Žodžiuose slypi reikšmė, varduose – galia. ~ Nežinomas autorius
Iliustracija iš 1976 m. slaugytojų leidinio CareerGuide
Visai neseniai perskaityta Ian McEwan knyga „Atpirkimas“ pametėjo mintį debiutinei šio tinklaraščio temai. Kalbu apie situaciją, kur viena jauna slaugytoja užsitraukė didžiulę vyresniosios slaugytojos nemalonę, vien už tai, jog pacientui atskleidė savo krikščioniškąjį vardą. Ji „..pasibjaurėtinai apdergė Naitingeil slaugių tradicijas, kurias turėjo puoselėti kaip savo akį“.
Tuo metu vadovautasi nuostata, jog pacientui draugų nereikia, jam reikalinga slaugė su žiniomis ir įgūdžiais, tad užtenka žinoti tik slaugės pavardę. Ir nors aprašomas veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau šiandien tai suteikė šiek tiek peno apmąstymams – o kaip į mus turėtų kreiptis pacientai, jų artimieji bei gydytojai?
Nelygus vardų žaidimas
Vardų naudojimas tarp kolegų medicinoje vis dažniau sutinkamas reiškinys. Neretai ir pacientai slaugytojus vadina tiesiog vardais. Teko skaityti vieno gydytojo išsakytą nuomonę, jog kreipinys į slaugytoją vardu yra geras reiškinys, nes paciento- slaugytojo ryšys yra labiau motiniškas, intymus, o vardų naudojimas šį santykį dar labiau palengvina.
Jei slaugytojas prisistato „slaugytoju su pavarde“ tai sukuria šalto, pasipūtusio ir pretenzingo specialisto įvaizdį. Tuo tarpu pats gydytojas norėtų, jog į jį būtų kreipiamasi „daktare“. Kita nuomonė, beje, taip pat gydytojo – jis nenorėtų, jog pacientai jį vadintų vardu, mat išlaikomas emocinis atstumas padeda renkant duomenis apie pacientus, užduodant asmeninius klausimus bei atliekant intymias procedūras. Bet juk dažnas slaugytojas atlieka dar daugiau intymių procedūrų (klizmavimas, šlapimo pūslės kateterizavimas ir pan.) !?
Slaugos istorikė Joan Lynaugh teigia, jog slaugytojas, prisistatydamas pacientui vardu, siunčia nebylią žinutę – „mes esam lygūs, aš tavo pusėje“. Slaugytojas neieško pagarbos iš paciento, bet identifikuojasi su juo. Tai nėra blogai ir neretai padeda pacientui įveikti įvairias baimes, susijusias su ligos diagnoze, numatomu gydymu bei adaptacija, tačiau J. Lynaugh teigia, jog tokia praktika dažnai užtušuoja pagrindinį pacientų poreikį – jiems reikalingas kompetetingas slaugytojas.
Dviejų žurnalisčių B. Buresh ir S. Gordon parašytoje knygoje „From silence to voice“, kurioje kalbama apie būtinybę slaugytojams eiti į viešumą bei populiarinti savo profesiją, vienareikšmiškai pabrėžiama, jog kreipinys į slaugytoją vardu yra didelė mūsų profesijos įvaizdžio problema. Prisistatymas tik vardu sukelia minčių apie mūsų neprofesionalumą bei profesijos menkumą. Tai sukuria hierarchinę struktūrą, kur gydytojas vienintelis stovi kaip profesionalas virš paciento ir slaugytojo.
Slaugytojas – tu, gydytojas – jūs?
Ilgą laiką slaugytoja buvo tiesiog moteris vyrų daktarų pasaulyje. Ji privalėjo dėvėti krakmolytą suknelę, kepuraitę ir nuolankiai vykdyti visus gydytojų nurodymus. Ji tebuvo prailginta gydytoja ranka. Šiandien, kai slauga pripažįstama mokslu, slaugytojai siekia save darbe daugiau autonomijos, profesinio bendradarbiavimo, dialogo. Deja, šios naujos permainos ne visada palankiai sutinkamos gydytojų, o ir patiems slaugytojams kartais atrodo palankiau tiesiog daryti tai, ką liepia daktarai.
Slaugytojų ir gydytojų bendravimas dažnai primena vaiko ir vyresniojo žmogaus bendravimą. Daugelis slaugytojų į gydytojus kreipiasi „jūs“, „gydytojau“, „daktare“, dažnai prie šio kreipinio pridėdami ir pavardę, tuo tarpu į mus kreipiamasi „tu“ arba vardu. Pastebėta, jog net ten, kur gydytojai ir slaugytojai bendraudami tarpusavyje vadina vienas kitą vardais, atsidūrę šalia paciento lovos ar apžiūros metu, kreipiniai hierarchiškai kinta – slaugytojas ima vadinti savo kolegą „gydytoju“, „daktaru“, dažnai pridurdami ir pavardę, tuo tarpu slaugytojas išlieka tiesiog „Irena, Birutė ir pan.“.
B. Buresh ir S. Gordon pastebi, jog gydytojas, prisistatydamas pacientams ar kolegoms, beveik visada naudoja titulą „gydytojas“ prieš savo pavardę. Tai sukuria profesionalumo įspūdį, nuorodą, jog jo ar jos vardas turi būti įsimenamas, nuo pat pradžių sukuriama padėties hierarchija bei autoritetas. Tuo tarpu slaugytojas arba visiškai vengia prisistatymo, arba tiesiog pasako savo vardą, nepaminėdamas profesijos.
Slaugytojų įvaizdis
Kiekvieną dieną slaugytojas savo darbo vietoje slaugydamas pacientus, bendraudamas su kitais slaugytojais, gydytojais, soc. darbuotojais bei kitais sveikatos priežiūros specialistais „siunčia žinią“ apie slaugos profesijos statusą bei svarbą. Pati geriausia galimybė, pabrėžti slaugos profesijos išskirtinumą – tinkamas slaugytojo prisistatymas pacientams ir jo artimiesiems, teigia B. Buresh ir S. Gordon. Juk visai nesunku prieiti prie paciento ar jo artimųjų, pasisveikinant ištiesti ranką, prisistatyti slaugytoju su vardu ir pavarde bei trumpai paaiškinti, kokį vaidmenį atliksite paciento priežiūroje. Tokiu būdu mes pasirodysime kaip tikri profesionalai su klinikinėmis žiniomis, kompetencija bei nepriklausomybe.
Žinoma, yra ir kitas būdas save pateikti – prieikite ir pasakykite, jog esate „tiesiog Jonas“ ir tyliai pasišalinkite, palikdami ore tvyroti klausimą,“ kas jis toks ir ką čia veikia?“. Toks iš pažiūros paprastas dalykas, kaip prisistatymas, kitiems žmonėms formuoja nuomonę ne tik apie mūsų kaip slaugytojų profesionalumą, bet ir patį slaugymą kaip visumą.
Tad pasirinkimas mūsų rankose.