Inkontinencijos sukeltas dermatitas (ISD) – tai odos pažeidimas, atsiradęs dėl ilgalaikio ar nuolatinio odos sąlyčio su šlapimu ir/ar išmatomis. Ši būklė dar kartais vadinama sauskelnių sukeltu dermatitu, odos maceracija, sauskelnių bėrimu, tarpvietės dermatitu ar drėgmės žaizda.
ISD paliečia 3,5 – 42 proc. inkontinencijos kamuojamų pacientų. Jų skaičius ypač išaugo, kai imta atsisakyti šlapimo pūslės kateterių, siekiant išvengti kateterio sukeltų šlapimo takų infekcijų.
ISD būdingiausia vieta – tarpvietė. Moterims dažniausiai pažeidžiama tarpvietė, lytinių lūpų raukšlės, vulva ir išeinamoji anga. Vyrams būdingiausias odos pažeidimas – tarp kapšelio ir išeinamosios angos. Tiek vyrams, tiek moterims šis dermatitas gali išplisti į kirkšnis, sėdmenis, odos plotą tarp sėdmenų, vidines ir išorines šlaunų dalis.
ISD dažniau pasitaiko žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, turintiems viršsvorį, mažiau judantiems, gulintiems pacientams.
Kaip atpažinti?
Klasikinis ISD vaizdas – drėgna, raudona, uždegiminė oda, gali matytis epitelinė edema su nelygiais kraštais, odos rasojimas, pūslės.
Pažeidimo vietoje jaučiamas skausmas, deginimas, niežėjimas, perštėjimas. Pacientams tai sukelia diskomfortą, trikdo kasdienę veiklą, varžo savarankiškumą, suprastėja gyvenimo kokybė, gali jausti gėdą.
ISD dažnai supainiojama su I-II laipsnio pragulomis, ypač jei ISD išplinta į kryžkaulio ar sėdmenų sritis. Pragulos atsiranda odoje virš kaulo dėl ilgalaikio spaudimo ir paciento negebėjimo pakeisti kūno padėties. Jei pacientas yra vaikštantis ir neturi sensorinio deficito, tai odos pažeidimas, atsiradęs kryžkaulio srityje, mažai tikėtina, kad bus pragula, būtina įvertinti ISD galimybę. Kartais žmogus gali slėpti inkontinencijos problemą.
Odos priežiūra
Susidūrus su ISD ypač svarbu tinkama odos priežiūra. Čia svarbu 3 etapai:
odos valymas
odos drėkinimas
odos apsauga
Oda valoma švelnia, nešiurkščia šluoste su specialiomis valymo putomis ar nenuplaunamu odos valikliu, kurio pH neutralus (5,5). Paprastas muilas šiuo atveju netiks. Valoma mažiausiai du kartus paroje ir po kiekvieno pasituštinimo.
Nuvalius, naudokite odos drėkiklį, kuris būtų vandens pagrindu bei palaikytų odos drėgmės barjerinę funkciją.
Užtepkite tepalą, saugantį odą nuo išorinės drėgmės. Tai gali būti vazelino, dimetikono ar cinko oksido tepalas.
Nebarstykite talku tų kūno vietų, kurias dengia sauskelnės ar įklotai.
Prevencija
Pirmiausia būtina išsiaiškinti inkontinencijos priežastį – galbūt žmogui sunku pasiekti tualetą dėl fizinių apribojimų, baimės nukristi ar kt. Galbūt inkontinencijos problema yra slepiama, nepripažįstama.
Kaip inkontinencija yra suvaldoma? Kokios priemonės naudojamos ir kaip dažnai keičiamos? Pacientams su nugaros smegenų pažeidimu dažnai taikomas vienkartinis šlapimo pūslės nukateterizavimas vienodais laiko intervalais. Vyrams, nelaikantiems šlapimo, nakčiai galima išbandyti prezervatyvo tipo šlapimo surinkėjus.
O visų svarbiausia tinkama odos priežiūra, būtina kelis kartus paroje odą apžiūrėti, įvertinti ir apie tai dokumentuoti slaugos priežiūros plane. Šiuo metu yra specialių priemonių, šlapimo ir išmatų nelaikantiems pacientams, kurių pagalba vienu metu atliekami visi trys odos priežiūros etapai – valymas, drėkinimas, apsauga. O taip pat nepamiršti, jog būtina kuo labiau mažinti odos ekspoziciją išmatomis ir šlapimu.
