesikirstų su pacientui teikiama slaugos kokybe. Bet ar tai visada geriausia išeitis? Kur dingsta užslopinti jausmai? Ar visada turime su kuo apie tai pakalbėti?

Pavojus užsikrėsti

Dirbant medicinos srityje pavojus užsikrėsti kaip niekada didelis. Daug kalbama kaip apsaugoti save nuo kraujo keliu ir kitais biologiniais skysčiais plintančių ligų. Pabrėžiama, kaip svarbu dėvėti pirštines, apsauginius akinius. Deja, visais įmanomais būdais apsiginkluojame tik tada, jei paciento ligos istorijoje paryškintai įrašyta, jog jis serga hepatitu B, C arba ŽIV. Kitais atvejais neretai numojame ranka. O juk į kiekvieną atvejį, kuomet kontaktuojame su krauju ar kitais biologiniais skysčiais, turime žvelgti kaip į potencialią riziką užsikrėsti. Tyrimai rodo, jog tik 70 proc.slaugytojų dėvi pirštines invazinių procedūrų metu.

Būdami slaugytojais esame arčiausiai savo pacientų. Mes juos išklausome, guodžiame, slaugome, palaikome, tačiau privalome nepamiršti ir savęs bei  prisiimti atsakomybę už savo sveikatą ir likimą. Pamenu, kai kolega gelbėdamas senyvo amžiaus moteriškę nuo širdies sustojimo, atliko ne tik krūtinės ląstos paspaudimus, bet ir burna į burną įpūtimus. Senolė atsigavo ir po to dar išgyveno dvejus metus, o kolega ilgus mėnesius gydėsi pneumoniją kelių rūšių antibiotikais. O kiek medikų priėmimo, intensyvios terapijos skyriuose užsikrečia niežais, po asocialių asmenų vizito ligoninėse. Liga ne mirtina, bet tai labai nemalonu, o ypač jei ši liga parnešama į namus kitiems šeimos nariams. Tuomet nukentėjusiais tampa visa šeima. Prieš keletą metų siaučiant pavojingam kiaulių gripui, dalis medikų taip pat užsikrėtė nuo savo pacientų šia liga ir kovojo dėl savo gyvybės.

Prisilietimas prie mirties

Mirtį slaugos studentai dažniausiai išvysta dar studijuodami. Neretai tai būna ekskursija į patanatomijos skyrių stebėti sekciją. Ir nors ši ekskursija turėtų pagilinti mūsų anatomijos žinias, dažnai ji neturi nieko bendro su žinių gilinimu, tai tampa tarsi pirmuoju krikštu, išbandymu – ar tu tikrai gali būti mediku, ar tu gali į tai žiūrėti? Pamenu, mūsų pirmoji ekskursija dar buvo nuspalvinta apygirčio sanitaro juokeliais, kai ištraukęs iš kibiro pašalintas žarnas paklausė mūsų, gal kam reikia žarnų dešroms? Tą dieną daugelis liko be pietų ir net vakarienės, vaizdas ir kvapas neleido apie maistą net pagalvoti.

Vėliau susipažįstame su mirties kultūra ligoninėse. Išvystame žmogaus išėjimą, esame mokomi uždegti žvakutę, sutvarkyti kūną, uždėti „cedelį“, įdėti kūną į brezentinį maišą, o vėliau užtraukiamo užtrauktuko garsas ir metalinių ratų dardėjimas ilgais požeminiais ligoninės koridoriais iki saugojimo kameros. Daugeliui pradedančiųjų tai sukrečianti ir baugi patirtis, tačiau ne visi drįsta apie tai kalbėti, nes būdamas mediku privalai tai padaryti, tokia realybė, toks pasirinktas kelias.

