VšĮ „Švietimo, sveikatos ir socialinių inovacijų centras“ kartu su partneriais: BĮ „Diemedžio“ ugdymo centru, BĮ „Kretingos rajono švietimo centru“ bei Mažesniųjų Brolių Ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolynu pradeda įgyvendinti LR Sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis finansuojamą projektą pavadinimu: „Tėvystės perdegimo įveika per kultūros ir meno intervencijas: vaiko negalios situacija“. Bendra projekto vertė 42 244, 80 Eur, iš fondo yra skiriamas finansavimas – 40 132,56 Eur projekto veiklų vykdymui.
Vykdančių partnerių Projekto atidarymas
Projekto mokslinė vadovė prof. dr. Brigita Kreivinienė įvykusiame projektą vykdančių partnerių pirmajame atidarymo renginyje teigė, jog „Lietuvoje seniai kalbame apie „perdegimą“, jo reiškinį darbinėje aplinkoje. Tuo tarpu apie tėvystės perdegimą daugiau imta kalbėti ir tyrinėti apie 2018-uosius.
Į tėvystės perdegimo reiškinį žiūrima holistiškai, t.y., nagrinėjant šeimos fizinę, psichinę, socialinę, emocinę sveikatą, bei ieškodami prielaidų jai užtikrinti. Lietuvos ir užsienio tyrinėjimai bei praktika rodo, jog plečiasi vaikų sergamumo psichinėmis ligomis duomenys, jų kasmet daugėja“. Ypatingoje Mažesniųjų Brolių Ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno aplinkoje birželio 8 d. įvykusiame susitikime partneriai aptarė, jog pagalbos tėvams ir vaikams poreikis poreikis auga, todėl šis savalaikis projektas bus svarbus prisidedant prie tėvų sveikatos stiprinimo bei vaikų su psichikos sutrikimais integracijos.
Sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis finansuojamo projekto: „Tėvystės perdegimo įveika per kultūros ir meno intervencijas: vaiko negalios situacija“ įgyvendinimo komanda.
Nors ir nepakanka mokslinių duomenų, leidžiančių teigti, kad tėvai, auginantys vaikus su psichikos ir elgesio sutrikimais dažniau susiduria su tėvystės perdegimo sindromu, tačiau, nepaneigiama, jog šios šeimos susiduria su didesniais biologiniais, vystymosi, mokymosi, psichologiniais, socialiniais bei stigmatizavimo sunkumais ir iššūkiais. O šie reiškiniai kaip sudėtiniai gali prisidėti prie tėvystės perdegimo išsivystymo. Šiuo projektu bus siekiama ne tik plėsti žinias, tėvystės problemų sprendimų įgūdžių plėtrą, sveikatos stiprinimą per inovatyvias metodikas, tačiau ir organizuojant intervizijas, meno ir kultūros prieinamumo metodus.
Taip pat, kita problema, kurią sprendžia šis projektas – vaikų ir jaunuolių su psichikos sutrikimais neurosensomotorinės problemos ir žinios apie tai. Pasaulinio lygio mokslininkai kalba apie tai, jog net 95 proc. vaikų ir jaunuolių, turinčių psichikos sutrikimus, susiduria su neurosensomotorinėmis problemomis, o jų nesprendimas, nesupratimas apie šias problemas įtakoja ir prastesnę integraciją į bendruomenę. Taigi, šiame projekte numatytos įvairios veiklos, kurios iš dalies prisidės prie metodinės sklaidos bei supratimo vykdymo Klaipėdos, Kretingos ir Šilutės rajonuose, tačiau tuo neapsiribos.
Projekto veiklose numatyta įdiegti naują metodinę interneto svetainę, sukurti metodinį vadovą apie neurosensomotorikos problemas ir kultūros bei meno metodų prieinamumą, bus organizuojami žymių Lietuvos profesionalų, psichoterapeutų, psichologų, biblioterapeutų, intervizorių ir kt. specialistų mokymai tėvams ir vaikams su psichikos ir elgesio sutrikimais.
Projektas finansuojamas Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.
Šiandien kalbamės su Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto prodekane, einančia dekano pareigas, doc. dr. Aelita Skarbaliene, kuri šalia formalių pareigų randa laiko dar ir nerti į inovatyvias Lietuvai tyrimo tematikas bei socialiai atsakingą veiklą. Dar tik pradedant įsisiūbuoti COVID-19 pandemijai Lietuvoje vyravo medicininių kaukių stygius, Aelita aktyviai dalyvavo vienijant Klaipėdos universiteto bendruomenę – dėstytojus ir studentus – masiškai siūti medžiagines apsaugines kaukes, kurios buvo dovanojamos medikams ir vyresnio amžiaus žmonėms. Dabar šios patirtys atrodo yra toli praeityje, tačiau ne ką mažiau aktualu kalbėti apie perdegimo sindromą, ne darbo vietoje, o šeimoje.