Šlapimo inkontinencija – tai šlapimo nelaikymas, nepriklausantis nuo žmogaus valios. Tai nesugebėjimas kontroliuoti šlapinimosi. Senstant inkontinencijos dažnis didėja, dažnai tai pasireiškia kaip senėjimo proceso dalis. Šlapimo nelaikymas tarp vyresnių nei 65 metų amžiaus žmonių paplitęs nuo 10 iki 70%, priklausomai kur ši problema vertinama. 5 – 41% žmonių su šia problema susiduria gyvenantys namuose, moterų šiuo atveju yra dvigubai daugiau. Taip yra dėl fiziologinių moters organizmo pakitimų – nėštumo, gimdymo, menopauzės, dėl specifinės moters šlapimo takų struktūros. Slaugos namuose gyvenantiems ši problema pasireiškia 25 – 50% pacientų. Iki 70% ši problema kankina žmones esantiems ilgalaikės slaugos ligoninėse.
freedigitalphotos.net
Šlapimo nelaikymas – tai socialinė, higieninė ir psichologinė problema, nepaprastai varginanti žmones, sutrikdanti jų darbingumą, įtakojanti gyvenimo kokybę, skatinanti socialinę izoliaciją. Mūsų visuomenėje dažnai vyrauja nuomonė, jog šlapimo nelaikymas yra vyresnių žmonių neišvengiama problema, kuri retai ar visiškai nepasiduoda gydymui. Taip yra dėl negatyvaus požiūrio į pagyvenusius ir senus žmones bei pačią šlapimo nelaikymo problemą. Jei pagyvenę ligoniai gali pakankamai gerai judėti ir jų mąstymas nėra labai sutrikęs, inkontinencija dažnai išgydoma. Jeigu inkontinencijos pagydyti nepavyksta, reikia sudaryti kuo geresnes ligonių priežiūros sąlygas bei palengvinti šlapimo nelaikymo sukeltus simptomus.
Šlapimo nelaikymo tipai
Yra žinomi 5 šlapimo inkontinencijos tipai. Šie tipai tarpusavyje susiję; gali būti iš karto keli tipai.
Stresinė inkontinencija dažnesnė moterims, paprastai būna ambulatoriniams ligoniams. Didelei grupei moterų, susilpnėjus dubens dugno raumenims, dislokuojasi apatiniai šlapimo takai. Jų pozicija tiek funkcine, tiek anatomine prasme tampa labai nepatogi ir sutrikdoma uždaromojo šlapimo pūslės aparato funkcija. Dėl to staiga padidėjus spaudimui šlapimo pūslėje, nepavyksta pakankamai greitai ir efektyviai padidinti uždaromojo aparato spaudimo. Jei fiziologinėje situacijoje, kosint ar padidėjus fiziniam krūviui ir intraabdominaliniam spaudimui refleksiškai susitraukia tarpvietės raumenys ir tai padeda uždaromajam šlaplės aparatui, tai esant šių struktūrų pokyčiams, kosulys, čiaudulys, juokas ar koks kitas judesys neišvengiamai sukelia šlapimo nelaikymo epizodą. Šlapimo pūslė tuo metu nesusitraukia.
Dažniausiai ligoniams išbėga nedaug šlapimo, ir jei tai didesnių nepatogumų nesukelia, šios inkontinencijos gydyti nereikia. Kartais tokio tipo inkontinencija būna ryškesnė moterims po gimdymo, operacijų ar dėl estrogenų trūkumo. Vyrams ji gali atsirasti po transuretralinių operacijų, švitinimo arba navikui pakenkus sfinkterį.
Urgentinės inkontinencijos priežastis gali būti įvairūs urogenitaliniai ir neurologiniai sutrikimai. Ši šlapimo nelaikymo rūšis būdinga tiems, kurie nesugeba kontroliuoti šlapimo pūslės funkcijos, atsiradus staigiam norui šlapintis. Lemiantis šios šlapimo nelaikymo rūšies faktorius yra stiprus noras šlapintis, lydimas aktyvaus, sunkiai suvaldomo šlapimo pūslės susitraukimo.
Nevalingi šlaplės raumenų susitraukimai gali atsirasti tada, kai pažeidžiami šlapimo pūslės nervai, nugaros bei galvos smegenys arba patys šlapimo pūslės raumenys. To priežastis gali būti išsėtinė sklerozė, Parkinsono liga, Alzheimerio liga, insultas, smegenų navikai ir trauma.