Po daugelio praktikos metų mirtį pradedi vertinti dvejopai – vienos mirtys atrodo visiškai beprasmės ir nereikalingos, kitos – kaip išsigelbėjimas iš kūno kančių, kaip vienintelis kelias į kūno ir sielos ramybę. Iš pagarbos mirusiajam, jo artimiesiems atlieki tai, ką turi padaryti, tačiau viduje neretai jauti, kad tai ką darai, nėra visai normalu ir kad prie to niekada negalėtum priprasti. Blogiausia, kad apie mirtį kalbama labai retai, vengiama rodyti emocijas, o sukrečianti ir išgyventa mirtis tiesiog palydima didžiule tyla tarp kolegų. Neretai paciento išėjimą kiekvienas išgyvename savame kiaute, tačia vėliau tai gali prasiveržti ašarų pakalne vienumoje, noru svaigintis ir paskandinti tvyrančias emocijas ar  atsitraukimu nuo šeimos, nesugebėjimu persijungti į įprastinį gyvenimą.

 

 

 

 

Paskelbta

Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi arba kokio kreipinio nusipelno slaugytojas

Žodžiuose slypi reikšmė, varduose – galia. ~ Nežinomas autorius

Iliustracija iš 1976 m. slaugytojų leidinio CareerGuide

Visai neseniai perskaityta Ian McEwan knyga „Atpirkimas“ pametėjo mintį debiutinei šio tinklaraščio temai. Kalbu apie situaciją, kur  viena jauna slaugytoja užsitraukė didžiulę vyresniosios slaugytojos nemalonę, vien už tai, jog pacientui atskleidė savo krikščioniškąjį vardą. Ji „..pasibjaurėtinai apdergė Naitingeil slaugių tradicijas, kurias turėjo puoselėti kaip savo akį“.

Tuo metu vadovautasi nuostata, jog pacientui draugų nereikia, jam reikalinga slaugė su žiniomis ir įgūdžiais, tad užtenka žinoti tik slaugės pavardę. Ir nors aprašomas veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau šiandien tai suteikė šiek tiek peno apmąstymams – o kaip į mus turėtų kreiptis pacientai, jų artimieji bei gydytojai?

Nelygus vardų žaidimas

Vardų naudojimas tarp kolegų medicinoje vis dažniau sutinkamas reiškinys. Neretai ir pacientai slaugytojus vadina tiesiog vardais. Teko skaityti vieno gydytojo išsakytą nuomonę, jog kreipinys į slaugytoją vardu yra geras reiškinys, nes paciento- slaugytojo ryšys yra labiau motiniškas, intymus, o vardų naudojimas šį santykį dar labiau palengvina.

Jei slaugytojas prisistato  „slaugytoju su pavarde“ tai sukuria šalto, pasipūtusio ir pretenzingo specialisto įvaizdį. Tuo tarpu pats gydytojas norėtų, jog į jį būtų kreipiamasi „daktare“. Kita nuomonė, beje, taip pat gydytojo – jis nenorėtų, jog pacientai jį vadintų vardu, mat išlaikomas emocinis atstumas padeda renkant duomenis apie pacientus, užduodant asmeninius klausimus bei atliekant intymias procedūras. Bet juk dažnas slaugytojas atlieka dar daugiau intymių procedūrų (klizmavimas, šlapimo pūslės kateterizavimas ir pan.) !?

Slaugos istorikė Joan Lynaugh teigia, jog slaugytojas, prisistatydamas pacientui vardu, siunčia nebylią žinutę – „mes esam lygūs, aš tavo pusėje“. Slaugytojas neieško pagarbos iš paciento, bet identifikuojasi su juo. Tai nėra blogai ir neretai padeda pacientui įveikti įvairias baimes, susijusias su ligos diagnoze, numatomu gydymu bei adaptacija, tačiau J. Lynaugh teigia, jog tokia praktika dažnai užtušuoja pagrindinį pacientų poreikį – jiems reikalingas kompetetingas slaugytojas.