Papasakokite, kaip „tėvų perdegimo sindromo“ tema atsirado Lietuvos moksliniuose tyrimuose?
Ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio mokslinių tyrimų erdvėje tėvų perdegimo klausimas yra gana neseniai, tema didesnio dėmesio sulaukė tik 2018 metais. Maždaug tuo metu Belgijos mokslininkai pradėjo kurti tėvų perdegimo tyrimų tarptautinį konsorciumą. Su ta mokslininkų grupe jau turėjome teigiamos bendradarbiavimo moksliniuose tyrimuose patirties, todėl buvome pakviesti jungtis į konsorciumą, jame atstovauti Lietuvą, na, o Lietuvoje vykdyti mokslinius tyrimus.
Kodėl ši tema tokia aktuali Sveikatos mokslų fakultetui?
Sveikatos mokslų fakulteto mokslininkai dirba žvelgdami į asmenį holistiškai, t. y. nagrinėdami fizinę, psichinę, socialinę, emocinę sveikatą, bei ieškodami prielaidų jai užtikrinti.
Prasidėjus COVID-19 pandemijai pasaulis stipriai vertėsi, kartu kito ir prielaidos tiek fizinei, psichinei, socialinei ir emocinei asmens sveikatai. Karantinas ir su juo susijusios pasekmės tiesiog smogė. Ne paskutinėje vietoje atsirado ir veiksniai, susiję su darbu namuose, darbo ir tėvystės derinimu, vaikų mokymusi namuose, vaikų popamokinių veiklų įstaigų darbo stabdymu, sveikatos paslaugų sumažėjimu, 24 valandas per parą buvimu savo šeimos „burbule“ ir pan. Svarbu pažymėti ir tai, kad apie psichologinę būseną ir nuovargį dėl šių priežasčių kalbėti buvo tabu, tėvai nepatogiai jaučiasi apie tai kalbėdami. Pavyzdžiui, viena mama, auginanti du pradinio amžiaus vaikus, iš kurių vienas turi negalią, guodėsi: „Esu tokia pavargusi padedant vaikams mokytis, nuolat gaminant valgį, dirbant nuotoliniu būdu, vėl bėgant pas vaikus, kuriant jiems popamokines veiklas, nuolat būnant tarp keturių sienų, kad nebenoriu nieko. Tik užsidaryti ir verkti iš bejėgiškumo. Atsikeliu ryte jau pavargusi. Nežinau, kaip ištempti dieną. Kokia siaubinga mama tapau. Esu nusivylusi savimi. Ir niekam apie savo būseną negaliu pasakyti. Juk mane pasmerks“. Būtent dėl visuomenės smerkimo žmonės bijo pripažinti ir kalbėti apie pervargimą tėvystės veikloje. Visgi ši problema egzistuoja. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tiesiog COVID-19 pandemija sąlygojo dėl karantino šių problemų aktualizavimą. Dėl to Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto atstovai turi galimybę prisidėti prie aktualių mokslinių tyrimų vykdymo, tėvų perdegimo mažinimo priemonių kūrimo bei jų įgyvendinimo.
Kaip apibūdinti, atpažinti tėvų perdegimo sindromą? Kokie simptomai tai rodo?
Pirmiausia, tėvystė yra sudėtinga, įtempta veikla. Tėvų išgyvenamas stresas namuose, kuris kyla dėl įvairiausių priežasčių, gali lemti tėvų perdegimo sindromo išsivystymą. Tokiu atveju yra jaučiamas didžiulis nuovargis ir išsekimas, susijęs su tėvų vaidmeniu. Galima sakyti, kad tėvai nuolat jaučiasi labai pavargę, emociškai išsekę, jie kaip tėvai mažai nori įsitraukti į vaikų auklėjimą, deda minimalias pastangas sąveikoje su vaikais – atlieka tik būtinas funkcines veiklas (valgio gaminimas, tvarkymasis, kt.). Toks nuovargis net gali sukurti vaikams nepalankias, nesaugias situacijas. Pavyzdžiui, vaikus prižiūrintis tėvas/mama užmiega namuose, kol mažametis ar mažamečiai lieka be priežiūros. Tai daroma ne sąmoningai, o būtent, dėl vadinamosios „ribinės“ situacijos.
Atlikote tyrimą Lietuvoje – apklausėte 200 slaugytojų (iš jų buvo 9 tėvai, o kitos – mamos) dėl jaučiamo tėvų perdegimo sindromo, kaip kilo ši mintis?