Persipildymo inkontinencija dar vadinama paradoksiniu šlapinimusi. Esant perpildytai pūslei, uždaromasis aparatas nesugeba sulaikyti šlapimo tekėjimo. Ši inkontinencija atsiranda dėl neurologinių sutrikimų, anatominių kliūčių, dėl įvairios kilmės šlapimo pūslės hipotonijos ar atonijos. Vyrams šį šlapimo nelaikymą dažniausiai predisponuoja prostatos adenoma, diabetinė šlapimo pūslės neuropatija, medikamentai, sukeliantys šlapimo pūslės atoniją; moterims – dubens organų prolapsas, uretros distorzija. Esant šiam šlapimo nelaikymui šlapimo pūslė būna pilna ir nuolatos teka šlapimas.
Šiai grupei galima priskirti pacientus, kurių šlapimo pūslė dėl įvairių priežasčių yra mažos talpos. Jiems ir nedideli šlapimo kiekiai perpildo pūslę ir nekontroliuojamai išteka.
Funkcinė inkontinencija dažniausiai būna dėl negalėjimo laiku nueiti į tualetą. Tai gali sąlygoti demencija, neurologiniai susirgimai, depresija, agresija, priešiškumas.
Mišri inkontinencija – tai šlapimo nelaikymas dėl keleto aukščiau paminėtų priežasčių.
Kai kurioje literatūroje išskiriama inkontinencija dėl ypač jautrios šlapimopūslės. Tuomet pacientas šlapinasi nuo 8 kartų dieną ir/arba 12 kartų naktį. Toks šlapimo nelaikymas gali būti dėl padidėjusio detruzoriaus aktyvumo arba toks šlapinimosi dažnumas gali atspindėti paciento įpročius.
Šlapimo nelaikymo priežastys
Šlapinimasis priklauso nuo:
– efektyvios šlapimo pūslės funkcijos,
– pilvo raumenų,
– smegenų žievėje ir tilte esančių nervinių kontrolės centrų,
– nervinių centrų integralumo.
Šlapimo nelaikymas gali atsirasti dėl sunkiai pasiekiamo tualeto, skausmingo judėjimo, dusulio. Skausmingą judėjimą dažnai sukelia osteoartritas, nugaros disko išvarža, skoliozė. Kvėpavimo ir širdies ligos gali įtakoti judėjimo greitį, todėl nespėjama pasiekti tualeto. Nepatogūs drabužiai, avalynė taip pat gali išprovokuoti inkontinenciją. Prastas regėjimas, nepažįstama aplinka irgi predisponuoja šlapimo nelaikymą.
Šlapimo nelaikymas atsirandantis dėl neneurologinių priežasčių kartais literatūroje vaizduojamas schema DIAPPERS ( iš angl. VYSTYKLAS):
D – demencija/delyras
I – infekcija ( šlapimtakių, makšties )
A – atrofinis vaginitas
P – psichologinės priežastys ( depresija )
P – farmakologiniai aspektai
E – endokrininės būklės ( cukrinis diabetas )
R – ribotas judėjimas
S – susilaikymas išmatų.
Paciento ištyrimas
Paciento ištyrimas turi būti visapusis. Tai padės išsiaiškinti šlapimo nelaikymo tipą bei priežastis ir užtikrins kokybišką bei kryptingą slaugą.
Ištyrimas susideda iš:
duomenų apie pacientą surinkimo
apžiūros
fizinio ištyrimo
diagnozės
gydymo taktikos/veiksmų pasirinkimo
gydymo taktikos/veiksmų vertinimo
Ištyrimas turi vykti nuolat, tai negali būti vienos dienos darbas. L. Williams ir A. Gaylord pateikė funkcinės apžiūros planą šlapimo nelaikantiems pacientams, kuris apima sekančias sritis:
Fizinė funkcija – vertinama judėjimo galimybė, pusiausvyros išlaikymas, rankų jėga, kūno lankstumas, manualinė funkcija (sugebėjimas atsisegti sagas, atsitraukti užtrauktuką), regėjimas, tualeto įgūdžiai (sugebėjimas apsiprausti).
Kognityvinė funkcija – šlapimo nelaikymas gali pasireikšti dėl sutrikusios psichikos, šlapimo nelaikantiems pacientams dažnai pasireiškia depresija. Fizinės funkcijos ištyrimas parodys, ar pacientas suvokia kūno siunčiamus signalus apie artėjantį šlapinimasį ar jis tiesiog neturi noro tai suprasti ir paklusti instrukcijom.
Socialinė funkcija – išsiaiškinama, ar pacientas gyvena vienas, ar su šeima, ar yra žmonių galinčių jam padėti, kokia santykių dinamika, ar šlapimo nelaikymas įtakojo socialinį žmogaus gyvenimą, aktyvumą.