Dviejų žurnalisčių  B. Buresh ir S. Gordon parašytoje knygoje „From silence to voice“, kurioje kalbama apie būtinybę slaugytojams eiti į viešumą bei populiarinti savo profesiją,  vienareikšmiškai pabrėžiama, jog kreipinys į slaugytoją vardu yra didelė mūsų profesijos įvaizdžio problema. Prisistatymas tik vardu sukelia minčių apie mūsų neprofesionalumą bei profesijos menkumą. Tai sukuria hierarchinę struktūrą, kur gydytojas vienintelis stovi kaip profesionalas virš paciento ir slaugytojo.

Slaugytojas – tu, gydytojas – jūs?

Ilgą laiką slaugytoja buvo tiesiog moteris vyrų daktarų pasaulyje. Ji privalėjo dėvėti krakmolytą suknelę, kepuraitę ir nuolankiai vykdyti visus gydytojų nurodymus. Ji tebuvo prailginta gydytoja ranka. Šiandien, kai slauga pripažįstama mokslu, slaugytojai siekia save darbe daugiau autonomijos, profesinio bendradarbiavimo, dialogo. Deja, šios naujos permainos ne visada palankiai sutinkamos gydytojų, o ir patiems slaugytojams kartais atrodo palankiau tiesiog daryti tai, ką liepia daktarai.

Slaugytojų ir gydytojų bendravimas dažnai primena vaiko ir vyresniojo žmogaus bendravimą. Daugelis slaugytojų į gydytojus kreipiasi „jūs“, „gydytojau“, „daktare“, dažnai prie šio kreipinio pridėdami ir pavardę, tuo tarpu į mus kreipiamasi „tu“ arba vardu. Pastebėta, jog net ten, kur  gydytojai ir slaugytojai bendraudami tarpusavyje vadina vienas kitą vardais, atsidūrę šalia paciento lovos ar apžiūros metu, kreipiniai hierarchiškai kinta – slaugytojas ima vadinti savo kolegą „gydytoju“, „daktaru“, dažnai pridurdami ir pavardę, tuo tarpu slaugytojas išlieka tiesiog „Irena, Birutė ir pan.“.

B. Buresh ir S. Gordon pastebi, jog gydytojas, prisistatydamas pacientams ar kolegoms, beveik visada naudoja titulą „gydytojas“ prieš savo pavardę. Tai sukuria profesionalumo įspūdį, nuorodą, jog jo ar jos vardas turi būti įsimenamas, nuo pat pradžių sukuriama padėties hierarchija bei autoritetas. Tuo tarpu slaugytojas arba visiškai vengia prisistatymo, arba tiesiog pasako savo vardą, nepaminėdamas profesijos.

Slaugytojų įvaizdis

Kiekvieną dieną slaugytojas savo darbo vietoje slaugydamas pacientus, bendraudamas su kitais slaugytojais, gydytojais, soc. darbuotojais bei kitais sveikatos priežiūros specialistais „siunčia žinią“ apie slaugos profesijos statusą bei svarbą. Pati geriausia galimybė, pabrėžti slaugos profesijos išskirtinumą –  tinkamas slaugytojo prisistatymas pacientams ir jo artimiesiems,  teigia B. Buresh ir S. Gordon. Juk visai nesunku prieiti prie paciento ar jo artimųjų, pasisveikinant ištiesti ranką, prisistatyti slaugytoju su vardu ir pavarde bei trumpai paaiškinti, kokį vaidmenį atliksite paciento priežiūroje. Tokiu būdu mes pasirodysime kaip tikri profesionalai su klinikinėmis žiniomis, kompetencija bei nepriklausomybe.

Žinoma, yra ir kitas būdas save pateikti  – prieikite ir pasakykite, jog esate „tiesiog Jonas“ ir tyliai pasišalinkite, palikdami ore tvyroti klausimą,“ kas jis toks ir ką čia veikia?“. Toks iš pažiūros paprastas dalykas, kaip prisistatymas, kitiems žmonėms formuoja nuomonę ne tik apie mūsų kaip slaugytojų profesionalumą, bet ir patį slaugymą kaip visumą.

Tad  pasirinkimas mūsų rankose.