Taip, be bendro Lietuvos situacijos tyrimo, kilo mintis patyrinėti ir atskirą profesinę grupę – slaugytojus. COVID-19 pandemija stipriai koregavo sveikatos priežiūros sistemos profesionalų darbus. Apie tai jau daug rašyta ir diskutuota. Todėl su tyrėjais bendraautoriais – prof. dr. Artūru Razbadausku ir Deimante Valasevičiene nutarėme patyrinėti, ar slaugytojai, kurie atsidūrė kovos su COVID-19 pandemija pirmose gretose bei turėjo derinti įtemptą profesinį gyvenimą su tėvyste (karantinu, vaikų nuotolinį mokymąsi, vaikų priežiūrą ir pan.), patiria didesnę riziką tėvų perdegimo sindromo atsiradimui. Juk pasaulinė pandemija iškėlė itin daug iššūkių šeimoms ir turėjo didelį poveikį šeimų gyvenimui. Tyrimui naudojome PBA (angl. Parental Burnout Assessment Inventory) klausimyną, kuris yra sukurtas Belgijos universiteto profesorių: I.Roskam, M.E. Brianda ir M. Mikolajczak bei patvirtintas daugeliu tyrimų, kurie rodo, jog jis patikimas išsamių tėvų perdegimo rizikos duomenų rinkimui bei analizei.
Ar tyrimo rezultatai patvirtino Jūsų iškeltą hipotezę? Ar galima teigti, kad slaugytojai pandemijos metu patyrė didesnę tėvų perdegimo riziką?
Ne. Viena vertus, tyrimo duomenys atskleidė, jog slaugytojų profesijos atstovų kaip tėvų perdegimo lygmuo nustatytas gana žemas. Buvo nustatyta, jog didesnę perdegimo riziką patyrė tie tėvai, kurie augina vaikus iki 9 metų bei kurie iki karantino naudojosi auklių ar vaikų užimtumo centrų/būrelių paslaugomis. Taip pat didesnė perdegimo rizika tų tėvų, kurie augino vaikus su sveikatos, emocinėmis, kognityvinėmis ar elgesio problemomis. Visgi slaugytojų, auginančių vaikus, perdegimas tėvystės veikloje mažesnis nei kitų profesijų atstovų. Mes tai aiškiname tuo, kad slaugytojai turi dirbti darbo vietoje (ne nuotoliniu būdu iš namų), turi galimybę tiek fiziškai, tiek mintimis atsitraukti nuo šeimos rūpesčių. Šis tyrimas patvirtino ir kitose Europos šalyse gautus tyrimo rezultatus, jog kuo daugiau laiko per dieną tėvai praleidžia padėdami vaikams mokytis, tuo stipriau jie išgyvena perdegimą, siejamą su tėvyste.
Kaip toliau bus plėtojama ši aktuali Lietuvos šeimoms tema teoriniame ir praktiniame lygmenyje? Ar jau turime sertifikuotų tėvų perdegimo konsultantų, kurie specializuojasi šioje srityje?
Intensyviai bendraujame ir bendradarbiaujame su Tėvų perdegimo tyrimų konsorciumo nariais, parengėme publikaciją apie situaciją Europos valstybėse, modeliuojame perdegimą sąlygojančius veiksnius bei esame pasirengę žiniomis dalintis su visuomene.
O kolegos iš Belgijos jau yra paruošę sertifikuotą tėvų perdegimo konsultantų rengimo programą, kurią jau baigė ir mūsų universiteto profesorė dr. Brigita Kreivinienė. Tikiu, kad įgytos kompetencijos bus ypatingai aktualios konsultuojant negalią turinčių vaikų tėvelius, kurie visgi yra rizikos grupėje patirti perdegimą.
Na, ir dar artimiausi planai – sulaukti prof. Isabelle Roskam ir prof. Moira Mikolajczak Klaipėdos universitete. Tikiu, kad laukia puiki diskusija.
Pabaigai noriu paklausti – kaip manote, kas svarbiausia šeimoje, kad balansas tarp resursų ir poreikių nesutriktų bei, kad tėvai rečiau patirtų perdegimo sindromą?
Svarbu bendravimas ir bendradarbiavimas šeimoje, vieni kitų palaikymas ir pastangos suprasti, emocinio intelekto ugdymas(is) ir galimybė kiekvienam šeimos nariui skirti bent kažkiek laiko sau. Kartais reikia nemažai kūrybiškumo, kad rasti galimybes tai įgyvendinti. Tačiau, tikrai verta. Tam, kad šeimoje norėtųsi ir būtų gera būti kartu.