Aplinka – nepatogi aplinka taip pat gali išprovokuoti šlapimo nelaikymą. Svarbu tinkamas lovos, kėdės aukštis, nuotolis iki tualeto, lengvai atsidarančios durys, tinkamas apšvietimas, ranktūriai, ar patogu judėti ratukais.
Renkant anamnezę slaugytojai turėtų aktyviai bendradarbiauti su gydytojais, socialiniais darbuotojais, pacientų artimaisiais, kurie galėtų suteikti išsamios informacijos apie pacientą.
Slaugos planavimas
Esant šlapimo nelaikymui pacientams dažniausiai iškyla šios problemos:
Sutrikęs šlapinimasis dėl šlapimo nelaikymo.
Odos pažeidimas, sukeltas šlapimo nelaikymo.
Nervinimasis dėl šlapimo nelaikymo.
Atsižvelgiant į paciento problemas slaugytojas turėtų išsikelti slaugos tikslus, kurie užtikrintų pilnavertę, kryptingą slaugymą bei susidaryti slaugos planą. Slaugos tikslai galėtų būti:
Padėti pacientui iš dalies arba visiškai kontroliuoti šlapinimosi procesą.
Vengti komplikacijų – odos pažeidimų.
Padėti išlaikyti savigarbą ir orumą, išsaugoti teigiamas gyvenimo emocijas, neatsižvelgiant į kūno sutrikimus.
Slaugos planas:
Paaiškinti pacientui visus numatomus tyrimus ir procedūras, išlaikyti pokalbių slaptumą.
Stebėti, kad tiksliai būtų vartojami paskirti vaistai.
Stebėti šlapimo nelaikymo dažnumą ir kiekį ( 2,5 cm šlapių baltinių diametras atitinka 10 ml šlapimo ).
Parodyti pacientui, kur yra vonia bei tualetas. Pasirūpinti tinkamu jų apšvietimu. Tualetas neturėtų būti toliau nei 12 metrų. Jei tualetas yra toliau, galima netoli lovos padėti nešiojamą basoną, kad esant skubiam reikalui, galėtų jį greitai pasiekti.
Priminti pacientui, jog reikia dažniau šlapintis.
Šalinti šlapimo nelaikymo padarinius, apiplauti pacientą vandeniu ir muilu kasdien bei po kiekvieno šlapimo nelaikymo, pakeisti baltinius, mokyti higienos.
Skirti skysčių iki 3 l nuo 8 val. iki 20 val., vėliau skysčius riboti.
Naudoti specialią šlapimo pūslės treniravimo programą: a) paprašyti ligonį nusišlapinti 30 min. prieš nustatytą nevalingo šlapinimosi laiką; b) šlapinimąsi sukelti, paleidus vandenį iš čiaupo, patarus įtempti ir atpalaiduoti dubens raumenis, siūbuojant pirmyn ir atgal, pilant šilto vandens ant išorinių lytinių organų; c) matuoti šlapimo kiekį, spaudžiant pilvą šlapimo pūslės projekcijoje, išspausti likusį šlapimą (Krede metodas) ir jį pamatuoti; d) 4 kartus per dieną skirti Kėgelio pratimus: liepti pakaitomis įtempti ir atpalaiduoti tarpvietės raumenis, kad pagerėtų raumenų tonusas ir sfinkterio kontrolė.
Padėti pacientui atlikti kvėpavimo pratimus, norint išlaikyti norą šlapintis. Drąsinti pacientą, kad jis sutelktų visas pastangas, kad atsinaujintų šlapimo laikymas.
Nelaikantiems šlapimo vyrams naudojami prezervatyvo tipo surinkėjai (svarbu, kad jie nebūtų per ankšti ). Moterims – įklotai arba sauskelnės. Svarbu pasirinkti tinkamus. Skystį sugeriantis sluoksnis turėtų būti padengtas specialia medžiaga, kuri visuomet išlieka sausa, ir šlapimas nedirgina odos. Iš kraštų turėtų būti apsauginės juostelės, kurios neleidžia skysčiui pratekėti pro kraštus. Sauskelnių priekyje ir užpakalyje turėtų būti tamprios juostelės, kurios sauskelnes tvirtai priglaudžia prie kūno. Sauskelnių išorėje būtinas indikatorius, kuris parodo, kada būtina keisti sauskelnes ar įklotą.
Kai kur šlapimo nelaikančioms moterims naudojami specialūs makštiniai tamponai, kurie plėsdamiesi užspaudžia šlaplę ir šlapimas savaime neišteka. Numatytu laiku tamponas pašalinamas, šlapimas išbėga, po to tamponas vėl įdedamas.
Nelaikančių šlapimo pacientų mokymas
Nustačius šlapimo inkontinencijos priežastis, pradedamas paciento gydymas, kartu turėtų vykti ir paciento mokymas. Reikia nustatyti modelį, kaip pertvarkyti paciento su inkontinencija gyvenimą visuomenėje, kad jis jaustųsi visaverčiu žmogumi, išliktų aktyviu, dalyvautų socialiniame gyvenime.
Pacientams reikia patarti kuo greičiau mesti rūkyti, negerti svaigalų. Papasakoti, kad stiprūs dubens ir pilvo raumenys gali padėti apsaugoti nuo šlapimo nelaikymo. Pamokyti moteris atlikti Kėgelio pratimus.
Patarti riboti maistą, dirginantį šlapimo pūslę. Tai maistas ir gėrimai, turintys kofeino ( juodasis šokoladas, kava, arbata, kokakola ). Matuoti pasišlapintą valingai ir sulaikytą šlapimo kiekį. Paaiškinti, jog vengiant gerti mažiau skysčių, pacientas neapsisaugos nuo šlapimo nelaikymo, patarti skysčių negerti nakties metu ir apriboti vakare po 18 valandos.
Sureguliuoti paciento vidurius. Šlapimo nelaikymą gali sukelti šlapimo pūslės ir šlaplės spaudimas, todėl patariama valgyti daug ląstelienos turinčio maisto.
Papasakoti, kaip atlikti visas procedūras ir vartoti priemones, gerinančias ar valdančias šlapimo nelaikymą. Nurodyti pacientui šlapintis nustatytu laiku, nesvarbu, kad jis nenori. Jei reikia šlapintis papildomai, nurodyti jam tai atlikti nedelsiant. Taip pat patarti nusišlapinti prieš einant miegoti. Pamokyti pacientą, kaip pritaikyti ir nešioti prezervatyvinį kateterį ir nurodyti būdus, kaip išvengti komplikacijų (kateterinis dermatitas, varpos nusilpimas, išemija, obstrukcija ). Išmokyti pacientą, kaip taisyklingai įsikišti kateterį. Moterys pradžioje naudojasi veidrodėliais ( jie laikiklių pagalba fiksuojami tarp pražergtų kojų ), vėliau išmoksta apčiuopos būdu.
Pastebėjus infekcijos požymius, pranešti apie tai gydytojui. Aptarti apsauginių drabužių ir įklotų dėvėjimą. Paaiškinti, kad šios sugeriamosios priemonės padeda patogiau jaustis ir pasitikėti savimi. Pamokyti pacientą, kaip apsaugoti odą nuo sudirginimo ir pažeidimo. Kiekvienąkart nesulaikius šlapimo patarti nuplauti odą muilu ir vandeniu, tada patepti apsauginiu kremu.
Sąmoningiems pacientams galima patarti vesti šlapinimosi dienyną, kuriame būtų fiksuojama šlapinimosi data, apsilankymų tualete skaičius, sunaudotų įklotų ar sauskelnių skaičius, šlapimo tūris bei informacija, kodėl šlapimas buvo nesulaikytas (pvz.: fizinis krūvis, kosulys, tualetas nepasiekiamas ir kt. ).
Ir dar…
Teigiama, jog rimta problema šlapimo nelaikymas tampa mažiau kaip 5 proc. žmonių ir dažnai tai yra laikinas reiškinys. Šlapimo nelaikymas gali būti gydomas ir pagydomas bet kokio amžiaus žmonėms. Juolab, kad atsiranda vis daugiau medikamentinių ir nemedikamentinių priemonių ir būdų sprendžiančių šlapimo nelaikymo problemą – taikoma elektrinė stimuliacija, siūloma vartoti vaistus, silpninančius padidėjusį šlapimo pūslės aktyvumą, atpalaiduojančius raumenis, stiprinančius raumenis aplink šlapimo pūslės kaklelį ir šlaplę, kai kurioms moterims skiriami pesarai, įšvirkščiama implantų, šlapimo pūslė pakeliama operaciniu būdu ir kt.
Svarbiausia, kad žmogus neužsisklęstų savyje, netaptų socialiai izoliuotas, o gyventų pilnavertį visuomeninį gyvenimą, išliktų aktyvus. Pacientas turi būti motyvuotas sprendžiant šlapimo nelaikymo problemą, pats aktyviai dalyvauti slaugos procese, pasitikėti slaugytoju. Pasitikėjimu grįsti slaugytojo ir paciento santykiai visada garantuoja aukštą slaugos kokybę, lengviau sprendžiamos iškilusios problemos.
